Apibrėžtumo / neapibrėžtumo kategorija ir pirminė įvardžiuotinių būdvardžių reikšmė

LIETUVIŲ KALBOS SINTAKSĖS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXV (1986) ADELĖ VALECKIENĖ APIBREZTUMO / NEAPIBRĖŽIUMO KATEGORIJA IR PIRMINĖ ĮVARDŽIUOTINIŲ BŪDVARDŽIŲ REIKŠMĖ 1. Morfologinėms formoms būdingas funkcinis nevienarūšiškumas. Jos gali santykiauti su kitomis formomis pagal įvairius požymius ir sudaryti atskirus posistemius. Posistemis, kur vienos formos pagal tam tikrą požymį priešinamos kitoms formoms, vadinamas morfologine kategorija (Ellis, R. Ružička, Zawadowski, Kirchner, ZS 1962, 46, 6, 8, 39, 9; TyxmMax 1966, 29; Bonmapko 1971, 8; 1976, 10—11, 15, 148). Trumpiausiai kategoriją galima apibrėžti kaip formaliai išreikštą reikšmės požymį, realizuotą priešinamais nariais (J. Ružička, ZS 1962, 60; Illexnexbe 1970, 5). Kaip atskiras kalbos ženklas, taip ir kategorija turi formaligja raišką — formas ir reikšminę raišką — funkciją. Kategorijos funkcija priklauso nuo formų santykio. Tai reliacinė reikšmė, visų tam tikro posistemio formų konkrečiųjų variantinių reikšmių invariantas. Konkrečiąsias variantines reikšmes sudaro reliacinė reikšmė, plius kontekstas'. Kategorijos formų funkcija, išryškėjanti iš formų santykio, įvairių lingvistinių krypčių atstovų laikoma labiausiai verta lingvistų dėmesio. Formos, kaip išviršinės struktūros elementas, dažnai laikomos mažiau kategorijai svarbios. Kategorijos nariai gali būti išreikšti bet kokiomis morfologinėmis priemonėmis — sintetinėmis (galūnėmis, sufiksais), supletyvinėmis, analitinėmis formomis, pagalbiniais Žodžiais, prozodinėmis priemonėmis ir kt. (žr. Bamupnec 1937, 77 tt.; Iilep6a 1957, 64; Meier 1961, 15; Įloryxias 1967, 11; I'ak 1979, 41). Tačiau svarbu, kad kategorija vis dėlto būtų formaliai išreikšta, t. y. turėtų specialias kategorines formas. Be formaliosios išraiškos kalbos sistemoje negalima išskirti atskiros morfologinės kategorijos. Taigi morfologinės formos, kaip materialūs kalbos aktai, taip pat yra svarbi kategorijos sudaromoji dalis. Abi kategorijos išraiškos pusės — formalioji ir reikšminė — yra neatskiriamai susijusios ir negali viena be kitos egzistuoti. Tam tikra formų sistema yra būtina realizuoti reikšminei sistemai ir atvirkščiai, nesant nustatyto formų santykio — reikšminės pusės, formų egzistavimas netenka prasmės. Kategorijos morfologinių formų santykį (funkciją) galima nustatyti aukštesniajame, t. y. sintaksiniame, lygmenyje (sakinyje arba sintaksiniame junginyje). Taigi kontekstas taip pat yra svarbus kategorijos elementas. Jis neretai laikomas morfologinių kategorijų formaliosios išraiškos dalimi (Bonjgapro 1971, 65 tt.; CrenaHoB ! Invariantinės ir variantiniy reikšmių santykis čia nustatomas pagal J. Kurytowicziaus (1964, 14; Kypunosuy 1955, 74; 1965, 411 tt.) pirminę ir antrines funkcijas bei E. Benveniste'o (BexBenxcr 1974, 156—164) pagrindinę ir išvestines reikšmes, 168 1975, 27). Antra vertus, vienas kontekstas kategorijos gramatinės išraiškos nesudaro. Apie kategoriją galima kalbėti tik tada, kai jai reikšti kalboje yra akustiškai skirtingos formos (Mapruxe 1963, 400; Hokymun 1967, 8, 11). Išskiriant tam tikrą kategoriją, svarbu nustatyti, ar posistemį sudarančių formų vartosena tam tikra funkcija būtina (ĮĮoryjraj 1978, 109; Eoxnjiapro 1976, 12; 1978, 156 tt.). Morfologinéms kategorijoms būdinga tai, kad jy Zymétos formos vartojamos ir ten, kur jos nebiitinos, t. y. kai jy funkciją neutralizuoja kontekstas. Antra vertus, neutralizacijos sąlygomis nežymėtas narys turi platesnę vartosenos sferą. Tokiomis aplinkybėmis svarbu nustatyti, koks yra kategorijos svoris tam tikroj žodžių klasėj. Formų priešpriešos neutralizacija, būdama iš esmės sintagminis reiškinys, yra pradinis kategorijos pasikeitimo taškas. Neutralizacijos atvejai silpnina kategoriją ir turi lemiamos reikšmės tolesnei jos raidai. Taigi tiriant kategoriją svarbu nustatyti jos dinaminės raidos kryptį bei santykį su kitomis tos pačios žodžių klasės kategorijomis. Kategorija nėra statiška sistema. Ji turi centrą ir periferiją. Jai būdinga raida, nors mažiausia kaita. Kaip kiekvienoje sistemoje, taip ir kategorijoje dėl kalbos dinamikos atsiranda reiškinių, kurie iškrinta iš bendros sistemos. Nesisteminiai reiškiniai sudaro kalboje periferiją, jų pozicija kalboje silpna. Tiriant kategoriją svarbu nustatyti ir kas į tą sistemą neįeina, kokia yra sisteminės ir nesisteminės formų vartosenos sąveika, nes tai gali turėti įtakos raidos krypčiai. Antra vertus, atskiros tam tikrds žodžių klasės kategorijos nėra uždaros, iš vieno posistemio periferinės formos gali pereiti į kitą. Todėl neretai susisiekia atskirų posistemių formų vartosena ir vienos formos gali pakeisti kitas. Dėl to kalboje egzistuoja įvairių subtiliausių stilistinių atspalvių reiškimo būdų. Nesisteminiai reiškiniai kalbos negriauna, ir kalba visada išlaiko sisteminį balansą. Svarbu tik nustatyti, kas kategorijoje užima centrinę padėtį ir kas egzistuoja periferijoje. Ne visos kalbos turi vienodą kategorijų skaičių. Be to, skiriasi atskirose kalbose tos pačios kategorijos pagal apimtį, vartojimo sferą bei svorį gramatinėje sistemoje. Todėl tiriant kategorijas labiausiai išryškėja tipologinės kalbų savybės. 2. Pagal iškeltuosius morfologinių kategorijų požymius lietuvių kalboje galima išskirti apibrėžtumo | neapibrėžtumo kategoriją. Šį posistemį sudaro įvardžiuotinės būdvardžių (dalyvių?) formos, santykiaudamos su atitinkamomis paprastosiomis formomis. Jų santykis išryškėja paradigminiame plane. Paprastosios ir įvardžiuotinės formos, santykiaudamos tarpusavyje, sudaro binarinę asimetrinę opoziciją. Paprastosios formos žymi daikto ypatybę, o įvardžiuotinės, be daikto ypatybės, kartu pažymi, kad daiktas yra žinomas, apibrėžtas. Taigi įvardžiuotinės formos šiame posistemyje yra Žymėtos (+), 0 paprastosios nežymėtos (—): Būdvardžių formos Paprastosios Įvardžiuotinės (>) (+) * Toliau — įvardžiuotiniai būdvardžiai reiškia kartu ir įvardžiuotiniai dalyviai, 169 3.1. Įvardžiuotinių formų apibrėžiamoji reikšmė yra gryna reliacinė reikšmė, išryškėjanti iš paprastųjų ir įvardžiuotinių formų santykio. Įvardžiuotiniai būdvardžiai taip pat turi nemaža kontekstinių reikšmių, priklausomų nuo specifinių lietuvių kalboje apibrėžimo būdų šiomis formomis. Įvardžiuotiniai būdvardžiai sudaromi iš paprastųjų su enklitiniu postpoziciniu įvardžiu“*jo-. Tačiau įvardžiuotinių būdvardžių apibrėžiamoji reikšmė nėra vien tik įvardžio *joreikšmė. Kadangi įvardis *jodabar jau yra suaugęs su paprastuoju būdvardžiu į vieną morfologinę formą, tai daiktų apibrėžimui labai svarbu būdvardžio leksinė reikšmė bei įvardžiuotinės formos apsuptis. Įvardžiuotinės formos paprastai eina paZyminiu® ir todėl jungiasi tik prie daiktavardžio (kaip ir kiti pažyminiai, jos negali būti susijusios priklausomu santykiu su daiktavardiškuoju įvardžiu). Taigi jų kontekstinės reikšmės visų pirma yra sąlygojamos būdvardžio ir daiktavardžio sintaksinio bei semantinio santykio. 3.2. Daiktų apibrėžimui būtina, kad prie daiktavardžio prisijungęs įvardžiuotinis būdvardis reikštų žymimojo daikto išskiriamąją ypatybę. Įvardžiuotiniais būdvardžiais apibrėžiami daiktai, išskiriant juos iš kitų pagal būdvardžio leksing reikšmę — erdvės, laiko, fizines, psichines ypatybes, spalvą ir kt. — trim būdais (aut. 1957, 175—183; LKG 1965, 505—508): 1) didesniu žymimosios ypatybės kiekiu, pvz.: Kolūkio valdybos didysis kambarys (= kuris didžiausias, didesnis už kitus), kur pastaruoju laiku buvo seikėjami ir sveriami sėkliniai grūdai, buvo ne tik apvalytas, bet ir papuoštas ŠimkA 15; 2) priešinga kitam daiktui, antonimine ypatybe, pvz.: Žiemą statysimės naujas dyariškas gyvulių auginimo ūkiui kūtes, nes esamųjų maža VaižgP I 135; 3) kokia nors specifine, iš kitų išsiskiriančia ypatybe, pvz.: Ilgai Šarka vedė būrį Padubysio giria, o slaptojo kelio, be žvėrių pramintų takelių, vis dar nebuvo VienR IV 16. Išskiriamosios ypatybės gali būti rūšinės. Todėl dažnai įvardžiuotiniai būdvardžiai, pagal tuos pačius daiktų išskyrimo būdus apibrėždami daiktą, žymi jo rūšį, pvz.: saldieji žirniai, gulsčiasis gluosnis, sunkioji ir lengvoji pramonė, raudonieji ir baltieji dobilai ir kt. Lietuvių kalbos terminijoje labai daug sudaroma įvairių specialybių terminų su įvardžiuotiniais būdvardžiais. 3.3, Reikia pasakyti, kad ir paprastasis būdvardis savo leksine reikšme išskiria daiktą. Įvardžiuotinė dalelė pabrėžia, kad išskiriamasis daiktas yra žinomas, apibrėžtas, t. y. suteikia būdvardžiui individualizuojamąją funkciją. Jeigu pasakymas Apsivilk® raudona suknele reiškia tam tikrą suknelę (kuri yra raudonos spalvos), skirtingą nuo kitų suknelių (kitos spalvos), tai dar nereiškia, kad ta suknelė žinoma. Raudonų suknelių yra daug. Individualizuojamas daiktas tik tada, kai jo išskiriamoji ypatybė pasakoma įvardžiuotiniu būdvardžiu, t. y. pasakymas su įvardžiuo3 Tariniu įvardžiuotiniai būdvardžiai eina retai ir tik tam tikros struktūros sakiniuose, pvz.: Tas kelias tikrasis SchG 261 (žr. aut. 1957, 236). Įvardžiuotiniai būdvardžiai linkę daiktavardėti, ypač tais atvejais, kai nurodo apibendrintų asmenų grupę, pvz.: Gera seniui meluoti jauniesiem, kai jie to nežino Ds. Tačiau pastaroji funkcija įvardžiuotiniams būdvardžiams taip pat yra antrinė. Pirminė įvardžiuotinių, kaip ir paprastųjų, būdvardžių funkcija yra atributinė (dėl pirminių ir anttinių funkcijų žr. Kypunosna 1962, 59 tt.). 170 tiniu būdvardžiu — raudonoji suknelė žymi tam tikrą apibrėžtą, iš konteksto bei situacijos žinomą daiktą. Rūšį reiškiantys įvardžiuotiniai būdvardžiai taip pat turi individualizacijos funkciją — jie pažymi, individualizuoja tam tikrą apibrėžtą daiktų grupę. Raudonieji dobilai skiriasi nuo raudonų dobilų tuo, kad tai atstovai tam tikros, žinomos daiktų rūšies. Tarp išskiriamųjų ir rūšinių įvardžiuotinių būdvardžių yra toks skirtumas, kad pirmieji, išskirdami daiktą, kartu jį individualizuoja ir konkretizuoja, o rūšiniai įvardžiuotiniai būdvardžiai nekonkretizuoja daikto, bet turi aiškią individualizacijos, arba apibrėžtumo, žymę. 3.4. Įvardžiuotiniais būdvardžiais taip pat apibrėžiamas daiktas anaforos būdu, t. y. nurodant ankstesnį kontekstą. Pirmą kartą minint daiktą, prie daiktavardžio vartojamas paprastasis būdvardis arba daiktas kitaip apibūdinamas, o toliau, apibrėžiant tuos daiktus kaip žinomus, vartojamas įvardžiuotinis būdvardis. Pvz., paprastasis būdvardis: Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė. ..; toliau įvardžiuotinis būdvardis: dar nė vienas iš lipančiųjų nepasiekė kalno viršūnės, nepasilytėjo stebuklin gojo žiburio BilR 106—109, Nurodomosios reikšmės įvardžiuotiniais būdvardžiais visada reiškiama kokia nors individuali, nuo kitų skirtinga ypatybė. Tuo būdu nurodomieji įvardžiuotiniai būdvardziai nuo išskiriamųjų skiriasi tik savo apibrėžimo būdu ir vartojimo specifika. 4. Kaip rodo kontekstinės reikšmės, daiktų apibrėžimas įvardžiuotiniais būdvardžiais priklauso ne tik nuo jų santykio su paprastaisiais būdvardžiais, bet ir nuo jų sintaksinio bei semantinio ryšio su daiktavardžiu ir platesnio konteksto. Dėl to esant tam tikram kontekstui, apibrėžtumo | neapibrėžtumo koreliacija, t. y. „bendra“ | „individualu“ neutralizuojama ir vietoj įvardžiuotinio būdvardžio vartojamas paprastasis. Neutralizacijos sintagminėmis sąlygomis silpnėja įvardžiuotinių / paprastųjų būdvardžių opozicija ir paprastųjų formų vartosena platėja. Minėtini tokie lietuvių kalboje būdingesni neutralizacijos atvejai. 1) Kai prie būdvardžio eina parodomasis būdvardiškasis įvardis, apibrėžiant daiktą, gali būti vartojama ne tik įvardžiuotinė, bet ir paprastoji forma, plg.: Ir štai iš tankių medžių pasirodė trys puikios, baltos gulbės, jos mosavo sparnais ir gražiausiai plaukė vandeniu. Ančiukas pažino tuos nuostabiuosius paukščius Balč AP 40; Tai buvo nepaprastas kirvukas. Užtenka su juo patrinti skaudamą vietą, ir — pagydo... Su tuo stebuklingu kirvuku ir pagydė Vince BorMS 47. Parodomųjų įvardžių reikšmės iš esmės atitinka įvardžiuotinių būdvardžių reikšmes: deiktinės reikšmės parodomieji įvardžiai atitinka įvardžiuotinių būdvardžių išskiriamąją reikšmę, o anaforiniai parodomieji įvardžiai — nurodomąją įvardžiuotinių būdvardžių reikšmę. Tačiau, aišku, iš to negalima daryti išvados, kad įvardžiuotinės dalelės *jofunkcija atitinka parodomojo įvardžio funkciją, nes [daikto apibrėžimui labai svarbu ir kontekstas. Antra vertus, funkcijos atitikimas daro nereikalingą įvardžiuotinę formą, jei greta yra parodomasis įvardis. Tuo ir galima paaiškinti šį įvardžiuotinių formų neutralizacijos atvejį. 2) Kai būdvardis yra aukščiausiojo laipsnio, daiktą apibrėžiant taip pat gali būti vartojama ne tik įvardžiuotinė, bet ir paprastoji forma, plg.: Nelepino tėvai ir jauniausiojo sūnelio Antaniuko VienP 24; Šoka vyresnioji iš bangų smagiai, šoka 171 ir antroji, rengiasi skubiai. Eglė tik jauniausia vandeny dar vis: baltą veidą prausia, taškos lyg žuvis SNėrP I 256. Šis neutralizacijos atvejis motyvuotas įvardžiuotinių ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžių funkcinių reikšmių sutapimu bei suartėjimu. Įvardžiuotinis būdvardis apibrėžia daiktą išskirdamas jį iš kitų didžiausiu ypatybės kiekiu (Zr. 3.2), ir aukščiausiojo laipsnio formos žymi didžiausią ypatybės kiekį. Dėl to tokiame kontekste įvardžiuotinė dalelė taip pat darosi nereikalinga. 3) Kai daiktas apibrėžiamas, išskiriant jį pagal kokią individualią ypatybę, kurią žymintis būdvardis ir be įvardžiuotinės dalelės savo leksine reikšme pakankamai apibrėžia daiktą. Tokiais atvejais taip pat linkstama vartoti šalia įvardžiuotinės ir paprastąją formą, pvz.: Daug kino meno atstovų atvyko iš broliškųjų (broliškų) respublikų rš; Ne kartą susirūpinęs mąstė kryžkelėse, savęs ir savo tikrojo (tikro) kelio ieškodamas BorMS 5. Dėl šios priežasties, taip pat žymint kai kurių daiktų rūšį, vartojamos ne jvardZiuotinés, o paprastosios formos, pvz.: juoda ir balta duona (ne juodoji, baltoji), saldus ir rūgštus pienas (ne saldusis, rūgštusis) šalia saldieji ir kartieji pipirai, valgomoji druska ir kt. Dažnai rūšiai žymėti vartojamos priesagos -iškas, -a būdvardžių paprastosios formos, nes ši priesaga, kaip ir priesaga -inis, -ė, išskiria daiktus pažymėdama jų rūšį ir be įvardžiuotinės dalelės, plg.: olandiškas sūris, pieniška sriuba, vyriški marškiniai, vaikiškos kojinės ir kt. Šis neutralizacijos atvejis priklauso grynai nuo būdvardžio leksinės reikšmės bei jo sintaksinio-semantinio santykio sū pažymimuoju daiktavardžiu. 5.1. Ta aplinkybė, kad daiktų apibrėžimas įvardžiuotiniais būdvardžiais daug priklauso nuo konteksto, lemia nevienodą apibrėžtumo laipsnį. Ryškiausias apibrėžtumas esti tada, kai daiktai individualizuojami bei konkretizuojami ir iš konteksto aišku, kad tai būtent tas daiktas, o ne kitas (aukščiau minėtais išskiriamosios ir nurodomosios reikšmės įvardžiuotinių formų vartojimo atvejais). Tačiau lietuvių kalboje pasitaiko ir silpno apibrėžtumo atvejų, kai daiktas įvardžiuotiniu būdvardžiu išskiriamas, bet aiškiai neindividualizuojamas, nekonkretizuojamas. Šiuo atveju nurodomi daiktai kaip tam tikros apibendrintos grupės atstovai, išsiskiriantys kokia ypatybe, tačiau tai nėra individualizuota daiktų rūšis, tik apskritai tam tikros grupės daiktai (dažniausiai asmenys ir gyviai). Dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje dažniausiai pasitaiko tokios rūšies aukštesniojo, rečiau aukščiausiojo laipsnio įvardžiuotinių būdvardžių, kurie pagal laipsnio kategorijos požymį išskiria iš kitų daiktus, pasižyminčius didesniu ar didžiausiu ypatybės kiekiu. Šiuo atveju dažniausiai vartojamos daugiskaitos formos (neindividualizuojančios), pvz.: Paskutiniai spinduliai, prasimušę pro retų raisto medžių kamienus, spinksėjo duburiuose ir švelniai glostė aukštesniųjų (= kurios aukštesnės) eglaičių bei pušaičių viršūnes VienR IV 28; Buvęs Golovino prospektas taip praplėstas, kad senesnieji (= kurie senesni) namai... liko arba atitraukti užpakalin, arba visai nugriauti VienR VII 311; Šiuo metu jam pritardavo felčeris, seselės, drąsesnieji (= kurie drąsesni) ligoniai ir pagaliau visi VienR II 141; Sode augo puikiausios gėlės, ir prie gražesniųjų (= kurios gražesnės) buvo priraišioti sidabriniai varpeliai BalčAP 61; Dabar visi sako, kad ji gražiausia iš visų gražiausiųjų (= kurie gražiausi) paukščių BalčAP 42; Tik ėmė šaukti dideliais balsais narsiau172 siųjų, tik ėmė šaukti stipriausiųjų, kurie jų tarpe buvo, kad čion atvyktų, su Margiriu šveitriais kalavijais susiremtų... KrėvRR I 213. Plg. sen. raštų: Smėrtis krizeus būwo anit met kanczia kū pikczéusiuiy žmonių DP 176. Kadangi aiškios individualizacijos bei konkretizacijos čia nėra, lygia greta tokiais. atvejais vartojamos ir paprastosios formos, plg.: Čia nebuvo jokių kelių ar takelių, be tų, kuriuos išmindavo stumbrų, taurų, briedžių ir kitų didesniųjų žvėrių kaimenės VienR IV 13 ir Į tuos lieknus vilkai įvydavo briedžius, taurus ir kitus didesnius gyvulius VienR IV 13—14, Pasitaiko ir nelyginamojo laipsnio įvardžiuotinių būdvardžių, reiškiančių išskiriamąją ypatybę ir žyminčių daiktus kaip tam tikros neapibrėžtos grupės atstovus. jų neindividualizuojant, nekonkretizuojant, pvz.: Visi didieji (= kurie dideli) Krymo dvarai kaip tik yra paversti vaisių sodais VienR VII 57; Vakarų riteriams tokios dvikovos buvo labai įprastos..., o žemaičiams tai buvo naujiena, nes jie savo bylas pavesdavo kriviams arba seniesiems (= kurie senesni) vyrams VienR IV 175; Kai nebėra gerosios (= kuri gera) [vietos], turi stoti ir į prastesnę ŽemR II 23; šeimyniškiai..., pakliuvę į tinkamąją (= kuri tinkama) karčemą, gėrė lig vakaro ValPJ, 86. Tokius silpno apibrėžtumo atvejus sąlygiškai galima pavadinti santykiniu apibrėžtumu. Įvardžiuotinių būdvardžių reikšmę tokio tipo sakiniuose galima nusakyti reliatyvinėmis konstrukcijomis, plg.: šviesesnieji žmonės — kurie šviesesni žmonės. Lietuvių kalboje ir vartojamos tokios reliatyvinės konstrukcijos su santykiniu prieveiksmiu kur ar įvardžiu kuris, -i ir būdvardžio paprastąja, ypač aukštesniojo arba aukščiausiojo laipsnio, forma, plg.: Surink kur didesnes (= didesnigsias) [bulves], o mažesnes palik Skp; Retai kas turėdavo tekius (kuilius), bagotesniai kur (= bagotesnieji) Skp; Tokius vamzdžius turėjo tiktai dideli bernai, kartais: ir pusberniai, bet jau kur patys apsukriausi (= patys apsukriausieji) Balt; Tik viena kita merga kur drąsesnė (= drąsesnioji), per galvą metusi ant žemės marskinius, plaukdavo kaip vyras VenclPU 90; važiavo moterys, vyrai kur seni jau (= senesnieji) LKT 166; notrynės baltosios nedeg, o tos, matai, kur aukštos (= aukštosios), tos yr degančios LKT 137. Čia tikrojo apibrėžtumo, individualizacijos nėra — pažymimos bei išskiriamos: apskritai didesnės bulvės, bagotesni (= turtingesni) arba apsukriausi žmonės. Plg. tokio pat tipo senųjų raštų konstrukcijas: Jissdi už mus afiérq kurid bragėusią turéi DP 432; nusiuntė tičiomis iop žmones kurius didžiausius ir mokičiausius MP 11 b (plg. Specht 1932, 272). 5.2. Prie silpno apibréZtumo atvejų reikia skirti tokius ivardZiuotinius biidvardžius, kurie vartojami apibendrinto tipo pasakymuose, patarlése. Jie taip pat išskiria daiktą, bet jo neindividualizuoja. Pvz.: Ankstyvoji (= kuri ankstyva) varna dantis krapšto, vėlyboji (= kuri vėlyva) akis SLT 531; Visuomet doroji (= kuri dora) merga turi patekti blogam vaikiui ŽemR I 121; Piktoji (= kuri pikta) motė vyrui kelią užkerta SLT 237; tylioji (= kuri tyli) kiaulė giliau šaknį knisa ŽemR II 99. 173 Kadangi žymimas daiktas neindividualizuojamas, vartojama tokiuose pasakymuose ir paprastoji forma, pvz.: Gera motė vyrui kelią rodo Erž; Geras artojas ir žąsinu paaria Gž; Darbšti duktė ir iš kiminų šilkus verpia Šts; Kumpuota liepa visos ožkos šokinėja SLT 361. Silpno apibrėžtumo atvejais daiktas išskiriamas būdvardžio leksine reikšme bei jo santykiu su daiktavardžiu. Įvardžiuotinė dalelė čia turi tik pabrėžiamąją funkciją, sustiprina išskyrimą. 6.1. Lietuvių kalboje įvardžiuotiniai būdvardžiai vartojami ne tik apibrėžiamąja, bet ir pabrėžiamąja reikšme. Vienas iš tokių atvejų, — kai įvardžiuotinis būdvardis žymi būdingą (ne išskiriamąją) daikto ypatybę. Šios rūšies pavyzdžių dažna liaudies dainose bei su jomis savo menine stilistika artimai susijusių rašytojų raštuose, pvz.: Užderėkit, lineliai, an juodosios žemelės (d.) Pv; Ir atjoja bernužėlis per lygųjį laukužėlį, ar leisi, ar duosi jaunąją dukrelę (d.) Slnt; Akių dar nesumerkė, saldžiuoju miegeliu nenusnūdo, kai vėl išgirdo didį balsą KrėvAP 41; Kanklių skambiųjų stygos nutrauktos SNėrR II 114; Tik dabar, tik dabar pajutau, supratau, kodėl vysta žalioji žolė po tamsiuoju pavėsiu VenclRn 52; O kaip mes prijosim žaliąją lankelę, paganysim žirgelius JD 399; Vienas po kito vaikai... išsiskirstė po platųjį pasaulį VienR V 160. Čia įvardžiuotiniai būdvardžiai eina pastoviais meniniais epitetais ir savo semantika prilygsta daiktavardžiams: juodoji ir žemelė, lygusis ir laukužėlis, jaunoji ir mergelė ir kt. reiškia tą pačią juodumo, lygumo, jaunumo idėją. Tokios įvardžiuotinių būdvardžių reiškiamos ypatybės Zymimiems daiktams yra būdingos ir visų suvokiamos kaip žinomos. Galimos tokiais atvejais ir paprastosios formos. Įvardžiuotinė forma tik daugiau iškelia, pabrėžia būdingą daikto ypatybę. Įvardžiuotinių būdvardžių reiškiama būdinga daikto ypatybė atskirų autorių taip pat gali būti suvokiama individualiai. Tik iš platesnio konteksto paaiškėja, kad kalbamoji ypatybė yra ne išskiriamoji, o būdinga žymimajam daiktui, pvz.: Gruzijos kalnuotojoje šiaurėje, kur devynis mėnesius per metus žemė esti sniegu apklota, ant sunkiai prieinamos kalno viršūnės, Kazbeko papėdėje, stovėjo senas turtingas šventosios Ninos vienuolynas VienR I 25; Per tuos tris mėnesius ne tik gruzinai vykdavo į šventosios Ninos vienuolyną, bet lankydavo jį ir kitų šalių žmonės: atkeliaudavo net tolimosios Graikijos ir Balkanų gyventojai VienR I 26; Čia, giliųjų ežerėlių paversmiuose ir tyliųjų miško upelių paliūnėse, augo klestėjo įvairių įvairiausių medžių VienR IV 13. Šiais atvejais būdingos ypatybės reikšmė sąlygojama vienodu kalbėtojo (rašytojo) ir klausytojo (skaitančiojo) supratimu. Antra vertus, šiuose sakiniuose galimos ir paprastosios formos. Tarp įvardžiuotinių ir paprastųjų formų šiuo atveju tik toks skirtumas, kad įvardžiuotinės formos daugiau pabrėžia daikto ypatybę suponuodamos, kad Gruzijos šiaurė tikrai kalnuota, o Graikija — mums tolima šalis, ežerėliai — gilūs, upeliai — tylūs ir pan. Ypač dažnai tokie įvardžiuotiniai būdvardžiai vartojami prie tikrinių vardų, kurie turi individualizuojamąją reikšmę ir patys, be įvardžiuotinio būdvardžio, apibrėžia daiktus, pvz.: Gyventi keliasi senasis Vilnius! VenclRn 130; Rūsčiai murma Baltija šaltoji SNėrR II 538; Prie§ du šimtus metų išsistatė Rugelių kaimas tarp 174 paskutinių gražiosios Palūgės kalvų Gud-GuzKIT 5. Įvardžiuotinės formos čia pavartotos sugestionuojant, kad Vilnius tikrai senas miestas, Baltija — šalta, o Palūgė — graži. Priklausomai nuo vaizduojamosios tikrovės ir stiliaus autorius gali labai įvairiai įprasminti įvardžiuotiniais būdvardžiais reiškiamas daiktų ypatybes. Pvz., tokie įvardžiuotiniai būdvardžiai V. Krėvės raštuose: aukštasis tiltas, didysis dvaras, jaunasis sūnus, mažieji vaikeliai, mažieji paukšteliai, narsusis bernelis, platusis suolelis, rimtieji vyrai, senasis vaidila, siaurasis takelis, sunkusis darbas ir pan. reiškia būdingą daikto ypatybę ir turi gryną pabrėžiamąją funkciją, nors kituose kontekstuose gali būti ir apibrėžiamosios išskiriamosios reikšmės, plg.: Paslėpė bernas pirklio lavoną po aukštuoju tiltu, o jo turtus — žalio joj girelėj... RR I 88; Kai i jojo piršliai į didįjį dvarą, sulojo juodi kurtai RR I 87; aitvaru skrido namo jaunasis bajoro sūnus RR I 65; Bet kas tuomet atsitiks su mūsų motinomis, su senaisiais tėveliais, su žmonomis, su mažaisiais vaikeliais RR 1203; ir žmonės, ir žvėrys, ir mažieji paukšteliai gėrisi besigėrėdami, klauso besiklausydami vakarinės dainelės RR I 53; susirinko seni seneliai, rimti vyrai ir jauni berneliai, ant plačiųjų susėdo suolelių, už baltųjų skobnelių, midų, alų gėrė, atsidėję klausė, ką porino pasakojo senasis vaidila RR I 145; Nutilkite, medžiai, žaliais lapeliais nešlamėkite, vai netrukdykite jauniesiems berneliams ir rimtiesiems vyrams klausyti mano žodelių RR I 189; O užlipusiam nėra jau nei viešo kelelio, nei siauro jo takelio atgalio žemyn RR I 53; Ir svajonės tos nuvargino nuilsino jauną ji, nukamavo lyg sunk usis darbas RR I 137; — Ar ilgai mes jauni dilésim, pas krosnis sédésim, gaišim jaunąsias dieneles be garsiųjų žygių RR I 146; Taip linksmai visi uliojo ir uliodami narsųjį bernelį garbino RR I 67. V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“ visi tiltai aukšti, dvarai dideli, berneliai narsūs, žygiai garsūs ir t. t. O pabrėžiamos tokios būdingos ypatybės: baltosios skobnelės, platieji suoleliai, senasis vaidila ir kt. remiasi ir etnografiniu senovės lietuvių buities bei kultūros pasauliu. Antra vertus, nepabrėžiant iškeltųjų ypatybių, lygia greta vartojami tie patys būdvardžiai su tais pačiais pažymimaisiais Žodžiais ir paprastąja forma. 6.2. Pabrėžiamosios reikšmės įvardžiuotiniai būdvardžiai vartojami ir žymint ypatybės gausumą. Tokiais atvejais būdvardis reiškia išskiriamąją ypatybę, bet daiktas neapibrėžiamas, tik pabrėžiama, kad jis turi didelį žymimosios ypatybės kiekį. Šios rūšies pavyzdžių dažniau pasitaiko liaudies dainose ir savo stilistika joms artimuose rašytojų raštuose, pvz.: Ta merga eikliųjų žingsnelių (= labai eiklių) J; Ažudūmo didyja dūmelė, išgaišino žirgelis kelelį (d.) Ad; Dai anas pats pasdabojo, dai in mano skaistų jų veidelį (d.) Tvr; išlėkė sakalėlis iš aukšto lizdelio..., praulbėjo pračiulbėjo meiliaisiais Zodeliais KrévRR I 154; vai jūs nutilkit vienai valandėlei, manęs seno paklausykite, mano gūdžios pasakėlės, graudžiųjų žodelių KrévRR I 141; Ji reikalinga rankų jos ir jos vikriųjų pirštų SNėrR II 499. Šios rūšies įvardžiuotiniai būdvardžiai taip pat lengvai gali būti pakeisti paprastaisiais. 7. Nagrinėtoji medžiaga rodo, kad lietuvių kalboje egzistuoja įvardžiuotinių ir paprastųjų būdvardžių asimetrinė opozicija pagal daikto apibrėžtumo | neapibrėž175 tumo požymi, tik ši kategorija nėra labai stipri ir būtina kaip būdvardžių giminės, skaičiaus ir linksnio kategorijos. Kadangi apibrėžtumas realizuojamas ne vien įvardžiuotine forma, bet padedant ir kontekstui (pirmiausia įvardžiuotinio būdvardžio junginiu su pažymimuoju žodžiu), tai įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas nėra labai nuoseklus. Galimi neutralizacijos atvejai. Ypač apibrėžtumo | neapibrėžtumo kategoriją silpnina silpno apibrėžtumo atvejai, taip pat įvardžiuotinių formų pabrėžiamoji funkcija, kai šios formos lengvai gali būti pakeičiamos paprastosiomis. Silpna apibrėžtumą žymintys bei pabrėžiamąją funkciją turintys įvardžiuotiniai būdvardžiai yra nesisteminiai periferiniai reiškiniai, jų pozicija šioje kategorijoje silpna. Apibrėžtumo | neapibrėžtumo kategorija būdinga ne vien būdvardžiams, bet ir atributiniams dalyviams. Tačiau visai negalima išskirti apibrėžtumo | neapibréztumo kategorijos įvardžių ir skaitvardžių klasėse. Šių žodžių įvardžiuotinės formos mors ir vartojamos, bet turi aiškų pabrėžiamąjį pobūdį ir yra stabarėjančios*, plg.: Augin tėvas tris dukteris. Viena buvo aukšta, teva, antra buvo trumpa, drūkta, o trečioji juodakėlė ValPY, 33; Kur stabdysim laivelį, pas katrąjį kaimelį? (d.) Alv (LTR); kur žmonės... kalbėjo..., tik kas buvo jų kelintieji bočiai VaižgP I 104. 8. Įvardžiuotinių būdvardžių apibrėžiamoji, arba determinacinė, funkcija — žymėti daiktą kaip žinomą, apibrėžtą — visiškai atitinka žymimųjų artikelių funkciją vokiečių, anglų, prancūzų ir kitose kalbose. Čia žymimieji artikeliai priešinami nežymimiesiems pagal tokį pat apibrėžtumo / neapibrėžtumo poZymi kaip lietuvių kalboje įvardžiuotiniai būdvardžiai paprastiesiems. Specifinis determinacijos žymėjimas įvardžiuotiniais būdvardžiais tik dėl formaliosios išraiškos, būtent dėl to, kad įvardis *jo-, kaip determinacijos Žymiklis, yra prisijungęs prie būdvardžio ir kartu su juo sudaro vieną morfologinę formą, o artikeliai — pagalbiniai žodžiai. "Taigi determinacijos Žymėjimas įvardžiuotiniais būdvardžiais — morfologinio lygmens, 0 Žymimaisiais artikeliais — sintaksinio lygmens dalykas (plg. T'ax 1979, 93; Baiūupux 1978, 373). Determinacinė įvardžiuotinių būdvardžių reikšmė jau seniai yra pastebėta ir nurodyta tiek baltų, tiek sen. slavų kalboje, plg. iš pirmųjų lietuvių kalbos gramati- ‘kos tyrinėtojų — Schleicher 1856, 261; Kurschat 1876, 244 tt.; Bezzenberger 1877, 155 t.; dėl latvių kalbos Zr. Endzelin 1922, 453; dėl sen. slavų ir sen. rusų ivardZiuotiniy būdvardžių — Miklosich 1874, 132-133; OGropckuii 1946, 110; Kyms6axu 1913, 117-118. Remiantis jvardZiuotiniy būdvardžių apibréZiamgja (determinacine) reikšme, manoma, kad ir pirminė jvard¥iuotiniy būdvardžių funkcija buvo žinomo, apibrézto daikto žymėjimas, t. y. įvardžiuotiniai būdvardžiai susidarė kaip specifinis determinacijos Žymėjimo atvejis. Pirmasis šią nuomonę pareiškė F. Miklosichas |(1874, 132—133), o vėliau toks įvardžiuotinių būdvardžių susidarymo pagrindas nurodomas kai kurių autorių ir pastaraisiais dešimtmečiais, žr, Sixy6nHerxnū 1952, 55 t.: "Uepxsix 1954, 196; Kysuenos 1953, 148; Kurz 1958; 88; Mareš 1958, 95; Kosch4 Savybinių įvardžių įvardžiuotinės formos manasis, -oji, tavasis, -oji, savasis, -oji, mūsasis, --oji, jūsasis, -oji, nykstant iš vartosenos jų paprastosioms formoms manas, -a, tavas, -a, savas, -a, „mūsas, -a jūsas, -a, yra tapusios savarankiškais įvardžiais, žr. Valeckienė 1964, 46—47, 176 liai patys lyg sakyte sako ŽemR I 199; Paskutinieji žodžiai meisteriui pačiam atrodo kaip tolimas aidas CvR IX 253; Sabaliauskų vaikai visi į tėvą — balti Nvn; Šalininkai — vieni Katrę peikė, kiti... tik pečius traukė ZemR 171. Visur čia po daiktavardžio daroma pauzė ir įvardis eina daiktavardžio pozicijoje pakartotinai nurodydamas žymimąjį daiktą. Pagal sintaksinius santykius šiuose sakiniuose paukšteliai patys, Sabaliauskų vaikai visi ir kt. atitinka modelį jie patys, jie visi, kur įvardžiai taip pat susiję apoziciniu santykiu. Tokių konstrukcijų vartojama ir kitose ide. kalbose, pvz., s. vok. aukšt. su 3 asm. įvardžiu: dėr sėlbe hėrre ėr were ein Lohnoisere „pats ponas jis buvo vienas iš Lohnoiserių“ (Paul 1956, 123—124). Balkanų kalbose po daiktavardžio toje pačioje sintaksinėje pozicijoje vartojamos trumposios nekirčiuotos asmeninių įvardžių formos, dar kartą nurodančios žymimąjį daiktą, pvz., bulg.: Tozasa a3 He 3HAex, ue Jaumo6e 20 HAMawie 6 napodkama OuOnuomexa „Tada aš nežinojau, kad Zaimovo jo nebuvo liaudies bibliotekoje“ (JIoramos 1978, 29). Daug pavyzdžių, kur po daiktavardžio toje pačioje sintaksinėje pozicijoje eina asmeninis arba parodomasis įvardis, pateikia iš ne indoeuropiečių kalbų J. Balazsas (1973, 67 tt.) Tokios pat rūšies konstrukcijos, kur įvardis po daiktavardžio eina apozicija (vienas ar su būdvardžiu), sudarė pamatą atsirasti ir įvardžiuotiniams būdvardžiams. 15. Daugelis tyrinėtojų, nagrinėję minėtąsias indoiranėnų kalbų konstrukcijas, nurodo, kad reliatyvinis įvardis *jo-čia turi artikelio pobūdžio reikšmę, skirtingą nuo tikrosios reliatyvinės, arba koreliacinės, reikšmės. B. Delbriickas (1900, 303 tt.) ir K. Brugmannas (1904, 659) šią įvardžio *jofunkciją laikė nauja, išsirutuliojusia iš tikrosios reliatyvinės reikšmės, tačiau vėlesni autoriai, ypač pastaraisiais dešimtmečiais J. Gonda (1954, 18, 22) ir E. Benvenistas (Beusenuct 1974, 238) aiškiai įrodė, kad *jokaip „frazės įjungėjo“ (includer), arba „determinanto“, funkcija yra pirminė ir iš jos išsirutuliojo reliatyvinė (koreliacinė) šio įvardžio reikšmė. Kad *joįvardis iš kilmės nėra grynas reliatyvinis, bet savo reikšme susijęs su anaforiniu įvardžiu, pastaruoju metu nurodo ne vienas tyrinėtojas (žr. HMBanos 1958, 41; I'yxmaH, CITA 1963, 330; Szemerényi 1970, 194; Watkins 1962, 16); ypač remiamasi tuo, kad hetitų ir tocharų kalbose *jokamieną turi sujungiamosios enklitinės dalelytės (het. ja „ir“, toch. A yo „ir“), etimologiškai susijusios su šiuo įvardžiu. Antra vertus, *joįvardžio determinacinė funkcija nurodytojo tipo konstrukcijose neatitinka funkcijos tikrojo žymimojo artikelio, išsirutuliojusio iš parodomųjų įvardžių naujosiose romanų ir germanų kalbose. Kad indoiranėnų konstrukcijose įvardis *jonereiškia apibrėžtumo, jau yra nurodę J. Endzelynas (Jnyzerux 1953, 74—75), B. Rosenkranzas (1958, 97). Pastaruoju metu J. Gonda (1954, 18; 1959, 25) įtikinamai įrodė, kad šis įvardis, iš prigimties nebūdamas grynas reliatyvinis, taip pat nėra tapatus anaforiniam įvardžiui. Jis, kaip „frazės įjungėjas“, turėjo izoliacijos, išskyrimo, pabrėžimo funkciją, plg. dar Balazs (1973, 73), kur šis įvardis nurodytosiose konstrukcijose laikomas situatoriumi, papildomai, pabrėžtinai nurodančiu bei identifikuojančiu anksčiau minėtą daiktą. Tokiose lietuvių kalbos konstrukcijose jos sparneliai, jos eiklieji ivardZiuotinés formos taip pat neturi tikrosios apibrėžiamosios funkcijos, jos pabrėžia, dar kartą > 183 nurodo žymimąjį daiktą, iškeldamos jo būdingą, žinomą ypatybę. Tas pats ir latvių kalboje (Gūters 1959, 142). Kad įvardis *joiš pradžių neturėjo aiškios determinacinės reikšmės, rodo ir tai, jog minėtosios vardažodinės konstrukcijos su įvardžiu *joindoiranėnų bei graikų kalbose tipologiškai atitinka vardažodines konstrukcijas su kitu reliatyviniu įvardžiu *k“o | *k“i, randamas hetitų ir lotynų kalbose, pvz., het. kuiš: šallayaškan DINGIRMEŠ -aš kuiš šallis „(tarp) didžiųjų dievų kuris didysis“; lot. qui: qui patres qui conscripti „(paž.) kurie tėvai (senatoriai) kurie išrinktieji“ (žr. BenBenucr 1974, 236 t.) Atitinkamų konstrukcijų su santykiniu prieveiksmiu kur pasitaiko ir lietuvių kalboje (žr. 5.1). Jos čia taip pat neturi tikrosios determinacinės reikšmės ir atstoja silpno apibrėžtumo įvardžiuotinius būdvardžius. Taigi įvardis *joiš pradžių turėjo tam tikrą anaforinės reikšmės atspalvį, bet nebuvo tikrasis anaforinis parodomasis įvardis. Anaforinės reikšmės atspalvį reliatyvinis. įvardis *jogalėjo įgyti, eidamas su būdvardžiu apozicija tapačioje daiktavardZiui pozicijoje ir dar kartą pabrėžtinai nurodydamas tą patį daiktą kaip ir pažymimasis daiktavardis. Šio įvardžio anaforinės reikšmės atspalvį nulėmė jo sintaksinė pozicija. Kitais atvejais, ne nurodytojo tipo konstrukcijose, įvardis *joanaforinės reikšmės atspalvio neturi. Taigi įvardis *jo-, su kuriuo buvo sudarytos baltų ir slavų įvardžiuotinės formos, nėra nei grynas reliatyvinis, nei tikrasis anaforinis. Dėl to veltui ginčijamasi, ar šis įvardis anaforinis, ar reliatyvinis. 16. Susidarius morfologinėms įvardžiuotinių būdvardžių formoms iš apozicinių junginių, jų pirminė reikšmė — pabrėžti, dar kartą nurodyti žymimąjį daiktą — pasidarė tiesiogiai priklausoma nuo būdvardžio ir daiktavardžio sintaksinio-semantinio junginio bei platesnio konteksto. Įvardžiuotiniai būdvardžiai, žymintys būdingą daikto ypatybę, išlaikė gryną pabrėžiamąją reikšmę, o įvardžiuotiniai būdvardžiai, reiškiantys išskiriamąją daikto ypatybę, išrutuliojo apibrėžiamąją reikšmę. Išskiriamąją reikšmę turintis būdvardis ir be įvardžiuotinės dalelės išskiria daiktą, bet įvardžiuotinė dalelė sustiprina išskyrimą, nurodo tą daiktą kaip žinomą, apibrėžtą (žr. išskyrimo būdus 3.2). Reikia pasakyti, kad tarp pabrėžiamosios ir apibrėžiamosios reikšmės įvardžiuotinių būdvardžių nėra griežtos ribos. Tie patys įvardžiuotiniai būdvardžiai su tais pačiais pažymimaisiais ZodZiais viename kontekste turi pabrėžiamąją reikšmę (Zymi būdingą daikto ypatybę), o kitame — jau apibrėžiamąją (žymi išskiriamąją daikto ypatybę). Tai priklauso nuo platesnio konteksto. Pavyzdžiui, šiuose sakiniuose įvardžiuotiniai būdvardžiai turi pabrėžiamąją reikšmę: Čia, giliųjų ežerėlių paversmiuose ir tyliųjų miškų upelių paliūnėse, augo klestėjo įvairių įvairiausių medžių VienR IV 13; Juoduoju maru teišmirs, kas nori mums laisvę atimt SNėrR I 330 (plg. dar 6.1). Kitame kontekste su tuo pačiu pažymimuoju žodžiu šie įvardžiuotiniai būdvardžiai galėtų turėti apibrėžiamąją funkciją. Taigi perėjimas iš pabrėžiamosios įvardžiuotinių būdvardžių reikšmės į apibrėžiamąją nėra sunkus. Įvardžiuotinių būdvardžių dinaminė raida ėjo iš pabrėžiamosios reikšmės į didesnį apibrėžtumą, individualizaciją per silpno apibrėžtumo atvejus, kai įvardžiuotiniais būdvardžiais iš184 skiriami daiktai, bet neapibrėžiami, neindividualizuojami. Neatsitiktinai šio tipo pavyzdžių gausu patarlėse, apibendrintuose pasakymuose, atspindinčiuose senesnį įvardžiuotinių formų vartojimo sluoksnį (žr. 5.2). Tokio vartojimo pavyzdžiai pa“ tvirtina ir įvardžio *joiš kilmės negriežtą determinacinę reikšmę, plg.: rylioji (= kuri tyli) kiaulė giliau šaknį knisa. Kad pabrėžiamosios reikšmės įvardžiuotiniai būdvardžiai (žymintys būdingą ypatybę arba ypatybės gausumą) yra pirminiai, liudija ir jų vartojimas liaudies dainose kaip pastovių sustabarėjusių pasakymų (Zr. 6. 1,2). 17. Pietinése lietuvių kalbos tarmėse, ypač vakarinių dzūkų, rytų ir vidurio aukštaičių pietinėse dalyse, įvardžiuotiniai būdvardžiai nevartojami apibrėžiamąja reikšme. Čia įvardžiuotinius būdvardžius paprastai randame užsikonservavusius liaudies dainose pabrėžiamąja reikšme. Tokia įvardžiuotinių būdvardžių vartosena tikriausiai yra ne nauja, o archaiška. Šiose tarmėse įvardžiuotiniai būdvardčiai neišrutuliojo apibrėžiamosios reikšmės. Šią reikšmę čia gavo ne įvardžiuotinės, bet kitos būdvardžių formos, paprastai mažybiniai būdvardžiai, įvairūs kiti būdvardžių vediniai su galūne -is, -ė, pvz.: Kur mano aštrulis (= aštrusis) peilis? Rdm; Didžiules (= didžiąsias) bulbas sau imam, maZiules (= mažąsias) kiaulėms Lp; Baltukė (= baltoji) višta Rdm; Gerulis (= gerasis) galas aukštyn Lzd; Kur tos mano drižnės (= dryžosios) kelnės? Rdm. 18. Būdinga, kad apibrėžtumo | neapibrėžtumo kategoriją išrutuliojo tik būdvardžiai, iš dalies neveik. dalyviai, kurie turi konkrečias leksines reikšmes ir jomis galėjo išskirti bei padėti apibrėžti daiktus. Skaitvardžiai ir įvardžiai, nors ir turi įvardžiuotines formas, apibrėžtumo / neapibrėžtumo kategorijos nesudarė, t. y. skaitvardžių ir įvardžių įvardžiuotinės formos lietuvių kalboje liko pabrėžiamojo pobūdžio. 19, Jeigu įvardžiuotiniai būdvardžiai yra išsirutulioję iš sintaksinių (apozicinių) konstrukcijų, paraleliškų indoiranėnų bei graikų konstrukcijoms su tuo pačiu įvardžiu *jo-, tai jų ištakos siekia indoeuropiečių bendrąją epochą. Tuo būdu baltų ir slavų kalbose įvardžiuotiniai būdvardžiai (morfologinės formos) galéio išsirutulioti iš sintaksinių konstrukcijų savarankiškai kaip paralelinis reiškinys, turintis savo pradžią žiloje senovėje (plg. Zinkevičius 1957, 13; 1978, 100; Kazlauskas 1972, 73). Iš tikrųjų baltų ir slavų įvardžiuotiniai būdvardžiai, nors yra tos pačios kilmės, turi ir nemaža skirtumų. Slavų kalboms būdinga labai greitai susiliejusi nominalinė būdvardžio ir įvardžio fleksija, greita jų reikšmės (skirtingai nuo paprastųjų būdvardžių) niveliacija, apibendrinimas įvardžiuotinių ir paprastųjų būdvardžių vartojimo pagal sintaksinę funkciją, paprastųjų formų nykimas, įvardžiuotinių įsigalėjimas (lietuvių kalboje atvirkščiai — nyksta įvardžiuotinės formos) ir kt. Baltų kalbose??, ypač lietuvių kalboje, šios formos tiek formaliu, tiek reikšmės atžvilgiu yra daug „skaidresnės“, dar daug kur išlaikiusios pirminius jų raidos pėdsakus ir gali paaiškinti slavų kalbų įvardžiuotinių būdvardžių praeitą raidą. '* Prūsų kalbos paminkluose yra užfiksuotų įvardžiuotinių formų, bet tiek mažai, kad iš jų spręsti apie jų reikšmes bei vartoseną sunku. 185 LITERATŪRA Arumaa P. Zur Rolle der Partikel in der litauischen Deklination. — Studi Baltici. 1952, 9, N. S. 1, p. 163—172. Balšzs J. Funktionswerte der Pronominalitūt. — Budapest, 1973. Bezzenberger A. Beitrige zur Geschichte der litauischen Sprache auf Grund litauischer Texte des XVI. und des XVII. Jahrhunderts. — Gėttingen, 1877. Brugmann K. Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen. — Strassburg, 1904. Brugmann K. Pronominale Bildungen der indogermanischen Sprachen. — Berichte iiber die Verhandlungen der Koniglich Séchsischen Gesellschaft der Wissenschaften zu Leipzig, Philologisch— Historische Klasse. Leipzig, 1908, Bd. 60, 1, S. 11-84. Brugmann K. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. — Strassburg, 1911, Bd. 2, T. 2. Delbriick B. Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen. — Strassburg, 1893, T. 1; 1897, T. 2; 1900, T. 3. Dost’al J. [OrBerbr Ha Bornpocki]. — B kH.: COOpPHEHK OTBETOB HA BOMPOCHI MO A3KO3HAHHIO (x IV MexnynapomHoMy Cbe3jny crasucros). M., 1958. Endzelin J. Lettische Grammatik. — Riga, 1922. Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. — Riga, 1951. Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. — V., 1957. Fraenkel E. Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen litauischen Katechismus des M. Pietkiewicz von 1598. — Gėttingen, 1947. Fraenkel E. Die baltischen Sprachen. — Heidelberg, 1950. Gaiters A. Das bestimmte Adjektiv im Baltischen. — KZ. 1959, Bd. 76, H. 1/2, S. 136—159. Gonda J. The Original Character of the Indo-European Relative Pronoun įo-. — Lingua. 1954, vol. 4, p. 1—41. į Gonda J. Amplified Sentences and Similar Structures.— In: Four Studies in the Language of the Veda. — s. Gravenhage, 1959. Gren-Eklund G. A Study of Nominal Sentences in the Oldest Upanisads. — Uppsala, 1978. Haack F. Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm et Germanico-Litthvanicvm ...; Nebst einem Anhang einer kurtzgefaszten Litthauischen Grammatic ... — Halle, (1730). Hermann E. Uber die Entwicklung der litauischen Konjunktionalsitze. — Jena, 1912. Hermann E. Griechische Forschungen. — Leipzig— Berlin, 1912 (a), 1. Hermann E. Litauische Studien. — Berlin, 1926. Hirt H. Indogermanische Grammatik. — Heidelberg, 1934, T. 6. Kazlauskas J. IvardZiuotiniy būdvardžių raida baltų kalbose. — Kalbotyra, 1972, 24 (1), p. 57-74. Klein D. Grammatica Litvanica ... . — Regiomonti ..., 1653. Koschmieder E. Primire und sekundire Funktionen. — Die Welt der Slawen. 1962, N 7, H. 4, S. 408-422. Kurylowicz J. The Inflectional Categories of Indo-European. — Heidelberg, 1964. Kurylowicz J. Indogermanische Grammatik. — Heidelberg, 1968, Bd. 2. Kurylowicz J. Fleksja przymiotnika w baltyckim a stowianskim. — Sprawozdania z Posiedzefi Komisji Naukowych. Polska Akademia Nauk. Oddziat w Krakowie, 1969, t. 12, 2, s. 444-447. Kurschat F. Grammatik der littauischen Sprache. — Halle, 1876. Kurz J. [Otsersi Ha Bonpocki]. — B xx. : COopHHk OTBeTOB Ito £35IKO3HaHHIO (K IV MexNymapojmoMy Che3lly CiaBHocTOB). M., 1958, c. 86—90. Lietuvių kalbos gramatika / vyr. red. K. Ulvydas. — V., 1965, 1. Mareš F. V. [Orperst Ha sonpockl]. — B xu. : COOpPHHK OTBETOB HA BOMPOCH! NO s35IKOapammio (K IV MexnynapoaHoMy che3ay cJiaBucroB). M. , 1958, c. 93-95. Meier G. F. Das Zéro-Problem in der Linguistik. — Berlin, 1961. Meillet A. Etudes sur L‘Etymologie et Le Vocabulaire du Vieux Slave. 2 ed. — Paris, 1902— 1905. 186 Miklosich F. Vergleichende Syntax der slavischen Sprachen. — Wien, 1874, — Ostermeyer G. Neue littauische Grammatik ans Licht gestellt [...]. — Kėnigsberg, 1791. Otrębski J. Gramatika języka litewskiego. — Warszawa, 1956, 3. Paul H. Deutsche Grammatik, Bd. 3, T. 4: Syntax. — Halle (Saale), 1956. Porzig W. Die Hypotaxe im Rigveda. — JF. 1923, Bd. 41, S. 210-303. Rosenkranz B. Zur Entstehungsgeschichte des bestimmten Adjektivs des Baltischen und Slavischen. — Die Welt der Slaven. 1958, 3, H. 2, S. 97— 100. Rosinas A. Ar baltų *i- *joresp. *i- *jūkamienai buvo reliatyviniai ? — Baltistica. 1975, t. 11(2), p. 165-170, Safarewicz J. Uwagi o zaimkowej postaci przymiotnika w jezyku litewskim. — Sprawozdania z Posiedzen Komisji Naukowych. Polska Akademia Nauk. Oddziat w Krakowie, 1969, t. 12, 2, Ss. 443-444. Schleicher A. Littauische Grammatik. — Prag, 1856, 1. Schultzen T. Compendium Gramaticae Lithvanicae. — Regiomonti, 1673. Schwyzer E. Die nominale Determination in den indogermanischen [Sprachen. — KZ. 1936, Bd. 63, H. 3/4, S. 145-167. Seiler H. Relativsatz, Attribut und Apposition. — Wiesbaden, 1960. Senn A. Kleine litauische Sprachlehre. — Heidelberg, 1929. Senn A. Handbuch der litauischen Sprache. — Heidelberg, 1966, 1. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. — V., 1943, Specht F. Zur Bedeutung des Nasalvokals bei Daukša. — „Tauta ir žodis“, 1926, 4, S. 84 — 100. Specht F. Die Flexion der n-Stimme im Baltisch-Slavischen und Verwandtes. — KZ. 1932, Bd. 59, S. 213-298. Szemerényi O. Einfithrung in die vergleichende Sprachwissenschaft. — Darmstadt, 1970. Urbutis V. Žodžių darybos teorija. — V., 1978. Wackernagel J., Debrunner A. Altindische Grammatik. — Gėttingen, 1929, Bd. 3, T. 1; 1930, Bd. 3, T. 2. Valeckiené A. Dabartinés lietuviy kalbos ivardZiuotiniy būdvardžių vartojimas. — Kn.: Literatūra ir kalba. V., 1957, 2, p. 159-355. Valeckiené A. Dėl jvardZiuotiniy savybiniy įvardžių savarankiškumo. — Kalbos kultūra, 1964, 7, p. 46-47. Watkins C. Preliminaries to a Historical and Comparative Analysis of the Syntax of the ‘Old Irish Verb. — Celtica, 1962, vol. 6, p. 1—49. Wissemann H. Zur nominalen Determination. — IF. 1957, Bd. 63, H. 1, S. 61-78. Vondrdk W. Vergleichende slavische Grammatik. — Géttingen, 1908, 2. Vondrak W. Altkirchenslavische Grammatik, 2 Aufl. — Berlin, 1912. Vraciu A. Die Stellung des Baltoslavischen unter den indoeuropiischen Sprachen einschliesslich der Sprachen des Balkans. — Linguistique Balkanique. 1977, 20, 3, p. 21 — 46; 1977 (a), 20, 4, p. 37-58. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos jvardziuotiniy būdvardžių istorijos bruožai. — V., 1957. Zinkevičius Z. Dėl įvardžiuotinių būdvardžių raidos. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1978, 18, p. 99—105. Zeichen und System der Sprache: Verėffentlichung des 1. Internationalen Symposions von 29. 9 bis 2. 10 1959 in Erfurt / Herausg. Hintzer F., Meier G. F., Seidel E., Steinitz W.— Berlin, 1962 (ZS) Apakun B. JĮ. CpaBHHre)ibHas THITONOTHS AHTJIMHŪCKOTO H PYCCKOTO S3bIKOB. — JI., 1979, Bensenncr D. Obruitas jmarsucTuka. — M., 1974, Bounaapko A. 5. Teopust MopdOojzoruueckux Kareropait. — JI., 1976. Bounnapko A. B. I'pammaTiyeckast KaTeropust H KOHTEKCT. — JI., 1971. Bonnapko A. B. IIpHHIAIE! OMMCAHAS KATEIOPHATBHBIX 3HAYCHHH MODOOJIOTHHECKHX dopM B COBPEMEHHBIX CJIABAHCKHX s35bIKAX, — B KH.: CnassHCKOe si3bIKO3Hanme: VIII MeXJIYHA DOJIHBIN 187 cbe31 CitaBHcTOB (3arpe6, JiroGjsina, ceHrT46ps 1978 r.) / Pen. xon. B. M. Bopkosckwit, O. M. TpyGages, C. B. Bepanrreita, H. H. Tozicroit. M., 1978, ¢, 58—75. Baiinpux X. Tekcrosast OdyKkuas Opauny3ckoro apTukis. — Hosoe B 3apyGexHoHt THHIBACTure. M., 1978, Bei. 8, c. 370—387. Bannpuec X. Si351xK. — M., 1973. Tax B. I". Teopernyeckas rpaMMaTrura (paniysckoro s351K2. — M., 1979. Tyxman M. M. O exuHHIEAX COMOCTABHTENHHO-THIIOIOrHYECKOro aHaJIH3a Tpa MMATH4eCKHX CHCTEM PpOJICTBEHHBIX S3BIKOB. — B KH.: CTpyKTYpHO-THIOJIOTH4eCKOe OMHCAHHE COBPEMEHHBIX TEDMAHCKHX s3sikos / Ors. pea. B. H. Spuesa. M., 1966, c. 22—23. Jlecannkas A. B. ,Cpemauii poz“ win KareropHs „OrrpejteJieHHOŠ Maccbi?“ — B xH.: banKaHCKHit JIHMHTBHCTHUeCKHi cGopruk / Ors. pea. T. B. Lassa. M., 1977, c. 275—293. Įlecanuxas A. B. K u3ydYeHHio paHHHX MEPHOIOB HCTOpHH anbanckoro s35IKA. — B KH.: IlpoGneMer oOuntero H repManckoro sssikosHamust | Pen. D. M. Mejmurosa H 1p. M., 1978, c. 103—115. Joxyana M. K sompocy 0 MopdĖojiornuecKHX MPOTHBOMOCTAB/IEHHAX (KPHTHKA TEOpHH Ou~ HAPHBIX KODDpEJISIOKIĖ B MOPHOIOrHH YemICKOro f3bika). — B kH.: S[3biko3Hanue B YexocitoBakuu | Pex. A. I'. llnpokosa. M., 1978, c. 88—118. Joxyaua M. K Bonpocy o Mopdhonoruyeckoit xareropun. — BA, 1967, Mo 6, c. 3—16. Hsanos Bau. B. Tanojnoras H cpaBHHTe/IbHO-HCTOpH4UeCKOe S3bIKO3HaHHe. — BS, 1958, Ne 5, c. 34—42. Herpuma E. YriorpeGrxenue HMeHHbIX HM MECTOMMEHHBIX (OPM HMEH IIpH]IaraTeJIbHbIX B CHuHOojajibHOM crucke I Hosropoackoit Jieroracu. — M3BecTHs OTJejieHHsi pycCKOTO sA3bIKa H CJIOBecHOCTH poccmiickoit AH. Ilr., 1919, T. 23, xx. 1, c. 33—62. Ky3uenos II. C. Vcropuueckas rpaMMaTHKa pycckoro s35IiKa: Mopdonoras. — M., 1953. Kyms6axun C. M. ĮĮpeBge-U16pKOBHO-CJIABSHCKHH A3bIK. 2-e M3. — XapbKoB, 1913. Kypuaosuu E. P. 3amerkn O 3HaueHHH cosa. — BS, 1955, Ne 3, c. 73-81. Kypuaosuu E. Ouepku no manrsucrTake. — M., 1962. Kypuaosna E. O Meromax BHyTpeHHeil pexoHcTpykuud. — B ku.: HoBoe B JIMHIBHCTHKE. M., 1965, sui. 4, c. 400-433. Jleckun A. I'paMMaTHKa CTApOC/IaBSHCKOrO sabika. — M., 1890. Jlonamos IO. A. MecroxMeHHbiec IIOBTODbI ĮOINOJIHEeHHA B Gankanckux S3bIKAX. — JI,, 1978. Maprane A. OcoBki obuteit JmuurBucTHKH, — B ki.: HoBoe B JmusrskecTare, M., 1963, sbi. 3, c. 366— 566. Meiie A. Beenenne B cpaBHHTeJIbHOe M3YYCHHE HHIOEBPONEHCKHX H3BIKOB. — M.— JI., 1938. Meiie A. Obutecnassuckuit s351K. — M., 1951. O6Gnopcexuii C. II. O4epk# 110 HCTOPHH pyccKoro JMTEPATYPHOrO s3bIKa CTapuiero nepHoma. — M.—JI., 1946. INopxesnnckmii B. K. CpaBaHTeNbHAS IPDAMMATHKA CIABAHCKHX S503bIKOB, 2-e w31. — M., 1916, swim. 1. Cpasnarejibua 8 IPAMMATHKA TEDMAHCKHX s535IKOB / Ors. pea. M. M. I'yxmau. — M., 1963, T>3, Pyanes A. I". BuyrpeHHne 3aKOHOMEPHOCTH yrnotpebiieHus WMEHHBIX H MECTOHMMEHHBIX HDHJIATATEJILHLIX B JpeBHEpYcckoM si35IKe. — Slavia, 1957, roc. 26, ses. 2, c. 192-211. Ceanmes A. M. Crapociassackuit s351K. — M., 1952, 4. 2. Crenanos IO. C. Merojisi H MPHHIAIEI COBPEMEHHOM JIMHTBHCTHKH. — M., 1975. Tyanasa PO. O pa3ssuTHE KaTeropHH ONPEJEICHHOCTH B JATHIICKOM A3bIKė (ka MarepmaJIe Texcros XVI— XVIII sexos). — B rn.: Bajtruickne A3bIKH H HX B3AaHMOCBA3H CO C/IABIHCKHMM, (GHHEHO-YIOPCKAMH H TEDMAHCKHMH si3bikamu: Te3. JIOKJI. Hay. koud., mocB. 100-neTHio co MHA pox. akan. JI. Dumennna. Para, 1973. Mlaxmaros A. A. CHETaKCHC pYCCKOro si3bika. 2-e wan. — JI., 1941. Mennemse E. V. MHOrO3HAYHOCTh H CHHOHMMES B TrpaMMATHKCe. — M., 1970. Illepča JI. B. W36panssie paboTsl MO pycckomy s3biky. — M., 1957. 188 Uepusix II. $I. Mctopuyeckast rpaMmaTika pycckoro si3brKa. — M., 1954. Ounseann WU. Cnassno-6anrilickie ations. — Xapekos, 1911. Oupzeaun SI. M. ĮlpeBneiturne crapsHo-6anTHiiCKHe S3BIKOBbIE CBS3H. — Tp. Us-T 53. 1 mur-pei AH JIateCCP. Pura, 1953, Ne 2, c. 67—82. SAxyounckuii JI. II. V3 ucropnn HMEHH npujiaraTeJibHOro. — UH-T s35IKO3HAHHA: J[OKJIAJIbI Hu coobmenusa. M., 1952, Ne 1, c. 52—60. A. BAJIELIKEHE KATETOPHS OIIPE/ĮEJIEHHOCTH | HEOIPEJIEJIEHHOCTH H IIEPBOHAUAJIbHOE 3HAYEHUME MECTOHMEHHbIX ®OPM MMEH IIPHJIAT ATEJIbHbIX Pe3iomMe ABTOp BbVIeJIfET B JIMTOBCKOM S3LIKE KATETODHIO OIpEIeIeHHOCTH | HEOIpejICNEHHOCTH, B OCHOBE KOTODOI JIEXHT IIpOTHBOINOCTABJIEKHE (OYKKIMŪ IDpOCTLIX H MECTOHMEHHEIX (JOpM TIDHJiaraTeJIbHbIX H CTpalįaTejIbHbIX IIpH4aCTHHŪ C HEeCKOJIbKHMH Da3HOBH/IHOCTSAMH HeHTpaJIH3AIHH. Ojimarko H3 TOM CHCTEMBI BBHIIAJAIOT MeCTOHMEHHbIC IpHJIaraTeJISHELIE, HMEIONIHEe OyYBKIMIO SM(aTHYECKOrO XapakTepa; HA ITpaHH JAHHOH KATETODHH HAXOJSTCA MEeCTOHMEHHbIE (OPMBI, obnamaronrse cabo BHIPAKEHHBIM 3HAYCHHEM ONDeJIeJIEHHOCTH. ABTOp UPHXOMHT K 3aKJIIOYEHHIO, YTO MECTOMMEHHBIC NpHjiaraTejisLHbIe GaJITHHŪCKHX H CJIaBSHCKHX S3bIKOB BO3HHKJIH OT TaKHX CHHTAKCHYECKUX KOHCTPYKIM, B KOTODHIX MECTOMMEHHE *jo- ¢ IIpHJIaraTeJIbHbIM BbICTYMAJIO B COCTABE AIMO3HTHBHOTro 000POTA IrOCJIE CYIIECTBHTEILHOTO B TOM Xe ITO3HIHA H IIOBTOPHO YKA35IBAJIO Ha ONpemensieMsiil ItpejiMeT. Takum o6pa3oM, nepsoHa4aJIbHOH (QyHKIMEH MeCTOMMEHHBIX IpHJIaraTEJILHEIX GbUT 2MĖAa3HC ompenenseMoOro mpeaMera IyTeM MOBTOPHOIO YKa3aHHs. 3HAYEHHE ONPEIeIeHHOCTH MECTOMMEHHBIX (DODM SABJIsIETCS BTODHYHBIM, pa3BHBINHMCA OT sMbaTudeckoit ux Gyuxuun. OTCYTCTBHE MECTOMMEHHBIX NPHJIATATENbLHBIX CO 3HAYCHHEM OIIPEJICTICHHOCTH B IOr0-3alla IHBIX TOBOPAX JIATOBCKOI'O A3bIKA OO BACHAETCS a BTOPOM Kak siBJieHHe, oTpaxarouiee Oosiee JIpEBHHH CIO Pa3BHTHS MECTOMMEHHBLIX IpHIaraTeJIbHEIX. MecronMeHnHbie ()OpMbLI MECTOMMEHWI H YHCIIHTENBHLIX B JIATOBCKOM S3bIKE TaKkKe IO CHX HOD HOCAT sMbaTnyecknit XapakTep H He OOJIAJNAIOT 3HAYEHUEM ONDpeEJIEJIEHHOCTH. ITo cBoeMy 06pa30BaHHiO H NMEPBOHAYATLHOMY 3HAYEHHIO MECTOMMEHHbIe (OpMEI (BMecTe C Onpe/ieNAeMbIM CYMIeCTBHTEJIbHLIM) B OAJITHŪCKHX H CJIABARCKHX S3bIKaX MpeACTaBisioT coboit mapajuieslb ¢ COOTBETCTBYIONIHMH KOHCTDYKIKAMH TOTO XC MECTOHMEHHA *joMHIOMPAHCKHX H rpeuecKOoro ;53bIKOB, ABTODp IojiaraeT, YTO MECTOMMEHHBIE ODpHJIATraTeJILHbICE, YLH HCTOKH HaXOHATCH B ryryOOKON ĮIDEBHOCTH, MOTIMIH IIpOH3OHTH OT BEILICYIOMAHYTELIX KOHCTDpYKIIKŪ B GanThiicKHX M CJIABSHCKHX SB3LIKAX Kak IIapaJUIejJIbHOC SIBJICHHE. A. VALECKIENE THE CATEGORY OF DEFINITENESS | INDEFINITENESS AND THE ORIGINAL FUNCTION OF THE DEFINITE ADJECTIVES Summary An attempt is made to establish in Lithuanian the category of definiteness / indefiniteness whose realisation is the opposition between definite and indefinite adjectives and passive participles with some neutralizations of marked forms. The author concludes that the definite adjectives in Baltic and Slavic have been derived from syntactical constructions, whose pronoun *jowith the adjective, following the noun, constituted the apposition group and referred once again to the same object, as the noun, modified by the adjective. Thus the original function of the definite adjectives was to emphasize the object, once again referring to it. The function of definiteness for these forms is secondary, and has developed from the emphatic function. The conclusion is drawn that by their formation and original function the definite adjectives (along with nouns) are parallel to the corresponding constructions in Old Indo-Iranian and Greek. Having roots in the old times the definite adjectives might have been evolved from the above mentioned constructions in Baltic and Slavic as a parallel phenomenon. 189