Įvairūs morfoneminiai dialektizmai šiaurės rytų žemaičių dūnininkų šnektose

MOKSLO KALBOS KULTŪROS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIV (1985) VYTAUTAS VITKAUSKAS ĮVAIRŪS MORFONEMINIAI DIALEKTIZMAI ŠIAURĖS RYTŲ ŽEMAIČIŲ DŪNININKŲ ŠNEKTOSE Apie kai kuriuos morfoneminius žemaičių šnektų dialektizmus, vartojamus apie Kuršėnus, Vidsodį, Pāvandenę, Viekšnalius, Užventį ir kt., jau rašyta ¹. Šiuo atveju imamas dar pluoštas įvairių žodžių, kurių šaknyje, priešagėje ar priešdėlyje yra sudaromųjų garsų, negalimų pagrįsti dėsningu, reguliariu pakitimu. Tai būna atvejai, kai šnektose egzistuoja kita žodžio šaknis, skirtingą darybinį kokį elementą turinti priešaga ar priešdėlis (žodis gali turėti atsiradusį tam tikrą neetimologinį garsą ar kaip nors išlaikyti senovinio, šnektose jau suirusio dėsnio kokią liekaną). 1. Morfoneminiai dialektizmai su balsiu i: Čia nagrinėjamų žemaičių dūnininkų šnektų balsis i: yra dvejopos kilmės: Ik jį atliepia y (vī˙rs / ū˙rs ~ ūyras, grī˙na ~ grynā, li˙nuoti / li˙nuo-te ~ lynoti ir kt.) ir dvibalsį ie (i˙na / i˙na ~ iena, ui˙nc / u˙nc ~ vienas, šū˙sa ~ šviesā, ži˙dā.ms / ži˙dā.ms ~ žiedāms ² ir t. t.). Tačiau aprašomosiose šnektose balsis i: vietoj Ik dvibalsio ie turimas kartu su visais žemaičiais ir tam tikrais atvejais net su kaimynais vakarų aukštaičiais. Laikant žemai- 1 Vitkauskas V. Šiaurės rytų žemaičių dūnininkų kai kurie morfoneminiai dialektizmai.— LKK 1977, t. 17, p. 97—108. 2 Dėl pietų žemaičių ie>i(i) žr. Girdenis A. Ką turi dūnininkai vietoj literatūrinės kalbos ie, uo.— Baltistica, 1970, t. 6(2), p. 143—144; Bukantis J. Pietų žemaičių diftongoidų i(i), u(u) (Ik ie, uo) fonetinės ypatybės.— Kalbotyra, 1979, t. 30(1), p. 23—31, bet plg. Grinaveckienė E. Dėl poros fonetinių reikšmių interpretacijos.— LKK, 1977, t. 17, p. 209—210. Šiuo atveju galima tikrai pasakyti, kad i˙ ~ y ir i˙ ~ ie foneminio pobūdžio skirtumų tikriausiai neturi (tuo įsitikinta apklausinėjant ne vieną tų vietų inteligentą, gerai mokantį šnektą). Gramatikacinio pobūdžio skirtumų ir esama, bet, matant, kaip šios šnektos „pabėgo“ ar „bėga“ nuo homonimų dī˙us ~ dīvas ir di˙us ~ dievas, kli˙nc / kli˙nc ~ klienas „laibas“ ir bli˙nc ~ blūnas ir kt., lyg ir drąsiau galima pasirinkti senąjį, tradicinį šnektų variantą ie>i:. Gaila, kad tuose straipsniuose neparodoma, kokį balsį taria dūnininkų minėtuose žemaičių žodžiuose su i:, u: vietoj Ik ie, uo (diplominiuose darbuose ir į Lietuvių kalbos atlaso fondus, ir LKŽ kartoteką ateinantys lapeliai rodo, kad čia studentai irgi girdi ž(i), u(u): mi(i)ls / mi(i)ls „mielas“, gerā(a)s'us „geruosius“, net šōnimi(i)žis iš šun+myžis). Apie tai daug kalbama, todėl tie žmonės, kurie girdi čia kitą fonemą ar bent alofoną, turėtų tuos atvejus ypač patikrinti ir tvirtai nustatyti visas skirtybes. 252 čių visas patarmes ir šnektas vienu istoriškai susiformavusiu kalbos vienetu ir vėliau susiskaldžiusiu, tuos donininkų (vakarų žemaičių) ir dounininkų (šiaurės žemaičių) su balsiu i· tariamus žodžius radus ir dūnininkų (pietų žemaičių) šnektose, manytina ir čia nuo seno buvęs balsi i· ~ y, o ne i·<ie, t. y. ne i· = ie. Žodžių šaknis. Tokių pavyzdžių nėra daug: gi·dra „giedra“ Krš, Užv, Pvn, Vkšn, gi·dras, gi·drā „giedras“ Vrp, Krš, Pvn, Užv, prā·gi·drā·lis „pragiedrulis“ Pvn, Vkšn, prūogi·dra „pragiedrulis“ Drv, Krš, prūogi·dru-lis „pragiedrulis“ Vds (plg. šiaurės žemaičių gi·dra Als, Ub, Trš, gi·dras Vkš, Pp, Rdn, Tlš, gi·dros Als, Vrd, Vvr); li·tūs / li·tòs „lietus“, li·tuoc / li·tuoc / li·tūoc „lietingas“, li·tinks „lietingas“ Krš, Vrp, plg. bemaž visų vakarų aukštaičių li·tūs / li·tus, visų dounininkų — šiaurės žemaičių li·tos, li·tūoc ir kt.; visų donininkų — vakarų žemaičių li·tos / li·tūs ir kt.; žr. dar LKŽ VII 593—596, kur pateikti žodžiai lýtingas „lietingas“ — ir iš buvusios Prūsų Lietuvos šnektų, lytinis „lietumi iškritęs“, lýtotas „lietingas“, lýtotie „lietui lyjant“, lýtpaltitis „lietpaltis“, lýtuotas „lietingas“, lytùs „lietus“— yra faktų iš M. Daukšos ir J. Bretkūno raštų, lýtva „lietus“, lýtuas „lietin-gas“, lýtuotas „lietingas“ (čia reiktų tik suabejoti, ar Šaukėnų li·tàsis vies atstatytinas lietàsis LKŽ VII 437, jeigu mes tą žodį siejame su lietumi, ly-tumi); mi·ls / mi·lūs „mielas“ Krš, Drv, Vrp / mi·ls / mi·lòs Pvn, Vkšn, Užv, plg. visų dounininkų mi·ls / mi·lòs „mielas“, visų donininkų mi·ls / mi·ls „t. p.“; plg. LKŽ VIII 184—185 pateiktus žodžius mylai „vos tik bepigu, jei tik“, mýlait „bepigu“, mýlas „mielas, kiekvienas, mylimasis“, mylasirdystė „gailestingumas“, LKŽ VIII 200—201 mylùs „mielas“ (tiktai didžiai abejotinai Karklėnų mi·laširdì·sti transponuota mielasirdystė — LKŽ VIII 145; ri·di·ti / ri·di·te / ri·di·te „siundyti, kad rietųsi, vykdyti“ (plg. ri·di·t’ Skn, Grz, Sl, Žg, Mšk, ri·di·te Pp; sorì·de būobas / uo pãtė jaũkà·s, ri·di·te Ms, Šts, Vkš, Trk, Trš, Rdn, Jdr, Vvr, latvių rīdīt; abe-jotina yra LKŽ XI 552 forma suriedinti iš Gardamo, nes ten tariama ri·di·te kaip ir tų žemaičių, kurių panašus, tolygus tarimas transponuojamas rū-dyti — LKŽ XI 539; ten yra ir atstatinėjimo klaida iš Kruopių rėduti, nors tariama ri·di·t’ šių apylinkių aukštaičių, o ri·di·te — žemaičių; žù·ginti / žù·gìnte / žù·gi·nte „versti žviegti, rėkinti, virkdyti (ppp. vaikus)“ — plg. dar vakarų aukštaičių žù·gint’ Skn, Grz, Sl, Žg, žemaičių dounininkų žù·gi·nte Klk, Rdn, Trš, Žr, Jdr, Vvr, PP — kas tus vā·kùs tā·p sužù·gena ir t. t.); ži·duli·s „žieduolis“, ži·dulìnis „žieduolinis“ Krš, Drv, plg., ži·duoli·s Grz Mažeikių, Rakañdžių k., Skn, Žg, ži·doule Dr — LKT 69, ži·du.lė „žieduoliai“ Rdn, Trš, Ub ir kt. Šitie visi žodžiai šaknyje, be jokios abejonės, turi kitą balsį dėl tarminės apofonijos, todėl yra būdingi dialektizmai žemaičiams ir vakarų aukštaičiams (bent jų tam tikrai daliai). Žodžių priesagos. Kai kada šnektų balsis i· atliepia 1k ie ir priesagose (kaip ir tose žemaičių šnektose — dounininkuose ir donininkuose, kur nėra fonetinio dėsnio ie>i·. Pvz., uuoki·tis / uuoki·ti·s, uuoki·ti / uuoki·te „vokietis, vokietė“, hibr. uuoki·tka „vokietė“, uuoki·tkape· / uuoki·tkapė· „vo- 253 kiečių, apskritai liuteronų kapinės“, „prastas, apsimetęs vokietis“, plg. vókietis / vókietis / v(u)o.kití·s / voki-tí·s ir pan.— visos dounininkų šnektos, vó·ki·tis / vó·ki·tis / vó·ki·ti·s / vo·kì·te — visos donininkų šnektos; plg. dar vó·ki·tõks „vokietukas“ Prk Pė-žaičių k.— LKT 142, vo·ki·tė·je „Vokietija“ Sg, Kin, Slu (kai kada žodynuo-se žem. vókytys, vókytyš dar pakeičiamas k vokiečiu, žr. vokiečiu Sts — LKŽ V 70, vokietis Sts — LKŽ VI 481, bet dabar tokie nesklandumai LKŽ tomuose jau yra bemaž išnykę); š’aulì·tis / š’aulì·tis „Šiaulių apylinkių ar miesto gyventojas; apskritai šiaurinių vakarų aukštaičių šnektų atstovas“, š’aulì·tù·ti / š’aulì·tù·te „kalbėti šiaurinių vakarų aukštaičių šnekta“, š’au-li·tìškas „būdingas Šiaulių kraštui“ Krš, Vrp (plg. š’aulì·tis „taip pat“ Rdn, Pp, Trš, Ub, Akm, Lk, Eig, Tl, š’aulì(·)tõute „aukštaičiuoti“ Pp, Šiaudinė, Trš, Ub, Lk); „nauji·nà „naujiena, žinia“, nauji·nininki „daug naujienų žinanti moteriškė“ Krš, Vrp. (Plg. šiaurės vakarų aukštaičių nauji·nà StngŽ 26, SmIn, visų dounininkų „nauji·nà, donininkų nauji·na Krg, Klp, Plik ir kt.; plg. dar LKŽ VIII 588 pateiktus žodžius naujynà „naujiena“, naujynininkas, -ė „kas gaudosi naujienų“);³ priesagos -ynė vediniai: k’au-šì·ni / k’auši·ne „kiaušinienė“, kunkùolì·ni / kunkùolì·ne „kukulienė“, klec-kì·ni / kleckì·ne „bulvių kukulienė“, lapì·ni / lapì·ne „buroklapių sriuba“, ru·kštìeli·ni / ru·kštìeli·ne „rūgštynių sriuba“, u·gì·ni / u·gì·ne „ugienė“, žìrni·ni / žernì·ne „žirnių sriuba“ ir t. t. (plg. k’auši·ne / k’auši·ne, kunkuo-lì·ne / kankùolì·ne, lapì·ne ir kt. visose dounininkų ir doninin-kų šnektose, kurių duomenys visur transponuojami taisyklingai, išskyrus dunininkų, kurių -ynė neretai palaikoma -iene dėl ie>i: kiaušinė Trg, Krš — LKŽ V 712, o Sv kiaušynė; kleckienė Sv, Up — LKŽ VI 24, bet Krkl, Ll kleckynė — ten pat, klekšelienė Lkv — LKŽ VI 43, kunkulienė Krš — LKŽ VI 900 (toje šnektoje tėra tik kunkulì·ni ~ kankolynė) ir kt. Matant šitokį priesagų -yna, -ynė, -ytis, -ė kirčiavimą pagrindiniu kirčiu, sunku šiuo atveju pritaikyti kiek anksčiau žym ių mokslininkų pasakytą mintį, kad „niekad nekirčiuojamose morfemose rytų baltų *o, e ~ ilks uo, ie šioje tarmėje yra virtę į u, i arba uᵃ, iᵃ“⁴. Šiuo atveju turbūt turimas kitas priesagų sudaromasis balsis (plg. dar V. Urbučio išskirtas priesagas -ynė — LKG I 360: balandynė, bulbynė, duonynė ir kt., -ytis, -ė — LKG I 414: šiaulytis, vógytis, veliuonytis). Žodžių priešdėliai. Kaip visų žemaičių prielinksnis (ir priešdėlis) nu· / nu yra su savitu balsiu u· / u, taip ir prie, prieš (ir priešdėliai prie-, prieš-) turi kitą balsį — i·. Visos, ir čia aprašomosios šnektos sako pri· / pri, pri·š / priš.⁵ Žodis prieš būna ir prieveiksmis, kuris kalbamosiose šnektose tariamas pri·š / pri·š (variantai pri·ša·s / pri·ša·s, pri·šo). Lygiai šitaip (pri·š, pri·- ⁶ Šiuo atveju žem. naujynà gali turėti ir slavišką priesagą, plg. lenkų nowina. Be to, arimas žemaičiuose yra kitaip tariamas: dounininkų „naujėina / ną.u.fėina, donininkų — naujėna. ⁴ Girdenis A., Zulys V. [Rec.] — Baltistica, 1972, t. 8(2), p. 200. ⁵ Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija.— V., 1966, p. 85. 254 šā:s) tariama visur donininkuose. Donininkų yra vartojama piː / pi (dėl tų šnektų tirpimo dabar lyg ir rečiau girdima), Juodkrantėje pie (iš latvių tarmės), o Rusnėje 1958 metais girdėta tariant kažkokį įtemptą skiemens balsį ė (pė). Visuose žemaičiuose (ne išimtis ir čia aprašomosios šnektos) turima labai daug vardažodžių su dažniausiai kirčiuotais priešdėliais pri-, pri-š- (donininkų piː, Rusnėje pė-: piːėdis, piːnumis „priebutis“, pėːbruka / piːbroka „priebrukas“). Pvz., priːauks / priːauks / priːa.uks „priaugantis gyvulys, jauniklis“, priːbrauks „priebrukas“ Vds, Užv, priːbruka „t. p.“ Drv, Krš, priːbriekšma / priːbriešma / priːbriekšma „prietema“, priːburs „burtas“ Drv, priːdievini s / priːdievinis „pasikeičiamas drabužis“, priːjiedis / priːjiedis / priːjiedis „privalgymas, priedimas“: tas rūːkiːms ne priːjiedis, uo ūːraː nelˈaːunaːs Krš, priːgrinc / priːgrinc / priːgri.nc „priekletis“, priːtvirtini / priːtvertene „vidurių, šlapimo užsilaikymas“ ir daugybė kitų. Prie jų yra, matyt, vėliau prisiderinę priːdaː / priːdaː „priedai“ (plg. prēːdāː Sg, Prk, prēic Zd, Skd, Ms, Vkš, Pp), prˈkāːls „priekalas“ Krš (bet plg. preikā.ls Pvn, Vkšn, preikā.ls Drv); priːšinks / priːšinks / priːši.nks „priešingas“, priːšininki / priːši.ninke „namo prastesnis galas“, priːšpilnis / priːšpilnis / priːšpō.lnis „priešpilnis“, priːšpriːšėːs / priːšpriːšėːs „priešpriešiais“ ir t. t. Pasitaiko (vakarinėse aprašomosiose šnektose gana dažnai), kad tarmiškasis pri- pavartojamas vietoj Ik ir aukštaičių tarmių pri-: priːsimė.rkielis „kas neprimato“ Pvn, Vkšn, priːsisprūogielė „prisigėrėliai“ Pvn, Vkšn, Užv, priːsirijielis Vrp, priːsituātinims „prisigėrimas“ Krš ir t. t. Šis reiškinys smarkiai nyksta: apie Kuršėnus dabar taip tariant jau beveik nebegirdėti, o apie 1955—1960 metus, kol buvo daug žmonių, gimusių dar XIX amžiuje ir nepatyrusių Ik įtakos, formų priːsigierielis, priːtrā.ukims „potraukis“, net priːplaikūms „malonumas“ buvo galima dažnai išgirsti. Priešdėlių pri-, priš- darinių turi ir aukštaičių kai kurios šnektos, ne tik visi žemaičiai. a) Prūsų Lietuvos vakarų aukštaičius vartojus tokias formas rodo F. Kuršaičio veikalai: prȳangis K (plg. dar priangį BBPs84,2, RB2Moz.27,9), prȳdaržė K, pryjega K, prymoterė „sugulovė“ K II 42, prȳkalba K, pryša-kys K, pryšokiais K, prȳtamsa K, prȳupė „intakas“ K II 88, prȳvarta K II 73, pryžada „prižadėjimas“ K ir t. t. Tokių formų randama ir kituose to meto žodynuose: prȳangis R, prȳblindė MZ 29, N, prȳdėlis N, priš N, pryšakinis R, pryžeda R 388, N ir t. t. Formą prȳturtinė „vidurių užkietėjimas“ užrašė ir Jurkšaitis (Jrk 51). Žodžiai priːšpietei „priešpiečiai“, priːuā.r.te „vieta prie vartų“ užfiksuoti vad. žvejų tarmėje Prūsuose (Stngž 88). b) Nemaža panašių formų vartojama visose dabartinėse vakarų aukštaičių šnektose. Pvz., priːšakiːs / priːšakiːs „priešakys“ beveik visi vakarų aukštaičiai, priːžeda „priežda“ Grz, Sk, Btg, Zp, priːžadā „taip pat“ Lks, Plv, Dkš, Gdl, priːžeda „taip pat“ Jnš, Mšk, Pkp, Btg, Bb, Vnd, Krm, Pnmž, priːžedā „taip pat“ Ar, Grš, Kbr, Gž, Kps, Klvr, Lbv (ir vakarų dzūkai — pietų aukštaičiai apie Rūdam iną, Lazdijūs, Būdvietį, Šlavantus), 255 plg. LKA I 43—44 (Komentarai), kur pateikta ir kitokių formų iš įvairių aukštaičių šnektų: prįžieda, prižieda, prįžadas, prį. c) Panašių faktų pastebėta ir rytų aukštaičių šnektose. Pvz., pri·šak’s6 Jnšk, Grš, Zml, pri·šaki’s Kp (nj.?), pri·klėt’s „prieklėtis“ Zml (į rytus esantis Lauksodis), pri·kaki’s „tam tikra senoviškos krosnies dalis“ Pš, Lnkv, Všk, Slč, Pmp, pri·taisa „koks įrengimas, prietaisas“ Ds, Rš, Vdš ir kt. Turbūt šiam atvejui priskirtinos ir tokios formos kaip pri·blondu „prieblanda“ Er, Rm, Ul, Vel, pri·valgīs „privalgymas“ Bsg, Srv, Pn, Rm, pri·varžu „suvaržymas“ Rm ir kt. Balsis i· šiuo atveju tariamas iš esmės visose žemaičių patarmėse, vadinasi, jis čia galėjo būti ir prieš visos žemaičių tarmės suskilimą (plg. M. Mažvydo raštu faktus: prisch tawa szadi Mž 56, norandijk prischtarauiencius Mž 51). Be to, kaip matome, taip esti ir dalyje vakarų aukštaičių ir net rytiečių šnektose. Manoma, kad tas balsis i· atsiradęs iš dvibalsio ie dėl proklizės⁷, bet, rodos, galėtume laikyti, kad čia yra atsiradęs kitas balsis dėl apofonijos, kaip ir anksčiau minėtų žodžių šaknyse ir priesagose, tuo labiau, kad prieveiksmis pri·š / pri·š (o ypač pri·šaˑs / pri·ša·s) proklizėje iš viso daugeliu atvejų gali nebūti. Dėl enklizės ar proklizės iš dvibalsio ie nebūtinai turėjo bemaz sutartinai visuose žemaičiuose ir daugelyje aukštaičių šnektų atsirasti pri·š, pri· (pi·; dėl enklizės rytinėse aprašomosiose ir kaimyninėse žemaičių šnektose priš, pri·). Plg. dar dabartinių dounininkų — šiaurės žemaičių nekirčiuotų ilgųjų e>ie>e (tarpinis garsas tarp e ir i) || (i)e: mestėlė·~ miesteliai, g(i)erimā·~ gėrimai, v(i)elē·k||vėlė·k „vėl“ Brs, Sd, Nv ir kt. Žinoma, enklizė tam tikru mastu galėjo prisidėti, bet čia bus lėmusi minėtoji apofonija, kaip ir kirčiuotose žodžių pozicijose (žr. pavyzdžius aukščiau). Priešdėliai pri-, priš- (pri-, priš-), turėdami ne visai aiškios kilmės sudaromąjį balsį i· (i), tikriausiai balsių kaitos padarą, kaip ir žodžiuose lytūtis, lytotas, gydārā, vōkytis, vōkytė ir kt., sudaro ištisą grupę dialektizmų, vartojamų visuose be išimties žemaičiuose ir dalyje aukštaičių (ypač vakarų, kartais net rytų) šnektose. Kartais kalbos mokslo veikaluose dėl to svyruojama. Pvz., Klaipėdos pi·bėga transponuojama prībėga LKŽ X 623, Šaugų pi·brauka — priebrauka LKŽ X 624, teigiama ant priekalo Krtn (=preikalo) LKŽ X 644, prie (= pry) Vur — LKŽ II¹ 1100, prie (= pry) Grg — LKŽ II¹ 1100, prie (= pri) Žlp — LKŽ II¹ 1101, prie to (= py to) Rsn — LKK XVII 19, prie (= pri) pono Vks — LKŽ VI 623, prie (= pri) žmogaus Plt — LKŽ VI 632 ir t. t. Tai, be abejo, yra tik tarmiškųjų formų išvertimas į lk, bet ne jų transponavimas. Rytų aukštaičių panevėžiškių (Mūšos upyno) ir kitų šnektų (pvz., Kėdainių, Ukmergės, Anykščių ir t. t.) pri netinka transponuoti žemaitiškai 6 Apostrofu čia žymimas vad. Mūšos upyno šnektų neaiškus, vos vos girdimas murmimasis balsis. 7 Zinkevičius Z. Min. veik., p. 424, 426. 256 pri, nes šiuo atveju tų šnektų i (kartais tariamas praplatintas, į žemaitišką atitinkamą garsą panašus balsis) yra atsiradęs dėsningai nekirčiuotoje pozicijoje iš dvibalsio ie, todėl netinkamai transponuota tokie žodžiai: pridienauti (=priedienauti) Krč — LKŽ X 612, pridienis (=priedienis) Lnkv, Pmp, Kri, Dj, Sml — LKŽ X 612, pri (=prie) Bsg — LKŽ X 903. Panašaus gerumo yra ir prė, dėl enklizės turintis ė iš ie: prė (=prie) Jrb — LKŽ II ¹ 1101, prė (=prie) VIkv, Prn, Skn, Sk — LKŽ X 614 (ten pramaišiui rašoma ir prie VIkv — LKŽ X 615), prėš (=prieš) Lp, Prn, Dv, Skn — LKŽ X 606. 2. Morfoneminiai dialektizmai su šnektų dvibalsiu uo Šių aprašomųjų šnektų, kaip ir visų žemaičių dūnininkų ir dounininkų, dvibalsis uo iš senojo baltiškojo ilgojo a literatūrinėje kalboje atliepia balsį o: brūolis / brūolis ~ brólis, skuolì·ti / skuolì·te ~ skōlyti „skolinti“, skuolinì·nka / skuolinì·nkā ~ skolininkai, šakūos / šakūos ~ šakōs ir t. t. Yra ir šio dėsnio tam tikrų išimčių. Žodžių šaknys. Dvibalsis uo, šiose šnektose atitinkantis lk uo, o ne balsį o, pastebėtas žodyje kuopti / kuōpti / kuōpte „godžiai valgyti, kuopti, valyti; kaupti“ ⁸, plg. lk ir daugelio aukštaičių šnektų kuōpti. Kitą šaknį su „žemaitiškuoju“ dvibalsiu uo turi žodžiai druobūžis / druobu.žis „drabužis“, gruomuūn.ta „gramantai, grumstai“ Drv, Krš, ruokuūn.di „rakan­das“ Krš, Vrp, zuoksūote / zuoksūote „zaksoti, žiopsoti“. Tai kitas šių šaknų sudaromasis balsis. Žodžių priesagos. Dvibalsis uo yra tariamas priesagoje -uoklis, -i (-e), kuri atitinka lk priesagą -uoklis, -ė („šios priesagos vediniai eina veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimais“ — V. Urbutis, LKG I 327): pā·karuoklis, pā·karuokli / pā·karuoklis, pā·karuole „pasikorėlis, pakaruoklis“, ā·džinduoklis, ā·džinduokli „atžindytas, negerų akių žmogus“ Drv, Krš, Vrp, nē·viešuoklis, nē·viešuokli / nē·viešuoklis, nē·viešuokle „silpnas, tarsi baigęsis žmogus ar gyvulys“, užmiršuoklis, užmiršuokli „kas nuolat užmiršta, užmaršus žmogus“ Drv, Krš. Prie jų yra prisiderinę daiktų pavadinimai sausūoklis „saus(u)olis“ Drv, Krš, pākabuoklis / pā·kabūoklis „pakaba“ ⁹. Panašiai yra ir dar keliuose žodžiuose: sausūolis Drv / sausūolis „nudžiūvęs medis, saus uolis“, senūolis / senūolis „protėvis, senas žmogus“, vā·buols / vā·buols „vabalas“, plg. Sakūnos, Gruzdžių, Žagarės, vā·buols10 (dabar žemaičių šnektose vā·buols / vā·buols dėl mokyklos įtakos labai 8 Šio veiksmažodžio istorija, geografija išnagrinėta S. Karaliūno studijoje „Iš lietuvių kalbos io-kamienių veiksmažodžių istorijos“. — LKK, 1973, t. 14, p. 75—77. 9 Apie vakarų aukštaičių analogiškus atvejus žr. Jonaitytė A. Palatvės vakarų aukštaičių nedėsningos fonetikos žodžiai ir jų kilmė. — LKK, 1972, t. 13, 33—39. 10 Jonaitytė A. Min. str., p. 39. 17 Užsak. Nr. 1007 257 nyksta — kai kuriose apylinkėse yra pasakojamas tik pačių senųjų šnektos atstovų). Tie atskiri atvejai, kur šnektų uo panašiose formose lk irgi tariama uo, gali būti atsiradę ne tiktai dėl savitos, šnektoms būdingos darybos, bet ir dėl skirtingų tarminių kontaktų. Aprašomosios žemaičių šnektos yra pakraštinės, kontaktai su vakarų aukštaičiais (šiauličiais) buvo labai intensyvūs, todėl bendrų reiškinių turima gana daug. Šios aprašomosios šnektos dar turi tokią ypatybę, kad, pasisavindamos naują kokį žodį iš lk ar aukštaičių šnektų, jo vokalizmo dažnai nepakeičia pagal savo fonetinius dėsnius, bet tiktai šiek tiek pritaiko, priderina. Ypač tai liečia dvibalsį uo (taip pat ir ie) įvairių žodžių šaknyje. Kartais ir senas šnektos koks žodis paribiais su aukštaičiais imamas tarti naujoviškai, nepakeitus uo į u: sruoga, paguoda ir kt. Šito naujoviško uo niekaip negalima transponuoti o, todėl žodis srōga nuo Kuršėnų yra nebuvėlis 11. Žemaičiai nėra turėję žodžio ruošis, tai, naujai jį išmokę, taria rūoštį:s / rūoštī:s; teigiama net turintys žodį rūošininkę Užv; kartais naujai pasako ruošā / ruošō, bet šitie visi žodžiai yra visai svetimi tarmei, jos fonetikai. LKŽ XI 972 iš Skuodo be jokių pažymų pateikus ruošą, LKŽ XI 974 ruošti iš Kulių ir Luokės, LKŽ XI 974 ruošininką, -ę iš Užvenčio ir kt., galima visaip imti manyti apie ruoš- šaknies geografiją, kuri apima tik aukštaičius. Nuo seno šie ir kiti žemaičiai ė-je api˙uoka / api˙uoka, ži˙gė˙uos / ži˙gė˙uōs. Dabar jau mokyklos pirmoje klasėje žemaičių vaikai išmoksta ruoš-tis, kurį kartais vartoja ir buityje, niekada neišversdami šaknies uo į savo šnektų u‘ ar ou. Būna ir visai priešingų dalykų, kai žemaičių dvibalsis uo transponuojamas lk irgi uo, pvz., iš Palangos, Telšių skūopte „skaptuoti, raškyti“, Kražių skūopti mokslo veikaluose atsiranda forma skūobti12. Žemaičių senūolis ~ senōlis irgi nieku būdu netransponuotinas senūolis (plg. senuolis S11 — LKŽ VI 25, LKŽ VI 129). Tai padaryta be jokio tvirtesnio mokslinio pamato. Lygiai toks pat reiškinys yra šių šnektų ypatybė naujų žodžių ir vėlesnių skolinių dvibalsio ie neversti į i˙ (doumininkų ei), bet priderinti prie savo šnektos fonetikos (taip yra mažne visose žemaičių šnektose) — irgi tarti ie: viēdras / viēdras, miēsc / miēsc, griēks / griēks, sviēc / sviēc, kriēns / kriēns, liētā, paviētrī / paviētre, sviedinīs, siēla / siēla, diēvas / diēvas, viētinis / viētinis, viēšas / viēšas, di˙vāl’au / di˙vāl’ā.u, su˙sti / su˙ste, vī˙ta, vī˙tininks /vī˙tinį.nks, niēruo / niēruā, cigarīec / cēgariēc ir kt. (bet vi˙škelis, „nervai“, „cigaretė“ ir t. t. Šių žodžių vėlesnį dvibalsį ie palaikius senu žemaičių ie, kilusiu iš senojo ilgojo baltiško ē, ¹¹ Zr. K a r a l i ū n a s S. Min. str.— LKK, 1973, t. 14, p. 39 (p. 130 lyg ir paaiškinama tikroji padėtis, bet neatšaukiamas ankstesnis teiginys kaip vydingas). ¹² Zr. K a r a l i ū n a s S. Min. str.— Ten pat, p. 85. 258 kalbos veikaluose yra atsiradę į mestą, besėdą „pokalbį“— LKŽ IV 419, krėną „krienas“ Ggr, Vvr, Slnt — LKŽ VI 525, nėlėta „nedarbas“ (plg. latvių nelieta) — LKŽ VIII 647, pavėtrė — LKŽ IX 685, bėdnu „biednu, neturtingu“ Grg — LKŽ VI 71, bėdnas Plt — LKŽ VI 1060, grėtinė iš Lenkimų šnektos tarimo grėtinie — LKT 450, žėgoris Vvr — LKŽ VI 73 ir t. t.13 Todėl, transponuojant žemaičių žodžius ir jų įvairias formas su jų dvibalsiais uo (ir ie), visada reikia paisyti žodžių geografijos, darybos ir istorijos (atsiradimo laiko) šnektose faktorių. Formaliai žiūrint, visur uo (ir ie) transponuojant o (ė), į mokslo pasaulį paleidžiami „faktai“ mėstas, sroga, skuobti, nėlėta ir nemaža kitų. Tai neistoriško tarmių faktų traktavimo padarinys. Reikia manyti, kad šiuo metu, išėjus iš spaudos „Lietuvių kalbos atlaso“ II tomui, kur pateikti fonetinių dėsnių tarmėse arealai, tarmių faktų pateikimo reikalai įvairiuose mūsų leidiniuose pagerės. Visi kalbininkai, įsigilinę į lk fonetikos atliekimų šnektose arealus, geriau galės spręsti, kur pasireiškia koks dėsnis, kur galima manyti tik apie sporadišką tam tikrą fonetinį žodžio pasikeitimą ar kokios kitos morfemos egzistavimą. Tik gilinimasis į šnektų fonetinę ir morfologinę sandarą gali apsaugoti dabartinę lietuvių kalbotyrą nuo įvairaus pobūdžio tarminių klaidų. Pastaba. Vieną kitą žodį reikia pasakyti dėl transkripcijos — ji šiek tiek supaprastinta: paplatėjęs i, u (Pvn, Užv, Vkšn) žymimas e, o, iš ilgos galūnės į ilgą šaknį atitrauktas kirtis pažymimas brūkšneliu prieš žodį, minkštumas žymimas apostrofu (ʼ), murminamieji ar neaiškiai girdimi balsiai rašomi skliausteliuose: du(u)na~dūona. SUTRUMPINIMAI Drv= Dirvėnėnai, Šiaulių r. Vds= Vidsodis, Kelmės r. Vkšn= Vie kšnialiai, Telšių r.14 Vrp= Vārputėnai, Šiaulių r. Visi kiti sutrumpinimai yra kaip LKŽ tomuose. 13 Dėl panašių transponavimo atvejų dar žr. Girdenis A. [Rec.] — Baltistica, 1968, t. 4(1), p. 82 (19 išnaša); apie juos dar žr. Lietuvių kalbos atlasas. — V., 1982, t. 2, p. 78, nors ten ir pateko žodžių, kurie tiktai atsitiktinai pasakyti, paribio žemaičių šnektų atstovams taikantis prie pašnekovų aukštaičių (pvz., gied). 14 Ne Vie kšniai, kaip nurodoma A. Rosino str. prie cituojamų tų apylinkių sakinių. — Baltistica, t. 18(2), p. 35 ir kituose. РАЗНООБРАЗНЫЕ МОРФОНЕМАТИЧЕСКИЕ ДИАЛЕКТИЗМЫ В ГОВОРАХ СЕВЕРО-ВОСТОЧНЫХ ЖЕМАЙТОВ ДУНИНИНКОВ Резюме Это как бы продолжение подобного рода статьи, напечатанной в т. XVII «Вопросов литовского языкознания». Здесь говорится о таких диалектных словах, которые трудно соотнести с соответствующими словами и формами литературного языка по причине различия фонетических законов и невозможности доказать их принадлежность к регулярным диалектным формам. I. Морфонематические диалектизмы с гласным i В обследуемых говорах существуют определенные слова, в которых произносится гласный i вместо ie, бытующего в литературном языке, и, как показывает материал других жемайтских и даже аукштайтских говоров, это бывают: а) разные корни (li̇tìs) | lìtòs «дождь», все жем. li̇tòs | li̇tùs, зап. аукшт. li̇tùs | li̇tus, литер. яз. lietus; gi̇dra «погода», жем. доун. gi̇dra, gi̇dros, литер. яз. giedrà; mi̇ls | mi̇l-s, литер. яз. mielas «милый», такое же произношение и во всех жемайтских говорах; ri̇di̇ti|ri̇dài ie «срассорить, поссорить», литер. яз. riedyti NdZ, žu̇gi̇nti | žvìgl.nte «заставлять визжать», ži̇durìs | ži̇dulìs «пустоцветы», литер. яз. žieduõlis; б) разные суффиксы: š’u̇ali̇tis | š’u̇ali̇tis «житель Шауляя», литер. яз. šiaulietis; u̇okìtis | u̇okì̇s | u̇okì̇tàs «немец», литер. яз. vókietis; naulìna «новость», литер. яз. naujiena; bulbi̇ne | bolbi̇ne «картофельный суп», литер. яз. bulvienė; в) другие приставки: pri- «при-», литер. яз. prie-: pri̇s- | pri̇-s- «против», литер. яз. prieš-. II. Морфонематические диалектизмы с дифтонгом uo В исследуемых говорах дифтонг литер. яз. uo произносится u, но случается, что и здесь порой слышится дифтонг uo (<a). То бывают: а) разные корни: kuopti | kuopti | kuopte «много кушать; чистить», литер. яз. kuopti; б) разные суффиксы: -olìs: pākaguokìs | pāˑkarìokìs «повесившийся», литер. яз. pakaruoklis; -olas: vā-buols | vā-buols «червь», в аукшт. говорах vābuols; -o(k)lis: sausùoklis | sausùolis «сухостойное дерево», литер. яз. sausvólis и др. В этих говорах существует правило, что новые слова, полученные из литературного языка, произносятся без изменения дифтонга по давним правилам фонетики (uo в u, ie в i): riuõštis | ri̇õštis «подготавливаться», sri̇oga (а не srùoga, как это произносится в деревнях самых дальних окраин жемайтского диалекта). Транспонирование их (sròga и подобное) не имеет никакого научного основания.