Veiksmažodžių abstraktų darybos tipų istorinė kaita

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) SAULIUS AMBRAZAS VEIKSMAŽODŽIŲ ABSTRAKTŲ DARYBOS TIPŲ ISTORINĖ KAITA Žodžių darybos kategoriją sudaro darybos tipų paradigma!. Svarbiausią vietą joje turi vienas arba keli produktyvūs tipai, kurių darybos reikšmė sutampa su visos kategorijos reikšme. Jie yra kategorijos semantinis centras, o kiti darybos tipai, turintys siauresnes ar labiau specializuotas reikšmes — jos periferija?ž. Šio straipsnio tikslas — apžvelgti pakitimus lietuvių kalbos veiksmažodžių abstraktų (nomina actionis; toliau — NA) kategorijos semantiniame centre. Dabartinėje lietuvių kalboje NA kategorijos centrą sudaro tik priesagos -imas/ -ymas vediniai. Jie gali būti daromi iš kiekvieno veiksmažodžio ir paprastai išlaiko kategorinę veiksmo arba būsenos reikšmę*. Galūnių vediniai dabar yra periferiniai. Jie dabartinėje kalboje dažnai vartojami specializuotomis reikšmėmis ir neretai eina įvairių sričių terminais®. Patyrinėjus veiksmažodžių abstraktus XVI— XVII a. raštuose, matyti, kad šios kategorijos būklė tuo metu buvo kitokia. Galūnių vediniai, dabar turintys konkretesnes ar specializuotas reikšmes, senuosiuose raštuose dar buvo vartojami tiesiog kaip veiksmų pavadinimai. Tai matyti iš toliau duodamų pavyzdžių, NA mūšis M. Daukšos Postilėje dar turi tik „mušimo“ reikšmę: mufBiu ptaBtakų ir kūm/ciu ... kąkino WieBpatį DP 167193, (t. p. 16044, 1614, 55; orig. bicie, karanie, policzki, razy®). Ta pačia reikšme jis buvo vartojamas ir daugelyje kitų XVI — XVII a. lietuvių kalbos paminklų (VInE 42,,, 51,; BB Pat 17,10; 18,8; 20,30; 28, 6; Lex 75, 84a; SD? 13; SIG II 81,; Ch! Luk 12,18; ApD 16,18; 2 PvK 6,5; 11,23; 11,24; 1 Ptr 2,24). Reikšme „kova, kautynės“, būdinga dabartinei kalbai, vedinys mūšis pastebėtas tik keliose senųjų raštų vietose: Bitwd. Pugna. Kawa | mufis SD? 1 Wellmann H. Deutsche Wortbildung: Typen und Tendenzen in der Gegenwartsprache. 2. Haupt. Das Substantiv. — Diisseldorf, 1975, S, 19—20; Mopoxosckas D. SI, OcnoBubie acIIEKTGI OONIEŽ TEODHH JIKHTBHCTHYUECKHX Mmozmeneit. — Kues, 1975, c. 82; Ilsiragenro I'. II. O CJIOBOOGpa3OBATEJILHOH MapajurmMe — OJIHOM H3 KOMIIOHEHTOB TEOpHH CJIOBOOGpa30BAHHA. — B xx.: Vi3ysenne TpaMMATHUeCKOTO CTDOS M ItperroJiaBaHHe TpaMMATHKH B By3e H mkone (Marepzajisi Bcecoro3Hoit koud.). Kunmues, 1976, c. 72—73; Mypsicos P. 3. O cjioB006pa30BaTeJIbHEIX rtapajarMAx. — B KH.: Ciosoo6pasosanne u Opa3s006pa3oBanue: Tes. noxs. Hayd. KOHO. | M., 1979, c. 57—59, 2? Plg. Furdik J. Zo slovotvornėho vyvoj slovenčiny. — Bratislava, 1971, s. 16. 3 Urbutis V. Žodžių darybos teorija. — V., 1978, p. 161, 215, 268—269. 4 Keinys S. Galūninė terminų daryba. — Kn.: Socialinės lingvistikos problemos (Lietuvių kalbotyros klausimai), V., 1979, t. 19, p. 167—168. 5 Kudzinowski Cz. Indeks-stownik do „Daukšos Postilė“ (toliau — KI). — Poznan, 1977, t. 1, s. 647. 88 17 (t. p. SD? 21, 136); Feldf/chlacht abazo mupis Lex 35; mufis (bitwa) PK 535, plg. dar panašią reikšmę „žmogžudystė (zabojstwo)“: Karaliftes jiames iefko ... waydays ir muSieys SP II 155,;. NA Zinia senuosiuose raštuose žymi ne tik „informaciją“, bet ir „žinojimą“. Pastaraja reikšme šis vedinys ypač dažnai vartojamas K. Sirvydo Punktuose. Iš 26. pavartojimo atvejų 23-uose NA žinia turi reikšmę „žinojimas“, pvz.: gituma žinios | ape wifa kas deftis I 14,5. Žodžiai umiejetno$é, wiadomosč, kuriais išverstas K. Sirvydo Zinia, senojoje lenkų kalboje taip pat reiškė „žinojimą, pažinimą“. Tokia reikšmė fiksuota ir kituose XVI — XVII a. raštuose, pvz.: Dok mums pine ir druktibe MZ 535; parodęs tobius ... mok/flo arba žinids fawos DP 436, plg. dar Szinne (Verstand) BB Pat 5,12; acc. sg. szinnę (Klugheit) Ps 7,4; Ape apftepta žinia Rožančiaws SIG II 714; turi fine wifu paprociu Ch* ApD 26,3. Dabartinėse tarmėse ši reikšmė išliko tik apstabarėjusiuose junginiuose: mano trumpa žinia „maža žinau“ Grd: daug žinios yr galvoj „daug žinau“ Psv (LKZK). Tokią pat reikšmę M. Daukšos Postilėje turi ir NA pažinia: išg pažinios ne iptikeiimo fawo pažino 404; (orig wiadomos¢). Dabartinėse tarmėse šis vedinys vartojamas specialesne reikšme „pažintis“ („pažinimą, žinojimą“ XVI— XVII a. žymėjo ir atitinkamas priesagos -tis vedinys pažintis"). Priešingą reikšmę — „nežinojimas“ senuosiuose raštuose turėjo NA. nežinia, pvz.: kas waik/czioia tamfumūfia (ne žinios ir nūdžių) DP 510, (t. p. 23455, 29915, 52833, 6105; — orig. niewiadomosč); Niešwiadomošči | Imprudentia. Nepritirimas neginia SD* 218 (t. p. SP I 10453, 1175, 248,,, 29444; II 8,5, 314, 112,). Dabar NA nežinia dažniausiai reiškia „nežinoma“ arba „nežinomybė“. NA malda, be vyraujančios reikšmės „kreipimasis į dievą; šio kreipimosi tekstas“, XVI-XVII a. raštuose dar retkarčiais pavartojamas reikšme „prašymas“ (M. Daukšos Postilėje 2 atvejais iš 200): / Kristus] mus matdomis tefia fawefp DP 380,5 (t. p. 5455, — orig. prosba); klaufik balfa maldos (tais. i afuftoghimo) mana BB Ps 28,2 (t. p. Ps 31,23 — orig. Flehen); malda (Bitte) Job 6,8; Lex 18; Vorbitt malda Lex 101a; Projba | Petitio, precatio. Malda SD3 346 (t. p. kai kuriuose vėlesniuose „raštuose, žr. LKŽ VI 790). Reikšmė „prašymas“ sutinka su veiksmažodžio *mel-| Įmolsenovine reikšme „kalbėti, prašyti“, kurią ligi šiol išlaikė veiksmažodis melsti „prašyti“. Panašia kryptimi konkretėjo NA prašymas, XVI amžiuje fiksuotas reikšme „malda“: daboiefi prafchimo mana BB Ps 66,19 (orig. Gebet, t. p. Mz 3625, 3655, 3925, 393,). NA nuolaida, dabar turintis įvairias specializuotas ir konkrečias reikšmes (LK Ž VIII 934), M. Daukšos Postilėje dar buvo proceso pavadinimas: nig uptekéiimo Jaules net’ ik’ nūlaidai garbūs yrd wdrdas io 487,,. Kategorine reikšme šis vedinys * Reczek S. Podreczny stownik dawnej polszczyzny. — Wroclaw etc., 1968, s. 548. ? Ambrazas S. Priesaginés darybos veiksmažodžių abstraktai M. Daukšos Postiléje. — Kalbotyra, 1983, t. 34(1), p. 80. 8 Szemerėnnyi O. Principles of Etymological Research in Indo-European Languages. — In: Etymologie / Hrsg. von R. Schmitt. Darmstadt, 1977, S. 338—345 su lit.; HBanosB Bsu. Bc. CiiaBsiucrnit, Gajniraickait Hi pageOGajikancekui rJiaroji: VirigroeBporieitekne mcroku. — M., 1981, c 171, 89 kartais pavartojamas ir vėlesniuose raštuose, pvz.: nuolaidos (t. y. nusileidimo) virvė LC 1884, 5 (LKŽ VIII 934). NA pūsaka XVI— XVII a. turėjo reikšmę „pasakojimas“: Nepaniekink ... pafakos wirefniųių DP 6652 (t. p. 16644, 27241, 37133, 4755, — orig. powiešč, przypowiesc®); Ant tos pafakos dkis atkielkite SIG II 20,4 (panašiai II 21,, 26,); nieku kitu nebowijos, tykt pafakomis naujenu Ch* ApD 17,21 (t. p. PvTit 1,14; PK 48,,); Wadiname ją Hiftoria, delto jog ufrakina... tykrq pafakq ape tey, kas nufidawe Ch Job (įžanga) (t. p. 2 Moz (įžanga); Ch! 2 PvTm 4,4). NA priepuolis (prypuolis) XVI—XVII a. reiškė „nelaimę; nuopuoli; nelauktą įvykį“: ij¢ Swetimy priepūlų | mokikites DP 65, (11x — orig. przypadek, przypadlosé, przygoda'®); wifoki priepuoley (wpelakie praypddki) SP I 109, (t. p. II 14,); 1. sg. wifokiame pripūliy SIG II 2,5 (w Zadnej przygodzie; t. p. II 164, 404); Przypadek | prgygoda. Cafus repentinus, euentum Priepuolis SD? 364 (t. p. SD* 147, 148, 171; SD? 242, 319, 364, 414, 446); Zufall pripilis, prigadas Lex 110a (panašiai PK 73,4, 112,,, 251, ... 9x; AK 85,5; BK 54,,; Ch! 1 PvK 7,15); iB priepūlo tokio iflifutas (w swym upadku ... podZwigniony'?). Dabar paplitusi reikšmė ,ligos pasmarkéjimas® yra visai nauja; ji fiksuota tik XX a. Saltiniuose®®. Kad galūnių vediniai XVI— XVII a. geriau buvo išlaikę kategoring NA reikšmę negu dabartinėje kalboje, rodo dar ir ta aplinkybė, jog tą pačią terminologizuotg reikšmę dažnai turėjo ne vien galūnės vedinys, bet ir pagrečiui vartojamas priesagos -imas|-ymas vedinys ar koks kitas priesaginis NA. Pavyzdžiui, M. Daukša greta galūnės vedinio nuodžia (187x) specializuota „religinio nusikaltimo“ reikšme vartojo priesagos -mė vedinį nuodėmė (K.. Sirvydas ir S. M. Slavočinskis — tik pastarąjį), o Mažosios Lietuvos senuosiuose raštuose randamas dar ir nusidėjimas. Tokią pat reikšmę turi ir retas priesagos -tis vedinys prasirastis (grzech) AK 2351, 3628, 3948.21; BK 64, 16,3. Galūnės -ė vedinys gailé K. Sirvydo raštuose vartojamas ne tik kategorine reiksme „gailestis“ (pvz.: Zal | jalowdnie | šdlošč. Poenitentia, dolor. Gayli/ta | gaile SD? 520), bet ir „atgaila“ (pvz.: Sakramento gailes — Sakramenta pokuty SP II 1304) pagrečiui su kitu galūnės vediniu gailius (pokuta) SP I 159,, ir priesaginiais vediniais gailysta, gailystė, gailystavimas, pvz.: Pokutd | Poenitentia, poena, mulcta, fatisfactio pro defectibus fufcepta. Gaylifta | gayle SD* 319; daritu gaylifti aju fawo nufideiimus (34 graech fwoy pokutowal) SP II 1165; acc. sg. gayliftawimu (pokuta) SP I 57,4, Kiti XVI— XVII a. autoriai šiam reikalui vartojo priesaginius NA: gailėjimas(is) DP 143x; SE 1235; AK 10,_3, 24,; BK 235; gailesys (gailesis) ® Kudzinowski Cz. KI, t. 2, s. 50. 10 Kudzinowski Cz. KI, t. 2, s. 153. 1 Lebedys J. Žodynėlis. — Kn.: Slavocinskis S. M. Giesmės tikėjimui katolickam priderančios. V., 1958, p. 502. 12 Lebedys J. Ten pat. 13 Plg, dar Būga K. Rinktiniai raštai / Sud. Z. Zinkevičius, — V., 1959, t. 2, p. 39. 14 Plg, dar Zinkevičius Z. Kelios pastabos lietuvių XVI— XVII a. leksikos istorijai. — Kn.: Socialinės lingvistikos problemos (Lietuvių kalbotyros klausimai). V., 1979, t. 19, p. 121— 122. 90 MZ 3353; Vln 6915; BP II 2295; MT 244, 54,, 6111, 6719 ...; DP 6x; gailystė SE 57544, 2574; gailysta BK 43,5; prisivertimas BP 6x; liovimas (is) Vin, VInE 4x; BP 2x. Daugeliu atvejų išlaikydami kategorine reikšmę, galūnių darybos NA XVI — XVII a. semantiniu požiūriu maža kuo skyrėsi nuo atitinkamų priesagos -imas[-ymas vedinių. Senuosiuose raštuose pastebimas polinkis nevartoti priesagos -imas|-ymas vedinių su sinonimiškais galūnių vediniais, padarytais iš to paties veiksmažodžio. XVI— XVII a. lietuvių kalbos paminkluose galūnių darybos NA, neturintys atitinkamų priesagos -imas|-ymas vedinių, paprastai sudaro nuo 48 iki 9094, o tarp ty, kurie turi tokius gretutinius vedinius, dažniau vartojami galūnių vediniai negu atitinkami priesagos -imas|-ymas NA. Šis santykis tarp minėtų NA grupių atskiruose tekstuose yra nevienodas. Tam turėjo įtakos dvi aplinkybės: 1) bendras galūnių darybos NA kiekis; 2) autorių polinkis vartoti sinonimus. Kur galūnių darybos NA palyginti nedaug, rečiau pasitaiko ir atitikmenų su priesaga -imas/-ymas. Taip yra Mažosios Lietuvos raštuose (Mž, Vln, BP, BB ir kt.). Pavyzdžiui, B. Vilento raštuose atitinkamus vedinius su priesaga -imas|-ymas turi tik 99, galūnių darybos NA. Didžiosios Lietuvos raštuose, kur galūnių darybos NA yra žymiai daugiau, dažniau vartojami ir atitinkami vediniai su priesaga -imas|-ymas. Daugiausia tokių gretybių yra M. Daukšos Postilėje?*, kuri apskritai pasižymi sinonimų gausumu ir ivairumul®. Tuo tarpu M. Daukšos Katekizme, kur sinonimų yra mažiau, atitinkamų priesagos -imas|-ymas vedinių turi apie 17% galūnių darybos NA. XVI— XVII a. daugelis galūnių darybos NA tipų (ypač vediniai su galūnėmis -a, -is|-ys, -ia) buvo produktyvesni negu dabar. Daugumoje to laikotarpio raštų galūnių darybos NA yra daugiau negu priesaginių (išskyrus priesagos -imas|-ymas vedinius). Galūnių darybos NA ypač paplitę M. Daukšos, K. Sirvydo, S. M. Slavočinskio raštuose. Nemažai galūnių vedinių, vartotų XVI— XVII a. raštuose, šiuo metu arba visai nevartojami arba yra labai reti. Pavyzdžiui, dabartinei kalbai nebūdingi 469%, šios grupės NA, fiksuotų K.. Sirvydo Punktuose, 28% — M. Daukšos Postilėje, 26%, — K. Petkevičiaus Katekizme, 22% — S. M. Slavočinskio giesmyne. Čia pateikti duomenys leidžia manyti, kad XVI—XVII a. NA darybos kategorijos semantinį centrą sudarė ne tik priesagos -imas|-ymas vediniai (taip yra dabar), bet ir galūnių vediniai. Priesagos -imas|-ymas vediniai išplito lietuvių kalboje tik jos savarankiškos. raidos laikotarpiu!". Dar senesniais laikais, iš kurių neturime rašytinių šaltinių, NA kategorijos semantinį centrą sudarė vieni galūnių vediniai, kurie užima svarbią vietą ir kitų giminiškų kalbų darybos paradigmose. Slavų kalbose galūnių darybos 15 Ambrazas S. Galūnių darybos veiksmažodžių abstraktai M. Daukšos Postilėje. — Baltistica, 1980, t. 16(1), p. 68. 16 Plg, Tangl E. Der Accusativus und Nominativus cum Participio im Altlitauischen. — Weimar, 1928, S. 8—11; Skardžius P. Daukša pirmasis bendrinės kalbos kūrėjas Didžiojoji Lietuvoj. — Archivum Philologicum, 1933, t. 4, p. 12, 15; Lebedys J. Mikalojus Daukša. — V., 1963, p. 308—318. 7 Ambrazas S. Dėl veiksmažodžių abstraktų su priesaga -imas/-ymas darybos raidos. — Baltistica, 1983, t. 19(1), p. 66—69. 91 NA įsigalėjo prieš pasirodant pirmiesiems rašto paminklams, galbūt slavų kalbų bendrystės epochoje'!?, Daug šio tipo vedinių nuo seniausių laikų randama indoiranėnų kalbose!®. Klasikinėje graikų kalboje labai išplito galūnės *-4NA*??. ‘Germany kalbų grupėje galūnių darybos NA (ypač su galūne *-0-) būdingiausi goty ir senųjų vokiečių aukštaičių kalboms*?*!, Daugelis tyrinėtojų galūnių vedinių plitimą, kuris atskirose indoeuropiečių kalbose vyko ne vienu metu, sieja su vyriškosios ir moteriškosios giminės diferenciacija ir su tuo susijusiu 0 ir 4 kamienų produktyvumo didėjimu*?*?. + Prieš išplintant galūnių vediniams indoeuropiečių kalbų NA darybos paradigmoje privilegijuotą vietą užėmė vediniai su formantais *-fei-/-tiir *-teu-|-tou-|-tu-, kurie turėjo skirtingas reikšmes*?“. Iš NA su formantu *-fubaltų kalbose išriedėjo siekinys, o prūsų kalboje — taip pat bendratis su formantu -tvei. Tačiau rytų baltų kalbose šis darybostipas anksti prarado produktyvumą. Iš senųjų NA su formantu *-fulietuvių ir latvių kalbose 18 Meite A. OOmecnassuckuit a351K, — M., 1951, c. 273; Bepnurrein C, 5. Ouepk cpaBHHTEJILHOŽĖ TpaMMAaTHKH CJIABSHCKHX S3bIKOB: Yepenmosammst, VMmenunie OcHOBa, — M., 1974, €. 276—277, 302-333; Vondrak W. Vergleichende slavische Grammatik. — Gottingen, 1924, Bd. 1, S. 494 ff.; Stawski F.j Zarys stowotwolrstwa prastowianskiego. — In: Stownik prastowianiski. Wroclaw etc., 1974, t. 1, s. 58—61; Wojtytla-Swierzowska M. Praslowianskie nomen agentis. — Wroclaw etc., 1974, s. 12-16. 1» Wackernagel J., Debrunner A. Altindische Grammatik. — Gottingen, 1954, Bd. 2, T. 2, S.219-235,238—251; Burrow T. The Sanskrit Language. — London, 1959, p. 123 ff.; Tepuenbepr JI. TT. Mopdonorayeckasst CTPYKTYpa cJtoBa JPEBHHX HHIOHPAHCKHX S35IKOB. — JI., 1972, c. 240, 245; Enusapenkosa T. SI. 'pammaraka Bemmiickoro si351Ka. — M., 1982, c, 136 cm. 20 Debrunner A. Griechische Wortbildungslehre. — Heidelberg, 1917, S. 141-142; Chantraine P. La formation des noms en grec ancien. — Paris, 1933, p. 19-23; Arend E. Verbalabstrakta bei Herodot und ihre Vorgeschichte. Teildruck: Die Verbalabstrakta auf -oc und -n. — Berlin, 1936, S. 13-41. 21 Bahder K. Die Verbalabstrakta in den germanischen Sprachen. — Halle (Saale), 1880, S. 40 ff.; Meid W. Germanische Sprachwissenschaft. Bd. 3. Wortbildung. — Berlin, 1967, S. 59—60; Hinderling R. Studien zu den starken Verbalabstrakta des Germanischen. — Berlin, 1967, S. 42 ff.; CpasaaTensHas TrpaMMaTHKa TIepMaHCKHX s3bIKOB. — M., 1963, T. 3, c. 76-1717. 22 Plg, Burrow T. Op. cit., p. 121 ff.; Gagnepain J. Les noms grecs en -oc et en -&: Contribution a l'étude du genre en indo-européen. — Paris, 1959; Kurylowicz J. The Inflectional Categories of Indo-European. — Heidelberg, 1964, p. 216-217; Birnbaum H. Indo-European Nominal Formation Submerged in Slavic. — In: The Slavic Word: Proceedings of International Slavistic Colloquium at UCLA/Ed. by D.S. Worth. The Hague, 1972, p. 162—163; Maziulis V. Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklinacija). — V., 1970, p. 306-308; Georgiev V. I. Die luvische Abstrakta auf-ahi, die hethitischen Nomina actionis auf-(a)ai und die @ Stimme. — KZ, 1974, Bd. 88, H. 1, S. 121; Watkins C. Die Vertretung der Laringale in gewissen morphilogischen Kategorien in den indogermanischen Sprachen Anatoliens. — In: Flexion und Wortbildung: Akten der V. Fachtagung der indogermanischen Geselschaft. Regensburg, 9—14. Sept. 1973/Hrsg. von H. Rix. Wiesbaden, 1975, S. 363 ff.; Bepumreiin C. 5. Vkas3. cou., c. 134-135; Brosman P. W. The Development of the PIE Feminine. — The J. of Indo-European Studies, 1982, vol. 10, N 3—4, p. 253-272. 22 Benveniste E. Noms d’agent et noms d'action en indo-européen. — Paris, 1948, p. 112. 92 liko vos keletas: lie. lietūs (lytūs), la. lictus : lie. Ijti, la. lit; lie. pietūs, plg. pyti „gerti drėgmę, biurti, Zliugti; atleisti pieną“ < ide. *pi-|poi- „gerti“??; la. viltus „apgavystė“: vilt „apgauti“; mitus ( miétus) „pasikeitimas“: mitiés „kaitalioti, keisti“; dėstū (1. sg.) likt „(Samen) in die Keime legen“?*. Daugelis NA su įvairiais formanto *-teu-|-tou-|-tuvariantais baltų kalbose gavo instrumentų reikšmes. Pavyzdžiui, tuo būdu susiformavo lietuvių kalbos instrumentų pavadinimai su priesagomis -tuvas, -tuvė. Rytų baltų kalbose NA kategorijos semantinį centrą iš pradžių, matyt, sudarė vediniai su formantu *-ti-. Tik po to, kai šis darybos tipas prarado produktyvumą, o daugelis vedinių su formantu *-tisustabarėjo ir virto bendraties formomis, jų vietą NA darybos paradigmoje užėmė galūnių vediniai. Tai turėjo įvykti dar lietuvių ir latvių kalbų bendrystės laikais, nes tiek lietuvių, tiek latvių kalboje?® NA su formantu *-ziyra nedaug, o galūnių vediniai yra gausūs ir nemaža dalis jų turi atitikmenis abiejose kalbose. Lietuvių kalbos savarankiškos raidos laikais, išplitus priesagos -imas|-ymas NA, galūnių vedinių darybinės išgalės ėmė pamažu siaurėti. Tas procesas jau atsispindi XVI -— XVII a. lietuvių kalbos paminkluose. Mažosios Lietuvos raštuose galūnių darybos NA tuo metu buvo vartojami gerokai rečiau negu Didžiojoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, galūnių darybos NA. J. Bretkūno Postilėje yra du kartus mažiau negu mažesnės apimties K. Sirvydo Punktuose. Panašus yra galūnių darybos NA skaičiaus santykis rankraštiniame Lexicon Lithuanicum ir K. Sirvydo žodyne. Matyt, Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmėje galūnių darybos NA produktyvumas sumažėjo anksčiau. Galūnių vediniai Didžiosios Lietuvos XVI — XVII a. raštuose paplitę nevienodai. Palyginti nedaug jų yra anoniminiame 1605 m. ir vad. Belarmino katekizmuose, nors jie parašyti rytų aukštaičių tarmės pagrindu, kaip ir K.. Sirvydo raštai, pasižymintys galūnių vedinių gausumu. Galūnių vedinių kiekio svyravimui galėjo turėti įtakos ta aplinkybė, kad ne visi senieji raštai vienodai atspindi gyvąją liaudies kalbą. Pažymėtina, kad daugiausia galūnių vedinių randame M. Daukšos, K. Sirvydo, S. M. Slavočinskio raštuose, geriausiai reprezentuojančiuose Didžiosios Lietuvos liaudies šnekamosios kalbos leksiką. Antra vertus, priesagos -imas|-ymas vedinių standartizacija, ypač pastebima B. Vilento raštuose ir rytietiškuose katekizmuose, atitiko knyginio stiliaus reikalavimus. Yra pastebėta, kad senojoje slavų kalboje galūnių darybos NA ir priesagos -nije|-tije vedinių vartojimas irgi priklauso nuo raštų stiliaus*". Senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose fiksuota pabaiga to NA raidos etapo, kai galūnių vediniai dar buvo kategorijos centre. NA darybos paradigmos persigrupavimas, prasidėjęs prieš raštijos pradžią, per pastaruosius kelis šimtmečius baigėsi: 4 Fraenkel E. Die baltischen Sprachen. — Heidelberg, 1950, S. 37; Litauisches etymologisches Worterbuch. — Heidelberg, Gottingen, 1962, S. 588; Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Wérterbuch. — Bern, 1959, Bd. 1, S. 839—840. 25 Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. — Riga, 1951, 1pp. 380. 26 Endzelins J. Op. cit., Ipp. 380. 27 Baitau A. PYKOBOACTBO IO CTapocJIaBSHCKOMY s3biKy. — M., 1952, c. 228. 93 šios kategorijos centre liko vieni priesagos -imas|-ymas vediniai. Galūnių vedinių vartojimo sfera žymiai susiaurėjo. Šiuo metu jie jau nebėra priesagos -imas|-ymas vedinių sinonimai, o turi specialesnes reikšmes, plg. mūšis ir mušimas, pasaka ir pasakojimas, žinia ir Zindjimas ir pan. Latvių kalboje taip pat linkstama galūnių vedinius specializuoti??, o veiksmo procesui reikšti apibendrinami bei standartizuojami priesagos -Ššana vediniai, kurie savo vieta NA darybos paradigmoje maždaug atitinka lietuvių kalbos -imas|-ymas vedinius. Panašus procesas vyko ir slavų kalbose. Senojoje slavų kalboje galūnių vediniai dar buvo vartojami kaip -nije/-tije vedinių sinonimai??. Nustatyta, kad senojoje rusų kalboje galūnių vediniai sudarė apie 8094 visų veiksmažodinių daiktavardžių*??. Atskirų slavų kalbų savarankiškos raidos laikotarpiu galūnių darybos NA vartojimo sfera susiaurėjo, jų reikšmės buvo specializuotos, o priesagos -nije|-tije vediniai smarkiai išplito ir tapo NA kategorijos branduoliu. Toks darybos tipų persigrupavimas pastebėtas rusų**, bulgary®?, čekų**, slovakų**, lenkų** kalbose. Taigi matome aiškų baltų ir slavų kalbų galūnių darybos NA raidos paralelizmą. Ypač verta dėmesio ta aplinkybė, kad abiejose kalbų grupėse galūnių vedinių vietą NA darybos paradigmoje užėmė priesaginiai darybos tipai, išplitę tik atskirų kalbų savarankiškos raidos laikais. *¥ Mūsdienu latviešu literaras valodas gramatika. — Riga, 1959, s. I, Ipp. 100, 106—108; Crynuxns B. O6pa3oBanHe TEDMHHOB TEXHHYCCKHX HAYK B JIATbLINICKOM s3bike: ABToped. IHC. ... Kana, ¢unon. HayK. — Pura, 1969, c. 12. * Batam A. Vkas. cou. c. 228-229, % Bap6or X. X. [IpeBrHepycckoe MMeHHOe C0BOOGpasosanne. — M., 1969, c. 18. #1 Auerbach I. Nomina abstracta im Russischen des 16. Jahrhunderts: Ein Beitrag zur Geschichte der Abstraktsuffixe im Slavischen. — Miinchen, 1973, S. 118— 139 su ankstesne lit.; Menge-Verbeeck R. Nullsuffix und Nullsuffigierung im Russischen: Zur Theorie der Wortbildung. — Miinchen, 1973; Dulewiczowa I. Nomina actionis we wspblczesnym jezyku rosijskim.— Wroclaw etc., 1976,s. 17-22; Bonkos C. C. Habmonenns Bax IpOH3BOJIHbIMH Geccyd- ¢dukcubIX cymecTsuTenbabX B aKTax XVII B. (lekcudeckne HoBooGpa3osanus). — B ku.: Bompocs! "TEOpHH H HCTODpHH si3bika: COOpHHK B yecTh mpodeccopa B. A. Jlapuna. JI., 1963, c. 53 cn; OyGorpaesa M. Beccydhdukcansubie OTIIaroJIbHbIC CYNIECTBHTEJIbHbLIE B pYCCKOM si35IKe XI — XVII BB.: ABroped). muc. ... kana. Oujioj. Hayk. — Munck, 1970, c. 20; AxmMerosa I". XI. UmeHa JIEKHCTBHSA B pycckoM s3bIKe XV — XVI BB. (cJioB006pa30BaTeJI5HbIe THIIbI H JIEKCHKO-I'paMMATHYECKHE cBoicTBa): Asroped). mc. ... kana. Oujojn. Hayk. — JI., 1975, c. 15, 17; Pycckas rpaMmatuka. — M., 1980, T. I, c. 220—221. #2 Szymanski T. Stowotworstwo rzeczownika w butgarskich tekstach XVII — XVIII wieku. — Wroclaw, 1968, s. 94. *2 Tvorėni slov v češtinė. — Praha, 1967, s. 592—607, 610—617; Armen B. II. CnoB00G6pa30BaHHe AČCTDpaKTHbIX CYINIECTBHTEJILHbIX B 4EIICKOM s5335IKe: ABTOped. amc. ... Kasi. bunon. mayk. — Munck, 1979, c. 7-8. “4 Furdik J. "Op. cit., 's. 54 tt. # Klemensiewicz Z., Lehr-Sptawinski T., Urbanczyk S. Gramatyka historyczna jezyka polskiego. — Warszawa, 1955, s. 207; Fokker A.A. Derivation of Nouns from Verbs in Contemporary Literary Polish. — Lingua, 1964— 1965, vol 13, p. 395 ff.; Puzynina J. Nazwy czynnosci we wspobiczesnym jezyku polskim. — Warszawa, 1969, s. 34—40; Rospond S. ‘Gramatyka historyczna jezyka polskiego. — Warszawa, 1979, s. 181. 94 SUTRUMPINIMAI BK — Trumpas Moksto Krikscioniszko Surinkimas/Nuog Roberto Belldirmino Kérdynoto parašitas. — Vilnae, 1677. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. — V., 1957—1984, t. 1—13. LKŽK — Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. KZ — Zeitschrift fiir vergleichende Sprachvorschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begr. von A. Kuhn. — Berlin etc. Kiti sutrumpinimai tokie pat kaip didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne““. HCTOPHYECKAS CMEHA CJIOBOOEBPA3OBATEJIbHbIX THUIOB HMEH JEACTBHUA Pe3:roMe B JipeBHeJIHTOBCKON MACEMEHHOCTH 3ACBHJIETEJILCTBOBAH KOKHEI TOTO IIeEpHOJIa, Korma (DJIEKTHBHBIC TPOH3BO/IHBIC BMECTE C IDOH3BOJHLIMH C CydbĖOuKcoM -imas|-ymas OoO6pa3oBajinu ceMaHTHYECKHH NeHTp KATETODHH MMeH IeiicTBHS (nomina actionis; B JrajisHeiineEM — na. B XVI-— XVII BB. dOurekTHBHbIe JI erte B OCHOBHOM COXDAaHSIM KaTETODHAJILHOC 3HAYCHAE H YVIIOTDpEOJIAJIMCb KaK HA3BAHMA JCHCTBHI H COCcTOSHHĖ, HANp.: mūšis „OuTLe“, HLIHe „cpaxemmne“, priepuolis „Oejia, HecuacTbe; yna]oK“, HbHE „TipHIraNoK“, Finid „3HaHHe, [MO3HAHWE, IOHHMAHHe“, HBIHE „cooOImemne, KEĖdOpMAuHa“. B TedeHHWe TIOCJIENYIONIHX CTOJIETHĖ (DJIEKTHBHLIE IIMpOKH3BOJIBBIE NOCTENCHHO CY3HJIH CĖdepy YNoTpeOJEHHSA, NOOJIYSHJIH GOJIEC CIEIMAJILHEIC BHAUCHHA H TMEpEMECTHJIKC5 B NiepAdepuro xateropun UJI. B rexrpe KareropHH OCTAJIHCB JIMIN6 IIDOH3BOJIHBIE C cydOĖurcoM -imas|-ymas. CXOIHBIA IpOLECC CIenHaJIH3anLHH (DJIEKTHBHEIX WI nabmromaercs B mePHOJZ CAMOCTOSITEJILHOTO Pa3BUTHS JIATLINICKOTO H MHOTHX CJIABAHCKHX S3BIKOB, Ile MECTO (DJIEKTHBHBIX IDOH3BOJHBEIX B CIIOBOOOpa3oBaTeNbHOK mapamurme WI/I 3amsi]mm TaKxe CJIOBOOGpa30BaTeJIbHBIC THIIbI CYOOHKCAJIILHLIX IIEDOH3BOJTH5IX: B JIATLONICKOM — WJ] Ha -§ana, B CJIABAHCKHX s3bIKax — WJ ma -nije/-tije. Ha ocrOBaHWH CpaBHHTeJILHOTO aHAM3a ŠGAJITHŪCKHX S3BIKOB BEISBJIEHA CIIEAYIOLIAs MOCJIeJĮOBATEJILBHOCTb CMEHBI CJIOBOOOpa3OBATEeJILHLIX THIIOB B CEMAHTHYECKOM IEHTDpe KaTerOpHH MJĮ natosckoro s3uika: 1) WI c hopmarTom *-tiu *-tu- (B o6mebantriickom); 2) UJI c hopmanTOM *-ti- (B paHHeM BOCTO4HO-GanTHiickoM); 3) dnextusrbie UJI (B MO31HEM BOCTOYHO-GaNTHIAC~ KOM); 4) OJIeKTHBHLIe MJT BMecTe C IPOM3BOAHEIME ¢ cyddukcom -imas/-ymas (B IpeBHETHTOBCxoM); 5) UJI c cybdukcom -imas/-ymas (B COBPEMEHHOM JTHTOBCKOM SI3BIKE).