Apibrėžtumo / neapibrėžtumo kategorija ir pirminė įvardžiuotinių būdvardžių reikšmė

LIETUVIŲ KALBOS SINTAKSĖS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXV (1986) ADELĖ VALECKIENĖ APIBREZTUMO / NEAPIBRĖŽIUMO KATEGORIJA IR PIRMINĖ ĮVARDŽIUOTINIŲ BŪDVARDŽIŲ REIKŠMĖ 1. Morfologinėms formoms būdingas funkcinis nevienarūšiškumas. Jos gali santykiauti su kitomis formomis pagal įvairius požymius ir sudaryti atskirus posi- stemius. Posistemis, kur vienos formos pagal tam tikrą požymį priešinamos kitoms formoms, vadinamas morfologine kategorija (Ellis, R. Ružička, Zawadowski, Kirchner, ZS 1962, 46, 6, 8, 39, 9; TyxmMax 1966, 29; Bonmapko 1971, 8; 1976, 10—11, 15, 148). Trumpiausiai kategoriją galima apibrėžti kaip formaliai išreikštą reikšmės požymį, realizuotą priešinamais nariais (J. Ružička, ZS 1962, 60; Illex- nexbe 1970, 5). Kaip atskiras kalbos ženklas, taip ir kategorija turi formaligja raišką — formas ir reikšminę raišką — funkciją. Kategorijos funkcija priklauso nuo formų santykio. Tai reliacinė reikšmė, visų tam tikro posistemio formų konkrečiųjų variantinių reikš- mių invariantas. Konkrečiąsias variantines reikšmes sudaro reliacinė reikšmė, plius kontekstas'. Kategorijos formų funkcija, išryškėjanti iš formų santykio, įvairių lingvistinių krypčių atstovų laikoma labiausiai verta lingvistų dėmesio. Formos, kaip išviršinės struktūros elementas, dažnai laikomos mažiau kategorijai svarbios. Kategorijos nariai gali būti išreikšti bet kokiomis morfologinėmis priemonėmis — sintetinėmis (galūnėmis, sufiksais), supletyvinėmis, analitinėmis formomis, pagal- biniais Žodžiais, prozodinėmis priemonėmis ir kt. (žr. Bamupnec 1937, 77 tt.; Iilep6a 1957, 64; Meier 1961, 15; Įloryxias 1967, 11; I'ak 1979, 41). Tačiau svar- bu, kad kategorija vis dėlto būtų formaliai išreikšta, t. y. turėtų specialias kategori- nes formas. Be formaliosios išraiškos kalbos sistemoje negalima išskirti atskiros morfologinės kategorijos. Taigi morfologinės formos, kaip materialūs kalbos aktai, taip pat yra svarbi kategorijos sudaromoji dalis. Abi kategorijos išraiškos pusės — formalioji ir reikšminė — yra neatskiriamai susijusios ir negali viena be kitos egzistuoti. Tam tikra formų sistema yra būtina realizuoti reikšminei sistemai ir atvirkščiai, nesant nustatyto formų santykio — reikšminės pusės, formų egzistavimas netenka prasmės. Kategorijos morfologinių formų santykį (funkciją) galima nustatyti aukštesnia- jame, t. y. sintaksiniame, lygmenyje (sakinyje arba sintaksiniame junginyje). Taigi kontekstas taip pat yra svarbus kategorijos elementas. Jis neretai laikomas morfo- loginių kategorijų formaliosios išraiškos dalimi (Bonjgapro 1971, 65 tt.; CrenaHoB ! Invariantinės ir variantiniy reikšmių santykis čia nustatomas pagal J. Kurytowicziaus (1964, 14; Kypunosuy 1955, 74; 1965, 411 tt.) pirminę ir antrines funkcijas bei E. Benveniste'o (BexBenxcr 1974, 156—164) pagrindinę ir išvestines reikšmes, 168 1975, 27). Antra vertus, vienas kontekstas kategorijos gramatinės išraiškos nesuda- ro. Apie kategoriją galima kalbėti tik tada, kai jai reikšti kalboje yra akustiškai skir- tingos formos (Mapruxe 1963, 400; Hokymun 1967, 8, 11). Išskiriant tam tikrą kategoriją, svarbu nustatyti, ar posistemį sudarančių formų vartosena tam tikra funkcija būtina (ĮĮoryjraj 1978, 109; Eoxnjiapro 1976, 12; 1978, 156 tt.). Morfologinéms kategorijoms būdinga tai, kad jy Zymétos formos vartoja- mos ir ten, kur jos nebiitinos, t. y. kai jy funkciją neutralizuoja kontekstas. Antra vertus, neutralizacijos sąlygomis nežymėtas narys turi platesnę vartosenos sferą. Tokiomis aplinkybėmis svarbu nustatyti, koks yra kategorijos svoris tam tikroj žodžių klasėj. Formų priešpriešos neutralizacija, būdama iš esmės sintagminis reiš- kinys, yra pradinis kategorijos pasikeitimo taškas. Neutralizacijos atvejai silpnina kategoriją ir turi lemiamos reikšmės tolesnei jos raidai. Taigi tiriant kategoriją svar- bu nustatyti jos dinaminės raidos kryptį bei santykį su kitomis tos pačios žodžių kla- sės kategorijomis. Kategorija nėra statiška sistema. Ji turi centrą ir periferiją. Jai būdinga raida, nors mažiausia kaita. Kaip kiekvienoje sistemoje, taip ir kategorijoje dėl kalbos di- namikos atsiranda reiškinių, kurie iškrinta iš bendros sistemos. Nesisteminiai reiš- kiniai sudaro kalboje periferiją, jų pozicija kalboje silpna. Tiriant kategoriją svarbu nustatyti ir kas į tą sistemą neįeina, kokia yra sisteminės ir nesisteminės formų vartosenos sąveika, nes tai gali turėti įtakos raidos krypčiai. Antra vertus, atskiros tam tikrds žodžių klasės kategorijos nėra uždaros, iš vieno posistemio periferinės formos gali pereiti į kitą. Todėl neretai susisiekia atskirų posistemių formų varto- sena ir vienos formos gali pakeisti kitas. Dėl to kalboje egzistuoja įvairių subtiliau- sių stilistinių atspalvių reiškimo būdų. Nesisteminiai reiškiniai kalbos negriauna, ir kalba visada išlaiko sisteminį balansą. Svarbu tik nustatyti, kas kategorijoje uži- ma centrinę padėtį ir kas egzistuoja periferijoje. Ne visos kalbos turi vienodą kategorijų skaičių. Be to, skiriasi atskirose kalbose tos pačios kategorijos pagal apimtį, vartojimo sferą bei svorį gramatinėje sistemo- je. Todėl tiriant kategorijas labiausiai išryškėja tipologinės kalbų savybės. 2. Pagal iškeltuosius morfologinių kategorijų požymius lietuvių kalboje galima išskirti apibrėžtumo | neapibrėžtumo kategoriją. Šį posistemį sudaro įvardžiuo- tinės būdvardžių (dalyvių?) formos, santykiaudamos su atitinkamomis paprasto- siomis formomis. Jų santykis išryškėja paradigminiame plane. Paprastosios ir įvar- džiuotinės formos, santykiaudamos tarpusavyje, sudaro binarinę asimetrinę opozi- ciją. Paprastosios formos žymi daikto ypatybę, o įvardžiuotinės, be daikto ypatybės, kartu pažymi, kad daiktas yra žinomas, apibrėžtas. Taigi įvardžiuotinės formos šiame posistemyje yra Žymėtos (+), 0 paprastosios nežymėtos (—): Būdvardžių formos Paprastosios Įvardžiuotinės (>) (+) * Toliau — įvardžiuotiniai būdvardžiai reiškia kartu ir įvardžiuotiniai dalyviai, 169 3.1. Įvardžiuotinių formų apibrėžiamoji reikšmė yra gryna reliacinė reikšmė, išryškėjanti iš paprastųjų ir įvardžiuotinių formų santykio. Įvardžiuotiniai būdvar- džiai taip pat turi nemaža kontekstinių reikšmių, priklausomų nuo specifinių lie- tuvių kalboje apibrėžimo būdų šiomis formomis. Įvardžiuotiniai būdvardžiai suda- romi iš paprastųjų su enklitiniu postpoziciniu įvardžiu“*jo-. Tačiau įvardžiuotinių būdvardžių apibrėžiamoji reikšmė nėra vien tik įvardžio *jo- reikšmė. Kadangi įvardis *jo- dabar jau yra suaugęs su paprastuoju būdvardžiu į vieną morfologinę formą, tai daiktų apibrėžimui labai svarbu būdvardžio leksinė reikšmė bei įvardžiuo- tinės formos apsuptis. Įvardžiuotinės formos paprastai eina paZyminiu® ir todėl jungiasi tik prie daiktavardžio (kaip ir kiti pažyminiai, jos negali būti susijusios priklausomu santykiu su daiktavardiškuoju įvardžiu). Taigi jų kontekstinės reikšmės visų pirma yra sąlygojamos būdvardžio ir daiktavardžio sintaksinio bei semantinio santykio. 3.2. Daiktų apibrėžimui būtina, kad prie daiktavardžio prisijungęs įvardžiuo- tinis būdvardis reikštų žymimojo daikto išskiriamąją ypatybę. Įvardžiuotiniais būdvardžiais apibrėžiami daiktai, išskiriant juos iš kitų pagal būdvardžio leksing reikšmę — erdvės, laiko, fizines, psichines ypatybes, spalvą ir kt. — trim būdais (aut. 1957, 175—183; LKG 1965, 505—508): 1) didesniu žymimosios ypatybės kiekiu, pvz.: Kolūkio valdybos didysis kambarys (= kuris didžiausias, didesnis už kitus), kur pastaruoju laiku buvo seikėjami ir sveriami sėkliniai grūdai, buvo ne tik apvalytas, bet ir papuoštas ŠimkA 15; 2) priešinga kitam daiktui, antonimine ypatybe, pvz.: Žiemą statysimės naujas dyariškas gyvulių auginimo ūkiui kūtes, nes esamųjų maža VaižgP I 135; 3) kokia nors specifine, iš kitų išsiskirian- čia ypatybe, pvz.: Ilgai Šarka vedė būrį Padubysio giria, o slaptojo kelio, be žvėrių pramintų takelių, vis dar nebuvo VienR IV 16. Išskiriamosios ypatybės gali būti rūšinės. Todėl dažnai įvardžiuotiniai būd- vardžiai, pagal tuos pačius daiktų išskyrimo būdus apibrėždami daiktą, žymi jo rūšį, pvz.: saldieji žirniai, gulsčiasis gluosnis, sunkioji ir lengvoji pramo- nė, raudonieji ir baltieji dobilai ir kt. Lietuvių kalbos terminijoje labai daug sudaroma įvairių specialybių terminų su įvardžiuotiniais būdvardžiais. 3.3, Reikia pasakyti, kad ir paprastasis būdvardis savo leksine reikšme išskiria daiktą. Įvardžiuotinė dalelė pabrėžia, kad išskiriamasis daiktas yra žinomas, apibrėž- tas, t. y. suteikia būdvardžiui individualizuojamąją funkciją. Jeigu pasakymas Ap- sivilk® raudona suknele reiškia tam tikrą suknelę (kuri yra raudonos spalvos), skir- tingą nuo kitų suknelių (kitos spalvos), tai dar nereiškia, kad ta suknelė žinoma. Raudonų suknelių yra daug. Individualizuojamas daiktas tik tada, kai jo išskiria- moji ypatybė pasakoma įvardžiuotiniu būdvardžiu, t. y. pasakymas su įvardžiuo- 3 Tariniu įvardžiuotiniai būdvardžiai eina retai ir tik tam tikros struktūros sakiniuose, pvz.: Tas kelias tikrasis SchG 261 (žr. aut. 1957, 236). Įvardžiuotiniai būdvardžiai linkę daiktavardė- ti, ypač tais atvejais, kai nurodo apibendrintų asmenų grupę, pvz.: Gera seniui meluoti jauniesiem, kai jie to nežino Ds. Tačiau pastaroji funkcija įvardžiuotiniams būdvardžiams taip pat yra antrinė. Pirminė įvardžiuotinių, kaip ir paprastųjų, būdvardžių funkcija yra atributinė (dėl pirminių ir ant- tinių funkcijų žr. Kypunosna 1962, 59 tt.). 170 tiniu būdvardžiu — raudonoji suknelė žymi tam tikrą apibrėžtą, iš konteksto bei situacijos žinomą daiktą. Rūšį reiškiantys įvardžiuotiniai būdvardžiai taip pat turi individualizacijos funk- ciją — jie pažymi, individualizuoja tam tikrą apibrėžtą daiktų grupę. Raudonieji dobilai skiriasi nuo raudonų dobilų tuo, kad tai atstovai tam tikros, žinomos daiktų rūšies. Tarp išskiriamųjų ir rūšinių įvardžiuotinių būdvardžių yra toks skir- tumas, kad pirmieji, išskirdami daiktą, kartu jį individualizuoja ir konkretizuoja, o rūšiniai įvardžiuotiniai būdvardžiai nekonkretizuoja daikto, bet turi aiškią indi- vidualizacijos, arba apibrėžtumo, žymę. 3.4. Įvardžiuotiniais būdvardžiais taip pat apibrėžiamas daiktas anaforos bū- du, t. y. nurodant ankstesnį kontekstą. Pirmą kartą minint daiktą, prie daiktavar- džio vartojamas paprastasis būdvardis arba daiktas kitaip apibūdinamas, o toliau, apibrėžiant tuos daiktus kaip žinomus, vartojamas įvardžiuotinis būdvardis. Pvz., paprastasis būdvardis: Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė. ..; toliau įvardžiuotinis būdvardis: dar nė vienas iš lipan- čiųjų nepasiekė kalno viršūnės, nepasilytėjo stebuklin gojo žiburio BilR 106—109, Nurodomosios reikšmės įvardžiuotiniais būdvardžiais visada reiškiama kokia nors individuali, nuo kitų skirtinga ypatybė. Tuo būdu nurodomieji įvardžiuotiniai būd- vardziai nuo išskiriamųjų skiriasi tik savo apibrėžimo būdu ir vartojimo specifika. 4. Kaip rodo kontekstinės reikšmės, daiktų apibrėžimas įvardžiuotiniais būdvar- džiais priklauso ne tik nuo jų santykio su paprastaisiais būdvardžiais, bet ir nuo jų sintaksinio bei semantinio ryšio su daiktavardžiu ir platesnio konteksto. Dėl to esant tam tikram kontekstui, apibrėžtumo | neapibrėžtumo koreliacija, t. y. „bend- ra“ | „individualu“ neutralizuojama ir vietoj įvardžiuotinio būdvardžio vartoja- mas paprastasis. Neutralizacijos sintagminėmis sąlygomis silpnėja įvardžiuotinių / paprastųjų būdvardžių opozicija ir paprastųjų formų vartosena platėja. Minėtini tokie lietuvių kalboje būdingesni neutralizacijos atvejai. 1) Kai prie būdvardžio eina parodomasis būdvardiškasis įvardis, apibrėžiant daiktą, gali būti vartojama ne tik įvardžiuotinė, bet ir paprastoji forma, plg.: Ir štai iš tankių medžių pasirodė trys puikios, baltos gulbės, jos mosavo sparnais ir gra- žiausiai plaukė vandeniu. Ančiukas pažino tuos nuostabiuosius paukščius Balč AP 40; Tai buvo nepaprastas kirvukas. Užtenka su juo patrinti skaudamą vietą, ir — pagydo... Su tuo stebuklingu kirvuku ir pagydė Vince BorMS 47. Parodomųjų įvardžių reikšmės iš esmės atitinka įvardžiuotinių būdvardžių reikš- mes: deiktinės reikšmės parodomieji įvardžiai atitinka įvardžiuotinių būdvardžių išskiriamąją reikšmę, o anaforiniai parodomieji įvardžiai — nurodomąją įvardžiuo- tinių būdvardžių reikšmę. Tačiau, aišku, iš to negalima daryti išvados, kad įvardžiuo- tinės dalelės *jo- funkcija atitinka parodomojo įvardžio funkciją, nes [daikto apibrė- žimui labai svarbu ir kontekstas. Antra vertus, funkcijos atitikimas daro nereikalingą įvardžiuotinę formą, jei greta yra parodomasis įvardis. Tuo ir galima paaiškinti šį įvardžiuotinių formų neutralizacijos atvejį. 2) Kai būdvardis yra aukščiausiojo laipsnio, daiktą apibrėžiant taip pat gali būti vartojama ne tik įvardžiuotinė, bet ir paprastoji forma, plg.: Nelepino tėvai ir jauniausiojo sūnelio Antaniuko VienP 24; Šoka vyresnioji iš bangų smagiai, šoka 171 ir antroji, rengiasi skubiai. Eglė tik jauniausia vandeny dar vis: baltą veidą prausia, taškos lyg žuvis SNėrP I 256. Šis neutralizacijos atvejis motyvuotas įvardžiuotinių ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžių funkcinių reikšmių sutapimu bei suartėjimu. Įvardžiuotinis būdvardis apibrėžia daiktą išskirdamas jį iš kitų didžiausiu ypatybės kiekiu (Zr. 3.2), ir aukščiau- siojo laipsnio formos žymi didžiausią ypatybės kiekį. Dėl to tokiame kontekste įvardžiuotinė dalelė taip pat darosi nereikalinga. 3) Kai daiktas apibrėžiamas, išskiriant jį pagal kokią individualią ypatybę, kurią žymintis būdvardis ir be įvardžiuotinės dalelės savo leksine reikšme pakan- kamai apibrėžia daiktą. Tokiais atvejais taip pat linkstama vartoti šalia įvardžiuo- tinės ir paprastąją formą, pvz.: Daug kino meno atstovų atvyko iš broliškųjų (broliškų) respublikų rš; Ne kartą susirūpinęs mąstė kryžkelėse, savęs ir savo tik- rojo (tikro) kelio ieškodamas BorMS 5. Dėl šios priežasties, taip pat žymint kai kurių daiktų rūšį, vartojamos ne jvardZiuotinés, o paprastosios formos, pvz.: juo- da ir balta duona (ne juodoji, baltoji), saldus ir rūgštus pienas (ne saldusis, rūgš- tusis) šalia saldieji ir kartieji pipirai, valgomoji druska ir kt. Dažnai rūšiai žy- mėti vartojamos priesagos -iškas, -a būdvardžių paprastosios formos, nes ši priesaga, kaip ir priesaga -inis, -ė, išskiria daiktus pažymėdama jų rūšį ir be įvardžiuotinės dalelės, plg.: olandiškas sūris, pieniška sriuba, vyriški marškiniai, vaikiškos kojinės ir kt. Šis neutralizacijos atvejis priklauso grynai nuo būdvardžio leksinės reikšmės bei jo sintaksinio-semantinio santykio sū pažymimuoju daiktavardžiu. 5.1. Ta aplinkybė, kad daiktų apibrėžimas įvardžiuotiniais būdvardžiais daug priklauso nuo konteksto, lemia nevienodą apibrėžtumo laipsnį. Ryškiausias api- brėžtumas esti tada, kai daiktai individualizuojami bei konkretizuojami ir iš kon- teksto aišku, kad tai būtent tas daiktas, o ne kitas (aukščiau minėtais išskiriamosios ir nurodomosios reikšmės įvardžiuotinių formų vartojimo atvejais). Tačiau lietuvių kalboje pasitaiko ir silpno apibrėžtumo atvejų, kai daiktas įvardžiuotiniu būdvar- džiu išskiriamas, bet aiškiai neindividualizuojamas, nekonkretizuojamas. Šiuo at- veju nurodomi daiktai kaip tam tikros apibendrintos grupės atstovai, išsiskiriantys kokia ypatybe, tačiau tai nėra individualizuota daiktų rūšis, tik apskritai tam tik- ros grupės daiktai (dažniausiai asmenys ir gyviai). Dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje dažniausiai pasitaiko tokios rūšies aukštesniojo, rečiau aukščiausiojo laipsnio įvardžiuotinių būdvardžių, kurie pagal laipsnio kategorijos požymį išskiria iš kitų daiktus, pasižyminčius didesniu ar di- džiausiu ypatybės kiekiu. Šiuo atveju dažniausiai vartojamos daugiskaitos formos (neindividualizuojančios), pvz.: Paskutiniai spinduliai, prasimušę pro retų raisto me- džių kamienus, spinksėjo duburiuose ir švelniai glostė aukštesniųjų (= kurios aukš- tesnės) eglaičių bei pušaičių viršūnes VienR IV 28; Buvęs Golovino prospektas taip praplėstas, kad senesnieji (= kurie senesni) namai... liko arba atitraukti užpaka- lin, arba visai nugriauti VienR VII 311; Šiuo metu jam pritardavo felčeris, seselės, drąsesnieji (= kurie drąsesni) ligoniai ir pagaliau visi VienR II 141; Sode augo puikiausios gėlės, ir prie gražesniųjų (= kurios gražesnės) buvo priraišioti sidabri- niai varpeliai BalčAP 61; Dabar visi sako, kad ji gražiausia iš visų gražiausiųjų (= kurie gražiausi) paukščių BalčAP 42; Tik ėmė šaukti dideliais balsais narsiau- 172 siųjų, tik ėmė šaukti stipriausiųjų, kurie jų tarpe buvo, kad čion atvyktų, su Mar- giriu šveitriais kalavijais susiremtų... KrėvRR I 213. Plg. sen. raštų: Smėrtis krizeus būwo anit met kanczia kū pikczéusiuiy žmonių DP 176. Kadangi aiškios individualizacijos bei konkretizacijos čia nėra, lygia greta tokiais. atvejais vartojamos ir paprastosios formos, plg.: Čia nebuvo jokių kelių ar takelių, be tų, kuriuos išmindavo stumbrų, taurų, briedžių ir kitų didesniųjų žvėrių kaimenės VienR IV 13 ir Į tuos lieknus vilkai įvydavo briedžius, taurus ir kitus didesnius gyvulius VienR IV 13—14, Pasitaiko ir nelyginamojo laipsnio įvardžiuotinių būdvardžių, reiškiančių išski- riamąją ypatybę ir žyminčių daiktus kaip tam tikros neapibrėžtos grupės atstovus. jų neindividualizuojant, nekonkretizuojant, pvz.: Visi didieji (= kurie dideli) Krymo dvarai kaip tik yra paversti vaisių sodais VienR VII 57; Vakarų riteriams to- kios dvikovos buvo labai įprastos..., o žemaičiams tai buvo naujiena, nes jie savo by- las pavesdavo kriviams arba seniesiems (= kurie senesni) vyrams VienR IV 175; Kai nebėra gerosios (= kuri gera) [vietos], turi stoti ir į prastesnę ŽemR II 23; šeimyniškiai..., pakliuvę į tinkamąją (= kuri tinkama) karčemą, gėrė lig vakaro ValPJ, 86. Tokius silpno apibrėžtumo atvejus sąlygiškai galima pavadinti santykiniu apibrėžtumu. Įvardžiuotinių būdvardžių reikšmę tokio tipo sakiniuose galima nu- sakyti reliatyvinėmis konstrukcijomis, plg.: šviesesnieji žmonės — kurie švieses- ni žmonės. Lietuvių kalboje ir vartojamos tokios reliatyvinės konstrukcijos su san- tykiniu prieveiksmiu kur ar įvardžiu kuris, -i ir būdvardžio paprastąja, ypač aukštes- niojo arba aukščiausiojo laipsnio, forma, plg.: Surink kur didesnes (= dides- nigsias) [bulves], o mažesnes palik Skp; Retai kas turėdavo tekius (kuilius), bagotes- niai kur (= bagotesnieji) Skp; Tokius vamzdžius turėjo tiktai dideli bernai, kartais: ir pusberniai, bet jau kur patys apsukriausi (= patys apsukriausieji) Balt; Tik viena kita merga kur drąsesnė (= drąsesnioji), per galvą metusi ant žemės marski- nius, plaukdavo kaip vyras VenclPU 90; važiavo moterys, vyrai kur seni jau (= senesnieji) LKT 166; notrynės baltosios nedeg, o tos, matai, kur aukštos (= aukš- tosios), tos yr degančios LKT 137. Čia tikrojo apibrėžtumo, individualizacijos nėra — pažymimos bei išskiriamos: apskritai didesnės bulvės, bagotesni (= turtingesni) arba apsukriausi žmonės. Plg. tokio pat tipo senųjų raštų konstrukcijas: Jissdi už mus afiérq kurid bragėusią turéi DP 432; nusiuntė tičiomis iop žmones kurius didžiausius ir mokičiausius MP 11 b (plg. Specht 1932, 272). 5.2. Prie silpno apibréZtumo atvejų reikia skirti tokius ivardZiuotinius biidvar- džius, kurie vartojami apibendrinto tipo pasakymuose, patarlése. Jie taip pat išski- ria daiktą, bet jo neindividualizuoja. Pvz.: Ankstyvoji (= kuri ankstyva) varna dantis krapšto, vėlyboji (= kuri vėlyva) akis SLT 531; Visuomet doroji (= ku- ri dora) merga turi patekti blogam vaikiui ŽemR I 121; Piktoji (= kuri pikta) motė vyrui kelią užkerta SLT 237; tylioji (= kuri tyli) kiaulė giliau šaknį knisa ŽemR II 99. 173 Kadangi žymimas daiktas neindividualizuojamas, vartojama tokiuose pasaky- muose ir paprastoji forma, pvz.: Gera motė vyrui kelią rodo Erž; Geras artojas ir žąsinu paaria Gž; Darbšti duktė ir iš kiminų šilkus verpia Šts; Kumpuota liepa visos ožkos šokinėja SLT 361. Silpno apibrėžtumo atvejais daiktas išskiriamas būdvardžio leksine reikšme bei jo santykiu su daiktavardžiu. Įvardžiuotinė dalelė čia turi tik pabrėžiamąją funkciją, sustiprina išskyrimą. 6.1. Lietuvių kalboje įvardžiuotiniai būdvardžiai vartojami ne tik apibrėžia- mąja, bet ir pabrėžiamąja reikšme. Vienas iš tokių atvejų, — kai įvardžiuotinis būd- vardis žymi būdingą (ne išskiriamąją) daikto ypatybę. Šios rūšies pavyzdžių dažna liaudies dainose bei su jomis savo menine stilistika artimai susijusių rašytojų raš- tuose, pvz.: Užderėkit, lineliai, an juodosios žemelės (d.) Pv; Ir atjoja bernužėlis per lygųjį laukužėlį, ar leisi, ar duosi jaunąją dukrelę (d.) Slnt; Akių dar nesumer- kė, saldžiuoju miegeliu nenusnūdo, kai vėl išgirdo didį balsą KrėvAP 41; Kanklių skambiųjų stygos nutrauktos SNėrR II 114; Tik dabar, tik dabar pajutau, supratau, kodėl vysta žalioji žolė po tamsiuoju pavėsiu VenclRn 52; O kaip mes prijosim žaliąją lankelę, paganysim žirgelius JD 399; Vienas po kito vaikai... išsiskirstė po platųjį pasaulį VienR V 160. Čia įvardžiuotiniai būdvardžiai eina pastoviais meniniais epitetais ir savo seman- tika prilygsta daiktavardžiams: juodoji ir žemelė, lygusis ir laukužėlis, jaunoji ir mer- gelė ir kt. reiškia tą pačią juodumo, lygumo, jaunumo idėją. Tokios įvardžiuotinių būdvardžių reiškiamos ypatybės Zymimiems daiktams yra būdingos ir visų suvo- kiamos kaip žinomos. Galimos tokiais atvejais ir paprastosios formos. Įvardžiuo- tinė forma tik daugiau iškelia, pabrėžia būdingą daikto ypatybę. Įvardžiuotinių būdvardžių reiškiama būdinga daikto ypatybė atskirų autorių taip pat gali būti suvokiama individualiai. Tik iš platesnio konteksto paaiškėja, kad kalbamoji ypatybė yra ne išskiriamoji, o būdinga žymimajam daiktui, pvz.: Gru- zijos kalnuotojoje šiaurėje, kur devynis mėnesius per metus žemė esti sniegu apklo- ta, ant sunkiai prieinamos kalno viršūnės, Kazbeko papėdėje, stovėjo senas turtingas šventosios Ninos vienuolynas VienR I 25; Per tuos tris mėnesius ne tik gruzinai vyk- davo į šventosios Ninos vienuolyną, bet lankydavo jį ir kitų šalių žmonės: atkeliau- davo net tolimosios Graikijos ir Balkanų gyventojai VienR I 26; Čia, giliųjų eže- rėlių paversmiuose ir tyliųjų miško upelių paliūnėse, augo klestėjo įvairių įvairiausių medžių VienR IV 13. Šiais atvejais būdingos ypatybės reikšmė sąlygojama vienodu kalbėtojo (rašyto- jo) ir klausytojo (skaitančiojo) supratimu. Antra vertus, šiuose sakiniuose galimos ir paprastosios formos. Tarp įvardžiuotinių ir paprastųjų formų šiuo atveju tik toks skirtumas, kad įvardžiuotinės formos daugiau pabrėžia daikto ypatybę suponuo- damos, kad Gruzijos šiaurė tikrai kalnuota, o Graikija — mums tolima šalis, eže- rėliai — gilūs, upeliai — tylūs ir pan. Ypač dažnai tokie įvardžiuotiniai būdvardžiai vartojami prie tikrinių vardų, kurie turi individualizuojamąją reikšmę ir patys, be įvardžiuotinio būdvardžio, api- brėžia daiktus, pvz.: Gyventi keliasi senasis Vilnius! VenclRn 130; Rūsčiai murma Baltija šaltoji SNėrR II 538; Prie§ du šimtus metų išsistatė Rugelių kaimas tarp 174 paskutinių gražiosios Palūgės kalvų Gud-GuzKIT 5. Įvardžiuotinės formos čia pavartotos sugestionuojant, kad Vilnius tikrai senas miestas, Baltija — šalta, o Palūgė — graži. Priklausomai nuo vaizduojamosios tikrovės ir stiliaus autorius gali labai įvairiai įprasminti įvardžiuotiniais būdvardžiais reiškiamas daiktų ypatybes. Pvz., tokie įvardžiuotiniai būdvardžiai V. Krėvės raštuose: aukštasis tiltas, didysis dvaras, jaunasis sūnus, mažieji vaikeliai, mažieji paukšteliai, narsusis bernelis, platu- sis suolelis, rimtieji vyrai, senasis vaidila, siaurasis takelis, sunkusis darbas ir pan. reiškia būdingą daikto ypatybę ir turi gryną pabrėžiamąją funkciją, nors kituose kontekstuose gali būti ir apibrėžiamosios išskiriamosios reikšmės, plg.: Paslėpė bernas pirklio lavoną po aukštuoju tiltu, o jo turtus — žalio joj girelėj... RR I 88; Kai i jojo piršliai į didįjį dvarą, sulojo juodi kurtai RR I 87; aitvaru skrido namo jaunasis bajoro sūnus RR I 65; Bet kas tuomet atsitiks su mūsų motinomis, su senaisiais tėveliais, su žmonomis, su mažaisiais vaikeliais RR 1203; ir žmonės, ir žvėrys, ir mažieji paukšteliai gėrisi besigėrėdami, klauso besiklausydami vakari- nės dainelės RR I 53; susirinko seni seneliai, rimti vyrai ir jauni berneliai, ant plačių- jų susėdo suolelių, už baltųjų skobnelių, midų, alų gėrė, atsidėję klausė, ką porino pasakojo senasis vaidila RR I 145; Nutilkite, medžiai, žaliais lapeliais nešlamėkite, vai netrukdykite jauniesiems berneliams ir rimtiesiems vyrams klausyti mano žodelių RR I 189; O užlipusiam nėra jau nei viešo kelelio, nei siauro jo takelio at- galio žemyn RR I 53; Ir svajonės tos nuvargino nuilsino jauną ji, nukamavo lyg sunk u- sis darbas RR I 137; — Ar ilgai mes jauni dilésim, pas krosnis sédésim, gaišim jau- nąsias dieneles be garsiųjų žygių RR I 146; Taip linksmai visi uliojo ir uliodami narsųjį bernelį garbino RR I 67. V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“ visi tiltai aukšti, dvarai dideli, berneliai narsūs, žygiai garsūs ir t. t. O pabrėžiamos tokios būdingos ypatybės: baltosios skobnelės, platieji suoleliai, senasis vaidila ir kt. remiasi ir etnografi- niu senovės lietuvių buities bei kultūros pasauliu. Antra vertus, nepabrėžiant iškel- tųjų ypatybių, lygia greta vartojami tie patys būdvardžiai su tais pačiais pažymimai- siais Žodžiais ir paprastąja forma. 6.2. Pabrėžiamosios reikšmės įvardžiuotiniai būdvardžiai vartojami ir žymint ypatybės gausumą. Tokiais atvejais būdvardis reiškia išskiriamąją ypatybę, bet daik- tas neapibrėžiamas, tik pabrėžiama, kad jis turi didelį žymimosios ypatybės kiekį. Šios rūšies pavyzdžių dažniau pasitaiko liaudies dainose ir savo stilistika joms ar- timuose rašytojų raštuose, pvz.: Ta merga eikliųjų žingsnelių (= labai eiklių) J; Ažudūmo didyja dūmelė, išgaišino žirgelis kelelį (d.) Ad; Dai anas pats pasdabojo, dai in mano skaistų jų veidelį (d.) Tvr; išlėkė sakalėlis iš aukšto lizdelio..., praulbėjo pračiulbėjo meiliaisiais Zodeliais KrévRR I 154; vai jūs nutilkit vienai valandėlei, manęs seno paklausykite, mano gūdžios pasakėlės, graudžiųjų žodelių KrévRR I 141; Ji reikalinga rankų jos ir jos vikriųjų pirštų SNėrR II 499. Šios rūšies įvardžiuotiniai būdvardžiai taip pat lengvai gali būti pakeisti papras- taisiais. 7. Nagrinėtoji medžiaga rodo, kad lietuvių kalboje egzistuoja įvardžiuotinių ir paprastųjų būdvardžių asimetrinė opozicija pagal daikto apibrėžtumo | neapibrėž- 175 tumo požymi, tik ši kategorija nėra labai stipri ir būtina kaip būdvardžių giminės, skaičiaus ir linksnio kategorijos. Kadangi apibrėžtumas realizuojamas ne vien įvar- džiuotine forma, bet padedant ir kontekstui (pirmiausia įvardžiuotinio būdvardžio junginiu su pažymimuoju žodžiu), tai įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas nėra la- bai nuoseklus. Galimi neutralizacijos atvejai. Ypač apibrėžtumo | neapibrėžtumo kategoriją silpnina silpno apibrėžtumo atvejai, taip pat įvardžiuotinių formų pabrė- žiamoji funkcija, kai šios formos lengvai gali būti pakeičiamos paprastosiomis. Silp- na apibrėžtumą žymintys bei pabrėžiamąją funkciją turintys įvardžiuotiniai būdvar- džiai yra nesisteminiai periferiniai reiškiniai, jų pozicija šioje kategorijoje silpna. Apibrėžtumo | neapibrėžtumo kategorija būdinga ne vien būdvardžiams, bet ir atributiniams dalyviams. Tačiau visai negalima išskirti apibrėžtumo | neapibréz- tumo kategorijos įvardžių ir skaitvardžių klasėse. Šių žodžių įvardžiuotinės formos mors ir vartojamos, bet turi aiškų pabrėžiamąjį pobūdį ir yra stabarėjančios*, plg.: Augin tėvas tris dukteris. Viena buvo aukšta, teva, antra buvo trumpa, drūkta, o tre- čioji juodakėlė ValPY, 33; Kur stabdysim laivelį, pas katrąjį kaimelį? (d.) Alv (LTR); kur žmonės... kalbėjo..., tik kas buvo jų kelintieji bočiai VaižgP I 104. 8. Įvardžiuotinių būdvardžių apibrėžiamoji, arba determinacinė, funkcija — žymėti daiktą kaip žinomą, apibrėžtą — visiškai atitinka žymimųjų artikelių funk- ciją vokiečių, anglų, prancūzų ir kitose kalbose. Čia žymimieji artikeliai priešinami nežymimiesiems pagal tokį pat apibrėžtumo / neapibrėžtumo poZymi kaip lietuvių kalboje įvardžiuotiniai būdvardžiai paprastiesiems. Specifinis determinacijos žy- mėjimas įvardžiuotiniais būdvardžiais tik dėl formaliosios išraiškos, būtent dėl to, kad įvardis *jo-, kaip determinacijos Žymiklis, yra prisijungęs prie būdvardžio ir kartu su juo sudaro vieną morfologinę formą, o artikeliai — pagalbiniai žodžiai. "Taigi determinacijos Žymėjimas įvardžiuotiniais būdvardžiais — morfologinio lyg- mens, 0 Žymimaisiais artikeliais — sintaksinio lygmens dalykas (plg. T'ax 1979, 93; Baiūupux 1978, 373). Determinacinė įvardžiuotinių būdvardžių reikšmė jau seniai yra pastebėta ir nurodyta tiek baltų, tiek sen. slavų kalboje, plg. iš pirmųjų lietuvių kalbos gramati- ‘kos tyrinėtojų — Schleicher 1856, 261; Kurschat 1876, 244 tt.; Bezzenberger 1877, 155 t.; dėl latvių kalbos Zr. Endzelin 1922, 453; dėl sen. slavų ir sen. rusų ivardZiuo- tiniy būdvardžių — Miklosich 1874, 132-133; OGropckuii 1946, 110; Kyms6a- xu 1913, 117-118. Remiantis jvardZiuotiniy būdvardžių apibréZiamgja (determinacine) reikšme, manoma, kad ir pirminė jvard¥iuotiniy būdvardžių funkcija buvo žinomo, apibréz- to daikto žymėjimas, t. y. įvardžiuotiniai būdvardžiai susidarė kaip specifinis deter- minacijos Žymėjimo atvejis. Pirmasis šią nuomonę pareiškė F. Miklosichas |(1874, 132—133), o vėliau toks įvardžiuotinių būdvardžių susidarymo pagrindas nurodo- mas kai kurių autorių ir pastaraisiais dešimtmečiais, žr, Sixy6nHerxnū 1952, 55 t.: "Uepxsix 1954, 196; Kysuenos 1953, 148; Kurz 1958; 88; Mareš 1958, 95; Kosch- 4 Savybinių įvardžių įvardžiuotinės formos manasis, -oji, tavasis, -oji, savasis, -oji, mūsasis, --oji, jūsasis, -oji, nykstant iš vartosenos jų paprastosioms formoms manas, -a, tavas, -a, savas, -a, „mūsas, -a jūsas, -a, yra tapusios savarankiškais įvardžiais, žr. Valeckienė 1964, 46—47, 176 mieder 1962, 410; Safarewicz 1969, 443—444: Kurytowicz 1969, 444 tt.; Vraciu 1977, 44. Pagal šią nuomonę, determinacinę reikšmę įvardžiuotiniams būdvardžiams su- teikia postpozicinis įvardis *jo-, kuris iš kilmės buvo anaforinis ir turėjo nurodomąją reikšmę kaip kitose kalbose artikeliai® (žr. Miklosich 1874, 125; Jlecxux 1890, 87; Vondrak 1912, 470; 1908, 113; Hirt 1934, 166; Sxy6unckuii 1952, 54; YepHBIX 1954, 196; Ky3nenos 1953, 148; Otrebski 1956, 121; Safarewicz 1969, 444; Kury- towicz 1968, 444; Vraciu 1977, 44; iš lietuvių autorių — Rosinas 1975, 168). Tai- gi ne tik reikSmiskai, bet ir formaliai — kilmės atžvilgiu ivardZiuotiné dalelė atitik- ty germany ir romanų kalbų Zymimuosius artikelius, kurie taip pat yra kilę iš paro- domyju anaforiniy įvardžių, t. y. tos pačios grupės žodžių: vok. der, die, das, angl. the iš įvardžio kamieno *so | *to, o romanų — pranc. le, la, it. il (lo), la, isp. el, la ir kt. — iš lotynų parodomojo įvardžio ille, illa „tas, ta“. Kamieną *to turi ir bulgarų postpozicinis artikelis -Ta, -To, -bT (-aT), plg.: MoMue „berniukas“, MOM- vero „berniukas (žymėtas, apibrėžtas)“, Su tuo pačiu kamienu *fo | *te siejamas ir albanų postpozicinis formantas -tė | -¢ bei tos pačios kilmės artikelis 7(€), varto-- jami prie daiktavardžio „apibrėžtos masės kategorijai“ žymėti (žr. Jlectunuxas 1977, 275—293; 1978, 109 t.). Pagal įvardžiuotinių būdvardžių determinacinės kilmės teoriją šios formos yra susidariusios dėl tos pačios priežasties ir tuo pačiu metu kaip kitygkalby artikeliai®, kitaip sakant, įvardžiuotinės formos baltų ir slavų kalbose yra inovacija, siekianti bendrabaltiškąją bei bendraslaviškąją epochą. 9. Daugelis tyrinėtojų nepritaria įvardžiuotinių būdvardžių determinacinės kil- més teorijai ir jų pirminę reikšmę aiškina kitaip (žr. toliau). Ši teorija abejonių pir- miausia kelia dėl to, kad įvardžiuotiniai būdvardžiai tiek baltų, tiek sen. slavų kal- boje vartojami žinomam, apibrėžtam daiktui žymėti labai nenuosekliai. Lietuvių dabartinėje kalboje daugybė pavyzdžių, kur vartojamos įvardžiuotinės formos, kai nėra aiškaus apibrėžtumo. Ypač nenuosekliai vartojamos įvardžiuotinės formos, kai pabrėžiama ypatybė, suponuojant, kad ji tikrai Zymimajam daiktui būdinga ar- 5 Kai kurių autorių nuomone, baltų ir slavų įvardžiuotinių formų įvardis *io- iš kilmės buvo giminingas demonstratyviniam *i-, buvo jo derivatas arba modifikacija (žr. Brugmann 1908, 49; 1911, 331; Ilopxes3xncrxi 1916, 93—94). ® Kai kurie tyrinėtojai jvardi *jo- laiko parodomuoju, bet jvardZiuotiniu būdvardžių pirminę reikšmę aiškina kitaip, žr. Uctpuma 1919, 53, plg. § 11. 7 Kai kurie autoriai (pvz., Apaxma 1979, 124) su bulgarų postpoziciniu artikeliu gretina rusų -mo tokio tipo pasakymuose: Xopowo ceno-mo?; kaxoii-mo, kakas-mo, kKaxoe-mo. Tačiau Cia «mo turi tik pabréZiamaja postpozicinés dalelytės funkciją, neatitinkančią artikelio funkcijos. Pa- brėžiamoji rus. -mo dalelytės reikšmė yra senesnė už artikelio funkciją. 8 Kaip nurodoma tyrinėtojų, žymimasis artikelis germanų kalbose pradėjo formuotis iš anafo- riniy įvardžių germanų bendrosios kalbos skilimo į atskirus senųjų germanų dialektus epochoje ir baigiamas formuoti savarankiškai atskirose germanų kalbose, žr. Mockansckas, CIT AI 1963, 325. Nežymimojo artikelio raida iš nežymimojo įvardžio reikšme „vienas“ priklauso vėlesniems lai-- kams: senuosiuose germanų dialektuose tokie atvejai tik pavieniai, be to, Yra grynai leksiniai, nesu-- gramatinti, žr. ten pat, p. 330. Taigi apibrėžtumo / neapibrėžtumo kategorija baigė formuotis atski- rose germanų kalbose savarankiškai ir palyginti vėlyvu periodu. 177 ba kai pabrėžiamas apibendrintų daiktų išskyrimas jų neindividualizuojant (žr. 51,12: 6. K 2). Dar didesnis įvardžiuotinių ir paprastųjų būdvardžių vartojimo nenuoseklumas senuosiuose lietuvių kalbos raštuose. Čia dažnai įvardžiuotinės formos vartojamos, kai apibrėžtumo nėra, tik pabrėžiama būdinga ypatybė arba ypatybės gausumas, pvz.: pdtįs yra ir liektis’, wissadės piktdie kaimenę DP 88; būwo nusiųsti kaip dwis tarp smarkiųių witkį DP 213; Noe pati aschma, pagalei tawa didzoia Sussimilima, palaikei Mz 103; O gnt’ mdriy bus girdėti vžimai ir staugimai bdisys, ir rinkimai di- džiūių wilnių DP 14. Neretai tokiuose pat kontekstuose vartojamos ir įvardžiuotinės, ir paprastosios formos, plg.: Tad’ kaipé méte gerdii wirui sawdm’ tarnduia ne drin’ kokios sawos fpaczios naudos DP 561; kaip' pagérbta ir gerd mdte ne drin' ko kito grūžinas ir rė- dos, tiektai idant" įsitekėtų akimus wiro sawo DP 561; gėrasis Piemū pralidi awis sawas ir isztaidinčie ies DP 247; Piemū gėras eit pirm awių sawų DP 247. Dėl latvių kalbos įvardžiuotinių formų nenuoseklaus vartojimo plg. Gaters 1959. Antra vertus, pateikti duomenys rodo, kad įvardžiuotinių būdvardžių determina- cinę reikšmę bei determinacijos laipsnį lemia ne tik įvardis, bet pirmiausia būdvar- džio ir pažymimojo Žodžio sintaksinis-semantinis junginys bei platesnis kontekstas. Kontekstas išskiria bei nurodo daiktą, įvardžiuotinė dalelė tik pabrėžia tą išskyrimą bei nurodymą. Įvardžiuotinis būdvardis turi pabrėžiamąją reikšmę ir tada, kai nėra išskyrimo bei nurodymo, kai tik pabrėžiama būdinga Zinoma ar tik suponuojama kaip žinoma daikto ypatybė. Taigi lietuvių kalbos duomenys neparemia aiškinimo, kad pirminė įvardžiuoti- nių būdvardžių reikšmė buvo determinacinė, o šios reikšmės lėmėjas buvo anafori- nis įvardis *jo-. Akivaizdus šio aiškinimo prieštaringumas yra tai, kad anaforinė įvardžio *jo- reikšmė remiama įvardžiuotinių būdvardžių determinacine reikšme, kuri savo ruožtu laikoma pirminė dėl įvardžio *jo- anaforinės reikšmės. Įvardžiuotinių būdvardžių determinacinės reikšmės laikymas pirmine baltų ir slavų kalbose buvo kritikuotas ir anksčiau, žr. Hermann 1912, 90 (išn.); Hecrpama 1917, 33—62; Pyjmes 1957, 201, 209. 10. Daugelio tyrinėtojų laikomasi nuomonės, kad įvardis, prisijungęs prie būd- vardžio, iš kilmės buvo ne anaforinis, bet reliatyvinis (Zr. Delbriick 1893, 433; Her- mann 1912, 90; 1912 (a), 243 tt.; 330; 1926, 11; Specht 1926, 90; 1932, 272; Meiie 1951, 358°; Schwyzer 1936, 150 t.; Fraenkel 1947, 16; 1950, 81 t; Endzelin 1922, 344: Endzelins 1951, 466; 1957, 138; Dumszemun 1953, 74; Zinkevičius 1957, 11). Šio įvardžio reliatyving kilmę patvirtina kitose ide. kalbose vartojami *jo- kamieno re- liatyviai įvardžiai (Zr. toliau). Jeigu įvardis *jo- iš kilmės reliatyvinis, tai koks įvardžiuotinių būdvardžių su- sidarymo pagrindas ir kokia jų pirminė reikšmė ? Šį klausimą sprendė daugelis moks- lininkų. * Plg. A. Meillet ankstesnę nuomonę, kad *jo- yra anaforinis įvardis (Meite 1938, 334). 178 Nemaža dalis autorių yra tos nuomonės, kad pirminė įvardžiuotinių būdvardžių reikšmė buvo pabrėžiamoji. Taigi įvardžiuotiniai būdvardžiai yra iš kilmės emfati- niai dariniai, susidarę dėl žymimojo daikto pabrėžimo. Ši nuomonė paprastai re- miama lietuvių kalbos pabrėžiamosios reikšmės įvardžiuotinių būdvardžių pavyzs džiais bei nenuosekliu jų vartojimu (žr. Hermann 1912, 90; Fraenkel 1947, 16; 1950, 120 t.; ypač Arumaa 1952, 163 tt.). Pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose įvardžiuotinės formos tiesiai vadinamos „adjectiva emphatica““, „compositum emphaticum“ — žr. Klein 1653, 25 t.; Schultzen 1673, 23 t.; Haack 1730, 268; Ostermeyer 1791, 38 t. Lietuvių kalbos įvar- džiuotines formas laiko emfatinėmis ir A. Sennas (1929, 127 tt., 134 t.). Kad latvių kalbos įvardžiuotinės formos vartojamos emfatiškai, žr. Gaters 1959, 137; Tynnasa 1973. Aiškinant įvardžiuotinius būdvardžius iš kilmės kaip emfatinius darinius, kyla daug klausimų. Visų pirma neaišku, kokiame kalbiniame kontekste jie pirmiausia atsi- rado, kodėl įvardis prisijungė prie būdvardžio, o ne prie daiktavardžio, ką iš pradžių pabrėžė įvardžiuotiniai būdvardžiai — daiktą ar ypatybę ir kt. H. Wissemannas (1957, 72), iš esmės būdamas emfatinės įvardžiuotinių būdvar- džių kilmės šalininkas, aiškina pirminę įvardžiuotinių būdvardžių reikšmę kaip eks- presinę jungiamosios dalelytės (Gelenkspartikel) funkciją, iš kurios vėliau išsirutulio- jo artikelio pobūdžio funkcija. Bet kaip suprasti tą jungiamąją dalelytę bei jos eks- presinę funkciją, taip ir lieka neaišku. Kai kurie autoriai kaip pirminę, senovinę įvardžiuotinių būdvardžių funkciją nurodo pastovios ypatybės pabrėžimą (žr. Gaters 1959, 140 — dėl baltų kalbų; Cemmmesn 1952, 127 — dėl slavų kalbų). Kad sen. rusų kalboje įvardžiuotiniai būd- vardžiai, skirtingai nuo paprastųjų, žymėjo pastovų, įprastą daikto poZymi, jau anks- čiau yra kelta (žr. Hcrpuxa 1919, 33—62; IllaxMaros 1941, 189 t.). Kaip nurodo E. Istrina, pastovus, įprastas, žinomas daikto požymis, reiškiamas įvardžiuotiniais būdvardžiais, pats savaime suprantamas tam tikrame kontekste, neturi esminės reikšmės sakinyje, nepasižymi energiškumu ir nepatraukia dėmesio. Tuo tarpu pa- prastasis būdvardis priešingai — reiškia daikto požymį, esminį tame sakinyje, pasi- žymintį energiškumu. Paprastasis būdvardis visada keičia daiktavardžio reikšmę. Čia minimi pastovią ypatybę žymintys įvardžiuotiniai būdvardžiai atitinka anks- čiau mūsų nurodytus lietuvių kalbose pabrėžiamosios reikšmės įvardžiuotinius būd- vardžius, reiškiančius būdingą, žinomą daikto ypatybę. Jie dažnai yra pastovūs epitetai (Žr. 6. 1). Nurodytieji autoriai plačiau neaiškina, kodėl pastovios ypatybės žymėjimas yra pirminė įvardžiuotinių būdvardžių reikšmė. Yra tyrinėtojų, kurie įvardžiuotinių būdvardžių susidarymą sieja su kalbos var- totojo polinkiu vengti dviprasmybių, dėl to daugiau diferencijuojant būdvardžius nuo daiktavardžių buvo sudarytos įvardžiuotinės formos (žr. Pymues 1957, 200 t.; Dost'al 1958, 92). Toks grynai morfologinis įvardžiuotinių formų atsiradimo aiški- nimas nėra įtikinamas. Lietuvių kalboje priešingai — sūsidarę įvardžiuotiniai būd- vardZiai su postpoziciniu įvardžiu *jo- veikė paprastuosius, t. y. pastarieji įvardžiuo- tinių būdvardžių veikiami, nominalinę fleksiją pakeitė pronominaline. 179 11. Jau seniai baltų ir slavų įvardžiuotiniai būdvardžiai yra gretinami su indoira- nény ir graikų kalbų konstrukcijomis, sudarytomis su tuo pačiu įvardžiu *jo- (Zr. Meillet 1902—1905, 202; Meiie 1951, 358; Hermann 1912 a, 330, 243 tt.; 1912, 90 tt.; Specht 1932, 273; Wackernagel, Debrunner 1930, 554 tt.; Schwyzer 1936, 151; Fraenkel 1950, 82 t.; Seiler 1960, 204 tt.; Beasenucr 1974, 235; Balazs 1973, 73), pvz.: s. ind. višve marūto yé sahdsah „visi Marutai kurie galingiausi“; Av. dagvé yo apaėošo „demonas kuris ApaoSas“; gr. Hom. Tedxpds ds dpiorog *Ayauiv „Teukras kuris geriausias iš Achajų“ ir pan. Žinoma, tarp baltų ir slavų įvardžiuotinių būdvardžių ir nurodytųjų indoiranė- nų konstrukcijų yra skirtumų. Įvardis *jo- indoiranėnų konstrukcijose paprastai eina po daiktavardžio prieš būdvardį. Jis vartojamas ir su daiktavardžiais be būdvar- džio. Šiuos skirtumus ypač pabrėžė J. Endzelynas gindamas baltų-slavų įvardžiuo- tinių būdvardžių specifinę darybą (žr. Oumsemun 1911, 131 t.; 1953, 74 t.). Antra vertus, lietuvių kalbos senuosiuose raštuose randama priešdėlinių daly- vių bei būdvardžių įvardžiuotinių formų su įvardžiu *jo- prieš būdvardį, pvz.: ne iam turincziam BP II 241; ne 'iokaitoiū KN 258 (įvardis pakartotas du kartus: prieš būdvardį ir po būdvardžio, daugiau pavyzdžių žr. Būga 1930, 66; Zinkevičius 1957, 7 t.). Lietuvių kalboje žinoma būdvardžių daryba su tuo pačiu įvardžiu *jo- ir iš daiktavardžių vn. viet. arba dg. kilm. formų, kur įvardis turi ryškią reliatyvinę reikšmę, pvz.: téwo dąaguiigio DP 99 (plg. Tėwo mūno, kursdi yra dqguig DP 99); daiktų ... žemčigiu DP 7; mūsūjis „kuris mūsų“, prūsaičiūjis = kuris Prūsaičių“ (Kurschat 1876, 98), žr. Specht 1926, 89 t.; plg. Skardžius 1943, 67, kur šių darinių paralelė su įvardžiuotinėmis formomis nepripažįstama. Sen. indų kalboje taip pat yra pavyzdžių, kur įvardis *jo- eina po būdvardžio: sd rdtri pdritakmya yd „ta naktis mirštama (klajojanti) kuri“ (Wackernagel, Debrunner 1930, 557; Porzig 1923, [214). Taigi nurodytieji skirtumai tarp baltų ir slavų įvardžiuotinių būdvardžių ir indoiraniečių vardažodinių konstrukcijų su įvardžiu *jo- nėra esminiai. Juos galima paaiškinti santykine chronologija. 12. B. Delbriickas (1900, 303 t.), vienas iš pirmųjų nurodęs minėtąsias konstruk- cijas su įvardžiu *jo- sen. indų ir Avestos kalboje, manė jas esant reliatyvinius saki- nius be veiksmažodžio (nominalinius), išsirutuliojusius iš tikrųjų reliatyvinių saki- nių. Tokios pat nuomonės buvo ir K.. Brugmannas (1904, 659). Tik vėliau W. Porzi- gas (1923, 214, 289—291, 297, 300), nagrinėjęs šias konstrukcijas sen. indų kalboje (Rigvedoj), priėjo prie išvados, kad tai nėra reliatyviniai sakiniai, o sakinio dalys (apozicija), ir jos yra senesnės už reliatyvinius sakinius su veiksmažodžiais. Šias konstrukcijas sen. indų kalboje laiko daiktavardžio apozicija taip pat J. Wackerna- gelis (žr. Wackernagel, Debrunner 1930, 536). Sprendžiant šį klausimą, svarbus yra J. Gondos darbas (1954, 1—41), kur remiantis gausia neindoeuropiečių ir indoeu- ropiečių kalbų medžiaga įtikinamai parodyta, kad nominalinės reliatyvinės grupės su *jo- yra palyginti nepriklausomos ir turi emfatinio pobūdžio izoliuojamąją, identifikuojamąją funkciją. Kad konstrukcijos su *jo- nėra reliatyviniai sakiniai ir 180 yra senesnės už pastaruosius, galutinai įrodė E. Benvenistas (žr. BeKsenncr 1974, 227, 236 tt.), gretindamas minėtąsias indoiranėnų bei graikų konstrukcijas su ati- tinkamomis neindoeuropiečių kalbų konstrukcijomis, prisijungusiomis prie daik- tavardžių ne kaip reliatyvinis sakinys, bet kaip apozicija. Tokios pat nuomonės yra H. Seileris (1960, 203) ir G. Gren-Eklund (1978, 55, 57 t.). 13. Lietuvių kalbos medžiaga rodo, kad įvardžiuotiniai būdvardžiai taip pat iš kilmės yra buvę apoziciniai junginiai. Lietuvių kalboje, ypač liaudies dainose bei joms savo menine stilistika artimuose raštuose, pasitaiko įvardžiuotinių būdvar- džių, einančių po pažymimojo žodžio, dažnai su kitais kartojamais žodžiais, ypač su asmeniniais Il asmens įvardžiais, asmeninių bei sangrąžinio įvardžių kilmininkais (mano, tavo, savo, jo, jos), parodomaisiais įvardžiais, prielinksniais, jaustukais, kar- tojamomis tarinio grupėmis. Dažnai tokios grupės su įvardžiuotiniais būdvardžiais vartojamos kreipiniuose, pvz.: Tu ūžuole, tu žaliasai, nestovėkie prie kelelio DD 52; Tu girala, tu žalioji, kodėl žiemą nežaliuoji DD 155; Jūs skrynelės, jūs margosios, daugiau jūsų nedangscysiu DD 140; Oi jūs rūtelės mano, oi jūs žaliosios mano DD 124; Berneli mano, jaunasai mano, liepk vesti atgal širmuosius žirgelius KrėvRR I 98; Mano rašteliai, o vivingrieji, saulei kaitinant, dar pablizgéste! RD 40; Oi dukralės, oi jaunosios, turit senų motulį DD 170; Bėk, žirgeli, bėk bėrasai DD 90; Vai, nutilkite, vėjeliai, nepūskite, šiaurieji KrėvRR I 206. Atitinkamų įvardžiuotinių būdvardžių konstrukcijų yra užsikonservavusių ir kitais atvejais (ne kreipiniuose), pvz.: Tavo viršūnėn, tavo tankiojon, vis degulė kukavo DD 148; Lakštingalė paukštelė tai tavo mergelė, jos sparneliai, jos eiklieji, tai baltos rankelės (d.) Vlk; Už jūrų marių, už mėlynųjų, kaitroji ugnelė ty kūrinosi DD 26; krito piktas priešas nuo eiklaus žirgo po kanopėlėmis ant juodos žemelės, ant drėgnosios KrėvRR I 211; bernužėliai grąžino žirgelius atgalio, varė širmuosius atgalio KrėvRR I 149; Dunda bilda skrynelės, dunda bilda margosios DD 51; Sliūkso kaselės, sliūkso geltonosios JD 610; Tai verkė mergelė, tai verkė jaunoji, verkė mergelė, verkė jaunoji, skundzas sanai motulai DD 43; Ak, be padangių, be mėlynųjų sunku sunku SNėrR I 37. Pasitaiko tokių įvardžiuotinių būdvardžių ir po daiktavardžių pozicijoje einan- čių asmeninių įvardžių, pvz.: Testa būna, kas bus, aš už tavęs jaunojo tekésiu... KrėvRR I 92; Ar tu nematei, ar nepastebėjai: miglose kėlės šviesi saulelė, kai tu bal- nojai ristą žirgelį, tamsiu ji apsiniaukė juodu debesėliu, kai tu jaunasis sėdai balnelin KrėvRR I 147. Nurodytojo tipo konstrukcijose įvardžiuotinis būdvardis yra izoliuotas nuo daiktavardžio. Jo izoliaciją dar padidina kartojami žodžiai. Įvardžiuotinis būdvardis kartu su kartojamais Žodžiais, ypač įvardžiais, dar kartą, pabrėžtinai pažymi daiktą ji naujai apibūdindamas. Įvardžiuotinis būdvardis čia nėra daiktavardžio atributas. Jis turi sakinyje tokią pat poziciją kaip daiktavardis, su kuriuo suderintas, ir vieno- dai santykiauja su bendru sakinio nariu. Taigi pagal sintaksinį santykį čia įvardžiuo- tinis būdvardis yra daiktavardžio apozicija, papildomai nurodanti daiktavardžio reiškiamą daiktą. Su kartojamais žodžiais jis sudaro ritmiškai ir intonaciškai izo- liuotą apozicinę grupę. Kad įvardžiuotinis būdvardis čia sintaksiškai atitinka daik- 8. 120 181 tavardį, liudija ir tokios konstrukcijos, kur vietoj įvardžiuotinio būdvardžio varto- jamas daiktavardis, artimas savo reikšme pažymimajam žodžiui, pvz. : Už ažarėlio, už vandenėlio, rinko mergelė drabnas vuogelas DD 58; Išaisiu motula, išaisiu, širdela, su vienu dzienu, su adynéli DD 43; Oi tu mergela jaunoji, tu lelijėla baltoji DD 99. Paprastieji būdvardžiai tokiais atvejais neturi pabrėžtino nurodymo, izoliuoja- mosios funckijos, pvz.: A-d, a-a, vaikeli,mažas, nedideli VD 45; Čičiu liliu, sūnai- tėli, tu mano mažiausias VD 62. Čia paprastosios būdvardžių fomos, nors ir eina po pažymimojo žodžio, bet turi predikatinį atspalvį. Nurodytąsias konstrukcijas su įvardžiuotiniais būdvardžiais galima parafrazuo- ti taip: Jos sparneliai, jos eiklieji => *jos sparneliai, jos eiklūs kurie. Sintaksiniu požiūriu transformuotoji konstrukcija visiškai atitinka indoiranėnų konstrukcijas, kuriose įvardis eina daiktavardžio pozicijoje ir turi apozicijos funkciją: jis pakarto- tinai nurodo tą patį daiktą kaip pažymimasis daiktavardis. Šiuo atveju prisiminti- nas J. Kurytowicziaus (žr. Kypunosuu 1962, 206) pasakymas, jog „tokios formos kaip sl. sléps-jb „aklasis“ yra junginiai, ekvivalentiški daiktavardžiams, nes genetiš- kai jb» — daiktavardiškasis įvardis, pažymimas būdvardžio“. Lietuvių ir indoiranėnų kalbų nurodytųjų konstrukcijų sintaksinis atitikimas liudija įvardžiuotinius būdvardžius išsirutuliojūs iš to paties tipo konstrukcijų. Svar- bu tai, kad tiek lietuvių, tiek indoiranėnų konstrukcijose įvardis su būdvardžiu ėjo po daiktavardžio ir papildomai nurodė bei pažymėjo jo reiškiamą daiktą. Įvardžiuo- tinės formos susidarė (baltų ir slavų kalbose) iš tokių izoliuotų būdvardžio ir įvar- džio junginių, kuriuose įvardžio įprasta vieta buvo po būdvardžio. Tokioje pozici- joje įvardis tapo enklitiku ir susiliejo su būdvardžiu. Tuo tarpu indoiranėnų bei grai- kų atitinkamose konstrukcijose įvardis *jo- ėjo po daiktavardžio, bet paprastai prieš būdvardį ir todėl su juo nesusiliejo į vieną formą. Be to, indoiranėnų minėtosios konstrukcijos vartojamos ir be būdvardžio. 14. Konstrukcijos, kur apozicija eina įvardis po daiktavardžio, yra gana dažnas reiškinys indoeuropiečių kalbose. Lietuvių kalboje yra nemaža tokių konstrukcijų, kur įvardis, pakartotas po daiktavardžio toje pačioje pozicijoje kaip apozicija, pa- brėžtinai dar kartą nurodo žymimąjį daiktą. Pvz., įvairiose tarmėse taip vartojamas įvardis jis, ji: O tas vilkas nepavierydamas bėga jisai žiūrėt LB 257; O tas raga- nius, kai išbudo, tai jis supyko labai LB 247; O karvės, kai šilta, tai jos sugula VI¢ (LKT 188); Tiktai vienas tavo mielas tai jis jaunas tykiai joja DD 52. Įvardžiai jis, ji, tas, ta eina apozicija po daiktavardžio toje pačioje pozicijoje ir tokio tipo dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sakiniuose, pvz.: Vežėjas Pran- ciškus — tas tai nė pono nebijo! Myk-PutS I 290; Ančių — tų begalinės minios užplūdo ŽemR I 80; Valdovų laimė — ji visai kitokia MarcinkM 112. Didesniam pabrėžimui prieš įvardį dar pridedama dalelytė ir, pvz.: Net šimtame- tės senutės ir tos ėjo pasėdėti lauke Balč AP273; net gyvuliai ir tie nusigando KrévSP; 139—140; Višta Gudeliuose ir ta du sykiu ant dienos (= per dieną) deda PietRR 240. Atitinkamą poziciją lietuvių kalboje taip pat gali užimti įvardžiai pats, -i, visas -a, vienas, -a, kitas, -a ir kt., pvz.: visas pasaulis jį patį kaltina, pagaliau paukšte- 182 liai patys lyg sakyte sako ŽemR I 199; Paskutinieji žodžiai meisteriui pačiam atrodo kaip tolimas aidas CvR IX 253; Sabaliauskų vaikai visi į tėvą — balti Nvn; Šalininkai — vieni Katrę peikė, kiti... tik pečius traukė ZemR 171. Visur čia po daiktavardžio daroma pauzė ir įvardis eina daiktavardžio pozici- joje pakartotinai nurodydamas žymimąjį daiktą. Pagal sintaksinius santykius šiuose sakiniuose paukšteliai patys, Sabaliauskų vaikai visi ir kt. atitinka modelį jie patys, jie visi, kur įvardžiai taip pat susiję apoziciniu santykiu. Tokių konstrukcijų vartojama ir kitose ide. kalbose, pvz., s. vok. aukšt. su 3 asm. įvardžiu: dėr sėlbe hėrre ėr were ein Lohnoisere „pats ponas jis buvo vienas iš Lohnoiserių“ (Paul 1956, 123—124). Balkanų kalbose po daiktavardžio toje pačioje sintaksinėje pozicijoje vartojamos trumposios nekirčiuotos asmeninių įvardžių formos, dar kartą nurodančios žymimąjį daiktą, pvz., bulg.: Tozasa a3 He 3HAex, ue Jaumo6e 20 HAMawie 6 napodkama OuOnuomexa „Tada aš nežinojau, kad Zaimovo jo nebuvo liaudies bibliotekoje“ (JIoramos 1978, 29). Daug pavyz- džių, kur po daiktavardžio toje pačioje sintaksinėje pozicijoje eina asmeninis arba pa- rodomasis įvardis, pateikia iš ne indoeuropiečių kalbų J. Balazsas (1973, 67 tt.) Tokios pat rūšies konstrukcijos, kur įvardis po daiktavardžio eina apozicija (vie- nas ar su būdvardžiu), sudarė pamatą atsirasti ir įvardžiuotiniams būdvardžiams. 15. Daugelis tyrinėtojų, nagrinėję minėtąsias indoiranėnų kalbų konstrukcijas, nurodo, kad reliatyvinis įvardis *jo-čia turi artikelio pobūdžio reikšmę, skirtingą nuo tikrosios reliatyvinės, arba koreliacinės, reikšmės. B. Delbriickas (1900, 303 tt.) ir K. Brugmannas (1904, 659) šią įvardžio *jo- funkciją laikė nauja, išsirutuliojusia iš tikrosios reliatyvinės reikšmės, tačiau vėlesni autoriai, ypač pastaraisiais dešimtme- čiais J. Gonda (1954, 18, 22) ir E. Benvenistas (Beusenuct 1974, 238) aiškiai įrodė, kad *jo- kaip „frazės įjungėjo“ (includer), arba „determinanto“, funkcija yra pirmi- nė ir iš jos išsirutuliojo reliatyvinė (koreliacinė) šio įvardžio reikšmė. Kad *jo- įvardis iš kilmės nėra grynas reliatyvinis, bet savo reikšme susijęs su anaforiniu įvar- džiu, pastaruoju metu nurodo ne vienas tyrinėtojas (žr. HMBanos 1958, 41; I'yxmaH, CITA 1963, 330; Szemerényi 1970, 194; Watkins 1962, 16); ypač remiamasi tuo, kad hetitų ir tocharų kalbose *jo- kamieną turi sujungiamosios enklitinės dalelytės (het. ja „ir“, toch. A yo „ir“), etimologiškai susijusios su šiuo įvardžiu. Antra vertus, *jo- įvardžio determinacinė funkcija nurodytojo tipo konstrukci- jose neatitinka funkcijos tikrojo žymimojo artikelio, išsirutuliojusio iš parodomųjų įvardžių naujosiose romanų ir germanų kalbose. Kad indoiranėnų konstrukcijose įvardis *jo- nereiškia apibrėžtumo, jau yra nurodę J. Endzelynas (Jnyzerux 1953, 74—75), B. Rosenkranzas (1958, 97). Pastaruoju metu J. Gonda (1954, 18; 1959, 25) įtikinamai įrodė, kad šis įvardis, iš prigimties nebūdamas grynas reliatyvinis, taip pat nėra tapatus anaforiniam įvardžiui. Jis, kaip „frazės įjungėjas“, turėjo izoliaci- jos, išskyrimo, pabrėžimo funkciją, plg. dar Balazs (1973, 73), kur šis įvardis nurody- tosiose konstrukcijose laikomas situatoriumi, papildomai, pabrėžtinai nurodančiu bei identifikuojančiu anksčiau minėtą daiktą. Tokiose lietuvių kalbos konstrukcijose jos sparneliai, jos eiklieji ivardZiuotinés formos taip pat neturi tikrosios apibrėžiamosios funkcijos, jos pabrėžia, dar kartą > 183 nurodo žymimąjį daiktą, iškeldamos jo būdingą, žinomą ypatybę. Tas pats ir latvių kalboje (Gūters 1959, 142). Kad įvardis *jo- iš pradžių neturėjo aiškios determinacinės reikšmės, rodo ir tai, jog minėtosios vardažodinės konstrukcijos su įvardžiu *jo- indoiranėnų bei grai- kų kalbose tipologiškai atitinka vardažodines konstrukcijas su kitu reliatyviniu įvardžiu *k“o | *k“i, randamas hetitų ir lotynų kalbose, pvz., het. kuiš: šallayaškan DINGIRMEŠ -aš kuiš šallis „(tarp) didžiųjų dievų kuris didysis“; lot. qui: qui patres qui conscripti „(paž.) kurie tėvai (senatoriai) kurie išrinktieji“ (žr. BenBenucr 1974, 236 t.) Atitinkamų konstrukcijų su santykiniu prieveiksmiu kur pasitaiko ir lietuvių kalboje (žr. 5.1). Jos čia taip pat neturi tikrosios determinacinės reikšmės ir atstoja silpno apibrėžtumo įvardžiuotinius būdvardžius. Taigi įvardis *jo- iš pradžių turėjo tam tikrą anaforinės reikšmės atspalvį, bet ne- buvo tikrasis anaforinis parodomasis įvardis. Anaforinės reikšmės atspalvį reliatyvinis. įvardis *jo- galėjo įgyti, eidamas su būdvardžiu apozicija tapačioje daiktavardZiui pozi- cijoje ir dar kartą pabrėžtinai nurodydamas tą patį daiktą kaip ir pažymimasis daikta- vardis. Šio įvardžio anaforinės reikšmės atspalvį nulėmė jo sintaksinė pozicija. Ki- tais atvejais, ne nurodytojo tipo konstrukcijose, įvardis *jo- anaforinės reikšmės at- spalvio neturi. Taigi įvardis *jo-, su kuriuo buvo sudarytos baltų ir slavų įvardžiuo- tinės formos, nėra nei grynas reliatyvinis, nei tikrasis anaforinis. Dėl to veltui gin- čijamasi, ar šis įvardis anaforinis, ar reliatyvinis. 16. Susidarius morfologinėms įvardžiuotinių būdvardžių formoms iš apozici- nių junginių, jų pirminė reikšmė — pabrėžti, dar kartą nurodyti žymimąjį daiktą — pasidarė tiesiogiai priklausoma nuo būdvardžio ir daiktavardžio sintaksinio-seman- tinio junginio bei platesnio konteksto. Įvardžiuotiniai būdvardžiai, žymintys būdingą daikto ypatybę, išlaikė gryną pabrėžiamąją reikšmę, o įvardžiuotiniai būdvardžiai, reiškiantys išskiriamąją daikto ypatybę, išrutuliojo apibrėžiamąją reikšmę. Išskiria- mąją reikšmę turintis būdvardis ir be įvardžiuotinės dalelės išskiria daiktą, bet įvar- džiuotinė dalelė sustiprina išskyrimą, nurodo tą daiktą kaip žinomą, apibrėžtą (žr. išskyrimo būdus 3.2). Reikia pasakyti, kad tarp pabrėžiamosios ir apibrėžiamosios reikšmės įvardžiuo- tinių būdvardžių nėra griežtos ribos. Tie patys įvardžiuotiniai būdvardžiai su tais pačiais pažymimaisiais ZodZiais viename kontekste turi pabrėžiamąją reikšmę (Zy- mi būdingą daikto ypatybę), o kitame — jau apibrėžiamąją (žymi išskiriamąją daik- to ypatybę). Tai priklauso nuo platesnio konteksto. Pavyzdžiui, šiuose sakiniuose įvardžiuotiniai būdvardžiai turi pabrėžiamąją reikšmę: Čia, giliųjų ežerėlių paversmiuose ir tyliųjų miškų upelių paliūnėse, augo kles- tėjo įvairių įvairiausių medžių VienR IV 13; Juoduoju maru teišmirs, kas nori mums laisvę atimt SNėrR I 330 (plg. dar 6.1). Kitame kontekste su tuo pačiu pažymimuoju žodžiu šie įvardžiuotiniai būdvar- džiai galėtų turėti apibrėžiamąją funkciją. Taigi perėjimas iš pabrėžiamosios įvar- džiuotinių būdvardžių reikšmės į apibrėžiamąją nėra sunkus. Įvardžiuotinių būd- vardžių dinaminė raida ėjo iš pabrėžiamosios reikšmės į didesnį apibrėžtumą, indi- vidualizaciją per silpno apibrėžtumo atvejus, kai įvardžiuotiniais būdvardžiais iš- 184 skiriami daiktai, bet neapibrėžiami, neindividualizuojami. Neatsitiktinai šio tipo pavyzdžių gausu patarlėse, apibendrintuose pasakymuose, atspindinčiuose senesnį įvardžiuotinių formų vartojimo sluoksnį (žr. 5.2). Tokio vartojimo pavyzdžiai pa“ tvirtina ir įvardžio *jo- iš kilmės negriežtą determinacinę reikšmę, plg.: rylioji (= kuri tyli) kiaulė giliau šaknį knisa. Kad pabrėžiamosios reikšmės įvardžiuoti- niai būdvardžiai (žymintys būdingą ypatybę arba ypatybės gausumą) yra pirminiai, liudija ir jų vartojimas liaudies dainose kaip pastovių sustabarėjusių pasakymų (Zr. 6. 1,2). 17. Pietinése lietuvių kalbos tarmėse, ypač vakarinių dzūkų, rytų ir vidurio aukštaičių pietinėse dalyse, įvardžiuotiniai būdvardžiai nevartojami apibrėžiamąja reikšme. Čia įvardžiuotinius būdvardžius paprastai randame užsikonservavusius liaudies dainose pabrėžiamąja reikšme. Tokia įvardžiuotinių būdvardžių vartosena tikriausiai yra ne nauja, o archaiška. Šiose tarmėse įvardžiuotiniai būdvardčiai ne- išrutuliojo apibrėžiamosios reikšmės. Šią reikšmę čia gavo ne įvardžiuotinės, bet ki- tos būdvardžių formos, paprastai mažybiniai būdvardžiai, įvairūs kiti būdvardžių vediniai su galūne -is, -ė, pvz.: Kur mano aštrulis (= aštrusis) peilis? Rdm; Di- džiules (= didžiąsias) bulbas sau imam, maZiules (= mažąsias) kiaulėms Lp; Baltukė (= baltoji) višta Rdm; Gerulis (= gerasis) galas aukštyn Lzd; Kur tos mano drižnės (= dryžosios) kelnės? Rdm. 18. Būdinga, kad apibrėžtumo | neapibrėžtumo kategoriją išrutuliojo tik būdvar- džiai, iš dalies neveik. dalyviai, kurie turi konkrečias leksines reikšmes ir jomis ga- lėjo išskirti bei padėti apibrėžti daiktus. Skaitvardžiai ir įvardžiai, nors ir turi įvar- džiuotines formas, apibrėžtumo / neapibrėžtumo kategorijos nesudarė, t. y. skait- vardžių ir įvardžių įvardžiuotinės formos lietuvių kalboje liko pabrėžiamojo pobū- džio. 19, Jeigu įvardžiuotiniai būdvardžiai yra išsirutulioję iš sintaksinių (apozicinių) konstrukcijų, paraleliškų indoiranėnų bei graikų konstrukcijoms su tuo pačiu įvar- džiu *jo-, tai jų ištakos siekia indoeuropiečių bendrąją epochą. Tuo būdu baltų ir slavų kalbose įvardžiuotiniai būdvardžiai (morfologinės formos) galéio išsirutulioti iš sintaksinių konstrukcijų savarankiškai kaip paralelinis reiškinys, turintis savo pradžią žiloje senovėje (plg. Zinkevičius 1957, 13; 1978, 100; Kazlauskas 1972, 73). Iš tikrųjų baltų ir slavų įvardžiuotiniai būdvardžiai, nors yra tos pačios kilmės, turi ir nemaža skirtumų. Slavų kalboms būdinga labai greitai susiliejusi nominalinė būdvardžio ir įvardžio fleksija, greita jų reikšmės (skirtingai nuo paprastųjų būdvar- džių) niveliacija, apibendrinimas įvardžiuotinių ir paprastųjų būdvardžių vartojimo pagal sintaksinę funkciją, paprastųjų formų nykimas, įvardžiuotinių įsigalėjimas (lie- tuvių kalboje atvirkščiai — nyksta įvardžiuotinės formos) ir kt. Baltų kalbose??, ypač lietuvių kalboje, šios formos tiek formaliu, tiek reikšmės atžvilgiu yra daug „skaidresnės“, dar daug kur išlaikiusios pirminius jų raidos pėdsakus ir gali paaiš- kinti slavų kalbų įvardžiuotinių būdvardžių praeitą raidą. '* Prūsų kalbos paminkluose yra užfiksuotų įvardžiuotinių formų, bet tiek mažai, kad iš jų spręsti apie jų reikšmes bei vartoseną sunku. 185 LITERATŪRA Arumaa P. Zur Rolle der Partikel in der litauischen Deklination. — Studi Baltici. 1952, 9, N. S. 1, p. 163—172. Balšzs J. Funktionswerte der Pronominalitūt. — Budapest, 1973. Bezzenberger A. Beitrige zur Geschichte der litauischen Sprache auf Grund litauischer Texte des XVI. und des XVII. Jahrhunderts. — Gėttingen, 1877. Brugmann K. Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen. — Strassburg, 1904. Brugmann K. Pronominale Bildungen der indogermanischen Sprachen. — Berichte iiber die Verhandlungen der Koniglich Séchsischen Gesellschaft der Wissenschaften zu Leipzig, Philolo- gisch— Historische Klasse. Leipzig, 1908, Bd. 60, 1, S. 11-84. Brugmann K. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. — Strassburg, 1911, Bd. 2, T. 2. Delbriick B. Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen. — Strassburg, 1893, T. 1; 1897, T. 2; 1900, T. 3. Dost’al J. [OrBerbr Ha Bornpocki]. — B kH.: COOpPHEHK OTBETOB HA BOMPOCHI MO A3KO3HAHHIO (x IV MexnynapomHoMy Cbe3jny crasucros). M., 1958. Endzelin J. Lettische Grammatik. — Riga, 1922. Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. — Riga, 1951. Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. — V., 1957. Fraenkel E. Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen litauischen Katechismus des M. Pietkiewicz von 1598. — Gėttingen, 1947. Fraenkel E. Die baltischen Sprachen. — Heidelberg, 1950. Gaiters A. Das bestimmte Adjektiv im Baltischen. — KZ. 1959, Bd. 76, H. 1/2, S. 136—159. Gonda J. The Original Character of the Indo-European Relative Pronoun įo-. — Lingua. 1954, vol. 4, p. 1—41. į Gonda J. Amplified Sentences and Similar Structures.— In: Four Studies in the Language of the Veda. — s. Gravenhage, 1959. Gren-Eklund G. A Study of Nominal Sentences in the Oldest Upanisads. — Uppsala, 1978. Haack F. Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm et Germanico-Litthvanicvm ...; Nebst ei- nem Anhang einer kurtzgefaszten Litthauischen Grammatic ... — Halle, (1730). Hermann E. Uber die Entwicklung der litauischen Konjunktionalsitze. — Jena, 1912. Hermann E. Griechische Forschungen. — Leipzig— Berlin, 1912 (a), 1. Hermann E. Litauische Studien. — Berlin, 1926. Hirt H. Indogermanische Grammatik. — Heidelberg, 1934, T. 6. Kazlauskas J. IvardZiuotiniy būdvardžių raida baltų kalbose. — Kalbotyra, 1972, 24 (1), p. 57-74. Klein D. Grammatica Litvanica ... . — Regiomonti ..., 1653. Koschmieder E. Primire und sekundire Funktionen. — Die Welt der Slawen. 1962, N 7, H. 4, S. 408-422. Kurylowicz J. The Inflectional Categories of Indo-European. — Heidelberg, 1964. Kurylowicz J. Indogermanische Grammatik. — Heidelberg, 1968, Bd. 2. Kurylowicz J. Fleksja przymiotnika w baltyckim a stowianskim. — Sprawozdania z Posie- dzefi Komisji Naukowych. Polska Akademia Nauk. Oddziat w Krakowie, 1969, t. 12, 2, s. 444-447. Kurschat F. Grammatik der littauischen Sprache. — Halle, 1876. Kurz J. [Otsersi Ha Bonpocki]. — B xx. : COopHHk OTBeTOB Ito £35IKO3HaHHIO (K IV Mex- NymapojmoMy Che3lly CiaBHocTOB). M., 1958, c. 86—90. Lietuvių kalbos gramatika / vyr. red. K. Ulvydas. — V., 1965, 1. Mareš F. V. [Orperst Ha sonpockl]. — B xu. : COOpPHHK OTBETOB HA BOMPOCH! NO s35IKO- apammio (K IV MexnynapoaHoMy che3ay cJiaBucroB). M. , 1958, c. 93-95. Meier G. F. Das Zéro-Problem in der Linguistik. — Berlin, 1961. Meillet A. Etudes sur L‘Etymologie et Le Vocabulaire du Vieux Slave. 2 ed. — Paris, 1902— 1905. 186 Miklosich F. Vergleichende Syntax der slavischen Sprachen. — Wien, 1874, — Ostermeyer G. Neue littauische Grammatik ans Licht gestellt [...]. — Kėnigsberg, 1791. Otrębski J. Gramatika języka litewskiego. — Warszawa, 1956, 3. Paul H. Deutsche Grammatik, Bd. 3, T. 4: Syntax. — Halle (Saale), 1956. Porzig W. Die Hypotaxe im Rigveda. — JF. 1923, Bd. 41, S. 210-303. Rosenkranz B. Zur Entstehungsgeschichte des bestimmten Adjektivs des Baltischen und Slavi- schen. — Die Welt der Slaven. 1958, 3, H. 2, S. 97— 100. Rosinas A. Ar baltų *i- *jo- resp. *i- *jū- kamienai buvo reliatyviniai ? — Baltistica. 1975, t. 11(2), p. 165-170, Safarewicz J. Uwagi o zaimkowej postaci przymiotnika w jezyku litewskim. — Sprawozdania z Posiedzen Komisji Naukowych. Polska Akademia Nauk. Oddziat w Krakowie, 1969, t. 12, 2, Ss. 443-444. Schleicher A. Littauische Grammatik. — Prag, 1856, 1. Schultzen T. Compendium Gramaticae Lithvanicae. — Regiomonti, 1673. Schwyzer E. Die nominale Determination in den indogermanischen [Sprachen. — KZ. 1936, Bd. 63, H. 3/4, S. 145-167. Seiler H. Relativsatz, Attribut und Apposition. — Wiesbaden, 1960. Senn A. Kleine litauische Sprachlehre. — Heidelberg, 1929. Senn A. Handbuch der litauischen Sprache. — Heidelberg, 1966, 1. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. — V., 1943, Specht F. Zur Bedeutung des Nasalvokals bei Daukša. — „Tauta ir žodis“, 1926, 4, S. 84 — 100. Specht F. Die Flexion der n-Stimme im Baltisch-Slavischen und Verwandtes. — KZ. 1932, Bd. 59, S. 213-298. Szemerényi O. Einfithrung in die vergleichende Sprachwissenschaft. — Darmstadt, 1970. Urbutis V. Žodžių darybos teorija. — V., 1978. Wackernagel J., Debrunner A. Altindische Grammatik. — Gėttingen, 1929, Bd. 3, T. 1; 1930, Bd. 3, T. 2. Valeckiené A. Dabartinés lietuviy kalbos ivardZiuotiniy būdvardžių vartojimas. — Kn.: Literatūra ir kalba. V., 1957, 2, p. 159-355. Valeckiené A. Dėl jvardZiuotiniy savybiniy įvardžių savarankiškumo. — Kalbos kultūra, 1964, 7, p. 46-47. Watkins C. Preliminaries to a Historical and Comparative Analysis of the Syntax of the ‘Old Irish Verb. — Celtica, 1962, vol. 6, p. 1—49. Wissemann H. Zur nominalen Determination. — IF. 1957, Bd. 63, H. 1, S. 61-78. Vondrdk W. Vergleichende slavische Grammatik. — Géttingen, 1908, 2. Vondrak W. Altkirchenslavische Grammatik, 2 Aufl. — Berlin, 1912. Vraciu A. Die Stellung des Baltoslavischen unter den indoeuropiischen Sprachen einschlies- slich der Sprachen des Balkans. — Linguistique Balkanique. 1977, 20, 3, p. 21 — 46; 1977 (a), 20, 4, p. 37-58. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos jvardziuotiniy būdvardžių istorijos bruožai. — V., 1957. Zinkevičius Z. Dėl įvardžiuotinių būdvardžių raidos. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1978, 18, p. 99—105. Zeichen und System der Sprache: Verėffentlichung des 1. Internationalen Symposions von 29. 9 bis 2. 10 1959 in Erfurt / Herausg. Hintzer F., Meier G. F., Seidel E., Steinitz W.— Berlin, 1962 (ZS) Apakun B. JĮ. CpaBHHre)ibHas THITONOTHS AHTJIMHŪCKOTO H PYCCKOTO S3bIKOB. — JI., 1979, Bensenncr D. Obruitas jmarsucTuka. — M., 1974, Bounaapko A. 5. Teopust MopdOojzoruueckux Kareropait. — JI., 1976. Bounnapko A. B. I'pammaTiyeckast KaTeropust H KOHTEKCT. — JI., 1971. Bonnapko A. B. IIpHHIAIE! OMMCAHAS KATEIOPHATBHBIX 3HAYCHHH MODOOJIOTHHECKHX dopM B COBPEMEHHBIX CJIABAHCKHX s35bIKAX, — B KH.: CnassHCKOe si3bIKO3Hanme: VIII MeXJIYHA DOJIHBIN 187 cbe31 CitaBHcTOB (3arpe6, JiroGjsina, ceHrT46ps 1978 r.) / Pen. xon. B. M. Bopkosckwit, O. M. Tpy- Gages, C. B. Bepanrreita, H. H. Tozicroit. M., 1978, ¢, 58—75. Baiinpux X. Tekcrosast OdyKkuas Opauny3ckoro apTukis. — Hosoe B 3apyGexHoHt THHIBAC- Ture. M., 1978, Bei. 8, c. 370—387. Bannpuec X. Si351xK. — M., 1973. Tax B. I". Teopernyeckas rpaMMaTrura (paniysckoro s351K2. — M., 1979. Tyxman M. M. O exuHHIEAX COMOCTABHTENHHO-THIIOIOrHYECKOro aHaJIH3a Tpa MMATH4eCKHX CHCTEM PpOJICTBEHHBIX S3BIKOB. — B KH.: CTpyKTYpHO-THIOJIOTH4eCKOe OMHCAHHE COBPEMEHHBIX TEDMAHCKHX s3sikos / Ors. pea. B. H. Spuesa. M., 1966, c. 22—23. Jlecannkas A. B. ,Cpemauii poz“ win KareropHs „OrrpejteJieHHOŠ Maccbi?“ — B xH.: ban- KaHCKHit JIHMHTBHCTHUeCKHi cGopruk / Ors. pea. T. B. Lassa. M., 1977, c. 275—293. Įlecanuxas A. B. K u3ydYeHHio paHHHX MEPHOIOB HCTOpHH anbanckoro s35IKA. — B KH.: IlpoGneMer oOuntero H repManckoro sssikosHamust | Pen. D. M. Mejmurosa H 1p. M., 1978, c. 103—115. Joxyana M. K sompocy 0 MopdĖojiornuecKHX MPOTHBOMOCTAB/IEHHAX (KPHTHKA TEOpHH Ou~ HAPHBIX KODDpEJISIOKIĖ B MOPHOIOrHH YemICKOro f3bika). — B kH.: S[3biko3Hanue B YexocitoBakuu | Pex. A. I'. llnpokosa. M., 1978, c. 88—118. Joxyaua M. K Bonpocy o Mopdhonoruyeckoit xareropun. — BA, 1967, Mo 6, c. 3—16. Hsanos Bau. B. Tanojnoras H cpaBHHTe/IbHO-HCTOpH4UeCKOe S3bIKO3HaHHe. — BS, 1958, Ne 5, c. 34—42. Herpuma E. YriorpeGrxenue HMeHHbIX HM MECTOMMEHHBIX (OPM HMEH IIpH]IaraTeJIbHbIX B CHuHOojajibHOM crucke I Hosropoackoit Jieroracu. — M3BecTHs OTJejieHHsi pycCKOTO sA3bIKa H CJIO- BecHOCTH poccmiickoit AH. Ilr., 1919, T. 23, xx. 1, c. 33—62. Ky3uenos II. C. Vcropuueckas rpaMMaTHKa pycckoro s35IiKa: Mopdonoras. — M., 1953. Kyms6axun C. M. ĮĮpeBge-U16pKOBHO-CJIABSHCKHH A3bIK. 2-e M3. — XapbKoB, 1913. Kypuaosuu E. P. 3amerkn O 3HaueHHH cosa. — BS, 1955, Ne 3, c. 73-81. Kypuaosuu E. Ouepku no manrsucrTake. — M., 1962. Kypuaosna E. O Meromax BHyTpeHHeil pexoHcTpykuud. — B ku.: HoBoe B JIMHIBHCTHKE. M., 1965, sui. 4, c. 400-433. Jleckun A. I'paMMaTHKa CTApOC/IaBSHCKOrO sabika. — M., 1890. Jlonamos IO. A. MecroxMeHHbiec IIOBTODbI ĮOINOJIHEeHHA B Gankanckux S3bIKAX. — JI,, 1978. Maprane A. OcoBki obuteit JmuurBucTHKH, — B ki.: HoBoe B JmusrskecTare, M., 1963, sbi. 3, c. 366— 566. Meiie A. Beenenne B cpaBHHTeJIbHOe M3YYCHHE HHIOEBPONEHCKHX H3BIKOB. — M.— JI., 1938. Meiie A. Obutecnassuckuit s351K. — M., 1951. O6Gnopcexuii C. II. O4epk# 110 HCTOPHH pyccKoro JMTEPATYPHOrO s3bIKa CTapuiero nepHo- ma. — M.—JI., 1946. INopxesnnckmii B. K. CpaBaHTeNbHAS IPDAMMATHKA CIABAHCKHX S503bIKOB, 2-e w31. — M., 1916, swim. 1. Cpasnarejibua 8 IPAMMATHKA TEDMAHCKHX s535IKOB / Ors. pea. M. M. I'yxmau. — M., 1963, T>3, Pyanes A. I". BuyrpeHHne 3aKOHOMEPHOCTH yrnotpebiieHus WMEHHBIX H MECTOHMMEHHBIX HDHJIATATEJILHLIX B JpeBHEpYcckoM si35IKe. — Slavia, 1957, roc. 26, ses. 2, c. 192-211. Ceanmes A. M. Crapociassackuit s351K. — M., 1952, 4. 2. Crenanos IO. C. Merojisi H MPHHIAIEI COBPEMEHHOM JIMHTBHCTHKH. — M., 1975. Tyanasa PO. O pa3ssuTHE KaTeropHH ONPEJEICHHOCTH B JATHIICKOM A3bIKė (ka MarepmaJIe Texcros XVI— XVIII sexos). — B rn.: Bajtruickne A3bIKH H HX B3AaHMOCBA3H CO C/IABIHCKHMM, (GHHEHO-YIOPCKAMH H TEDMAHCKHMH si3bikamu: Te3. JIOKJI. Hay. koud., mocB. 100-neTHio co MHA pox. akan. JI. Dumennna. Para, 1973. Mlaxmaros A. A. CHETaKCHC pYCCKOro si3bika. 2-e wan. — JI., 1941. Mennemse E. V. MHOrO3HAYHOCTh H CHHOHMMES B TrpaMMATHKCe. — M., 1970. Illepča JI. B. W36panssie paboTsl MO pycckomy s3biky. — M., 1957. 188 Uepusix II. $I. Mctopuyeckast rpaMmaTika pycckoro si3brKa. — M., 1954. Ounseann WU. Cnassno-6anrilickie ations. — Xapekos, 1911. Oupzeaun SI. M. ĮlpeBneiturne crapsHo-6anTHiiCKHe S3BIKOBbIE CBS3H. — Tp. Us-T 53. 1 mur-pei AH JIateCCP. Pura, 1953, Ne 2, c. 67—82. SAxyounckuii JI. II. V3 ucropnn HMEHH npujiaraTeJibHOro. — UH-T s35IKO3HAHHA: J[OKJIAJIbI Hu coobmenusa. M., 1952, Ne 1, c. 52—60. A. BAJIELIKEHE KATETOPHS OIIPE/ĮEJIEHHOCTH | HEOIPEJIEJIEHHOCTH H IIEPBOHAUAJIbHOE 3HAYEHUME MECTOHMEHHbIX ®OPM MMEH IIPHJIAT ATEJIbHbIX Pe3iomMe ABTOp BbVIeJIfET B JIMTOBCKOM S3LIKE KATETODHIO OIpEIeIeHHOCTH | HEOIpejICNEHHOCTH, B OCHOBE KOTODOI JIEXHT IIpOTHBOINOCTABJIEKHE (OYKKIMŪ IDpOCTLIX H MECTOHMEHHEIX (JOpM TIDH- JiaraTeJIbHbIX H CTpalįaTejIbHbIX IIpH4aCTHHŪ C HEeCKOJIbKHMH Da3HOBH/IHOCTSAMH HeHTpaJIH3AIHH. Ojimarko H3 TOM CHCTEMBI BBHIIAJAIOT MeCTOHMEHHbIC IpHJIaraTeJISHELIE, HMEIONIHEe OyYBKIMIO SM(aTHYECKOrO XapakTepa; HA ITpaHH JAHHOH KATETODHH HAXOJSTCA MEeCTOHMEHHbIE (OPMBI, obnamaronrse cabo BHIPAKEHHBIM 3HAYCHHEM ONDeJIeJIEHHOCTH. ABTOp UPHXOMHT K 3aKJIIOYEHHIO, YTO MECTOMMEHHBIC NpHjiaraTejisLHbIe GaJITHHŪCKHX H CJIa- BSHCKHX S3bIKOB BO3HHKJIH OT TaKHX CHHTAKCHYECKUX KOHCTPYKIM, B KOTODHIX MECTOMMEHHE *jo- ¢ IIpHJIaraTeJIbHbIM BbICTYMAJIO B COCTABE AIMO3HTHBHOTro 000POTA IrOCJIE CYIIECTBHTEILHOTO B TOM Xe ITO3HIHA H IIOBTOPHO YKA35IBAJIO Ha ONpemensieMsiil ItpejiMeT. Takum o6pa3oM, nepso- Ha4aJIbHOH (QyHKIMEH MeCTOMMEHHBIX IpHJIaraTEJILHEIX GbUT 2MĖAa3HC ompenenseMoOro mpeaMera IyTeM MOBTOPHOIO YKa3aHHs. 3HAYEHHE ONPEIeIeHHOCTH MECTOMMEHHBIX (DODM SABJIsIETCS BTODHY- HBIM, pa3BHBINHMCA OT sMbaTudeckoit ux Gyuxuun. OTCYTCTBHE MECTOMMEHHBIX NPHJIATATENbLHBIX CO 3HAYCHHEM OIIPEJICTICHHOCTH B IOr0-3alla IHBIX TOBOPAX JIATOBCKOI'O A3bIKA OO BACHAETCS a BTOPOM Kak siBJieHHe, oTpaxarouiee Oosiee JIpEBHHH CIO Pa3BHTHS MECTOMMEHHBLIX IpHIaraTeJIbHEIX. MecronMeHnHbie ()OpMbLI MECTOMMEHWI H YHCIIHTENBHLIX B JIATOBCKOM S3bIKE TaKkKe IO CHX HOD HOCAT sMbaTnyecknit XapakTep H He OOJIAJNAIOT 3HAYEHUEM ONDpeEJIEJIEHHOCTH. ITo cBoeMy 06pa30BaHHiO H NMEPBOHAYATLHOMY 3HAYEHHIO MECTOMMEHHbIe (OpMEI (BMecTe C Onpe/ieNAeMbIM CYMIeCTBHTEJIbHLIM) B OAJITHŪCKHX H CJIABARCKHX S3bIKaX MpeACTaBisioT coboit mapajuieslb ¢ COOTBETCTBYIONIHMH KOHCTDYKIKAMH TOTO XC MECTOHMEHHA *jo- MHIOMPAHCKHX H rpeuecKOoro ;53bIKOB, ABTODp IojiaraeT, YTO MECTOMMEHHBIE ODpHJIATraTeJILHbICE, YLH HCTOKH HaXO- HATCH B ryryOOKON ĮIDEBHOCTH, MOTIMIH IIpOH3OHTH OT BEILICYIOMAHYTELIX KOHCTDpYKIIKŪ B GanThiic- KHX M CJIABSHCKHX SB3LIKAX Kak IIapaJUIejJIbHOC SIBJICHHE. A. VALECKIENE THE CATEGORY OF DEFINITENESS | INDEFINITENESS AND THE ORIGINAL FUNCTION OF THE DEFINITE ADJECTIVES Summary An attempt is made to establish in Lithuanian the category of definiteness / indefiniteness whose realisation is the opposition between definite and indefinite adjectives and passive parti- ciples with some neutralizations of marked forms. The author concludes that the definite adjectives in Baltic and Slavic have been derived from syntactical constructions, whose pronoun *jo- with the adjective, following the noun, constitut- ed the apposition group and referred once again to the same object, as the noun, modified by the adjective. Thus the original function of the definite adjectives was to emphasize the object, once again referring to it. The function of definiteness for these forms is secondary, and has devel- oped from the emphatic function. The conclusion is drawn that by their formation and original function the definite adjectives (along with nouns) are parallel to the corresponding constructions in Old Indo-Iranian and Greek. Having roots in the old times the definite adjectives might have been evolved from the above men- tioned constructions in Baltic and Slavic as a parallel phenomenon. 189