Tarmiškos tautosakos transkribavimo principai

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINEJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) KAZIMIERAS GARŠVA TARMIŠKOS TAUTOSAKOS TRANSKRIBAVIMO PRINCIPAI J. Balčikonis yra atlikęs nemažą darbą, nuo 1907 m. tarmiškai užrašydamas tautosaką, ją versdamas iš kitų kalbų į lietuvių kalbą ir spausdindamas. Iki šiolfak- tualus ir jo nurodymas, kad „tautosakos rinkimas [...] reikalauja didelio atsidėjimo ir mokėjimo. Jei kas jos turi pririnkęs, bet blogai užrašęs ar nesutvarkęs, tai menka jos vertė“, | Tvarkant O. Bluzmienés (kilusios iš Pasvalio raj. Talačkonių k.) tautosakos rink- tinę, užrašytą šiaurės panevėžiškių tarme, teko įsitikinti, jog nėra visuotinai priimtų tarmiškos lietuvių tautosakos transkribavimo principų, o ir esantys gali būti tobuli- nami. Liaudies kūrybą renka įvairaus išsilavinimo ir polinkių Žmonės, o geriausią užrašymo būdą kartais sunku parinkti net kalbininkui. Dar 1969 m. tautosakos leidinių kalbos tvarkytojas K. Aleksynas rašė, jog „daug problemų kyla, skelbiant tautosakos tekstus visuomenei, [...] Vis labiau bręsta rei- kalas šiuos klausimus plačiau ir rimčiau pasvarstyti“*. Užrašant ir spausdinant tau- tosaką, kyla trys fonetinės problemos: 1) kaip kūrinį užrašyti — tarmiškai ar bendri- ne kalba, 2) kiek tarmės ypatybių atspindėti — visas ar tik jų dalį ir 3) kokiais ženk- lais žymėti tarmės garsus. „Nurodymų tautosakos rinkėjams“ instrukcijos teiginį, jog „tautosakinėje me- džiagoje negalima nieko savavališkai keisti ar taisyti“, ne visai atitiko kitas to pa- ties leidinio nedrąsus teiginys: „gerai mokant vietinę tarmę, pageidautina tautosa- kos tekstus užrašinėti tarmiškai““*, Išeitų, kad aplankytos tarmės nemokantis (o tokie — dauguma rinkėjų) ir nenorintis vargti su specialiais ženklais gali viską sa- vo nuožiūra versti į bendrinę kalbą. Dėl korektūros klaidos panašiai suformuluotas teiginys praslydo net į oficialią instrukciją*, nors puikiai žinoma, jog tarmės keiti- mas neretai sugriauna net natūralų dainos skambesį?. Rašyti, pavyzdžiui, vištos vie- toj vidštos „vištos“ yra tas pats, kas vietoj pamirédyk — man parédyk. Tik pirmasis iškraipymas priklauso fonetikos lygmeniui, o antrasis — morfologijai. Vėlesnėje 1 Balčikonis J. Rinktiniai raštai. — V., 1978, t. 1, p. 83. 2 Aleksynas K. Vienu kitu liaudies pasakų tekstologijos klausimu. — Kn.: Liaudies kū- ryba. V., 1969, p. 250. 2 Nurodymai tautosakos rinkėjams. — V., 1958, p. 6. 4 Ten pat, p. II. 5 Aleksynas K. Tautosakos kūrinių užrašymas. — Kn.: Kaip rinkti liaudies kalbos duo- menis (Metodiniai patarimai). V., 1973, p. 10. ¢ Lietuvių liaudies dainynas. Vaikų dainos, — V., 1980, t. 1, p. 7. 108 tautosakos rinkimo instrukcijoje kalbiniai reikalavimai buvo suformuluoti tiksliau, bet, taikantis prie nepatyrusių rinkėjų, irgi nepakankamai griežtai („Teksto vertė bus didesnė, jei jis bus užrašytas, išlaikant bent tas tarmės ypatybes, kurias įmanoma iš- reikšti bendrinės kalbos rašmenimis““*), Bendrine kalba tikslinga spausdinti literatūrą vaikams. Kituose populiariuose leidiniuose, mūsų nuomone, tarmiškai reikia pateikti bent dainas (kai tarmė smarkiai skiriasi nuo bendrinės kalbos, pasakojamąją, kartais ir smulkiąją tautosaką galima leisti ir bendrine kalba, keičiant tik dėsningus garsų pakitimus). Mokslinius leidinius reikėtų rengti tarmiškus. Kad tarmės fonetika yra vienas svarbiausių tautosakos sa- vitumo požymių ir nelabai apsunkina kūrinio suvokimą, rodo mūsų etnografiniai ansambliai. Tiksliai užrašyta tautosaka yra vertingas šaltinis ir kalbininkams. Nuo autentiško tautosakos garsyno nukrypstama dviem atvejais: palyginus su bendrine kalba, nežymint papildomo ženklo ir, žymiai dažniau, tą patį ženklą žy- mint kitaip. Abiejų rūšių nukrypimai atsiranda sąmoningai ir nesąmoningai. Pavyz- džiui, dėl paprastumo tautosakininkai nežymi balsių pailgėjimo, bet jį nesunkiai galima numanyti. Autoriai, praleidžiantys kai kurias fonetikos ypatybes (pavyzdžiui, pridėtinį j'), aiškina, kad jos esančios neesminės ir tokia yra bendrinės kalbos norma. Bet skaito- mas ne bendrinės kalbos, o kurios nors tarmės tekstas, be to, priebalsis j pridedamas ne visose šnektose. Apie esmines ir neesmines šnektos ypatybes nelengva spręsti, dėl to tas pats pridėtinis j vienose (tais pačiais metais išleistose) knygose žymimasš, kitose — nežymimas?. Mat tradicinėse lietuvių dainose j dažnai ne tik pridedamas prieš priešakinės eilės balsius, bet ir įterpiamas tarp dviejų priešakinės ar užpakalinės eilės balsių, pvz., pajduga „paaugo“. Tiems, kurie norės tą dainą tiksliai išmokti dai- nuoti arba tyrinės jotavimo liekanas, tas reiškinys bus svarbus. Fonetikai mažiau nusikalstama, nežymint priebalsių skardėjimo ar duslėjimo, taip pat jų praleidimo samplaikose, balsio e prieš kietąjį priebalsį platėjimo. Šiose pozicijose garsų ypatybes dažniausiai galima numanyti. Duslieji priebalsiai (priešdė- lyje iš- ir t. t.) prieš skardžiuosius nesuskardinami labai retai. Kiek daugiau perdėtas (kaip reikiant nepatyrinėjus) teiginys, jog priešdėlinio ar sudurtinio žodžio dėmenų sandūroje, taip pat susidūrus proklitikui ar enklitikui su savarankišku žodžiu, iš dviejų vienodų ar supanašėjusių priebalsių tariamas tik vienas. 1985 m. apklausus 36 V kurso lituanistus, vien isigafido, usnigo sakė tik 17 (47%). Senų žmonių kalboje, mažiau paveiktoje rašto, toks tarimas dažnesnis, bet vargu ar kada nors siekė 100%. Kad gretimi panašūs priebalsiai gali išlikti, yra rašęs dar A. Salys, apie tai užsime- nama ir akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“!?. Šnektose, visiškai sutrum- pinančiose priešdėlį i- ir vietoj jo neįsivedusiose priešdėlio ant- (pavyzdžiui, panevė- * Patarimai tautosakos rinkėjams (Metodiniai nurodymai). — V., 1974, p. 5; 1940 m. J. Balio išleistame „Tautosakos rinkėjo vadove“ (K., p. 61—76) plačiai aptarta paprastoji ir net mokslinė fonetinė rašyba. 8 Daukantas S. Žemaičių tautosaka. — V., 1983, p. 9. 9 Lietuvių liaudies dainynas. Vestuvinės dainos. — V., 1983, t. 2, p. 9; Čiulba ulba sakalas. ="V., 1983, p. 8. 10 Lietuvių kalbos gramatika. — V., 1965, t. 1, p. 116. 109 žiškių), skiriamos poros i§éka „įšoko“ — iš.6ėka „iššoko“ (priebalsis š antrajame žodyje šiek tiek ilgesnis) ir ypač — isiūk „įsėk“ — išsiūk „išsėk“. Pastaruoju atve- Ju (kai šalia eina skirtingos kokybės priebalsiai), aiškiai tardami ir norėdami skir- ti prasmę, priebalsį š visiškai (ar asimiliuodami į s) gali išlaikyti ir dalis rytų aukš- taičių (širvintiškiai), pietų dziukai'*. Visur žymint tik du ar vieną priebalsį, realūs faktai niveliuojami ir kalbotyra netenka reikalingų duomenų. Be to, tautosakinin- kai priebalsių praleidimą paprastai žymi dviejų žodžių sandūroje (plg. an tėvelio dvaro ir t.t.)**, to paties nuosekliai nežymėdami žodžio viduje. Gerai būtų žymėti ir balsio e platėjimą prieš kietuosius priebalsius. Kitaip skai- tytojas, norėdamas atstatyti autentišką tartį, turi galvoti, kokios tarmės tas žodis ir kokioje pozicijoje yra balsis e. Be to, prieškirtiniuose skiemenyse šis balsis retkar- čiais gali būti ir nepaplatinamas. Šiaurės panevėžiškių tarmėje toje pačioje kirčiuo- toje pozicijoje (prieš kietąjį priebalsį) į g platėja ir balsis i (plg. /ép’ ,lipi“ — I'ėp „lipū“), taigi žymint balsio i platėjimą, nuosekliai reikėtų žymėti ir e platėjimą. Kalbos požiūriu tobulai parengtos šiaurės panevėžiškių tautosakos masiniu tiražu kol kas neišleista nei bendrine kalba, nei tarmiškai (panašiai, matyt, yra ir kitų sudėtingesnių tarmių). Spausdinta: „O jūs šuns šuns, kam suėdėt visas bandels!?“ (tarmiškai O jūs šun's“ šun's“, kam suėdet vioss bundials, o į bendrinę kalbą ne viskas atstatyta); mūsų laukai šalime (= šalimais), tokio tai dieną (= tokią tai dieną), pas man (= mane), ji (= jin), per (= par) ir t.t.8 | Kad galima autentiškesnį, pilnesnį tautosakos variantą įrašyti ir į magnetofo- no juostą bei iššifruoti, matyti sugretinus du O. Bluzmienės dainos variantus4. 1 2 Išėjo senelis Išėje senelis’, Išgarglino, Ižgarglina, Užmušė žvirblalį, Užmoše žvėrblali, j2 Užpluncino. Užploncina. Pripešė plunksnelių Pripešė pluksneliu Dvi bačketi, Dvė bačkiales, Prisūdė mėsetės Prisūde mésiales | Dvi rėčketi. Dvė rėčkialės. Atėja dvariškis Ateje dvariškis* Dvaran varyti, Dvaran varyt', Norėja žvirblelį Norėje zvérblal(i) j2 Visą praryti. Visė praryt'. 1 K. Morkūno, J. Karaciejaus informacija. 12 Lietuvių liaudies dainynas, t. 2, p. 74, 170, 174, 198—202 ir t.t.; Čiulba ulba sakalas, p. 173, 180, 194, 205 ir t.t. 18 Bluzmienė O. Apie turgus ir žmones. — Kn.: Liaudies kūryba, t. 1, p. 201—203. 14 Pirmasis užrašytas 1965 m. (Lietuvių liaudies dainynas, t. 1, p. 270—271), antrasis — 1984 m. (K. Kalibato) ir 1985 m. (K. Garšvos). 110 Iškepe šlaunelę, Iškepė šlauniale Iščirškino, Iščirškina, Prirydė dvariškių, Priryde dvariški, ba Prisprogdino. Prisprogdina. Kai kurie kvalifikuoti tautosakininkai gal mano, jog tarmés specifikai parody- ti kūrinyje užtenka išlaikyti vieną kita tarmiškai ištartą žodį. Toks tekstas kalbos požiūriu kiek naudingesnis už užrašytą bendrine kalba, bet dėl šnektos jis klai- dina’, Teisindami tarmiskos tautosakos užrašymo ir spausdinimo klaidas, folkloris- tai dažnai perdeda bendrinės kalbos poveikį tarmėms. Iš tikro jokio didesnio povei- kio daugelio senų žmonių tarčiai bendrinė kalba nėra padariusi. Bet kai užrašinė- tojui suprantamesnė ir parankesnė bendrinė tartis, ne vienas pateikėjas kiek įma- nydamas pradeda taikytis prie „mokyto“ užrašinėtojo. O turėtų būti atvirkščiai. Iš karto reikėtų žmogų įspėti kalbėti, kaip jam yra įprasta ir nieko negražinti. Bet kai dainose, retkarčiais ir pasakojimuose bendrinės kalbos formos įmaišomos na- tūraliai, jų keisti, kaip pabrėžia tautosakininkai, nereikėtų (J. Balčikonis dainų teks- tus dzikindaves!®). Blogiausia, kai tarmei sąmoningai prirafomi kitų šnektų garsai. „Lietuvių liaudies dainyne“ panevėžiškių galūnės balsis e, kilęs iš 4, žymimas ia, nors taip iškraipoma tarmė (atviroje galūnėje balsis e būna tik uždaras) ir vietoj vienos reikalingos raidės rašomos dvi. Nenorint rašyti tarmiškos galūnės -e, kiek geriau būtų Žymėti bendrinės kalbos galūnę -o — tada nebūtų kuriamos nėsamos formos ir klaidinamas skaitytojas. Redaguojant leidinio kalbą, apibendrinta dauge- lio rytų aukštaičių (širvintiškių, anykštėnų, uteniškių, vilniškių) galūnė. Bet panevė- žiškių sakiniuose Oi tu moteriške, Ar nematei kiškia?, Dave suria*® galūnės balsiai e visiškai sutampa, o rašomi skirtingai (e ir ia). Nereikėtų ir sutrumpėjusių nekirčiuotų balsių žymėti nosinėmis raidėmis ar il- gaisiais balsiais. Dar kartais balsis o rašomas u, € — į, stir t.t., pvz.: botagų, kuoky, tų liepeli®®, linet (= lidne) ir pan. Panevėžiškių galūnių žodžiuose vaike „vaikai“ ir vaikė „vaikei“ vienodai (balsiu ė) žymėti negalima. Ženklu ! išsiversti neįmanoma, nes tas balsis būna ir po kitų priebalsių. Geriau būtų garsą € žymėti ne ženklu é, bet įprastu ir supran- tamu €. Tautosakininkai galėtų vartoti supaprastintą kalbininkų transkrip- ciją, kur naujos raidės ir tebūtų €, sr, ilgumo (pvz., d', a.), minkštumo (/*) ženklai. Aiškiausia yra, kai tekstas be išimčių užrašomas taip, kaip girdimas — kaip kalbama aiškiuoju stiliumi (nepraleidžiant tik gretimų žodžių vienodų priebalsių, 15 Dar 1976 m. „Literatūroje ir mene“ siūlėme šiaurės Lietuvos tautosakos neužrašinėti pu- siau dzūkiškai, bet tas kreipimasis liko be didesnio atgarsio. Leidžiant tautosakos knygas, kalbi- ninkai kviečiami konsultuoti, bet ne į visas jų pastabas atsižvelgiama. 18 Ambrasas-Sasnava K. Paminklas Druskininkams ir profesoriui. — Kalbos kultūra, 1985, sąs. 48, p. 64. 17 Lietuvių liaudies dainynas, t. 1, p. 251, 508 ir t.t. 18 Ten pat, p. 109, 234, 235, 607. 111 pvz., vaikas sakė). Moksliniuose leidiniuose, bent jau turinčiuose ir kalbinį profilį, tikslinga neatstatyti praleistų ir suskardėjusių arba suduslėjusių priebalsių. Tokia rašyba jau buvo vartota, skelbiant tautosaką A.. Baranausko (1922), „Tautos ir žo- džio“ (1923, 1924), „Lietuvių kalbos tarmių (chrestomatija)“ (1970) leidiniuose, „Joniškėlio apylinkių šnektos tekstuose“ (1982). „Druskininkų dainose“ (1972) garsinio rašybos principo tikriausiai be reikalo vėliau daug kur atsisakė ir J. Balči- konis. Trumposios galūnės nebuvo keičiamos nosinėmis, siauras e — atviru ig ir S. Daukanto (1846), kitataučių A. Sleicherio (1857), A. Leskyno ir K. Brugmano (1882), A. Becenbergerio (1882), A. Niemio ir A. Sabaliausko (1912) bei kituose tautosakos leidiniuose??. Šiame straipsnyje svarstyta galutinė išspausdintų tautosakos kūrinių forma, nesigilinant, kiek ją lėmė užrašytojas, leidykla ir kitos sudėtingos teksto rengimo aplinkybės. Prastai ir vien ranka užrašytų tekstų, suprantama, dažniausiai nebeį- manoma tinkamai suredaguoti, bet magnetofono įrašus reikėtų daugiau tikslinti. Kaip klasifikuojant tautosakos kūrinius, rengiant kompetentingus paaiškinimus niekas negali pakeisti folkloristo, šifruojant dainos melodiją — muzikologo, taip galutinį žodį dėl teksto kalbos gali ir turi tarti dialektologas??. MPHHUHUMNB TPAHCKPHINILUHH JIMAJIEKTHOTO ¢O0JIbKJIOPA PesomMme IO. bamsuukonnc ¢ 1907 r. 3amaceiBan Ha pasHBIX JMAJIEKTAX (OMBKIOP, MEPEBOMMI ero C JAPYTHX S3bIKOB Ha JIHTOBCKHĖ H myGmmxosan (,Ilecam [pyckummukaii™ m3rambr B 1972 1.). Ilpxu 3armchiBaHHH H ITOATOTOBKE K MeYaTH (DOJILKJIODHELIX COYHHEHHŪĖ BO3HMKAIOT TPH BH- na doHerHyecKHx npobnem: 1) Kak COYMHEHME BarmMCATb — Ha IpejiCTABJIEHHOM IHAJICKTe HJIKH HA JiaTEpaTypHOM 53bIKe, 2) KaK OTpasuTh OCOOEHHOCTH JAHHOTO AHAJIEKTa — MOJHOCTBIO HJIH Yac- THYHO, H 3) KAKHMH 3HAKAMH O0O3HAYATH OHAJIEKTHHIE 3BYKH, B w3jammax HayyHoro mpodmiist Herecoo6pasHO OTpa3HTb BCE OCHOBHBIE OCOGEHHOCTH JIAAJIEKTa: He PeCTaBpUPOBATH HEIIpOH3HOCHMEIX, a TAKKE O3BOHYCHHBIX HJIH OTIYIIEHHBIX COriac- HBIX, 0003HAYaTh pacUmMpEHHbIE INACHBIE I, U, e, (=, 0, @) m T. n. HenomycTHMBI HEMOC/IeI0Ba- TENbHOE OTpaxeHHe H H3BpalnIEeHHe (GoHeTHIECKMX OCOOEHHOCTel: HarmcCcaHHe ia BMECTO € H T. JI, OrnpaBjiaHbi JAIL Te JIEMEHTbI APYIHX ĮIMAJIEKTOB H JIATEpaTYypHOTO S3bIKa, KOTODBIE B CHJIY OIIDpeJIeJIEHHbIX IDpHYKHH IIDOH3HOCATCH CAMHM HHPOPMAHTOM; HE CJIe/[OBAJIO Oki 0603HaAYaTHL COK- paunreHHbIe Oe3yjjapHbIe TJIACHLIE HOCOBLIMH OYKBAMH HJIH JOJTHMH IJIACHBIMH, BMECTO O IMCATb 4, BMECTO € — į, bl, Ė HH T. JĮ. 19 Cituojama pagal: Aleksynas K. Lietuvių liaudies dainų kalbinės stilistinės ypatybės. — Kn.: Literatūra ir kalba. V., 1971, t. 11, p. 32—281. 20 Už vertingas pastabas esu dėkingas K. Aleksynui ir B. Stundžienei. 112 SS