Apibrėžtumo / neapibrėžtumo kategorija ir pirminė įvardžiuotinių būdvardžių reikšmė

LIETUVIU KALBOS SINTAKSES TYRINEJIMAI LIETUVIU KALBOTYROS KLAUSIMAI XXV (1986) ADELE VALECKIENE APIBREZTUMO / NEAPIBREZTUMO KATEGORIJA IR PIRMINE IVARDZIUOTINIY. BUDVARDZIU REIKSME 1. Morfologinéms formoms bidingas funkcinis nevienarisi¥kumas. Jos gali. santykiauti su kitomis formomis pagal jvairius poZymius ir sudaryti atskirus posistemius. Posistemis, kur vienos formos pagal tam tikra pozymi prieXinamos kitoms formoms, vadinamas morfologine kategorija (Ellis, R. Ruziéka, Zawadowski, Kirchner, ZS 1962, 46, 6, 8, 39, 9; Tyxman 1966, 29; Bounapxo 1971, 8; 1976, 10—11, 15, 148). Trumpiausiai kategorija galima apibrézti kaip formaliai iSreikSta teikSmés poZymi, tealizuota prie¥inamais nariais (J. Ruziéka, ZS 1962, 60; MeuZembe 1970, 5). Kaip atskiras kalbos Zenklas, taip ir kategorija turi formaliaja raiska — formas ir reikSmine raiska — funkcija. Kategorijos funkcija priklauso nuo formy santykio. Tai reliaciné reikSmé, visy tam tikro posistemio formy konkretiujy variantiniy reik’- miy invariantas. Konkretiasias variantines reik¥mes sudaro Teliaciné reikSmé, plius kontekstas?. Kategorijos formu funkcija, iSry8kéjanti ix formy santykio, ivairiy lingvistiniy krypéiy atstovy laikoma labiausiai verta lingvistu démesio. Formos, kaip i8vir8inés struktiros elementas, daZnai laikomos maziau kategorijai svarbios. Kategorijos nariai gali biti i8reik&ti bet kokiomis morfologinémis priemonémis — sintetinémis (galiinémis, sufiksais), supletyvinémis, analitinémis formomis, pagalbiniais Zodziais, prozodinémis priemonémis ir kt. (Zr. Bangpuec 1937, 77 tt.; Iep6a 1957, 64; Meier 1961, 15; Hoxynun 1967, 11; Tax 1979, 41). Taéiau svarbu, kad kategorija vis délto bitty formaliai iSreikSta, t. y. turéty specialias kategorines formas. Be formaliosios igraiskos kalbos sistemoje negalima i&skirti atskiros morfologinés kategorijos. Taigi morfologinés formos, kaip materialiis kalbos aktai, taip pat yra svarbi kategorijos sudaromoji dalis. Abi kategorijos israiSkos pusés — formalioji ir reik’miné — yra_neatskiriamai susijusios ir negali viena be kitos egzistuoti. Tam tikra formy sistema yra biitina tealizuoti reikSminei sistemai ir atvirkStiai, nesant nustatyto formu santykio — TeikSminés pusés, formy egzistavimas netenka prasmés. Kategorijos morfologiniy formy santykj (funkcija) galima nustatyti auk§tesniajame, t. y. sintaksiniame, lygmenyje (sakinyje arba sintaksiniame junginyje). Taigi kontekstas taip pat yra svarbus kategorijos elementas. Jis neretai laikomas morfologiniy kategorijy formaliosios igrai$kos dalimi (Bougapxo 1971, 65 tt.; CrenaHos + Invariantinés ir variantiniy reikSmiy santykis gia nustatomas pagal J. Kurytowicziaus (1964, 14; Kypunoswy 1955, 74; 1965, 411 tt.) pirmine ir antrines funkcijas bei E. Benveniste’o (Benpenucr 1974, 156-164) Pagrinding ir iSvestines reik’mes, 168 1975, 27). Antra vertus, vienas kontekstas kategorijos gramatinés ixrai8kos nesudaro. Apie kategorija galima kalbéti tik tada, kai jai reikSti kalboje yra akusti¥kai skirtingos formos (Mapruxe 1963, 400; Joxynun 1967, 8, 11). I8skiriant tam tikra kategorija, svarbu nustatyti, ar posistemj sudarantiy formy vartosena tam tikra funkcija biitina (oxynua 1978, 109; Bounapxo 1976, 12; 1978, 156 tt.). Morfologinéms kategorijoms biidinga tai, kad ju Zymétos formos vartojamos ir ten, kur jos nebitinos, t. y. kai jy funkcijq neutralizuoja kontekstas. Antra vertus, neutralizacijos sqlygomis neZymétas narys turi platesne vartosenos sfera. Tokiomis aplinkybémis svarbu nustatyti, koks yra kategorijos svoris tam tikroj Zodziy klaséj. Formy prieSprieSos neutralizacija, biidama i§ esmés sintagminis rei8kinys, yra pradinis kategorijos pasikeitimo taSkas. Neutralizacijos atvejai silpnina kategorija ir turi lemiamos reikSmés tolesnei jos raidai. Taigi tiriant kategorija svarbu nustatyti jos dinaminés raidos krypti bei santyki su kitomis tos patios ZodZiy klasés kategorijomis. Kategorija néra statiSka sistema. Ji turi centra ir periferija. Jai bidinga raida, nots maZiausia kaita. Kaip kiekvienoje sistemoje, taip ir kategorijoje dél kalbos dinamikos atsiranda reiSkiniu, kurie igkrinta i8 bendros sistemos. Nesisteminiai rei8kiniai sudaro kalboje periferija, ju pozicija kalboje silpna. Tiriant kategorija svarbu nustatyti ir kas j ta sistema neieina, kokia yra sisteminés ir nesisteminés formu vartosenos saveika, nes tai gali turéti jtakos raidos krypéiai. Antra vertus, atskiros tam tikrés ZodzZiy klasés kategorijos néra uZdaros, i§ vieno posistemio periferinés formos gali pereiti j kita. Todél neretai susisiekia atskiry posistemiy formy vartosena it vienos formos gali pakeisti kitas. Dél to kalboje egzistuoja ivairiy subtiliausiy stilistiniy atspalviy rei8kimo bidy. Nesisteminiai reiSkiniai kalbos negriauna, ir kalba visada iSlaiko sisteminj balansq. Svarbu tik nustatyti, kas kategorijoje uzima centring padétj ir kas egzistuoja periferijoje. Ne visos kalbos turi vienoda kategorijy skaitiy. Be to, skiriasi atskirose kalbose tos patios kategorijos pagal apimtj, vartojimo sfera bei svorj gramatinéje sistemoje. Todél tiriant kategorijas labiausiai iSrySkéja tipologinés kalby savybés. 2. Pagal iSkeltuosius morfologiniy kategorijy pozymius lietuviy kalboje galima i&skirti apibréZtumo / neapibréZtumo kategorija. Si posistemi sudaro jvardZjuotinés biidvardZiy (dalyviy*) formos, santykiaudamos su atitinkamomis paprastosiomis formomis. Jy santykis i8rySkéja paradigminiame plane. Paprastosios ir jvardziuotinés formos, santykiaudamos tarpusavyje, sudaro binarine asimetrine opozicija. Paprastosios formos Zymi daikto ypatybe, o ivardZiuotinés, be daikto ypatybés, kartu pazZymi, kad daiktas yra Zinomas, apibréZtas. Taigi ivardZiuotinés formos Siame posistemyje yra Zymétos (+), 0 paprastosios neZymétos (—): Badvardziy formos Paprastosios Ivardziuotinés () (+) ? Toliau — jvardZiuotiniai bidvardZiai rei8kia kartu ir jvardZiuotiniai dalyviai. 169 3.1. [vardZiuotiniy formy apibréZiamoji reik’mé yra gryna reliaciné reiksmé, isrySkéjanti if paprastyju ir ivardZiuotiniy formy santykio. [vardZiuotiniai bidvardZiai taip pat turi nemaZa kontekstiniy reikSmiy, priklausomy nuo specifiniy lietuviu kalboje apibrézimo biidy Siomis formomis. [vardZiuotiniai bidvardzZiai sudatomi i§ paprastyjy su enklitiniu postpoziciniu jvardZiul*jo-. Tatiau ivardziuotiniy biidvardziy apibréziamoji reik’mé néra vien tik jvardZio *joreik’mé. Kadangi ivardis *jodabar jau yra suauges su paprastuoju biidvardziu j viena morfologine forma, tai daikty apibrézimui labai svarbu biidvardzio leksiné reik8mé bei jvardZiuotinés formos apsuptis. [vardZiuotinés formos paprastai eina pazyminiu® ir todél jungiasi tik prie daiktavardzio (kaip ir kiti paZyminiai, jos negali biti susijusios priklausomu santykiu su daiktavardiSkuoju ivardziu). Taigi ju kontekstinés reikSmés visu pirma yra salygojamos biidvardzio ir daiktavardzZio sintaksinio bei semantinio santykio. 3.2. Daikty apibrézimui biitina, kad prie daiktavardZio prisijunges ivardZiuotinis biidvardis reikSty Zymimojo daikto i&skiriamaja ypatybe. I[vardziuotiniais budvardZiais apibréZiami daiktai, iSskiriant juos i8 kity pagal biidvardZio leksine reikSme — erdvés, laiko, fizines, psichines ypatybes, spalva ir kt. — trim bidais (aut. 1957, 175—183; LKG 1965, 505—508): 1) didesniu zymimosios ypatybés kiekiu, pvz.: Kolikio valdybos didysis kambarys (= kuris didZiausias, didesnis uz kitus), kur pastaruoju laiku buvo seikéjami ir sveriami sékliniai griidai, buvo ne tik apvalytas, bet ir papuoStas SimkA 15; 2) prieSinga kitam daiktui, antonimine ypatybe, pvz.: Ziemq statysimés naujas dvariskas gyvuliy auginimo ikiui kites, nes esamyjy maza VaizgP I 135; 3) kokia nors specifine, i8 kity iSsiskiriantia ypatybe, pvz.: Ilgai Sarka vedé birj Padubysio giria, o slaptojo kelio, be Zvériy praminty takeliy, vis dar nebuvo VienR IV 16. ISskiriamosios ypatybés gali biti riinés. Todél da%nai jivardziuotiniai bidvardziai, pagal tuos patius daikty i§skyrimo biidus apibrézdami daikta, Zymi jo Tusi, pvz.: saldieji Zirniai, gulsciasis gluosnis, sunkioji ir lengvoji pramoné, rdudonieji ir baltieji dobilai ir kt. Lietuviy kalbos terminijoje labai daug sudaroma jvairiy specialybiy terminy su jvardZiuotiniais bidvardziais. 3.3. Reikia pasakyti, kad ir paprastasis biidvardis savo leksine reikSme iSskiria daikta. IvardzZiuotiné dalelé pabrézia, kad i8skiriamasis daiktas yra Zinomas, apibréztas, t. y. suteikia biidvardzZiui individualizuojamaja funkcija. Jeigu pasakymas Apsivilk? raudona suknele reigkia tam tikra suknele (kuri yra raudonos spalvos), skirtinga nuo kity sukneliy (kitos spalvos), tai dar nereiSkia, kad ta suknelé Zinoma. Raudony sukneliy yra daug. Individualizuojamas daiktas tik tada, kai jo i&skiriamoji ypatybé pasakoma ivardZiuotiniu bidvard7iu, t. y. pasakymas su jvardZiuo- * Tariniu jvardziuotiniai bidvardZiai eina retai ir tik tam tikros struktiros sakiniuose, pvz.: Tas kelias tikrasis SchG 261 (Zr. aut. 1957, 236). [vardZiuotiniai bidvardiiai linke daiktavardéti, ypa¢ tais atvejais, kai nurodo apibendrintyu asmeny grupe, pvz.: Gera seniui meluoti jauniesiem, kai jie to neZino Ds. Tatiau pastaroji funkcija jvardZiuotiniams bidvardZiams taip pat yra antriné. Pirminé jvardZiuotiniy, kaip ir paprastyjy, bddvardZiy funkcija yra atributiné (dél pirminiy ir anttiniy funkcijy Zr. Kypunosuy 1962, 59 tt.). 170 tiniu bidvardziu — raudonoji suknelé Zymi tam tikra apibréZta, i8 konteksto bei situacijos Zinoma daikta. Risi reiSkiantys ivardZiuotiniai bidvardzZiai taip pat turi individualizacijos funkcija — jie pazymi, individualizuoja tam tikra apibrézta daikty grupe. Raudonieji dobilai skiriasi nuo raudony dobily tuo, kad tai atstovai tam tikros, Zinomos daikty rigies. Tarp iSskiriamyjy ir ri8iniy ivardzZiuotiniy biidvardziy yra toks skirtumas, kad pirmieji, isskirdami daikta, kartu ji individualizuoja ir konkretizuoja, vidualizacijos, arba apibréZtumo, zyme. 3.4. IvardZiuotiniais biidvardziais taip pat apibréziamas daiktas anaforos bidu, t. y. nurodant ankstesnj konteksta. Pirma karta minint daikta, prie daiktavardzio vartojamas paprastasis biidvardis arba daiktas kitaip apibiidinamas, o toliau, apibréZiant tuos daiktus kaip Zinomus, vartojamas jvardZiuotinis biidvardis. Pvz., paprastasis bidvardis: Ant aukSto stataus kalno pasirodé stebuklingas Ziburys. Zibéjo jis kaip Zvaigzdé...; toliau ivardZiuotinis bidvardis: dar né vienas i§ lipaniyjy nepasieké kalno virSiinés, nepasilytéjo stebuklingojo Ziburio BilR 106—109. Nurodomosios reikSmés jvardZiuotiniais bidvardziais visada reiSkiama kokia nors individuali, nuo kity skirtinga ypatybé. Tuo biidu nurodomieji ivardZiuotiniai bidvardziai nuo i&skiriamyjy skiriasi tik savo apibrézimo biidu ir vartojimo specifika. 4. Kaip rodo kontekstinés reikSmés, daikty apibrézimas ivardZiuotiniais biidvardZiais priklauso ne tik nuo jy santykio su paprastaisiais bidvardzZiais, bet ir nuo ju sintaksinio bei semantinio rySio su daiktavardZiu ir platesnio konteksto. Dél to esant tam tikram kontekstui, apibréztumo / neapibréZtumo koreliacija, t. y. ,,bendra“ | ,,individualu“ neutralizuojama ir vietoj ivardziuotinio biidvardzio vartojamas paprastasis. Neutralizacijos sintagminémis salygomis silpnéja ivardZiuotiniy / paprastuju bidvardziy opozicija ir paprastujy formy vartosena platéja. Minétini tokie lietuviy kalboje biidingesni neutralizacijos atvejai. 1) Kai prie biidvardZio eina parodomasis biidvardi8kasis ivardis, apibréziant daikta, gali biti vartojama ne tik ivardZiuotiné, bet ir paprastoji forma, plg.: Ir Stai i§ tankiy medziy pasirodé trys puikios, baltos gulbés, jos mosavo sparnais ir graZiausiai plauké vandeniu, Andiukas pazino tuos nuostabiuosius paukscius Balé AP 40; Tai buvo nepaprastas kirvukas. UZtenka su juo patrinti skaudamq vietq, ir — pagydo... Su tuo stebuklingu kirvuku ir pagydé Vince BotMS 47. Parodomyjy ivardziy reikSmés i esmés atitinka jvardZiuotiniy bidvardZiy reik8mes: deiktinés reik8més parodomieji jvardziai atitinka jvardZiuotiniy bidvardZziy i’skiriamaja reikSme, o anaforiniai parodomieji ivardziai — nurodomaja ivardZiuotiniy bidvardziy reikSme. Tatiau, aisku, iS to negalima daryti i8vados, kad jvardziuotinés dalelés *jofunkcija atitinka parodomojo ivardzio funkcija, nes [daikto apibréZimui labai svarbu ir kontekstas. Antra vertus, funkcijos atitikimas daro nereikalinga ivardZiuotinge forma, jei greta yra parodomasis jvardis. Tuo ir galima paaiSkinti $i ivardZiuotiniy formy neutralizacijos atveji. 2) Kai biidvardis yra aukStiausiojo laipsnio, daikta apibréZiant ‘taip pat gali biti vartojama ne tik ivardZiuotiné, bet ir paprastoji forma, plg.: Nelepino tévai ir jauniausiojo siinelio Antaniuko VienP 24; Soka vyresnioji if bangy smagiai, Soka 171 ir antroji, rengiasi skubiai. Eglé tik jauniausia vandeny dar vis: baltq veidg prausia, taskos lyg Zuvis SNérP I 256. Sis neutralizacijos atvejis motyvyuotas ivardZiuotiniy ir aukStiausiojo laipsnio bidvardziy funkciniy reikSmiy sutapimu bei suartéjimu. [vardziuotinis bidvardis apibrézia daikta isskirdamas jj iS kity didziausiu ypatybés kiekiu (Zr. 3.2), ir aukSdiausiojo laipsnio formos Zymi didziausia ypatybés kiekj. Dél to tokiame kontekste ivardZiuotiné dalelé taip pat darosi nereikalinga. 3) Kai daiktas apibréziamas, iSskiriant ji pagal kokia individualia ypatybe, kuria Zzymintis biidvardis ir be jvardZiuotinés dalelés savo leksine reik’me pakankamai apibréZia daikta. Tokiais atvejais taip pat linkstama vartoti Salia jvardZiuotinés ir paprastaja forma, pvz.: Daug kino meno atstovy atvyko if brolixskujy (brolisky) respubliky t8; Ne kartq susiripines masté kryzkelése, saves ir savo tikrojo (tikro) kelio ieskodamas BorMS 5. Dél Sios prieZasties, taip pat Zymint kai kuriy daikty riSi, vartojamos ne ivardZiuotinés, o paprastosios formos, pvz.: juoda ir balta duona (ne juodoji, baltoji), saldus ir riigStus pienas (ne saldusis, riigstusis) Salia saldieji ir kartieji pipirai, valgomoji druska ir kt. DaZnai riiSiai Zyméti vartojamos priesagos -iskas, -a biidvardziy paprastosios formos, nes 8i priesaga, kaip ir priesaga -inis, ~é, i8skiria daiktus pazymédama jy rij ir be ivardziuotinés dalelés, plg.: olandiSkas siris, pieniSka sriuba, vyriSki marskiniai, vaikixkos kojinés ir kt. Sis neutralizacijos atvejis priklauso grynai nuo biidvardyio leksinés teikSmés bei jo sintaksinio-semantinio santykio su pazymimuoju daiktavardiiu. 5.1. Ta aplinkybé, kad daikty apibrézimas ivardZiuotiniais biidvardziais daug priklauso nuo konteksto, lemia nevienoda apibréztumo laipsni. RySkiausias apibréztumas esti tada, kai daiktai individualizuojami bei konkretizuojami ir i8 konteksto aiSku, kad tai biitent tas daiktas, o ne kitas (aukStiau minétais i’skiriamosios ir nurodomosios reikSmés jvardZiuotiniy formy vartojimo atvejais). Tatiau lietuviy kalboje pasitaiko ir silpno apibréZtumo atvejy, kai daiktas jvardZiuotiniu bidvardZiu i&skiriamas, bet aiSkiai neindividualizuojamas, nekonkretizuojamas. Siuo atveju nurodomi daiktai kaip tam tikros apibendrintos grupés atstovai, iSsiskiriantys kokia ypatybe, tatiau tai néra individualizuota daikty riis, tik apskritai tam tikTos grupés daiktai (daZniausiai asmenys ir gyviai). Dabartinéje lietuviy literatiirinéje kalboje dazniausiai pasitaiko tokios riiSies auk8tesniojo, retiau aukS¢iausiojo laipsnio ivardZiuotiniy bidvardziy, kurie pagal laipsnio kategorijos poZymj i&skiria iS kity daiktus, pasiZzymintius didesniu ar didziausiu ypatybés kiekiu. Siuo atveju daZniausiai vartojamos daugiskaitos formos (neindividualizuojantios), pvz.: Paskutiniai spinduliai, prasimuse pro rety raisto medziy kamienus, spinkséjo duburiuose ir Svelniai glosté aukStesniyjy (= kurios auk§- tesnés) eglaitiy bei pusaiciy virSines VienR IV 28; Buves Golovino prospektas taip prapléstas, kad senesnieji (= kurie senesni) namai... liko arba atitraukti uzpakalin, arba visai nugriauti VienR VII 311; Siuo metu jam pritardavo feléeris, seselés, drasesnieji (= kurie drasesni) ligoniai ir pagaliau visi VienR II 141; Sode augo puikiausios gélés, ir prie grazesniujy (= kurios graesnés) buvo priraisioti sidabriniai varpeliai BaléAP 61; Dabar visi sako, kad ji gratiausia if visy graziausiyjy (= kurie graziausi) paukStiy BaléAP 42; Tik émé Saukti dideliais balsais narsiau172 sinjuy, tik émé Saukti stipriausiyjy, kurie jy tarpe buvo, kad cion atvykty, su Margiriu Sveitriais kalavijais susiremty... KrévRR I 213. Plg. sen, ra8ty: Smértis krizeus biwo anti met kanczia ki: pikczéusiuiy zmonii DP 176. Kadangi ai8kios individualizacijos bei konkretizacijos dia néra, lygia greta tokiais. atvejais vartojamos ir paprastosios formos, plg.: Cia nebuvo jokiy keliy ar takeliy, be ty, kuriuos ismindavo stumbry, taury, briedziy ir kity didesniyjy Zvérin kaimenés VienR IV 13 ir { tuos lieknus vilkai jvydavo briedzius, taurus ir kitus didesnius gyvulius VienR IV 13-14. Pasitaiko ir nelyginamojo laipsnio ivardziuotiniy bidvard7iy, reiSkiantiy isskiriamaja ypatybe ir Zyminéiy daiktus kaip tam tikros neapibréZtos grupés atstovus ju neindividualizuojant, nekonkretizuojant, pyz.: Visi didieji (= kurie dideli) Krymo dvarai kaip tik yra paversti vaisiy sodais VienR VII 57; Vakary riteriams tokios dvikovos buvo labai iprastos..., 0 Zemaitiams tai buvo naujiena, nes jie savo bylas pavesdavo kriviams arba seniesiems (= kurie senesni) vyrams VienR IV 175; Kai nebéra gerosios (= kuri gera) [vietos], turi stoti ir j prastesne ZemR II 23; Seimyniskiai..., pakliuve i tinkamaja (= kuri tinkama) karéema, géré lig vakaroVaIPJ, 86. Tokius silpno apibréZtumo atvejus salygi8kai galima pavadinti santykiniw apibréZtumu. [vardZiuotiniy biidvardZiy reikkme tokio tipo sakiniuose galima nusakyti reliatyvinémis konstrukcijomis, plg.: Sviesesnieji Zmonés > kurie Sviesesni Zmonés. Lietuviy kalboje ir vartojamos tokios reliatyvinés konstrukcijos su santykiniu prieveiksmiu kur ar ivardziu kuris, -i ir bidvardZio paprastaja, ypat aukStesniojo arba aukStiausiojo laipsnio, forma, plg.: Surink kur didesnes (= didesniqsias) [bulves], 0 ma¥esnes palik Skp; Retai kas turédavo tekius (kuilius ), bagotesniai kur (= bagotesnieji) Skp; Tokius vamzdZius turéjo tiktai dideli bernai, kartais ir pusberniai, bet jau kur patys apsukriausi (= patys apsukriausieji) Balt; Tik viena kita merga kur drasesné (= drasesnioji), per galvq metusi ant Zemés marskinius, plaukdavo kaip vyras VenclIPU 90; vaziavo moterys, vyrai kur seni jau (= senesnieji) LKT 166; notrynés baltosios nedeg, o tos, matai, kur auk§tos (= aukstosios), tos yr degantios LKT 137. Gia tikrojo apibréztumo, individualizacijos néta — pazymimos bei i8skiriamos: apskritai didesnés bulvés, bagotesni (= turtingesni) arba apsukriausi Zmonés. Pig. tokio pat tipo senyjy ra8tu konstrukcijas: Jissdi uz mus afiérq kurid bragéusig turéi DP 432; nusiunté tidiomis iop Zmones kurius didZiausius ir mokiciausius MP 11 b (plg. Specht 1932, 272). 5.2. Prie silpno apibréZtumo atvejy reikia skirti_tokius ivardZiuotinius biidvardius, kurie vartojami apibendrinto tipo pasakymuose, patarlése. Jie taip pat iSskiria daikta, bet jo neindividualizuoja. Pvz.: Ankstyvoji (= kuri ankstyva) varna dantis krapsto, vélyboji (= kuri vélyva) akis SLT 531; Visuomet doroji (= kuri dora) merga turi patekti blogam vaikiui ZemR I 121; Piktoji (= kuri pikta) moté vyrui keliq uzkerta SLT 237; tylioji (= kuri tyli) kiaulé giliau Saknj knisa ZemR I 99. 173 Kadangi zymimas daiktas neindividualizuojamas, vartojama tokiuose pasakymuose ir paprastoji forma, pvz.: Gera moté vyrui kelig rodo Erz: Geras artojas ir zqsinu paaria Gz; DarbSti dukté ir i§ kiminy Silkus verpia Sts; Kumpuota Jiepa visos ozkos Sokinéja SLT 361. Silpno apibréztumo atvejais daiktas iskiriamas biidvardzio leksine reik%me bei jo santykiu su daiktavardzZiu. IvardZiuotiné dalelé tia turi tik pabréziamaja funkcija, sustiprina iSskyrima. 6.1. Lietuviy kalboje ivardZiuotiniai bidvardZiai vartojami ne tik apibréziamaja, bet ir pabréZiamaja reik8me. Vienas i8 tokiy atveju, — kai ivardZiuotinis biidvardis Zymi biidinga (ne iSskiriamaja) daikto ypatybe. Sios riies pavyzdZiu dazna liaudies dainose bei su jomis savo menine stilistika artimai susijusiy raSytojy rastuose, pvz.: Uzderékit, lineliai, an juodosios Zemelés (d.) Pv; Ir atjoja bernuzélis per lyguji laukuzélj, ar leisi, ar duosi jaunqjq dukrele (d.) Sint; Akiy dar nesumerké, saldziuoju miegeliu nenusniido, kai vél ifgirdo didj balsq KrévAP 41; Kankliy skambiujy stygos nutrauktos SNérR Il 114; Tik dabar, tik dabar pajutau, supratau, Kodél vysta Zalioji Zolé po tamsiuoju pavésiu VenclRn 52; O kaip mes prijosim Zaliajq lankele, paganysim Zirgelius JD 399; Vienas po kito vaikai... ixsiskirsté po platyji pasauli VienR V 160. Cia ivard7iuotiniai biidvardziai eina pastoviais meniniais epitetais ir savo semantika prilygsta daiktavardZiams: juodoji ir Zemelé, lygusis it laukuzZélis, jaunoji ir mergelé ir kt. reiSkia ta patia juodumo, lygumo, jaunumo idéja. Tokios ivardziuotiniy bidvardziy reiSkiamos ypatybés Zymimiems daiktams yra bidingos ir visu suvokiamos kaip Zinomos. Galimos tokiais atvejais ir paprastosios formos. IvardZiuotiné forma tik daugiau iSkelia, pabrézia biidinga daikto ypatybe. Ivardziuotiniy bidvardziy rei8kiama biidinga daikto ypatybé atskiru autoriy taip pat gali biti suvokiama individualiai. Tik i8 platesnio konteksto paaiSkéja, kad kalbamoji ypatybé yra ne i&skiriamoji, o bidinga Zymimajam daiktui, pvz.: Gruzijos kalnuotojoje Siauréje, kur devynis ménesius per metus ¥emé esti sniegu apklota, ant sunkiai prieinamos kalno virsinés, Kazbeko papédéje, stovéjo senas turtingas Sventosios Ninos vienuolynas VienR I 25; Per tuos tris ménesius ne tik gruzinai vykdavo j §ventosios Ninos vienuolyna, bet lankydavo ji ir kity Saliy Zmonés: atkeliaudavo net tolimosios Graikijos ir Balkany gyventojai VienR 1 26; Cia, giliyjy exeréliy paversmiuose ir tyliyjy miko upeliy paliiinése, augo klestéjo ivairiy jvairiausiy medziy VienR IV 13. Siais atvejais biidingos ypatybés reik¥mé salygojama vienodu kalbétojo (ra8ytojo) ir klausytojo (skaitanéiojo) supratimu. Antra vertus, Siuose sakiniuose galimos ir paprastosios formos. Tarp ivardZiuotiniy ir paprastyjy formy Siuo atveju tik toks skirtumas, kad ivardZiuotinés formos daugiau pabréZia daikto ypatybe suponuodamos, kad Gruzijos Siauré tikrai kalnuota, o Graikija — mums tolima Salis, ezeréliai — giliis, upeliai — tylis ir pan. Ypaé daZnai tokie jvardZiuotiniai biidvardZiai vartojami prie tikriniy vardy, kurie turi individualizuojamaja reik’me ir patys, be ivardziuotinio biidvardzio, apibrézia daiktus, pvz.: Gyventi keliasi senasis Vilnius! VenclRn 130; Risciai murma Baltija Saltoji SNérR Il 538; Prie¥ du Simtus mety iSsistaté Rugeliy kaimas tarp 174 paskutiniy graziosios Paligés kalvyy Gud-GuzKIT 5. [vardziuotinés formos Cia pavartotos “sugestionuojant, kad Vilnius tikrai senas miestas, Baltija — Salta, o Paliigé — grazi. Priklausomai nuo vaizduojamosios tikrovés ir stiliaus autorius gali labai ivairiai iprasminti jvardZiuotiniais biidvardZiais rei8kiamas daikty ypatybes. Pvz., tokie ivardZiuotiniai biidvardZiai V. Krévés ra8tuose: auk Stasis tiltas, didysis dvaras, jaunasis sinus, mazieji vaikeliai, maZieji paukSteliai, narsusis bernelis, platusis suolelis, rimtieji vyrai, senasis vaidila, siaurasis takelis, sunkusis darbas ir pan. reiSkia biidinga daikto ypatybe ir turi gryna pabréziamaja funkcija, nors kituose kontekstuose gali biti ir apibréZiamosios iSskiriamosios reikSmés, plg.: Paslépé bernas pirklio lavong po aukStuoju tiltu, o jo turtus — Zaliojoj gireléj... RR I 88; Kai {jojo pirsliai i didiji dvara, sulojo juodi kurtai RR I 87; aitvaru skrido namo jaunasis bajoro sinus RR I 65; Bet kas tuomet atsitiks su miisy motinomis, su senaisiais téveliais, su Zmonomis, su mazZaisiais vaikeliais RR I 203; ir Zmonés, ir Zvérys, ir maZieji pauksSteliai gérisi besigérédami, klauso besiklausydami vakarinés dainelés RR I 53; susirinko seni seneliai, rimti vyrai ir jauni berneliai, ant placiyju susédo suoleliy, uz baltyjy skobneliy, midy, aly géré, atsidéje klausé, ka porino pasakojo senasis vaidila RR I 145; Nutilkite, medZiai, Zaliais lapeliais neslamékite, yai netrukdykite jauniesiems berneliams ir rimtiesiems vyrams klausyti mano Zodeliy RR I 189; O uzlipusiam néra jau nei vieXo kelelio, nei siaurojo takelio atgalio Zemyn RR I 53; Ir svajonés tos nuvargino nuilsino jaunqji, nukamavo lyg sunkusis darbas RR I 137; — Ar ilgai mes jauni diilésim, pas krosnis sédésim, gaixim jaunasias dieneles be garsiujy Zygiy RR I 146; Taip linksmai visi uliojo ir uliodami narsyji bernelj garbino RR I 67. V. Krévés ,,Dainavos Salies seny Zmoniy padavimuose“ visi tiltai aukSti, dvarai dideli, berneliai narsiis, Zygiai garsiis ir t. t. O pabréZiamos tokios biidingos ypatybés: baltosios skobnelés, platieji suoleliai, senasis vaidila ir kt. remiasi ir etnografiniu senovés lietuviu buities bei kultiiros pasauliu. Antra vertus, nepabréZiant iSkeltuju ypatybiy, lygia greta vartojami tie patys bidvardZiai su tais patiais pazymimaisiais ZodZiais ir paprastaja forma. 6.2. PabréZiamosios reikSmés jvardZiuotiniai bidvardZiai vartojami ir Zymint ypatybés gausuma. Tokiais atvejais bidvardis reiSkia i8skiriamaja ypatybe, bet daiktas neapibréZiamas, tik pabréziama, kad jis turi dideli zymimosios ypatybés kiekj. Sios riSies pavyzdZiy daZniau pasitaiko liaudies dainose ir savo stilistika joms artimuose ra8ytojy raStuose, pvz.: Ta merga eikliujy Zingsneliy (= labai eikliy) J; Azudiimo didyja dimele, ixgaisino Zirgelis kelelj (d.) Ad; Dai anas pats pasdabojo, dai in mano skaistyju veidelj (d.) Tyr; isléké sakalélis i¥ aukSto lizdelio..., praulbéjo pratiulbéjo meiliaisiais Zodeliais KrévRR I 154; vai jus nutilkit vienai valandeélei, manes seno paklausykite, mano giidzios pasakélés, graudzZiyjy Zodeliy KrévRR I 141; Ji reikalinga ranky jos ir jos vikriyjy pirsty SNR II 499. Sios riiSies ivardZiuotiniai biidvardziai taip pat lengvai gali biti pakeisti paprastaisiais. 7. Nagrinétoji medziaga rodo, kad lietuviy kalboje egzistuoja ivardZiuotiniy ir paprastuju bidvardziy asimetriné opozicija pagal daikto apibréztumo / neapibréz175 tumo poZymi, tik Si kategorija néra labai stipri ir bitina kaip biidvardziu giminés, skaidiaus ir linksnio kategorijos. Kadangi apibréZtumas realizuojamas ne vien jvardziuotine forma, bet padedant ir kontekstui (pirmiausia ivardZiuotinio bidvardzio junginiu su paZymimuoju Zodiiu), tai ivardziuotiniy bidvardziy vartojimas néra labai nuoseklus. Galimi neutralizacijos atvejai. Ypat apibréZtumo / neapibréztumo kategorija silpnina silpno apibréZtumo atvejai, taip pat ivardZiuotiniy formy pabréZiamoji funkcija, kai Sios formos lengvai gali biti pakeitiamos paprastosiomis. Silpnq apibréZtuma Zymintys bei pabréziamaja funkcija turintys ivardZiuotiniai biidvardziai yra nesisteminiai periferiniai rei8kiniai, jy pozicija Sioje kategorijoje silpna. ApibréZtumo / neapibréZtumo kategorija biidinga ne vien biidvardZiams, bet ir atributiniams dalyviams. Tatiau visai negalima iSskirti apibréztumo / neapibréztumo kategorijos ivardziy ir skaitvardziy klasése. Siy Zodziu jvardZiuotinés formos nors ir vartojamos, bet turi ai8ky pabréziamajji pobiidj ir yra stabaréjantios*, plg.: Augin tévas tris dukteris. Viena buvo auksta, teva, antra buvo trumpa, driikta, o treCioji juodakélé ValPJ, 33; Kur stabdysim laivelj, pas katrqji kaimelj? (d.) Alv (LTR); kur Zmonés... kalbéjo..., tik kas buvo jy kelintieji bociai VaizgP I 104. 8. IvardZiuotiniy biidvardZiy apibréziamoji, arba determinaciné, funkcija — zyméti daikta kaip Zinoma, apibréZtqa — visiSkai atitinka Zymimyjy artikeliy funk- -cija vokietiu, anglyu, pranciizy ir kitose kalbose. Cia Zymimieji artikeliai prieinami nezymimiesiems pagal tokj pat apibréZtumo / neapibréZtumo poZymj kaip lietuviy kalboje ivardZiuotiniai biidvardziai paprastiesiems. Specifinis determinacijos Zyméjimas jvardZiuotiniais bidvardzZiais tik dél formaliosios ixrai’kos, biitent dél to, kad jvardis *jo-, kaip determinacijos Zymiklis, yra prisijunges prie bidvardzio ir kartu su juo sudaro vienq morfologinge forma, o artikeliai — pagalbiniai Zodziai. ‘Taigi determinacijos Zyméjimas jivardZiuotiniais biidvardziais — morfologinio lygmens, 0 Zymimaisiais artikeliais — sintaksinio lygmens dalykas (plg. Tax 1979, 93; Baiimpux 1978, 373). Determinaciné jvardZiuotiniy bidvardZiy reikSmé jau seniai yra pastebéta ir nurodyta tiek balty, tiek sen. slavy kalboje, plg. i8 pirmyju lietuviy kalbos gramati- ‘kos tyrinétojy — Schleicher 1856, 261; Kurschat 1876, 244 tt.; Bezzenberger 1877, 155 t.; dél latviy kalbos Zr. Endzelin 1922, 453; dél sen. slavy ir sen. rusy ivardzZiuotiniy biidvardziy — Miklosich 1874, 132—133; O6nopcxnii 1946, 110; Kymn6akun 1913, 117-118. Remiantis ivardZiuotiniy bidvardZiy apibréZiamaja (determinacine) reikSme, manoma, kad ir pirminé jvardZiuotiniy biidvardZiy funkcija buvo Zinomo, apibrézto daikto Zyméjimas, t. y. jvardziuotiniai biidvardZiai susidaré kaip specifinis determinacijos Zyméjimo atvejis. Pirmasis Sig nuomone pareiSké F. Miklosichas |(1874, 132—133), o véliau toks ivardZiuotiniy biidvardZiy susidarymo pagrindas nurodomas kai kuriy autoriy ir pastaraisiais deSimtmetiais, Zr, Axy6uxcKuii 1952, 55 t.; Ueprprx 1954, 196; Ky3sHenos 1953, 148; Kurz 1958; 88; Mare’ 1958, 95; Kosch- * Savybiniy jvardziy jvardziuotinés formos manasis, -oji, tavasis, -oji, savasis, -oji, miisasis, --ofi, jiisasis, -oji, nykstant i$ vartosenos jy paprastosioms formoms manas, -a, tavas, -a, savas, -a, .miisas, -a jiisas, -a, yta tapusios savarankiSkais jvardZiais, Zr. Valeckiené 1964, 46—47. 176 liai patys lyg sakyte sako ZemR I 199; Paskutinieji Zodziai meisteriui paciam atrodo kaip tolimas aidas CvR 1X 253; Sabaliausky vaikai visi j téva — balti Nvn; Salininkai — vieni Katre peiké, kiti... tik pecius trauké ZemR 171. Visur Gia po daiktavardzio daroma pauzé ir ivardis eina daiktavardzio pozicijoje pakartotinai nurodydamas Zymimaji daikta. Pagal sintaksinius santykius Siuose sakiniuose pauksteliai patys, Sabaliausky vaikai visi ir kt. atitinka modelj jie patys, jie visi, kur ivardziai taip pat susije apoziciniu santykiu. Tokiy konstrukciju vartojama ir kitose ide. kalbose, pvz., s. vok. aukSt. su 3 asm. jvardZiu: dér sélbe hérre ér were ein Lohnoisere ,,pats ponas jis buvo vienas i$ Lohnoiseriy* (Paul 1956, 123—124). Balkany kalbose po daiktavardZio toje patioje sintaksinéje pozicijoje vartojamos trumposios nekiréiuotos asmeniniy ivardziy formos, dar karta nurodantios Zymimaji daikta, pvz., bulg.: Tozasa as He sHdex, ue 3aumo6 20 HAMawe 6 HapodHama 6ubauomexa ,,Tada a& neZzinojau, kad Zaimovo jo nebuvo liaudies bibliotekoje“ (Jlomammos 1978, 29). Daug pavyzdiiy, kur po daiktavardZio toje patioje sintaksinéje pozicijoje eina asmeninis arba parodomasis ivardis, pateikia if ne indoeuropietiy kalby J. Baldzsas (1973, 67 tt.) Tokios pat riiies konstrukcijos, kur ivardis po daiktavardzZio eina apozicija (vienas ar su bidvardziu), sudaré pamata atsirasti ir jvardZiuotiniams budvardziams. 15. Daugelis tyrinétojy, nagrinéje minétasias indoiranény kalby konstrukcijas, nurodo, kad reliatyvinis ivardis *jo-tia turi artikelio pobtidzio reikSme, skirtinga nuo tikrosios reliatyvinés, arba koreliacinés, reikSmés. B. Delbriickas (1900, 303 tt.) ir K. Brugmannas (1904, 659) Sia ivardZio *jofunkcija laiké nauja, iSsirutuliojusia i§ tikrosios reliatyvinés reikSmés, tatiau vélesni autoriai, ypat pastaraisiais deSimtmeZiais J. Gonda (1954, 18, 22) ir E. Benvenistas (Beusenmcr 1974, 238) aiSkiai irodé, kad *jokaip ,,frazés ijungéjo“ (includer), arba ,,determinanto“, funkcija yra pirminé ir i8 jos iXsirutuliojo reliatyviné (koreliaciné) Sio ivardzio reikSmé. Kad *joivardis i8 kilmés néra grynas reliatyvinis, bet savo reikSme susijes su anaforiniu jvardziu, pastaruoju metu nurodo ne vienas tyrinétojas (zr. Vipanos 1958, 41; Tyxmax, CITA 1963, 330; Szemerényi 1970, 194; Watkins 1962, 16); ypat remiamasi tuo, kad hetity ir tochary kalbose *jokamiena turi sujungiamosios enklitinés dalelytés (het. ja ,,ir“, toch. A yo ,,ir“), etimologiskai susijusios su Siuo ivardZiu. Antra vertus, *joivardzio determinaciné funkcija nurodytojo tipo konstrukeijose neatitinka funkcijos tikrojo Zymimojo artikelio, i8sirutuliojusio i§ parodomujy ivardZiy naujosiose romany ir germany kalbose. Kad indoiranény konstrukcijose ivardis *jonereiSkia apibréztumo, jau yra nurode J. Endzelynas (Sun3emmn 1953, 74—75), B. Rosenkranzas (1958, 97). Pastaruoju metu J. Gonda (1954, 18; 1959, 25) itikinamai jrodé, kad Sis ivardis, i¥ prigimties nebudamas grynas teliatyvinis, taip pat néra tapatus anaforiniam jvardziui. Jis, kaip ,,frazés ijungéjas“, turéjo izoliacijos, i8skyrimo, pabrézimo funkcija, plg. dar Balazs (1973, 73), kur Sis ivardis nurodytosiose konstrukcijose laikomas situatoriumi, papildomai, pabréZtinai nurodantiu bei identifikuojangiu ankstiau minéta daikta. Tokiose lietuviy kalbos konstrukcijose jos sparneliai, jos eiklieji ivardZiuotinés formos taip pat neturi tikrosios apibréziamosios funkcijos, jos pabrézia, dar karta 183 nurodo Zymimajj daikta, iSkeldamos jo biidinga, zinoma ypatybe. Tas pats ir latviy kalboje (Gaters 1959, 142). Kad jivardis *joi§ pradziy neturéjo aigkios determinacinés teikSmés, rodo ir tai, jog minétosios vardaZodinés konstrukcijos su ivardziu *joindoiranény bei graiky kalbose tipologiskai atitinka vardazodines konstrukcijas su kitu reliatyviniu ivardZiu *k“o / *ki, randamas hetity ir lotyny kalbose, pvz., het. kuis: SallayaSkan DINGIR™®S -a§ kui¥ Sallis (tarp) didziujy dievy kuris didysis“; lot. qui: qui patres qui conscripti ,,(paz.) kurie tévai (senatoriai) kurie iStinktieji* (Zr, Benpenucr 1974, 236 t.) Atitinkamy konstrukcijy su santykiniu prieveiksmiu kur pasitaiko ir lietuviy kalboje (Zr. 5.1). Jos ia taip pat neturi tikrosios determinacinés reik¥més ir atstoja silpno apibréztumo jvardZiuotinius bidvardzius. Taigi ivardis *joi8 pradziy turéjo tam tikra anaforinés reikSmés atspalvj, bet nebuvo tikrasis anaforinis parodomasis jvardis. Anaforinés reikSmés atspalvyj reliatyvinis. ivardis *jogaléjo igyti, eidamas su bidvardziu apozicija tapatioje daiktavardiiui pozicijoje ir dar karta pabréZtinai nurodydamas ta pati daikta kaip ir pazymimasis daiktavardis. Sio ivardZio anaforinés reik¥més atspalvi nulémé jo sintaksiné pozicija. Kitais atvejais, ne nurodytojo tipo konstrukcijose, ivardis *joanaforinés reikSmés atspalvio neturi. Taigi ivardis *jo-, su kuriuo buvo sudarytos balty ir slavy ivardZiuotinés formos, néra nei grynas reliatyvinis, nei tikrasis anaforinis. Dél to veltui ginGijamasi, ar Sis ivardis anaforinis, ar reliatyvinis. 16. Susidarius morfologinéms ivardZiuotiniy bidvardziy formoms ik apoziciniy junginiy, ju pirminé reikimé — pabrézti, dar karta nurodyti Zymimaji daiktg — pasidaré tiesiogiai priklausoma nuo biidvardzio ir daiktavardZio sintaksinio-semantinio junginio bei platesnio konteksto. [vardZiuotiniai biidvardziai, zymintys bidinga daikto ypatybe, iSlaiké gryna pabréziamajqa reikSme, o jvardZiuotiniai bidvardziai, rei’kiantys isskiriamaja daikto ypatybe, isrutuliojo apibréziamajq reikSme. [Sskiriamaja reikSme turintis biidvardis ir be ivardziuotinés dalelés i§skiria daikta, bet jvardZiuotiné dalelé sustiprina iSskyrima, nurodo tq daikta kaip Zinoma, apibréZta (Zr. i§skyrimo biidus 3.2). Reikia pasakyti, kad tarp pabréZiamosios ir apibréZiamosios reikSmés jivardzZiuotiniu bidvardziy néra grieztos ribos. Tie patys ivardZiuotiniai biidvardziai su tais patiais pazymimaisiais Zodziais viename kontekste turi pabréZiamaja reik’me (Zymi biidinga daikto ypatybe), o kitame — jau apibréziamajq (Zymi iSskiriamaja daikto ypatybe). Tai priklauso nuo platesnio konteksto, PavyzdZiui, Siuose sakiniuose ivardZiuotiniai biidvardziai turi pabréZiamaja reikSme: Cia, giliyjy eXeréliy paversmiuose ir t ‘yliujy misky upeliy palitinése, augo klestéjo jvairiy ivairiausiy med¥iy VienR IV 13; Juoduo ju maru teismirs, kas nori mums laisve atimt SNérR I 330 (plg. dar 6.1). Kitame kontekste su tuo patiu pazymimuoju Zodziu Sie jvardziuotiniai biidvardZiai galéty turéti apibréziamaja funkcija. Taigi peréjimas i§ pabréziamosios ivardZiuotiniy bidvardZiy reik’més i apibréziamaja néra sunkus. IvardZiuotiniy bidvardziy dinaminé raida éjo i8 pabréziamosios reik&més i didesnj apibrézZtuma, individualizacijg per silpno apibréZtumo atvejus, kai jvardziuotiniais biidvardziais i184 skiriami daiktai, bet neapibréZiami, neindividualizuojami. Neatsitiktinai Sio tipo pavyzdziy gausu patarlése, apibendrintuose pasakymuose, atspindin¢iuose senesnj ivardZiuotiniy formy vartojimo sluoksnj (2. 5.2). Tokio vartojimo pavyzdZiai patvirtina ir jvardzio *joi$ kilmés negrieZtq determinacing reik8me, plg.: ¢ ‘ylioji (= kuri tyli) kiaulé giliau Saknj knisa. Kad pabréziamosios reikSmés ivardZiuotiniai biidvardziai (Zymintys biidinga ypatybe arba ypatybés gausuma) yra pirminiai, liudija ir ju vartojimas liaudies dainose kaip pastoviy sustabaréjusiy pasakymy (x. 6. 1, 2). 17. Pietinése lietuviy kalbos tarmése, ypaé vakariniy dziiky, ryty ir vidurio aukétaigiy pietinése dalyse, ivardZiuotiniai bidvardZiai nevartojami apibréziamaja reik’me. Cia jvardZiuotinius biidvardzius paprastai randame uZsikonservavusius liaudies dainose pabréZiamaja reik8me. Tokia jvardZiuotiniy bidvardziy vartosena tikriausiai yra ne nauja, o archaiSka. Siose tarmése jvardZiuotiniai bidvardtiai nei8rutuliojo apibréziamosios reikSmés. Siq reik8me Gia gavo ne jvardZiuotinés, bet kitos biidvardziy formos, paprastai maZybiniai biidvardZiai, ivairis kiti biidvardziy -vediniai su galiine -is, -é, pvz.: Kur mano aStrulis (= aStrusis) peilis? Rdm; Didziules (= did%iqsias) bulbas sau imam, maziules (= mazqsias) kiauléms Lp; Baltuké (= baltoji) vista Rdm; Gerulis (= gerasis) galas aukstyn Lzd; Kur tos mano driinés (= dryZosios) kelnés? Rdm. 18. Bidinga, kad apibréZtumo / neapibrézZtumo kategorija iSrutuliojo tik bidvardiiai, i$ dalies neveik. dalyviai, kurie turi konkretias leksines reikSmes ir jomis galéjo i8skirti bei padéti apibrézti daiktus. Skaitvardziai ir ivardziai, nors ir turi jvar- .dziuotines formas, apibréZtumo / neapibréZtumo kategorijos nesudaré, t. y. skaitvardziy ir ivardZiu ivardziuotinés formos lietuviy kalboje liko pabréZiamojo pobidzZio. 19. Jeigu ivardZiuotiniai bidvardZiai yra i8sirutulioje i8 sintaksiniy (apoziciniu) konstrukcijy, paraleli8ky indoiranény bei graiky konstrukcijoms su tuo patiu ivardiZiu *jo-, tai jy istakos siekia indoeuropietiy bendraja epocha. Tuo bidu balty ir slavy kalbose jvardziuotiniai bidvardziai (morfologinés formos) galéio iSsirutulioti i§ sintaksiniy konstrukcijy savarankiSkai kaip paralelinis reiSkinys, turintis savo pradzia Ziloje senovéje (plg. Zinkevitius 1957, 13; 1978, 100; Kazlauskas 1972, 73). 18 tikrujy balty ir slavu ivardZiuotiniai bidvardziai, nors yra tos patios kilmés, turi ir nemaza skirtumy. Slavy kalboms biidinga labai greitai susiliejusi nominaliné bidvardZio ir jvardZio fleksija, greita ju reikSmés (skirtingai nuo paprastuju bidvardiy) niveliacija, apibendrinimas ivardZiuotiniy ir paprastyju bidvardziy vartojimo pagal sintaksine funkcija, paprastyjy formy nykimas, ivardZiuotiniy jsigaléjimas (lietuviy kalboje atvirk8tiai — nyksta ivardZiuotinés formos) ir kt. Balty kalbose?®, ypaé lietuviy kalboje, sios formos tiek formaliu, tiek reikSmés atZvilgiu yra daug »Skaidresnés“, dar daug kur idlaikiusios pirminius jy raidos pédsakus ir gali paaiSkinti slavy kalby ivardZiuotiniy bidvardZiy praeita raida. 1 Priisy kalbos paminkluose yra uZfiksuoty jvardZiuotiniy formy, bet tiek maZai, kad i8 ju sspresti apie jy reik’mes bei vartosena sunku. 185 LITERATORA Arumaa P. Zur Rolle der Partikel in der litauischen Deklination. — Studi Baltici. 1952, 9, N.S. 1, p. 163-172. Balazs J. Funktionswerte der Pronominalitat. — Budapest, 1973. Bezzenberger A. Beitrage zur Geschichte der litauischen Sprache auf Grund litauischer Texte des XVI. und des XVII. Jahrhunderts. — Géttingen, 1877. Brugmann K. Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen. — Strassburg, 1904. Brugmann K. Pronominale Bildungen der indogermanischen Sprachen. — Berichte iiber die Verhandlungen der Kéniglich Sachsischen Gesellschaft der Wissenschaften zu Leipzig, Philologisch— Historische Klasse. Leipzig, 1908, Bd. 60, 1, S. 11-84. Brugmann K. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. — Strassburg, 1911, Bd. 2, T. 2. Delbriick B. Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen. — Strassburg, 1893, T. 35:4897,. 7.2: 1900.1. 3, Dost’al J. [Orserst Ha Bompocsi]. — B xx.: COopuK oTsetos Ha BOMpOCsI 10 A3KO3HAHHIO- (x IV Mexaynapoguomy cbe3ny cnasHcros). M., 1958. Endzelin J. Lettische Grammatik. — Riga, 1922. Endzelins J. LatvieSu valodas gramatika. — Riga, 1951. Endzelynas J. Balty kalby garsai ir formos. — V., 1957. Fraenkel E. Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen litauischen Katechismus des M. Pietkiewicz von 1598, — Géttingen, 1947. Fraenkel E. Die baltischen Sprachen. — Heidelberg, 1950. Gaiters A. Das bestimmte Adjektiv im Baltischen. — KZ. 1959, Bd. 76, H. 1/2, S. 136—159. Gonda J. The Original Character of the Indo-European Relative Pronoun jo-. — Lingua. 1954, vol. 4, p. 1—41. . Gonda J. Amplified Sentences and Similar Structures.—In: Four Studies in the Language of the Veda. — s. Gravenhage, 1959. Gren-Eklund G. A Study of Nominal Sentences in the Oldest Upanisads. — Uppsala, 1978. Haack F. Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm et Germanico-Litthvanicvm «+.3 Nebst einem Anhang einer kurtzgefaszten Litthauischen Grammatic ... — Halle, (1730). Hermann E. Uber die Entwicklung der litauischen Konjunktionalsatze. — Jena, 1912. Hermann E, Griechische Forschungen. — Leipzig—Berlin, 1912 (a), 1. Hermann E. Litauische Studien. — Berlin, 1926. Hirt H. Indogermanische Grammatik. — Heidelberg, 1934, T. 6. Kazlauskas J. [vardZiuotiniy bidvardZiy raida balty kalbose. — Kalbotyra, 1972, 24 (1), p57-74. Klein D. Grammatica Lityanica ... . — Regiomonti ..., 1653. Koschmieder E. Primare und sekundare Funktionen. — Die Welt der Slawen. 1962, N 7, H. 4, S. 408—422. Kurylowicz J. The Inflectional Categories of Indo-European. — Heidelberg, 1964. Kurylowicz J. Indogermanische Grammatik. — Heidelberg, 1968, Bd. 2. Kurylowicz J. Fleksja przymiotnika w baltyckim a stowianskim. — Sprawozdania z Posiedzeti Komisji Naukowych. Polska Akademia Nauk. Oddziat w Krakowie, 1969, t. 12,2, s. 444-447. Kurschat F. Grammatik der littauischen Sprache. — Halle, 1876. Kurz J. [Orserst xa sonpocsi]. — B xn. : COopHwk oTBeTos no s3bIKO3HaHHIO (x IV MexayHaponHomy cbe3ny cilapuctos). M., 1958, c. 86—90. Lietuviy kalbos gramatika / vyr. red. K. Ulvydas. — V., 1965, 1. Mare§ F. V. [Orserst Ha sompocsi]. — B xx. : COopHmk oTseros Ha BOMPOCKI NO A3bIKOsHanmio (K IV MexnyHapoaHomy che3ay cnasucros). M. , 1958, c. 93—95. Meier G. F. Das Zéro-Problem in der Linguistik. — Berlin, 1961. Meillet A. Etudes sur L‘Etymologie et Le Vocabulaire du Vieux Slave. 2 ed. — Paris, 1902— 1905. 186 Miklosich F. Vergleichende Syntax der slavischen Sprachen. — Wien, 1874. Ostermeyer G. Neue littauische Grammatik ans Licht gestellt [...]. - Kénigsberg, 1791. Otrebski J. Gramatika jezyka litewskiego. — Warszawa, 1956, 3. Paul H. Deutsche Grammatik, Bd. 3, T. 4: Syntax. — Halle (Saale), 1956. Porzig W. Die Hypotaxe im Rigveda. — JF. 1923, Bd. 41, S. 210—303. Rosenkranz B. Zur Entstehungsgeschichte des bestimmten Adjektivs des Baltischen und Slavischen. — Die Welt der Slaven. 1958, 3, H. 2, S. 97-100. Rosinas A. Ar balty *i- *joresp. *i- *jdkamienai buvo reliatyviniai? — Baltistica. 1975, t. 11(2), p. 165-170. ; Safarewiez J. Uwagi 0 zaimkowej postaci przymiotnika w jezyku litewskim. — Sprawozdania z Posiedzen Komisji Naukowych. Polska Akademia Nauk. Oddziat w Krakowie, 1969, t. 12, 2, s. 443—444. Schleicher A. Littauische Grammatik. — Prag, 1856, 1. Schultzen T. Compendium Gramaticae Lithvanicae. — Regiomonti, 1673. Schwyzer E. Die nominale Determination in den indogermanischen [Sprachen. — KZ. 1936, Bd. 63, H. 3/4, S. 145-167. Seiler H. Relativsatz, Attribut und Apposition. — Wiesbaden, 1960. Senn A. Kleine litauische Sprachlehre. — Heidelberg, 1929. Senn A. Handbuch der litauischen Sprache. — Heidelberg, 1966, 1. Skardzius P. Lietuviy kalbos ZodZiy daryba. — V., 1943. Specht F. Zur Bedeutung des Nasalvokals bei DaukSa. — ,,Tauta ir Zodis“, 1926, 4, S. 84— 100. Specht F. Die Flexion der n-Stémme im Baltisch-Slavischen und Verwandtes. — KZ. 1932, Bd. 59, S. 213—298. Szemerényi O. Einfiihrung in die vergleichende Sprachwissenschaft. — Darmstadt, 1970. Urbutis V. Zodziu darybos teorija. — V., 1978. Wackernagel J., Debrunner A. Altindische Grammatik. — Géttingen, 1929, Bd. 3, T. 1; 1930, Bd. 3, T. 2. Valeckiené A. Dabartinés lietuviy kalbos jvardzZiuotiniy bidvardzZiy vartojimas. — Kn.: Literatira ir kalba. V., 1957, 2, p. 159—355. Valeckiené A. Dél jvardZiuotiniy savybiniy ivardziy savarankiSkumo. — Kalbos kultiira, 1964, 7, p. 46—47. Watkins C. Preliminaries to a Historical and Comparative Analysis of the Syntax of the “Old Irish Verb. — Celtica, 1962, vol. 6, p. 1—49. Wissemann H. Zur nominalen Determination. — IF. 1957, Bd. 63, H. 1, S. 61—78. Vondrak W. Vergleichende slavische Grammatik. — Gottingen, 1908, 2. Vondrak W. Altkirchenslavische Grammatik, 2 Aufl. — Berlin, 1912. Vraciu A. Die Stellung des Baltoslavischen unter den indoeuropaischen Sprachen einschliesslich der Sprachen des Balkans. — Linguistique Balkanique. 1977, 20, 3, p. 21 — 46; 1977 (a), 20, 4, p. 37-58. Zinkevitius Z. Lietuviy kalbos ivardZiuotiniy bidvardZiy istorijos bruozZai. — V., 1957. Zinkevitius Z. Dél ivardziuotiniy bidvardziy raidos. — Kn.: Lietuviy kalbotyros Klausimai. V., 1978, 18, p. 99-105. Zeichen und System der Sprache: Verdffentlichung des 1. Internationalen Symposions von 29. 9 bis 2. 10 1959 in Erfurt / Herausg. Hintzer F., Meier G. F., Seidel E., Steinitz W.— Berlin, 1962 (ZS) Apakun B. J. Cpasuntenbnad Tatonoraa aHrimlickoro H PyCCKOrO #3bIKOB. — JI., 1979. Beusenncr 9. OOmasa muursuctuxa. — M., 1974, Bonaapko A. B. Teopua Mopdhosormueckux KaTeropHit. — Ji., 1976. Bonaapko A. B. [pamMatuueckas kateropua u KountTexct. — JI., 1971. Bongapko A. B. [[punquner onucanus KaTeropHasibHbIX SHaYeHHI MopdosorH4ecKHX @opM B COBPeMCHHBIX caBAHCKUX s3bIKAX, — B KH.; CuapsHcKoe s3bIKo3HanHe: VIII MexayHapomHBiit 187 cbe3y cilaBucTos (arpe, JlioGnaHa, cextra6pp 1978 r.) / Pen. kon. B. VU. Bopxoscxuit, O. UW. Tpy6ayes, C. 5. Bepuurreiiu, H. WM. Toncrott. M., 1978, c. 58—75. Baiinpux X. Texcrosasz dyaxuas dbpanny3cKoro apTHkiia. — Hosoe b 3apy6exHoit mmarsucTuxe. M., 1978, put. 8, c. 370—387. Banypuec XK. Azur. — M., 1973, Tax B. I’. Teoperwueckas rpammatuKa (panity3ckoro s3bIka. — M., 1979. Tyxman M. M., O exunuuax conoctasitenbHo-Tanonormeckoro aHasiu3a rpaMMaTH4eckux CHCTEM POJCTBCHHBIX s3bIKOB. — B KH.: CrpykTypHo-Tumonormeckoe onmHcaHHe CoBpeMeHHEIX TepMaHCKHX s#3bIKoB / Ors. pez. B. H, Apuesa. M., 1966, c. 22—23. Alecumnxas A.B. ,,Cpenunii pon wim Kateropas »OlpeyeseHHo Macchi?“ — B xxu.: BanKaHCKHit MHTBUCTHYecKHit COopHuK / Ors. pen. T. B. Lluspsan. M., 1977, c. 275—293. Alecauukas A. B. K u3yyenmio pannux mepnozon ucTOpHA anOaHcKoro s3bIKa. — B KH.t TIpo6nemsr oGujero u repmMancKoro s3bIKo3HaHua / Pen. 9. M, Menuuxosa u ap. M., 1978, c. 103-115. Aoxyaua M. K sompocy 0 mMopdosornyeckux MmpoTHBoMOcTaBieHuax (KpHTHKa TeopuH OnHapHBIX KOppesialuii B MOpdoxorHH YeuIcKoro s3bIKa). — B KH: S3bIKO3HAHHE B Yexociopaxun | Peg. A. I’. lupoxoza. M., 1978, c. 88—118. Aoxyaua M. K sompocy o Mopbororuyeckolt kKatTeropun. — BA, 1967, N 6, c. 3-16. Msanos Bay. B. Tunonorna u CPaBHHTesIbHO-HCTOpH4ecKoe ASEIKOSHaHHe. — BA, 1958, Ne 5, c. 34-42. Mcrpuna E. Yoorpe6nenue uMennbix um MecTOHMeHHBIX opm uMeH mpusaraTenbHEx B Cunogambiom crucke I Hosropogrckoit neronucn. — Vsanectut OTJeseHHA PyCCKOrO A3bIKa MH CHO~ BecHocTH poccuiickoit AH. Iir., 1919, 7. 23, xu. 1, c. 33—62. Kysueyos I. C. Uctopwyeckas rpammatuka pycckoro s3b1Ka: Mopdostorus. — M., 1953. Kyan6axun C. M. JIpesne-epKosxo-cnapsHcKnit a3bik. 2-e u3y. — Xappxos, 1913. Kypuasosay4 E. P. 3amerku 0 3Ha4eHun ciopa. — BA, 1955, Ne 3, c. 73—81. Kypuaosuy E. Ouepxa no mmursuctuxe. — M., 1962. Kypuaosay E. O metogax suytpennei pexouctpyxuuu. — B xu.: Hosoe JMET BHCTHKe, M., 1965, pam, 4, c. 400—433. Jteckun A. CpamMatwKa ctapociapsHcKoro s3bIKa. — M., 1890. Jtonamos IO. A. Mectoumenutie nosropst ornomHenud B GankaHcKUx sa3pikax. — JI, 1978. Maprune A. Ocxosst oOeit muursucruxu, — B xu.: Hopoe B immarBucTuKe. M., 1963, spur. 3, c. 366—566. Meiie A. Baenenne 8 cpasnutenbHoe u3ydenne mHOeBporelickux #3bEEKOB. — M.—JI., 1938. Meiie A. O6mtecnasaucKnit a3n1K. — M., 1951. OGuopcKuii C. TI. Oxepxu mo uctopum pyccKoro ‘MTepatypHoro #3bIKa cTapllero mepHoma. — M.—JI., 1946. Tlopxesuucknii B. K. Cpasantenbuad rpamMaTHka cilaBsHcKux s3bIKoB. 2-e m3. — M., 1916, sem. 1, Cpasuureabuaa rpamMatuKa repMaHcKHx #361KoB / OTB. pen. M. M. Tyxman. — M., 1963, T32; Pyanes A. I. Buayrpextune 3aKonomepHoctn ymotpe6sleHHa MMeHHBIX HM MeCTOHMeHHBIX UPHlaraTenbHBIX B ApeBHEpyCcKOM s3bIKe. — Slavia, 1957, roé. 26, se’. 2, c. 192-211. Ceanmes A, M. Crapociassauckuit s3nrk. — M., 1952, 4. 2. Crenanos 10. C. Metoxsi 1 mpuxuuner cospemenHolt muursucruxu. — M we 1975, Tyayana 1O. O pa3puTun KaTeropau ompenenennoctH B MaTBMICKOM s#3bIKe (Ha Matepnaste Texctos XVI—XVIII pexos). — B xu.: Basratickne s3btku M HX B3aMMOCBA3H CO CiaBSHCKUME, (PHBHO-yropcKHMH H repMaHCKMMM s3bIKaMH: Te3. OKI. Hay4. Kond., mocs. 100-nerm1o co aHa poxA. akan. A. Suy3enmna. Pura, 1973. Illaxmartos A. A. Cuntakcuc pycckoro s#3bika. 2-e w3m. — JI., 1941. Mengease E. MW. Muorosnaynocts 1 cHHoHMMusd B rpamMaTuKe. — M., 1970. Iep6a JI. B. Us6panneie pa6orst mo pycckomy s3biky. — M., 1957. 188 Uepuerx I. A. Ucropuueckaa rpammatuxa pyccxoro s3bika. — M., 1954. Sup3ennn VW. Cnasano-6antilticxie sT10gb1. — XappKos, 1911. Suy3eaun A. M. /[pepueiimme cnapstno-Gantulicxue s3bikopbie cpd3H. — Tp. Mu-T 93. smr-ppt AH JIatsCCP. Pura, 1953, Ne 2, c. 67-82. AxyOunckuii JI. U1. M3 ucropan umenu mpustaratenbuoro. — Wn-7T a3piko3HaHna: Tloxnayet wn coo6menus. M., 1952, No 1, c. 52—60. A. BAJIEL[IKEHE KATEPOPHA OMPEXEJEHHOCTH / HEOMPEXEJEHHOCTH MW MEPBOHAUAJIBHOE 3HAYEHHE MECTOMMEHHBIX ®OPM MMEH TIPHJIATATEJIBHBIX Peztome AsTop BbINeNeT B MMTOBCKOM si3bIKe KaTeropuio ompeseneHHocTu / HeompeeneHHOCTH, B OcHOBe KOTOPON JexKUT MpOTHBOMOCTaBseHve yHKIM MpOCTbIX H MeCTOHMCHHBIX @opM mpxaraTeyibHbIX MW CTPallaTesPHBIX IpHYacTHit c HECKONbKAMM pa3HOBAAHOCTAMH HeiiTpasi“u3alMH. Onuaxo w3 9TOM cucTeMBI BbIMaqaioT MecTOMMcHHBIe Mpunaratebubie, UMeIoUHe yHKIIO amiaTHeckoro xapaktepa; Ha TpaHH jaHHOli KaTeropuH HaXOmTcA MecTOMMeHHBIe POpMbI, oOnanatourme ciaGo BbIPaxKeHHbIM 3HayYeHHeM OMpeseteHHOCTH. AsTop IpHXOZUT K 3aK/IO¥eHHIO, YTO MeCTOMMCHHBIe IIpusaraTesBHBIe OanTulickux HM claBAHCKHX A3KIKOB BO3HHKIIM OT TaKUX CHHTAKCHYeCKUX KOHCTPYKUMi, B KOTOPBIX MecTOMMeHHe *joc UpmslaraTesbHBIM BbICTYNANO B COCTaBe allo3HTHBHOTO OOopoTa Mocie cytlecTBATEIbHOTO B TOM Ke MO3HIIMH HM MOBTOPHO yka3biBaso Ha OMNpeesAeMbI MpeyMeT. Taxum o6pa30M, nepBoHavanbHolt byHknelt MecTOMMeHHLIX IpusaraTesbHEIX OBL 9M(basHc OMpeensemoro MpezMeTa myTeM NOBTOPHOTO yKa3aHHA. 3Ha¥eHMe OMpeyeNeHHOCTH MecTOUMeHHEIX (OpM sABUIseTCA BODHI HEIM, pa3BuBLIMMcA OT oMibaTH4ecKoOl ux cbyukuMM. OTCyTCTBHe MecTOHMeHHBIX lipHiaraTenbHbix co 3HaYeHHeM OMpeneeHHOCTH B 1OrO-3alta ABIX TOBOPAX MMTOBCKOTO s3bIKa OOBACHACTCA ABTOPOM Kak spiienHe, oTpaxatoulee Oosee Apesnuit col pasBHTHA MecTOHMCHHBIX IIpwslaraTembHbix. Mectoumenusie (bopMbi MecTOMMeHMil H YMCIMTeMBHEIX B JIMTOBCKOM s3bIKe TAKE HO CHX TOD HOcaT sMaTuueckuit Xapaktep W He OGanaloT 3HaYeHMeEM OMpeseseHHOCTH. To csoemy o6pa30BaHHio H MepBOHAYabHOMY 3HaYeHHIO MecTOMMeHHEIe (bOpMbL (eMecTe c OmpeqenseMbIM cyilecTBUTebHBIM) B Oantulickux HM CaBAHCKHX S3bIKaX MpescrapiaroT Cobol Tapasiiem c COOTBETCTBYIOWIMMM KOHCTPYKUMAMM TOTO %Ke MecTOMMeHHA *joWHOMpaHCKHX H rpevecKoro #3bIKoB, ABTOp MoyaraeT, 4TO MeCTOHMeHHEIe IpmaraTelibHble, YH MCTOKH HAXOUsatca B rityGoKol ApesHOCTH, MoriiM Mpou30iiTH OT BEIMeYHOMAHYTHIX KOHCTpyKuMit B GasTHiicKHX H CUIaBAHCKHX #3bIKAX Kak TWapasiieibHOe ABIICHHe. A. VALECKIENE THE CATEGORY OF DEFINITENESS / INDEFINITENESS AND THE ORIGINAL FUNCTION OF THE DEFINITE ADJECTIVES Summary An attempt is made to establish in Lithuanian the category of definiteness / indefiniteness whose realisation is the opposition between definite and indefinite adjectives and passive participles with some neutralizations of marked forms. The author concludes that the definite adjectives in Baltic and Slavic have been derived from syntactical constructions, whose pronoun *jowith the adjective, following the noun, constituted the apposition group and referred once again to the same object, as the noun, modified by the adjective. Thus the original function of the definite adjectives was to emphasize the object, once again referring to it. The function of definiteness for these forms is secondary, and has developed from the emphatic function. The conclusion is drawn that by their formation and original function the definite adjectives (along with nouns) are parallel to the corresponding constructions in Old Indo-Iranian and Greek. Having roots in the old times the definite adjectives might have been evolved from the above mentioned constructions in Baltic and Slavic as a parallel phenomenon. 189