Parūpinamųjų veiksmažodžių semantika

MOKSLO KALBOS KULTŪROS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIV(1985) GERTRŪDA SAVICIOTĖ PARŪPINAMŲJŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA 1. Praktinės „Lietuvių kalbos žodyno“ (toliau — LKŽ) rašymo problemos verčia dar kartą atkreipti dėmesį į nykstančią lietuvių kalbos veiksmažodžių grupę — parūpinamuosius veiksmažodžius (verba curativa, arba causativa passiva), kurių skyrimas nuo priežastinių (verba causativa activa) sudaro nemažą sunkumų. Ne visiškai pakankamais laikomi pagrindiniai jų skyrimo kriterijai: semantinis, formalusis ir santykio su pamatiniu žodžiu¹. Ieškant naujų kriterijų, buvo pereita nuo paties žodžio į jo vartojimo sakinyje tyrinėjimą. Tokiu galėtume laikyti A. Jakulienės pasiūlytą sintaksinį (transformaciniu metodu pagrįstą) veiksmo santykio su objektu kriterijų². Eidami toliau, bandėme pažvelgti į parūpinamuosius veiksmažodžius, kaip atliekančius sakinyje predikato funkciją, organizuojančius sakinį, t. y. galinčius prisijungti vardažodinius terminus — termą subjektą ir termą objektą — bei riboti jų semantiką. Analizei buvo panaudota per tūkstantį iš 12 LKŽ tomų ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ antrojo leidimo (toliau — DŽ) išrinktų sakinių, iliustruojančių veiksmažodžius, pažymėtus santrumpomis cur. (LKŽ) ir prp. (DŽ). Iliustraciniai žodžių junginiai čia panaudoti tik iš dalies. Šios analizės rezultatai palyginti su anksčiau atliktos analogiškos priežastinių veiksmažodžių analizės rezultatais³. Abiejų tipų sakinių skaidymas į paviršinį ir gilųjį lygmenį parodė tam tikrus parūpinamųjų ir priežastinių veiksmažodžių „valentingumo“ skirtumus. Pagrindinių sakinio komponentų — predikato, subjekto, objekto — semantikos analizė leido pastebėti keletą ypatybių, bendrų abiem veiksmažodžių grupėms ir skiriančių vieną grupę nuo kitos. 2. Dažnas abiejų tipų sakinių sandaros sutapimas (laikytinas viena iš šių veiksmažodžių maišymo sąlygų) tėra paviršinio lygmens ypatybė. Nors tiek vieno, tiek kito tipo sakiniuose, be predikato, randame subjektą ir objektą (jei jie nepraleisti dėl konteksto), pvz.: Ji valgydina4 vaiką — 1 Išsamią kritinę šių kriterijų analizę žr. Jakulienė A. Priežastinių ir parūpinamųjų veiksmažodžių skyrimo kriterijai.— Kalbotyra, 1975, t. 26(1), p. 78—81. 2 Ten pat. Minėti kriterijai šiame straipsnyje bus paliesti vėliau. 3 Савичюте Г. С. Предикаты цели и предикаты каузации (на материале флективных индоевропейских языков): Автореф. дис. ... канд. филол. наук.— М., 1980; её же. Предикаты цели и предикаты каузации.— Изв. АН СССР. Сер. лит-ры и яз., 1980, т. 39, № 6, с. 539—548. 4 Sutrum pinimai kaip „Lietuvių kalbos žodyne“. 236 Ji ausdina (cur.) lovatiesę, sakinių su parūpinamaisiais veiksmažodžiais gilusis lygmuo yra sudėtingesnis negu sakinių su priežastiniais veiksmažodžiais. Pirmuosiuose yra dar vienas subjektas ir jo atliekamas veiksmas. Šią ypatybę, matyt, įžiūrėjo F. Kuršaitis, kai rašė, kad veiksmažodžiai su priesaga -dinu reiškia netiesioginį veiksmą, atliekamą kieno kito (indirekt, durch einen Andern)5. Kito subjekto buvimas minimas ir J. Jablonskio duotame parūpinamųjų veiksmažodžių apibrėžime: parūpinamaisiais veiksmažodžiais „pasakome, jog veikėjas tiktai pasirūpina, taip visa surikiuoja, padaro ar leidžia, kad veiksmas būtų kitų veikiamas, kad pats darbas būtų kitų ar kito padirbtas“6 (pabraukta mūsų.— G. S.). Priešingai, priežastinių veiksmažodžių subjektas yra tik vienas: priežastiniais veiksmažodžiais „pažymime, jog veikėjas pats ir visą veiksmą nuveikia, jog jis čia ir visą tam tikrą darbą nudirba“7. Antras parūpinamųjų veiksmažodžių subjektas minimas ir kitų autorių8. Tokią šio tipo sakinių giliojo lygmens traktuotę patvirtina ne tik eksplikacinio pobūdžio sakiniai, pvz.: Lodindini (cur.) šunis, t. y. liepi ki tiems, kad lodintų (caus.) J, bet ir literatūrinės kalbos vartotojams neįprasti sakiniai, kuriuose antrasis subjektas išreikštas eksplicitiškai. Pvz.: Plaučiūns daug... ragašių per tarnus atnešdino kūmams K. Donel; Vagė šunimis sudraskydino S. Dauk; Liep bandos siaurame take pamesti į gyuoliais sumyniundinti S. Dauk ir t. t. Viename kitame sudėtiniame sakinyje randame išreikštą ir kito subjekto veiksmą, pvz.: Raukinių nagines jau pusę metų, o meistras neprisibaud suraukti Sts. Kiekvieną giliojo lygmens komponentą išreikšdami simboliais (S — subjektas, P — predikatas, O — objektas, → — kauzacijos arba kuracijos santykis), abiejų tipų sakinių gilųjį lygmenį galėtume pavaizduoti formulėmis. Kauzacijos sakinys: (S+P)→(O+P). Kuracijos sakinys: (S₁+P₁)→(S₂+P₂)→(O+P), tiksliau (O/= S₃/+P₃). Giliojo ir paviršinio lygmens skirtumus dar akivaizdžiau matome, realius abiejų tipų sakinius aprašydami kauzacijos perifraze „daryti taip, kad“. Pvz.: Saulė nutirpdė (caus.) sniegą DZ: (1) „Saulė padarė taip, kad“ + (2) „Sniegas nutirpo“; [Tu] lodindini (cur.) šunis J: (1) „Tu darai taip, kad“ + (2) „[Kas nors] daro taip, kad“ + (3) „Šunys loja“. Taigi kauzacijos sakiniuose randame 4 komponentus, išreiškiančius 2 situacijas: 1) kauzuojančioji situacija (subjektas kauzatorius ir jo kauzuojantis veiksmas) ir 2) kauzuojamoji situacija (objektas ir subjekto kauzatoriaus 5 Kurschat F. Grammatik der littauischen Sprache.— Halle. 1876, S. 122. 6 Jablonskis J. Rinktiniai raštai.— V., 1957, t. 1, p. 289. 7 Ten pat. 8 Якайтене Э. Суффиксальные глаголы современного литовского языка. Автореф. дис. ... канд. филол. наук.— Вильнюс, 1968, с. 11; Jakaitienė E., Laigonaitė A., Paulauskienė A. Lietuvių kalbos morfologija.— V., 1976, p. 110. 237 kauzuojamas jo būsenos pakitimas arba veiksmas). Kuracijos sakiniuose randame 6 komponentus, išreiškiančius 3 situacijas: 1) kuriančioji situacija (subjektas iniciatorius ir jo kuriantis veiksmas), 2) tarpinė kuriojamoji situacija (subjektas tarpininkas ir jo atliekamas veiksmas, kuruojamas subjekto iniciatoriaus) ir 3) galutinė kuruojamoji situacija (objektas ir jo būsenos pakitimas arba veiksmas, sukeliamas (kauzuojamas) subjekto tarpininko ir kuruojamas subjekto iniciatoriaus). Tai, kad gilioji (kartais ir paviršinė) kuracijos sakinių sandara yra sudėtingesnė negu kauzacijos, rodo, jog parūpinamieji veiksmažodžiai, būdami sakinyje, lemia sudėtingesnius subjektinius objektinius santykius. Kuracijos sakiniai išreiškia sudėtingesnę tikrovės situaciją negu kauzacijos sakiniai. Toliau bandysime paanalizuoti kiekvieno komponento semantikos ypatybes. 3. Kiekvieno kuracijos sakinių komponento semantinės analizės rezultatus pavaizduosime lentelėje. Apžvelgdami ją vertikaliai ir lygindami su analogiškais kauzacijos sakinių analizės rezultatais 9, stengsimės parodyti ne tik „kirtimosi“ taškus, sudarančius abiejų grupių veiksmažodžių maišymo prielaidas, bet ir tam tikrą kuracijos sakinių komponentų specializaciją, skirtumą nuo kauzacijos sakinių atitinkamų komponentų semantikos. Tai, mūsų nuomone, turėtų padėti praktiškai skirti parūpinamuosius veiksmažodžius nuo priežastinių. 3.1.1. Abiejų tipų sakiniuose išreikšto subjekto (S1) semantinių ypatybių analizė parodė, kad parūpinamieji veiksmažodžiai kur kas labiau negu priežastiniai riboja jo semantiką. Pastarieji derinami sakinyje su bet kokiu subjektu, galinčiu atlikti aktyvų veiksmą ar daryti aktyvų poveikį. Tai asmuo (Daktaras gydo ligonius K), gyvūnas (Margiukas išlandino kiaulę per skylę rš), gamtos jėga (Lietus ištežino žemę D2), daiktas (Vežimas gruodą laužia D2), abstrakcija (Mokėjau daug dainų — laikas užmaršino D2). Priešingai, sakiniuose su parūpinamaisiais veiksmažodžiais subjektas paprastai tegali būti asmuo. Kartu šie sakiniai siejasi su kauzacijos sakiniais, kurių subjektas gali būti asmuo. Nemaža dalis kuracijos sakinių rodo tam tikrą subjekto savitumą. 1) Subjektas yra asmuo, turintis įsakymo galią. Pvz.: Karalius tą atsitikimą ing kningas įrašydino J; Vyresnysis vyrų pulką botagais plukdino Jrk; Amtsrots... taip sumušdino Prčkų, kad, vos tris dienas sulaukęs, numirė bedžius K. Donel; Liuob nupliekins vaikai žmogų ir paleis Šts. 2) Kitą gana aiškią grupę sudaro sakiniai, kurių subjektas yra bet koks asmuo, negalintis pats atlikti kuruojamo veiksmo. Pvz.: Tėvas paragintas ketino savo sūnų į šuilės mokytojus išmokindinti Ns 1849, 2; Kaldink, mergyte, aukso žiedelį, mušdink mano vardelį N 94. 3) Nemažos dalies sakinių subjektas nėra taip griežtai 9 Žr. 3 išnašą. 238 Kuracijos sakinių gilijo lygmens semantinis derinimas Kuraci-jos sakinių grupė S₁ (iniciatorius— asmuo) P₁ (netiesioginis poveikis) S₂ (tarpininkas—gyvas) P₂ (tiesioginis poveikis) O (= S₃) (paprastai— pasyvus) P₃ (būsena, jos kitimas, veiksmas) 1 asmuo, turintis išakymo galią įsakyti pavaldus asmuo „bausmės“ veiksmai asmuo likimo dalis patirti būseną būti naikinamam 2 asmuo, negalintis atlikti kuruojamo veiksmo užsakyti, duoti, kad padarytų asmuo, mokantis, galintis atlikti tam tikrą veiksmą (paprastai—amatą, profesijos atstovas) su tam tikru mokėjimu, įgūdžiais susiję (paprastai—amato) profesijos, amato veiksmai daiktas būti padaromam likti būsenai 3 bet koks asmuo prašyti, liepti, versti bet koks asmuo įgyruvinas įvairūs fiziniai nefiziniai veiksmai daiktas, abstrakcija, asmuo, gyvūnas patirti būseną būti naikinamam atlikti veiksmą ribotas kaip dviejų pirmųjų tipų. Čia jis gali būti bet koks asmuo, pvz.: Juzė tau žuvies atnešdino Slnt; Meškeres išmete kandin­ti, žvejai grįžta į krantą rš. Apie subjekto semantiką be konteksto nieko negalime pasakyti iš sakinių, kuriuose jis išreikštas įvardžiu arba visai neišreikštas. Pvz.: Aš jau antrus ratus apkal­dinau, o už tai man kad bent gerą žodį primestų Brs; Nekaldinau irk­lelio JV 642. Dviejų pirmųjų tipų sakinių subjekto semantika leidžia manyti, kad sakinio subjektas pats veiksmo neatlieka, o tik rūpinasi, kad jį atliktų kiti. Trečiojo tipo sakiniai, indiferentiški šiai ypatybei, mūsų nuomone, gali sudaryti parūpinamųjų ir jų pamatinių veiksmažodžių maišymo prielaidas. Tik šia aplinkybe, liaudies dainų ritmo reikalavimais ar paprasčiausiu apsirikimu galime paaiškinti subjekto tarpininko (as mens, mokančio amatą) atsiradimą subjekto iniciatoriaus vietoje keliuose sakiniuose. Pvz.: Kalvis nukaldė naujas pasagas Jrb; Pats ėmęs nukaldydino gelžies šakę trimis nagais S. Dauk; Tilžės miestely jauns aukškalėlis, tas perkaldys žiedelį LB 49; Da aš turiu gobtūrą..., mezgėjelių megzdintą JV 416. Šiuose sakiniuose veiksmažodžiai su priesaga -dinti (-dyti) greičiausiai reiškia ne parūpinamąjį, o tiesioginį fizinį veiksmą, pvz.: kaldinti „kalti“, siūdinti „siūti“. Veiksmažodis megzdinti minimame sakinyje LKŽ autorių aiškinamas veiksmažodžiu megzti ir parūpinamuoju nelaikomas. Rasta keletas sakinių, kurių subjekto poziciją užima daiktavardžiai, reiškiantys instituciją ar kolektyvą, turintį įsakymo galią. Jie aiškiai šliejasi prie sakinių, kurių subjektas yra asmuo, turintis įsakymo galią, todėl veiksmažodžius, pavartotus šiuose sakiniuose, galime laikyti parūpinamaisiais. Pvz.: Valdžia paieškodino LC1886,11; Dvaras, darbams pasibengus, liuob jautį pamušdins LMD (Sd). Taigi parūpinamųjų veiksmažodžių subjektas (S₁) gali būti tik asmuo (institucija, kolektyvas), kuruojantis atlikimą veiksmo, išreikšto parūpinamojo veiksmažodžio pamatiniu žodžiu, bet pats jo neatliekantis. Plg.: Karalius rašydina (cur.) raštą — Raštininkas rašo (tr.) raštą; Mergytė kaldina (cur.) žiedelį — Aukškalys kala (tr.) žiedelį; Vyresnybė nuimdino (cur.) stogą — Darbininkai (tr.) nuėmė stogą. Remdamiesi minėta ypatybe, šį subjektą galime vadinti iniciatoriumi, skirdami jį nuo subjekto tarpininko (S₂), atliekančio kuruojamąjį veiksmą. 3.1.2. Subjekto iniciatoriaus kuruojantis veiksmas, glūdintis veiksmažodžio priesagoje, jau ne kartą buvo tyrinėtas tiek išraiškos formos, tiek reikšmės aspektu. Priesaga -dinti(-dyti), kaip pripažįstama daugelio tyrinėtojų, nėra pakankamas kriterijus skirti parūpinamuosius veiksmažodžius nuo priežastinių — ja apiforminami ir priežastiniai veiksmažodžiai, pvz.: sprogdinti, želdinti, valgydinti ir kt.10 Parūpinamąją reikšmę gali turėti ir 10 Plg.: Jablonskis J. Min. veik., p. 290; Lietuvių kalbos gramatika.— V., 1971, t. 2, p. 265; Якайтене Э. Min. veik., p. 11; Jakulienė A. Min. veik., p. 79. 240 veiksmažodžiai su kauzacijos priesaga -inti, pvz.: malinti (Malūne malini grūdus J), nešinti (Susizgribęs karalius iš svetimų šalių žvirblius nešino, pakolės dėl įveisė M. Valanč.) ir t. t. Detalizuoti subjekto iniciatoriaus kuruojančio veiksmo semantiką nelengva kaip tik dėl morfologinės jo išraiškos. Priesagos teikiamą reikšmę čia suvokiame iš konteksto ar ekstralingvistinės situacijos žinojimo (t. y. kaip realiai tas ar kitas veiksmas gali būti atliktas). Dauguma tyrinėtojų subjekto iniciatoriaus veiksmą laiko sinoniminiu veiksmažodžiui rūpintis, pagal tai sukurtas ir pats kalbamosios veiksmažodžių grupės pavadinimas. Pagal šio veiksmo semantiką dažniausiai parūpinamieji veiksmažodžiai ir skiriami nuo priežastinių¹¹. Tačiau, taikydami tik šį kriterijų, nežinotume, kuriai grupei skirti veiksmažodžius šokdinti, grąžinti, girdyti ir kt.¹² Visiškai pagrįstai priežastiniais J. Jablonskis laiko veiksmažodžius kepinti, deginti, jodinti, gulinti, lesinti, lakinti, sausinti, nors ir aprašo jų reikšmę veiksmažodžiu rūpintis: „rūpinuos, kad duona keptų, kad žvakė degtų, kad vaikas jodytų — gulėtų, kad višta lestų, kad šuo laktų, kad pieva būtų sausa“¹³. Viena iš pagrindinių parūpinamųjų ir priežastinių veiksmažodžių maišymo priežasčių, matyt, ir yra ta, kad priežastinių veiksmažodžių subjekto kauzuojantis veiksmas gali būti ne tik fizinis, pvz., Audra medžius verčia Dž, bet ir tam tikras netiesioginis poveikis valia, žodžiu (įsakymu, prašymu ir t. t.) gyvam protingam objektui (asmeniui, gyvūnui), pvz.: Jis buvo išlaipinęs keleivius iš priekinės lėktuvo dalies RŠ; Šunį landinti į lapės urvą DŽ. Su šiuo kauzuojančio veiksmo tipu ir yra artimai susijęs kuruojantis veiksmas. Kad jis reiškia netiesioginį subjekto poveikį objektui, ne visada sutampantį su „rūpintis“, ypač aiškiai rodo kai kurie eksplikaciniai bei sudėtiniai sakiniai. Kuruojančio veiksmo semantiką dažnai atitinka veiksmažodžiai liepti, prikalbėti, samdyti, siųsti, vadinti „kviesti“, duoti ir kt. Pvz.: Grauždinu sėtinį, rope, t. y. liepiu grauži tį antram J; Reikdinu aš jamui tą daiktą, t. y. prikalbu, kad jis storotus reikalauti tą daiktą J; Pasamd yčiau meistružį, pakirtinčiau uoselį (d.) Vž; Darbininkai, iš savo tarpo kelis išmintingus vyrus pas poną nusiusdami, jam sakydino, kad tat permenk algos LC1878,17; Aš pavadinsiu tris jaunus bernelius, aš ir iškirtinsiu tą viešnynėlį (d.) Plt; Jis žiemos šalty la ižydinęs (davęs laužyti) kišį, o liežuvis prilipęs Jrk19. Su (1) tiksliniu ar (2) netiksliniu kauzuojančiu veiksmu „leisti, sudaryti sąlygas, netrukdyti“, pvz.: (1) Motyna lepino dukrelę..., migino kuo ilgiausiai Žem; (2) Kam išbėginai putrą? J, kuruojantis veiksmas 11 Plg.: Jablonskis J. Min. veik., p. 289; Paulauskienė A. Leksinės gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio reikšmės.— V., 1967, p. 13; Lietuvių kalbos gramatika, t. 2, p. 25. 12 Plg. Jakulienė A. Min. veik., p. 78. 13 Jablonskis J. Min. veik., p. 137. 16 Užsak. Nr. 1007 241 susijęs kiek mažiau, nes pastarasis dažniausiai reiškia aktyvesnį subjekto poveikį, tiksliškai nukreiptą į objektą. Tik keliais pavyzdžiais galime iliustruoti kuruojančio veiksmo netikslumą (t. y. kai subjektas iniciatorius rezultato sąmoningai nesiekia), pvz.: Šunis laiko palaidus, bene sudraškydins ką Slnt; Numindinau tris pašėrėlius, kad ir kaip saugojau, kad kiaulė nenurimtų Sts. Netipiškais laikytini keli LKŽ rasti sakiniai, kuriuose parūpinamieji veiksmažodžiai pavartoti su leksiniais kuruojančio veiksmo sinonimais (liepti, duoti). Pvz.: Ka[d] nors duonai galėtų įduoti sumaldinti vieną pūrą KlvrŽ; Plaudinti drabužius kitam indaviau J; Nevertas daiktas buvo duot plakdint Rymo miestčionį DP169; Liepė daiktus iš tenai atimdinti brš. Šie sakiniai išreiškia dar sudėtingesnę situaciją negu paprasti kuracijos sakiniai arba rodo parūpinamųjų ir jų pamatinių veiksmažodžių maišymą, pvz., įduoti sumaldinti gali reikšti „įduoti sumalti“. 3.1.3. Subjekto tarpininko (veiksmo vykdytojo) semantika lengviausia nustatyti iš tų sakinių, kuriuose jis išreikštas atskiru žodžiu. Vadinami šį subjektą tarpininku, pabrėžiame tai, kad jis yra „pašalinis“ atliekamo veiksmo atžvilgiu, atlieka veiksmą ne sau. Ši ypatybė padeda skirti parūpinamuosius veiksmažodžius nuo priežastinių tais atvejais, kai kauzacijos sakiniuose netiesioginis objektas yra asmuo, atliekantis kauzuojamą veiksmą. Pvz.: Obuolius vaikams suvalgydino (caus.) DZ — Vaikai suvalgė obuolius ir Mergė samdo darbininkus, pjaudina varstą Vrd — Darbininkai pjauna varstą. Subjektas tarpininkas, nors ir atlikdamas kuruojamą veiksmą, yra nesavarankiškas palyginti su subjektu iniciatoriumi. Jo nesavarankiškumą ypač pabrėžia ir priartina prie „instrumento“ semantikos tai, kad subjektas tarpininkas paprastai išreiškiamas įnagininko linksniu, prielinksnių su, per, prie konstrukcijomis. Pvz.: Kas liuosą žmogų vergė, tą šunimis suplėšydino S. Dauk; Ded į dobilus druskos įsuarkliais mindin, kad dirb slėgtus dobilus žiemai Sts; Pats neskelbk ir par (per) kitą neskelbinb tos kalbos niekam I; Prie skardininko cinavodinau tą skardinę Grg. Be to, daugumoje kuracijos sakinių subjektas tarpininkas visai neišreiškiamas. Pvz.: Iš oro sienas apmušdino lentomis rš; Iš aukselio žiedužėlių pakausdinom žirguželį JD 810; Aš rašydinau laišką, al’ ans ne-nuejo Kl; Nusikirpink plaukus — jau par ilgi Als. Subjekto tarpininko išraiškos nebūtinumą, matyt, galėtume paaiškinti ta pačia priežastimi, kuria aiškinamas parūpinamųjų veiksmažodžių nykimas: „Tas veikėjas, kuris pasirūpina, kad veiksmas būtų atliktas, čia yra svarbesnis, negu tas, kuris iš tikrųjų atlieka veiksmą“ 14. Antra vertus, subjekto tarpininko semantika yra artima priežastinių veiksmažodžių subjekto kauzatoriaus semantikai. Ir vienas, ir kitas gali 14 J a k a i t i e n ė E., L a i g o n a i t ė A., P a u l a u s k i e n ė A. Min. veik., p. 110. 242 būti (1) asmuo, (2) gyvūnas, (3) gamtos (ar kitokia) jėga. Pvz.: Veikiai kelias našas dobilo... per slūgines namo nešdyt gal K. Donel; Peliodink kate visas peles J; Aukselių [laiškelį] parašysiu, vėjeliu parpūsdinsiu JD637. Pirmojo tipo pavyzdžių rasta daugiausia, antrojo — kur kas mažiau, trečiojo — tik keletas. Žodis, reiškiantis daiktą ar abstrakciją, paprastai neužima subjekto tarpininko pozicijos. Randamas vienas kitas šio tipo pavyzdys yra tarpinis tarp kuracijos ir kauzacijos: ėsdinti DZ laikomas parūpinamuoju, o LKŽ — priežastiniu, pvz., Sieros rūgštis vartojama metalams ėsdinti DZ. Išryškėjo tam tikra subjekto tarpininko — asmens — semantikos specifika. Dažniausiai tai (1) p a v a l d u s asmuo arba (2) a s m u o, m o k a n t i s, g a l i n t i s a t l i k t i t a m t i k r ą d a r b ą. Pvz.: (1) Pyvo tris bačkas į svetlyčią per tarnus įnešdino greitai K. Donel; (2) Yra gale miesto du sliesorėliu — žiedužį parkaldinsiu JV1008. Yra kuracijos sakinių su subjektu tarpininku, kuris reiškia b e t k o k į a s m e n į, paklūstantį įsakymui, liepimui ar prašymui. Pvz.: Savo skundus per Algį paduodino rš. Pirmieji du kuracijos sakinių subjekto tarpininko — asmens — semantikos tipai laikytini būdingiausiais. 3.1.4. Kur uojamojo veiksmo (atliekamo subjekto tarpininko), sužinomo iš veiksmažodžio šaknies ir atitinkančio pamatinį žodį, tyrinėjimai buvo apibendrinti santykio su pamatiniu žodžiu kriterijumi. Nustatyta, kad parūpinamieji veiksmažodžiai padaromi iš aktyvaus veiksmo tranzityviųjų veiksmažodžių, pvz., statydinti (: statyti), o priežastiniai — iš savaiminio veiksmo intranzityviųjų, pvz., auginti (: augti)15. Tačiau pasirodė, kad ir kai kurie priežastiniai veiksmažodžiai gali būti padaromi iš aktyvaus veiksmo tranzityviųjų veiksmažodžių16, pvz.: girdyti (: gerti), žindyti (: žįsti), lesinti (: lesti) ir t. t. Matyt, ne tik dėl kitų, bet ir dėl šios bendros ypatybės veiksmažodžius ėdinti, ėsdinti LKŽ autoriai laiko priežastiniais, o DZ autoriai — parūpinamaisiais. Buvo iškelta dar viena labai svarbi pamatinių veiksmažodžių semantikos ypatybė. Teigiama, kad paprastai jie yra padaromieji veiksmažodžiai, reiškiantys veiksmą, kuriuo sukuriamas ar sunaikinamas objektas17, pvz., statyti (statydinti) — griauti (griaudinti). Tačiau, kaip parodė pamatinių veiksmažodžių semantikos analizė, parūpinamųjų veiksmažodžių pamatiniai žodžiai gali reikšti ir kitokius veiksmus, kuriais objektui kas nors daroma. Apibendrintai galime pasakyti, kad parūpinamųjų veiksmažodžių pamatinis žodis dažniausiai reiškia f i z i n į v e i k s m ą ir tik vienu kitu atveju — n e f i z i n į v e i k s m ą ar p o v e i k į. Pirmojo tipo veiksmais (a) o b j e k t a s p a d a r o m a s / s u n a i k i n a m a s ar (b) o b j e k t u i 15 Plg.: Jablonskis J. Min. veik., p. 289—290; Paulauskienė A. Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis.— V., 1971, p. 8—9. 16 Plg. Lietuvių kalbos gramatika, t. 2. p. 25. 17 Žr. Paulauskienė A. Leksinės-gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio reikšmės, p. 13. 243 kas nors daroma. Šio tipo veiksmažodžius galime suskirstyti į 3 semantines grupes. (1) Veiksmažodžiai, reiškiantys tam tikrus darbo, amato ar šiaip su mokėjimu, įgūdžiais susijusius veiksmus, pvz., (a) objektas padaromas: megzti (megzdinti) pirštines, kepti (kepdinti) duoną, lieti (liedinti) raides ir t. t., (b) objektui kas nors daroma: kirpti (kirpdinti) plaukus, persiūti (persiūdinti) suknelę, perkalti (perkaldinti) žiedą ir t. t. (2) Veiksmažodžiai, reiškiantys „bausmės“ veiksmus, pvz., (a) objektas naikinamas: karti (kardinti), draskyti (draskudinti) uogą, išdurti (išdurdinti) akis ir t. t. (b) objektui kas nors daroma: plakti (plakdinti), perti (perdinti), mušti (mušdinti) nusikaltėlį ir t. t. (3) Veiksmažodžiai, reiškiantys įvairius kitus didesne specifika nepasižyminčius fizinius veiksmus, pvz., (a) objektas naikinamas: karti (kardinti) šunį, pjauti (pjaudinti) gyvulį, draskyti (draskydinti) knygas ir t. t., (b) objektui kas nors daroma: kinkyti (kinky­dinti) arklį, kūrenti (kūrendinti) pečių, dengti (dengdinti) stalą (staltiesė) ir t. t. Nuo objekto ir subjekto semantikos mažiausiai priklausomi yra pirmosios grupės veiksmažodžiai, nors kartais ir jie gali patekti ne tik į pirmą, bet ir į kurią kitą grupę, pvz.: (1) dėti (dėdinti) puspaudžius, dantis ir (2) dėti (dėdinti) basą (ant degančio pūkio). Kur kas labiau nesavarankiški šiuo atžvilgiu yra antrosios ir trečiosios grupės veiksmažodžiai. Antrosios grupės veiksmažodžiai gali būti derinami sakinyje tik su subjektu, turinčiu įsakymo galią, ir objektu, reiškiančiu asmenį ar kūno dalį. Trečiosios grupės veiksmažodžiai neriboja subjekto semantikos, bet jų objektas paprastai yra tik gyvūnas ar daiktas (rečiau ir kūno dalis). Tas pats veiksmažodis į vieną ar kitą grupę gali patekti dėl subjekto ar objekto semantikos, pvz.: (2) karti (kardinti), draskyti (draskydinti) uogą ir (3) karti (kardinti) šunį, draskyti (draskydinti) knygą. Trečiosios grupės veiksmažodžių pagrindu padaryti parūpinamieji veiksmažodžiai dažniausiai maišomi su priežastiniais, nes šiuos kokio specifinio mokėjimo nereikalaujančius veiksmus gali atlikti tiek subjektas tarpininkas, tiek ir subjektas iniciatorius. Ypač sunku juos diferencijuoti tada, kai sakinio subjekto semantika be konteksto neaiški. Pvz.: Seikėdink javus, kol parseikėdinsi J; Drabužius nuo tvoros rinkdink J. Pagal objekto semantiką kiek skiriasi tarp savęs ir nefizinį veiksmą ar poveikį reiškiantys veiksmažodžiai. Nefizinį veiksmą reiškiantys veiksmažodžiai gali būti derinami su įvairios semantikos objektais, pvz.: Garbę jųjų skelbdink S. Stan (: garbę skelbk); Kunigaikščiai išnuomodino tas druskinyčias S. Dauk (: išnuomojo druskinyčias). Nefizinį, dažnai žodinį, poveikį objektui reiškiantys veiksmažodžiai paprastai derinami su asmenis reiškiančiais objektais, pvz.: Jau kviesdinau todėl rytojui žmones Vd (: kviečiau žmones). Parūpinamųjų veiksmažodžių pamatiniai žodžiai, reiškiantys fizinį veiksmą, yra artimi tiesioginę fizinę kauzaciją reiškiantiems priežastiniams 244 veiksmažodžiams, pvz.: ardyti, laužti; pamatiniai žodžiai, reiškiantys nefi-zinį veiksmą ar poveikį objektui, yra artimi netiesioginę nefizinę kauza-ciją reiškiantiems priežastiniams veiksmažodžiams, pvz.: pykinti, lobinti. Matyt, dėl šio panašumo kalboje buvo susidarę parūpinamųjų veiksmažodžių, įeinančių į trinares opozicijas: parūpinamasis—priežastinis—savaiminis arba aktyvaus veiksmo veiksmažodis, pvz.: lauždinti—laužti—lūžti, lodindinti—lodinti—loti. Šio tipo pavyzdžiai ypač aiškiai rodo skirtumą tarp parūpinamųjų ir priežastinių veiksmažodžių. 3.1.5. Parūpinamųjų veiksmažodžių objekto tyrinėjimai buvo apibendrinti veiksmo santykio su objektu kriterijumi, pagal kurį parūpinamųjų veiksmažodžių objektas, transformuojant objektinį junginį, negali būti pamatinio žodžio veiksmo subjektas 18. Pvz.: išmokyti (caus.) vaiką — vaikas išmoko (pamoką); siūdinti (cur.) suknelę — siūti suknelę. Mūsų nuomone, tai kaip tik patvirtina, kad parūpinamieji veiksmažodžiai, skirtingai nuo priežastinių, sąlygoja antro subjekto (išreikšto ar neišreikšto) buvimą. Tai ypač akivaizdžiai matyti, kai transformuojamas ne objektinis junginys, o sakinys. Pvz.: Motina valgydina (caus.) vaiką — Vaikas valgo; Motina siūdina (cur.) suknelę — [Siuvėjas] siuva suknelę. Kaip parodė mūsų stebėjimai, parūpinamųjų ir priežastinių veiksmažodžių tiesioginio objekto semantika nesiskiria. Ir vienų, ir kitų objektas gali būti asmuo, gyvūnas, daiktas, kūno dalis, rečiau — abstraktas. Pvz.: Valdovas sušaudino (cur.) savo šalies išminčius DZ — Vargas jį sukumpino (caus.) DZ; Arklių kausdinti (cur.) DZ — Sulodyti (caus.) šunis DZ; Nunešdinti (cur.) laišką DZ — Traukiau virvę, bet negalėjau pertraukti (caus.) DZ; Galvą nukirsdinti (cur.) DZ — Ranką išnarinti (caus.) DZ; Susirinkimą šaukdinti (cur.) DZ — Išgydyti (caus.) ligą DZ. Toks objekto semantikos bendrumas yra viena iš kalbamųjų veiksmažodžių maišymo prielaidų. Dar viena parūpinamųjų ir priežastinių veiksmažodžių maišymo sąlyga, matyt, yra netiesioginio objekto buvimas (ar buvimo galimybė) kai kuriuose kuracijos ir kauzacijos sakiniuose. Štai priešdėliniai veiksmažodžiai suvalgydinti, sugirdyti, DZ laikomi priežastiniais, kitų autorių siūlomi laikyti parūpinamaisiais: suvalgydinti (vaikui) kiaušinį — suvalgyti kiaušinį19. Transformuojant kuracijos sakinius, turinčius netiesioginį objektą, paaiškėja, kad netiesioginis objektas įgyja reikšmę (a) asmens, kuriam kas skiriama ar priklauso, kuris ką gauna, arba (b) asmens, kuris, patirdamas poveikį, veiksmą, ko netenka ar yra sunaikinamas. Pvz.: (a) Tėvas pasiūdino vaikui drabužius DZ — [Siuvėjas] pasiūvo vaikui drabužius — Vaikas gavo drabužius; (b) Nikanorui jis galvą nukirsdino... Bb1Mak7,47 — [Budelis] nukirto Nikanorui galvą—Nikanoras sunaikintas (nužudytas); Karalius...tam nupjaudino liežuvį M. Valanč— [Budelis]...tam nupjovė liežuvį! — ...Tas neteko liežuvio. 18 Žr. Jakulienė A. Min. veik., p. 80—81. 19 Plg. ten pat, p. 81. 245 Šią ypatybę, matyt, yra pastebėjęs jau J. Jablonskis, perfrazuodamas sakinį su sangrąžiniu parūpinamuoju veiksmažodžiu pasistaty­dinti, reiškiančiu „pastaty­dinti sau“: Ponas pasistatydino tiltą — „ponas pasirūpino, taip padarė, kad būtų jam tiltas p a s t a t y t a s (ir taip g a v o t i l t ą)“²⁰ (pabraukta mūsų. — G. S.). Priešingai, sakiniuose su minėtais veiksmažodžiais suvalgy­dinti, sugirdyti, analogiškais suvesti, sulakinti ir kt. netiesioginis objektas yra v e i k s m o a t l i k ė j a s. Pvz.: Obuolius vaikams suvalgydino DŽ — Vaikai suvalgė obuolius; Tuos trupinius vištom sulesink Er — Vištos sules trupinius. Taigi šio tipo veiksmažodžiai laikytini priežastiniais. 3.1.6. Tęsdami transformaciją toliau — parūpinamųjų (kaip ir priežastinių) veiksmažodžių tiesioginį objektą paversdami subjektu, išskiriame „objekto predikatą“. Pvz.: Tokie speigai iššaldys (caus.) vaismedžius DŽ — Vaismedžiai iššals nuo tokių speigų; Mama... batelius pasiūdė (cur.) Skr — Bateliai (1) pasiūti [batsiuvo] ir (2) pasisiūdinti mamos. Skirtingai nuo priežastinių veiksmažodžių objekto predikato, sutampančio su pamatiniu veiksmažodžiu ir išreiškiamo asmenine jo forma, parūpinamųjų veiksmažodžių objekto predikatas paprastai sužinomas tik atliekant pasyvinę transformaciją ir jis įgyja neveikiamosios rūšies dalyvio formą. Tik keleto veiksmažodžių, įeinančių į trinares opozicijas, objekto predikatas gali būti išreikštas asmenine veiksmažodžio forma, pvz., lesindinti (cur.) — lesinti (caus.) žąsį — žąsis lesa. Be to, iš šios transformacijos matome, kad parūpinamųjų veiksmažodžių objektas yra veikiamas dvigubai: tiesiogiai — subjekto tarpininko (bateliai pasiūti [batsiuvo]) ir netiesiogiai — subjekto iniciatoriaus (bateliai pasisiūdinti mamos). Apibendrindami objekto predikato semantikos stebėjimus, galime pasakyti, kad šis abiejų tipų sakinių komponentas reiškia tam tikrą būseną (ar jos kitimą) ir veiksmą. Tačiau parūpinamųjų veiksmažodžių, kurių tiesioginis objektas gali atlikti kauzuojamą (ir kurįojamą) veiksmą, randame vos kelis, paprastai įeinančius į trinares opozicijas, pvz.: lodindinti (cur.) — lodinti (caus.) šunį — šuo loja, lakindinti (cur.) — lakinti (caus.) šunį — šuo laka. Priežastinių veiksmažodžių kauzuojamas objekto veiksmas yra kur kas dažnesnis. Jis būdingas ne tik minėtiems į trinares opozicijas įeinantiems, bet ir kitiems veiksmažodžiams, pvz., girdyti ark­lį — arklys geria, valgydinti vaiką — vaikas valgo, sodinti svečią — svečias sėda ir t. t. Būsena, kurios (a) buvimas (atsiradimas) ir (b) kitimas kauzuojamas (kuriuojamas), būdinga ir parūpinamiesiems, ir priežastiniams veiksmažodžiams. Pvz.: (a) pykindinti (cur.) — pykinti (caus.) tėvą — tėvas p y k s t a, miginti (caus.) vaiką — vaikas m i e g a, pl akdinti (cur.) žmogų — žmogus p l a k a m a s; (b) griaudinti (cur.) — griauti (caus.) namą — namas g r i ū v a, akinti (caus.) žmogų — žmogus a n k a, megzdinti (cur.) — megzti pirštines — pirštinės m e g z a m o s. 20 Jablonskis J. Min. veik., p. 289. 246 Tai, kad kuracijos sakinių objekto predikatas beveik visada reiškia būseną, o ne veiksmą, ir tai, kad dažniausiai jį tegalime išreikšti neveikiamosios rūšies dalyvio forma, rodo, jog šiam komponentui būdingas kur kas didesnis pasyvumas negu atitinkamam kauzacijos sakinių komponentui. 3.2. Apžvelgdami lentelę horizontaliai, randame vieną kitą semantinio derinimo dėsningumą, rodantį parūpinamųjų veiksmažodžių semantikos specifiką, bei išskiriame tam tikrus momentus, svarbius parūpinamųjų veiksmažodžių atsiradimo istorijai. 3.2.1. Išskyrėme tris grupes kuracijos sakinių, kurių komponentai, glūdintys veiksmažodyje (jo šaknyje ar priesagoje), gana aiškiai riboja kitų sakinio komponentų semantiką. (1) Kuruojantis veiksmas „įsakyti“ derinamas su subjektu iniciatoriumi, reiškiančiu asmenį, turintį įsakymo galią (karalius, ponas ir t. t.). Kuruojančio veiksmo ir subjekto iniciatoriaus semantika suponuoja ne tik subjekto tarpininko ir jo veiksmo buvimą, bet ir jų semantiką. Tik šio tipo sakiniuose subjektas tarpininkas yra pavaldus asmuo (tarnas, budelis ir t. t.), jo veiksmas reiškiamas bausmės veiksmažodžiais (mušti, plakti ir t. t.) arba įgyjančiais šią reikšmę dėl konteksto (įmetindinti į duobę), objektas — asmuo (ar kūno dalis), patiriantis veiksmą ar sunaikinamas (nukirsdinti ranką, pakardinti vagį). (2) Kuruojamas veiksmas, reikalaujantis specialaus mokėjimo, įgūdžių (siūti, austi ir t. t.), sąlygoja buvimą subjekto tarpininko, reiškiančio asmenį, mokantį tą darbą (siuvėjas, audėjas ir t. t.). Tik šio tipo sakinių subjektas iniciatorius dažnai yra asmuo, negalintis, nemokantis atlikti kuruojamo veiksmo (mergelė — kalti žiedeli, mama — siūti batus ir t. t.), jo kuruojantis veiksmas reiškia „užsakyti, duoti, kad padarytų“, objektas — daiktas, kuris padaromas ar kuriam kas daroma specialaus mokėjimo, įgūdžių reikalaujančiu veiksmu. (3) Kuruojantis veiksmas „prašyti“ mažiausiai riboja kitų komponentų semantiką. Subjektas iniciatorius čia gali būti bet koks asmuo (nebūtinai turintis įsakymo galią ar nemokantis atlikti kuruojamo veiksmo), subjektas tarpininkas bet koks asmuo (nebūtinai pavaldus ar mokantis atlikti kuruojamą veiksmą), net gyvūnas (šuo, arklys ir t. t.), kuruojamas veiksmas — įvairūs mokėjimo, įgūdžių nereikalaujantys fiziniai ir nefiziniai veiksmai (atnešinti kopūstų, kviesdinti žmones ir t. t.), objektas — asmuo, gyvūnas, daiktas, kuriam kas daroma. Antra vertus, veiksmažodžiu išreikšti sakinio komponentai kitų komponentų semantiką veikia nevienodai stipriai. Pirmojo tipo sakiniuose labiausiai ribojama subjekto iniciatoriaus semantika, o kitų komponentų reikšmės gali sutapti su antrojo ir trečiojo tipo sakinių atitinkamų komponentų reikšmėmis (lentelėje pažymėta punktyru). Pvz.: Herodas neilgą trukęs, nukirtino tą savo moterį M. Valanč; Karalius avis savo buvo nukirpdinęs BBAm7,1; Karalius po geležine asla buvo ugnį pakurdinęs Jrk33. Antrojo tipo sakiniuose griežtai ribojama 247 subjekto tarpininko ir objekto semantika. Priešingai, subjektas iniciatorius ir jo kuruojantis veiksmas gali būti semantiškai toks pat, kaip ir kitų dviejų tipų sakiniuose: asmuo, turintis įsakymo galią, gali įsakyti, o bet koks kitas asmuo — prašyti padaryti objektą ar atlikti kokį specialaus mokėjimo reikalaujantį veiksmą (lentelėje pažymėta punktyru). Dviejų pirmųjų tipų sakiniai, turintys didžiausius semantinius apribojimus palyginti su kauzacijos sakiniais, geriausiai rodo kuracijos skirtumus nuo kauzacijos. Trečiasis sakinių tipas, mūsų nuomone, yra periferinis kitų dviejų atžvilgiu. Mažiausius semantinius apribojimus turintys kuracijos sakiniai lengviausiai maišomi su kauzacijos sakiniais (resp. parūpinamieji veiksmažodžiai su priežastiniais). 3.2.2. Kalbant apie atskirus sakinių komponentus, buvo stengiamasi parodyti, kad kiekvienas iš jų turi tam tikrų semantikos bendrumų su atitinkamais kauzacijos sakinių komponentais. Trys pirmieji kuracijos sakinių gilijo lygmens komponentai semantiškai atitinka netiesioginės nefizinės kauzacijos sakinių komponentus: subjektas iniciatorius asmuo netiesioginiu nefiziniu veiksmu veikia subjektą tarpininką — asmenį ar gyvūną. Subjektas tarpininkas, jo veiksmas ir objektas semantiškai yra labai artimi tiesioginės fizinės kauzacijos sakinių komponentams: subjektas tarpininkas asmuo fiziniu (retai nefiziniu) veiksmu veikia bet kokį objektą. Kaip jau buvo minėta, tiesioginis kuracijos sakinio objektas yra veikiamas dvigubai — tiesiogiai subjekto tarpininko ir netiesiogiai subjekto iniciatoriaus. Tai, mūsų nuomone, leidžia kuraciją sąlygiškai pavadinti „dviguba kauzacija“. Ypač svarbu, kad su netiesioginės nefizinės kauzacijos sakinių komponentų semantika susiję ir paviršinio kuracijos sakinių lygmens komponentai. Jų apibūdinimas „subjekto iniciatoriaus asmens netiesioginis nefizinis veiksmas (poveikis), nukreiptas į bet kokį objektą“ sutampa su netiesioginės nefizinės kauzacijos sakinių komponentų apibūdinimu. Pvz.: Jis sukūtiesdino (cur.) žmones — Jis išlaipino (caus.) keleivius. Tai rodo ne tik sinchroninį kuracijos ir kauzacijos artimumą, sąlygojantį parūpinamųjų ir priežastinių veiksmažodžių maišymą, bet ir diachroninius jų tarpusavio ryšius. Kuracijos atsiskyrimą nuo kauzacijos (ir parūpinamųjų veiksmažodžių nuo priežastinių), mūsų nuomone, skatino kai kurių netiesioginės nefizinės kauzacijos sakinių komponentų (lentelėje jie išskirti rėmeliu) leksinės semantikos specifika. Subjektas iniciatorius — asmuo, turintis įsakymo galią,— vieno tipo sakiniuose ir kuruojamas veiksmas, susijęs su tam tikru mokėjimu, įgūdžiais, kito tipo sakiniuose suponavo išreikšto ar neišreikšto antrojo subjekto buvimo galimybę. Taigi parūpinamieji veiksmažodžiai formavosi, (1) vykstant netiesioginės nefizinės kauzacijos sakinių komponentų semantiniams pakitimams, t. y. siaurėjant jų semantikai ir (2) atsirandant šių sakinių giliajame ar paviršiniame lygmenyje dar vienam subjektui (kintant veiksmažodžio valentingumui), t. y. pritaikant netiesio- 248 ginės nefizinės kauzacijos sakinius sudėtingesnei tikrovės situacijai išreikšti. 3.2.3. Praktinis čia pateiktų analizės rezultatų taikymas turėtų padėti leksikografiškai skirti parūpinamuosius veiksmažodžius nuo priežastinių, ypač tais atvejais, kai silpniau veikia kiti kriterijai. Pateiksime keletą pavyzdžių. Nepaisant priesagos -dyti ir pamatinio žodžio tranzityvumo, parūpinamuoju negalima laikyti veiksmažodžio nusemdyti sakiniuose: Itai pavoras (samtis), kur nusemdo puodus, kap bėga Grv; Pastačiau per didelį sagona, vandeniu daug — nusemdžiau kiek Rod. Kuruojamas veiksmas čia paprastas, nereikalaujantis specialaus mokėjimo, visa sakinio semantika nerodo subjekto iniciatoriaus (asmens, turinčio įsakymo galią) buvimo. Todėl veiksmažodis nusemdyti greičiausiai reiškia paprastą tiesioginį fizinį veiksmą, betarpiškai atliekamą sakinio subjekto. Tai, kad kuruojamas veiksmas yra nereikalaujantis specialaus mokėjimo, sakinio subjektas — paprastas asmuo, o ne turintis įsakymo galią, rodo, jog negalime įžiūrėti subjekto tarpininko ir jo veiksmo sakiniuose su veiksmažodžiu (pa)sėdinti, pvz., Atvažiavo tas senas našlelis, anas pasėdino ažu balto stalelio (d.) Svnč. Šis veiksmažodis laikytinas ne parūpinamuoju, o priežastiniu, nors subjekto veiksmas ir gali būti netiesioginis ne fizinis (t. y. sutapti su parūpinamųjų veiksmažodžių kuruojančiu veiksmu). Numanomas sakinio objektas čia pats atlieka kauzuojamą veiksmą — (pa)sėda ažu balto stalelio. Priežastiniais, o ne parūpinamaisiais turėtume laikyti ir veiksmažodžius keldinti „statyti ant kojų“, lakdinti (: lėkti). Pvz.: Dabar piršlys, paėmęs jaunajai už rankos, keldin eitų pas jaunikį LMD(S. Dauk); Vaikai lakdyne (aitvara) lakdina NdZ. Šiems sakiniams būdinga kauzacijos, o ne kuracijos ypatybė — tiesioginis fizinis sakinio subjekto veiksmas. Priešingai, veiksmažodį žogdinti (: vogti) turėtume vadinti parūpinamuoju dėl kuruojamojo veiksmo, suponuojančio subjekto tarpininko (vagies) buvimą. Dėl subjekto tarpininko nebuvimo ir sakinio subjekto veiksmo pasyvumo („netrukdyti, leisti“) priežastiniais, o ne parūpinamaisiais laikytini veiksmažodžiai aižydinti, kirmydyti, pendėdinti, (su)pelėdinti. Pvz.: Aižydink tu žirnius nevalęs į pastogį, t. y. laikydamas ant dirvos J; Kam dabar tą vaiką ligi pusryčių kirmydote — kas gero iš jo išeis? Jnšk; Ana pendėdin duoną, kad mažai suvalgo, t. y. sendin J; Supelėdinti duoną DZ. Pagal sakinio subjekto semantiką parūpinamuoju turėtume vadinti veiksmažodį išlupdinti. LKŽ pažymėta santrumpa caus., pvz.: Karalius akes anam išlupdino I (t. y. akis išlupo kažkas, karaliaus įsakytas). Priešingai, parūpinamaisiais negalime laikyti veiksmažodžių, kurių subjektas yra ne asmuo, o gamtos jėgos, daiktai ar abstrakcijos. Šių subjektų negalime pavadinti iniciatoriais, tuo pačiu negalime įžiūrėti sakinyje subjekto tarpininko buvimo. Pvz.: Vėjas nuo stogo lašą skina ir in šalį palakdina 249 rš; Kad ir šalta, vis tiek saulė sniegą jau sėdina Trgn; Jūros semdė milžiniškus sausumos plotus rš; Valomųjų įrengimų nusėdintas dumblas ir kitos atliekos turi daug organinių ir mineralinių medžiagų, reikalingų augalams tsp; Rezultatai kalbiškų studijų negali mums akių užmerkti (turime jais domėtis) rš. Subjekto tarpininko ir jo veiksmo nėra sakiniuose, kurių subjektas pats atlieka veiksmą, pvz.: Kitą ir papjaudin [operuodami] tie daktarai Šts. Parūpinamųjų ir priežastinių veiksmažodžių leksikografinis diferencijavimas labai palengvėtų, jei žodžių rinkėjai (a) nurodytų subjektą, žinomą iš konteksto, bet sakinyje neišreikštą ar išreikštą tik įvardžiu, (b) patikslintų sakiniu išreikštą situaciją, t. y. pažymėtų, pats ar ne pats sakinio subjektas atlieka veiksmą. 4. Išvados. 4.1. Parūpinamųjų ir priežastinių veiksmažodžių tarpusavio artimumą rodo ne tik nepakankama jų priesagų diferenciacija, darymas iš tranzityviųjų veiksmažodžių, bet ir dažnai sutampanti paviršinė sandara sakinių, kurių predikatais jie eina, bei tų sakinių paviršinio lygmens komponentų semantinis bendrumas. Kuracijos sakinių semantikos apibūdinimas „subjekto iniciatoriaus netiesioginis nefizinis veiksmas ar poveikis, nukreiptas į bet kokį objektą“ sutampa su netiesioginės nefizinės kauzacijos sakinių semantikos apibūdinimu. 4.2. Kuracijos sakinių paviršinio lygmens semantinis artimumas tik vienam kauzacijos sakinių tipui leidžia kuraciją laikyti semantiškai siauresne už kauzaciją. Antra vertus, parūpinamieji veiksmažodžiai sąlygoja sudėtingesnius subjektinius objektinius santykius giliajame (retai ir paviršiniame) sakinio lygmenyje (t. y. subjekto tarpininko buvimą), todėl kuracijos sakiniai išreiškia sudėtingesnę tikrovės situaciją. 4.3. Giliajame kuracijos sakinių lygmenyje išreiškiamos dvi situacijos: a) subjektas iniciatorius (asmuo) netiesioginiu nefiziniu veiksmu veikia subjektą tarpininką (paprastai asmenį) ir b) subjektas tarpininkas fiziniu (retai nefiziniu) veiksmu veikia bet kokį objektą. Pirmąją situaciją išreiškiantys komponentai yra semantiškai artimi netiesioginės nefizinės kauzacijos tipui, išreiškiantys antrąją — tiesioginės fizinės kauzacijos tipui. Todėl kuraciją sąlygiškai galima pavadinti „dviguba kauzacija“. 4.4. Minėti kuracijos ir kauzacijos sakinių panašumai liudija ne tik sinchroninius, bet ir diachroninius kuracijos ir kauzacijos resp. parūpinamųjų ir priežastinių veiksmažodžių ryšius. 4.5. Kuracijos atsiskyrimas nuo kauzacijos resp. parūpinamųjų veiksmažodžių nuo priežastinių, matyt, buvo susijęs su netiesioginės nefizinės kauzacijos sakinių pritaikymu sudėtingesnei tikrovės situacijai išreikšti. Antram subjektui atsirasti, mūsų nuomone, leido subjekto iniciatoriaus semantikos ypatybės vieno tipo sakiniuose ir kuruojamo veiksmo semantikos ypatybės kito tipo sakiniuose. 250 4.6. Skirti parūpinamuosius veiksmažodžius nuo priežastinių siūlytume vadovaujantis ne tik anksčiau taikytais kriterijais, bet ir a) sakinių giliojo lygmens skirtumais bei b) sakinio komponentų semantikos ypatumais. Parūpinamaisiais reikėtų laikyti tik tuos veiksmažodžius, kurie yra maksimaliai atsiskyrę nuo priežastinių, t. y. tuos, kurie sąlygoja giliajame ar paviršiniame sakinio lygmenyje sudėtingesnius subjektinius objektinius santykius ir labiausiai riboja sakinio komponentų semantiką. СЕМАНТИКА КУРАТИВНЫХ ГЛАГОЛОВ Р е з ю м е В статье исследуются куративные глаголы литовского языка с точки зрения семантических особенностей предложений, предикатами которых они являются. Установлены две существенные особенности куративных глаголов по сравнению с каузативными: 1) они накладывают большие семантические ограничения на компоненты поверхностного уровня предложения, соответствуя предикатам предложений каузации только одного типа — непрямой нефизической каузации; 2) они обусловливают более сложные субъектно-объектные отношения на глубинном (редко и на поверхностном) уровне предложения, т. е. в них имеется субъект-посредник, выполняющий действие, курируемое субъектом-инициатором. Высказывается предположение, что куративные глаголы произошли от каузативных благодаря приспособлению предложений типа непрямой нефизической каузации для выражения более сложных отношений реальной действительности, чему способствовало изменение семантических особенностей некоторых компонентов предложения.