Dėl kalbų kontaktavimo pietryčių Lietuvoje

KALBŲ KONTAKTAI LIETUVOS TSR LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXIII (1983) ALOY ZAS VIDUGIRIS DĖL KALBŲ KONTAKTAVIMO PIETRYČIŲ LIETUVOJE Įvadas Kalbų kontaktavimu arba kontaktais paprastai suprantamas kalbų sąlytis, pasireiškiantis įvairiomis kalbomis kalbančių žmonių kolektyvų kalbiniu bendravimu tam tikromis geografinėmis, istorinėmis ir socialinėmis sąlygomis (Axmanosa O. C., 1966, 535). Ypač didele kalbų įvairove pasižymi pietryčių Lietuva, kur ištisais masyvais ar didesnėmis bei mažesnėmis salomis kontaktuoja lietuvių, baltarusių, lenkų tarmės, jų literatūriniai variantai, taip pat rusų kalba, neminint čia dar pasitaikančių kitų kalbų. Pietryčių Lietuva, būdama iš seno tiesiogiai susijusi su daug didesne teritorija, kurioje „vyksta intensyviausi bei plačiausi slavų ir baltų etnolingvistinių ir kultūrinių kompleksų kontaktai“ (Cymax T. M., Tojicras C. M., Tonopos B. H., 1967, 38), mokslui daugeliu požiūrių yra labai svarbi. Norint išsamiau aprašyti os teritorijos ar bent vienos jos dalies kalbinius santykius, jų raidą ir priežastis, reikėtų atskiros plačios studijos. Šiame straipsnyje grynai sociologiniu požiūriu norima kiek detaliau apibūdinti paties pietrytinio Lietuvos TSR kampo, iš esmės sutampančio su administraciniu dabartinio Šalčininkų rajono plotu, kalbų kontaktavimą ir pasekti jo raidą. Be to, čia vartojamas kalbas stengiamasi panagrinėti pagal jų kontaktavimo pobūdį ir atliekamą funkciją, t. y. kaip sistemą, arba vadinamaja kalbinę situaciją (Huxombckuit JI. B., 1970, 7; Huxkonsckait JI. B., 1976, 80). Tuo tikslu greta neretai vartojamas ir kalbinės situacijos terminas. Iki Antrojo pasaulinio karo dabartinis Šalčininkų rajonas priklausė keturioms apskritims; Akmenynés (ar Kamenkos), Daučiūnų, Jašiūnų, Šalčininkčlių, Šalčinifiky ir Turgčlių apylinkės buvo Vilniaus apskrities, Butrimonių, Dainavės, Eišiškių, Gėrviškių, Kalesniiiky — Lydės, Rūdninkų — Trakų, Dievčniškių ir Poško-. niį — Ašmenės. Taigi Šalčininkų rajonas etnolingvistinių santykių margumu, kurį, be kitų socialinių veiksnių, dar sąlygojo priklausomybė skirtingiems administraciniams vienetams, tam tikra prasme gali atstovauti gerokai didesnei lietuvių ir baltarusių paribio teritorijai. Šio rajono kalbų mozaika ir kontaktai, ypač lietuvių kalbos šnektos ir jų savitumas, jau seniai atkreipė įvairių šalių tyrinėtojų akis. Šios šnektos tyrinėjamos pavieniui ir ekspedicijomis, kurios čia vyko 1952, 1955, 1963, 1964, 1966, 1974 metais. . Daugiausia dėmesio susilaukė Dieveniškių apylinkės lietuvių šnekta, kurią tyrinėjo ir savo darbuose lietė E. Volteris (Wolter E., 1895, 173—187), K. Būga (Būga K., 1906), J. Jablonskis (Jablonskis J., 1906), P. Aruma (Arumaa P., 1930, 19—30, 46 61—65), E. Frenkelis (Fraenkel E., 1936, 14—107), Z. Zinkevičius (Zinkevičius Z., 1966), J. Lipskienė ir A. Vidugiris (Lipskienė J. ir Vidugiris A., 1967, 183—222; Lipskienė J., 1968, 196—207; Vidugiris A., 1968, 190—196), I. Ermanytė ir K. Eigminas (Ermanytė I., Eigminas K., 1968, 211—235) ir kt. Šioje ir kitose Šalčininkų rajono apylinkėse kalbinę medžiagą rinko J. Balčikonis, N. Grigas, J. Senkus, J. Dovydaitis, M. Sapijanskaitė-Kuosienė, K. Morkūnas, V. Vitkauskas, M. Razmukaité ir kt. Pastaruoju metu vis didesnis dėmesys skiriamas čia vartojamų kalbų kontaktavimui. Vietos lietuvių, baltarusių ir lenkų fonologinių ir gramatinių sistemų sąveiką Šalčininkų apylinkėje tyrinėjo M. Lekomceva (JIexoMneBa M. M., 1972, 116—134, 174—185), Kalesninkų apylinkėje — V. Cekmanas (Yexman B. H., 1973, 29—43), Dieveniškių apylinkėje T. Sudnik (Cyan T. M., 1975, 102—121, 202—210), Butrimonių ir kai kuriose kitose pietryčių Lietuvos apylinkėse — E. Grinaveckienė (Grinaveckienė E., 1969, 219—229; I'punasenkene E. HM., 1972, 294—408). Vietinį lenkų kalbos dialektą ir jo santykius su lietuvių ir baltarusių kalba visame Vilniaus krašte nagrinėjo H. Turska (Turska H., 1939), Lopatiškių (Lopatovščiznos) kaimo (buv. Turgelių apyl., dabar Vilniaus raj. Mariampolio apyl.) lenkų šnektą — A. Zdaniukievičius (Zdaniukiewicz A. A., 1972; Zinkevičius Z., 1974, 204—214), o vietos baltarusių šnektas — E. Grinaveckienė, J. Kovalčiuk, J. Mackevič, E. Romanovič (I 'pagasenreme E. M., KosBammuyk WH. II., ManxenBau PO. O., PoManosBuu E. M., 1972, 377—393) ir kt. Plečiantis baltų ir slavų kalbinių ryšių ir kontaktų tyrinėjimui lingvistiniu aspektu, auga susidomėjimas ir to kontaktavimo sociologine puse. Iš esmės joks rimtesnis lingvistinis tyrinėjimas neapsieina be aptarimo socialinių veiksnių, kurie paprastai lemia lingvistinių faktų raidą. Nesant tos srities darbų, tyrinėtojai dažniausiai yra priversti tenkintis atsitiktinėmis nuogirdomis, subjektyviomis ir neretai prieštaringomis pastabomis ir kt. Lietuvių kalbininkai įvairių kalbinių ekspedicijų ar šiaip išvykų metu šias tarmes tyrinėja ir šio krašto etnolingvistinių santykių raidą stebi jau daugiau kaip 20 metų. Vien per tą laiką (straipsnio autorius remiasi daugiausia 1955 — 1980 m. savo tyrinėjimų duomenimis) šio kampo kalbinių santykių mozaikoje įvyko tam tikrų ne tik kiekybinių, bet ir kokybinių poslinkių (tad kiek tokių pakitimų yra įvykę dar anksčiau?!). Visa tai nors bendrais bruožais žinotina šio krašto tyrinėtojams, kad jie galėtų susidaryti teisingą kartais gana painių kalbinių santykių vaizdą, nustatyti objektyvius jų raidos dėsnius. Vartojamų kalbų paplitimas ir jų apibūdinimas Bet kuris teritorinis-politinis bendrumas paprastai apibūdinamas ne tik sąlygiškai pastoviais ekonominiais, politiniais, kultūriniais, bet ir kalbiniais ryšiais. Kalbiniai ryšiai, pasireiškiantys kalbų kontaktavimu, savo ruožtu detalizuojami pagal sudedamąsias dalis arba vartojamas kalbas, kurių kiekviena turi nemaža ir grynai savitų bruožų. Todėl nuo čia vartojamų kalbų teisingo tų savitų bruožų apibūdinimo nemaža priklauso jų tarpusavio santykių ir apskritai kalbinės situ47 acijos kaip sistemos supratimas. Toliau šios kalbos apžvelgiamos pagal jų papli imą ir vartojimo dažnumą eilės tvarka: baltarusių, lenkų, lietuvių ir rusų. a. Baltarusių kalba. Vyraujanti pietrytinio Lietuvos TSR kampo kalba yra vietinė baltarusių tarmė, kuri iš esmės yra centrinės baltarusių tarmės vakarinės dalies tęsinys, gerokai atmieštas to krašto lietuvių ir lenkų tarmių elementais. Vietiniai žmonės ją dažniausiai vadina (pa)prastd kalba, prūstas arba tuteišas lieZilivis, ar apie ją pasakoma, jog dudėna (kartais klėga, kalba, fitarina) paprastai (ma-mpocty, po-prostemu, ma-TyTdimamy) ir pan. Daugumui aprašomojo ploto gyventojų ši kalba yra pagrindinė, nors ir ne visada gimtoji. Ne gimtoji, t. y. antrinė, ji yra daugeliui vyresniosios kartos gyventojų, ypač pietinėje minėtos teritorijos dalyje, ir tik dėl įvairių priežasčių ilgainiui tapusi pagrindine, nes gimtoji (paprastai lietuvių) kalba čia daug kam nebėra pagrindinė kalba. Nors baltarusių kalba čia nėra oficiali, tačiau jos vartojimo sfera yra palyginti plati. Pirmiausia ji daugeliui yra kaip namų ar šeimos kalba. Dar daugiau ji vartojama kaip neoficiali viešoji kalba. Ja dažniausiai kalbama įvairiuose vietos žmonių susibūrimuose, kartais oficialiuose susirinkimuose, prie kolektyvinių darbų ir kt. Kadangi baltarusiškai tarpusavyje susikalba ne tik vietiniai lietuviai su vietiniais lenkais, bet ir daugelis vietos gyventojų bendraudami su rusiškai kalbančiais Zmonėmis, tą baltarusių tarmę galima laikyti savotiška šio regiono tarpusavio bendravimo arba kontaktų kalba. Kitaip sakant, vietinė baltarusių tarmė čia atlieka tam tikrą regioninės kalbos vaidmenį. Vietinei baltarusių tarmei tam tikros įtakos turi ir literatūrinė baltarusių kalba, kadangi nemaža gyventojų dalis neretai klauso baltarusių radijo, žiūri jų televizijos laidų. Vis dėlto baltarusių literatūrinės kalbos įtaka čia nėra tokia didelė, kokios galima būtų tikėtis, turint omenyje vietinės baltarusių tarmės paplitimą. Pagrindinė šio reiškinio priežastis čia galbūt yra ta, kad šia tarme kalbantys žmonės paprastai savęs baltarusiais nelaiko, o savo kalbą traktuoja kaip savotišką vietinės lenkų (arba rusų) kalbos tarmę. b. Lenkų kalba. Palyginti plačiai aprašomoje teritorijoje yra vartojama ir lenkų kalba, tiksliau kultūrinis periferinis lenkų kalbos dialektas (,,polszczyzna kresowa“ arba „polszezyzna litewska“), susiformavęs lenkų kalbos ir vietinių lietuviy, taip pat baltarusių tarmių pagrindu (Bepemnuu B. JI., 1965, 193—209; Bspagiu B. JI., 1973, 5—21). Šis lenkų dialektas, tiesa, kol kas didesnio kompaktiško ploto neapima. Kaip gimtąją ir pagrindinę kalbą jį vartoja daugelis didesnių miestų ar miestelių (pvz., Eišiškių, iš dalies Šalčininkų, Dieveniškių, Jašiūnų, Rūdninkų, Turgelių ir kt.) gyventojų ir kai kurie vadinamųjų šlėktų kiemų palikuonys (apie Eišiškes, Jašiūnus, Pabarę, Turgelius ir kt.). Šiaip lenkų dialektas čia dažniausiai vartojamas greta vietinių baltarusių ir kartais lietuvių tarmių. Apskritai to krašto gyventojų daugumui šis lenkų dialektas yra bendra susižinojimo priemonė. Kartu jis neretai yra ir vietos administracijos kalba. Lenkiškai paprastai tarpusavyje kalbasi susitikę nepažįstami ar tolimesnių apylinkių žmonės, „gerą toną“ norintys išlaikyti kaimynai ir, žinoma, vietos inteligentai. Labai dažnai lenkų kalba čia laikoma mandagumo, gero išsiauklėjimo bei išsilavinimo požymiu. 48 Lenkų kalba, anksčiau buvusi vietos dvarininkijos ir bažnyčios kalba, vietinių gyventojų buvo pradėta visur aktyviai vartoti (ar bent stengtis vartoti) daugiausia buržuazinės Lenkijos okupacijos (1920— 1939) metais. Ne visų vietos gyventojų lenkų kalba yra vienoda. Vyresniosios kartos atstovai "paprastai moka tik vietinį lenkų dialektą. Daugelis jaunesniosios kartos atstovų, baigusių aštuonmetes (anksčiau septynmetes) ir vidurines mokyklas, kurių daugumas Cia veikia dėstomąja lenkų kalba, paprastai jau geriau moka lenkų literatūrinę kalbą. Menkai lenkų kalbą bemoka jaunimo dalis, lankanti arba lankiusi tik lietuvių ar rusų dėstomąja kalba veikiančias mokyklas. Lenkų literatūrinės kalbos įtaka čia reiškiasi ne tik per mokyklas, bet ir per spaudą (be Lietuvos TSR leidžiamų lenkiškų laikraščių, knygų ir žurnalų, daugelis dar prenumeruoja ir skaito Lenkijos Liaudies Respublikoje leidžiamus spaudinius), radiją, televiziją (t. y. laidas lenkų kalba tiek mūsų respublikos, tiek LLR), meninę saviveiklą ir kt. Didelę lenkų kalbos ir apskritai lenkų kultūros įtaką čia lemia dar ir tai, kad daugumas vietos gyventojų, savo šeimose dažnai kalbančių baltarusiškai ar lietuviškai, oficialiai save laiko lenkais. Be to, nemaža vietos gyventojų šeimų susiję artimais giminystės ryšiais su Lenkijos Liaudies Respublika dėl karo ir pokario metais vykusios emigracijos. c. Lietuvių kalba — iš esmės vakarų dzūkų (arba pietų aukštaičių) patarmės tąsa — čia vartojama gana neviencdai. Nors tradicinė dzūkų tarmė apskritai yra išsilaikiusi gana plačioje juostoje nuo valstybinės LTSR sienos pietuose maždaug iki Visinčios upės šiaurėje, t. y. iki Gucdėlių ir Šalčininkėlių, tačiau vyraujančią padėtį iki šių dienų ji yra išlaikiusi tik atskirose to ploto vietose. Tokių didesnių vyraujančios lietuvių kalbos vartojimo lopų yra apie Dieveniškes, ypač vidurinėje ir vakarinėje Dieveniškių iškyšulio dalyje (Lipskienė J. ir Vidugiris A., 1967, 183—185), ir vakariniame Šalčininkų rajono kampe, daugiausia besiribojančiame su Varėnos: rajonu (Mištūnai, Nanitkés, Naujždvaris ir kt. kaimai). Tradicinė dzūkų tarmė čia vartojama įvairių kartų atstovų — nuo vyriausių iki vaikų. Viduriniojoje ploto dalyje, maždaug nuo Kalesninku iki Šalčininkų, lietuviškai mokantys ir kalbantys vietos gyventojai tesudaro tik nedidelį procentą. Butrimonių, Dainavos, Daučiūnų, Gerviškių, Kalesninkų apylinkėse lietuviškai kalba arba moka kalbėti daugiausia vyresniosios kartos Žmonės ir vienas 'kitas iš jaunesnių. O apie Šalčininkus, Šalčininkėlius, Eišiškes jau ir pačios vyriausiosios kartos atstovy maža belikę. Kadangi jaunesnioji karta šeimose faktiškai kalbėti lietuviškai jau kuris laikas nebemokema, t. y. su jais namie lietuviškai nebekalbama, todėl lietuvių kalbos vartojimo sfera vis siaurėja. Pirmiausia lietuvių kalbos atsisakoma mišriose šeimose, kai vyras ar žmona lietuviškai išvis nemcka arba moka menkiau negu, pvz., baltarusiškai ar lenkiškai. Bet kartais tėvai, net ir gana gerai mokantys lietuvių kalbą, lietuviškai nebekalba dėl vaikų, ked šiems būtų lengviau mokykloje (daugumas mokyklų čia veikia lenkų dėstemąja kalba), o paskui nuo tos kalbos apskritai atpranta. Tokių šeimų po vieną kitą dar yra Dainavos (Gilviniškių, Vėžionif} k.), Butrimonių ir Gerviškių (Jurgoniū, Kaniūkų, Šiauliū, arba sen. Stričlčių) apyl. ir kartais kituose kaimuose. 4. 949 49 Didelė to ploto gyventojų dalis lietuviškai bemoka tik pasyviai, t. y. lietuviškai geriau ar prasčiau supranta, bet laisvai kalbėti nebegali. Tai daugiausia asmenys, aktyviai patys nebekalbėję, bet savo šeimose girdėję lietuviškai kalbantis tėvus, senelius ir pan., arba nors iš mažens lietuviškai ir patys kalbėję, bet vėliau pamiršę. Tokių vyresniosios ir kartais viduriniosios kartos atstovų tyrinėjimų metu dar neretai buvo galima sutikti visoje pietinėje Šalčininkų raj. dalyje (ir pačiuose Šalčininkuose), pradedant Dieveniškių iškyšuliu ir baigiant Dainavos ir Kalesninkų apylinkėmis. Tačiau lietuviškai dainuoja kartais ir lietuviškai kalbėti nemokantys. Į šiaurę ir šiaurės rytus nuo minėtos Visinčios upės — apie Akmenynę, Jašiūnus, Rūdninkus, Turgelius — vietinė lietuvių dzūkų tarmė iš esmės jau išnykusi. Ja čia niekas nebekalba, tik kai kas dar prisimena iš tėvų, senelių ar kaimynų pasakojimų. Net ir visų seniausi informatoriai šia tarme patys nebėra šnekėję, nors vienas kitas iš tėvų ar senelių dar prisimena atskirus žodžius, moka juos paaiškinti, šį tą išversti. Mini seniau ja kalbėjusius asmenis. Dar neseniai čia gyvavus lietuvių dzūkų tarmę liudija taip pat čionykščių baltarusių ir lenkų tarmių lietuviškas substratas (Zdaniukewicz A. A., 1972, 5—6; Zinkevičius Z., 1974, 207—214). Keletas čia sutiktų vietinių senukų, mokéjusiy kiek lietuviškai (pusiau tarmiškai, pusiau literatūrine kalba), aiškino šios kalbos pramokę jau paaugę ar suaugę, tarnaudami „Lietuvoje“ ar šiaip bendraudami su nevietiniais lietuviškai kalbančiais žmonėmis. Lietuviškai vėliau pramokusių vietinių, ypač jaunosios kartos atstovų, čia yra daugiau. Jie kalba paprastai literatūrine kalba. Tai daugiausia asmenys, neseniai baigę įvairias mokyklas Vilniuje, Kaune ir kitur arba kurį laiką drauge dirbę ar dirbantys su lietuviškai kalbančiais žmonėmis. Lietuviškai daugiau ar mažiau supranta bemaž visi baigę aštuonmetes ar vidurines mokyklas, tačiau kalbėti daugumas jų negali (mokykloje vien per lietuvių kalbos pamokas gerai lietuviškai išmokti retas kuris pajėgia). Per mokyklas lietuviškai kiek geriau paprastai pramoksta minėtosios pietinės ploto dalies mokiniai, kuriems namie dar gali kiek padėti lietuvių kalbos, t. y. vietinės dzūkų tarmės, nepamiršę tėvai ar seneliai. Todėl, kalbėdami lietuviškai, tų apylinkių jaunosios kartos atstovai dar įmaišo ir šiek tiek vietinės dzūkų tarmės elementų. Gerokai tarmiškiau (pusiau tarmiškai, pusiau literatūrine kalba) moka kalbėti daugelis Butrimonių, Gerviškių ir Dainavos apylinkių viduriniosios kartos atstovų, kurie lietuviškai mokėsi vietos mokyklose, veikusiose nuo 1940 iki 1953 m.* Pasakytina, kad pietinėje ploto dalyje lietuvių literatūrinę kalbą taip pat gana neblogai moka ir daugelis vyriausiosios kartos atstovų. Daugumas jų skaito lietuvišką spaudą, klauso radijo, žiūri televizijos laidų ir apskritai aktyviai seka lietuvių kultūrinį gyvenimą. Kai kurie literatūrinę kalbą moka jau geriau ir vartoja ją dažniau už tarmę. Literatūrinei kalbai čia teikiamą pirmenybę reikia aiškinti pirmiausia'tomis pat priežastimis, dėl kurių ši kalba įsigali dabar visose mūsų tarmėse. Antra vertus, nemaža lemia ir vietos sąlygų specifika: šio ploto slavų kalbų izoliuo1 Šiuo metu Šalčininkų raj. visi dalykai lietuviškai buvo dėstomi Dieveniškių, Eišiškių ir Salčininkų komplektinėse vidurinėse mokyklose (t. y. su lygiagretėmis klasėmis, dėstomomis lenkų ir rusų kalba), Poškonių aštuonmetėje mokykloje, Dieveniškių apyl. Daubūtiškių, Kazlūlių, Maciūčių ir Dainavos apyl. Mištūnų k. pradžios mokyklose. 50 tos lietuvių kalbos šnektos kontaktus su lietuvių kalba begali palaikyti tik per literatūrinę kalbą, tarpininkaujant radijui, televizijai, spaudai ir kt. Tagi literatūrinė kalba savo ruožtu įlieja šioms šnektoms gyvybės, kad jos galėtų dar egzistuoti. Tačiau apskritai lietuvių literatūrinė kaip oficialioji administracinė kalba čia tėra vartojama labai ribotai, nes, kaip minėjome, nemaža vietos gyventojų dalis lietuviškai nebekalba. d. Rusų kalba. Nors rusų kalba iki Antrojo pasaulinio karo beveik niekam iš vietinių gyventojų nebuvo gimtoji, tačiau šio krašto Žmonėms ji nebuvo ir visai svetima. Daugelis vyresniosios kartos atstovų vyrų rusiškai buvo mokęsi mokyklose dar caro valdžios metais, pramokę tarnaudami kariuomenėje ar šiaip tolimesnėse išvykose prie valdiškų darbų. Be to, net ir niekur rusiškai nesimokius, bet mokant baltarusiškai, dėl genetinio tų kalbų artimumo rusų kalbą neblogai galima suprasti, o šiek tiek pasitreniravus ir susikalbėti. Rusų kalba ypač išpopuliarėjo tarybinės santvarkos metais. Daugiakalbiai šio krašto gyventojai gana nesunkiai ir gerai jos išmoksta mokyklose arba klausydamiesi radijo, žiūrėdami televizijos laidų bei filmų, dirbdami, važinėdami ar šiaip bendraudami su įvairių tautybių Zmonémis. Be to, Šalčininkuose ir Eišiškėse gyvena ir nemaža iš kitų respublikų, ypač Baltarusijos, atsikėlusių gyventojų, kurių jaunimas kalba daugiausia jau rusiškai. Tiesa, čia vartojama rusų literatūrinė kalba kartais turi ir šiokių tokių vietinių lenkų ar baltarusių kalbų priemaišų. Būdama viena svarbiausių administracijos kalbų ir dažnai atlikdama tarptautinės kalbos vaidmenį, ji gana sparčiai plinta ne tik kaip viešoji, bet ir apskritai kaip kultūros kalba. Todėl vis daugėja ir mokyklų su rusų dėstomąja kalba. Tokiu būdu, rusų kalba čia sėkmingai pavaduoja lietuvių ir lenkų kalbas ir iš dalies riboja jų vartojimą bei plitimą. „Funkciniai kontaktuojančių kalbų santykiai Kiekviena čia vartojama kalba turi tam tikrą, nuo vietos žmonių kolektyvų priklausomą savo vartojimo sferą. Kadangi pietrytinį Lietuvos TSR kampą sudaro ne viena kalba kalbančių, bat glaudžiais ūkiniais ir kultūriniais kontaktais susijusių kolektyvų bendruomenė, todėl glaudžiais tarpusavio santykiais yra susijusios ir tą bendruomenę aptarnaujančios kalbos. Kitaip sakant, komunikacijos kontinuumo požiūriu tą bendruomenę aptarnaujančios kalbos arba kalbinės sistemos tarpusavyje sudaro sistemą arba vadinamąją archisistema (Huxomsckmii JI. B., 1976, 80). Pagal kalbų atliekamą funkciją kalbinę situaciją gali sudaryti keli komponentai, paprastai išsidėstę tam tikra hierarchine tvarka. Pietryčių Lietuvos dabartinę kalbinę situaciją sąlygiškai galima vadinti trikomponente. Vietinių kalbų vaidmenį čia atlieka lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbos. Vadinamoji kalba makrotarpininkė yra rusų kalba. Kiek painesnis yra regioninės kalbos klausimas. Platesniąja prasme regioninės kalbos funkcija tektų kaip administracinei lietuvių literatūrinei kalbai, o siauresniąja — čia daugiausia paplitusiai kaip viešajai ir vietos administracijos lenkų kalbai. Tačiau kol kas nė viena, nė kita, atskirai imant, nėra pajėgios aptarnauti visų įvairiomis kalbomis kalbančių aprašomojo regiono gyventojų. 4* 51 Lietuvių kalbai šį vaidmenį atlikti kliudo per toli nuėjęs kalbų kaitos procesas, O lenkų kalbai — nespėjimas visur įsitvirtinti. Viena iš plačiausiai vartojamų ir suprantamų čia yra vietos baltarusių tarmė, tačiau, nebūdama nei oficialiai aprobuota, nei kodifikuota, ji negali atlikti visų tų funkcijų, kurias pajėgia atlikti tik atitinkama literatūrinė kalba. Užtat dėl genetinio artimumo jos vartojimas sąlygoja nemažas rusų kalbos pritaikymo galimybes. Tokiu būdu, rusų kalba gana dažnai yra vartojama ne tik kaip tarptautinė, t. y. makrotarpininkė, bet ir kaip regioninė kalba. Vadinasi, čia ima formuotis iš esmės dvikomponentė kalbinė situacija. Bilingvizmas ir diglosija Skirtingomis kalbomis ar dialektais kalbančių kolektyvų, neretai besiskiriančių etnine ir socialine kilme, tarpusavio sąveikos rezultatas yra ne tik kalbinė situacija, bet taip pat bilingvizmas ir diglosija. Savo ruožtu bilingvizmas ar diglosija paprastai apibūdinama kaip tos pačios kalbinės situacijos atspindys asmens ar individo požiūriu (Hnrojsexnū JI. B., 1976, 90). Šiame krašte vartojamų kalbų kontaktai reiškiasi įvairiais bilingvizmo tipais ir rūšimis. Žmonių, kurie išsiverstų tik viena kuria nors kalba, t. y. vienakalbių, arba monolingvių, individų, išskyrus gal tik mažus vaikus, čia faktiškai nėra. Tačiau ir tokių vietinių žmonių, kurie vienodai gerai mokėtų dvi ar visas Čia vartojamas kalbas (vadinamojo koordinacinio bilingvizmo tipo atstovų), taip pat yra nedaug. Daugumas geriau moka kurią nors vieną, dažniausiai vartojamą ar pagrindinę kalbą, o kitas, rečiau vartojamas arba antrines, paprastai išmoktas vėliau, moka silpniau (tai vadinamojo subordinacinio bilingvizmo tipo atstovai). Kadangi čia vartojamos kalbos individo ar grupės individų kalbinėje veikloje užima nevienodą padėtį (ekvivalentinis bilingvizmas retai pasitaiko), todėl tikslinga kalbėti apie funkcinį bilingvizmą, tiksliau — apie sudėtinį bilingvizmo tipą, nes pradinėje bilingvizmo stadijoje kiekviena kalba tų pačių individų buvo vartojama ir neretai dabar tebevartojama skirtingose veiklos srityse. O kadangi daugumas individų su gimtąja lietuvių kalba paprastai dar moka ir kitas čia vartojamas kalbas, tuo tarpu kitų kalbu atstovai daug rečiau moka lietuviškai ir pan., tai čia vyrauja vadinamasis vienpusio bilingvizmo tipas. Konkrečios bilingvizmo rūšys paprastai priklauso nuo kalbos vartojimo pirmumo, vietos, kur kuri kalba vyrauja ir neretai nuo atstovų amžiaus. Pvz., vyresniojo amžiaus atstovams pagal kalbų vartojimo dažnumą ir pirmumą viso ploto mastu yra būdingos šios bilingvizmo rūšys: baltarusių—lenkų, lietuvių — baltarusių, lietuvių —baltarusiy —lenky, lenky—baltarusiy, baltarusiy—lenky—rusy, baltarusiy —lietuviy —lenky, rečiau lietuvig—lenky, lietuvių — baltarusių — lenkų —rusy, lenkų — baltarusių —rusų ir pan. Jaunesniojo amžiaus atstovams būdinga kiek kitokia šių bilingvizmo rūšių tvarka, atsižvelgiant į tai, kad daug kur yra sumažėjęs lietuvių kalbos (ypač vietinės dzūkų tarmės) kaip gimtosios ir pirminės vartojimas. Ją daug kur yra pakeitusi baltarusių ir iš dalies lenkų kalba. Užtat padidėjo lietuvių literatūrinės kalbos (daliai gyventojų kaip išmoktinės, antrinės kalbos) vaidmuo. 52 Be to, nemaža prasiplėtė literatūrinės lenkų (ypač kaime) ir rusų (ypač miestuose) kalbų vartojimo sferos. Kadangi diglosija iš esmės yra paprastesnis reiškinys (ji apima tik vienos kurios kalbinės sistemos posistemius) negu bilingvizmas, todėl skirtumas tarp „bilingvizmo be diglosijos“ ir „bilingvizmo su diglosija“ nėra esminis. Dėl to diglosijos reiškiniai (tipai ir rūšys) atskirai nebedetalizuojami. Nors ir trumpai čia apžvelgta tiek bilingvizmo, tiek diglosijos tipų ir rūšių dinamika ir jų raida rodo, kad pietryčių Lietuvoje vyksta sudėtingas ne tik kalbų sąveikos, bet ir jų kaitos procesas. Šis reiškinys nėra naujas. Jo ištakų ir priežasčių reikia ieškoti ne tiek dabartyje, kiek praeityje. Svarbesnieji kalbų kontaktavimo raidos duomenys Įvairių tyrinėjimų domenimis (Būga K., 1961, 550; Tonopos B. H., Tpybaues O. H., 1962, 3—16, 236; Cenos B. B., 1970, 191—192; Xabypraes I'. A., 1980, 45—60), seniau baltų gyventa žymiai toliau į rytus ir pietus, negu tiesiogiai liudija rašytiniai istorijos šaltiniai. Lietuvių etninė teritorija, formuojantis lietuvių tautybei, į pietus ir rytus yra siekusi taip pat toliau negu dabar (Lowmianski H., 1931, 53—56; Jasas R., 1965, 17). Tiesa, ši lietuvių ir rytinių slavų riba niekada nėra buvusi labai aiški ir pastovi, nes „čia buvo susidūrusios ir sumišusios dvi skirtingos gyventojų dalys, kurios kitados buvo sudariusios Lietuvos valstybę — lietuviai ir gudai (t. y. baltarusiai)“ (Jakubovskis J., 1921). Kitaip sakant, mišriai buvo gyvenama tam tikra vienur platesnė, kitur siauresnė pereinamoji lietuvių ir baltarusių paribio zona. Vietomis, ypač prie svarbesniųjų kelių, ji galėjo paplatėti ir dėl tam tikros abipusės gyventojų migracijos®. Dėl įvairių istorinių politinio, ekonominio ir kultūrinio pobūdžio aplinkybių ši paribio juosta paprastai kito ne lietuvių elemento naudai (Jakubovskis J., 1921, 4). Vis dėlto iki XIX a. vidurio lietuvių kalba dar vyravo visoje buv. Vilniaus apskrityje, didelėje Ašmenos apskrities dalyje ir Lydos apskrities šiaurinėje pusėje (Balinski M. i Lipinski T., 1846, 122, 251, 264). Vertingos informacijos apie kalbų vartojimą mūsų nagrinėjamo ploto dalyje — Šalčininkų parapijoje (jai tuo metu priklausė ir Šalčininkėlių filija) 1827 m. pateikė vietos klebonas P. Grinaškevičius. Pažymėjęs, kad „visi vietos parapijos valstiečiai kalba gimtąja lietuvių kalba“, toliau jis nurodė, jog lietuvių kalba nuo Šalčininkų į pietryčius vartojama dar apie Kaulčliškes, Dievéniskes, Subatninkus, Yviją net iki Nemuno (Begomocrs, 1827, 5). Taigi gyvenamos vietovės Gervėčiai, Lazūnai ir kt., dabar žinomos kaip lietuvių kalbos salos, tada dar tiesiogiai siejosi su pagrindiniu lietuvių kalbos plotu. Tačiau nemažai vietos gyventojų daliai lietuvių kalba tada jau nebebuvo vienintelė. Tas pats P. Grinaškevičius pažymėjo, kad lietuvių valstiečiai „dėl Vilniaus mies- — * Tamtikrą rytų slavų elemento infiltraciją pietrytinėse lietuvių etninėse žemėse galėjo skatinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės — Vilnius ir Trakai kaip traukos centrai ir po XVII — XVIII a. karų bei maro atsiradusios tuščios žemės ir sodybos (Baliūski M. i Lipiūski T., 1846 122—123; Dundulienė P., 1963, 105—122). 53 to artumo ir dviejų vieškelių (wielkich traktéw), kertančių tą parapiją, moka taip pat lenkų kalbą; šia vienintele kalba ir meldžiasi. Tiek apylinkės, tiek visų palivarkų šlėkta, visai nemoka lietuvių kalbos, kalba tik lenkiškai“. Toliau dar kartą pabrėžęs, kad „gimtoji vietos parapijos prastuomenės kalba yra lietuvių“, jis čia pat nurodė, jog „prastuomenė moka ir net tarpusavyje kalba rusinų (t. y. baltarusių. — A. V.) kalba“ (BezromMocra, 1827, 5). Iš to matyti, kad visos minimos kalbos čia buvo vartojamos daugiau ar mažiau diferencijuotai. Visi valstiečiai kalbėjo lietuviškai, o dvarininkai, šlėktos ir dvasininkai — lenkiškai. Kadangi vietos dvarininkai, šlėktos ir neretai dvasininkai nemokėjo lietuviškai, todėl valstiečiai, norėdami juos suprasti, buvo priversti mokytis aukštesniesiems sluoksniams suprantamos kalbos. Tačiau lenkiškai kalbėti, išskyrus atmintinai išmoktus poterius, daugumas valstiečių dar nemokėjo, todėl, bendraudami su lietuviškai nemokančiais aukštesniųjų sluoksnių asmenimis ar atvykėliais, stengėsi pasinaudoti vietine baltarusių tarme, jau iš anksčiau čia atlikusia kontaktų ir tam tikrą regioninės kalbos vaidmenį. Laikui bėgant, ši vietinė baltarusių tarmė, matyt, buvo pradėta vartoti kaip viešoji kalba, o paskui ji pradėjo stumti lietuvių kalbą ir iš pagrindinės visuomenės ląstelės — šeimos. Tačiau didesnio lietuvių kalbos nykimo dar nematyti. Geriausiu atveju daugumas vietos gyventojų buvo dvikalbiai, o tam tikra dalis galir trikalbiai. Tais pačiais 1827 m. užpildytoje apklausos anketoje apie kalbų vartojimą Turgelių parapijoje trumpai ir glaustai atsakyta: „Lietuvių kalbos dialektas“ („Dialekt mėwienia litewskiego języka“) (Bexovocrn, 1827, 7). Toliau nurodoma, kad parapijos dvarininkai ir šlėkta kalba lenkiškai, o miestelėnai — rusiškai (t. y. baltarusiškai). Iš to reikėtų suprasti, kad tuo metu čia vyravo lietuvių dzūkų tarmė, o miestelėnai bent viešai jau dažniau vartojo vietos baltarusių tarmę. 1849 m. Eišiškių parapijos „Kronikoje“ nurodyta, kad „Eišiškių parapijiečiai kalba lietuvių, rusų (t. y. baltarusių) ir lenkų kalbomis“ (Kronika, 1848, A— 2667). Šią pastabą galima suprasti dvejopai: arba tos trys kalbos buvo vartojamos skirtingose vietose bei skirtingų šeimų kaip atskiros namų kalbos, arba vartojamos vienų ir tų pačių gyventojų. Nors atskirais kaimais ar kaimų grupėmis vietos gyventojai čia buvo pradėję slavėti kiek anksčiau, tačiau apskritai kalbinė situacija nedaug tesiskyrė, t. y. slavėjimu nedaug tebuvo aplenkusi panašią Šalčininkų apylinkės kalbinę situaciją. Rūdninkų apylinkė, A. Riticho (Purrux A. O., 1875) duomenimis, XIX a. trečiąjį ketvirtį dar buvusi lietuviška, suslavėjo per paskutinįjį to amžiaus ketvirtį. Vyriausiųjų vietos žmonių prisiminimais, iki XX a. pradžios dar buvo įšlikę nemaža lietuviškai supratusių arba ir kalbėjusių vyresnio amžiaus gyventojų net ir tuose kaimuose, kuriuose pagal XIX a. pabaigos oficialią statistiką lietuviškai kalbančių nebeužfiksuota (Anonim, 1898, 65—66; Rozwadowski J., 1904, 93. IlepBas BceoOnias nepenucs, 1905). Tiek vietos žmonių pasakojimų, tiek įvairių tyrinėjimų duomenimis (Turska H., 1939, 6—56; Zinkevičius Z., 1966, 24—31; Zinkevičius Z., 1976, 22—23; Vidugiris A., 1971, 236—248), lietuvių kalbos nykimas šiame Lietuvos kampe ypač suintensyvėjęs po baudžiavos panaikinimo (1861) ir 1863—1864 m. sukilimo, t. y. iš esmės tas suintensyvėjimas sutapo su kapitalistinių gamybinių santykių įsigalėjimu kaime ir su kovos paaštrėjimu tarp lenkiškos orientacijos dvarininkijos bei dvasi54 ; A. VIDUGIRIS UBER DIE KONTAKTE DER SPRACHEN IM SUDOSTLICHEN LITAUEN Zusammenfassung Im Artikel wird im rein soziologischen Aspekt der funktionelle Kontakt der Sprachen oder die sogenannte sprachliche Situation charakterisiert und ihre Bildung auf dem Territorium des siidostlichen Litauens verfolgt, das im wesentlichen mit der administrativen Fliche des Schaltschininkai — Bezirks zusammenféllt, dessen Bestandteile verschiedene Umgebungen der ehemaligen Bezirke von Vilnius, Trakai, Lida und Aschmena sind. Auf dem oben genannten Territorium wirken ortliche Dialekte der litauischen, belorussischen und polnischen Sprachen, ihre literarischen Varianten, sowie die russische Sprache zusammen. Die Ergebnisse der Zusammenwirkung dieser Sprachen fesseln stindig Aufmerksamkeit der Sprachforscher aus verschiedenen Lūndern. GemiB den Funktionen der gebrauchten Sprachen formiert sich hier im wesentlichen aus zwei Komponenten bestehende sprachliche Situation: die Funktion der ortlichen Sprachen erfiillen die litauischen, belorussischen und polnischen Dialekte, die Funktion der Sprache — des Makrovermittlers und ziemlich oft die Funktion der regionalen Sprache erfiillt aber die russische Sprache. Der litauischen literarischen Sprache hindert die Rolle'der regionalen Sprache — als der dritten Komponente — zu erfiillen der Umstand, da hier auf dem groBen Teil des Territoriums die Assimilation des litauischen Dialektes zu viel weit von sich gegangen ist, und der polnischen Sprache — weil sie nicht zurechtkam, in allen Bereichen des Verkehrs sich zu befestigen. Wegen der assimilatorischen Politik, die eine lange Zeit die herrschenden Klassen fiihrten, wurde hier iiberall noch ii der zweiten Hilfte des XIX. Jh. vorherrschende litauische Sprache schnell von den slawischen Sprachen verdringt. Am Ende des XIX Jh. und am Anfang des XX. Jh. ist die Polonisierung der ortlichen Bevolkerung auf dem nérdlichen und nordéstlichen Teil des genannten Territoriums geschehen, und in schnellem Tempo umfaBte sie den iibriggebliebenen siidlichen und siidwestlichen Teil. Es ist bezeichnend, daB die Mehrheit der 6rtlichen Bevdlkerung unter der aktiven Suggestion des ortlichen Adels und der reaktiondren Geistlichkeit sich zu den Polen zu zidhlen begann, obwohl sie mit einander noch litauisch sprachen. Solche Vertreter besonders der dlteren Generation gibt es auch gegenwiirtig viel genug im siidlichen Teil des Territoriums, das erforscht wird. Wihrend des Prozesses der Polonisierung der ortlichen Bevilkerung verbreitete sich schneller anstatt der litauischen Sprache nicht die protegierte polnische Sprache, sondern der ortliche belorussische Dialekt, der auf dem litauisch-belorussischen Grenzgebiet schon frither bestimmte Rolle der regionalen Sprache gespielt hatte. Wegen der verspiteten Entwicklung des belorussischen nationalen SelbstbewuBtseins wurde diese Sprache von der értlichen Bevélkerung nicht fiir die Sprache der Belorussen als der einzelnen Nation, sondern wegen der genetischen Nihe und dem UberfluB an Polonismen fiir eigenartige Abart oder einen Dialekt der polnischen Sprache gehalten. Fiir die sprachliche Polonisierung der ortlichen Bevilkerung diente sie als ein bestimmter Vermittler oder als eine Ubergangssprache. Deshalb hat der ortliche belorussische Dialekt auch jetzt kein bemerkbares gesellschaftliches Gewicht, obwohl er gleichzeitig eine der am meisten im Verkehr gebrauchten Sprachen ist. Die polnische Sprache, die frither Sprache des drtlichen Adels und der Geistlichkeit war, verbreitete sich unter den Bauern hauptsichlich als gesellschaftliche Sprache in den Jahren der sogenannten polnischen Okkupation (1920-1939). In diesen Jahren strebte die drtliche Bevolkerung nach ihrer Beherrschung und nach ihrem Gebrauch in verschiedenen Bereichen des Lebens, obwoh! zu der Familiensprache sie nur im beschrinkten MaBe wurde. Gegenwiirtig ist die polnische Sprache im groBen Teil des genannten Territoriums die Sprache der drtlichen Administration, vieler Schulen und der Kultur.