2-a recenzija

Xeno>3nar I. M., Kopenaunosa "A. II., Macenko JI. T., Henoxy- mundi A. II, Crpuxak O. C., ®pauko 3. T. Tinponinis Yrpaina B ii Mix*MOBHHX i MixJIiajIEKTHHX 38’s3kax / Bian. pen. O. C. Crpmxax.— Kunis: Hay- xoBa gyMKa, 1981.-—264 c. Kalbų tarpusavio ryšiai būna be galo įvairūs. Recenzuojamoje knygoje skiriami trys svarbiausios kalbinių bendrybių grupės: genetinės, arealinės (kontaktų prasme) ir tipologinės (p. 181). Šie ryšiai gali reikštis daugeliu būdų bei aspektų. Viena sa- vaimingiausių kalbinių ryšių bei kontaktų raiškos sferų yra tikriniai žodžiai, tarp kurių ypatinga vieta tenka hidronimams, kadangi jie dažnai būna archaiškesni ir dėl to informatyvesni už bendrinę leksiką, be kita ko, ir chronologine prasme. Šią visuotinai pripažintą ir konkrečiais tyrinėjimais pagrįstą tezę dar kartą labai aki- vaizdžiai ir įtikinamai paremia aptariamasis veikalas. Šio veikalo pasirodymas yra didelis įvykis ne tik ukrainų, bet ir apskritai slavų bei indoeuropiečių kalbotyroje. Taip yra dėl įvairių priežasčių. Pradžioje tenka atkreipti akis į tai, kad iš viso slavų pasaulio indoeuropeistiniu aspektu viena svarbiausių yra būtent Ukrainos hidronimija, nes Ukraina, pirmiau- sia dešiniakrantė, priklauso prie tų teritorijų, kuriose labiausiai pagrįsta ieškoti sla- vų protėvynės. Vadinasi, Ukrainoje labiau negu daugumoje kitų slavų kraštų ti- kėtina rasti pačių archaiškiausių slaviškų hidronimų. Todėl bene daugiausia iš Ukrainos hidronimų analizės gali išplaukti naujų duomenų, padedančių atsakyti į labai svarbų indoeuropiečių kalbotyros (tuo pačiu ir į slavistikos bei baltistikos) klausimą, kokio archaiškumo yra slavų vandenvardžiai ir koks jų santykis su va- dinamąja senąja indoeuropiečių hidronimija. Kitur, kur slavai yra ateiviai, ir jų hidronimija bus tam tikra prasme ir tam tikru mastu naujesnė, vėlyvesnė (išskyrus, suprantama, substratinę). Ukraina yra ypatinga ir tuo, kadjos žemėje nuo seniausių laikų vyko patys įvairiausi kalbų bei etnoso kontaktų, mišimo, asimiliacijos ir įvairūs kiti procesai. Negalėjo šie procesai nepalikti pėdsakų ir hidronimijoje. Dalis Ukrainos nuo gilios senovės šliejasi prie senojo indoeuropiečių pasaulio — ilyrų, dakų, graikų ir kt. Čia paliko pėdsakus tiurkai, iranėnai (skitai), gotai, romanai, gal net keltai ir t. t. * Senovėje Ukraina iš šiaurės, be kitų, ribojosi ir su baltais. Taigi ukrainų kalbos, toponimijos ir konkrečiai hidronimijos sąsajos su daugeliu indoeuropiečių ir nein- doeuropiečių kalbu bei tautų yra labai senos, nepaprastai įvairios ir sudėtingos. Tad tiriamojo objekto — Ukrainos hidronimijos ryšių su kitų tautų vandenvar- džiais — pasirinkimas rodosi visiškai natūralus ir suprantamas. Tiesa, tirti šiuos ryšius yra iš tiesų sunku ir sudėtinga. Patenkinamai tai galima padaryti tik esant tam tikroms sąlygoms. Viena, būtina turėti surinktus ir lingvistiškai apdorotus kon- taktuojančių kalbų hidronimus. Antra, šių kalbų hidronimika ir apskritai onomas- tika turi būti atitinkamai ištirta ir kt. Šios sąlygos, bent iš dalies, jau yra intensyviai vykdomos. Plačiau jų neaptarinėdami, priminsime, kad vienas pačių įspūdingiausių pastarųjų metų indoeuropiečių onomastikos veikalų yra parengtas ir išleistas Ukrai- noje — tai „Ukrainos hidronimų žodynas“: CsoBHaux rigpomimis VYrpaian/ Peg. xon. A. II. Henok ynuuii, O. C. CTpauxak (3acr. rojoBu), K. K. Ili- Jmykko (romosa). — Kunis: Haykosa įtyMka, 1979. — 780 c. Ukrainų onomasti- 204 kos specialistų darbai plačiai žinomi — jie rodo, kad šio krašto vardyno įvairia- pusiškam tyrinėjimui susidarė ir subjektyvios prielaidos. Knygoje aptarta daug svarbių klausimų — tai nesunku pastebėti vien tik pa- žvelgus į knygos turinį. Nagrinėjami trys Ukrainos hidronimijos ryšių su kitų šalių hidronimija aspektai: leksinis, darybinis ir fonetinis. Plačiausiai analizuojami lek- siniai ryšiai, kurie aptarti 9 stambiose studijose: 1) „Seniausių onomastinių fiksa- cijų ryšiai“; 2) „Balkanų — Ukrainos ryšiai ir paralelės“; 3) „Baltų —ukrainų ryšiai ir paralelės“; 4) „Padneprės—Lechijos ryšiai ir paralelės“; 5) „Padunojės — rytų Ukrainos bei kiti ryšiai ir paralelės“; 6) „Pakarpatės—rytų Ukrainos ryšiai ir paralelės“; 7) „Ukrainos—Paokės ryšiai ir paralelės“; 8) „Ukrainų—kitų rytų slavų ryšiai ir paralelės“; 9) „Tiurkų —ukrainų ryšiai ir paralelės“. Darybiniai ir fonetiniai santykiai apžvelgti likusiose dviejose studijose. Taigi knygoje yra 11 gana savarankiškų dalių, kurios rašytos atskirų autorių. Tik visiškai nesuprantama, kodėl dalių autoriai niekur nenurodyti — tai skriauda ne tik autoriams, bet ir skai- tytojui. Aplinkiniais keliais teko patirti, kad I, IV — VII dalį rašė A. Strižakas, II — I. Železniak, III, VIII — A. Nepokupnas, IX — T. Masenko, X — A. Korepano- va, XI — Z. Franko. Taigi ši knyga — kolektyvinis veikalas, kurios problematika, temų ratas gal kiek priklausė (tai visiškai natūralu), be daug ko kita, ir nuo ją ra- šiusiųjų autorių interesų bei darbų krypties. Knygoje pateikta nepaprastai daug naujų duomenų, informacijos. Ją visą aprėpti skaitytojui labai sunku. Juoba kad dauguma straipsnių (išskyrus bene tik A. Nepo- kupno) parašyti laisvai, pasakytume, eseistiniu metodu, dėl to galutinai susistemin- ti kad ir atskirų studijų teikiamą informaciją neretai tenka pačiam skaitytojui, . To galima buvo bemaž išvengti, jeigu knygoje būtų įdėta bent onimų, leksikos, da- lykinė rodyklė. Deja, knygos pagalbinis aparatas yra minimalus — tokio pobūdžio darbui jis yra aiškiai nepakankamas. Daugelis knygos dalių tiesiogiai ar netiesiogiai siejasi ir su baltistine problema- tika. Vienas leksinės dalies skyrius, kaip matėme, skirtas ukrainų hidronimijos ryšiams su baltų vandenų vardais. Kiek dažnesni ekskursai į baltistika pasitaiko Zo- džių darybos skyriuje. Likusiuose etiuduose baltų kalbų faktai nagrinėjami rečiau, o ten, kur tema to nereikalavo, ir visiškai neliečiami. Toliau trumpai stabtelėta ties tais dalykais, kurie glaudžiau susiję su baltistika. Šia prasme daugiausia dėmesio nusipelno skyrius „Baltų —ukrainų ryšiai ir paralelės“ (rašytas A. Nepokupno). Jame pirmiausia aptariama baltiškų hidronimų Ukrainoje problema (remiantis daugiausia V. Toporovo ir O. Trubačiovo darbais ir iš esmės respektuojant bemaž tik jų požiūrį į baltizmų slavų kalbose problemos esmę). Šio skyriaus autorius linkęs manyti, kad galimos dvi termino „baltiškasis elementas“ (slavų kalbose) interpretacijos — siauresnė ir platesnė. „Baltiškasis elementas“ siaurąja prasme — tai baltiški reliktai tų teritorijų, kuriose dar istori- niais laikais gyveno dabartinių baltų protėviai, palikę ne tik kalbinius, bet ir archeologinius, etnografinius pėdsakus. Čia priskirtina, pavyzdžiui, Aukštutinė Padneprė. „Baltiškasis elementas“ plačiąja prasme (arba „netiesioginis baltiškasis elemen- tas“) — tai toks, kuris efektyviausiai gali būti paaiškinamas baltų kalbų medžiaga, 205 kadangi archaiškas baltų kalbų pobūdis leidžiąs joms reprezentuoti ne tik pačių baltų, bet ir slavų kalbų praeitį. Tokie „baltiški“ vietovardžiai paprastai nesą parem- ti kitais baltiškais duomenimis (materialinės kultūros ar pan.). Be to, neturima jokių įrodymų, kad tokiose teritorijose kažkada gyvėnę baltai. Prie tokių teritorijų pri- klausanti Vidurinė Padneprė (pvz., Rosės baseinas) — p. 66. „Baltiškasis elementas“ siaurąja prasme autoriaus dar dalijamas į du komponen- tus — senąjį ir naująjį. Riba, skirianti senuosius baltų kalbų reliktus nuo naujųjų, esą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai. Prie senųjų priskiriami, pavyz- džiui, jotvingiški Vakarų Bugo baseino hidronimai (upė I'ana, ežeras ITynsmo), 0 prie naujųjų — tokie baltizmai, kurie atsirado tais laikais, kai tam tikra dabarti- nės Ukrainos dalis įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį (pvz., upių vardai TexBuxnis Sp, JlroGapraxa, Jlutoska). Autorius pastebi, kad V. Toporovo ir O. Trubačiovo darbuose iškeltas uždavinys nustatyti baltiškų vietovardžių pa- plitimo pietinę ribą Ukrainos atveju praktiškai galįs būti įvykdytas tik remiantis vėlyvaisiais baltizmais. Toliau autorius pateikia bene 17 Ukrainos hidronimų, kurių dauguma yra nea- bejotini baltizmai: 1) ExeBa, Ba: plg. lat. Blėve up., liet. blyvas, blaivas; 2) Banrynos < *Vang-ug-: plg. liet. vanga „dirva, laukas“, lat. vaiiga „žema drėgna pieva“, pr. wangus „lydimas“ ir liet. ūpė, lat. upe; 3) Bumryn: plg. liet. Ving-ul-upis, Ving-ūl-upis, Ving-ėl-upis (iš vingis ir ūpė); 4) BoBuac < *Vilkesa: plg. liet. Vilkesa ir vilkas; 5) Tana < *Apa : plg. pr. ape „upė“; 6) To6pa: plg. liet. gūbra, gūbrys ir pan.; 7) Topuabs: plg. pr. Goryn ir pan.; 8) Xupraxs: plg. liet. Žirg-upė, Žirg-upis ir žirgas (čia nebebūtina minėti upės vardas Žirginės — jis yra antrinis, perimtas iš pievos vardo Žirginės; pievos vardas Žirginės gali būti kilęs ne iš žirgas, o iš žirginys „alksnio ar beržo sėklų spurgana“); 9) ŽKoBenkxa: plg. liet. Žuvinė, žuvis; 10) Xyxna: plg. liet. Žūkliai k., Žūklijai, žūklė (prie šių dar būtų galima paminėti ir, sakysim, Žūklija lanka Kapsuko raj. bei kt.); 10) Koposemns: plg. liet. Karvél-upis, karvėlis; 12) Kpyninus: plg. liet. kripé „rupūžė“; 13) Cenpa: plg. Beržės intako vardą Sidra, ež. Sedranki ir pan. (abu iš buvusių baltiškų terito- rijų); 14) Cepres < *Sertėja: plg. liet. SeFt-upis, Saftė ir pan.; 15) Ckoponunka — greičiausiai iš *Skar-ap- : plg. pr. Skara, lat. Skar-upe ir pan.; 16) Crepkosoe ež.: plg. liet. Starkė up. ir stdrkas, lat. starks, pr. starkis „sterkas“; 17) Yna (iš kur buvusios lietuvių tvirtovės ant Dnepro vardas Vrncx): plg. liet. ūpė. Šių baltizmų interpretacija, ypač chronologinė, ne visada vienodai aiški. Tam tikrais atvejais tai iš tiesų gali būti vėlyvieji baltizmai, atsiradę Lietuvos Didžio- sios Kunigaikštystės laikais (prie tokių autorius priskiria *Vna : Ynck bei Pale- sės Bymno < *Upelė ir kt.). Bet kai kurie jų gali būti ir iš Žymiai senesnės epochos. „Šiame skyriuje aptariama dar viena grupė toponimų — tai sudurtiniai vietovar- džiai su sinkopuotu balsiu x antrajame sande. Tas antrasis sandas būtų iš -up-: liet. 1) Bepna < *Ver-up-: plg. liet. Ver-upé; 2) Wolpys < *Val-up-: plg. liet. Val-upis; 3) Bocnuu < *Uos-up-in-: plg. liet. Uos-upis (A. Nepokupno straipsnyje minimas, remiantis K. Būga, upėvardis Vosupis yra tik tarminė ar kiek iškreipta 206 lytis iš Uosupis); 4) Capnumexoe < *Sar-up-in-: plg. pr. Sar-ape, lat. Sar-upji; 5) Ckepuka < *Skir-up- : plg. liet. Skir-upis. Kaip matyti, skyriuje pateikta daug naujų faktų apie baltiškus vietų vardus Uk- rainoje. Todėl be jokių abejonių ši studija laikytina vienu svariausių pastarojo meto darbų, padedančių vesti baltiškos toponimijos arealo pietryčių ribą. Kitų skyrių baltistiniai dalykai jau nėra tiesioginis tiriamasis objektas, o panau- dojami lyginimui, iliustracijai, atskirų hidronimų kilmei argumentuoti ar pan. Kiek dažniau baltų, ypač lietuvių hidronimų paralelėmis operuojama „Darybos“ sky- riuje (rašytame A. Korepanovos). Visoje knygoje baltų kalbų faktai cituojami ar interpretuojami gana preciziškai. Tai tinka pirmiausia A. Nepokupno rašytam sky- riui apie baltų —ukrainų hidronimų paraleles. Kas be ko, netikslumų, apsirikimų, klaidų vis dėlto pasitaiko. Bene labiausiai užkliūva tai, kad vieni baltiški žodžiai pa- teikiami kirčiuoti, kiti — ne, nors cituojamame šaltinyje jie visi sukirčiuoti. Pavyz- džiui, Bilsinyčia sukirčiuota, o greta parašytas upėvardis Mašnyčia — jau palikęs be kirčio (p. 194). Tokių atvejų gana daug: blyvas, bet blaivas (p. 69), gfiburas ir gūb- rys (p. 73), Žuvinė, bet Plačioji (p. 74), rūpūžė, bet krupis (p. 76), Saftupis, bet Ser- Ciupys (p. 78) ir kt. Vienur kirčiuojama bemaž ištisai ir gana tiksliai (pvz., p. 76, 82), kitur — paliekama be kirčių (pvz., p. 72, 74, 75, 79, 83 ir kt.). Dažnokos korektūros klaidos (p. 34, 74, 82, 83, 194 ir kt.). Pasitaiko hidronimų ar šiaip vietovardžių interpretacijos netikslumų. Antai, liet. upės vardas Mūkė (variantas Milkė, atrodo, yra antrinis, vėlesnis — su tarmėje pailgėjusiu kirčiuotu balsiu # < i) visų pirma sietinas su liet. mūkti „tižti, zmekti“ mukūs „klampus“, lat. muka „klampi pelkė“ ir pan. Šio upėvardžio pirminė reikšmė" bus buvusi „klampi, tiži upė“ ar pan., todėl jo siejimas su sanskr. mūka, gr. pvxės, lot. mūtus „nebylys“ vargu ar bereikalingas bei tikslus (p. 34). Be to, visiškai nesu- prantama, kaip galėjo slaviško upėvardžio *Myxs dabartinės lyties Muxa (Dnepro ir Teterevo baseinas) galūnė -a atsirasti dėl indoeuropietiškų hidronimų Nida, Vara Drava, Mara analogijos (p. 35). Juk tai tolimų teritorijų (Nida — Vyslos int.; Va- ra — Margos int. Ligurijoj; Drava — Necės int. Pomeranijoj; Mara — Ančios intakas, Kapčiamiestis) ir, galimas daiktas, kartais ir skirtingų epochų vardai! Matyt, galūnės kaitai paaiškinti reikia ieškoti kitų priežasčių. | Buvusių Rytprūsų upių vardai Skara (kitas Pričgliaus vardas) bei Skarupė kil- dinami iš liet. skérys. Apeliatyvas laikomas žemaitišku žodžiu (sekant E. Frenkeliu) ir keliamas klausimas, ar nebus tik trijų Ukrainos upių vardai Crxoponunxa < *Skar-ap-in- labai savita žemaičių —prūsų izoglosa Ukrainoje? Atrodo, kad šitaip manyti aiškesnio pamato nėra (dėl bent dviejų priežasčių). Viena jų yra ta, kad apeliatyvas skérjs vargu ar gali būti laikomas tik žemaitišku žodžiu. Tiesa, rytų Lietuvoje jis šiuo metu mažai težinomas, bet dar pasitaiko apie Subačių, Kupiškį, o gal ir kai kur kitur. Kad šiose vietose žodis skėrys (ar skerys) tikrai buvo žinomas, rodo pavardės: pavardė Skérjs ar Skerjys iš senesnių laikų (vadinasi, nėra migracinė) žinoma, be kitų vietų, nuo Grinkiškio, Kupiškio, Krakių, Krekenavos, Nemunėlio Radviliškio, Vabalninko, t. y. ir iš ten, kur pasitaiko iš- likęs apeliatyvas skérys. Vietovardžiai šią prielaidą tik patvirtina — pagal juos apeliatyvo skėrys, skerjs (ar iš jo kilusių pavardžių) arealas ne vakarų Lietuvoje 207 atrodo net kiek didesnis: Skėriai k. Kaišiadorių, Pakruojo, Pasvalio raj., Ské- riškė k. Kelmės raj., Skerė (ar Skėrė) miškas Dubingių apyl., Skeriškės pieva Obe- lių apyl., Skėriškės pieva Semeliškių apyl. ir pan. Be to, Lietuvoje yra trys upės Skér-upis, kurių dvi yra ne iš Žemaičių (nuo Raudondvario ir Taujėnų). Antra yra tai, kad buv. Rytprūsių upių vardai Skara, Skarupė bei Varnių apy- linkių upelio vardas Skaryčia greičiausiai kildintini ne iš skérjs (tokiam kildinimui nepritaria, bent iš dalies, ir fonetika — skėr-: skar-), o sietini su rusų ckopktii „greitas“, dakų skaras „greitas“ — rekonstruojant pirminę greitumo ar pan. reikšmę, Kas kita, žinoma, minėti trijų upių vardai Skér-upis — jų pirmasis sandas greičiausiai bus kilęs iš skérps. Ši aplinkybė, be to, aiškiai rodo, kad hidroni- mai, kilę iš skėrys, šaknį skėr- ir išlaiko, nekeičia jos į skar- ar pan. Apskritai Žemaičiuose šaknis skėr- į skar- (Skaryčia nuo Varnių) dėsningai negali pakisti. Taigi Cxoponuaxa, matyt, yra tiesiog ukrainų —baltų hidroniminė paralelė. Pasitaiko ir kitų netikslumų, ginčytinų dalykų. Sakysim, upės vardas Netecza (Vyslos baseinas) laikomas priesagos -cza (-4a) vediniu (p. 196). Iš tiesų tai yra upėvardis, kilęs iš priešdėlinio slavų kalbų ape- liatyvo ukr. gereu „stovintis vanduo, bala“, nerewa „upelis“, lenk. nieciecz, nie- ciecza „stovintis vanduo; mažas pakrantės ežerėlis, atsiradęs po upės potvynio“ (iš čia liet. Netėčius ež. Varėnos apyl.), Nieczecza, Nieciecze ež., Nieciecza ež. ir t. t. Ir apskritai, „Darybos“ skyriuje, atrodo, derėjo nuosekliau laikytis darybinio (derivacijos) principo. Jo nepaisant, darybos nagrinėjimas praranda savo ribas, pereina į žodžių morfeminės sandaros apžvalgą arba, dar blogiau, yra iš viso klai- dinantis (kad ir minėtas Netecza atvejis). „Darybos“ skyriuje neretai taip ir atsi- tinka — ten, kur reikėtų ir turėtų būti kalbama, sakysim, apie derivaciją bei sufiksus, dažnai pereinama prie žodžių formų analizės. Taip greta priesagos -iž (ukr. -ix) derivato Jlrorix atsiduria iš priesaginio apeliatyvo kilęs hidronimas Py6ix (p. 202—203), greta Cumtora — apeliatyvinis darinys Jlyra. Prie jų minimas net upėvardis Bemjuora, kuris laikomas esant oikoniminės kilmės (p. 210) — iš tiesų tai hidronimas, susidaręs iš germaniškos kilmės slavų kalbų apeliatyvo — plg. lenk. bienduga, binduga „(laivybai tinkamos) upės krantas, prie kurio sudaromi ir išpluk- domi sieliai“, binduga „vieta paupy, kur kraunami sieliams tinkami medžiai ir iš kur plukdomi sieliai“ < vok. vid. žem. bindinge. Iš šio žodžio yra, sakysim, lenk. Binduga ež., Pod Bindugę ež. dalis,.liet. Bindfigé up. (Prienų apyl.) ir pan. Ukrai- nos oikonimas Bummiora, be abejonės, taip pat yra panašiai atsiradęs. Trumpai tariant, darybos analizėje reikėjo griežtai atskirti išvestinius hidronimus nuo kitų panašią galūnę turinčių ar šiaip kuo nors į derivatus panašių visai kitos darybos upių bei ežerų vardų. Tik tuomet hidronimų daryba atsiskirtų nuo kitų onimų darybos, išryškėtų hidronimų, o ne apskritai onimų ar net apeliatyvų darybos bruožai. 3 Keletas čia suminéty trūkumų yra visai natūralus dalykas darbe, aprėpiančiame be galo daug kalbų, gausybę medžiagos, sudėtingiausią problematiką. Suprantama, kad atskirų knygoje paliestų kalbų atstovui lengviau tuos netikslumus ir pastebėti. Aleksandras Vanagas