Giminystės pavadinimai leksikografijos praktikos aspektu

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJI MAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) RŪTA ŽUKAITĖ-BUIVYDIENĖ GIMINYSTĖS PAVADINIMAI LEKSIKOGRAFIJOS PRAKTIKOS ASPEKTU Giminystės nusakomieji žodžiai įdomūs ne tik dėl savo senumo bei sudėtingos raidos, bet ir tuo, jog daugelyje kalbų sudaro vieną iš uždariausių, darniausiai or- ganizuotų ir stabiliausių leksinių-semantinių sistemų. Neatsitiktinai jie taip daž- nai pasirenkami struktūrinių reikšmės tyrimo metodų išbandymo objektu. Minėto- ji šių žodžių ypatybė svarbi ir leksikografijos praktikoje: ypatingas giminystės pa- vadinimų teminės grupės sistemiškumas ir uždarumas sudaro puikią prielaidą tiks- liai ir nuosekliai nusakyti jos narių reikšmę aiškinamuosiuose žodynuose. Deja, pasidomėjus giminystės pavadinimų reikšmės nusakymo reikalais, matyti, kad įvai- rių kalbų aiškinamuosiuose žodynuose? esama panašių nesklandumų: pasitaiko ne- tikusių, nelogiškų reikšmės aiškinimų; trūksta nuoseklumo, vienodumo nusakant funkciškai lygiaverčių žodžių reikšmes; kai kurių daugiareikšmių giminystės pavadi- nimų reikšmės nepakankamai diferencijuotos. Tų pačių ydų kartojimasis skirtingų kalbų žodynuose leidžia manyti, kad jos, matyt, nėra visai atsitiktinės, Tos ydos aiš- kintinos objektyvaus pobūdžio sunkumais, susijusiais su pačios pateikiamosios me- džiagos specifika. Juk kiekvienos kalbos giminystės pavadinimai turi specifinių semantinių ypatybių, kuriomis jie skiriasi nuo kitų tos kalbos žodžių. Dalis tų ypa- tybių yra universalios, t. y. bendros daugelio indoeuropiečių kalbų giminystės pa- vadinimams; kitos — bendros tik kelioms giminiškoms kalboms ar net visai uni- kalios. Suprantama, visų šių ypatybių išryškinimas reikalauja specialių teorinių ty- rinéjimy. Giminystės pavadinimų reikšmės nusakymo netikslumai, kurių vienas kitas pasitaiko ir mūsų žodynuose, pirmiausia aiškintini išsamių lietuvių kalbos gi- minystės leksikos tyrinėjimų stygiumi?. Šiuo straipsneliu nepretenduojama į išsamią lietuvių kalbos giminystės pavadi- nimų semantikos analizę. Čia tenorima atkreipti dėmesį į kai kuriuos bendriausius kalbamųjų žodžių semantikos ypatumus, svarbius leksikografijos praktikai. Pagrindinė giminystės pavadinimų (toliau — GP) semantinė ypatybė, bendra visoms indoeuropiečių kalboms — santykinis jų reikšmės pobūdis. GP apibūdina 1 Apie giminystės pavadinimų pateikimo rusų kalbos žodynuose bėdas žr. MoitceeB A. M. Turtbi TOJIKOBAHHA TEDMHHOB DpONICTBA B CJIOBADSX COBPEMEHHOTO pyccKOro s3bika. — JIekcH- korpadmyeckuit cGopmuk, 1962, sem. V, c. 121—124. 2 Iki šiol neturime išsamesnės lietuvių kalbos giminystės pavadinimų studijos. Ja tuo tarpu pavaduoja nedidelis apžvalginis normatyvinio pobūdžio A. Salio straipsnis (Salys A. Mūsų gentivardžiai. — Gimtoji kalba, 1937) ir A.. Sabaliausko studijos „Lietuvių kalbos leksikos raida“ skyrelis, kuriame apžvelgiama seniausių mūsų kalbos giminystės pavadinimų kilmė — Sabaliaus~- kas A. Lietuvių kalbos leksikos raida. — (Lietuvių kalbotyros klausimai). V., 1966, t. 8, p. 12—15 189 asmenį per jo santykį su kitu asmeniu ar asmenimis. Asmuo, žymimas kuriuo nors GP, yra toks ne vienas pats, o tik kieno nors atžvilgiu. Negalima būti dukterėčia ar uošviu apskritai, — galima būti tik kieno nors dukterėčia ar uošviu. Vadinasi, kiek- vieno GP reikšmė apima mažiausiai du polius: asmenį, kurio atžvilgiu skaičiuoja- ma giminystė, ir kitą, „ieškomąjį“, asmenį. Pirmąjį pagal seną, amerikiečių antro- pologinės lingvistikos atstovų palaikomą tradiciją galima vadinti ego, antrąjį — alter®. Santykį, glūdintį GP reikšmėje, galima eksplikuoti, įvardijant ir ego, ir alter, pvz.: kaimynės sūnus, mano brolis, Onos vyras... arba aš tau svainis, jis man dėdė... Jeigu giminystės atskaitos taškas (ego) konkrečiame kalbėjimo akte ir nepamini- mas, jis paprastai esti žinomas iš platesnio konteksto“. Žodynuose pateikiami GP reikšmės nusakymai taip pat privalo vienaip ar kitaip atspindėti tų žodžių reikšmės santykinį pobūdį. Visiškai neleistini, nepateisinami tokie GP reikšmės aiškinimai, kaip kad šis: Zmona: 1. ištekėjusi moteris, pati: Paėmė protingą mą (DLKZ). Prie- das pati čia negelbsti, nes šis žodis tame pačiame žodyne aiškinamas tik kaip „žmo- na“. Pirma, šitoks reikšmės aiškinimas net netiesiogiai nenurodo, kad žodis žmona yra santykinės reikšmės, kad jis sudaro neišardomą porą su giminystės pavadinimu vyras. Šitaip nusakytą žmoną galime asocijuoti nebent su mergina — „jauna nete- kėjusia moterimi“ (DLKŽ) ir senmerge — „sena netekėjusia moterimi“ (DLKŽ). Vadinasi, tokia reikšmės interpretacija teleidžia priskirti Žmoną moters pavadinimų pagal amžių ir šeimos padėtį paradigmai®, bet ne giminystės pavadinimams (čia matome, kaip žodžio reikšmės nusakymas žodyne gali primesti vieną kurį žodžio paradigminių ryšių aspektą ir ignoruoti kitus). Antra, jei tikėtume žodynu, išeitų, jog kiekvienas žmogus kiekvieną ištekėjusią moterį gali vadinti ar net kreiptis į ją žodžiais žmona ir pati, pavyzdžiui, net moteris gali šitaip vadinti savo ištekėjusias drauges ar net savo motiną! Žodžio vyras reikšmės nusakymas tame pačiame žodyne daug geresnis: „ve- dybiniame gyvenime — moters sutuoktinis, pats“. GP reikšmę žodyne galima nusakyti dviem būdais: I. Pasakant ir ego, ir alter, t. y. reikšmės aiškinimo formule aiškiai parodant santykinį GP reikšmės pobūdį; II. Pasakant tik alter. * Plg. Goodenough W. H. Componential analysis of kėūnkūmū Lapp kinship terminolo- gy. — In.: Explorations in Cultural Anthropology: Essays in Honor of George Peter Murdock/ Ed. by W. H. Goodenough. New York, 1964, p. 222. 4 Žinant šią GP reikšmės ypatybę, darosi aišku, kodėl nenatūraliai skamba kad ir toks tekstas: „Vakarėjo. Pagyvenusi pusseserė, nešina krepšiu baravykų, ėjo keliu“. Čia nepaisoma būtino GP reikšmės santykinio pobūdžio — jam tiesiog „nepalikta vietos“. Objektyvus pasakojimo tonas, žvilgsnis „lyg iš šalies“, pirmojo susitikimo su „personažu“ įspūdis neleidžia tikėtis, kad giminys- tės atskaitos taškas (ego) žinomas iš konteksto. 5 Žinomas dalykas, kad kadaise žmona buvo absoliučios reikšmės žodis — ji tereiškė „moterį“. Tarmėse kai kur ir dabar pasakoma: Kitą sykį buvo neturtinga žmona. Ėjo žmona ir trys vyrai. Šio- ji žodžio žmona reikšmė DLKŽ nurodyta atskirai, kaip šalutinė. Absoliučią reikšmę gali turėti ir kai kurie kiti GP — motina, tėvas, senelis, senelė bei jų sinonimai. Pvz.: Būti motina — kokia tai laimė! Pasveikink — aš jau senelė, Šiuose kontekstuose nurodytieji žodžiai funkcionuoja ne kaip giminystės pavadinimai. Motina čia tereiškia moterį, turinčią vaikų, nenurodant santykio su tais vaikais. Plačiau apie absoliučiąją !/GP-ų Įreikšmę žr. Moiicees A, WU. Tepmunsl poucrsa B COBPEMEHHOM DpYyCCKOM fi35IKE. — Orurojiornueckue Kayku, 1963, Ne3, c. 123. 190 Pirmąjį, „eksplicitinį“, reikšmės nusakymo būdą galima realizuoti keleriopai. Plg: 1) žmona — moteris vyriškos lyties asmeniui, susijusiam su ja vedybiniais ry- šiais; vyras — vyriškos lyties asmuo moteriai, susijusiai su juo vedybiniais rySiais®. Šiuo atveju, nusakant žodžių reikšmę, išsiverčiama be kitų giminystės pavadinimų; reikšmė aiškinama kitų, „nepriklausomų“ teminių grupių žodžiais. Abu giminystės santykio poliai čia aiškiai pasakyti, į juos žiūrima „iš šalies“, objektyviai. Šitoks reikšmės aiškinimo būdas labiausiai tinka sutuoktinių ar besituokiančiųjų pavadi- nimams; kitus GP šitaip apibrėžti sunku. 2) anyta — moteris savo sūnaus žmonai; dėdė — vyras savo brolio ar sesers vaikams, senelė — moteris savo vaikų vaikams; sūnus — vyriškos lyties asmuo savo tėvams; tėvas — vyras savo vaikams (DLKŽ). Tokio tipo reikšmės nusakymuose remiamasi iš dalies GP, iš dalies — kitais žodžiais. Šiuo, „mišriuoju“, būdu mūsų žodynuose paprastai nusakomi tik tėvas (DLKŽ) ir motina (plg. motina — moteris savo vaikams LKŽ). Kaip matyti iš pavyzdžių, šį būdą galima taikyti daug plačiau. Netinka jis tik sutuoktinių ar besituokiančiųjų pavadinimams apibrėžti (susidarytų „ratas“: vyras — vyr. lyties asmuo žmonai; žmona — moteris vyrui). Dažniausias lietuvių kalbos žodynuose toks GP reikšmės nusakymo būdas, kai įvardijamas tik vienas rūpimo giminystės santykio polius — alter. Jis išreiškiamas kitų GP kombinacija, pvz.: anūkas — vaikų vaikas, vaikaitis (DLKŽ); avynas — motinos brolis, dėdė (DLKŽ); dukterėčia — brolio ar sesers duktė (DLKŽ); sene- lė — motinos ar tėvo motina (DLKŽ); svainis — 1. Žmonos ar vyro brolis. 2. sesers vyras. 3. žmonos ar vyro sesers vyras (DLKŽ). Kaip matome, ego (atskaitos taškas, asmuo, kurio atžvilgiu skaičiuojama giminystė) čia nutylėtas, nepasakytas. Bet tai nereiškia, kad nepaisoma santykinio GP reikšmės pobūdžio. Šitokiu būdu apibrė- žiant giminystės pavadinimą, tiesiog atsistojama į ego poziciją — „susitapatinama“ su asmeniu, kurio akimis vertinama giminystė. Šitoks „implicitinis“ reikšmės aiški- nimo būdas taip pat galimas, nors akivaizdžiai ir neparodo santykinio jų reikšmės pobūdžio. Jis turi senas tradicijas, yra patogus dėl savo ttumpumo. Nėra kaip šitaip aiškinti tik fėvo, motinos ir sutuoktinius pavadinančių žodžių reikšmės. Visi nurodytieji pagrindiniai GP reikšmės nusakymo būdai yra galimi, visi jie turi savą vartojimo sferą, vienokių ar kitokių privalumų bei trūkumų. Svarbu ne tai, kurio iš galimų reikšmės aiškinimo būdų laikomasi, o tai, kaip nuosekliai lai- komasi vieno ar kito būdo. Labai svarbu išlaikyti apibrėžimo būdo nuoseklumą, aiškinant vieno kurio GP reikšmę. Nelogišku laikytinas toks reikšmės aiškinimas, kaip kad šis: marti — sūnaus žmona jo tėvui ar motinai (DLKŽ). Pakaktų para- šyti „sūnaus Žmona“, visa kita — balastas. Juk, sakant, „sūnaus žmona“, ir taip jau žiūrima tėvų akimis — tai yra normalus „implicitinis“ giminystės termino reikšmės aiškinimo būdas, kai žiūrima iš ego pozicijų. Peršokti iš subjektyvios ego pozicijos į neutralią stebėtojo poziciją, kaip kad padaryta čia, sakant „tėvui ar mo- tinai“, yra nelogiška. Tai tas pat, kas sakyti „mūsų sūnaus žmona jo tėvui ar mo- $ Plg, MoitceeB A. H. Turi TOJiKOBAHHA TEDMHHOB pOJICTBA B CJIOBApAX COBpeMeHHOTrO pycckoro s3sika. — Jlexcuxorpadnueckaii cGopmuk, 1962, sem. V, c. 123. 191 tinai“. Norint nusakyti žodžio reikšmę objektyviai, „eksplicitiškai“, reikėtų rašy- ti marti — „moteris savo vyro tėvui ar motinai“. Implicitinis (subjektyvusis) apibrėžimo būdas „sugadintas“ (taigi ir logikos klai- da padaryta) ir šiuose žodžių patėvis bei pamotė reikšmės aiškinimuose: patėvis — „kitas motinos vyras, netikras tėvas jos vaikams iš ankstesnės santuokos“ (DLKŽ); pūmotė — „netikra motina, tėvo žmona vaikams iš ankstesnių jo santuokų“ (DL KŽ). Implicitinius reikšmės aiškinimus, einančius iki kablelio, čia norėta patikslin- ti, o tikslinant implicitinis, subjektyvusis reikšmės aiškinimo būdas suplaktas su eksplicitiniu, objektyviuoju. Jei jau norima tikslinti, reikėtų rašyti taip: pamotė — „kita tėvo žmona, netikra motina“. Norint galima apibrėžti neutraliai, ekspli- citiniu „mišriuoju“ būdu: pamotė — „moteris savo vyro vaikams iš ankstesnių jo santuokų“; patėvis — „vyras savo žmonos vaikams iš ankstesnių jos santuokų“. Giminystės pavadinimų podukra ir posūnis, priklausančių tai pačiai leksinei ,,mikro- sistemai“, kaip ir pamotė bei patėvis, reikšmės aiškinimai tame pačiame žodyne nepriekaištingi, plg. podukra — netikra duktė; žmonos ar vyro duktė iš ankstesnių vedybų (DLKŽ); posūnis — „netikras sūnus; Žmonos ar vyro sūnus iš ankstesnių vedybų“ (DLKŽ). Abiem atvejais išlaikytas tas pats implicitinis reikšmės aiškini- mo būdas. Giminystės leksika — organizuota sistema, kurioje kiekvienas žodis turi savo vietą, nulemtą jo santykių su kitais žodžiais. Kiekvienas GP įeina į kelių tipų opo- zicijas; paties pavadinimo reikšmė priklauso nuo jo gebėjimo būti tų opozicijų na- riu. Vienas iš akivaizdžiausių yra to paties laipsnio giminystę žyminčių GP pasiskirs- tymas į binarines opozicijas pagal tų žodžių reikšmėje glūdintį semantinį lyties po- Žymį: pvz.: brolis — sesuo, dėdė — teta, sūnus — duktė, tėvas — motina, dieveris — moša, šešuras — anyta, žentas — marti... Kaip matyti iš pavyzdžių, didžiajai daugumai šių opozicijų būdingas heteronimiškumas, arba leksinis supletyvizmas. Išimtį sudaro tik nedaugelis GP: anūkas — anūkė, senelis — senelė, svainis — svainė, uošvis — uošvė. Santykinis GP reikšmės pobūdis nulemia jų gebėjimą sudaryti ir kitokio tipo opozicijas, kurias sąlygiškai galėtume vadinti konversinėmis. Tai opozicijos tarp žodžių, kurių vienas žymi kalbantįjį (ego), kitas — „ieškomąjį“ asmenį (alter). Pavyzdžiui, jei kalbantysis kitą asmenį vadina vyru, tai pats to asmens turi būti vadinamas žmona; jei jis ką vadina anyta, tai pats to asmens atžvilgiu yra marti; jei kas kitam yra tėvas, išeina, kad jis būtinai turi sūnų ar dukterį. Žodžiai, pavadi- nantys ego ir alter, yra dialektiškai susiję, sudaro neišardomą „priešybių vienybę“: nėra vyro be žmonos, nėra žento be uošvio ir pan. Šio tipo opozicijoms mūsų kalboje taip pat būdingas heteronimiškumas, pvz.: vyras — žmona, brolis — sesuo, (abiem atvejais sutampa priešprieša pagal lytį ir konversinė opozicija!), motina — sūnus; motina — duktė, anyta — marti, marti — Šešuras ir kt. Išimtį sudaro tik nedauge- lis GP: brolis — brolis, sesuo — sesuo, pusbrolis — pusbrolis, svainis — svainis... (Paprastai tai tos pačios kartos giminaičių pavadinimai, Šių tipų giminaičiai vie- nas kitą vadina vienodai.) Žodynuose tiek pirmojo, tiek antrojo tipo opozicijų narių reikšmės aiškinimai turėtų būti suderinti, Ne tik darnos sumetimais, bet ir tam, kad būtų atspindėtas 192 realus kalbos vartotojų sąmonėje esantis asociatyvinis ryšys tarp to paties laipsnio gi- minystę žyminčių žodžių, vartojamų skirtingų lyčių asmenims pavadinti, ir tarp žo- džių, kuriais giminaičių poros nariai vadina vieni kitus. Minėtieji netikę žodžių žmona ir marti reikšmės nusakymai ydingi ne tik patys savaime, bet ir todėl, kad nesuderinti su |opoziciSky žodžių vyras ir žentas, anyta, šešuras reikšmės nusa- kymais (žr. DLKŽ). Siauri straipsnelio rėmai neleidžia aprėpti visų lietuvių kalbos GP sistemos ypa- tybių. Galima būtų kalbėti apie GP opozicijas pagal kartos požymį, apie GP pasi- skirstymą į kraujo ir vedybų GP posistemius, apie tikrosios ir „netikrosios“ kraujo giminystės opoziciją bei pastarosios pavadinimų mikrosistemą (pamotė, patėvis, posūnis, įsūnis, įtėvis...); apie „Šoninės“ giminystės pavadinimų (dėdė, teta, sūnė- nas, dukterėčia...) mikrosistemą ir t.t. Aišku, kad vieno kurio „posistemio“ narių reikšmė žodyne turėtų būti aiškinama tuo pačiu principu, stengiantis išlaikyti vien- tisą reikšmės nusakymo būdą. TEPMHHBI POJICTBA B ACINEKTE JIEKCHKOTPAėHUECKONR NPAKTHKH Pe31oMe B crarbe 3aTparHBAIOTCA BOMPOCH! TOJIKOBABHA TEDMHHOB pojicTBa (TP) B CJIOBApsAX JIKTOBC- KOro s3bIKa. IIpWBOAATCS KpHTHUeCKHe 3aMeYaHHsi ITO IIOBOAY TOJIKOBAHHSA HEKOTOpHIX TP. BrienstioTcs Ba OCHOBHBIX crioco6a ToNKOBaHHS TP — 3KCIUTHIMTHEI H AMIUTHIATHEI. OT- MeY4aIOTCA OCHOBHBIE CeMaHTHYecKHe ocoOeHHOCTM TP jiuTOBCKOTO f3BIKA: OTHOCHTENBHOCTH 3HAYEHMS, CIIOCOGHOCTE BXOTHTH B OHHADHbIC OINMO3HIMH TO CEMAHTHYECKOMY IPH3HAKY IIONa H B KOHBEPCHBHBIC OINMO3HIKH THNA fėvas — sūnus, anyta — marti. TIomuépxmsaercs, 49TO CHCTEM- HOCTb CAMOrO JeKCHKOrpamyeckoro marepmana TpeGyeT CHCTEMHOrO H KOODIHHHDOBAHHOI'O OTpaXeHHs ĮAHHOTO MaTepHajia B CJIOBADpe.