Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai

LIETUVIŲ KALBOS SINTAKSĖS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXV (1986) VYTAUTAS AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS SAKINIO SINTAKSINĖS IR SEMANTINĖS STRUKTŪROS VIENETAI 0.1. Lietuvių kalbos sakinio sandaros tyrinėjimai pastaruoju metu darosi intensyvesni, kinta bei įvairėja ir šioje srityje taikomi metodai. Jie yra tiesiogiai ar netiesiogiai sąlygojami tų bendrų teorinių principų, pažiūrų bei modelių, kurie vyrauja visoje šiuolaikinėje kalbotyroje. Kai intensyvūs bandymai aprašyti kalbos sandarą apeinant jos vienetų reikšmę nedavė lauktų rezultatų, į pirmą vietą iškilo kalbos sintaksinės struktūros ir semantikos santykių problema. Ji vienaip ar kitaip atsispindi ir lietuvių kalbos sintaksės tyrinėtojų darbuose. Vieni iš jų visų pirma remiasi sakinio ir jo komponentų gramatine forma, pagal ją apibrėžia tyrinėjimo vienetus, o tada stengiasi juos semantiškai interpretuoti, t. y. susieti su semantinio lygmens konceptais. Ta kryptimi eita, pavyzdžiui, „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (1965, 1971, 1976), ketinama eiti ir šiame straipsnyje. Kiti ieško sintaksinių atitikmenų semantinėms arba su semantika tiesiogiai susijusioms sakinio vidinės sandaros kategorijoms (Baneiika 1980, iš dalies Paulauskienė 1979). Siūloma eiti ir trečiuoju keliu: tiriant sakinį kuriuo nors vienu (sintaksinés formos arba reikšmės) atžvilgiu, kartu nuolat atsižvelgti ir į antrąjį (Sirtautas 1978; 1980; Labutis 1981). Kiekviename iš tų kelių, daugiau ar mažiau išvaikščiotų, yra ir kalnų, ir nuokalnių; pasirinkimas galų gale priklauso nuo darbo tikslo, paskirties ir uždavinių. Tačiau kad vienu ar kitu būdu pasiektus rezultatus būtų galima tarp savęs lyginti ir panaudoti tolesniems tyrinėjimams, reikėtų stengtis kuo aiškiau apibrėžti ir vienu pagrindu skirti bent svarbiausias formos ir semantikos lygmenų kategorijas. Tai elementarus reikalavimas kiekvienai mokslinei teorijai, bet jis svarbus ir mokyklinei sintaksei, vis labiau atsiliekančiai nuo šiuolaikinės kalbotyros lygio. Deja, kaip tik sintaksės, ypač. vad. „semantinės sintaksės“ tyrinėtojų darbuose nuolat pastebime loginių, pragmatinių, semantinių ir sintaksinių sąvokų maišymą arba dviprasmišką vartojimą, kurį kartais bandoma pridengti dvigubais terminais: kalbama apie logines-gramatines,. sintaksines-semantines, logines-sintaksines ir pan. kategorijas. Dėl to kyla nesusipratimų ir nevaisingų diskusijų. Sintaksės ir semantikos kategorijų neapibrėžtumo negalima pateisinti kalbos reiškinių specifika, ryšiais su mąstymu ar jų visuomeniniu pobūdžiu. Sintaksinė kalbos sandara yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima sėkmingai tyrinėti naudojantis miglotomis arba dviprasmiškomis sąvokomis. Norėdami prisidėti prie lietuvių kalbos sintaksės tyrinėjimo metodikos tikslinimo, pabandysime atskirai aptarti kelis svarbiausius sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetus. 4 0.2. Nors sintaksės tyrinėtojams rūpi ir didesnių, ir mažesnių už sakinį teksto vienetų sandara, tačiau pagrindiniu sintaksės objektu beveik visuotinai laikomas sakinys. Sakinio išsamaus apibrėžimo, kuris patenkintų įvairių sintaksės krypčių keliamus reikalavimus, kol kas dar niekam nepavyko suformuluoti. Tai suprantama: visų mokslo sričių pirminiai konceptai yra sunkiai apibrėžiami. Kartais bandoma sakinį apibrėžti išvardijant tas jo ypatybes, kurios laikomos svarbiausiomis (plg. Pycerxas rpammartnka 1980, 85-90), bet ty ypatybių skaičius ir pobūdis salygojami pasirinktos sistemos. Konkretiems sintaksės tyrinėjimams svarbiausia ne tiek išsamus sakinio apibrėžimas, kiek jo išskyrimas iš kitų objektų. Svarbiausi skiriamieji sakinio požymiai susiję ir su gramatiniu, ir su komunikaciniu lygmeniu: sakinys yra mažiausias gramatiškai įformintas komunikacijos (bendravimo) vienetas. Tuo sakinys skiriasi nuo morfemos ar žodžio, kurie taip pat turi gramatinę formą ir naudojami bendravimui, bet negali būti laikomi jo vienetais; tokiu vienetu žodis tampa tik eidamas atskiru sakiniu. Vis dėlto nepakanka nurodyti, kad sakinys turi gramatinę formą. Kalbos formos (plačiausia prasme) yra dvejopos: priklausomos ir nepriklausomos. Priklausomomis vadiname formas, gramatinėmis priemonėmis įtrauktas į kitų formų sudėtį, o nepriklausomomis — neįtrauktas. Remiantis tuo galima taip patikslinti minėtą apibrėžimą: sakinys yra mažiausias intonacija skiriamas komunikacijos (bendravimo) vienetas, turintis gramatiškai nepriklausomą formą. Tokia sakinio samprata yra artima tai, kurią randame suformuluotą A. Meillet (1934, 355) ir L. Bloomfieldo (1935, 170) darbuose. Ji leidžia atskirti sakinį nuo kitų, platesnių komunikacijos vienetų (sakinių grupių, pastraipų ir pan.), kuriuos tyrinėja teksto lingvistika. Norint aiškiau diferencijuoti kalbos (langue) ir šnekos (parole) lygmenis, šnekos komunikaciniu vienetu derėtų laikyti pasakymą (ėnoncėe, utterance), o kalbos vienetu — sakiniu vadinti pačią gramatiškai nepriklausomą pasakymo formą. Čia liko nepaminėta daug sakinio požymių, traukiamų į įvairius jo apibrėžimus: baigtinės minties reiškimas, struktūrinė schema (modelis), ėjimas predikacijos vienetu (arba tiesiog — predikatyvumas) ir kt. Tačiau tie sakinio požymiai nėra skiriamieji. Mintys reiškiamos ne tik sakiniais, bet ir žodžių junginiais, sakinių démenimis ir sakinių grupėmis („baigtinės minties“ sąvoka, kuria dažnai operuojama, iš viso miglota). Pagal struktūrines schemas, arba modelius, sudaromi ne tik sakiniai, bet ir žodžių junginiai. Iš visų požymių, pagal kuriuos bandoma apibrėžti sakinį, neaiškiausias yra predikacija (arba „predikatyvumas“). Dabartinė logika predikacija vadina požymio (predikato) priskyrimą objektui; taip šį terminą ir reikėtų vartoti. Tokią predikaciją randame ir daugelyje žodžių junginių (pvz., atributiniuose). Kai kas bando predikatyvumo terminui suteikti ypatingą, neva lingvistinę reikšmę „santykis su tikrove“ (taip dažnai daroma rusistikoje, plg. BuuorpauosB 1975, 267; Pyccxast rpammatuxa 1980, 86). Tačiau santykį su tikrove reiškia ne tik sakiniai, bet ir jų dalys (plg. JloMresB 1979, 65). Dar sunkiau suprasti predikatyvumą kaip kažkokią ypatingą jėgą ar neapibrėžtą santykį, žodžių junginį ar konstrukciją paverčiantį sakiniu (Myxnx 1968, 77). Neatsitiktinai M. Steblinas-Kamenskis tą „predikatyvumą“ lygino su kitados chemikų pramanytu flogistonu (Cre6jxmn-K amMekcknit 5 1974, 136—140). Tokie požymiai, be abejo, nepadeda atriboti sakinio nuo kitų sintaksės vienetų. 0.3. Gramatiškai nepriklausomą formą turi tiek vientisiniai, tiek ir sudėtiniai sakiniai. Todėl pastariesiems, kai kurių autorių laikomiems sakinių junginiais, taip pat taikomas sakinio terminas. Sudėtinio sakinio dėmenys savo sandara gali atitikti sakinius, tačiau intonacija, dažniausiai ir jungiamaisiais Žodžiais (t. y. tam tikromis gramatinėmis priemonėmis) jie yra įtraukti į didesnį vienetą, taigi nėra gramatiškai nepriklausomi. Svarbiausias sudėtinio sakinio sandaros požymis, skiriantis jį nuo vientisinio sakinio — tai bicentriškumas arba policentriškumas. Vientisiniu sakiniu vadiname tokį sakinį, kurio sudedamosios dalys grupuojamos aplink vieną sintaksinį centrą, o sudėtiniu — sakinį, turintį du ar kelis tokius centrus. Kadangi toliau bus daugiausia kalbama apie vientisinį sakinį kaip pagrindinį ir paprasčiausią sakinių tipą, jis dėl patogumo bus vadinamas tiesiog sakiniu. 0.4. Sakinys dabartinėje lingvistikoje tiriamas įvairiais aspektais: kaip minties, reiškiamos teiginiu, realizavimo forma (loginis aspektas), kaip tam tikrų reikšmių ir jų santykių raiškos priemonė (semantinis ir semiologinis aspektas), kaip Žodžių formų gramatinių ryšių visuma (sintaksinis aspektas). Komunikacijos požiūriu svarbu išaiškinti, kurie sakinio komponentai turi didžiausią informacijos krūvį, kaip sakinyje atsispindi kalbos situacijos dalyvių santykiai tarp savęs ir su pasakymo turiniu (pragmatinis aspektas). Kiekvienu aspektu nagrinėjant sakinį, išskiriami kiti jo vienetai, kitos „sakinio dalys“. Dėl sakinio sudėtingumo ir įvairialypės prigimties sunku būtų tikėtis rasti tokį skaidymo ir nagrinėjimo būdą, kuris atskleistų jo ypatybes visais minėtais požiūriais ar bent keliais iš karto. Ilga gramatikos patirtis rodo, kad iš tokių pastangų paprastai kyla aibė neaiškumų, prieštaravimų ir dviprasmybių. Vadinasi, tiriant sakinio sintaksinės formos ryšį su semantika, svarbu aiškiai diferencijuoti minėtus požiūrius. Tik išskyrus pagrindinius tyrimo vienetus kiekviename analizės lygmenyje galima tikėtis tiksliau nustatyti jų tarpusavio santykius. 1. SAKINIO SINTAKSINĖS STRUKTUROS VIENETAI 1.0. Sintaksinę sakinio struktūrą sudaro žodžių formų tarpusavio ryšių visuma. Žodžių formų ryšius matome visuose sakiniuose, išskyrus vienažodžius (pvz., Aušta; Démesio!), kurių struktūrą sudaro viena žodžio forma. Žodžio forma — tai leksema, pavartota kuria nors jai būdinga morfologine forma ir apibrėžiama morfologijos terminais (daiktavardžio kilmininkas, veiksmažodžio tiesioginės nuosakos es. 1. 3asmuo ir pan.). Kaileksema nekaitoma, žodžio formos ir žodžio sąvokų apimtis sutampa; kitais atvejais žodžiu vadinamas jo paradigminių formų visetas. Žodžių formos — mažiausi sintaksės vienetai, tarp kurių nustatomi sintaksiniai ryšiai; jie sieja morfologiją su sintakse panašiai kaip fonemos — fonologiją su morfologija. | Tiriant sakinio sandarą svarbiausia nustatyti ryšius tarp savarankiškų žodžių formų, nes tarnybiniai Žodžiai (pvz., jungtukai ar prielinksniai) sakinyje vartojami kaip sintaksinių ryšių raiškos priemonės ir tuo atžvilgiu yra artimi fleksinėms morfemoms (Kurytowicz 1964, 21). Todėl toliau apie sintaksinius ryšius kalbėsime kaip 6 apie ryšius tarp savarankiškų žodžių formų (free forms), o tarnybinius žodžius (bound forms) laikysime tik tų ryšių rodikliais ar modifikatoriais. 1.1.0. Sintaksiniai žodžių formų ryšiai esti tiesioginiai (t. y. betarpiški) ir netiesioginiai (tarpiški — per kitas žodžių formas). Per tiesioginį sintaksinį ryšį žodžio forma įtraukiama į sakinį; visi kiti jos ryšiai — netiesioginiai. Pavyzdžiui, sakinyje Ant aukšto kalno pasirodė stebuklingas žiburys (J. Biliūnas) žodžio forma aukšto įtraukta į sakinį per ryšį su kalno, žiburys — per ryšį su pasirodė. L. Barchudarovas tokius ryšius vadina sintaksinėmis funkcijomis (Bapxyaapos 1966, 32). Toliau tiesioginius sintaksinius ryšius vadinsime stačiai sintaksiniais ryšiais. Netiesioginiai žodžių formų ryšiai nėra koks ypatingas sintaksinių ryšių tipas — tai tolimesni ryšiai tarp Žodžių formų, tiesiogiai susijusių kitoje skirstymo pakopoje. Sakinys, kuTiame yra tiesioginių ir netiesioginių sintaksinių ryšių, sudaro hierarchiškai organizuotą dviejų ar kelių pakopų (rangų) struktūrą. Skiriami šie pagrindiniai sintaksinių ryšių tipai: prijungiamieji, tarpusavio priklausymo (sąsajos) ir sujungiamieji ryšiai?. 1.1.1. Prijungiamieji ryšiai yra tarp tokių žodžių formų, kurių viena — prijungtoji įtraukiama į sakinį per kitą — pagrindinę, bet ne atvirkščiai. Prijungtoji forma tipiškais atvejais? turi tam tikrą formalų priklausymo rodiklį (markerį). Tas Todiklis gali būti fleksija, tarnybinis žodis, tam tikra vieta pagrindinės Žodžio formos atžvilgiu, intonacija. Lietuvių kalboje svarbiausi rodikliai yra f leksijos ir tarnybiniai Žodžiai (prielinksniai); prijungtojo žodžio vieta paprastai turi šalutinį vaidmenį. Prijungiamieji ryšiai yra nukreipti viena kryptimi; tai žymima strėle, nukreipta nuo pagrindinės (determinuotosios) formos į prijungtą (determinuojančiąją)*. Prijungiamieji ryšiai esti stiprūs (būtini) ir silpni (nebūtini). Stiprius prijungiamuosius ryšius matome tais atvejais, kai prijungta forma būtinai reikalinga tam, kad išliktų gramatinė sakinio struktūra, pvz.: Motina baigė valgyti, Kareivis pranešė naujieną. Silpnais prijungiamaisiais ryšiais siejama prijungtoji forma esti fakultatyvi: ji gali būti praleista nepažeidžiant sakinio gramatinės struktūros, nors jo komunikacinis turinys dėl to ir pakistų, pvz.: Saugokis blogų žmonių. Grįžome vėlai. — Pagal prijungiamojo ryšio formalią raišką lietuvių kalboje (kaip ir daugelyje kitų fleksinių kalbų) galima išskirti tris prijungimo būdus: derinimą, valdymą ir šliejimą. * Plg. jau L. Hjelmslevo (1953) išskirtus determinacijos, interdependencijos bei konsteliacijos santykius ir Trubetzkojaus (1939) žodžių junginių-sintagmų klasifikaciją į determinatyvines, predikatyvines ir sociatyvines (panašiai Pauliny 1981, 24-26). * NetipiSkais atvejais forma su būdingu rodikliu atstoja kita forma be jo, turinti tą pačią distribuciją. Pavyzdžiui, sakinyje Motina atnešė gerti bendraties forma pavartota galininko arba kilmininko sintaksinėje pozicijoje; nors ji neturi šių linksnių fleksijos, tačiau ryšys tarp jos ir determinuotojo žodžio atnešė laikomas prijungiamuoju. 3 Žodžių sintaksiniai ryšiai žymimi pagal Martinet (1973) siūlomus principus, plg. dar Myxm 1964, 42 tt.; 1968, 68 tt., tik prijungiamųjų santykių rodyklės kryptis atitinka priklausomybių gramatiką. Derinimu vadinamas prijungtosios žodžio formos pritaikymas prie pagrindinės pagal morfologinę kategoriją. Derinama prijungtojo žodžio forma gauna pagrindinei formai būdingos linksnio, skaičiaus, giminės kategorijos rodiklius (plg. Sirtautas 1978, 50—54 su lit.): varinė rankena, visi draugai, devyni broliai, skrendantis paukštis. Ypatingas derinimo atvejis yra savarankiškas giminės, skaičiaus ir linksnio kategorijas turinčių daiktavardžių, einančių priedėliais, koordinavimas su kitais daiktavardžiais: karalius Mindaugas, velionis tėvas, našlė motina. Koordinavimą kai — «— kas siūlo laikyti atskiru prijungimo būdu dėl daiktavardžio morfologinių kategorijų savarankiškumo (Cro6jxuxrosa 1971, 206—225; Labutis 1976, 30—32). Tačiau tai neturėtų būti kliūtis traktuoti koordinavimą kaip tam tikrą derinimo porūšį, nes tokiais atvejais taip pat matome prijungtosios formos taikymą prie pagrindinės. Panašiai taikomos su nežymimaisiais įvardžiais būdvardžių ir dalyvių formos: kažkas piktas, kas nors nematomas, niekas svetimas. Derinimo būdu paprastai reiškiamas > — silpnas prijungiamasis ryšys. Valdymu vadinamas prijungtojo žodžio kaitomos formos (paprastai skirtingos) parinkimas, priklausantis nuo pagrindinio žodžio junglumo ir gramatinių ypatybių. Valdomo žodžio forma — įvairūs linksniai be prielinksnių (neprielinksninis valdymas) arba su prielinksniais (prielinksninis valdymas). Pagrindiniu Žodžiu itin dažnai esti veiksmažodžiai ir veiksmažodžių vediniai (rašo laišką, man rašant, laiško ———> er tf —— raSymas...), bet gali būti ir daiktavardžiai, būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai, kai kurie prieveiksmiai, retkarčiais — jaustukai ir ištiktukai, pvz.: būrys kareivių, ——> lauko medis, aukso žiedas, mielas visiems, pilnas grūdų, šimtas kareivių, trejetas arkMUSE. MA. liy, keletas vaikų, kas nors(iš) kaimynų, daug vandens, toli nuo namų, Se pinigus, trinkt per sahą. Esant stipriam prijungimo ryšiui turime stiprųjį valdymą, pvz.: baigiu darbą, trūksta vandens, atstovavome darbininkams, domiuosi menu, gyvenome mieste, virtau elgeta, peršokome griovį. Tokiais atvejais valdomo žodžio formą dažniausiai lemia pagrindinio Žodžio valentingumas, kartais priklausantis ir nuo darybinių ypatybių (pvz., priešdėlio, plg. plaukiau per upę ir perplaukiau upę). Rečiau valdomo žodžio forma priklauso nuo pagrindinio Žodžio gramatinių ypatybių, pvz.: didesnis už kalną, visų aukščiausias, man pagailo, leidžiantis saulei, arba nuo valdomo žodžio reikšmiKs eet kraeam— — nio santykio su pagrindiniu, plg.: atvežė prekes ir atvežė prekių. Esant silpnam prijungimo ryšiui turime silpnąjį valdymą, pvz.: atėjau kirvio, dirbame sau, keliavome miškais, pražilau nuo rūpesčių, sėdėjau su draugais. Valdomo žodžio forma čia ypač priklauso nuo jo reikšminio santykio su pagrindiniu žodžiu. Šliejimu vadinamas prijungimas, neišreikštas Žodžių kaitybinėmis fleksijomis. Tuo atžvilgiu šliejimas sudaro priešpriešą derinimui ir valdymui, paimtiems kartu. Dažniausiai šliejamos nekaitomos žodžių formos: bendratys, prieveiksmiai, būdi8 niai. Jų pagrindiniais žodžiais esti veiksmažodžiai, jų vediniai, būdvardžiai, kai kurie daiktavardžiai, įvardžiai, prieveiksmiai. Prie veiksmažodžių gali būti šliejamos visos minėtos nekaitomos Žodžių formos. Prie būdvardžių šliejami prieveiksmiai, ribotu mastu — bendratys, pvz.: malonus pažiūrėti, palyginti nedidelis. Prie veiksmažodinių ir kai kurių kitų daiktavardžių gali šlietis bendratys (viltis sugrįžti, proga apsilankyti) ir tik tam tikrais atvejais — prieveiksmiai (žingsnis atgal, gyvenimas svetur). Prie prieveiksmių gali šlietis tik prieveiksmiai, pvz.: visai neblogai, labai daug. Kaitomos formos neturėjimas — daugumos šliejamų formų požymis, ypač ryškus fleksinėse kalbose. Kartu su šliejamų formų darybiniais formantais ir vieta sakinyje jis padeda identifikuoti prijungiamojo ryšio pobūdį. Dažnai pasitaikanti nuomonė, kad šliejimo ryšį rodanti tik žodžių reikšmė, yra koreguotina. Kartais šliejimą pastebime ir tarp kaitomų formų, susijusių su kitomis formomis dvilypiais sintaksiniais ryšiais. Tačiau šliejamų žodžių kaitybinės fleksijos tokiais atvejais rodo ne šliejimą, o kitokio pobndžio sintaksinį ryšį su kitu žodžiu. Pavyzdžiui, sakiniuose Keleivis užmigo važiuodamas; Berniukas grįžo linksmas žodžių formų važiuodamas, linksmas kaitybinės fleksijos yra derinimo su formomis keleivis, berniukas rodikliai, nesąlygojami šliejimo ryšio su veiksmažodžiais užmigo, grįžo. Šliejimas dažniausiai esti silpnas ryšys. Stiprų šliejimą matome tarp kai kurių nepilnareikšmių (modalinių, fazinių ir pan.) veiksmažodžių ir bendraties, pvz.: liovėsi dirbti, bandžiau grįžti, galiu valgyti. Prie tam tikrų veiksmažodžių stipriu prijungimo ryšiu šliejami ir prieveiksmiai, pvz.: buvau čia, atrodėm gražiai, elkis vyriškai. 1.1.2. Tarpusavio priklausymo (sąsajos) ryšiai yra abipusiai: ta Zodžio forma (pagrindinė), per kurią kita forma įtraukiama į sakinį, esti nuo pastarosios formaliai priklausoma. Tarpusavio priklausymo ryšys tipiškais atvejais reiškiamas formų koordinavimu. Jis žymimas į abi puses nukreipta strėle. Ryškiausias tarpusavio priklausymo ryšio pavyzdys — veiksmažodžio sąsaja su daiktavardžio ar įvardžio vardininku (veiksniu). Nuo veiksmažodžio priklauso daiktavardžio ar įvardžio vardininko forma, bet pastaroji savo ruožtu lemia veiksmažodžio skaičiaus formą. Asmenuojamoji veiksmažodžio forma taip pat susijusi su vardažodinio nario raiška 1, 2 arba 3 asmens įvardžiais (plg. aš grįžau, mes grį- ———— —e Zome, jie grįžo); ju koordinacija irgi yra abipusė, nes laikyti asmens veiksmaZodine kategoriją priklausoma nuo įvardžių nėra pagrindo. Veiksmažodžio būti asmenuojamoji forma, eidama jungtimi, taip pat lemia vardininko formą (pvz.: Brolis buvo imi ———>=—$ piktas); pakeitus asmenuojamąją formą dalyviu ar bendratimi, vardininką irgi būtina keisti kitu linksniu, plg. Brolio būta pikto, (Kaip) broliui būti piktam. Tuo tarpu su jungtimi siejamos vardažodžių (įvardžių) formos derinamos tarp savęs linksniu, skaičiumi, kartais ir gimine (plačiau apie tai žr. Sirtautas 1978, 57 tt.). Tarpusavio ryšiu susijusio su veiksmažodžiu daiktavardžio vardininko pozicijoje gali eiti ir kaitybinių fleksijų neturinčios formos, pavyzdžiui, veiksmažodžio bendratis ar padalyvis, plg.: Gyventi (gyvenimas) pakyréjo; Buvo girdėti griaudžiant 9 (griaustinis). Tokiais atvejais tarpusavio priklausymas neturi aiškių fleksinių rodiklių, bet jį rodo substitucija ir abipusis labai ribotas siejamų formų parinkimas (plg. Sirtautas 1978, 56—57 su lit.). Žodžių formų tarpusavio priklausymo ryšių klausimas kartais sprendžiamas kitaip. Kai kas šį ryšį laiko prijungiamuoju, o veiksmažodžio formą, koordinuojamą skaičiumi (rusų kalboje — iš dalies ir gimine) su daiktavardžio ar įvardžio vardininku — priklausoma, prijungta (taip jau IllaxąMaros 1941, 31; Karcevskij 1948, 33; past. metu Exn3apenroBa, Tonopos 1965; IluBssau 1979; Jlomtes 1979, 52—53). Vardininko formos priklausymas nuo veiksmažodžio laikomas ne sintaksiniu, 0 semantiniu ar turininiu (JIoMreB 1979, 67), jam paaiškinti greta objektinių, subjektinių, vietos ir pan. santykių išskiriami predikatiniai santykiai (IluBsan 1979,239—241). Kiti tyrinėtojai mano, kad veiksmažodis yra prikl ausomas nuo vardažodžio formos sintaksiniame lygmenyje, o vardažodžio vardininkas nuo veiksmažodžio — komunikaciniame (Ilonos 1974, 42—55 su lit.; Illy6ur 1982, 132). Tačiau nuneigti sintaksinį vardininko priklausymo pobūdį neleidžia daugelis aplinkybių. Vardininko forma sakinyje yra sąlygojama veiksmažodžių sintaksinio junglumo: ji galima tik su veiksmažodžiais, atveriančiais vardininko poziciją, ir negalima sakiniuose su tokiais veiksmažodžiais kaip reikėti, užtekti, norėtis ir pan. Vardininko formos sintaksinį priklausymą rodo ir tokios junginių poros kaip subėgo vanduo — pribėgo vandens, mes norime — mums norisi, liko pelenai — neliko pelenų, taip pat linksnio kitimas kintant veiksmažodžio formai, pvz.: mes einame — mums einant, tėvas atėjo — tėvo ateita ir pan. Tą priklausymą kai kas lygina su valdymu (Mpas3ex 1964, 60; Beromamnkosa 1981, 389—390). Antra vertus, veiksmažodžio priklausymas nuo vardininko formos yra daug ribotesnis: skaičiumi lietuvių kalboje derinamos tik veiksmažodžių 1 ir 2 asmens formos, einančios su asmeniniais įvardžiais, o pati skaičiaus kategorija veiksmažodžiui yra aiškiai antrinė (plg. Lyons 1968, 281; Cro6xuxrosa 1971, 201). Tad abipusio narių ryšio sintaksinis pobūdis yra gana aiškus. 1.1.3. Sujungiamieji ryšiai yra tarp dviejų ar kelių viena nuo kitos nepriklausomų žodžių formų, kurių kiekviena įtraukiama į sakinį per vienodą ryšį su kita žodžio forma. Tas ryšys gali būti ir tarpusavio priklausymo (Pušys siūravo, braškėjo), ir prijungiamasis (Atėjo ilgas ir lietingas ruduo). Dėl tokio ypatingo pobūdžio || || sujungiamieji ryšiai sudaro priešpriešą prijungiamiesiems ir tarpusavio priklausymo ryšiams, paimtiems kartu. Kiekviena sujungiamuoju ryšiu siejama žodžio forma gali funkcionuoti be kitos (ar kitų); jų ryšys neturi krypties. Sujungiamieji ryšiai reiškiami ne žodžių fleksijomis, o sujungiamaisiais jungtukais, žodžių tvarka ir intonacija. Jie gali būti uždari ir atviri. Uždaras sujungiamasis ryšys sieja tik dvi žodžių formas, paprastai jungiamas sujungiamuoju jungtuku, einančiu prieš antrąją formą, pvz.: Žiemos saulė šviečia, bet nešildo; Kieme mergaitės žaidė ir dainavo. Atviras sujungiamasis ryšys sieja neapibrėžtą kiekį žodžių formų ir paprastai reiškiamas arba kartojamaisiais jungtukais, arba tik žodžių tvarka (kontaktiniu 10 formų išdėstymu) ir intonacija, pvz.: Tokių stogų nepramuša nei akmens, nei kalavijai, nei kirviai, nei ietys; Ji kalbėjo nedrąsiai, taikingai, silpnai. Uždaru ir atviru sujungiamuoju ryšiu susieti žodžių junginiai dažnai jungiami tarp savęs, pvz.: Jis geba būti rūstus ir piktas, geras ir atlaidus. 1.2. Savarankiškų žodžių formos, toje pačioje sakinio sintaksinės skaidos pakopoje susijusios prijungiamaisiais, tarpusavio priklausymo arba sujungiamaisiais ryšiais, sudaro Žodžių junginius. Pagal sintaksinių ryšių tipus galima skirti tris didžiausias žodžių junginių grupes: prijungiamuosius, tarpusavio priklausymo (sąsajos) ir sujungiamuosius junginius. Nors visi kalbininkai sutinka, kad žodžių junginiai yra sintaksinių ryšių lygmens vienetai, bet juos skiria ir interpretuoja nevienodai. Dažnai žodžių junginiais laikomi tik prijungiamieji junginiai. Ši pažiūra buvo, iš dalies ir tebėra gana plačiai įsigalėjusi rusistikoje, ypač po to, kai ji buvo realizuota pirmojoje akademinėje rusų kalbos gramatikoje (I pavMaruka pycckoro s3bixa 1952—1954). Ji remiasi vadinamųjų „žodinių“ ir „sakininių“ ryšių skirtumo hipoteze (Bumorpamos 1947, 12, 78; 1954, 10 tt.; 1975, 231). Pagal tą hipotezę žodžių junginys — tai pusiau leksinis, nominatyvinis vienetas, kurį formuoja „Žodiniai“ prijungiamieji ryšiai — derinimas, valdymas ir šliejimas. Jis laikomas ne sakinio struktūros komponentu, o tik sakinio „statybine medžiaga“, panašia į žodį. Todėl ir patys žodžių junginiai klasifikuojami bei aprašomi pagal leksinius bei morfologinius pagrindinio ir priklausomojo nario požymius. „Žodiniai“ ryšiai, kurių pagrindu sudaromas žodžių junginys, griežtai skiriami nuo „sakininių“ — predikacijos (apibrėžiamos kaip pasakymo santykis su tikrove) ir antrininkių sakinio dalių santykių. Tuo būdu sintaksė padalijama į dvi dalis: žodžių junginių sintaksę, nagrinėjančią žodžių, kaip leksinių vienetų, ryšius su kitais žodžiais, ir sakinio sintaksę, nagrinėjančią sakinio sandarą bei sudedamąsias dalis. Šią pažiūrą, bandytą taikyti ir lietuvių kalbai (Balkevičius 1963; Labutis 1976, 42—50), teoriškai pagrįsti sunku, o praktinis jos realizavimas kelia daug painiavos, pasikartojimų ir prieštaravimų. Išskirti „žodinius“ ir „sakininius“ ryšius neleidžia visų pirma ta aplinkybė, kad žodžių, ypač veiksmažodžio, leksinė reikšmė lemia ne tik žodžių junginio, bet neabejotinai ir sakinio struktūrą, jo modelį (plg. IlIvenes, 1976, 43 tt.). Sintaksiniai procesai, visų pirma pasyvinė transformacija, aiškiai rodo, jog valdymo ryšiai tarp veiksmažodžio ir priklausomų žodžių formų, laikomi „Žodiniais“, sakinio sandarai turi ne mažesnį vaidmenį kaip „sakininiai“ tarpusavio priklausymo ryšiai, o kartais net didesnį (plg. vardininko formos eliminavimą pasyvinėje arba nominalizuotoje konstrukcijoje: tėvas rašo laišką, bet laiškas rašomas, laiško rašymas (žr. dar Apytionosa, 1976, 125—126, 134 su lit.). Veiksmažodžio junglumas su priklausomais ZodZiais atsispindi ir sakinio modeliuose. Visai neįmanoma įrodyti, kad tokie junginiai, kaip rašau laišką, einu į mišką yra sudėtiniai pavadinimai. Nominatyviniais vienetais galima laikyti nebent kai kuriuos leksikalizuotus prijungiamuosius žodžių junginius, ypač dvižodžius daiktų ir asmenų pavadinimus. Antra vertus, veiksmažodžių valentingumo analizė rodo, kad tarpusavio priklausymo ryšiai, laikomi „sakininiais“, taip pat priklauso nuo veiksmažodžio leksinės reikšmės; tai ryšiai tarp tam tikrų žodžių formų, reiškiami derinimu ir turintys formalius rodiklius. Tiesa, šių ryšių pagrindu gali būti sudaromas sakinys, 11 tačiau tai irgi nėra jų skiriamasis požymis, nes sakinį gali sudaryti ir prijungiamieji junginiai (Matau pavojų; Man šalta; Trūksta pinigų; Laikykit vagį!), o daugelis tarpusavio priklausymo junginių vieni sakinio nesudaro (*Aš pamačiau; *Vaikas peršoko ir pan.). Netgi tose gramatikose, kuriose deklaruojama prijungiamųjų žodžių junginių ir sakinio struktūros priešprieša, vad. antrininkės sakinio dalys apibūdinamos remiantis tais pačiais ryšiais, kurie sieja žodžių formas junginiuose. Tad visai suprantama, jog minėtoji dvejopų ryšių hipotezė kitų kalbų (išskyrus rusų kalbą) sintaksinės sandaros tyrinėjimui ryškesnio poveikio nepadarė. Beveik visos šiuo metu pasaulinėje lingvistikoje vyraujančios sintaksės teorijos Žodžių junginius laiko sakinio sintaksinės struktūros vienetais. Šia kryptimi pastaruoju metu einama ir kai kuriuose lietuvių kalbotyros darbuose (Lietuvių kalbos gramatika 1976; Sirtautas 1978). Žodžių junginiai išskiriami įvairiose sakinio skaidos pakopose. Jie įeina į sakinio sudėtį ir tam tikrais atvejais gali pagal sandarą atitikti sakinį, bet patys nėra sakiniai. Žodžių junginiai arba hierarchiškai organizuotos Žodžių junginių grupės (kaip ir atskiros žodžių formos) virsta sakiniais tik tada, kai yra įforminami pagal tam tikrus modelius, susiejami su šnekos situacija ir gauna sakiniui būdingą intonaciją. Tad žodžių junginių aprašas dar neatskleidžia visos vientisinio sakinio sandaros. Tam dar reikia nustatyti modelius, pagal kuriuos iš Žodžių formų bei jų junginių sudaromas sakinio branduolys, ir tų modelių išplėtimo taisykles. 1.3. Į modelį įeina tos žodžių formos, kurios yra būtinos sakinio kaip gramatinio vieneto struktūrai. Sakinio modelį gali sudaryti viena žodžio forma (Sninga), dvi (Atvažiavo motina), trys (Dėdė lapę nušovė), kartais ir daugiau (Senelis paprašė našlaitę duonos). Dvinariai arba kelių narių modeliai sudaromi tarpusavio priklausymo ir / arba prijungiamųjų ryšių pagrindu. Tarpusavio priklausymo ryšius (vienus arba kartu su prijungiamaisiais) paprastai matome asmeninių sakinių, tik prijungiamuosius — beasmenių sakinių modeliuose (Kaimynui sekasi; Prisirinko žmonių ir pan.). Kalbininkai, kurie vadovaujasi jau minėta „Žodinių“ ir „sakininiu“ ryšių skirtumo hipoteze, daugelio prijungiamaisiais ryšiais susietų būtinųjų narių į sakinio modelį netraukia (plg. IllsejxxoBa 1966; Benomankosa 1977; 1981; Pycckas rpamMmatuka 1980), tačiau toks apsiribojimas nėra nei būtinas, nei pakankamai pagrįstas teoriniu požiūriu (plg. Kpxmxxrosa 1967, 76; Helbig, Schenkel 1973, 34; Mockanbckas 1974, 27; Pacnomos 1976; 3omorosa 1982, 83 tt.; JlomreB 1979, 178 tt.). Sakinio modelio nariai paprastai žymimi arba pagal žodžių formų gramatinius požymius (valentingumo teorija paremtos kryptys), arba sakinio dalių terminais (reliacinė gramatika, vad. universalijų gramatika, kai kurios funkcinės gramatikos kryptys). Taip prieiname prie daug kartų diskutuotos, bet vis dar labai aktualios sakinio dalių problemos. 1.4.1. Tradicinė sakinio dalių samprata, perimta iš K. F. Beckerio (1827) sistemos, seniai ir pagrįstai kritikuojama (plg. jau Steinthal 1855; past. metu Glinz 1962; Eapxynapos 1966; Helbig 1982, 45—54; 3oxoroBa 1979 ir kt.). Svarbiausias jos trūkumas — gramatinių ir semantinių kriterijų maišymas, keliantis prieštaravimus 12 b) Veiksmažodžių konstrukcijose su dalyviais (jautėsi pasmerktas, sakėsi valgęs, tikėjo pasveiksiąs, manė žinąs, dedasi nematomas ir pan.) taip pat skiriame du komponentus: tarinį ir su juo siejamą tarininį pažyminį arba papildinį. Kad dalyvis čia užima atskiros sakinio dalies poziciją, matyti iš jo substitucijos prijungiamojo sakinio šalutiniu dėmeniu, plg.: jautėsi, kad yra pasmerktas, sakėsi, kad valgė, tikėjo(si), kad pasveiks ir t. t. Minėti veiksmažodžiai be dalyvių ar prijungiamojo sakinio šalutinių dėmenų dažniausiai nevartojami, bet tai rodo ne konstrukcijos sintaksinį monolitiškumą, o tiesiog stiprų prijungimo ryšį (plg. 1.1.1.), siejantį veiksmažodį su dalyviu panašiai kaip su papildinio linksniu, plg. žinau grįšiąs ir žinau kelią, bet ne *žinau. (Plačiau apie šių konstrukcijų sintaksinę struktūrą aut. 1978, 7 tt.). c) Būdvardžių bevardės giminės formų konstrukcijos su bendratimi (malonu rašyti, sunku dirbti, gera važiuoti, nuobodu ilsėtis...) sintaksiškai išnagrinėtos V. Sirtauto (1978, 37—41); galima tik pritarti tvirtai įrodytai autoriaus išvadai, kad jos taip pat skaidytinos į tarinį ir veiksnį. Čia tik reikėtų pridurti, kad ir konstrukcijose gaila skirtis, maža tikėti atitinkamai reikia skirti tarinį ir papildinį (plg. gaila skyrybų, maža tikėjimo). d) Veiksmažodžio būti konstrukcijose su daiktavardžiais ir būdvardžiais kai kurie tyrinėtojai tariniu laiko tik patį jungtimi einantį veiksmažodį (Glinz 1965; Erben 1964; Grebe 1959; Flimig 1970; Poxuosckas 1979 ir kt.). Ši pažiūra gali būti motyvuojama sintaksinių ryšių pobūdžiu: veiksmažodis būti lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų kalbų, su vardažodžiais sudaro tokios pat formos konstrukcijas kaip ir savarankiški veiksmažodžiai, visų laikomi tariniais, plg. jis vaikščiojo linksmas ir jis buvo linksmas. Tačiau sakinyje veiksmažodis Pūti, einantis jungtimi, funkcionuoja kaip sintaksiškai tuščia morfema, suteikianti vardažodžiu reiškiamam požymiui tik laiko ir modalumo reikšmes (plg. Lyons 1968, 322—323; Babby 1975, 76 tt., 89). Daugelyje sakinių jis turi nulinę formą, o kai kurių tipų sakiniuose (pvz., 1.4.5 c minėtuose beasmeniuose) esamojo laiko jungties nulinė forma yra vyraujanti arba net vienintelė. Tokį žodį, neturintį savarankiškos sintaksinės funkcijos, vieną laikyti sakinio pagrindine dalimi sunku, ypač turint omenyje, kad daugelyje kalbų jungtimi eina ne veiksmažodžiai, o įvardinės kilmės žodžių formos arba morfemos. Pažiūrai į jungtį kaip pagrindinę sakinio dalį prieštarauja struktūra tų sakinių, kurie jungties nėra turėję ir iš prigimties yra vardažodiniai, arba nominaliniai (aut. 1979, 184 su lit.). Tad veiksmažodį būti, einantį jungtimi asmeniniuose arba beasmeniuose sakiniuose (pvz.: buvo gera, bus malonu), geriausia laikyti ne savarankišku tariniu, o tarinio dalimi, kaip daroma ligšiolinėse lietuvių kalbos gramatikose ir daugumoje sintaksės tyrinėjimų, jų tarpe ir sintaksiniais ryšiais pagrįstame L. Tesniėre'o modelyje (1959, 47, 72). Panašiai turėtume žiūrėti ir į veiksmažodžius pasidaryti, tapti, virsti, kurie nuo „grynosios jungties“ būti skiriasi tik būsenos kitimo reikšme. Kiti veiksmažodžiai, iki šiol lietuvių kalbos gramatikose skiriami prie „negrynųjų jungčių“, yra daug savarankiškesni ir eidami tariniais dažnai turi prijungtų žodžių formų bei konstrukcijų, pvz.: atrodė negražiai, liko miške, jautėsi blogai, vadinosi keistai, apsimetė, kad nemato. Tų veiksmažodžių junginiai su vardažodžių vardininku ar įnagininku (pvz.: atrodė negražus, liko vienišas, jau19 tėsi įžeistas, vadinosi ąžuolas|ąžuolu, apsimetė girtas) irgi gali būti sintaksiškai skaidomi į tarinį ir su juo siejamą tarininį pažyminį panašiai kaip kitų veiksmažodžių konstrukcijos (plg.: gyveno vienišas, atsikėlė linksmas, vaikščiojo įžeistas). Laikant jungties būti konstrukcijos su vardažodžiais sudėtiniu tariniu, vis dėlto būtina turėti omenyje, kad šio tarinio komponentai turi kiekvienas savitus sintaksinius ryšius su kitomis žodžių formomis (plg. Bypxarosa 1975, 62—63; IllMejxien 1976, 60—63). Pavyzdžiui, sakinyje Senis buvo stiprus veiksmažodis buvo siejamas su daiktavardžiu senis tarpusavio priklausymo ryšiu, o būdvardis stiprus turi dvilypius sintaksinius ryšius: ir su buvo, ir su senis. Panašius ryšius matome ir atitinkamoje pasyvinėje konstrukcijoje Senio būta stipraus, tik formą būta su senio čia sieja ne tarpusavio priklausymo, o prijungimo ryšys (plg. dar 3.3). Veiksmažodis būti eina ne tik laiką bei modalumą žyminčia jungtimi, bet vartojamas ir reikšme „egzistuoti“ (dėl tų reikšmių santykio žr. Benveniste 1960; Kahn 1966; Babby 1975, 79—80). Egzistencinės reikšmės veiksmažodį būti lietuvių kalboje galima laikyti tokiu pat tariniu kaip ir veiksmažodžius egzistuoti, gyventi, augti, atsirasti, dingti ir pan. Egzistencinė reikšmė yra organiškai susijusi su buvimo vietos ir laiko koordinatėmis (plg. CejmuBeperosBa 1977, 11 tt.), kurios sakinyje dažnai reiškiamos prieveiksmiais, daiktavardžio linksniais ar prielinksninėmis konstrukcijomis, pvz.: Sargas yra mokykloje; Medis buvo prie kelio: Susirinkimas bus rytoj. Tokiuose sakiniuose veiksmažodis būti atlieka panašų vaidmenį kaip kiti būsenos veiksmažodžiai sakiniuose Sargas gyvena mokykloje; Medis augo prie kelio; Susirinkimas įvyks rytoj; taigi čia jį irgi geriausia laikyti tariniu. Žinoma, toks sintaksinis kalbamojo tipo sakinių skaidymas neverčia jų atitinkamai skaidyti loginiu ir semantiniu požiūriu (dėl glaudaus ryšio tarp vietos ir požymio reikšmių žr. Lyons 1977, 473). 1.4.6. Sakinio dalių viduje galima ir tolesnė subklasifikacija. Ji ypač aktuali sakinio daliai, pavadintai papildiniu ir išskirtai pagal labai įvairius prijungiamuosius ryšius. Pirmiausia čia iškyla aplinkybių klausimas. Apibrėžti aplinkybes kaip atskirą sakinio dalį pagal sintaksinius kriterijus ir aiškiai atriboti nuo papildinio kol kas niekam nepavyko, nors pastangų dėta nemaža. Tradicinė aplinkybių samprata, būdinga ir mokyklinei gramatikai, remiasi reikšme, tad priklauso visai kitam — semantiniam analizės lygmeniui. Sintaksinių ryšių lygmenyje į aplinkybes reikėtų žiūrėti kaip į tam tikrą papildinių pogrupį. Čia atrodo galimi šie aplinkybių skyrimo būdai: a) Laikyti aplinkybėmis šliejamus papildinius ir skirti nuo kitų — valdomų papildinių. Tačiau šis būdas abejotinas dėl labai formalaus, „paviršinio“ skirtumo tarp valdymo ir šliejimo (plg. 1.1.1.), sąlygojamo siejamų formų morfologinių ypatybių. Aplinkybės, išskirtos pagal šį kriterijų, būtų labai nepanašios į tas, kurias įprasta skirti dabar; pavyzdžiui, reikėtų aplinkybėmis laikyti bendratis junginiuose reikia eiti, pradėjo važiuoti, noriu gyventi ir pan., bet nuo aplinkybių atriboti galininko formas junginiuose atvažiavome naktį, svėrė tris kilogramus. Toks termino apimties pakeitimas maža teduotų naudos, nes šliejimo būdu prijungtas formas galima vadinti tiesiog prišlietais papildiniais. 20 b) Laikyti aplinkybėmis sakinio sintaksinei struktūrai nebūtinus (t: y. į sakinio branduolį neįeinančius) papildinius. Šį požiūrį galima pagrįsti valentingumo teorija, skiriančia būtinuosius bei fakultatyviuosius narius (aktantus) nuo vad. laisvųjų narių (sirkonstantų arba situantų). Tiktai veiksmažodžių valentingumo sąlygojami nariai telaikomi papildiniais diatezių teorijai atstovaujančiuose Leningrado tipologinės mokyklos darbuose (pvz., Xpakosckuii 1974; 1981); lietuvių kalbotyroje šis principas realizuotas E. Geniušienės (plg. T'emromene 1983, 16). Aplinkybių skyrimas nuo papildinių pagal priklausymą arba nepriklausymą sakinio struktūros branduoliui yra neabejotinai prasmingas sintaksiniu požiūriu. Tačiau taikant šį kriterijų aplinkybių terminą irgi reikėtų vartoti visai kitokia reikšme negu ligi šiol. Pavyzdžiui, sakiniuose Brolis elgiasi gerai; Mes gyvename mieste žodžių formų gerai, mieste nebūtų galima laikyti aplinkybėmis, nes jos yra būtinos minėtų sakinių struktūrai ir sąlygojamos veiksmažodžių valentingumo; tuo tarpu tas pačias žodžių formas sakiniuose Brolis mokosi gerai; Mes pernakvojome mieste jau reikėtų laikyti aplinkybėmis. Kadangt patį aplinkybių terminą norima išlaikyti visų pirma dėl įprastumo, toks jo perkėlimas visai kitokiems dalykams pavadinti kažin ar pasirodytų priimtinas, juoba kad būtinųjų ir nebūtinųjų narių skirtumą galima nusakyti kitais tam reikalui vartojamais terminais (aktantų — sirkonstantų, būtinųjų bei fakultatyviųjų — laisvųjų narių ir pan.). c) Laikyti aplinkybėmis papildinius, turinčius prieveiksmiams būdingą poziciją. Šis būdas remiasi žodžių formų pirminių ir antrinių funkcijų teorija (Slotty 1932; Kurytowicz 1936), kuri taikoma ir lietuvių kalbos sakinių nagrinėjimui. Palyginus V. Sirtauto (1981, 33) iškeltus sakinio dalių požymius matyti, kad vienintelis papildinio ir aplinkybių skiriamasis bruožas tėra morfologinės bazės skirtumas. Taigi aplinkybėmis galima laikyti tokius papildinius, kurie arba patys turi prieveiksmių formą, arba gali būti sakinyje pakeisti prieveiksmiais nesuardant sakinio struktūros. Neblogi aplinkybinės pozicijos rodikliai būtų apibendrintos reikšmés prieveiksmiai tada (resp. nuo tada, iki tada... J» ten (iš ten, iki ten...), taip, todėl, tiek ir pan. Laikant prieveiksminę substituciją aplinkybės skiriamuoju požymiu, žodžių formas ar prielinksnines konstrukcijas, kurias galima pakeisti ir prieveiksmiais, ir linksniais (vienais ar su prielinksniais), reikėtų skirti prie aplinkybių, o tas, kurių apibendrintos reikšmės prieveiksmiais pakeisti negalima — prie tiesioginių ar netiesioginių papildiniy. Pavyzdžiui, prie aplinkybių atsidurtų tokios prielinksninės konstrukcijos: grįžome iš vakaronės ; gėriau iš ąsočio; ištraukiau ranką iš kišenės (iš kur/i§ ko); iškeliavo pas motiną (kur/pas ką); susėdom aplink ežerėlį (kur/aplink ką); išėjom į laukus (kur/į ką); skaitė laišką po stalu (kur/po kuo); juokėsi pro ašaras (kaip/pro ką); statė trobesius pagal planą (kaip/pagal ką) ir pan. Tuo tarpu netiesioginius papildinius reikėtų išskirti pasakymuose: Juokési iš tėvo, nulipdė senį iš sniego (iš ko), grūmėsi su priešais (su kuo), slėpėsi nuo audros (nuo ko), važiavo be piršlio (be ko), kvepėjo degutu (kuo) ir pan. Tokia aplinkybių samprata būtų mažiausiai nutolusi nuo tradicinės ir kartu pagrįsta gramatiniu kriterijumi. Be to, šiuo atveju galima pasinaudoti mokyklinėje praktikoje taikomu klausimų testu, kuris, kaip jau minėta, yra suprastintas substitucijos testo variantas. Tiktai tas aplinkybes, kurios neturi prieveiksminių koreliatų (pvz.: kvietė pietų; atidėjo 21 posėdį rytdienai), tektų išskirti pagal kitokius apibendrintus klausimus. Vis dėlto nubrėžti aiškią ribą tarp aplinkybių ir netiesioginių papildinių minėtu būdu ne visur įmanoma ir periferiniais vartosenos atvejais pasitaikys konstrukcijų, kurias bus galima interpretuoti dvejopai. Turint omenyje gramatinių vienetų klasėms būdingą lauko struktūrą (plg. Aamonu 1964, 47—51) tas ribos svyravimas gali būti teoriškai pateisinamas. 1.4.7. Papildiniai pagal tradiciją dar skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Reliacinės gramatikos krypties tyrinėjimai rodo, kad toks skirstymas daugeliu atvejų yra sintaksiškai reikšmingas (Johnson 1979; Johnson, Postal 1980, Perlmutter, Postal 1977; Perlmutter 1980; plg. dar Gary, Keenan 1977; Comrie 1981, 60— 67). Tačiau apibrėžti pagal gramatinius požymius tiesioginių ir netiesioginių papildinių skirtumą nėra lengva. Išorinių morfologinių rodiklių tam toli gražu nepakanka, plg. grįžome naktį (aplinkybė), bet laukiame nakties (tiesioginis papildinys). Matyt, čia visų pirma reikėtų remtis sintaksiniais procesais, tarp kurių svarbiausią vaidmenį turi pasyvinė transformacija. Keičiant aktyvinę konstrukciją pasyvine tiesioginis papildinys lietuvių kalboje keičiamas veiksnio vardininku, o netiesioginis, kaip ir aplinkybės, paprastai išlaiko prijungiamąjį ryšį, linksnio formą ir sintaksinę poziciją (plg. tėvas nupirko vaikui kepurę ir kepurė buvo vaikui nupirkta tėvo). Naudojantis tuo kriterijumi tiesioginiais papildiniais reikėtų laikyti: a) su veiksmažodžiais stipriu prijungiamuoju ryšiu siejamas galininko formas, kurios pasyvinėje konstrukcijoje keičia ryšio tipą ir virsta vardininko formomis; b) atitinkamas kilmininko formas konstrukcijose su neiginiu (nepirko vaistų, nematau kelio); c) kilmininko formas, priklausomas nuo veiksmažodžių norėti, prašyti, geisti (pa)- geidauti, pasigesti, vengti, siekti, ieškoti, laukti ir pan., (plg.: norimas valgis, prašoma knyga, pasiektas tikslas, laukta žinia). Matyt, prie šios grupės reikėtų skirti ir naudininką, siejamą su veiksmažodžiu atstovauti (plg. direktoriaus atstovaujama įmonė). Vis dėlto yra keletas veiksmažodžių, su kuriais siejami papildiniai pasyvinėje konstrukcijoje (ypač Žemaičiuose) tam tikrais atvejais keičiami vardininko formomis, bet neturėtų būti laikomi tiesioginiais papildiniais, juoba kad šalia jų vartojamas kitas aiškiai tiesioginis papildinys, plg.: duodu vaikui obuolį — vaikas duotas obuolį; dovanojo bobai šaukštą — boba šaukštą dovanota, plg. dar: aš nemiegojau visą naktį — visa naktis mano nemiegota. Problemiški šiuo atžvilgiu yra ir naudininko formos papildiniai tokiose konstrukcijose kaip padėti mokiniui (plg. mokytojo padedamas mokinys), lieptilįsakyti kareiviui (plg. tavo lieptas|įsakytas kareivis) bei kilmininko formos papildiniai greta galininkinių, pvz.: prašyti tėvą peilio. Be netiesioginio papildinio, reliacinėje gramatikoje dar skiriamas vad. šalutinis papildinys (obligue object), maždaug atitinkantis daugumą sintaksiškai nebūtinų aplinkybių ir instrumento bei beneficiento reikšmės papildinių. Nors šalutinio papildinio išskyrimo kriterijus aiškiai nenusakomas, bet iš esmės yra semantinis — šiuo terminu žymimi santykiai, turintys „nepriklausomą semantinį turinį“ (Johnson 1977, 153). Tad greta aplinkybių išskirti dar šalutinį papildinį nėra reikalo. Taigi atrodo galima tokia papildinių subklasifikacija: pirmojoje skirstymo pakopoje pagal skirtingą dalyvavimą sintaksiniuose procesuose (visų pirma — pasy22 vinėje transformacijoje) skirti tiesioginį — netiesioginį papildinį; antroje skirstymo pakopoje pagal prieveiksmiams būdingą sintaksinę poziciją iš netiesioginių papildinių išskirti aplinkybes. 1.4.8. Aptartos sakinio dalys yra apibrėžtos pagal tą patį kriterijų, kaip ir žodžių junginiai — t. y. pagal sintaksinius ryšius tarp savarankiškų žodžių formų. Vienetai, kurie čia vadinami sakinio dalimis, gali būti apibūdinti ir žodžių formų terminais su atitinkamų sintaksinių ryšių nurodymais. Pavyzdžiui, veiksnys yra tam tikra žodžio forma, turinti su veiksmažodžiu tarpusavio priklausymo ryšiu susijusio vardininko poziciją; papildinys — prijungiamuoju ryšiu su veiksmažodžiu susijusi žodžio forma. Tačiau sakinio dalių terminai, nors gerokai sukompromituoti dėl tradicinei gramatikai būdingo sintaksinių ir semantinių kriterijų maišymo, yra ne tik trumpesni, bet daugeliu atvejų ir patogesni. Žinoma, juos būtina patikslinti ir suteikti jiems aiškų sintaksinį turinį. Išskirti pagal apibrėžtus sintaksinius požymius, sakinio sintaksinės struktūros vienetai galėtų būti ir toliau vadinami sakinio dalimis tiek kalbotyros darbuose, tiek ir mokyklos praktikoje. 2. SAKINIO SEMANTINĖS STRUKTŪROS VIENETAI 2.0. Sakinio semantinę struktūrą sudaro tarp savęs siejamomis žodžių formomis nusakytų reikšmių ir jų santykių visuma. Žodžių reikšmių santykiai sakinyje realizuojami ne tiesiogiai, o per kiekvienai kalbai specifišką sintaksinių vienetų ir jų ryšių tinklą. Todėl tiesioginio atitikimo tarp semantinės ir sintaksinės sakinio struktūros nėra. Bandydami apibrėžti semantinius santykius sintaksinių ryšių terminais, neišvengiamai patektume į tokį pat ydingą ratą kaip ir skirdami sintaksinius vienetus pagal reikšmę. Bendriausi sakinio semantinės struktūros vienetai skiriami atsižvelgiant į universalią loginę sakinio skaidą ir apibendrintas jo komponentų reikšmes. 2.1. Sakinio (S) prasminis centras dabartinėje logikoje vaizduojamas kaip propozicinė funkcija (P), siejanti predikatą, arba požymį (F), su vienu ar daugiau argumentų, arba mąstomų dalykų, t. y. P= F(x...). Dalyko (objekto) jungimas su požymiu vadinamas predikacija. Sakinio komunikacinis kryptingumas (K) ir su šnektos aktu susijusios modalumo kategorijos, sudarančios vad. sakinio modalinį rėmą (M) paprastai keliamos už propozicinės funkcijos ribų, t. y. S~K(M)P)). Priklausomai nuo argumentų skaičiaus skiriamos propozicinės funkcijos su vienviečiais predikatais — savybėmis, turinčios formą F (x), ir propozicinės funkcijos su daugiaviečiais predikatais — santykiais (R), turinčios formą F(xy ...) arba xRy... Apibrėžiant vieną argumentą per kitą daugiavietes funkcijas galima pakeisti vienvietėmis (Kappu 1969, 62; McCawley 1981, 395—396), tačiau kalbos semantinei analizei toks funkcijos pertvarkymas nėra naudingas, nes pradinė schema suprastinama. Argumentai — kintamieji dydžiai („tuščios pozicijos“), kurių skaičius priklauso nuo predikato pobūdžio; kai jie pakeičiami pastoviais dydžiais (konstantomis), propozicinė funkcija virsta teiginiu ir gauna sakinio pavidalą. Leksemomis išreikšti argumentai kalbotyroje nuo L. Tesniėre'o Jaikų vadinami aktantais. 23 Aktantais gali eiti ne tik konkrečių ar abstrakčių dalykų pavadinimai, bet ir kitos propozicinės funkcijos (vad. įtrauktiniai predikatai). Reikšminiai santykiai tarp verbalizuoto predikato ir aktantų — sakinio semantinės struktūros pagrindas. Dabartinėje kalbotyroje tų santykių tyrinėjimui skiriama labai daug dėmesio. 2.2. Daugelis kalbininkų predikato ir aktantų semantinius santykius nusako tradiciniais subjektinių, objektinių ir adverbialinių santykių terminais, paplitusiais ir lietuvių kalbotyroje. Šiai krypčiai pastaruoju metu ryškiai atstovauja akademinė rusų kalbos gramatika. Joje išskirtos šios svarbiausios semantinės kategorijos, vadinamos elementariomis: predikatinis požymis (kategorija, kitur vadinama tiesiog predikatu), subjektas ir objektas. Subjektas apibrėžiamas kaip predikatinio požymio turėtojas (Pycckas rpammarmka 1980, 127). Objektu vadinamas gyvas ar negyvas daiktas, į kurį tiesiogiai nukreiptas veiksmas arba santykis; čia įeina fizinio veiksmo, minties, percepcijos, priartėjimo bei nutolimo objektai, adresatas, emocinio santykio objektas (ib. 129). Neelementariomis semantinėmis kategorijomis laikomi pažymimosios ir aplinkybinės reikšmės kvalifikatoriai, išplečiantys elementarią semantinę struktūrą. Taip suprantama elementarioji semantinė struktūra maždaug atitinka tarinio ypatybių sąlygojamą sakinio sintaksinį branduolį, o neelementarios kategorijos — laisvuosius narius ir nuo sakinio dalių priklausomus komponentus. Tačiau objekto kategorijos santykis su „neelementariomis“ kategorijomis lieka neaiškus. Pavyzdžiui, veiksmo tiesioginės krypties požymis netinka instrumentams, o predikato reikšmės sąlygojami adverbialinių reikšmių komponentai (pvz., Gyvename mieste) netelpa į jokią kategoriją. Daugelyje kitų darbų subjekto ir objekto sąvokos yra apskritai neapibrėžtos ir aiškiai neskiriamos nuo sintaksinių veiksnio bei papildinio sąvokų. Predikato santykiai su aktantais konkrečiau nusakomi semantinių funkcijų (arba semantinių rolių, gilumos linksnių) terminais. Nuo predikato — veiksmažodžio priklausančių pozicijų reikšmes Ch. Fillmore'as pavadino gilumos linksniais, kurie turėjo žymėti universalius semantinių santykių tipus; pastaruoju metu jie dažniausiai vadinami semantinėmis funkcijomis arba rolėmis. Semantinių funkcijų skaičius bei pobūdis įvairuoja; skirtingų (kartais ir tų pačių) tyrinėtojų darbuose jų išskiriama nuo 5—9 (Fillmore 1968; 1977; Cook 1978; Anderson 1971; Abraham 1978; Starosta 1978; Dik 1980, 1980 a) ligi 25 (Anpecsau 1974, 125—126). Iš dalies taip yra dėl to, kad labai plati aktantų reikšmių skalė yra skaidoma priklausomai nuo tyrinėjimo krypties ir konkrečių uždavinių. Sakysim, aprašant veiksmažodinių leksemų valentingumą pravartu skirstyti semantines funkcijas smulkiau negu tiriant bendrąsias sakinio sandaros ypatybes. Daug svarbesnių skirtumų kyla dėl nevienodo požiūrio į tą analizės lygmenį, kurį reprezentuoja semantinės funkcijos. Tiek Ch. Fillmore’as, tiek daugelis kitų šios krypties tyrinėtojų stengėsi skirti bei apibūdinti semantines funkcijas pagal sakinio žymimą situaciją, „dalykų padėtį“ tikrovėje už kalbos ribų (plg. Pleines 1978, 367—368). Į predikatą (visų pirma — veiksmažodį) buvo žiūrima kaip į ekstralingvistinės situacijos pavadinimą, o į semantines funkcijas (roles) — kaip į kalbėtojo sąmonėje atsispindinčius santykius 24 tarp tos situacijos dalyvių. Remiantis pažiūra į situaciją kaip sakinio denotatą arba referentą ( T'ax 1969, 78—80; 1973, 358; Mockansckas 1981, 9—10 su lit.) semantines funkcijas bandyta skirti ir diferencijuoti pagal tai, kuriuo būdu ir kuriuo atžvilgiu predikato reiškiamas požymis liečia tos situacijos dalyvius. Jeigu paaiškėdavo, kad du ar keli sakiniai su skirtingais predikatais gali būti susieti suta pačia situacija, jie buvo laikomi turinčiais tą pačią semantinę, bet skirtingą sintaksinę struktūrą ( Anpecsu 1974, 258 tt.). Ši pažiūra vertė semantinių funkcijų terminais modeliuoti ne tiek predikatų reikšmes, kiek pačias išorės situacijas, kurios savo ruožtu prieinamos tik per sakinio vienetų reikšmes. Pritaikyti ją konkrečių sakinių (ypač vad. konversyvų) analizei buvo sunku. Atidžiau patyrinėjus predikatų semantiką paaiškėjo, kad laikyti sakinio tiesioginiu denotatu ar referentu išorinę situaciją nėra ir teorinio pagrindo, nes predikatas, arba požymis, yra signifikacinio plano vienetas, tad negali eiti nominacijos vienetu — situacijos pavadinimu. „Predikatai neįvardija“ (Crenamos 1980, 321). Skirtingai nuo aktantų, turinčių ir denotacinę, ir signifikacinę reikšmę, predikatas sakinyje realizuoja tik savo signifikacinį (abstraktų, sąvokinį) turinį (ApyrroHoBa 1976, 11). Sakinio reikšmė — ne pati situacija, o tai, kas teigiama apie situaciją, kokie požymiai joje išskiriami naudojantis vienos ar kitos kalbos priemonėmis. Todėl ta pati situacija gali būti nusakyta sakiniais, turinčiais skirtingą semantinę struktūrą (plg. Starosta 1978, 512; Lyons 1981, 491 tt.; Bėličova 1982, 26; Hlavsa 1982, 30 tt.). Pavyzdžiui, visiškai tą pačią išorės situaciją galima nusakyti sakiniais: (1) Tėvas pardavė arklį kaimynui; (2) Kaimynas pirko arklį iš tėvo. Aktantai, žymimi daiktavardžiais tėvas ir kaimynas, turi abiem atvejais tuos pačius signifikatus ir denotatus, tačiau jų semantinė funkcija (t. y. santykis su predikatu) anaiptol ne vienoda: pirmajame sakinyje tėvas žymi veiksmo vykdytoją (agentą), o kaimynas — veiksmo adresatą (beneficientą); antrajame — agento funkciją jau turi kaimynas, o žodžio tėvas forma žymi veiksmo šaltinį, kuris sakinyje gali būti ir nepasakytas. Taigi abiejų sakinių semantinė struktūra skirtinga; rasti jai bendrą vardiklį įtraukiant kauzacijos operatorių irgi sunku, nes parduoti * CAUS + pirkti. Sakinio loginę ir semantinę struktūrą pirmiausia lemia predikato parinkimas, nes nuo predikatu einančių žodžių reikšmės priklauso ir aktantų skaičius, ir pobūdis. Kiekviena kalba turi savitą veiksmažodžių semantinių laukų sistemą, specifinius polinkius tam tikrus reiškinius nusakyti kaip aktyvius veiksmus, juos patiriančių daiktų būsenas ar ambientinius procesus (plg.: Pasnigo ir Berman cnez pagrečiui su Privertė sniego). Tuo tarpu semantinės funkcijos mums žinomos tik iš predikato reikšmės ir „kito kelio prie jų nėra“ (Potts 1978, 399). Matyt, todėl sakinio semantinės struktūros vienetų imta ieškoti signifikaciniame kalbos lygmenyje orientuojantis į predikatu ir aktantais einančių žodžių formų reikšmes įvairiose kalbose. Kaip tik tuo būdu dabar bandoma išskirti bendriausias semantines funkcijas (roles), kurios atspindėtų predikato ir aktantų santykius, relevantiškus daugelio kalbų sakinio sandaros analizei (Abraham, 1978; Sixoxros 1978; XparoBexnit 1978; 1981). Bendriausiomis semantinėmis funkcijomis, sutampančiomis daugelyje iš pateiktų klasifikacijų, galima laikyti šias: agentą — A (veiksmo iniciatorių ir atlikėją, įskai25 tant gamtos jėgas), patientą — P (veiksmo gavėją arba būsenos turėtoją) kartu su percipientu — Pcp (psichinės būsenos turėtoju arba eksperienceriu), deskriptyvą — Descr (savybės ar vardo turėtoją), beneficientą — B (veiksmo ar būsenos adresatą), rezultatą — R, kontentyvą — Con (veiksmo ar būsenos turinį), instrumentą — I (priemonę). Labiau nutolusių nuo predikato (bet tam tikrais atvejais jo sąlygojamų) aktantų semantinius santykius žymi kauzatyvo (Caus), finityvo (F), lokatyvo (L, čia gali būti priskirtos ir krypties bei laiko nuorodos) bei moduso (M) funkcijos, kurios gali būti laikomos ir atskirais predikatais. Kadangi čia suminėtos semantinės funkcijos žymi predikato ir aktantų santykius signifikaciniame lygmenyje, jos negali būti apibrėžiamos pagal aktantų referencines ypatybes: gyvas/negyvas, visas/dalinis ir pan. Tos ypatybės priklauso ne sakinio, o aktantų referencinei struktūrai ir gali tik netiesiogiai veikti semantines funkcijas. Dėl tos sąveikos ir kitų priežasčių tarp kai kurių semantinių funkcijų pasitaiko ribinių, pereinamųjų atvejų, pavyzdžiui, tarp kauzatyvinės ir kontentyvinės funkcijos tokiuose sakiniuose kaip Dangus mirga žvaigždėmis. 2.3. Taigi turime du semantinių santykių modelius: pirmajame tie santykiai apibūdinami subjekto, objekto ir adverbialinių narių terminais, antrajame — semantinių funkcijų (resp. rolių, gilumos linksnių) terminais. Ką bendra tarp savęs turi tie modeliai ir ar galima juos suderinti? Jeigu į sakinio predikatą žiūrėsime kaip į semantiškai neskaidomą vienetą, abi klasifikacijos atrodys nesuderinamos: tai, kas vadinama subjektu, vienais atvejais bus agentas (Vaikas rašo), kitais — patientas (Vaikas guli), vėl kitais atvejais patientas atitiks objektą (Vaikas neša obuolį). Tačiau predikatai irgi skirstomi į klases. Greta logikoje įprasto predikatų skirstymo į vienviečius ir daugiaviečius šiuo metu gyvai svarstomi semantinės predikatų klasifikacijos būdai bei kriterijai. Autoriai, tiriantys predikatų komponentinę struktūrą, stengiasi joje išskirti elementaresnius vienetus — prasmės komponentus arba semantinius požymius (plg. Bendix 1966; Jackendoff 1972; 1975; Anpecax 1974; Wierzbycka 1972; 1976), kurie galėtų būti imami pagrindu skirstant predikatus į atskiras klases. Tos klasės skiriamos nevienodai ir esti nevienodo apibendrinimo laipsnio. Pavyzdžiui, L. Ščerba skyrė veiksmo, būsenos, kokybės predikatus (Illep6a 1974, 90). W. Chafe’as (1971), J. Pleinesas (1976), R. Zimekas (1980) skiria veiksmo, būsenos, proceso predikatus (panašiai Grenda 1982, 33 tt.), J. Stepanovas laiko pagrindiniais tris predikatų tipus, atitinkančius Aristotelio išskirtas esmės, būsenos, santykio kategorijas (Crenaxos 1981, 131-132), o V. Bogdanovas pateikia kaip bendrai pripaZintas veiksmo, būsenos, savybės ir santykio predikatų klases (Bormamos 1977, 51; įvairių klasifikacijų apžvalga — CemmBepcroBa 1982, 88 tt.). Nuoseklią predikatų klasifikaciją pagal kelis diferencinius požymius pastaruoju metu sudarė T. Bulygina. Šioje klasifikacijoje visų pirma pagal laikiškumo požymį atskiriamos ypatybės nuo reiškinių (panašiai Rosengren 1978, 379—380); pastarieji toliau pagal dinamiškumo požymį skirstomi į veiksmus (dinamiškus reiškinius) ir būsenas bei situacijas (statiškus reiškinius), o veiksmai pagal trukmės požymį skirstomi į procesus ir įvykius (Byjesiraga 1982). Atsiribojant nuo laikiškumo požymio, kuris gali būti susietas su veiksmažodžio ir vardažodžio, kaip žodžių gramatinių klasių, di26 chotomija (plg. Benveniste 1950, 21 tt.) ir predikatinėje sakinio struktūroje apskritai užima ypatingą vietą, ypatybes ir būsenas bei situacijas būtų galima jungti į vieną sinkretinį tipą (plg. Vendler 1967, 103) ir supriešinti su veiksmais. Jeigu būsenos kaitą reiškiančius predikatus, L. Chafe'o vadinamus procesais, priskirtume irgi prie būsenų, turėtume dvi didžiausias predikatų grupes — veiksmo ir būsenos (plačiausia prasme) predikatus. Net ir tokio bendriausio predikatų suskirstymo pakanka tam, kad subjekto ir objekto sąvokas būtų galima susieti su semantinėmis funkcijomis (aut. 1982). Atskirai paimtų veiksmo ir būsenos predikatų semantinės funkcijos nesikryžiuodamos įeina į bendresnes subjektinių, objektinių bei adverbialinių santykių kategorijas: Semantiniai santykiai ir funkcijos (rolės) Ą Fa Su veiksmo predikatais siejamos Su biisenos predikatais siejamos Semantiniai santykiai semantinés funkcijos semantinés funkcijos Subjektiniai A (Atvažiavo svečių; P (Stiklinė sudužo) Lietus suplakė rugius) Pep (Visi išgirdo triukšmą) B (Tėvai turėjo žemės) Desct (Duktė buvo graži; Tėvas buvo mokytojas) Objektiniai P (Mergaitė sudaužė stiklinę) | Con (Aš nežinau kelio; R (Kaimynas iškasė griovį) Trūksta pinigų) B (išsiunčiau laišką tėvams) | Vinigai pavirto anglimis) I (Pagriezk smuiku) Adverbialiniai Caus (Žmonės badu mirė) F (Atėjau kirvio) M (Gyvensime kitaip; Sūris svėrė kilogramą) L (Gyvenau mieste; Ėjome į miestą; Vakare aišilo) Atsižvelgiant į šią koreliaciją subjektiniai, objektiniai bei adverbialiniai santykiai gali būti išreikšti semantinių funkcijų (rolių) terminais. Subjektą galima apibrėžti kaip veiksmo predikatų agentą ir būsenos predikatų patientą, percipientą, beneficientą bei deskriptyvą. Tokia subjekto samprata iš esmės atitinka ir jau minėtą apibrėžimą: „veiksmo atlikėjas arba būsenos turėtojas“. Aktantai, tiesiogiai sąlygojami predikato semantikos ir atliekantys kitas semantines funkcijas, laikytini objektais. Adverbialinių santykių terminu žymimos priežasties, tikslo, vietos, krypties, laiko bei veiksmo pobūdžio funkcijos (rolės), būdingos nuo predikato labiau nutolusiems aktantams, kurie daugeliu atvejų gali būti laikomi atskirais įtrauktiniais predikatais (plg. Helbig 1982, 28). Gana problemiška yra instrumento funkcija, nes veiksmo priemonės reiškėjai vienuose sakiniuose yra sąlygojami predikato semantikos (pvz., su veiksmažodžiais griežti, skambinti, barškinti, mojuoti), kituose yra fakultatyvūs (pvz., su judėjimo veiksmaZodZiais). Daugelis jų irgi gali būti su27 prantami kaip įtrauktiniai predikatai. Kai kurie tyrinėtojai juos bando atskirti nuo objektų ir skirti prie tos pačios grupės, kaip ir laiko, vietos ar priežasties reiškėjus (plg. Cook 1978, 299; Dik 1978, 39 tt., 1980, 9; lietuvių kalbotyroje — Drukteinis 1982, 16—17 su lit.). Vis dėlto turint omenyje instrumento semantinį ryšį su agentu, dažnai pastebimą priklausymą nuo predikato reikšmės, vardažodinę raišką ir daiktiškumo reikšmę (ApsBar 1976, 6) kol kas atrodo tikslingiau instrumento funkciją palikti prie objektinių santykių grupės. Subjekto, objekto ir adverbialinių narių sąvokos, minėtu būdu koreliuojamos su semantinėmis funkcijomis (rolėmis), gauna labiau apibrėžtą turinį, iš esmės neprieštaraujantį įprastinei vartosenai; jos atitinka su veiksmo ir būsenos predikatais siejamų semantinių funkcijų grupes kaip aukštesnio abstrakcijos laipsnio vienetai. Suderinti tarp savęs šiuo metu plačiausiai vartojamus sakinio semantinės struktūros modelius yra svarbu ir dėl to, kad jų taikymo sritys nėra vienodos. Tais atveiais, kai reikia apibūdinti sintaksinius procesus, labiau pravartūs yra subjekto ar objekto sąvokomis apibendrinti semantinių santykių pluoštai; antra vertus, notint tuos santykius nusakyti konkrečiau (pvz., valentingumo žodynuose) parankesnis yra semantinių funkcijų modelis. Į semantinių funkcijų grupavimo aktualumą sakinio struktūros aprašymui bei tipologijai yra atkreipę dėmesį ir kiti tyrinėtojai. A. Kibrikas tam reikalui vartoja hiperrolių terminą, kuriuo žymi tam tikriems kalbų sandaros tipams būdingus semantinių funkcijų (rolių) pluoštus, skirtingai realizuojamus išorinėje struktūroje: ergatyvinių kalbų Faktityvą, akuzatyvinių kalbų Aktorių; eksperiencerio (resp. percipiento), recipiento ir tikslo funkcijas jungia į Adresato hiperrole (Ku6puk 1979, 314—315; 1980, 328 tt.). Subjekto ir objekto hiperrolių (resp. hiperfunkcijų) terminus baltų kalbų sangrąžinių veiksmažodžių klasifikacijai taiko E. Geniušienė (Temromexre 1983, 15). Tačiau neišskyrus veiksmo ir būsenos predikatų tų hiperfunkcijų turinio nebuvo galima aiškiai apibrėžti semantiniu požiūriu; jos buvo laikomos pusiau sintaksinėmis, o apibūdinamos atsižvelgiant ir į komunikacines ypatybes (plg. tokius apibrėžimus kaip „pagrindinis situacijos dalyvis“; „betarpiškas, artimiausias, labiausiai liečiamas situacijos dalyvis“ Ku6pux 1979, 314). Subjektinių, objektinių ir adverbialinių santykių grupės yra reikalingos dėl to, kad lietuvių kalboje, kaip ir kitose akuzatyvinio sandaros tipo kalbose, semantinės funkcijos nėra koduojamos tiesiogiai. Patientas konstrukcijose su dviviečiais predikatais ne tik reiškiamas kitaip negu konstrukcijose su vienviečiais predikatais (plg. Mergaitė sudaužė stiklinę ir Stiklinė sudužo), bet ir skirtingai dalyvauja sintaksiniuose procesuose, kuriuos semantiškai apibūdinti funkcijų (rolių) terminais būtų keblu. Pavyzdžiui, pasyvinėje transformacijoje svarbiausią vaidmenį turi ne agento, patiento ar kitų funkcijų, bet subjekto santykio su veiksniu pakitimas. Kalboms, kurių gramatinėje sandaroje semantinės funkcijos koduojamos tiesiogiai (Van Valin, Foley 1980, 348—350); Kubpux 1980, 328 tt. Hysax 1982, 363), subjekto ir objekto sąvokos (kaip ir su jomis koresponduojan&ios sintaksinés veiksnio bei papildinio savokos) gali biiti ir nereikalingos. Be minėtų semantiniy santykių, sakinio analizei svarbi paties predikato reikšmės komponentinė struktūra bei aktantų referencinės ypatybės; taip pat čia reikia atsi28 dėsningumų — tam tikros hierarchijos, pagal kurią veiksnio ir papildinio sintaksinės funkcijos gali būti priskiriamos vienokią ar kitokią semantinę funkciją turintiems aktantams (Dik 1980, 14—15; 1980 a, 63—64). Nuosekliai vadovaujantis sintaksinių ir semantinių vienetų santykiais A. Cholodovičiaus, V. Chrakovskio, S. Jachontovo, G. Silnickio ir kitų autorių sukurtas diatezių modelis, taikomas daugelio kalbų tipologiniam tyrinėjimui. Viena iš kliūčių šios krypties tyrinėjimuose yra subjekto ir objekto terminų neapibrėžtumas ir nediferencijuota vartosena, ypač būdinga lingvistiniams darbams tomis kalbomis, kurios neturi pagrečiui vartojamų atitikmenų sintaksinėms veiksnio ir papildinio sąvokoms. Dviejų terminų eilių buvimas lietuvių kalboje (kaip ir daugelyje slavų kalbų) sudaro itin palankias sąlygas apibūdinti skirtingų analizės lygmenų vienetus ir jų tarpusavio santykius. Išvados 1. Sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai apibrėžiami kiekviename analizės lygmenyje atskirai: sintaksiniai vienetai — pagal žodžių formų sintaksinius Tyšius sakinyje, semantiniai vienetai — pagal semantines funkcijas ir bendresnius semantinius santykius. 2. Skiriami trys pagrindiniai sintaksinių ryšių tipai: prijungiamieji, tarpusavio priklausymo (sąsajos) ir sujungiamieji ryšiai. Prijungiamuoju ryšiu Žodžio forma įtraukiama į sakinį per nuo jos nepriklausomą kitą žodžio formą, tarpusavio priklausymo ryšiu —per abipusiškai susijusią su ja žodžio forma. Sujungiamuoju ryšiu žodžių formos įtraukiamos į sakinį per vienodą ryšį su kita žodžio forma. Sintaksiniai ryšiai formaliai realizuojami derinimu [bei koordinavimu, valdymu ir šliejimu. 3. Žodžių formos, susijusios tiesioginiais ryšiais, sudaro žodžių junginius. Žodžių junginiai (išskyrus leksikalizuotus) yra ne nominatyviniai vienetai, o sakinio sintaksinės struktūros komponentai, išskiriami įvairiose jo skaidos pakopose. Pagal sintaksinių ryšių pobūdį skiriami prijungiamieji, tarpusavio priklausymo ir sujungiamieji Žodžių junginiai. 4. Sintaksiniams sakinio struktūros vienetams apibūdinti gali būti vartojami sakinio dalių terminai. Tuo atveju sakinio dalis taip pat siūloma apibrėžti pagal žodžių formų sintaksinius ryšius su sakinio struktūros centru — tariniu. Sakinio dalis, tipiškais atvejais susijusi su tariniu tarpusavio priklausymo ryšiu, laikoma veiksniu, susijusi prijungiamuoju ryšiu — papildiniu. Papildiniai savo ruožtu gali būti skirstomi į tiesioginius papildinius, netiesioginius papildinius ir aplinkybes. Sakinio dalys, susijusios tarp savęs sujungiamuoju ryšiu, yra vienarūšės. Sakinio dalis, susijusi kartu su tariniu ir su veiksniu arba papildiniu dvilypiais prijungiamaisiais ryšiais, laikoma tarininiu pažyminiu. Kiti pažyminiai, neturintys tiesioginio ryšio su tariniu, yra ne sakinio dalys, o tik jų modifikatoriai. Vadovaujantis sintaksiniais kriterijais vad. suvestinis tarinys daugeliu atvejų gali būti skaidomas į tarinį ir nuo jo priklausomą veiksnį ar papildinį, tačiau jungties konstrukcijos su vardažodžiais laikytinos sudėtiniu tariniu. 5. Sakinio semantinės struktūros vienetai apibrėžiami pagal predikato reiksminius santykius su leksemomis išreikštais argumentais (aktantais). Aktantų semantinės funkcijos (agento, patiento, beneficiento ir pan.) nustatomos signifikaciniame lygmenyje atsižvelgiant į predikato reikšmę, atspindinčią kalbėtojo požiūrį į situaciją. 6. Skiriamos dvi bendriausios predikatų semantinės grupės: veiksmo ir būsenos predikatai (prie būsenos predikatų priskiriami ir predikatai, žymintys daiktų klases, savybes bei procesus). Remiantis tokia predikatų subkategorizacija semantines funkcijas (roles) galima jungti į bendresnius pluoštus (hiperfunkcijas), atitinkančius subjektinius, objektinius ir adverbialinius santykius. Subjektinius santykius atitinka veiksmo predikatų agento ir būsenos predikatų patiento, percipiento, beneficiento bei deskriptyvo semantinės funkcijos; objektinius santykius — veiksmo predikatų patiento, rezultato, beneficiento, instrumento ir būsenos predikatų kontentyvo, rezultato funkcijos. Adverbialinius santykius atitinka priežasties, tikslo, vietos, krypties, laiko bei veiksmo pobūdžio funkcijos, būdingos labiau nuo predikato nutolusiems aktantams, kurie patys gali būti laikomi įtrauktiniais predikatais. Tuo būdu subjektiniai, objektiniai ir adverbialiniai santykiai apibrėžiami predikatų bendriausių grupių ir semantinių funkcijų (rolių) terminais. 7. Monocentrinis sintaksinių ryšių modelis yra koreliatyvus sakinio branduolio loginei schemai. Nors tiesioginio atitikimo tarp daugelio sakinių sintaksinės ir semantinės struktūros nėra, bet kiekviena sakinio dalis ar žodžių junginio dėmuo gali būti apibūdinta pagal diferencijuotų sintaksinių ir semantinių vienetų santykius. LITERATŪRA Abraham W. (Ed.) Valence, Semantic Case and Grammatical Relations. — Amsterdam, 1978. Abraham W. Valence and Case: Remarks on their Contribution to the identification of Grammatical Relations. — In: Abraham (ed.) 1978, p. 695—723. Ambrazas V. Lietuvių kalbos vardininko su dalyviu (nominativus cum participio) struktūrair raida. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1978, t. 18, p. 7—68. Ambrazas V. Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė. — V., 1979, Ambrazas V. Dėl sintaksinių ir semantinių terminų santykio. — Kn.: Sintaksės ir semanti= kos klausimai. Šiauliai, 1982, p. 6—7. Anderson J. M. The Grammar of Case: Towards a Localistic Theory. — Cambridge, 1971. Babby L. H. A Transformational Grammar of Russian Adjectives. — The Hague, Paris, 1975. | Balkevičius J. Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė. — V., 1963. Balkevičius J. Sakinio pamatas veiksmažodis. — Mūsų kalba, 1983, Nr. 3, p. 3—6. Bechert J. Ergativity and the Constitution of Grammatical Relations. — In: Plank (ed.) 1980. Becker K. F. Organism der Sprache als Einleitung zur deutschen Grammatik. — Frankfurt am Main, 1827. Bėličova H. Sėmanticka struktura vėty a kategorie padu, — Praha, 1982. Bendix E. H. Componential Analysis of General Vocabulary. — Bloomington, 1966. Benveniste E. La phrase nominale. — Bulletin de la Société de linguistigue, 1950, t. 46, p. 19-36. 36 Benveniste E. „Ėtre“ et „avoir“ dans leurs fonctions linguistiques. — Bulletin de la Société de linguistique, 1960, vol. 55. Bloomfield L. Language. — New York, 1933. Chafe W. L. Meaning and the Structure of Language. — Chicago, London, 1971. Chafe W. L. Giveness, Contrastiveness, Def initeness, Subjects, Topics, and Point of View. — In: Li (ed.) 1976, p. 27-55. Chomsky N. Aspects of the Theory of Syntax. — Cambridge (Mass.), 1965. Chomsky N. Topics in the Theory of Generative Grammar. — In: Sebeok (ed.) 1966. Cole P., Sadock J. M. (Ed.) Syntax and Semantics. Vol. 8. Grammatical Relations. — New York, San Francisco, London, 1977. Comrie B. Causatives and Universal Grammar. — In: Transactions of the Philological Society, 1974, p. 1-32. Comrie B. Language Universals and Linguistic Typology. — Oxford, 1981. Cook W. A. A Case Grammar Matrix Model. — In: Abraham (ed.) 1978, p. 295— 309. Danes F. Satzglieder und Satzmuster. — In: Beitrdge zu Problemen der Satzglieder. Leipzig, 1978. Dik S. C. Functional Grammar, — Amsterdam, 1978. Dik S. C. Studies in Functional Grammar. — London, 1980. Dik S. C. Seventeen Sentences: Basic Principles and Application of Functional Grammar. — In: Moravcsik, Wirth (ed.) 1980 (a), p. 45-75. Drukteinis A. Objekto sąvoka ir kai kurie požymiai. — Kalbotyra, 1982, t. 23(1), p. 15-20. Erben J. AbriB der deutschen Grammatik. — Berlin, 1964. Fillmore Ch. J. The Case for Case. — In: Universals in Linguistic Theory. New York, 1968, p. 1-88. Fillmore Ch. J. The Case for Case Reopened. — In: Cole, Sadock (ed.) 1977, p. 59—82. Flimig W. Der Satzbau (die Syntax). — In: Die deutsche Sprache (Kleine Enzyklopidie), Leipzig, 1970, Bd. 2, S. 908—978. Fries C. C. The Structure of English. — New York, 1952. Gary J. O., Keenan E. L. On Collapsing Grammatical Relations in Universal Grammar. — In: Cole, Sadock (ed.) 1977, p. 83-120. Geniušienė E. Dėl pasyvinés intranzityviniy veiksmažodžių formos. — Kalbotyra, 1972, t. 24(1), p. 27—31. Glinz H. Grammatik und Sprache. — In: Moser (Hrsg.) 1962, p. 42—60. Glinz H. Der deutsche Satz. — Diisseldorf, 1965. Goląb Z. Préba klasyfikacji syntaktycznej czasownikėw polskich (na zasadzie konotacji). — Biuletyn Polskiego Towarzystwa Językoznawczego, 1967, t. 25, p. 3—43, Grebe P. Der GroBe Duden. Grammatik der deutschen Gegenwartssprache. — Mannheim. 1959, Greenberg J. H. (Ed.) Universals of Human Language. Vol. 4. Syntax. — Stanford, 1978. Grenda Č. Veiksmažodžio semantika ir žodžių junginio struktūra. — Kn.: Vientisinio sakinio semantika. V., 1982, p. 31—56. Hays D. G. Dependency Theory. A Formalism and some Observations. — Language, 1964, N 4, p. 511-525. Helbig G. Valenz— Satzglieder— Semantische Kasus— Satzmodelle. — Leipzig, 1982. Helbig G., Schenkel W. Wėrterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Verben. — Leipzig, 1973. Heringer H. J. Theorie der deutschen Syntax. — Miinchen, 1970. Hjelmslev L. Prolegomena to a Theory of Language. — Indiana, 1953. Hockett C. F. A Course in Modern Linguistics. — New York, 1958. Hudson R. A. Constituency and Dependency. — Linguistics, 1980, vol. 18, p. 179-198. Jablonskis J. Rinktiniai raštai. T. 1 / red. Palionis J. / — V., 1957. Jackendoff R. S. Semantic Interpretation in Generative Grammar. — Cambridge (Mass.), 1972. 37 Jackendoff R. S. Morphological and Semantic Regularities in the Lexicon. — Language, 1975, vol. 51, N 3, p. 639—671. Johnson D. E. On Relational Constraints on Grammars. — In: Cole, Sadock. (ed.) 1977, p. 151—178. Johnson D. E. On Keenan's Definition of „Subject of“. — Linguistic Inguiry, 1977 (a), N 8, p. 673—692. Johnson D. E. Toward a Theory of Relationally Based Grammar. — New York, London, 1979. Johnson D. E., Postal P. M. Arc Pair Grammar. — Princeton, 1980. Kahn Ch. H. The Greek Verb „to be“ and the Concept of Being. — Foundations of Language, 1966, vol. 2, N 3. Karcevskij S. Sur la parataxe et la syntaxe en russe. — Cahiers F. de Saussure, 1948, N 7. Katkuviené L. Dabartinės lietuvių kalbos beasmeniai veiksmazodiniai sakiniai su jnagininku. — LTSR MA darbai. Serija A, 1980, t. 1 (70), p. 107-116. Keenan E. L. Towards a Universal Definition of „Subject“. — In: Li (ed.) 1976, p. 303-333. Kurylowicz J. Esquisses linguistiques. — Wroclaw-Krakow, 1960. Kurylowicz J. The Inflectional Categories of Indo-European. — Heidelberg, 1964. Labutis V. Žodžių junginių problemos. — V., 1976. Labutis V. Sintaksės aprašymo galimybės ir uždaviniai. — Kalbotyra, 1981, t. 32 (1), p. 54—59. Lamprecht A. Relationale Satzanalyse. — Miinchen, 1983. Lehmann W. P. A Structural Principle of Language and Its Implications. — Language, 1973, vol. 49, p. 47—66. Lehmann W. P. Proto-Indo-European Syntax. — Austin, London, 1974. Li Ch. (Ed.). Subject and Topic. — New York, 1976. Lietuvių kalbos gramatika. — V., 1965, t. 1; 1971, t. 2; 1976, t. 3. Lyons J. Introduction to Theoretical Linguistics. — Cambridge, 1968. Lyons J. Semantics. — Cambridge, 1977, vol. 1—2. Martinet A. L'Autonomie syntaxigue. — In: Mėthodes de la grammaire. Paris, 1966. Martinet A. Conventions pour une visualisation des rapports syntaxiques. — Linguistique, 1973, vol. 9, f. 1, p. 5-16. McCawley J. D. An Un-Syntax. — In: Moravcsik, Wirth (ed.) 1980, p. 167—1%. MecCawley J. D. Everything that Linguists Have Always Wanted to Know about Logic (but were ashamed to ask). — Chicago, 1981. Meillet A. Introduction a 1’étude comparative des langues indo-européennes. — Paris, 1934. Moravesik E. A. Agreement. — In: Greenberg (ed.), 1978, p. 331-374. Moravesik E. A., Wirth J. R. (Ed.) Syntax and Semantics. Vol. 13. Current Approaches to: Syntax. — New York, London, etc., 1980. Moser H. (Hrsg.) Das Ringen um eine neue deutsche Grammatik. — Darmstadt, 1962. Paulauskienė A. Gramatinés lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. — V., 1979. Pauliny E. Slovenska gramatika (Opis jazykového systému). — Bratislava, 1981. Perlmutter D. M. Relational Grammar. — In: Moravcsik, Wirth (ed.) 1980, p. 195-229. Perlmutter D. M., Postal P. M. Toward a Universal Characterization of Passivization. — In: Proceedings of the Third Annual Meeting of the Berkeley Linguistic Society. Berkeley, 1977. Plank F. (Ed.) Ergativity. Towards a Theory of Grammatical Relations. — New York, 1980. Pleines J. Handlung, Kausalitdt, Intention: Probleme der Beschreibung semantischer Relationen. — Tiibingen, 1976. Potts T. C. Case-Grammar as Componential Analysis. — In: Abraham (ed.) 1978, p. 399— 458. Robinson J. J. Dependency Structures and Transformational Rules. — Language, 1970, vol. 46, N 2, p. 259-285. Rosengren I. Die Bezichung zwischen semantischen Kasusrelationen und syntaktischen Satzgliedfunktionen: der freie Dativ. — In: Abraham (Hrsg.). 1978, p. 377-398. 38 Schachter P. Reference-Related and Role-Related Properties of Subjects. — In: Cole, Sadock ed.) 1977, p. 279—306. Schmalstieg W. R. Indo-European Linguistics. A New Synthesis. — University Park and Lon- „don, 1980. Schmitt Jensen J. Les syntaxemes. — In: Mėthodes de la grammaire. Paris, 1966, p. 161 —164. Sebeok T. A. (Ed.) Current Trends in Linguistics. Vol. 3. Linguistic Theory. — The Hague, 1966. Sirtautas V. VeiksmaZodinis tarinys dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje. Filol. kand. dis. (rankr.) — V., 1968. Sirtautas V. Dėl pasyvinių formų aktyvinės reikšmės. — Kalbotyra, 1970, t. 21(1), p. 71—74, Sirtautas V. Pagrindinių sakinio dalių derinimas. — V., 1978. Sirtautas V. Sakinio dalys. — K., 1981. Sližienė N. Veiksmažodžių valentingumo klausimu. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 1978, 1. 18, p. 107—124. Sližienė N. Subjektinimo ir objektinimo vaidmuo nustatant lietuvių kalbos veiksmažodžių sintaksinj valentinguma. — LTSR MA darbai. Serija A, 1980, t. 1 (70), p. 93—105. Starosta S. The One Per Cent Solution. — In: Abraham (ed.) 1978, p. 459— 575. Steele S. Word Order Variation. A Typological Study. — In: Greenberg (ed.) 1978, p. 585— 624. Steinthal H. Grammatik, Logik und Psychologie. — Berlin, 1855. Stockwell R. P. Summation and Assessment of Theories. — In: Moravcsik, Wirth (ed.) 1980, p. 353—381, Tchekhoff C. Aux fondaments de la syntaxe: l'ergatif. — Paris, 1978. Tesniére L. Eléments de syntaxe structurale. — Paris, 1959. Trubetzkoy N. Le rapport entre le déterminé, le déterminant et le défini. — In: Mélanges de linguistique offerts a Ch. Bally. Genéve, 1939, p. 75— 82. Valeckiené A. Predikatyvinis pažyminys kaip atskira sakinio dalis. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai, 1967, t. 9, p. 97-114. Van Valin R. D., Foley W. A. Role and Reference Grammar. — In: Moravesik, Wirth (ed.) 1980, p. 329-352. Van Valin R. Grammatical Relations in Ergative Languages. — Studies in Language. Amster- «dam, 1981, vol. 5, p. 361—394. Vendler Z. Verbs and Times. — In: Z. Vendler. Linguistics in Philosophy. Ithaca. 1967. Wierzbicka A. Semantic Primitives. — Frankfurt am Main, 1972. Wierzbicka A. Docickania semantyczne. — Wroclaw-Warszawa-Krakéw, 1976. Zimek R. Sémantickd vystavba véty: Obecnelingvistické problémy metodologie syntaktické -sémantiky rustinu. — Praha, 1980. Anmonn B. I". BBejienne B CHHTAKCHC COBPEMEHHOTO HEMEIKOI'O S3bIKA. — M., 1955. Anmonn B. I". OcroBbl Teopun rpammatiki. — M. — JI., 1964. Anexcanapos H. M. IlpoOjieMa BTOPOCTENEHHBIX WIEHOB IPEVIOXKEHUS B PYCCKOM SI3BIKE, — Vu. sam. JITTIM um. A. WU. Tepuena. JI., 1963, r. 236. Anpecan IO. JĮ. Jlexcmueckas cemanTHka. — M., 1974, Apsar H. H. KOMIOHEHTHEI aHaJiu3 CeMaHTHYECKOR CTPYKTYPBI IIPOCTOTO NPEUIOKEHAS, — ‘Yepuosusr, 1976. Apyrionosa H. JĮ. Ilpempjroxenne u ero cmsicit. — M., 1976. Bapxynapos JI. C. CTpykTypa IIpOCTOrO IIpeNIONKeHHS B AHTTHIHCKOM SI3BIKE. — M., 1966. Beaomankosa B. A. Cospemennslii pycckuii si3pik. CHHTAKCHC, — M., 1977. beaomankosa B. A. Cuntakcuc. — B ku.: CoBpeMeHHBIi pycckuit s35IK | lox pen. Benomankosoit B. A. M., 1981, c. 363-552. Bupiojiun JI. A. Kouctpykuuu ¢ Ga3oBbIMH, MOJIAJIbHLIMH H Kay3aTHBHBIMH TMiaroJiaMH. — B xH.: CeMaHTHKa H CHHTAKCHC KOHCTDPYKIIHMIL C TPeIHKATHEIMH AKTAHTAMH. JI., 1981, c. 71-88. Byasiruna T. B. K MOCTpOeHHIO THITOIOT HE NpeliHKATOB B PYCCKOM si3bIke. — B kH.: CeMan- “THYECKHE THITHI ITpenukaTos. M., 1982, c. 7-85. 39 Bornanos B. B. CeMaHTHKO-CHHTaKCHYeCKasi OpraHH3al[HA TIpeĮŲUI1OXCHHSA, — JI., 1977. Bauaeiika JI. Tpancrio3HiH1 B JIKTOBCKOM H aHITIHHACKOM SI3bIKaX. — Buwisrioc, 1980. Bapayas H. O. OcHOBEI OMHCATENbHOM THHIBACTAKH. — M., 1977. Bunorpanos B. B. Pycckuii s351K. — M.—JI., 1947. ; Bunorpanos B. B. Bsejienue. — B xH.: I 'paMMaTHura pyccKOro g3bIKa. M., 1954, 1. 2, 4. 1, c. 5—111. Bunorpagos B. B. Vi36p. Tp. Vccnenosains Mo pycckoii rpammartike. — M., 1975. ' Tak B. I. K rtpoGjieMe CHHTAKCHYECKOM CEMAaHTHKH (CeMaHTHYECKast HHTepIIpeTaus „MIYyOKHBHELIX“ H „OBEDXHOCTHbIX“ cCcTpyKTYyp). — B rm.: VIHBapHaHTHbIC CHHTAKCHYeCKHe 3HAUCHHA M CTpYKTYpa npejuroxeHas, M., 1969, c. 77—85. Tax B. I'. Bsicka3biBanne Hi cuTyanus. — B r.: IIpoGiaeMs! CTpyKTYpHON JIHHI'BHCTHKH — 1972. M., 1973, c. 349-372. Ienanse H. O., Taiinaposa O. A. O BesipaxeHuu cyObeKTHO-OGbeKTHbIX OTHOIICHHIA B ubepuiicKo-KaBKa3cKux si3bikax. — B kH.: Kareropna cyOberTra u 00BeKTa B S3BIKAX pa3JIHUHbIX THnos. JI., 1982, c. 154-188. Tenroniene D. PeduiexcipHBIe riiarojibi B 6aiTHHCKAX S3BIKAX A THIONOTHS pedIieKCHBOB. — Bunshaioc, 1983. Taaakuii A. B. ®opManbasle TpaMMaTHKH H s3biKH. — M., 1973. T'paMMaTura JIMTOBCKOrO si3bika. — BumibHioc, 1985. I'paMMaTHKa pyceroro sseika. — M., 1952, T. 1; 1954, 1. 2. Tyxman M. W. Ilo3xnuxs nojpiexa1mero B A36IKAaX Pa3NHYHbIX THIOB. — B KH.: Yes! npeik JIOXEHHKSA B A3BIKAX pa3IIMYKEIX Tanos. JI., 1972, c. 5-27. Eamnzapenxosa T. S1., Tonopos B. H. f3bik mama. — M., 1965. 3oa0tosa I". A. K Bompocy 06 o6sexte cunTakcuyeckux uccinenopanuit. — Viss. AH CCCP. Cep. JiuT-pbi 1 s3., 1979, Ne 1. onoroBa I. A. KOMMYHHKATHBHEIE acleKThl PYCCKOrO cHHTakcuca. — M., 1982. Kappn X. OcHopanust Mmatematudeckoit soruku (Ilep. c aarm.). — M., 1969. Kacesuu B. B., Xpaxosckuii B. C. O0mse Boripocbhi CeMaHTHKH KOHCTPYKIHH C NpeauKaTHBIMH aKTaHTAMH. — B kH.: CeMaHTHKA H CHHTAKCHC KOHCTPDYKIMH C KIpejiMHKATHbIMH aKTaHTamu. JI., 1981, c. 7-23. Kub6puk A. E. Ilojjiexaniee i mpobiiemMa yHuBepcaabHO# Moziemu s3bika. — Vi3s. AH CCCP. Cep. JMT-p5I H 3., 1979, T. 38, Ne 4, c. 309-317. Ku6pux A. E. IIpemukaTHO-apryMeHTHbIE OTHOIICHWS B CEMAHTHYECKH JPraTHBHLIX S3bE xax. — 3s. AH CCCP. Cep. mut-psl H s13., 1980, T. 39, Ne 4, c. 324-335. Kubpuk A. E. ITpobiiema CHHTaKCHYeCKHX OTHOIICHHH B YHHBepcaJIbHOH rpaMMaTHKe. — B xu.: Hosoe B 3apybexHoii muarsuctuke. M., 1982, sem. 11, c. 5—36. Kpxuxkosa E. IlpoOjieMa mpocToro mpeaioxeHus. — Ceskoslovenska rusistika, 1967, N 2. Jlomres T. II. CTpykTypa rpemproxexHs B COBPEMEHHOM pYcckoM spike. — M., 1979. Jlonamos IO. A. O rpaMMaTHYeCKHX CPEACTBaX BhIPaXKeHHs CyObeKTA H OOBEKTOB B aJIOaHcKOM si3bike. — B xu.: Kateropus cyOberTa H OObeKTA B A3bIKaX pa3nuyHbIX THmos. JI., 1982, c. 101-124. Mockamsckas O. H. TTpo6reMs! CHCTEMHOrO OfMcaHus CHHTakcuca. — M., 1974, Mpa3exr P. CunTakcuyeckask JUCTPHOYLMA IJiaroJIiOB u ux kmaccel. — BS, 1964, Ne 3. Myxnn A. M. OyHKUMOHATbHbI aHAIM3 CHHTAKCHYeCKHX 3JieMeHTOB. — M.—JL, 1964. Myxua A. M. Crpykrypa npemioxennii u ux monenu. — JI., 1968. Hynmon M. O nomiexamux u Tomukax. — B xg.: Hosoe B 3apyGexHoit JiuHTrBHecTHKE. M. 1982, Baim. 11, c. 356—375. IManyuesa E. B. O crocoGax ripejicTaBJieHHsi CHHTAKCHYeCKONH CTDpYKTYDpBI OpejpIiOXeCHHA. — BA, 1964, Ne 2. Ilemxroscerunii A. M. Pycckuii CHHTAKCHC B HAYYHOM OcBenfeHAH. — M., 1956. Poxnosckas M. I". Ouepku mo cuHTakcucy Gojirapceroro jmrepatypHoro s3bIKa. IlpejproXEHKA C NDpEJMKMKATHBHLIM OnpejjejieHueM. — M., 1979. 40 Pycckas rpammartuka. T, 2: Cunrakcuc. — M., 1980. Ilonos A. C. ITonnexainee u cka3yeMoe B CTPYKTYpPE IIPOCTOro MpeaIOKEeHHA COBpeMeHHOTO pyccKoro jiuTeparypHoro ssbika. — Ilepms, 1974. Pacnonoe H. II. Uro Takoe cTpyKTypHas cXema npemioxenus. — BS, 1976, Ne 2. Pacnonos H. II. Ckazyemoe Kak KOHCTPYKTHBHBIH LEHTp mpeioxenns. — B kn.: TeopernYecKHe NIpoOjeMbI CHHTAKCHCA COBPEMEHHBIX MHIOeBporeiickux A35IKOB. JI., 1975, c. 162-168. Pes3un H. WU. CoBpeMeHHas CTpYKTypHas JIMHrBHCTHKA, — M., 1977. Ceausepcrosa O. H. CemanTuyeckuii aHajiH3 3K3MCTEHIMAILHBIX H IIOCECCHBHbIX KOHCTPYKUMi B AHITJIKŪCKOM s3bike. — B kH.: Kareropun Obits H OOjiaJiaHus B s3eike. M., 1977, c. 5 —67. Ceausepcrosa O. H. Bropoii BapuanT knaccupuKalMOHHON CETKH H OIMHCAHHE HEKOTOPBIX HDeJIKHKATHLIX THIIOB PYCCKOrO s3bika. — B KH.: CeMaHTHYeCKHMe THIbI IIpeaukaTos. M., 1982, c. 86-157. Cxobanxosa E. C. Cornacosanne H ympasjieHHE B PYCCKOM s3bike. — M., 1971. Crobanxoea E. C. CoBpemensblit pycckuii si35IK. CHHTAKCHC IIpOCTOTO MHPEUIOKCHHS. — M., 1973. Cmupunnknii A. VM. Cunrtakcuc anrimiickoro s3sika. — M., 1957. Creb6ann-Kamenckuii M. M. CriopHoe B s351Kx03H5aHnH. — JI., 1974. Crenanos IO. C. K ynupepcansHoit Kriacecndurannx npemukatos. — M3B. AH CCCP. Cep. JIMT-DbI H 43., 1980, T. 39, Ne 4, c. 311-323. Crenaxos 10. C. Vivena. IMpemukarsr. Ilpempioxenas,. — M., 1981. Cycos H. Il. CemanTHuecKasi CTPyKTypa rnpejproxeHas. — Tyna, 1973. GOnuruajos C. SI. O MOIEIMPOBAHHHM CHHTAKCHCA B CTPYKTYPHOM JIMHIBHCTHKE. — B KH. TIpo6iemsl cTpYKTYpHO# jiaKrBHocTHKH, M., 1962, c. 100-113. Xoaonosnu A. A. ITpoGiemsl rpammaTmieckoii Teopun. — JI., 1979. Xpaxosckniit B. C. ITaccusubie KOHCTpPYKimH. — B kH.: THnojiorHs IMacCHBHBIX KOHCTDYKmii. Įlare3si u 3amord. JI., 1974, c. 5-45. Xpaxosckuii B. C. IlpoGjieMbi knaccupukalmy CHHTAKCHIECKHX akTanToB. — B kH.: [{nate361 H 3anoru. JI., 1975, c. 274-280. Xpakoseknii B. C. 3anor u pedrexcus. — B ku.: IlpoOjieMbi TeOpHH rpaMMaTHYECKOTO 3anora. JI., 1978. Xpakoscknit B. C. [Iuate3a u pedepeHTHOCTh. — B KH.: 3ajIOroBbIe KOHCTPYKIIHH B pa3HOCTpYKTYpHBIX si3bikax. JI., 1981, c. 5—38. Yepu A. Beenenne B MaTeMaTH4eckyro Joruky. — M., 1960, r. 1. Yukobasa A. C. Ilpo6GjieMa 3praTHBHON KOHCTDYKUHH B HOepHHCKO-KABKA3CKHX SI3BIKAN. — B xu.: DpraTHBHASi KOHCTPYKIWS ITPEIIOKEHUS B S3bIKaX pa3JIMYKELIX THOOB. JI., 1967, c. 10-32. IlaxmaroB A. A. CuaTakcHc pycckoro s3eika. — M.—JI., 1941. Hisexosa H. IO. IToctpoenne pasgena ,,CHHTAKCHC CIOBOCOYETAHUS Ho IPOCTOrO Mpeioxenusi“. — B xH.: OCHOBBI MOCTPOECHHS ONKHCATEJIbHOK I'PAaMMATHKH COBPEMEHHOIO PYCCKOro maTepatypHoro si3eika. JI., 1966, c. 167-205. HMimenes JI. H. Cunatakcmueckas WJIEHHMOCTb BBICKA3bIBAHAS B COBDEMEHHOM DPYCCKOM sa3L1Ke. — M., 1976. Hlyoux C. A. Mepapxus 4JeHOB IIPEUTOXKEHAS B. HHIOEBPOICHCKHX s3bikax. — B ku.: Kareropus cyosekTa H OObeKTA B s3bIKaX pa3JIHUHbIX THOOB. JIL, 1982, c. 125-134. Ilepča JI. B. SI3sikosast cucTemMa H pe4eBasi nestesibHOCTh. — M.—JI., 1974. $Slxonros C. E. Kiaccsl rnaronos u rraziexHOe odopmirenne aktanTos. — B kH.: [Tpo6aemsl TeopuxH rpaMMaTHu4ecKoro 3anora. JI., 1978. B. AMEPA3AC EAHWHHLUDBI CUHTAKCHYECKOH H CEMAHTHUECKOHM CTPYKTYPbI NPEAJIOKEHHSA B JIMTOBCKOM SI3bIKE Pe3iome EnmHHuribi CHHTAKCHYeCKON H CeMAHTHUeCKON CTDYKTYDEI IIPEIIOKEHHS ONDpeNeJISIOTCS OTIEJIbHO Ha KaXJIOM YpOBHe aHaJIH3a: SĮIMHHIbI CHHTAKCHYECKON CTPYKTYpPhl — HA OCHOBAHHH CHHTAaKCHYECKHX CBA3el CJIOBOĖDODpM B IIpEJŲIOXKEHHK, SIIKHKILI CEMAHTHYUECKONH CTDYKTYDbI — Ha OCHOBAHAM ceMaHTHYecKuX OyKKOKHMHŪ (pojiei) H mx Gojiee OOnIKHX IpYMI — CEMAHTHYECKHX OTHONIEHHŪ. B cuHrTaKcHh4uecKOH CTPYKTYpe HpeJUIOXEHHSA pa3jiuuarOTCS TPH OCHOBHBIX THIIA CHHTaKCHYeCKMX CBSi3ei: OOJYIHHEHHE, B3AHMO3AaBHCHMOCTb H COuKHeHHe. CIOBOdfOopMA C IIOJIHHHHTEJIbLHON CBA3bIO BKIIIOYAETCA B IIPEUIOKEHHE IIDH IIOCDeJICTBE He3aBHCHMONH OT Hee Kpyroit CJIOBOĖOOpMEI, CJIOBOĖJOpMA CO CBS3bIO B3aHMO3aBHCHMOCTH — IIDH IOCPEACTBE B3AaHMOCBA3aHHOH C Heil CJIOBOdopMEI. C10BOOPMEI ¢ COHHHHTEJIEHON CBA3bIO BKJIFOMAIOTCS B IIDpeJŲIOXEHHE TPH IOCpejcTBE ojiuHaKOBON CB33H C Npyroit cCJIOBOĖdopMOoH. CorjiacoBaxne (BKJIIro4atonee. KOODIIKMHAIIMIO), YIIpaBJieHHe H IIDHMEIKAHHe IpeliCTABIISIOT COOOH OOpMAJIbLHbIE CIOCOOBI BELIDaxXEHHS CHHTAKCH= YECKHX CBSA3CH. Cnosodopmsl, CB53aHHbIC B IIpeĮŲUIOXKEHHH HEIIOCPEACTBEHHON CHHTAKCHYECKOH CBS3bIO, obpasyroT ciosocoueranus. CroBocoyeTanus (3a MCKIIIOYEHHEM JIEKCHKAJIH3HDOBAHHbIX OGOpoTOB) SBISIOTCS He HOMHHATHBHbIMH €JMHMIIAMM, a KOMITOHEHTAMH CHHTAKCHYECKOH CTPYKTYpBI NIpDeJŲUJIOXECHHSA, BBIIEISEMbIMH Ha pa3HbIX CTYMMEHAX ero 4ieHenusi. Ilo xapakTepy CHHTaKCHYECKOMR CBA3H Pa3/IMYArOTCS IO JYHHHATE/IbHbIC, B3AHMO3ABHCHMOCTHEIE H COUHHHTEJIbHLIE CIIOBOCOYETAHMS. CrpykTypa TMojJtuHHHTeJIbHbIX HM B3aHMO3aBHCHMOCTHBIX CJIOBOCOYETaHMII OOYCJIOBJIeHA TDaMMATHY4eCKHMH H CEMAHTHYECKHMH OCOOEHHOCTSMH MX KOMITOHEHTOB. IlOJMiHHHTEJILHbIC CIIOBOCOYETAHMSI B JIMTOBCKOM 53bIKE MIPAIOT MEPBOCTEHEHHYIO POJIb [IPH IOCTDOCHHH MHOI'HX THIIOB IIpeJŲIOXEHHHĖ, BXOAAT B MX CTPYKTYPHOE SAPO H YEPEAyIOTCS C B3aMMO3aBHCAMOCTHBIMHA CJIOBOCO4eTAHHAMH B CHHTAKCHYECKMX IIpomeccax. DTO HE OMpaBILIBAET ĮIEJIEHHSA CHHTAKCHYECKHX CBsi3edl Ha „TIpHCJIOBHbIe“ HU „TIpelpjioxeHuecKHe“. Ilpejųptoxe€HH1A OTIMYAIOTCHS OT CJIOBOCOgyeraHHH He XapakTepOM CHHTAKCHYECKO# CBSI3H, a OQOPMIICHHEM ITO ONpeJieJIEHHbIM MOJIEJISIM, COOTHECEHHEM C pe4eBOH CHTyalHeil, MOJIAJIbHOCTEIO H HHTOHALMOHHBIM KOHTYPOM. Jit XapakTepUCTHKA CHHTAKCHYECKHX eĮJIMHHI IPH OIMCAHHH CTPYKTYDHI IIDpelUIOXEHHA MOTYT ObITh HCIONB30BAHBI TEDMHHEI WIEHOB IIPEJIOKEHHS, ONpe/Ie/ICHHbIE HA OCHOBAHHH CHHTAKCHYECKHX CBsi3€il CJIOBOYOPM C CHHTAKCHYECKMM LEHTPOM NPEIVIOKEHHS — CKa3YyeMbIM. UjteH NpEeUIOXKEHHUS, B THIOBBIX Cly4asiX CBS3aHHLIH CO CKa3yeMbIM CBS3bIO B3aMMO3aBHCHMOCTH, orpejiejisieTCA KaK MOAJexalliee, CBA3AHHBLIH ITOMYMHHUTEIBHON CBS3bI0 — KaK JOMOJIHEHHE. (TumoBbIMM CYHTAIOTCS CJIy4aH, B KOTOPBIX CIOBOGOPMA BBICTYIIAET B XapaKTEPHOM [UIs MaHHOMN IIO3HIHH FpaMMaTH4ecKoit popme.) ITo pasHOMY y4acTHIO B CHHTAKCHYECKHX IIPOLIECCaX JONOJIHEHHSI B CBOIO O4epellb IIOJIpa3/(eJISIOTCH Ha IIpAMbIe (IpeoOpa3yIOlIHe CHHTAKCHYECKYIO CBS3b B ItaccHBHOH TpaHCĖOOpMAnLHH) HM HEOpSIMble; PA3HOBHIHOCTHIO HEIPSMBIX JIONOJIHEHHŪĖĖ MOXKHO CYATATh OOCTOSTENBCTBA, BBIAENAEMbIC Ha OCHOBAHHH XaPaKTEPHOM [UIs HapeYHil CHHTAKCHYECKOMN MO3HLMA (Ha Hee YKa3bIBAET BO3MOXHOCTb CYOCTHTYLHH HapeuHeM C OGOGINEHHbLIM 3HAYCHHEM). Ysten mpemutoxkenus, o6namaronuii IBOMHON CHHTAKCHYECKO# CBA3bIO (CO CKa3yeMbIM H ITOJIJIEXKAIIKM HIM JIOTIOJHEHHEM), XapaKTepu3yeTcsi Kak CKa3yeMOCTHOe olnpeneneaue. [Ipyrue ompeJejieHus, He HMeIOLIKe NpAMOK CBSI3H CO CKa3yeMbIM, SBJISIOTCS HE WIEHAMH IIpeIOKEHNS, a HX MogubHKaTOpaMH. ; Envaviel CEMAHTHYUCeCKON CTDpYKTYDBI IpejiUtOXEHHSA ONDpeEJeJNISIOTCA HA OCHOBAHHH OTHOIneHuii peTMKaTa K BbIDa:KCHHBEIM JIEKCEMAMH apryMeHTaM (akTAHTAM). CeMaHTHuecKHe OyYHKIMH akKTAaHTOB (areHc, mauuenc, GeHe(HUMEHT, pe3yJIbTAaT H. Jp.) YcTAHABJIHBAIOTCH HA CHTHH()HKATHBHOM YpOBHe C Y4€TOM 3HAYCHHS Ntpe/iMKAaTA, OTpaxaIONeTO OLEHKY CHTYAIKH C TOYKH 3peHHSZ TOBOPSIIETO. 42 Pazmmyarorcs cienyromue Hanbonee KpyriubIe CEMAHTHYeCKHe THIIbI IpejiuKaTOB: IpejiHKATbI JCHCTBRSA H TIPEIUKATHI COCTOSHHSA (K IIOCJIEJIHHM OTHOCATCS Takke IrpejiuKATEI, OOO03Ha4AIONIKHE BKJIIOYCHHE B ONDpeJIeJIeHHbIH KJjiacc, IpH3HAKH H TIpoliecCcbi). Takas cybkaTeropusanus Ttpe/iuKaTOB ITO3BOJISIET CI pYINHpOBATb CeMAHTHYeCKHE DyKKIKHH (pojiu) aKTAHTOB B Gojiee OOInIME IryuKH (TuneppoJIH), COOTBETCTBYIOLIHE CYOBEKTHBIM, OGbEKTHLIM H AĮBEDOHAJILHbIM OTHOINEHHAM. Cy6sekTHbie OTHONICHHS OObeJHMHSAIOT OYBKIMMIO areHCa pH IrpejinKaTAX JIeČiCTBHS H OYBKIMK naHMnuenca, NepriuimuenTa, OeHedHIMeHTa Ho JIeCKpHITTHBA MPH KtpejiukaTaX COCTOSHHUS, OObEKTHBIC OTHONNICeHHS — yKKIMH NanuueHca, pe3yjIbTaTAa, GeHedarimeHTa, HHCTpyMEHTA IPH TIpe/iMuKATAX MelicTBHA H (QYHKIHM KOHTEHTHBA, pe3YyjibTaTa IPH IKIrpeliuKaTAX COCcTOSHHS. AjpBepOnajibHbIe OTHONICHHA OObLEJMKHAIOT (DYKHKIKH IPHYHHBI, HeJIK, MECTA, HANpaBJIEHHS, BpeMeHH M CIOCcOGa ACHCTBHSA, XapaKTEDpHEIe is OOJIee OTIaJIEHHbIX OT ItpejiukaTa aKTAHTOB, KOTODpbIE CAMH MOTYT paccMaTpHBaTbCS B KauecTBe BKIIFOYECHHBIX IrpejituKATOB. TakuM 06pa3oM, CyObEKTHBIE, OObEKTHbIe H AĮ[BEpOHAJILHbLIC OTHONIEHHSA ONDpeJIeJIAIOTCSA TEDMHHAMH THIIOB IIPEHKATA H CEMAHTHUCCKHX (dyHKuHKŪ (posneii). MoxorgeHr putueckKas MOJIEJIb CHHTAKCHYUeCKHX CBA3eli B IIpHHIKTIC COOTBETICTBYET JIOIT M4UECKOH HM CeMAHTH4ecKOH CTpyKTYpe mpemioxenmsi. OJHAKO RĮIMHHIbI CHHTAKCHYECKOH CTpyKTYDpbI HE MOTYT ObITb IIDSMO COOTHeCEHbI C KaTETODHAMH MbINIMIeHHS. IlpejiHKAT MOXET BbIDaXKKATbCH HC TOJIbKO CKa3yeMbIM, HO H JIDYTHMAH UJIEHAMH IIDEJŲIOXEHHS, CYOBEKT — ĮONOJIHEHHEM, OOBEKT — nojŲUiexaniHM. Pas3jnuns MexxJty CeMaHTH4UecKON Ho CHHTAKCHYECKOH CTpyKTYpoON TIPE AJI0KECHU HU OGYCJIOBJIEHLI pa3HbIMH B KaX/OM S3bIKE OCOOCHHOCTSIMH TPaMMATHYECKOTO HM JIEKCHYECKOTO CTpPOsi, a Takke (Y3HOHHBIM XapaKTepOM KOAMPOBAHHS CEMAHTHYECCKHX H KOMMYHHKATHBHOOparMaTHYeckux kateropuit. Kaxaplii KOMIIOHEHT IIpe/UIOKEHUS XapaKTEepU3yeTcs OIpejieJIEHHLIM HaOOpOM CHHTaKCHYECKHX, CEMAHTHYECKMX H KOMMYHMKATHBHO-IIPArMATHYECKHX TPU3HAKOB, BO3MOXHbIe KOMOHHALMM KOTODBIX ONpeaesiioT crenuduky s3bika. ITOCJIEJOBATEJILHBIH Y4eT 3THX CJIOXHBIX OTHOLICHHIl MEX/ly eIMHULAMHA PA3HBIX YPOBHEH ITO3BOJISET YTOUYHATE HMHTEPIIPETALHIO MHOTHX JHCKYCCHOHHBIX KOHCTDYKIIHIA. V. AMBRAZAS THE UNITS OF SYNTACTIC AND SEMANTIC SENTENCE STRUCTURE IN LITHUANIAN Summary The article deals with the definition and relations of the main units of sentence structure distinguished on each level of analysis. A differentiation of the syntactic concepts of surface subject, object and adverbial from the corresponding semantic concepts is proposed. The units of the syntactic structure are defined on the basis of the syntactic relations of subordination, interdependency and coordination. The syntactic centre of a sentence (the apex of all syntactic relations) is the grammatical predicate. The word form in the relation of interdependency with the predicate is defined as the grammatical (surface) subject, the word form subordinated to the predicate is termed a grammatical (surface) object. The direct object is distinguished from indirect by participation in syntactic processes such as passivization. Adverbial modifiers are regarded as a subcategory of indirect objects characterized by distribution typical of adverbs. The units of the semantic structure are defined on the basis of semantic relations between the predicate and verbalized arguments (actants). These relations are distinguished on the level of signification and conditioned by the meaning of predicate reflecting the evaluation of a cognitive situation by the speaker. Predicates are subcategorized into two main groups: predicates of action and predicates of state (including the indications of qualities, classes and processes). This subcategorization of predicates permits the roles of actants (“deep cases“) to be related to the concepts of semantic subject, object and adverbial. The subject relation covers the agent of the predicate of action and the patient, recipient, benefactive and descriptive of the predicates of state. The object 43 relation covers the roles of patient, result, benefactive, instrument of the predicate of action and content, result of the predicates of state. The adverbial relation covers the indications of cause, purpose, direction, time, and manner characteristic of participants which may be interpreted as incorporated (secondary) predicates. The notions of semantic subject, object and adverbial defined in terms of role groups and type of predicate are not universal but they are relevant to the description of sentence components and syntactic processes in Lithuanian and other languages of the accusative sentence type. Each component of a sentence can be characterized as the point of intersection of syntactic, semantic and pragmatic relations forming a specific network of possible combinations in the sentence structure of each language. The approach suggested helps to solve a number of questions concerning the interpretation of ambiguous constructions.