Žemaičių Naumiesčio šnekta socialinės lingvistikos požiūriu

KALBŲ KONTAKTAI LIETUVOS TSR LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXIII (1983) JANINA JANAVIČIENĖ, ZIGMAS ZINKEVIČIUS ŽEMAIČIŲ NAUMIESČIO ŠNEKTA SOCIALINĖS LINGVISTIKOS POŽIŪRIU Šnekta užima nedidelį plotą Šilutės rajono šiaurės rytų dalyje prie buv. Klaipėdos krašto sienos. Tai — Žemaičių Naumiesčio miestelis ir 27 kaimai: Palėndriai, Sugintai, Grýgeliškė, Vanãgiai, Čipariai, Paũpariai, Snūkaliai, Venckai, Pašusčiai, Rimžėnčiai, Brókorai ir kt. Ši šnekta tęsiasi maždaug 8 kilometrus nuo Degūčių iki Užlaukės (2 km prieš Gardamą), apie 9 kilometrus nuo Sugintų iki Girininkų ir apie 14 kilometrų nuo Palėndrių iki Meškinės. Tarmiu žemėlapiuose šios šnektos plotu vedama pietų žemaičių raseiniškių ir varniškių riba: šiaurės vakarinė šnektos dalis iki Ž. Naumiesčio ir pats Ž. Naumiestis priskiriamas varniškiams, o likęs šnektos plotas — raseiniškiams. Bet iš tikrųjų yra ne taip. Reikėtų visą šnektos plotą priskirti raseiniškiams. Varniškių–raseiniškių riba turėtų eiti ne pro patį Ž. Naumiestį, bet toliau į šiaurę, netoli Gardamo. Paskutinieji raseiniškiams priskirtini kaimai yra Rimžėnčiai, Kãdagiškiai, Brókorai, Šyliai, Meškinė (šis kaimas giliai įsikirtęs į varniškių plotą, bet am, am, en, em virtimo on, om, en, em čia nepastebėta), Girininkai 1, Girininkai 2 (arba Vainuto Girininkai), Vainutas, Kivýliai. Varniškių ypatybės jau turi Bárt ininkai, Užlaukė, Gardamas, Kukuliškė, Pýpliškė, Juškaičiai, Dárgiškė, Goráiniai, Bikavėnai. Taigi visame Ž. Naumiesčio šnektos plote išlaikomi sveiki an, am, en, em. Vietiniai gyventojai sako, kad tik „švėkšnaliai“ (taip pašiepiamai vadina turinčius varniškių ypatybes) tarią žōns ‘žąsis’, ōns ‘jis’, kǭmps ‘kampas’ ir t. t. Ž. Naumiesčio šnektą su raseiniškiais sieja dar ir tai, kad joje kirtis neatitraukiamas, o „švėkšnaliai“ — jau atitraukia. Nuo kitų raseiniškių Ž. Naumiesčio šnekta skiriasi intensyvesniu žemaičiavimu. Antai tvirtagalė priegaidė čia būna ant pirmojo dvibalsių sando, pvz., a. sg. dāngu ‘dangų’ (plg. kitų raseiniškių dāŋgų). Trumpuosius balsius u, i šnektos atstovai labiau platina negu kiti raseiniškiai: čia šių tarimas gerokai priartėja prie o, e, bet su „švėkšnalių“ o, e nesutampa. Tariant aiškius o, e pastebėta tik kampe tarp buv. Klaipėdos krašto sienos ir varniškių ribos. Tačiau reikia pasakyti, kad šnektoje ne visais atvejais u, i platinami. Kartais jie išlaikomi siauri. Nuo ko tai priklauso, dar reikia ištirti. Straipsnio autoriai linkę manyti, kad šiam tarimo dvejopumui (abejap gali būti tariamas tas pat žodis ar forma) pradžią galėjo duoti vietos šnektos ir vadinamųjų lietuvninkų (apie juos netrukus bus kalbama) kalbos sumišimas. Už šnektos ploto ribų tokio dvejopumo nepastebėta. Aprašomajai šnektai dar būdingas dvibalsių ai, ei galūnėje ir daiktavardžio daiktas šaknyje monoftongizavimas, pvz., n. pl. dā·kta ‘daiktai’ (į pietryčius nuo 102 šnektos tariama daiktai). Daiktavardžio namas šaknyje vietoj a čia turima u, pvz., n. pl. numā ‘namai’. Iš morfologinių ypatybių pirmiausia nurodytina tai, kad šnektoje plačiau negu kitų raseiniškių plote vartojama dviskaita. Daiktavardžių į kamieno (moteriškosios giminės) formos dažniau keičiamos ė- kamienėmis, pvz., žąsė (tariama žansė) ‘žąsis’, ánkštė (áŋkšti) ‘ankštis’. Būdvardžių u kamieno vienaskaitos galininkas ir daugiskaitos vardininkas turi ijo-kamienes formas, pvz., a. sg. drānsį (drānsi) ‘drąsų’, n. pl. rambį ‘rambūs’. Vartojamas III asmens įvardis ańs (āns) ‘jis’, f. anā ‘ji’. Vietoja a. pl. formų mūs, jūs turimos numis, jumis. Veiksmažodžio būti būsimojo laiko III asmuo turi formą būs ‘bus’. Šių ypatybių kiti raseiniškiai, ypač esantys į pietryčius nuo šnektos ploto, neturi arba ten jos retai tepasitaiko. Tačiau bene ryškiausia šnektos ypatybė yra tai, kad ji patyrė labai stiprią vokiečių kalbos įtaką. Šnektoje daug įvairių germanizmų. Mat ji yra prie pat buv. Klaipėdos krašto. Šimtmečiais buvo veikiama vokiečių kalbos įtakos. Praktiškai šnektos senbuvių (ne iš kitur atsikėlusių žmonių) kalboje maždaug kas penktas žodis yra vokiškos kilmės. Ypač germanizmai dažni buitinėje leksikoje. Vokiški beveik visi statybos terminai. Štai keletas germanizmų pavyzdžių: negelys ‘vinis’, rīmas (ri·ms) ‘diržas’, rūmas (rū·ims) ‘vieta, erdvė’, rūmbas (rū·mps) ‘juosmuo’, spātas (spāc) ‘kastuvas’, stenderis ‘kuolas tvoroje’, šmelis ‘šyvas arklys’, šmōras (šmõrs) ‘kartas’, špýkis ‘dviračio stipinas’, štāpnōtelis (štāpmuoteli̇s) ‘adymo adata’, štarkus ‘tvirtas’, strikis ‘virvė’, štūlē (štū·l’i) ‘kėdė’. Jie neretai būna gerokai sulietuvinti, gauna lietuviškas priesagas, pvz., rūndinas (rū·ndins) ‘apvalus’ (pasidaryta iš rūndas < vok. rund pagal kūpinas, sklīdinas pavyzdį), vaktúoti (vaktūti) ‘saugoti’ (su lie. -úoti, p. že. -ūti), adv. giliukingai (g’il’uk’īnga) ‘laimingai’ (vedinys iš giliukis ‘laimė’ su lie. -ingai pagal lãimė: laimingai modelį). Iki Antrojo pasaulinio karo šnekta buvo gerokai izoliuota nuo kitų tarmių, jos beveik neveikė bendrinė kalba. Ir dabar neretai pasitaiko, jog vietinis žmogus, paklaustas, kaip bendrine kalba vadiname tą ar kitą dalyką, nieko negali pasakyti. Socialinės lingvistikos požiūriu ši šnekta labiausiai įdomi tuo, kad jos plote gyvena daug vadinamųjų lietuvininkų, t. y. evangelikų-liuteronų tikybos lietuvių, atsikėlusių iš buv. Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto bei Rytų Prūsijos). Reikia manyti, kad jie turėjo nemažą poveikį vietinei žemaičių šnektai, padėjo jai atsiskirti nuo kitų raseiniškių, ypač vokiečių kalbos įtakai išplisti. Be lietuvininkų, anksčiau šnektos plote gyveno nemažai ir tikrų vokiečių. Yra ir rusų sentikių kaimas — Sugintai. Taigi nedidelis šnektos plotas kalbiniu požiūriu labai įvairus ir sudėtingas. Iki Antrojo pasaulinio karo šnektos plote lietuvininkų1 gyveno labai daug. Vietos žmonės juos paprastai vadindavo „vokiečiais“ arba „prūsais“. Ž. Naumiestyje jie sudarė net daugiau negu pusę visų gyventojų. Daug jų buvo ir kaimuose, ypač Paupariuose2 (tarp Ž. Naumiesčio ir Vainuto), net už šnektos ribų3. Dabar lietuvininkų sumažėjo, bet vis dėlto jų dar tebėra gana daug, atrodo, per 600 žmonių. 1 Taip save vadino Mažosios Lietuvos lietuviai. Ir dabar seni žmonės neretai šį terminą vartoja. 2 Vietos žmonių aiškinimu, pavadinimas kilęs nuo lotynų kalbos žodžio pauper ‘vargšas’. 3 Juos minėjo P. Jonikas 1939 m. išleistame Pagramančio šnektos apraše (p. 2—3), tačiau jų kalbos plačiau neaptarė. 103 Gausu Ž. Naumiestyje, Midveriuose, Sugintuose, Palendriuose, yra ir kituose šnektos kaimuose, taip pat už šnektos ribų, ypač Vainutė ir jo apylinkėse. Tolstant nuo buv. Klaipėdos krašto, jų skaičius mažėja. Viena iš lietuvininkų atsiradimo šiame krašte priežasčių, kaip nurodo K. Alminauskis savo germanizmų žodyno pratarmėje (Die Germanismen des Litauischen. Teil 1: Die deutschen Lehnwörter im Litauischen. K. (data nenurodyta), S. 12), buvo samdomų žemės ūkio darbininkų migracija iš Mažosios Lietuvos į Žemaičius XIX a. ir XX a. pradžioje. Tada lietuvininkai čia traukdavo su spragilais ir dalgiais ant pečių uždarbiauti. Apie tai dabar kalba jie patys, prisimindami savo tėvų ir senelių pasakojimus. Antai vainutiškiai lietuvininkai iš tėvų ir senelių girdėję, kaip iš už Nemuno, daugiausia nuo Tilžės ir Ragainės, ateidavę po 5–6 vyrus su spragilais ir per savaitę iškuldavę visą kūlę. Jiems atlygindavo ne pinigais, bet grūdais, ypač tiems, kurie neturėjo savo žemės. Gyventi anapus Nemuno buvę sunkiau, todėl žmonės ir traukdavę į Žemaičius, dalis jų čia ir pasilikdavę. Kita migracijos priežastis — suintensyvėjusi Mažosios Lietuvos germanizacija, nuo kurios žmonės ir bėgo į kitą sienos pusę. Pabėgėliai anuomet (iš dalies ir dabar) gyveno gerokai izolavęsi nuo žemaičių. Retai įvykdavo mišrios vedybos. Tačiau šiaip jau su žemaičiais jie gražiai sutardavo. Palyginti uždaras lietuvininkų gyvenimas padėjo išlikti ir jų kalbos savitumams. Prie to prisidėjo iki šiol tebvartojamos senovinės, religinės knygos, išleistos gotiškomis raidėmis prieš 1–2 šimtmečius, ypač giesmynai, evangelijos. Pasiklausius lietuvininkų kalbos, aiškiai matyti, kad jie yra atsikėlę iš Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmės ploto. Jų kalboje lengvai atpažįstame A. Šleicherio ir Fr. Kuršaičio gramatikose užfiksuotos kalbos bruožus. Ypač tai ryšku, kai šnekama religine tematika. Tada galima išgirsti nemažą kalbos archaizmų, pvz., kur aš esmi ‘esu’, esmė ‘esame’, dengun žengimo diena ‘į dangų…’, šauk maniešpi bėdoje ‘…prie manęs…’ (pasako ir manėšpi), kad neįtrauktumbei ‘…neįtrauktumei’ ir pan. Tačiau šiaip dabar toji kalba jau yra stipriai paveikta vietinės žemaičių šnektos. Gausu žemaitiškų ir vakarų aukštaitiškų gretiminių arba dvejopai tariamų tų pačių morfologinių formų. Antai į akis krenta dvejopai (netgi trejopai) tariami trumpieji balsiai u, i: žemaitiškai paplatinami (truputį arba labai) ir išlaikomi siauri. Dvibalsiai uo, ie čia gali būti išlaikomi sveiki arba gali turėti pietų žemaitiškus atitikmenis ū, ī, pvz., sako 3. praes. šviečia ir švīt. Be to, dar išliko atsineštinis iš Mažosios Lietuvos šių dvibalsių painiojimas su ilgaisiais balsiais o, ē, kurį dar labiau didina žemaitiški o, ē atitikmenys uo, ie. Pavyzdžiui, sakoma sesū ir sesō, piens ir pēns ‘pienas’, g. sg. f. tōs ir tuōs, šalia 3. praes. švīečia (ir sužemaitinto varianto švīt) || švīt pasako dar švēt ‘šviečia’ ir pan. Apskritai daugiausia visokių dubletų lietuvininkai vartoja kalbėdami ne religine, bet kokia nors kita tematika. Tuomet neretai galima pastebėti tik tam tikras senosios lietuvininkų kalbos liekanas dabartinėje Ž. Naumiesčio žemaičių šnektoje. Vis dėlto tos liekanos tebėra gana ryškios, ypač skiriasi nuo įprastinės žemaitiškos jų tarties. Be to, kas pasakyta, dabartinei lietuvininkų tarčiai dar būdingas kirčiuoto ē siaurinimas, net vertimas dvibalsiu ie, pvz., ēžers ‘ežeras’, mies ‘mes’, gi’venims ‘gyvenimas’, miedei ‘medžiai’, pri’ žiemis ‘prie žemės’, a. sg. diēsini ‘dešinę’. Žo- 104 džiai labai trumpinami, pvz., adv. mēk ‘menkai’, švënt ‘šventai, visiškai’, 3. praes. kēt ‘ketina’, kvieč ‘kviečia’, meld ‘meldžia’, a. sg. kit ‘kitą’, adv. prām ‘tuoj pat’ (žē. prādiem < prādēm), tēi ‘taip’, šali ‘šalia’ (žē. šalip). Veikiamojo būtojo laiko dalyvio daugiskaitos galūnė -ę keičiama -ei, pvz., susirinkei ‘susirinkę’, atvažiāvei ‘atvažiavę’, parašei ‘parašę’ ir t. t. Atskiruose žodžiuose vietoj a būna e, pvz.: dengūs ‘dangus’, kateliks (ir katiliks) ‘katalikas’, tarnevāu ‘tarnavau’ (bet tarnāva ‘tarnavo’), apkrūti ‘apkrauti’. Spragstamieji priebalsiai tariami su ryškesne aspiracija. Atrodo, menkesnė ir konsonantizmo palatalizacija prieš priešakinius balsius. Iš kitų konsonantizmo savotiškumų minėtinas tarimas žvāgī (< žvāgē) ‘žvakė’, žvagūti ‘žvakutė’, šūgžlis (< šūgžlēs) ‘šiukšlės’, artibiejī ‘artimieji’. Iš morfologinių ypatybių pažymėtina prielinksnio į su galininku konstrukcija vietininkui reikšti, pvz., į bažnyčią (į bažnīči) buvau ‘bažnyčioje…’, į Ameriką ‘Amerikoje’, gyvenu į Šilutę ‘…Šilutėje’, į namūs ‘namie’, gausus dviskaitos formų vartojimas (ju pasitaiko labai įvairių, pvz., judau abūdau ‘judu abu’, abūdau kvieti ‘abi kvietė’), dažnos įvardžiuotinių įvardžių formos (pvz., jieji negal pareit jie…’, mān gāila jūju ‘…jų’, tas būva josis vaikēs ‘…jos vaikas’), būsimojo laiko formos be -i, pvz., eisiu, 1. pl. ēisme || ēisma, 2. pl. ēiste (pastaroji ypatybė būdinga ir vietos žemaičiams, tik šie monoftongizuoja šaknies dvibalsį). Neretai vartojamos nepriešdėlinės veiksmažodžių formos tais atvejais, kai bendrinė kalba turi priešdėlines, pvz., aš tāu sakysu ‘…pasakysiu’, būvo ējēs (ējis) ‘…nuėjęs’, mān (taria ir māni; mūni) tika ‘man patiko’. Daiktavardžiai neretai būna kito kamieno (ir giminės), pvz., rūka ‘rūkas’, žašē (ža’sie) ‘žąsis’, nērvos (nērvas) ‘nervai’, šūlinē (šūlini) ‘šulinys’, kepena ‘kepenys’ (plg. kepena užvirē ‘supyko’). Nemaža kitaip kirčiuojamų žodžių, pvz., lietuvis ‘lietuvis’ (n. pl. lietuviai, g. pl. lietuvių…), vokietys (vok’ietīs) ‘vokietis’ (vokiečiai…), ligi rugpjūčio (rūk’pju’rči) ‘iki rugpjūčio’, stālai ‘stalai’, mokytas ‘mokytas’, voc. sg. dievē (d’iev’i) ‘dieve’. Gausiai vartojami daiktavardžių deminutyvai su -ytis, -aitis (taria -ātis) priesagomis, pvz., ožkītis (uošk’ītis) ‘ožiukas’, antytis ‘ančiukas’, ērytīs || ēraitis (jierītis, jierārtis) ‘ėriukas’, kalakutytis ‘kalakučiukas’, veršaitis (veršātis) ‘veršiukas’, vežimaitis (vežimātis) ‘vežimėlis’. Sintaksėje daug vokiškų konstrukcijų, pvz., prilūgino nuo dvijų vaikų (nu…vaikū) ‘davė palyginimą apie du vaikus’, mānēs dēl (mānis diel) ‘dėl manęs’, pasakē ant to brōlio (ant tuo bruōli) ‘pasakė apie tą brolį’, ānī ilgo laiko ‘ilgą laikui’. Dažnai sakinys baigiamas tariniu: didelis turgus būvo ‘buvo didelis turgus’, žmonių vidutiniai susirinkę būvo (susirinkei būva) ‘…buvo susirinkę’, nugrisau šiame sviete būti ‘įgriso…’. Kai kurias iš tokių konstrukcijų pavartoja ir vietos žemaičiai. Lietuvninkų leksikoje ypač daug vokiškų skolinių, pvz., bānkās ir beņķis ‘suolas’, bērštas (bēršc) ‘plaušinė’, briliai (bril’e) ‘akiniai’, dišerbankas ‘staliaus varstotas’, ēlskis ‘kaklaryšis’, gardynos ‘užuolaidos’, kedelys ‘sijonas’, līpkē (l’īpk’ī) ‘liemenė’, muldē ‘gelda pyragui užmaišyti’, mūlda ‘pailgas rėtis su rankenomis’, šiūlē ‘mokykla’, stīfeliai ‘batai’, ūrlupas ‘atostogos’. Skoliniai dažniausiai būna stipriai adaptuoti, turi lietuviškas priesagas ir galūnes, kurios tariamos žemaitiškai, pvz., inf. berštioti (berštūti) ‘trinti, plauti’ (su -uoti, p. že. -ūti), drūveliuoti ‘burėbti 105 vokiškai, šlektúoti ‘blogai jaustis’, šropúoti (šruopùti) ‘valyti šepečiais arklius’, švičiuoti ‘prakaituoti’, adv. švakāi (švakà) ‘blogai, silpnai’. Tačiau pasitaiko ir neadaptuojamų žodžių, pvz., āmama ‘senelė’, āpapa ‘senelis’ (plg. kúoks ū·mama vā́rds? duok ū·papa ‘duok seneliui’). Kartais net lietuviški žodžiai perdirbami pagal vokišką modelį, pvz., kiaulerijė (k’ául’er’iji) ‘kiaulystė’ (plg. vok. Schweinerei). Dabartiniu metu senoji lietuvininkų kalba sparčiai nyksta. Jos elementų daugiau išlaikė tik vyresniojo amžiaus žmonės. Vidutinės kartos lietuvininkų ir ypač jaunimo kalba dabar jau labai paveikta vietos žemaičių šnektos ir iš dalies bendrinės kalbos. Joje tik sporadiškai pasitaiko Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmės ir gramatinės struktūros ar žodyno elementų. Mat buvęs šios etninės grupės uždarumas, ypač tarp jaunimo, pastaruoju metu sparčiai nyksta. Dabar jau dažnai nebepaisoma ir tikybinių suvaržymų. Kuriasi mišrios šeimos. Įsitraukusios į naujojo gyvenimo sūkurį lietuvininkų jaunomenės kalba vis labiau yra veikiama tiek vietos žemaičių šnektos, tiek ir bendrinės kalbos. Pastarosios įtaka dabar šiame krašte vis auga. Ją ypač didina mokykla, spauda, radijas, televizija, pagaliau visa kultūros ir mokslo bei technikos pažanga kaime. Iš to, kas čia buvo pasakyta, matyti, jog Ž. Naumiesčio šnektos plote dabar vyksta labai sudėtingi ir socialinės lingvistikos požiūriu įdomūs procesai. Juos reikia detaliau ištirti. Tai galėtų duoti medžiagos ne tik teoriniams socialinės lingvistikos apibendrinimams, bet ir turėtų padėti geriau suprasti mūsų dabartinės bendrinės kalbos, kurios ištakos – Mažojoje Lietuvoje, sudėtingą kilmės bei raidos procesą. Я. ЯНАВИЧЕНЕ, З. ЗИНКЯВИЧЮС ГОВОР ОКРЕСТНОСТЕЙ ЖЕМАЙЧЮ-НАУМЕСТИСА В СОЦИОЛИНГВИСТИЧЕСКОМ ОТНОШЕНИИ Резюме Статья посвящена изучению сложной лингвистической ситуации, сложившейся в северо-восточной части Шилутского р-на Литовской ССР, в окрестностях населенного пункта Жемайчю-Науместиса. Здесь на небольшой территории можно наблюдать взаимодействие литовского литературного языка, местного жмайтского диалекта и диалекта т. н. летувинников (литовцев, переселившихся сюда в XIX—XX вв. из быв. Восточной Пруссии и Клайпедского края), не считая русского и немецкого языков. Главное внимание сосредоточивается на изучении диалекта летувинников: рассматриваются вопросы происхождения данного диалекта, развитие характерных его особенностей и взаимосвязь с местным жмайтским диалектом. J. JANAVIČIENĖ, Z. ZINKEVIČIUS THE DIALECT OF THE LOCALITY OF ŽEMAIČIŲ NAUMIESTIS (THE DISTRICT OF ŠILUTĖ) IN A SOCIOLINGUISTIC ASPECT Summary The article undertakes to examine a linguistically complex situation in the North-East of Šilutė (Lithuanian SSR), in the environs of the locality of Žemaičių Naumiestis. In this small area one can observe an interaction of Standard Lithuanian, the local Samogitian dialect and the dialect of the so-called Lietuvininkai (i. e. Lithuanians who came here from former Eastern Prussia and the region of Klaipėda in the 19th–20th centuries), not to mention Russian and German. Attention is focussed on the study of the Lietuvininkai dialect, the problem of the origin of the dialect, the development of its distinctive features as well as on its interrelationship with the local Samogitian dialect.