Dėl leksinės interferencijos kalbos saloje (remiantis Gervėčių apylinkių leksika)

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) ANA ROMANČIUK DĖL LEKSINĖS INTERFERENCIJOS KALBOS SALOJE (remiantis Gervėčių apylinkių leksika) Leksikos sistema — labiausiai kintanti kalbos dalis ir dėl gebėjimo gyvai reaguoti į ekstralingvistinius dalykus, pasak Vainraicho, yra labiausiai skoliniams palanki sritis1. Ypatingą susidomėjimą kelia interferencijos tyrinėjimai kalbų salose. Jie teikia galimybę tam tikru mastu nustatyti: a) šių kalbų sistemų tarpusavio sąveikos istoriją; čia nemažą reikšmę turi sąveikaujančių kalbų funkcijų nustatymas įvairiuose etapuose (toks kalbos reiškinių aptarimas galimas tyrinėjant jas diachroniškai); b) dabartinę salos kalbos asimiliacijos stadiją, kontaktuojančių kalbų socialinį statusą (tyrinėjant sinchroniškai) ir c) šių kalbų tolesnio funkcionavimo perspektyvas. Šiame straipsnyje bandoma paanalizuoti lietuvių kalbos salos — Gervėčių apylinkių — leksinę interferenciją, remiantis vienos teminės grupės leksika — gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų bei jų dalių, krosnies, tvorų pavadinimais lietuvių ir baltarusių kalbose. Straipsniui medžiaga buvo imta: lietuvių kalbos duomenys — iš „Lietuvių kalbos atlaso“ I dalies („Leksika“). — V., 1977 (toliau LKA) ir LTSR MA LKLI dialektologijos medžiagos fondų, baltarusių kalbos — iš šios kalbos dialektologijos šaltinių: «Дыялекталагічны атлас беларускай мовы», Мінск, 1963 ir «Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча» 1—4 томų, Мінск, 1979—1984. Be to, papildomai abiejų šių kalbų duomenys buvo renkami Gervėčių apylinkėse. Gervėčių tarmės lietuviškoji leksika savo kalbos turtingumu ir archaiškumu seniai domina lietuvių lingvistus2. Prof. J. Balčikonis ne kartą lankėsi Gervėčių apylinkėse — apie tai su dėkingumu prisimena monografijos apie Gervėčių tarmę autorė J. Kardelytė3. Dėl ilgalaikės aplinkinių slavų kalbų apsupties Gervėčių tar-mėje „tartum užsikonservavo nemaža archaiškų morfologijos, sintaksės, leksikos ypatybių, tačiau, antra vertus, dėl specifinių izoliacijos sąlygų ir glaudžių kontaktų su slavų kalbomis čia pradėjo formuotis daug naujų morfologinių, ypač darybinių formų (...), rastis naujų sintaksinių konstrukcijų ir ypač įvairių leksikos naujovių — savų žodžių, skolinių, vertinių, senųjų žodžių reikšmės pakitimų“4. 1 Вайнрайх У. Языковые контакты. — М., 1979, с. 95. 2 Žr. Lipskienė J. Gervėčių tarmės frazeologizmai. — Kn.: Leksikos tyrinėjimai (Lietuvių kalbotyros klausimai). V., 1972, t. 13, p. 111—141; Vidugiris A. Iš Gervėčių tarmės semantinių dialektizmų. Ten pat, p. 19—29; Vidugiris A. Gervėčių tarmės leksiniai dialektizmai. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1974, t. 1(46), p. 117—125. 3 Kardelytė J. Gervėčių tarmė. Fonetika ir morfologija. — V., 1975, p. 4. 4 Vidugiris A. Iš Gervėčių tarmės semantinių dialektizmų. — Kn.: Leksikos tyrinėjimai (Lietuvių kalbotyros klausimai). V., 1972, t. 13, p. 20. 140 Iki šių dienų, sprendžiant iš daugybės gana prieštaringų praeito amžiaus pabaigos ir mūsų amžiaus pradžios autorių duomenų, praėjo daugiau kaip šimtas metų, kai Gervėčių apylinkės atsiskyrė nuo pagrindinio lietuvių kalbos masyvo5. Tačiau lietuvių ir slavų kalbų kontaktai dabartinėje lietuvių ir baltarusių kalbų pietrytinėje paribio teritorijoje turi senas tradicijas, ir tai, be abejonės, negalėjo neatsispindėti interferenciškai čia funkcionuojančiose lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų tarmėse. Aptardami interferenciją lietuvių tarmėje, kartu iškelsime kai kuriuos šio proceso bruožus vietinės baltarusių tarmės leksikoje. Kadangi lenkų kalba vartojama Gervėčių apylinkėse retomis progomis – pokalbiuose su atvykusiais lenkais, vietinių baltarusių ar lietuvių pašnekesiuose kaip kalbos ekspresijos priemonė bei konfesinėje sferoje – jos duomenys straipsnyje neliečiami. Nagrinėjamoji leksikos grupė pasižymi tuo, kad joje mes matome istorinės raidos rezultatus. Be to, dėl aukštesnio baltarusių kalbos statuso, palyginti su lietuvių kalba (tikriausiai ne tik lietuvių kalbos salai atsiskyrus, bet jau ir daug anksčiau), leksinė interferencija stipriau pasireiškė lietuvių kalboje negu baltarusių. Reikia pažymėti, kad pagrindinių realijų, įeinančių į nagrinėjamąją leksikos grupę, pavadinimai ir lietuvių, ir baltarusių kalbų tarmėse yra savi, pvz.: ašlàmas ~ brus. дёгрына, панадёбрак „kiemas“; liet. daržinė ~ brus. адрына „šieno laikomas trobesys“; liet. namai, pirkia ~ brus. xáma “gyvenamasis trobesys“; liet. pirtis ~ brus. лазня „maudymosi trobesys“, „linų džiovinimo patalpa“; liet. tvorà ~ brus. плот „tvora“. Kiekvienoje iš šių kalbų savi yra ir šių realijų pagrindinių dalių pavadinimai, pvz.: liet. abūslėte ~ brus. засланка „krosniadangtė“; liet. ažudarinys ~ brus. задародка „gyvulių aptvaras“; liet. dangtis (daŋgstis) ~ brus. стpaхá „stogas“; liet. jāuja (dar vartoj. trisienis) ~ brus. трысуче́нник “vieta kluone, kur pjaustomas šienas“ (linus džiovindavo atskiruose trobesiuose – pirtyse); liet. klojimas ~ brus. ток „kluono grendymas“; liet. laītas ~ brus. спад „krosnies padas“; liet. lāpė ~ brus. закрутка — „durų skląsčio rūšis“; liet. lūbos ~ brus. сталяганне „lubos“; liet. pirkia ~ brus. xáma „gyvenamojo namo kambarys“; liet. prienė ~ brus. се́ні „priemenė“; liet. stūmė (var. stūmiklis) ~ brus. засаўка „durų skląsčio rūšis“; liet. šalinė ~ brus. засапоро̄нка „lenta ar rąstas, kuriuo atskiriama javų krovimo vieta nuo grendymo“; liet. šūlas ~ brus. слуп „rąstas, prie kurio tvirtinamos tvoros kartys“; liet. varai ~ brus. жэрдкі „karčių tvora“, „išilginės tvoros kartys, prie kurių primušamos lentelės“; liet. žemė ~ brus. зямля „asla“. Kai kurie išvardytieji lietuviški pavadinimai turi slaviškus dubletus, pvz.: daržinė – adrynià6, ažudarinys – záharadka, lāpė – zákrutka, tačiau šių dubletų vartojimas yra determinuotas kalbančiųjų amžiaus (skolinius adrynià ir zákrutka dau- 5 Гаучас П., Видугирис А. Этнолингвистическая ситуация литовско-белорусского пограничья с конца XVIII по начало XX вв. – Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai. Geografija, 1983, t. 19. p. 44–50. 6 n minkštinimas žodyje adrynià įvyko turbūt lietuvių šnektoje kaip brus. адрына ir liet. daržinė kontaminacija ir paskui perėjo į baltarusių šnektą (dėl šio žodžio paplitimo baltarusių k. tarmėse plg. „Дыялекталагічны атлас беларускай мовы“, с. 794, ž. 236). 141 giau vartoja jaunesniojo amžiaus iš mišrių šeimų žmonės) arba kitų ypatybių (pvz., -ażudarinys paprastai reiškia gyvulių aptvarą tvarte, žāharadka — lauke). Žodis cėhi baltarusių šnektoje, kartais dar be anksčiau nurodytos reikšmės, reiškia ir antrąją nekūrenamą gyvenamojo trobesio pusę, kurioje paprastai yra sandėlis. Lietuvių šnektoje ši trobesio dalis vadinama pirkāite, vns. vard. pirkāitė. Baltizmų baltarusių šnektoje mūsų pasirinktoje leksikos grupėje yra nedaug: апыд „aruodas“, круння „iš akmenų sukrauta krosnis pirtyje“, крэйка „stogo viršus“, свіран „klėtis“, марна „vieta daržinėje, kur kraunamas šienas“, „sukrautas daržinėje šienas“ (visi šie žodžiai tomis pačiomis reikšmėmis vartojami ir lietuvių šnektoje, plg.: aruodas, krósnis, kriekùs, svìrnas, terpùpėdis). Istorijos šaltiniuose šie skoliniai minimi nuo XV—XVI amžių, kai nagrinėjamoji teritorija, esanti etnografinės Lietuvos ir slavų žemių paribyje, buvo aktyvių baltų ir slavų kalbų kontaktų zona, tačiau minėti skoliniai būdingi ne tik šiai teritorijai; jie gerokai išplitę: апыд aptinkamas baltarusių, lenkų ir rusų kalbose; круння ir крэйка — baltarusių ir lenkų; свіран — baltarusių, lenkų, rusų bei ukrainiečių; марна — baltarusių, lenkų ir rusų kalbose7. Naujesnių skolinių pasirinktoje leksikos grupėje nerasta dėl jau susiformavusios šios leksikos dalies sistemos, nemažą reikšmę čia turėjo ir lietuvių bei baltarusių kalbų statusas. Galima konstatuoti, kad baltarusių šnektoje leksinės interferencijos procesas šioje leksikos grupėje yra pasibaigęs. Leksinė interferencija Gervėčių apylinkių lietuvių šnektoje yra daug įvairesnė negu baltarusių šnektoje. Diachroniniu aspektu čia galima skirti kelis slaviškos leksikos skolinimosi etapus. Visuotinai pripažinta yra žodžio tūlnas „statinių tvora“ slaviška kilmė. Šis skolinys iš slavų kalbų nagrinėjamoje leksikos grupėje yra seniausias. Skiriant tolesnius skolinimosi etapus, mūsų nuomone, tikslinga yra išsiaiškinti šių skolinių paplitimą kitose lietuvių kalbos tarmėse. Labiausiai paplitę lietuvių kalbos tarmėse yra šie slavizmai, būdingi ir Gervėčių apylinkių lietuvių šnektai: fundāmentas „pamatas“ (paplitimą žr.: LKA, p. 35), gōnkos „priebūtis“ (LKA, p. 39), kriùkas (krūkas) „kablys, ant kurio pakabinamos durys“ (LKA, p. 56), pėčius „duonkepė krosnis“ (LKA, p. 42) ir dariniai: pėčiùkas „krosnis apšildymui“ (LKA, p. 42), pėcdangtė „krosniadangtė“ (LKA, p. 44, žemėlapis 8); taip pat skoliniai pōdmurkas (pādmurkas, padmùrkas) „pamatas“ (LKA, p. 36), sklepėnia „krosnies dangus (gomurys)“ (LKA, p. 43)8, štankietas „tvoros rūšis“ (LKA, p. 60), zoviėšai „durų vyrai“ (LKA, p. 56). Šie skoliniai vienur mažiau, kitur daugiau paplitę visoje Lietuvos teritorijoje, todėl galima manyti juos patekus į lietuvių kalbą anksčiau nei kitus. Kitos nagrinėjamosios leksikos grupės arealas — rytinė, pietrytinė, pietinė aukštaičių tarmių dalys ir lietuvių kalbos salos BTSR9. Šiose vietose randami tokie 7 Лаучюте Ю. А. Словарь балтизмов в славянских языках. — Л., 1982, с. 27, 46, 22, 33. 8 Gervėčių apylinkėse (lietuvių ir baltarusių šnektoje) šis žodis turi dar vieną reikšmę — „skliautų formos klėties lubos“. 9 Su lietuviškos salos Punksko (LLR) leksika šiai grupei bendras tik vienas pavadinimas — žėmė „asla“. 142 pavadinimai: adrynìa (ir var.) „šieno laikomas trobesys“ (LKA, p. 57), dzedziñčius (ir var.) „didelis kiemas“, „dvaro kiemas“ (LKA, p. 45), pavõlas (ir var.) „skliautų formos klėties lubos“ (LKA, p. 49), padlõgas (padlogà) (ir var.) „grindys“ (LKA, p. 37), pãlai (ir var.) „plautas“ (LKA, p. 59), pripėckas (ir var.) „krosnies priešda“ (LKA, p. 44. žemėlapis 7), staliavõnia (ir var.) „lubų rūšis“ (LKA, p. 36), žõsauka (ir var.) „durų sklastis“ (LKA, p. 41). Nedidelė Gervėčių apylinkių lietuvių šnektoje aptinkamų slavizmų dalis paplitusi tik siaurame lietuvių–baltarusių kalbų paribio ruože ir lietuviškose Baltarusijos TSR salose; pvz.: kūmykas (ir var.) „vištidė“ (LKA, p. 52); mėkinyčia (ir var.) „peludė“ (LKA, p. 54, žemėlapis 15), padnebenìd (ir var.) „krosnies dangus (gomurys)“ (LKA, p. 43), padmurõuka (ir var.) „pamatas“ (LKA, p. 35), pečkà (ir var.) „krosnies židinys“ (LKA, p. 44); zascėnkas (ir var.) „mažas kaimelis“ (LKA, p. 46). Tik Gervėčių apylinkėse aptinkamas žodis pavõlas (pavõlas) „skliautų formos klėties lubos“ (LKA, p. 49), tačiau tai gali būti atsitiktinis pavartojimas, kadangi kalboje šio žodžio neteko girdėti. Naujausiais skoliniais iš slavų kalbų gervėtiškių lietuvių šnektoje laikytini pavadinimai realijų, susijusių su kolūkiniu gyvenimu, pvz.: kaniùšna „kolūkio arklidė“ (apie šio žodžio variantų paplitimą žr.: LKA, p. 51), karõuny kas „kolūkio karvidė“, kuriàtnykas „kolūkio vištidė“ (ir var., paplitimą žr. LKA, p. 52), sušìlka „kolūkio grūdų džiovinimo patalpos“, svinàrnykas „kolūkio kiaulidė“ (paplitimą žr.: LKA, p. 52), valõuny kas „kolūkio jaučių tvartas“ (paplitimą žr. LKA, p. 50). Skirtingai nuo senesnių slaviškų skolinių, patekusių į lietuvių kalbą daugiausia iš lenkų per baltarusių kalbą ar tiesiog iš šių kalbų, pastarieji skoliniai į lietuvių kalbą atėjo per baltarusių kalbą iš rusų kalbos (ar tiesiog iš rusų kalbos). Šie žodžiai gervėtiškių lietuvių suvokiami kaip barbarizmai, t. y. svetimi jų kalbai, ir todėl pokalbiuose su atvykusiais lietuviais, šnekančiais bendrine kalba, keičia, jų požiūriu, „neutralesniu“ žodžiu, pvz., fėrma. Kasdieninėje kalboje šie žodžiai neturi dubletų. Skolinantis jie buvo tik nežymiai priderinti prie lietuvių kalbos fonetinės ir morfologinės sistemos, pvz., sušìlka—kietas š tariamas minkštai Girių, Knystuškių kaimuose, kur priebalsiai neketinami. Šie žodžiai Gervėčių apylinkių lietuvių šnektoje rodo tokią salos tarminės raidos stadiją, kai, neturėdama vidinių resursų savo žodynui papildyti savais žodžiais ar dariniais, šnekta pasisavina svetimos kalbos žodžius. Šį reiškinį turbūt galima paaiškinti tuo, kad dėl didelio staiga atsiradusių naujų objektų srauto paprasčiau buvo tiesiog perimti jų pavadinimus iš tos kalbos, kuri jau turėjo juos, t. y. iš baltarusių kalbos. Tai rodo vis didėjančią lietuvių kalbos asimiliaciją saloje, nors pagrindinis jos leksikos fondas išlieka savas. Tad galima daryti išvadą, kad leksinės interferencijos raidoje į lietuvių kalbą Gervėčių apylinkėse pateko žymiai daugiau slavizmų negu į baltarusių kalbą lituanizmų. Ir vienu, ir kitu atveju mes matome jau pasibaigusios lietuvių ir baltarusių kalbų leksinės tarpusavio sąveikos rezultatus; šio proceso metu tarp šių kalbų įsigalėjo tam tikros „atitikmenų taisyklės“, t. y. susiformavo savotiškas „lietuvių–baltarusių kal- 143 bų žodynas“, žinomas visiems dvikalbiams tarmės atstovams. Šis procesas vyko keliais etapais — tai matyti iš nagrinėjamosios leksikos grupės žodžių paplitimo lietuvių kalbos tarmėse. Leksinė interferencija Gervėčių apylinkių lietuvių kalbos šnektoje buvo šio proceso, vykusio kitose tarmėse, tęsinys. К ПРОБЛЕМЕ ОПИСАНИЯ ЛЕКСИЧЕСКОЙ ИНТЕРФЕРЕНЦИИ В ОСТРОВНОМ ГОВОРЕ (на материале лексики окрестностей д. Герсят) Резюме В исследуемой группе лексики, функционирующей в окрестностях д. Герсят (в нее входят названия жилых и подсобных сельскохозяйственных построек, печи, забора и их частей), наблюдаются результаты лексической интерференции в исторической последовательности. Этапы заимствования славянской лексики в литовском языке выделяются с учетом ее распространения в других литовских говорах. Обозначаются такие ареалы лексики данной группы, функционирующей в окрестностях д. Герсят: а) более или менее последовательного на всей территории Литвы (такие заимствования, как напр.: fundamentas „фундамент“, gõnkos „веранда“, pėčius „печь“ и др.); б) восточная, юго-восточная и южная части аукштайтских говоров (adrynia „помещение для хранения сена“, padlõgas „пол“, staliavonìa „вид потолка“ и др.); в) территория литовско-белорусского пограничья и литовскоязычные острова в Белоруссии (kùrnykas „курятник“, mėkinyčia „место в гумне для ссыпания мякины“, padmūroka „фундамент строения“ и др.). Самыми новыми заимствованиями из славянских языков являются названия реалий, связанных с колхозной жизнью (в данной группе такие названия, как: karõunẏkas „колхозный коровник“, sušìlka „помещение для сушки зерна“ и др.). Заимствования в славянских языках из литовского в данной группе лексики весьма немногочисленны и упоминаются в памятниках письменности с XV—XVI вв. Немалую роль в таком неравномерном течении процесса лексической интерференции в литовском и славянских языках сыграл статус этих языков на исследуемой территории. Лексическая интерференция в литовском говоре окрестностей д. Герсят в данной группе лексики ныне предстает перед нами как завершившийся процесс, который происходил на более широкой территории литовских говоров.