J. Balčikonio vertimų pragmatika ir stilistika

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) RŪTA MARCINKEVIČIENĖ J. BALČIKONIO VERTIMŲ PRAGMATIKA IR STILISTIKA Vertimai gali būti nagrinėjami įvairiais aspektais: literatūriniu, kalbiniu, psi- chologiniu, socialiniu. Kokį aspektą pasirinks vertimo kritikas, priklauso nuo to, kokios vertimo ypatybės jį domina. Tačiau vertimo analizės aspekto pasirinkimą gali padiktuoti ne tik kritiko užmojai, bet ir pats vertimas, viena ar kelios ryškesnės jo tendencijos. J. Balčikonio vertimus galima būtų tirti vertimo ir literatūrinės kalbos normos, adekvatumo, poveikio skaitytojui ir kitais atžvilgiais, bet užvis labiau į akis krinta vienas jo vertimų bruožas, tai — pragmatika, apimantis ir minėtuosius vertinimo as- pektus. Šiuo atžvilgiu įdomūs visi J. Balčikonio darbai, tačiau mes apsiribojome vie- nu iš paskutinių jo vertimų — Dž. Svifto „Guliverio kelionėmis“. Ši knyga pasirink- ta neatsitiktinai: ji labiau adaptuota nei kiti vertimai, be to, versta kelių vertėjų, leis- ta kelis kartus. Pirmą kartą Dž. Svifto romaną į lietuvių kalbą 1924 metais išvertė nežinomas vertėjas, parašęs tik savo inicialus — L. D., 1936 — P. Mašiotas. Tarybi- — niais metais „Guliverio kelionės“ buvo verstos du kartus: 1947 — S. Tomonio, 1957 — J. Balčikonio. 1975 metais pasirodė antrasis P. Mašioto vertimo leidimas. J. Balčikonio vertimą analizavome, lygindami jį su kūrinio originalu, S. Tomonio ir P. Mašioto vertimais. Pragmatiniu požiūriu vertimas nagrinėjamas trejopai: Žiūrima, ar perteikiamos pragmatinės žodžių reikšmės (konotacinė, emocinė, socialinė, stilistinė, ekspresinė, funkcinė ir dar kitaip tyrinėtojų vadinama kalbos ženklų informacija), ar teisingai sprendžiamas koks nors konkretus pragmatinis uždavinys, ar tinkama vertimo adaptacija. Pirmuoju atveju, kai visas vertėjo dėmesys skiriamas pragmatinėms žodžių reikš- mėms, vertimas nenutolsta nuo originalo, nes jo tikslas — kuo adekvačiau perteikti pragmatines originalo kalbos ženklų reikšmes. Tačiau kiekvieno vertimo prigimtis dvilypė. Kaip dviejų kalbų sąveikos rezultatas, jis yra nukreiptas į originalą, o kaip savarankiškas kūrinys vertimo kalba — į konkretų priėmėją?. Dažnai šis dvilypumas neišryškėja, nes nelingvistinio, t. y. komunikacijos proceso, situacija neprieštarauja lingvistinei — pragmatinių reikšmių perteikimui. Kitaip sakant, vertėją labiau domi- na kūrinio originalas nei skaitytojas. Tačiau jis gali turėti ir kitų tikslų, tiesiogiai nesusijusių su pagrindiniu vertimo tikslu — adekvatumu. Šie papildomi tikslai bū- 1 Ambrasas-Sasnava K. Vertimo tyrinėjimai. — V., 1984, p. 75. 2? KomMuccapos B. H. Jianrsucrarxa riepeBojia, — M., 1980, c. 109. 48 na įvairūs: propagandiniai, didaktiniai, pedagoginiai. Vertėjas gali peradresuoti kū- rinį vienai kuriai nors skaitytojų grupei, skiriamai pagal socialinį, profesinį ar am- Ziaus požymį. Jis taip pat gali pateikti skaitytojui autoriaus minčių, vaizduojamų įvykių vertinimą. Dažnai vertėjas stengiasi paveikti ne tik auditoriją, bet ir pačią vertimo kalbą, pakreipti ją norima linkme. Toks vertėjo santykis su vertimu, jo ke- liami uždaviniai prieštarauja vertimo tikslui. Taigi vertimo pragmatika, suvokta kaip papildomų, tiesiogiai su verčiamo kūrinio originalu nesusijusių vertimo tiks- lų realizavimas, sąlygoja vertimo atotrūkį nuo originalo. Vertėjas šiuo atveju ne ver- čia, bet kuria iš naujo, prisitaikydamas prie naujų aplinkybių, specifinių tikslų. O tikslas, kaip žinoma, nulemia veiklos rezultatą. Kaip pasiekiamas toks rezultatas — J. Balčikonio adaptuotas „Guliverio kelionių“ vertimas, sužinome įsigilinę į vertėjo tikslus, panagrinėję priemones jiems pasiekti. Apie vertėjo tikslus sužinome iš jo vertimų atrankos. Juk, be Dž. Svifto ir Ž. Ver- no, J. Balčikonis daugiausia vertė pasakas: arabų, Haufo, Pero, Anderseno, brolių Grimų. Jam rūpėjo, kad vaikai ir jaunimas galėtų lietuviškai paskaityti kuo daugiau pasaulinės literatūros šedevrų, kad iš šių knygų jie mokytųsi taisyklingos gražios lietuvių kalbos. Todėl versdamas J. Balčikonis .,... ieškodavo lietuviškiausios, liau- diškiausios išraiškos. Gana dažnai vertimas smarkiai nutoldavo nuo originalo, nes Balčikonis versdavo ne žodžius ar sakinius, o pačią mintį ir ją norėdavo perteikti taip, kad suprastų ne tik mokslo žmonės, bet ir sodžiaus vaikai“. Taigi didaktinės, pedagoginės, šviečiamosios paskatos paakino Balčikonį imtis vertimų. Ir ne vien tik jos. Vertėjas intensyviausiai dirbo tada, kai lietuvių literatūrinė kalba dar nebuvo nu- sistovėjusi, kai jos normos labai svyravo, o prasti vertimai kreipė kalbą neteisinga linkme. Tokios aplinkybės reikalavo, kad vertėjas būtų ir kalbos normintojas. To- dėl verčiant „... pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas ne tiek į originalo autoriaus individualių kalbos bei stiliaus ypatybių perteikimą, kiek į tai, kad lietuviško verti- mo kalba būtų paprasta, aiški, vaizdinga, liaudiška, taisyklinga. Šiais vertimais pirmiausiai buvo siekiama ugdyti ir norminti lietuvių literatūrinę kalbą, kelti kalbos kultūrą“. J. Balčikonis stengėsi, kad vertimai prisidėtų prie rašomosios kalbos normų stabilizacijos, ugdytų skaitytojų gyvos ir išraiškingos kalbos jausmą. Toksai buvo antrasis vertėjo tikslas, nulėmęs pagrindinį jo vertimų kalbos bruožą — liaudiškumą. Mokiniai prisimena, kad vienintelis vertimų vertinimo kriterijus Balčikoniui buvęs „ar taip žmonės sakytų“. Liaudies šnekamoji kalba vertėjui buvo patikimas litera- tūrinės kalbos normų patikrinimo matas. Jo verstos pasakos, kita lektūra jaunimui, rašo D. Urbas, kaip tik ir tvirtino jungtį tarp knyginės ir gyvosios žmonių kalbos“*. Taigi lietuvių kalbos norminimas, knygos peradresavimas jaunimui buvo du pagrindiniai tikslai, nulėmę romano vertimo pobūdį. 8 Pupkis A., Mažiulis V. Juozas Balčikonis. — Kn.: J. Balčikonis. Rinktiniai raštai. V, 1978; t.71, p. 13. * Kruopas J., Ulvydas K. Įžymus lietuvių kalbininkas akademikas J. Balčikonis. — Kalbos kultūra, 1965, sąs. 8, p. 4. * Urbas D. Apie J. Balčikonio vertimus. — Kalbotyra, 1966, t. 14, p. 41. 49 Anksčiau minėti trys lietuviški „Guliverio kelionių“ variantai labai skirtingi. S. Tomonio vertimas detalus, labai tikslus, kiek tik leidžia gimtosios kalbos normos adekvatus originalui. Vertėjas vartojo išorinės adaptacijos priemones — komenta- rus, nekeisdamas vertimo teksto. Jo tikslas — supažindinti išprususį skaitytoją su politine Svifto satyra, adekvačiai perteikti autoriaus žanrą, stilių. Sąlygiškai šį ver- timą galima būtų pavadinti pažodiniu, parašytu taisyklinga, tačiau perdėm knygine kalba. Visai kitoks P. Mašioto vertimas, pakartotinai išleistas su pažyma „Jaunesniam mokykliniam amžiui“. Šiame vertime trumpai atpasakotos tik dvi pirmosios romano dalys, sunkiau suprantami dalykai praleisti. Todėl P. Mašioto darbą netikslu būtų vadinti vertimu. Tai tik romano siužeto atpasakojimas vaikams, nepretenduojantis į visapusišką originalo reprezentaciją. Tarpinę padėtį tarp šių dviejų vertimų užima J. Balčikonio verstos „Guliverio kelionės“. Jos skirtos, kaip skelbia anotacija, vidu- tinio ir vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikams. Toliau aptardami verstinio romano teksto pragmatiką ir stilistiką, lyginsime jį su originalu, o vertimo adaptacijos me- todus analizuosime pagal kalbos lygmenis. S. Tomonio vertimu remsimės kaip pa- žodiniu. ; Foneminį vertimą geriausiai iliustruoja angliškų tikrinių daiktavardžių — asmen- vardžių, vietovardžių — perteikimas. Daugelis jų yra autoriaus išgalvoti, todėl ne- turi vertimo į lietuvių kalbą tradicijos. Tai leidžia laisviau rinktis vertimo būdus. Štai S. Tomonis transliteruoja, ilgus ir sudėtingus pavadinimus paraidžiui perrašo lietu- viškai, tik kur ne kur pridėdamas galūnes. J. Balčikonis tikrinius daiktavardžius tran- skribuoja, sunkiau ištariamus garsų junginius keičia paprastesniais. Antrojoje dalyje Guliveris keliauja į Brobdinjagą, o ne Brobdingnagą, kaip originale ir S. Tomonio vertime. Ypač skiriasi ketvirtosios dalies pavadinimas. J. Balčikonis nesitenkino, kaip jo pirmtakas, nei Houyhnhnmų krašto transliteracija, nei nedaug kuo tesiski- riančia šio neperskaitomo žodžio transkripcija. Jis pavartojo funkcinį atitikmenį ir kraštą, kurio gyventojai arkliai, pavadino lietuviška onomatopėja — Ygagų kraš- tu. Taigi Balčikonio vertime tikriniai daiktavardžiai lietuvinami. Tam reikšmės tu- rėjo kalbos raida. Per dešimtmetį, skyrusį vertimus, lietuvių kalbos normos smarkiai kito. Tačiau ne vien tik nauji reikalavimai, keliami vertimams, sąlygojo tikrinių daiktavardžių transkribavimą. Daug reiškė ir vertėjo nusistatymas, kokiam skaity- tojui versti. J. Balčikonis lietuvina ne tik tikrinius, bet ir bendrinius daiktavardžius, žymin- čius matų, saikų vienetus, buities, karybos daiktus. Svifto romane esama dvejopų realijų: angliškų ir išgalvotų. Angliškąsias realijas J. Balčikonis kuria, keičia lietu- viškais analogais, aiškina aprašymu, Todėl vietoje „jardų ir inčų“, „kabelių ir lygų“, transkribuotų S. Tomonio vertime, atsiranda „sieksniai“ ir „coliai“, „pėdos“ ir “my- lios“. „Pinta“ keičiama pagal situaciją (deja, ne visur vienodai ir ne visada tiksliai). tai į „stiklą“, tai į „ketvirtį mūsų geriamo puodelio“. J. Balčikonis atsisako Dž. Sviftui būdingo protokolinio tikslumo ir detalias, ke- lionių aprašymus parodijuojančias vietas verčia apibendrindamas: pvz.: ,,... and about four yards from me, over against my right ear, I heard a knocking for above: 50 an hour, like that of people at work...“* — „...maždaug už keturių jardų, ties mano dešine ausimi, daugiau kaip valandą girdėjau kalimą, tartum žmonės būtų kažką dirbę...“" — „Arti mano ausies pasigirdo bildesys, kuris buvo panašus į dirbančių dailidžių bildesį ir traukėsi arti valandos““?. Taip J. Balčikonio vertime išvengiama skaitytojui nesuprantamų realijų — „jardų“, bet kartu ir Dž. Svifto satyros blyks- nių — mokslinio stiliaus parodijos, Kita realijų grupė — tai autoriaus fantazijos padariniai, šalių, kurias aplankė Guliveris, buities, kultūros, religijos, papročių elementus žymintys egzotizmai. Ro- mano originale jie paryškinami kursyvu, o skliaustuose duodamas jų paaiškinimas angliškai. Panašiai elgiasi ir romano vertėjai. Realijų „neverčia“, tik paaiškina, nes šie žodžiai tiek originalo, tiek vertimo tekste atlieka ne nominatyvinę, bet stilistinę funkciją — kuria vietos koloritą. Labai pamatuotai J. Balčikonis vengia vartoti tarptautinius žodžius. Originale sakoma ,civilized®, „prognosis“, „jargon“, „egzist“, „patient“, o jis verčia „ap- šviestas“, „spėti“, „tam tikra kalba“, „išsilaiko“, „ligonis“. S. Tomonis paliko tarp- tautinius žodžius. Anglų kalboje šie žodžiai jau yra asimiliavęsi su neutralia leksika, o lietuvių kalboje tebėra knygiški. Vertimuose, skirtuose jaunimui, tarptautiniai Žodžiai vengtini ir dėl kitos priežasties — ne visuomet aiškios jų prasmės. Lygindami originalą su vertimu, atrandame ir daugiau leksinių-semantinių trans- formacijų. Daug kur J. Balčikonis konkretina aprašymą ar pasakojimą, abstrakčius anglų kalbos daiktavardžius“ „cause“, „food“, „people“ keisdamas kontekstiniais jų sinonimais „pyktis“, „valgiai ir gėrimai“, „priešai“. Kitur — atvirkščiai, konkre- čius žodžius keičia abstrakčiais. Ttin mėgstamas vertėjo yra plačios semantikos žo- dis „daiktas“, vartojamas vietoje „klausimo“, „gaminio“, „motyvo“, „priežasties“, „vaizdo“. Nors minėtieji transformai — generalizacija ir konkretizacija — yra priešingi vienas kitam, bet jų paskirtis vienoda: padaryti tekstą suprantamesnį ir artimesnį skaitytojui. Kur, ką ir kaip keisti, vertėjas rinkosi, turėdamas prieš akis gerai jam pažįstamą vertimo adresatą. Dažnas reiškinys J. Balčikonio vertimuose yra ir stilistinė modifikacija. Neutra- lų originalo kalbos žodį jis keičia raiškesniu, vaizdingesniu lietuvišku atitikmeniu. "Tai ypač būdinga veiksmažodžiams. Originale pavartotus žodžius „crowd“, „fight“, „imprizon“, „obstinate“, „steal off“ vertime atitinka „grūdosi“, „pešėsi“, „įmetė į kalėjimą“, „žiaurus“, „nukūrė“, užuot sakius „būriavosi“, „kovojo“, „įkalino“, „atkaklus“, „nubėgo“. Taigi J. Balčikonis mėgsta emociškai konotuotus sinonimus. Daugelis angliškų ir lietuviškų sinonimų porų skiriasi ne tiek ekspresyvumu, kiek priklausymu skirtingiems funkciniams stiliams, kitaip sakant, ne ekspresine, bet funkcine konotacija. Stilistinės modifikacijos kryptis visada ta pati: neutralūs ar raSomajai kalbai būdingesni anglų kalbos žodžiai J. Balčikonio verčiami lietuviškais šnekamaisiais. Labiau į knyginę kalbą linkęs S. Tomonio vertimas tik paryškina šį 8 Swift J. Gulliver's Travels. — Moscow, 1973, p. 34. ? Swift J. Guliverio kelionės / Vertė S. Tomonis. — K., 1947, p. 64. 8 Sviftas Dž. Guliverio kelionės / Vertė J. Balčikonis. — V., 1957, p. 16. 51 “ originalo ir J. Balčikonio vertimo kontrastą, pvz.:“... we labour under two mighty evils: a violent faction at home, and the danger of an invasion of a most potent ene- my from abroad“*— „...mums fenka susidurti su dviem didelėm blogybém: ko- voti su stipriais vidaus priešais ir ruoštis atremti galingo priešo puolimą iš uzsienio “1° — „„.iš tikrųjų mus ėda dvi baisios ligos: iš vidaus — amžinos partijų rietenos, O iš lauko — stipraus priešo pavojus!*“. J. Balčikonio vertimą galima būtų pavadinti dvigubu vertimu: „Guliverio kelio- nės“ yra išverstos ne tik iš anglų kalbos į lietuvių kalbą, bet ir iš rašomosios šios kal- bos atmainos į šnekamąją. Vaizdingos, lanksčios kalbos įspūdį stiprina ir stiliaus figūros, pavartotos ten, kur atitinkamoje originalo vietoje jų nė su žiburiu nerasi. Guliveris J. Balčikonio vertime kovoja ne su „priešais Blefuskų saloje“, bet „prieš Blefuskos salą“. Cia me- tonimiškai perkelta reikšmė erdvės santykių pagrindu: nuo žmonių, gyvenančių toje saloje, į pačią salą. Yra ir kitokių metoniminio vertimo pavyzdžių, ypač mėgsta- ma minėti kūno dalis vietoje jų paskirties ar ypatybių: „regėjimas“ keičiamas ,,aki- mis“, „švelnumas“ — „gera širdimi“. Originale veiksmas nusakytas vienu žodžiu „bristi“, „plaukti“, o vertime randa- me „briste bristi“, „plaukte plaukti“. Gausu vertime ir litočių, vaizdingųjų origina- lo kalbos žodžių perifrazių, metaforų. Visos šios stiliaus figūros daro kalbą vaizdin- gą, emocionalią. Be to, „jos leidžia nepasakyti tekste dalykų, kurie ir taip aiškūs, todėl suglaudžia pasakymą““*. Atskirai derėtų pakalbėti apie palyginimus, kuriuos J. Balčikonis itin stipriai adaptavo. Ypač tai tinka dalykiniams palyginimams, kuriuose tiesiogine reikšme yra sugretinti du reiškiniai kokybės ar kiekybės atžvilgiu. J. Balčikonis virves, kurios buvo ne storesnės „už paprastą anglišką Spagata“, lygina su apivaru, o „šautuvo kul- kos didumo kepalėlius“ — su žvirblio kiaušiniais. Tokia vertimo adaptacija yra bū- tina, nes ko gi vertas palyginimas, kai dalykas, su kuriuo lyginama (rema), skaityto- jui yra mažiau žinomas už dalyką, kurį lyginame (tema). Taigi stilistinė modifikacija yra būdingas J. Balčikonio vertimų bruožas. Čia tik- tų prisiminti vertėjo D. Urbo nuomonę apie stiliaus figūrų vietą vertime: ,,... vertė- jui nėra reikalo pedantiškai laikytis, kad būtinai kiekviena tokia stilistinė priemonė kaip idioma, sąmojis, vaizdus žodis (...) būtų tupdoma į tą pat vietą, kur yra origi- nale, — tai būtų pažodiškumo, vergiškumo žymė. Svarbu stilistinių priemonių vi- sumos atitikimas, jų vidiniai dialektiniai santykiai““*?. Be abejo, lygindami vertimus, privalome atsižvelgti ne tiek į atskirai paimtų žo- džių, sakinių ar pastraipų, kiek į abiejų tekstų tarpusavio ryšį. Tačiau net ir taip įver- tinus originalo ir vertimo tekstus, lietuviškasis J. Balčikonio vertimas pralenkia ori- ginalą stiliaus priemonių gausumu. 9 Swift J. Min. veik., p. 56. 10 Swift J. Guliverio kelionės / Vertė S. Tomonis, p. 95. 11 Sviftas Dž. Guliverio kelionės / Vertė J. Balčikonis, p. 42. 12 Župerka K. Lietuvių kalbos stilistika, — V., 1983, p. 68. 12 Urbas D. Min. str., p. 43. 52 Nagrinėjamo vertimo sintaksė taip pat yra artimesnė šnekamosios kalbos sti- liui. Dž. Svifto sakiniai ilgi, kabliataškiais suskaidyti į periodus, J. Balčikonio — trumpesni. Vieną originalo sakinį vertėjas dalija į du, tris ar net keturis, laisvai pa- sirinkdamas, kokią informaciją palikti pirmame, kokią perkelti į kitus sakinius. J. Balčikonis ne tik skaido sakinius, bet ir keičia angliškas pasyvines konstrukcijas lietuviškomis aktyvinėmis, daiktavardinius žodžių junginius — veiksmažodiniais, beasmenius sakinius — asmeniniais. Taip išverstus sakinius lengva skaityti tylomis ir garsiai, nesunku suvokti, įsiminti, atpasakoti. Sintaksiniai transformai objektyvų, ramų Dž. Svifto pasakojimą daro gyvą, di- namišką. Šį įspūdį stiprina ir vertėjo pasirinktas pirmasis pasakojimo asmuo vietoje originale vartojamo trečiojo. Taip vertėjas kuria tikroviškumo iliuziją, tokią svarbią jaunajam skaitytojui. Daugelį sakinių J. Balčikonis ir visai praleidžia. Praleidimai vertimuose šiaip jau smerktinas reiškinys. Jie praryja daug informacijos, iškreipia kūrinio idėją. Kas ir kodėl praleista mūsų nagrinėjamame vertime? J. Balčikonis neperteikia skaitytojui tų romano vietų, kuriose vaizduojamos Anglijos gyvenimo ydos: neištikimybė, pros- titucija, melas. Jis praleidžia ir gydymo būdų aprašymus, Guliverio „gamtiškus rei- kalus“ ir kitus epizodus, kur Sviftas nepaiso padorumo taisyklių, kur jo satyra natū- ralistiškai šiurkšti. Praleisdamas vieną ar kitą vietą, vertėjas išreiškia savo požiūrį į vaizduojamus dalykus, elgiasi kaip moralistas. Vertimo istorijoje būta daug panašių kūrinio perdirbinėjimo faktų. Mūsų laikais tokie pertvarkymai leistini ir būtini tik tada, kai suaugusiems skirta knyga peradresuojama jaunimui. Vertinant J. Balčikonio verstas „Guliverio keliones“, reikėtų vadovautis ne origi- nalo ir vertimo adekvatumu, bet vertimo pragmatine verte kaip pagrindiniu vertini- mo kriterijumi. Taigi reikia žiūrėti, kokie buvo vertėjo tikslai ir kaip jam pasisekė juos įgyvendinti. Balčikonio vertimo pragmatinė vertė dvejopa: ją sudaro kūrinio adaptacija, peradresavimas jaunimui ir vertimo kalbos taisyklingumas, paprastumas, liaudiškumas. IIPATMATHKA H CTHJIMCTHKA NEPEBOJLOB IO. BAJIbūAHKOHHCA Pesiome B HacTosime#t cTaThe paccMOTpPEHHI HOPAHLATIEI [IEPEBOIYECKOM aJanTaluy Ha MaTepHae pomana Ix. Ceudra „Tlyrenrecrane I'ymtusepa®. IlepeBomuMK IpecienoBa IPH TOM JIBe Hem: CHEJIa TB POMAH AOCTYIHBIM IOAPOCTKAM H HAYYHTH HX OOpa3HOMY, HADOIZHOMY Dpa3roBOpHOMY s3bIKy. IIpHeMBI aJiartraiiHH. OOCYXJIEHbI TIO OTIHEJILHLIM YpOBHAM si3bika (dOHeTHUeCKHE, JIEKCH- MECKHe, CHHTAaKCHYECKHE H TEKCTOBEIC siBJICHMS). Bbura IpoaHaM3HPOBAHA CTHJIKCTHUECKAS MO- muduxauust Kak TJABHLIĖ MeTOJH ItepeBojrdeckolt IpakKTHKH FO. Bainsukkonuca., ABTOp crated OpHIIIa K BEIBOAY, 4TO „ITyremntecrane I'ymmasepa® B rrepeBoje Bansunkonuca ssisercs nmparmMa- THYECKH aJICKBATHBIM IEPEBOJIOM.