J. Jablonskio kalbos kultūros teorija

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, X X|VI (1987)] ALDONAS PUPKIS J. JABLONSKIO KALBOS KULTŪROS TEORIJA Iškiliausia asmenybė lietuvių kalbos kultūros ir bendrinės kalbos istorijoje, taip pat visoje lietuvių kalbotyroje yra Jonas Jablonskis (1860— 1930). „Visoje literatū- Tinės kalbos raidos istorijoje Jablonskiui lygaus kalbininko nebuvo““. Istorijos ap- linkybių jam buvo lemta tapti didžiausiu ir žymiausiu dabartinės bendrinės kalbos kūrėju ir normintoju, tos kalbos sistemos kodifikuotoju ir saugotoju bei vartosenos puoselėtoju. Jablonskis puikiai suprato bendrinės kalbos esmę, paskirtį ir kūrimo specifiką, Savo epochinio veikalo — 1901 m. „Lietuviškos kalbos gramatikos“ pratarmėje jis rašė: „Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgija kokia-norint viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tiktai savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašo- moje tarmėje dėl kokios-norint priežasties yra išnykę, nebevartojami. Jei rašo- moje kalboje stinga kokio žodžio, kuris yra žinomas tiktai iš kitų tarmių, rašytojas turi vartoti tą žodį vistiek kame jį razdamas. (...) Taigi šitos gramatikos kalba bus „paprastoji suvalkiečių tarmė“, tik bus ji, kur reikiant, ir kitomis tarmėmis sustipri- nama ir suremiama‘?, Be gyvosios liaudies šnekamosios kalbos, bendrinės kalbos šaltiniai Jablonskiui dar buvo tautosaka, žymesnių lietuvių rašytojų raštai, kalbos mokslo darbai ir žo- dynai. Tačiau visuose tuose šaltiniuose didysis kalbininkas matė ir iš principo ne- priimtinų dalykų, tokių, kurie yra paremti „ant svetimųjų kalbų“ ir „teršte teršia mūsų Žmonių kalbą““*. „Gimtosios kalbos“ kalbininkų žodžiais tariant, bendrinės kalbos šaltinis apskritai imant yra lietuviškoji vartosena, paremta „ant žmonių kalbos įstatymų“. Tačiau Jablonskio toji lietuviškoji vartosena nebuvo kopijuojama eklektiškai, be kokios atrankos ir griežtesnių principų. Bene didžiausias Jablonskio viso normi- namojo darbo nuopelnas ir bus tas, kad jis mokamai suderino Rytų Prūsijos bendri- nės kalbos atmainą su aukštaičių vakariečių kauniškių tarme, tai yra aprobavo lietuvių bendrinės kalbos sistema ir ją kodifikavo savo 1901 m. gramatikoje. Savo darbuose Jablonskis, rodos, niekur nėra operaves sistemos terminu. Bet ją, tą sistemą, puikiai jautė, ją suprato panašiai kaip dabartinis kalbos mokslas*, — ! Vosylytė B. Jablonskio vaidmuo lietuvių literatūrinės kalbos istorijoje. — Kn.: Literatū- ra ir kalba, 1956, t. 1, p. 63. * Jablonskis J. Rinktiniai raštai (toliau RR)/Sud. J. Palionis. — V., 1957, t. 1, p. 60. 3 Jablonskis J. RR, t. 1, p. 60. 4 Galima sutikti su A. Piročkinu (Prie bendrinės kalbos ištakų. — V., 1977, p. 100), teigian- čiu, kad Jablonskis kalbos sistemą įvardijo terminu „kalbos dvasia“. 128 tai rodytų nemaža pavyzdžių. Antai fonetikos srit skiriamąją kalbos elementų funkciją. Priėmus vak vo būtina išlaikyti ilgųjų balsių iš, y, o, ė, uo, ie kokybę nepriklausomai nuo pozicijos. Pažymėjęs, kad rytiečių odelė ir uodelis, vietelė ir vėtyklė žodžio pradžioje ,,labai daž- nai girdi vienodus garsus“, toliau Jablonskis rašo: „Norint prisitaikinti prie rašomo- sios kalbos įstatymų, jiems reikėtų žinoti, kaip skamba rašomiejei skiemens tuo-kart, kad ant jų krinta žodžio kirtis“. Dėl tos priežasties jis reikalavo rašyboje skirtin- gai Žymėti ilguosius ir trumpuosius balsius, paisyti vakarietiškųjų priebalsių sandūros įstatymų ir t.t. Pridurtina, kad jis puikiai suvokė ir bendrinės kalbos kirčio ir priegaidės skiriamąją funkciją“. Sistemos pojūtis labai stiprus ypač kirčiavimo, žodžių ir jų formų darybos svars- tymuose ir taisymuose. Nesutikdamas teikti bendrinei kalbai kirčiuoti pagunda 2, Jablonskis rašė: „Aukštaičių va k alruos tėra sakoma čia pagunda, -dos. Jei M. Dauk- šašitą prieSdéliuotinj 7odjtikrai taip kirciavo[...], tai jam buvo čia kiek galva apsisukus: plg. pagdlba, -bos, -bą, paguoda, -dos, pakarpa, -pės, pašalpa, -pés, pašalpą, Palanga, -gos, Palangą...“ (retinta J. J.). Arba peikdamas kur ne kur raštuose pa- sirodančią formą lietuvys, ima analogiją: lietūvis — lietūviškas, liežūvis — liežūviškas ir vyturys — vyturiškas, gyvulys — gyvuliškas. „Šalia d-džio „lietuvis“, būdvardis turėtų susidaryti kalboje „lietuviškas!“ Neteikdamas bendrinei kalbai prieveiks- mio balsiai, kalbininkas samprotauja: „Ko čia autorius, tikrai sakant, pamoko skai- tytoją šituo trijų vietų apylinkės [Kėdainių, Surviliškio, Krekenavos — A. P.] pažy- mėjimu ? Juk iš tų vietų mažiausia, rodos, imamės kalbos pavyzdžių rašomosios kal- bos dalykui (žodynui, taisyklėms). [...] Neturėdamas savo kalboj būdvardžio balsus, -si, nemoku vartoti joje nė prieveiksmio balsiai“ (ret. J. J.). Panašių pavyzdžių Jablonskio raštuose rastume labai daug (ypač žr. jo 1928 m. darbą „Mūsų kalbos žodynėlio dalykai“). Reikalavimas laikytis nuoseklumo prin- cipo'’, nuolatinis operavimas kalbos faktų analogijomis, tai yra sisteminis požiūris į bendrinės kalbos reiškinius, matyti visuose Jablonskio svarstymuose, jis būdingas visoms jo rekomendacijoms. Suprasdamas, kad bendrinės kalbos sistema yra gyvas ir savarankiškas reiškinys, vis labiau tolstantis nuo savo tarminio pagrindo, Jablons- kis dar 1914 m., kai dabartinė lietuvių bendrinė kalba gyveno savo kūdikystės am- žių, buvo labai nepastovių normų, susiskaidžiusi ir nevienalytė, pasako pranašiškus žodžius dėl jos kūrimo ir ateities: „rašomoji kalba yra pačios tautės ir mokančių jos kalbą rašytojų, ne kalbininkų produktas“** ir: „Rašomoji kalba augdama pati teturi savaime tobulėti“? (retinta A. P.). Tą patį pakartoja po 14 metų, 1928 m.: „leiskime jai augti saviškai, savomis tautos taisyklėmis, kište nekiš- yje jis labai šiuolaikiškai suprato arietiškąją fonetikos sistemą, bu- 5 Jablonskis J. RR, t. 1, p. 66. * Ten pat, p. 190. 7 Jablonskio raštai/Sud. J. Balčikonis. — K., 1936, t. 5, p. 174. 8 Ten pat, p. 172. » . hig vy pn p. 17; t. 4, 1935, p. 276, 278 ir kt.; plg.: Piro¢kinas A. Jablonskis — bendrinės kalbos kūrėjas. — V., 1978, p. 201. 11 Jablonskio raštai, t. 4, p. 189. 12 Ten pat, p. 188. 5. 1835 129 kim į ją be jokio reikalo visokių naujadarų“* (ret. J. J.). Taigi kalbininkų darbas buvo nustatyti ir kodifikuoti bendrinės kalbos sistemą, o šiaip bendrinė kalba yra visos tautos, pažangiausių jos Žmonių kūrybos produktas. Kalbininkų uždavinys yra prižiūrėti, kad būtų laikomasi priimtosios sistemos: „Augant rašomajai kalbai, kalbininkų darbas tėra kelti aikštėn žmonių kalbos dėsniai ir saugoti, kad mūsų ra- šytojai, ypač laikraštininkai [...] patys neimtų kartais griauti tų kalbos dėsnių“. Operuodamas liaudies kalbos, tautosakos, raštų ir kalbos mokslo duomenimis, Jablonskis matė tos lietuviškosios vartosenos nevienodumą, daugybę dubletų tiek žo- dyno, tiek žodžių darybos ir gramatikos srityje. Sakytume, Jablonskis gerai suvokė kalbos reiškinių variantiškumo problemą ir suprato to variantiškumo ribas bendri- nėje kalboje. „Reikia visuomet minėti, kad ir kitų tautų gramatikose, nors jų rašte- nybė daug daugiaus išdirbta, yra nemaža visokių svyrinėjimų“, — rašė jis 1901 m. gramatikos pratarmėje. — Tad „kogi norėti nuo mūsų gramatikos ?“1® Todėl kyla klausimas, kokiais principais vadovavosi Jablonskis, iš įvairių šaltinių atrinkdamas normas bendrinei kalbai? Pirmiausia, kaip matėme, lemiamas dalykas buvo kalbos reiškinio sistemišku- mas. Visa, kas nesutinka su bendrinės kalbos sistema, kas prieštarauja tos sistemos išgalėms, buvo be kompromisų atmetama ir bendrinei kalbai neteikiama. Taip buvo atsisakyta daugėlio tarminių fonetikos ir akcentuacijos variantų, tam tikrų žodžių darybos tipu, kurių ne kurių morfologinių formų dubletų. Tačiau ir sistemoje išsi- tenkantys: reiškiniai kartais būna variantiški, — kaip tada Jablonskis elgdavosi, kuo vadovaudavosi, vienus kalbos reiškinius teikdamas bendrinei kalbai, o kitus atmesdamas? Tas pats klausimas kyla ir nagrinėjant Jablonskio pažiūras į svetimybes. Jablons- kis buvo didysis lietuvių kalbos grynintojas, ir kalbos grynumo kriterijus jam buvo labai svarbus. „Tiesą sakant, šis principas reiškėsi visada, kai tik buvo mėginama są- moningai norminti kalbą“!*, Tačiau Jablonskis nuo visų ankstesnių kalbos grynin- tojų skyrėsi pirmiausia tuo, kad reikalavo ne tik žodyno, bet ir sintaksės grynumo". Antra vertus, jo veikla ypatinga tuo, kad jis ypač atsižvelgdavo ne tik į peikiamąją svetimybę, bet ir į jos pakaitus. Šiems pakaitams buvo ypač atidus ir laikėsi nuomo- nės, kad bendrinei kalbai geriau tinka skolinys negu nevykęs, kalbos sistemoje neišsi- tenkantis naujadaras: „ne turint savo žodžio, būtų kur-kas geriau sakyti kartu su kitomis tautomis redaktuoti, redaktorius, ne kaip be priežasties ir be kokio pamato įvesti kalbon netikusius neologizmus““**. Bet net ir tais atvejais, kai lietuvių kalboje svetimybei pakeisti buvo, rodos, visai gerų savo žodžių, Jablonskis kartais jos ne- liesdavo. Pavyzdžiui, dėl polonizmo boti jis rašė: „Kur reikiant pats aš tą žodį (boti) vartosiu kaip vartojęs: radęs jį kame kito žmogaus tekste, rodos, netaisau žodžiais žiūrėti, paisyti“. - 13 Ten pat, t. 5, p. 216. 14 Ten pat, t. 4, p. 188—189. 15 Jablonskis J. RR, t. 1, p. 61. 16 Piročkinas A. Prie bendrinės kalbos ištakų, p. 101. 17 Jablonskio raštai, t. 4, p. 101. 18 Ten pat, p. 15. 19 Ten pat, t. 5, p. 182. 130 Tas principas, kuriuo Jablonskis vadovavosi seikėdamas bendrinės kalbos faktus, bus buvęs kalbos vartojimo tikslas ir iš jo išplaukiantis konkrečių kalbos reiš- kiniy vartojimo tikslingumas. Nors tikslingumo termino jo raštuose, rodos, nie- kur nėra pavartota, tačiau tą principą galima įžiūrėti daugelyje jo svarstymų konkre- čiais kalbos klausimais. Kalbą Jablonskis suprato ne tik kaip fiziologinį ir psichologinį reiškinį, bet ir kaip visuomeninį produktą. Kaip visuomeninis reiškinys kalba apibūdina pačią ja kalbančią visuomenę („Kalboje tauta pasisako kas esanti, ko verta“??), Jos mokė- jimas ar nemokėjimas rodo žmogaus tautiškumo lygį („kalimas žodžių bereikalo ir memokėjimas, reikiant „nusikalti“, parodo, juog daugelis mūsų rašytojų, ar šeip ar teip, vis-gi nutauto“®!, kalbos „nemokėdami negalime nė savo žmonėms tikrai nau- dingi būti“**?. Bendrinė kalba skiriamavisaitautai, ji yra jos vienijamasis, bendrinamasis veiks- mys. Rašyti bendrine kalba — tai rašyti visai liaudžiai, rašyti jai aiškiai ir supranta- mai. Dėl to bendrinėje kalboje vengtina siaurų tarmybių (formos kalbė, žiūrė, turė „nėra įprastinis kalbos dalykas, jos nėra kitiems suprantamos“**), neįprastų nauja- dary — jie tik apsunkintų kalbos mokymąsi: „Mes, bent daugumas mūsų inteligentų, nemokam ir neturim tuo tarpu laiko nė savo kalbos vadovėlio kaip reikiant išmokti, tad kaip gi paskum išmoksime ir „moksnį“ šalia „etiudo“, ir „tarą, tyrą, tyravimą, matą“ ..., šalia „teorijos, tardymo, tyrimo (tardymo), matavimo“*?*, Griežtą žodį „Jablonskis tarė prieš A. Vireliūno naujadarus?s, P. Vaičiūno iškraipytas sangrąži- nių veiksmažodžių formas®®. Jo nuomone, suprasti kalba sunkina ir „keisti kalbos įmantrumo ar mokytumo poZymiai“?’, Jablonskis visą gyvenimą siekė bendrinės kalbos normų vienybės ir stabilumo. Jį jaudino „nepaprastas kitose literatūrose rašytojų kalbos įvairumas: paprasčiausios mintįs tame pačiame sąsiuvinyje vienų rašytojų vienaip, kitų kitaip išreiškiamos, rašytojų kalbos vienodumo, kiek jo reikalauja paprasčiausieji kiekvienos rašomosios kalbos įstatymai, [...] visai nematyti“®, Visa tai kenkia mokyklos darbui, pagaliau neduoda „kokio tikro palengvinimo déstomam ta kalba visuomenės dalykui“??, Dėl tos vienybės jis kovojo ne tik kalbos kultūrinamoje veikloje, bet ir kodifikuoda- mas normas: ypač paisė sistemos, naujadarų darybos nuoseklumo, atsižvelgdavo, ar teikiamos normos bus suprantamos visai visuomenei. Negalima nepritarti A. Piroč- kino nuomonei, kad, ir smerkdamas svetimybes ar jas įteisindamas, Jablonskis vado- 'vavosi tikslingumo principu. „Visiems žinomų, plačiai vartojamų nelietuviškos kil- 20 Ten pat, t. 4, p. 191. 21 Ten pat, p. 41; žr. taip pat p. 57. 22 Ten pat, p. 191. 3 Ten pat, p. 232. ?*4 Ten pat, p. 308. ‘2% Ten pat, t. 5, p. 212 tt. 2€ Ten pat, p. 121 tt. 27 Ten pat, p. 75. 28 Ten pat, t. 4, p. 50—51; plg. dar p. 133, 197, t. 5, p. 121. 29 Ten pat, t. 5, p. 214. 3 131 més žodžių, kuriems dažniausiai nebūdavo pakaitalų liaudies kalboje arba būdavo sunku padaryti gerą naujadarą, Jablonskis nevijo iš literatūrinės kalbos“*". Kalbos faktų tikslingumas reikalauja be galo gerai jausti lingvistinius visuomenės. poreikius. Jablonskis ne vieną kartą apie tuos poreikius yra pasakęs savo minčių. Antai nepritardamas V. Kamantausko požiūriui atsisakyti priesagos -uotė vedinių (iš tiesų, iš liaudies kalbos tėra žinomas vienas vienintelis žodis važiuotė*!, pataria ją jungti su kitomis artimomis priesagomis (-otė, -autė) ir čia neįžiūri kokio priešta- ravimo žmonių kalbos taisyklėms. „Jei kuri priesaga dabar yra vengiama, tad ji, rašytojų supratimu, yra nereikalinga ar nebereikalinga kalboj“? (ret. A. P.). Bet vokiečiai skiria žodžius das Deklinieren ir die Deklination; Kamantauskas čia lyg pataria tenkintis tiktai vienu žodžiu linksniavimas. „Ar autorius tikrai norėtų, kad moksleiviai, vengdami priesagos -uotė, tikrai imtų vengti toliau ir visų jų vartotinių (vadovėlinių) žodžių su priesaga -uotė (asmenuotė, linksniuotė, vaizduotė, važiuo- tė...)?“33 Plg. dar: „Ir priesaga -ūnas reikia mums, žinoma, visada operuoti ten, kur ji yra tikrai reikalinga žmogaus kalboje“** (ret. 4. P.). „Žemaitija“ yra rašomosios kalbos naujadaras. To žodžio ir „kalvis“ tebėr gyvas. Tas žodis, jei bū- tų reikalingas rašytojams, galėtų, žinoma, ir gyventi rašomojoje kalbo- je“ss (ret. A. P.). „Svetimais, nesuprantamais žmonėms žodžiais turime rašydami naudotis tik ten, kur be jų apsieiti negalime“®® (ret. A. P.). Tokių Jablonskio teiginių jo raštuose yra ir daugiau; atidžiai skaitydami, pa- stebėsime šį principą taikant ne vienam taisymui. Atsižvelgiama į bendrinės kalbos poreikius ir ginant kitus V. Kamantausko tai- somus žodžius. Jablonskiui netiko paskirų žodžių ir jų reikšmių niveliavimas, tad jis teikė skirti dailę ir dailę, turėti ir tūrėti, jaunatvė, jaunybė ir jaunystė, patarėjas it taréjas® ir kt., nors kai kas iš jų ir būtų neatitikę kalbos grynumo ar net sistemin- gumo reikalavimų. Jis puikiai suprato, kad kalbos vartotojų poreikiai yra aukščiau- sias kriterijus, kuriam turi paklusti visi kiti, nors jie eitų iš geriausios teorijos ar nuo- širdžiausių kodifikuotų pastangų „gerinti“ bendrinę kalbą: „Kad mūsų kalba būtų tokia, kokios patys tariškai [t. y. teoriškai. — A. P.] norėtumėm, kad jos žodžiai būtų lygiai visi tokie, kokių jai duoda „kalbos ugdytojai“, tad ji, mūsų šių dienų kal- ba, jau seniai nebeturėtų kultūringam žmogui vertės arba bent jos dalies““* (ret. Jo J) Jablonskis bus gerai suvokęs stilistinj kalbos daugiareikSmiskumag. Jis rašė, kad dramos didvyris ar apysakos filosofas negali kalbėti ta pačia kalba kaip sargas ar paprastas darbininkas®®. Mažesnio mokslo žmonėms rašoma paprasčiau, dides- 80 Piročkinas A. Jablonskio kalbos norminimo pagrindai ir principai. — Kalbos kultū- ros teorija ir praktika/Lietuvių kalbos sekcijos sąsiuvinis, 1970, Nr. 5(18), p. 9. 21 Lietuvių kalbos gramatika, — V., 1965, t. 1, p. 298. 32 Jablonskio raštai, t. 5, p. 206. 33 Ten pat. 3 Ten pat, p. 207. 35 Ten pat, t. 4, p. 122. 3¢ Ten pat, p. 144. 37 Ten pat, t. 5, p. 170, 178, 185, 193. 3 Ten pat, p. 216. * Ten pat, p. 62. 132 nio — galima „painiais, įmantresniais posakiais operuoti““*. Nors kalbininkas yra ne kartą pabrėžęs, kad į stiliaus dalykus jis nemėgstantis kištis („stiliaus dalyką lin- kes esu patiems rašytojams palikti““)), tačiau konkrečiais stiliaus klausimais yra pa- reiškęs ne vieną įdomią mintį. Pirmiausia, Jablonskiui netiko įvairi metekste: „žodžių ir vardų formose ir ap Somos visokios tarmės mūsų kalbos linksnio į junginio vartojimą, ir dirbtiniam tarmybių kėlim muose raštuose: ų tarmių elementų vartojimas tame pačia- skritai sakant gramatikoje neturėtų būt mai- “4, Jis yra peikes nenuoseklų iliatyvo ir prie- dviskaitos ir daugiskaitos painiojimą ir kt. Nepritarė ui, ypač mažiau išsilavinusiems skaitytojams skiria- „patariu toliau vertėjai (ir kalbos taisytojams) stengte nesisteng- ti rašyti mokyklai tarmėmis — kelte nekelti aikštėn neįprastas raštams jų ypatybes. Tarmės ypatybės raštuose ir kelte nekeliamos išeis aikštėn, naudotis savo ir raštų kalbai“43, | Jablonskiui rūpėjo ir kitokios raštų stiliaus ypatybės. Jis kėlė savo balsą prieš raštų kalbos įmantrumą ir tariamąjį mokytuma*, sakinio dirbtinumą, jo minties tamsumą ir neaiškumą**. „Kad ką rašome, turime pirmiausiai aiškiai ir supranta- mai savo mintį reikšti“** (ret. 4. P.). Mintis turi būti ne tik aiškiai ir suprantamai, betirsklandžiai, lengvai išreikšta“". Kad čia nebuvo tuščios frazės ir bendri nekonkre- tūs geros kalbos reikalavimai, o tiksliai suvoktos raštų stiliaus ypatybės, rodo tai, kad Jablonskis aiškiai skyrė kalbos ir stiliaus dalykus („Rašytojams reikia patiems pradėt rūpintis, kad mūsų rašomoji kalba būtų a) lengva, graži, aiški, plačiai supran- tama ir b) taisyklinga (ji turi eiti žmonių, skaitytojų kalbos taisyklėmis)“, paga- liau toks Jablonskio teiginys: „sakiniai, skyrium paimti, rodos lyg taisyklingi, bet tas sakinių taisyklingumas kiek pakenkė, man rodosi, jo kalbos sklandumui ir leng- vumui“*. Taisyklingumas pakenkė sklandumui ir lengvumui!.. Argi tai nėra subti- liausias kalbos funkcionalumo ir visuomeninio tikslingumo pavyzdys?! tik mokėkime jomis * * # Iš Jablonskio pažiūrų apžvalgos neturėtų susidaryti įspūdžio, kad jos buvusios nekintančios, sustingusios, taigi galų gale, turint galvoje ilgą 40 m. kalbos kultūros veiklą, tam tikra prasme dogmiškos. Iš tikrųjų Jablonskis visą gyvenimą griežtai laikėsi tik kardinalių bendrinės kalbos kūrimo ir ugdymo reikalavimų. Tai visų pir- ma buvo visuotinai jo taikomi kalbos sistemingumoir funkcinio tikslingumo principai. Visą gyvenimą Jablonskis siekė ir kalbos grynumo, nors grynumo kri- terijus buvo pajungtas tikslingumui, ir todėl jis nė vienu žingsniu neiškrypo iš blai- 'vaus svetimybiy vertinimo kelio. Visą laiką būdamas kalbos sistemingumo propa- Ten pat, p. 37. “4 Ten pat, p. 72. 12 Ten pat, t. 4, p. 49. 48 Ten pat, p. 243. 4 Ten pat, t. 5, p. 75. 4 Ten pat, p. 134. 4% Ten pat, t. 4, p. 133, 143. 4 Ten pat, p. 262, t. 5, p. 92. “ Ten pat, t. 4, p. 144. 4 Ten pat, p. 262. 133 guotojas, į antrąją savo veiklos pusę ėmė vis daugiau paisyti funkcinio tikslingumo,. kol galų gale 1921 m. pareiškia, kad taisyklingumas (t. y. sistemos laikymasis) dar ne viskas — bendrinei kalbai to nebepakanka. Būdamas įsitikinęs, kad nuo 3-ojo dešimtmečio pradžios jau galima kalbėti apie susiformavusią, realiai egzistuojančią bendrinę kalbą su tvirtai kodifikuota jos sistema®, Jablonskis atsidėjo daugiausia tos kalbos normų saugojimui ir jų stabilumo gynimui, nors kodifikavimo dalykai ir toliau jam buvo nepaprastai svarbūs (plg. jo 1928 m. V. Kamantausko žodynėlio recenziją „Mūsų kalbos žodynėlio dalykai“). Laikytis gramatikos jis be kompromisų reikalavo iš rašytojų ir vertėjų, griežtai stojo prieš nereikalingų naujadarų antplūdį,. nesutiko su Būgos palaikomu tarptautinių žodžių fonetinio ir morfologinio lietūvi-- nimo principu ir gynė įsigalėjusį tų žodžių formų vartojimą. Daugiau Jablonskio pažiūros keitėsi dėl konkrečių kalbos normų, ir tai visai su- prantamas dalykas. Į savo darbo praktiką jis įtraukdavo visa, ką buvo atradęs to meto kalbos mokslas (plg. jo viešą prisipažinimą klydus dėl priesagos -ūnas vedinių taisymo®), ką pats patirdavo iš tarmių (šiuo požiūriu Jablonskiui bus labai daug da- vęs Juškos žodyno redagavimas 1897—1906 m.), atsižvelgdavo į tai, į ką buvo lin- kusi ar ką atmetusi kalbos praktika. Dėl visų tų priežasčių dalies savo taisymų Jab-- lonskis vėliau atsisakydavo, bet kone kiekvienąkart jo straipsniuose būdavo ir nau- jų, iki tol neliestų dalyky®, todėl kiek kitaip buvo vertinamos ir kai kurios kalbos normos jo gramatikose*?. Tačiau tai nė kiek nepakenkė nei Jablonskio reikalau- jamam kalbos normų stabilumui, nei bendriesiems viso kalbos kultūros darbo prin- cipams. Apskritai Jablonskio nuopelnai lietuvių bendrinei kalbai ir jos kultūrai yra neiš-- matuojami jokiais matais ir vargu ar gali būti deramai įvertinami kokiame apZvalgi- niame darbe ar straipsnyje. Jo darbai laukia naujų tyrimų, nes kartų kartos iš jų semsis sau dvasios peno ir kiekviena ten ras ir sau neįkainojamų vertybių, be kurių neįmanoma jokia gyvenimo, kultūros ir pačios bendrinės kalbos pažanga. TEOPHSA KYJIbTYPbI! PEYH H. S5JIOHCKHCA Pe31roMe OCcHOBOINOJIOXHHK COBDEMEHHOTO JIKMTOBCKOTO JIATEPATYPHOrO s13bIKA Ūonmac SI6n0HCKHC HE OCTABHJI CIHCIKHAJIGLHLIX TEOPETHYeCKHX paboT IMO KYJIBTYpe JIMTOBCKOM peu. Oj HAKO MHOrOYHC- JIGHHBIE ETO BLICKA3bIBAHHA IIO NMPAKTHYECKHM BONpocaM HOpMAJIH3aIlIHH JIMTOBCKOrO S3bIKa Ha- JOT BO3MOXHOCTb YTBEPXIATh, TO B CBOE paboTe OH pyKOBOJICTBOBAJICA TJIyGOKO IIPOAyMAHHOK TeopHeif, OCHOBY KOTOPOH COCTABJISIOT CIEAYIOIIHEe NOCTYJIATbI. VICTOKH HOPM JIHTOBCKOIO JIH- TepaTYypHOro S35LIKA — HAPOMHBLIA S3BIK H S3BIK (DOJILKJIOpa, XyHOKECTBEHHAs JIATEpaTypa Tex aBTOPOB, KOTODEbIE XOPOIIO 3HAJIH HAPOIHBIA S3BIK, H JIMHIBHCTHYECKHE TPYbl (IPaMMATHKH H' cnosapu). Ilpx or6ope Hopm Ū. SGHOHCKAC Yy4uKkTbIBaJi IIpexKJIE BCETO CHCTEMHOCTb H IHeJIeCO06- pa3HOCTbL S3BIKOBBIX SBJICHHI, IIpH4eM B Hau€aJIe CBOelt paOOTbI Ha IIepBEIN IUIAH BbIN[BHTAJI CHC-- TEMHOCTb, a IO3x€e BCE GojIiee YYHTHIBAJ IeJIECOOOpa3HOCTb. 50 Piročkinas A. Jablonskis — bendrinės kalbos kūrėjas, p. 191. 51 Jablonskio raštai, t. 4, p. 271—272. 52 Tai parodyta A. Piročkino darbuose (ypač kn.: Jono Jablonskio leksiniai taisymai. — K.,. 1970; Jono Jablonskio gramatiniai taisymai. — K., 1976). 58 Piročkinas A. Jablonskis — bendrinės kalbos kūrėjas, p. 219—221. 134