Dėl kalbų kontaktavimo pietryčių Lietuvoje

KALBŲ KONTAKTAI LIETUVOS TSR LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXIII (1983) ALOY ZAS VIDUGIRIS DĖL KALBŲ KONTAKTAVIMO PIETRYČIŲ LIETUVOJE Įvadas Kalbų kontaktavimu arba kontaktais paprastai suprantamas kalbų sąlytis, pa- sireiškiantis įvairiomis kalbomis kalbančių žmonių kolektyvų kalbiniu bendravimu tam tikromis geografinėmis, istorinėmis ir socialinėmis sąlygomis (Axmanosa O. C., 1966, 535). Ypač didele kalbų įvairove pasižymi pietryčių Lietuva, kur ištisais masy- vais ar didesnėmis bei mažesnėmis salomis kontaktuoja lietuvių, baltarusių, lenkų tarmės, jų literatūriniai variantai, taip pat rusų kalba, neminint čia dar pasitaikan- čių kitų kalbų. Pietryčių Lietuva, būdama iš seno tiesiogiai susijusi su daug didesne teritorija, kurioje „vyksta intensyviausi bei plačiausi slavų ir baltų etnolingvistinių ir kultūrinių kompleksų kontaktai“ (Cymax T. M., Tojicras C. M., Tonopos B. H., 1967, 38), mokslui daugeliu požiūrių yra labai svarbi. Norint išsamiau aprašyti os teritorijos ar bent vienos jos dalies kalbinius santykius, jų raidą ir priežastis, reikėtų atskiros plačios studijos. Šiame straipsnyje grynai sociologiniu požiūriu no- rima kiek detaliau apibūdinti paties pietrytinio Lietuvos TSR kampo, iš esmės su- tampančio su administraciniu dabartinio Šalčininkų rajono plotu, kalbų kontakta- vimą ir pasekti jo raidą. Be to, čia vartojamas kalbas stengiamasi panagrinėti pa- gal jų kontaktavimo pobūdį ir atliekamą funkciją, t. y. kaip sistemą, arba vadina- maja kalbinę situaciją (Huxombckuit JI. B., 1970, 7; Huxkonsckait JI. B., 1976, 80). Tuo tikslu greta neretai vartojamas ir kalbinės situacijos terminas. Iki Antrojo pasaulinio karo dabartinis Šalčininkų rajonas priklausė keturioms apskritims; Akmenynés (ar Kamenkos), Daučiūnų, Jašiūnų, Šalčininkčlių, Šalči- nifiky ir Turgčlių apylinkės buvo Vilniaus apskrities, Butrimonių, Dainavės, Eišiš- kių, Gėrviškių, Kalesniiiky — Lydės, Rūdninkų — Trakų, Dievčniškių ir Poško-. niį — Ašmenės. Taigi Šalčininkų rajonas etnolingvistinių santykių margumu, kurį, be kitų socialinių veiksnių, dar sąlygojo priklausomybė skirtingiems administraci- niams vienetams, tam tikra prasme gali atstovauti gerokai didesnei lietuvių ir bal- tarusių paribio teritorijai. Šio rajono kalbų mozaika ir kontaktai, ypač lietuvių kalbos šnektos ir jų savitu- mas, jau seniai atkreipė įvairių šalių tyrinėtojų akis. Šios šnektos tyrinėjamos pa- vieniui ir ekspedicijomis, kurios čia vyko 1952, 1955, 1963, 1964, 1966, 1974 metais. . Daugiausia dėmesio susilaukė Dieveniškių apylinkės lietuvių šnekta, kurią tyrinėjo ir savo darbuose lietė E. Volteris (Wolter E., 1895, 173—187), K. Būga (Būga K., 1906), J. Jablonskis (Jablonskis J., 1906), P. Aruma (Arumaa P., 1930, 19—30, 46 61—65), E. Frenkelis (Fraenkel E., 1936, 14—107), Z. Zinkevičius (Zinkevičius Z., 1966), J. Lipskienė ir A. Vidugiris (Lipskienė J. ir Vidugiris A., 1967, 183—222; Lipskienė J., 1968, 196—207; Vidugiris A., 1968, 190—196), I. Ermanytė ir K. Eig- minas (Ermanytė I., Eigminas K., 1968, 211—235) ir kt. Šioje ir kitose Šalčininkų rajono apylinkėse kalbinę medžiagą rinko J. Balčikonis, N. Grigas, J. Senkus, J. Dovydaitis, M. Sapijanskaitė-Kuosienė, K. Morkūnas, V. Vitkauskas, M. Raz- mukaité ir kt. Pastaruoju metu vis didesnis dėmesys skiriamas čia vartojamų kalbų kontaktavimui. Vietos lietuvių, baltarusių ir lenkų fonologinių ir gramatinių si- stemų sąveiką Šalčininkų apylinkėje tyrinėjo M. Lekomceva (JIexoMneBa M. M., 1972, 116—134, 174—185), Kalesninkų apylinkėje — V. Cekmanas (Yexman B. H., 1973, 29—43), Dieveniškių apylinkėje T. Sudnik (Cyan T. M., 1975, 102—121, 202—210), Butrimonių ir kai kuriose kitose pietryčių Lietuvos apylinkėse — E. Grinaveckienė (Grinaveckienė E., 1969, 219—229; I'punasenkene E. HM., 1972, 294—408). Vietinį lenkų kalbos dialektą ir jo santykius su lietuvių ir baltarusių kalba visame Vilniaus krašte nagrinėjo H. Turska (Turska H., 1939), Lopatiškių (Lopatovščiznos) kaimo (buv. Turgelių apyl., dabar Vilniaus raj. Mariampolio apyl.) lenkų šnektą — A. Zdaniukievičius (Zdaniukiewicz A. A., 1972; Zinkevi- čius Z., 1974, 204—214), o vietos baltarusių šnektas — E. Grinaveckienė, J. Ko- valčiuk, J. Mackevič, E. Romanovič (I 'pagasenreme E. M., KosBammuyk WH. II., ManxenBau PO. O., PoManosBuu E. M., 1972, 377—393) ir kt. Plečiantis baltų ir slavų kalbinių ryšių ir kontaktų tyrinėjimui lingvistiniu as- pektu, auga susidomėjimas ir to kontaktavimo sociologine puse. Iš esmės joks rimtesnis lingvistinis tyrinėjimas neapsieina be aptarimo socialinių veiksnių, kurie paprastai lemia lingvistinių faktų raidą. Nesant tos srities darbų, tyrinėtojai daž- niausiai yra priversti tenkintis atsitiktinėmis nuogirdomis, subjektyviomis ir neretai prieštaringomis pastabomis ir kt. Lietuvių kalbininkai įvairių kalbinių ekspedicijų ar šiaip išvykų metu šias tar- mes tyrinėja ir šio krašto etnolingvistinių santykių raidą stebi jau daugiau kaip 20 metų. Vien per tą laiką (straipsnio autorius remiasi daugiausia 1955 — 1980 m. savo tyrinėjimų duomenimis) šio kampo kalbinių santykių mozaikoje įvyko tam tikrų ne tik kiekybinių, bet ir kokybinių poslinkių (tad kiek tokių pakitimų yra įvykę dar anksčiau?!). Visa tai nors bendrais bruožais žinotina šio krašto tyrinėtojams, kad jie galėtų susidaryti teisingą kartais gana painių kalbinių santykių vaizdą, nustatyti objektyvius jų raidos dėsnius. Vartojamų kalbų paplitimas ir jų apibūdinimas Bet kuris teritorinis-politinis bendrumas paprastai apibūdinamas ne tik sąly- giškai pastoviais ekonominiais, politiniais, kultūriniais, bet ir kalbiniais ryšiais. Kalbiniai ryšiai, pasireiškiantys kalbų kontaktavimu, savo ruožtu detalizuojami pagal sudedamąsias dalis arba vartojamas kalbas, kurių kiekviena turi nemaža ir grynai savitų bruožų. Todėl nuo čia vartojamų kalbų teisingo tų savitų bruožų apibūdinimo nemaža priklauso jų tarpusavio santykių ir apskritai kalbinės situ- 47 acijos kaip sistemos supratimas. Toliau šios kalbos apžvelgiamos pagal jų papli imą ir vartojimo dažnumą eilės tvarka: baltarusių, lenkų, lietuvių ir rusų. a. Baltarusių kalba. Vyraujanti pietrytinio Lietuvos TSR kampo kalba yra vietinė baltarusių tarmė, kuri iš esmės yra centrinės baltarusių tarmės vakarinės dalies tęsinys, gerokai atmieštas to krašto lietuvių ir lenkų tarmių elementais. Vie- tiniai žmonės ją dažniausiai vadina (pa)prastd kalba, prūstas arba tuteišas lieZili- vis, ar apie ją pasakoma, jog dudėna (kartais klėga, kalba, fitarina) paprastai (ma-mpocty, po-prostemu, ma-TyTdimamy) ir pan. Daugumui aprašomojo ploto gyventojų ši kalba yra pagrindinė, nors ir ne vi- sada gimtoji. Ne gimtoji, t. y. antrinė, ji yra daugeliui vyresniosios kartos gyvento- jų, ypač pietinėje minėtos teritorijos dalyje, ir tik dėl įvairių priežasčių ilgainiui ta- pusi pagrindine, nes gimtoji (paprastai lietuvių) kalba čia daug kam nebėra pagrin- dinė kalba. Nors baltarusių kalba čia nėra oficiali, tačiau jos vartojimo sfera yra palyginti plati. Pirmiausia ji daugeliui yra kaip namų ar šeimos kalba. Dar daugiau ji varto- jama kaip neoficiali viešoji kalba. Ja dažniausiai kalbama įvairiuose vietos žmonių susibūrimuose, kartais oficialiuose susirinkimuose, prie kolektyvinių darbų ir kt. Kadangi baltarusiškai tarpusavyje susikalba ne tik vietiniai lietuviai su vietiniais lenkais, bet ir daugelis vietos gyventojų bendraudami su rusiškai kalbančiais Zmo- nėmis, tą baltarusių tarmę galima laikyti savotiška šio regiono tarpusavio bendra- vimo arba kontaktų kalba. Kitaip sakant, vietinė baltarusių tarmė čia atlieka tam tikrą regioninės kalbos vaidmenį. Vietinei baltarusių tarmei tam tikros įtakos turi ir literatūrinė baltarusių kalba, kadangi nemaža gyventojų dalis neretai klauso baltarusių radijo, žiūri jų televizijos laidų. Vis dėlto baltarusių literatūrinės kalbos įtaka čia nėra tokia didelė, kokios ga- lima būtų tikėtis, turint omenyje vietinės baltarusių tarmės paplitimą. Pagrindinė šio reiškinio priežastis čia galbūt yra ta, kad šia tarme kalbantys žmonės paprastai savęs baltarusiais nelaiko, o savo kalbą traktuoja kaip savotišką vietinės lenkų (arba rusų) kalbos tarmę. b. Lenkų kalba. Palyginti plačiai aprašomoje teritorijoje yra vartojama ir lenkų kalba, tiksliau kultūrinis periferinis lenkų kalbos dialektas (,,polszczyzna kresowa“ arba „polszezyzna litewska“), susiformavęs lenkų kalbos ir vietinių lie- tuviy, taip pat baltarusių tarmių pagrindu (Bepemnuu B. JI., 1965, 193—209; Bspagiu B. JI., 1973, 5—21). Šis lenkų dialektas, tiesa, kol kas didesnio kompak- tiško ploto neapima. Kaip gimtąją ir pagrindinę kalbą jį vartoja daugelis didesnių miestų ar miestelių (pvz., Eišiškių, iš dalies Šalčininkų, Dieveniškių, Jašiūnų, Rūd- ninkų, Turgelių ir kt.) gyventojų ir kai kurie vadinamųjų šlėktų kiemų palikuonys (apie Eišiškes, Jašiūnus, Pabarę, Turgelius ir kt.). Šiaip lenkų dialektas čia dažniau- siai vartojamas greta vietinių baltarusių ir kartais lietuvių tarmių. Apskritai to kraš- to gyventojų daugumui šis lenkų dialektas yra bendra susižinojimo priemonė. Kartu jis neretai yra ir vietos administracijos kalba. Lenkiškai paprastai tarpusavyje kalbasi susitikę nepažįstami ar tolimesnių apylinkių žmonės, „gerą toną“ norintys išlaikyti kaimynai ir, žinoma, vietos inteligentai. Labai dažnai lenkų kalba čia laikoma mandagumo, gero išsiauklėjimo bei išsilavinimo požymiu. 48 Lenkų kalba, anksčiau buvusi vietos dvarininkijos ir bažnyčios kalba, vietinių gyventojų buvo pradėta visur aktyviai vartoti (ar bent stengtis vartoti) daugiausia buržuazinės Lenkijos okupacijos (1920— 1939) metais. Ne visų vietos gyventojų lenkų kalba yra vienoda. Vyresniosios kartos atstovai "paprastai moka tik vietinį lenkų dialektą. Daugelis jaunesniosios kartos atstovų, baigusių aštuonmetes (anksčiau septynmetes) ir vidurines mokyklas, kurių daugu- mas Cia veikia dėstomąja lenkų kalba, paprastai jau geriau moka lenkų literatū- rinę kalbą. Menkai lenkų kalbą bemoka jaunimo dalis, lankanti arba lankiusi tik lietuvių ar rusų dėstomąja kalba veikiančias mokyklas. Lenkų literatūrinės kalbos įtaka čia reiškiasi ne tik per mokyklas, bet ir per spaudą (be Lietuvos TSR leidžiamų lenkiškų laikraščių, knygų ir žurnalų, daugelis dar prenumeruoja ir skaito Lenkijos Liaudies Respublikoje leidžiamus spaudi- nius), radiją, televiziją (t. y. laidas lenkų kalba tiek mūsų respublikos, tiek LLR), meninę saviveiklą ir kt. Didelę lenkų kalbos ir apskritai lenkų kultūros įtaką čia lemia dar ir tai, kad daugumas vietos gyventojų, savo šeimose dažnai kalbančių baltarusiškai ar lietu- viškai, oficialiai save laiko lenkais. Be to, nemaža vietos gyventojų šeimų susiję artimais giminystės ryšiais su Lenkijos Liaudies Respublika dėl karo ir pokario metais vykusios emigracijos. c. Lietuvių kalba — iš esmės vakarų dzūkų (arba pietų aukštaičių) patarmės tąsa — čia vartojama gana neviencdai. Nors tradicinė dzūkų tarmė apskritai yra išsilaikiusi gana plačioje juostoje nuo valstybinės LTSR sienos pietuose maždaug iki Visinčios upės šiaurėje, t. y. iki Gucdėlių ir Šalčininkėlių, tačiau vyraujančią pa- dėtį iki šių dienų ji yra išlaikiusi tik atskirose to ploto vietose. Tokių didesnių vy- raujančios lietuvių kalbos vartojimo lopų yra apie Dieveniškes, ypač vidurinėje ir va- karinėje Dieveniškių iškyšulio dalyje (Lipskienė J. ir Vidugiris A., 1967, 183—185), ir vakariniame Šalčininkų rajono kampe, daugiausia besiribojančiame su Varėnos: rajonu (Mištūnai, Nanitkés, Naujždvaris ir kt. kaimai). Tradicinė dzūkų tarmė čia vartojama įvairių kartų atstovų — nuo vyriausių iki vaikų. Viduriniojoje ploto dalyje, maždaug nuo Kalesninku iki Šalčininkų, lietuviškai mokantys ir kalbantys vietos gyventojai tesudaro tik nedidelį procentą. Butrimo- nių, Dainavos, Daučiūnų, Gerviškių, Kalesninkų apylinkėse lietuviškai kalba arba moka kalbėti daugiausia vyresniosios kartos Žmonės ir vienas 'kitas iš jaunesnių. O apie Šalčininkus, Šalčininkėlius, Eišiškes jau ir pačios vyriausiosios kartos atsto- vy maža belikę. Kadangi jaunesnioji karta šeimose faktiškai kalbėti lietuviškai jau kuris laikas nebemokema, t. y. su jais namie lietuviškai nebekalbama, todėl lietuvių kalbos vartojimo sfera vis siaurėja. Pirmiausia lietuvių kalbos atsisakoma mišriose šeimose, kai vyras ar žmona lietuviškai išvis nemcka arba moka menkiau negu, pvz., baltarusiškai ar lenkiškai. Bet kartais tėvai, net ir gana gerai mokantys lietuvių kalbą, lietuviškai nebekalba dėl vaikų, ked šiems būtų lengviau mokykloje (daugumas mokyklų čia veikia lenkų dėstemąja kalba), o paskui nuo tos kalbos ap- skritai atpranta. Tokių šeimų po vieną kitą dar yra Dainavos (Gilviniškių, Vėžio- nif} k.), Butrimonių ir Gerviškių (Jurgoniū, Kaniūkų, Šiauliū, arba sen. Stričlčių) apyl. ir kartais kituose kaimuose. 4. 949 49 Didelė to ploto gyventojų dalis lietuviškai bemoka tik pasyviai, t. y. lietuviškai geriau ar prasčiau supranta, bet laisvai kalbėti nebegali. Tai daugiausia asmenys, aktyviai patys nebekalbėję, bet savo šeimose girdėję lietuviškai kalbantis tėvus, se- nelius ir pan., arba nors iš mažens lietuviškai ir patys kalbėję, bet vėliau pamiršę. Tokių vyresniosios ir kartais viduriniosios kartos atstovų tyrinėjimų metu dar ne- retai buvo galima sutikti visoje pietinėje Šalčininkų raj. dalyje (ir pačiuose Šalči- ninkuose), pradedant Dieveniškių iškyšuliu ir baigiant Dainavos ir Kalesninkų apy- linkėmis. Tačiau lietuviškai dainuoja kartais ir lietuviškai kalbėti nemokantys. Į šiaurę ir šiaurės rytus nuo minėtos Visinčios upės — apie Akmenynę, Jašiūnus, Rūdninkus, Turgelius — vietinė lietuvių dzūkų tarmė iš esmės jau išnykusi. Ja čia niekas nebekalba, tik kai kas dar prisimena iš tėvų, senelių ar kaimynų pasakojimų. Net ir visų seniausi informatoriai šia tarme patys nebėra šnekėję, nors vienas kitas iš tėvų ar senelių dar prisimena atskirus žodžius, moka juos paaiškinti, šį tą išversti. Mini seniau ja kalbėjusius asmenis. Dar neseniai čia gyvavus lietuvių dzūkų tarmę liudija taip pat čionykščių baltarusių ir lenkų tarmių lietuviškas substratas (Zda- niukewicz A. A., 1972, 5—6; Zinkevičius Z., 1974, 207—214). Keletas čia sutiktų vietinių senukų, mokéjusiy kiek lietuviškai (pusiau tarmiškai, pusiau literatūrine kalba), aiškino šios kalbos pramokę jau paaugę ar suaugę, tarnaudami „Lietuvoje“ ar šiaip bendraudami su nevietiniais lietuviškai kalbančiais žmonėmis. Lietuviškai vėliau pramokusių vietinių, ypač jaunosios kartos atstovų, čia yra daugiau. Jie kalba paprastai literatūrine kalba. Tai daugiausia asmenys, neseniai baigę įvairias mokyklas Vilniuje, Kaune ir kitur arba kurį laiką drauge dirbę ar dirbantys su lietuviškai kalbančiais žmonėmis. Lietuviškai daugiau ar mažiau su- pranta bemaž visi baigę aštuonmetes ar vidurines mokyklas, tačiau kalbėti daugu- mas jų negali (mokykloje vien per lietuvių kalbos pamokas gerai lietuviškai išmokti retas kuris pajėgia). Per mokyklas lietuviškai kiek geriau paprastai pramoksta minėtosios pietinės ploto dalies mokiniai, kuriems namie dar gali kiek padėti lietuvių kalbos, t. y. vie- tinės dzūkų tarmės, nepamiršę tėvai ar seneliai. Todėl, kalbėdami lietuviškai, tų apylinkių jaunosios kartos atstovai dar įmaišo ir šiek tiek vietinės dzūkų tarmės elementų. Gerokai tarmiškiau (pusiau tarmiškai, pusiau literatūrine kalba) moka kalbėti daugelis Butrimonių, Gerviškių ir Dainavos apylinkių viduriniosios kartos atstovų, kurie lietuviškai mokėsi vietos mokyklose, veikusiose nuo 1940 iki 1953 m.* Pasakytina, kad pietinėje ploto dalyje lietuvių literatūrinę kalbą taip pat gana neblogai moka ir daugelis vyriausiosios kartos atstovų. Daugumas jų skaito lietu- višką spaudą, klauso radijo, žiūri televizijos laidų ir apskritai aktyviai seka lietuvių kultūrinį gyvenimą. Kai kurie literatūrinę kalbą moka jau geriau ir vartoja ją daž- niau už tarmę. Literatūrinei kalbai čia teikiamą pirmenybę reikia aiškinti pirmiau- sia'tomis pat priežastimis, dėl kurių ši kalba įsigali dabar visose mūsų tarmėse. Antra vertus, nemaža lemia ir vietos sąlygų specifika: šio ploto slavų kalbų izoliuo- 1 Šiuo metu Šalčininkų raj. visi dalykai lietuviškai buvo dėstomi Dieveniškių, Eišiškių ir Sal- čininkų komplektinėse vidurinėse mokyklose (t. y. su lygiagretėmis klasėmis, dėstomomis lenkų ir rusų kalba), Poškonių aštuonmetėje mokykloje, Dieveniškių apyl. Daubūtiškių, Kazlūlių, Maciū- čių ir Dainavos apyl. Mištūnų k. pradžios mokyklose. 50 tos lietuvių kalbos šnektos kontaktus su lietuvių kalba begali palaikyti tik per li- teratūrinę kalbą, tarpininkaujant radijui, televizijai, spaudai ir kt. Tagi literatūri- nė kalba savo ruožtu įlieja šioms šnektoms gyvybės, kad jos galėtų dar egzistuoti. Tačiau apskritai lietuvių literatūrinė kaip oficialioji administracinė kalba čia tėra vartojama labai ribotai, nes, kaip minėjome, nemaža vietos gyventojų dalis lietuviškai nebekalba. d. Rusų kalba. Nors rusų kalba iki Antrojo pasaulinio karo beveik niekam iš vietinių gyventojų nebuvo gimtoji, tačiau šio krašto Žmonėms ji nebuvo ir visai sve- tima. Daugelis vyresniosios kartos atstovų vyrų rusiškai buvo mokęsi mokyklose dar caro valdžios metais, pramokę tarnaudami kariuomenėje ar šiaip tolimesnėse išvykose prie valdiškų darbų. Be to, net ir niekur rusiškai nesimokius, bet mokant baltarusiškai, dėl genetinio tų kalbų artimumo rusų kalbą neblogai galima suprasti, o šiek tiek pasitreniravus ir susikalbėti. Rusų kalba ypač išpopuliarėjo tarybinės santvarkos metais. Daugiakalbiai šio krašto gyventojai gana nesunkiai ir gerai jos išmoksta mokyklose arba klausydamiesi radijo, žiūrėdami televizijos laidų bei fil- mų, dirbdami, važinėdami ar šiaip bendraudami su įvairių tautybių Zmonémis. Be to, Šalčininkuose ir Eišiškėse gyvena ir nemaža iš kitų respublikų, ypač Bal- tarusijos, atsikėlusių gyventojų, kurių jaunimas kalba daugiausia jau rusiškai. Tiesa, čia vartojama rusų literatūrinė kalba kartais turi ir šiokių tokių vietinių lenkų ar baltarusių kalbų priemaišų. Būdama viena svarbiausių administracijos kalbų ir dažnai atlikdama tarptautinės kalbos vaidmenį, ji gana sparčiai plinta ne tik kaip viešoji, bet ir apskritai kaip kultūros kalba. Todėl vis daugėja ir mokyklų su rusų dėstomąja kalba. Tokiu būdu, rusų kalba čia sėkmingai pavaduoja lietuvių ir lenkų kalbas ir iš dalies riboja jų vartojimą bei plitimą. „Funkciniai kontaktuojančių kalbų santykiai Kiekviena čia vartojama kalba turi tam tikrą, nuo vietos žmonių kolektyvų priklausomą savo vartojimo sferą. Kadangi pietrytinį Lietuvos TSR kampą sudaro ne viena kalba kalbančių, bat glaudžiais ūkiniais ir kultūriniais kontaktais susijusių kolektyvų bendruomenė, todėl glaudžiais tarpusavio santykiais yra susijusios ir tą bendruomenę aptarnaujančios kalbos. Kitaip sakant, komunikacijos kontinuumo požiūriu tą bendruomenę aptarnaujančios kalbos arba kalbinės sistemos tarpusavyje sudaro sistemą arba vadinamąją archisistema (Huxomsckmii JI. B., 1976, 80). Pagal kalbų atliekamą funkciją kalbinę situaciją gali sudaryti keli kompo- nentai, paprastai išsidėstę tam tikra hierarchine tvarka. Pietryčių Lietuvos dabarti- nę kalbinę situaciją sąlygiškai galima vadinti trikomponente. Vietinių kalbų vaid- menį čia atlieka lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbos. Vadinamoji kalba makrotarpi- ninkė yra rusų kalba. Kiek painesnis yra regioninės kalbos klausimas. Platesniąja prasme regioninės kalbos funkcija tektų kaip administracinei lietuvių literatūrinei kalbai, o siauresniąja — čia daugiausia paplitusiai kaip viešajai ir vietos administ- racijos lenkų kalbai. Tačiau kol kas nė viena, nė kita, atskirai imant, nėra pajėgios aptarnauti visų įvairiomis kalbomis kalbančių aprašomojo regiono gyventojų. 4* 51 Lietuvių kalbai šį vaidmenį atlikti kliudo per toli nuėjęs kalbų kaitos procesas, O lenkų kalbai — nespėjimas visur įsitvirtinti. Viena iš plačiausiai vartojamų ir su- prantamų čia yra vietos baltarusių tarmė, tačiau, nebūdama nei oficialiai aprobuo- ta, nei kodifikuota, ji negali atlikti visų tų funkcijų, kurias pajėgia atlikti tik atitin- kama literatūrinė kalba. Užtat dėl genetinio artimumo jos vartojimas sąlygoja ne- mažas rusų kalbos pritaikymo galimybes. Tokiu būdu, rusų kalba gana dažnai yra vartojama ne tik kaip tarptautinė, t. y. makrotarpininkė, bet ir kaip regioninė kal- ba. Vadinasi, čia ima formuotis iš esmės dvikomponentė kalbinė situacija. Bilingvizmas ir diglosija Skirtingomis kalbomis ar dialektais kalbančių kolektyvų, neretai besiskiriančių etnine ir socialine kilme, tarpusavio sąveikos rezultatas yra ne tik kalbinė situacija, bet taip pat bilingvizmas ir diglosija. Savo ruožtu bilingvizmas ar diglosija paprastai apibūdinama kaip tos pačios kalbinės situacijos atspindys asmens ar individo požiū- riu (Hnrojsexnū JI. B., 1976, 90). Šiame krašte vartojamų kalbų kontaktai reiškiasi įvairiais bilingvizmo tipais ir rūšimis. Žmonių, kurie išsiverstų tik viena kuria nors kalba, t. y. vienakalbių, arba monolingvių, individų, išskyrus gal tik mažus vaikus, čia faktiškai nėra. Tačiau ir tokių vietinių žmonių, kurie vienodai gerai mokėtų dvi ar visas Čia vartojamas kalbas (vadinamojo koordinacinio bilingvizmo tipo atstovų), taip pat yra nedaug. Daugu- mas geriau moka kurią nors vieną, dažniausiai vartojamą ar pagrindinę kalbą, o kitas, rečiau vartojamas arba antrines, paprastai išmoktas vėliau, moka silpniau (tai vadinamojo subordinacinio bilingvizmo tipo atstovai). Kadangi čia vartoja- mos kalbos individo ar grupės individų kalbinėje veikloje užima nevienodą padėtį (ekvivalentinis bilingvizmas retai pasitaiko), todėl tikslinga kalbėti apie funkcinį bilingvizmą, tiksliau — apie sudėtinį bilingvizmo tipą, nes pradinėje bilingvizmo stadijoje kiekviena kalba tų pačių individų buvo vartojama ir neretai dabar tebevar- tojama skirtingose veiklos srityse. O kadangi daugumas individų su gimtąja lietuvių kalba paprastai dar moka ir kitas čia vartojamas kalbas, tuo tarpu kitų kalbu at- stovai daug rečiau moka lietuviškai ir pan., tai čia vyrauja vadinamasis vienpusio bilingvizmo tipas. Konkrečios bilingvizmo rūšys paprastai priklauso nuo kalbos vartojimo pirmu- mo, vietos, kur kuri kalba vyrauja ir neretai nuo atstovų amžiaus. Pvz., vyresniojo amžiaus atstovams pagal kalbų vartojimo dažnumą ir pirmumą viso ploto mastu yra būdingos šios bilingvizmo rūšys: baltarusių—lenkų, lietuvių — baltarusių, lietuvių —baltarusiy —lenky, lenky—baltarusiy, baltarusiy—lenky—rusy, balta- rusiy —lietuviy —lenky, rečiau lietuvig—lenky, lietuvių — baltarusių — lenkų —rusy, lenkų — baltarusių —rusų ir pan. Jaunesniojo amžiaus atstovams būdinga kiek ki- tokia šių bilingvizmo rūšių tvarka, atsižvelgiant į tai, kad daug kur yra sumažėjęs lietuvių kalbos (ypač vietinės dzūkų tarmės) kaip gimtosios ir pirminės vartojimas. Ją daug kur yra pakeitusi baltarusių ir iš dalies lenkų kalba. Užtat padidėjo lietuvių literatūrinės kalbos (daliai gyventojų kaip išmoktinės, antrinės kalbos) vaidmuo. 52 Be to, nemaža prasiplėtė literatūrinės lenkų (ypač kaime) ir rusų (ypač miestuose) kalbų vartojimo sferos. Kadangi diglosija iš esmės yra paprastesnis reiškinys (ji apima tik vienos kurios kalbinės sistemos posistemius) negu bilingvizmas, todėl skirtumas tarp „bilingvizmo be diglosijos“ ir „bilingvizmo su diglosija“ nėra esminis. Dėl to diglosijos reiškiniai (tipai ir rūšys) atskirai nebedetalizuojami. Nors ir trumpai čia apžvelgta tiek bilingvizmo, tiek diglosijos tipų ir rūšių di- namika ir jų raida rodo, kad pietryčių Lietuvoje vyksta sudėtingas ne tik kalbų są- veikos, bet ir jų kaitos procesas. Šis reiškinys nėra naujas. Jo ištakų ir priežasčių reikia ieškoti ne tiek dabartyje, kiek praeityje. Svarbesnieji kalbų kontaktavimo raidos duomenys Įvairių tyrinėjimų domenimis (Būga K., 1961, 550; Tonopos B. H., Tpybaues O. H., 1962, 3—16, 236; Cenos B. B., 1970, 191—192; Xabypraes I'. A., 1980, 45—60), seniau baltų gyventa žymiai toliau į rytus ir pietus, negu tiesiogiai liudija rašytiniai istorijos šaltiniai. Lietuvių etninė teritorija, formuojantis lietuvių tautybei, į pietus ir rytus yra siekusi taip pat toliau negu dabar (Lowmianski H., 1931, 53—56; Jasas R., 1965, 17). Tiesa, ši lietuvių ir rytinių slavų riba niekada nėra buvusi labai aiški ir pastovi, nes „čia buvo susidūrusios ir sumišusios dvi skirtingos gyventojų dalys, kurios kitados buvo sudariusios Lietuvos valstybę — lietuviai ir gudai (t. y. baltarusiai)“ (Jakubovskis J., 1921). Kitaip sakant, mišriai buvo gyvenama tam tikra vienur platesnė, kitur siauresnė pereinamoji lietuvių ir baltarusių paribio zona. Vietomis, ypač prie svarbesniųjų kelių, ji galėjo paplatėti ir dėl tam tikros abipusės gyventojų migracijos®. Dėl įvairių istorinių politinio, ekonominio ir kultūrinio po- būdžio aplinkybių ši paribio juosta paprastai kito ne lietuvių elemento naudai (Jakubovskis J., 1921, 4). Vis dėlto iki XIX a. vidurio lietuvių kalba dar vyravo visoje buv. Vilniaus ap- skrityje, didelėje Ašmenos apskrities dalyje ir Lydos apskrities šiaurinėje pusėje (Balinski M. i Lipinski T., 1846, 122, 251, 264). Vertingos informacijos apie kalbų vartojimą mūsų nagrinėjamo ploto dalyje — Šalčininkų parapijoje (jai tuo metu priklausė ir Šalčininkėlių filija) 1827 m. pateikė vietos klebonas P. Grinaškevičius. Pažymėjęs, kad „visi vietos parapijos valstiečiai kalba gimtąja lietuvių kalba“, to- liau jis nurodė, jog lietuvių kalba nuo Šalčininkų į pietryčius vartojama dar apie Kaulčliškes, Dievéniskes, Subatninkus, Yviją net iki Nemuno (Begomocrs, 1827, 5). Taigi gyvenamos vietovės Gervėčiai, Lazūnai ir kt., dabar žinomos kaip lietuvių kalbos salos, tada dar tiesiogiai siejosi su pagrindiniu lietuvių kalbos plotu. Tačiau nemažai vietos gyventojų daliai lietuvių kalba tada jau nebebuvo vieninte- lė. Tas pats P. Grinaškevičius pažymėjo, kad lietuvių valstiečiai „dėl Vilniaus mies- — * Tamtikrą rytų slavų elemento infiltraciją pietrytinėse lietuvių etninėse žemėse galėjo skatinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės — Vilnius ir Trakai kaip traukos centrai ir po XVII — XVIII a. karų bei maro atsiradusios tuščios žemės ir sodybos (Baliūski M. i Lipiūski T., 1846 122—123; Dundulienė P., 1963, 105—122). 53 to artumo ir dviejų vieškelių (wielkich traktéw), kertančių tą parapiją, moka taip pat lenkų kalbą; šia vienintele kalba ir meldžiasi. Tiek apylinkės, tiek visų palivar- kų šlėkta, visai nemoka lietuvių kalbos, kalba tik lenkiškai“. Toliau dar kartą pa- brėžęs, kad „gimtoji vietos parapijos prastuomenės kalba yra lietuvių“, jis čia pat nurodė, jog „prastuomenė moka ir net tarpusavyje kalba rusinų (t. y. baltarusių. — A. V.) kalba“ (BezromMocra, 1827, 5). Iš to matyti, kad visos minimos kalbos čia buvo vartojamos daugiau ar mažiau diferencijuotai. Visi valstiečiai kalbėjo lietu- viškai, o dvarininkai, šlėktos ir dvasininkai — lenkiškai. Kadangi vietos dvarinin- kai, šlėktos ir neretai dvasininkai nemokėjo lietuviškai, todėl valstiečiai, norėdami juos suprasti, buvo priversti mokytis aukštesniesiems sluoksniams suprantamos kalbos. Tačiau lenkiškai kalbėti, išskyrus atmintinai išmoktus poterius, daugumas valstiečių dar nemokėjo, todėl, bendraudami su lietuviškai nemokančiais aukštes- niųjų sluoksnių asmenimis ar atvykėliais, stengėsi pasinaudoti vietine baltarusių tarme, jau iš anksčiau čia atlikusia kontaktų ir tam tikrą regioninės kalbos vaid- menį. Laikui bėgant, ši vietinė baltarusių tarmė, matyt, buvo pradėta vartoti kaip viešoji kalba, o paskui ji pradėjo stumti lietuvių kalbą ir iš pagrindinės visuomenės ląstelės — šeimos. Tačiau didesnio lietuvių kalbos nykimo dar nematyti. Geriausiu atveju daugumas vietos gyventojų buvo dvikalbiai, o tam tikra dalis galir trikalbiai. Tais pačiais 1827 m. užpildytoje apklausos anketoje apie kalbų vartojimą Tur- gelių parapijoje trumpai ir glaustai atsakyta: „Lietuvių kalbos dialektas“ („Dialekt mėwienia litewskiego języka“) (Bexovocrn, 1827, 7). Toliau nurodoma, kad para- pijos dvarininkai ir šlėkta kalba lenkiškai, o miestelėnai — rusiškai (t. y. baltarusiš- kai). Iš to reikėtų suprasti, kad tuo metu čia vyravo lietuvių dzūkų tarmė, o mieste- lėnai bent viešai jau dažniau vartojo vietos baltarusių tarmę. 1849 m. Eišiškių parapijos „Kronikoje“ nurodyta, kad „Eišiškių parapijiečiai kalba lietuvių, rusų (t. y. baltarusių) ir lenkų kalbomis“ (Kronika, 1848, A— 2667). Šią pastabą galima suprasti dvejopai: arba tos trys kalbos buvo vartojamos skir- tingose vietose bei skirtingų šeimų kaip atskiros namų kalbos, arba vartojamos vie- nų ir tų pačių gyventojų. Nors atskirais kaimais ar kaimų grupėmis vietos gyvento- jai čia buvo pradėję slavėti kiek anksčiau, tačiau apskritai kalbinė situacija nedaug tesiskyrė, t. y. slavėjimu nedaug tebuvo aplenkusi panašią Šalčininkų apylinkės kalbinę situaciją. Rūdninkų apylinkė, A. Riticho (Purrux A. O., 1875) duomeni- mis, XIX a. trečiąjį ketvirtį dar buvusi lietuviška, suslavėjo per paskutinįjį to am- žiaus ketvirtį. Vyriausiųjų vietos žmonių prisiminimais, iki XX a. pradžios dar buvo įšlikę nemaža lietuviškai supratusių arba ir kalbėjusių vyresnio amžiaus gyventojų net ir tuose kaimuose, kuriuose pagal XIX a. pabaigos oficialią statistiką lietuviš- kai kalbančių nebeužfiksuota (Anonim, 1898, 65—66; Rozwadowski J., 1904, 93. IlepBas BceoOnias nepenucs, 1905). Tiek vietos žmonių pasakojimų, tiek įvairių tyrinėjimų duomenimis (Turska H., 1939, 6—56; Zinkevičius Z., 1966, 24—31; Zinkevičius Z., 1976, 22—23; Vidugi- ris A., 1971, 236—248), lietuvių kalbos nykimas šiame Lietuvos kampe ypač suin- tensyvėjęs po baudžiavos panaikinimo (1861) ir 1863—1864 m. sukilimo, t. y. iš esmės tas suintensyvėjimas sutapo su kapitalistinių gamybinių santykių įsigalėjimu kaime ir su kovos paaštrėjimu tarp lenkiškos orientacijos dvarininkijos bei dvasi- 54 ; ninkijos, iš vienos pusės, ir caro valdininkų, iš kitos pusės, dėl įtakos lietuvių valstie- ¢iams. Kalbinę situaciją jau su aiškiai progresuojančia kalbų kaita atspindi 1872 m. Šalčininkų valsčiaus aprašymas pagal specialią Rusų geografinės draugijos iš- siuntinéta programą. Tame aprašyme nurodoma: „Pagrindiniai valsčiaus gyvento- jai yra lietuviai, dėl to vartojama lietuvių kalba. Kai kuriose vietose kalbama bal- tarusiškai. Daugelis lietuvių perima šią (t. y. baltarusių) kalbą ir kai kurie iš jų ja kalba laisvai“ (Ceemenus, 1872, 11139), Pagal tos pat anketos kitų valsčių atsaky- mus matyti, kad panaši padėtis buvo ir kitur, pvz., apie Benekainis, Butrimonis (CBexenus, 1872, 11250) ir kt. Tuo metu ypač sparčiai slavėjo tos apylinkės, kurios buvo arčiau Vilniaus. Kaip sparčiai kito etnolingvistinė šio krašto situacija XIX a. antroje pusėje, matome, sulyginę XIX a. pirmosios pusės duomenis su XIX a. pabaigos duomenimis, loka- lizuotais J. Rozvadovskio sudarytame „Lietuvių kalbos žemėlapyje Vilniaus guber- nijoje“ (remiantis 1890 m. A. Platerio surinkta ir 1898 m. Anonimo apdorota sta- tistika) (Anonim, 1898, 1—72; Rozwadowski J., 1904, 93). Nepaisant šios statisti- kos trūkumų ir tendencingumo (Rozwadowski J., 1904, 89—93; S-klys, 1903, 36), matyti, kad XIX a. gale jau bemaž buvo visai suslavėjusi arba baigė slavėti di- desnioji buv. Vilniaus apskrities, didelė Ašmenos ir nemaža Lydos apskrities dalis. Pietryčių Lietuvoje kiek mažiau suslavėjusi išliko tik pati pietinė Vilniaus apsk- rities dalis, maždaug sutapusi su to meto Šalčininkų parapija ir pagal bažnytinį ad- ministracinį skirstymą priklausiusi Rodūnios dekanatui. Į Rodūnios dekanatą*, tuo metu tik ką pradėjusį kiek sparčiau slavėti, įėjo taip pat Butrimonių (tada Benekainių parapijos filija), Dieveniškių ir Eišiškių parapijos (pastaroji tuomet dar aprėpė dabartines Kalesninkų ir Pabarės parapijas) (Synodus, 1744, 64—69; Executorum, 1854, 10—61). Ašmenos dekanatui priklausė dabartinė Norviliškių parapija, kurios šiaurvakarinė dalis dabar įeina į Dieveniškių apylinkės sudėtį. O šiaurinėje aprašomojo ploto dalyje esančios Rūdninkų ir Turgelių parapi- jos (pastarajai ilgą laiką priklausė dabartinės Akmenynės, Jašiūnų ir Taboriškių parapijos) įėjo į Vilniaus dekanatą (Synodus, 1744, 42, 53; Executorum, 1854, 10—61), kuriame lietuviškai kalbėti bemokėjo daugiausia tik vyresniosios kartos 'žmonės arba atskiros šeimos*. Vadinasi, nevienoda kalbų kaitos proceso sparta yra aiškiai susijusi su bažnyti- nio administracinio skirstymo ribomis. Antra vertus, nemažą vaidmenį čia suvai- dino ir Vilnius, tuo metu buvęs vienas svarbiausių šio krašto lenkų kultūros židinių ir turėjęs lemiamos reikšmės artimesniųjų apylinkių slavėjimo spartai. Gana spar- čiai slavėjo ir pietrytiniai pakraščiai, tiesiogiai susisiekiantys su baltarusių kalbos teritorija. Iš tiesų lietuvių kalba nyko tiek pakraščiuose, tiek viduryje. Svarbiausi slavų kalbų plitimo židiniai buvo dvarai, palivarkai, šlėktų kiemai, miesteliai bei parapijų * Daugelyje tuo metu priklausiusių Rodūnios dekanatui parapijų iki šių dienų daugiau ar mažiau yra išlikę lietuviškai kalbančių ar suprantančių žmonių, pvz., Armėniškių, Asavūs, Bene- kainių, Kaulėliškių, Lazūnų, Nočids, Pelesds, Rėdūnios, Varenavo ir kt. 4 Vietos žmonių pasakojimu, tokių šeimų ar senukų XX a. pirmoje pusėje dar buvo išlikę apie Jašiūnus, Pdrudaminj, Turgelius ir kt. 55 centrai, kur spietėsi daugiau carinių administracinių bei kultūrinių įstaigų ir gyveno įvairių tautybių žmonių. Jau E. Volteris, 1886 ir 1893 m. lankęsis Lydos ir Ašmenos apskrityse, Benekainių, Dieveniškių, Eišiškių, Kaniavos, Rodūnios ir kitose apy- linkėse, atkreipė dėmesį, jog sulenkėjusi šlėkta nuolat tyčiojasi iš lietuvių, įvairiai juos pravardžiuodama (Bomerep 3., 66). Tačiau, nepaisant tyčiojimosi, net ir ten, kur vyrauja šlėkta, „vis dėlto girdėti lietuvių daina ir kalba, kaip namų kalba. Lietuviai (o galbūt senieji jotvingiai) kalba trimis kalbomis: su viršininku — rusis- kai arba paprastai, t. y. baltarusiškai, su kunigu — lenkiškai, o tarpusavyje — lie- tuviškai ir net garsiai, kainiekas nesijuokia. Net viešuose susibūrimuose galima gir- dėti kalbant lietuviškai“ (Boxmrep D., 66). Prie šio E. Volterio liudijimo galima pridurti, kad lietuvių kalbą ujo ne tik paprasti šlėktelės, bet ir sulenkėję aukštesnieji sluoksniai ir jau kitu tikslu — caro valdininkai. Daugelio apylinkių kalbinei ir tautinei orientacijai didelės įtakos tuo metu tu- téjo katalikų dvasininkų asmeninė pozicija ir veikla. Naudodamiesi savo beveik neribota įtaka valstiečiams, lenkiškos orientacijos dvasininkai šio krašto asimilia- cijos procese suvaidino labai neigiamą vaidmenį. Jie pasiekė to, kad daugelis lie- tuviškai dar tebekalbėjusių valstiečių lenkų kalbą ėmė laikyti vienintele tinkančia viešai vartoti kalba, aukštesniųjų visuomenės sluoksnių, mokslo, religijos, litera- tūros ir apskritai kultūros kalba. Tokio įsitikinimo rezultatas buvo tas, kad labai _ paspartėjo „prasčiokiškos“ lietuvių kalbos nykimas. Be to, priklausymą katalikų tikybai neretai imta tapatinti su priklausymu lenkų nacijai. Tokia pažiūra atsira- do carinės priespaudos metais, kai katalikybė, kaip „lenkų tikyba“ (plg. čia popu- liarų posakį „polska wiara“) buvo suvokiama kaip kontrastas pravoslavijai, t. y. valstybinei „rusų tikybai“. Todėl daugumas gyventojų pagal tikybą, nepaisydami nei savo kilmės, nei gimtosios kalbos, ėmė save laikyti lenkais. Tiek lietuviškai, tiek baltarusiškai kalbantiems Žmonėms savo kalbą laikyti tautybės pagrindu kliudė tų kalbų beteisiškumas, neigiama valdančiosios klasės ir aukštesniųjų sluoksnių pažiūra įjas, kaip „žemojo“ luomo, t. y. liaudies, kalbas. O lietuvių kalbai buvo dar blogiau: polonizatoriai jai stengėsi prisegti pagonių kalbos, t. y. geram katalikui vengtinos kalbos, etiketę. Dėl to daugelio žmonių tikroji tautinė sąmonė faktiškai užgeso net nespėjusi pabusti. : ; Drauge su tuo vykęs, anot H. Turskos, „katastrofiškas lietuvių kalbos metimas“ (Turska H., 1939, 46) čia daugiausia sutapo su XIX a. pabaiga ir XX a. pirmąja puse, Vietos gyventojų tvirtinimu, didelėje Šalčininkų raj. dalyje lietuviškai daugiau- sia kalbėję iki buržuazinės Lenkijos okupacijos (1920) arba iki Pirmojo pasauli- nio karo (1914). Tiesa, okupacijos pradžioje daugelis atkaklesnių valstiečių, nepaisydami perse- kiojimy, baudų ir kalėjimų, kovojo dėl lietuviškų mokyklų ir skaityklų, bet 1931 — —1936 m. jos buvo visiškai uzdraustos®. Deja, plėšomi skirtingų tautinių įsitikini- mų ir kapitalistinių santykių, šio krašto lietuviai ilgiau nebepajėgė priešintis, ir galiausiai savo kalbos ir tautybės atsisakė. Daug žalos lietuvių kalbos gyvavimui % Tokių mokyklų ar po uždarymo jų vietoje įsisteigusių skaityklų nuo 1922-1925 iki 1931 — 1936 m. Eišiškių, Kalesninkų ir Dainavos apyl. buvo 6, Butrimonių, Daučiūnų ir Gerviškių — 8, Dieveniškių ir Poškonių — 11 (Martinkėnas V., 1970), 56 čia padarė ir Antrojo pasaulinio karo metais nacionalistų kurstyta tautinė nesantai- ka. Kuo labiau mažėjo šiame krašte lietuviškai kalbančių žmonių, tuo sunkiau jiems darėsi. Tą sunkią beteisę padėtį, kurią reikėjo iškęsti lietuviškai kalbantiems vietos gyventojams, glaustai apibūdino senas šalčininkietis Macys Rimpa (75 m. amž.): „Tadū kas lietūviškai dudėno, tai ne žmogūs būvo“ (užrašyta autoriaus 1963 m.). Tik tarybinės santvarkos metais iš pagrindų pasikeitus politinėms, ekonominėms, ideologinėms, kultūrinėms sąlygoms, pasikeitė gyventojų tarpusavio santykiai, ne- teko pamato lietuvių nacionalinė diskriminacija. Tačiau praeities pasekmės liko. Dėl aukštesniųjų sluoksnių ir valdančios klasės ilgą laiką sistemingai vykdytos nutautinimo politikos iš esmės pasikeitė etnolingvis- tinis šio krašto veidas. Netolygi slavėjimo sparta aiškintina suaktyvėjusio lietuvių nacionalinio sąmonė- jimo ir atskirų jos kultūros veikėjų įtaka“, Pastaruoju metu lietuvių kalba, t. y. tra- dicinė vietinė dzūkų tarmė, visai baigia nykti visoje viduriniojoje nagrinėjamo ploto dalyje. Kartais ši tarmė dėl slaviškų skolinių gausumo ir riboto pritaikymo ne- bevertinama net pačių jos atstovų, tiesa, daugiausia jau lenkiškos orientacijos žmo- nių, Didesnį autoritetą čia turi tik lietuvių bendrinė kalba, kaip viena iš administra- cijos ir aukštesniųjų mokyklų kalbų, kuri kaip dalykas taip pat dėstoma ir visose - šio krašto mokyklose. Tačiau ir jos praktiško pritaikymo sfera čia nėra plati, ir tai savo ruožtu riboja jos visuomeninį svorį bei įtaką. Šiuo atžvilgiu pastaruoju metu sąlygos čia yra palankesnės slavų kalboms: lenkų, baltarusių ir rusų. Aptariant specifinius lietuvių kalbos nykimo ir slavų kal- bų įsigalėjimo šiame krašte bruožus, reikia pasakyti, kad čia vis dėlto sparčiau pli- to ne proteguojamoji lenkų, bet baltarusių kalba, kuri tartum pastojo kelią lenkų kalbai. Baltarusių kalbai čia įsivyrauti padėjo nemaža aplinkybių. Kadangi lietuvių etniniai pakraščiai iš seno siejosi su baltarusių gyvenamaisiais plotais, todėl balta- rūsių kalba atliko savotišką tarpusavio bendravimo priemonės vaidmenį, t. y. bu- vo tartum regioninė kalba. Tuo tarpu vietos lietuviai su lenkų etniniais plotais tokių kontaktų neturėjo, o gana retų proginių susidūrimų su lenkiškai kalbėjusiais dva- rininkais ar dvasininkais neužteko“ gerai iSmoktislenku kalbos. Be to, dėl giminin- gumo ir gausių lenkiškų skolinių baltarusių kalba buvo suvokiama kaip lenkų kalbos atmaina arba tarmė. Neutraliai vadinama vietine (tuteiša) arba paprasta kalba, ji nebuvo siejama su baltarusių kaip atskiros tautybės kalba. Baltarusiškai neretai kalbėjo čia net šlėkta (Turska H., 1939, 32). Nors baltarusių kalba plito spar- čiau negu lenkų kalba, tačiau, nespėjusi sulaukti nacionalinio rezonanso (baltarusių kaip ir lietuvių nacionalinis sąmonėjimas dėl objektyvių priežasčių vėlavo), ji su lenkų kalba ir nekonfrontavo, o virto savotiška jos sąjungininke. Kitaip sakant, kalbinei gyventojų polonizacijai ji tarnavo tam tikra tarpine arba pereinamąja kalba, kaip ir kitur, kur iš lietuvių prie lenkų kalbos buvo einama taip pat per bal- tarusių kalbą (Turska H., 1939, 10). ¢ Butrimonių ir Gerviškių apyl. gyventojai su pagarba prisimena vietos mokytojų Veroni- kos Jankelaitytės (1888—1965) ir Adomo Miknos (1892—1974) Įkultūrinę veiklą. Dieveniškių apylinkėje teigiamą vaidmenį suvaidino ilgesnį laiką (nuo 1885 m.) čia dirbusio švietėjo P. But- vydo veikla (Ziminskas J., 1944, 3) ir pan. 57 Lenkų kalba, anksčiau buvusi vietos dvarininkijos ir bažnyčios kalba, valstie- čių tarpe paplito kaip viešoji daugiausia lenkų okupacijos metais. Ją buvo stengia- masi išmokti ir vartoti įvairiose viešo gyvenimo sferose. Iki šių dienų lenkų kalba daug kur tebėra viešoji daugelio mokyklų ir vietinės administracijos kalba. Tačiau kaip buities kalba ji pradeda daugiau prigyti tik pastaruoju metu, ypač jaunesnio- sios kartos šeimose. Todėl, kalbėdami apie viso krašto vietos gyventojų kalbinę polonizaciją, tarybiniai tyrinėtojai skiria tris periodus: 1) iki 1920 m., 2) nuo 1920 m. iki Antrojo pasaulinio karo ir 3) pokario metų (Bapoamiu B. JI ., 1973, 5-21; Yexman B. H., 1973, 42). Kas metai vis labiau auga rusų kalbos autoritetas. Ji čia atlieka ne tik tarptauti- nės kalbos vaidmenį, bet darosi ir viena iš svarbiausių regiono administracijos, mokyklos, mokslo ir apskritai kultūros kalbų. Be abejo, šis bandymas apžvelgti pietryčių Lietuvos kalbinių santykių raidą ir pateikti čia vartojamų kalbų kontaktavimo schemą yra šiek tiek suprastintas ir reikalingas nuolatinių papildymų bei korektyvų ne tik dėl atitinkamų tyrinėjimų stokos, bet ir dėl to, kad šio rajono kalbiniai santykiai yra ypatingai nepastovūs 'ir dinamiški. LITERATŪRA! Anonim. Obszar jezyka litewskiego w gubernii | Wilenskiej. — Kn.: Materialy antropologiczno archeologiczne i etnograficzne. Krakėw, 1898, t. 3. Arumaa P. Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmer- kungen. — Dorpat, 1930. ; Balinski M. i Lipiūski T. Starožytna Polska pod wzgledem historycznym, geograficznym i statis- ticznym. — Warszawa, 1846, t. 3. Būga K. Rinktiniai raštai. — V., 1961, t. 3. Būga K. Užrašai. 1906 (rankraštis). Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Mokslinės bib- liotekos Rankraščių skyrius. F. D— 545, 1. 26—27. Dundulienė P. Badas ir maras Lietuvoje, feodalizmo laikais. — Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 1963, t. 4. Ermanytė I., Eigminas K. Žemės kalba (vietovardžiai). — Kn.: Dieveniškės. V., 1968. Executorium decretum de limitibus diocesis Vilnensis. — Vilnae, 1854. Fraenkel E. Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen. — Bal- tico-slavica. Wilno, 1936, t. 2. ; Grinaveckienė E. Lietuvių ir slavų kalbų gramatinio kontaktavimo reiškiniai pietryčių Lietuvoje. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai. V., 1969. Jablonskis J. Dieveniškė. 1906 (rankraštis). Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Centrinės biblio~ tekos Rankraščių skyrius. F. JJ—37, Jakubovskis J. Tautybių santykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją. — K., 1921. Jasas R. Lietuvių kilmė. — Kn.: Lietuvos TSR istorijos bruožai. K., 1965. Kronika 1848. Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Mokslinės bibliotekos Rankraščių skyrius. F. A.—2667. Lipskienė J., Vidugiris A. Dieveniškių tarmė. — Kn.: Lietuvių gramatinė sandara. V., 1967 Lipskienė J. Frazeologizmai. — Kn.: Dieveniškės. V., 1968. Lowmianski H. Studja nad poczatkami spoleczenstva i pafistwa Litewskiego. — Wilno, 1931, t. 1. 58 Martinkėnas V. Vilniaus krašto lietuviškos pradžios mokyklos ir skaityklos 1919—1939 metais : Medžiaga mokyklos istorijai (mašinraštis. V., 1970). — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Centrinės bibliotekos Rankraščių skyrius. F. 284—2. Rozwadowski J. Mapa języka litewskiego w gubernii Wilenskiej. — In: Materialy i prace komisii: jezykowej Akademii umiejetnosci w Krakowie. Krakow, 1904, t. 1. Synodus diocesana Vilnensis. — Wilnae, MDCCXLIV (1744). S-klys. Prie statistikos Vilniaus gubernijoje. — Varpas, 1903, Nr. 2. Turska H. O powstaniu polskich obszaréw jezykowych na Wilefiszczyznie. — Wilno, 1939. Vidugiris A. Pastabos apie tarmės leksiką. — Kn.: Dieveniškės. V., 1968. Vidugiris A. Kalby saveikos klausimu. — Kn.: Dubingiai. V., 1971. Wolter E. Zur Kunde der Wilnaer litauischen Dialekte. — Mitteilungen der litauischen littera- rischen Gesellschaft. Heidelberg, 1895, 20. Zdaniukiewicz A. A. Gwara Lopatowszczyzny. Fonetika, fleksija, slownictwo. — Wroclaw — Warszawa — Krakow — Gdansk, 1972. Ziminskas J. Eišiškių sritis tautinio atgimimo priešaušryje. — Ateitis, 1944, Nr. 51(354). Zinkevičius Z. [Rec.:] Alojzy Adam Zdaniukiewicz, Gwara Lopatowszezyzny. — Baltistica, 1974,. t. 10(2). Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. — V., 1966. Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje. — V., 1977. Axmanosa O. C. CjioBap5 JIMRTBHCTH4ECKHX TEpMHHOB. — M., 1966. BenomMocrHu O Kocrejiax H MOHACTHIpAX Bujniekckol smapxwu. 1827. — Lietuvos TSR Centrinis- valstybinis istorinis archyvas. F 694, b. 1, Nr. 769. Bepennu B. JI. Ilojsckue rosopst Ha TeppaTropaxu CCCP x 3anaun ux m3yuemas. — B xa: Ie Tami MOBO3HAYCTBA H MeTrojIiki BHIKIANAHA MOY. Mimcx, 1965. Boxmsrep D. Pyronacu. — Ilenrpansustii apxus AH CCCP B Jlennnrpane. O. 178, on. 1, Ne 66. Bapazių B. JI. TTonsckis nepsidepsiiasia raBopki Ha Yexome. — B xx.: Monscxre roBopbr 8 CCCP. Munck, 1973, 4. 1. I'punasenkene E. H. HexoTophie SBJICHHA KOHTAKTHPOBAHHS JTHTOBCKHX H CJIABSHCKHX rOBOPOB- (Ra MaTepHaje S3LIKOBLIX KOHTAKTOB B IOro-BOCTO4HON JiurBe). — Banro-cnassmckmii cGop- HEK. M., 1972. I'panasenxene E. U., Kosamsuyk WU. II., Mankesn4 IO. O., Pomanosus E. M. Cepepo-3ananssie Genopycckue TroBODpkI JIATOBCKOTO NOrpaHuybs. — BanTo-cnapsuckmit cOopmmk. M., 1972. Jiekomuesa M. H. O B3axHMojJieŽicTBHH OOHOJIOTHYEeCKHX CHCTEM B paiione GaJITO-CJIABSAHCKOTO No- rpaHH4bs1. — Bajiro-cJiaBaKckuit cOoprarx. M., 1972, c. 116—134. JlexoMueBa M. MH. CacreMa 3Ha4eHHŪ IMIaroJILHbIX rpaMeM B NOrPaHWYHBLIX JIM TOBCKO-CJIABAHC- KHX rosopax. — Banro-cJiaBanckuit cOopaax. M., 1972, c. 174—185. Huxrojmernuii JI. Bb. V3ysenne s35IK0BOH CHTYaLIKH Kak HpHKJIaJIHAS A35IKOBAS JIMCIMMIUIHHA. — B xu.: ITpoGneMsl H3Y4eHHS A3BIKOBOH CHTYAILIHH H S35IKOBONM BONPOC B CTpaHax A3HH H CeBep- HOM Adbpara. M., 1970. Huarojiscekuit JI. B. Cunxponsas commoiMHreucTaka. — M., 1976. Ilepsas Bceofmas nepenucs Hacenenns Poccniickoii mvnepnn B 1897 r. Bunenckas ryGepuus. — Bunsua, 1905. Purrax A. X. DrHorpaduyeckas kapra Esponeiickoii Poccnzx. — CI16., 1875. Chejpenust O COCTOSHHH CEJIbCKOTO XO3;ŪCTBA H NPOMBINLIEHBOCTH. — Vilniaus valstybinio V. Kap- suko universiteto Mokslinės bibliotekos Rankraščių skyrius. F. A— 63, A—64, b. 11139, 112507. Cenos B. B. CnasBaue Bepxrero INommenposss x [Momsunes. — M., 1970. Cyjnnanx T. M., Toacras C. M., Tonopos B. H. K xapaxrepucrake t0xHOlHt uacTH GajrruūcKO-- CJIABSHCKOTO S35IKOBOTO coisa. — Coserckoe cjianBsHoBejienne, 1967, Ne 2. Cyjnanx T. M. ĮlkajiekTbi JHTOBCKO-CIABSHCKOro norpanmubs: Ogepku (GOHONOIHYECKHX CHC- TeM. — M., 1975, 59 Tonopos B. H., Tpyčases O. H. JInarsacTadeckuii ana mus TA/IpOHHMOB Bepxaero Ioarenposss. — M., 1962. Xa6ypraes I". A. Cragos:reHge pycckoro s3sika. — M., 1980. | Yexman B. H. Edogeraueckue 0cob6eHHOCTH roBopos cena Kojiecaaka Dituramkceroro paitoma Jia- ToBckKoiXt CCP. — B xx.: ITomscxue rosopst 8 CCCP. Munck, 1973, 4. 1. A. BUIYVITUPUC O KOHTAKTHPOBAHHH S3BIKOB B IOI'0O-BOCTOYHOM JIMTBE Peswome B craThe B COHHOJIOTH4ECKOM ACONEKTE XapakTepu3yercs (GyHKUHOHAIBHOE KOHTAKTHPOBAHHE S3LIKOB, HIM T.H. A35IKOBASI CHTYAlHs, H IDpOCJIeXHBaecTCH ero O06pa30BaHHe HA TEPPHTOPHH IOTrO- BOCTOYHOH JIMTBHI, MO CYIECTBY coBnajaiomed ¢ reppuropmeit Humemuero IllajibYuKHHHUHKCKOTO palioHa, B COCTaB KOTOPOTO BOILIH pa3HbIė MeCTHOCTH GOkIBnIMx Bunenckoro (BuisHiocckoro), Tpaxaiickoro, JIunckoro t OmMSHCKOrO ye3J0B. 31ech B3aHMOMEHCTBYIOT MECTHEIC JHANEKTHI JIATOBCKOro, OEJIODYCCKOTO H IIOJIbCKOTO S35IKOB, HX JIATEPATYPHBIC BADHAHTH H DYCCKHI A3BIK. Pe3ynpTaThl 3TOr0 B3aWMOIEHCTBHA MNOCTONHHO MpHBJIEKAIOT BHHMAHHC JIHHIBHCTOB pPa3HBIX CTpaH. | Ilo dOyBKUKAM, KOTODEIE BHINOJHAIOT ymoTpeOliiseMble Ha YyKABaHHOH TEppHTOpHH S3BIKH, B CYIHOCTH (OODMHDYETCA JIBYXKOMINJOHEHTHASI CHTYAIHS: JYHKIKIO MECTHBIX S35IKOB BEINOJIHSEOT JIATOBCKHĖ, GeJIOpyCCKHŪ H HOJILCKHŪ JIMAJIEKTBI, a S35IKA-MAKDONOCpejiHHKA H (HepejIiKO) perHo- HAJBHOTO A3bIKA — DYCCKHI S35IK. VICIOIOJIHATB DOJIb DETrHOHAJIbHOTO i35bIKA — Kak, TPEThero KOMINO- HEeHTA — JIATOBCKOMY JIHTEPATYPHOMY S3LIKY MeEMaeT TO OOCTOSITEJIbCTBO, YTO HA 3HAYHTEILHOH 9aCTH YKA3aHHOH TEDpHTODpHH MECTHbLIH JIHTOBCKHY IHANEKT MOABEPIcs CHJI5LHOH ACCHMHJIAUOIHH; TIOJIbCKOMY Xe A3bIKy HDEnATCTBYeT TO, YTO OH HE ychell YKPemHThCA BO BCeX CĖdepax oOmenus, Bo Bropoit nonosase XIX B. npeobnanasmmit Ha JIaHHOŽ TEDDHTODHH JMTOBCKHN #3BIK CTAJI OBICTPO BEITECHATHCA CIIABAHCKHMH S3bIKAMH. OTOT HNponecc OOBACHASTCH ACCHMMIATOPCKOMN HNOJIATHKOŽ, IPOBOMMBIICHCH NpaBHTENLCTBOM napckoi Poccum. B xomme XIX —xauane XX B. B CEBEPHOH H CEBEPO-BOCTOYHOU YACTH YKA3AHHOM TEDDHTODHH MPOH30NLIA IIOJIOHH3AIIHA MECTHOTO HAaCeJIEHHA, PacTPOCTPaHMBINAACA BCKOPE H Ha OCTAJBHYIO — IOXKHYI0O H IOro-3amajHyro 4acThb. XapakTepHO, 4T0 OONLINHHCTBO MECTHBIX XHTEJIEČ Moa BO3ACHCTBHEM BHYIICHHS MECTHOTO JĮBO- DAHCTBA H PEAKIMOHHOTO HYXOBEHCTBA CTAJIH CIATATh CEOS MOJIAKAMH, XOTA B OBITY IIDOJIOJDKAJIH VYIHOTpeOJIATb JIKMTOBCKHŪĖ A3bIK. Takux Mofeil me HeMAaJIO CDpejiH NpeaCTABHTENEH CTADHIETO mo- KOJICHHA XKHTENCH POXHOH J4aCTH HCCIenyeMoil TEDpHTODpHH, B nponecce mojiOHH32UHH HACejICHHS B3aMeH JIMTOBCKOTMO s3bika GbICTpee pacūpoctpaHsaUicx He TIOJIbCKHĖ, A MECTHLIKO OeJIOpyCCKHit JMMajieKT, KOTODEIN Ha JIATOBCKO-OeJIODYCCKOM IOOTpaHH4LE HM paHee Hrpaji ONDEIe/ICHHYIO DOJIb B KA4YeCTBE KOHTAKTHOTO A3bIKA. 3ariO3/IaJILIM pa3BHTHCM GeJIOpycCKOTO HaLHOHAJIbHOTO CAMOCO3HAHHA OOELSCHHETCH TOT (dakT, "TO MAHHEIN A3BIK MECTHLIM HACEeJIEHHCM IIO CYIONECTBY He CYHTAJICA A3bIKOM OeJIOpyCOB Kak OTJIEJILHONH HAIIHH, A BOCIDDHHHMAJICA (H3-32 TEeHeTHY4eCKOŽ OIM30CTH H OOMIHA NOJIOHH3MOB) Kak CBO6OOpa3HAS pa3HOBH/IHOCTb WITH IHMAJIEKT IOJIbCKOTO s3bika. B mpouecce A3BIKOBOM NOJIOHH3aLIHH MECTHOTO HaCeJICHHA OH HTpaJI POJIb NOCPeHHKA HJIH IepeXO0J)HOro s3bika. IlO3TOMY MeCTHBIH OeJIODYCCKHŪ JMAJIEKT H Teneps HE MMEET 3aMeTHOro OOINIECTBEHHOTO BECA, XOTA B TO Ke BDEMS ABJAETCH OJIHHM H3 HanbGonee pac- UPOCTPAHEHHBIX B OOINEHHH A3LIKOB. Ionsckuét a3eik, pasblle ObIBIIHA A3BIKOM MECTHOTO JBOPAHCTBA H JYXOBSHCTBA, CPOIH KDECTLAH PACOPOCTPAHAICA TJIABHbIM OOpa3OM kak ODHUHMANBHLIN SA3BIK B TOJILI T. H. IIOJILCKON OKKYranuA (1920—1939). B oTH rojibi MecTHOe HacCejieHHe CTDEeMHJIOCb IIOJI530BATbCA MM B pa3- HBIX CĖjepaX KH3HH, XOTA S35IKOM CEMbH OH CTAJI TOJIbKO B OTpaHH4CHHOM Macmrabe. B HacTO- silee BpeMs Ha OONBIIOH 3aCTH yKa3aHHON TEDDHTODHAH IIOJILCKHIS A3BIK ABAAETCH AIBIKOM MECTHONH AIMHHHCTPAIHY, MHOTOYHCNCHHBIX INIKOJI H KYJIbTYDHO-IIDOCBETHTEJIbCKHX VYUDEeXxXJIEHHŪ, 60 A. VIDUGIRIS UBER DIE KONTAKTE DER SPRACHEN IM SUDOSTLICHEN LITAUEN Zusammenfassung Im Artikel wird im rein soziologischen Aspekt der funktionelle Kontakt der Sprachen oder die sogenannte sprachliche Situation charakterisiert und ihre Bildung auf dem Territorium des siid- ostlichen Litauens verfolgt, das im wesentlichen mit der administrativen Fliche des Schaltschinin- kai — Bezirks zusammenféllt, dessen Bestandteile verschiedene Umgebungen der ehemaligen Be- zirke von Vilnius, Trakai, Lida und Aschmena sind. Auf dem oben genannten Territorium wirken ortliche Dialekte der litauischen, belorussischen und polnischen Sprachen, ihre literarischen Va- rianten, sowie die russische Sprache zusammen. Die Ergebnisse der Zusammenwirkung dieser Sprachen fesseln stindig Aufmerksamkeit der Sprachforscher aus verschiedenen Lūndern. GemiB den Funktionen der gebrauchten Sprachen formiert sich hier im wesentlichen aus zwei Komponenten bestehende sprachliche Situation: die Funktion der ortlichen Sprachen erfiillen die litauischen, belorussischen und polnischen Dialekte, die Funktion der Sprache — des Makrover- mittlers und ziemlich oft die Funktion der regionalen Sprache erfiillt aber die russische Sprache. Der litauischen literarischen Sprache hindert die Rolle'der regionalen Sprache — als der dritten Kompo- nente — zu erfiillen der Umstand, da hier auf dem groBen Teil des Territoriums die Assimila- tion des litauischen Dialektes zu viel weit von sich gegangen ist, und der polnischen Sprache — weil sie nicht zurechtkam, in allen Bereichen des Verkehrs sich zu befestigen. Wegen der assimilatorischen Politik, die eine lange Zeit die herrschenden Klassen fiihrten, wurde hier iiberall noch ii der zweiten Hilfte des XIX. Jh. vorherrschende litauische Sprache schnell von den slawischen Sprachen verdringt. Am Ende des XIX Jh. und am Anfang des XX. Jh. ist die Polonisierung der ortlichen Bevolkerung auf dem nérdlichen und nordéstlichen Teil des genannten Territoriums geschehen, und in schnellem Tempo umfaBte sie den iibriggebliebenen siidlichen und siidwestlichen Teil. Es ist bezeichnend, daB die Mehrheit der 6rtlichen Bevdlkerung unter der aktiven Suggestion des ortlichen Adels und der reaktiondren Geistlichkeit sich zu den Polen zu zidhlen begann, obwohl sie mit einander noch litauisch sprachen. Solche Vertreter beson- ders der dlteren Generation gibt es auch gegenwiirtig viel genug im siidlichen Teil des Territoriums, das erforscht wird. Wihrend des Prozesses der Polonisierung der ortlichen Bevilkerung verbreitete sich schnel- ler anstatt der litauischen Sprache nicht die protegierte polnische Sprache, sondern der ortliche belorussische Dialekt, der auf dem litauisch-belorussischen Grenzgebiet schon frither bestimmte Rolle der regionalen Sprache gespielt hatte. Wegen der verspiteten Entwicklung des belorussi- schen nationalen SelbstbewuBtseins wurde diese Sprache von der értlichen Bevélkerung nicht fiir die Sprache der Belorussen als der einzelnen Nation, sondern wegen der genetischen Nihe und dem UberfluB an Polonismen fiir eigenartige Abart oder einen Dialekt der polnischen Sprache gehalten. Fiir die sprachliche Polonisierung der ortlichen Bevilkerung diente sie als ein bestimmter Vermittler oder als eine Ubergangssprache. Deshalb hat der ortliche belorussische Dialekt auch jetzt kein bemerkbares gesellschaftliches Gewicht, obwohl er gleichzeitig eine der am meisten im Verkehr gebrauchten Sprachen ist. Die polnische Sprache, die frither Sprache des drtlichen Adels und der Geistlichkeit war, ver- breitete sich unter den Bauern hauptsichlich als gesellschaftliche Sprache in den Jahren der soge- nannten polnischen Okkupation (1920-1939). In diesen Jahren strebte die drtliche Bevolkerung nach ihrer Beherrschung und nach ihrem Gebrauch in verschiedenen Bereichen des Lebens, obwoh! zu der Familiensprache sie nur im beschrinkten MaBe wurde. Gegenwiirtig ist die polnische Spra- che im groBen Teil des genannten Territoriums die Sprache der drtlichen Administration, vieler Schulen und der Kultur.