Dėl leksinės interferencijos kalbos saloje (remiantis Gervėčių apylinkių leksika)

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) ANA ROMANČIUK DĖL LEKSINĖS INTERFERENCIJOS KALBOS SALOJE (remiantis Gervėčių apylinkių leksika) Leksikos sistema — labiausiai kintanti kalbos dalis ir dėl gebėjimo gyvai reaguoti į ekstralingvistinius dalykus, pasak Vainraicho, yra labiausiai skoliniams palanki sritis'. Ypatingą susidomėjimą kelia interferencijos tyrinėjimai kalbų salose. Jie teikia galimybę tam tikru mastu nustatyti: a) šių kalbų sistemų tarpusavio sąveikos istoriją; čia nemažą reikšmę turi sąveikaujančių kalbų funkcijų nustatymas įvairiuose etapuose (toks kalbos reiškinių aptarimas galimas tyrinėjant jas diachroniškai); b) dabartinę salos kalbos asimiliacijos stadiją, kontaktuojančių kalbų socialinį statusą (tyrinėjant sinchroniškai) ir c) šių kalbų tolesnio funkcionavimo perspektyvas. Šiame straipsnyje bandoma paanalizuoti lietuvių kalbos salos — Gervėčių apylinkių — leksinę interferenciją, remiantis vienos teminės grupės leksika — gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų bei jų dalių, krosnies, tvorų pavadinimais lietuvių ir baltarusių kalbose. Straipsniui medžiaga buvo imta: lietuvių kalbos duomenys — iš „Lietuvių kalbos atlaso“ I dalies („Leksika“). — V., 1977 (toliau LKA) ir LTSR MA LKLI dialektologijos medžiagos fondų, baltarusių kalbos — iš šios kalbos dialektologijos šaltinių: «JĮbrsJrekTajmariuHbi aTJac Genapyckai MoBbl», MIHCK, 1963 ir «Cioyix Genapyckix raBopak mayHouHa-3axomHsii Berapyci i se marpaHiya» 1—4 tomy, Miuck, 1979-1984. Be to, papildomai abiejų šių kalbų duomenys buvo renkami Gervėčių apylinkėse. Gervėčių tarmės lietuviškoji leksika savo kalbos turtingumu ir archaiškumu seniai domina lietuvių lingvistus?. Prof. J. Balčikonis ne kartą lankėsi Gervėčių apylinkėse — apie tai su dėkingumu prisimena monografijos apie Gervėčių tarmę autorė J. Kardelytė“. Dėl ilgalaikės aplinkinių slavų kalbų apsupties Gervėčių tarmėje „tartum užsikonservavo nemaža archaiškų morfologijos, sintaksės, leksikos ypatybių, tačiau, antra vertus, dėl specifinių izoliacijos sąlygų ir glaudžių kontaktų su slavų kalbomis čia pradėjo formuotis daug naujų morfologinių, ypač darybinių formų (...), rastis naujų sintaksinių konstrukcijų ir ypač įvairių leksikos naujovių — savų žodžių, skolinių, vertinių, senųjų žodžių reikšmės pakitimų“, ! Baitupaiix V. S3pikoBble KOHTAKTBbI. — M., 1979, c. 95. 2 Žr. Lipskienė J. Gervėčių tarmės frazeologizmai. — Kn.: Leksikos tyrinėjimai (Lietuvių kalbotyros klausimai). V., 1972, t. 13, p. 111—141; Vidugiris A. Iš Gervėčių tarmės semantinių dialektizmy. Ten pat, p. 19—29; Vidugiris A. Gervėčių tarmės leksiniai dialektizmai. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1974, t. 1(46), p. 117—125. * Kardelytė J. Gervėčių tarmė. Fonetika ir morfologija. — V., 1975, p. 4. * Vidugiris A. Iš Gervėčių tarmės semantinių dialektizmų. — Kn.: Leksikos tyrinėjimai (Lietuvių kalbotyros klausimai). V., 1972, t. 13, p. 20. 140 Iki šių dienų, sprendžiant iš daugybės gana prieštaringų praeito amžiaus pabaigos: ir mūsų amžiaus pradžios autorių duomenų, praėjo daugiau kaip šimtas metų, kai Gervėčių apylinkės atsiskyrė nuo pagrindinio lietuvių kalbos masyvo“. Tačiau lietuvių ir slavų kalbų kontaktai dabartinėje lietuvių ir baltarusių kalbų pietrytinėje paribio teritorijoje turi senas tradicijas, ir tai, be abejonės, negalėjo neatsispindėti interferenciškai čia funkcionuojančiose lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų tarmėse. Aptardami interferenciją lietuvių tarmėje, kartu iškelsime kai kuriuos šio proceso bruožus vietinės baltarusių tarmės leksikoje. Kadangi lenkų kalba vartojama Gervėčių apylinkėse retomis progomis — pokalbiuose su atvykusiais lenkais, vietinių baltarūsių ar lietuvių pašnekesiuose kaip kalbos ekspresijos priemonė bei konfesinėje sferoje — jos duomenys straipsnyje neliečiami. Nagrinėjamoji leksikos grupė pasižymi tuo, kad joje mes matome istorinės raidos rezultatus. Be to, dėl aukštesnio baltarusių kalbos statuso, palyginti su lietuvių kalba (tikriausiai ne tik lietuvių kalbos salai atsiskyrus, bet jau ir daug anksčiau), leksinė interferencija stipriau pasireiškė lietuvių kalboje negu baltarusių. Reikia pažymėti, kad pagrindinių realijų, įeinančių į nagrinėjamąją leksikos grupę, pavadinimai ir lietuvių, ir baltarusių kalbų tarmėse yra savi, pvz.: atšlaimas ~ brus. d6apviuja, nanadedpax „kiemas“; liet. daržinė ~ brus. adpsina „šieno laikomas trobesys“; liet. namai, pirkia ~ brus. xdma “gyvenamasis trobesys“; liet. pirtis ~ brus. 1d3HA „maudymosi trobesys“, „linų džiovinimo patalpa“; liet. fvora ~ brus. n10m „tvo- “ ra“. Kiekvienoje iš šių kalbų savi yra ir šių realijų pagrindinių dalių pavadinimai, pvz.: liet. abūšlėtė ~ brus. sdcaanka „krosniadangtė“; liet. ažudarinys ~ brus. 3deapadka „gyvulių aptvaras“; liet. darigtis (darigstis) ~ brus. cmpaxd „stogas“; liet. jduja (dar vartoj. trisienis) ~ brus. mpeicyénnix “vieta kluone, kur pjaustomas šienas“ (linus džiovindavo atskiruose trobesiuose — pirtyse); liet. klojimas ~ brus. mok „kluono grendymas“; liet. laitas ~ brus. cnod „krosnies padas“; liet. lapė ~ brus. sdxpymra — „durų skląsčio rūšis“; liet. lūbos ~ brus. cmaasednne „lubos“: liet. pirkia ~ brus. xdma „gyvenamojo namo kambarys“; liet. prienė ~ brus. cėni „priemenė“; liet. stūmė (var. stūmiklis) ~ brus. sdcayka „durų skląsčio rūšis“; liet. šalinė ~ brus. 3acmaponxa „Jenta ar rąstas, kuriuo atskiriama javų krovimo vieta nuo grendymo“; liet. šūlas ~ brus. cayn „rąstas, prie kurio tvirtinamos tvoros kartys“; liet. varai ~ brus. x3pdki „karčių tvora“, „išilginės tvoros kartys, prie kurių primušamos lentelės“; liet. žėmė ~ brus. amas „asla“. Kai kurie išvardytieji lietuviški pavadinimai turi slaviškus dubletus, pvz.: daržinė — adrynia®, ažudarinys — zaharadka, lūpė — zakrutka, tačiau šių dublety vartojimas yra determinuotas kalbančiųjų amžiaus (skolinius adrynia ir zakrutka dau- $ Taywac II.,, Bugyrapac A. DTHONMHTBHCTHYECKAs CHTYalHs JMTOBCKO-Genopyc-- ckoro norpaanybst ¢ kona XVIII mo mavano XX BB. — Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai. Geografija, 1983, t. 19. p. 44-50. * n minkštinimas žodyje adrynia įvyko turbūt lietuvių šnektoje kaip brus. adpsina ir liet. daržinė kontaminacija ir paskui perėjo į baltarusių šnektą (dėl šio žodžio paplitimo baltarusių k. tar-- mėse plg. „ĮlsisjrekTajiariunbi atnac Genapyckait Mosel, c. 794, ž. 236). 141 ‘giau vartoja jaunesniojo amžiaus iš mišrių šeimų žmonės) arba kitų ypatybių (pvz., -aZudarinys paprastai reiškia gyvulių aptvarą tvarte, zūharadka — lauke). Žodis cėxi baltarusių šnektoje, kartais dar be anksčiau nurodytos reikšmės, reiškia ir antrąją nekūrenamą gyvenamojo trobesio pusę, kurioje paprastai yra sandėlis. Lietuvių šnektoje ši trobesio dalis vadinama pirkdite, vns. vard. pirkdite. Baltizmų baltarusių šnektoje mūsų pasirinktoje leksikos grupėje yra nedaug: .2apyo „aruodas“, xpywna „iš akmenų sukrauta krosnis pirtyje“, xpš3ūra „stogo viršus“, ceipan „klėtis“, mapnd „vieta daržinėje, kur kraunamas šienas“, „sukrautas daržinėje šienas“ (visi šie žodžiai tomis pačiomis reikšmėmis vartojami ir lietuvių šnektoje, plg.: ariodas, krosnis, kriekūs, svirnas, terpūpėdis). Istorijos šaltiniuose šie skoliniai minimi nuo XV — XVI amžių, kai nagrinėjamoji teritorija, esanti et- -nografinės Lietuvos ir slavų žemių paribyje, buvo aktyvių baltų ir slavų kalbų kontaktų zona, tačiau minėti skoliniai būdingi ne tik šiai teritorijai; jie gerokai išplitę: -eapyd aptinkamas baltarusių, lenkų ir rusų kalbose; xpywnA ir kpsiika — baltarusių ir lenkų; ceipan — baltarusių, lenkų, rusų bei ukrainiečių; mapnd — baltarusių, denkų ir rusų kalbose". Naujesnių skolinių pasirinktoje leksikos grupėje nerasta dėl jau susiformavusios “šios leksikos dalies sistemos, nemažą reikšmę čia turėjo ir lietuvių bei baltarusių kalbų statusas. Galima konstatuoti, kad baltarusių šnektoje leksinės interferencijos procesas šioje leksikos grupėje yra pasibaigęs. Leksinė interferencija Gervėčių apylinkių lietuvių šnektoje yra daug įvairesnė negu baltarusių šnektoje. Diachroniniu aspektu čia galima skirti kelis slaviškos leksikos skolinimosi etapus. Visuotinai pripažinta yra žodžio tuinas „statinių tvora“ -slaviška kilmė. Šis skolinys iš slavų kalbų nagrinėjamoje leksikos grupėje yra seniausias. Skiriant tolesnius skolinimosi etapus, mūsų nuomone, tikslinga yra išsiaiškinti šių skolinių paplitimą kitose lietuvių kalbos tarmėse. Labiausiai paplitę lietuvių kalbos tarmėse yra šie slavizmai, būdingi ir Gervėčių apylinkių lietuvių šnektai: „fundūmentas „pamatas“ (paplitimą žr.: LKA, p. 35), gonkos „priebutis“ (LKA, p. 39), kriūkas (krūkas) „kablys, ant kurio pakabinamos durys“ (LKA, p. 56), pėčius „duonkepė krosnis“ (LKA, p. 42) ir dariniai: pečiūkas „krosnis apšildymui“ (LKA, p. 42), pečdangtė „krosniadangtė“ (LKA, p. 44, žemėlapis 8); taip pat skoliniai "„pddmurkas (padmurkas, padmūrkas) „pamatas“ (LKA, p. 36), sklepenia „krosnies dangus (gomurys)“ (LKA, p. 43), štankičtas „tvoros rūšis“ (LKA, p. 60), zoviėsai „durų vyriai“ (LKA, p. 56). Šie skoliniai vienur mažiau, kitur daugiau paplitę visoje Lietuvos teritorijoje, todėl galima manyti juos patekus į lietuvių kalbą anksčiau nei 'kitus. Kitos nagrinėjamosios leksikos grupės arealas — rytinė, pietrytinė, pietinė aukštaičių tarmių dalys ir lietuvių kalbos salos BTSR®. Šiose vietose randami tokie 7 Jlaywiore IO. A. Cnosaps Gajiru3MoB B CJIaBABCKHX s35IKAX, — JI,, 1982, c. 27, 46, 22, 33. 8 Gervėčių apylinkėse (lietuvių ir baltarusių šnektoje) šis žodis turi dar vieną reikšmę — „skliautų formos klėties lubos“. 9 Su lietuviškos salos Punksko (LLR) leksika šiai grupei bendras tik vienas pavadinimas — žėmė „asla“. 142 pavadinimai: adrynia (ir var.) „šieno laikomas trobesys“ (LKA, p. 57), dzedzifičius (ir var.) „didelis kiemas“, „dvaro kiemas“ (LKA, p. 45), pavėlas (ir var.) „skliautų formos klėties lubos“ (LKA, p. 49), padlogas (padloga) (ir var.) „grindys“ (LKA, p. 37), palai (ir var.) „plautas“ (LKA, p. 59), pripečkas (ir var.) „krosnies priežda“ (LKA, p. 44. žemėlapis 7), staliavonia (ir var.) „lubų rūšis“ (LKA, p. 36), zėsauka (ir var.) „durų skląstis“ (LKA, p. 41). Nedidelė Gervėčių apylinkių lietuvių šnektoje aptinkamų slavizmų dalis paplitusi tik siaurame lietuvių — baltarusių kalbų paribio ruože ir lietuviškose Baltarusijos TSR salose; pvz.: kūrnykas (ir var.) „vištidė“ (LKA, p. 52); mėkinyčia (ir var.) „peludė“ (LKA, p. 54, žemėlapis 15), padnebenia (ir var.) „krosnies dangus (gomurys)“ (LKA, p. 43), padmurduka (ir var.) „pamatas“ (LKA, p. 35), pečka (ir var.) „krosnies židinys“ (LKA, p. 44); zascénkas (ir var.) „mažas kaimelis“ (LKA, p. 46). Tik Gervėčių apylinkėse aptinkamas žodis padvėlas (pavėlas) „skliautų formos klėties lubos“ (LKA, p. 49), tačiau tai gali būti atsitiktinis pavartojimas, kadangi kalboje šio žodžio neteko girdėti. Naujausiais skoliniais iš slavų kalbų gervėtiškių lietuvių šnektoje laikytini pavadinimai realijų, susijusių su kolūkiniu gyvenimu, pvz.: kaniušna „kolūkio arklidė“ (apie šio žodžio variantų paplitimą žr.: LKA, p. 51), kardunykas „kolūkio karvidė“, kuriūtnykas „kolūkio vištidė“ (ir var., paplitimą žr. LKA, p. 52), sušilka „kolūkio grūdų džiovinimo patalpos“, svindrnykas „kolūkio kiaulidė“ (paplitimą žr.: LKA, p. 52), valdunykas „kolūkio jaučių tvartas“ (paplitimą žr. LKA, p. 50). Skirtingai nuo senesnių slaviškų skolinių, patekusių į lietuvių kalbą daugiausia iš lenkų per baltarusių kalbą ar tiesiog iš šių kalbų, pastarieji skoliniai į lietuvių kalbą atėjo per baltarusių kalbą iš rusų kalbos (ar tiesiog iš rusų kalbos), Šie žodžiai gervėtiškių lietuvių suvokiami kaip barbarizmai, t. y. svetimi jų kalbai, ir todėl pokalbiuose su atvykusiais lietuviais, šnekančiais bendrine kalba, keičia, jų požiūriu, „neutralesniu“ žodžiu, pvz., férma. Kasdieninėje kalboje šie žodžiai neturi dubletų. Skolinantis jie buvo tik nežymiai priderinti prie lietuvių kalbos fonetinės ir morfologinės sistemos, pvz., sušilka —kietas š tariamas minkštai Girių, Knystūškių kaimuose, kur priebalsiai nekietinami. Šie žodžiai Gervėčių apylinkių lietuvių šnektoje rodo tokią salos tarminės raidos stadiją, kai, neturėdama vidinių resursų savo žodynui papildyti savais žodžiais ar dariniais, šnekta pasisavina svetimos kalbos žodžius. Šį reiškinį turbūt galima paaiškinti tuo, kad dėl didelio staiga atsiradusių naujų objektų srauto paprasčiau buvo tiesiog perimti jų pavadinimus iš tos kalbos, kuri jau turėjo juos, t. y. iš baltarusių kalbos. Tai rodo vis didėjančią lietuvių kalbos asimiliaciją saloje, nors pagrindinis jos leksikos fondas išlieka savas. Tad galima daryti išvadą, kad leksinės interferencijos raidoje į lietuvių kalbą Gervėčių apylinkėse pateko žymiai daugiau slavizmų negu į baltarusių kalbą lituanizmų. Ir vienu, ir kitu atveju mes matome jau pasibaigusios lietuvių ir baltarusių kalbų leksinės tarpusavio sąveikos rezultatus; šio proceso metu tarp šių kalbų įsigalėjo tam tikros „atitikmenų taisyklės“, t. y. susiformavo savotiškas „lietuvių — baltarusių kal143 by žodynas“, žinomas visiems dvikalbiams tarmės atstovams, Šis procesas vyko keliais etapais — tai matyti iš nagrinėjamosios leksikos grupės žodžių paplitimo lietuvių kalbos tarmėse. Leksinė interferencija Gervėčių apylinkių lietuvių kalbos šnektoje buvo šio proceso, vykusio kitose tarmėse, tęsinys. K MPOBJIEME ONHCAHHS JIEKCHYECKOR HHTEP®EPEHUHWH B OCTPOBHOM TOBOPE (Ha Marepmaje JiekcHKH OKpecTHocTex A. P'epBar) Pe310Me B xccjieggyeMoti rpyrnie JIekcHKH, (GYHKUHOHHpYIoLei B OKpecTHOCTHAxX 1. T'epBsT (B Hee BXOIAT HA3BAHHA XHJILIX H IIOJICOGHBIX CEJIbCKOXO3HŪCTBEHHLIX TOCTPOEK, rie€um, 3a00pa H UX uacTelt), HAOJIIOJIAIOTCA DpE3YJI5TATLI JIEKCHYECKOH HHTEp(depeHIKH B HCTOpHYeCKOH IOCJIeJIOBATEJILHOCTH, ODranbi 32HMCTBOBAHHA CJIABAHCKONH JIEKCHKH B JIKTOBCKOM S3bIKE BEINIejIAIOTCH C YyJeTOM ee pacnpocTpaHeHHA5 B APYTHX JIKTOBCKHX roBopax. OGo3nadaroTCSA TaKHE apeasbi JIEKCHKH J[aHHOH TDYIIMILI, OYHKUKOHHDYIONnIEN B OKpecTHOCTHX 1. I'epBaT: a) Oojree win MeHee IOCJIe/[OBA TEJIbHO Ha BCeit TeppHTOpHH JIMTBEI (Takue 3AHMCTBOBAHHS, KAK Hamp.: funddmentas „dynnaMeRT“, gonkos .Bepanma“, pėčius „meu“ u ap.); 6) BocrouHAS, IOTO-BOCTO4HASI H IOXHasi 4aCTH AYKIIITaiTCKHX roBopos (adrynid „mnoMenieHne JŲIS XpaHeHns CeHa“, padloėgas „moj“, staliavonia „Buzz moTOJIKA“ H JID.); B) TEPPHTOPHS JIHTOBCKO-OeJIOpyCCKOTO MOrpaHH4bsi H JIHTOBCKOA3BIYHBIC OCTpoBa B Benopyccuu (kūrnykas „Kyparnur“, mėkinyčia ,,MecTO B TYMHe IUIS CCbhINAHHS MAKHHLI“, padmurduka „dynunaMeKHT CTpoeHHs4“ HU HIp.). CaMbiMH HOBbIMH 3AaHMCTBOBAHHAMH H3 CJIABAHCKHX S3BIKOB SBJISIOTCA HA3BaHMS peaJiui, CBA3aHHLIX C KOJIXO3HOH KH3HLIO (B JAaHHOH rpymme TaKH€e Ha3BaAHHS, Kak: kardunykas „KOJIXO3HbIN KOpoBHHK“, sušilka „rmnoMenteHHe UIs CYIIKH 3epHa“ M JIp.). JaHMCTBOBAHHA B CJIABAHCKHX S3bIKAX H3 JIHTOBCKOTO B JAHHOM TDpynIIe JIEKCHKH BecbMa HEMHOTOYHCIICHHB! H YIOMHHAIOTCSH B ItAMATHHKAX ImCbMeHHOcTH ¢ XV — XVI BB. Hemanyio pojib B TAKOM HEpaBHOMepHOM Te4eHHH IpoOnecca JIeKCHYeCKOH HHTepdepeHAH B JIATOBCKOM H CJIABAHCKHX S3bIKaX CbITpaJI CTaTyC 3THX 53BIKOB Ha HCCIIeIyeMOH TeppHTOPHH. Jlexcnueckas WHTepdepeHIHs B IHTOBCKOM roBOpe OKpecTHOCTeM JĮ. I'epBAT B AaHHOM rpymIe JIEKCHKH HbIHE MPEACTAeT Mepel] HAMH Kak 3aBepIIMBIIMICSH MPOLECC, KOTOPbIH IIpOHCXOJMJI Ha Oonee IIMPOKON TEPPHTOPHH JIATOBCKHX TI'OBODOB.