Lietuvių kalbos a-kamieniai veiksmažodžiai (tipas „bėgti“)

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJI MAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSI MAI, XXVI (1987) AUDRONĖ JAKULIENĖ LIETUVIŲ KALBOS 4-KAMIENIAI VEIKSMAŽODŽIAI (TIPAS BEGTI) „Lietuvių kalbos žodyno“ I— XIII t., „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ ir kituose šaltiniuose rasti 8 CėC tipo veiksmažodžiai: a) trys pagrindiniai, vartojami visame lietuvių kalbos plote — bėgti, ėsti, sėsti, b) trys tarminiai — kėsti „ketinti, norėti“, pėkšti „rėkti (apie paukščius)“, sėkti „rėžti, graviruoti“, c) du nereguliarieji, kurių a-kamiené esamojo laiko struktūra nesiderina su semantika ir dabartinės lietuvių kalbos požiūriu yra neįprasta — Iėšti „aprimti, atlyžti“, (pa)kėzti „išsipūsti, išbrinkti“. Aptariama šių veiksmažodžių morfologinė esamojo ir būtojo kartinio laiko struktūra ir jos įvairavimas tarmėse, morfonologinė šaknies sandara, semantika ir darybiniai ryšiai (sinchroniškai ir diachroniškai). Visus tris pagrindinius veiksmažodžius ir tarminį sėkti galima laikyti praindoeuropietiškais, nes jie turi atitikmeny giminiškose kalbose (<ide. *bhėg*-, * (H)éd-, *sėdir *sėk-). Pagrindinių veiksmažodžių esamajame laike, be tematinių tarmėse ir raštijos paminkluose, gali būti vartojamos atematinės formos. Kaip rodo etimologijos duomenys, seniausiu atematiniu veiksmažodžiu laikytinas ėsti, gana senos ir sėsti atematinės formos. Veiksmažodis bėgti rekonstruotinas kaip tematinis (atematinės formos naujos), senos ir kitų veiksmažodžių tematinės formos. Greta tematinių formų su nuliniu afiksu ne tik baltų, bet ir kitose indoeuropiečių kalbose vartojamos formos su priesaginiu į. Baltų ia-, taip pat sfa-kamienių formų vartojimas neretai susijęs su semantika. Įvairiausia yra veiksmažodžio sėsti esamojo laiko struktūra (tarmėse, senuosiuose raštijos paminkluose ir giminiškose kalbose gali būti vartojamos tiek atematinės, tiek tematinės formos su nuliniu afiksu, priesaginiais į ir sf, intarpinés ir reduplikacinės formos). Tarminių ir nereguliariųjų veiksmažodžių esamojo laiko formos kelia abejonių — kai kuriuos iš jų galima interpretuoti ir kaip idresp. stakamienius. Būtojo laiko formos baltų tarmėse įvairuoja: 4 ar é-kamieniy formų vartojimas dažniausiai susijęs su semantika, taip pat su esamojo laiko struktūra. Kitų giminiškų kalbų atitikmenys paprastai yra tematiniai aoristai (pažymėtina, kad CeC tipo veiksmažodžių atitikmenys daugiausia yra sigmatiniai aoristai). Nagrinėjamųjų veiksmažodžių šaknies lie. é~la. ė (laužtinė priegaidė rodo buvus senąją kilnojamąją paradigmą) ~sl. č, tačiau kitose giminiškose kalbose daž113 niausiai Yra trumpas ė (rečiau o, 0). Baltų ir slavų šaknies pailgėjimas, matyt, neatskiriamas nuo laikų opozicijos formavimosi. CėC tipo veiksmažodžių konsonantizmui būdinga, kad C, gali būti įvairūs. priebalsiai (tik veiksmažodis ėsti prasideda nuliniu priebalsiu, tačiau istoriškai čia galima spėti buvus laringalą), o C, — būtinai sprogstamasis priebalsis. Nereguliarieji veiksmažodžiai ir tarminis pėkšti morfonologine šaknies struktūra gerokai skiriasi nuo pagrindinių (gali būti tvirtagalė priegaidė, o C, — pučiamieji priebalsiai ar priebalsių samplaika). Tiek šaknies konsonantizmu, tiek semantika pagrindiniai veiksmažodžiai ir tarminis sėkti (iš dalies ir kėsti) yra artimi CeC tipo veiksmažodžiams — daugiausia reiškia judėjimą ir objekto struktūros keitimą. Iš nagrinėjamųjų veiksmažodžių dažniausiai padaromi įvairių tipų iteratyvai — kauzatyvai. Seniausios vedinių priesagos — ide. *eje (~balt. 7), *a, balt. *in(a); labai senas veiksmažodžio sėsti vedinys su priesaga *é, reiškiantis būseną (sėdėti). Taigi tikrieji CėC tipo veiksmažodžiai (kaip parodė įvairių lygmenų analizė, jais nelaikytini nereguliarieji ir tarminis pėkšti) sudaro gana vientisą struktūrinį-- -semantinį tipą. Tarminis pėkšti ir nereguliarieji kėzti ir lėšti visais atžvilgiais skiriasi nuo minėtosios grupės ir greičiausiai laikytini naujais imitatyvinio tipo dariniais. KOPHEBbIE IMIATMOJIbi HA -A B JIHTOBCKOM S13bIKE (THI BEGTI) Pe31roMe B IXIII Tomax CijioBapsi TMTOBCKOr'O S3bIKa H B APYIMX HCTO4HHKAX OOGHapyxeHO 8 KopHeBEBIX INIaroJIOB Tuna CėC: bėgti, ėsti, sėsti | m. -e.* bhėgt „Gexars“, *(H)éd- „ecrsL“, *sėd- ,cecTs, CHJETL“/; TOJILKO B ĮiMaJIEKTAX H3BecTHEIe sėkti (<u. -e. *sék- ,ceun, pe3arTs“), késti „HaMepeBarbes“ |/<G6anxr. *(s)ket- „pacumapsres, xBaTrATs“/, pėkšti „kKprmuarL (O rrTHIIax)“ H HeperyJISp-- Hele (crpyKTYpa He COOTBETCTBYET CeMaHTHKe ) kėzti „myxmyrTs“ x Iėšti “ycnOKOHTELCSA, YMEHbLNIHATbCSH“, B mpe3eHce IpanH/I06BporešcKHX raroios bégti, ėsti, sėsti u sėkti paJIOM Cc JIDEBHHMH TeMATHYECKHMH (dopMaMu Ha -« (K. -e. 0/e) B JmajiekKTAX, IAMSTHHKAX IMCbMEHHOCTH H B POJICTBEHHbIX A3bIKaX VIIOTDEOIISIOTCA TEMATHYECKHE (opmel japyroro tama (CyOdOHKcaJILHLIE, HHĖOKHKCAJILH5IE, DEĮYTUIMIUIKpOBAHHbIe), a TaKxe aTeMATH4UecKHe bOopMEI. Į[peBneiurme a TEMATHYUeCKHE ĖOpM5I MMeeT Trraroji ėsti, CaMbIe pa3HOoO0Gpa3HbIE IIpe3eHTHbLIC (DOpMBbI — sėsti. B GanTmiickux s3eikax (DOpMbI IpONeHNNIETO BpeMeHH HA H Ha € HaXOJISTCHA B TecHONH B3aMMOCBS3H C IIDpDE3€HTHLIMH (dOopMaMH H C CEMAHTHKOM rJIaroJia. B pOACTBEHHBIX A3BIKAX HM COOTBETCTBYIOT pa3Hbie IpeTepHTajbHble (DODpMEI, OJĮHAKO Halle BCEro BCTpeYaeTcs TEeMATHYeCKH aOpHuCT. O6cyxjiaeMsIe TJIaTOJIbI OOELIUHO 03HAYAIOT ĮIĮBHXXEHHe WIM M3MEHEHHE CTPYKTYphl OOBekTa. Kpome Toro, HM cBoiicTBeHHa onpesenennas OOHOMOpOĖOJIOTHYUEeCKAS CTpYKTypa KOpPHSA: B3DbIBHBIE COTJIACHBIE B aycllayTe, JIATOBCKas HECXOISINAs /JATHIIICKAs NpepbiBUCTas HHTOHAILMA,. Mak 4 npamnpoeBponeickux riarona (0TYacTH H JIMAJIEKTHEINŪ kėsti) COCTABIAIOT €OHHYIO CTpyKTYp-- HO-CEMAHTHYECKYIO Irpymny. B 3Ty rpymry He BOHCHIBAIOTCA 06a HeperyiaspHBIX Ijarojia u JaHa-- nexTHLIN pėkšti. Cxopee BCEro OHH SBJISIOTCA HOBOOOPA30BAHMAMHM WMHTATHBHOTO THIIA. 114