Dėl prielinksninių konstrukcijų išplitimo šiaurinėse aukštaičių tarmėse

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) STASYS TUMĖNAS DĖL PRIELINKSNINIŲ KONSTRUKCIJŲ IŠPLITIMO ŠIAURINĖSE AUKŠTAIČIŲ TARMĖSE Įvadinės pastabos Didžiausio dialektologų dėmesio paprastai susilaukia tarmių fonetika, leksika, morfologija — tos sritys, kuriose ryškiausi skirtumai nuo literatūrinės kalbos. Sintaksinės tarmių ypatybės — žodžių tvarka sakinyje, intonacijos vaidmuo, prielinksnių ir kitų analitinių konstrukcijų įsigalėjimas ir pan. — kol kas mažai tiriamos. Iš darbų, kuriuose aptariama prielinksnių vartosena, minėtini E. Grinaveckienės1, J. Senkaus2, J. Šukio3 straipsniai. Juose atskirų tarmių prielinksniai pateikiami abėcėlės tvarka ir nurodomos jų svarbesnės reikšmės. Metodiniu požiūriu prielinksninių konstrukcijų tyrinėjimui svarbūs J. Kil iaus darbai4, kuriuose stengiamasi nustatyti atskirų literatūrinės kalbos vietos prielinksnių semantinius diferencialius požymius. Prielinksniai lietuvių kalbos tarmėse vartojami labai įvairiai. Beveik visoms tarmėms būdingas bruožas — prielinksninių konstrukcijų įsigalėjimas. Didėja ne tik prielinksnių, bet ir jungtukų bei dalelyčių vaidmuo, tarnybiniais žodžiais, vadinamaisiais artroidais, kai kur virsta parodomieji įvardžiai5. Šiame straipsnyje prielinksninių konstrukcijų plitimas laikomas būdingu analitizmo reiškiniu. Viena iš prielinksninių konstrukcijų gausėjimo tarmėse priežasčių — kitų kalbų įtaka. Pavyzdžiui, Klaipėdos krašto šnektose daugelis prielinksninių konstrukcijų įsigalėjo dėl vokiečių kalbos įtakos6, latvių kalboje — dėl vokiečių ir rusų kalbų įtakos7. Tačiau tai nėra vienintelė prielinksninių konstrukcijų plitimo priežastis. Šio straipsnio tikslas — patyrinėjus šiaurinių aukštaičių (rytų aukštaičių panevėžiškių ir vakarų aukštaičių šiauliškių) šnektų tekstus, nustatyti linksninių ir prielinksninių konstrukcijų vartojimo santykį tose tarmėse. 1 Grinaveckienė E. Pietinės šiaurės vakarų aukštaičių tarmės prielinksnių reikšmės ir vartojimas. — Kn.: Lietuvių kalbos gramatinė sandara (Lietuvių kalbotyros klausimai). V., 1967, t. 9, p. 151—170. 2 Senkus J. Prielinksnių vartojimas bei svarbesniosios jų reikšmės kapsų ir zanavykų tarmėse. Lietuvos TSR MA darbai. A serija, 1960, t. 1(8), p. 125—150. 3 Šukys J. Prielinksninių konstrukcijų skverbimosi svarbesnieji atvejai pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1963, t. 6, p. 275—286. 4 Kilius J. Vietos prielinksnių ir linksnių sistema bendrinėje lietuvių kalboje/Kand. dis. [mašinraštis]. — V., 1973. 5 Rosinas A. Lietuvių bendrinės kalbos įvardžių semantinė struktūra. — V., 1984, p. 48—52. 6 Laigonaitė A. Vietininkų reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje. — V., 1957, p. 33. 7 Нитинь Д. Система предлогов в латышском письменном языке: Автореф. дис. ... канд. филол. наук. — Вильнюс, 1981; Нитинь Д. К вопросу о влиянии русского языка на латышские предложные конструкции. — В кн.: Контакты латышского языка. Рига, 1977. 171 Norint įžvelgti prielinksnių vartojimo pakitimus, iš senosios ir jaunosios kartos tarmių atstovų surinkti duomenys palyginti su A. Baranausko XIX a. pabaigoje užrašytais tekstais.8 Daugiausia naudotasi rišliais buitinės kalbos ir tautosakos tekstais iš 11 panevėžiškių šnektos vietų: Siesikų, Raguvos, Krekenavos, Šeduvos, Rozalimo, Pasvalio, Pušaloto, Joniškėlio, Linkuvos, Pašvitinio, Žeimelio ir iš 6 šiauliškių tarmės vietų: Kėdainių, Šaukoto, Šiaulių, Pakapės, Kriukų, Joniškio. Būdingesni prielinksnių vartojimo atvejai Dėl fonetinių pakitimų šiaurinėse aukštaičių šnektose yra atsiradę naujesnių prielinksnių variantų: åpe „apie“, ap’l’ọjk „aplink“, nò „nuo“, prėš „prieš“, pò „po“, ọnt „ant“, sò „su“, terp „tarp“ ir t. t. Tačiau daugelis prielinksnių turi panašias reikšmes kaip ir literatūrinėje kalboje, tik kai kurių prielinksnių, ypač ọnt, par, prọ, sə, terp vartosenos apimtis yra gerokai platesnė. Beveik išnykęs iliatyvas, vartojamas tik rytinėje panevėžiškių šnektos dalyje. Nykstantį iliatyvą pakeitė prielinksninės konstrukcijos. XIX a. pabaigoje, matyt, ir šiaurės panevėžiškiai dar bus vartoję iliatyvą, nes Joniškėlyje A. Baranauskas užrašė sakinį: Łape inkżšti leńgwiai ińkżiśe gałwą uzbònən… (žr. ten pat, p. 155). Antra vertus, kitame tos pačios pasakos tekste randame užrašytą sakinį: Łãpia ikiśt lùngwe ikiśżia gálwo unt uzbòno… Beveik pasitraukė iš vartosenos prielinksniai ing, int — juos išstūmė konstrukcija į su galininku. Prielinksnis ing šiauliškių šnektoje nėra visiškai sinonimiškas prielinksniui į. Jis vartojamas, kai reikia apytikriai nusakyti kryptį („link“ reikšme). Prielinksnio ing vartojimo atvejų A. Baranausko laikais Joniškyje užfiksuota 13, dabar 5, Kriukuose 7 ir 2, Pakapėje 3 ir 0. Beveik visur nebevartojamas prielinksnis nuog / nọg, užfiksuotas tik apie Kriukus. Toliau aptariami tie kalbamų tarmių prielinksniai, kurių semantika labiausiai skiriasi nuo literatūrinės kalbos. ọnt|ọn9 „ant“. Tai dažniausiai šiaurinėse aukštaičių šnektose vartojamas prielinksnis. Atmetus 76 aiškiai verstines konstrukcijas su kilmininku, jo vartojimo atvejų santykis maždaug 2 autorinių lankų apimties tekstuose, atspindinčiuose skirtingus kalbos raidos laikotarpius, yra toks: Pašvitinyje 24 : 20 : 2710, Pušalote 23 : 21 : 28, Siesikuose 18 : 7 : 14, Joniškyje 30 : 1911, Pakapėje 14 : 21, Šiauliuose 30 : 22. 8 Specht F. Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski. – Leipzig, 1920, Bd. 1. 9 Panevėžiškių šnektoje skiriami du šio prielinksnio variantai — ọnt arba ọn. Priebalsis t gale netariamas, kai po prielinksnio einantis kitas žodis prasideda dusliuoju priebalsiu, pvz.: ọn kiẽ ma ‘ant kiemo — kieme’, ọn tãka ‘ant tako’. Kai po prielinksnio einantis žodis prasideda balsiu ar dvibalsiu, priebalsis t aiškiai girdimas, pvz.: ọnt áukštą ‘ant aukšto’, ọnt ãk’ù „ant akių“. Prielinksnis ọnt vartojamas ir tada, kai kito žodžio pirmasis garsas yra skardusis priebalsis, pvz.: ọnt gãtv’ės ‘ant gatvės — gatvėje’, ọnt žė’mės ‘ant žemės’. Prieš sonantus l, m, n, r prielinksnio forma įvairuoja, pvz.: ọn, rupò’nulọnt_rupò’n’ù. Formų ọnt/ọn variavimas aiškiau pastebimas senųjų tarmės atstovų kalboje. 10 Pirmasis skaitmuo žymi prielinksninių konstrukcijų skaičių XIX a. pabaigos, antrasis — XX a. vidurio, trečiasis — iš dabartinės jaunosios kartos užrašytuose tekstuose. 11 Iš vakarų aukštaičių šiauliškių pateikiami tik XIX a. pabaigoje užrašytų tekstų ir dabartinės jaunosios kartos kalbos statistikos duomenys. 172 Literatūrinėje kalboje bendroji prielinksnio ant reikšmė – buvimas viršuj, susiliečiant su kieno paviršiumi. Čia aptariamos šnektose šis prielinksnis vartojamas daug įvairiau, ir jo konstrukcija su kilmininku daugeliu atvejų atstoja literatūrinės kalbos vietininką, pvz.: ne-būket’ onˌlieˌtos, onˌsáˌules padėˌk | tuoˌį ež’dž’uvi’s, al’ˌkep ti’c’onˌkiema priˌrištos tōˌs kár’v’es’, onˌteiˌsma tōˌpāˌt’ pasāˌke. Prielinksnis ont|on su kilmininku dažnai rodo ir judėjimo kryptį, pvz.: māˌte jīˌ onˌklet’es’ noaiˌnant’, novėje kaškōˌr ontˌmiˌška | musdūˌ kár’v’u mil’š’t’. Šiais atvejais prielinksnis ont|on su kilmininku gali pakeisti konstrukciją i…+pū.se „pusė“, pvz.: ontˌmiˌška = iˌmiˌška pū.se. Šiaurinėse aukštaičių šnektose kalbamosios prielinksninės konstrukcija vartojama ir tais atvejais, kai literatūrinėje kalboje turime naudininko linksnį, pvz.: onˌtieˌk gi.vol’u viens pieˌmo „tokiai bandai gyvulių tik vienas piemuo“, onˌtieˌk vi.štu t’okˌviens gaid’s’ „tokiam būriui vištų tik vienas gaidys“. Par „per“. Prielinksnis par dažniausiai žymi vietą, atstumą, laiką, veiksmo būdą, lyginimą, taip pat gali nusakyti verslą, profesiją. Pvz.: parˌtōˌbāˌle neparei’s’ | t’ok r péˌl’k’e jonˌbu.va, jós nāˌk’t’ parˌdarž | parˌdarž eˌpabėˌga, veži.ms važ’uō’i parˌmiˌško, jósˌnedorns žmogė’l’s’ | jaunī’s’t’e parˌpasā’ul’ kel’ā’v’es’, parˌlaū’ks nū.take kepˌāk’s’ eždēˌg’es’ (plg. lit. k. laukais), pas’k’auˌ toksˌg’r’ōv’s’ ē’je parˌlaū’ko, trōs mets tarnāvo parˌbe’no, kō’igsˌpāšekę tęˌt’ok parˌdārbo. Iš pavyzdžių galima pastebėti, kad šiaurinėse aukštaičių šnektose prielinksninė konstrukcija par su galininku išstumia įnagininko linksnį. Pastebimas prielinksnio par vartojimo gausėjimas, pavyzdžiui, Kriukuose 1 : 3, Šiauliuose 8 : 14. Prọ „pro“. Prielinksnis prọ vartojamas su galininku ir reiškia vietą, kuri arba perkertama, arba aplenkiama. Jaunesniosios kartos atstovai kartais prielinksnius par ir prọ painioja, tai yra vartoja sinonimiškai, o senosios kartos atstovai juos skiria ryškiau. Prielinksnio prọ vartojimo gausėja: Pašvitinyje prọ fiksuota 1 : 2 : 5; Pasvalyje 0 : 2 : 4, Siesikuose 0 : 2 : 4, Kriukuose 1 : 6. Pvz.: tā upėˌla proˌl’ōnkavo tekė.ie | bēt visā’i nēˌsekę | māt loŋkau onˌkālna, vaģ’s’ bọs eļeņ’d’es’ proˌlāŋgo, eˌtōˌ kā’imo kē’l’s’ ai’n proˌpāt’ šēk’š’en’s’, gaspādō’r’s’ proˌdōn’č’kęˌnušespi’ūam | teˌgēra jauˌnelā.uk. Po „po“. Prielinksnis po šiaurinėse aukštaičių šnektose vartojamas su keliais linksniais – kilmininku, naudininku, galininku, įnagininku. Juo gali būti reiškiamas laikas, vieta, būdas. Šiauliškių šnektoje jis vartojamas dažniau negu panevėžiškių, pavyzdžiui: Joniškyje 16 : 17, Kriukuose 14 : 19, Pašvitinyje 6 : 1 : 8, Pasvalyje 3 : 1 : 4, Siesikuose 7 : 6 : 8. Pvz.: šova poˌvež’om pal’ōnda, isegon’d’e vai’ke kepˌmāt poˌsuō’tes pal’ōnda, starkė me’kst braid’t’ poˌbals, kepˌtō’s kár’v’es’ duō’s tāˌpie’na jei poˌbālo legiˌkē’l’u braid’da gani’klo, kāˌčęˌraudonuo’i kaiˌp poˌmuo’d’em’es’, poˌžem’ viē’tos visiem’ užteks, prasigē’re tās | musd’auˌjāu poˌvaika bọs, poˌkai’re tęˌ 173 gèr’ l’òne užā’uga, savā’ite po_savā’ites’ e_uprai’n me’te, nereik’ ai’t’ ne_po_ vir / ne_po_mar’c. So „su“. Šis prielinksnis rodo draugės santykius, būdą, priemonę, laiką, tikslą, objektą, kokybę. Čia aptariamos šnektose jis yra ypač dažnas. Pastebėta, kad šiauriausiose aukštaičių vietose, kur labiausiai atitraukiamas kirtis ir redukuojamos galūnės, vienaskaitos įnagininkas be prielinksnio so beveik nevartojamas, o daugiskaitos įnagininkas vartojamas ir su prielinksniu, ir be jo, nes daugiskaitos paradigmoje nesusidaro homoniminių linksnių. Pašvitinyje prielinksnio so vartojimo atvejų skaičiaus santykis 19 : 16 : 28, Linkuvoje 16 : 17 : 22, Pasvalyje 9 : 8 : 13, Siesikuose 11 : 14 : 17, Joniškyje 25 : 29, Pakapėje 16 : 21, Šiauliuose 12 : 17. Pvz.: atjó·je so_var’kòl’, atvaž’āvo so_auto.bos, sen’aū· ā·rdavam t’òk so_var’k’l’es’, nebeži.na kõ· dā·ra | t’òk mósuo·i | mósuo·i so_kèr’v’, mā·na babū·tes’ namē·l’s’ so_sen’ stóg. A. Baranauskas užfiksavo tokius sakinius Joniškyje: nēs wienām žmógus nū sawēs gīndamas nudrāške weida su nāgais; nāmai daugiaus medinei su lantētems dengti…; senõbēj Jōniškes apīgarda būwa stauni prekiāwimu sù āpyneis. Terp „tarp“. Konstrukcija terp su kilmininku vietoj inesyvo — ryškus išskirtinis šiaurės panevėžiškių tarmės bruožas. Šios konstrukcijos vartosena ir paplitimas yra aptarta12. Panevėžiškių tarmėje XIX a. pab. kalboje konstrukcija terp su kilmininku vietai reikšti tos pačios apimties tekstuose fiksuota tik 7 kartus, o dabartinės kartos kalboje net 32 kartus, plg.: Linkuvoje 1 : 4 : 5, Pušalote 1 : 4 : 5, Pasvalyje 0 : 2 : 4, Siesikuose 0 : 2 : 1, retesnė ji šiauliškių tarmėje: Joniškyje 1 : 4, Pakapėje 1 : 3, Kriukuose 0 : 2. Pvz.: v’ōšt vē·rd terp_púo·da, v’ės’ pi.neg terp_kišē·n’es’, vā·rn tū·p’ terp_mē·dže, sósį.mušē jie· terp_savēs’ po_gegužī·nes’, terp_panē·l’u mā·t’es’ e_neprāstu. * * * Inesyva linkstama keisti prielinksninėmis konstrukcijomis ne tik šiaurinių aukštaičių, bet ir vakarų žemaičių šnektoje13. Analitizmo tendencija neaplenkia ir literatūrinės kalbos, kurioje inesyvas tam tikrais atvejais irgi keičiamas prielinksninėmis konstrukcijomis, plg. tautosakai būdingą inesy­vą: Kalne rugelių tu nerīši ir literatūrinės kalbos konstrukciją ant su kilmininku. Iš senesnių žmonių pavyko užrašyti sakinių, kuriuose vietoj daugeliui tarmės atstovų įprastų prielinksinių konstrukcijų vartojami linksniai be prielinksnių, pvz.: ka amėręko kõr važ’uo·i vės’ sudie.v atai·dava sakī’t’; tam_dvar’ dā·rba bū·dava je-go_kēt’ ešvaž’uo·dava gevē·n’t’ rigō·; jon_cāp’t’ e_esedē·je kišē·ne palovī· budam, vie·ns t’òk ešē·je kar’uo·mene | tuõj mi.re. Matyt, tokie pavyzdžiai atspindi ankstesnę būklę, kai prielinksninės konstrukcijos dar nebuvo išstūmusios atitinkamų neprielinksnių. 12 Žr. Laigonaitė A. Min. veik., 32; Tumėnas S. Keletas pastabų dėl šiaurės panevėžiškių tarmės prielinksnio terp distribucinės ribos. — Kn.: Sintaksės ir semantikos klausimai/ Resp. moksl. konf., skirtos TSRS įkūrimo 60-mečiui, pranešimų tezės. Šiauliai, 1982, p. 47—49. 13 Laigonaitė A. Min. veik., p. 32. 174 Bendrieji dėsningumai Šiaurinių aukštaičių šnektų tekstų, užrašytų skirtingu laiku, gretinimo rezultatai patvirtina hipotezę apie dėsningo ryšio tarp analitinio tipo prielinksnių konstrukcijų įsigalėjimo ir morfologinių pakitimų, sąlygojamų galūnių redukcijos14. Linksnių ir prielinksnių konstrukcijų santykį panevėžiškių šnektoje lemia 2 faktoriai: istorinis ir geografinis. Prielinksninės konstrukcijos šiuo metu vartojamos daug dažniau negu XIX a. pabaigoje fiksuotuose tekstuose; ypač jos ga jos tarmės jaunosios kartos kalboje. Dar ryškesnis panevėžiškių šnektoje yra geografinio faktoriaus vaidmuo. Pietų panevėžiškiams būdingas sąlyginis kirčio atitraukimas, o šiaurės panevėžiškiai turi visuotinį kirčio atitraukimą. Einant iš pietų į šiaurę, stiprėja galūnių redukcijos laipsnis. Kuo toliau į šiaurę, tuo daugiau homoniminių formų atsiranda linksniavimo paradigmoje. Norint išvengti homonimijos ir diferencijuoti reikšmes, plečiama prielinksninių konstrukcijų vartosena. Prielinksnių vartojimo atvejų skaičius tarmių tekstuose didėja kaip ir galūnių redukcija, einant iš pietų į šiaurę. Pavyzdžiui, tokios pat apimties tekste prielinksnis į Linkuvoje fiksuotas 17 : 12 : 16, Pušalote 1 : 11 : 10, Siesikuose 3 : 8 : 6 kartų, prē Pašvitinyje 4 : 7 : 11, Pasvalyje 2 : 6 : 10, Krekenavoje 1 : 2 : 2 kartų. Panevėžiškiai vakaruose ribojasi su vakarų aukštaičiais šiauliškiais. Šiauliškiai daug silpniau atitraukia kirtį ir mažiau redukuoja galūnes. Tai atsispindi ir sintaksės lygmenyje. Šiauliškių šnektoje geografinis faktorius prielinksninių konstrukcijų įsigalėjimui beveik neturi reikšmės. Prielinksnių pasiskirstymas pietinėje ir šiaurinėje dalyse beveik nesiskiria. Pavyzdžiui, prielinksnis ant|ont Joniškio gyventojų jaunojoje kartoje fiksuotas 19, Pakapės 21, Šaukoto 16 kartų, prielinksnio iš atitinkamai 17, 14, 18 kartų, prielinksnis pro Joniškyje 7, Kriukuose 6, Šaukote 8 kartus. Tačiau istorinio faktoriaus vaidmuo prielinksninių konstrukcijų gausėjimui akivaizdus. Antai Joniškyje prielinksnio pro vartojimo atvejų skaičiaus santykis 2 : 7, Kriukuose 1 : 6, Šiauliuose 2 : 5, prielinksnio su atitinkamai 25 : 29, 16 : 21, 12 : 17, prieš – 0 : 4, 1 : 5, 0 : 3. Pažymėtina, kad daug dažnesnės prielinksnių konstrukcijos su vienaskaitos formomis, nes daugiskaitos paradigmoje nesusidaro homoniminių linksnių, o dėl to ne toks aktualus ir sintaksinės diferenciacijos poreikis. РАСПРОСТРАНЕНИЕ ПРЕДЛОЖНЫХ КОНСТРУКЦИЙ В СЕВЕРНО-АУКШТАЙТСКИХ ГОВОРАХ Резюме В данной работе описываются те предлоги северно-аукштайтских говоров литовского языка, употребление и семантика которых отличаются от литературного языка: ant|on „на“, pro|pr „сквозь, мимо“, per|par „через“, po|po „под“, terp „между“, su|so „с“. На основе статистических данных установлена связь между распространением предложных конструкций аналитического типа и редукцией окончаний, обусловленной фонетическими процессами. 14 Tumėnas S. Linksnių ir prielinksnių konstrukcijų santykis panevėžiškių tarmėje. – Kn.: Jaunųjų filologų darbai, V., 1986, t. 2. 175 Взаимоотношения падежных и предложных конструкций зависят от исторических и географических факторов. В паневежском говоре аттракция ударения и редукция окончаний усиливаются с юга на север. Соответствующее направление характерно и для распространения аналитических предложных конструкций. В северных пунктах говора (Жеймялис, Пашвитинис, Линкува и др.) предложные конструкции употребляются гораздо чаще, чем в южных пунктах (Рагува, Сесикай). В западно-аукштайтском говоре шяуляйтов аттракция ударения и редукция окончаний по сравнению с паневежским говором проявляются слабо. Поэтому различия в распространении аналитических конструкций на территории говора (географический фактор) незначительны. Однако сопоставление данных говора на современном этапе развития с записями конца XIX в. также явно указывает на повышение активности аналитических конструкций.