Iš gretinamosios anglų ir lietuvių kalbų veiksmažodžio stilistikos (pagal „Guliverio kelionių“ vertimą)

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) IZABELĖ STEPONAVIČIŪTĖ IŠ GRETINAMOSIOS ANGLŲ IR LIETUVIŲ KALBŲ VEIKSMAŽODŽIO STILISTIKOS (PAGAL „GULIVERIO KELIONIŲ“ VERTIMĄ) J. Balčikonio išverstos „Guliverio kelionės“ gali paskatinti gretinamąją analizę įvairiais aspektais, taip pat ir lingvistinės stilistikos aspektu, o atskirų kategorijų ar mikrosistemų gretinimas – padėti išryškinti kiekvienos kalbos specifiką, atskleisti funkcinių-semantinių kategorijų centrines ir periferines išraiškos priemones ir parodyti galimybes rinktis tinkamesnę formą, kuri adekvačiai perteiktų ne tik dalykinę informaciją, bet ir stilistinius priedus, keltų tokias pat asociacijas ir atitiktų tuos reikalavimus, kuriuos kelia stilius. Labai didelės stilistinio vartojimo išgalės turi veiksmažodis tiek lietuvių, tiek anglų kalboje. Raiškiosios veiksmažodžio galimybės esti susijusios su laiko, nuosakos, asmens, veikslo, rūšies kategorijomis, su tuo, kad esama asmenuojamųjų ir neasmenuojamųjų formų, vienokių ar kitokių žodžių darybos būdų ir priemonių. Šis kalbinis potencialas yra pamatas susidaryti sinoniminėms eilėms, kurių nariai gali būti įvairios struktūros (analitinės ir sintetinės), taip pat įvairių lygmenų (leksiniai, sintaksiniai) elementai. Pavyzdžiui, anglų kalboje dažnos morfologizuotos žodžių grupės, kurios gali pavaduoti atitinkamos reikšmės gramatines kategorijas. Pramaišiu su būtojų laikų formomis vartojamos konstrukcijos: kept + gerundijus, used to + infinityvas, was a habit with somebody + infinityvas, was/were in the habit of + gerundijus, was/were wont + infinityvas, would + infinityvas. Kalbėdamas apie konstrukciją used to+infinityvas, R. Klouzas pažymi, kad iš esmės ji yra tapusi laiko forma1. Būsimojo laiko formas gali pavaduoti konstrukcijos su veiksmažodžiu to be: to be about+infinityvas, to be going+infinityvas, to be+infinityvas, to be on the point of+gerundijus. Gretindami anglų ir lietuvių kalbų veiksmažodžio sistemas, matome, kad jos skiriasi tiek laiko formų skaičiumi, tiek jų stilistiniu valentingumu ir gebėjimu sinonimiškai pakeisti viena kitą. Kiekybiškai laikų formomis pranašesnė anglų kalba. Tačiau kiekvienoje kalboje gali būti reikšmių, neturinčių formalaus atitikmens kitoje kalboje, bet tai nereiškia, kad negalime perteikti trūkstamo analogo informaciją kitos kalbos priemonėmis. Tuo norima pasakyti, kad svarbu ne formų kiekybė, o kiekvienos jų „lankstumas“, t. y. potencija perteikti įvairias reikšmes, reikšmių niuansus, modalinius atspalvius. Svarbu tai, kad nevienodos yra vartojimo išgalės, nes daugeliu atvejų laikų pasirinkimą abiejose kalbose lemia ne jų atliekama loginė funkcija, o galėjimas perteikti papildomą stilistinę informaciją – emocinius ekspresinius priedus. Kalbantysis (ar rašantysis) 1 Close R. A. English as a Foreign Language. – London, 1962, p. 99. 54 renkasi vieną ar kitą laiko formą, išreiškiančią vienokį ar kitokį požiūrį į veiksmą. Kitaip sakant, autoriui dažnusyk ne tiek svarbu tiksliai išreikšti veiksmo laiką, jo trukmę, — jam labiau rūpi perteikti savo emocinį vertinimą, savo santykį su tuo, apie ką kalbama. Laiko formų galėjimas sinonimiškai pakeisti vieną kitą priklauso nuo semantinės struktūros, t. y. nuo kategorinėje reikšmėje esančių arba potencialių semų. Toms semoms realizuoti reikalingas tam tikras lingvistinis kontekstas — superfrazinis vienetas, sintaksinė sakinio struktūra, laiko aplinkybę reiškiantys žodžiai ar žodžių grupės, kitų veiksmažodžių laiko formos, jungtukai ir kt. Konteksto sąlygojamas ekspresyvumas — pagrindinis raiškiųjų priemonių šaltinis. Antra vertus, atskirai reikėtų kalbėti apie tas formas, kai tam tikrą modalinį ekspresinį krūvį galima laikyti paradigminės reikšmės komponentu. Tokių stilistiškai konotuotų gramatinių formų nėra daug, tačiau jos svariai papildo kalbos stilistinį arsenalą. Anglų kalbos veiksmažodžio sistemoje modaliniais ekspresiniais atspalviais žymėtomis formomis laikomos emfatinės Present, Past ir Imperative formos su denotacinės reikšmės intensifikatoriumi „do“, Past Indefinite neigiamos formos variantai felt not, knew not, imperatyvo neigiama forma be pagalbinio veiksmažodžio „do“. Stilistiškai žymėtomis taip pat laikomos archainės formos, suteikiančios tekstui istorinį pobūdį, patetinį skambėjimą². Pvz.: What you have told me (said my master) upon the subject of war, does indeed discover most admirably the effects of that reason you pretend to. (p. 224) Viskas, ką jūs man apie karus papasakojote (tarė šeimininkas), labai gerai rodo jūsų protą, kuriuo giriatės (p. 246) I cried out in a rapture: Happy nation, where every child hath at least a chance for being immortal! (p. 191) Be to, gramatinė forma gali būti tam tikro funkcinio stiliaus požymiu. Taip yra tuomet, kai jos vartojimas esti galimas tik tam tikro stiliaus kontekste. Pirmiausia tai formos, turinčios iškilmingą, poetinį, archainį atspalvį, o antra vertus, — aiškiai šnekamosios kalbos pobūdį. Pvz., veiksmažodžio „to speak“ formos „spoke“ ir „spake“ morfologiniu požiūriu yra būtojo laiko variantai, tačiau stilistiškai — tai du skirtingi būdai perteikti tą patį semantinį turinį, nes jie ryškiai skiriasi savo vartojimo sfera ir stilistiniu skambėjimu. „Spoke“ yra neutrali forma, o „spake“ — archainė, tinkanti iškilmingam stiliui. Pridėjus galūnę -ed veiksmažodžiams, kurie keičia balsį arba gauna sufiksą -n, forma įgyja šnekamosios, netgi vulgarios kalbos atspalvį, pvz.: seed (=saw, seen), knowed (=knew). Aiškiai šnekamosios kalbos vartosena, kai Present Perfect formoje praleidžiamas pagalbinis veiksmažodis „have“, pvz., been (=have been), seen (=have seen). Tokio pobūdžio formų stilistinė charakteristika išryškėja, kai jos vartojamos pramaišiui su neutraliomis. Visų pirma tai pasakytina apie grožinę literatūrą, kur iki galo atskleidžiamas ir realizuojamas formos semantinis ir stilistinis potencialas. Antroji tokia sritis — šnekamoji kalba. 2 Ильиш Б. А. Строй современного английского языка. — Л., 1971, с. 354, 356—358. 55 Gretinant „Guliverio kelionių“ originalą ir vertimą galima pasekti, kaip vartojamos veiksmažodžio raiškiosios savybės pasakojime, kurio nepertraukia ir nepaįvairina dialogas. Be to, kai tas pats pasakotojas nupasakoja įvykius ir perteikia kitų veikėjų mintis ir žodžius, nėra tos kalbinės įvairovės, kurią paprastai sukuria veikėjai. Toks pasakojimas gali virsti monotonišku. Antra vertus, pasakojant pirmuoju asmeniu, visi įvykiai nušviečiami subjektyviau, pasakotojas ne tik atkuria įvykius ar nutikimus, bet juos ir interpretuoja, parodo savo požiūrį į tai, kas vyksta, vertina kitų poelgius. Toks subjektyvus požiūris verčia ieškoti ekspresyvių išraiškos priemonių. Ir tada renkamasi viena forma iš sinoniminės eilės, pramaišiui vartojamos įvairios sinoniminės formos. Vienas iš sintagminio laikų vartojimo atvejų yra esamojo, būtojo ir būsimojo laiko vartojimas apibendrintam veiksmui reikšti. Turimi galvoje neribotos trukmės veiksmai (ar būsenos), kurie aktualūs nuolatos, taip pat karikarčiais arba nuolatos kartojami veiksmai, veikėjo ypatybės ar sugebėjimas ką atlikti, būdingi bruožai ir pan. Panašiai gali būti vartojamos anglų kalbos Present Indefinite, Future Indefinite ir Past Indefinite formos, nors pastarųjų pasitaiko gana retai. Daug apibendrinto laikų vartojimo pavyzdžių galima rasti lietuvių ir anglų kalbų smulkiojoje tautosakoje: patarlėse, priežodžiuose, mįslėse ir šiaip jau pasakymuose, apibendrinančiuose žmonių patirtį. Įterpti į pasakojimą tokie apibendrinamieji pasakymai nuskamba kaip sentencijos, pamokymai. Pvz.: He said, if it were possible there could be any country where Yahoos alone were endued with reason, they certainly must be the governing animal, because reason will in time always prevail against brutal strength. (p. 220) Jis pasakė, kad jei tikrai rastųsi tokia šalis, kur tiktai vieni jahai būtų apdovanoti protu, tai jie turėtų tenai viešpatauti, nes ilgainiui protas visados ima viršų. (p. 240) But the Houyhnhnms who live under the government of reason, are ‘no more proud of the good qualities they possess, than I should be for not wanting a leg or an arm, which no man in his wits would boast of although he must be miserable without them. (p. 265) Bet ygaiai, valdomi proto, ne daugiau didžiuojasi savo geromis ypatybėmis, kaip aš, kad turiu dvi kojas ir dvi rankas, juk nei vienas sveiko proto žmogus tuo nesigirs, nors jaustųsi labai nelaimingas jų netekęs. (p. 289) Atsidūrusi „svetimoje“ aplinkoje, forma reljefiškai iškyla ir patraukia skaitytojo dėmesį. Esamojo laiko formos apskritai dažniausiai transponuojamos stilistiniais sumetimais, kadangi šio laiko kategorinė reikšmė yra bendresnė, palyginti su kitų laikų kategorinėmis reikšmėmis. Tam tikrame kontekste lietuvių kalbos esamasis laikas gali sinonimiškai pakeisti bet kurį kitą laiką: būtąjį kartinį, būtąjį dažninį, būsimąjį. 56 kai norima vaizdingai, emocionaliai nusakyti būtojo arba būsimojo laiko situaciją. Anglų kalbos esamieji laikai – Present Indefinite ir Present Continuous – taip pat dažnai transponuojami siekiant sukurti vienokį ar kitokį stilistinį efektą. Anglų kalboje grupės komunikatyvinių veiksmažodžių (to hear, to observe, to say, to tell, to write) esamojo laiko forma gali būti vartojama vietoje būtojo laiko pasakojant apie praeities įvykius. Lietuvių šnekamojoje kalboje panašūs vartojimo atvejai taip pat gana dažni. Tokių pavyzdžių gana apstu abiejų kalbų nagrinėjamuose tekstuose. Plg., pvz.: I find likewise, that printer hath been so careless as to confound the times, and mistake the dates of my several voyages and returns; neither assigning the true year, or the true month, or day of the month; and I hear the original manuscript is all destroyed, since the publication of my book. (p. 27) Toliau, aš matau, kad jūsų spaustuvininkas buvo baisiai nerūpestingas: jis supainiojo mano iškeliavimų ir grįžimų laikus, niekur neparodė tikrųjų metų, tikro mėnesio ar tikros mėnesio dienos, o dabar girdžiu, kad, išleidus knygą, rankraštis buvo sunaikintas, o nuorašo aš neturiu. (p. 9) Šių lietuviškųjų ir angliškųjų veiksmažodžių esamojo laiko formos parodo, kad kalbančiajam ar rašančiajam vis dar tebėra aktuali žinia, kurią jis gavo, o dabar perduoda kitam. Būsimasis laikas nenusileidžia esamajam savo stilistinės vartosenos išgalėmis. „Būsimojo laiko formų veiksmas – ateities dalykas, todėl į jį galima žiūrėti su įsitikinimu, kad taip tikrai bus, su abejone, su nusistebėjimu, su pasiryžimu ir pan. (...) Čia galima įžiūrėti pasirengimo veikti, pasiryžimo, tvirto įsitikinimo, abejojimo, reikamybės, grasinimo, neišvengiamumo, ironijos ir kitus modalinius atspalvius“3. Tai, kad modalinės privalėjimo, galimybės, ketinimo ir kt. reikšmės yra artimos ir lengvai suderinamos su būsimo veiksmo reikšmėmis, būsimąjį laiką papildo modaliniais atspalviais kad ir kokiomis priemonėmis jis būtų reiškiamas. Anglų k. būsimuoju laiku reiškiamą privalėjimą lietuvių kalboje gali perteikti esamojo laiko forma. Pvz.: Lastly, that upon his solemn oath to observe all the above articles, the said Man-Mountain shall have a daily allowance of meat and drink sufficient for the support of 1728 of our subjects with free access to our Royal Person, and other marks of our favour. (p. 53) Davęs iškilmingą priesaiką pildyti anksčiau išvardintus punktus, Žmogus-Kalnas gauna kasdien valgio ir gėrimo tiek, kiek suvartoja tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt keturi mūsų valdiniai, ir leidimą laisvai ateiti pas imperatorių ir naudotis kitomis mūsų malonėmis (p. 38) 3 Paulauskienė A. Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis. – V., 1971, p. 90. 57 Lietuvių kalbos būsimojo laiko forma gali būti reiškiamas spėjimas, netikrumas kalbamuoju metu, dėl to ji gerai tinka ne tik analogiškai anglų kalbos Future Indefinite laiko reikšmei pasakyti, bet ir kitokiu būdu išreikštam modalumui perteikti. Pvz.: Upon the whole, the behaviour of these animals was so orderly and rational, so acute and judicious, that I at last concluded, they must needs be magicians (p. 207) Apskritai, šie gyvuliai savo elgesiu rodė tiek proto ir nuovokos, jog aš pradėjau manyti, ar tik nebus jie kokie burtininkai (p. 224) Artimos ateities veiksmą, jei būsimas įvykis ne tik numatomas, bet jam jau kalbamuoju momentu ruošiamasi, gali nusakyti Present Continuous laiko formos. Šis „planavimo“ ar „pasiruošimo“ aspektas riboja Continuous laiko formų vartoseną, ji teiktina kalbant apie žmogaus veiklą. Būtojo laiko kontekste atitinkamai vartojamos Past Continuous laiko formos. Plg., pvz.: After three years expectation that things would mend, I accepted an advantageous offer from Captain William Prichard, master of the „Antelope“, who was making a voyage to the South-Sea. (p. 32) Veltui išlaukęs trejus metus pasitaisant reikalų, pagaliau buvau pakviestas kapitono Viljamo Pričardo, kurio laivas „Antilopė“ ruošėsi netrukus plaukti į Pietų Vandenyną. (p. 14) I was going on to more particulars, when my master commanded me silence. (p. 225) Aš norėjau daugiau dar pasakoti, bet šeimininkas liepė man nutilti. (p. 246) Tai, kas pasakoma Past Continuous laiko formomis, lietuviškuose sakiniuose perteikiama veiksmažodžiais ruošėsi, norėjau ir artimą ateitį reiškiančia laiko aplinkybe netrukus. Be minėtųjų Continuous laiko formų, artimos ateities veiksmas anglų kalboje gali būti pasakomas konstrukcijomis: to be about + infinitiyvas, to be + infinitiyvas, to be on the point of + gerundijus, to be going + infinitiyvas. Pastaroji konstrukcija vartojama dažniau nei kitos būsimam veiksmui reikšti. Nusakydama asmens veiklą, ši konstrukcija gali išreikšti valios, ketinimo modalinius atspalvius. Pvz.: I was going to follow after them. Aš buvau norėjęs juos sekti (p. 78). (p. 88) Vėlgi lietuviškame sakinyje angliškojo laiko reikšmę paaiškina veiksmažodžių semantika. Čia galima paminėti ir tuos atvejus, kai anglų kalbos būsimojo laiko formomis pasakomą privalėjimą, liepimą, lietuvių kalboje perteikia veiksmažodžiai gali, neturi teisės, turi. Plg., pvz.: 58 First the Man-Mountain shall not depart from our dominions, without our licence under our great seal. (p. 52) That the said Man-Mountain shall, at his times of leisure be aiding and assisting to our workmen in helping to raise certain great stones, towards covering the wall of the principal park, and other our royal buildings. (p. 53) Žmogus-Kalnas neturi teisės išvykti iš mūsų viešpatystės be leidimo su pridėtu mūsų antspaudu. (p. 36) Savo poilsio valandomis Žmogus-Kalnas turi padėti kiloti didesnius akmenis mūsų darbininkams, statantiems parko sieną ir imperatoriaus rūmus. (p. 38) Taigi būsimojo laiko formos nebūtinai reiškia būsimąjį veiksmą ar būseną, o šios reikšmės ne visuomet perteikiamos būsimojo laiko formomis. Kalbant apie stilistinį vertimo adekvatumą plačiąja prasme, t. y. apie vertėjo siekimą ne tik perteikti kūrinio loginę informaciją, bet ir išlaikyti autoriaus toną, reikėtų pabrėžti, kad vienur neradus stilistiškai adekvataus analogo, kitur neutraliai angliškajai formai vykusiai parenkama spalvingesnė, emocionalesnė išraiškos priemonė ir tokios kompensacijos dėka išlaikomas bendras pasakojimo stilius. Pvz., emfatines anglų kalbos veiksmažodžio formas ne visuomet perteikiamos pastiprinant veiksmažodžio denotacinę reikšmę, tačiau neutralūs beasmeniai sakiniai dažnusyk verčiami įtaigesnėmis asmeninėmis veiksmažodžio formomis: But it is impossible to express = Negalėtum apsakyti, To return from this digression = Beɨ grįžkime prie savo pasakojimo. Kaip atsvarą angliškoms archainėms formoms vertime randame dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje rečiau vartojamas formas: būta pranešta; prašiau, kad niekam nesakinėtų. Gana dažnai pasitelkiami būdiniai: nešte nunešė, drauste uždraustų, vengte vengia. Plg., pvz.: I requested likewise, that the secret of my having a false covering to my body might be known to none but himself, at least as long as my present clothing should last; for as to what the sorrel nag, his valet had observed, his Honour might command him to conceal it. (p. 216) Taip pat prašiau, kad jis niekam nesakinėtų apie mano kūno apdangalą bent iki to laiko, kol jis visai suplėš, o tam berokėliui, savo tarnui, drauste uždraustų kam nors apie tai prasižioti. (p. 236) ИЗ СОПОСТАВИТЕЛЬНОЙ СТИЛИСТИКИ ГЛАГОЛА АНГЛИЙСКОГО И ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКОВ (НА ОСНОВЕ ПЕРЕВОДА «ПУТЕШЕСТВИЕ ГУЛЛИВЕРА») Резюме В работе рассматриваются некоторые случаи стилистической транспозиции временных форм, их взаимозаменяемость, а также возможности стилистической компенсации субъективной экспрессии неадекватных временных форм. В результате контрастности между парадигматическим значением формы и ее синтагматическим значением, приобретенным при транспозиции, проявляется потенциальная многозначность формы, возникают эмо- 59 ционально-экспрессивные наслоения. В частности значение вневременности становится основой и источником переносного употребления форм настоящего времени. Будущее время обозначает действие предстоящее и еще не реализованное, поэтому в его семантике потенциально заложены некоторые модальные оттенки. Определенную модальность приобретают и другие формы, выражающие будущее действие. При сравнении временных форм английского и литовского языков очевидно количественное преимущество английского языка. Однако с точки зрения выразительных возможностей языка более важным является не количество форм, а их потенциальная многозначность, их способность принять на себя стилистическую нагрузку: субъективно-оценочную модальность.