J. Balčikonio pažiūros į paveldėtąją leksiką

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) VYTAUTAS VITKAUSKAS J. BALČIKONIO PAŽIŪROS Į PAVELDĖTĄJĄ LEKSIKĄ Prof. J. Balčikonis šių pažiūrų, kaip ir daugelio kitų teorijų, kuriomis vadovavosi, nėra kur specialiai išdėstęs: tai reikia surinkti po kruopelę. Pradėti reikia nuo atsiminimų. 1954 metais įvairių atostogų metu užrašiau daugiau kaip 200 žodžių ir įteikiau profesoriui. Tie užrašymai buvo išnagrinėti, ir profesorius po kelių dienų pasakė pastabas, kokie žodžiai geri, kokie LKŽ nereikalingi1. Kas buvo ne iš tėvų išmokta (koks trūkumas: krá.utuvie rä·da trú·kuma), tas buvo netinkama ir prasta: „Žodynui, mokslui svarbūs iš kaimo namų einantys žodžiai, formos“. 1954 metų vasarą teko būti prie Žvirždaičių, iš ten irgi šio to buvo užrašyta. Rudenį viskas buvo paduota profesoriui. Vieną lapelį jis atideda į šalį ir sako: „Ar tikrai girdėjai? Tai žemaičių žodis ir kitaip kirčiuojamas“. Kalbėjom apie daiktavardį dudrd: pagyvenęs suvalkietis tikrai pasakė audra, jis skyrėsi nuo žemaitiškosios áudros; man toks kirčiavimas pasirodė labai keistas, todėl kaip naujieną užrašiau. „Kaime iš radijo, laikraščių žmonės visko išmoksta, tam kartui pasako, bet tai ne tarmės turtas, ne iš tėvų išmokta“. Taip visą laiką yra mokęs ir 1953 m. rudens semestrą buvusiame leksikografijos speckurse: istoriškai vertingi nuo seno vartojami (t. y. paveldėti) žodžiai ir formos. Leksikografas A. Lyberis prisimena, kad prof. J. Balčikonis visada atmesdavęs lapelius net su tokių naujybės turinčiais sakiniais (1985.V.28). Tokio požiūrio į tarmių leksiką Profesorius laikėsi visą gyvenimą. Tai rodo ir LKŽ pirmo leidimo pirmieji du tomai — čia negalima rasti tarmių naujovių, laikinių, momentinių faktų. Toks požiūris aiškėja iš Profesoriaus kalbų disertacijų gynimuose. RR I 299 tiesiai sakoma, kad ligoninė, stiklinė, dėnpinigiai, juodlubės, lygsvara, savamokslė, savimeila, p. 300 ańtspauda, filma, kombáinga, p. 301 krautuvė, pamoka, stalius yra ne Mituvos upyno tarmės žodžiai, o gauti iš pašalės ir netinka nagrinėti tarmės morfologijos sandarai. Apie tarmėms svetimus dalykus kalba ir „Druskininkų dainose“: „Kai kurios dainos, matyti, bus atėjusios iš kitų tarmių, todėl pasitaiko žodžių ir formų ne visai prigijusių tai tarmei ir dainininkų įvairiai vartojamų. Sakysim, tai tarmei įprastiniai žodžiai yra motulė, motkė, bet žodis motina jai svetimesnis, ir jis tariamas nevie- 1 Mūsų kalba, 1985, Nr. 1, p. 28. 13 nodai: móčina, mócina, motina ir t.t. Skaitytojas pastebės ir kitų tarmei svetimų dalykų“². J. Balčikonio parengti LKŽ du tomai ir teikia paveldėtąją leksiką, vartotą bent kelių tarmės kartų (tik menkos išimtys yra armija – LKŽ I 252, ánglas – LKŽ I 111, biblija – LKŽ I 657, centas – LKŽ II 7, čementas – LKŽ II 7, fabrikañtas Gs – LKŽ II 847, fazañdas Gs „toks paukštis“ – LKŽ II 848, ferma Slm – LKŽ II 849; dar išimtys nebent ánstolis Mrj – LKŽ I 124 ir ánstolis LKŽ I 141 „teismo valdininkas“, átmušas „fotografija“ Smn – LKŽ I 330 su pažyma neol., biznis Kp su pažyma sv. – LKŽ I 711, bánka ir bánkas su pažyma germ., sl. – LKŽ I 526, bañkieta ir bañkietas su pažyma sl. – LKŽ I 526, bankrótas iš Gs su pažyma sl. – LKŽ I 527, byla su pažyma neol. Kn – raštinės raštų rinkinys ir kt.). J. Balčikonio sumanytas LKŽ buvo šnekamosios kalbos (tarmių) leksikos rinkinys. Leksika turėjo būti paveldėta, bent kelios kartos turėjo vartoti ją šnekamojoje kalboje. Leksikos istoriškumas labai tiko įvairiems tyrinėjimams, nes tik paveldėtoji leksika turi izoglosas ir mokslui (istorinei gramatikai, etimologijai, istorijai, etnogenezei ir kt.) yra svarbesnė. Iš tikrųjų J. Balčikonis puikiai suprato tarmių leksikos padėtį, visada pabrėždavo, kad šalia iš tėvų išmoktos, t. y. paveldėtos, leksikos, tarmiškai kalbantys žmonės moka pasakyti daug iš laikraščių, radijo, valsčiaus ir rajono raštų, susirinkimų išmoktų žodžių, formų ir konstrukcijų. Savo žodyne jis tų naujybų visais būdais vengė, laikė tai ne tarmės turtu, laikinu reiškiniu. Pagaliau kaimo šneką veikia net žargonas, prasta kaimo inteligentų arba bendrinė kalba* ir t.t. Čia turime didelę ir svarbią problemą. Ar visą šneką fiksuoti, ar paisyti istoriškumo, paveldėjimo? Kaimo žmogui, tarmiškai kalbančiam, viskas yra vieno galo – reikia kokio žodžio, tai ir vartoja. Ar viską skelbti, ką išgirstame šnektose, kaip interpretuoti viską? Nuomonės yra dvi. Vieni skelbia viską, ką pajėgia užfiksuoti. Toks yra, pavyzdžiui, latvių tarminis žodynas. E. Kaganės ir S. Ragės „Ērģemės vardnīca“ (t. 1—3)³, lenkų leksikografų skelbiamas dabar „Słownik gwar polskich“: absolucja (1.1, 25), absolutnie (1.1, 25), absolwent (1.1, 25), abonament (1.1, 24), abstynent (1.1, 26), administrator (1.1, 35), adiu (1.1, 34), adiutant (1.1, 34), agresja (1.1, 48), agrotechnika (1.1, 54), algebra (1.1, 94), balansować (1.2, 308), balustrada (1.2, 318) ir t.t.⁴ LKŽ, sumanytas ir pradžioj leistas kaip šnekamosios kalbos žodynas, skelbė paveldėtąją šnektų leksiką. Nuo III tomo kiek pasikeitus žodyno tipui (griežtai laikomasi tezauro principo), dedama visa leksika, kartu pakito ir tarmių faktų ² Druskininkų dainos / Užrašė Juozas Balčikonis. – V., 1972, p. 9. * Šiame tome sinoniminiai terminai literatūrinė kalba ir bendrinė kalba palikti taip, kaip juos vartoja straipsnių autoriai. – Red. kolegija. ³ Apie tai žr. Vitkauskas V. (Rec.) – Baltistica, 1981, t. 17, p. 102—104; Rekēna A. (Rec.) – Latviešu valodas kultūras jautājumi, – Rīga, 1978, 14 laid. 217—223. lpp. ⁴ Apie tokių žodžių netikimą tarmių žodynams dėl jų momentiškumo, istorijos neturėjimo žr. Филин Ф. Проект „Словаря русских народных говоров“. – М., 1961, с. 34. (Тартатутinių žodžių liaudiškų iškraipymų daugėja ir LKŽ tomuose, žr. ramãtas, raperãcija ir kt.) 14 traktavimas. Ėmė daugėti (ypač nuo VI tomo) žodžių ir formų, esančių tik šnekoje, ne šnektoje, t.y. nepaveldėtų dalykų. Kai jie pateikiami greta senų ir paveldėtųjų (ir be jokių pažymų), tai tyrinėtojai, menkiau nusimanantys apie tam tikros lietuvių kalbos šnektos žodžius, gali ir visai susipainioti (ir kartais susipainioja!). Ypač visus gali supainioti tas įsitikinimas, kad žodyne yra sudėti tarmės, t.y. paveldėti žodžiai. Etimologija juk daug kur remiasi žodžių geografija: baldas, baldai „kambario apstatymo daiktai“ reikšme pateiktas sakinys iš Prienų Toks stalas sulūžėlis — nereikalingas baldas — LKŽ I¹ 589. Šitaip naujai vartoja bemaž visa Lietuva (baldai, baldai — Žml irgi iš naujumo). Paveldėtas žodis baldai buvo tik žemaičiuose (tai rodo S. Daukanto, M. Valančiaus raštai ir LKŽ I 481 pateikti pavyzdžiai iš Krtn, Grg, Vkš). Naujieji Žml, Prn faktai yra atėję iš bk., todėl yra ne šnektų, bet šnekos dalykai, galintys gerokai klaidinti to žodžio etimologus ir istorikus. Tarmėse yra taip vartojama, bet visai naujai, ir tai reikėjo pažymėti. dėglas „fakelas“ LKŽ II 248 pateiktas kaip neologizmas (šituos dalykus Profesorius, bendrinės kalbos stiprėjimo, darymosi liudininkas, labai gerai išmanė), o LKŽ II¹ 366 jau rašomas kaip Viekšnių šnektos faktas. Gal iš bk. viekšniškiai šitaip ir pasako, bet taip, be jokių pažymų pateiktas, gerokai verčia susimąstyti įvairius tyrinėtojus. Šio žodžio „fakelo“ reikšmė istorija yra tokia: neol. → šnektos šneka. To naujumo užmiršus pažymėti, nukenčia žodžio istorija. mišrainė, tas „Gimtosios kalbos“ (GK 1934, 85) naujadaras, LKŽ VIII 291 pateiktas sakiniu iš Viekšnių: Nevalgyk sausos mėsos, dėk į mišrainę. Tai visai naujas žodis tarmėje (tikrinta 1984 m. pavasarį), kultūrinis terminas, be jokių pažymų LKŽ gali visai supainioti kalbos istorikus. Dabar naujai mišrainę vartoja bemaž visa Lietuva, net Švendubrės k. į pietus nuo Druskininkų, bet tai jau šnekos faktas, ne šnektos. mūgė, reiškusi „didelį paskutinį turgų prieš užgavėnes“ — LKŽ VIII 382, dabar reiškia apskritai didelį turgų bk. Moka šį žodį ir tarmių žmonės, bet dažniausiai jį vartoja tik pašnekiuose su bk. vartotojais. Sakinys iš Skr (LKŽ VIII 381) turbūt tą ir rodo, bet, nematant kokios pažymos (nj ar pan.), galima visaip imti galvoti ir tyrinėjant pažeisti to žodžio istoriją. Naujadaras paskolà po karo labai paplito visoje Lietuvoje, net buvo pakeistas kirčiavimas (pãskola). Kai LKŽ IX 487 jo istoriškumas, visiškas naujumas nepažymimas, tai jis atsistoja į vieną greta su paveldėtaisiais šnektų žodžiais. Tai nėra didelė teisybė. Didžiai abejotinas pasimėsti „sutrikti, sumišti“ užrašymas iš šnektų (Užp, Kps). Vakarų aukštaičių pietinės šnektos energingai, pasakyčiau, traukia sau žargoną (apsivesti, randasi, gaunasi ir kt.), tai ir čia bus naujybė iš miestų, pateikta be komentarų; ji gali daug ką klaidinti ir net gluminti (žr. LKŽ VIII 68). Pats J. Balčikonis visada taisė tokį pasimėsti vartojimą, taip pat tokią reikšmę per radiją yra kelis kartus peikęs K. Ulvydas. Kadangi DŽ¹ 515 pasimėsti tokia reikšme vartoti rekomendavo, tai jis ėmė greitais tempais plisti, net J. Baltušis ir kiti rašytojai ėmė vartoti. 15 L.K.Ž XI 164 iš Jurbarko pateiktas žodis rankenūkas, A. Salio naujadaro ranki-nūkas5 modifikacija, o tai yra tik atsitiktinis faktas, įdomus nebent sociologiškai. Neologizmas reikmuõ užrašytas Brs ir pateiktas L.K.Ž XI 387 kaip tarmės žodis. Jo naujumas (seni žmonės net dabar nežino, klausinėjami nepasako) turėjo kaip nors būti pažymėtas. Naujadarus degtuką, laikrodį, mokyklą, raidę dabar vartoja visi lietuviai, bet tų žodžių kilmė mums žinoma, žino tai ir kitų šalių baltistai ar lituanistai (pridur-tina tik, kad L.K.Ž VIII 320 iš Šilutės pateikta mokyklė yra neteisybė: vokiškai ta-riamos l ir po jo kiek supriešakėjęs a palaikytinas ė kamieno pasireiškimu). Čia nau-jumo nepažymėjimas nėra didelė yda (nors irgi būtų pravartus). Iš raštų į žemaičius atėjo veiksmažodis ruõštis (taria ruõštėis, ruõšti's su nepakeista fonetika), čia buvo pakeista priegaidė (atsiminkime K. Būgos žodžius apie tokią „metatoniją“ — RR III 789). L.K.Ž XI 974—980 riõšti be jokių pažymų iš Kl, Lk, Lc, Všv, Prk yra visai nauji dalykai, čia neįvertinti (ruõšmininkas, -ė Užv — L.K.Ž XI 974 — yra koks okazionalizmas, nes niekaip nepavyko išgirsti ir išklausuti netgi tame pačiame Talȧnių k., kur jis užrašytas: ten net ruõštis nėra, tik apyvoką eina, žygiuojas, o daiktavardžio tokiam darbininkui apibūdinti nebuvo galima išklausuti, ir vietos kilimo inteligentai negirdėjo). Arba, sakykim, visas sakinys iš Padubysio: Toks žvejotojas išsirengia nuogas — L.K.Ž XI 451. Tame krašte nėra nei rengtis, nei nuõgo — tai iš bk. atėję žodžiai, ne tarmės turtas, ne paveldas. Tas rengti su nauja „metatonija“ rẽngti užrašytas iš Pp, Vlkš (ir be jokios pažymos), gali pridribti įvairių mišrių etimologams, dialektologams. Tokį sąrašą galima būtų ilgą surašyti. Čia priklausytų ir tarminiai žodžiai, nusib-rukę kur atsitiktinai: būras į Užv (L.K.Ž I 958; L.K.Ž I¹ 1172), žem. kūlis į Ignalinos kraštą (L.K.Ž VI 837), krūpis į Kapsūko ir Ukmergės kraštus (L.K.Ž VI 716), krūpis į Rokiškio kraštą (L.K.Ž VI 652), kokia žemaičių nibrė į Kapsūką ir Krakės (L.K.Ž VIII 769), aukštaičių šnektų gyvūnas rūpūžė į Kaltinėnus (L.K.Ž XI 837). Tai jau atskiras klausimas, kurį irgi reikėtų panagrinėti. Daugiausia čia bus studentų, norėjusių įtik-ti Profesoriui, darbas. Tas pats yra su daugeliu kirčiavimo (ir apskritai žodžių vartojimo) faktų. Pvz., žo-džio audra naujojo kirčiavimo audrā L.K.Ž I 375 visai nedavė. Antrajame leidime aud-rà (4) duota tik iš DŽ, ir tai yra visai teisinga (šnektų šneka daug kur iš bk. jau turi galūninį kirčiavimą, tai visi žinom, bet istoriniams tyrinėjimams kažin ar svarbu — tai sociologijai, akcentologijos ateičiai būtinai žinotinas dalykas). Naujųjų variantų neturi dailė (L.K.Ž II² 222) — miestų dailė, dailė; ýda (L.K.Ž IV 7) — miestų ydà; kárdas (L.K.Ž V 271—272) — miestų kárdas; 2 kibiras (L.K.Ž V 725) — miestų kibiras; lažintis (L.K.Ž VII 216—217) — miestų lažintis; lažininkas (L.K.Ž VII 216) — miestų lažininkas; lėšos (L.K.Ž VII 381) — miestų lėšos; lúomas (L.K.Ž VII 691) — miestų luõmas ir t. t. Kitais atvejais labai svyruojama. Štai óda (1), tas žemaičių ir Prūsų lietuvių žo-dis, turi nurodytą variantą iš tarmių odà (4) Skr, Plv, Gs (be jokių pažymų rodosi, 5 Salys A. Rinktiniai raštai. — Roma, 1976, t. 1, p. XIX. 16 kad vartota nuo amžių kaip ir žemaičių ir Prūsų Lietuvos, ir gali painioti tyrinėtojus, ypač menkiau nusimanančius apie dabartinius kalbos kitimo reiškinius). Beje, išvestiniai žodžiai ododbirbys, ódaraugis ir kiti yra tik tvirtrapradės šaknies (LKŽ VIII 994 ir kt.). Dar plg. žodį prógą, nuo seno 1 kirčiuotės žodį, dalis bk. vartotojų kirčiuoja pagal 4 kirčiuotę. Tai gana naujas dalykas, tarmėse skaičiuojamas vienu kitu dešimtmečiu, todėl be pažymų pateikti pavyzdžiai progóš Kžž, progà Škn, Pv – LKŽ X 785 gali kiekvieną akcentologijos istoriką, etimologą versti daug laužyti galvą. rūšis (1): žem. ir Prūsų Lietuvoje rūšė Lk, Pvn, Pgg, rūšis Šv, Sg – LKŽ XI 1029–1030; (nj.) rūšis (4) Sb, Žln; apie tai reikėjo signalizuoti, kad nebūtų kokių keblumų ką etimologizuojant, aprašant žodžio istoriją (rūšiuoti apskritai yra naujadaras, ir reikėjo mažinti pavyzdžius iš tarmių, ypač iš Ig, Ar ir kitų vietų). skarda: iš seno Slnt, Krš, Sv (Pls netikėtas pavyzdys); skardà Rs (virtuvės įrankis yra GK 1934, 86 naujadaras) – čia būtinai reikėjo pažymos, nes svarbu etnografijai ir kitoms mokslo šakoms (išvestinis žodis skárdas turi tik vieną variantą). kaina, tas senas žemaičių ir paribio aukštaičių žodis, laimingai patekęs į bk., dabar kai kieno kirčiuojamas kainà. LKŽ V 57 iš Als pateikia kainą (J. Jablonskio užrašymas?), bet tai irgi neturi istoriškumo, o gal yra laužtinės priegaidės nenusiklausymas, kai lūžio dalis tenka ir antrajam dvibalsio sandui (tai žino kiekvienas žemaičių tarmės tyrinėtojas). Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Tarmės iš miestų ir miestelių daug ko yra išmokusios, bet tai nėra visiškai tarmės nuosavybė. Uždaros tarmės įsivaizduoti negalima, taip ir turi būti, bet tokios naujybės turi būti charakterizuojamos (kaip LKŽ I 368 atvirūkas, kuris pavadintas neologizmu), viskas tada pasidaro aišku ir tyrinėtojams patogu. (LKŽ atsisakė neol. prigijusiems naujiems žodžiams, todėl tai nebepažymima.) Visiems tiems kirčiavimo pavyzdžiams tinka K. Būgos žodžiai: „Žodžius (áudra, áuklėti, dailė ir kt.) mūsų inteligentai taria nežmoniškai, t. y. deda kirtį ten, kur jo liaudies kalba neturi“ (K. Būgos RR III 785). Nesvarbu, kaip mes žiūrime į tarmių faktų istoriškumą (kiekvienas iš jų yra savaip svarbus), bet šiaip ar taip istoriniame LKŽ visada turi būti nurodomas žodžio, konstrukcijos pobūdis, naujumas. Dabar dažnai tarmių faktai pateikiami kaip vieno laiko faktai: ir paveldėtoji leksika, ir naujai iš bk. atėjusi leksika yra pateikiama vienodai. Mūsų tarmės dabar yra tarsi koštė perkoštos bendrinės kalbos, jų leksika labai marga (senoji, paveldėtoji pastebimai traukiasi) – bk. skolinių, jei taip galima pasakyti, sluoksnis yra didelis, todėl tik džiaugtis reikia, kai LKŽ tomuose ima rodytis sutrumpinimas nj., pvz., prie žodžio saldainis (LKŽ XII 62), kuris mokslininkams rodys tikrąją žodžių padėtį, jų istoriją. To nesant, kokį šalmą (nj.), šarvą (nj.), šiaurę (nj.) ir kt. visi galime laikyti nežinia kuo. Kartotekoje naujybės didėja be galo greit: žemaičių ir pažemaitės šiaurė net gerų rinkėjų užrašyta iš Kč, Kpč, Švnč, Vrn ir kt., kur visai neseniai buvo tik žiemai (seni ir dabar sako). O šie-ndinio (K. Gaivenio naujadaro), spyruoklės, sumuštinio, sviestainio ir kt. – tai net visi pluoštai. Leksikografai turi būti gudrūs dialektologai, mokantys tarmės atsto- 17 vų išklausti kokios naujienybės amžių. Kaimo žmonės visada pasako teisybę, todėl leksikografai turi perspėti žodyno vartotojus apie kokio fakto naujumą. J. Balčikonis visada žiūrėjo fakto teisybės, tarmių duomenų tikrumo (dabar LKŽ tuo nemažai šlubuoja, nes margėja kartoteka, menkėja tarmių mokėjimas, myšta šnektos). LKŽ turėtų tvirčiau ir nuosekliau žymėti šnektų naujadarus, kaip jau daroma XII–XIII tomuose. Dabar tarmių faktus visur reikia vertinti istoriškai. Jei ne, šnektose atrasime, ko tik norėsime. Istoriško tarmių faktų traktavimo visada yra siekęs J. Balčikonis ВЗГЛЯДЫ Ю. БАЛЬЧИКОНИСА НА УНАСЛЕДОВАННУЮ ЛЕКСИКУ Резюме Взгляды Ю. Бальчикониса на унаследованную лексику нигде не были им четко сформулированы, однако он всегда учил, что надо исследовать и записывать только те факты диалектных систем, которые являются унаследованными от поколения к поколению. Об этом можно судить по его лекциям, статьям, опубликованным в „Избранных сочинениях“, по редактированию первых томов словаря литовского языка и по принципам составления его картотеки. Для изучения языка в диахроническом аспекте (этимология, история языка и др.) необходима фиксация исконной, унаследованной диалектной лексики, так как большое количество слов литературного языка (особенно слов, обозначающих сферу культуры) постоянно вторгается в диалекты; такие слова, как правило, имеют недавнюю (несколько десятков или несколько лет) историю употребления и поэтому часто искажают правильное представление об издавна сложившихся ареалах. Это – проходящее явление; наличие таких слов в диалекте не представляет собой факт языка, они чаще всего используются в разговоре с приезжими „культурными людьми“. Поэтому с целью передачи истинного положения диалектной системы и во избежание какой-либо путаницы лексика, не являющаяся унаследованной для диалектов, должна в словарях (в словаре литовского языка и диалектных сборниках) наделяться особой указательной пометой.