XVIII a. pabaigos pravardinės kilmės pavardžių daryba

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) MEILUTĖ RAMONIENĖ XVIII A. PABAIGOS PRAVARDINĖS KILMĖS PAVARDŽIŲ DARYBA Struktūriniu-darybiniu aspektu pavardėmis pradėta domėtis dar visai neseniai. Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama lietuvių asmenvardžių semantikai, jų etimologijai. Pavardės — leksiškai uždara ribota kalbos ženklų sistema1. Jų darybos nagrinėjimo uždavinys — nustatyti pavardžių struktūrinius tipus, svarbiausius struktūrinius bruožus, ryšį su kitais vardyno sluoksniais ir bendriniais žodžiais, suklasifikuoti pavardes, remiantis struktūriniais-gramatiniais kriterijais. Lietuvių pavardžių daryba jau tyrinėta. XVII a. lietuvių asmenvardžius (neaišku, kiek jų jau buvo tapę pavardėmis), apžvelgdamas ir jų darybą, yra aptaręs Z. Zinkevičius2, įvairių laikotarpių asmenvardžių darybą gvildeno V. Maciejauskienė3. Svarbu ištirti skirtingų laikotarpių lietuvių pavardes darybos aspektu, nes jos per ilgą formavimosi laiką labai keitėsi, patyrė svetimų kalbų įtakos. Galutiniu lietuvių pavardžių susiformavimo ir įsigalėjimo laikotarpiu laikomas XVIII amžius4. Kaip tuo metu atrodė lietuvių pavardės? Vaizdą apie jas galima susidaryti iš Lietuvos TSR centriniame valstybiniame istorijos archyve saugomoje 1795 m. Žemaičių vyskupystės krikšto metrikų knygoje5 įrašytų daugiau kaip 48 tūkstančių asmenvardžių. Beveik 24 tūkstančiai jų — vyrų pavardės, kurių didelė dalis susidariusi iš apeliatyvų (gyvulių, žvėrių, augalų, įvairių daiktų bei reiškinių, abstrakčios reikšmės žodžių) su įvairiais darybos formantais ar be jų, sudurtos iš dviejų žodžių. Tai pravardinės kilmės pavardės, kurios dažniausiai radosi ne tiesiog iš bendrinių žodžių, o iš pravardžių, kurių lietuviai nuo seno turėjo daug, labai įvairių6 ir dabar dažnai prisikuria7. Ir kitos tautos turi nemažai tokios kilmės pavardžių, 1 Gala S. O metodzie analizy słowotwórczej antroponimów. — Rozprawy komisji języko-vej, 1977, t. 23, p. 63—77; Сталтмане В. Э. Латышская антропонимия. Фамилии. — М., 1981, с. 31—33. 2 Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika. — V., 1977, p. 227—242. 3 Maciejauskienė V. Naujosios dv ikamienės lietuvių pavardės su asmenvardiniu sandu. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1973, t. 1(42), p. 177—181; taip pat jos. Lietuvių asmenvardžių priesagų paplitimas XVII a. — Kn.: Lietuvių arealinės lingvistikos klausimai (Lietuvių kalbotyros klausimai). V., 1977, t. 18, p. 159—168. 4 Мацеяускене В. В. Формирование литовских фамилий. Канд. дис. [машинопись]. — В., 1981; Vanagas A. Mūsų vardai ir pavardės. — V., 1982, p. 56—61. 5 F 669, ap. 1, b. 9. 6 Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika. — V., 1977, p. 230—235. 7 Butkus A. Pravardės ir jų kilmė. — Mūsų kalba, 1982, Nr. 3, p. 25—28. 135 pvz., lenkai, rusai, ukrainiečiai, baltarusiai. Latvų antroponimijoje apeliatyvinės pavardės taip pat sudaro didelę dalį, tik dėl savitos latvių pavardžių atsiradimo istorijos nedaugelį jų galima laikyti pravardinės kilmės8. Kitų tautų pravardinės kilmės pavardės yra nevienodo pobūdžio, pvz., lenkai ir rusai daugiausia vartoja priesagines jų formas, baltarusiai, ukrainiečiai turi daug neišvestinių formų. Visas pravardinės kilmės pavardes pirmiausia galima suskirstyti į pirmines ir antrines. Pirminės — tai pavardėmis virtę apeliatyvai, kurie antroponimizacijos metu nėra gavę jokių formalių darybos požymių. Pirminėmis laikomos ne tik pavardės, sutampančios su paprastaisiais (pirminiais) žodžiais, bet ir su dariniais, praplėstais darybos formantais, kurie įeina į tų žodžių, o ne į pavardžių derivacijos sritį, pvz.: Bitinas, Girininkas, Rekasius (: rėkašius „verksnys“). Daugeliu atvejų tokios pavardės problemiškos ir sunku nustatyti, ar jos pirminės, ar pačios pavardės padarytos pagal apeliatyvų darybos modelį. Daugiausia yra daiktavardinių pirminių pavardžių. Jas galėtume skirti į kelias nemažas semantines grupes; pvz., pavardes: 1) atsiradusias iš gyvūnų pavadinimų (paliekama originalo rašyba): Asylas, Awel, Balandis, Bite, Briedis, Gaidis, Gaygatas, Garnis, Giarwe, Gienis, Karpis, Karwel, Kiauwna, Kiela, Kiskis, Meleta, Meszka, Prusokas, Stumbras, Szapalas, Wabatas, Wanagas, Wiezys, Wilkas, Ziogas, Zyle, Zwirblis; 2) iš augalų pavadinimų: Alksnis, Apinis, Dagis, Dobilas, Kalendra, Kandnė, Kwietis, Liepa, Lubin, Miezis, Pupa, Ruta, Szaławija, Zylwitis; 3) iš amatą, verslą, visuomeninę padėtį nusakančių žodžių: Dragunas, Girininkas, Galwonas (: galvōnas „vyresnysis, viršininkas“), Melniks, Muylinik, Murnikas, Seniunas, Szaulis, Waywada; 4) iš tautovardžių: Gudas, Koraim, Latvís, Lenkas, Rusas, Turkas, Žemaytis; 5) iš žodžių, apibūdinančių žmonių išvaizdą, elgesį, charakterio, kalbos ypatybes: Buksa (: buksà „žmogus be pirštų“), Docius (: dõčius „labai dosnus žmogus“), Gawien (: gavėnas „juodas, apsileidęs žmogus“), Gikar (: gỹkaras „laibas, aukštas žmogus“), Kleywa (: klėiva „kas kleivomis kojomis, klīšis, kereplà“), Klumbis (: klumbis „šlubis“), Kudzma (: kudžmà „neužauga“), Lemezis (: lėmežis „negūvus, ištįžęs žmogus, liurbis“), Lepkis (: lėpkis „vėpla, žioplys“), Mykis (: mikis „mikčius“) Pluszkis; 6) iš įvairių kitų konkrečios bei abstrakčios reikšmės daiktavardžių: Auszra, Boksz tas, Burna, Dawatka, Duda, Giedra, Gierbybe, Gincezas, Gira, Grdmas, Kablis, Kakta, Kamina s, Kaulas, Kipszas, Kurpalis, Ładas, Łaszas, Molis, Piktis, Plunksna, Ragayszis, Rojus, Skiedra, Sweykata, Szaltis, Szylkas, Tuzynas, Wiesulas, Žiedas, Žiup šnis. Pirminės būdvardinės pavardės — sud daiktavardėje būdvardžiai. Jų tėra vos kelios: Girtas, Kitras, Piktasis. Antrinės pavardės — tai įvairūs dariniai (vediniai ir dūriniai). Didelę pravardinių pavardžių dalį sudaro vediniai iš įvairių kalbos dalių. 8 Сталтмане В. Э. Латышская антропонимия. Фамилии, с. 106—107. 136 Daug iš tėvavardžių atsiradusių pavardžių turi priesagas -aitis, -onis, -ūnas, pvz., su -aitis: Bitinaitis, Gudadytis, Kalnaitis, Katwaytis, Katynaitis, Kazokaitis, Krauleydytis, Kreywaytis, Pisoraytis, Piworaytis, Preykszaytis, Purwaytis, Ragayszaytis, Uzkuraytis, Wanagaytis, Žemdaytytis; su -onis: Daylidonis, Kaukonis, Žydonis, Žwalonis; su -ūnas: Kaylunas, Kaktunas, Krauciunas, Meylunas, Meszkunas, Strelcziunas, Tylunas. XVIII a. dokumentuose pavardės rašomos labai sulenkintos. Pagrindinis lenkinimo būdas — lenkiškų priesagų pridėjimas prie lietuviškų pavardžių arba lietuviškų priesagų keitimas lenkiškomis. Nemažai ir pravardinės kilmės pavardžių turi slaviškas priesagas. Daugiausia tokių pavardžių yra su jau ir ankstesniais amžiais populiariomis slavų kilmės priesagomis -ovič ir -evič, pvz.: Auksutowicz, Barzdowicz, Dobilowicz, Drasutowicz, Gielzynowicz, Kaktowicz, Kubitowicz, Melnikowicz, Raudonowicz, Stumbrowicz, S zu dowicz, Tilwikowicz, Wowerowicz, Žemdaytowicz, Žydowicz, Žuwelowicz; Ausewicz, Baublewicz, Burnewicz, Dyglewicz, Dundulewicz, Kubilewicz, Kuysewicz, Lalewicz, Meylewicz, Szawklewicz, Szerkszniewicz, Oszkiewicz, Pluszkiewicz, Wilkiewicz. Pačios populiariausios XVIII a. pabaigoje lenkų kilmės priesagos su -ski (-owski, -ewski, -duski, -inski, -ecki, -icki, -ucki). Iš seno Lenkijoje asmenvardžiai su -ski buvo daromi iš vietovardžių, bet vėliau ši priesaga tapo labai madinga ir ją Lietuvoje imtos keisti patroniminės priesagos — -ovič, -evič. Su -ski yra ir pravardinės šaknies pavardžių, pvz.: Bakanowski, Bumblowski, Burnecki, Ezerowski, Gabalewski, Grazbarzdowski, Gribowski, Gudowski, Yawłowski, Jowarowski, Kisielewski, Kupetowski, Meszkowski, Ragowski, Szerniewski, Wanagowski, Wilkowski. Gan populiarios XVIII a. pabaigoje pravardinės kilmės pavardės su -elis, -ėlis (dėl netobulos rašybos jų neįmanoma atskirti), pvz.: Auxelis, Dwarelis, Gienelis, Kunelis, Medelis, Nyksztel, Ozelis, Penelis, Ponialis, Pukielis, Szawk sztelis, Tewe lis, Uselis, Wanagielis, Warnelis, Žydelis. Tos pačios priesagos vartojamos ir mažybiniams-maloniniams apeliatyvams sudaryti, todėl beveik neįmanoma nustatyti, kurios pavardės su šiomis priesagomis yra neišvestinės, atsiradusios iš mažybinių apeliatyvų, o kurios su šiomis priesagomis padarytos iš neišvestinių asmenvardžių. Mažybines vardų formas lietuviai labai mėgsta ir gausiai jas vartoja. Lietuvių kalbos atlaso medžiaga rodo, kad mūsų tarmėse vaikų (berniukų, paauglių, jaunuolių) pavardės dažnai yra sudaromos iš tėvo pavardės su priesagomis -elis, -ėlis. XVII a. dokumentuose randama pavyzdžių, kai tas pats asmuo užrašytas nevienodai, vienąsyk asmenvardžiu su diminutyvine priesaga, o kitur jau su tėvavardine⁹. Galbūt ir iš minėtų XVIII a. pabaigos tokių pavardžių kai kuriais atvejais priesagos -elis, -ėlis galėtų būti patroniminės. Pasitaiko minėtame šaltinyje ir pavardžių su kitomis diminutyvinėmis priesagomis, pvz., su-(i)uk as: Sprindžiukas, Pakalniukas, Piecziukas; -utis: Ahutis, Kalnutis, Kraujutis, Lėkutis, Laywutis, Starkutis. Kai kurios pavardės — vediniai iš daiktavardžių — turi priesagas, vartojamas reikšti asmenų pavadinimui pagal kilmę bei priklausymą, pvz., -inis: Galinis, Griki- 9 Zinkevičius Z. Lietuvių антропонимика, p. 238. 137 nis, Gubinis, Liepinis, Meszkinis, Pilwinis, Pupinis, Raginis, Ruginis, Szilinis; -iškis: Dwaryszkis, Galiszkis, Pakalniszkis. Pavartojamos ir vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų darybos priesagos. Iš mūsų surinktų pavardžių tokios būtų daiktavardinės pavardės su priesagomis -eika, -eikis, pvz.: Burnevkis, Kiawlevkis, Kuneyko, Kuszleyko, Medeykis, Sauleyko, Sodeyko, Szyleyko, Szudeykis. Su šiomis priesagomis yra vedinių ir iš būdvardžių, pvz.: Godeykis, Jodeykis, Mažeyko, Rudeyko, Žaleykis. Panašios reikšmės priesaga -enis taip pat turi keletą vedinių iš būdvardžių, pvz.: Szaltenis, Szymenis. Pasitaiko pavardžių iš būdvardžių ir su kitomis priesagomis, pvz., -okas: Baltoks, Jodokas, Szlapokas; -ulis: Didžiulis, Dorulis, Gierulis, Mažiulis, Rupulis, Senulis, Siurmulis; -utis: Baltutys, Mazutis, Drąsutis; -užis: Piktužis, Raybužis. Veikėjų bei veiksmažodinės ypatybės turėtojų reikšmės priesagos būdingos pavardėms, atsiradusioms iš veiksmažodžių, pvz., -eika, -eikis: Bijeyko, Brazdeyko, Mileyko (: mylėti arba milenti „meilintis, gerintis“), Strypeyko (: stripinėti), Wedeykis; -lys: Bumblis, Bublys, Burblys, Kaulklis, Kwiklys (kai kurios iš jų galėtų būti ir pirminės); -ulis: Bumbulis, Puciulis (: pūcyti „valyti, šveisti“ arba „godžiai valgyti, ėsti“), Skarul is (: skārti „plėšti, spurt i, brigzti“), Srebulis. Galūnių vediniais laikome tokias išvestines pavardes, kurių derivacinė žymė eina vedinio galūnė. Šiais atvejais gana sunku, o kartais ir neįmanoma nustatyti, kurios pavardės yra galūnių vediniai, o kurios pirminės, atsiradusios iš išvestinių apeliatyvų. Galūnių vediniais iš daiktavardžių laikytume tokias pavardes su -is arba -ys (dėl rašybos netobulumo ir lenkinimo sunku jas atskirti): Dobilis, Gabalis, Karklis, Krutinis, Kuodis, Łaywis, Morkis, Nagis, Nugaris, Rakis, Rutys, Szalnis, Szarkis, Warsz kis, Woweris, Žiemis; -ius: Barzdzius, Blazdzius, Bruknius, Kulnius, Linius, Kalnius, Kaulus, Kašzius, Rublius, Szernius, Warnius; iš būdvardžių; pvz.: Lauka, Rayma (: raimas, -a „raibas“); -is arba -ys: Bayksztis, Klubis (: klūbas „raisas, šlubas“), Plok sztis, Puykis, Raudonis, Si duris, Smaylis, Smulkis, Szwelnis; -ius: Baykszczius, Balczius, Budrius, Greicius, Jawnius, Płonius; iš veiksmažodžių, pvz., -a: Auga, Bimba, Dunda, Kiurna (: kiurnėti „niurz geti“); -as: Augas, Krypas, Skubas, R aukas, Roczds (: rōčyti „malonėti, teiktis“); -is arba -ys: Dziaw gis, Gaylis, Girgzdis, Kław sis, Kiezyys (: keizotis „spardytis, žargytis“), Rayzgis, Sprog is, Szaukis; -ius: Bildzius, Ciaduszkus, Gignius (: gigny ti „sunkiai ką dirbti, vilkti, nešti“), Skirius (: skirti), Linkius, Ludzius, (: lūdz yti „prašyti“). Daryba su priešdėliais nėra būdingas lietuvių pavardžių darybos būdas. Mūsų šaltinyje užrašyta tik tokių priešdėlių vedinių: pa-: Pabarzdis, Papiewis, Padaubis; už-: Uzbalis, Uzpurwis, Uzwitkis, Užgalis, Užm izskis, Užpalis. Pavardės su priešdėliu be- Bedarbis, Berankis greičiausiai yra pirminės. Lietuviai turi nemažai sudurtinių asmenvardžių. Gerai ištirti senoviniai dvikamieniai asmenvardžiai. Kiek naujesnės yra sudurtinės pravardinės kilmės pavardės. Jų dėmenimis eina: a) daiktavardis + daiktavardis, pvz.: Gudgalis, Gudlenkis, Gumbakis, Jawtakis, Kaulakis, Kiaulakis, Laukzemys, Łaumakis, Miltakis, Ozakis, Udrakis, Warnakis, 138 Szylbioris. Kartais vienas ar net abu dėmenys yra krikštavardiniai, pvz.: Gudionis, Gudžiurgis, Jaspelkis, Jurionas, Wayciurgis; b) būdvardis + daiktavardis, pvz.: Aukšztkalnis, Baltmyszkis, Baltaragis, Didzpet(r)is, Jodakis, Jodpalis, Lignugaris, Platakis, Rudasparnis; c) skaitvardis + daiktavardis, pvz.: Dewendonis, Kiaturakis, Trijonis, Szeszplaukis; d) daiktavardis + veiksmažodis, pvz.: Gudsziepis, Žemgulis, Žemrieta. Sudurtinių pavardžių daugiausia užrašyta Žemaičiuose, Aukštaitijoje jų būta visai mažai. Čia buvo apžvelgti tik populiaresni darybos tipai, dažnesni darybos afiksų vediniai, liko nepaminėta nemažai priesagų, su kuriomis tėra užrašyta po vieną, dvi pavardės. Pravardinės kilmės pavardžių darybos apžvalga rodo, kad lietuviai XVIII a. pabaigoje turėjo daug įvairiausios darybos apeliatyvinių pavardžių. Daugiausia pirminių daiktavardinių pavardžių, priesagų ir galūnių vedinių, dūrinių, nedaug pavardžių su priešdėliais, o mažiausiai būdvardinių pirminių pavardžių. СЛОВООБРАЗОВАНИЕ ФАМИЛИЙ ПРОЗВИЩНОГО ПРОИСХОЖДЕНИЯ КОНЦА XVIII ВЕКА Резюме В данной статье с точки зрения словообразования рассматриваются литовские фамилии прозвищного происхождения конца XVIII в. Источник исследуемого материала — сводная регистрационная книга крещений 1795 г. Жемайтской епископии. На основе структурно-словообразовательного анализа антропонимов, содержащихся в этой книге, выделены определенные словообразовательные группы, которые в количественном отношении распределяются следующим образом: первичные десубстантивные фамилии, суффиксальные и флективные дериваты, сложные фамилии, префиксальные дериваты и первичные деадъективные фамилии.