A. Baranausko bendrinės kalbos teorija

LIETUVIU KALBOS SANDAROS TYRINEJIMAIL LIETUVIU KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) REGINA VENCKUTE A. BARANAUSKO BENDRINES KALBOS TEORIJA 1985 mety pradZioje prasmingai sutapo du lietuviy kalbotyrai ir apskritai nacio- -nalinei kultirai reikSmingi jubiliejai: minédami prie profesionaliojo miisu kalbos mokslo i8taky stovéjusio A. Baranausko 150-asias ir Lietuvos TSR nusipelniusio mokslo veikéjo prof. J. Baléikonio 100-asias gimimo metines, pagerbéme ju nuopelnus lituanistikai. Kazin ar bitina ieSkoti tiesioginiy sasajy tarp Siy nevienodo i8siJavinimo ir skirtingy epochy kalbininky — juos sieja nepertraukiamos mokslo rai- -dos rySys, — tatiau tam tikros Baranausko ir Bal&ikonio pazitry i bendrine kalba paralelés neabejotinai galéty iSplésti bendra lietuviy kalbotyros istorijos vaizda. T Baranauska remiasi ne tik musy profesionaliosios kalbotyros formavimosi (per K. Jauniy ir K. Biiga), bet ir bendrinés kalbos kirimosi bei norminimo linijos (per K. Jauniy ir J.J ablonskj)?. Mastydami apie Baléikonio vieta lietuviy kalbotyroje ir turédami galvoje jo rySius su Biiga bei Jablonskiu, taip pat sunkia pirmyjy pokario mety situacija, turime pripazinti, kad tada jis buvo tas miisy kalbos mokslo autoritetas, i kurj rémési ir jo puoseléjamos veriliai Sakojosi bei plétési tos patios linijos*. A. Baranausko indélis i konkreéias lietuviy kalbotyros sritis (pirmiausia j dialektologija, akcentologija, bendrinés raxomosios kalbos istorija ir kt.) jau i8samiai i8nagrinétas ir deramai ivertintas®, tatiau jo kalbinés paziiiros beveik neinterpretuotos lingvistinés minties raidos kontekste*. Tuo tarpu bendra teoriné nuostata, kurios laikési Sis gabus savamokslis kalbininkas, Siandien tebéra verta démesio ir lietuviy kalbotyros istorijos, ir jos niidienos atzvilgiu. Lingvistinés Baranausko pazitiros formavosi, veikiamos trijy XIX a. kalbotyros krypéiy — natiralizmo, jaunagramatikiy ir Kazanés mokyklos, taigi jis buvo patyres didele vokieciy komparatyvisty ir rusy kalbotyros (daugiausia per J. Boduena de Kurtené) itaka. Bene didziausia pradine itaka Baranausko lingvistinio talento brendimui ir metodiniams principams turéjo natiralizmo krypties pradininko A. Sleicherio paziiiros, nes dar Varniy seminarijoje bisimajam gimtosios kalbos tyrinétojui milzini8ka 1 Zinkevigius Z. A. Baranauskas kalbininkas. — Kn.: Literatira ir kalba, V., 1986, t. 19. 2 Pupkis A., Maziulis V. Juozas Baltikonis. — Kn.: Baléikonis J. Rinktiniai raStai, V., 1978, t. 1, p. 23-35. 8 Sabaliauskas A. Lietuviy kalbos tyrinéjimo istorija. — V., 1979, p. 166—171; Salys A. A. Baranauskas. — Kn.: Lietuvi8koji enciklopedija. K., 1934; Zinkevitius Z. Min. veik. « Venckuté R. Antano Baranausko kalbiniy pazitry itakos. — Kn.: Zenklas ir prasmé. V., 1986. 183 ispiidj daré ide. kalby Seimos susidaryma ai8kinanti ,,genealoginio medzio“ teorija, o véliau — Sleicherio ,,Lietuviy kalbos gramatika“ ir kiti Sio Zymiausio XIX a. vidurio indoeuropeisto darbai. Svarbiis gia buvo (nors ir trumpi) asmeniniai Baranausko kontaktai su Sleicheriu. I§ Sleicherio darby Baranauskas mokési lyginamojo-istorinio metodo abécélés, t. y. taikyti garsy kitimo désnius kalbos elementy archetipams rekonstruoti. 8 Sleicherio jis buvo perémes ir kalbos, kaip Zmogaus dvasios organo, idéja ir ja teoriskai grindé savo paziiiry j kalbos tarminio susiskaldymo prieZastis bei samprotavimus apie bendraji (paveldétaji) ir dalinj (t. y. specifini, véliau susiformavusj) kalbos elementa. Savo svarbiausioje spausdintoje studijoje ,,Pastabos apie lietuviy kalba ir zodyna“ Baranauskas ra¥é: ,,Bendrasis elementas kalboje atsiranda drauge su gentimi, pirmykStéje genties egzistavimo pakopoje ir i8lieka kaip istoriSkai susiformavusiy tarminiy skirtumy posluoksnis. Tokios kalboje yra Saknys, kamienai, formos, pirminés fleksijos ir visose tarmése bei Snektose vienodai vartojamy Zodziy junginiy sistema; tam tikry tarmiy ir Snekty skirtumai sudaro specifinj kalbos elementa “5. Laikydamasis Sio poZitirio, Baranauskas apskritai teisingai apibiidino kiekvieno i¥ Siu sluoksniy reikSminguma kalbos tyrinéjimui ir toliau ra8é: ,,Zod7iai liaudies lipose per laika nusigludina kaip akmenukai, vartomi srovés ar bangy <...>, Zodziy galiinés nusitrina, pradzia ir vidurys traukiasi ir vienodéja, skiemenys darosi trumPesni <...>. Kadangi <...> pilnosios ZodZiy formos nuo ilgo yartojimo, nutrinancio etimologinius elementus, trumpéja, bendrasis kalbos elementas virsta Snekty ypatybémis, todél detaliam tarmiy lyginimui vertingesnés yra pilnosios, 0 ne sutrumpéjusios <...>“®. Veikiamas Sleicherio paziiiros i Zodzio Sakni, kaip pirmine ir svarbiausia ,,kalbos organizmo“ lastele, Baranauskas, aiSkindamasis lietuviy kalbos tarmiy skirtumus, daug démesio skyré Saknies garsy (ypaé balsiy) kitimo désningumams ir pabréZé, kad ZodzZio gale tie patys garsai kinta greitiau arba i§ viso gali iSnykti. Stai kodél, skirstydamas lietuviu kalbos tarmes, jis orientavosi j vokalizmo ypatybiy kompleksus, daZnai net nenurodydavo konkretaus skiriamojo pozymio’, o kurdamas tarmiy derinimo principu paremtg lietuviy kalbos raSyba, t. y. nustatydamas bendrinei raSomajai kalbai normines lytis, nuosekliai laikési poZiirio, kad »pilnasai lankstygalis“ (t. y. galiiné. — R. V.) yra geresnis uzu sutrumpéjusi“’. Véliau Siq Baranausko teoring nuostatg patvirtino detalus miisy tarmiy tyrimas: pasirodé, kad archaiSkiausiq foneting sistema iSlaiko kaip tik tos tarmés, kuriy Saknies (esp. ZodZio vidurio) ir galiinés (resp. ZodZio galo) vokalizmas sutampa. Tuo tarpu Baranauskas (jo gyvenamuoju metu tarmés buvo beveik neiStirtos) ,,Pastabose apie lietuviy kalba ir Zodyna“ daro jZvalgia i8vada: ,,Ry ir Rg Snektos (t. y. R, — ,,Mii- * [ lietuviy kalba iSversty studijos i8trauky buvo paskelbta ,,Mtsy kalboje“. Cia ir toliau cituojama iS: Venckuté R. I§ Antano Baranausko lingvistinio palikimo. — Mdsy kalba, 1975, Nr. 1, p. 41. * Min. veik., p. 42. * Girdenis A., Zinkevitius Z. Dél lietuviy kalbos tarmiy klasifikacijos. — Kalbotyra,. 1966, t. 14, p. 139. ® Baranausko laiSkas H. Véberiui. Cituojama i: Baranauskas A. RaStai. — V., 1970, 4.25 186. 184 fos upynas“, R, — rytiné panevéziskiy dalis, ,,grynieji puntininkai* — R. V.), turin- &ios galiinése daug redukuoty <...> garsy ir skiemeny, yra jau lietuviy kalbos fonetikos biisimos fazés uZuomazgos“*. Lietuviy kalbos tarmes Baranauskas tyré praktinio reikalo vertiamas, taciau, matyt, ne be jaunagramatikiy jtakos taip skrupulingai fiksavo menkiausius tarminius skirtumus ir savaip i8pazino fakto bei gyvosios kalbos »kulta“1°, Nepaprastai saZininga pozitri j kalbos faktus, tvirta isitikinima, kad be gero jy i8tyrimo negalima padaryti moksliSkai patikimy iSvady, lémé ir Baranausko tyrinétojo asmeninés savybés". Vis délto gebéjimas sistemi8kai apibendrinti savo stebéjimus saugojo &i jzvalgy kalbininka nuo jaunagramatikiams bidingo smulkmenisko fakty aprasinéjimo ir leido priarteti prie Siuolaiki8ko struktirinio poZitrio i kalba, kuriuo jis buvo gerokai pralenkes savaja — visuotinio jaunagramatikiy (neretai vadinamy atomistais) viespatavimo — epocha. Prie to neabejotinai bus prisidéjusios ir novatori§kos Bodueno de Kurtené pajiiiros (jiedu yra gana artimai bendrave). I§ Bodueno de Kurtené Baranauskas perémé principa aiSkiai skirti ra’omosios ir &nekamosios kalbos fakta. Vaizdingai suformuluota, Si principa randame Baranausko lai’ke Véberiui: Kas kita knyga, kas kita burna: knygoje kalba pusiau apmirusi, burnoje gi visa gyva“”. Toks isitikinimas, matyt, lemé gana skeptiska Baranausko poZiiri i nenusistovéjusia, aiskiomis kodifikacijos taisyklémis nesutvirtinta XIX a. vidurio lietuviy ra8tijos kalba (jis iSrySkéja i8 ,Anykstiy Silelio“ autoriaus laisky J. S. Dovydaitiui, J. Jablonskiui, H. Veberiui ir kt.), Ra8omosios ir Snekamosios kalbos, kaip dviejy nacionalinés kalbos egzistavimo formu, skyrimas taip pat, matyt, salygojo Baranausko jsitikinima, kad Lietuvai bitinai esanti reikalinga tik raSomoji bendriné kalba, Siaip bendravimui (kaip Snekamoji kalba) tinkantios visos tarmés. Misu akims i§ pirmo Zvilgsnio gal ir paradoksalus toks tvirtinimas i§ esmés néra nei teorixkai, nei prakti8kai neteisingas: Siuolaikiné kalbos kultiros teorija anaiptol neneigia gimtosios tarmés, laiko ja svarbia tradicine kasdieninio bendravimo priemone (Seimoje ir kitose neutraliose, neoficialiose situacijose); grieZtiau ribojamas tik tarmiy vartojimas vieSajame gyvenime ir masinéje komunikacijoje (groZiné literatira, spauda, mokykla, radijas ir kt.). IS viso to, matyt, galima daryti pamatuota i8vada, kad bendrinés kalbos ir tarmiy santykis Baranausko buvo suvokiamas gana blaiviai ir Siuolaikikai. ,,[$verte“ jo samprotavimus j Siuolaikinius lingvistikos terminus, aiskiai matome, kad Baranauskui tiek bendriné kalba, tiek tarmés, paprastai funkcionuojanéios tik Snekamaja forma, yra salygi8kai savaranki8kos komunikacinés sistemos ir aiSkiai skiriasi vartojimo sfera bei savo vidinés raidos specifiniy désniy suformuotomis fonetinémis, leksinémis, morfologinémis ir sintaksinémis ypatybémis. ® Venckuté R. I8 Antano Baranausko lingvistinio palikimo, p. 44. 1© Gyvoji kalba Baranausko buvo suprantama pirmiausia kaip Snekamoji kaimo Zmoniy kalba, t. y. ,sodZiaus kalba“. 1 Venckuté R. Antano Baranausko lingvistiné korespondencija. — Kn.: Literatira ir kalba. V., 1986, t. 19. 1 Baranauskas A. Min. veik., p. 248. 185. Déstydamas Kauno kunigy seminarijoje lietuviy kalba, Baranauskas gyvai jauté praktinés (norminés) gramatikos reikalinguma ir émési pats tokia raSyti, vildamasis galésias pasinaudoti mokslinés, ij diachronija orientuotos Sleicherio lietuviy kalbos gramatikos pavyzdziu, tatiau labai greit suprato turjs ,,pasizyméti kra8tus ir i8 ju neiSeiti* (apie tai kelis kartus uZsimena laiSkuose Véberiui). ,,Pasizyméti kraStus“ reiSkia ne tik apra8yti lietuviy kalba tokia, kokia yra ja vartojan¢iy Zmoniy lipose, nesileidziant j tolimos istorijos rekonstrukcijas, bet ir rasti biida, kaip suderinti daugybés tarmiy skirtumus, t. y. sukurti visiems lietuviams reikalinga ra’omaja bendrine kalba. Turédamas prieS akis Siuos konkretius aiSkiai suvoktus uZdavinius, Baranauskas renkasi tarmiy derinimo principa, grindzia ji teoriniu teiginiu apie bendrajj ir dalinj elementa ir susikuria savoti8ka bendrinés kalbos teorija. Svarbiausias ,,kalbomokslio“ (taip Baranauskas vadino savo gramatika) tikslas — lyginant skirtingas tarmines lytis surasti jy pamata, kitaip sakant, atstatyti pirmykStj pavidala, i8 kurio jos yra i8riedéjusios. Skirtingy tarminiy lyéiy etimologini pamata Baranauskas vadina_,,ZodZigiu“ ir laikydamasis Sleicherio ,,genealoginio medzio“ teorijos, teigia: »Zodziigis yra tai kelmas, i kurio tarmiy Sakos iSauge“!*; ,,norint visos lietuviskos kalbos gerai iSmokti, reikia visy jos tarmiy gerai iSsimokyti, i8 kuriy gero sulyginimo tikrasai ZodZigis aikStén iSeina“, Atstatinédamas ,,Zod7Zigines“ lytis, Baranauskas toli j praeitj nesileido: norminémis jis laiké tarmése fiksuotas maZiausiai pakitusias Zodziy formas, pvz., dirba, galvomis, sédi, o ne dirb, galvom, séd; senuosiuose raStuose randamy, bet tarmése jau nebeiSlikusiy lytiy Baranauskas i savo raSomaja bendring kalba nejtraukia, vadinasi, nelaiko norminémis (Véberiui aiskina nenorjs ,,raSybos nuo gyvosios kalbos atatraukti“?>). Pagal Sig teorija Baranausko ra8yti tekstai, tiesq sakant, buvo ryty aukStaitiy ly¢iy transformacija j vakarieti8kasias. Tai jis pats nedviprasmiSkai yra pripazines: ,,Sitoj mano kalba tai yra tarmé R, (ryty aukStaiciy anykstény, ,,rotininky“. — R. V.) sulyginimais su kitomis tarmémis pataisyta ir dapildyta ir ne pagal iStarmés, bet pagal ZodZigio ra8yta“16, Tarmiy derinimo principu Baranausko kuriama bendriné raSomoji kalba buvo artima Sleicherio gramatikoje fiksuotoms Priisijos lietuviy (vakary aukStaitiy) Snektoms. Belieka tik pridurti, kad prie tokio subendrintos savo ra8omosios kalbos artimumo vakary aukStaiéiy tarmei jis priéjo grynai teoriskai, remdamasis tarminio garsu kitimo désniy reguliarumu. Pakankamai gerai dauguma ty désniy pazindamas, nuosekliai laikydamasis, kaip dabar pasakytume, vidinés rekonstrukcijos metodikos, Baranauskas fonetinius tarmiy skirtumus suvedé ij archaiSkiausia fonetine sistema, o tokia geriausiai kaip tik ir yra iSlaikiusi pietiné vakary aukStaitiy tarmé (kauni8kiai). LaiSke Véberiui apie tai raSoma: ,,<...> negaliu prisipazinti, jog pramaniau nauja, niekur taip nekalbama, bet visiems suprantama lietuvinykams kalba <...>. Nepramaniau kalbos, bet kalbai lietuvi8kai pramaniau raSyba; arba juoties né raSybos nepramaniau naujos, bet jau esanéiqa ir Zinoma pataisiau“!’; ,,.Mano kalba 1% Baranauskas A. Min. veik., p. 185. 44 Cituojama i§ kn.: Archivum Philologicum, 1937, t. 6, p. 50. 148 Baranauskas A. Min. veik., p. 186. 16 Min. veik., p. 185. 7 Min, veik., p. 187. 186 turi pamata Zodziigi ir taip yra raSoma, bet, iStaroma pagal tarmiu, negali vadintiesi kalba numirusia, bet gyvaja“*. Stai kodél subendrinta raS’omaja kalba Baranauskas daZniausiai vadina tiesiog ra8yba: skaitydamas kiekvienas galis garsus tarti taip, kaip tariami jo gimtojoje tarméje, nes raidés esantios daugiareikSmiai tarmése skirtingai pakitusiy garsy simboliai. Pavyzdziui, rankg, atsizvelgiant i désninga an ir q kitima tarmése, galima skaityti [ragka, ragkii, rufkii, ronk®] ir dar kitaip. Fonetiné rasyba, pasak Baranausko, bity neparanki, nes ,,reikty tiek raSyby ir tick kalbomoksliy intaisyti, kiek yra tarmiy. Reikia gi vieno kalbomokslio, vienos ra8ybos, ir draug parodymo, kaip lietuvinykai kiekvienos tarmés tas taides turi iStaryti“!*. Konkreéias taisykles, pagal kurias biity galima lengvai paversti raSomosios bendrinés kalbos lytis tarminémis, suformuluoti pasirodé ne taip paprasta: Baranausko ,,kalbomokslyje“ néra ai8kiy nurodymy, kaip tarmiSkai perskaityti ,,bendrasias“lytis, ypaé tas, kurios tarmése skiriasi ne vien garsy tarimu. Bendrinés kalbos kirimo praktikoje Si gana sudétinga Baranausko teorija neprigijo, tatiau bendrinés kalbos istorijos tyrinétojai pripazista, kad ji turéjo reikSmés, isigalint vakary aukStaitiy tarmei, kuri nuo XIX a. pabaigos tapo dabartinés snekamosios ir raSomosios bendrinés kalbos pamatu”®. Nustatant ,,bendrasias“ (normines) raSomosios kalbos lytis, Baranauskui buvo iskilusi kalbos grynumo problema. Cia jis pasirodé esas atsargus normintojas: nepripazino ,,grynojo purizmo“ (laiSkuose yra ji kritikaves), ta¢iau aiSkiy svetimybiy vengé. Pastaraji nusistatyma taip aiSkino !aiSke Véberiui: ,,Regimai svetimyjy saugaus déties savon kalbon kaip Zodziu, taip ir sudarymu: ieSkau, kaip ta mislis savi8kai lietuviSkai iSpasakyti. Neaptikdamas ai’kesnio sudarymo ar Zodzio kokio, neniekinu ir abejotinai savojo“™. Savo amZininkams Baranauskas buvo neginéijamas lietuviy kalbos autoritetas, pelnes §j pripazinima gyva ir vaizdinga ,,AnykStiy Silelio“ kalba, puikiu savo paties gimtosios ir kity lietuviy kalbos tarmiy iSmanymu. Su ivairiausiais klausimais dél lictuviy kalbos ZodZiy reik8més, ZodZiy formy vartosenos ir pan. j ji kreipdavosi Zymiis rusy bei Vakary Europos indoeuropeistai, taip pat daugumas lietuviy nacionalinés kultiiros veikéju. Apie konkretius Baranausko taisymus zinome ne tiek jau daug (jo teikiama informacija daugiausia buvo ne praktinio, bet teorinio pobiidzio), tatiau i8 pastaby, randamy jo lingvistinéje korespondencijoje, galima spresti, kad Sio kalbininko biita ne tik puikaus gimtosios kalbos mokovo, bet ir atidaus jos puoselétojo. Vertingas liudijimas Siuo atZvilgiu yra tokia vieno jo laiSko Véberiui vieta: ,,Nelabai man tinka ir praminimas s»lietuvi8koji ra8ty draugysté“ <...>. Beg ne geriaus biity vadinti ja »Lietuvisko raSto mylétojy draugysté“, arba ,,Lietuvisky ra8tinyky dr.“, arba kaip kitaip, dél to, kad drauginykais yra ne raStai, bet raStinykai“™*. 18 Min, veik., p. 185. ® Archivum Philologicum, 1930, t. 1, p. 76. 2 Jonikas P. Lietuviy bendrinés raSomosios kalbos idéja prieSau8rio metu. — Kn.: Archi~ yum Philologicum, 1937, t. 6, p. 52; Palionis J. Lietuviy literatirinés kalbos istorija. — V.,. 1979, p. 197. 21 Baranauskas A. Min. veik., p. 186. 32 Min. veik., p. 207. 187 Baranauskas, panaSiai kaip véliau Jablonskis ir Baléikonis, labai vertino gera gimtosios tarmés mokéjima, rinkdamas tarmiy faktus orientavosi j paprasty kaimo zmoniy kalba. Stai ka apie tai jis ra8es Boduenui de Kurtené: »Mokytojai lietuvinyky, lenkiSkai kalbédamies patys, lietuviSkai gerai neiSmoke, <...> tiloje vietoje lietuviska kalba apgadino, labiausiai po raStus, gyvojoje gi kalboje po miestelius ir dvarus. Tai dabar ka tamsesnis kurs Lietuvos kampas, ka tolimesnis nuo miestelio ir nuo dvaro arba nuo vieSkelio, ta grynesné ir grazesné lietuviska kalba“23, Profesionaliosios lietuviy kalbotyros formavimosi kontekste Baranausko bendrinés kalbos teorija, be jau minéty dalyky, yra reikSminga dar ir dél Siy_prieZastiu: 1. Bidama tiesiogiai susijusi su poreikiu turéti praktine gramatika, ji parodé aiskiq norminés gramatikos kiirimo perspektyva, i pirma vieta i8kélé _gyvosios (nekamosios) kalbos fakty svarba ir savaip stimuliavo intensyvesnj tarmiy ir zodyno tyrima (plg. Jauniaus — Bigos — Jablonskio linija). 2. Lietuviy dialektologijoje jtvirtinusi tarminiy ypatybiy kompleksu lyginimo principa, artino lietuviy kalbos tyrinétojus prie struktiirinio poZiirio j kalba, formavo rémimosi vidine rekonstrukcija pradmenis. Emé aiSkéti, kad néra (ir neturi biti) atotriikio tarp istorinés ir apraSomosios (norminés) gramatikos, nes tvirtesniy normy nejmanoma nustatyti be elementaraus kalbos fakty istorijos pazinimo (moksliskai pagrjstas bendrinés lietuviy kalbos normas véliau pateiké Jablonskio ,,Lietuviu kalbos gramatika“ 1922 m.). 3. Prisidéjo prie tam tikry bendrinés lietuviy kalbos kodifikavimo kriterijy formavimosi, if kuriy pirmiausia minétini sistemingumas, fakty geografija, grynumas ir i8 dalies galbit tikslingumas. Sie kriterijai kalbos norminimo praktikoje aktualiis ir Siandien, be to, pridurtina, kad aiski Baranausko orientacija ne j ra8tu, bet j Snekamaja kalba lémé ry8ky gyvosios (,,sodziaus“) kalbos dominavima miisu pirmuosiuose norminamuosiuose darbuose (plg. Jablonskio, Baltikonio pozicija). Vertinant Baranausko paziiiras dabartinés lietuviy kalbotyros kontekste, pravartu panagrinéti jo tarmiy skirstymo principus, triju ilgumy balsiy teorija (vadinamoji »mory teorija“), konkretius samprotavimus apie kai kuriy lietuviy kalbos reiSkiniy istorija (jy neretai bita ir labai jZvalgiy, ir aiSkiai klaidingy), ta¢iau dél ribotos straipsnio apimties Siuo kartu aptarta tik bendrinés kalbos teorija. Jos visiSkai uztenka, norint susieti Baranausko teorines pazitiras su XIX a. kalbotyra apskritai ir parodyti, kaip per §j talentinga savamokslj kalbininka j besiformuojandia lietuviy kalbotyra pateko ir graziai suveSéjo paZangiausios to meto lingvistikos idéjos. TEOPHA JIMTEPATYPHOTO A3bIKA A. BAPAHAYCKACA Pestome Tiporpeccnsrsie fen HatTypamMctuyeckoro Hampapnenus u Ka3zancKoit JIMATBUCTHYeCcKOK TOKONSI, THIOMOTBOPHO NMOBINABIIMe Ha pasBHTMe HaWOHANBHOTO sMTOBCKOrO sA3EIKO3HAHUS, TpORMKasIM IIpexe BcerO Yepe3s MocpeycTBO cBoeobpasHoi Teopun oGmenanMoHanbHoro (smTepaTypHoro) #3bIKa, MocrpoeHHok A. BapaHaycKkacom Bo BTOpoit monopmHe XIX pexa. %° Min. veik., p. 133. 188