A. Baranausko bendrinės kalbos teorija

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) REGINA VENCKUTĖ A. BARANAUSKO BENDRINĖS KALBOS TEORIJA 1985 metų pradžioje prasmingai sutapo du lietuvių kalbotyrai ir apskritai nacio- nalinei kultūrai reikšmingi jubiliejai: minėdami prie profesionaliojo mūsų kalbos “mokslo ištakų stovėjusio A. Baranausko 150-ąsias ir Lietuvos TSR nusipelniusio mokslo veikėjo prof. J. Balčikonio 100-ąsias gimimo metines, pagerbėme jų nuopel- nus lituanistikai. Kažin ar būtina ieškoti tiesioginių sąsajų tarp šių nevienodo išsi- lavinimo ir skirtingų epochų kalbininkų — juos sieja nepertraukiamos mokslo rai- -dos ryšys, — tačiau tam tikros Baranausko ir Balčikonio pažiūrų į bendrinę kalbą paralelės neabejotinai galėtų išplėsti bendrą lietuvių kalbotyros istorijos vaizdą. Į Baranauską remiasi ne tik mūsų profesionaliosios kalbotyros formavimosi (per K.. Jaunių ir K. Būgą), bet ir bendrinės kalbos kūrimosi bei norminimo linijos (per K. Jaunių ir J. Jablonskj)*. Mąstydami apie Balčikonio vietą lietuvių kalbotyroje ir turėdami galvoje jo ryšius su Būga bei Jablonskiu, taip pat sunkią pirmųjų pokario metų situaciją, turime pripažinti, kad tada jis buvo tas mūsų kalbos mokslo autori- tetas, į kurį rėmėsi ir jo puoselėjamos veržliai šakojosi bei plėtėsi tos pačios linijos2. A. Baranausko indėlis i konkrečias lietuvių kalbotyros sritis (pirmiausia į dialek- tologiją, akcentologiją, bendrinės rašomosios kalbos istoriją ir kt.) jau išsamiai iš- nagrinėtas ir deramai įvertintas*, tačiau jo kalbinės pažiūros beveik neinterpretuo- tos lingvistinės minties raidos kontekste!. Tuo tarpu bendra teorinė nuostata, ku- ios laikėsi šis gabus savamokslis kalbininkas, šiandien tebėra verta dėmesio ir lie- tuvių kalbotyros istorijos, ir jos nūdienos atžvilgiu. Lingvistinės Baranausko pažiūros formavosi, veikiamos trijų XIX a. kalbotyros krypčių — natūralizmo, jaunagramatikių ir Kazanės mokyklos, taigi jis buvo pa- tyręs didelę vokiečių komparatyvistų ir rusų kalbotyros (daugiausia per J. Bodue- ną de Kurtenė) įtaką. Bene didžiausią pradinę įtaką Baranausko lingvistinio talento brendimui ir me- todiniams principams turėjo natūralizmo krypties pradininko A. Sleicherio pažiūros, nes dar Varnių seminarijoje būsimajam gimtosios kalbos tyrinėtojui milžinišką 1 Zinkevičius Z. A. Baranauskas kalbininkas, — Kn.: Literatūra ir kalba, V., 1986, t. 19. * Pupkis A., Mažiulis V. Juozas Balčikonis. — Kn.: Balčikonis J. Rinktiniai raštai, M., 1978, t. 1, p. 23-35. * Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija. — V., 1979, p, 166—171; Salys A. A. Baranauskas. — Kn.: Lietuviškoji enciklopedija. K., 1934; Zinkevičius Z. Min. veik. + Venckutė R. Antano Baranausko kalbinių pažiūrų ištakos. — Kn.: Ženklas ir prasmė. V., 1986. 183 įspūdį darė ide. kalbų šeimos susidarymą aiškinanti „genealoginio medžio“ teorija, o vėliau — Šleicherio „Lietuvių kalbos gramatika“ ir kiti šio žymiausio XIX a. vi- durio indoeuropeisto darbai. Svarbūs čia buvo (nors ir trumpi) asmeniniai Baranaus- ko kontaktai su Šleicheriu. Iš Šleicherio darbų Baranauskas mokėsi lyginamojo-istorinio metodo abėcėlės, t. y. taikyti garsų kitimo dėsnius kalbos elementų archetipams rekonstruoti. Iš Šleicherio jis buvo perėmęs ir kalbos, kaip žmogaus dvasios organo, idėją ir ja teo- riškai grindė savo pažiūrų į kalbos tarminio susiskaldymo priežastis bei samprotavi- mus apie bendrąjį (paveldėtąjį) ir dalinį (t. y. specifinį, vėliau susiformavusį) kalbos elementą. Savo svarbiausioje spausdintoje studijoje „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“ Baranauskas rašė: „Bendrasis elementas kalboje atsiranda drauge su genti- mi, pirmykštėje genties egzistavimo pakopoje ir išlieka kaip istoriškai susiformavu- sių tarminių skirtumų posluoksnis. Tokios kalboje yra šaknys, kamienai, formos, pirminės fleksijos ir visose tarmėse bei šnektose vienodai vartojamų žodžių junginių sistema; tam tikrų tarmių ir šnektų skirtumai sudaro specifinį kalbos elementg“®. Laikydamasis šio požiūrio, Baranauskas apskritai teisingai apibūdino kiekvieno iš šių sluoksnių reikšmingumą kalbos tyrinėjimui ir toliau rašė: „Žodžiai liaudies lū- pose per laiką nusigludina kaip akmenukai, vartomi srovės ar bangų <...>, žodžių galūnės nusitrina, pradžia ir vidurys traukiasi ir vienodėja, skiemenys darosi trum- pesni <...>. Kadangi <...> pilnosios žodžių formos nuo ilgo vartojimo, nu- trinančio etimologinius elementus, trumpėja, bendrasis kalbos elementas virsta šnek- tų ypatybėmis, todėl detaliam tarmių lyginimui vertingesnės yra pilnosios, 0 ne su- trumpėjusios < ...>“*. Veikiamas Šleicherio pažiūros į žodžio šaknį, kaip pirminę ir svarbiausią „kalbos organizmo“ ląstelę, Baranauskas, aiškindamasis lietuvių kal- bos tarmių skirtumus, daug dėmesio skyrė šaknies garsų (ypač balsių) kitimo dės- ningumams ir pabrėžė, kad žodžio gale tie patys garsai kinta greičiau arba iš viso gali išnykti. Štai kodėl, skirstydamas lietuvių kalbos tarmes, jis orientavosi į vokaliz- mo ypatybių kompleksus, dažnai net nenurodydavo konkretaus skiriamojo požymio", o kurdamas tarmių derinimo principu paremtą lietuvių kalbos rašybą, t. y. nustaty- damas bendrinei rašomajai kalbai normines lytis, nuosekliai laikėsi požiūrio, kad „pilnasai lankstygalis“ (t. y. galūnė. — R. V.) yra geresnis užu sutrumpėjusį““. Vė- liau šią Baranausko teorinę nuostatą patvirtino detalus mūsų tarmių tyrimas: pasi- rodė, kad archaiškiausią fonetinę sistemą išlaiko kaip tik tos tarmės, kurių šaknies (resp. žodžio vidurio) ir galūnės (resp. žodžio galo) vokalizmas sutampa. Tuo tarpu Baranauskas (jo gyvenamuoju metu tarmės buvo beveik neištirtos) „Pastabose apie lietuvių kalbą ir žodyną“ daro įžvalgią išvadą: „R, ir Ry šnektos (t. y. R, — „Mū- 5 Į lietuvių kalbą išverstų studijos ištraukų buvo paskelbta „Mūsų kalboje“. Čia ir toliau cituojama iš: Venckutė R. Iš Antano Baranausko lingvistinio palikimo. — Mūsų kalba, 1975, Nr. 1, p. 41. ¢ Min. veik., p. 42. t Girdenis A., Zinkevičius Z. Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos. — Kalbotyra, 1966, t. 14, p. 139. 8 Baranausko laiškas H. Vėberiui. Cituojama iš: Baranauskas A. Raštai. — V., 1970, t. 2, p. 186. 184 šos upynas“, Ry — rytinė panevėžiškių dalis, „grynieji puntininkai“ — R. V.), turin- čios galūnėse daug redukuotų <...> garsų ir skiemenų, yra jau lietuvių kalbos fo- netikos būsimos fazės uZuomazgos“?. Lietuvių kalbos tarmes Baranauskas tyrė praktinio reikalo verčiamas, tačiau, matyt, ne be jaunagramatikių įtakos taip skrupulingai fiksavo menkiausius tarmi- nius skirtumus ir savaip išpažino fakto bei gyvosios kalbos »kultg “1%, Nepaprastai sąžiningą požiūrį i kalbos faktus, tvirtą įsitikinimą, kad be gero jy ištyrimo negali- ma padaryti moksliškai patikimų išvadų, lėmė ir Baranausko tyrinėtojo asmeninės savybės". Vis dėlto gebėjimas sistemiškai apibendrinti savo stebėjimus saugojo šį įžvalgų kalbininką nuo jaunagramatikiams būdingo smulkmeniško faktų aprašinė- jimo ir leido priartėti prie šiuolaikiško struktūrinio požiūrio į kalbą, kuriuo jis buvo gerokai pralenkęs savąją — visuotinio jaunagramatikių (neretai vadinamų atomistais) viešpatavimo — epochą. Prie to neabejotinai bus prisidėjusios ir no- vatoriškos Bodueno de Kurtenė pažiūros (jiedu yra gana artimai bendravę). Iš Bodueno de Kurtenė Baranauskas perėmė principą aiškiai skirti rašomosios ir šnekamosios kalbos faktą. Vaizdingai suformuluotą, šį principą randame Baranaus- ko laiške Vėberiui: „Kas kita knyga, kas kita burna: knygoje kalba pusiau apmiru- si, burnoje gi visa gyva“!%. Toks įsitikinimas, matyt, lėmė gana skeptišką Baranaus- ko požiūrį į nenusistovėjusią, aiškiomis kodifikacijos taisyklėmis nesutvirtintą XIX a. vidurio lietuvių raštijos kalbą (jis išryškėja iš „Anykščių šilelio“ autoriaus laiškų J. S. Dovydaičiui, J. Jablonskiui, H. Véberiui ir kt.). Rašomosiosir šnekamosios kalbos, kaip dviejų nacionalinės kalbos egzistavimo formų, skyrimas taip pat, matyt, sąlygojo Baranausko įsitikinimą, kad Lietuvai būtinai esanti reikalinga tik rašomoji bendrinė kalba, šiaip bendravimui (kaip šnekamoji kalba) tinkančios visos tarmės. Mūsų akims iš pirmo žvilgsnio gal ir paradoksalus toks tvirtinimas iš esmės nėra nei teoriškai, nei praktiškai neteisingas: šiuolaikinė kalbos kultūros teorija anaiptol neneigia gimtosios tarmės, laiko ją svarbia tradicine kasdieninio bendravimo prie- mone (šeimoje ir kitose neutraliose, neoficialiose situacijose); griežčiau ribojamas tik tarmių vartojimas viešajame gyvenime ir masinėje komunikacijoje (grožinė literatū- ra, spauda, mokykla, radijas ir kt.). Iš viso to, matyt, galima daryti pamatuotą iš- vadą, kad bendrinės kalbos ir tarmių santykis Baranausko buvo suvokiamas gana blaiviai ir šiuolaikiškai. „Išvertę“ jo samprotavimus į šiuolaikinius lingvistikos ter- minus, aiškiai matome, kad Baranauskui tiek bendrinė kalba, tiek tarmės, paprastai funkcionuojančios tik šnekamąja forma, yra sąlygiškai savarankiškos komunikaci- nės sistemos ir aiškiai skiriasi vartojimo sfera bei savo vidinės raidos specifinių dės- nių suformuotomis fonetinėmis, leksinėmis, morfologinėmis ir sintaksinėmis ypaty- bémis. * Venckutė R. Iš Antano Baranausko lingvistinio palikimo, p. 44. 10 Gyvoji kalba Baranausko buvo suprantama pirmiausia kaip šnekamoji kaimo žmonių kal- ba, t. y. „sodžiaus kalba“. 11 Venckutė R. Antano Baranausko lingvistinė korespondencija. — Kn.: Literatūra ir kalba. V., 1986, t. 19. 12 Baranauskas A. Min, veik., p. 248. 185- Dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje lietuvių kalbą, Baranauskas gyvai jau- tė praktinės (norminės) gramatikos reikalingumą ir ėmėsi pats tokią rašyti, vildama- sis galėsiąs pasinaudoti mokslinės, į diachroniją orientuotos Šleicherio lietuvių kal- bos gramatikos pavyzdžiu, tačiau labai greit suprato turįs „pasižymėti kraštus ir iš jų neišeiti“ (apie tai kelis kartus užsimena laiškuose Vėberiui). „Pasižymėti kraštus“ reiškia ne tik aprašyti lietuvių kalbą tokią, kokia yra ją vartojančių žmonių lūpose, nesileidžiant į tolimos istorijos rekonstrukcijas, bet ir rasti būdą, kaip suderinti daugybės tarmių skirtumus, t. y. sukurti visiems lietuviams reikalingą rašomąją bendrinę kalbą. Turėdamas prieš akis šiuos konkrečius aiškiai suvoktus uždavinius, Baranauskas renkasi tarmių derinimo principą, grindžia jį teoriniu teiginiu apie bendrąjį ir dalinį elementą ir susikuria savotišką bendrinės kalbos teoriją. Svarbiau- sias „kalbomokslio“ (taip Baranauskas vadino savo gramatiką) tikslas — lyginant skirtingas tarmines lytis surasti jų pamatą, kitaip sakant, atstatyti pirmykštį pavida- lą, iš kurio jos yra išriedėjusios. Skirtingų tarminių lyčių etimologinį pamatą Ba- ranauskas vadina „žodžūgiu“ ir laikydamasis Šleicherio „genealoginio medžio“ teorijos, teigia: „Žodžūgis yra tai kelmas, iš kurio tarmių šakos išaugę“**; „norint visos lietuviškos kalbos gerai išmokti, reikia visų jos tarmių gerai išsimokyti, iš ku- rių gero sulyginimo tikrasai žodžūgis aikštėn išeina“!*. Atstatinėdamas „žodžūgi- nes“ lytis, Baranauskas toli į praeitį nesileido: norminėmis jis laikė tarmėse fiksuo- tas mažiausiai pakitusias žodžių formas, pvz., dirba, galvomis, sėdi, o ne dirb, galvom, sėd; senuosiuose raštuose randamų, bet tarmėse jau nebeišlikusių lyčių Baranauskas į savo rašomąją bendrinę kalbą neįtraukia, vadinasi, nelaiko norminėmis (Vėberiui aiškina nenorįs „rašybos nuo gyvosios kalbos atatraukti“!*). Pagal šią teoriją Bara- nausko rašyti tekstai, tiesą sakant, buvo rytų aukštaičių lyčių transformacija į va- karietiškąsias. Tai jis pats nedviprasmiškai yra pripažinęs: „Šitoj mano kalba tai yra tarmė R, (rytų aukštaičių anykštėnų, „rotininkų“. — R. V.) sulyginimais su kito- mis tarmėmis pataisyta ir dapildyta ir ne pagal ištarmės, bet pagal žodžūgio rašyta“"*. Tarmių derinimo principu Baranausko kuriama bendrinė rašomoji kalba buvo artima Šleicherio gramatikoje fiksuotoms Prūsijos lietuvių (vakarų aukštaičių) šnek- toms. Belieka tik pridurti, kad prie tokio subendrintos savo rašomosios kalbos arti- mumo vakarų aukštaičių tarmei jis priėjo grynai teoriškai, remdamasis tarminio gar- sų kitimo dėsnių reguliarumu. Pakankamai gerai daugumą tų dėsnių pažindamas, nuosekliai laikydamasis, kaip dabar pasakytume, vidinės rekonstrukcijos metodikos, Baranauskas fonetinius tarmių skirtumus suvedė į archaiškiausią fonetinę sistemą, o tokią geriausiai kaip tik ir yra išlaikiusi pietinė vakarų aukštaičių tarmė (kauniš- kiai). Laiške Vėberiui apie tai rašoma: „<...> negaliu prisipažinti, jog pramaniau naują, niekur taip nekalbamą, bet visiems suprantamą lietuvinykams kalbą<...>. Nepramaniau kalbos, bet kalbai lietuviškai pramaniau rašybą; arba juoties nė ra- šybos nepramaniau naujos, bet jau esančią ir Zinoma pataisiau“!"; „Mano kalba 12 Baranauskas A. Min. veik., p. 185. 14 Cituojama iš kn.: Archivum Philologicum, 1937, t. 6, p. 50. 15 Baranauskas A. Min. veik., p. 186. 16 Min, veik., p. 185. 17 Min. veik., p. 187. 186 turi pamatą žodžūgį ir taip yra rašoma, bet, ištaroma pagal tarmių, negali vadintie- si kalba numirusia, bet gyvąja“*, Štai kodėl subendrintą rašomąją kalbą Baranaus- kas dažniausiai vadina tiesiog rašyba: skaitydamas kiekvienas galįs garsus tarti taip, kaip tariami jo gimtojoje tarmėje, nes raidės esančios daugiareikšmiai tarmėse skir- tingai pakitusių garsų simboliai. Pavyzdžiui, ranką, atsižvelgiant į dėsningą an ir ą kitimą tarmėse, galima skaityti [raijka, rafjkū, ruiki, ronk“) ir dar kitaip. Fonetinė rašyba, pasak Baranausko, būtų neparanki, nes „reiktų tiek rašybų ir tiek kalbomoks- lių intaisyti, kiek yra tarmių. Reikia gi vieno kalbomokslio, vienos rašybos, ir draug parodymo, kaip lietuvinykai kiekvienos tarmės tas raides turi ištaryti““*. Kon- krečias taisykles, pagal kurias būtų galima lengvai paversti rašomosios bendrinės kalbos lytis tarminėmis, suformuluoti pasirodė ne taip paprasta: Baranausko „kal- bomokslyje“ nėra aiškių nurodymų, kaip tarmiškai perskaityti „bendrąsias“ lytis, ypač tas, kurios tarmėse skiriasi ne vien garsų tarimu. Bendrinės kalbos kūrimo praktikoje ši gana sudėtinga Baranausko teorija neprigijo, tačiau bendrinės kalbos istorijos tyrinėtojai pripažįsta. kad ji turėjo reikšmės, įsigalint vakarų aukštaičių tarmei, kuri nuo XIX a. pabaigos tapo dabartinės šnekamosios ir rašomosios bend- rinės kalbos pamatu??. Nustatant „bendrąsias“ (normines) rašomosios kalbos lytis, Baranauskui buvo iškilusi kalbos grynumo problema. Čia jis pasirodė esąs atsargus normintojas: ne- pripažino „grynojo purizmo“ (laiškuose yra jį kritikavęs), tačiau aiškių svetimybių vengė. Pastarąjį nusistatymą taip aiškino laiške Vėberiui: „Regimai svetimųjų sau- gaus dėties savon kalbon kaip žodžių, taip ir sudarymų: ieškau, kaip ta mislis saviš- kai lietuviškai išpasakyti. Neaptikdamas aiškesnio sudarymo ar žodžio kokio, nenie- kinu ir abejotinai savojo“*??. Savo amžininkams Baranauskas buvo neginčijamas lietuvių kalbos autoritetas, pelnęs šį pripažinimą gyva ir vaizdinga „Anykščių šilelio“ kalba, puikiu savo paties gimtosios ir kitų lietuvių kalbos tarmių išmanymu. Su įvairiausiais klausimais dėl lietuvių kalbos žodžių reikšmės, žodžių formų vartosenos ir pan. į jį kreipdavosi žymūs rusų bei Vakarų Europos indoeuropeistai, taip pat daugumas lietuvių na- cionalinės kultūros veikėjų. Apie konkrečius Baranausko taisymus žinome ne tiek jau daug (jo teikiama informacija daugiausia buvo ne praktinio, bet teorinio pobū- džio), tačiau iš pastabų, randamų jo lingvistinėje korespondencijoje, galima spręsti, kad šio kalbininko būta ne tik puikaus gimtosios kalbos mokovo, bet ir atidaus jos puoselėtojo. Vertingas liudijimas šiuo atžvilgiu yra tokia vieno jo laiško Vėberiui vieta: „Nelabai man tinka ir praminimas „lietuviškoji raštų draugystė“ <...>. Beg ne geriaus būtų vadinti ją „Lietuviško rašto mylėtojų draugystė“, arba „Lietu- viškų raštinykų dr.“, arba kaip kitaip, dėl to, kad drauginykais yra ne raštai, bet raštinykai““**?. 18 Min, veik., p. 185. 19 Archivum Philologicum, 1930, t. 1, p. 76. 40 Jonikas P. Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos idėja priešaušrio metu. — Kn.: Archi- vam Philologicum, 1937, t. 6, p. 52; Palionis J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. — V., 1979, p. 197. 31 Baranauskas A. Min. veik., p. 186. Min. veik., p. 207. 187 Baranauskas, panašiai kaip vėliau Jablonskis ir Balčikonis, labai vertino gerą gimtosios tarmės mokėjimą, rinkdamas tarmių faktus orientavosi į paprastų kaimo žmonių kalbą. Štai ką apie tai jis rašęs Boduenui de Kurtenė: „Mokytojai lietuvi- nykų, lenkiškai kalbėdamies patys, lietuviškai gerai neišmokę, <...> tūloje vietoje lietuvišką kalbą apgadino, labiausiai po raštus, gyvojoje gi kalboje po miestelius ir dvarus. Tai dabar ką tamsesnis kurs Lietuvos kampas, ką tolimesnis nuo mieste- lio ir nuo dvaro arba nuo vieškelio, tą grynesnė ir gražesnė lietuviška kalba“**. Profesionaliosios lietuvių kalbotyros formavimosi kontekste Baranausko bendri- nės kalbos teorija, be jau minėtų dalykų, yra reikšminga dar ir dėl šių priežasčių: 1. Būdama tiesiogiai susijusi su poreikiu turėti praktinę gramatiką, ji parodė aiškią norminės gramatikos kūrimo perspektyvą, į pirmą vietą iškėlė gyvosios (šne- kamosios) kalbos faktų svarbą ir savaip stimuliavo intensyvesnį tarmių ir žodyno tyrimą (plg. Jauniaus — Būgos — Jablonskio liniją). 2. Lietuvių dialektologijoje įtvirtinusi tarminių ypatybių kompleksų lyginimo principą, artino lietuvių kalbos tyrinėtojus prie struktūrinio požiūrio į kalbą, forma- vo rėmimosi vidine rekonstrukcija pradmenis. Ėmė aiškėti, kad nėra (ir neturi bū- ti) atotrūkio tarp istorinės ir aprašomosios (norminės) gramatikos, nes tvirtesnių normų neįmanoma nustatyti be elementaraus kalbos faktų istorijos pažinimo (moks- liškai pagrįstas bendrinės lietuvių kalbos normas vėliau pateikė Jablonskio „Lietu- vių kalbos gramatika“ 1922 m.). 3. Prisidėjo prie tam tikrų bendrinės lietuvių kalbos kodifikavimo kriterijų for- mavimosi, iš kurių pirmiausia minėtini sistemingumas, faktų geografija, grynumas ir iš dalies galbūt tikslingumas. Šie kriterijai kalbos norminimo praktikoje aktualūs ir šiandien, be to, pridurtina, kad aiški Baranausko orientacija ne į raštų, bet į šneka- mąją kalbą lėmė ryškų gyvosios („sodžiaus“) kalbos dominavimą mūsų pirmuo- siuose norminamuosiuose darbuose (plg. Jablonskio, Balčikonio poziciją). Vertinant Baranausko pažiūras dabartinės lietuvių kalbotyros kontekste, pravar- tu panagrinėti jo tarmių skirstymo principus, trijų ilgumų balsių teoriją (vadinamoji „morų teorija“), konkrečius samprotavimus apie kai kurių lietuvių kalbos reiškinių istoriją (jų neretai būta ir labai įžvalgių, ir aiškiai klaidingų), tačiau dėl ribotos straipsnio apimties šiuo kartu aptarta tik bendrinės kalbos teorija. Jos visiškai užtenka, norint susieti Baranausko teorines pažiūras su XIX a. kalbotyra apskritai ir parodyti, kaip per šį talentingą savamokslį kalbininką į besiformuojančią lietuvių kalbotyrą pateko ir gražiai suvešėjo pažangiausios to meto lingvistikos idėjos. TEOPHS1 JIUTEPATYPHOTO SI3bIKA A. BAPAHAYCKACA Pe310Me IporpeccHBHtie MEH HATYpaJIMCTH4eCcKOTO HartpaBJieHHusi H. Ka3anckoli JIMHTBHCTH4eCKONH TOKOJIbI, TUIOJIOTBODHO TIOBJIHABINMKE Ha pa3BHTHe HALUKHOHAJILHOTO JIHTOBCKOTO S135IKO3HAHHA, HDpOHHKAJIH IIpexkJIE BCEro Yepe3 IrocpejiCTBO cBOe0Gpas3Hoilt Teopux OGureHarMOKHAJIBHOTO (JIH- TepaTypHOro) s3sIKA, TItocTpoeHHoHt A. Bapanayckacom BO BTOpO# rrojiOBMHe XIX sera. 28 Min. veik., p. 133. 188