Dėl lietuvių kalbos kauzatyvinių konstrukcijų semantikos

LIETUVIŲ KALBOS SINTAKSĖS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXV (1986) GERTRŪDA SAVIČIŪTĖ DĖL LIETUVIŲ KALBOS KAUZATYVINIŲ KONSTRUKCIJŲ SEMANTIKOS $ 1. Kalbotyroje seniai žinoma turinio ir formos asimetrijos problema (kai forma turi ne vieną reikšmę, o reikšmė nusakoma ne viena forma) yra artimai susijusi ir su lietuvių kalbos priežastinių veiksmažodžių semantikos tyrinėjimu. Lietuvių kalbos morfologiniai kauzatyvai, t. y. veiksmažodžiai, kuriems kauzatyvinę reikšmę suteikia priesagos -(d)inti, -(d)yti ir Jarba šaknies balsių kaita, be kategorinės savo reikšmės, turi ir kitų reikšmių atspalvių. Glaudžiausiai jie yra susiję su priežasties, padarinio ir tikslo reikšmėmis. Daugumas tyrinėtojų kauzatyvinius veiksmažodžius laiko priežasties — padarinio santykių raiškos priemone. Antra vertus, jų reikšmė paprastai aprašoma perifraze, sutampančia su sudėtiniu prijungiamuoju tikslo sakiniu „daryti taip, kad + tariamoji nuosaka“. Tikslo reikšmės atspalvio suvokimas išryškėja ir kai kuriuose kauzatyvinių veiksmažodžių apibrėžimuose. Plg.: „Kauzatyviniai veiksmažodžiai . žymi veiksmą, atliekamą tam, kad vyktų (c uemsio, 4TOGbI COBEpIIANOCH) veiksmas, išreikštas motyvuojančiuoju veiksmažodžiu: auginti „daryti, kad augtų“ (: augti), dėginti „daryti, kad degtų“ (: degti)“ (Sikaitrexe 1968, 11; plg. dar: Paulauskienė 1967, 11; Jakaitienė 1968, 227; Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976, 110 ir kt.). Minėta perifrazė vartojama ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (1972) (toliau — DŽ), kai dėl tam tikrų priežasčių veiksmažodžio negalima žymėti sutrumpinimu prž., kuriuo žymimi priežastiniai veiksmažodžiai, tačiau viena ar kelios jo reikšmės yra kauzatyvinės. Pvz.: ištekinti 1. padaryti, kad išbėgtų, ištekėtų: Ištekinti sulą; blizginti 1. daryti, kad blizgėtų: Blizginti batus. „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (1971, 25) (toliau — LKG) priežastiniai veiksmažodžiai apibrėžiami nurodant tikslo semantinį komponentą. Tačiau veiksmažodžiai, padaryti su priesaga -inti iš garsų veiksmažodžių, aprašomi pabrėžiant priežasties — padarinio santykius: „Šie veiksmažodžiai reiškia veiksmą, kuris yra pagrindinių veiksmažodžių reiškiamo veiksmo priežastis (išretinta mūsų — G. S.)“ (LKG 1971, 264). Kauzatyvų semantinis aprašymas aktualus ne tik lietuvių kalbotyrai. Minėta perifrazė, sutampanti su sudėtiniu prijungiamuoju tikslo sakiniu, yra vartojama ir kitų kalbų tyrinėtojų (Hensnxos 1969, 106; 3omnorosa 1973, 290 ir kt.). A. Filipovas, šia perifraze aprašydamas rusų kalbos kauzatyvinius veiksmažodžius, pažymi, kad jie turi ne tik veiksmo skatinimo reikšmę, bet ir reikšmę veiksmo, kuris yra to skatinimo padarinys (Oujxunnos 1978, 90). V. Nedialkovas ir G. Silnickis 157 laiko kauzaciją sinonimiška priežasties — padarinio kategorijai. Be to, jie nurodo, kad kauzuojamoji būsena yra ir galutinis kauzuojančiosios situacijos tikslas (HensaunkoB, Cujstauxniū 1969, 6—7). Amerikiečių lingvistikoje kauzatyviniai veiksmažodžiai paprastai transformuojami į analitines konstrukcijas su veiksmažodžiais to make, to cause. Iš abstrakčios struktūros It makes S „Tai verčia S“ N. Chomskis išveda struktūrą It makes John afraid „Tai verčia Džoną bijoti“, o iš jos — sakinį /t frightens John „Tai gąsdina Džoną“. Simbolis S čia reiškia subjektą ir jo būseną, t. y. John is afraid „Džonas bijo“ (Xomckumii 1972, 173). Generatyvinés semantikos atstovai visus kauzatyvinius pasakymus išveda iš vienos giliosios struktūros, turinčios gilųjį kauzacijos elementą CAUSE. Tačiau antra vertus, jie iškelia mintį, kad tarp uždarųjų ir atvirųjų kauzatyvų (t. y. tarp kauzatyvinių veiksmažodžių ir jų aprašymui vartojamų perifrazių) yra ir tam tikru skirtumų (Partee 1971, 7—8; Cruse 1972, 520—528; plg. dar ApyrtoHoBa 1976, 167). Įdomus yra A. Wierzbickos pasiūlytas kauzatyvinių konstrukcijų aprašymas: jos skaidomos į kelias frazes, sujungtas priežasties — padarinio reikšmės jungtukais ir vartojamas modalinis veiksmažodis. Pvz., sakinys Adomas peiliu padidino skylę sienoje aprašomas taip: (1) Skylė sienoje padidėjo, (2) todėl kad, (3) Adomo kūnas palietė peilį, (4) ir, (5) pajudėjo, (6) taip kad, (7) peilis palietė sienos paviršių, (8) todėl kad, (9) Adomas to norėjo (Wierzbicka 1969, 74). Toks aprašymas rodo, kad subjekto — ypatingos žmogiškos esybės — valia, noras yra jo aktyvaus veiksmo priežastis. | Kauzatyvinių konstrukcijų modalumo atspalvį pastebi ir kiti tyrinėtojai (plg. 3ojxoroBa 1973, 280). Tačiau mūsų atlikta analizė parodė, kad kauzatyvy aprašymas perifraze „daryti taip, kad + tariamoji nuosaka“ ar vartojant modalinį veiksmažodį yra galimas tik tada, kai subjektas kauzatorius gali sąmoningai siekti rezultato, t. y. kai pasakomas daiktavardžiu, reiškiančiu sąmoningą būtybę, paprastai asmenį. Aprašant sakinį Lietus šieną supūdė, nenatūralu sakyti Lietus padarė taip, kad šienas supūtų ir visai neįmanoma — Šienas supuvo, todėl kad lietus to norėjo. § 2. Turėdami galvoje tai, kas pasakyta, čia bandysime trumpai paliesti vieną kitą ypatybę, lemiančią kauzacijos reikšmės grynumą ar mišimą su artimomis jai tikslo, padarinio ir priežasties reikšmėmis. Kad atskirtume kauzaciją nuo priežasties, kalbamuosius veiksmažodžius čia vadinsime kauzatyviniais, o sakinius, kurių tariniais jie eina, — kauzacijos sakiniais. Kauzacijos sakiniuose randame 4 sintaksinius semantinius komponentus, išreiškiančius 2 situacijas. Kauzuojančioji situacija susideda iš (1) subjekto kauzatoriaus ir (2) kauzuojančiojo veiksmo; kauzuojamoji situacija (kauzacijos objektas) — iš (3) kauzuojamosios situacijos subjekto ir (4) kauzuojamojo būsenos pakitimo arba veiksmo (plg. Savičiūtė 1985, 237). Šiame straipsnyje bandysime apžvelgti minėtųjų kauzacijos komponentų semantikos ypatybes ir palyginti jas su tikslo bei priežasties sakinių ir konstrukcijų bei 1582 nusakomųjų padarinio reikšmės sakinių atitinkamų komponentų analize (plačiau žr. CaBuurore 19801, 19802). Remdamiesi šia analize, bandysime parodyti, kuriais atvejais adekvačia galime laikyti perifrazę, sutampančią su sudėtiniu prijungiamuoju tikslo sakiniu, ir kuriais — mūsų siūlomą perifrazę, sutampančią su nusakomuoju padarinio reikšmės sakiniu. $ 3. Kauzuojantysis veiksmas paprastai apibūdinamas daugiareikšmiu veiksmažodžiu daryti. Šį veiksmą atitinka perifrazės komponentas „daryti taip, kad“, o formaliai jis išreiškiamas veiksmažodžio kauzatyvine priesaga ir / arba šaknies balsių kaita. Detalizuoti kauzuojančiojo veiksmo semantiką nėra lengva kaip tik dėl jo gramatinės išraiškos. Tam dažnai prireikia konteksto ar žinojimo, kaip realiai gali būti sukeliamas (kauzuojamas) pamatiniu žodžiu išreikštas veiksmas. Dažnai kauzatyviniai veiksmažodžiai reiškia aktyvų fizinį kauzuojantįjį veiksmą, pvz.: ardyti, dilinti, draikyti, girgždinti, gurinti, judinti, kiužinti, lipdyti, nardinti, trupinti ir t. t. Šio tipo kauzatyviniai veiksmažodžiai yra semantiškai artimi tikslo konstrukcijų ir sakinių tariniais einantiems veiksmažodžiams, kurie paprastai taip pat reiškia aktyvų fizinį veiksmą, pvz.: dirbti, eiti, lėkti, nešti, važiuoti ir t. t. Gana didelė grupė kauzatyvinių veiksmažodžių gali reikšti ir aktyvų fizinį kauzuojantįjį veiksmą ir netiesioginį kauzuojantįjį poveikį žodžiu, leidimu, sąlygų sudarymu, netrukdymu ir pan., pvz.: alkinti, didinti, gadinti, gydyti, girdyti, lėkdinti, naikinti, tildyti, tobulinti, žiodyti ir t. t. Nedaugelis kauzatyvinių veiksmažodžių turi kauzuojančiojo veiksmo reikšmę „leisti, sudaryti sąlygas, netrukdyti“, pvz.: dvisinti, gižinti, gulinti, plėkinti, pūdyti ir.t.:t. Yra ir tokių kauzatyvinių veiksmažodžių, kurie reiškia ne kauzuojantįjį veiksmą, o kauzuojančiąją būseną, t. y. būseną, galinčią veikti objektą. Pvz.: Saulė blukina marškinius, rudina rankas, žilpina akis; Lietus žemę pažliugino — Saulė šviečia, todėl marškiniai blunka, rankos runda, akys žilpsta; Lietus lyja (lijo), todėl žemė pažliugo. Kalbamoji kauzatyvinių veiksmažodžių ypatybė — kauzuojančiojo veiksmo ar būsenos aktyvumas, matyt, yra ir seniai Žinomo kauzatyvinių ir iteratyvinių veiksmažodžių formos ir reikšmės panašumo pagrindas. Priežastinio veiksmo ar būsenos intensyvumas pabrėžiamas ir nusakomuosiuose padarinio reikšmės sakiniuose. Pvz.: Žirgą taip nujodęs, jog žirgas pakritęs S. Dauk.; Taip išdėjo, taip išdirbo, jog Suva mėsos neėstų J. Jabl; Aš taip nustebau, kad nė žodžio negalėjau atsakyti NdŽ I 420. Taigi tiek kauzacijos, tiek padarinio sakiniams yra būdingas kauzuojančiojo / priežastinio veiksmo ar būsenos intensyvumas. Priežasties sakinių ir konstrukcijų atitinkamas komponentas taip pat yra neribotos semantikos, tik čia dažnai priežastinio veiksmo ar būsenos intensyvumas neakcentuojamas. Plg.: Neatéjo todėl, kad lijo; Nelaimė įvyko dėl darbuotojo aplaidum'o „Darbuotojas buvo aplaidus, todėl įvyko nelaimė“ ir t. t. Šios analizės rezultatai parodė kai kuriuos kauzacijos reikšmės mišimo su tikslo bei priežasties reikšmėmis dėsningumus. Kuo aktyvesnis kauzuojantysis veiks159 mas, tuo kauzacija artimesnė tikslui. Kuo mažesnis kauzuojančiojo veiksmo ar poveikio aktyvumas, kuo kauzuojantysis poveikis artimesnis būsenai, tuo kauzacija artimesnė priežasčiai. Kauzatyvinių veiksmažodžių kauzuojančiojo veiksmo ar poveikio semantika beveik sutampa su nusakomųjų padarinio reikšmės sakinių priežastinio veiksmo semantika. § 4. Kauzuojantijį veiksmą ar poveikį ir jo subjektą sieja semantinio derinimo dėsnis. Aktyvaus fizinio kauzuojančiojo veiksmo veiksmažodžiai yra derinami sakinyje su subjektu, galinčiu atlikti tokį veiksmą. Dažniausiai kauzacijos sakinių veiksniu eina daiktavardžiai, reiškiantys gyvą būtybę. Asmenį ar protingą gyvūną reiškiančio daiktavardžio vartojimas kauzacijos sakinio veiksnio pozicijoje — viena iš kauzacijos ir tikslo reikšmių mišimo sąlygų, nes tikslo sakinių ir konstrukcijų veiksniu gali eiti tik daiktavardis, reiškiantis asmenį ar protingą gyvūną. Tik su gyvu sąmoningu subjektu derinami sakinyje tie veiksmažodžiai, kurie gali reikšti kauzuojantįjį žodinį poveikį. Ypač daug yra tokių veiksmažodžių, kurie gali reikšti ir aktyvų fizinį kauzuojantįjį veiksmą, ir Žodinį kauzuojantįjį poveikį. Šiuo pagrindu skiriame du subjektų kauzatorių tipus: 1) subjektas vykdytojas, t. y. subjektas kauzatorius, kuris atlieka fizinį kauzuojantįjį veiksmą ir 2) subjektas iniciatorius, t. y. netiesioginio nefizinio kauzuojančiojo poveikio subjektas (plg. Amucosa 1971, 98). Labai didelę grupę sudaro tie kauzatyviniai veiksmažodžiai, kurie gali būti derinami su bet kokios semantikos subjektu, galinčiu daryti aktyvų poveikį (nebūtinai tiksliškai ir sąmoningai). Tai asmuo, gyva būtybė, gamtos jėgos, daiktas, abstrakcija. Pvz.: baikštinti [Zmogus, vilkas, baisūs pasakojimai...], deginti [Zmogus, ugnis, liepsna, saulė...], gaivinti [žmogus, gėrimas, vaistai, vėsa, vėjas, lietus...], judinti (žmogus, gyvūnas, vėjas ...], lenkti, laužti [žmogus, gyvūnas, vėjas, krovinys ...], plėšti [Zmogus, gyvūnas, vėjas, sprogimas, Žaibas ...], šaldyti (Žmogus, šaltis, šalna ...], rėkšti [žmogus, banga ...], varginti [Zmogus, darbas, kelionė ...] ir t. t. Subjekto semantika neribota ir kitų kalbų kauzatyvų (Hemsnxos 1971, 9). Visai nedidelę grupę sudaro tie kauzatyviniai veiksmažodžiai, šalia kurių veiksnio poziciją gali užimti negyvus daiktus (ppr. gamtos jėgas) reiškiantys daiktavardžiai, pvz.: permerkti, žliuginti [lietus], giedrinti [vėjas], Zilpint! [sautės spindulys, Tyški šviesa] ir t. t. Gana laisvas yra ir nusakomųjų padarinio reikšmės sakinių pagrindinio dėmens veiksnio bei tarinio semantinis derinimas. Pvz.: Vežėjas sutempė vadžias, net abu žirgu ant paskutinių kojų sustojo NdŽ 1 175; Liūtas taip suriko, net medžių lapai sudrebėjo NdŽ II 175; Vėjelis pūtė, net giria ūžė (d.) Ktv (LKŽ VIII 737); Ir visoki žiedeliai teip tarp savę pinas, — kad iš tolo tik regis gražus margumynas A. Baran. Visais atvejais, kai kauzacijos sakinio veiksniu eina negyvą daiktą reiškiantis daiktavardis, atsiranda būtinas semantinis kauzacijos komponentas — aktyvaus poveikio reikšmė, bet negali būti poveikio sąmoningumo, tiksliškumo komponento. Ši ypatybė būdinga ne tik lietuvių, bet ir kitų kalbų kauzatyvams, plg.: vėjas 160 nulaužė šaką — the wind broke the branch; naujienos pralinksmino mane — the news cheered me up (Kapnyserie 1976, 34). Pateiksime dar pavyzdžių, iš kurių matyti, kad esant negyvam subjektui kauzatoriui, negali būti kauzuojančiojo veiksmo tiksliškumo: Lietus žemę ištežino DŽ 256; Saulė nutirpdė sniegą DŽ 461; Vėjas sučiužino medžių lapus DŽ 752; Jo balsas visą sodą skardeno DZ 705; Tai išblankino liga Rdm(LKŽ I 885); Rožinė spalva ją kiek pablyškina DŽ 472; Mokėjau daug dainų — laikas užmaršino DŽ 893; Senį senatvė nubalino DŽ 434; Matyt, vargas sukumpinęs kupron Rdš(LKŽ VI 877); Berniokas keturius metus turėjo, škarlatina uždusino Šš(LKŽ II 920); Kraujas dunksteli į galvą ir nuraudina veidą, net akių baltymus Vaižg; Ledas ežere išdusino žuvis DZ 229; Ratai krato jo kūnq, drebina plaučius krūtinėje Š ir t. t. Šio tipo sakiniams kauzacijos perifrazės „daryti taip, kad -+tariamoji nuosaka“, sutampančios su tikslo sakiniu, pritaikyti negalima. Šie sakiniai artimesni priežasties ir padarinio sakiniams. Tai rodo ir tas faktas, kad dažnai tie sakiniai lengvai transformuojami į sakinius su priežasties konstrukcijomis, sudėtinius priežasties sakinius ar nusakomuosius padarinio reikšmės sakinius. Pvz.: Žemė ištežo nuo lietaus; Kraujas dunksteli į galvą, todėl (ir) veidas nurausta; Ratai taip krato jo kūną, kad plaučiai dreba krūtinėje ir pan. Šio tipo kauzacijos artimumas priežasčiai pastebimas ir kitose kalbose (plg.: Apyrioxosa 1974, 168; Kopum 1981, 54—55). Nusakomieji padarinio reikšmės sakiniai taip pat gali būti transformuojami į priežasties sakinius. Pvz., Žalčio dantys tokie smulkučiai, jog negalėtų jais nė įdrėksti žmogui J. Jabl — Žaltys negalėtų nė įdrėksti žmogui, nes jo dantys labai smulkučiai. Subjekto kauzatoriaus (asmens) veiksmo tiksliškumas, sąmoningumas dažnai laikomas labai svarbiu kauzacijos požymiu (plg.: 3omorosa 1973, 284; Kpuuunxaiite 1979, 49). Tačiau net ir tais atvejais, kai subjektas kauzatorius yra gyvas ir sąmoningas, turime skirti du kauzacijos tipus: 1) tiksliška (sąmoninga) kauzacija ir 2) netiksliška (nesąmoninga) kauzacija (Plg.: Kastovsky 1973, 276—277; 3oxnorosa 1973, 284—285; Person 1975, 27—28; Kapnysere 1976, 34). Pirmajam kauzacijos tipui priklausytų tokie veiksmažodžiai, kaip: atpratinti, įlaipinti, tikinti, tildyti, valgydinti ir t. t. Tarp nusakomųjų padarinio reikšmės sakinių taip pat yra pavyzdžių, artimų pirmojo tipo kauzatyvams. Pvz., Jankauskų Kazys pakabino savo paukščiukus ant siūlų taip, kad jie tartum gyvi sukinėjosi ir plaukė palubėje V. Myk-Put. Antra vertus, yra nemažai veiksmažodžių, kurie semantinį kauzuojančiojo veiksmo tiksliškumo komponentą gali turėti ar neturėti priklausomai nuo konteksto, t. y. gali priklausyti ir 1, ir 2 kauzacijos tipui. Pvz.: tyčia ar netyčia nutraukti [virvę], pražudyti [žmogų], sukiužinti [puodą], pagadinti [laikrodį], virkdyti [brolius], išgurinti [langą], aušinti [pieną], apdilinti [peilį], apsmilkyti [lempos stiklą] ir t. t. Toks pat dviprasmiškumas galimas ir padarinio sakiniuose. Be konteksto negalime pasakyti, ar subjektas sąmoningai siekė rezultato, pvz.: Motyna taip sušuko, jog ir 161 kaimynai išgirdo Žem; Tokią gražią dainą padainavau, kad visi juokiasi Vlkvy (LKG III 839). Tikslo sakinių ir konstrukcijų subjekto veiksmas ne tik aktyvus, bet ir visuomet sąmoningas, tiksliškas, pvz.: Išsiuntė vaikus, kad grybų prigrybautų Grž(LKŽ V 35); Įsidėk duonos, sūrį, peilį ant kelio (kelionei) J; Kirsk, daužk, kad anas sa[vo] motinos nepažint Rod(LKŽ II 334). Taigi su tikslo reikšme galime sieti tik pirmojo tipo kauzaciją, t. y. kai gyvas sąmoningas subjektas tiksliškai, sąmoningai siekia rezultato. Kitais atvejais kauzacija artimesnė priežasties ir padarinio reikšmėms. § 5. Visiems lietuvių kalbos morfologiniams kauzatyvams yra būdinga kauzuojančiojo veiksmo ar būsenos kryptis į objektą, nors ne visada vienodai ryški. Tai, kad veiksmas kreipiamas į objektą, lietuvių kalbotyroje laikoma pagrindiniu kauzatyvumo ir tranzityvumo požymiu. Tačiau mūsų atlikta analizė parodė, kad tiesioginio objekto buvimas kauzacijos sakinyje bei to objekto semantika priklauso nuo kauzatyvinio veiksmažodžio semantikos. Tam tikras objekto ir veiksmažodžio semantinis derinimas kalbotyroje jau yra žinomas. Pastebėta, kad abstraktų veiksmą reiškiantys veiksmažodžiai yra silpniau susiję su objektu negu reiškiantys konkretų veiksmą. Jei prie konkrečios reikšmės veiksmažodžio nėra objekto, veiksmažodžio reikšmė gali būti nepakankamai aiški (Memaxnnnos 1978, 193; plg. dar Spnesa 1972, 4—19). Aktyvaus (dažniausiai gyvo) subjekto aktyvus fizinis kauzuojantysis veiksmas yra griežtai nukreiptas į objektą, pvz., Jis išdaužė langą. Priešingai, objektinis kryptingumas bus mažiau ryškus, esant menkai aktyviam (dažniausiai negyvo) subjekto kauzatoriaus poveikiui, pvz., Toji knyga jį labai išgarsino DZ 231. Kauzatyvinis veiksmažodis, esantis šalia negyvo subjekto, gali būti ir be objekto. Pvz.: Įtemptas darbas vargina žmogų DŽ 917 — Įtemptas darbas vargina; Šaltas vėjas jį atgaivino — Šaltas vėjas gaivina ir t. t. Gyvas subjektas sakiniuose, neturinčiuose objekto, dažnai atrodo neįprastas, pvz., Žmogus vargina, šildo, gaivina. Remdamiesi tuo, kas pasakyta, galime skirti 1) tikslišką (sąmoningą) ir 2) netikslišką (nesąmoningą) objektinį veiksmo kryptingumą. Pirmasis tipas galimas tik esant gyvam sąmoningam subjektui kauzatoriui, antrasis — galimas esant bet kokios semantikos subjektui kauzatoriui. Pirmojo tipo objektinis kryptingumas yra artimas tikslo sakinių ir konstrukcijų objektiniam kryptingumui, antrojo tipo — priežasties sakinių ir konstrukcijų silpnam objektiniam krypNusakomieji padarinio reikšmės sakiniai gali turėti abiejų tipų objektinį kryptingumą. Antrasis tipas čia dažnesnis, nes šių sakinių pagrindinio dėmens veiksniais kiek dažniau gali eiti daiktavardžiai, reiškiantys negyvus daiktus, o tariniais — veiksmažodžiai, reiškiantys būsenas. Padarinio sakinių rezultatas (sąlygiškai jį galime pavadinti objektu) net esant gyvam subjektui, dažnai gali būti nelauktas arba toks, kurio subjektas sąmoningai nesiekė. Pvz.: Dirbau, trūsiaus, net rankos nutirpo NdŽ II 175; Taip šaudė, kad net langai byrėjo Grž(LKŽ VIII 737); Jos taip daugel pasakų vapa, kad jau ir ranka kuodelį pešt užsimiršta K. Donel. 162 Morfologiniai kauzatyvai kur kas dažniau turi sąmoningai į objektą nukreiptą veiksmą. Pvz.: Sodybą apaugink medžiais, bus gražesnė Rm(LKŽ I 464); Veršiukus iš ryto anksti girdo Ldvn(LKZ III 333). Kauzacijos objektas — tai kauzuojamoji situacija, susidedanti iš subjekto ir tam tikro proceso (būsenos pakitimo ar veiksmo). Ypač išryškėja ši ypatybė tada, kai kauzacijos sakiniai lyginami su sakiniais, turinčiais kauzatyvinio veiksmažodžio pamatinį Žodį. Pastaruosiuose sakiniuose veiksnio poziciją užima daiktavardis, kauzacijos sakinyje ėjęs papildiniu. Pvz.: Mitinu gyvulius, Žmones: Gyvuliai, žmonės minta; Motina migina vaiką: Vaikas miega (Jablonskis 1957 I 137). Tokie procesus reiškiantys pasakymai, kaip anglų k. The door opened „Durys atsidarė“, The soup is heating „Sriuba šyla“ paprastai laikomi pagrindiniais, o iš jų išvedami kauzatyviniai pasakymai, reiškiantys ne tik procesą, bet ir kauzuojantįjį veiksmą: Linda opened the door „Linda atidarė duris“, Linda is heating the soup „Linda šildo sriubą“ (Ueūd 1975, 149; plg. dar Smith 1972, 136). Taigi kauzuojamoji situacija, arba kauzacijos objektas (subjektas -+ procesas), yra santykiškai savarankiška, o kauzacija šio proceso atžvilgiu yra fakultatyvi (Paulauskienė 1973, 23—24; Kpuuunkaiite 1979, 48). Kauzuojamasis procesas paprastai yra ne pastovus (kai subjektui nieko neatsitinka), o besikeičiantis, t. y. kauzuojamas subjekto būsenos kitimas ar veiksmas (Kpunuuxkaiire 1979, 48) augti, gerti, gyti, lašėti, nokti, valgyti, žilti ir t. t. Pvz.: Medis auga; Veršis geria; Žaizda gyja ir t. t. Priklausomai nuo leksinės savo reikšmės šie veiksmažodžiai gali būti derinami su gyvu ar negyvu kauzuojamosios situacijos subjektu. Tik su asmenis ir gyvūnus reiškiančiais daiktavardžiais, kauzacijos sakinyje užimančiais papildinio poziciją, gali būti derinami kauzatyviniai veiksmažodžiai lakdinti (: lėkti), landinti (: lįsti), lesinti (: lesti), valgydinti (: valgyti) ir kt. Nusakomuosiuose padarinio reikšmės sakiniuose padarinio situacija taip pat gali būti sudaryta iš gyvo ar negyvo subjekto ir jo būsenos pakitimo bei gyvo subjekto ir jo veiksmo (plg. anksčiau pateiktus padarinio sakinių pavyzdžius). Pastebima tam tikra kauzacijos reikšmės priklausomybė nuo objekto semantikos. Skiriama „reikalavimo“ kauzacija („causation by command“) ir tiesioginė fizinė kauzacija („causation by direct physical action“). Pirmoji būna esant „agentiniam“ objektui, o antroji — esant „objektiniam“ objektui (Cruse 1972, 251 —253). Kai kauzuojamosios būsenos ar veiksmo subjektas aktyvus ir sugeba priešintis kauzuojančiajam veiksmui, pastebimas tam tikras kauzuojančiojo veiksmo silpnėjimas. Žodinė (arba „reikalavimo“ — „causation by command“) kauzacija yra mažiau aktyvi negu tiesioginė fizinė kauzacija. Esant „agentiniam“ objektui (t. y. gyvam kauzuojamosios situacijos subjektui), galimi abu kauzacijos tipai; esant „objektiniam“ objektui (t. y. negyvam kauzuojamosios situacijos subjektui), negali būti žodinės kauzacijos. Kauzuojamoji situacija paprastai esti reali. Kalbėtojas suvokia kauzuojamąjį veiksmą ar būseną kaip įvykusią, vykstančią ar vyksiančią (plg. Shibatani 1976, 163 1). Mūsų nuomone, šią ypatybę atspindi ir tradicinis lietuvių kalbos kauzatyvinių veiksmažodžių aprašymo būdas, kai kauzatyviniai veiksmažodžiai gretinami su jų pamatiniais ZodZiais, pvz.: kreipti (: krypti), lenkti (: linkti),| plėšti (: plyšti) (LKG 1971, 227; ir kt.). Panašiai elgiamasi ir žodynuose: DŽ kauzatyviniai veiksmažodžiai siejami su pamatiniais ZodZiais, vartojant sutrumpinimą prZ., LKŽ, — vartojant sutrumpinimą caus. Ypač aiškiai kauzuojamosios situacijos realumo suvokimą atspindi minėtas siejimas sakinių, turinčių kauzatyvinį ir atitinkamą nekauzatyvinį veiksmažodį, pvz., Motina migina vaiką — Vaikas miega. $ 6. Kauzacijos sakinių komponentų semantika yra artimiausią nusakomųjų padarinio reikšmės sakinių atitinkamų komponentų semantikai. Todėl ir siūlytume kauzacijos sakinius aprašyti perifraze „daryti taip kad + tiesioginė nuosaka“, sutampančia su nusakomuoju padarinio reikšmės sakiniu. Reikia pripažinti, kad vienu kitu atveju kauzacijos sakinys gali ir nereikšti kauzuojamosios situacijos realumo. Semantinį realaus padarinio (t. y. kauzuojamosios situacijos) reikšmės komponentą lengvai pastebime sakinyje Gydė gydė ir sugydė DZ 757, tačiau jo nėra sakinyje Jis mane tuo dalyku tikino, bet neįtikino DZ 850. Sakiniai Gydytojas gydo ligonį, Vaikas medžio šaką laužia gali ir nereikšti to, kad „ligonis gyja“, ar „medžio šaka lūžta“. Šie sakiniai, priklausomai nuo konteksto, - gali reikšti vien subjekto kauzatoriaus veiksmo intencionalumą ir būti artimesni perifrazei, sutampančiai su tikslo sakiniu. Galutinai nepasiekto rezultato reikšmė kartais gali priklausyti nuo kauzatyvinių veiksmažodžių pradėtinės reikšmės. J. Jablonskio nuomone, lietuvių kalbos kauzatyviniai veiksmažodžiai, padaryti iš intranzityvinių veiksmažodžių, visada turi pradėtinę reikšmę (verba inchoativo-causativa) (Jablonskis 1957, 136). Šis faktas, matyt, taip pat patvirtina perifrazę „daryti taip, kad + tariamoji nuosaka“, nes tariamosios nuosakos formos leidžia nenurodyti ne tik gramatinio laiko, bet ir veiksmo baigtumo. Todėl gesinu žvakes galime aprašyti perifraze „darau taip, kad žvakės gestų“. Tačiau dažniausiai kauzuojamoji situacija vis dėlto suvokiama kaip reali. Jei galutinis rezultatas ir nepasiekiamas, tai galima sakyti, kad jis „pradedamas pasiekti“ ir bus pasiektas ateityje. Tokią kauzuojamosios situacijos traktuotę ypač remtų kauzuojančiojo ir kauzuojamojo veiksmo ar būsenos raiška tuo pačiu veiksmažodžiu — pirmuoju atveju formaliomis (priesaga ir | arba balsių kaita), antruoju — leksinėmis priemonėmis (veiksmažodžio šaknimi). Todėl gesinu žvakes galima aprašyti (1) „darau taip, kad“ + (2) „žvakės gęsta“ arba (1) „darau taip, kad“ + (2) „žvakės pradeda gesti (ir užges)“. Perifrazės „daryti taip, kad + tariamoji nuosaka“ vartojimą, matyt, galima paaiškinti dar ir tuo, kad kauzatyviniai veiksmažodžiai paprastai aprašomi imant jų bendratį. Tad visai natūralu, kad imama tariamoji nuosaka, labiau atitinkanti bendratį, o ne tiesioginė nuosaka, kuria reiškiamas laikas. Priešingai, aprašant veiksmažodžių asmenuojamąsias formas ir ypač kauzatyvinius veiksmažodžius sakinyje, labiau tinka tiesioginė nuosaka. Plg.: auginti „daryti taip, kad augtų“, bet — auginu „darau taip, kad auga“, užauginau — „padariau taip, kad užaugo“. 164 Perifrazę, sutampančią su tikslo sakiniu, patogiau vartoti tada, kai norime pabrėžti kai kurių kauzatyvinių veiksmažodžių kauzacijos tiksliškumo, sąmoningumo atspalvį. Be to, šia perifraze adekvačiai galime aprašyti tik kauzuojančiąją situaciją; kauzuojamoji situacija lieka nepakankamai išreikšta. Baigiant būtina pabrėžti, kad su tikslo reikšme ypač suartėja aktyvi ir tiksliška, sąmoninga kauzacija (gyvo subjekto kauzatoriaus aktyvus veiksmas, sąmoningai ir griežtai nukreiptas į objektą). Tokia kauzacija, kurią galime pavadinti pasyvia, silpna, nesąmoninga (negyvo ar gyvo subjekto menkai aktyvus, silpnas poveikis objektui), yra artimesnė priežasčiai. Kauzacijos sakinių komponentų semantika yra artimiausia nusakomųjų padarinio reikšmės sakinių komponentų semantikai. LITERATŪRA Cruse D. A. A Note on English Causatives. — Linguistic Inquiry, 1972, vol. 3, N4, p. 520— 528. Jablonskis J. Rinktiniai raštai. — V., 1957, t. 1. Jakaitiené E. Deverbatyviniai dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžiai su priesaga -inti. — Baltistica, 1968, Nr. 4(2), p. 222—229, Jakaitienė E., Laigonaitė A., Paulauskienė A. Lietuvių kalbos morfologija. — V., 1976. Kastovsky D. Causatives. — Foundations of Language, 1973, vol. 10, N2, p. 255—315. Lietuvių kalbos gramatika, — V., 1971, t. 2, 1976, t. 3. Partee B. H. On the Reguirement that Transformations Preserve Meaning. — In: Studies in semantics. New York, 1971, p. 1—21. Paulauskienė A. Leksinės-gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio reikšmės. — V., 1967. Paulauskienė A. Kai kurie savaiminio veiksmo reiškimo polinkiai. — Kalbos kultūra, 1973, Nr. 24, p. 23—27, Persson I. Das System der kausativen Funktionsverbgefiige. Eine semantisch-syntaktische Analyse einiger verwandter Konstruktionen. — In: Lunder Germanische Forschung, 1975, Bd. 42. Savičiūtė G. Parūpinamųjų veiksmažodžių semantika. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai, 1985, t. 24, p. 236—251. Shibatani M. The Grammar of Causative Constructions: a Conspectus. — In: Syntax and Semantics. New York, San Francisco, London, 1976, vol. 6, p. 1—39. Smith C. S. On Causative Verbs and Derived Nominals in English. — Linguistic Inguiry, 1972, vol. 3, Nl, p. 136—138. Wierzbicka A. Dociekania semantyczne. — Wroclaw, Warszawa, Krakow, 1969, AnucoBa T. B. Ovepku CHHTAKCHCA COBDEMEHHOIO HTAJIbAHCKOTO s3bika. CeMaHTHYECKas H rpaMMaTH4ecKas CTpYKTypa IIpOCTOro npemioxenus. — M., 1971. Apyrionosa H. JĮ. CemanTrdeckoe OrtucaHHe CJIOB H HHTepmpeTanus npemioxesns. Konpemuy o X MeTomsl. — B ku.: I'paMmaTHyeckoe OITHCAHHE CHaBAHCKHX 5i35IKOB, M., 1974, c. 158-171. Apytionosa H, JĮ. Ilpejpioxenne H ero cMEICJI. Jloruko-ceManTuYeckue nmpobnemsr. — M., 1976. 3oxorosBa I. A. Ouepk DYHKIHOHAIBHOIO CHHTAKCHCA PYCCKOro s3mika. — M.,, 1973. Kapnysene I", O coueTaeMOCTHBIX CBOHCTBAX HEKOTOPAIX Kay3aTHBHEIX IJIarojJIOB JIHTOBCKOI'O A asnmiickoro s35IKOB. — Kalbotyra, 1976, t. 27(3), p. 31-39. 165