Žemaičių Naumiesčio šnekta socialinės lingvistikos požiūriu

KALBŲ KONTAKTAI LIETUVOS TSR LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXIII (1983) JANINA JANAVIČIENĖ, ZIGMAS ZINKEVIČIUS ŽEMAIČIŲ NAUMIESČIO ŠNEKTA SOCIALINĖS LINGVISTIKOS POŽIŪRIU Šnekta užima nedidelį plotą Šilutės rajono šiaurės rytų dalyje prie buv. Klai- pėdos krašto sienos, Tai — Žemaičių Naūmiesčio miestelis ir 27 kaimai: Palėndriai, Sugintai, Grygeliškė, Vanšgiai, Cipariai, Paūpariai, Snūkaliai, Venckai, Pūšus- čiai, Rimženčiai, Brokoriai ir kt. Ši šnekta tęsiasi maždaug 8 kilometrus nuo Degū- čių iki Ūžlaukės (2 km prieš Gardamą), apie 9 kilometrus nuo Sugintū iki Giri- ninkų ir apie 14 kilometrų nuo}Paléndriy iki Meškinės. Tarmių žemėlapiuose šios šnektos plotu vedama pietų žemaičių raseiniškių ir varniškių riba: šiaurės vakarinė šnektos dalis iki Ž. Naumiesčio ir pats Ž. Naumies- tis priskiriamas varniškiams, o likęs šnektos plotas — raseiniškiams. Bet iš tikrųjų yra ne taip. Reikėtų visą šnektos plotą priskirti raseiniškiams. Varniškių — rasei- niškių riba turėtų eiti ne pro patį Ž. Naumiestį, bet toliau į šiaurę, netoli Gardamo. Paskutinieji raseiniškiams priskirtini kaimai yra Rimženčiai, Kūadagiškiai, Bro- koriai, Šyliai, Meškinė (Sisikaimas giliai įsikišęs į varniškių plotą, bet an, am, en, em virtimo on, om, en, em čia nepastebėta), Girininkai 1, Girininkai 2 (arba Vai- nūto Girininkai), Vainutas, Kivyliai. Varniškių ypatybes jau turi Bértininkai, UZ- laukė, Gatdamas, Kukuiliškė, Pypliškė, Juškaičiai, Dargiškė, Gorainiai, Bikavėnai. Taigi visame Ž. Naumiesčio šnektos plote išlaikomi sveiki an, am, en, em. Vietiniai gyventojai sako, kad tik „švėkšnaliai“ (taip pašiepiamai vadina turinčius var- niškių ypatybes) tarią Zgnsis ‘Zasis’, ons ‘jis’, komps ‘kampas’ ir t. t. Z. Naumiesčio šnektą su raseiniškiais sieja dar ir tai, kad joje kirtis neatitraukiamas, o „švėkš- naliai“ — jau atitraukia. Nuo kitų raseiniškių Ž. Naumiesčio šnekta skiriasi intensyvesniu žemaičia- vimu. Antai tvirtagalė priegaidė čia būna ant pirmojo dvibalsių sando, pvz., a. sg. dangu "dangų" (plg. kitų raseiniškių danigu). Trumpuosius balsius w, i šnektos atstovai labiau platina negu kiti raseiniškiai: čia šių tarimas gerokai priartėja prie 9, ę, bet su „švėkšnalių“ 9, ę nesutampa. Tariant aiškius 9, ¢ pastebėta tik kampe tarp buv. Klaipėdos krašto sienos ir varniškių ribos. Tačiau reikia pasakyti, kad šnektoje ne visais atvejais w, i platinami. Kartais jie išlaikomi siauri. Nuo ko tai priklauso, dar reikia ištirti. Straipsnio autoriai linkę manyti, kad šiam tarimo dvejopumui (abejaip gali būti tariamas tas pat žodis ar forma) pradžią galėjo duoti vietos šnektos ir vadinamųjų lietivninkų (apie juos netrukus bus kalbama) kalbos sumišimas. Už šnektos ploto ribų tokio dvejopumo nepastebėta. Aprašomajai šnektai dar būdingas dvibalsių ai, ei galūnėje ir daiktavardžio daiktas šaknyje monoftongizavimas, pvz., n. pl. dd'kta' 'daiktai' (į pietryčius nuo. 102 šnektos tariama ddiktai). Daiktavardžio namas šaknyje vietoj a čia turima u, pvz., n. pl. numa ‘namai’. | Iš morfologinių ypatybių pirmiausia nurodytina tai, kad šnektoje plačiau negu kitų raseiniškių plote vartoja dviskaitą. Daiktavardžių / kamieno (moteriškosios gi- minės) formos dažniau keičiamos č- kamienémis, pvz., žąsė (tariama Zansie) "Žąsis", dnksté (d'okšti) “ankstis’. Būdvardžių u kamieno vienaskaitos galininkas ir daugis- kaitos vardininkas turi ijdė-kamienes formas, pvz., a. sg. draiisi (drūnsi) "drąsų", n. pl. rambi ‘rambiis’. Vartojamas III asmens įvardis aūis (ans) ‘jis’, f. ana ‘ji’. Vie- toj a. pl. formų mūs, jūs turimos mumis, jumis. Veiksmažodžio biiti būsimojo laiko III asmuo turi formą būs ‘bus’. Šių ypatybių kiti raseiniškiai, ypač esantys į piet- ryčius nuo šnektos ploto, neturi arba ten jos retai tepasitaiko. Tačiau bene ryškiausia šnektos ypatybė yra tai, kad ji patyrė labai stiprią vo- kiečių kalbos įtaką. Šnektoje daug įvairių germanizmų. Mat ji yra prie pat buv. Klaipėdos krašto. Šimtmečiais buvo veikiama vokiečių kalbos įtakos. Praktiškai šnektos senbuvių (ne iš kitur atsikėlusių Žmonių) kalboje maždaug kas penktas žodis yra vokiškos kilmės. Ypač germanizmai dažni buitinėje leksikoje. Vokiški beveik visi statybos terminai. Štai keliolika germanizmy pavyzdžių: negelys “vinis’, rymas (ri“ms) "diržas", ruimas (riiims) "vieta, erdvė', rumbas (rirmps) "juosmuo", spūtas (spac) ‘kastuvas’, sténderis "kuolas tvoroje’, šimelis ‘Syvas arklys', §méras (šmūors) "kartas", $pykis "dviračio stipinas’, Stapnotelis (Stapnuotelis) ‘adymo ada- ta’, Starkus ‘tvirtas’, strikis ‘virve’, štūlė ($tel'i) ‘kédé’. Jie neretai būna gerokai sulietuvinti, gauna lietuviškas priesagas, pvz., rufidinas (ritndins) "apvalus" (pasi- daryta iš ruridas < vok. rund pagal kūpinas, sklidinas pavyzdį), vaktioti (vaktū'ti) ‘saugoti’ (su lie. -idoti, p. Ze. -i'ti), adv. giliukingai (g'il'uk'i'oga") "laimingai" (vedi- nys iš giliūkis “laimé’ su lie. -ingai pagal ldimé: laimingai modelį). Iki Antrojo pasaulinio karo šnekta buvo gerokai izoliuota nuo kitų tarmių, jos beveik neveikė bendrinė kalba. Ir dabar neretai pasitaiko, jog vietinis Žmogus, paklaustas, kaip bendrine kalba vadiname tą ar kitą dalyką, nieko negali pasakyti. Socialinės lingvistikos požiūriu ši šnekta labiausiai įdomi tuo, kad jos plote gyvena daug vadinamųjų lietūvninkų, t. y. evangelikų-liuteronų tikybos lietuvių, atsikėlusių iš buv. Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto bei Rytų Prūsijos). Reikia manyti, kad jie turėjo nemažą poveikį vietinei Žemaičių šnektai, padėjo jai atsiskirti nuo kitų raseiniškių, ypač vokiečių kalbos įtakai išplisti. Be lietuvninkų, anksčiau šnektos plote gyveno nemaža ir tikrų vokiečių. Yra ir rusų sentikių kaimas — Su- gintai. Taigi nedidelis šnektos plotas kalbiniu požiūriu labai įvairus ir sudėtingas. Iki Antrojo pasaulinio karo šnektos plote lietuvninkų! gyveno labai daug. Vietos žmonės juos paprastai vadindavo „vokiečiais“ arba „prūsais“. Ž. Naumiestyje jie sudarė net daugiau negu pusę visu gyventojų. Daug jų buvo ir kaimuose, ypač Paūpariuose? (tarp Z. Naumiesčio ir Vainuto), net už šnektos riby®. Dabar lietuv- ninkų sumažėjo, bet vis dėlto jų dar tebėra gana daug, atrodo, per 600 žmonių. 1 Taip save vadino Mažosios Lietuvos lietuviai. Ir dabar seni žmonės neretai šį terminą vartoja £ Vietos žmonių aiškinimu, pavadinimas kilęs nuo lotynų kalbos žodžio pauper "vargšas". * Juos minėjo P. Jonikas 1939 m. išleistame Pagramančio šnektos apraše (p. 2—3), tačiau jų kalbos plačiau neaptarė. 103 Gausu Ž. Naumiestyje, Midveriuose, Sugintuosė, Palėndriuose, yra ir kituose šnek- tos kaimuose, taip pat už šnektos ribų, ypač Vainutė ir jo apylinkėse. Tolstant nuo buv. Klaipėdos krašto, jų skaičius mažėja. Viena iš lietuvninkų atsiradimo šiame krašte priežasčių, kaip nurodo K. Almi- nauskis savo germanizmų žodyno pratarmėje (Die Germanismen des Litauischen. Teil 1: Die deutschen Lehnworter im Litauischen. K. (data nenurodyta), S. 12), buvo samdomų žemės ūkio darbininkų migracija iš Mažosios Lietuvos į Žemaičius XIX a. ir XX a. pradžioje. Tada lietuvninkai čia traukdavo su spragilais ir dalgiais ant pečių uždarbiauti. Apie tai dabar kalba jie patys, prisimindami savo tėvų ir senelių pasakojimus. Antai vainutiškiai lietuvninkai iš tėvų ir senelių girdėję, kaip iš už Nemuno, daugiausia nuo Tilžės ir Ragainės, ateidavę po 5—6 vyrus su spragi- lais ir per savaitę iškuldavę visą kūlę. Jiems atlygindavo ne pinigais, bet grūdais, ypač tiems, kurie neturėjo savo žemės. Gyventi anapus Nemuno buvę sunkiau, todėl žmonės ir traukdavę į Žemaičius, dalis jų čia ir pasilikdavę. Kita migracijos priežastis — suintensyvėjusi Mažosios Lietuvos germanizacija, nuo kurios žmonės ir bėgo į kitą sienos pusę. Pabėgėliai anuomet (iš dalies ir dabar) gyveno gerokai izoliavęsi nuo Žemaičiu. Retai įvykdavo mišrios vedybos. Tačiau šiaip jau su žemaičiais jie gražiai sutardavo. Palyginti uždaras lietuvninkų gyvenimas padėjo išlikti ir jų kalbos savitumams. Prie to prisidėjo iki šiol tebevartojamos senovinės, religinės knygos, išleistos gotiškomis raidėmis prieš 1—2 šimtmečius, ypač giesmynai, evangelijos. Pasiklausius lietuvninkų kalbos, aiškiai matyti, kad jie yra atsikėlę iš Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmės ploto. Jų kalboje lengvai atpažįstame A. Šlei- cherio ir Fr. Kuršaičio gramatikose užfiksuotos kalbos bruožus. Ypač tai ryšku, kai šnekama religine tematika. Tada galima išgirsti nemaža kalbos archaizmų, pvz., kur aš esmi'esu', esmė ‘esame’, dengu ii žengimo diena ‘i dangy...’, šauk maniéspi bėdoje °...prie manęs...' (pasako ir manėspi), kad neįtrauktumbei “...neįtrauktu- mei’ ir pan. Tačiau šiaip dabar toji kalba jau yra stipriai paveikta vietinės žemaičių šnektos. Gausu žemaitiškų ir vakarų aukštaitiškų gretiminių arba dvejopai tariamų tų pačių morfologinių formų. Antai į akis krenta dvejopai (netgi trejopai) tariami trumpieji balsiai w, i: žemaitiškai paplatinami (truputį arba labai) ir išlaikomi siauri. Dvibalsiai uo, ie čia gali būti išlaikomi sveiki arba gali turėti pietų žemaitiškus ati- tikmenis #, i, pvz., sako 3. praes. šviččia ir §vi't. Be to, dar išliko atsineštinis iš Ma- žosios Lietuvos šių dvibalsių painiojimas su ilgaisiais balsiais 0, ė, kurį dar labiau didina žemaitiški o, ė atitikmenys uo, ie. Pavyzdžiui, sakoma sesud ir sesd, piens ir pėns "pienas', g. sg. f. tds ir tuds, šalia 3. praes. šviččia (ir sužemaitinto varianto §viet) || §vi‘t pasako dar švėt "šviečia' ir pan. Apskritai daugiausia visokių dubletų lietuvninkai vartoja kalbėdami ne religine, bet kokia nors kita tematika. Tuomet neretai galima pastebėti tik tam tikras senosios lietuvninkų kalbos liekanas dabar- tinėje Ž. Naumiesčio žemaičių šnektoje. Vis dėlto tos liekanos tebėra gana ryškios, ypač skiriasi nuo įprastinės žemaitiškos jų tartis. Be to, kas pasakyta, dabartinei lietuvninkų tarčiai dar būdingas kirčiuoto & siaurinimas, net vertimas dvibalsiu ie, pvz., ėžers 'ežeras', mies ‘mes’, gi‘vienims ‘gyvenimas’, miedei "medžiai', pri" žiemis "prie Zemés’, a. sg. diešini "dešinę'. Zo- 104 džiai labai trumpinami, pvz., adv. méok "menkai', švėnt "Šventai, visiškai', 3. praes. kėt "ketina', kvieč "kviečia', meld "meldžia', a. sg. kit ‘kita’, adv. pram "tuoj pat’ (že. prūdiem < prūdėm), téi "taip', šali "šalia' (Ze. šalip). Veikiamojo būtojo laiko dalyvio daugiskaitos galūnė -ę keičiama -ei, pvz., susirivkei "susirinkę', atvaZidvei *atvažiavę', parūšei "parašę" ir t. t. Atskiruose žodžiuose vietoj a būna e, pvz.: den- gus “dangus', kateliks (ir katiliks) ‘katalikas’, tarnevdu ‘tarnavau’ (bet tarndva "tar- navo’), apkréuti “apkrauti’. Sprogstamieji priebalsiai tariami su rySkesne aspiracija. Atrodo, menkesnė ir konsonantizmo palatalizacija prieš prieSakinius balsius. Iš kitų konsonantizmo savotiškumų minétinas tarimas žvū'gi( <Zvdge) "žvakė", žvagūti "Žvakutė', Sugilis( < šiūgžlės) "šiukšlės', artibieji "artimieji". Iš morfologinių ypatybių pažymėtina prielinksnio į su galininku konstrukcija vietininkui reikšti, pvz., į bažnyčią (i: bažni"či) buvau "bažnyčioje...', į Ameriką *Amerikoje', gyvenū į Silute *...Šilutėje', į namūs ‘namie’, gausus dviskaitos formų vartojimas (ju pasitaiko labai įvairių, pvz., jūdau abūdau ‘judu abu’, abidvau kvieti “abi kvietė"), dažnos įvardžiuotinių įvardžių formos (pvz., jiejai negal paréit “jie...’, mdn gdila jūjų“...jų', tas būva josis vaiks“... jos vaikas’), būsimojo laiko for- mos be -i-, pvz., Zisu “eisiu’, 1. pl. &isme || čisma, 2. pl. čiste (pastaroji ypatybė bū- dinga ir vietos žemaičiams, tik šie monoftongizuoja šaknies dvibalsį). Neretai var- tojamos nepriešdėlinės veiksmažodžių formos tais atvejais, kai bendrinė kalba turi priešdėlines, pvz., aš tdu sakysu“...pasakysiu', būvo ėjęs (ėjis) *“...nuėjęs', man (taria ir mani‘, mūni“) tika ‘man patiko’. Daiktavardžiai neretai būna kito kamieno (ir giminės), pvz., rūka ‘rikas’, žąsė (ža'sie) "žąsis', nérvos (nėrvas) ‘nervai’, šū- linė (šūlini) “Sulinys’, kepena "kepenys" (plg. kepena užvirė "supyko'). Nemaža kitaip kirčiuojamų žodžių, pvz., lietuvys "lietūvis" (n. pl. lietuviai, g. pl. lietuviū...), vokietys (uok'ieti's) "vėkietis' (vokiečiai...), ligi rūgpjūčio (rūkpju'č'i) "iki rugpjūčio", sta- lai "stalai", mokytas "mokytas", voc. sg. dievė (d'iev'i) "dičėve'. Gausiai vartojami daik- tavardžių deminutyvai su -ytis, -ditis (taria -d'tis) priesagomis, pvz., ožkytis (uoš- k'itis) "'ožiukas', antytis "ančiukas", érytis| érditis (jieri"tis, jierd-tis) "ėriakas', kala- kutytis "kalakučiukas', verSditis (veršd'tis) ‘verSiukas', vefimditis (veZimd-tis) "vežimėlis". : Sintakséje daug vokiškų konstrukcijų, pvz., prilygino nuo dviji vaikg (mr ...vaikir) "davė palyginimą apie du vaikus’, manes dėl (manis diel) "dėl manes’, pasaké ant to brolio (ant tio brieli) "pasakė apie ta broli’, ait ilgo laiko "il- gam laikui’. Dažnai sakinys baigiamas tariniu: didelis turgus būvo "buvo didelis turgus’, žmonių vidutiniai susirinkę būvo (susiriokei būva) “...buvo susirinkę', nu- grisdu šiame sviete būti 'įgriso...'. Kai kurias iš tokių konstrukcijų pavartoja ir vietos žemaičiai. Lietuvninkų leksikoje ypač daug vokiškų skolinių, pvz., bdnkas ir beiikis "suo- las’, bėrštas (bė'ršc) "plaušinė', briliai (bril'e") "'akiniai', dišerbankas "staliaus vars- totas’, élskis "kaklaryšis', gardynos "užuolaidos', kedelys ‘sijonas’, lšpkė (I'i'pk’i) “liemené’, muldė "gelda pyragui uZmaiSyti’, mūlda "pailgas rétis su rankenomis", šitūlė "mokykla', styfeliai "batai", ufliupas "atostogos'. Skoliniai dažniausiai būna stipriai adaptuoti, turi lietuviškas priesagas ir galūnes, kurios tariamos žemaitiškai, pvz., inf. berštūoti (berštū*ti) "trinti, plauti’ (su -uoti, p. že. -tti), dryveliuoti "burbėti 105 vokiškai', šlektūoti "blogai jaustis', šropūoti (šruopū'ti) "valyti šepečiais arklius", švicūoti "prakaituoti', adv. švakai (§vaka) "blogai, silpnai". Tačiau pasitaiko ir neadaptuojamų žodžių, pvz., Žmama "senelė", fipapa "senelis" (plg. kūoks ū"mama vūrds? dūok papa "duok seneliui'). Kartais net lietuviški Žodžiai perdirbami pa- gal vokišką modelį, pvz., kiaulerijė (k'aul'er'iji) "kiaulystė' (plg. vok. Schweinerei). Dabartiniu metu senoji lietuvninkų kalba sparčiai nyksta. Jos elementų daugiau išlaikė tik vyresniojo amžiaus Žmonės. Vidutinės kartos lietuvninkų ir ypač jaunimo kalba dabar jau labai paveikta vietos žemaičių šnektos ir iš dalies bendrinės kalbos. Joje tik sporadiškai pasitaiko Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarties ir gra- matinės struktūros ar žodyno elementų. Mat buvęs šios etninės grupės uždarumas, ypač tarp jaunimo, pastaruoju metu sparčiai nyksta. Dabar jau dažnai nebepaiso- ma ir tikybinių suvaržymų. Kuriasi mišrios šeimos. Įsitraukusios į naujojo gyvenimo sūkurį lietuvninkų jaunuomenės kalba vis labiau yra veikiama tiek vietos žemaičių šnektos, tiek ir bendrinės kalbos. Pastarosios įtaka dabar šiame krašte vis auga. Ją ypač didina mokykla, spauda, radijas, televizija, pagaliau visa kultūros ir mokslo bei technikos pažanga kaime. Iš to, kas čia buvo pasakyta, matyti, jog Ž. Naumiesčio šnektos plote dabar vyks- ta labai sudėtingi ir socialinės lingvistikos požiūriu įdomūs procesai. Juos reikia de- taliau ištirti. Tai galėtų duoti medžiagos ne tik teoriniams socialinės lingvistikos apibendrinimams, bet ir turėtų padėti geriau suprasti mūsų dabartinės bendrinės kalbos, kurios ištakos — Mažojoje Lietuvoje, sudėtingą kilmės bei raidos procesą. Ss. AHABUYEHE, 3. 3MHKSABUYIOC T'OBOP OKPECTHOCTEW KEMAWYIO - HAVMECTHUCA B COILIMOJIMHIBUCTHYECKOM OTHONEHHH Pezome CTaThs NOCBAIICHA H3YYCHHIO CIOKHON JIMHIBHCTHYECKOH CHTYALHH, CJIOXHBINeEHCA B CEBEPO- BocTouHoH yactu IliunyrTekoro p-Ha JIutoBckoit CCP, B OKPECTHOCTSX HaCejJieHHOTO TryHKTA XKe- Maiuro - Haymectrca. 3meck Ha HeOOJIbmol TEpDpHTOpHH MOXHO HaOJIOJIATL B3aHMOJICHCTBHE JIKATOBCKOTO JIMTEPATYPHOrO A3bIKa, MECTHOTO XEMAHTCKOTO JHAJICKTa H JIKAJIEKTA T. H. JIETYBHHH- KOB (JIKTOBIJEB, IEDECEJIHBINHXCHA CIOJIa B XIX — XX BB. #3 Obis., Bocrounojii IMpyccun u Knaitneacko- TO Kpasi), He CYHTas PYCCKOTO H HeMENKOTO fA3bIKOB. 'iaBHOe BHHMAHHE COCpejlOTO4HBACcTCA HA H3Y4eHHH JIMAJICEKTA JIETYBHHHKOB: PACCMATPHBAIOTCA BOMPOCH! IpOHCXOXJIEHHA JaHHOTO JIMAJIEK- Ta, pa3BHTHe XADpaKTeDpHEIX €TO OCOOEHHOCTEH H B3AHMOCBA3b C MECTHbIM XEMAHRTCKHM JIMAJIEKTOM. J. JANAVIČIENĖ, Z. ZINKEVIČIUS THE DIALECT OF THE LOCALITY OF ŽEMAIČIŲ NAUMIESTIS (THE DISTRICT OF ŠILUTĖ) IN A SOCIOLINGUISTIC ASPECT Summary The article undertakes to examine a linguistically complex situation in the North-East of Ši- lutė (Lithuanian SSR), in the environs of the locality of Žemaičių Naumiestis. In this small area one can observe an interaction of Standard Lithuanian, the local Samogitian dialect and the dialect of the so-called Lietuvninkai (i. e. Lithuanians who came here from former Eastern Prussia and the region of Klaipėda in the 19th — 20th centuries), not to mention Russian and German. Attention is focussed on the study of the Lietuvninkai dialect, the problem of the origin of the dialect, the devel- opment of its distinctive features as well as on its interrelationship with the local Samogitian dia- ect.