Lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumas ir sintaksinė klasifikacija

LIETUVIU KALBOS SINTAKSES TYRINEJIMAI LIETUVIU KALBOTYROS KLAUSIMAI XXV (1986) NIJOLE SLIZIENE LIETUVIU KALBOS VEIKSMAZODZIU VALENTINGUMAS IR SINTAKSINE KLASIFIKACIJA 1. VEIKSMAZODZIU SINTAKSINES KLASIFIKACIJOS PAGRINDAS — VALENTINGUMAS Valentinémis veiksmaZodziy ypatybémis yra paremtas tradicinis jy skirstymas j asmeninius ir beasmenius (pagal tai, ar galimas prie jy asmenuojamyjy formy vardininkas, ar ne), j tranzityvinius ir intranzityvinius (atsizvelgiant j tai, ar jie Teikalauja galininko, ar ne). Taéiau galima ir detalesné veiksmazodZiy klasifikacija, paremta jy sintaksinémis ypatybémis, kai atsizvelgiama i visa veiksmazodzZio reikalaujamy formy kompleksa*. Paskutiniuoju metu daug kalbama ir raSoma ne tik apie veiksmaZodzZio, bet ir apie kity kalbos daliy (daiktavardzio, bidvardZio) valentinguma?, tatiau daugeliu kardinaliniy Klausimu, pvz., kas laikytina valentingumu, kur slypi jo esmé, kokiam kalbos lygmeniui ar lygmenims jis priklauso, taip pat kokie yra praktiniai valentingumo nustatymo biidai, kol kas vieningos nuomonés néra. Platiau nesileisdami j valentingumo tyrinéjimo istorijg? ir nepretenduodami i iSsamy jo nagrinéjima, pabandysime paaiskinti, kaip valentingumas suprantamas Siame straipsnyje, kad bitu aisku, kuo bus remiamasi sintaksiSkai klasifikuojant veiksmaZodZius*. 1 Pirma tokj bandyma lietuviy kalbos moksle yra atlikusi E. GeniuSiené (1971; Tentomexe 1970). 2 Valentingumo klausimai buvo platiai nagrinéjami XII tarptautiniame lingvisty kongrese, vykusiame 1977 m. Vienoje; praneSimai paskelbti atskiru leidiniu (Abraham 1978). Kiek anksGiau i8éjo G. Helbigo parengtas straipsniy rinkinys, skirtas valentingumo Klausimams (Helbig 1971). Apie veiksmazodzio valentinguma bene daugiausia yra ra8es vokieciy kalbininkas G. Helbigas; ankstesnieji jo darbai Siuo klausimu yra apibendrinti paskutinéje studijoje (Helbig 1982). Be to, minétini dar Sie stambesni bei ryskesni darbai: Bondzio 1969; 1971; 1976; 1977; 1978; Emons 1974; Pasch 1977; Sommerfeldt 1973; 1977; Sommerfeldt — Schreiber 1974; Wotjak 1976; 1978; Anpecs 1974, 119-156; Cremaxosa 1973. Su semantiniu valentingumu labai artimai susije Ch. J. Fillmore’o darbai (1968; 1969 a; 1969 b; 1972; Dunmmop 1981). Valentingumo tyrinéjimo istorijg nuo pat jo sampratos uzuomazgy viduramZiy scholastikoje iki misy amZiaus aStuntojo deSimtmetio pradZios yra platiai nu8vietes R. Braueris (1974); gana plati tyrinéjimo apzvalga taip pat pateikta Helbig—Schenkel 1975, 12 tt. 4 Palyginti su ankstiau paskelbtais autorés darbais (Sliziené 1978; 1980), Siame straipsnyje kai kurie su valentingumu artimai susije dalykai interpretuojami kiek kitaip. Visu pirma tai lietia pozitrj j veiksmazodzio Zymima situacija. Autoré atsisaké Ch. J. Fillmore’o ir daugelio kity kalbininky nuomonés, kad veiksmazZodzio Zymima situacija visi8kai atitinka tikrovés situacija (Sio pozitrio kritika Zr. Starosta 1978, 508 tt.), ir mano, kad veiksmaZodis su savo valentiniais palydovais pateikia tik tam tikra realios situacijos semantinj jvertinima, kuris gali sutapti arba nesutapti su tos situacijos psichiniu atvaizdu Zmogaus samonéje (placiau apie tai Zr. 1.1.4). 45 1.1. VEIKSMAZODZIU SINTAKSINIS IR SEMANTINIS VALENTINGUMAS 1.1.1. Dabartingje lingvistikoje veiksmazodis Paprastai iSskiriamas ix kity kalbos daliy kaip konstruktyviausia Zodziy klasé. Jam pripaZjstamas centrinis vaidmuo sakinyje, nes jo prigimtis, vidinés ypatybés lemia sakinio sudéti ir jos pobidi: kokie daiktavard7iai turi lydéti veiksmazodi, koks ju santykis su juo, kokia ty daiktavardziy semantiné charakteristika (Yeiih 1975, 115; Helbig — Schenkel 1975, 24 tt.; Pacnonos 1975, 166). ,,... visas zmogaus savoky Pasaulis nuo seno padalintas j dvi pagrindines sferas. Viena ju, veiksmazodZio sfera, apima biisenas (padéti, kokybe) ir ivykius; kita, daiktavard¥io sfera, apima_,,daiktus“ (kaip fizinius objektus, taip ir sudaiktintas abstrakcijas). A¥ manau, kad i¥ jy centrinis yra veiksmaZodis, o periferinis — daiktavardis“ — raSo Chafe’as (Yet 1975, 114). Kaip tik nuo veiksmazodzio priklauso daiktavardis ir jo pobiidis, o ne atvirksGiai (ten pat, p. 115). VeiksmaZodzio semantinés ypatybés didele dalimi nulemia viso sakinio turinj (ten pat, p. 190). Veiksmazodzio reik¥més salygojama ypatybé jungtis su tam tikru skaigiumi jam reikalingy tam tikros formos Zodziu vadinama jo sintaksiniu valentingumu, 0 ji lydintys ZodZiai bei ju formos — jo yalentiniais palydovais®. Pyz., veiksmazodis skaldo reikalingas dviejy daiktavardzio linksniy — vardininko ir galininko: pyrai skaldo malkas, duoda reikalauja triju formy — vardininko, galininko ir naudininko: mokinys duoda mokytojui sasiuvinj, veiksmazodziui verkia uxtenka vieno vardininko: vaikas verkia, o Sqla neturi né vieno palydovo, jis yra nevalentingas, Pagal turimy palydovu skaidiy veiksmazodziai skirstomi j vienvalenéius, dvivalenéius, trivalendius, keturvalenéius; atskira Klase sudaro nevalentingieji veiksmazodiiai {visi jie beasmeniai). Veiksmazodzio sintaksinj valentinguma atvaizduoja sintaksiné valentingumo struktiira (toliau — SinVS) — tam tikras jo sintaksinio vartojimo modelis. Joje atitinkamais simboliais pazymétas veiksmazodis ir jo valentiniai palydovai, pyz., duoti SinVS yra N,— Vf — Na— N§. Kiekvieno veiksmazod7io SinVS kartu modeliuoja su juo sudaryto veiksmazodinio sakinio branduolj. 1.1.2. Kita valentingumo pusé yra veiksmazodzio semantinis valentingumas. Ji todo veiksmazodzio semantiné valentingumo struktiira (toliau — SemVS). VeiksmaZodzio reikémé aixki tik tada, kai jis eina su savo valentiniais palydovais, kuriais tealizuojami tam tikri JO semantiniai poZymiai. Vadinasi, veiksmazodzio reikSmé, jo semantinés ypatybés paaiSkéja i§ veiksmazodinio sakinio branduolio, O tai reiSkia, kad veiksmaZod¥io SemVS turi sutapti su atitinkamo veiksmazZodinio sakinio propozicija, kuri Paprastai apibréziama kaip sakinio reikimé (Palmer 1982, 69), sakinio prasminé, arba semantiné, struktira (ApyttoHosa 1976, 34, 37), sakinio gilioji struktira (Fillmore 1968; Cook 1978, 296). Vadinasi, tai, kas yra teigiama apie propozicija, turety tikti ir veiksmazodzio SemVS. ® Lingvistingje literatiroje jie vadinami gana jvairiai: aktantais (Tesniére 1959; Helbig 1982; Sommerfeldt — Schreiber 1974), determinantais (GeniuSiené 1971), partneriais (Mitspieler) (Helbig — Schenkel 1975), papildymais (Ergénzungsbestimmungen) (Erben 1964; 1968) ir kt. ® Valentiniy palydovy formoms zyméti darbe vartojami simboliai paaiSkinti 2 skyriuje. 46 Propozicija sudaro dviejy tipy termai: predikatai ir argumentai (Palmer 1982, 69 tt.; plg. Tekoriené 1982, 135-136), arba kintamieji (Crenanos 1980, 312). Predikatai yra reliaciniai termai ir sakinyje daZniausiai atitinka veiksmazodZius, 0 argumentai yra priklausomi nuo predikaty ir sakinyje paprastai atitinka daiktavardius. Tuo biidu sakinio branduolys, arba veiksmazZodis su savo palydovais, yra predikatas su tam tikru argumenty rinkiniu, kurie sakinyje yra realizuoti konkretiais leksiniais vienetais. N. Arutiunova propozicija apibidina kaip sakinio semanting struktira, vienijanéiq denotacine ir signifikacing reik&me, i§ kuriy svarbiausia yra signifikaciné reik8mé (Apyrroxoza 1976, 37, plg. 10—11, 45). Propozicijai, taip pat ir sakinio branduoliui, bidingas komponenty semantinis heterogeniskumas: predikatas (ir sakinyje ji atitinkantis veiksmaZodis) yra susijes su signifikaciniu lygmeniu, 0 argumentai (ir juos atitinkantys daiktavardZiai) — su denotaciniu. Predikatas — tai tam tikras pozymis, priskiriamas argumentui, arba santykis tarp dvieju ir daugiau argumenty. Jis turi reik8me, bet neturi referento, t. y. nenurodo daikto tealiame pasaulyje. Predikatiniai Zodziai priklauso Zenkly-savoky kategorijai, ju Zenklo funkcija realizuojama tik signifikato atZvilgiu (ApytroHosa 1976, 329, 378). Predikatas — tai turinys, esmé, semantikos reiSkinys (Crenaxos 1980, 321). Argumentai atitinka tikrovés daiktus, ju funkcija yra identifikuojamoji. Tuo bidu sakinio semantiné struktira (tuo patiu ir veiksmaZodZio SemVS) yra nevienalyté ir jos negalima sulyginti su Zodzio reikSme. 1.1.3. Sakinys kartais (miisy manymu — nepagristai) laikomas ,sudétiniu zenklu“ — ypatinga nominacijos forma, kurios denotatas yra ne daiktas, o visa situacija (apie tai Zr. Mockanpcxaa 1981, 9—10; Crenanos 1980, 320). Tai denotaciné sakinio semantikos tyrinéjimo kryptis, kuri ieSko tiesioginio rySio tarp sakinio ir jo Zymimos ekstralingvistinés situacijos (Zr. dar ApyTionosa 1976, 6—8). Sakinio semantiné struktira atvaizduoja tam tikra situacija, kuri atsispindi musy samonéje predikatiniy struktiry pavidalu’, taciau tai néra sakinio denotatas, o tik tam tikra jo semantiné interpretacija — signifikatas. Pvz., sakiniu (1) Vyrai iskrové daiktus if veximo nusakoma situacija, kurioje dalyvauja trys referentai : krovéjas, kraunami daiktaiir vieta, i8 kurios jie iSkraunami. Sio sakinio semantiné struktira susideda i§ predikato ir trijy aktanty® — agento,, patiento ir pradinio taSko, kurie visi8kai atitinka referenty situacinius vaidmenis, vadinasi, Si semantiné struktira yra tiesioginis tikrovés situacijos atvaizdas. Tatiau sakiniu (2) Vyrai iSkrové veZimq ta pati situacija jau kitaip nusakoma. Predikatas ¢ia turi tik du aktantus — agenta; ir patienta — irjie neatitinka referenty situaciniy vaidmenu. Vieta, i§ kurios iSkraunami 7 Predikatai yra ir minties struktiros, ir kalbos struktiros. Pirmuoju atveju juose atsispindi tikrovés santykiai tarp daikty, ty santykiy struktira; predikatai tada suprantami kaip intelektualinis denotato modelis. Antruoju atyeju predikatai yra informacijos, perduodamos kalbos struktiromis, modeliai (Cementox 1977, 112). 8 Aktantai — tai argumentai su nusakyta semantine funkcija. Semantiniy funkcijy, arba semantiniy linksniy, pavadinimai ir trumpas apibiidinimas bei pavyzdziai pateikiami toliau, Zr. 1.1.6. AF Tas su atitinkama tikrovés situacija, i8rySkéja ju skirtingos signifikacinés TeikSmés: pirmuoju atveju pasakyta, kas buvo daroma su daiktais, 0 antruoju atveju — su veZimu. 1.1.4, Lingvistinéje literatiiroje veiksmazodzio Ppateikiama semantiné situacijos interpretacija autoriy aptariama kaip kalbiné situacija (Xpaxoscenit 1974, 9), abstrakti situacija (Cycos 1973, 22 tt. » Situacija kaip sudétinis semantinis vienetas (CumsHunxnit 1973, 373) ir kt., i&keliami jos skirtumai nuo vadinamosios denotacinés situacijos. Tagiau konkreéiai analizuojant sakinio semantika (arba veiksmazodZio semanting struktira), Sios situacijos daznai sutapatinamos ir teferenty vaidmenys i8 tikrovés situacijos perkeliami i 8ia veiksmazodzio Zymima situacija, tuo patiu ir j sakinio semantine struktiira arba i veiksmaZodzio SemVS (@., pvz., Ampecsar 1974, 134 tt.)®. Tada visy, kad ir labai skirtingos sandaros sakiniy semantinés strukturos, kurias galima susieti su ta Pacia tikrovés situacija, laikomos vienodomis ir sutampan¢iomis su ja tiek aktanty skaigiumi, tiek ju pobidziu. Pyz., J. Apresianas tokiy sakiniy, kaip On saaueaem bax eoprouuMm <> On saaueaem 2oprouee 6 bax, semantika apibidina Sitaip: veikéjas — talpinimo veiksmas — patalpa — mediiaga veikéjas — talpinimo veiksmas — medziaga — patalpa (Ampecs 1967, 58). Kaip matome, sakiniy semantika abiem atvejais nusakoma vienodai ir visiskai atitinka dalyky padéti tikrovéje. Autorius ir pats sako, kad abiejuose sakiniuose (transformose) apragomos tos pacids klasés situacijos, o sakiniy semantiniaj skirtumai priklauso nuo to, kuris situacijos elementas laikomas svarbesniu; jis gali biti pasakytas ankstiau uz kitus, pabréziamas loginiu kiréiu, dél to atitinkamai pakinta tuos pacius situacijos dalykus Zymingiy Zodziy sintaksinés Pozicijos sakinyje, Panasiai ir Ch. J. Fillmore’as bei jo teorijos Salininkai (J. Pleinesas, S. Andersonas, W. A. Cookas ir kt.) yra tos nuomonés, kad sakinio semantika tiesiogiai atTintiais ta padia semanting struktira, kuri visigkai atitinka ekstralingvistine situacija. IS to galima daryti prielaida, kad visiskas atitikimas (1 : 1) yra taip pat ir tarp gramatinés struktiros ir ekstralingvistinés situacijos (Starosta 1978, 508-5274; pig. Palmer 1982, 86—87). Tam, kad paaiskéty ty sakiniy Semantiniai skirtumai, o kad jie ° Kalbos ir tikrovés kategorijy sutapatinima N. Arutiunova aiSkina tuo, kad tikrové semantinése schemose egzistuoja ne savo ,,Zaliu“ pavidalu, o jau perleista per Klasifikuojanéia ir abstrahuojanéia Zmogaus samone, atsispindéjusi ir jsitvirtinusi kalboje; dél to tikrovés elementai tiesiog nepastebimai_,,pakeliami* i kalbos lygmenj (Apyrionora 1976, 35). % PanaSis ir I. Susovo tyrinéjimy rezultatai, gauti naudojant Predikatine analize, %r. Cycos 1973, 51 tt. % §. Starosta Siame savo straipsnyje yra Pateikes i§samiq ir, atrodo, pagrista sios koncepcijos kritika. 48 tikrai yra, niekas tuo neabejoja™, prireikia, kaip paZymi S. Starosta, keleto ,,giliy, gilesniy ir giliausiy lygmeny“, giliosios struktiiros subjekto ir objekto pozicijyu, kuriose, priklausomai nuo pasakymo tam tikro aspekto, turi biti tai vienas, tai kitas konstituentas (Starosta 1978, 518, 523). S. Starostos nuomone, tyrinétojas tokiais atvejais domisi ne lingvistinémis struktiromis, o visy pirma situacijy ir reik’miy tipologija, kas sintaksiniu poZitriu negali biti pateisinama. Ta patig iSoring situacija gali atitikti skirtingi veiksmaZodZiai, turintys skirtingas semantiniy linksniy struktiras, o tai rodo, kad ta situacija jais nusakoma skirtingai; sakinio semantiné teprezentacija apima tik tam tikrus iSorinés situacijos aspektus (Starosta 1978, 512-513, 522). 1.1.5. VeiksmaZodZio SemVS galima nustatyti turint prie§ akis su juo sudarytus sakinius. Tik sakinyje paai8kéja veiksmazodzio reikSmé ir kaip interpretuojama nusakomoji tikrovés situacija. Predikato aktantus atitinka tik tie situacijos dalyviai, kurie pasakomi sakinyje atitinkamomis nuo veiksmazZodzio priklausomomis Zodziy formomis. Tie referentai, kurie sakinyje negali biti pasakomi, lieka uZ veiksmaZodzio SemVS ribu kaip neaktualioji situacijos dalis, nerelevanti’ka veiksmaZzodzZio reikSmei (Zr. (2) sakinj)**. Predikato aktanty sintaksinés reprezentacijos sakinyje yra veiksmaZodzio valentiniai palydovai. Atsizvelgiant i jy gramatine forma ir i8 dalies i jy leksine reik’me galima spresti apie veiksmazZodzio SemVS, t. y. apie tai, kaip semantikai interpretuojami referenty situaciniai vaidmenys. Tarp gramatiniy linksniu, kurie yra bidingiausios veiksmaZodZio palydovy formos, ir semantiniy funkcijy, arba semantiniy linksniu, yra tam tikras ry8ys, nors visiSko atitikimo (1 : 1) tarp jy ir néra™. S. Kacnelsonas yra pazyméjes, kad linksniy reik8més iSkyla ne kalboje, veikiamos konteksto, o yra kalb6s, jos vidinés struktiros faktas. Kontekstas yra ne reikSmiy generatorius, o jy i8orinis ,,i8ry8kintojas“, padedantis atskirti viena linksnio funkcija nuo 12 E. Moravesik (1978, 255), pvz., pazymi, kad visi lingvistai (ypat S. Andersonas), tyrinéje angly k. veiksmaZodZius, reiSkiantius pripildyma arba iStuStinima, yra nurode, kad tokios alter- - nacinés konstrukcijos, kaip John smeared paint on the wall ,,Dzonas tepé daZus ant sienos“ ir John smeared the wall with paint ,,Dzonas tepé siena daZais“ tikrai semantikai skiriasi. Ta¢iau tas skirtumas autorés nurodomas tik sienos atzvilgiu: antrajame sakinyje esa teigiama, kad ji visa apimta veiksmo, o pirmajame to neturima galvoje (plg. Fillmore 1968, 48; 1969 a, 127—128). S. Starosta sakytu, kad pirmajame sakinyje apskritai kalbama ne apie siena, o apie dazZus ir tai, kas su jais daroma (plg. Starosta 1978, 512—513). 13 Kartais referento turinys labai konkretiu pavidalu yra inkorporuotas veiksmazZodZio leksinéje reikSméje, pvz., veiksmazodZiai uogauti, grybauti, rieSutauti inkorporuoja renkamus daiktus, © miltuoti, rasaluoti, Sukuoti — veiksmo jrankj ar priemone; tuos dalykus nurodo veiksmazZodziy kamieno daiktavardiné dalis (jy derivacinis pamatas), todél sakinyje jie negali biti atskirai pasakomi. Néra jokio pagrindo manyti, kad Siy veiksmaZodziy SemVS turéty biti patientas ar instrumentas, atitinkantys inkorporuotuosius tikrovés dalykus, nes Siy veiksmaZodZiy reikSmé tokiy aktanty nereikalauja. 14 Plg. Fink 1978, 180. Autorius teigia, kad nors gramatiniai linksniai turi daug funkcijy, tatiau pastebéta, kad tokios reliacinés konstantos, kaip agentas ir instrumentas, kryptis (Direction, Goal) ir kryptinga lokacija (Directional Location), daugelyje kalby turi labai reguliarias i8orines reprezentacijas. 49 kitos (Kamemscou 1972, 42). Vieniems linksniams biidingesnés vienos, kitiems — kitos semantinés funkcijos. Vardininko ir galininko semantika labai priklauso nuo veiksmazZodiio reik&més, Pvz., jeigu veiksmaZodis reixkia veiksma, vardininkas paprastai reprezentuoja veiksmo subjekta, kuriuo dagniausiai esti agentas (pvz., vaikas béga, senelé verpia linus), 0 galininkas — veiksmo objekta, kuriuo dazniausiai esti patientas (pvz., kikkis grauzia morkg@) ir gana daznai veiksmo turinys (kontentyvas) (pvz., karys vykdo isakyma). Kai veiksmazodis rei¥kia biisena arba Procesa, vardininkas paprastai Teprezentuoja bisenos subjekta, kuriuo daZniausiai esti patientas (pvz., vaikas serga, pieStukas nuliio), beneficientas (pvz., brolis turi nam@q) arba percipientas (pvz., Zmonés mato), 0 galininkas — biisenos objekta, kuriuo dazniausiai esti baSenos turinys (pvz., gird¥iu triukSmaq, komanda laiméjo rung tynes), regiau patientas (Salia beneficiento, Pvz., jie gavo buta, mes turime sodq). Kity linksniy reik&més yra savarankiskesnés ir maziau priklausomos nuo veiksmazZodzio reikSmés}5, Pyz., naudininkas reprezentuoja benef icienta tiek prie veiksmo, tiek prie bisenos ar proceso reikSmés veiksmazZodiiy (plg.: vaikai padéjo tévams, jam sekasi, namas atiteko broliui), tatiau Percipienta jis Teprezentuoja tik prie biisenos (percepcijos) veiksmazodziu (pvz., vaikui norisi miego). Taigi Zinodami veiksma¥odvio reikSme, sakinyje galime numanyti jo palydovy semantines funkcijas ir, atsiZvelge taip pat i nusakoma tikrovés situacija, galime nustatyti jo SemVS. Kita vertus, Zinodami veiksmazodio reikSme ir SemVS, galime nustatyti jo SinVS (plg. 1.3.1). W. Bondzio, W. Flamigas, J. Apresianas ir kiti tyrinétojai, nustatydami veiksmazodziy semantinj valentinguma, iSeities taku laiko Zinoma veiksmaZodiio reik’- me (platiau apie tai Zr. Sliziené 1978, 111-112). W. Bondzio Zodziais, ,,turi valentinguma“ visy pirma rei8kia, kad kalbiné igraiska (pvz., veiksmazZodis) savo abstraktaus turinio pagrindu turi laisvy viety santykiy logikos prasme ( 1969, 234 — 235). Laisvy viety skaitius ig tikrujy priklauso nuo predikato — veiksmazodzio abstraktaus turinio, bet argumenty semantinés funkcijos Siuo atveju, kai remiamasi tik veiksmazodzio reikSme, gali biti nustatomos tik analizuojant nusakomg tikrovés situacija; tuo bidu teferenty situaciniai vaidmenys perkeliami j veiksmaZodzio SemVS ir §i tiek aktanty skaigiumi, tiek jy pobidziu visada atitinka tikrovés situacijos sudéti. Misy nuomone, argumenty semantinés funkcijos ir veiksmazodzio SemVS priKlauso nuo to, kaip semanti’kai interpretuojama nusakomoji tikrovés Situacija ir kokia veiksmaZodzio bendroji signifikaciné teikSmé, 0 tai paaiskéja tik sakinyje. Veiksmazodzio SemVS uzraSoma kaip predikatiné struktira, kurioje pazymétos argumenty semantinés funkcijos, 0 vietoj predikato (poZymio F arba santykio R) iraSytas atitinkamas veiksmazodis arba jo simbolis V, Pvz.: duoti [A, P, B] arba V IA, P, B]; vadinasi, veiksmazZodzio duoti reikimé suvokiama kaip trivietis predi- *8 Plg. E. Kurylowicziaus linksniy skirstyma j gramatinius ir konkreéiuosius. Vardininkas ir galininkas — gramatiniai linksniai, jy pagrindiné funkcija yra sintaksiné, Visy kity linksniy pagtindiné funkcija yra semantiné (Kypunosyy 1962). 50 katas, t. y. kaip santykis tarp agento, patiento ir beneficiento. SemVS rodo veiksmaYodzio aktanty skaitiy ir pobiidj abstrakciame loginiame-semantiniame lygmenyje, kartu ji todo, kiek valentiniy palydovy veiksmaZodis turi iSoriniame sintaksés lygmenyje ir kokios ty palydovy semantinés funkcijos. Be to, SemVS leidzia pamatyti veiksmazZodziy, turintiy vienodas SinVS, semantikos skirtumus ir turin¢iy skirtingas SinVS — semantikos bendruma ; skirtingos SemVS taip pat gali rodyti ty patiu tikrovés dalyky nevienoda semanting interpretacija. 1.1.6. Argumenty semantinéms funkcijoms nusakyti vartojami Sie semantiniy linksniy pavadinimai*®. Agentas [A] — veiksmo atlikéjo funkcija, kuria suponuoja akcionalinés reik8més veiksmaZod/iai. Sakinyje ji realizuojama subjektiniu vardininku (iskyrus pasyvines konstrukcijas, kur ja reprezentuoja kilmininkas). Skiriami du poklasiai. 1) Agentas, [A,] — veiksmo iniciatoriaus ir atlikejo funkcija, bidinga gyvoms biitybéms, pvz.: paukSéiai skraido, vaikas skaito knyga, dukté padeda motinai, Zasinas susipesé su gaidziu, mokiniai sprendzia uzdavinj. 2) Agentas, [A2] — veiksmo atlikéjo funkcija, bidinga negyviems daiktams, stichinéms jégoms bei kitiems gamtos ir visuomenés rei8kiniams, jvairiems irenginiams, maSinoms, prietaisams, kurie turi potencija, tam tikra energija ir dél to gali atlikti arba sukelti, suzadinti veiksma, bet neturi savo iniciatyvos, pyz.: artinasi ciklonas, masina, traukinys;. véjas pucia j langus, saulé teka, vargonai gaudzia, skambutis pazadino mane, vaisiai lenké medziy Sakas, §alna nusaldé agurkus, rugienos bado kojas, ligos vargina zmones, Salyje siautéjo fasizmas, lempa Sviecia, upelis gurguliuoja. Agento, funkcija yra nevienalyté. Prireikus ja galima bity suskaidyti bent j tris poklasius: gamtine jéga, prieZasti ir instrumenta. Instrumentinis agentas, nuo instrumento funkcijos skiriasi tuo, kad galimas tik tada, kai veiksmas gali biti suvokiamas kaip vykstantis be kieno nors iniciatyvos; referencinio lygmens instrumentas tada laikomas vieninteliu veiksmo atlikéju — agently, pvz.: masina suvazinéjo Zmogy, autobusas vaziuoja { Siaulius, padange raizo léktuvai. Vis délto riba tarp instrumento ir instrumentinio agento, yra gana salygiska (plg. Helbig 1977, 84). 18 Semantiniy linksniy skaitius atskiry tyrinétojy darbuose labai nevienodas, jis svyruoja nuo Se8iy septyniy linksniy iki keliasdeSimties. Pats semantiniy linksniy teorijos pradininkas Ch. J. Fillmore’as jy skaiéiy ir i8 dalies pavadinimus savo darbuose yra ne karta keites (platiau apie tai Zr. Apyrionosa 1973), plg. Fillmore 1968; 1969a; 1969b; 1981. PanaSiai kaip Fillmore’as, tik keleta semantiniy linksniy skiria W. L. Chafe’as (Geith 1975, 121-123), G. Helbigas (1977), nors Sis kai kuriy linksniy skiria dar po keleta poklasiy, S. Starosta (1978, 471), T. Lomtevas (Jlomres 1965). Kiek daugiau jy mini G. Wotjakas (1976, 368-369), W. Schenkelis (1977, 96—98), V. Bogdanovas (Boryanos 1977, 52—55), o J. Apresianas pateikia net 25 semantiniy linksniy saraXq (Anpecsn 1974, 125-126). Kuo daugiau skiriama linksniy, tuo siauresné jy semantiné apimtis, tuo daugiau jie detalizuojami. ApraSant veiksmazodziy SemVS, patogiau naudotis didesniu semantiniy linksniy skai¢iumi51 Agento terminas vartojamas tada, kai agento, ir agento, skyrimas veiksmayodZio semantinei charakteristikai nerelevantiskas, pvz.: mergina | véjas sklaidé Japus*”. f Patientas [P] — daikto bisenos funkcija, biidinga tiek gyviems, tiek negyviems daiktams. Patiento yra dvi skirtybés. Akcionalinés reik¥més veiksmazodZiai suponuoja fiziskai arba psichiSkai veikiamo daikto biisena, pvz.: vaikas sudauké stikline, skeveldra suzeidé kari, Saltis paverté vandenj ledu, vyrai iskrové vezimq, motina pripylé i puodyne pieno, véjas pakélé bali ong, senis pragéré gaidj, tévai pardavé karve, darbininkai stato nama, vaikas skaito kn ysq (knyga yra tokioje bisenoje, kad ja skaito), suo Bgqsdino avis, draugai ispéjo Juoza, ji pakvieté svecia i vidy, sudrozé per rankas, griebé uz lazdos. Sakinyje 8i patiento atmaina dazZniausiai realizuojama objektiniu galininku. Bisenos bei Proceso reikSmés veiksmazodzZiai suponuoja daikto buvima tam tikroje statinéje biisenoje arba jo biisenos kitima, pvz.: duona yra ant stalo, vaikas guli loveléje, rugiai netelpa j aruodg, namas priklauso broliui, skauda galva/ galva, rugiai baltuoja, gélés kvepia; stikliné nukrito ir suduzo, rugiai bgla, tévai mire, Zirniai ixdygo, pirkia ixtustéjo, kambarys prisipildé dimy, j valtj prisédo Zmoniy, tévai turi soda, radau baravykq. Si atmaina sakinyje dazniausiai Tealizuojama subjektiniu vardininku, kartais objektiniu galininku ir kt. formomis. Patientas gali atitikti ivairius situacinius vaidmenis, todél daugeliu atveju rodo tam tikra nusakomos situacijos Pperspektyva. Patientas yra tai, ij ka Zitirima kaip j veikiama veiksmazZodzio Zymimu veiksmu arba esanti tam tikroje biisenoje (statinéje at dinaminéje) (plg. Starosta 1978, 472). Percipientas[Pcp] — Pperceptoriaus funkcija, bidinga gyvoms biitybéms, suvokianéioms tikroyvés dalykus, turingioms tam tikra nusiteikima jy atZvilgiu, psichologiSkai i juos Teaguojancioms, pvz.: vaikas nori miego, Tomas nieko nezino, a girdziu triukima, zuikis bijo ir lapo, mokin ys nemoka pamokos, vanagas pamaté grobj, vaikai neklausé tévy, jam patinka knygos, Jonui ripi darbas. Percipienta suponuoja percepcijos veiksmazodyiai. Sakinyje jis dazniausiai tealizuojamas subjektiniu vardininku, reciau — naudininku. Beneficientas [B] — adresato, gavéjo, posesoriaus funkcija, bidinga gyvoms biitybéms, kuriy naudai ar nenaudai kas vyksta, darosi, yra, pvz.: ji davé mergytei obuolj, siinus padeda tévui, pazadéjau draugui knyga, jis parodé siinui gandra, direkcija priminé darbininkams Je isipareigojimus, kreipkités i direktoriy; karvés gauna siloso, tévai turi namq, Ané pameté pirstines, pinigai priklauso tau, Petras islosé motocikla, mums traksta laiko, jam viskas sekasi. Kartais ir negyvi daiktai ” Helbigas (1977, 74 tt.) skiria net tris agento funkcijas. Tuo tarpu daugelis tyrinétojy (Fillmore’as, Chafe’as, Schenkelis, Apresianas) vietoj agento, ir agento, skiria viena platiai suprantamo agento (arba subjekto) funkcija. Is tikryjy taip daryti galima bity tik tuo atveju, jeigu agentu bitty laikoma labai bendra veikéjo funkcija, kaip ir kokia hiperfunkcija, kuri toliau bitty skaidoma j poklasius (plg. Pexromene 1983, 15, kur skiriama subjekto hiperfunkcija, turinti keturis poklasius). Agenta, ir agenta, laikyti viena semantine funkcija, be kita ko, neleidZia ir ta aplinkybé, kad veiksmazodzio semantinéje struktiroje agentas, derinasi prie didesnio skaigiaus kity semantiniy linksniy negu agentas,. Pvz., su instrumentu eina tik agentas, (kaip veiksmo iniciatorius). 52 suvokiami kaip beneficientas, pvz.: grébliui sudéjo dantis, §varkui triksta sagos, riikymas kenkia sveikatai. Vienais atvejais beneficienta suponuoja veiksmo reikSmés benefaktyviniai veiksmazodfiai, tada sakinyje jis realizuojamas naudininku. Kitais atvejais jis suponuojamas biisenos bei proceso reikSmés veiksmazodziy ir sakinyje realizuojamas subjektiniu vardininku arba naudininku. Kauzatorius [C] — iniciatoriaus funkcija, bidinga asmeniui, kurio iniciatyva kas kitas atlieka veiksma arba kuris sudaro salygas atsirasti tam tikrai daikto biisenai pats tiesiogiai veiksmo neatlikdamas, pvz.: ponas iskirsdino miska, prieyaizdas nuplakdino baudziauninka, Ona pasisiiidino naujq suknele, tévai apvesdino stiny, kaimynai dar brandina kviecius, Seimininké nuankstino vakariene, tévai leido vaikui mokytis. Kontragentas [CA] — prieS agenta veikiandios, jam prieSingos jégos funkcija, bidinga gyvoms bitybéms, taip pat negyviems daiktams bei gamtos ir visuomenés teiSkiniams, pvz.: vilkas gynési nuo Suny, Zmonés gynési nuo bado ir Saléio, ledlauzis griimési su ledais ir gamtos stichija, Zemdirbiai kovoja su kenkéjais, valstieciai sukilo prie§ ponus, jis man prieSinasi. Komitatyvas [Com] — antraeilio agento, patiento, percipiento ar beneficiento funkcija, pasirodanti greta atitinkamos pagrindinés funkcijos ir sakinyje dazniausiai realizuojama prielinksnine konstrukcija suN;, pvz.: tévas tariasi su motina, Julius draugauja su Vincu, jis sukirSino brolj su seseria, tévas padalijo Zeme Jonui su Antanu (platiau Zr. 1.3.3). Rezultatas [R] — rezultato funkcija, bidinga daiktui, kuriuo pavirsta ar paveréiamas, padaromas kitas daiktas (daZniausiai patientas), pvz.: vanduo pavirto i ledq | ledu, ragana paverté ji akmeniu, puodyné subyréjo i Sukes. Kontentyvas [Con] — veiksmo ar bisenos turinio funkcija, bidinga ivairiems daiktams bei reiS8kiniams ir sakinyje realizuojama jvairiausiomis ZodZiy formomis bei konstrukcijomis, pvz.: girdzZiu balsus, ligonis nori pailséti, vaikai bijo griaustinio, visi d¥iaugiasi pavasariu, apie tai visi Zino, Zmonés laukia giedros, jam reikia pinigy, papasakok apie kelione; visi jau Zinojo, kas buvo nutike; Jonas sdkési nieko nezZinqs, vaikai Zaidzia futbolqa, komanda laiméjo rungtynes, ji vaidino lape, Andrius mokosi chemijos, dukté ixéjo j mar¢ias, siinus mokosi inZinierium, jis tapo pirmininku, Jonq isrinkome pirmininku, tq medj vadina qzuolu, kambarys prisipildé (priéjo) dii}my,\ pripyliau puodyne pieno, krantas apaugo alksniais, laukus nuklojo sniegas, suknelé siekia Zeme, Sakos lieciasi sienos, laukai davé gerq derliy, vaikas niksteléjo koja. Saltinis [O] — veiksmo ar biisenos i8taky, pradinés medZiagos (pradinio stovio) funkcija, bidinga tiek gyviems, tiek negyviems daiktams, pvz.: vaikai iSprasé if dédés arklj, if karvés primelzia daug pieno, jie gavo paskolq i§ banko, jis kre- ¢ia i§ molio tvora, if vaiky pasidaro Zmonés, perduok jam nuo misy linkéjimy. Motyvas [M] — motyvavimo funkcija, bidinga daiktams, reiSkiniams, kurie suvokiami kaip veiksmo ar biisenos pagrindas, pvz.: uz knygq mokéjau du rublius, atsilygink jam uz darba, atidirbau uz skolq. 53 Instrumentinis inagininkas, kurio galima viena ar beveik viena iprastiné leksiné Teprezentacija, darbe laikomas nerelevantixku veiksmazodziy sintaksinei klasifikacijai. 1.2.7. Tam tikrais atvejais semanti3kai interpretuojant situacija vienas referentas tarsi suskaidomas ir sakinyje pasakomas dviem Zodiiais: vienu Zodziu pasakomas jis visas, o kitu — tik jo dalis (arba jo drabuZiai, pakinktai, mintys, norai, poreikiai ir pan.). Vienais atvejais iSskaidyta referenta atitinka du vyeiksmazodzio SemVS aktantai, panagiai kaip ir tais atvejais, kai jie atitinka du atskirus referentus, plg.: (24) Vaikas [A,] pakélé galvq [P]. (25) Jareiviai [A,] pakélé bures [P]. Kitais atvejais i veiksmazodzio SemVS patenka tik viends isskaidyto referento dalies semantiné interpretacija, nes jos visiskai pakanka, kad biitu pasotintas veiksmazodzio valentingumas. Pvz,: (26) Motina [A,] nutvéré vaikg [P] uz rankos. (27) Motina [A] nutvéré vaikui uz rankos [P]. Signifikaciniu poZiiriu abu Sie sakiniai skirtingi: pirmajame akcentuojamas poveikis visam daiktui, o antrajame daiktas paliegiamas tik tiek, kiek paveikiama jo dalis. Skirtingi ir veiksmaZodzio santykiai su priklausomomis formomis: (26) sakinyje, be vardininko, valentiniu palydovu jis dar turi galininka, o (27) — prielinksnine konstrukcija. Ta pati prielinksniné Konstrukcija (26) yra laisvasis narys, turintis tikSlinamaja funkcija, nors kaip matome i¥ (27), ji gali biti veiksmazodZio valdoma (plg.: Motina nutvéré yz virvés g4alo); jai tiesiog néra laisvos Pozicijos veiksmazodzio SinVS. Jeigu nebaty pasakytas visa daikta reikiantis galininkas, prielinksniné konsttukcija tapty veiksmazodiio valentiniu palydovu, tatiau sakinys bity nepilnas ir sintaksiniu, ir semantiniu poZitriu. Prielinksniné konstrukcija dél to, kad i ja ieina daiktavardis, reiSkiantis visumos dalj, reikalauja semantinio Ppapildymo, t. y. nurodymo, kokiai visumai ta dalis priklauso, ir todél néra semantiSkai savarankiska. Si trikstama informacija sakinyje pateikiama naudininku, kaip matome (27). Tik tada, kai veiksmaZodis Sangrazinis ir partityvinés reik’més daiktavardzio semantinj valentinguma pasotina sangrazos dalelyté (ja pasakoma visuma), tokia prielinksniné konstrukcija gali tapti savarankixkos reik$més palydovu, pvz.: (28) Moteriské [A] nusitvéré u¥ galvos [P]. Naudininko padétis sakinyje tokiais atvejais yta ypatinga. VeiksmaZodis jo nereikalauja ir nevaldo, dél to G. Helbigas ir W. Schenkelis Ji vadina ,,laisvuoju datyvu“ (1975, 46—47). Tagiau ix tikryjy jis néra visiSkai laisvas. Naudininkas semantiniu podiiriu priklauso nuo kito daiktavardzio, tarp jy yra Posesyvinis santykis, tatiau ta priklausomybé specialiai sintaksiskai néra iSreikSta. Posesyvinis santykis paprastai realizuojamas kilmininku, vadinasi, naudininko vartojima ¢ia lemia santykis ne su daiktavardzZiu, o su veiksma¥odziu®. Jo Ty8i su veiksmaZodziu patvirtina tam tik- #2 J. Jablonskis yra nurodes sakytojo gyvai jauciama skirtuma tarp Sios reik’més naudininko ir posesyvinio kilmininko (pyz., jam kojos dreba — Jo kojos dreba): kilmininku keliama aikStén kieno kilmé ir priklausomybé (savybé), o naudininku — atsitinkas kam arba esas kam dalykas (Jablonskis 1957, 601). I§ esmés ta pati reik8’més skirtuma nurodo ir kiti autoriai (A6o3uHa 1963; Smp36ytac 1967; Timppan 1974). 60 tais atvejais galimos transformacijos, kai naudininkas pakeitiamas subjeKtiniu vardininku, pvz.: (29) Man suslapo rankos +» A§ susSlapau rankas. Tadiau naudininkas susijes ne tiesiogiai su veiksmazodziu, o su partityvinés reik8més daiktavardZiu ir veiksmazodzZiu drauge®*. Nors veiksmaZodis jo nereikalauja ir jis negali biti laikomas veiksmaZodZio valentiniu palydovu, naudininkas sakinyje yra bitinas, nes be jo lieka nepasotintas partityvinés reik’més daiktavardzio semantinis valentingumas. Dél to kai kurie tyrinétojai jj net laiko veiksmaZodZio valentiniu palydovu (Zr. Erben 1968, 120). Taéiau iS tikrujy tam néra pagrindo; naudininkas Siais atvejais veikiausiai yra ne veiksmaZodZio SinVS, o sakinio sintaksinés struktiTos elementas, reiSkiantis veiksmu suinteresuota asmenj ar daikta, kuriam kas nutinka (beneficienta). Veiksmazodziy valentingumo atzvilgiu jis laikytinas laisvuoju nariu. Kas kita yra tokie atvejai, kai naudininka veiksmaZodis valdo. Tokie veiksmazodziai reiskia kokj nors fizinj poveiki gyvam daiktui, pvz.: (i)gelti, (j)durti, suduoti, uzduoti, (su)droZti, tvoti, smogti, ikqsti ir kt. Pvz.: (30) Man [P] igéle bite. (31) Seimininkas sudrozé arkliui [P] botagu. Naudininkas reiskia nukentéjusi asmenj ar gyvina, tatiau i8laiko ir tam tikra suinteresuotumo (beneficiento) atspalvi, kuris nebiidingas galininkui, daugeliu atvejy galintiam pakeisti naudininka, plg.: (32) Uodas mane [P] igélé (LKZ). (33) Seimininkas sudrozé arklj [P] botagu. Naudininkas tokiais atvejais perima patiento funkcija i§ valdomos prielinksninés konstrukcijos, reigkiantios tiesiogiai veikiama visumos dali, ir yra veiksmaZodZiy bitinasis palydovas. Tatiau tada, kai Salia yra valdomoji prielinksniné konstrukcija, naudininkas reiSkia ne patienta, o beneficienta ir yra laisvasis narys kaip ir tais atvejais, kai jis néra veiksmazZodzio tiesiogiai valdomas (plg. 27), pvz.: (34) Bité igélé man j veidq [P]. (35) Seimininkas sudrozé arkliui per strénas [P]. Prielinksniné konstrukcija, nors ir neturi semantinio savarankiSkumo, patenkina veiksmaZodZio valentinguma, ir sakinio predikacija atrodo pilna (plg. A6o3una 1963, 33). Tuo galime jsitikinti prielinksninés konstrukcijos daiktavardi pakeite semantiSkai savarankiSku Zodziu, plg.: (36) Lietus kirto j veidgq. (37) Lietus kirto j langus. Tokie sakiniai kaip (36) gali biti vartojami, kai i8 konteksto ar kalbos situacijos aiSku, kam priklauso veiksmo paliesta kino dalis. Tuo bidu veiksmaZodziai, valdantys ir naudininka, ir prielinksnine konstrukcija, vattojami pagal du sintaksinius valentingumo modelius. 8 Platiau apie dvigubus naudininko rySius Zr. AGosmHa 1963; Smp36ytac 1967; Tappan 1974; Anpecan 1974, 153-154. 61 Laisvasis naudininkas posesyviniu santykiu siejasi su gana jvairiais daiktavardziy linksniais bei prielinksninémis konstrukcijomis, pyz.: (38) Maxina nulauzé tévui rankq. (39) Man spengia ausyse. (40) Vaikas uwilipo motinai ant keliy. (41) Jonui kilo gera mintis. 1.3. VEIKSMAZODZIU SINTAKSINIO IR SEMANTINIO VALENTINGUMO TARPUSAVIO RYSYS IR KAI KURIE JO YPATUMAI 1.3.1. Veiksmazodzio valentiniy palydovy skaitius Paprastai atitinka aktanty skaitiy jo SemVS. Kai kuriy tyrinétojy iSkeltas kiekybinis jy neatitikimas iSplaukia i to, kad veiksmaZodZio (ar sakinio) semantiné struktira sutapatinama su referenty santykiy struktira tikrovés situacijoje. Tada visi sakiniai, kuriuos galima susieti su ta patia tikro vés situacija, kad ir kaip skirtingai ji bity jais nusakoma (gali skirti ne tik jos semantiné interpretacija, bet ir apimtis, t. y. vienu atveju gali biti nusakoma didesné, kitu atveju — mazesné tikrovés atkarpa), turi turéti vienodg semantine struktiira. Bet sakiniy reikSmés skirtingos, ir ty skirtumy reikia ieSkoti jau kitame — sintaksés — lygmenyje, pasitelkus giliojo subjekto bei objekto savokas, kad galima buty nustatyti, kuris semantinés struktiros (0 i8 tikrujy — tikrovés situacijos) elementas i8keliamas daugiau uz kitus. SemVS, nustatyta remiantis ne situaciniais vaidmenimis, 0 veiksmaZod¥io bendtaja signifikacine reikSme, daugeliu atvejy pati rodo, kuris situacijos elementas i8keliamas daugiau uz kitus, t. y. i&rySkina tam tikra nusakomosios situacijos perspektyva. IS kity semantiniy aktanty Gia ypaé iSsiskiria patientas, kuris, priklausomai nuo veiksmaZodzio reikSmés, tikrovés situacijoje gali atitikti gana jvairius situacinius referentu vaidmenis, plg.: (42) Tévai padovanojo siinui laikrod i. (43) Gamta apdovanojo vaikg retais gabumais. (44) Kambarys prisipildé Zmoniy. (45) Zmonés iksémé Sulinj. Tik (42) patientas atitinka situacinj patiento vaidmeni, intuityviai priskiriama tam tikram situacijos dalyviui, o (43) jis atitinka beneficiento, (44) — vietos, (45) — pradinio taSko vaidmenis. Patientas tarytum perima giliojo subjekto it objekto funkcijas, iSkeldamas Siuos situacinius vaidmenis atliekandius referentus kaip svarbesnius uz kitus. Kartu jis parodo tam tikra veiksmaZodZiu nusakomos tikrovés situacijos perspektyva. Patiento iSkeliamaja funkcija daZnai paremia ir jo sintaksinis realizavimas, kuris labai priklauso nuo veiksmaZodziy reik’més: prie akcionalinés teikSmés veiksmaZodziy patientas daZniausiai realizuojamas galininku, kuris sakinyje eina tiesioginiu papildiniu, o prie bisenos ar proceso reikSmés veiksmazZodziu — vardininku, kuris sakinyje eina veiksniu, ir tik kartais objektiniu galininku (prie benefak62 tyviniy veiksmaZodZiu, plg. 1.1.5)4. Tuo biidu patientas daZnai turi ne tik semantini,. bet ir sintaksinj pobiidj (kartu tam tikra sintaksinj pobidj turi ir pati SemVS, kurioje jis yra), be to, kaip pazymi S. Starosta (1978, 472), jo definicija yra grei¢iau psichologiné negu fiziné, nes lingvistiné sakinio struktiira negali biti nustatoma ir analizuojama remiantis tik iSorine tikrove, nors ja ir atitikty. Kity SemVS aktanty sintaksinis realizavimas yra laisvesnis, ta¢iau ir jie daugelis turi tam tikras biidingiausias sintaksinés raiSkos formas. Pyz., agentas paprastai tealizuojamas vardininku (i8skyrus pasyvines konstrukcijas), percipientas ir bene~ ficientas — vardininku arba naudininku. Lokatyvo bidingiausia realizavimo forma yra vietininkas, ta¢iau labai daZnai jis rei8kiamas ir ivairiomis prielinksninémis konsttukcijomis, kuriy lokatyviné, kaip ir direktyviné, reikSmé i8rySkéja tik prie tam tikros reikSmés veiksmaZodziy. Kontentyva, kaip ir patienta, daZniausiai reprezentuoja galininkas, ta¢iau labai daznai jis reiSkiamas ir ivairiomis kitomis ZodZiy formomis: vardininku, kilmininku, inagininku, taip pat prielinksninémis konstrukcijomis, priKlausomai nuo to, kokios priklausomosios formos yra veiksmazodzio dispozicijoje. 1.3.2. Kai kuriais atvejais veiksmaZodziy (ar skirtingai vartojamo vieno veiksmaZodzio) SemVS ta pati, o nusakomos situacijos perspektyva padeda i8rySkinti skirtingos SinVS. ISkeliant kuri situacijos elementa, pagrindini vaidmenj vaidina atitinkamo SemVS aktanto reprezentavimas subjektiniu vardininku arba objektiniu galininku, plg.: (46) a. Vaikai [Pcp] mégsta pasakas [Con]. b. Vaikams [Pcp] patinka pasakos [Con]. (47) a. Faktai [P] atitinka teiginj [Comp]. b. Faktai [P] neprieStarauja teiginiui [Comp]. (48) a. Kriimai [Con] apaugo krantus [P]. b. Krantai [P] apaugo kriimais [Con]. (49) a. Vaikas [P] isidtré pirStq [Con]. b. Vaikas [P] isidiré j pirsta [Con]. Kiekvienoje sakiniy poroje nusakoma ta pati tikrovés situacija, ta¢iau kiek skirtingu aspektu. (46) a vardininku i8keliamas percipientas, o (46) b — kontentyvas. (47) a galininku iSkeliamas komparatyvas, kuris Siame sakinyje laikomas svaresniu negu (47) b. Siu sakiniy semantinéje struktiroje patiento arba i8 viso néra, arba jis, vienodai sintaksi8kai realizuojamas, neturi iSkeliamosios funkcijos. Jos patientas neturi ir (48) bei (49). (48) ikeliamaja funkcija atlieka vardininkas, vienu atveju iskeldamas kontentyva (a), kitu — patienta (b), o (49) — galininkas, kuriuo iSkeliamas kontentyvas (a). 1.3.3. Veiksmazodzio SemVS paprastai nebiina dviejy vienody aktanty. Dél to sutaria dauguma tyrinétojy?®. Tatiau iskyla kKlausimas dél tarpusavio veiksmo reiks24 Kai kuriais atvejais, Siek tiek pakitus semantiniam santykiui su veiksmazZodZiu, vardininka ir galininka pakeitia neapibrézto kiekio kilmininkas, plg.: atsikando duonos, prisivalgé mésos, pasilauzé §aky, o prie neigiamos formos veiksmazodZiy — neiginio kilmininkas, pvz.: néra pinigy (plg. yra pinigai), neturiu pirStiniy (plg. turiu pirstines). 25 §i tezé ypaté ginama Ch. J. Fillmore’o ir S. Starostos darbuose. 63 més sangraziniy ir kai kuriy kity veiksmaZodziy (mustis, tartis, gindytis, pyktis, susitikti, susilieti; pjudyti, kirSinti, supazindinti, maisyti (ka su kuo), sujungti, isskirti, alinti ir kt.), nusakandiy tokia tikrovés situacija, kurioje yra du ar keli vienodus vaidmenis atliekantys referentai. Kai kas mano, kad tokiy veiksmazZodZiy SemVS turi biti du vienodos semantikos aktantai (a. Anpecan 1974, 27, 137; Schenkel 1977, 105—106). Minétos situacijos gali biti dvejopai semantiskai interpretuojamos, dél to veiksmazodziai turi dvi skirtingas SemVS ir jas atitinkandias SinVS. Vienu atveju referentai, atliekantys vienodus vaidmenis, traktuojami kaip vienas kolektyvinis aktantas (agentas, patientas, percipientas, kartais beneficientas). Sakinyje toks kolektyvinis aktantas realizuojamas atitinkama daiktavardziy daugiskaitos forma, pvz.: (50) Vyrai [Aj] kalbasi. (51) Vaikai [Pcp] susipyko. (52) Respublikos [P] susieina Siauréje, (53) Andrius supjudé Sunis [P}. (54) Motina padalijo obuoli vaikams [B]. Vietoj daugiskaitos linksnio, kaip jo substitutas, gali biti pavartotos dvi (ar daugiau) to paties vienaskaitos linksnio formos, turingios ta pacia sintaksine funkcija ir einantios vienariSémis sakinio dalimis, plg : Jonas, Petras ir Antanas kalbasi. Kitu atveju referentai, tikrovés situacijoje atliekantys vienodus vaidmenis, semantiniu poZiiriu interpretuojami skirtingai, vienas jy ikeliamas, o kitas nustumiamas i antra vieta, sakytum, yra antraeilis. Dél to veiksmazodZio SemVS juos atitinka du skirtingos semantikos aktantai, kurie ir sakinyje realizuojami skirtingomis sintaksinémis formomis: (50 a) Jonas [A,] kalbasi su Petru [Com]. (SI a) Julius [Pep] susipyko su draugu [Com]. (52 a) Siauréje Lietuva [P] susieina su Latvija [Com]. (53 a) Andrius supjudé Sargi [P] su Margiu [Com]. (54 a) Motina padalijo obuoli Jonukui [B] su Onute [Com]. Prielinksnine konstrukcija Teprezentuojamas aktantas (50 a) greta agento traktuojamas kaip antraeilis agentas, (51 a) greta percipiento — kaip antraeilis percipientas, (52 a) ir (53 a) — kaip antraeilis patientas, (54 a) — kaip antraeilis benefi- ¢<ientas. Lydéjimo, antraeiliskumo pozymis vienija visas Sias semantines atmainas ir leidzZia laikyti jas vienu aktantu, kuris ir sakinyje visais atvejais realizuojamas vienodai. Siame darbe jis vadinamas komitatyvu2*. #6 S. Starosta (1978, 469) ji vadina vidiniu lokatyvu (Inner Locative) — labai placios ir neapibréZtos semantikos aktantu, kuriuo S: Starostos laikomi labai jvairis ir skirtingi dalykai, susije su patiento (taip pat labai platiai S. Starostos suprantamo) pozicija (1978, 493 tt.). Badamas labai bendras ir neapibréztas, sis aktantas neturi ir kokios nors jam biidingos jprastos sintaksinés realizacijos. 64 Kai kurie veiksmazod7iai, pvz., susitikti, susieiti, ta patia tikrovés situacija gali ir Siek tiek kitaip interpretuoti, suteikdami daugiau svorio referentui — komitatyvui, kuris tada realizuojamas galininku, plg.: (55) a. Jonas [P] susitiko su Petru [Com]. b. Jonas [P] susitiko Petra [Com]. 1.3.4, Kai kuriy sangraZiniy ir vieno kito nesangrazinio veiksmazod#io SemVS yra du aktantai, atitinkantys viena situacijos teferenta, vienas — visa referenta, traktuojamg kaip patienta, kitas — jo dalj, traktuojama kaip kontentyva. Sie veiksmazod7iai reiSkia savaimini, netytia ivykusj veiksma — procesa (atsako j klausima kas atsitiko?), pvz.: (56) Vaikas [P] nusimusé koja [Con]. (57) Arklys [P] uzsigavo (niksteléjo, nusilauzé) kojq [Con]. (58) Tévas [P] susitrenké galvq [Con]. Galininkas Siais atvejais kartu turi tikslinamaja funkcija: juo sukonkretinama nukentéjusioji referento — patiento dalis, Kartais jis yra fakultatyvus, plg.: (59) Vaikas [P] uzsigavo, susizeidé, susitrenké. 1.3.5. VeiksmazodZio SinVS yra jo SemVS leksiné-sintaksiné tealizacija. Sem VS sintaksinis realizavimas priklauso ne tik nuo aktanty semantiniy funkcijy, bet ir nuo veiksmaZodzio sintaksinio vartojimo galimybiu, t. y. nuo to, su kokiomis Zodziy formomis (linksniais, linksniais su prielinksniais, bendratimis, dalyviais ir kt.) tas veiksmaZodis eina sakinyje. Leksini SemVS realizavima patia bendriausia forma lemia aktanty semantinés funkcijos; pvz., agentas,, percipientas, beneficientas, kauzatorius paprastai siejami su gyva biitybe, todél realizuojami konkretiaisiais daiktavardZiais, Zymindiais gyva daikta; kontentyvas daZnai siejamas su abstraktiais dalykais ir realizuojamas abstrakéiaisiais daiktavardyiais, Salutiniais sudétiniy sakiniy démenimis ir kt. Tatiau daug gia lemia kiekvieno veiksmazodzio leksiné reikSmé ir jo semantinio derinimosi su kitais ZodZiais galimybés. Dél to, pvz., vandenj, aly, kompota geriame, o sriuba valgome; veida prausiame, galva trenkame, baltinius skalbiame, 0 rankas plauname arba mazgojame. Veiksmazodzio galéjimas jungtis su tam tikromis leksemomis, arba jo tarpusavio semantinio derinimosi su kitais Zodziais galimybés, paprastai vadinama jo leksiniu valentingumu (plg. Jakaitiené 1980, 32—33). Leksinis valentingumas determinuoja visa veiksmazodZio leksine ZodzZiy aplinka, arba leksine distribucija, o jo valentiniai palydovai sudaro tik jos dali: tai tie ZodZiai bei jy formos, kuriy veiksmaZodis reikalauja savo reikSmés pagrindu ir kurie sudaro sakinio branduolj. Sintaksi¥kai klasifikuojant veiksmaZodzZius, leksinis valentingumas tik tiek yra aktualus, kiek jis susijes su veiksmazodziy valentiniais palydovais. 1.3.6. VeiksmaZodziai gali turéti vienoda sintaksinj, bet skirtingg semantinj valentinguma, ir atvirkStiai: jy semantinis valentingumas gali biti vienodas, o sintaksinis — skirtingas. [8siskiria kelios veiksmaZodziy grupés. 3. 120 65 1) VeiksmaZodziy SinVS vienodos. Galimi du atvejai: a) SemVS taip pat vienodos. Tokie veiksmazodziai priklauso tai patiai semantinei grupei, nes turi ta patia bendraja signifikacing reikSme ( ju individualios leksinés reik¥més, Zinoma, gali biti skirtingos, bet gali biti ir sinonimi8kos). Piss (60) a. Vaikas [A,] valgo obuolj [P]. b. Tévas [A,] skaito laikrastj [P]. c. Seimininké [A,] nukrauste (ple. nuémé) stalq [P]. Ny — Vf—N, Visi Sie veiksmazodziai reixkia veikéjo — iniciatoriaus poveikj daiktui. b) SemVS skirtingos. VeiksmaZodziy bendroji signifikaciné teikSmé skirtinga ir jie priklauso skirtingoms semantinéms gtupéms, plg.: (61) a. Véjas [A,] atidaré langq [P]. b. Petras [B] turi automobilj [P]. Na —Vf£f—N, c. Mokiniai [Pcp] gerbia mokytojus [Con]. VeiksmazZodis atidaryti reiSkia veikéjo poveiki daiktui, turéti teiSkia asmens — Posesoriaus biisena, salygojama jo santykio su nuosavybe, gerbti — asmens psichinj santyki su daiktu. 2) Veiksmazodziy SinVS skirtingos. a) SemVS vienodos. Tokie veiksmaZodziai priklauso skirtingoms sintaksinéms, bet tai pa¢iai semantinei klasei, Plg.: (62) a. N, — Vf — Ng: Vaikai bijo vilko. b. Nn — Vf — Ng: A¥ matau Sviesq. c. Nn — Vf — Ni: Mes d¥iaugiamés pavasariu. V [Pep, Con] d. Ny, — Vf — antN,: Tévas supyko ant siinaus. Visi Sie veiksmaZodfiai reikia asmens psichinj santyki su daiktu. Tais atvejais, kai nusakoma ta pati situacija, skirtingos SinVS todo, kurie situacijos dalyviai ixkeliami kaip svarbesni uz kitus, tatiau veiksmaZodZiu reikSmés maZai skiriasi, Zr. (46) ir (47). Veiksmazodiiai meégti ir patikti rei8kia asmens psichinj santykj su daiktu, o atitikti ir neprieStarauti — daikto (reiSkinio) lyginima su kitu daiktu. SemVS aktantai Siais atvejais atitinka referenty situacinius vaidmenis. ir abiejuose kiekvienos poros sakiniuose santykis tarp predikato argumenty yra tas. pats. b) SemVS skirtingos. VeiksmazZodZiy reikSmés skiriasi ir jie priklauso skirtingoms tiek sintaksinéms, tiek semantinems Klaséms. Plg.: (63) a. N, — Vf — nuoN,: Jonas [A,] gynési nuo Suns [CA]. b. Na — Vf — Na: Suo [Ay] ikando Jonui (Pl. c. N, — Vf — Ny: Jonas [Pcp] pasipiktino Sunimi [Con]. d. Na — Vf: Jonukas [P] pravirko. Kiekvienu veiksmazodziu nusakoma vis kita tikrovés situacija ir jy reik¥més neturi nieko bendra. Kai dviem (ar keliais) veiksmazodziais nusakoma ta pati tikrovés situacija, Kiekvienu atveju ji kitaip semantixkai interpretuojama, kitokie santykiai tarp predi66 kato argumenty (kartais kitoks ir jy skaiéius), kitokia bendroji signifikaciné (taip pat ir individuali leksiné) reik8mé. Plg.: (64) a. Na — Vf — Ng — Na: Jonas [A,] davé draugui [B] [x] bl] knyga [P]. [z] b. Na — Vf — Ng — i8Ng: Draugas [B] gavo if Jono [0] fy] [x] knygq [PI]. Iz] (65) a. Na — Vf — N,: A¥ [Pep] dzZiaugiuosi pavasariu [Con]. [x] ly] b. Na — Vf — Ng: Pavasaris [Ag] mane [P] dZiugina. ly] [x] (66) a. N, — Vf — Ng — i8 Ng: Kazkas [A,] pavogé i¥ Jono [0] [x] fy] pinigus [P]. [z] b. N, — Vf — Ng: Kazkas [A,] apvogé Jonq [P]. [x] ly] Tokios sakiniy poros, kuriomis skirtingai nusakoma ta pati tikrovés situacija ir kurios dél to skiriasi signifikaciniu poZiiriu, vadinamos perifrazémis (CremaHos 1981, 201 tt.; plg. Mocxampcxas 1978, 74-75). Perifrazés, kuriy predikatai turi vienoda argumenty skaitiy, paprastai vadinamos konversinémis. 1.3.7. Kadangi veiksmaZodziy valentingumas priklauso nuo jy reikSmés, tas pats veiksmazZodis, pavartotas skirtingomis reikSmémis, gali turéti skirtinga valentinguma ir priklausyti skirtingoms sintaksinéms bei semantinéms klaséms. Todél pagal valentinguma veiksmaZodzZiai klasifikuojami ne kaip leksemos, 0 kaip sememos?’. Tas pats veiksmazZodis vienu atveju gali biti dvivalentis, kitu — trivalentis ar vienvalentis ir t. t. Tarp veiksmazodzio SinVS ir SemVS galimi Sitokie santykiai. 1) Veiksmazodzio SinVS skirtingos. a) SemVS taip pat skirtingos. VeiksmaZodis jeina j skirtingas sintaksines ir semantines klases. Kai nusakomos skirtingos tikrovés situacijos, daugiau ar maZziau skiriasi veiksmaZodZio individuali leksiné reikSmé (galimas dalykas, kad kai kuriais atvejais jau turime ir skirtingas leksemas — homonimus”). Plg.: (67) a. N, — Vf — Na — Inf: Mokytojas [C] leido vaikams [B] pazaisti [Con]. b. N, — Vf — N, — Inf: Tévai [C] leidZia vaikus [P] mokytis [Fin]. 7 Taigi klasifikuojant veiksmazodzius pagal valentinguma, polisemijos ir homonimijos skyvimas neturi lemiamos reikSmés. 28 Manoma, kad vienai leksemai priklauso tik tos reikSmés, kurios turi tam tikra semantinj ‘bendruma (t. y. bendry semantiniy elementy — semy) (Jakaitiené 1980, 46; Bansepa 1975, 124; Bapuna 1963, 54). Siuo poZitiriu (67) a, b, c bity iliustruojamos vienos leksemos reikSmés, kutioms bendras asmens valios momentas, 0 (67) d — kita leksema. = 67 c. N, — Vf — Ng — AdvDir: Kaimynai [C] leidZia arklius [P] i ganykIq [Dir]. d. N, — Vf — Ny — iNg: Vyrai [Ay] leidZia tinklus [P] i eZera [Ad]. Kai nusakoma ta pati tikrovés situacija (ar bent i8 dalies sutampantios tikrovés: situacijos), veiksmaZodis priklauso skirtingoms semantinéms klaséms, nes turi skirtinga bendraja signifikacine reikSme (pateikiama skirtinga semantiné situacijos interpretacija), tatiau jo leksiné reik’mé maviau tesiskiria. Plg.: (68) a. N, — Vf — Ny — iNa: Vaikas [Ay] paleido akmenj [P] i varna [Ad]. b. N, — Vf — N, — iN,: Vaikas [Ai] paleido akmeniu [1] i varng [Ad]. c. N, — Vf — Ny — N;: Vaikas [Ai] paleido varng [P] akmeniu {t- (69) a. N, — Vf — N, — Na: Mes [A,] Seriame Sieng [P] karvéms [B]. b. N, — Vf — N, — N,: Mes [Aq] Seriame karves [P] sienu [Con]. (70) a. Vfimp — Ng — Nj: Tvenkinyje [L] Priaugo Zoliy [P]. b. N, — Vf — Ng: Tvenkinys [P] priaugo Zoliy [Con]. (71) a. Vfimp = Ng — iNa: I kiemq [Ad] privaziavo sveciy [P]. b. Na — Vf — Ng: Kiemas [P] privaziavo sveciy [Con]. (72) a. Na — Vf — i8Ng: If krano [Ab] laa vanduo [P}. b. N, — Vf: Kranas [P] lasa. (73) a. N, — Vf — N, — nuo Ng: Motina [A,] nukrausté indus [P] nuo stalo [Ab]. b. Ni — Vf — Ny: Motina [Ay] nukrausté stalg [P]. b) SemVS ta pati. Veiksmazodis vartojamas pagal du ar kelis sintaksinius valentingumo modelius, bet tiek jo bendroji signifikacing, tick individuali leksinéreikSmé gali biiti if esmés ta pati. Galimi tik tam tikri signifikacinés reikSmés niuansai, kuriuos suteikia pasakymui vieno kurio aktanto iSkélimas sintaksinéje struktiToje vardininku arba galininku, nesikeigiant jo semantinei funkcijai (zr. 48, 49). Tuo biidu skirtingos veiksmazodzio SinVS &iais atvejais funkcionuoja kaip paraleliniai modeliai. Plg. dar Siuos pavyzdZius : 74) a. Na — Vf — Na: Ji prisiminé vaikyste. ne b. N, — VfNi: Jai pee i \ V (Pep, Con] (75) a. N, — Vf: Sienas sulijo. } Vv Pl b. Vfimp—Na: Sienq sulijo. (78) a. N, — Vf — Ng: Qna atsikraté jaunikio. b. N, — Vf — N,: Ona atsikraté Jaunikiu. V [B, Con] c. Na — Vf — nuoN,: Ona atsikraté nuo jaunikio. Tatiau veiksmaZodzio individuali leksiné reikSmé kiekvienu atveju gali biti ir skirtinga, nors bendroji signifikaciné reikémé visais atvejais vienoda. Reikimés skirtumai daug priklauso nuo nevienodos leksinés apsupties, arba veiksma%odzio. leksinio valentingumo. Plg.: (77) a. N, — Vf — N, — Ni: Ona mua pradalges grébliu, b. N, — Vf — N, — iNg: Tévas musé kumitin i stalg. } V [A,, P, I} c. Na — Vf — Ny — iN: Muski stiklelj i akmenélj. 2) VeiksmaZodzio SinVS ta pati. a) SemVS skirtingos, Veiksmazodis vartojamas skirtingomis reik’mémis (galima ir homonimija) ir kiekvienu atveju priklauso vis kitai semantinei grupei, bet jo sintaksinis valentingumas toks pats. Plg.: (78) a. Zuvys [A,] leidzia ikrus [P]. b. Statiné [P] vandenj [Con] eee N, — Vf — Na (79) a. Motina [A,] kelia vaikus [P]. b. Mielés [Az] kelia ragaisi [P]. c. Vaikai [A,] kelia triukima [Con]. Vegeta _ d. Ledas [P] kelia Zmogy [Con]. (80) a. Vaikai [A,] daug juda. bn _ve b. Stalas [P] juda (nelygiai stovi). es b) SemVS ta pati. Nors vienodas ir sintaksinis, ir semantinis valentinguamas, veiksmaZodis gali biti vartojamas visi8kai skirtingomis reikSmémis, jeigu juo nusakomos skirtingos tikrovés situacijos. Plg.: (81) a. Zmonés [A,] leidzia knygas [P]. b. Zuvys [A,] leidzia ikrus [P] ©. Bités [Aj] leidzia spieciy [P]. Na — Vf — Na d. Vaikai [A,] leidZia muilo burbulus [P]. (82) a. Dantys [P] krinta. b. Saltis [P] krinta. }N, — VE c. Galvijai [P] krinta. Tik tais atvejais, kai sutampa ir leksinis valentingumas (palydovai — ty patiy ‘lasiu ir net poklasiu Zod¥iai), galima manyti, kad veiksmaZodis tuti ta patia individualia leksing reikSme, plg.: (83) a. Arkliai [P] krinta. b. Karvés [P] krinta. N, —Vf c. Musés [P] krinta. (84) a. Vaikai [A,] kelia vaidq [Con]. \ Nol ap 'R b. Darbininkai [A,] kelia maistq [Con]. ‘ : 2. VEIKSMAZODZIU SINTAKSINES KLASES Dvi stambiausios sintaksinés veiksmazZodZiy klasés — tai asmeniniai ir beassmeniai veiksmaZodfiai, kurie skiriasi subjektinio vardininko poreikiu: asmeniniams -veiksmazodziams vardininkas reikalingas, beasmeniams — ne. Kadangi pagal -valentinguma klasifikuojamos veiksmazZodZiy sememos, prie beasmeniy veiksmaZodziy priskiriami ir beasmeni8kai (t. y. be subjektinio vardininko) vartojami asmeniniai veiksmazodziai. Tuo biidu tas pats veiksmazZodis, jeigu jis vartojamas ir asmenine, ir beasmene reikSme, gali atsidurti abiejose sintaksinése klasése. Pagal valentiniy palydovy skaigiy asmeniniai veiksmaZodziai skirstomi j vien- -valentius, dvivalentius, trivalentius ir keturvalentius, beasmeniai — j vienvalenius ir dvivalentius. Tie beasmeniai veiksmazodziai, kurie sakinyje neturi né 69 V [I, P]: peilis peili pagalanda, ausys gaudé kiekviena garsq, Sie bidvardziai pabrézia daikto ypatybe, svecius linksmino akordeonas, geras pliigas varo tiesias vagas. V [Pep, Con]: vaikai mégsta saldumynus, at girdziu Zmoniy balsus, mokinys moka pamoka, ji prisimena Jaunyste, jis vertina pinigus, ji sapnavo tévq. V [B, P]: darbininkai gavo atlyginimg, Zmogus ten iSnaudoja Zmogy, vasariniai kvieciai labai isnaudoja zeme, piemuo pragané Zqsiukq, a¥ pameciau parkerj, Jonas isigijo automobilj, jie uzgyveno dédés Zeme, namus valdé tévas, radau piestukq, tévai turi namq, namas turi viena jéjima, moterys jgijo lygias teises su vyrais, tévas avi antrus batus, mokytojas neSioja akinius. V [P, Con]: sinus igavo liga, statybos tempai igavo didele reikime, a& baigiu amiy, vaikas turi sloga, Zemé turi rutulio Sorma, komanda igijo persvar4, laukai duoda derliy, smélis sugeria vandenj, padanga leidzia ora, langai Xaltj praleidzia, tas plotas prieina (siekia) Baltijos jira, arklys niksteléjo kojq, tévas nusilauzé rankq. V [P, Comp]: sinus ataugo tévq, Sermukinélis priaugo puting, kukuriizai Zoles praaugo, Jonas iSaugo Svarkq, kopija atitinka originala, avizos pranoko miezius. V [P, Com]: Petras susitiko déde, tévas anadien susiéjo kalvj. V [Con, P]: tévq suémé miegas, mane ixtiko liga, Mortq apémé silpnumas, laivg istiko audra, Zmogy istiko nelaimé, jauni darbininkai papildé kolektyva, piktzZolés apau0 darzq, spuogai ixbéré veidg, debesys dengé meénulj, sienas puosé paveikslai. V [Con, Pep]: mane pagavo baimé, seseris apémé pavydas (panika, tingulys). Kai vardininku realizuojamas kontentyvas, sakinio subjekta daznai rei’kia galininkas. Vardininkas atskleidzia veiksmazodzio turinj ir savo leksine reikSme yra glaudziai su juo susijes. (Tai bidinga ir kity sintaksiniy modeliy sakiniams, kuriuose yra kontentyvinis vardininkas.) VIC, P]: ponas iskirsdino miskq, prievaizdas nuplakdino baudziauninka, tévai i¥- tekino dukteris, vaikai supjudé Sunis, prastas Seimininkas gyvulius dvasina (uzdares tvarte), kaimynas dar brandino javus, tu ifdZiovinai ant galvos vainikélj, meistras nudidino batus, mes jau iSperinome visciukus, vaikai isausxino trobq (bevarstydami duris), tu prikaitinsi kambarius (atidariusi langus). Modelio N, — Vf — Na semantiné interpretacija ir yardininko bei galininko semantinio tarpusavio derinimo galimybés atvaizduotos 1 lenteléje®, Siame sintaksiniame valentingumo modelyje galininkas labai retai kada esti fakultatyvus. Kiek dazniau fakultatyvus esti kontentyvinis galininkas. Daugeliu atvejy galininkas gali biti pakeistas neapibrézto kiekio kilmininku, kutis turi ta patia semantine ir sintaksine funkcija, tik jo objektiné reik&mé yra kiek modifikuota: jis rei’kia ne visa objekta, o tik neapibrézta jo dali, ne objekty visuma, o tik neapibrézta jy kieki. Plg.: radau duonq | duonos, poeté sukiiré eiléraStj | eiléraséiy, maciau gandrus | gandry. Taéiau ne kiekvienas galininkas gali biti pakeistas kilmininku. Tai priklauso ir nuo veiksmaZodzio, ir nuo daiktavardzio teikSmés: jos turi derintis su neapibréZto kiekio reik&me. Vienas kitas veiksmaZodis ta patia reik¥me vartojamas ir pagal kita sintaksini valentingumo modelj, kuriame vietoj galininko yra kilmininkas, plg.: jaunimas ei- ~~ 9 Kiekybinés teikSmés galininkas bus aptariamas su kitomis tos patios reik’més formomis bei konstrukcijomis (Zr. 3.2.8). 76 1 lentelé Na Np Patientas Kontentyvas Komparatyvas Percipientas Komitatyvas Agentas + ae Instrumentas | + | Percipientas | - Beneficientas + | Patientas | + + | +. + Kontentyvas + “hi Kauzatorius + | | na ratelj | ratelio, vaikai Zaidzia slépynes | slépyniy, sinus mokosi rusy kalbq | kalbos, tévas Ziuri namus | namy. Junginiai su kilmininku skiriasi vos pastebimu tikslo teikSmés atspalviu. i Prie veiksmaZodiiu, reiskiantiu pojitius, jausmus, suvokima, Zinojima, kalbéjima, taip pat veiksmazodziy rasti, suciupti, pagauti, uzklupti, sutikti, paliktiir kai kuriy kitu, galininko pozicija gali uzimti galininkas su padalyviu arba vienas padalyvis, pvz.: jaudiu véjq puciant, visi supranta jq meluojant, radau sesele bestovint, sutikau tévq i¥einant; ixgirdau griaudzZiant, pamaciau Zaibuojant, taip pat Salutinis prijungiamojo sakinio démuo, pvz.: Jauciu, kad pucia véjas; Visi suprato, kad ji meluoja. Ypatinga padéti uzZima tokie sakiniai, kaip: Katinukas... kojeles isliZo (Jabl); Q gal vaikas ... liiZo sprandelj (Simon); Purvino sinus ... sprandq nuniro (t. p.), kuriy semantinéje struktiroje yra du aktantai, tikrovés situacijoje atitinkantys viena referenta (kaip visuma ir jos dalj; plg. 1.3.4.). Juos sudarantys veiksmaZodziai paprastai laikomi intranzityviniais ir vartojami be galininko. Sie sakiniai yra tik atitinkamy sakiniy su posesyviniu naudininku tam tikros transformos (plg. Ly; iprastiné Siy veiksmaZodZiy reikSmé tokios SemVS nesuponuoja. VeiksmazodZiai &ia tik tranzityvi8kai pavartoti ir yra stilistikai Zyméti. Tatiau yra veiksmazodziy, kurie laisvai vartojami ir kaip intranzityviniai, ir kaip tranzityviniai, plg.: niksteléjo koja — niksteléjau koja, suglapo rankos — suslapau rankas. 3.2.2. N,—Vf£-N, Veiksma¥odjiai, reikalaujantys vardininko ir kilmininko, yra dvejopi. Vieni ju eina su kilmininku tik bidami su prieSdéliais at-, per-, pri-, suteikiantiais jiems veiksmo daugumo reik&me (pvz.: atsivalgé gryby, persiédé dobily, prisirinko uogy), arba pa-, pra-, uz-, kartais at-, suteikiantiais veiksmo maZumo reik$me (pvz.: pastlauzé Saky, praviré kosés, uivalgé mésos, atsilauzZé duonos); visi jie teikalauja neapiFF brézto kiekio kilmininko*. Kiti veiksma¥odziai valdo kilmininka bidami be iy prieSdéliy, tai tikrieji kilmininkiniai veiksmazodjiai, pvz.: bijoti, noréti, ilgétis, gailéti(s), vengti, ieSkoti ir kt. Kilmininkas daZniau negu galininkas yra fakultatyvusis veiksmaZodzio palydovas. Tiek vardininku, tiek kilmininku tealizuojamos ivairios semantinés funkcijos. Kilmininkui bidingiausia kontentyvo funkcija. V [Aj, P]: moterys pasirinko Zaby, vaikai prakapojo malky, mergos pripyné vainiky, skestantis ir Siaudo Sriebiasi, vyrai émési dalgiy, senis isitvéré turékly, vaikas laiKosi motinos sijono, Jonas atsirémé tvoros, Sliekis sienos, senis pasirémé lazdos, Jis prisilieté mano rankos. V [A;, P]: masSinos pritraiské ant kelio slyvy, véjas prilauzé saky, lietus pridaré daly. V [A,, Con]: vaikai Zaidzia (. slépynix), Zmonés émési darbo, jis mokosi (matematikos), mazieji klauso(si) pasakos, Seimyna privalgé (kukuliy), karvé persiédé (dobi14), kiaulés atsiédé balandy, blogyu Zmoniy lenkis is tolo, jis visy Salinasi, liittas saugosi Syvaciy, tévas atsisaké darbo. V [Az, Con]: potvynis pridaré Zalos. V IA,, Fin]: motina iesko adatos, Kazys dairosi patios, katé tyko pelés, jaunimas siekia mokslo, arklys siekia avi¥y, motina Zifiri tvarkos, vyrai riipinosi uzkandos, mes ieskome iSeities, moteris Saukési pagalbos. V [Ay, CA]: a¥ vos atsigyniau Suny. V [Pep, Con]: mes tikimés (. laukiame) giedros, tévai pasigedo vaiko, Petras pasiilgo téviskés, jis gailéjo(si) katytés, vaikas nori miego, Seimyna bodisi 8io valgio (plg. valgiu), Ona gedi (tévo), pati vengé barniy, jis iSsiZadéjo savo paziiry, vaikai Klauso (tévy), jis paklaiisé mano patarimo, mes laikomés jstatymy, avys bijo (si) Suns, jis taves (plg. tavimi) baisisi, tévas pasibaidé dideliy procenty, vaikas nusigando Suns. V [P, Con]: mano rankos bijo Salcio, motina neteko sqmonés, pievos nustojo falumo, upé laikosi senosios vagos, jaunikliai laikosi lizdo, Sakos lietési stiklo, Zagré uzkliuvo Saknies, drabuxiai prisigéré dulkiy, akys pribiro smélio, laivas priéjo vandens, pirkia prirtiko (dimy), valtis prisédo Zmoniy, aiksté buvo pristojusi vezimy, pieva priaugo medziy, miskas knibédéjo sukiléliy, maxina reikalauja prieZiiiros. V [B, Con]: tilas stokojo duonos, mes pritrikome (, ‘pristigome) pinigy, vargiai uzteksime paSaro, senis atsikraté podukros (plg. podukra), jie isizadéjo siinaus, vaikai neteko tévo. : V [Con, Pcp]: taves laukia staigmena (sékmé, nemalonumai), jiisy tyko dideli pavojai. 51 [Sskyrus veiksmazodzius su prieSdéliais at-, per-, rei$kianéius veiksmo dauguma, kiti veiksmazodziai gali biti vartojami ir su kiekio reikSmés ZodZiy galininku ar jo pozicijoje einanéiu nekaitomu kiekio reik8més Zodziu, valdantiu neapibréZto kiekio kilmininka, plg.: pririnko kraitele uoguy, pasilauzé Siek tiek Saky, uzvalgé truputi mésos, atsilauzé gabalélj duonos. Vadinasi, tai néra tikri kilmininkiniai veiksmazodiiai (plg. Grenda 1979, 34), 78 Modelio N, — Vf — Ng semantiné interpretacija ir vardininko bei kilmininko semantinio tarpusavio derinimo galimybés atvaizduotos 2 lenteléje. Prie kai kuriy veiksmazodziu, pyz.: klausyti(s), laukti, bijoti(s), tykoti, tikétis ir kt., kontentyvinio ir kt. kilmininko pozicijoje gali biti pavartotas padalyvis ar padalyviné konstrukcija (kilmininkas arba galininkas su padalyviu), pvz.: /aukiame 2 lentelé Ng Na Patientas Kontentyvas Finityvas Kontragentas Percipientas Agentas, + a | ay oes | Agentas, eS Fe | | | Percipientas + | | | Patientas + | | Beneficientas | : | + | | Kontentyvas | | | | | + palyjant, visi tikéjosi atvésiant; vakarais klausydavausi giedant lakStingalos, katé tyko pelés iflendant, laukiu dury atidarant, tikéjausi brolj sugriSiant, jibijojo tévq greit mirsiant. Prie 8iy ir kai kuriy kity veiksmaZodziy kilmininko pozicija taip pat gali uzimti Salutinis prijungiamojo sakinio démuo, pvz.: Vakarais klausydavausi, kaip gieda lakStingala; Laukiame, kada ateis pavasaris; Saugokis, kad neikasty gyvaté. 3.2.3. N, — VF — Na Naudininkas, kaip veiksmazodZiy palydovas, néra daznas, ta¢iau juo realizuojamos gana ivairios semantinés funkcijos, iS kuriy bidingiausia jam beneficiento funkcija. V [A,, B]: sinus padeda tévams, Ona patarnauja sveciams, jis man priekaiStauja, prieSas mums griimoja, solisté nusilenké (publikai), Jonas pritare Petrut, dukté guodziasi motinai, ji pasirodé gydytojui, Suo gerinasi (Seimininkui), Jonas merginasi QOnai, nusidéjau (senai motinélei), ji visiems itinka, (jam) atsiliepé kiti vilkai (Vien). V [A,, B]: tavo patarimas (mums) padéjo, tas skundas jiems \abai pakenké. V [A,, PJ: vaikui ispyré arklys, iinybo Zasinas; Suniut igélé bité. V [Ag, P]: ritkymas kenkia (sveikatai), (arkliui) darbas nekenkia, kieteliy arbata padeda (galvai), Salnos pakenké darZovéms, rugienos (man) duria, jai ibrézé Saka. V [A,, CA]: gyventojai prieSinosi okupantams, sinus pasiprieSino tévams, jt priesinasi savo likimui, Jonas nepasiduoda draugui, jis amzZinai visiems prieStaravo, a (tau) niekuomet nebepriesginiausiu. V [A,, Fin]: Zmonés ruosési séjai, lititas pasirengé Suoliui, jis pasiruosé ilgam pokalbiui. 79 V [Pep, B]: siiniis pakluso tévui, Juozas nusileido (2monai), motina atleido sinui, Ji pasiaukojo Seimai. V [Pep, Fin]: Laurynas atsidavé menui, Jis atsidéjo (pasisventé) mokslui. V [Pcp, Con]: gyventojai lengyai pasidavé panikai, tévai nepritaré tokiam siinaus Zingsniui. V [P, B]: obuolys atiteko Marytei, pinigai pravercia (Zmogui), (man) pasitaiké geta knyga, Zemé liko siinui, Jonas bernavo (Paugai), jis atstovavo misy klasei, mes (niekam) nevergausime, skarelé jai pritinka, senai trobelei tinka Siaudinis stogas, (mar¢iai) gimé vaikiukas (LKZ), durys (pelei) nekliiva, V [P, Fin]: dobilai tinka paSarui, ta Srandis tau it Ziedui tikty (Jabl), toks vadovelis pravercia savimokai, tévo uzdarbis i§eidavo maistui. Naudininko pozicijoje gali eiti naudininkas su bendratimi, pvz.: toks piemuo tik Zqsims ganyti tetinka. V PP, Comp]: Zmogikas trumpintelis amZis Zydingioms ir krintantioms prilygsta Zoleléms (Donel), faktai prieStarauja teiginiui; O ar gal ereliui Zvirblis glips prisilygint? (Donel). V [P, Con]: mediena priesinasi statiniam lenkimui, gelezis pasiduoda korozijai. V [Con, B]: tévynei gresia pavojus, kelioné (jam) apsimokéjo, Onytei neina rittos (LKZ), jam nesiseka darbas (veiksmaZodis sektis daZnai vartojamas ir be vardininko, t. y. beasmeni8kai, tada jo Zymima situacija yra kiek kitokia). V [Con, Pep]: jam patinka Veruté, seniams pakyréjo Ziema, tos kalbos man igriso, motinai riipi vaikai, jam kazkas pasivaideno, siinui prisisapnavo motina, ilgas darbas (visiems) nusibosta, jam ir nekaltas pauk3telis uzkliitva (LKZ), jai prisiminé Urtés likimas (Simon), Zolio kalba labai mégo Petrui (Zem), man pasibjauréjo jojo kalba (LKZ). Modelio N, — Vf — Ng semantiné interpretacija ir vardininko bei naudininko semantinio tarpusavio derinimo galimybés atvaizduotos 3 lenteléje. 3 lentelé Na s Bee | Patecias aeeey | Eisieeds a | eee | eases Agentas, + | + ey | Agentas, + oF | | | Percipientas | + | uns + Patientas + | + + | - Kontentyvas + | | | | + Vardininko pozicijoje gali biti pavartotas padalyvis arba padalyviné konstrukcija, plg. : jai nusibodo belaukiant, man nebesitiki Ji ateisiant; Butkienei dabar tik paaiskéjo meile pradéjus siausti (Vaizg), taip pat Salutinis prijungiamojo sakinio démuo, plg.: Man nebesitiki, kad jis ateis. 80 3.2.4. Na — Vf — Ni Tnagininkui bidingos ir objektinés, ir adverbialinés (vietos, kelio, kiekio) reik8més. Kadangi tomis patiomis adverbialinémis reik’mémis lygiagretiai vartojamos ir kitos formos, ypaé prielinksninés konstrukcijos, iy reik8miy inagininkai, kaip ir vietininkai, itraukiami i suvestinius modelius su AdvLoc, AdvDir, AdvQuant ir bus aptariami kartu su kitomis alternacinémis formomis (Zr. 3.2.6; 3.2.7; 3.2.8). Tnagininkas (vienas arba su prielinksniu su) yra pagrindinis instrumento reiSkéjas, ta¢iau jam biidingos ir kitos semantinés funkcijos. NemaZam biriui veiksmazodZiu inagininkas yra fakultatyvusis palydovas. V [A,, I]: sesé staklémis diizgena, pauksciai plevena sparnais, vyrai Svytavo kardais, suskambino raktais sargybinis; ji griksteléjo danciuku, Zybteléjo akyte (Vaizg); yaikai pilstosi vandeniu, Jonas susijuosé dirZu, senis pasirémé lazda, Petras griezé (armonika). V [Ay, P]: mergaités pasidalijo obuoliu (plg. obuoli), berniukai susimainé (atsimainé, apsimainé, pasimainé) kepurémis, jis pasinaudojo dédés masina. V [A,, Con]: jie verciasi Zvejyba, vyrai Zaidé (kortomis), gyventojai uzsiima aplinkos tvarkymu, vaikai seka tévais, ji pasivadino svetima pavarde, jis pasiskelbé karalium, Jonas mokosi agronomu, karys rizikavo (gyvybe), mes tik Saknelémis mattinomés, jie prekiauja (gritdais), tévai ripinasi vaikais (juos rengia, maitina ir t. £23 V [A,, R]: velnias pasiverté Sunimi (plg. i Sunj). V [A,, CA]: Kad ne katinas, neapsigintum Ziurkém (LKZ). V [Pep, Con]: Vilius labai didziuojasi (arkliais) (Simon), visi stebéjosi jo iSmintimi, jis domisi menu, visi bjaurisi tavo poelgiu, jie nepasitiki manimi, abejoju tais pazadais, tévai d¥iaugési (savo vaikais), tu jsitikinsi mano Zodziy teisingumu, ji nusivylé savo drauge, visi juo (plg. jo) bodisi, mes Siluma (plg. silumos) tebesibaidom, pasigardziuok uogomis, jis susiviliojo lengvu uzdarbiu, mes pasitenkinome antraja vieta, riipinkimés kity vargais, tévai pasikliové sinumis. V [B, Con]: vos atsikratéme nelauktais sveciais (plg. sveciy), ponas keliuku savinas (Zem), mes iSsiversime tais pinigais. V [P, Con]: ji ry3i senoviska languota skarele, jis ir Siokiadien batais avi, tévas kailiniais kloji, vaikas uzsikrété tymais, visi persirgo tuo gripu, jis apsinuodijo (Zuvimi), viralas atsiduoda (dimais), jos veidas dvelké malone, gyvenimas Sia pasizymi dideliu jvairumu, ju globa apsiriboja vien profesiniu igidZiy perteikimu, Sis Zodis eina papildiniu, kosé gumulais eina, balandziai minta griidais, augalai minta mineralinémis medZiagomis. Patientu daznai laikoma vieta, kurioje kas nors vienaip ar kitaip reiSkiasi, atsitanda, ja padengia ar pripildo, i8 jos iSeina arba ja eina ir tuo patiu sukelia tam tikra jos biisena (pati vieta néra bisenos Saltinis), pvz.: pievos prazydo (purienomis), paezeré nusvito (lauzais), dangus mirga (Zvaigzdémis), mixkas skardéjo paukSciais, darZas aguonomis plieskia, siena marguliavo popieriais, akys pasruvo asaromis, duobé uksipildé vandeniu, brigada pasipildé jaunais darbininkais, stogas kerpe apsidéjo, krantas nuaugo alksniais, Sirdis kraujais plista, veidas trysko sveikata, krosnis tvoskia karsciu, ten upés pienu plaukia, Tokio tipo sakiniai daugeliu atvejy yra sakiniy su ati81 tinkamais adverbialiniais komponentais tam tikros, daZniausiai stilistifkai Zymétos, transformos, plg.: Pievos prazydo purienomis — Pievose Prazydo purienos; Sirdis plista krauju <— Kraujas pliista i¥ Sirdies. Iprastiné siy veiksmaZodziu reik&mé tokios SemVS nesuponuoja. V [P, RJ: arklys vél atvirto Zmogum, pati egle tapo, kaimas pasiskirsté viensédziais (plg. i viensédzius), puodai Sukémis pabiro, skausmas virto dZiaugsmu. Modelio N, — Vf — N, semantiné interpretacija ir tai, kaip tarpusavyje semanti8kai derinasi vardininkas ir objektinis inagininkas, parodyta 4 lenteléje. 4 lentelé Nj Na Instrumentas Patientas Kontentyvas Rezultatas Kontragentas Agentas,; te | + | t rf | +t Percipientas | | + | | Beneficientas | | | + | Patientas | | + EP | 3.2.5. N, — Vf — pN (su objektinémis pN) VeiksmaZodziy palydovais eina dvejopos _prielinksninés konstrukcijos (pN): objektinés ir adverbialinés. Adverbialinés PN bus aptariamos toliau, kartu su kitais adverbialiniais palydovais (AdvLoc, AdvDir, AdvQuant). VeiksmaZod/iai eina su viena ar kita objektine pN, kuriy kiekviena turi specialia reikSme ir tuo skiriasi nuo adverbialiniy pN, kurios ta pagia adverbialine reikSme daznai vartojamos lygiagretiai su kitomis formomis, plg.: piemuo nusitvéré u¥ §akos [P] — piemuo nuéjo uz med¥io | po medZiu | prie medio [Dir]. 3.2.5.1. pN pozicijoje — kilmininkas su prielinksniais ant, be, dél, if, nuo, prie, uz. N, — Vf — antN,. V [A,, P]: suo puolé ant gyvatés, visi uzZsipuolé ant manes, tévas barasi (ant vaiky). V [Pcp, Con]: a§ uzpykau (ant taves), Jonas siunta (ant manes). Na — Vf — beN,. V [B, Con]: Zmogus savaites apsieina be maisto, as apsieisiu ir be taves, Siaip taip iSsivertéme be pagalbos. N, — Vf — dalN,. V [A,, Con]: vyrai susitaré (dél kelionés), tévai pasitaré (dél siinaus vedyby). V [Pep, Con]: motina susiripino (dél siinaus) (plg. siinumi). Na — Vf — i8N,. V [P, Con]: metalai susideda if kristaly, ju butas susideda if trijy kambariy. V [P, O]: i¥ to pagalio rankena neiSeis, i§ ty gulbiy palieka panos (LKZ), komunisty partija iSaugo i¥ marksistiniy rateliy, i§ erelio pasidaré Zmogus. 82 VP, Comp]: Jonukas igsiskiria if visy mokiniy. V [B, Con]: jie minta if medzZioklés, mes if tanky darbo gyvename, V [Pep, Con]: visi stebisi if manes (DLKZ) (plg. manimi), jis dziaugiasi if tavo nelaimés (DLKZ) (plg. nelaime), ponai tyéiojasi if vargsy, visi if jo juokiasi. N, — Vf — nuoN,. V [A,, CA]: Zemaiciai gynési nuo kryZiuociy, bailus ir (nuo zuikio) pabéga, jis pasislépé (nuo minios), a vos iSsigelbéjau (nuo mirties). V [A;, Con]: jis atsisaké nuo kelionés (plg. kelionés), jie apsidraudé (nuo suzalojimo). V [P, Con]: gyvybés procesai priklauso nuo saulés Silumos ir Sviesos, jie priklauso nuo fabriko savininko. V [P, Comp]: diena nuo nakties nesiskyré. V [Pep, Con]: jis atprato nuo darbo, nuo valgymo nenupranti (LKZ), a jau nuo mamos pieno atjunkes (Gud-Guz), jau teliokas nujunko (nuo karvés). N, — Vf — prieN,. V [Ay, P]: jis kabinéjasi prie manes, merga prikibo prie Jono. V [A,, Con]: ji labai taikosi prie vyro, Jonas merginasi prie Qnos, jis gerinasi (prie manes), Zvéris prisitaiko prie aplinkos, prie misy dainos prisidéjo ix merginos. V [P, Con]: kalba priklauso prie visuomeniniy reiSkiniy, balta suknelé tinka prie tamsiu plauky. V [Pcp, Con]: suo priprato prie naujo Seimininko, jis prigudo prie naujos vietos. N, — Vf—uZN,. V [A,, P]: a¥ nusitvériau uz Sakos (plg. Sakos), né vienas negriebia uz degantio galo, nekibk uz kar8tos geleZies. V [Ay, Con]: dukté iftekéjo uz agronomo, Ona ixéjo uz Jono. V [P, Con]: Zagré uzkliuvo uz akmens. 3.2.5.2. pN pozicijoje — galininkas su prielinksniais apie, i, pries, uz. N, — Vf — apieN,. V [A,, Con]: jie kalbéjo apie nauja knyga, jis palankiai atsiliepé apie filma. V [A,, PJ: moters tiktai apie namus tesiruoSia (LKZ), ana ruosias apie iiki (3), mergikés sukosi apie pusryti (Zem). V [Pep, Con]: jis galvoja apie kerstq, mergina svajojo (apie savo ateiti). N, — Vf — iN V [A,, PJ: kazkas beldzia j duris, né spanga nekimba j meskere (LKZ). vaikas kabinasi motinai j sijonq. V [A,, I]: Kiaulé kasosi { basij. V [Ag, PJ: perkiinas trenké i nama, tas kiilaitis brézia j stiklq (LKZ), lietaus laSai sudiizgeno j langus. V [A,, B]: mokinys kreipési { mokytojq. V [Ai MI: jis neatsiliepé { misu prasymq (ji jo Zodzius), niekas neatsixauké j mano Sauksma, direktorius atsizvelgé i darbininky pageidavimus. V [P, RI]: jie pavirto i akmenis (plg. akmenimis), musy vaikai jau iSaugo i vyrus, puodyné(j Sukes) subyréjo, rugiai eina j dirses (DLKZ). 83 V [P, Con]: bulvés j lapus eina, vista iSéjo j taukus, mama eina j svocias, jis iaugo i prota (LKZ), kapitalizmas peraugo j aukStiausia savo i8sivystymo Jaipsnj (LKZ). V [P, Comp]: vaikas atsigimé i senelj, jis nusidave j téva, literatia vis labiau panaséja i mokslq. N, — Vf — prieSN,. V [A,, CA]: valstieciai sukilo (prieS ponus), Petriukas kibo pries Seimininke, jie eina (kovoja) pries valdziq. V [Aj, B]: a gerai pasirodziau prie§ draugus. V [Ay, Con]: jie protestavo prie§ teiséjo sprendima. N, — Vf — uZN,. V [A,, B]: draugai uz mane laiduoja, jis u mane eina (DLKZ). V [A;, Con]: jie balsuos uz savo kandidatq, balsuosime uz tévynés suklestéjima. V [Ay, M]: jis atidirbo uz skolq, mes atidirbome uz penktadienj. V [Pep, Con]: kiekvienas atsako u¥ savo darbq. 3.2.5.3. pN pozicijoje — inagininkas su prielinksniu su. Ni — Vf — suN;. V [Ay, Com]: musasi gaidys su qsinu, Jonas susibaré su broliu, vaikai gainiojasi su Sunimis, tévas susigéré su sveciu, bernai erzinosi su mergomis, as atsisveikinau su draugu, kaimynas issiskyré su Zmona. V [A,, P]: Seimyna darbavosi su Sienu, baudéjai susidorojo su gyventojais, su vagimi mes vieni apsidirbsime. VIA,, CA]: ligonis kovojo su mirtimi. V [Pep, Com]: motina pasimaté su siinumis, ji nesugyvena su vyru, Jonukas susipyko su draugais, sinus draugavo su kumegio dukra, V [Pcp, Con]: anyta apsiprato su maréia, su tokiu pasiiilymu visi sutiko, jis taikstosi su esama padeétimi, senelis sunkiai susigaudo su tais skaiéiais. V [B, Con]: kaip nors issiversime su pasaru (DLKZ), as apsieisiu su penkiais rubliais, jis su pinigais apsiskaité (DLKZ). V [P, Com]: Siauréje Lietuva susieina su Latvija, tarpduryje a¥ susidariau su sveiu, jis suartéjo su kaimo Jaunimu, mes giminiuojamés su Potkais, teorija siejasi su praktika, jiiros iizesys susilieja su puu osimu. VIP, Con]: akys apsiprato su patamsiu, V [P, Comp]: qiuoliukas susilygino su uosiu. Prielinksniné konstrukcija suN;, turinti instrumento funkcija, yra instrumentinio inagininko alternanté (Zr. 3.2.4). 3.2.6. N, — Vf — AdyLoc AdvLoc pozicijoje eina vietininko linksnis, prielinksninés konstrukcijos, vietos prieveiksmiai, kartais inagininkas. Ju reik8mé néra specializuota ir jie laisvai pakeiGia vienas kita. AdvLoc paprastai Zymi vieta, kurioje kas yra, atsiranda, vyksta, j kuria kas telpa ar netelpa ir pan. Lokatyvine reikSme kartais lydi kity reikSmiy atspalviai ir net ja nustelbia, PYZ.: mes uzZsiregistravome pas budintj [L-A,], kaimynas atsidiré bédoje [L-Con], jie gyvena pertekliuje [L-Con], visi dalyvavo Sventéje [L-Con]. 84 AdvLoe pozicijoje eina jvairios pN: antN,, anapusN,, artiN,, gretaN,, prieN,, SaliaN,, tarpN,, uZN,, virs(um)N,; apieN,, aplinkN,, pasNa, pagalNg, prieS(ais)Na; poN,, tiesN, ir kt. Dauguma veiksmaZodziy, kuriems biidinga Si SinVS, reiSkia daikto biisena ar bisenos kitima, o kai kurie — nekryptinga judéjima (pvz.: lakstyti, skrajoti, bégioti, béginéti ir pan.). Modeliu N, — Vf — AdvLoc realizuojamos sios SemVS: V [A,, L]: vaikai braido klane, paukséiai skrajoja (ore | vir stogy), Zasinas bastosi apie trobas | palei miezZius, kiaulés laksto palei tvartq | garde, ant stalo bégioja musés, jis vaikSciojo tarp Zmoniy, Jonas issitiesé Zeméje, cigonai apsistodavo alksnyne | prie alksnyno | arti kaimo, Zmonés sustojo Salikelése | Salikelémis. V [A, L]: Zvilgsnis apsistojo ties fotografija, miestelyje sklido gandai. V [P, L]: Jonas gyvena mieste | uz miesto | prie upés, tinkle buvo katilas (Balé), kiskis glidi paezyje, jie apsinakvojo kaime, viskas atsidiré ugnyje, mama sédéjo staklése | ant suolo, sermégoje ikplySo skylé, karvés brydojo vandenyje, nestovék lietuje. vanduo uzsilaiko molyje, pareis visi javai klétyje, karkliukai auga pabaliais, pasieniais | pasieniuose stovéjo kubilai, aplink vanduo telkSo, palei sieng stovi lova, la’as kapso po nosimi, bernas nakyvojo po tiltu, ties galva kabo lempa, visi pareisim uz stalo | uzstaléje, ant stalo métési kortos, pas mane viexéjo draugas. 3.2.7. Na — Vf — AdvDir AdyDir pozicijoje eina ivairios prielinkspinés konstrukcijos (lygiagretiai su konsttukcija iN, kartais dar pavartojamas iliatyvas: j miskq | miSkan), prieveiksmiai ir jnagininkas. VeiksmaZodzZiai, kuriems biidinga Si SinVS, daZniausiai reiSkia daikto judéjima viena kryptimi, retiau — jvairiomis kryptimis (pvz., vaikai laksto koridorium | po koridoriy), kai kurie jy Zymi tam tikra daikto padétj erdvéje (pvz., miskas prieina prie upés)*. Vieni ju reikalingi tik pradinio ar galinio taSko arba kelio nurodymo, kiti suponuoja bendra direktyvo funkcija ir jy valentinguma patenkina bet kuri direktyvinés reikSmés forma ar konstrukcija arba net dvi, trys konstrukcijos (pvz.: eina takeliu j paeZere, i§ Klaipédos j Vilniy grizome per Kaunq). Pradini ta8kq reiSkia konstrukcijos iSN, ir nuoN,, galinj ta8kqa — antN,, iki/ligiN,, prieN,, uZN,, iNa, pasNa, poN; ir kt., taip pat prieveiksmiai, kelia— perN,, proN,, poNg, apie /aplinkN, ir kt., taip pat inagininkas bei prieveiksmiai. Su vienais veiksmaZod/iais (dazniausiai turindiais atitinkamus prieSdélius) vartojamos specialios pN, pvz.: nulipo nuo auksto, jlipo i medi, uzlipo ant arklio, perlipo per tvora, kiti veiksmaZodZiai vartojami su bet kuria reikiamos reikSmés pN, prieveiksmiu ar inagininku, pvz.: jis nuéjo j kambarj | prie dury | uz dury | po stogu | ten [Ad], masinos vaziuoja plentu | per laukq | pro miestq | aplink miestq [Via]. Prie kai kuriy veiksmaZodZiu, ypat ty, kuriy reik8mé maZa ka besisieja su judéjimu, direktyvinés pN labai artimos objektinéms, pvz.: jis atsirémé j sienq, voratinkliai buvo prisikabine prie medziy, vaikas glaudziasi prie motinos, jis prilindo prie virsinink, 2 Panasiai kaip judéjimo veiksmazodziai vartojami ir tokie veiksmazZodiiai, kaip (pa) Zvelgti, (pa) ziaréti, pyz.: pazvelgiau j saule | pro langq| i§ arti. 85 Cook W. A. A Case Grammar Matrix Model (And Its Application to a Hemingway Text). — In: Abraham (ed.) 1978, p. 295—309. Drukteinis A. Objekto savoka ir kai kurie pozymiai. — Kalbotyra, 1982, t. 33 (1), p. 15—20. Emons R. Valenzen englischer Pradikatsverben. — Tiibingen, 1974 (6) (Linguistische Arbeiten, 22). Erben J. AbrifB der deutschen Grammatik. — Berlin, 1964. Erben J. Deutsche Grammatik. — Frankfurt am. Main, 1968. Fillmore Ch. J. The Case for Case. — In: Universals in Linguistic Theory. New York, 1968, p. 1-88. Fillmore Ch. J. Types of Lexical Information. — In: Studies in Syntax and Semantics. Dordrecht — Holland, 1969(a), p. 109—137. Fillmore Ch. J. Toward a Modern Theory of Case. — In: Modern Studies in English. Readings in Transformational Grammar. New Jersey, 1969(b), p. 361—376. Fillmore Ch. J. Subjects, Speakers and Roles. — In: Semantics of Natural Language. Dor- ‘drecht — Holland, 1972, p. 1-24. Fink S. R. Case Grammar and Valence Theory at a Stalemate? The Relevance for Semantic Memory. — In: Abraham (ed.) 1978, p. 177-190. Flamig W. Valenztheorie und Schulgrammatik. — In: Beitrage zur Valenztheorie. Halle (Sasale), 1971, S. 105—121. GeniuSiené E. Lietuviy kalbos veiksmazodzZiy sintaksiné Klasifikacija. —- Kalbotyra, 1971, t. 23 (1), p. 7-16. GeniuSiené E, Dabartinés lietuviy kalbos konversiniai sangraziniai veiksmaZodziai. — Baltistica. II priedas, 1977, p. 63-69. Grenda C, Apibréztumo/neapibréztumo poZymiu opozicija veiksmazodziy konstrukcijose su daiktavardziu. — Kalbotyra, 1979, t. 30 (1), p. 32-38. [Helbig G. (Hrsg.)] Beitrage zur Valenztheorie. — Halle (Saale), 1971. Helbig G. Zur semantischen Charakteristik der Argumente des Pradikats. — In: Probleme der Bedeutung und Kombinierbarkeit im Deutschen. Leipzig, 1977, S. 40—92. Helbig G. Zum Status der Valenz und der semantischen Kasus. — Deutsch als Fremdsprache, 1979, H. 2, S. 65—78. Helbig G. Valenz — Satzglieder — Semantische Kasus — Satzmodelle. — Leipzig, 1982. Helbig G., Schenkel W. Wérterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Verben. — Leipzig, 1975. Jablonskis J, Rinktiniai ra8tai. — V., 1957, t. 1. Jakaitiené E. Lietuviy kalbos leksikologija. — V., 1980. Morayesik E. A. Case Marking of Objects. — In: Universals of Human Language. Vol. 4. Syntax. Stanford, California, 1978, p. 251—289. Palmer F. R. Semantics. - M., 1982. Pasch R. Zum Status der Valenz. — Linguistische Studien. Reihe A/42, Berlin, 1977, S. 1—50. Schenkel W. Zur semantischen Kombinierbarkeit deutscher Verben mit Substantiven. — In: Probleme der Bedeutung und Kombinierbarkeit im Deutschen. Leipzig, 1977, S. 93-115. Sliziené N. VeiksmaZodzZiy valentingumo Klausimu. — Kn.: Lietuviy kalbotyros klausimai, 1978, t. 18, p. 107—123. Sliziené N. Subjektinimo ir objektinimo vaidmuo nustatant lietuviy kalbos veiksmazodziy sintaksinj valentinguma. — Lietuvos TSR Moksly Akademijos darbai. A serija, 1980, t. 1(70), p. 93-105. Sommerfeldt K. E. Zur Besetzung der Leerstellen von Valenztrigern. — Deutsch als Fremdsprache, 1973, H. 2, S. 95-101. Sommerfeldt K. E. Bedeutungsanalyse und Valenztheorie im Dienste der Konfrontation. — Zeitschrift fiir Phonetik, Sprachwissenschaft und Kommunikationsforschung, 1977, Bd. 30, H. 3, S. 251—260. 92 Sommerfeldt K. E., Schreiber H. Worterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Adjektive. — Leipzig, 1974. Starosta S. The One Per Cent Solution. — In: Abrahain 1978, p. 459—575. Tekoriené D. Sintaksiné semantika, jos nagrinéjimo metodai ir Zodziy junginiy semantikos problemos. — Kalbotyra, 1982, t. 33 (1), p. 132-139. Tesnitre L. Eléments de syntaxe structurale. — Paris, 1959. Vater H. On the Possibility of Distinguishing between Complements and Adjuncts. — Tn: Abraham 1978, p. 21-45. Viehweger D. u. a. Probleme der semantischen Analyse, als: Studia Grammatica XV. — Berlin, 1977. Wotjak G. Kontrastive Verbbeschreibung und Valenzanalyse. — Zeitschrift fiir Phonetik, Sprachwissenschaft und Kommunikationsforschung, 1976, Bd. 29, H. 4, S. 364—374. Wotjak G. Einige Uberlegungen zur Valenztheorie und Kasusgrammatik. — Deutsch als Fremdsprache, 1978, H. 3, S. 177-181. A6o3nna H. M. Jlatenpusiit c apoio cunTaKcH4¥ecKOi, COOTHeCeHHOCTbIO B COBpeMeHHOM HeMenko s3prke, — Wu. 3am. JITTIM. JI., 1963, 7. 255, c. 23—36. Aymoun B. I. Crpyxtypssiit KapKac siemMenTapHoro MpenioxKeHud B COBpeMeHHBIX repMaHCKHX sa3bIkax. — B xH.: CrpyKTypHO-rumozormieckoe OMMCaHMe COBPeMeHHBIX TepMaHckMx. s3nikos. M., 1966, c. 165—197. Anpecau JO. JI. SxctepumentambHoe uccnenoBaHMe CeMaHTUKM PyccKOrO tmaroma. — M.s 1967. Anpecan IO. JI. JIexcuyeckas cemantuxa. — M., 1974, Apyrtionosa H. JJ. [Ipo6semst cuntakcuca M CeMaHTHKH B pa6orax 4. Owumopa. — BA, 1973, N 1, c. 117—124. Apytionosa H. JI. [peanoxenme u ero cMbIcH. — M., 1976. Borzanos B. B. CemantuKo-cHHTakceckad OpraHH3aliut MpemioxKeHuAt., — JI., 1977. Bansena 1. M. Oco6enHoctH cIpyKTypsI Ipess10KeHuA, CBASAHHBIC C CeMaHTHKOM H BasleHTHOcrpro rifaroa. — B xa.: CrpyKtypa mUpeqioxenwa mM Kulaccbl C/IOB B pOMaHO-repMaHcKAx azprkax. Kanunun, 1975, c. 119-125. Bapaua B. I. MpoGnema yeHotata M BOMpOCKI x3bIKOBOTO 3Hayenut. — MnocrpaHHbie SGbIKM B BEICIed more, 1963, Bem. 2, c. 38—54. Tax B. I. Beicxa3smanue u cutyauma. — B KH.: Tipo6nemst crpykTypHol 1MarBAcTHKA — 1972. M., 1973, c. 349-372. Tenromene >. Il. BanextrHocruble Kilaccbl MTOBCKOrO rularolla HW cHCTeMa CHHTAKCHYCKHX ctpyxtyp. — B xx.: CuutarMatuxa, mapaqMrMaTuKa 4 Wx B3aHMOzelicTBHe Ha YPOBHe CHHTAKCHca. Matep. kon. Pura, 1970, c. 58—60. Tenromene 9. Il. Pedbuexcusnbie riarovist B Oartrniickux A3bIKaxX M TuMOsOruA pedbieKcusos. — Bunsutoc, 1983. Kannenscon C. JI. Tamonorua #3bIKa H peieBoe MBIMLIeHHe. — JL... 1972. Kypusosaa E. Ovepxu 10 JMHTBMCTHKe. — M., 1962. JIaiions JJ. Beenenue B TeopeTutecKy!0 JMETBHCTHKY. — M., 1978. Jtomres T. I. Onucanme crpyKTypsI MpeqioxeHuA Ha OCHOBE ero (byHKUMOHaIBHOrO pen crapmenmsa. — Slavia, 1965, N 34, fasc. 3, c. 422—430. Mocxaasexasa O. WM. Cuntaxcieckad MapaturMaTuka 4 cCHHTaKcw4eckad TepHBalaa. — B xa.: [po6nemsr o6mero # TepMaHcKoro sgnro3Hanua. M., 1978, c. 71—78. Tiuppan 3. M. Jlatestpupiit manex u ero CTMIIMCTH4eCcKOe HCHONb30BaHHe B HEMCIKOM A3BIxe. — B xu.: Bompocti rpaMMaTweckoro cTpox TepMaHcKux s3bIkKoB. Omcx, 1974, c. 74—81. Pacnonos H. Il. Cxasyemoe Kak KOHCTPYXTHBHBIM WeHTp MpenOKeHHA. — B xu.: TeopeTuYecKHe MpoOseMbI CHHTAKCHCa COBPeMcHHEIX majoesponelicxux #3bIKoB. JI., 1975, c. 162-168. Cementox M. I. Yposnu uccieqosaHaa BasieHTHOCTH. — B xa.: Jlexcuxo-rpamMatTuieckat CO¥eTAeMOCTS B TePMAHCKHX ASBIKAX. Wensx6nucx, 1977, c. 111-116. 93 Cuapangkai T. PT. Cemantayeckue tant cuTyalMit mH CeMaHTWYeCKHe KiaccbI riaronon, — B xu.: [po6nemsr crpyxtypxoit smursuctaxn — 1972. M., 1973, c. 373-391. Crenanos IO. C. K ysupepcamsHoit kuaccubukanan UpequKatos. — Vss. AH CCCP. Cep. JIAT.-pbI H 43. 1980, T. 39, N 4, c. 311—323. Crenanos IO. C. Wimena. [penuxatsi. Tipemnoxenus. — M., 1981. Crenanosa M. JJ. Teopaa panentuoctu 4 BasleHTHBI anamH3. — M., 1973. Cycos MW. I. Curyanusa kak o3Hayaemoe TpewOxeHHA Ha pellsANHOHHOM yposHe. — B xKu.: Bonpocst anrmulickoit u @pannyscKok dunonormn. Tyna, 1972, c. 25—48. Cycos WM. Tl. Cemantuwyeckas crpyxtypa mpeqnoxenus, — Tyna, 1973, @unsmop 4. Jleno o nayexe orKpsmaetcsa BHOBE. — B KH.: Hosoe b 3apy6exnow mHarsyctuxe. M., 1981, sem. 10, c. 496—530. Xpakoscxaii B. C. Maccusnsie xouctpyxnan. — B KH.: Tamonorus maccHBHBIX KOHCTpyKwu. [uatespt u 3anoru. JI., 1974, c. 5—45, Xpakoscxuii B. C. Ucuucnenue quate3. — B xu: Tjwaresst w 3anoru: Tes. xond. ,,CrpyKTYPHOTHNONOTHYeCKHe MeTONLI B CHHTAKCHce Pa3sHOCTPYKTYPHEIX s3EIKOB. JI., 1975, c. 34—51. Yeiib Y. JI. 3uauenne 4 crpyxtypa s3n1Ka. — M., 1975. Iimexes JJ. H. Canraxcwyeckas wienumocts BBICKa3bIBAHHA B COBPEMEHHOM PYCCKOM 535Ixe. — M. 1976. Sap36yrac 10. B. Tatensxsiit 3aHHTePeCOBaHHOrO JIMLa B COBPEMeHHOM PYCCKOM H JIHTOBCKOM #3bIKax. — Dusion. wayxu, 1967, N 3, c. 3—13. ? H. CJIMDKEHE BAJIEHTHOCTh H CHHTAKCHUECKAA KJIACCH®MKAIMA PIATOJIOB JIMTOBCKOTO A3bIKA Pesiome B cratbe u3naraetca B3riay aBTopa Ha riarouIbHY!0 BasIeHTHOCTb HM PaCKPbIBAIOTCH BO3MOXHOCTH ¢e IIDHMCHeHHA B CHHTaKcHYecKoit KNaccuukaan riaronos. PaccmaTpHpatotcs Be cToPOHBI BasleHTHOCTH rylaroma: ceMaHTHYyecKkad HW CHHTaKcu4ecKkad, Ha OCHOBE KOTOpBIX r'larosit AeMATCA Ha CMHTAKCHYeCKHe Kulaccbl H CHHTAKTMKO-ceMaHTHYeckHe Tpyritst. Tlox cemantwieckoit BaneHTHOCTSIO riarona aBTOpoM MOHUMaeTca ompeyesienHat cemanTaveckad HHTepupeTanua OOosHAYaeMolt rilaronoM cuTyaNMH, KoTopas buxcupyetcs Kak HeKHit naOop ceManTH4eckux dynkumi (axtantos, witm cemanTmuecKkux Tayexeit). (B ctatbe mpenctasWH CHMCOK C€MaHTMYecKHX ayexei, KOTOPbIMM TONE3yeTCH aBTOp, H HX KpaTKwe XapakTepucTHKH.) AsTop IpHyepxKUBaeTcA MHeEHHA, YTO MOXY peabHoO cuTyalMei H MpenctaBiaemoit rimaTONOM ee CeMaHTHYeCKO HHTepmpeTatleli UpAMoro COOTBETCTBHA Her. Onna i Ta >xe cuTyalus MOXeT MOUY4HTh pasiH4Hble MHTeplpeTalMn; Ha NepBEI IaH BEITBUTAIOTCH KaKIbI pa3 HHBIe PetepenTsI, MeHseTcH UX CeMaHTHYecKas ONeHKa 1 TepciekTHBa Mpeyctapsenud cutyannn. Onn 4 TOT Xe TiarOw TaWHY!O CHTYaNMIO MOxeT O603HA¥aTb 10-pa3HOMY, KaxEI pas y Hero HHOe o6ilee cHrHmdukaTHBHoe 3HaYeHHe H MHAd ceManTHMecKad BasleHTHOCTS. Tlostomy rnaromsr KiaccubulMpytorcs Kak CeMeMBI: B OHOM ciy¥ae TOT xe rarom MoxeT OpITB 7ByXBaJIeHTHEIM, B APYTOM — TpexWIM OTHOBAICHTHEIM M T.. BewencTaHe Toro JIA CHHTaKcH4ecKOl xaccuduKalu He UMeeT pelaloulero 3HaYeHUA OTCYTCTBMe YeTKHX TpaHM MeKNY sABIeHMIMM MOmHCeMHM WH OMOHUMHH. Cemantuyeckat BayeHTHOcTS riaronos u300paxkaeTcd B Bye ceMaHTHYecKHX cTpyktyp, KOTOPbIe B OCHOBHOM COOTBETCTBYIOT CeMaHTHYecKOit cTpyKType (mM TMpono3uunn) o6pa3onanHBIX C JaHHBIMM TilaronamMu Wpeqioxennit. Cunrakcu4eckad BanenTHocTs — 9To motpeOuocTs raarona B omperenteHHOM Ha6ope cioBOOpM — BaseHTHEIX MapTHepos, ObyciOBNeHHad ero 3HateHHeM. Yucio BaneHTHEIX mapTHe94 PpOB cOOTBeTCTBYeT YHCIY aKTAHTOB B CeMaHTHYeCKOl CTpyKType BasIeHTHOCTH rilaroua. TlapruePEI — 9TO CHHTaKcuYeckne peltpesentayuu aKTaHTOB. Bo MHOTHX ciy4anx HEKOTOPOe COOTBETCTene HabsMOMaeTca TaKxKe MexnyY TpaMMaTH¥ecKOK opMo MapTHepoB MH CeMaHTH¥eCKAMH oynkynamn axtantos. CuHTakcuiecKad BasleHTHOCTS rularoua w300paxkaeTca B BAe CMHTAKCHYecKHX CTPYKTYD, WIM CHHTAKCHYeCKUX MOseuei, KOTOPBIe B CBOIO O4epeb MOMEIMPYIOT CHHTAKcHuecKoe spo MpemioxeHHa, OOpas0BaHHOrO C WaHHBIM Taros1OM. Vi cemantuueckas, H CHHTaKcu4ecKasd CIpyKTypa BaJIeHTHOCTH Tilarosia, MO MHCHHIO aBTOpa, JOmKHA ycTaHaBiMBaTsca IpH anastuse OOpa30BaHHBIX C HAHHKIM TvfaTOuOM MpesoxeHui, Tak Kak TOMbKO B Mpelioxenmu BbiacHsIOTcA OOmee curHuduKaTHBHOe SHaYeHHe Tiarowa M ero CoueTaTebHBIe BO3MOxHOCTH. Ecmm ceMaHTW4ecKat BaJIeHTHOCTh Tvlaroua ycTaHaBiiMBactca HCKMIOYNTEMbHO Ha OCHOBe ero MeKcH4ecKOrO 3HaYeHUA, CEMAHTHYeCKad CTpyKTypa BalleHTHOCTH HeM36e@KHO OTOKTecTBIAeTCA Cc MOMOKeHHEM Belle B peasiBHOw cHTyalun, o6pa3 KoTOpoit coJepAUTCH B YeTOBeXecKOM co3sHaHMM. CuTyaTMBHEIe pou pedepeHTOB MepeHocsTca B CeMaHTHMecKy!0 CTpYKTYpy BAMeHTHOCTH Tilarosla, HM OHA MOMHOCTHIO COOTBeTCTBYeT COcTaBy peasbHOlt CuTyaljuM 10 OTHOMIeHMIO K YMCIY M XapakTepy axTanTos. TlosTOMy BCeM IIpesIOKeHHAM, KOTOPbIe MOXKHO COOTHOCHTS Cc OAHOM U TOK xe pealbHow cuTyalimeli, IpuMmHchIBacTcaA OFMHAKOBAA CeMaHTHYecKad CTpyKTypa, HECMOTpa Ha pa3IM4MA B OOOSHAYCHHM MMM JaHHOW cuTyaluM UH B CHHTaKkcu4ecKOli CTpyKType. BayeHTHple MapTHepst rnarosiop ABUIAIOTCH OO3aTeEIbHEIMH WK cbaxymbTaTuBHEIMH. JlanHOe pa3IM4He ycTaHaBIMBaeTcs Ha IOBEPXHOCTHOM CHHTAKCH4ECKOM YpOBHE (T.e. B mpeqioxeHuu) HO mid cuHTaKcH4ecKow KiaccubukaljMH TarouOB OHO HepesiepaHTHO, OrHecenue ruarowa K OmpeseieHHOMY CHHTAKCHYeCKOMY Kilaccy He 3aBUCHT OT TOTO, ABJIAIOTCA JM ero WaPTHEPbI o6s3aTCNbHBIMH UH akybTAaTHBHBIMH. DakysbTaTMHBHOCTh WapTHepOB ABIIeTCA IIpHMeTow OTJeuIbHEIX T'taTostoB, a He BCeTO CHHTAaKcHYecKoro Kiacca. Ona akTyalibHa IIpH UccieloBaBH BaJICHTHOCTH OTJEJIBHEIX TaTONOB, IPH COCTaBJIeHHM BasIeHTHOCTHBIX ciloBapel, a TaloKe pH W3yWeHHM CHHTAaKCH4ecKOH CTPYKTYDPbI TarOMbHBIX UperoxKeHHit. B MMTOBCKOM s3bIKe MO OTHOMIeHMIO K Ba/IeHTHOCTH TularovbI JeniTcA Ha NMTHbIe u OesH4HBIe, Ha OJHO-, ZBYX-, TpeX-, Y€TbIPeXBaJICHTHbIe HW aBalICHTHBIC (c nynesoit BasleHTHOCTHIO). Bojee Menkue KnaccbI OOpa3yioT rmaronst c PopMasbHO OAMHAKOBOM KOHKpeTHOK CHHTakcH4eckolt cTpykTypoit BanenTHoctu. Hakone, Ha OCHOBe CCMA@HTHYCCKOM BaJIeHTHOCTH Tilaroubl MoApasTeusoTcd Ha CHHTAaKTHKO-ceMaHTM4ecKHe TpPyIMiel. N. SLIZIENE THE VALENCE AND THE SYNTACTIC CLASSIFICATION OF LITHUANIAN VERBS Summary The most detailed syntactic classification of verbs is possible to make on the ground of their valence. This paper concerns itself with the syntactic and semantic valence of Lithuanian verbs and its practical application in their syntactic classification. The semantic valence of verb is considered a certain semantic interpretation of the situation given by the verb, the interpretation being fixed as a complex of semantic functions (or semantic cases). It seems plausible to assume that there is no direct correspondence between the external situation and its semantic interpretation provided by the verb. The same situation can be interpreted by various verbs as well as by the same single verb differently from the semantic point of view, and in every case the significance and the semantic valence (as well as the syntactic valence) of verb is different. Consequently the verbs with respect to their valence are classified as sememes: every sememe provides a different perspective of the same situation which is represented by the semantic valence of verb in terms of different semantic cases (actants). The semantic valence of verb is represented as a semantic valence structure, which virtually corresponds to the semantic structure (or proposition) of the sentence containing this verb. 95 The syntactic valence of verb is considered to be a verbal potence to take certain complex of word forms (complements), determined by its meaning. The number of complements corresponds to the quantity of actants in the semantic structure. Complements are the syntactical representatives of actants, Some associative link (but not the correspondence one-to-one) is seen also between the semantic functions and grammatical forms of complements. The syntactic valence of verb is Tepresented as a syntactic valence structure, which in the main fashions the nuclear pattern of the sentence containing this verb. The distinction between obligatory and optional complements seems to be irrelevant to th syntactic classification of verbs. The optionality of complements is pecular to separate verbs, not to whole syntactic class of verbs. With respect to their valence verbs are divided foremost into personal and impersonal verbs, then according to the number of their complements into avalent, monovalent, divalent, trivalent and tetravalent verbs. Furthermore verbs are subclassified after the fashion of their specific syntactic valence structures and, lastly, the syntactic-semantic groups of verbs are divided according to their semantic valence structure.