S. Šalkauskio terminologijos teorija

LIETUVIŲ KALBOS SPECIALIOJI LEKSIKA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXII (1983) K. GAIVENIS S. ŠALKAUSKIO TERMINOLOGIJOS TEORIJA 1. Įvadinės pastabos Prof. S. Šalkauskis (1886—1941) — įžymus buržuazinis mūsų visuomenės veikėjas ir neoscholastinės krypties filosofas? — terminologija susidomėjo mokydamasis Maskvos universitete. Šiam darbui jį paskatino tame pačiame universitete 1905—1912 m. studijavęs publicistas ir kalbininkas, RSDDP narys R. Bytautas (1886—1915), tuo laiku parašęs keletą reikšmingų studijinių straipsnių (išėjusių atskiromis knygelėmis) apie lietuvių kalbą (pvz., „Kaip tarti ir rašyti svetimžodžius“, „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“ ir kt.). Apie jį S. Šalkauskis taip rašė: „Šitas brangus mano draugas (R. Bytautas. — K. G.) iš Maskvos universiteto iš dalies užkrėtė mane savo karšta terminologijos klausimo meile, todėl, kalbėdamas apie terminologijos reikalą, neiškenčiu jo nepaminėjęs kaipo tiesioginio savo įkvėpėjo“?. Spausdintasis S. Šalkauskio palikimas susideda iš 2 dalių: a) terminologijos teorijos tyrinėjimo“ ir 2) keturkalbio (lietuvių—prancūzų—vokiečių— rusų) filosofijos terminų rinkinio, pavadinto „Bendroji filosofijos terminija““*. Be to, yra išlikę S. Šalkauskio rankraštiniai pedagogikos terminų žodynėlio fragmentai. Su. terminologija taip pat iš dalies siejasi S. Šalkauskio mokslinio darbo metodikos tyrinėjimai. 2. Terminų kūrimo ir norminimo principai 2.1. Teoriniais terminologijos klausimais S. Šalkauskis susidomėjo anksčiau, negu pradėjo norminti lietuvišką filosofijos terminiją. Jis paskelbė šiuo klausimu platoką studiją, kurioje aptarė termino esmę ir savybes, terminų šaltinius, kategorijas, vartosenos ypatybes ir suformulavo bendrąsias taisykles lietuviškai terminie jai sudaryti. Aiškindamas termino ypatybes, jo santykius su loginėmis, gramatinėmis ir filosofinėmis kategorijomis, S. Šalkauskis daugiausia rėmėsi viduramžių filosofo scholasto Dunso Skoto (1265—1308) veikalu „Grammatica speculativa“ ir prancūzų kalbininkų tyrinėjimais, pvz.: M. Brealio (1832 —1915) „Essai de séman- ! Plačiau apie jo filosofines pažiūras žr. Plečkaitis R., Šliogeris A. Vladimiro Solovjovo filosofijos įtaka Stasio Šalkauskio pasaulėžiūrai ikifriburginiu laikotarpiu.!—- Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1973, t. 4(45); Sverdiolas A. Kultūros ir religijos problema Stasio Šalkauskio darbuose. — Ten pat, 1978, t. 4(65); taip pat jo. Zmogaus koncepcija Stasio Šalkauskio kultūros filosofijoje. — Ten pat, 1978, t. 1(62). * Šalkauskis S. Terminologijos teorija ir lietuviškoji filosofijos terminija. — Logos, 1927, Nr."1,p.’}: * Ten pat, 1935, Nr. 1; 1927, Nr. 1, 2; 1934, Nr. 1; Gimtoji kalba, 1935, Nr. 4. + Šalkauskis S. Bendroji filosofijos terminija. — Logos, 1937, Nr. 2; 1938, Nr. 1. 128 tigue“, Ž. Vandrijeso (1875—1960) „La Language“ ir kt.fS. Šalkauskio lingvistinis pasirengimas terminologijos darbui nebuvo visiškai be spragų, todėl to meto kalbininkai — J. Balčikonis, A. Salys, P. Skardžius — jo straipsnius teoriniais terminologijos klausimais yra šiek tiek taisę. Dėl tos pačios priežasties kai kurie elementarieji kalbotyros terminai (pvz., galūnė ir kt.) jo straipsniuose vartojami kiek kitokia reikšme, negu apskritai kalbotyros literatūroje. 2.2. Kalbėdamas apie terminologijos objektą, S. Šalkauskis pabrėždavo, kad terminologija nėra atskira, savarankiška mokslo disciplina. Terminas kaip žodis priklausąs gramatikos mokslui, o kaip sąvoka — logikos mokslui. Per gramatiką terminas įeinąs į kalbotyrą, o per logiką — į filosofiją. S. Šalkauskis vienas iš pirmųjų pastebėjo, kad žodis terminologija yra dvireikšmis. Jis rašė: „Lietuvių kalba gali vartoti šalia vienas antro įvairia prasme du žodžius — terminija it terminologija, — tuo tarpu kai kitos kalbos paprastai tevartoja atitinkamais atvejais vieną terminologijos žodį. Kadangi mūsų kalba vienarūšių daiktų rinkiniui reikšti naudojasi galūne -ija, tai terminija atatinkamai reiškia techniškų vieno kurio mokslo ar meno terminų visetą... Terminologija yra terminijos mokslas arba bent teorija“*. Terminologiją S. Šalkauskis laiko specialiąja semantikos dalimi. Taip suprasdamas terminologiją, S. Šalkauskis, aiškus dalykas, turėjo padaryti dvi bendro pobūdžio išvadas: 1) kad mokslo pažanga siaurina paties termino sampratą ir 2) kad terminas neatsiejamas nuo ženklo ir nuo sąvokos sampratų. Pagal tuometinį logikos supratimą buvo manoma, kad ženklai yra dvejopi: natūralūs (signum naturale) ir sutartiniai (signum arbitrarium seu conventionale). Kitu atžvilgiu ženklai galį būti formalūs (signum in guo) ir instrumentiniai (signum ex guo). Pagaliau dar yra apreiškiamieji ir atstojamieji ženklai (signa manifestativa et suppositiva). Remdamasis šia ženklų samprata, S. Šalkauskis pateikė tokias kalbos, rašto, žodžio ir termino definicijas: I) „Kalba yra sutartųjų ženklų sistema, tarnaujanti susižinojimo reikalui“; 2) „Raštas, arba rašmenų sistema (lotyniškai scriptura arba sriptio), yra rašomieji ženklai žodžiams reikšti“; 3) „Žodžiai yra apreiškiamieji ženklai sąvokoms ir atstojamieji ženklai daiktams“; 4) „Terminas yra žodis, reiškiąs sąvoką, turinčią specialios reikšmės kuriam nors mokslo dalykui“. Taigi, S. Šalkauskio žodžiais tariant, „terminas visuomet yra žodinis ženklas, atstojas dalyką ir apreiškiąs sąvoką, nors ne visi tokie žodžiai yra terminai. Kad šitokis žodinis ženklas taptų terminu, reik, kad jis įeitų į kurio nors mokslo sritį ir būtų moksliškai apdirbtas““*. Tokia termino, terminijos ir terminologijos samprata tuo metu buvo gana aukšto lygio. 2.3. S. Šalkauskis skyrė 3 pagrindinius terminijos šaltinius: 1) gyvąją žmonių kalbą; 2) žodžių darybos priemonių inventorių ir 3) kitas kalbas. Šie terminijos šaltiniai kartais minimi ir dabar, nors iš tikrųjų toks jų skirstymas ne visai pateisinamas. Tiksliau kalbėti tik apie 2 pagrindinius terminijos šaltinius (savosios kalbos ir kitų kalbų leksiką) arba kalbėti apie terminų darybos būdus, o ne apie jų šaltinius, nes: a) terminijos naujadarai gali būti daromi panaudojant ir liaudies kalbos žodžius, ir skolintus bei tarptautinius žodžius ir b) sudėtiniai (dvižodžiai ir daugiažodžiai) š Šalkauskis S. Terminologijos teorija ... — Logos, 1927, Nr. 1, p. 1. ¢ Ten pat, p. 6 tt. 5. 1019 129 terminai gali būti kuriami kaip pastovūs žodžių junginiai ne tik iš įvairių žodžių, bet ir iš žodžių bei simbolių derinių. 2.3.1. Mokslo terminu vartojamą Žmonių kalbos žodį, S. Šalkauskio žodžiais tariant, reikia „moksliškai apdirbti“ arba, dabartiniu terminu apibūdinant, — terminologizuoti. Gatavų žodžių terminologizacijai apibūdinti S. Šalkauskis panaudojo „tįsos“" (extensio) ir „talpos“ (comprehensio) sąvokas. Jo nuomone, „termino tisa matuojama visais tais individais, kurie yra padengiami sąvokos tysa, o termino talpa matuojama visomis tomis žymėmis, kurios sudaro sąvokos talpą“. Termino tisa sutampa su jo reikšme, o jo talpa — su prasme. Talpai didėjant, tįsa mažėja, o termino prasmei tampant sudėtingesnei, jo reikšmė siaurėja, t.y. apsiribojama mažesniu dalykų skaičiumi. Taip suprasdamas terminologizaciją, S. Šalkaus kis pabrėžė, kad ,,vienaprasmiy terminų nereik painioti su vienareikšmiais terminais. Vienaprasmis yra terminas atžvilgiu į sąvoką, kuri glūdi jo pagrinde; vienareikšmis yra terminas atžvilgiu į kitą terminą, su kuriuo jis turi lygią reikšmę, kitaip tariant, yra taikomas tam pačiam arba tiems patiems dalykams. Vienaprasmis terminas turi savo pagrinde vieną sąvoką, reiškia viena prasme ištisą dalykų eilę. Vienareikšmiai terminai, reiškią tą patį arba tuos pačius dalykus, išreiškia apie juos įvairias sąvokas ir todėl turi įvairios prasmés“®. Negalėdamas išsiversti su „vienaprasmių“ ir „vienareikšmių“ terminų sąvokomis, S. Šalkauskis vartojo dar ir tarpinę — analoginių terminų — sąvoką. Aptardamas pastaruosius terminus, jis rėmėsi 3 scholastinės logikos analogijomis: analogia proportionis, analogia proportionalitatis ir analogia attributionis. Šios analogijos jam buvo reikalingos kalbant apie gatavų liaudies kalbos žodžių terminologizavimą 3 būdais: a) žodžio reikšmės tikslinimu; b) žodžio reikšmės praplėtimu ir c) žodžio reikšmės perkėlimu. Terminologizaciją S. Šalkauskis laikė apskritai nesibaigiančiu vyksmu, nes termino turinys visą laiką papildomas naujais požymiais. Paprastai terminologizacija praeinanti tokius genetinius tarpsnius: ,,1) termino sudarymas iš etimologinio pagrindo ir jo paaiškinimas sinonimais; 2) nominalinis termino aptarimas, remiantis tiesiogine ir pagrindine jo prasme; 3) nominalinis termino suskirstymas, jei terminas turi daugiau, negu vieną prasmę; 4) termino supratimo tikslinimas (precizavimas), nustatant griežčiau jo prasmės talpą ir jo reikšmės sa) 5) termino supratimo iSplétojimas sarysyje su pačio dalyko pažinimo pažanga““ Apskritai S. Šalkauskio gatavų žodžių termiaologizavimo samprata buvo gana paini, logistinė ir pernelyg atribota nuo bendrųjų ir specialiųjų lingvistinės semantikos procesų. Terminologizaciją jis suprato tik kaip veiksmą ir nekreipė domės į ją kaip į vyksmą. Be to, terminologizacijos proceso negalima sėkmingai analizuoti, nesiejant jo su dialektine priešprieša — determinologizacija. 2.3.2. Kalbėdamas apie terminologijos naujadarus, S. Šalkauskis skiria 2 jų darybos būdus: „naujų žodžių išvadžiojimą“ (vedinius) ir „žodžių durstymą“ (dūrinius). Žodžių daryboje už priešdėlį svarbesne jis laiko galūnę. S. Šalkauskis dar pažymi, kad juo priesaga yra sudėtingesnė, juo labiau atitraukta nuo „konkreti7 S. Šalkauskis rašė „tysa“, bet mes šį jo terminą pritaikome prie dabartinės rašybos. * Šalkauskis S. Terminologijos teorija ..., p. 11 tt. * Ten pat, 1925, Nr. 1, p. 21. 130 nių dalykų sąvoką“ ji reiškia. Žodžio galūnę jis irgi suprato savaip: galūnė jam — žodžio dalis, kuri eina nuo šaknies iki jo galo. Sudėtingos daugialypės priesagos kaip tik ir labiausiai tinkančios terminijai. S. Šalkauskis įžvalgiai pastebėjo, kad priešdėlis ir priesaga naujadarų daryboje retai kada dalyvauja drauge, vaizdingai sakydamas: „priešdėlis turi linkmės apsieiti be priesagos, ir, atvirkščiai, priesaga tarytum blogai sugyvena su priešdeliu“. Tai įžvalgus pastebėjimas. Sekdamas A. Leskyno veikalu „Die Bildung der Nomina im Litauischen“ (1891), S. Šalkauskis pirmasis imasi nagrinėti terminų kategorijas ir jų reiškimo būdus. Jis pateikia tokią terminų kategorijos definiciją: „Terminų kategorija mums yra ne kas kita, kaip terminų grupė, tipiška savo lytimi, dažniausiai — savo priesaga ir atitinkanti turinčių tam tikrą bendrumą sąvokų grupę“. Sekdamas Aristoteliu ir viduramžių logikais, jis skiria substanciją — subjektą ir substanciją — objektą. Smulkiau klasifikuodamas, abiem atvejais jis išskiria dar po 4 kategorijas: substancijos — subjekto — veiksmo subjektą, vyksmo — nustatymo subjektą, kokybės subjektą ir santykio subjektą; substancijos — objekto — veiksmo objektą, antrinę medžiagą, įrankį-priemonę ir talpos daiktą. S. Šalkauskis detaliai aprašė šių terminologijos kategorijų darybos priemonių inventorių. Reikalaudamas iš terminologijos naujadarų tipiškumo ir griežtai taikydamas analogijos principą, S. Šalkauskis kritikavo kai kuriuos to meto terminus. Ypač jam nepatiko lietuviški linksnių pavadinimai. Apie juos S. Šalkauskis taip rašė: „Šia proga tenka konstatuoti, kad mūsų linksnių terminai su galūne -ininkas yra sudaryti visai nevykusiai. Visų pirma galūnė -ininkas panaudota juose visai netipišku būdu. Pagal tipiškiausią šios galūnės prasmę vardininkas turėtų reikšti žmogų, kuriam rūpi vardas, ar vardai; kilmininkas — žmogų, kuriam rūpi kilmė; naudininkas — žmogų, kuriam rūpi savo nauda; galininkas — žmogų, kuris užima galing vietą; įnagininkas — žmogų, kuris verčiasi inagiais; vietininkas — žmogų, kuris ilgai vietoje gyvena, kuris kieno kito vietą laiko; šauksmininkas — žmogų, kuris reiškiasi šauksmais, kuriam tik šaukti rūpi. Žodžio linksnius šitie terminai galėtų reikšti nebent pagal analogiją su apatininkėmis ar sprindininkais. Aišku, kad šitoks terminų sudarymas, paremtas labai abejotina analogija, eina prieš prigimtą ir tipišką mūsų kalbos linkimą. Be to, tie dalykai, pagal kuriuos linksniai įgauna tokiu atveju savo įvardus, būtent: vardas, kilmė, nauda, galas, įnagis, vieta, šauksmas, didžiausioje savo daugumoje, išskyrus tik vietą, yra linksniams atsitiktinė proga taip ar kitaip vadintis. Tik vietininkas yra pavadintas pagal visuotiną bei esminę linksnio žymę. Visi kiti linksnių įvardai yra grynai atsitiktiniai. Vis dėlto linksnių vadinimas vardiniu, kilminiu, naudiniu, galiniu, įnaginiu, vietiniu, šauksminiu būtų geresnis, negu jų vadinimas vardininku, kilmininku ir t.t.“ Šios S. Šalkauskio kritinės pastabos buvo teisingos tik iš dalies, nes vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai — priesagos -ininkas vediniai — yra ne tik asmenų, bet ir negyvų daiktų pavadinimai. Be to, priesagos -ininkas vediniai daromi ne tik iš daiktavardžių, bet ir iš veiksmažodžių, būdvardžių, skaitvardžių. 10 Ten pat, 1934, Nr. 1, p. 6. 11 Ten pat, p. 35. 3 131 Ne visai teisingai S. Šalkauskis rašė ir dėl termino tartis: „Visai nepateisinama tarp artistų įsigalėjusi tarena. Šis žodis tegalėtų turėti analogijos nebent su gyvena ir rietenomis (riejimosi prasme), kurios taip pat nereiškia konkretinių daiktų. Bet jei tarena turėtų reikšti tarimo būdą, tai ji visai nepateisinamu būdu uzurpuoja visai teisėtą ir tipišką tarseną, kuri pagal analogiją su bėgsena, eisena, rašysena kaip tik turėtų reikšti tarimo būdą. Siūloma čia tartis tarsenos negali atstoti, nes būdama sudaiktavardinto veiksmažodžio tarti bendratis įvardija gryną veiksmą, nieko nesakydama apie būdą; o tuo tarpu, kai norima išreikšti dikcijos momentą, kaip tik svarbu tarimo būdą pabrėžti. Taigi dikcija lietuviškai įvardyta tiktai tarsenos Žžodžiu“*!?, Dabartinėje kalbotyroje vis dėlto vartojamas tarties terminas. Priesagos -tis vediniai paprastai yra konkretesni, negu priesagų -imas ar -ymas abstraktai. Pasitaiko šios priesagos vedinių, įgijusių visai konkrečią reikšmę (pvz., stotis, kliūtis ir pan.). Iš visų šių pastabų galima padaryti išvadą, kad S. Šalkauskio terminų kategorijų išskyrimas ir darybos priemonių pritaikymas joms reikšti tuo metu buvo naujas žodis terminologijoje, tačiau jis: 1) neapėmė ir nesusistemino nei terminų, nei paprastų Žodžių darybos įvairovės; 2) nenagrinėjo darybos priemonių specializavimo atvejų pagal atskiras mokslo sritis, kas to meto terminų daryboje jau buvo ryšku ir apčiuopiama. Žodžių daryba tyrinėja 3 artimus, bet vis dėlto skirtingus dalykus: žodžių sudėtį, giminiškų žodžių santykius ir naujadarų kūrimą. Su pirmaisiais dviem dalykais daugiausia susiduria mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, o trečiasis turi ypač rūpėti terminologams ir kalbos kultūrintojams. Nors S. Šalkauskio terminologijos teorijoje dėmesio centre buvo naudajarai, bet apie jų darybą jis nedaug terašė, o daugiausia aptarinėjo giminiškų žodžių darybinius ir semantinius santykius. 2.3.3. Terminų skolinimasis iš kitų kalbų — neišvengiama būtinybė. Nėra ir negali būti nė vienos kalbos, kuri būtų visiškai gryna. S. Šalkauskis sako, kad žodžių skolinimasis iš kalbos į kalbą yra tiek pat paplitęs kalbų istorijoje faktas, kaip ir tautų migracija pasaulinėje istorijoje. Kalbėdamas apie skolinius terminologijoje, S. Šalkauskis visai pagrįstai skiria 2 atvejus: įsigalėjusių skolinių keitimą savais žodžiais ir svetimų naujažodžių įsileidimą į kalbą. Pirmuoju atveju S. Šalkauskis yra apdairus ir jZvalgus. Jis rašo: „Todėl ypatingai turtingi savo turiniu terminai, kurie turi tarptautiniame žmonijos bendravime ilgų tradicijų ir sueina į gretimus santykius su daugeliu artimų sąvokų, neprivalo būti pakeičiami naujadarais, kurie paprastai tik tiek sugestionuoja turinio, kiek jo etimologiškai gali turėti tokie kuriamieji semantiniai pradai, kokiais yra šaknis, priesaga ir priešdėlis“!*, Antruoju atveju jis — paviršutiniškas, nes tvirtina, kad svetimą žodį reikia skolintis tada, „kai reikiamas terminas negali būti gautas nei paprastos Žmonių kalbos žodžio pritaikymu, nei naujo termino sudarymu durstymo arba išvedžiojimo bidais “13, Tai sekli nuomonė, nes iš tikrųjų nėra tokių atvejų, kad darybos priemonės būtų nepajėgios sukurti atitikmens, ekvivalentiško kuriam nors kitos kalbos terminui. Kitas dalykas, kad ne visada tikslinga naujažodį keisti naujadaru. Tai priklauso ne tik nuo lingvistinių, bet ir nuo ekstralingvistinių aplinkybių, 1 Ten pat, 1934, Nr. 1, p. 45. 13 Ten pat, 1927, Nr. 1, p. 25. 132 2.4. Terminologizuoti ir į mokslo kalbą patekę žodžiai semantiniu atžvilgiu mesustingsta, o kinta toliau. Terminijoje savitai reiškiasi visi pagrindiniai semantiniai procesai — polisemija, sinonimija, antonimija ir t.t. Įdomi S. Šalkauskio mintis, kad termino reikšmė priklauso nuo konteksto (priešinga 1959 m. A. Reformatskio nuomonei, bet sutampanti su 1977 m. V. Danilenkos nuomone). Aptardamas termino vartoseną tam tikrame kontekste, S. Šalkauskis įsiveda supozicijos terminą, apibrėždamas jį taip: „Termino supozicija yra jo vartojimas vietoje dalyko, kuriam jis yra atstojamasis ženklas“!*, Jis skiria kelias supozicijos rūšis — pirmiausia materialinę ir formalinę supoziciją (suppositio materialis et formalis). Šių supozicijų negalima pakeisti vienos kita. Antroji supozicija skirstoma dar į loginę ir realinę (suppositio realis et logica). Protavimas, kada realinė supozicija pakeičiama logine (arba atvirkščiai), negalįs būti teisingas. Realinė supozicija savo ruožtu skirstoma į vienatinę ir bendrinę (suppositio singularis et communis), o pastaroji — į lygstamąją ir nelygstamąją (suppositio absoluta et relativa sive personalis). Lygstamoji bendrinė supozicija gali būti visuotinė (suppositio universalis) ir dalinė (suppositio particularis) ir t.t. Toks detalus supozicijos porūšių skirstymas termino kontekstinės vartosenos ypatybių reikiamai neišaiškino, juoba kad S. Šalkauskis jas iliustravo loginiais teiginiais, terminais laikydamas ne tik bendrinius, bet ir tikrinius Žodžius. 2.5. Didelis S. Šalkauskio nuopelnas mūsų terminologijai buvo tas, kad jis pirmasis pabandė suformuluoti pagrindinius terminų darybos principus. Šiuos principus jis formulavo, remdamasis minėtais teoriniais terminijos šaltinių ir termino ypatybių tyrinėjimais. Nematyti, kad, sudarydamas šiuos principus, jis būtų naudojęsis J. Pabrėžos, J. Griniaus, F. Butkevičiaus ir kt. autorių darbais, kuriuose taip pat buvo formuluoti atskirų mokslo sričių terminų tvarkybos principai. S. Šalkauskis pabandė sudaryti bendrus visų mokslo šakų terminų kūrimo principus, suskirstęs juos į 3 grupes: 1) senovės principus, 2) naujovės principus ir 3) evoliucijos principus. Pirmosios grupės principai liečią kalbos praeitį. Jie esą du: a) nedera nei skolintis svetimą terminą, nei gamintis naują savą, jei galima patenkinamai pritaikyti mokslo reikalui žmonių kalbos žodį ir b) joks įsigyvenęs kalboje žodis negali būti šalinamas iš mokslinės apyvartos be aiškiai pateisinamų priežasčių. Pirmąjį prin- €cipą jis pavadino didžiausio panaudojimo principu, o antrąjį — tradicinio įsigalėjimo principu. Antrosios grupės principų esą trys: a) iš dviejų naujadarų arba skolinių tas yra priimtinesnis, kuris leidžia padaryti daugiau išvestinių lyčių, visoms kitoms sąlygoms esant lygioms; b) kiekvienas naujadaras, imamas mokslo terminu, privalo būti sudarytas pagal tipiškas atitinkamų sąvokų kategorijos ypatybes; c) iš dviejų naujadarų arba skolinių tas yra priimtinesnis, kuris geriau patenkina estetinius kalbos reikalavimus, visoms kitoms sąlygoms esant lygioms. Pirmąjį šių principų S. Šalkauskis pavadino didžiausio naudingumo principu, antrąjį — tipiškumo principu, trečiąjį — estetiškumo principu. Trečiosios grupės principų irgi esą du: a) kategorinis galūniavimas, t.y. tipiškų galūnių panaudojimas terminams gaminti pagal atitinkamas sąvokų kategorijas, turi būti palaikytas gyvas kalbos apyvartoje ir nuosekliai išvystytas iki savo teisės ribų; b) būtinai prireikus žodžių pras- © M Ten pat, 1927, Nr. 1, p. 29 tt. | 133 mės bei reikšmės, tiek jas naujai pritaikant, tiek ir atskirame kontekste, turi būti keičiamos tokiais būdais, kurie gali būti pateisinti kalbos ir logikos mokslo dėsniais. Pirmąjį šios grupės principą S. Šalkauskis vadino kategorinio galūniavimo principu, o antrąjį — žodžių prasmės bei reikšmės keitimo principu. Šie S. Šalkauskio principai tuo metu buvo reikšmingi ir originalūs. Kai kurie jų, ypač pirmosios (senovės) grupės principai, neprarado aktualumo ir šių dienų terminologijai. 3. Bendroji filosofijos terminija 3.1. Lietuviškus filosofijos terminus pradėjo rinkti prof. V. Sezemanas 1935 m. Tuo metu Lietuvių kalbos draugijos (LKD) Terminologijos sekcija (TS) filosofi- "jos terminijos tvarkybos reikalą pavedė prof. S. Šalkauskiui. Jis gerokai papildė prof. V. Sezemano rinkinį, ir šis jo darbas buvo apsvarstytas per 35 LKD TS posėdžius, dalyvaujant įžymiems to meto kalbininkams J. Balčikoniui, A. Saliui ir P. Skardžiui. 1937 m. apsvarstyti terminai buvo susisteminti ir išspausdinti žurnale „Logos“ (Nr. 2), o vėliau išleisti dar ir atskiru atspaudu. S. Šalkauskio darbas „Bendroji filosofijos terminija“ susideda iš 2 dalių: 1) keturkalbio (lietuvių — prancūzų — vokiečių —rusų kalbų) žodynėlio bei vokiškosios jo versijos, paskelbtos zurnale „Logos“ 1938 m., ir 2) paaiškinimų ir pavyzdžių rinkinio, kur trumpiau ar išsamiau aptartos 302 terminų grupės (jo paties terminu tariant, semantinės šeimos), S. Šalkauskio žodynėlyje pateikiami tik lietuviški filosofijos terminai, todėl daugelio specialių šios mokslo srities sąvokų pavadinimų jame nerasime. Visi lietuviški terminai yra P. Skardžiaus sukirčiuoti, o prie kai kuriy pateiktos dar ir svarbesnės formos: daiktavardžių — vienaskaitos kilmininkas ir naudininkas, veiksmažodžių — esamasis ir būtasis kartinis laikas. Terminai pateikti reikšminėmis grupėmis pagal abėcėlę, bet jos ne visada griežtai laikomasi. Dauguma šiame žodynėlyje pateiktų terminų — terminologizuoti literatūrinės kalbos žodžiai, bet pasitaiko ir naujadarų. Pratartyje S. Šalkauskis sako, kad naujadarų daugiausia pasiūlę J. Vabalas-Gudaitis ir A. Varnas. Atrodo, kad ir pats S. Šalkauskis nemažai jų yra sukūręs. Naujadarais laikytini, pavyzdžiui, šie terminai: aistriškas (passionnė, leidenschaftlich, cmpacmuwii), antgamtis, -čio (surnature, Ūbernatur, ceepxsecmecmeennas o6aacmy), aftlaikis, -io (surtemps, Uberzeit, céepxepems), aritsąmonė (sourconscience, Urberbewusstsein, ceepxcosunanue), atdaira, -0s (égard, respect, Riicksicht, Achtung, 6enumManue, yeankenue,), atpareigdjimas (dispėnse, exemption, Dispensation, Entbindung, oceo6ooxdenue om obazannocmu), gyvėnžiūra (conception de vie, Lebensanschauung, »cu3neco3epyanue), išmana, -os (intelligence, Verstūndnis, nonumanue, pasymenue), išprotis, -čio (conclusion, syllogisme, Vernunftschluss, ymo3axmouenue), mąstinys (0bjekt de pensée, Denkgegenstand, npeomem mvuusenusn), pažinys (objekt de connaissance, Erkenntnisgegenstand, npedmem nosuanus), mėgis, -io (plaisir, Lust, yoosoascmeue) ir kt. Daugelis čia minėtų naujadarų nei filosofijos terminijoje, nei mūsų literatūrinėje kalboje neprigijo. Kai kurie kiti S. Šalkauskio pateikti terminai buvo naujadarai, bet ne jo sukurti, arba žmonių kalbos žodžiai, pvz.: atveika, -Gs (réaction, Reaktion, Gegen134 wirkung, peaxyus, npomusodeiicmeue) — J. Barono arba P. Avižonio naujadaras, daiktybė (matiere, substance, Stoff, Materie, sewecmso) — J. Jablonskio naujadaras, esybė (étre, Sein, Selende, cywee, Gbimue) — žodis, vartotas K. Širvydo, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, jutinys (objekt de sensation, Empfindungsgegenstand, npedmem owywenun) — A. Vireliūno naujadaras, ndokrypa (déclinaison, Abweichung, ykion, omkaonenue) — P. Avižonio naujadaras ir kt. Terminologijos teorijai reikšmingesnė antroji S. Šalkauskio „Bendrosios filosofijos terminijos“ dalis, kurioje jis nagrinėjo giminiškų terminų grupes. Čia S. Šalkauskis nurodo, ką tas ar kitas terminas ar žodis turėtų reikšti, kaip jis gali būti verčiamas į kitas kalbas, pateikia terminų kontekstinės vartosenos pavyzdžių. Tačiau kai kurie jo samprotavimai prieštaringi. Pavyzdžiui, 165 p. jis rašo: „Iš mokslo ir tikslo gaunamos dvi taip pat gausios semantinės štimos, būtent, iš vienos pusés: mokslingas, mokslingumas, mokslinis, moksliškas, moksliškumas, mokslus, mokslumas, o iš antros pusės: tikslingas, tikslingumas, tikslinis, tiksliškas, tiksliškumas, tikslus ir tikslumas. Mokslingas ir tikslingas reiškia mokslo ir tikslo gausą. Mokslinis ir tikslinis parodo priklausymą mokslo ir tikslo sričiai; moksliškas ir tiksliškas apibūdina subjektą ar objektą pagal mokslo ar tikslo prigimtą atitikimą; mokslus ir tikslus nurodo iš vienos pusės palinkimą į mokslą, o iš antros pusės — į tikslą“. 205 p. randame: „Mokslas yra vienas iš žmogaus tikslų. Tikslingas mokslinis tyrinėjimas reikalauja sistemos ir metodo. Apskritai mokslo srityje sistema ir metodas yra tikslingumo sąlygos. Tikslo, arba tikslinis, klausimas yra privalus kiekvienam žmogaus veikimui. Tikslingas yra darbas, kuris turi savo tikslą. Menininkas tiksliškai skaptuoja pavidalą iš medžio. Bičių darbo riksliškumas yra labai didelis. Tikslinti yra nustatinėti atitikimą tarp dalyko ir jo tikslo arba normos. Tikslinimu dažniausiai stengiamasi nustatyti atitikimą tarp dalyko ir tiesos. Tikslus yra dalykas, linkęs į tikslą, nuo jo nenukrypstąs. Žmogus gali tiksliai tiesą pažinti. Pažinimo tikslumas yra vienas iš pažinimo tikslų“. Antrosios citatos teiginiai tikslesni. Pavyzdžiui, būdvardis tikslingas iš tikrųjų reiškia ne „tikslo gausą“, bet „atitinkantis tikslą, tiksliai daromas“ ir t.t. S. Šalkauskis šiame darbe bandė terminologizuoti kai kuriuos liaudies kalbos žodžius ir darytis iš jų naujadarų (pvz., omė, omingas, omingumas, ominis, omiškas, omiškumas; tūlas, tūleriopas, tūleriopumas:; žiūra, žiūrus, žiūrumas ir pan.), bet mokslo kalboje jie neprigijo. Paaiškinimuose ir komentaruose aptariama daugiau tėrminų, negu jų pateikta žodynėlyje, pvz.: amžinuma, apybrėža, bendramatiškas, pagrindumas, pojūtiškas, prietapus ir kt. Normindamas filosofijos terminiją, S. Šalkauskis apskritai pagrindu ėmė žodį, o ne sąvoką, leksemą, o ne sememą. Terminologines sąvokas jis klasifikavo pagal žodžio formas. Šiuo atžvilgiu net galima įžvelgti prieštaravimą tarp jo terminologijos kategorijų sampratos (žr. 2.3.2.) ir metodo, kuriuo remdamasis jis nagrinėja bendrosios filosofijos terminijos semantines žodžių šeimas. 4. Išvados 4.1. S. Šalkauskis — neoscholastinės krypties filosofas — terminologija susi- «domėjo, mokydamasis Maskvos universitete (1905—1911), o reikšmingiausius šios srities darbus („Terminologijos teorija ir lietuviškoji filosofijos terminija“, 135 „Bendroji filosofijos terminija“ ir kt.) paskelbė 1925— 1938 m., dėstydamas Kauno universitete. 4.2. Terminologijos teoriją S. Šalkauskis kūrė, remdamasis antikos ir viduramžių logikų veikalais ir naujųjų laikų (XX a. pr.) prancūzų kalbininkų (M. Brėal, J. Vendryes ir kt.) tyrinėjimais. Jam padėjo taip pat įžymūs to meto mūsų kalbininkai J. Balčikonis, A. Salys, P. Skardžius. 4.3. S. Šalkauskio terminologijos teorija priklauso lingvistinės terminologijos krypčiai. Ji lietė visus svarbiausius terminologijos aspektus: termino esmę ir savybes, terminijos šaltinius, kategorijas, vartojimo ypatybes ir pagrindinius terminų darybos principus. Originalumu ir mokslinės minties gilumu ši jo teorija tuo metu buvo europinio mokslo lygio. 4.4. S. Šalkauskio terminologijos teorija — prieštaringa. Ji turi ir stipriąją, ir silpnąją pusę. Jos stiprioji pusė yra ši: 1) S. Šalkauskis teisingai skyrė „terminijos“ ir „terminologijos“ sąvokas, tinkamai apibūdino terminologijos objektą ir jos santykius su kitomis gretimomis mokslo šakomis; 2) išryškino pagrindinius terminijos šaltinius ir kai kurias svarbias jos vartosenos ypatybes; 3) suformulavo svarbiausius terminų kūrimo bei norminimo principus; 4) teisingai suvokė tarptautinių žodžių reikšmę terminijai ir šios rūšies terminijos santykius su lietuviška leksika ir kt. Šios teorijos silpnoji pusė yra ši: 1) vienažodžių terminų S. Šalkauskis neskyrė nuo tikrinių vardų, o sudėtinių — nuo loginių teiginių; be to, terminais jis laikė ne tik vardažodžius, bet ir veiksmažodžius, prieveiksmius; 2) terminologizaciją suprato vienpusiškai, neminėdamas dialektinės jos priešybės — determinologizacijos; dėl to liko neaiškūs terminijos santykiai su literatūrinės kalbos leksika; 3) per mažai dėmesio skyrė terminologinių sąvokų klasifikacijai ir su ja susijusiai darybos priemonių specializacijai ir kt. Be to, praktinė S. Šalkauskio terminų tvarkybos veikla ne vienu atveju prieštarauja jo skelbtiems teoriniams terminologijos principams, TEPMHHOJIOTHUECKAS, TEOPUS C. INAJIKAVCKHMCA Pe3iome C. Mankayckuc (1886—1941) — nurosckuii Gypxya3HbIiė OOinecTBeHHbIN aeaTens H (inoco — TepMHHOJIOTHEŽ 3aHHTEpecOBAJICA emie B roabl y4eObi B MOCKOBCKOM YHHBEPCHTETC (1905—1911). A B 1925— 1938 rr., yxe Gymyuu npodeccopom KayHacCKOro yHHBepcHTETa, OH ONyO/MKOBaJI CEpHIO HAyYHBIX CTaTelf MO TEOPHH JIHTOBCKON TEPMHHOJIOIHH. B ocroBy csoeii Teopun C. IllankayCKuc MOJIOXHJI YYCHHS AHTHYHBIX M CPEAHEBEKOBHIX OHJIOCOĖOB JIOTHKOB H ĖpaHIY3CKHX s3bikoBenos Havana XX B. (M. Bréal, J. Vendryes x 11p.). Tepmuuonoradeckas Teopas C. Illankayckuca xacajach BCX OCHOBHBIX BONPOCOB JIHTOBCKOH TEPMHHOJIOTHH: KATETODHH, CBONCTBA H MCTOMHHKHM TEPMMHOJICKCHKM, ynorpebienue TepMHHOB, OCHOBHBIC IIDHHIMINLI TEPMHHOTBOPYECTBA H T.jį. OpHrHHAILHAA H Hay4HO OOOCHOBAHHASA, ara TEODpHA HMEeT ČonMbInOe 3HAYCHWE KaK UIA JIATOBCKON TEDpMHHOJIOTHH, TaK H JŲIA HCTOPHH TEDMHHOJIOTHH BOOOIme. OnHako OHa npoTHBOpeunsa. C ONHOM CTOPOHSI, B Hell NpaBHJIbHO ONpeJieJIeH 0OBEKT TEDMHHOJIOTHH, He OTOXKIECTBIIAIOTCA TEDMHHOJIOTHA H TEPMHHOJICKCHKA, NIPABHIbHO OIEHHBAIOTCA WHOCTpaHHBIE CJIOBA H T.JĮ. C Jpyro# CTOPOHEI, €€ aBTOP TEpMHHAMH CYHTAJ HC TOJILKO MOUTHHHBIE TEPMHHBLI, HO H HMEHA COOCTBEHHBIE, Nake HEKOTOPHIC JIOTHYECKHE TE3HCbI, CBO6€06pa3HO H Y3KO IIOHHMAJI TEPMHHOJIOTH3ALAIO, MAJIO BHHMAHHS YVJIEJISJI KAACCHPUKALMH NoHATHH H T... 136