XVIII a. pabaigos pravardinės kilmės pavardžių daryba

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) + MEILUTĖ RAMONIENĖ XVIII A. PABAIGOS PRAVARDINĖS KILMĖS PAVARDŽIŲ DARYBA Struktūriniu-darybiniu aspektu pavardėmis pradėta domėtis dar visai neseniai. Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama lietuvių asmenvardžių semantikai, jų eti- mologijai. Pavardės — leksiškai uždara ribota kalbos ženklų sistemal. Jų darybos nagrinė- jimo uždavinys — nustatyti pavardžių struktūrinius tipus, svarbiausius struktūri- nius bruožus, ryšį su kitais vardyno sluoksniais ir bendriniais žodžiais, suklasifikuo- ti pavardes, remiantis struktūriniais-gramatiniais kriterijais. Lietuvių pavardžių daryba jau tyrinėta. XVII a. lietuvių asmenvardžius (neaišku, kiek jų jau buvo tapę pavardėmis), apžvelgdamas ir jų darybą, yra aptaręs Z. Zin- kevičius*, įvairių laikotarpių asmenvardžių darybą gvildeno V. Maciejauskiené®. Svarbu ištirti skirtingų laikotarpių lietuvių pavardes darybos aspektu, nes jos per ilgą formavimosi laiką labai keitėsi, patyrė svetimų kalbų įtakos. Galutiniu lietuvių pavardžių susiformavimo ir įsigalėjimo laikotarpiu laikomas XVIII amžius*. Kaip tuo metu atrodė lietuvių pavardės? Vaizdą apie jas galima su- sidaryti iš Lietuvos TSR centriniame valstybiniame istorijos archyve saugomoje 1795 m. Žemaičių vyskupystės krikšto metrikų knygoje? įrašytų daugiau kaip 48 tūkstančių asmenvardžių. Beveik 24 tūkstančiai jų — vyrų pavardės, kurių didelė dalis susidariusi iš apeliatyvų (gyvulių, žvėrių, augalų, įvairių daiktų bei reiškinių, abstrakčios reikšmės žodžių) su įvairiais darybos formantais ar be jų, sudurtos iš dviejų žodžių. Tai pravardinės kilmės pavardės, kurios dažniausiai radosi ne tiesiog iš bendrinių žodžių, o iš pravardžių, kurių lietuviai nuo seno turėjo daug, labai įvai- rių* ir dabar dažnai prisikuria’. Ir kitos tautos turi nemažai tokios kilmės pavardžių, 1 Gala S. O metodzie analizy slowotworcziej antroponimėv. — Rozprawy komisji języko- vej, 1977, t. 23, p. 63—77; Crantmane B. B. Jlarsmickas auTponoBHuMus. OaMuun. — M., 1981, c. 31—33. 28 Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika. — V., 1977, p. 227—242. 3 Maciejauskienė V. Naujosios dvikamienés lietuvių pavardės su asmenvardiniu sandu. — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1973, t. 1(42), p. 177—181; taip pat jos. Lietuvių asmenvardžių priesagų paplitimas XVII a. — Kn.: Lietuvių arealinės lingvistikos klausimai (Lietuvių kalbotyros klausimai). V., 1977, t. 18, p. 159—168. 4 Manesiyckene B. B. ®opMapOBaHHE JIATOBCKHX danvunait, Kan. mic. (Manrmnormcs]. — B., 1981; Vanagas A. Mūsų vardai ir pavardės. — V., 1982, p. 56—61. 5 F 669, ap. 1, b. 69. 6 Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika. — V., 1977, p. 230—235. * Butkus A. Pravardės ir jų kilmė. — Mūsų kalba, 1982, Nr. 3, p. 25—28. pvz., lenkai, rusai, ukrainiečiai, baltarusiai. Latvių antroponimijoje apeliatyvinės pavardės taip pat sudaro didelę dalį, tik dėl savitos latvių pavardžių atsiradimo is- torijos nedaugelį jų galima laikyti pravardinės kilmés®. Kitų tautų pravardinės kilmės pavardės yra nevienodo pobūdžio, pvz., lenkai ir rusai daugiausia vartoja priesa- gines jų formas, baltarusiai, ukrainiečiai turi daug neišvestinių formų. Visas pravardinės kilmės pavardes pirmiausia galima suskirstyti į pirmines ir antrines. Pirminės — tai pavardėmis virtę apeliatyvai, kurie antroponimizacijos me- tu nėra gavę jokių formalių darybos požymių. Pirminėmis laikomos ne tik pavardės, sutampančios su paprastaisiais (pirminiais) žodžiais, bet ir su dariniais, praplėstais darybos formantais, kurie įeina į tų žodžių, o ne į pavardžių derivacijos sritį, pvz.: Bitinas, Girininkas, Rekaszius (: rėkūšius „verksnys“). Daugeliu atveju tokios pa- vardės problemiškos ir sunku nustatyti, ar jos pirminės, ar pačios pavardės padary- tos pagal apeliatyvų darybos modelį. Daugiausia yra daiktavardinių pirminių pavardžių. Jas galėtume skirti į kelias nemažas semantines grupes; pvz., pavardės: 1) atsiradusios iš gyvūnų pavadinimų (paliekama originalo rašyba): Asylas, Awel, Balandis, Bite, Briedis, Gaydis, Gaygatas, Garnis, Giarwe, Gienis, Karpis, Kar- wel, Kiauwnia, Kiela, Kiszkis, Meleta, Meszka, Prusokas, Stumbras, Szapalas, Wa- batas, Wanagas, Wiezys, Wilkas, Ziogas, Zyle, Zwirblis; 2) iš augalų pavadinimų: Alksnis, Apinis, Dagis, Dobilas, Kalendra, Kanapė, Kwietis, Liepa, Lubin, Miezis, Pupa, Ruta, Szatawija, Zylwitis; 3) iš amatą, verslą, visuomeninę padėtį nusakančių žodžių: Dragunas, Girinin- kas, Galwonas (: galvénas „vyresnysis, viršininkas“), Melniks, Muylinik, Murnikas, Seniunas, Szaulis, Waywada; 4) iš tautovardžių: Gudas, Koraim, Latvis, Lenkas, Rusas, Turkas, Žemaytis; 5) iš žodžių, apibūdinančių žmonių išvaizdą, elgesį, charakterio, kalbos ypaty- bes: Buksa (: buksa „žmogus be pirštų“), Docius (: dėčius „labai dosnus žmogus“), Gawien (: gavėnas „juodas, apsileidęs žmogus“), Gikar (: gūkaras „laibas, aukštas žmogus“), Kleywa (: kléiva „kas kleivomis kojomis, klišis, kerėpla“), Klumbis (: klumbis „šlubis“), Kudzma (: kudžma „neūžauga“), Lemezis (: lėmežis „neguvus, ištižęs žmogus, liurbis“), Lepkis (: Ičpkis „vėpla, žioplys“), Mykis (: mikis „mikčius“) Pluszkis; 6) iš įvairių kitų konkrečios bei abstrakčios reikšmės daiktavardžių: Auszra, Boksztas, Burna, Dawatka, Duda, Giedra, Gierybe, Ginczas, Gira, Gramas, Kablis, Kakta, Kaminas, Kaulas, Kipszas, Kurpalis, Eadas, Easzas, Molis, Piktis, Plunks- na, Ragayszis, Rojus, Skiedra, Sweykata, Szaltis, Szytkas, Tuzynas, Wiesulas, Žiedas, Žiupsnis. Pirminės būdvardinės pavardės — sudaiktavardėję būdvardžiai. Jų tėra vos ke- lios: Girtas, Kitras, Piktasis. Antrinės pavardės — tai įvairūs dariniai (vediniai ir dūriniai), Didelę pravardi- nių pavardžių dalį sudaro vediniai iš įvairių kalbos dalių. * Crantmane B. B. Jlarsuuckas akTponoHaMus. GOamMunan, c. 106—107. 136 Daug iš tėvavardžių atsiradusių pavardžių turi priesagas -aitis, -onis, -ūnas, pvz., su -aitis: Bitinaytis, Gudaytis, Kalnaytis, Katwaytis, Katynaytis, Kazokaytis, Krau- leydaytis, Kreywaytis, Pisoraytis, Piworaytis, Preykszaytis, Purwaytis, Ragayszaytis, Uzkuraytis, Wanagaytis, Zemaytaytis; su -onis: Daylidonis, Kaukonis, Žydonis, Žwalonis; su -ūnas: Kaylunas, Kaktunas, Krauciunas, Meylunas, Meszkunas, Strel- cziunas, Tytunas. XVIII a. dokumentuose pavardės rašomos labai sulenkintos. Pagrindinis lenki- nimo būdas — lenkiškų priesagų pridėjimas prie lietuviškų pavardžių arba lietuviš- kų priesagų keitimas lenkiškomis. Nemažai ir pravardinės kilmės pavardžių turi sla- viškas priesagas. Daugiausia tokių pavardžių yra su jau ir ankstesniais amžiais po- puliariomis slavų kilmės priesagomis -ovič ir -evič, pvz.: Auksutowicz, Barzdowicz, Dobilowicz, Drasutowicz, Gielzynowicz, Kaktowicz, Kubitowicz, Melnikowicz, Rau- donowicz, Stumbrowicz, Szudowicz, Tilwikowicz, Wowerowicz, Zemaytowicz, Zydo- wicz, Zuwelowicz; Ausewicz, Baublewicz, Burnewicz, Dyglewicz, Dundulewicz, Kubi- lewicz, Kuysewicz, Lalewicz, Meylewicz, Szawklewicz, Szerkszniewicz, Oszkiewicz, Pluszkiewicz, Wilkiewicz. Pačios populiariausios XVIII a. pabaigoje lenkų kilmės priesagos su -ski (-owski, -ewski, -auski, -inski, -ecki, -icki, -ucki). Iš seno Lenkijoje asmenvardžiai su -ski bu- vo daromi iš vietovardžių, bet vėliau ši priesaga tapo labai madinga ir ja Lietuvoje imtos keisti patroniminės priesagos — -ovič, -evič. Su -ski yra ir pravardinės šaknies pavardžių, pvz.: Bakanowski, Bumblowski, Burnecki, Ezerowski, Gabalewski, Graz- barzdowski, Gribowski, Gudowski, Yawtowski, Jowarowski, Kisielewski, Kupetowski, Meszkowski, Ragowski, Szerniewski, Wanagowski, Wilkowski. Gan populiarios XVIII a. pabaigoje pravardinės kilmės pavardės su -elis, -ėlis (dėl netobulos rašybos jų neįmanoma atskirti), pvz.: Auxelis, Dwarelis, Gienelis, Kunelis, Medelis, Nyksztel, Ozelis, Penelis, Ponialis, Pukielis, Szawksztelis, Tewe- lis, Uselis, Wanagielis, Warnelis, Žydelis. Tos pačios priesagos vartojamos ir ma- žybiniams-maloniniams apeliatyvams sudaryti, todėl beveik neįmanoma nustatyti, kurios pavardės su šiomis priesagomis yra neišvestinės, atsiradusios iš mažybinių apeliatyvų, o kurios su šiomis priesagomis padarytos iš neišvestinių asmenvardžių. Mažybines vardų formas lietuviai labai mėgsta ir gausiai jas vartoja. Lietuvių kalbos atlaso medžiaga rodo, kad mūsų tarmėse vaikų (berniukų, paauglių, jaunuolių) pa- vardės dažnai yra sudaromos iš tėvo pavardės su priesagomis -elis, -élis. XVII a. dokumentuose randama pavyzdžių, kai tas pats asmuo užrašytas nevienodai, vieną- syk asmenvardžiu su deminutyvine priesaga, o kitur jau su tévavardine®. Galbūt ir iš minėtų XVIII a. pabaigos tokių pavardžių kai kuriais atvejais priesagos -elis, -ėlis galėtų būti patroniminės. Pasitaiko minėtame šaltinyje ir pavardžių su kitomis deminutyvinėmis priesago- mis, pvz., su-(i)ukas: Sprindziukas, Pakalniukas, Piecziukas; -utis: Alutis, Kalnutiss Kraujutis, Lekutis, Laywutis, Starkutis. Kai kurios pavardės — vediniai iš daiktavardžių — turi priesagas, vartojamas reikšti asmenų pavadinimui pagal kilmę bei priklausymą, pvz., -inis: Galinis, Griki- * Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika, p. 238. 137 nis, Gubinis, Liepinis, Meszkinis, Pilwinis, Pupinis, Raginis, Ruginis, Szilinis; -iškis: Dwaryszkis, Galiszkis, Pakalniszkis. Pavartojamos ir vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų darybos priesagos. Iš mūsų surinktų pavardžių tokios būtų daiktavardinės pavardės su priesagomis -eika, -eikis, pvz.: Burneykis, Kiawleykis, Kuneyko, Kuszleyko, Medeykis, Sauley- ko, Sodeyko, Szyleyko, Szudeykis. Su šiomis priesagomis yra vedinių ir iš būdvardžių, pvz.: Godeykis, Jodeykis, Mažeyko, Rudeyko, Žaleykis. Panašios reikšmės priesaga -enis taip pat turi keletą vedinių iš būdvardžių, pvz.: Szaltenis, Szyrmenis. Pasitaiko pavardžių iš būdvardžių ir su kitomis priesagomis, pvz., -okas: Balto- ks, Jodokas, Szlapokas; -ulis: Didziulis, Dorulis, Gierulis, Mažiulis, Rupulis, Senulis, Siurmulis; -utis: Baltutys, Mazutis, Drąsutis; -užis: Piktuzis, Raybužis. Veikėjų bei veiksmažodinės ypatybės turėtojų reikšmės priesagos būdingos pa- vardėms, atsiradusioms iš veiksmažodžių, pvz., -eika, -eikis: Bijeyko, Brazdeyko, Mileyko (: mylėti arba milénti „meilintis, gerintis“), Strypeyko (: stripinéti), Wedey- kis; -lys: Bumblis, Bublys, Burblis, Kauklis, Kwiklys (kai kurios iš jų galėtų būti ir pirminės); -ulis: Bumbulis, Puciulis (: pucyti „valyti, šveisti“ arba „godžiai valgyti, ėsti“), Skarulis (: skdrti „plyšti, spurti, brigzti“), Srebulis. Galūnių vediniais laikome tokias išvestines pavardes, kurių derivacine Žyme ei- na vedinio galūnė. Šiais atvejais gana sunku, o kartais ir neįmanoma nustatyti, ku- rios pavardės yra galūnių vediniai, o kurios pirminės, atsiradusios iš išvestinių ape- liatyvų. Galūnių vediniais iš daiktavardžių laikytume tokias pavardes su -is arba -ys (dėl rašybos netobulumo ir lenkinimo sunku jas atskirti): Dobilis, Gabalis, Kar- klis, Krutinis, Kuodis, Laywis, Morkis, Nagis, Nugaris, Rqkis, Rutys, Szalnis, Szar- kis, Warszkis, Woweris, Ziemis; -ius: Barzdzius, Blauzdzius, Bruknius, Kulnius, Linius, Kalnius, Kaulus, Kauszius, Rublius, Szernius, Warnius; iš būdvardžių; pvz.: Lauka, Rayma (: rdimas, -a „raibas“); -is arba -ys: Bayksztis, Klubis (: klubas „rai- Sas, šlubas“), Ploksztis, Puykis, Raudonis, Siauris, Smaylis, Smulkis, Szwelnis; -ius: Baykszczius, Balczius, Budrius, Greicius, Jawnius, Plonius; iš veiksmažodžių, pvz., -a: Auga, Bimba, Dunda, Kiurna (: kiurnéti ,niurzgéti*); -as: Augas, Krypas, Skubas, Raukas, Roczas (: rééyti ,malonéti, teiktis“); -is arba -ys: Dziawgis, Gaylis, Girgz- dis, Klawsis, Kieyzys (: keizotis „spardytis, Zargytis*), Rayzgis, Sprogis, Szaukis; -ius: Bildzius, Ciauszkus, Gignius (: gignyti „sunkiai ką dirbti, vilkti, nešti“), Skirius (: skirti), Linkius, Ludzius, (: ludzyti „prašyti“, Daryba su prie§déliais nėra būdingas lietuvių pavardžių darybos būdas. Mūsų šaltinyje užrašyta tik tokių priešdėlių vedinių: pa-: Pabarzdis, Papiewis, Padaubis; už-: Uzbalis, Uzpurwis, Uzwitkis, Užgalis, Užmiszkis, Užpalis. Pavardės su priešdė- liu be- Bedarbis, Berankis greičiausiai yra pirminės. Lietuviai turi nemažai sudurtinių asmenvardžių. Gerai ištirti senoviniai dvika- mieniai asmenvardžiai, Kiek naujesnės yra sudurtinės pravardinės kilmės pavardės, Jų dėmenimis eina: a) daiktavardis +daiktavardis, pvz.: Gudgalis, Gudlenkis, Gumbakis, Jawtakis, Kaulakis, Kiaulakis, Laukzemys, Eaumakis, Miltakis, Ozakis, Udrakis, Warnakis, 138 Szytbaioris. Kartais vienas ar net abu dėmenys yra krikštavardiniai, pvz.: Gudionis,. Gudjurgis, Jaspelkis, Jurjonas, Wayciurgis; b) būdvardis + daiktavardis, pvz.: Aukszt-- kalnis, Baltmyszkis, Baltaragis, Didzpetris, Jodakis, Jodpalis, Lignugaris, Ptatakis,. Raudsparnis; c) skaitvardis + daiktavardis, pvz.: Dewendonis, Kiaturakis, Trijonis, Szeszplaukis; d) daiktavardis +veiksmažodis, pvz.: Gudsziepis, Žemgulis, Zemrieta.. Sudurtinių pavardžių daugiausia užrašyta Žemaičiuose, Aukštaitijoje jų būta visai mažai. Čia buvo apžvelgti tik populiaresni darybos tipai, dažnesni darybos afiksų vediniai, liko nepaminėta nemažai priesagų, su kuriomis tėra užrašyta po vieną, dvi pavardes. Pravardinės kilmės pavardžių darybos apžvalga rodo, kad lietuviai XVIII a. pa-- baigoje turėjo daug įvairiausios darybos apeliatyviniy pavardžių. Daugiausia pirmi- nių daiktavardinių pavardžių, priesagų ir galūnių vedinių, dūrinių, nedaug pavardžių su priešdėliais, o mažiausiai būdvardinių pirminių pavardžių. CJIOBOOGPA3OBAHHE ®AMHJIMA TMPO3BHILHOTO NPOHCXOXIAEHHS KOHILA XVIII BEKA Pe31oMe B jaunoji CTaThe C TOYKH 3PEHHs CJIOBOOGpa30BAHHSA pacCMATDHBAIOTCHA IJMTOBCKME daMH-- JKM NpO3BHINOHOTO npoucxoxaeHns xorna XVIII B. Merouguxr ucejiejpyeMoro MaTrepuajia — CBOJI-- Has perHCTpaLIHOHHAS KHmra kpemenmit 1795 r. XKemalitckoit ennckormu. Ha ocHoBe cTpyKTYp- HO-CJIOBOO0G6pa30BATEJILHOTO AHaJIH32 AHTDOINOHHMOB, COJIEpXAINIHXCSA B 3TOH KHHTE, BbVUIeJIERLI ONpeJIEJIEHHELIE CJIOBOOOpa3OBATEJILHbIC IPYIIBI, KOTODELIE B KOJIMY4ECTBCEHHOM OTHOIICHHH DaCImpejiejiAIOTCA CJIEeJIYIONIHM 00pa3oM: NMepBHYHbIE AecyOcTaHTHBHEIE aMHJIHxm, cyddukcanb-- Hele H (DJIEKTHBHLIC IEpHBATHI, CJIOXHLICE (AaMHJIHH, IDpeOHKCAJILHLIC IEPHBATHI H MEPBHYHBIC: JeaTbeKTHBHBIE (jAMHIJIMH.