Respublikos lingvosocialinės situacijos charakteristika

KALBŲ KONTAKTAI LIETUVOS TSR LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXIII (1983) SIMAS KARALIŪNAS RESPUBLIKOS LINGVOSOCIALINĖS SITUACIJOS CHARAKTERISTIKA Įvadinės pastabos Lietuvių kalba yra socialistinės lietuvių nacijos susižinojimo priemonė, ir dabartiniu visuomenės raidos etapu ji patenkina visas lietuvių tautybės žmonių tarpusavio bendravimo reikmes. Tarybinės santvarkos metais, suklestėjus lietuvių tautos kultūrai, pakilo ir lietuvių kalbos vaidmuo, suintensyvėjo jos visuomeninis vartojimas ir išsiplėtė jo sferos. Kitas svarbus respublikos lingvosocialinės situacijos bruožas yra tas, kad jos teritorijoje, be nacionalinės kalbos, funkcionuoja tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalba — rusų kalba. Lietuvių ir rusų kalbos pasiskirsto vartojimo sferomis; respublikos visuomeniniame, ūkiniame gyvenime jos viena antrą papildo. Rusų kalbos poveikis lietuvių kalbos sistemai yra nedidelis ir pasireiškia daugiausia netiesiogine interferencija. Nacionalinės kalbos ir rusų kalbos harmoningą koegzistavimą ir funkcionavimą, nacionalinio — rusų bilingvizmo raidos pobūdį ir kryptį lemia lenininės nacionalinės politikos principų įgyvendinimas, kalbinės kūrybos politika. Lietuvių kultūros kilimas, lietuvių kalbos vartojimas bei jo intensyvėjimas Tarybų valdžios metais broliškoje TSRS tautų šeimoje suklestėjo Tarybų Lie- "tuvos ekonomika ir kultūra. Vyraujanti respublikos liaudies ūkio šaka pasidarė pramonė. Pokario metais respublikoje sukurtos naujos jos šakos: chemijos, staklių gamybos, laivų statybos, elektrotechnikos bei radijo elektronikos pramonė, surenkamų gelžbetonio ir betono konstrukcijų bei detalių gamyba. Pramonės gamybos augimą garantuoja darbo našumo didėjimas, kurį sąlygoja spartus naujos technikos ir pažangios technologijos diegimas, gamybos procesų kompleksinis mechanizavimas ir automatizavimas, taip pat darbininkų kvalifikacijos kilimas ir darbo organizavimo tobulinimas. Tarybų valdžios metais sukurta stambi socialistinė mechanizuota žemės ūkio gamyba. Pagrindiniai žemės ūkio produkcijos gamintojai yra kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. Tarybų valdžios metais pasiekta didelių kult®ros ugdymo laimėjimų. Likviduotas gyventojų neraštingumas, jaunimui tapo prieinamas mokslas. Liaudies švietimui, mokslui ir kultūrai kelti valstybė kasmet skiria dideles lėšas. 1940 m. Lietuvoje buvo 69 gimnazijos ir 27 progimnazijos, kur mokėsi apie 26 tūkst. moksleivių. 1976/77 mokslo metais respublikos mokyklose mokslą baigė 4 64 tūkst. moksleivių (Griškevičius P., 1978, 87—88). 1940—1941 m. Lietuvoje buvo 1 aukštosios ir 24 specialiosios vidurinės mokyklos. Dabar respublikoje yra 13 aukštųjų ir 74 technikumai ir kitos specialios vidurinės mokyklos, kuriose 1978/79 mokslo metų pradžioje mokėsi 138 tūkstančiai žmonių, iš to skaičiaus 68,7 tūkstančio — aukštosiose mokyklose. Per buržuazijos valdymo dvidešimtmetį aukštąjį mokslą baigė daugiau kaip 4 tūkstančiai specialistų. O Tarybų valdžios metais aukštosios mokyklos išleido 149 tūkstančius specialistų (Griškevičius P., 1978, 25). Vien tik 1978 metais aukštąsias mokyklas baigė 9,9 tūkstančio, specialiąsias vidurines — 18,2 tūkstančio žmonių (Lietuvos TSR liaudies ūkis 1978 metais, 8). Palyginus su 1940 metais, studentų ir moksleivių skaičius padidėjo 11 kartų. 10 tūkstančių respublikos gyventojų tenka 1,5 karto daugiau studentų negu Prancūzijoje, Italijoje ir Japonijoje ir 2,2 karto daugiau negu Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje ir Anglijoje (Griškevičius P., 1980, 150). 1978/79 mokslo metų pradžioje įvairiomis formomis mokėsi 1168 tūkstančiai žmonių: 611,9 tūkstančio bendrojo lavinimo mokyklose, 69,7 tūkstančio technikumuose ir kitose specialiose vidurinėse mokyklose, 68,7 tūkstančio aukštosiose mokyklose. Mokyklose didelis dėmesys yra skiriamas gimtosios kalbos mokymui, kad mokslą baigęs jaunimas gerai mokėtų bendrinę kalbą — visos lietuvių tautos bendravimo, susižinojimo ir informacijos keitimosi priemonę. Viso to lietuvių tauta neturėjo carinės Rusijos imperijoje, kuri V. Lenino terminu pagrįstai buvo vadinama „tautų kalėjimu“. Carinės Rusijos imperijoje, kur tautos nacionališkai ir kultūriškai buvo slopinamos, varžomas ar draudžiamas jų raštas gimtąja kalba, tik dvidešimt tautų galéjo naudotis nacionalinėmis literatūrinėmis kalbomis. Lietuvoje carinė administra- „cija neleido steigti mokyklų gimtąja kalba, visaip varžė lietuvių kalbos vartojimą viešajame gyvenime, varė prievartinę nutautinimo politiką ir keturiasdešimt metų (1864—1904) draudė spausdinti knygas lietuviškomis-lotyniškomis raidėmis. Vilniaus generalgubernatoriaus raštu Vilniaus cenzūros komitetui 1864 m. birželio 5 d. buvo uždrausta spausdinti vadovėlius lotynišku šriftu. Ši data yra laikoma spaudos draudimo pradžia. 1865 m. rugsėjo 6 d. lietuviškos spaudos draudimas buvo įformintas slaptu aplinkraščiu Vilniaus, Gardino, Kauno, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernatoriams. „Tai, kad lietuvių kalba buvo pašalinta iš Lietuvos mokyklų ir kad buvo uždrausta spausdinti lietuviškas knygas ir kitus leidinius lotyniškai-lietuviškomis raidėmis, — pažymima „Lietuvos TSR istorijoje“ (II, 204), — drauge su bendru socialiniu-ekonominiu engimu visu sunkumu prislėgė plačiąsias Lietuvos liaudies mases, — knygų gimtąja kalba atėmimas ir neleidimas mokyti gimtosios kalbos mokyklose trukdė bet kokį liaudies švietimąsi, didino žmonių neraštingumą, sudarė prielaidas laikyti liaudį visiškoje tamsoje. Dėl to, nepaisant sunkios carizmo reakcijos, jau artimiausiais po sukilimo metais, vystantis Lietuvos valstiečių judėjimui prieš dvarininkinį ir buožinį išnaudojimą, su tuo judėjimu siejosi ir augo liaudies masių kova prieš nacionalinę priespaudą, jų reikalavimai panaikinti lietuviškos spaudos draudimą, leisti spausdinti ir platinti lietuviškas knygas, leisti mokyti mokyklose vaikus gimtąja kalba“. Lietuvių liaudis atmetė valdines knygas, išspausdintas rusiškomis raidėmis, — jų nepirko ir neskaitė. Caro administratorių pastangos prievarta primesti lietuvių tautai svetimą raidyną ir tokiu būdu ją nutautinti žlugo. Prie lietuvių kalbos teisių viešajame gyvenime gynimo daug prisidėjo pažangioji rusų inteligentija ir socialdemokratinis judėjimas. Rusijos Mokslų Akademija su minėtu slaptu aplinkraščiu, atrodo, nebuvo supažindinta, todėl ji, tęsdama lietuvių kalbos bei apskritai lietuviškų raštų tyrinėjimo tradiciją, 1865 m. lotyniškomis raidėmis išleido A. Schleicherio parengtus K. Donelaičio raštus. ; 1880 m. balandžio 22 d. Rusijos Mokslų Akademija išsirūpino teisę leisti lietuviškas knygas mokslo reikalams lotyniškomis raidėmis, kad tie leidiniai būtų prieinami ir užsienio filologams. Kazanės universitetas, kaip ir visi universitetai, turėdamas teisę leisti knygas be cenzūros, 1880— 1882 m. išspausdino A. Juškos „Lietuviškų dainų“ tris tomus, o Mokslų Akademija 1883 m. paskelbė jo „Lietuviškas svotbines dainas“ ir 1884 m. pradėjo leisti lietuvių —rusų —lenkų kalbų žodyną (I tomas išėjo 1897 m.). Mokslų Akademija taip pat išleido M. Daukšos katekizmą ir postilę. Rusų mokslininkai F. Fortunatovas, G. Uljanovas, A. Šachmatovas ir kt. daug prisidėjo prie lietuvių kalbos tyrimo, lietuvių tautos kovos dėl spaudos laisvės. Liberalinėje rusų spaudoje daug kartų buvo keliamas reikalas panaikinti lietuviškos spaudos draudimą (Merkys V., 1978, 114—130). Apie lietuvių spaudos draudimą, tautinį persekiojmą, nacionalinio judėjimo pasireiškimus ne kartą rašė lenininė „Iskra“. 1903 m. vasario 1 d. joje išspausdintas lietuviy spaudos draudimą smerkiantis laiškas, kurio autorius tikriausiai buvo nelietuvis. Jame rašoma: „Visi pasienio kalėjimai (lietuvių gyvenamo rajono) pilni valstiečių — „politinių“ nusikaltėlių, kaltinamų ir apkaltintų už gabenimą, platinimą ir netgi vien tik naudojimą lietuviškų maldaknygių, atspausdintų lotynišku šriftu. Persekiojamas pats šriftas, nes šiose maldaknygėse nieko „įtartina“ neranda dargi įstaigos, persekiojančios jas“ (Lietuvos TSR istorija, II, 296). „Iskra“ rašė ir apie represijas prieš knygnešius bei kitus lietuvių nacionalinio judėjimo dalyvius. 1905 m. spalio 5 d. ji paskelbė žandarų ieškomų politinių nusikaltėlių sąrašą, kuriame pirmasis buvo įrašytas nelegalios lietuviškos spaudos platintojas Juozas Akelaitis (Merkys V., 1978, 134—136). Viena lietuvių tautinio atgimimo XIX a. antrojoje pusėje priežasčių galėjo būti žiaurios carizmo represijos ir lietuviškos spaudos draudimas. „Jėga tokiais atvejais paprastai sukelia pasipriešinimą, — rašo norvegų“ lingvistas A. Sommerfeltas (1974, 69). — Iš tikrųjų geriausias būdas pažadinti mirštančią kalba yra bandymas ją užgniaužti“. 1940 m. atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią ir lietuvių tautai įsijungus į broliškų tarybinių tautų šeimą, prasidėjo naujas lietuvių tautos ir jos kultūros raidos etapas. Spartų lietuvių tautos ūkio ir kultūros kilimą tarybiniais metais lėmė socialistiniai pertvarkymai, broliška tarybinių tautų, ypač didžiosios rusų tautos, pagalba ir lenininės nacionalinės politikos principų įgyvendinimas. 6 Spartus respublikos ūkio, švietimo ir apskritai kultūros plėtojimasis smarkiai suintensyvino patį lietuvių kalbos visuomeninį vartojimą ir išplėtė jo sferas. „Lietuvių kalbos, kaip ir latvių, visuomeninės funkcijos maksimaliai išaugo, neregėtai išsiplėtojo jos leksinė-semantinė, stilistinė ir sintaksinė sistemos. Per ilgaamžę Lietuvos istoriją lietuvių kalba nematė tokio visapusiško funkcinio ir struktūrinio išsivystymo“, — taikliai pažymi nacionalinių kalbų funkcionavimo tarybiniais metais specialistas J. Dešerijevas (1976(b), 230). Šitoks apibūdinimas, aišku, pirmiausia liečia lietuvių bendrinę — rašomąją (literatūrinę) ir šnekamąją — kalbą. Neraštingumo likvidavimas ir privalomo astuonmečio, o pastaraisiais keleriais metais ir vidurinio mokslo įvedimas, nemokamas aukštasis mokslas, didžiuliais tiražais leidžiama politinė, grožinė, mokslinė ir kitokia literatūra, paplitusi meno saviveikla, teatrai, radijas ir televizija, įvairūs susirinkimai ir kitokios kolektyvinio bendravimo formos nutiesė lietuvių bendrinei kalbai kelią į plačias darbo žmonių mases, į visos tautos kalbinę praktiką. Gausus besimokantis jaunimas, kvalifikuoti įvairių mokslo ir technikos sričių specialistai, nemažas būrys mokslo ir meno darbuotojų esmingai papildė lietuvių bendrinės kal- « bos vartotojų gretas. Susikūrusi nacionalinė lietuvių kinematografija ir televizija vartoja lietuvių bendrinę šnekamąją kalbą. Bendrinės rašomosios kalbos sfera yra literatūra ir spauda. Štai kaip tarybinio periodo lietuvių kalbos funkcionavimą apibūdina J. Kruopas (1967, 19—20): „Nuvertus kapitalistinę santvarką, įvykdžius socialinę ir kultūrinę revoliuciją, plačiai ir intensyviai ėmė plisti lietuvių literatūrinė kalba, turtėdama nauja leksika ir frazeologija, apsivalydama nuo seną buitį ir ideologiją reiškiančių Žodžių ir posakių. Nors tarybiniais metais iš esmės nepasikeitė nei literatūrinės kalbos žodyninė sudėtis, nei gramatinė sandara, tačiau literatūrinė kalba žymiai išplėtė savo funkcijas bei vartojimo sferą, praturtėjo daugybe naujų žodžių, reikšmių, posakių ir kitokių išraiškos priemonių. Kartu su naujais politiniais, socialiniais, ekonominiais, kultūriniais ir kitokiais reiškiniais atsirado daug nauja ir kalbos gyvenime, ypač jos leksikoje. Lietuvių literatūrinės kalbos vartojimo sferos išsiplėtimas, leksikos, frazeologijos ir gramatinės sandaros praturtėjimas aiškiai rodo, kad tarybinis laikotarpis lietuvių literatūrinės kalbos raidoje yra ypač svarbus ir reikšmingas“. Vadinasi, tarybiniu laikotarpiu visuomeninis lietuvių kalbos vartojimas kito dviem būdais: pirma, lietuvių kalba buvo pradėta vartoti naujose sferose (nacionalinėje kinematografijoje ir televizijoje) ir, antra, išsiplėtė tradicinės lietuvių kalbos Vartojimo sferos (švietimas, knygų leidyba, miasinés informacijos priemonės ir kt.). Lietuvių ir rusų kalbų vartojimas Lietuvių kalba yra seną ir turtingą rašto tradiciją turinti nacionalinė kalba. Šiuo metu lietuvių kalba atlieka pagrindines socialines funkcijas ir patenkina visas lietuviy socialistinės nacijos narių tarpusavio bendravimo reikmes. Ji yra dėstomoji kalba mūsų pradinėse, vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Lietuvių kalba yra res7 publikinės spaudos, teatro, radijo, kino ir televizijos kalba. Ja leidžiama gausi grožinė, visuomeninė-politinė, mokslinė literatūra. Ji — respublikinių suvažiavimų ir konferencijų kalba. Lietuvoje vartojamos ir kitos kalbos — rusų, lenkų ir kt., bet vyraujantis vaidmuo respublikos gyvenime tenka lietuvių kalbai. Antai iš 532 tūkst. dieninių bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių 1978/79 mokslo metų pradžioje lietuvių kalba mokėsi 451 tūkst., rusų kalba — 66 tūkst. ir lenkų kalba — 15 tūkst., arba atitinkamai 85, 12 ir 3 9, (Lietuvos TSR liaudies ūkis 1978 metais, 236). 1980 m. buvo išleista 1672 knygos ir brošiūros 16 mil. 716 tūkst. egzempliorių tiražu, iš to skaičiaus 1270 vienetų 14 mil. 485 tūkst. egzempliorių tiražu lietuvių kalba ir 282 knygos ir brošiūros 1 mil. 558 tūkst. egzempliorių tiražu rusų kalba. Tais metais respublikoje išėjo 126 žurnalai ir biuleteniai 2 mil. 762 tūkst. egzempliorių vienkartiniu tiražu, tarp jų 94 pavadinimai 2 mil. 622 tūkst. egzempliorių vienkartiniu tiražu lietuvių kalba ir 27 žurnalai ir biuleteniai 74 tūkst. egzempliorių vienkartiniu tiražu rusų kalba (Lietuvos TSR spaudos statistika, 22, 87). Vyraujantis lietuvių kalbos vaidmuo matyti ir iš tų sociolingvištinių anketų būdu surinktų duomenų, kurie buvo gauti apklausus Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto vyresniųjų kursų studentus (apie du tūkstančius) (Korsakas J., 1979). Į klausimą „Kurias kalbas vartojate studijų metais?“ buvo taip atsakyta: 92,8 9, absolventų bendrauja lietuvių kalba, 6,2 9, — rusų kalba ir 194 — uZsienio kalbomis, 69,2 9, absolventų literatūrą skaito lietuvių kalba, 28,6 944, — rusų kalba ir 2,2 94, — užsienio kalbomis; 90,5 9, absolventų rašo lietuvių kalba, 8,5 9%, — rusų kalba ir 1 9, — užsienio kalbomis. Pirmojo ir antrojo kursų studentai, kuriems tebedėstomi praktiniai rusų ir užsienio kalbų kursai, į minėtą klausimą taip atsakė: bendraujame lietuvių kalba (88 9%), rusų kalba (10,5 94), užsienio kalbomis (1,5 95); skaitome lietuvių kalba (81,4 9), rusų kalba (11,5 %), užsienio kalbomis (7,1 %); rašome lietuvių kalba (89,9 %), rusų kalba (7,9 95), užsienio kalbomis (3,2 9%). Vadinasi, pagrindinė studentų buities, kasdieninio bendravimo ir mokymosi kalba yra gimtoji — lietuvių kalba. Šalia jos tam tikrą vaidmenį atlieka ir rusų kalba, pirmiausia kaip literatūros skaitymo priemonė (vadovėliai daugiausia yra rusų kalba), iš dalies ir kaip bendravimo priemonė. Būdama nacionalinė, turėdama seną ir turtingą rašto tradiciją, lietuvių kalba daro pastebimą įtaką respublikos teritorijoje gyvenantiems įvairių tautybių atstovams. 1979 m. sąjunginio gyventojų surašymo metu lietuvių kalbą užrašė antrąja TSRS tautų kalba, kurią jie laisvai moka: 106 954 rusai, 27 506 lenkai, 7341 baltarusis, 4865 ukrainiečiai, 4579 žydai ir kt. (Becruux crarucraxn, 71). Dalis Lietuvos TSR teritorijoje gyvenančių ir dirbančių kitakalbių žmonių eina prie nuolatinio lietuvių kalbos vartojimo, ir lietuvių kalba jiems tampa gimtąja. Paskutinio sąjunginio gyventojų surašymo duomenimis (Bectamk crarneraxn, 71), lietuvių kalbą laiko gimtąja 9536 lenkų tautybės žmonės, 6641 rusų tautybės žmogus, 790 baltarusių tautybės žmonių, 654 ukrainiečių tautybės žmonės, 619 žydų tautybės žmonių ir kt. Vadinasi, lietuvių kalba yra pagrindinis socialinės-komunikatyvinės sistemos (dėl termino plg. Illsešnep A. JĮ., 1977, 75) komponentas, kuris yra būtina respublikos 8 ūkinio, socialinio, visuomeninio-politinio ir kultūrinio gyvenimo sąlyga. Tai susiję su faktu, kad absoliučią respublikos gyventojų daugumą (80 94) sudaro lietuviai. Jų skaičius per 9 metus padidėjo 205,5 tūkstančio žmonių, arba 8,2 procento. Ta proga verta prisiminti, kad kitose sąjunginėse respublikose gyvena 138,7 tūkstančio lietuvių, iš to skaičiaus: Rusijos Federacijoje — 66,8 tūkstančio, Kaliningrado srityje — 19,6 tūkstančio, Latvijoje — 37,8 tūkstančio, Kazachijoje — 11 tūkstančių, Ukrainoje — 9,7 tūkstančio, Baltarusijoje — 7 tūkstančiai, Estijoje — 2,4 tūkstančio, Uzbekijoje — 1 tūkstantis, kitose respublikose — 3 tūkstančiai (Lietuvos TSR gyventojai, 17). Savaime aišku, kad kitose sąjunginėse respublikose gyvenantys lietuviai yra bilingviai ar polilingviai — be gimtosios lietuvių, moka ir vartoja rusų kalbą ir, matyt, kalbas tų tarybinių tautų, kurių teritorijoje jie gyvena. Todėl per paskutinį gyventojų surašymą sąjunginiu mastu didesnė pusė (52 94) lietuvių pasisakė laisvai moka rusų kalbą (respublikiniu mastu — 48 94). Antra vertus, kitas svarbus faktorius, lemiantis lingvosocialinės respublikos situacijos specifiką, yra rusų kalbos funkcionavimas. Rusų kalbos mokėjimas ir vartojimas yra socialinė būtinybė, atsirandanti dėl komunizmo mūsų šalyje kūrimo interesų. Sąjunginių respublikų ekonomika ir mokslinis-techninis potencialas plėtojasi ir kyla integruotas į bendrąjį ekonominį ir-mokslinį-techninį Tarybų Sąjungos kompleksą. Tai sudaro būtiną socialinę prielaidą turėti bendrą komunikacijos priemonę, kurios funkciją atlieka rusų kalba. Ši socialinė būtinybė apskritai priklauso nuo viso -ekonominio, socialinio-visuomeninio ir kultūrinio respublikos gyvenimo. ; „Lietuvos partinė organizacija, visi respublikos darbo žmonės, inteligientjagerai tai supranta ir viską daro, kad mūsų jaunimas greta lietuvių kalbos tobulai mokėtų rusų kalbą, kuri yra pagrindinė tarybinių tautų bendravimo priemonė, sudaro palankias sąlygas susipažinti su didžiosios rusų tautos, visų tarybinių tautų dvasinėmis vertybėmis, su pasauline kultūra. Savo ruožtu rusų kalbos dėka lietuvių kultūra tampa mūsų šalies broliškų tautų nuosavybe, išeina už savo ribų“, — kalbėjo 1979 m. gegužės 22—24 d. d. Taškente vykusios sąjunginės mokslinés-teorinės konferencijos „Rusų kalba — TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba“ metu Lietuvos Komunistų partijos CK sekretorius L. Šepetys (1981, 153). Štai kaip rusų kalbos vaidmenį lietuvių literatūriniame gyvenime apibūdina žymus visuomenės veikėjas, mokslininkas ir poetas akademikas K. Korsakas (1962, 77—78): „Tik rusų kalbos dėka daugelis mūsų rašytojų knygų bei literatūrinio palikimo vertingiausiųjų veikalų jau išėjo už respublikos ribų ir palyginti per trumpa laiką pasidarė plačiai žinomi ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir toli už jos sienų. Rusų kalba tarnauja veiksminga priemone supažindinti su lietuvių literatūros vertybėmis ne vien rusiškai skaitančius, bet padeda mūsų rašytojų žodžiui nuskambėti ir daugeliu kitų kalbų. Pasinaudojant rusų kalba, mūsų rašytojų kūriniai, jų straipsniai bei pasisakymai aktualiaisiais klausimais vis-dažniau verčiami į kitų tautų kalbas, įgyja tarptautinį skambėjimą“. Respublikos kalbinio gyvenimo negali neveikti ir tai, kad jos teritorijoje gyvena ir dirba 54 tautybių žmonės, kurių skaičius viršija 20 (Lietuvos TSR gyventojai, 16). Paskutinio sąjunginio gyventojų surašymo duomenimis (Tiesa, 1980 m. vasa9 rio 22 d.; Lietuvos TSR gyventojai, 16), 1979 metų pradžioje respublikoje gyveno 2 mil. 712 tūkstančių (80 %) lietuvių, 303 tūkstančiai (8,9 %) rusų, 247 tūkstančiai (7,3 %) lenkų, 58 tūkstančiai (1,7 %) baltarusių, 32 tūkstančiai (0,9 %) ukrainiečių, 15 tūkstančių (0,4 %) žydų, 25 tūkstančiai (0,8 %) kitų tautybių žmonių. Sociolingvistinei respublikos kalbinio gyvenimo charakteristikai svarbu tai, kad absoliuti dauguma respublikos gyventojų (96,9 %) gimtąja laiko savo tautybės kalbą ir 3,1 procento — kitų TSRS tautų kalbas. Įvairių tautybių buvimo ir kiekvienos jų kalbėjimo savo kalba faktas taip pat kelia socialinę būtinybę turėti vieną susižinojimo kalbą — tarybinių tautų tarpusavio bendravimo priemonę. Tad be pagrindinio komponento — lietuvių kalbos, kitas svarbus socialinės-komunikatyvinės sistemos komponentas yra rusų kalba. Lietuvių kalbos — nacionalinės bendravimo priemonės — ir rusų kalbos — tarybinių tautų tarpusavio bendravimo priemonės — lygiagretus funkcionavimas ir sudaro lingvosocialinės respublikos situacijos specifiką. Lietuvių ir rusų kalbos pasiskirsto vartojimo sferomis, respublikos ūkiniame, socialiniame, visuomeniniame-politiniame ir kultūriniame gyvenime jos viena antrą papildo ir harmoningai koegzistuoja. Lietuvių ir rusų kalbų atliekamas funkcijas Lietuvos TSR gyvenime gana plačiai yra nagrinėjęs ir lyginęs J. Dešerijevas (1976). Jis skyrė dvidešimt dvi kalbos vartojimo sferas. Jo nuomone, lygia greta vartojamos lietuvių ir rusų kalbos šiose sferose: respublikos radijas ir televizija, aukštasis mokslas, mokslas ir technika, valstybinės įstaigos, raštvedybos ir oficialūsis susirašinėjimas, kultūros ir švietimo įstaigos, mokslinis gyvenimas, visuomeninis-politinis gyvenimas, kultūrinis gyvenimas, bendravimas pramoninės gamybos srityje ir techninė dokumentacija, vietinis transportas ir ryšių įstaigos, buitinis gyventojų aptarnavimas, prekyba, visuomeninis maitinimas. Pagrindinėmis šių ūkinės, socialinės, visuomeninės-politinės ir kultūrinės veiklos sričių bendravimo priemonėmis yra laikomos lietuvių ir rusų kalbos. Trijose sferose vartojama išimtinai rusų kalba — tai pačių rusų tautybės žmonių tarpusavio bendravimas, lietuvių bendravimas su kitų tautų atstovais ir susirašinėjimas su centrinėmis įstaigomis bei kitomis respublikomis. Lietuvių ir rusų kalbos lygiom vartojamos vienoje sferoje, būtent — pramoninės gamybos ir techninės dokumentacijos, kur lietuvių ir rusų kalbų pavartojimo santykis priklauso nuo nacionalinės darbininkų, tarnautojų ir inžinerinių-techninių darbuotojų sudėties. Likusiose respublikos ūkinės, socialinės, visuomeninės-politinės ir kultūrinės veiklos srityse vartojama lietuvių kalba. Tai pradinis, vidurinis bendrasis, vidurinis specialusis mokymas lietuvių tautybės vaikams, teisena ir periodinė spauda. Papildant ir detalizuojant šį bendrą lietuvių ir rusų kalbų vartojimo santykio vaizdą, reikėtų pabrėžti, kad respublikoje sudarytos geros rusų kalbos vartojimo ir funkcionavimo sąlygos. Antai tokioje svarbioje kultūros srityje, kaip masinės informacijos priemonės, rusų kalba užima svarbią vietą. 1980 m. rusų kalba respublikoje išėjo 22 laikraščiai, 27 žurnalai ir biuleteniai (Lietuvos TSR spaudos statistika; 85, 87). Rusų kalba yra leidžiamas laikraštis „Pabaltijo geležinkelietis“, respublikiniai laikraščiai „Vakarinės naujienos“ ir jo priedas „Reklama“, „Tarybų Lietuva“, „Savaitės ekranas“, miesto laikraštis „Tarybinė Klaipėda“, Vilniaus, Trakų, 10 Zarasų, Šalčininkų ir Švenčionių rajonų laikraščiai, taip pat keletas žurnalų ir periodinių leidinių, tokių kaip „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir vyriausybės žinios“ su priedu „Lietuvos TSR įstatymų leidimo aktų veikiančių normatyvų alfabetinė-dalykinė rodyklė“, „Kinas“, „Komunistas“, „Literatūrinė Lietuva“ (nuo 1978 m.), „Lietuvos matematikos rinkinys“, „Lietuvos fizikos rinkinys“, „Rusų kalba mokykloje“ (nuo 1977 m.), „Laikas ir įvykiai“; „Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai“ (B ir V serijos), „Kalbotyra (Slavistika)“ ir kt. Vilniuje veikia Rusų dramos teatras. Lietuvos radijas ir televizija sudaro galimybę klausytis programų rusų kalba. Vilniaus radijas kasdien 1 val. 10 min. savo laidas transliuoja rusų kalba (nuo 15 val. ligi 16 val. ir nuo 18 val. ligi 18 val. 10 min.). Mokslo metais du kartus per savaitę po 20 min. rusų kalba yra perduodamos rusų kalbos pamokos. 2 val. 20 min. per parą rusų kalba transliuojami sporto renginiai, koncertai, iškilmės. Vilniaus radijo laidų rusų kalba laiką gerokai padidina retransliacija iš Maskvos — 3,5 val. per parą. ; = Nemažą laiko dalį rusų kalba veikia ir Lietuvos televizija. Antai 1980 m. spalio 10 d., penktadienį, iš 9 val. 43 min. televizijos laidų rusų kalbai buvo skirta 2 val. 37 min. 1980 m. spalio 11 d., šeštadienį, respublikos televizija iš viso dirbo 15 val. 56 min. — iš to skaičiaus (9 val. 34 min. lietuvių kalba) 4 val. 33 min. rusų kalba. 1980 m. spalio 12 d., sekmadienį, Lietuvos televizijos laidos truko 15 val. Be programos „Laikas“ ir retransliacijų, laidoms rusų kalba buvo skirta 4 val. 35 min. (lietuvių kalba 8 val. 23 min.). Per visą tų metų rugsėjo mėnesį iš 201 Lietuvos televizijos darbo valandos programos rusų kalba ėjo 85 val., arba 35 % viso laiko. Kita plati sfera, kur intensyviai vartojama rusų kalba, yra liaudies švietimas. Tarybų Lietuvoje yra nemaža aštuonmečių ir vidurinių mokyklų, kur dėstomoji kalba yra rusų. Lietuvos TSR Statistikos valdybos duomenimis, respublikoje veikia 3 248 aštuonmetės ir vidurinės mokyklos; iš kurių 97 mokyklos yra su dviem dėstomosiomis kalbomis, tarp jų 43 su lietuvių ir rusų, 42 su rusų ir lenkų ir 18 mokyklų, kur mokymo kalbos yra trys — lietuvių, rusų ir lenkų, daugiausia nacionaliniu - atžvilgiu mišriuose pietryčių Lietuvos rajonuose. Kita plati sfera, kur-intensyviai vartojama rusų kalba, yra aukštojo mokslo sistema. Rusų kalbos vartojimas čia pasireiškia ne tik tuo, kad didelę dalį vadovėlių ir šiaip specialios literatūros studentai skaito rusų kalba (gimtąja kalba įvairių specialybių vadovėlių trūksta), bet svarbiausia tuo, kad Lietuvos TSR aukštojo mokslo sistemoje rusų kalba funkcionuoja šalia lietuvių kalbos kaip dėstomoji kalba. Apie tai raiškiai byloja tokie skaičiai. 1980/81 mokslo metais Lietuvos TSR aukštosiose mokyklose, kurių yra trylika, iš dieninio skyriaus 400, vakarinio skyriaus 140 ir neakivaizdinio skyriaus 150 akademinių grupių atitinkamuose skyriuose veikė 40, 14 ir 15 grupių (vieną grupę vidutiniškai sudaro 22—25 studentai), kur visų dalykų paskaitos yra skaitomos rusų kalba. Kad Lietuvos TSR aukštojo mokslo sistemoje rusų kalba vaidina svarbų vaidmenį, matyti ir iš studentų kontingento. 1980 m. į Lietuvos TSR aukštąsias mokyklas buvo priimta 9100 studentų. Iš to skaičiaus minėtąsias grupes su dėstomąja rusų kalba sudarė 1587 studentai (arba 17,4 %): vi11 dutiniškai 920 studentų dieniniame skyriuje, arba 57,9 94, apie 1322 studentus vakariniame skyriuje, arba 20,3 %, ir apie 345 studentus neakivaizdiniame skyriuje, arba 21,7 9%. Iš to išplaukia išvada, kad Lietuvos Komunistų partija atsižvelgia ir gilinasi į respublikoje dirbančių ir gyvenančių nevietinių tautybių piliečių kalbos, kultūros ir buities reikmes. Vadinasi, rusų kalba Lietuvos TSR, kaip ir kitose sąjunginėse respublikose, visuomeninių funkcijų apimtimi užima svarbią vietą. Kaip jau minėta, rusų kalba yra pagrindinė priemonė, kuria lietuviai bendrauja su kitų tautybių žmonėmis, gyvenančiais respublikoje ir nemokančiais lietuvių kalbos. Šalia lietuvių kalbos ji vartojama respublikinėse konferencijose ir pasitarimuose. Daugelyje Vilniaus, Klaipėdos, Sniečkaus įmonių ir įstaigų, kur daugumą darbuotojų ir tarnautojų sudaro nelietuvių tautybės žmonės, raštvedyba, techninė dokumentacija ir susirašinėjimas yra tvarkomi rusų kalba. : Apskritai rusų kalba Lietuvos TSR teritorijoje atlieka, pirma, tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalbos funkciją: ja bendrauja lietuvių tautybės žmonės su kitų tarybinių tautų atstovais. Tarpusavio bendravimui ją dažniau negu lietuvių kalbą vartoja respublikos teritorijoje gyvenantys įvairių tautybių žmonės (lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai ir kt.). Reikia atskirai pažymėti, kad Vilniaus krašte gyvenantys lenkai su lietuviais neretai bendrauja kaip tik rusų kalba. Antra, rusų kalba Lietuvos TSR teritorijoje atlieka respublikoje pastoviai gyvenančių socialistinės rūsų nacijos žmonių tarpusavio bendravimo funkciją. Trečia, rusų kalbos funkcija yra rusy senbuvių tarpusavio bendravimo priemonė. Šią funkciją atlieka tarminis rusų kalbos variantas. - Lietuvių ir rusų kalbų sąveikos klausimu Pakaitinis dviejų kalbų vartojimas — kalbamuoju atveju lietuvių ir rusy — natūraliai krypsta į tai, kad kalbos viena kitą pradeda veikti. Stebint konkrečias lietuvių ir rusų kalbų vartojimo situacijas, nesunku įsitikinti, kad rusų kalba daro tam tikrą įtaką lietuvių kalbai, o lietuvių kalba šiek tiek veikia Lietuvos TSR vartojamą rusų kalbą. Rusų kalbos įtaka lietuvių kalbai pasireiškia šneka, t. y. garsų ir sakinių produkcija, kalbinių priemonių vartojimu, paprastai tariant, šnekėjimu, iš dalies pereidama ir į raštų kalbą. Bet lietuvių kalbos sistemai — struktūriniams vienetams ir jų tarpusavio santykiams — rusų kalba didesnio poveikio nedaro. Organizuotesni, sustruktūrinti kalbos lygmenys, tokie, kaip fonologinė ir gramatinė sistemos, kai kurios sintaksinės sistemos dalys, išlieka ilgą laiką sveiki ir nepaliesti. Tai aiškiai matyti iš lietuvių kalbos salelių Baltarusijos TSR (Zietelos, Rodūnios, Gervėčių ir kt.) likimo: jų leksika, apskritai gana skurdi, knibždėte knibžda slaviškų žodžių, sakiniai konstruojami pagal slavų kalbų modelius, ta pati fonema gali būti tariama keleriopai, bet fonologinės opozicijos yra lietuviškos, vardažodžių ir ! Duomenis surinko sociolingvistė L. Grumadiené. 12 greitai pramokti rusų kalbos. Todėl, ateidami į mokyklą, miestų vaikai jau atsineša keletą ar keliolika išmoktų rusiškų žodžių ir posakių, kurie, aišku, yra labai trumpi, pavyzdžiui: Ime Ambruc? 3mpascryii! Ilycru! [ait mme! Nuo pirmos pradinés mokyklos klasės, — pastaruoju metu rusų kalba jau dėstoma darželių vyresnėse grupėse, — rusų kalbą vaikai pradeda mokytis sistemingai. Šiaipgi vaikai savo gyvenimą gyvena ir Žaidžia vartodami gimtąją kalbą, tiesa, kartkartėmis įterpdami vieną kitą dažniau vartojamą rusišką žodį ar posakį (azaBaii, npuser, 3110poB (sveikinantis), 3axox (pritariant), Ha xoxy, maii6y! Hy, 3asn, moromm!). Įdomūs yra vaikų šnekos kalbinio kontaktavimo atvejai. Pradinės mokyklos moksleivių gimtojoje šnekoje, matyt, dėl menkesnio išsilavinimo tėvų įtakos galima išgirsti pavartojant rusiškus žodžius (gruzovikas, šaiba, chokėjus, davaj, zakonas ir kt.). O kartais lietuviai moksleiviai, kalbėdami rusiškai, atvirkščiai, pavartoja pagal rusų kalbos ypatybes pertvarkytus lietuviškus Žodžius (pavyzdžiui, CKHDTYM, THTHAT, KOIbI, KOHBAJIKS, IIYH/ ir kt. vietoj tikrų rusų kalbos žodžių pa3HHIIa, KpPeMeHb, JIIOHBI, JAHIbINI, CBEPTOK). Seimoje, mokykloje ir su draugais vaikai bendrauja gimtąja lietuvių kalba, bet kino filmą ar televizijos laidą žiūri rusų kalba, grožinę literatūrą kai kas skaito ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba. Tad moksleiviai, ypač vyresniųjų klasių, jaučia reikalą mokytis rusų kalbos, ir todėl didžiųjų respublikos miestų moksleiviai, baigę vidurinę mokyklą, palyginti gerai ją moka. Taigi pagrindiniai kanalai, kuriais lietuviai vaikai išmoksta rusų kalbą, yra mokykla, televizija bei kinas ir žaidimai su vienmečiais. Vidurinėje mokykloje išmokta rusų kalba toliau yra ugdoma aukštojoje mokykloje. Įdomu pasižiūrėti, kokią reikšmę turi lietuvių ir rusų kalbos studentų kasdieniniam bendravimui ir mokslui, turint prieš akis platesnį lingvosocialinį kontekstą. Tuo reikalu buvo atliktas sociologinis tyrimas ir sociolingvistiškai apklaustas kontingentas studentų (apie du tūkstančius), kurie 1975 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą (Korsakas J., 1979). Apklaustųjų studentų lietuvių lingvosocialinę aplinką apibūdina tokie parametrai: darbininkų vaikai sudarė 49,8 94 minėto kontingento, kolūkiečių vaikai — 18,2 94 ir tarnautojų vaikai — 32 94. Tais metais į Institutą buvo priimta 36,5 9; merginų ir 63,5 94 vaikinų. Apie 40 % jų tėvų turėjo pradinį išsilavinimą, 2994 — nebaigtą vidurinį, 159% — vidurinį, 494 — nebaigtą aukštąjį ir 12 % — aukštąjį. Tėvų gimtoji kalba buvo nurodyta lietuvių (98 %). Pasirodė, kad iš kitų kalbų tėvai (apie 90 %) geriausiai moka rusų kalbą. 594 tėvų ir 12 9% motinų rusų kalbos visai nemokėjo. Bet užtat 33 94 tėvų ir 20 94 motinų rusų kalbą mokėjo ne tik žodžiu, bet ir raštu. 159% tėvų mokėjo lenkų kalbą. Iš mokamų užsienio kalbų vyrauja vokiečių kalba, paskui eina prancūzų ir anglų. Tokia buvo minėtų studentų lietuvių lingvosocialinė aplinka, kurioje formavosi jų kalbinis išsilavinimas. Pačių studentų kalbų mokėjimą ir vartojimą nusako tokie sociolingvistinės apklausos duomenys: į klausimą „Kaip mokate gimtąją kalbą?“ 29 9, studentų atsakė: „Kalbu ir skaitau gerai, rašau patenkinamai“; 71 94 studentų pažymėjo: „Kalbu, skaitau ir rašau gerai“. Į klausimą „Kaip mokate rusų kalbą?“ studentai taip atsakė: „kalbu laisvai“ (28 94 apklaustųjų), „patenkinamai“ (56 %), „silpnai“ » 19 (16 %); „rašau gerai“ (6 Yo), „patenkinamai“ (60 %), „prastai“ (34 95). Užsienio kalbomis 6 % studentų skaito laisvai, 94 9, — silpnai; 5 % studentų skaito be Zodyno ir 95% — su žodynu. Vadinasi, pagrindiniai rusų kalbos išmokimo, taigi ir lietuvių — rusų bilingvizmo formavimosi kanalai yra: pirma, tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalbos mokymasis mokykloje, antra, tiesioginiai kontaktai su kitakalbiais žmonėmis daugianacionaliniuose darbo kolektyvuose ir, trečia, tarnavimas Tarybinėje Armijoje. Iš sociolingvistinėmis anketomis surinktų duomenų ir gyventojų surašymo matyti, kad rusų kalbos mokėjimas apima plačias lietuvių gyventojų mases. 1979 m. sąjunginio gyventojų surašymo metu 48 9, respublikos gyventojų nurodė rusų kalbą kaip antrąją kalbą, kuria laisvai kalba (Tiesa, 1980 m. vasario 22 d.). 1970m. tas skaičius dar buvo 33,8 94. Vadinasi, rusų kalbos mokėjimas pastoviai ir sparčiai plečiasi, apima vis didesnius gyventojų sluoksnius. Šie reikšmingi rodikliai gauti nenuilstamos Lietuvos Komunistų partijos ir respublikos vyriausybės veiklos dėka internacionališkai auklėjant darbo žmones. Šia prasme ryškus yra ir tas faktas, kad tam tikrai daliai lietuvių ir kitų respublikoje gyvenančių tautybių žmonių rusų kalba yra pasidariusi gimtoji. 1979 m. sąjunginio gyventojų surašymo metu rusų kalbą nurodė kaip gimtąją 25 720 baltarusių, 17 447 lenkai, 14 330 ukrainiečių, 7 990 žydų, 5 745 lietuviai (BeCTHHK CTaTHCTHKH, 71). Ligi šiol plačiau buvo apibūdinama rusų kalbos mokėjimo ir vartojimo kiekybinė pusė. Dėl išsamesnių tyrinėjimų stokos sunku ką nors konkretaus pasakyti apie to mokėjimo ir vartojimo kokybę. Lietuvių vartojamos rusų šnekos pobūdį ir kokybę kolektyvinėje monografijoje „Nacionalinio—rusų bilingvizmo raida“ (M., 1976) gana detaliai yra aprašiusi V. Michalčenko. Ji remiasi tarybinėje socialinėje lingvistikoje priimtu tarybinių tautų — rusų bilingvizmo dalijimu į keturis laipsnius: I laipsnio bilingvizmas apima I-IV klasių moksleivių kalbinę praktiką, II laipsnio bilingvizmas — V — VIII klasių, III laipsnio lietuvių — rusų bilingvizmą sudaro IX — XI klasių programų rusų kalbos mokymo reikalavimai ir IV laipsnio bilingvizmą atitinka aukštųjų mokyklų studentų žinios iš rusų kalbos. Bet ir be specialių tyrinėjimų aišku, kad įvairių lietuvių visuomenės socialinių grupių rusų kalbos mokėjimas nėra vienodas — viena socialinė grupė moka geriau, kita prasčiau. Lietuvių vartojamojoje rusų šnekoje nesunku pastebėti interferencijos reiškinių — lietuvių kalbos normų perkėlimą į rusiškąją tartį, žodžių derinimą (pavyzdžiui, lietuviams ypač sunku išmokti vartoti rusų kalbos daugiskaitos ITI asmens veiksmažodžio formas) ir sakinių sudarymą. Kita vertus, ta interferencija nėra tokia didelė, kad komunikaciją padarytų visiškai neįmanomą. Tą rodo daugumas baigusių vidurinę mokyklą: jie yra patenkinti ten įgytais rusų kalbos įgūdžiais. Komunikaciją trikdantys interferencijos reiškiniai (pavyzdžiui, 6ute „mušti“: OsiTb „būti“ neskyrimas, t. y. nemokėjimas ištarti fonemos +) yra laikinas dalykas. Apskritai, lietuvių —rusų bilingvizmą, atrodo, reikėtų laikyti bilateraliniu: paskutinio gyventojų surašymo metu beveik pusė lietuvių pasisakė laisvai moką rusų kalbą. Bet ir daugumas respublikos teritorijoje seniau gyvenančių rusų taip pat daugiau ar mažiau supranta lietuvių kalbą, o neretai lietuviškai ir kalba. Lietuvių — rusų bilingvizmas yra kontaktinis: jis kyla iš kasdieninio dviejų tautų bendravimo. 20 Skirtingai nuo lokalinio bilingvizmo, gyvuojančio respublikos teritorijos dalyje (pavyzdžiu gali eiti lenkų — lietuvių bilingvizmas Vilniaus krašte), lietuvių — rusų bilingvizmas yra globalinis: tai nacionalinio—rusų bilingvizmo, pagrindinio bilingvizmo TSR Sąjungoje, tipo, turinčio valstybinę, visuomeninę-politinę reikšmę, pasireiškimo atvejis. Pagrindinė kodo keitimo, šiuo atveju perėjimo nuo lietuvių prie rusų kalbos, priežastis yra kitakalbio, t. y. lietuviškai nemokančio, komunikacinio akto dalyvio buvimas. ; Rusų kalbą lietuviai vartoja ne tik bendrauti su kitų tautybių atstovais, bet ir skaityti grožinę ir specialią literatūrą, klausytis Maskvos radijo ir Žiūrėti centrinės televizijos laidų, susipažinti su turtinga rusų tautos kultūra. Lietuvių inteligentija vertina ir visada labai vertino didžiąją rusų kalbą, jos kultūrinę reikšmę. Buržuazijos, siena atsitvėrusios nuo Rusijos, valdymo metais, nekreipdama dėmesio į nepalankią ar tiesiog priešišką oficialiųjų sluoksnių poziciją, pažangioji lietuvių visuomenės dalis, ypač jaunimas, vis labiau ir labiau domėjosi TSRS gyvenimu, tarybine ir klasikine rusų literatūra, mokėsi rusų kalbos. Petras Cvirka, būdamas dar pradedantis rašytojas ir gyvendamas vargingame „Žiburėlio“ bendrabutyje, mokėsi rusų kalbos naktimis, kai visi miegojo. Kostas Korsakas mokėsi rusų kalbos ir skaitė Puškiną Šiaulių kalėjime. „Labai gerai atsimenu, — rašo A. Venclova (1958, 474), — su kokiu pakilimu pažangieji moksleiviai, be vadovėlių, be žodynų, skirdavo laisvalaikį rusų kalbos studijoms [...]. Aš ir pats be pašalinės pagalbos tiek pramokau rusų kalbos, kad, baigęs gimnaziją, laisvai skaičiau rusų klasikų ir tarybinių autorių knygas [...]“. Štai kokią įtaką A. Venclovos asmenybės formavimuisi turėjo rusų kalba ir pažintis su rusų literatūra bei kultūra: „Mano studijų metai, pradedant nuo 1925 m. rudens, buvo tas periodas, kai prieš mane visu platumu atsivėrė neapsakomi rusų literatūros lobynai; šie metai manyje išugdė gilią progresyviosios rusų kultūros meilę, suformavo mano pasaulėžiūrą; kaip tik tada galutinai radau savo rašytojo kelią, atsiribojau nuo buržuazinės santvarkos ir stojau į Tarybų Sąjungos pusę“ (Venclova, 1958, 475). a *k k Xx Dėl esminių socialistinių Tarybų Lietuvos persitvarkymų lietuvių — rusų bilingvizmas turi tendenciją stiprėti ir plėstis. Tarybų valdžios metais, galima sakyti, iš esmės pasikeitė demografiniai visuomenės parametrai, kurie tiesiogiai palietė kalbos vartotojų sudėtį. Valstiečių skaičius gerokai sumažėjo, o darbininkų padidėjo. 1940 metais Lietuvoje buvo 179 tūkst. darbininkų, o 1975 m. jų jau buvo 1 mil. 325 tūkst., t. y. 7,4 karto daugiau kaip 1940 mi. Šitoks kalbos vartotojų sudėties pasikeitimas kalbos vartojimui turi dvejopą reikšmę. Pirma, darbininkų klasė yra daugeliu atvejų bendrinės lietuvių kalbos formos vartotoja. Antra, darbininkų klasė, dinamiškiausia ir socialiai aktyviausia visuomenės grupė, yra linkusi greičiau išmokti kitas kalbas ir jas vartoti. Tarybų valdžios metais sparčiai didėja miestų gyventojų skaičius. 1897 m. iš bendro 2 mil. 536 tūkst. gyventojų miesto gyventojai sudarė 14 94, t. y. 355 tūkst., 21 o kaimo gyventojų buvo 2 mil. 181 tūkst., arba 86 %. 1939 m. gyventojų buvo 2 mil. 880 tūkst., iš jų 658 tūkst. miesto ir 2 mil. 221 tūkst. kaimo, arba 22,9 %, ir 77,1 %. 1979 m. iš bendro 3 mil. 398,8 tūkst. gyventojų skaičiaus miesto gyventojai sudarė 2 mil. 61,7 tūkst., arba 60,7 94, o kaimo gyventojai 1 mil. 337,1 tūkst., arba 39,3 9. Sociolingvistiniu atžvilgiu tai reiškia, kad beveik du trečdaliai visų respublikos gyventojų dabar turi mažesnį ar didesnį sąlytį su kitomis kalbomis ir, vadinasi, yra potencialūs bilingviai. * * * Lingvosocialinės respublikos situacijos apibūdinimas ir lietuvių — rusų bilingvizmo charakterizavimas būtų neišsamus, jei neatsižvelgtume į antrą šio reiškinio pusę, kuri yra tokia pat svarbi kaip ir pirmoji, būtent — į respublikoje gyvenančių rusų tautybės Žmonių lietuvių kalbos mokėjimą ir vartojimą. Rusų — lietuvių bilingvizmas yra kita lietuvių — rusų bilingvizmo pusė. Abipusio bilingvizmo plėtojimasis dabartinėmis sąlygomis padeda toliau stiprinti tautų draugystę, jų tarpusavio pasitikėjimą ir supratimą. „Žinoma, reikia skirti tinkamą dėmesį į rusų lietuvių ir kitus bilingvizmo tipus. Pavyzdžiui, svarbu yra padėti rusams ir kitų tautų atstovams, pastoviai gyvenantiems Lietuvoje, išmokti lietuvių kalbą, perimti lietuvių — rusy bilingvizmą“, — pažymi J. Dešerijevas (1979, 10). Rusų ir kitų tarybinių tautų Žmonės, pastoviai gyvenantys respublikoje, turi geras sąlygas išmokti lietuvių kalbą. Be tiesioginio bendravimo lietuviškai gatvėje, turguje, parduotuvėje ar mokykloje, darbe, lietuvių kalba yra dėstoma vidurinėse mokyklose, kur mokosi rusų, lenkų ir kitų tautybių vaikai, universiteto ir institutų grupėse. „Žinijos“ draugija kiekvienais metais rengia lietuvių kalbos kursus. Apie rusų ir kitų tautybių žmonių, gyvenančių mūsų respublikoje, lietuvių kalbos mokėjimą, jo apimtį galima spręsti labai bendrais bruožais, nes nėra jokių šios srities aprašų ir tyrinėjimų. Apibūdinant rusų — lietuvių bilingvizma, reikėtų atsižvelgti į du dalykus, būtent: pirma, dalis respublikoje gyvenančių rusų tautybės Žmonių tarpusavio bendravimui vartoja rusų literatūrinę kalbą ir yra atvykę pastoviam darbui po Didžiojo Tėvynės karo. Antra, dalis rusų tautybės žmonių tarpusavy vartoja šnekamąją rusų kalbą, vieną jos tarmę ir yra senbuviai. 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenimis, Lietuvos teritorijoje gyveno 50 460 rusų tautybės žmonių, arba 2,5 94 visų buržuazinės Lietuvos gyventojų. 1979 m. sąjunginio gyventojų surašymo duomenimis, respublikoje rusų tautybės žmonių buvo 303 tūkst., arba 8,9 94 visų respublikos gyventojų. Ta pirmosios kategorijos atstovų dalis, kuri yra pramokusi lietuvių kalbos, vartoja bendrinę lietuvių kalbą, o antrosios kategorijos — seni rusų tautybės žmonės — visi yra bilingviai ir vartoja lietuvių kalbos tarmes. Yra skiriami trys rusų senbuvių kėlimosi į Lietuvą periodai: pirmasis periodas — nuo pirmųjų rusų gyventojų pasirodymo etnografinėje Lietuvoje ligi 1667 m. bažnyčios reformos; antrasis periodas — nuo 1667 m. ligi prijungiant Lietuvą prie Rusijos 1795 m., trečiasis periodas prasideda 1795 m. ir baigiasi Pirmuoju pasauliniu karu. : . 22 Rusų tautybės žmonės bėgo į Lietuvą daugiausia dėl tikėjimo persekiojimo. Antai yra žinoma, kad 1490 m. Novgorodo arkivyskupas Genadijus, didžiojo kunigaikščio lieptas ir metropolito Zosimos palaimintas, eretikus „O/1HHX BejIeJI XCUK Ha ĮĮyXOBCKOM IIOJIE, HHbIX TOpTOBEICe Ka3HW IIDpe/IaJIH, A HHbIX B 3aTOYEHHE IIOCJIA, a maple B JIutBy cOexamm® (Hemuenko B., 1963, 64). Kad Lietuvoje, pasiZyméjusioje tolerancija disidentų atžvilgiu, nuo seno gyventa rusų tautybės žmonių, patvirtina stačiatikių cerkvių buvimo faktas. Vilniuje ligi šios dienos išliko dar XIV a. kunigaikščio Algirdo laikais statytų cerkvių (Piatnickio cerkvė, statyta 1345 m., Uspenskio soboras, statytas 1346 m.). Stačiatikių bažnyčios būta ir Kaune; ją tik 1620 m. nugriovė karalius Zigmantas Vaza. „Rusų gyvenviečių atsiradimo Lietuvoje apybraižos“ autorius A. Stankevičius (1909, I) minėta Kauno stačiatikių cerkvė ir Surdegio vienuolynas — „ši neįveikiama XVIII a. pravoslavijos tvirtovė“, — taip pat kai kurios rusų salelės Breslaujos seniūnijoje, atsiradusios buvusioje Polocko kunigaikštystėje. Daugumas rusų senbuvių yra palikuonys sentikių (crapoo®psiamsr), bėgusių į Lietuvą, kai po 1667 m. cerkvės reformos prasidėjo jų persekiojimas. Nuo pat XVII a. pradžios, gal kiek ir anksčiau, sentikiai, kurių daugumas buvo Teodosijaus Vasiljevo sektos pasekėjai, iš Vitebsko gubernijos palaipsniui ėmė keltis į gretimas Livonijos ir Lietuvos Zemes, ieškodami ne tik tikėjimo laisvės, bet ir laisvo darbo. Seniausios jų gyvenvietės buvo Rimkai Jonavos rajone (PLiMxu KoseHnckoro yesma), Degučiai Zarasų rajone (Įlerynsi HosBoajiekcagjipoBeroro ye3/ta), Girelė Anykščių rajone, prie Kavarsko (Ilymejns BujgkoMuperoro yesma) ir Vidžiai Baltarusijos TSR (Bumsst HosoajiekcaH/tpoBcroro ye3na). Palankios sąlygos rusams keltis į Lietuvą susidaro 1795 m. ją prijungus prie Rusijos imperijos. Bet tik po 1831 m. sukilimo subręsta vyriausybinės kolonizacijos planas. Imamasi priemonių remti senbuvius ir į laisvas valstybines Zemes atkelti naujų valstiečių. Tada perkeliamos 158 šeimos ir įkuriami majoratai Jurbarke ir Tauragėje. Kolonizacija buvo ypač suaktyvinta po 1861 m., kai jos reikalus ėmė tvarkyti generalgubzsrnatorius M. Muravjovas, dėl savo žiaurumo žmonių pramintas „koriku“. 1862 m., t. y. po metų, kai M. Muravjovas pradėjo eiti savo pareigas, Lietuvoje buvo jau 13 000 rusų tautybės gyventojų, išsisklaidžiusių po 730 kaimų buv. Kauno, Ukmergės, Zarasų ir Panevėžio apskrityse. Telšių, Raseinių ir Šiaulių apskrityse tada dar nebuvo nė vieno sentikio. Jau 1864 m. į sukilimo dalyvių — dvarininkų ir valstiečių — konfiskuotas žemes atkeliama ligi 653 šeimų. Teikiant įvairiausias lengvatas ir pinigines pašalpas, 1867 m. įkeliama 1016 šeimų. 1863—1900 m. laikotarpiu į buv. Kauno guberniją įkeliama 2129 šeimos kolonistų. 1907—1908 m. demografiniais tyrimais nustatyta, kad Kauno apskrityje gyveno 6073 rusų tautybės žmonės (1079 kiemai), Raseinių — 1343 žmonės (239 kiemai), Telšių — 934 žmonės (126 kiemai), Ukmergės — 5654 žmonės (955 kiemai), Panevėžio — 1545 žmonės (277 kiemai), Šiaulių — 4327 Žmonės (650 kiemų), Zarasų — 21 454 žmonės (3449 kiemai). Vadinasi, iš viso buv. Kauno gubernijoje rusų gyventojų buvo 41 330. 23 Kauno rajono gyventojai rusai teigia, kad jų protėviai gyvenę Vitebsko gubernijoje; Zarasų rajono gyventojai mano, kad jų protėviai atsikėlę iš Tverės gubernijos ir t. t. Sentikiai, priklausą Teodosijaus sektai, į Lietuvą atsikraustė iš Pskovo ir Novgorodo sričių, kur ši sekta buvo paplitusi. Lietuvos rusų senbuvių šnektų ypatybių analizė rodo, kad šios šnektos artimiausios yra Pskovo tarmėms. 1959 m. kaimo vietovėse gyveno 53 tūkst. rusų tautybės Žmonių — daugiausia Zarasų ir Jonavos rajonuose (atitinkamai 19 ir 12 9%, visų gyventojų). Tik dalis rusų senbuvių gyvena atskiruose kaimuose, šiaip jie daugiausia yra susimaišę su lietuviais, vadinamajame Vilniaus krašte — ir su lenkais bei baltarusiais. Didesnė dalis rusų senbuvių vaikų lanko lietuviškas mokyklas kartu su lietuvių vaikais. Bet dalis mokosi ir mokyklose su dėstomąja rusų kalba, atidarytose Tarybų valdžios metais. Lietuvos rusai senbuviai yra dvikalbiai — vartoja rusų ir lietuvių kalbas. Būdinga, kad Lietuvos rusai senbuviai ligi šios dienos išlaikė savo gyvenimo būdą, savo tautines tradicijas, papročius, savo tikėjimą ir kalbą. Tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalba ir jos vaidmuo Dabartiniam tarybinės liaudies kalbinės raidos etapui, be nevaržomo nacionalinių kalbų funkcionavimo ir plėtojimosi tendencijos, yra būdinga tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalbos (s35IK MexHanHOoHajIbHOTO OOnIemHs) plėtimosi tendencija. Tarybinė liaudis yra daugianacionalinė Žmonių bendrija. Tarybų šalies teritorijoje yra paplitę arti šimto trisdešimt kalbų. Tad visai suprantama, kad tarybinės visuomenės ekonominiame, socialiniame-politiniame ir kultūriniame gyvenime natūraliai yra iškilusi socialinė būtinybė turėti vieną visų TSR Sąjungos nacijų ir tautų tarpusavio bendravimo kalbą. Šis vaidmuo yra atitekęs rusų kalbai. Rusų kalbos „vaidmens didėjimas tarybinės visuomenės gyvenime, atsirandant ir vystantis tarybinei liaudžiai, naujai istorinei žmonių bendrijai, intensyvėjant nacijų, tautų ir jų kultūrų artėjimo procesams, yra sąlygotas socialinių veiksnių, objektyvių socializmo ir komunizmo statybos dėsningumų“, — pabrėžia J. Dešerijevas (1976, 420), vienas Žymiausių rusų kalbos, kaip tarybinių tautų tarpusavio bendravimo priemonės, problemos tyrinėtojų. Rusų kalba yra ta komunikacinė priemonė, kuria įvairių TSR Sąjungos tautų atstovai tarpusavyje bendrauja. Suprasdami didelę rusų kalbos reikšmę savo gyvenime ir darbe, tarybiniai žmonės — visų tarybinių nacijų, tautų, tautelių ir etnografinių grupių atstovai — savarankiškai jos mokosi ir ją vartoja. Tad rusų kalba atlieka tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalbos funkciją. Be šios labai svarbios funkcijos, rusų kalba atlieka ir kitas funkcijas, būtent: rusų tautos nacionalinės kalbos funkciją, vienos (šalia anglų, prancūzų) iš tarptautinio bendravimo kalbos funkciją. Kaip tarybinių tautų tarpusavio bendravimo priemonę rusų kalbą pradėta vartoti dėl šių priežasčių: 24 1. Rusų nacija yra pati didžiausia iš visų TSR Sąjungos nacijų ir tautų. 1979 m. gyventojų surašymo duomenimis, iš bendro 262 mil. Tarybų Sąjungos gyventojų skaičiaus rusų tautybės žmonių yra 137,3 mil. (apie 53 9, visų šalies gyventojų). Tad rusų tautybės žmonės sudaro daugiau kaip pusę Tarybų Sąjungos gyventojų. Be to, surašymo metu 16,3 mil. nerusų tautybės žmonių pasisakė rusų kalbą laiką savo gimtąja kalba. Vadinasi, 153,5 mil. žmonių (apie 60 9, visų šalies gyventojų) rusų kalba yra gimtoji. 2. Surašymo metu 61,3 mil. nerusų tautybės žmonių nurodė rusų kalbą kaip antrąją kalbą, kurią jie laisvai vartoja (1970 m. — 41,9 mil. žmonių). 3. Rusų tautybės žmonės yra plačiai pasklidę po visą šalies teritoriją. 1979 m. gyventojų surašymo duomenimis, 23, 8 mil. rusų tautybės žmonių gyveno už RTFSR ribų: Ukrainos TSR — 10,4 mil. (arba 21,1 9, visų respublikos gyventojų), Baltarusijos TSR — 1,1 mil. (arba 11,9 94), Uzbekijos TSR — 1,6 mil. (arba 10,8 %), Kazachijos TSR — 5,9 mil. (arba 40,8 94), Gruzijos TSR — 372 tūkst. (arba 7,4 %), Azerbaidžano TSR — 475 tūkst. (arba 7,9 %), Lietuvos TSR — 303 tūkst. (arba 8,9 %), Moldavijos TSR — 506 tūkst. (arba 12,8 94), Latvijos TSR — 821 tūkst. (arba 32,8 9), Kirgizijos TSR — 912 tūkst. (arba 25,9 94), Tadžikijos TSR — 395 tūkst. (arba 10,4 %), Armėnijos TSR — 70 tūkst. (arba 2,3 94), Turkmėnijos TSR — 349 tūkst. (arba 12,6 94) ir Estijos TSR — 409 tūkst. (arba 27,9 %). 4. Rusų kalba genetiškai yra labai artima kitų dviejų stambių tarybinių nacijų — ukrainiečių (42,3 mil.) ir baltarusių (9,4 mil.) — kalboms. Todėl šių nacijų atstovai, kurie drauge sudaro 33 94 visų šalies gyventojų, lengvai išmoksta ir gerai moka rusų kalbą. Šią ypatybę yra pastebėjęs ir pabrėžęs V. Leninas (Raštai, 19, 221): „„... daugiau kaip septynios dešimtosios Rusijos gyventojų priklauso giminingoms slavų gentims, kurios, esant laisvajai mokyklai laisvojoje valstybėje, lengvai pasiektų, dėl ekonominės apyvartos reikalavimų, galimumą susikalbėti be jokių „valstybinių“ privilegijų vienai iš kalbų“. 5. Rusų kalba, didžiausias rusų tautos dvasinės kultūros turtas, pagrįstai yra laikoma viena turtingiausių pasaulio kalbų. Mokėjęs rusų kalbą, F. Engelsas (1961, 18, 526) pabrėžė, kad rusų kalba „visais atžvilgiais verta to, kad ją išmoktum kaip vieną iš galingiausių ir turtingiausių gyvųjų kalbų“. Laiške V. Zasulič 1884 m. F. Engelsas susižavėjęs rašė: „Kokia graži rusų kalba! Visos vokiečių kalbos teigiamybės be jos baisaus šiurkštumo“ (Mapkc u BDurembe, Counnenus, 36, 106). Kiti tyrinėtojai, pavyzdžiui, J. Dešerijevas (1977, 34), nurodo dar kitokius socialinius veiksnius, lėmusius rusų kalbos iškilimą į tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalbą, būtent: pirma, negalima iš kiekvieno tarybinio žmogaus reikalauti, kad jis, bendraudamas ar bendradarbiaudamas su gausių TSR Sąjungos tautų atstovais, mokėtų visas 130 kalbų. Antra, nerealu tvarkyti raštvedybą centrinėse įstaigose visomis mūsų šalies nacijų, tautų, tautelių ir etninių grupių kalbomis. Trečia, būtų tikrai sunku, neturint tautų tarpusavio bendravimo kalbos, palaikyti efektyvius ryšius tarp nacionalinių respublikų, kraštų, sričių ir apygardų, kurios įeina į tokią savarankišką nacijų sandraugą, kokia yra Tarybų Sąjunga. Ketvirta, nacijų tarpusavio bendravimo kalbos nebuvimas trukdytų sėkmingai daugianacionalinės šalies ekonominei, politinei ir kultūrinei raidai. 25 Brandaus socializmo sąlygomis ir tolesniame komunizmo kūrimo procese objektyviai didėja ir didės rusų kalbos, kaip tarybinių tautų tarpusavio bendravimo priemonės, vaidmuo. Rusų kalbos plitimas ir jos vartojimo intensyvėjimas iš dalies yra susiję ir su tuo, kad, kaip pažymėta knygos „Rusų kalba kaip nacijų tarpusavio bendravimo priemonė“ (1977) pratarmėje, „rusų kalba yra didžiojo Lenino kalba, pažangios kultūros ir mokslo kalba, ja yra leidžiama visus žmogaus minties laimėjimus atspindinti literatūra. Pats gyvenimas rodo, kad rusų kalbos mokėjimas kiekvienam TSRS piliečiui yra pasidaręs būtinas (suprantama, visiškai laikantis savanoriško jos mokymosi principo)“. F. Filinas toje pat knygoje (p. 8) šiuo atžvilgiu priduria: „Mūsų šalyje nemokėti dabar rusų kalbos — vadinasi, atimti iš savęs turtingiausią žinių šaltinį, dvasiškai nuskursti, apriboti savo gyvenimą vietos sąlygomis. Pats gyvenimas teigia, kad visiems TSRS piliečiams yra būtina mokėti rusų kalbą“. Nors apskritai tarybiniai žmonės, įvairių tarybinių nacijų, tautų ir tautelių atstovai, palyginti gerai moka rusų kalbą, vis dėlto dar neretai pasitaiko, kad jaunuoliai, atėję tarnauti į Tarybinę Armiją, silpnai kalba rusiškai. Užuot pradėjus tuojau pat karinio parengimo programą, tokie jaunuoliai turi būti mokomi rusų kalbos, o tai reikalauja daug laiko ir lėšų. Be pakankamo rusų kalbos mokėjimo negalimas našus darbas liaudies ūkyje. Sąjunginių respublikų ekonomika ir mokslinis-techninis potencialas plėtojasi ir auga bendrame ekonominiame ir moksliniametechniniame Tarybų Sąjungos komplekse. Geras rusų kalbos mokėjimas yra socialinė būtinybė, kylanti iš komunizmo kūrimo interesų. Todėl visai suprantamas partinių ir tarybinių organų, visos tarybinės visuomenės susirūpinimas rusų kalbos mokymu ir dėstymu ir su tuo susijęs tam tikrų svarbių dokumentų pasirodymas. 1978 m. spalio 13 d. TSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl priemonių toliau tobulinti rusų kalbos mokymą ir dėstymą sąjunginėse respublikose“, kur siūloma I — III visų ir IV — X miesto mokyklų klases, turinčias daugiau kaip 25 mokinius, rusy kalbos mokymo reikalu dalyti pusiau ir sąjunginių respublikų švietimo ministerijoms leidžiama mokymo planuose perskirstyti valandas ir atitinkamai padidinti rusy kalbos mokymui skirtas valandas. Rekomenduojama parengti naujus rusų kalbos vadovėlius, kai kuriuos dalykus aukštosiose ir iš dalies vidurinėse mokyklose dėstyti rusų kalba. Numatoma parengti ir nuo 1980 m. pedagoginiuose institutuose įvesti naują rusų kalbos ir literatūros nacionalinėje mokykloje specialybės mokymo planą, kuriuo siekiama fundamentaliau paruošti šio profilio mokytojus ir kt. Svarbų vaidmenį, aktyvinant rusų kalbos mokymą ir dėstymą sąjunginėse respublikose ir apskritai sprendžiant iškilusias brandaus socializmo periodu kalbinės kūrybos problemas, suvaidino 1979 m. gegužės mėnesį Taškente įvykusi mokslinėteorinė konferencija „Rusų kalba — TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba“. Konferencija rekomendavo gerinti rusų kalbos mokymą darželių vyresnėse grupėse (nuo 5 m.), vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose sudaryti sąlygas aktyviai rusų kalbos praktikai, profesinio-techninio lavinimo mokyklose būsimus darbininkus geriau paruošti iš šnekamosios ir rašomosios rusų kalbos ir iš jos terminologijos, specialaus vidurinio ir aukštojo mokslo įstaigose taikyti Kirgizijos, Uzbekijos, 26 Moldavijos ir kitų sąjunginių respublikų aukštųjų mokyklų patirtį, būtent — kai kurias visuomenines ir specialias disciplinas, pradedant II-III kursais, dėstyti rusų kalba ir kt. Mokslinė-teorinė konferencija „Rusų kalba — TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba“ parodė, kad būtina organiškai derinti, iš vienos pusės, tarybinių tautų gimtųjų kalbų plėtojimą ir vartojimą, jų visuomeninių funkcijų turtėjimą ir, iš antros, nacijų tarpusavio bendravimo kalbos — rusų kalbos — plėtimą. Sveikinime konferencijos dalyviams L. Brežnevas giliai pagrindė nacionalinę Komunistų partijos politiką, apibūdino dabartinį nacionalinių kalbų ir nacijų tarpusavio bendravimo kalbos vaidmenį: „Brandaus socializmo sąlygomis, kai mūsų šalies ekonomika tapo bendru liaudies ūkio kompleksu, atsirado nauja istorinė bendrija — tarybinė liaudis, objektyviai padidėja rusų kalbos, kaip nacijų tarpusavio bendravimo kalbos, vaidmuo kuriant komunizmą, auklėjant naują žmogų. Laisvas mokėjimas, šalia gimtosios, rusų kalbos, kurią visos tarybinės tautos savanoriškai priėmė kaip bendrą istorinį palikimą, padeda toliau stiprinti politinę, ekonominę ir dvasinę tarybinės liaudies vienybę“ (Bpexnes JI. Vi. JIeHMHCKHM KypcoM, T. 8, c. 44). Vadinasi, nacionalinės kalbos ir rusų kalba, kaip nacijų tarpusavio bendravimo kalba, brandaus socializmo sąlygomis viena kitą papildo tarybinių žmonių gyvenime ir veikloje. Kaip jau yra pastebėjęs P. Fedosejevas, F. Filinas ir kiti, rusų kalbos, kaip tarybiniy tautų tarpusavio bendravimo priemonės, plitimas nedaro žalos nacionalinėms kalboms. Priešingai, rusų kalba padeda visų nacionalinių kalbų klestėjimui ir, būdama jų santykių tarpininkas, priklausomai nuo jos kūrybiško vartojimo, nacionalines kalbas gali praturtinti. „Tas, kad visiems TSRS piliečiams būtina mokėti rusų kalba, — rašo F. Filinas (1977, 8—9), — neprieštarauja nerusų tautų ir tautybių interesams. TSRS tautų kalbų mokymosi savanoriškumo principas ir toliau lieka svarbiausias. Nacionalinės kalbos plėtojasi ir klesti ir toliau jos plėtosis ir klestės, jokio nacionalinių interesų varžymo neturi būti. Kalbama apie kitką, būtent — apie nerusų tautybės piliečių visuotinį bilingvizmą, kur rusų kalba, kaip tautų tarpusavio bendravimo priemonė, ir nacionalinės kalbos toliau egzistuotų harmoningai, be jokio antagonizmo“. Svarbia rusų kalbos funkcionavimo ir plitimo sąjunginėse ir autonominėse respublikose sąlyga yra laikomas bilingvizmas. Bilingvizmas, kaip žinoma, yra paplitęs ne tik Tarybų šalyje, bet ir daugelyje kitų kraštų. Tik socialistinėje visuomenėje bilingvizmo pagrindas, kaip pažymi P. Fedosejevas (1980, 68), yra iš principo kitoks: bilingvizmas sudaro kalbinę aplinką, kurioje plėtojasi ir turtėja nacionalinės kalbos, bet kartu didėja ir reikmė mokėti rusų kalbą, tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalbą. P. Fedosejevas rašo: „Svarbu yra ir toliau kryptingaiir nuosekliai aiškinti, kad bilingvizmo, nacionalinės—rusų dvikalbystės sąlygomis nacionaliniai interesai jokiu būdu nėra varžomi, bet, priešingai, susidaro kalbinė situacija, leidžianti harmoningai derinti tautų kultūroje internacionalinį ir nacionalinį pradą. Todėl lygiateisė dvikalbystė, kaip vienas svarbiausių kalbinės kūrybos TSR Sąjungoje principų, yra reikalinga tolesnio plėtojimo ir plataus taikymo įvairiose švietimo pakopose, ypatingai nacionalinėse vidurinėse ir aukštosiose mokyklose“. 27 „Būdingas mūsų šalies bilingvizmo (ir polilingvizmo) bruožas, — kaip pažymi leidinio „Rusų kalba kaip nacijų tarpusavio bendravimo priemonė“ redaktoriai (1977, 3), — yra tas, kad mūsų šalyje kalbos viena šalia kitos egzistuoja harmoningai ir nėra nacionalinio-kalbinio antagonizmo, — visa tai priklauso nuo to, kad Tarybų šalyje yra įgyvendinta lenininė nacionalinė politika, paremta draugyste socialistinės visuomenės tautų, vienijamų didelio pasaulinės reikšmės tikslo — komunizmo sukūrimo. Svarbiausias mūsų kalbinės politikos uždavinys yra visokeriopai padėti klestėti nacionalinėms literatūrinėms kalboms ir tuo pačiu metu siekti, kad visi TSRS piliečiai mokėtų rusų kalbą“. : Siuos principinius teiginius patvirtina moksliné realios TSR Sajungos lingvosocialinés situacijos analizė. 1969—1976 m. buvo išleistas daugiatomis kompleksinės problemos „Nacionalinių kalbų raidos dėsningumai ryšium su socialistinių nacijų raida“ Mokslinės Tarybos iniciatyva parengtas veikalas „TSRS tautų literatūrinių kalbų raidos dėsningumai tarybiniais metais“. Veikalą sudaro atskiros knygos — kolektyvinės monografijos, kurios savo ruožtu susideda iš atskirų kalbų aprašų. Pirmoji monografija „Pagrindiniai iranėnų ir iberų-kaukaziečių kalbų vidinės struktūros raidos procesai“ (1969) yra skirta tadžikų, osetinų, kurdų, adygėjų, lakų ir abchazų kalboms. Antrojoje monografijoje „Tiurkų, finougrų ir mongolų kalbų pagrindiniai struktūrinės raidos procesai“ (1969) yra apibūdinamos kazachų, baškirų, tuvių, gagaūzų, estų, komių-zyrių, buriatų ir samodų bei kitų Šiaurės tautelių kalbos. Armėnų, lietuvių, moldavų, azerbaidžaniečių, uzbekų ir gruzinų literatūrinių kalbų pakitimai tarybiniais metais yra analizuojami monografijoje „Senaraščių kalbų struktūrinė raida“ (1973). Baigiamoji kalbamojo veikalo knyga yra J. Dešerijevo monografija „Literatūrinių kalbų visuomeninių funkcijų raida“ (1976). — „TSRS tautų literatūrinių kalbų raidos dėsningumai tarybiniais metais“ yra kompleksiniais metodais paremtas frontalus tyrimas, kokio nėra buvę nei tarybiniame, nei užsienio kalbos moksle. Iš vienos pusės, atskirų kalbų specialistų parašytuose skyriuose yra nagrinėjami kalbų struktūrų pakitimai, leksinis, frazeologinis ir stilistinis TSRS tautų kalbų turtėjimas tarybiniais metais, iš antros, J. Dešerijevo monografijoje į nagrinėjamąsias kalbas žiūrima sociologiškai — tiriamas kalbos funkcionavimas visuomenėje, nustatomos visuomeninio kalbos vartojimo sferos ir jų kitimas priklausomai nuo kultūros, ekonomikos ir visuomenės raidos. Daugelio Tarybų šalies nacionalinių kalbų struktūros ir funkcionavimo frontalaus tyrimo rezultatus J. Dešerijevas (1976, 425) apibendrino taip: „Kokių nors bendrų bruožų atsiradimas TSRS tautų kalbose (fonetikoje, gramatikoje) yra gana ilgas procesas. Todėl, nagrinėdami kalbinės raidos TSR Sąjungoje prognozavimo problemą, negalime vadovautis kalbų artėjimo, liejimosi, kalbinės sąjungos kūrimosi, kaip didelės socialinės reikšmės ir rezultatyvumo, koncepcija“. Kalbamojo daugiatomio veikalo pasirodymas patvirtino, kad tarybinių tautų gimtosios, nacionalinės kalbos, laisvai funkcionuodamos, atskleisdamos vidines raidos potencijas ir sparčiai plėtodamosios, tų tautų gyvenime užima tvirtas pozicijas, nes sudaromieji kalbos elementai iš esmės yra pastovūs, kitos kalbos ar kalbų įtakai lengvai nepasiduoda ir per trumpą laiką nepakinta. Panašiai leidžia galvoti ir mažų Šiaurės 28 praktika: pakilus tarybinių tautų ekonomikai ir kultūrai, suklestėjo literatūrinės kalbos, padidėjus socialinei visuomenės integracijai, svarbų vaidmenį ėmė vaidinti kalbų tarpusavio sąveikos ir turtėjimo procesai. Daugianacionalinės tarybinės visuomenės dabartinį raidos etapą apibūdina keletas bruožų: bendras liaudies ūkio kompleksas, pagrįstas aukšto lygio technika; visos socialistinės visuomenės socialinis vienalytiškumas; socialistinė demokratija; daugianacionalinė socialistinio turinio kultūra; marksistinės-lenininės ideologijos, socialistinio internacionalizmo principų isivyravimas. Tad visai suprantama, [kad šie reiškiniai brandaus socializmo visuomenėje sukelia ir intensyvina internacionalėjimo procesus, t. y. visų tarybinių tautų artėjimo ir visapusio bendradarbiavimo, jų broliškos draugystės stiprėjimo procesus, Svarbiausi internacionalėjimo procesus lemiantys veiksniai yra bendra materialinė-techninė socializmo bazė, vieninga sąjunginė valstybė, socialistinio turinio, nacionalinės formos ir internacionalinės esmės tarybinė kultūra, didelis tarybinių tautų tarpusavio bendravimo kalbos išplitimas (Vejocees II., 1980, 61). Savanorišką nacijų artėjimą socializmo sąlygomis yra numatęs V. Leninas. „Socializmo tikslas, — rašė jis (Raštai, 22, 135), — yra ne tik žmonijos susiskaldymo į smulkias valstybes ir bet kurio nacijų atskirumo panaikinimas, ne tik nacijų suartėjimas, bet ir jų susiliejimas“. Nacija, iš vienos pusės, yra pastovi istorinė bendrija, iš antros, visuomeninės raidos forma, susidariusi ekonominio gyvenimo bendrumo pamatu. Vadinasi, marksistinėje nacijos definicijoje į pirmą vietą yra iškeliamas ekonominio gyvenimo bendrumas, taip pat svarbūs nacijos bruožai yra kalbos bei teritorijos bendrumas, kultūra, tautinė sąmonė ir psichologija (Jlegauau3aM x HaOHOHAJIBHEIH Borpoc, 23). Nacionalinės ypatybės, arba skirtumai, pirmiausia yra kalba ir kultūra, tautinė sąmonė ir psichologija. Ryškiai jos pasireiškia tautos ar etninės grupės buitimi, tradicijomis ir papročiais. Nacionalinio priklausymo jausmas ir nacionalinio bendravimo poreikis, nacionaliniai interesai, jausmai, idėjos, nacionalinis pasididžiavimas, nacionalinės tradicijos ir etnografinės buities ypatybės, savo nacijos, tautos santykių su kitomis nacijomis, tautomis, tautybėmis ir etninėmis grupėmis suvokimas ir įprasminimas, gebėjimas kurti, įnešti savo indėlį į žmonijos civilizaciją, — visa tai priklauso nacionalinei sąmonei. Nacionalinė psichologija apima nacionalinį charakterį, nacionalinius jausmus, tautines temperamento, nuotaikų ir įpročių ypatybes, nacionalinių tradicijų ir papročių psichologinę pusę. Būtų neteisinga manyti, kad dėl nacijų suartėjimo visos šios nacionalinės, tautinės ypatybės, ir ypač kalba, išnyks. Nacijų artėjimo ir susiliejimo socialistinėje visuomenėje prielaidą V. Leninas paryškino trimis esminiais momentais. Grįsdamas programinius partijos nuostatus nacionaliniu klausimu, V. Leninas (Raštai, 24, 54) rašė: „Proletarinė partija siekia sukurti kiek galima stambesnę valstybę, nes tai yra naudinga darbo Žmonėms, ji siekia nacijų suartėjimo ir tolesnio susiliejimo, bet šį savo tikslą ji nori pasiekti ne prievarta, bet išimtinai laisva, broliška visų nacijų darbininkų ir darbo žmonių sgjunga“. V. Leninas (Raštai, 31, 68—69) taip pat nurodė, kad nacionaliniai skirtumai „išliks dar labai ir labai ilgai net po to, kai bus įgyvendinta proletariato diktatūra pasauliniu mastu“. Vadinasi, kalbėdamas apie nacijų artėjimą ir susiliejimą 3* ; 35 socializmo sąlygomis, V. Leninas turėjo galvoje tai, kad, pirma, nacijų artėjimo ir liejimosi procesas yra laisvas, savanoriškas, antra, jis yra glaudžios socialistinių nacijų vienybės, broliškos jų sąjungos formavimasis, bet ne nacionalinių skirtumų likvidavimas ir, trečia, nacionalinių skirtumų, ypatybių egzistavimas yra patvarus ir ilgalaikis. Tuo remiantis, Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Programoje nurodoma, kad, Tarybų Sąjungoje nugalėjus komunizmui, nacijos dar labiau suartės, padidės jų ekonominis ir idėjinis bendrumas, išsiplėtos bendri komunistiniai jų dvasinio veido bruožai. „Bet nacionalinių skirtumų, ypač kalbinių skirtumų, nusitrynimas — daug ilgesnis procesas, negu klasinių ribų nusitrynimas“, — pabrėžiama Programoje. Pranešime apie TSRS Konstitucijos projektą L. Brežnevas pažymėjo: „Socialinė-politinė tarybinės liaudies vienybė visai nereiškia nacionalinių skirtumų išnykimo“. Ir iš tikrųjų, nauja istorinė žmonių bendrija — tarybinė liaudis — nelikviduoja egzistuojančių nacijų ir nekuria kažkokių antstatų ant tautų, bet ji yra įvairių tautybių žmonių vienijimo pavyzdys, kur išlieka kartu ir pačios nacijos bei tautos, jų savitumas, kalba ir kultūra. Niekad neturėta tokių plačių galimybių nacionalinių atributų ir faktorių' plėtojimuisi, ju atsinaujinimui ir praturtéjimui kaip dabar (®exocees II., 1980, 63). Tarybų Sąjungos Komunistų partija įgyvendina lenininę nacionalinę politiką. Jos Programoje (1961, 93) yra pasakyta: ,,... ir ateityje užtikrinti laisvą TSRS tautų kalbų vystymąsi, visišką laisvę kiekvienai TSRS piliečiui kalbėti, auklėti ir mokyti savo vaikus bet kuria kalba, nedarant jokių privilegijų bei apribojimų ir neverčiant vartoti vienas ar kitas kalbas. Broliškos tautų draugystės ir savitarpio pasitikėjimo sąlygomis nacionalinės kalbos vystosi lygiateisiškumo ir tarpusavio praturtėjimo pagrindu“. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucijoje (1977, 18, 21) yra užtikrinta teisė vartoti gimtąją kalbą ir mokytis mokykloje gimtąja kalba: TSRS piliečiams suteikiamų ,,... teisių įgyvendinimą -užtikrina visų TSRS nacijų ir tautybių visapusiško vystymo ir suartėjimo politika, piliečių auklėjimas tarybinio patriotizmo ir socialistinio internacionalizmo dvasia, galimybė vartoti gimtąją kalbą ir kitas TSRS tautų kalbas“. TSRS piliečių teisę į mokslą, be daugelio kitų veiksnių, užtikrina „galimybė mokytis mokykloje gimtąja kalba“. * k * Šiame darbe kai kuriais aspektais apžvelgta respublikos lingvosocialinė situacija. Iš apžvalgos matyti, kad respublikos socialiniame ir kultūriniame gyvenime lietuvių kalba vaidina vyraujantį vaidmenį. Gimtosios kalbos plėtojimasis ir funkcionavimas, kurį užtikrina lenininės nacionalinės politikos principų įgyvendinimas Tarybų valstybėje, yra būtina sąlyga naujo žmogaus ugdymui, jo sėkmingai socializacijai ir greitam savo tautos ir kitų nacijų sukurtų dvasinių vertybių perėmimui, jo dvasinio potencialo formavimui. Tuo labai rūpinasi Komunistų partija. Šalia to vis didesnę socialinę svarbą įgyja rusų kalba, kuri yra pagrindinė tarybinių tautų tarpusavio bendravimo priemonė. Rusų kalbos mokėjimas papildo lietuvių kalbos atliekamas socialines funkcijas, prisideda prie naujo žmogaus formavimo. Harmoningas lietuvių ir rusų kalbų funkcionavimas greta yra ryškus respublikos lingvosocialinės situacijos bruožas. 36 LITERATŪRA || Mapkce K., 9urejisbe G, Cou. 2-¢ u3n., T. 36. BDureme GX. DvmrpanTckas surepatypa. — B kn: Maprc K., Dureasc GO. Cou. 2-6 KL, T. 18. Leninas V. Darbininkų klasė ir nacionalinis klausimas. — Raštai. V., 1953, t. 19, p. 71—72. Leninas V. Tezės nacionaliniu klausimu. — Raštai. V., 1953, t. 19, p. 219—227. Leninas V. Kritinės pastabos nacionaliniu klausimu. — Raštai. V., 1953, t. 20, p. 3— 34. Leninas V. Ar reikalinga privaloma valstybinė kalba? — Raštai. V., 1953, t. 20, p. 54—56. Leninas V. Nacionalinės politikos klausimu. — Raštai. V., 1953, t. 20, p. 196—203. Leninas V. Apie nacijų apsisprendimo teisę. — Raštai. V., 1953, t. 20, p. 369—425. Leninas V. Socialistinė revoliucija ir nacijų apsisprendimo teisė. — Raštai. V., 1953, t. 22, p. 132— — 145. Leninas V. Proletariato uždaviniai mūsų revoliucijoje. — Raštai. V., 1954, t. 24, p. 39— 68. Bpexnes JI. U. Vuacrankam Beecoro3noit RayuHo-TeopeTHueckoil KOHĖepeHuxH ,, Pycckumii S35IK — A3BIK JIpyxObI H coTpyamumyectsa Haponos CCCP“. — B xu.: Bpexnes JI. WU. Jlenunckum KypcoMm. M., 1981, T. 8, c. 44—45. Brežnevas L. TSKP Centro Komiteto ataskaitinis pranešimas Tarybų Sąjungos Komunistų partijos XXVI suvažiavimui ir eiliniai Partijos uždaviniai vidaus ir užsienio politikos srityje 1981 m. vasario 23 d. — V., 1981, TSKP XXVI suvažiavimo medžiaga. — V., 1981. Tarybų Sąjungos Komunistų partijos programa. — V., 1961. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucija. — V., 1977. TSKP suvažiavimų, konferencijų ir CK Plenumų rezoliucijose ir nutarimuose. — V., 1955, t. 1. II Balčikonis J. Rusų mokslininkų įnašas į lietuvių kalbos mokslą. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos žinynas, 1952, t. 9. Baskakovas A., Trifonovas J. [Rec.:] Kalbos vaidmuo dabartinėje visuomenėje. — Komunistas, 1980, Nr. 9. Griškevičius P. Kovų ir darbo pergalių kelias. — Komunistas, 1979, Nr. 6. Karaliūnas S., Vidugiris A. Bilingvizmo tipų Lietuvos TSR klausimu. — Lietūvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos respublikinės kalbos komisijos sąsiuvinis: Mūsų vardų kultūra. V., 1970, sąs. 19. Karaliūnas S. Sociolingvistiniai lietuvių kalbos tyrinėjimai. — Kn.: Socialinės lingvistikos problemos. V., 1979, Kruopas J. Lietuvių literatūrinės kalbos vystymasis praeityje ir tarybiniais metais. — Kn.: Lietuvių kalba tarybiniais metais. V., 1967. Lyberis A. ir Ulvydas K. Lietuvių literatūrinės kalbos leksikos praturtėjimas tarybinės santvarkos metais. — Kn.: Literatūra ir kalba. V., 1958, t. 3. Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra. — V., 1977. Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra 1977 metais. Statistikos metraštis. — V., 1978. Lietuvos TSR gyventojai: 1979 metų sąjunginio gyventojų surašymo duomenimis. — V., 1980. Lietuvos TSR laikraščių ir žurnalų kainoraštis. 1978. — V., 1977. Lietuvos TSR liaudies ūkis 1978 metais. — V., 1979, Lietuvos TSR spaudos statistika 1977—1978—1979—1980. — V., 1981. Michalčenko V. Kelių kalbų vartojimas ir kalbos kultūra. — Kalbos kultūra. V., 1974, sąs. 27. " Mironas R. Lietuvių ir rusų kalbų lyginamoji istorinė fonetika. — Tarybinė mokykla. 1952, Nr. 6. Mironas R. Lyginamoji-istorinė lietuvių ir rusų kalbų morfologija. — Tarybinė mokykla, 1954, Nr. §, 6, 8. 37 ’ Palionis J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. — V., 1979 (Skyrius „Lietuvių literatūrinė kalba tarybiniu laikotarpiu“). Rutkevičius M. Draugystės ir bendradarbiavimo kalba. — Komunistas, 1981, Nr. 12. Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksikos raida ir jos turtėjimas tarybinės santvarkos metais. — Kn.: Lietuvių kalba tarybiniais metais. V., 1967. Stanaitis A., Adlys P. Lietuvos TSR gyventojai. — V., 1973. Vaitkevičius B. Tarybų Lietuva: praeities ir dabarties bruožai. — V., 1980. ABpopun B. A. OnsiT H3y3eHHs1 OYHKOKOHAJIbHOTO B3AHMOJIEČHCTBHA A36IKOB Y HApOJIOB CuOxHpu. — BA, 1970, Ne 1. AkBpopum B. A. JIeHHHCKHE rpHBHnHNsI HaLHOHAJIbLHOH IOJIMTHKHM, — BA, 1970, Me 2. Aspopun B. A. Įlsys3brane H mrojia. — B KH. Ilpo6j1eM5I ĮBYs35MHA H MHOros3sraus. M., 1972. Aspopun B. A. IlpoGxeMbi H3y4eHHA OyBKIKMOHAJIbHOŽH CTOPOHBI S3bIKA. — JI., 1975. 5a3nes A. T., HcaeB M. H. SI351x x Hamza. — M., 1973. Bacraros H. A. PaseuTnue s35IKOB H NmCbMeHHOCTH HapojjoB CCCP. — BS, 1952, Ne 3. Bejnoneg H. K. Pycckuit s3bIK — S35IK MEKHAUHOHAILHOIO obmernus Hapojxjos CCCP. — Kues, 1962, | Beacnen H. K. Pa3BuTue s35IKOB COLHAJIHCTH4eCKHX gamut CCCP. — Kues, 1969. Beaonen Hi. K. Jlenuuckas TeOpHS HANHOHAIBHO-A3BIKOBOrO CTDpOHTeJIbCTBA B COLKHAJIHCTHYCCKOM obmecrse. — M., 1972. Bexnojnen WU. K., Ai351xK x uzeojioruueckas 60ps56a. — Kues, 1974. Eenonen H. K., Wxakesnq I'. II., Yepropuxckan T. K. Pycckuit s3bIK KAK HCTOYHHK oGoraniemus S35IKOB HapojjoB CCCP. — Kues, 1978. Bepaureiin B. HexoTopsie HCTOYHUKE H (DOpMEI NPOSBICHHS HHTep$jepeHIHH B IIpOlECCe H3y“4eHHS WHOS3LIYHON JIeKCHKH, — B KH.: B3aHMoneliCcTBHe S35IKOB B IIpOnecce obyuenms | Tom pen. B. Illapgaca. Bunmesaroc, 1971. B3aHMOOTHOmMERNE DA3BHTHS HAIMOHAJILHLIX S35IKOB H HANHOHANBHBIX KYJIbTyp | OTB. pen. IO. JĮ. Jemepues, 3. T. Tymanan. — M., 1980. B3anuM00THONIeHHe S35IKOB H KYJIbTYp Hapogos CCCP B ycloBHSIX pa3BHTOrO coumamuima: PedeparuBHBsIū cGopauk. — M., 1980. Becrank crarucrTarz, — M., 1980, Ne 10. Buayrupuc A., Kapamonac C. K sonpocy o Turiax npys3eidest B Jlatosckoit CCP, — B KH: ITpo6Gnemsl aBysi3eaus H MHOrossedus, M., 1972, Burorpanos B. B. Benukuii pycckmii s3eik. — M., 1945. Bunorpanos B. B. Pycckumii A35IK B COBpeMEHHOM MHEpe. — Pycckas peus, 1970, Ne 1. BHYTPHCTPYKTYPHOE Da3BHTHE CTAPONMCHMEHHBIX Si35IKOB | OTB, pei. a-p duno. H. FO. J. Hdemepues. — M., 1973. T'apmea K. K. Pa3sutne nsysssraus B Jlurosckoit CCP. — Tp. AH JIatCCP. Cepus A, 1982, r. 3(79). I'payauna JI. K., Cemenora M. O. Pycckuii s3bix B JlaTsmiickott CCP. — B xn.: Pycckuif a35IK kak | CDpeJICTBO MEXHALMOHANLHOrO oOmenus. M., 1977. T'prmkasauyc II. II. Coserckas Jura. — M., 1978. I'pumxsasuuyc II. B emaroMm crporo Haponos CCCP, — Bunsuioc, 1980. I'pocce P. O cooTHOWIEHNH A3bIKa H Hanau. — VIHOCTpaHHBIEe A3bIKH B IIKOJIE, 1970, Ne 3. HAemepues IO. JI. PasBurne MiaomuchMeHHBIX S(35IKOB Hapoaos CCCP, — M., 1958. HAemepnes IO. JĮ. O pa3BuTHH s35IKOB Haponos CCCP. — Bm: Bonpocs! CTPOHTENBCTBA KOMMYma3ma B CCCP. M., 1959. Hemepues IO. Jį. 3axoHOMepHOCTH Pa3’BHTHA H B3aUMOJCHCTBHS SA3BIKOB B COBETCKOM 0Omecree. — M., 1966. HAemepner IO. JI. K MeTononoruu TEOpHH GHIMHIBH3MA H METOANKE GHIHHIBHCTHYECKHX HCCJIEnoBamuž. — B xH.: Merojisi GHIMArBHCTHYECKHX HCCJIenoBannit. — M., 1976 (B cchutkax: a). 38 Jlewepues IO. JI. 3akoHoMepHOCTH pa3BHTHA JIMTEPATYPHBIX A3BIKOB HApOJIOB CCCP 8 coBer ckyio anoxy. Pa3BuTHe OGInecTBeHHEIX (jyHKINMNŪ JIATEpaTYypHbIX A35IKOB. — M., 1976 (B ccbur |, Kax: 6). Jlemepnen IO. JĮ. Passurue OOmecrBeHHbIX (DYHKUMI JIMTOBCKOTO H JIpyTHX JIATEpaTypHbIX A3bIKOB.B Jlutosckoit CCP. — B xx.: Įlemrepues IO. JĮ. Pa3saurne OoGOriecrTBeHHbIx OYyHKIMĖ JIHTepaTypHbIX A3bIKOB. M., 1976 (B cchuIKax: 6). Jlemepues IO. JĮ. Pa3Burue conManbHbIX (DyHKIMĖ pyCCKOTO A3bIKA Kak o6mero A3bIKA MeXHALKOHAJI5HOTO ob6menus HapojoB CCCP. — B xu.: Pycceknit A3b5IK KaK CPEACTBO MeXHAIHOHAaJIbHoro oOmenus, M., 1977. Įlemepnes IO. JĮ. 51351K0B516 IIpOOJ71eMB5I B3aHMOJIEŽHCTBHSA KYJIbTYp. — B kH.: MexHaumoHabHbIC CBS3H H B3ammoeiicTere KYJIBTYp HapojjoB CCCP. Tamms, 1978, ĮlĮemepues IO. JĮ. CospeMeHHoe cocrogHHe CONHOJIMHTBHCTHKH B CCCP xm akryaJibubie npoGieMBI Pa3BHTHS A3LIKOBON XH3BHH coBeTcKoro obmecrsa. — B xa.: Socialinės lingvistikos problemos. V., 1979, Jlemepues IO. JĮ., Ilporsenxo H. d. HarnnonajibHbLie OTHONIeHHA B 3pejiOM CONHAJIHKCTHYECKOM oOnmiecTBe H pa3BHTHC ABYS3BIYHSA B HAIIHOHAJIbHLIX INHKOJIax, — B xu.: IlyTH pa3BHTHA HAIlIHOHAJI5bHO-DpYyCCKOTO JIBYS35IYHS B Hepycckux mkonax PCOCP, M., 1979. Jixynycos M. O HekKOTOpELIX AKTyaJbHBIX TEOPETHYCCKHX BONpOCaX HALMOHAILHOW MOJIHTHKH KIICC. — B xx.: HarepHanmoHajibHOe BOocnuTaHHe Tpyjaniuxca. Pura, 1967. Kykayckac K. K. Cosepmencrsyem oOyuemue pycckoMYy s35iKy. — Tarybinė mokykla, 1976, Nr. 4. 3akapsan M. Jlexcuxo-ceManTHYeCKas HHTep(jepeHIIHSA IPH H3y4eHHH BTOPOro s3bika. — B KH.: 3a pa3BHTHe MeTOJIHKH OOydYeHHsS pyCCKOMY S3bIKY HM JiKTepaType B JiMTOBCKOI mxone | Tion pex. B. lspraca. Kaynac, 1969. 3amanac I'. O. O cymmocTH nponecca COJIMXKECEHHA CONHAMNCTHYECKHX HanHit. — Bompocsr OHJIOcoun, 1966, Ne 7. Vicaes M. M. Pemenue HaUMOHANLHO-A3BIKOBBIX npobiemM B COBeTCKYIO anoxy. — BA, 1977 (B cchUIKax: a), Ne 6. Hcaes M. H. IlanopamMa 135IKOBOI XH3HH Hapoaos CCCP. — B rn.: Pycckuii 235IK Kak CPEACTBO MexHauHoHansHoro obmenus. M., 1977 (B ccsmmkax: 6). Hcaes M. H. O s3siKax BapojjoB CCCP. — M., 1978. Hcaes M. HM. S3sxosoe cTponuTejibCTBO B CCCP, — M., 1979. HMroru Bcecoro3noii nepermcu Hacejiemus 1970 r. — M., 1973, T. 4. Kapamonac C. Jiaroscruit s3brx. Pa3Burue Įmpys3branua, — B KH.: BHYTpHCTpyKTYpHOCS pa3BHTHC CTApONHCbMEHHEIX 35IKOB, M., 1973, Kopcakac IO. OyEKUHOHHPOBAHHE pOJIHOTO H pyCCKOTO AiI35IKOB B IIKOJIaX Coserckoif JliuTBesr. — B xx.: Socialinės lingvistikos problemos, V., 1979. Kpyonac M. P., Taiinsunc K. B. Tepmunonornyeckas pa60Ta H DOATOTOBKA TEDMHHOJIOTH4CECKHX cnosapeit B JiaroBeckoit CCP. — B xu.: Bonpocs! pa3pačoTKH Hay4HO-TEXHH4EeCKONH TEDMHHOnorau. Para, 1973. I Kpyonac Ū., Cabansyckac A., Baasuxene A. x ap. Jlarosckmit x351K., — B xH.: 3axoHOMepHOCTH pa3BHTHA JHTepaTypHBIX S35IKOB Hapojios CCCP B coserckyio smoxy. BryTpuCTpyKTYpHOE Pa3BHTHE CTAPONHCHMEHHBIX s365IKOB | OTs. pea. FO. JĮ. Jemepuen. M., 1973. KpSauat HM. P. O COBPEMEHHOM COCTOSHHHM H NMyTSX JAJMbHEHIIEro pa3BHTHA JIATOBCKOTO S3bI- — B xn.: Bonpocsi PasBHTHA JHTEPATYPHBIX S35IKOB Haponos CCCP B coseTckyio 5noxy,. aA 1964. Jlenunu3M H HAUHOHANBHBIN BOMPOC B COBPEMEHHBIX YCJIOBHAX. 2-¢ u3n. — M., 1974. Mapuenko E. Hapymenue CHHTAKCHYECKHX HOPM pYCCKOTO JIHTEPaTYpHOro s3sika. — Mūsų kalba, 1974, Nr. 9 Muxamsuenko B. IO, OcoGeHHOCTH peuH YYAIIMXCH B YCIOBHAX JIHTOBCKO-PYCCKOrO ABYS3BINHSA, — B xn.: BaammoyielicTBHe s35IKOB B mponecce obydenms. Bunsmioc, 1971. | 39 Muxaasuenko B. 10. O gygkruuonupoBaHHH s3bikoB B JiuroBexoit CCP. — B xm.: CouwoJIAHTBHCTHYECKHE NpOOJIeMEI pa3BHBAIONuHXCcH1 CTpaH. M., 1975. MauxaJisuenko B. 10. O B3aHMOJIEHCTBHH JIMTOBCKOTO H DpYyCCKOTO SI3BIKOB B YCJIOBHAIX JIBYS3bIyusi, — B KH.: COngoJiuHTBHCTH4UeCKHE IIpOOJIEMbI pa3BHBAIONIHXCA CTpaH. Muxaisuenko B. HO. Veoji0oBHi pa3BHTHA JIKTOBCKO-pyCCKOTO JByK3braus, — B xu.: Pa3sutme HAIlHOHAJIbHO-pyccKOro HBys3bIanus. M., 1976. Muxajisuenrko B. IO. Tunojiorutueckae OcOOeHHoCTH JIHTOBCKOTO H pyCCKOTO S3BIKOB. — B KH.: Pa3BuTHe HAlNHOHAJILHO-DpDYCCKOTO J[BYSI3bINHA. Muxansuenko B. IO. Ilepsas cTyrieHb JHTOBCKO-PYCCKOrO ĮiByg3brius. — B kH.: PasBuTHe HariHOHAJI5HO-pYyCCKOTO JBYSI3BIYHS. Muxaumsauenro B. IO, Bropas crynenb JIMTOBCKO-PYCCKOTO HĮBys3brinus. — B xu.: PasBuTHe HAIHOBAJILHO-DYCCKOTO JIBYSI3BIYHSL. Muxajsuenro B. PO, Tpersa cTyneHnb JATOBCKO-PYCCKOTO JBygS3bruus, — B ¥H.: PasBHTHE HaumoHAJILHO-DYyCCKOTO JIBYSI3bIYHS. Muxamnsuenko B. 10. Uersepras CTYyneHb JIMTOBCKO-pyCCKOrO IByS3bYAsA. — B kH.: PasBuTHe HallHOHAJILHO-PYCCKOrO JIBYSI3LISHSI. Mauxamsuenko B. KO. GygkruxoguposBaHue pycckoro s3bIKa B Jlatoscko#t CCP x ero s3ammoJCHCTBHE C JIATOBCKHM S3bIKOM. — B KH.: PyccKHit 535IK Kak CDpeJICTBO MEXHaINHOHAaJI5LHOTO oOmenus. M., 1977. Muxajsuenro B. IO, AktyanbHble CONHOJIHHTBHCTHYUECKHE IpOOJIEMBI SBLIKOBON XH3HH JIATOBckoii CCP. — Socialinės lingvistikos problemos. V., 1979, Muxas4uenro B. IO, Pa3saTHe JiKTOBCKOTO JIKTEDAaTYDpHOTO fI3bIKA B CBSI3H C Pa3sBHTHEM KYJIbTYDkI JIMTOBCKOTO Hapojna. — B KH.: B3aHMOOTHOINIEHHE pa3BHTHA HALMOHAJBLHLIX 53bIKOB H HALHOHAJILHEIX KYJIbTYp. M., 1980. Muxajis4enro B. IO. Pa3Burne JIATOBCKOTO JIKTEpaTYyDHOTO S35IKA B CBS3H C €ro OYRHKOKHOHHDOBaHHeM B cepe BbICInero OOpa3oBaHHs (B rIe4uaTMH), Mycreiiknc K. B. Hexoropbkie acnekTbi CONOCTABHTeJILHOTO HCCJIEJJOBAHHA MODĖOJIOTHH pyCCKOTO H DOJHOro A35IKOB. — B KH.: PycckKHit S35IK — S35IK MEXHAINHHOHAaJIbHOTO OOINEHHA Hapoaos CCCP. M., 1976. Mycreiikne K. B. OpuenTauus Ha NepCrnekTHBY. — B KH.: Pycckuil s35IK — S38IK JIpyxObI H COTpyjtuuuecTBa HapojjoBs CCCP. M., 1981, Mspkene H. OĖysruuokapoBanne x NPENOJABAHME PYCCKOrO SI3BIKA B CĖdepe BEICINETO 06pa30Barus Jlutosckoit CCP. — B xz.: Socialinės lingvistikos problemos. V., 1979. Mapkene H. A. Ilpo6jeMa OdOygKuKOHHpOBAHHS pyCCKOTO SI3bIKA B chepe Boicmero obpazosaHus (Ha matepuane JIutosckoit CCP): Kaun. mmc. — M., 1981. — Manratonucs. Haceaenne CCCP. — M., 1980. HanuonaisHoe H MHTEPHAUMOHA/LHOE B COBDEMEHHOM MHpė. — Kummnes, 1981. Hannonajnsasie otHomerus B CCCP Ha cOBpeMeHHOM 3Tamne. — M., 1979. Huxoascknii JI. B. SI3bikoBasi MOMATHKA Kak GOpPMa CO3HATENLHOTO BO3JIEŽICTBHA obmecrsa Ha A3BIKOBOE pa3puTHE. — B KH.: SI35IK H o6mecTBo. M., 1968. OcHoBHEIe mporeccsl BHYTPUCTPYKTYDHOTO DPA3BHTHA HPAaHCKHX H HOEepHHŪCKO-KABKA3CKHX S3bIkoB | Ors. pen. n-p Ownoji. x. H. A. Backakos. — M., 1969. OcHoBHBIe NPOIIECCH! BHYTPHCTPYKTYPHOTO DA3BHTHS TIOPKCKHX, (MHHO-YrOpCKHX H MOHTOJI5CKHX s3bIk0B | OTB. pea. a-p duno. H. H. A. Backakos. — M., 1969, IlnakxynosBa T, JIuarsucTHYeckoe 0GOCHOBAHHE oby4enus pycckoMy npomsnomenmio (M3 omsita paborei ¢ muTosuamu). — Pedagogika ir psichologija. V., 1963, t. 4. Ilnakynosa T. Heroropsie YepTHI pycckoro NpOM3HOWEeHUs B I. BujnsHIoce. — Mūsų kalba, 1974, Nr. 9, TTomkye K. Pycckuif s35IK — S3bIK MEXHALMOHAIBHOLO obmennst, — Pycckuif S35IK B HAIHOHalbHOM InKOJIe. M., 1970, Ne 6. Ilyrn pa3BHTHA HAUMOHAILHO-DYCCKOTO JBYA3BIYAS B HepyCCKHX mkonax. M., 1979, „Ilanns D. O HEKOTOPHIX BOMPOCAX pa3BHTHS HaIIniŪ H HAILKHOHAJIbH5LIX A3bIKOB CoBerckoro Coro3a. — H3B. AH BerCCP. O6bunecrBemnsie Hayku, 1968, T. 17, No 4. 40 e Maan D. H. O pa3BHTHH HAILKHOKHAJILHEIX 3bIKOB H THIMaX ABys3sidusa. — B xu.: TIpoOjeMbi nsySA3BIMUA H MHOrOS354KHA. M., 1972, Maan D. MexnaunonajibHsIit S35IK H JBys3brane. — Vi3s. AH DerCCP. O6mecTsennsie HaykKu, 1979, T. 28, \e 4. . ; Pamujos III. P. 51351K Hamero ejmncTBA H COTPYAHMYecTBa. — M., 1979, PekxomMenjjauuu Beecoro3. Hayų4.-Teoper. Kou. „PyccKHif o A3bIK — S35IK JIDYXObI H COTDYJIHHyecrBa HapojjoB CCCP“. — Pyccknii s35IK B HanHOHAJIbHOH IIKOJIe. M., 1979, Ne 5. Pamkye A. C. Ilpenojnasamue pycckoro s3bIiKa B mKoJIax JIaresl. — B xu. PycckHit A35IK — S3bIK MeXxXHAUKOHAJILHOTO obmenns HapojioB CCCP. M., 1976. Pyccknil x351K B HanHOHajIbHLIX pecnyGjmKax CoBerckoro Coosa. — M., 1980. Pycckmii x35IK Kak CpeJICTBO MeXHaIlHOHAJIbHOTrO obmenus. — M., 1977, Pycexwuii x35IK — 4535IK JIDpYxOBI H COTpyjmH4ecTBa HapojijoB CCCP: Marepuajnisr Bcecoro3, Hayt.- TeopeT. kKoH(. ,Pycckmit s35IK — S3bIK JIDYxXObI H coTpyaHmuecTBa HapojjoB CCCP“, 22—24 Mas 1979 r. Tanrkenr. — M., 1981. Pycckmii s35IK — A3bIK MeXHALKOHAJIbHOTO obmenus HapojoB CCCP: Marepmanst Beecoros. Hay4.-IIpaKT. KOH(. NO COBEepIOEHCTBOBAHHIO HOperiIoJIaBaHHS PYCCKOTO S35IKA B HAIHOHAJI5HLIX HIKOJNaX, CDeJIHHX CINELKHAJILHLIX H BbICINHX Yu4eOHEIX 3aBeneHnsx, 21 —23 oxkrabps 1976 r. TamKent. — M., 1976. Cemenosa M. O. Pyccko-JiaTbimcKHe s3LIKOBBIE CB33H. — Para, 1973. i Cusnuxene M. O Gujnunrsu3Me H uaTepdepenun B OOJIacTH CHHTAKCHCa. — Mūsų kalba, 1976, Nr. 2. CosepmencrsoBaTh H3y4eHHe H NPENOAABAHAE PYCCKOTO S35IKA. — PycCKHit S3BIK B HAIIHMOHAJILHOH mmKOJIe. M., 1979, Ne 1. Cynux O. IL, Jlemepues IO. JĮ., Mycaes K. M., Tymansu 3. I'. Ilpo6GjneMa msys3siaus Haponos CCCP: Tes. JIOKJI. KoH(., HOCBSIIL, BOIPOCAM B3AHMOJIEŽŠCTBHSA H B32HMOOGOTMINEHHA A3BLIKOB Haponos CCCP. Kasans, 1964. Teoperuaeckune npobnems! conmanbuol JIKHTBHCTHKH | Ors. pen. IO. JĮ. Jlemepres. — M., 1981. Toamauesa 3. A., SIkyGaiituc T. A. O CTPYKTYPHO-THNONOrHYECKOM H3Yy4eHHH JIATHIIICKO-DYCCKHX S3BIKOBBIX KOHTakTOB. — M38. AH CCCP, 1967, Ne 5. Tpadonosac Sl. C. OyHKUHOHHPOBAHHE H B3AMMOJEHCTBHE DPYCCKOTO H JIKTOBCKOTO S3HIKOB B Jlaroscroit CCP: Kana. mac. — M., 1978. — Mamu=HONKCH. ®enocees II. H. O counanbueIX H HACHHBIX OCHOBAX COMMXEHAS HAM H HapoaHocTei, — B KH.: Hayxa Coroza CCP. M., 1972. ®enocees II. Teoperwdeckne npoGiemsl pa3BuTHs H cOmmxenws Haumit. — Kommysmer, 1980, Me 1. Quinn GD. II. Jlenuuckoe ysenne O HALHH H HeKOTODEbIC MPOGIEMEI HAUMOHANBHOIO S3bIKA. — Hse. AH CCCP. Orjejienne JmT-pesI H 33. M., 1970, Ne 2. @uaun O. II. Hcropasa obmecrsa H pa3BHTHė Npysbrius. — H3B. AH CCCP. Cep. mut-psi H x3., 1970, T. 29, Bsm. 3. Guan O. II. Cospevennoe OBIIECTBEHHOE PA3BHTHE H MPOGIEMa JBys3brina, — B ku.: ITpobaems: IBYA3BIYHA H MHOrosi3siumsa. M., 1972. GOunun G. II. Pycckuif 535IK B COBETCKHX HAIMOHANBHBIX pecnyOjrmKax. — B KH.: Pyockuil s35IK KaK CDpeJICTBO MEXHAIHOHAJILHOTO obmennsi. M., 1977. Ounuan D. II. O nanbueiimeM pa3BHTHH KHCCJIe/[JOBAHHit NO npobaemMaM (YHKIKOHHDOBAHHS H H3YYCHHS pyCCKOTO f3bIKa, NPENOAABAHKA DpYyCCKOH JIKNTEpaTYypbI B COIO3HBIX H ABTOHOMHBIX pecnybimkax, ABTOHOMHEIX 0o6nacTax u okpyrax CCCP. — Becta. AH CCCP, 1979, Ne 5. Xanasapos K. X. Mcropuyeckast HeOOXOJIHMOCTb H NMPOrPECCHBHOCTh MEXHAIHOHAJI5LHOTO S35IKA B MHOTMOHAlHLHOHAJILHOM COHHAJIHCTHYCeCKOM rocyjjaporBe. — OBumects. HaykKu B V3Gexucrane Tamxenr, 1962, Ne 8. Xana3apos K. X. CrpoHTeibcTBO KOMMYHH3MA H pa3BHTHC HAILKHOHAJI5H5IX A35IKOB (Ha npaMepe cJIoBapHOro OdoHjna). — OGmecrs. Hayku B V3Gernucrane. Tamxent, 1963, Ne 3. Xana3apos K. X. Conmxenne Haumit H HALHOHAJILHEIC S35IKH B CCCP, — Tammenr, 1963. 41 e Xaxa3apos K. X. KpurepHH JĮBYg3b1uHA H ero npHuuHBeI. — B ku.: TIpoOJieMBI JIBYs1351MHA HH MHOTO= s3514ua. M., 1972. | Xanazapos K. X. Pemekne HALKOHAJIbHO-S135IKOBOHM npo6nemsr B CCCP, — M., 1977. Xoamoropoe A. H. VHTepHAHOHATBHBIC 4epThl COBeTCKHX Haumit. — M., 1970. Xoamoropoe A. H. KOHKpETHO-CONHOJIOTHYECKHE HCCIICIOBARMS ABYA3LITHA, — B xu.: [TpoGnemsr IBYS3BIYESA H MHOTOS3bMEA. M., 1972. | Iseiinep A. JĮ. CosBpeMeHHas COLMHOIHHIBHCTHKA. — M., 1977. Mieneruc JI. K. 3a6ora IlaprnuH 0 AyXOBHOM MOTEHIMAJIC COBETCKOIO Hapo/la. — B xn.: Pycckuit SBBIK — S3BIK APYXOBI H coTpymumyecTsa Haponos CCCP. M., 1981. Mumkyc C. VHTepHAIMOKATEHOE BOCHMTAHHE TPYAsUmXCs cena. — B xi.: MATepHAUMORAILHOS BOCIMTAaHHE Tpynsumxcs. Pura, 1967. ; Yeneaure JĮ. OcCHOBHEIe THI HADpYKNIeHHA JICKCHYECKHX HODpM B pycckoit pean JmTOBIeB. — Mūsų kalba, 1978, Nr. 2. Uenejnare JĮ. K Bonpocy 0 HeKOTODEIX JIEKCHYCeCKHX TPYAHOCTSX B peuH YHALIMXCH JIHTOBUCB. — B xn.; Bonpocki npenojįaBaHHHA PYCCKOTO S3b5IKA B INKOJIC C JIATOBCKHM SI3bIKOM oGyuenus | Cocr. JI. Cynasuuene. Kayrac, 1980. III Korsakas K. Literatūrų draugystė. — V., 1962. Lietuvos gyventojai (1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenys). — K., b. m. Lietuvos TSR istorija. — V., 1963, t. 2. Mackey W. F. The Description of Bilingualism. — In: Readings in the Sociology of Language/ Ed. by J. Fishman. The Hague, 1968. į Merkys V. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.). — V., 1978. Slawski F. Lexikalische Neuerungen im Baltisch-Slavischen. — In: Donum Balticum. Stockholm, 1970, Sommerfelt A. Diachronic and Synchronic Aspects of Language. — The Hague, 1971. Venclova A. A. Puškinas ir Lietuva. — Kn.: Laikas ir rašytojai. V., 1958. Kopenkaii IT. H. O packonsauxax B Koserckoii ryčepuau. — B ra.: IlaMarHas Kauxxa Kosercxoi rybepraun Ha 1863 rox. Oraen II. Maprune A. PacnpocTpaHeHue 135ika H CTPYKTYpHas JIMHTBHCTHKA. — B KH.: HoBoe B JHHIBHCTHKE., M., 1972, BEI. 6. Hemuenxo B. Pycckue crapoxwist JIaTesl H HX rosopsl. — Kalbotyra. V., 1963, t. 7. Ilayjs I'. IIpusaownsr HCTOpHH sa3sika. — M., 1960. IMuennanuxos II. Il. Pycckue B [pubanTtriickoM kpae. — Pura, 1910. Crankesnd A. OuepK BO3HHKHOBEHHA PYCCKHX nocesicHH# Ha JiurBe. — BuHjieHcKHif BpEeMEHHHK. KH. 4: Pycckue nocenenusi Kosencko# ryOepana. Bunsna, 1909, C. KAPAJIIOHAC K XAPAKTEPUCTHUKE JIMHI'BOCOLIMAJIBHOM CUTYALIMM PECITYBJIHKH Pe3iome T'niaBHbLIū KOMINOHEHT JIAHTBOCOLHAJILHOŽ cuTyaumm JiuToBcroit CCP cocrasnser TO, 4TO JIATOBCKHHA SI3LIK, STBJIASICb HALIMOHAJIBHBEIM A3BIKOM C JIpeBHeit H GoraToit rucLMeHHOH TpajinMIunel, BEINOJIHAET OCHOBHbLIC COIIHMAJILHLIC (DYHKIMM H yHOBIETBOPAET HYXJILI B3aHMHOTO OONEHHSA NpeJicTABHTeJIel JIMTOBCKOH CONHAJIHCTHYeCKON HalnnHu. OH SBIISCTCA A3LIKOM pecriyOjiuKaHcKOl IIE4ATH, paJIMO H TEJIEBHJIEHHA, HAlHOHAJILHOTO TeaTpa H KHHEeMATOrpadĖjHH, Ha HeM m3jaercsa 00IMMNHpHAS XVJIOXECCTBEHHAS, OOINECTBEHHO-IOJIKTH4eCKAS, HM HayuKAS JIATepaTypa, Bemercs OGYYCHHE B NIKOJIAX, B BbICINHX Y4eOHBIX 3ABeJIEHHAX, HM IIOJI53YIOTCA HA DpECITyOJIHMKAHCKHX Cb€3JIaX H KOH(ĖDEpEHIMSX. 42 Bejymias pojib HaLHOHAJIbHOTO A3bIKA B TaKOH BaxHOH cĖdjepe, Kak BbICINee obpazopanue, HNOATBEPKAACTCA JAHHBIME, COGpaHHLIMH IIyTEM COUMOJIHHIBHCTHYECKOrO AHKETHOrO ONpOca CTYJICHTOB cTapmux Kypcos KayHaccKOro IIOJIHTEXHH49eCKOTO HHCTHTYTA MM. Anranaca CHeuxyca: 92,8 % cryueHTOB BITYCKHOTO Kypca OOINaIOTCA Ha IATOBCKOM si3bike, 6,2 — Ha PYCCKOM H 1% — Ha MHOCTpaHHOM; 69,2 % CTY/CHTOB YHTAIOT JIATEPATYPY CBOE CIIeLIMaJIbHOCTH HA JIHTOBCKOM s3bike, 28,6 — Ha pycckoM H 2,2 — Ha MHOCTpaHHOM; 90,5 9 CTYAEHTOB NHINYT HA JIHTOBCKOM a3sike, 8,5 — Ha pycckom H 1 % — Ha HHOCTpaHHOM, CŪJIeJIOBATĖJILHO, B ob6meobpa3oBaTeNbHLIX CDEJIHHX TOIKOJIAX H BY3ax pECITyYOJIKKH OCHOBHBIM CPEACTBOM OOLUCHMS ABIACTCA JIMTOBCKHH A3IBIK, OJIHAKO HAPAIY ¢ HAM Bee Gonbinee 3HA4eHHC NPHOOPETaET PYCCKHil A3BIK Kak CPEACTBO oben, PACIIMPEHHOr0 MO3HAHMA. BylyYd OCHOBHBIM KOMIIOHEHTOM CONHAIBHO-KOMMYHHXATHBHON CHCTEMSBI, JIATOBCKHHŪ A3BIK OKa3hIBAET 3aMETHOE BIMAHWE HA JHHTBOCOLHANBHYIO CHTYALIHIO pecryOJIHKH. OBO NpOABIACTCH, B YACTHOCTH, B TOM, WTO BO BpeMS NOCJeIHEH BCECOIO3HOH IepenucH KHacCeJICHHA JIHTOBCKHH A3BIK HA3BAJIH BTODHIM S3BIKOM, KOTODELIM OHH cBOGOmHO Bnazeror, 106 954 pyccxux, 27 506 nonsxoB, 7341 Genopyc, 4865 ykpaunues, 4579 espees x ap. [lis HEKOTOPAIX M3 HHX OH AaXe CTAJI ponmsiM. Ilo nammsM nepenuck 1979 r., IATOBCKHI S35IK POMHBIM Ha3BajIH 9536 npejcTaBaTenci NONBCKONH HANMOHANBHOCTH, 6641 — pycckoif, 790 — Genopycckol, 654 — yxpamnckoid, 619 — eBpeiickoil HALHOHAaJILHOCTH H Ip. ĮlpyruM BaXHBIM KOMIIOHEHTOM JIHHIBOCOIHAILHOK CHTYALHH pecryO/MKe SBJISCTCSA OYHKIKOHAPOBaHHE DPYCCKOTO S35IKA KAK f3bIKa MEeXHAIKOHAJIbHOTO OOLICHWS COBETCKHX HApOJIOB — couManbHas HEOŠXOJIHMOCTE, OGYCJIOBJIEHHAS HHTEpEeCAMH NOCTPOCHHS KOMMYHH3Ma B Hamel cTpase. IlpuMeneHne PYCCKOro ;s35IKA OOYcCJIOBJIHBaeTCA TAKKe BCH 9KOHOMHYCCKOH, obmecrBeHHOM H KyJbTYPHOH XH3HBIO pECIryOJIMKH. JIuTOBCKMi S3BIK KaK CPEACTBO OOIIEHHS JIHTOBCKOH CONHANHCTHYECKOW HAMM H pycceknit A3LIK KAK 36K MEKHALMOHANBHOrO OOOIEHHA COBETCKHX HAPOJOB B XO3siicTBeHHOM, ofmecTsesHOM H Ky/IbTYPHOI XH3HH DECOYOJIKKH JONOJIHSIOT APYr APYra H FAPMOHHYECKH [COCYIIECTBYIOT. CooTHOIMEHHE COlNKHAJILHEIX (DyYHKIMHĖ, BEINOIHASMBIX JHTOBCKAM H PYCCKHM S3bIKAMH B XH3HH pecnyGmaxu, BechMa o6mmpro u3ywun FO. JĮ. Įlemepues (1976). V3 22 BEVIeJIEHHLIX HM cep NpuMEHEHHA S3b5IKA JIMTOBCKHH H DpYyCCKHŪĖ napajuiebHO GyHKIHOHHDPYIOT B DAIMOBENIAHHH H TĖėJIEBHJIEHHH DECITYOJIHKH, B B5ICINeM OGpa30BAHHH, B HayKC H TEXHHKE, B TOCYJAaPCTBEHHBIX Y4upexJIeHHSX, B ĮIEJIONDOH3BOJICTBE H OĖDHUKAJISLHOH NMepenHCKe, B KYJILTYDHO-IIDpOCBETHTEJIbCKHX Y4upeXxJIeHHSX, B HAYYHOM, OOIIECTBEHHO-HOOJIHTHYCCKON MH KYJILTYDHON XH3HH, B MECTHOM TDAaHCIIOPTE H Y4peXJICHHSIX CBS3H, B CĖdepe obcnyxupanus H Ap. B Tpex chepax, a HMEHHO: B ODOIeHHH MEX cO60I0 CAMHX DpYyCCKHX, B OOINEHHH JIMTOBINJCB C NNpejiCTaBHTeJIAMH JIDYTHX HApOJIOB, B IIeperiuCKe C LIEKTDAJILHLIMH Y4DEXKJIEHHAMH, A TAKKe C JIDYTHMH DECINTYOJIAKAMH, — BėĮIYNIAsi DOJIb NpHHAaJŲIeKUT PYCCKOMY S35IKy. B IpOMEINIJIEHHOM IDpOH3BOJICTBE H TEXHHYECKOH NOKYMEHTAIMH, TIC COOTHONICHHE NpHMEREHHA OJIKOTO H3 ĮIAHH5IX A35IKOB 3aBHCHT OT HAIHOHAIBHOrO COcTaBa paboHX, CJIYXANIHX H HHXCHEDHO-TEXHH4CCKHX paOOTHHKOB, JIHTOBCKHĖ H pyCCKHH S3bIKH ynoTpelJISIOTCA HapaBEe. B OCTAJIbHELIX OOJIaCTSX XO3sHCTBEHHOM, CONHANBLHOMN, OOINECTBEHHO-I1OJIHTHMECKON H KYJILTYDHOČ XH3HH DpEeCnyOJIMmKH IIpeoOjIajiaeT JIM TOBCKHIE AB3bIK. OTO HAYAJILHOE, Cpejnee oOmee H cpej/tiee cnenaJibHOe OOpa30BAHHe JŲIS ACTH JIATOBCKONH HAlLHOHAJI5HOCTH, CYJIONpOH3BOJICTBO H IIEDHOJIHYECKAS MEYaTh. Bo3MOXHOCTb CIIYIMATbL H CMOTDETb IpOTpaMMEI Ha PYCCKOM f3bike JaroT JiaroBeroe pamuo ¥ TejieBuyIeKne, BausHIOCCKOC6 pajiKo exenHeBHO | 4 10 MuH TpaHCIHPYET CBOH OnepejiauH Ha pycCKOM si3bIke, B ygeGHOM roay asa pasa B Henenio no 20 MMH nepejialOTCS YPOKH pyCCKOTO A3bIKa; 2 ų 20 MHH B CYTKH Ba PYCCKOM S3bIKe TPAHCIMPYIOTCH CIOPTHBHBIE IIDOTDAMMEI, KOHIEPTSI, pa3JIMYHBIC TOPXECTBA. BpeMs mepeay Ha PYCCKOM S35IKC BHIBHIOCCKOrO pajgHO 3HAYHTENLHO yBeJMYHBaeT perpancusmus #3 Mocksbl — 3,5 4 B CyTKH. JINTOBCKOE TEJICBH/ICHHE TAKKE 3HA4HTEJIbHYIO YaCTh CBOMX Nepenay Beier Ha pycckom sasike, Hanp., B cy66oTy, 11 oxrabps 1980 r., pecry6JIMKAHCKOCS TejieBHjIeHHe paborano seero 15 4 56 mun, B TOM YmCjIe 9 4 34 MHH — Ha JIHTOBCKOM s3sike H 4 9 33 Mur — Ha pycckoM. B ceHrTaOpe 1981 r. m3 201 1 paGorsr JIurosckoro TeJICBH/ICHHS NporpaMMEI Ha PYCCKOM si3bike 3AHHMAJIH 85 4, wma 35 % Bcero paGowero spemen. 43 HApyras o6Gmmapzras cepa HHTEHCHBHOTO IIpHMERHCHHSA PYCCKOro si3blka — JTO CHCTEMA HADpojlHoro 0o6pa30Bamus: B Coserckoii JluraBe pelicTByIioT HeMAJIO BOCbMHJIETHHX H CDpe/lHHX ILKOJ C pyCCKHM S3BIKOM OOy4eHHs. PyHKUHOHHPOBAHAE PYCCKOTO s3bIka B chepe BbICINero OOpa30BAHHSA NPOABISETCA HE TOJIBKO B TOM, 4TO yueOHHKAMH H ApPYrod CIIeELMAJIbHON JIMTepaTypoli B 3HAYMTEIBLHON Mepe CTYICHTHI IIOJI53YIOTCA HA PYCCKOM sI3bIKe, HO, CAMOE IMIaBHOE, B TOM, YTO B CHCTEME Bhicuiero obGpa3oBanus JIuropckoit CCP pycckmil s35IK HApSIy C JIMTOBCKHM NPHMEHSETCS B Ka4eCTBE 53bLIKA IpenojaBaHHsA. O06 3TOM KpacHODPEYHBO TOBODAT ciemyioiine nanusie. B 1980—1981 yu. r. B 13 By3ax Jlurosckoit CCP u3 o6mero uncna 400 akajieMuyeckux Tpyri JHEBHOro orxesexws, 140 rpymm BeuepHero otaeneHus H 150 rpynm 3a04HOro OTIeEJIEHHA cOOTBeTcTBeHHO B 40, 14 H 15 axanemuyeCKHX rpynmax 3aHsATHS ITO BCEM IpeaMeTaM BeJIMCh Ha pycckoM s3bike. B 1980 r. B By3sr JluToBckoit CCP riocrynano 9100 cryjneHTOB, B TOM HHCJIe B IPYNax ¢ PyCCKHM SI3BIKOM NPEnoiaBanns HaC4HTbIBaJIOCb 1587, unu 17,4 %, — B cpennem 920 cryjieHTOB Ha aHeBHOM oTaencHuH (58 %), 322 — Ha BeuepneM (20 %) um orojo 345 crynentos (22 %) — Ha 3a0MHOM. Bee ckasaHHOE MO3BOJIAET HENATh BEBO, YTo KommyHucTHYeckas napTus JIHTBbI ¢ GOJILINHM BHAMAHAEM OTHOCHTCS K 3ampocaM B OOJIaCTH A3BIKa, KYJIBTYDbI H ObiTa TDaXKXIIAH HEKOPEHHBIX HAalLHOHAaJIbHOCTEH, paOOTAIONIHX H IIpOXHBAIOINIHX B pecIryOJImKe. UT065I BLISCHHTL, HACKOJIbKO ĮĮOCTATO4HELI HABEIKH B PYCCKOM si3bIKe, MIOJIYKeHHBIe B Cpejmeit mxosie, Guin OrnpolNnenbI 440 paGoTHHKOB KYJIbTYDpbI H HAPOAHOTO xO3aiicTBA (CO craxem paGOTBI He MeHee 3 JIeT) NATH pažOHOB H IBYX TODOJIOB pecrnyGmuku, 285 Jie MOGHJIH30BAHHBEIX (IpejicTaBHTeJjielKi BceX paiioHOB H TOpO/I0B), a TaKxe 304 cry]eHTA pa3JIHMYKLIX CIetMaJIbHOCTEH 2—4-ro Kypcos. J[aHHbIe OOcJIe/10BAHHS IIOKA35IBAIOT, HTO GOJILINHHCTBO ONPOMIEHHLIX OOJIEC HJIH MeHee YJIOBJIETBODEHELI HABbLIKAMH UTeHHS (90,9 9; onpomennsix), micsMa (81,3) u peun (76,6), nojryteHHbLIMH B cpejinei mKone. YacTHYHO HENOBOJBLHBIX HABLIKAMH 4TEHHA GLIJIO 6,5 9%, HABHIKAME IIHC5MA — 16,2 H HaBLIikaMH peux — 20,8, a MONHOCTHIO HEAOBOABHBIX OBbIjIO Jims 2,6 %. PesynbTaThl onpoca MOATBEPKIAIOT H TOT (AKT, HTO OYEHb BAXHLIM (DAKTOPOM B OCBOCHHH JIMTOBCKHM HAPONOM S5135IKA MEXHAUMOHAILHOrO OOINeHHA SBIISCTCA mKona. BO35MEM, Hamp., JAHHLIC, NOJy4YCHHbIC COLMOJHHTBHCTHYECKHM AHKETHLIM ONPOCOM BBbIirycKHHKOB Kaymacckoro TIONHTEXHHYECKOTO HHCTHTYTa BM. AHTamaca Creukyca. Ha Bompoc: ,,Kakos ypoBeHb BJIAJIEHHS PYCCKHM A3bIKOM?“ MOJNY4eHBI CNEAYIONIHE OTBETHI: TOBODpIO cBOGOmHO — 28 %, YAOBIETBODHTeJILHO — 56, cnabo — 16, mamy xopomo — 6, yAOBIETBOPHTENBHO — 60, mwioxo — 34. Ilpu 9TOM CJICAYeT HMETb B BHJIY, 4TO B KAa4CCTBE DOJHOTO 53bIKA POMHMTENCH B OCHOBHOM YKa3hIBAJICH JIMTOBCKHH A3bIK (98 %). IlpyruM BaxHkIM įakTOpoM pa3BHTHA JIKTOBCKO-pyCCKOTO JIBYSBbIuH;A SBISETCS HenocpenCTBEHHBIH KOHTAKT C HHOA3BIYHBIM HACEJCHHEM B MHOrOHAIMOHANBHBIX TPYAOBBIX KOJUIEKTHBAX, TperbuM (QaxTOpOM OBNANEHHS PYCCKHM SI3BIKOM, KACAIONMHMCS, OJJHAKO, TONBKO MYXYHH, cnenyer Ha3BaTb ciayxOy B CoBerckoit ApMuH. DTO O6CTOSTENBCTBO 3HAYHTENLHO yriaybnser 3HAHHUC PYCCKOTO fA3bIKa, NOJYYCHHOE B CpejiHeH IIIKOJIE, H MOITOMY Y ripencTaBHTEeJIeit MYXCKOTO HACCNCHUA OHO Yale JIyuINe, 4eM y xenumH. Cpejiu CBOGOJIHO BJIAIIČIOINHX BCEMH OpMAMH pycCKOTO s3bIKa MYKYMHBI COCTABIIIIOT 61,7 %, a xeHmuHs1 — 38,3, cpejiH He 3HAIONHX pycckoro SA3bIKa MYXKYHH OKOJIO 24 %, a JKeHIuH npuMepHo 76. MoxHo nojiaraTb, “TO 3HAHHE H AKTHBHOE MOJb30BAHHE PYCCKHM SI3bIKOM B CEJIbCKOH MecTHOCTH B 3Ha4HTeJILHONŽH MEDE 3aBHCAT OT STHHYECKONH KOMIONKTHOCTH peruoxa x oGparHO rponopUKOKAJIbHO Eli. Tak, B MECTHOCTSIX C BbICOKOH KOMNAKTHOCTBIO HACEJIEHHAS KODpEHHOH HAIIKHOHAJIbHOCTH (Hanp., B AJMTYcCKOM paitoHe — 95,1 9% JimroBueB, Kancykckom — 97,6, Kenaitasiickom — 92,4, MlaynsiickoM — 96) 6,5 % xuTeneit cena cBo6oaHO TOBOPAT, 4KHTAIOT H MHIIYT HA PYCCKOM a3biKe, 12,7 — rosopar H mamyT, 38,3 — roeopaT cnabo, a 42,5 — me 3HAOT ero. B paitoKax € Npe0OJ1aJjaHHeM pa3JIMMYKHOTO NO HALIKOHAJIbHOMY COCTaBy HACeJICHHA NPOLCHT HACEJIEHHSA, BJIAJIEIONIĮETO PYCCKAM A3LIKOM, BBILIC. Tax, B 3apacaiickom paioHe, rie NpOxXHBAIOT PYCCKHE CTapoXHIIbI, A KOPEHHOE HACE/IEHHE COCTABIISET BCEro 68 %, cBOGOMHO BNANEIONMX PYCCKHM S3BIKOM 39,1 %. 44