J. Balčikonio mokslinė, literatūrinė ir pedagoginė veikla

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) I KAZYS ULVYDAS J. BALCIKONIO MOKSLINĖ, LITERATURINE IR PEDAGOGINE VEIKLA 1985 m. kovo 12 (25) d. sukako 100 m. nuo J. Balčikonio gimimo. Toji sukaktis buvo paminėta visoje respublikoje. Jai skirtas ir „Lietuvių kalbotyros klausimų“ XXVI tomas, kurio išleidimo proga pravartu dar kartą nors trumpai priminti visuomenei šio įžymaus kalbininko mokslinę, literatūrinę ir pedagoginę veiklą, kuria jis yra įnešęs reikšmingą indėlį į lituanistiką. Kilęs iš mažažemių valstiečių šeimos, J. Balčikonis vaikystę praleido gimtajame Ėriškių kaime (apie Ramygalą). Baigęs Panevėžio realinę mokyklą, nusprendė atsidėti filologijos studijoms. Bet tam reikėjo išeiti dar klasikinių kalbų kursą, be kurio buvo neįmanoma studijuoti indoeuropiečių kalbotyros. Privačiai pasimokęs ir iš-- laikęs gimnazijos kurso lotynų kalbos egzaminą, 1906 m. įstojo į Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto Slavistikos skyrių laisvuoju klausytoju. Po metų, išlaikęs dar ir senovės graikų kalbos egzaminą, buvo priimtas tikruoju klausytoju. Peterburgo universitetas, kaip ir Rusijos mokslų akademija, tuo metu garsėjo tiek slavistika, tiek lyginamąja indoeuropiečių kalbotyra. Čia dirbo Rusijos MA akademikai F. Fortunatovas, A. Šachmatovas, J. Boduenas de Kurtenė, S. Buličius, A. Sobolevskis ir kiti įžymūs lingvistai. Šie pasaulinio garso mokslininkai (ypač F. Fortunatovas) mokėjo ir lietuvių kalbą, tyrė ir lygino ją su kitomis indoeuropiečių (ypač baltų ir slavų) kalbomis. Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakultete tuo metu mokėsi ir įžymus lietuvių kalbininkas K. Būga, vieneriais metais anksčiau už J. Balčikonį įstojęs į Slavistikos skyrių. Kūrybinė Peterburgo universiteto aplinka, pažangūs jau paminėti ir kiti rusų mokslininkai turėjo didelę įtaką J. Balčikonio mokslinėms ir visuomeninėms pažiūroms susiformuoti, 1911 m. jis baigė universitetą ir iki 1915 m. dirbo Lietuvoje daugiausia pedagoginį darbą (dėstė lotynų ir lietuvių kalbas čia vidurinėje mokykloje, čia mokytojų kursuose). 1915 m. dėl karo evakavosi į Voronežą, kur iki 1918 m. dėstė lietuvių ir lotynų kalbas pabėgėlių berniukų ir mergaičių gimnazijose bei mokytojų institute. Tuo pačiu metu Voroneže pedagoginį darbą dirbo ir įžymus lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjas J. Jablonskis, matematikas Z. Žemaitis ir kiti lietuvių inteligentai, su kuriais J. Balčikonį siejo nuoširdi bičiulystė. Jis ypač su didele meile ir pagarba visą gyvenimą prisimindavo įžymųjį mūsų kalbininką J. Jablonskį, kurį laikė savo mokytoju. Apskritai reikia priminti, kad negausius to meto lietuvių kalbininkus siejo nuoširdžiausia draugystė. Pavyzdžiui, J. Balčikonis tiesiog su pietetu prisimindavo ir įžymųjį mūsų kalbininką, kiek vyresnį savo kolegą, K. Būgą. 4 Toji kalbininkų draugystė stiprino juos kovoje už lietuvių kalbos teises ir kultūrą «carinės priespaudos sąlygomis. Grįžęs 1918 m. į Lietuvą, J. Balčikonis įsikūrė Panevėžyje, kur keletą metų mokytojavo ir direktoriavo (pradžioje gimnazijoje, vėliau ir mokytojų seminarijoje). 1924 m. buvo išrinktas Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto docentu ir pradėjo dėstyti studentams bendrąjį lietuvių kalbos kursą. Po K. Būgos mirties (1924 m.) jo pradėtas didelis „Lietuvių kalbos žodyno“ darbas buvo visiškai sustojęs. K. Būgos paliktą kartotekąir rankraščius per šešerius metus jau buvo nugulęs storas dulkių sluoksnis. Ir nežinia kiek dar jo pradėtas darbas būtų stovėjęs nepajudintas, jei ne J. Balčikonio pastangos tęsti jį toliau, iš viso, jei tuo metu nebūtų buvę tokio žmogaus kaip J. Balčikonis. Pakartotinai energingai kreipdamasis į to meto visuomenę ir buržuazinę vyriausybę, jis įrodinėjo, kad ietuvių tautai gyvai reikia žodyno, kad būtina tęsti toliau K. Būgos pradėtą darbą. "Tam darbui reikėjo gerai pasiruošusio ir atsidėjusio žmogaus. Ir štai 1930 m. pabaigoje J. Balčikoniui buvo pavesta iš naujo suorganizuoti „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimą. Prasidėjo kruopštus K. Būgos leksikografinio palikimo studijavimas. Iš karto paaiškėjo, kad K.. Būgos paliktos žodyno kartotekos, nors ji gana didelė (sverianti apie 17 pūdų, lapelių joje 617 553), dar toli gražu nepakanka didžiajam lietuvių kalbos žodynui. Teko iš naujo organizuoti žodžių rinkimą tiek iš liaudies šnekamosios kalbos bei tautosakos, tiek iš įvairių epochų ir įvairių žanrų literatūros. Šio organizacinio darbo karštai ėmėsi J. Balčikonis. Kartu jis studijavo K. Būgos palikimą ir šiaip leksikografijos literatūrą, ypač Zodynus'. Tų žodynų ir apskritai leksikografinės literatūros studijos padėjo J. Balčikoniui suformuoti būsimo žodyno tiPa, nes paaiškėjo, kad K. Būgos pradėto leisti žodyno tipo tuometinėmis sąlygomis nebus galima išlaikyti ir kad jį reikės keisti. Žodyno tipo keitimą turbūt daugiausia lėmė tai, kad to darbo tęsėjas buvo kitokių polinkių ir kitokio pasirengimo kalbininkas negu pats pradininkas K. Būga. Mat pagrindinė K. Būgos tyrinėjimų sritis daugiausia buvo istorinė lyginamoji baltistika bei indoeuropeistika, o J. Balčikonis pirmiausia buvo lituanistas praktikas, daugiausia dirbęs lietuvių kalbos normalizacijos srityje. Taigi ir J. Balčikonio pasirinkto tipo žodynas daugiau primena minėtus lenkų, rusų arba iš dalies net ir latvių kalbos žodynus negu K.. Būgos pradėtą žodyną. Suformulavęs būsimo žodyno tipą ir pagausinęs pačią kartoteką, J. Balčikonis, pradžioje etatinio Žodyno redakcijos sekretoriaus N. Grigo, o vėliau ir neetatinių talkininkų, daugiausia studentų lituanistų, padedamas, pradėjo rašyti „Lietuvių kalbos žodyno“ tekstą. Į teksto rašymą buvo įtraukti ir talkininkai. Tas žodynas, „gerokai nutolęs nuo K. Būgos žodyno kelio ir nekartodamas jokio kito lietuvių ar kurios kitos kalbos žodyno kelio, pasirodė visiškai savitas, originalus, tiesiog unikalus darbas, kokio dar nėra buvę visoje lituanistikos istorijoje. * Minėtini šie žodynai: Stownik jezyka polskiego//Utožony pod redakcijąJana Kartowicza, Adama Krynskiego i Wladyslawa Niedžwiedzkiego. — Warszawa, 1900—1927, t. 1—8; Stownik gwar polskich /Utožyt Jan Karlowicz. — Krakéw, 1900-1911, t. 1-6; Miilenbachs K. Latviešu valodas vardnica /Redigéjis, papildinijis, turpindjis J. Endzelins. — Riga, 1923-1932, t. 1-4; Hans B. YU. Tonkossrii CJIOBApb XKHBOTO BEIMKOPYCCKOro sA3bIKa | 3-e m3X. mon pen. mpod. H. A. Boaysna ne Kyprene. — C. - ITerep6ypr — Mocksa, 1904-1909, r. 1-4. Didžiausias J. Balčikonio nuopelnas čia yra tas, kad jis neleido sunykti K. Būgos leksikografiniam palikimui, pasinaudodamas tuo palikimu, sukūrė naują, originalų ir unikalų žodyno tipą, parašė nemažą pirmųjų „Lietuvių kalbos žodyno“ tomų teksto dalį, kaip vyriausiasis redaktorius pagal pirminę instrukciją suredagavo visus tris pirmuosius tomus ir dalį ketvirtojo (iki žodžio iš), visą gyvenimą rėmė Zodyną, organizuodamas žodžių rinkimo talkininkus ir pats rinkdamas žodžius iš gyvosios kalbos ir raštų. „Lietuvių kalbos žodyno“ redagavimui, žodynininkų kadrų ugdymui J. Balčikonis paskyrė daugiau kaip 20 metų. Iki išleidžiant pirmąjį šio žodyno tomą, pati kartoteka padaugėjo visu milijonu lapelių. Į ją pateko ypač daug žodžių ir sakinių iš liaudies šnekamosios kalbos, dažnai iš tų vietų, iš kurių anksčiau į kalbotyros darbus nebuvo patekę nė vieno žodžio, nė vieno sakinio. Iki išeidamas 1959 m. į pensiją, J. Balčikonis buvo uoliausias žodžių rinkimo talkos organizatorius Vilniaus universitete. Jo paskatinti ir pamokyti studentai lituanistai kasmet surinkdavo žodynui po nemažą pluoštą žodžių iš įvairių Lietuvos kampų. Toji J. Balčikonio sukurta žodžių rinkimo tradicija Universitete gyva ir šiandien: jau daug metų Universiteto dėstytojai lituanistai A.. Pupkis, B. Stundžia, O. Kuosienė, R. Venckutė, ekonomistas V. Mačiekus ir kiti, vadovaudami studentų gamybinei praktikai arba šiaip dalyvaudami ekspedicijose bei išvykose, kartu su studentais (ar patys vieni) renka žodžius. su sakiniais iš gyvosios liaudies kalbos. J. Balčikonio nuopelnai lietuvių leksikografijai dar ryškiau iškyla, atsiminus tai, kad, rašant pirmuosius žodyno tomus, Lietuvoje, galima sakyti, visiškai nebuvo kvalifikuotų leksikografų. Jis beveik vienas organizavo žodžių rinkimo talką, formavo žodyno tipą ir sudarinėjo bent provizorinę redagavimo instrukciją. Dėl kvalifikuotų bendradarbių stokos pirmieji žingsniai buvo ypač sunkūs; žodyno darbas reikalavo iš vyriausiojo redaktoriaus didelio pasiaukojimo. Per keletą metų buvo išugdytas, kad ir nedidelis, bet labai kompaktiškas ir kūrybingas jaunųjų leksikografų būrys (be Žodyno redakcijos sekretoriaus N. Grigo, čia ypač reikia paminėti tokius talkininkus kaip J. Mikeliūnas, Z. Uoselis, A. Lyberis, K. Vosylius, E. Mikalauskaitė ir J. Senkus. Tik gaila, kad dėl sunkių karo ir vokiečių fašistų okupacijos sąlygų tas talkininkų būrelis labai praretėjo). Kita labai svarbi J. Balčikonio pamėgta mokslinės veiklos sritis yra buvusi onomastika, ypač toponimika. Iš šios srities jis yra paskelbęs įdomią studiją apie Lietuvos gyvenamų vietų pavadinimus, kilusius iš upių pavadinimų, parašęs straipsnių apie atskirų vietovardžių kilmę bei pirmykštę autentišką formą. Vietovardžių aiškinimas, tikslinimas, jų literatūrinių formų atstatymas reikalauja didelio kruopštumo ir atsidėjimo. Tą darbą J. Balčikonis dirbo, galima sakyti, visą gyvenimą. Dažnai pats ne kartą nuvykdavo į kurią nors gyvenamąją vietą ir tiesiog iš žmonių lūpų patikrindavo rūpimo vietovardžio tarimą, atstatydavo literatūrinę formą. Naudodamasis tiesioginio stebėjimo ar apklausos metodu, jis yra kruopščiausiai patikrinęs didžiąją Lietuvos TSR gyvenamųjų vietų pavadinimų dalį ir nustatęs tų pavadinimų literatūrines formas. Čia būtina paminėti ir tai, kad dar prieš karą daugiausia J. Balčikonio pastangomis ir rūpesčiu buvo sudarytas visų Lietuvos gyvenamųjų vietų pavadinimų 6 žodynas, išdėstytas pagal to meto administracinių-teritorinių vienetų pavadinimus. "To žodyno vietovardžių formas daugiausia tikrino, normino ir kirčiavo pats J. Balčikonis. Jo reikšmingai prisidėta ir prie kitų prieškarinio laikotarpio onomastikos darbų: negyvenamųjų vietų pavadinimų, ypač upėvardžių, norminimo. Žymų darbą J. Balčikonis nuveikė, redaguodamas raštus, turinčius didelę reikš- ‘me lietuvių kalbos istorijai, taip pat lietuvių kalbos kultūrai. Pirmiausia čia minėtinas 1598 m. M. Petkevičiaus katekizmas („Polski z Litewskim Katechism... Malchera Pietkiewicza““, V., 1598), kurį J. Balčikonis faksimiliniu būdu išleisdino Kaune 1939 m. Be to, jis yra redagavęs D. Kleino pirmosios lietuvių kalbos gramatikos („Grammatica Litvanica... a M. Daniele Klein““, 1653) vertimą iš lotynų kalbos. Šis vertimas kartu su D. Kleino sutrumpintos vokiškos lietuvių kalbos gramatikos (M. Danielis Kleinii ,,Compendium Litvanico-Germanicum.. .““, Kėnigsberg, 1654) lietuvišku vertimu ir pilnais faksimiliniais originalų tekstais išėjo atskira knyga („Pirmoji lietuvių kalbos gramatika“, V., 1957). J. Balčikonio redagavimas ypač pagerino D. Kleino gramatikos lietuviškąjį vertimą. Pats būdamas puikus stilistas, J. Balčikonis labai vertino tuos rašytojus, iš kuTių galima pasimokyti aiškios, gyvos, liaudiškos kalbos, gero stiliaus. Vienas tokių rašytojų, be abejo, yra M. Valančius. Norėdamas padaryti M. Valančiaus raštus prieinamus platiesiems skaitytojų sluoksniams, J. Balčikonis juos surinko ir išleisdino („Valančiaus raštai““, K., 1931), tuo labai patarnaudamas mokyklai, lietuvių kalbos kultūrai. Tiek lietuvių literatūrinės kalbos istorijai, tiek lietuvių kalbos kultūrai labai Teikšmingi yra J. Jablonskio raštai, kurie iki 1932 m. buvo išmėtyti įvairiausiuose laikraščiuose, žurnaluose, šiaip leidiniuose, o kai kurie išėję atskiromis knygomis ar knygelėmis. Dauguma jų buvo visiškai nebeprieinami skaitytojams. Surinkęs ir suredagavęs visus svarbiausius skaitytojams paprastai jau nebeprieinamus ar sunkiai prieinamus J. Jablonskio raštus, J. Balčikonis juos išleisdino penkiais tomais®. To darbo paskelbimu buvo atidengtas Lietuvos visuomenei didžiulis lietuvių literatūrinės kalbos aruodas. Būtų labai nepilnas J. Balčikonio literatūrinės veiklos vaizdas, nepaminėjus jo puikių vertimų. Kas gi iš tikrųjų nėra skaitęs ir grožėjęsis jo į lietuvių kalbą išverstomis Anderseno, Haufo, Brolių Grimų, Pero pasakomis ir Žiulio Verno, Dž. Svifto kūriniais. Kai kurių tų vertimų yra išėję ne po vieną leidimą. Iš tų vertimų visuomenė susipažino su geriausiais, į pasaulinės literatūros lobyną įėjusiais pasakų pavyzdžiais. J. Balčikonio pasakų vertimai tikrai neeiliniai. Iš jų aiškiai matyt ne tik vertėjo tobulas lietuvių kalbos mokėjimas, bet ir didelis literatūrinis išsilavinimas ir sugebėjimas. Tų pasakų vertimų kalba išsiskiria ne tik taisyklingumu, bet ir nepaprastu aiškumu, gyvumu, vaizdingumu ir liaudiškumu. J. Balčikonio ir jo mokinių (dalį pasakų jis vertė su mokiniais) pasakų vertimai — tai tobulos lietuvių literatūrinės kalbos, taip pat tobulos lietuvių grožinės literatūros kūrinių kalbos pavyzdžiai, iš kurių praktiškai mokosi kalbos kultūros ištisos žmonių kartos. Tuo būdu savo puikiais pasakų vertimais J. Balčikonis yra veiksmingai prisidėjęs prie * Jablonskio raštai / Red. J. Balčikonis. — K., 1932—1936, t. 1—5. visos lietuvių literatūrinės kalbos kultūros pakėlimo, prie literatūrinės kalbos normalizacijos. Tais vertimais jis įnešė į lietuvių literatūrinę kalbą daug gyvumo, natūralumo ir paprastumo, ką tiesiog galima palyginti su gaiviu lietuviško kaimo oru. Tų pasakų vertimų kalbos gyvumą, vaizdingumą, paprastumą ir liaudiškumą, be abejo, bus lėmusi ir vertėjo gimtosios tarmės įtaka. Gerai mokėdamas gimtąją Ėriškių tarmę, visą gyvenimą palaikydamas su ja ryšį, J. Balčikonis sugebėjo labai kūrybiškai pasinaudoti jos žodyno, frazeologijos ir gramatikos turtais, tiek versdamas pasakas, tiek taisydamas įvairius kalbos netaisyklingumus, tiek iš viso gerindamas ir tobulindamas lietuvių literatūrinę kalba. Kad liaudies šnekamoji kalba iš tikrųjų yra gyvas ir neišsenkamas literatūrinės kalbos turtinimo ir ugdymo šaltinis, puikiai iliustruoja J. Balčikonio pasakų vertimai, visa jo kalbos kultūros ir normalizacijos veikla. Būtinai minėtini čia ir du paskutinieji stambūs J. Balčikonio darbai: J. Otrembskio tritomio veikalo „Gramatyka języka litewskiego“ (Warszawa, 1956—1958, t. 1—3) vertimas į lietuvių kalbą ir „Druskininkų dainos“. Pirmojo tų darbų likęs tik rankraštis. Iš tikrųjų tai neeilinis vertimas. Ypač puiki to vertimo kalba. Tai, galima sakyti, tiesiog lietuvių mokslo kalbos pavyzdys. Be to, vertėjas čia ne tik daug ką yra pataisęs, patikslinęs ir papildęs, bet ir patį vertimą spėjęs pateikti Lenkijoje gyvenusiam prof. J. Otrembskiui autorizuoti. Vadinasi, tas vertimas savo kokybe pranoksta patį originalą. Paskelbtas kuriuo nors dauginimo būdu tas vertimas labai praverstų visiems lietuvių (ir šiaip lietuvių kalbą mokantiems) filologams kaip vertingas lituanistikos šaltinis, Antrasis čia paminėtas darbas, išėjęs po J. Balčikonio mirties (jis mirė 1969 m.) — „Druskininkų dainos“ (V., 1972), jo užrašytos iš Mizarų kaimo dainininkės J. Jurkonienės. Tai puikus mokslinis lietuvių liaudies dainų rinkinys, turintis didelę reikšmę tiek tautosakos mokslui, tiek kalbotyrai. Tas liaudies rinkinys yra tarsi mūsų žymaus kalbininko gulbės giesmė, kurią daro dar skambesnę B. Uginčiaus užrašytos ir į rinkinio tekstą įdėtos dainų melodijos, taip pat L. Saukos įvadinis. straipsnis, P. Jokimaitienės rodyklė ir kt. J. Balčikoniui yra tekę mokytis ir kurį laiką dirbti tada, kai lietuvių literatūrinė kalba buvo dar nesutvirtėjusi, kai jos normos dar labai svyravo, kai tos kalbos mokymas žengė, galima sakyti, dar tik pirmuosius, netvirtus Žingsnius. Todėl savaime suprantamas jo didžiausias respektas liaudies šnekamajai kalbai, kuri tikrai labai daug praverčia, kai literatūrinės kalbos normas reikia kurti dar nesant pakankamai gerų raštų. Tokiu atveju liaudies šnekamoji kalba dažnai yra vienintelis patikimas literatūrinės kalbos normų patikrinimo kriterijus. Juk tuo kriterijumi kaip tik vadovavosi visi įžymieji lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjai — rašytojai M. Daukša, K.. Sirvydas, K. Donelaitis, S. Daukantas, M. Valančius, Žemaitė, Vaižgantas ir daugelis kitų, taip pat kalbininkai — D. Kleinas, K. Jaunius, J. Jablonskis, K. Būga, medikas P. Avižonis, miškininkas P. Matulionis ir kt. To kriterijaus paisymas yra turėjęs didžiulę reikšmę lietuvių literatūrinės kalbos normų sutvirtinimui, visai literatūrinės kalbos raidai. Savaime aišku, kad šiuo metu, kai lietuvių literatūrinės kalbos normos yra sutvirtėjusios, kai yra labai išaugusi tiek grožinė, tiek mokslinė literatūra, remtis vien 8 liaudies šnekamąja kalba, kaip normų kriterijumi, nebegalima. Reikia paisyti išaugusios literatūrinės kalbos faktų, žiūrėti jos raidos tendencijų. Tačiau ir dabar liaudies šnekamoji kalba nėra nustojusi didžiulės reikšmės kaip nepakeičiamas literatūrinės kalbos turtinimo šaltinis, iš kurio dar rieškučiomis galima semtis žodyno, frazeologijos ir sintaksės faktų, reikalingų literatūrinei kalbai ugdyti. J. Balčikonio įvairiapusę pedagoginę veiklą būtų galima išsamiau nušviesti tik paskyrus tam reikalui specialią studiją ar bent specialų straipsnį. Čia tegalima iškelti jį kaip nuoširdų ir atsidėjusį jaunų kadrų ugdytoja. Beveik per 50 pedagoginio darbo metų J. Balčikonis yra išugdęs didelį lietuvių kalbos mokytojų būrį. Jo buvusių mokinių galima rasti visuose Lietuvos kampeliuose, daugelyje įvairaus tipo mokyklų. Ypač pasidarė įvairi ir reikšminga J. Balčikonio pedagoginė veikla, įsteigus prie Vilniaus valstybinio universiteto ir Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto lietuvių kalbos specialybės aspirantūras. Profesoriaudamas iki 1959 m. Universitete (profesoriaus vardas jam pripažintas tuoj po Didžiojo Tėvynės karo), kartu iki 1952 m. eidamas atsakingas Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pareigas (1946 m. jis išrenkamas Lietuvos TSR Mokslų Akademijos akademiku), J. Balčikonis ėmė vadovauti aspirantams lituanistams. To darbo jis nenutraukė visą gyvenimą. Nemaža jo buvusių aspirantų yra apgynę ne tik kandidatines, bet ir daktarines disertacijas ir dirba profesoriais ar docentais respublikos aukštosiose mokyklose, taip pat moksliniais bendradarbiais Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Dėstydamas Universitete bendrąjį dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos kursą ir vadovaudamas aspirantams, J. Balčikonis naudojo ištisą kompleksą įvairių mokymo veiksnių: teorines paskaitas, rašomuosius darbus, jų taisymą, vertimus iš kitų kalbų, žodžių ir sakinių užrašymą iš gimtosios tarmės, pasikalbėjimus teoriniais ir praktiniais kalbos klausimais, išvykas į tarmės atstovų gyvenamas vietas. Visa tai sudarė ištisą gimtosios kalbos dėstymo sistemą, kurią drąsiai galima pavadinti J. Balčikonio sukurta lietuvių kalbos dėstymo mokykla. Ji yra visiškai panaši į tą lietuvių kalbos dėstymo mokyklą, kurią buvo sukūręs įžymusis lietuvių literatūrinės kalbos ugdytojas J. Jablonskis. Suprantama, jog J. Jablonskio sukurta lietuvių kalbos dėstymo mokykla darė didelę įtaką jo uoliausiam mokiniui J. Balčikoniui, kuris ne tik perėmė ją, bet dar ir paįvairino. Kaip patys gerieji ir uolieji J. Jablonskio mokiniai su didžiausia pagarba atsiliepia apie jo lietuvių kalbos dėstymo mokyklą, kurią jiems yra tekę išeiti, taip lygiai J. Balčikonio mokiniai džiaugiasi ir didžiuojasi išėję jo lietuvių kalbos dėstymo mokyklą. J. Balčikonis, būdamas reiklus ir griežtas sau pačiam ir savo mokiniams, kartu buvo visuomet paprastas, prieinamas, paslaugus ir nuoširdus. Jis mokėjo įkvėpti savo mokiniams gimtosios kalbos meilę ir pasiryžimą atsidėti jos studijoms. Jį mylėjo ir gerbė visi, kas su juo arčiau susidurdavo. Niekam jis nėra atsakęs savo vertingų konsultacijų kalbos teorijos ir praktikos klausimais. Gerą gimtosios kalbos mokėjimą, atsidėjimą jos studijoms jis laikė šventa kiekvieno lituanisto pareiga, tiesiog būtinybe. Mylėdamas savo gimtąją kalbą, jis stengėsi ir kiekvienam studen9 tui įkvėpti meilę ir pagarbą jai, jau pirmakursiams patardamas atsisakyti visų pramogų ir malonumų (ekskursijų, išvykų, šokių, pasilinksminimų) per visą tą laiką, kurio reikia gerai išmokti akcentologijos, fonetikos, gramatikos ir stilistikos dalykams. Komunistų partija ir Tarybinė vyriausybė didžiai įvertino J. Balčikonio mokslinę bei pedagoginę veiklą ir jo nuopelnus lietuvių kalbotyrai, tautos kultūrai. Jis buvo apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu, jam buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. Jo vardu pavadinta 1-oji Panevėžio vidurinė mokykla, ant jo kapo Ėriškiuose pastatytas paminklas, prie namo, kuriame gyveno, pritvirtinta memorialinė lenta, išleisti Rinktiniai rastai®. J. Balčikonio lituanistiniai darbai yra reikšmingas indėlis į lietuvių kalbotyrą. Jis visa savo veikla buvo suaugęs su Lietuva, jos žmonėmis. Ir dabar, praėjus daugiau kaip šimtmečiui nuo jo gimimo ir septyniolikai metų nuo jo mirties, nepaprastai ryški jo įtaka lietuvių leksikografijai, lietuvių kalbos istorijai, onomastikai, tautosakai, visai lietuvių kalbos kultūrai, kurią suprantame ne tik kaip gramatikų, žodynų, gerų lietuvių kalbos vadovėlių, periodinių kalbos kultūros leidinių bei daugelio praktinių kalbos knygų knygelių, kalbos straipsnių buvimą, ne tik kaip gražią radijo bei televizijos diktorių, taip pat teatro aktorių kalbą, bet ir kaip turtingą, raiškią, plačiai įsigalėjusią tiek viešajame visuomenės gyvenime, moksle, literatūroje, tiek kiekvienoje lietuvių šeimoje rašomąją ir šnekamąją kalbą. Kalbos kultūra gali klestėti ten, kur klesti žmonių meilė gimtajai kalbai. J. Balčikonis visą gyvenimą skiepijo mums meilę savo kalbai, tam brangiausiam mūsų tėvų palikimui, didžiausiai tautos kultūros vertybei. Lietuvių tauta, o ypač jos ateitis — vis plačiau visuotinio mokslo aprėpiama tarybinė jaunoji karta, statys J. Balčikoniui tikrai nenykstamą, už bet kokį granitą tvirtesnį paminklą, mylėdama, gerbdama, brangindama ir puoselėdama su motinos pienu ir krauju paveldėtą kalbą. HAYUHAS, JIATEPATYPHASI H IIEJLATOTHUECKAS JESITEJIbHOCTb 10. BAJIbYUKOHHCA Pe3toMe B cTaTbė, IpHYpO4eHHON K CTOJIETHIO CO IHS POXICHHS BHIHOTO JIMTOBCKOTO S3LIKOBEAA HO. Bansunronuca, OCBEIIACTCSl ero Hay4dHas, JIATepaTypHas H Ileflaroruveckasl AesTeIbHOCTb. B 1906 r.}O. BaJibunroHHc IIOCTYIMAJI Ha OTHeJIEHHe CIIABSHOBECHHS HCTODHKO-OHJIOJIOTHgeckoro daryjnsTera IlerepOyprckoro ymmsepcutera. B To BpeMs IlerepGyprekxHit YHHBepCHTeT, xaxk H Poccumiickas ArajieMHa HAyK, CJIABHJICHA HCCJIEJ[JOBAHHAMH B OOJIACTH CJIABAHOBEJIEHHA H CDABHHTEJILHO-HCTODpHYECKOTO HMHIOEBPONEHCKOro SB3bIKO3HAHHS. Tam paboramu AKAIIEMHKH O. O. Gopryzaros, A. A. Illaxzdaros, H. A. Bojnysn ne Kyprena, A. H. Cobonesckuit u np. HeKOTODbIE H3 HHX (Hanp., O. O. POpTYHATOB) XOPOLIO 3HAaJIH JIMTOBCKHH S3BIK H H3Y4aJIH ero. Tesopueckaxs obcranoska B IlerepOyprckoM YyHHBepcHTeTe, MPOrPECCHBHBIE PYCCKHE YU4eHbLIC OKAa3aJIK OjIATOTBODHOE BJIHAHHE Ha ()OpMHpoBAHHE HAYYHBIX H OOINECTBEHHELIX B3IrJISJIOB FO. BansYHKOHUCA. Ilo oxoxuaxmuxu ynuBepcurera B 1911 r. FO. BanpuukoHMC Haya IeJaroru4eckyro paboty B CDpeJIHHX mKonax, a B 1924 r. Gb m3bpan moueHToM dakyrbTeTa TYMAHHTADpHEIX Hayk Kaynaccxoro yrusepcutera. Cpa3y rocie Benino OTevecTBeHHON BOWHBI eMy OBIIO IIPHCBOGHO 3Ba3 Balčikonis J. Rinktiniai raštai / Sud. A. Pupkis. — V., 1978-1982, t. 1-2. 10 HEe npodeccopa, H OH IIpO/[OJIXAJI NPEIIOAABATENLCKYIO paOoTY B BHJILHIOCCKOM TOC. YHHBEDCHTeTE, rule IpopačoTAIJI BIUIOTb JIO YXOJAa Ha meHcuio B 1959 r. CamMoit Gojisuroii um BaxHoH 3acnyroit FO. Bansuukonuca CIIEyeT CYMTATh TBOPYECKOE H IUIOOTBOPHOE IPOIOJDKEHHE JIeKCHKOrpadmyeckoit paOoTEHI, HauarTOH eme K. Byroit. PesynsTATOM 3TOH paOoTbi GbUIO CYIIECTBEHHOE IONMONHEHME M OGOrallieHHe CJIOBADHONH KAPTOTEKH, octasiueiicst nocne cMepTH K. Byrn, H co3anme Tpex nepBeIX TOMOB GOJILINOro AKAJIEMHYUECKOTO „CitoBaps JIMTOBecKOTO s35IKa“. ITonrorosnennsie HO. Banpuukonncom Tpu Toma Crosaps — 3TO HE IPOCTO npoxoikenue ciaosaps K. Byrn, BTOpOi BhiTyck KOTOporo Beumen B 1925 r., a COBEPUICHHO HOBBIH, OPpHTHHAJIbHbIų H YHHKAJILHEIŪ TPYX. BIIeEpBbIe B HCTODHH JIATOBCKOTO S3bIKO3HAHHA OblJia 3aJIOXeHA MPOYHAS OCHOBA Mii MHOTOTOMHOTro0 Te3aypyca JIATOBCKOTO S;3bIKA. Dror ClioBapb oxBaTrbiBaeT JIeKCHKY, COOpaHHYyIO CO BCeX MMCBMEHHBIX NAMATHHKOB, HAUKHAS c XVI cTonerns, CO BCeX ĮMajIieKTOB, a TAKXKE ĮOCTYNHbIX (DOJI5LKJIODHEIX HCTOYUHHKOB. Haunnas c IV Toma (nocjie cjoBa iš) pa6ora max CjnoBapeM YCHEIIHO mpojiojDKaETCS COTpyznukKaMH MncruryTa JIMTOBCKOTO si3biKa H JiunTepaTypbI. B 1952 r. B BuibHIOCE cocTrostnacb Bcecoto3Hasi JiekcuKOrpaduueckas KOHĖjepeHIIHS, Ha KOTOpoH Gena MONONHEHA H YTOYHEHA HHCTpYKOKS CjioBaps. Tpernū, kak H IOCJIeĮytoluiKe TOMA, TOTOBHJICH Vie ItO HOBOI HHCTDpYKMH, KOTOpasd IIpHuMeHeHa TaKXe IPH IIeEpeH3JįaHHH JĮBYX IIeEpBbIX TOMOB. B 1986 r. BLIXOJMT H3 negaru 14-ū Tom CsosBapnsi. Bce u3nanuwe paccunrano Ha 20 TOMOB. Jpyroit Baxxmoiū o6nacTeio JiesrenbHocTH HO. Banbankonaca Obuia KynpTypa peun. Hm HaIHCAH IeJILIŪ Psi HAYYHBIX TJIYOOKO OOOCHOBAHHBIX CTATEl, MOCBSIIEHHBIX aKTyaJbHBIM HpOOjieMAM JIEKCHKH, TDAMMATHKH H CTHJIHCTHKH JIATOBCKOTO JIATEPATYDHOTO S3bIKA. Hapsiny c nexcuxorpadmeit, xynsTypoii peur FO. BanibunukoHHc BCIO XH3HD HHTEPECOBaJICH oHOMACTHKOH. OH cobpas H HOpMAJIH3OBAJI MHOTO TONOHHMOB H I'HAPOHMMOB. Ente no Bemmkoii OTevecTBEHHOR BOMHBI MM ObLT moarorossieH CIIOBHHK HA3BaHHIT BCEX HaCeJIEHHEIX IIYHKTOB JiurBsi. Bce TOMOHMMSB! B HeM OOecieYeHbl aKUEHTYAUMOHHBIMA 3HAKAMH H HOPMAJIA30BAHEL CymecTBenHbIi BKJIaJį B JiMuTyYaHHCTHKY FO. Banbuukonnc BHEC Hay4HOH HOJITOTOBKON H H3HAHHCM HaMATHHKOB JIMTOBCKOTO s3bIKa M JIMTEpaTYypbi. IM Hay4HO NOJITOTOBJIEHLI H H3JIAHBI „Counmenus YI. SI6nonckuca® B msi Tomax („J. Jablonskio raštai“... I— V t., Kaunas, 1932— 1936), uMetonime NMEpBOCTEIICHHOE 3HAUCHHC UTA KYJILTYDBI JIMTOBCKOTO si3bIKA.lO. Barnsbuxgkomaco TaKXC MOATOTOBHJI H M3JaJl [IDYrHE BaXKHbIE NAMSATHHKH JIMTOBCKOM IMCbMEHHOCTH: „CounneHus Barnamurmoca“ („Valančiaus raštai“... Kaunas, 1931); „Karexnsauc“ M. Ilarrasuuvyca („Polski z Litewskim Katechizm“... 1598, bharcuMHrsHoe repen3jamue, Kaunas, 1939). Tlox ero penaxumeit BRIE MEPEeBOJI C JIATHHCKOTO Ha JIATOBCKHŪĖ S3bIK IIEPBOI TDAaMMATHKH JIMTOBCKOTO S3bIKA. »Grammatica Litvanica®... a Daniele Klein... 1653). DToT mepeeon Bmecte c hakCHMMILHBIM TEKCTOM OpHTHMHAJA, a TaKxXe C (aKCHMUIBLHBIM HEMELKMM TEKCTOM OpHTHHajia COKDPALICHHOMN rpammvatuku JĮ. Kneina (,,Compendium...“ 1954) m3uan oTnensHON KHHTON („Pirmoji lietuvių kalbos gramatika“... Vilnius, 1957). Eojsnioji BKnan B KYJILTYDY JIHTOBCKOTO sizbika FO. BajibunKOHHC BHEC CBOHMH HEITpeB30iiJCHHBIMH TIeEpeBOJiaMH CKa30K Arjepcena, I'ayda, Gparbes I'pumm, Ileppo, a Takxe mpousseneHut Xiong Bepua u /[xomarana Ceudra. DTH rrepeBojibi CBUZICTENILCTBYIOT HE TOJIBKO O TOM, 4TO NEPEBOAYHK SBJISETCA MPEBOCXOMHBIM CTHJIHCTOM H KPYIHBIM 3HATOKOM JIMTOBCKOTO S3EIKA, HO H O ero GOJILINOM JIMTepaTypHOM TajiauTe. Ha 5THX IrepeBOJIaX mesible NOKOJIEHHA y4aTcst 06pa3ijoBoMYy JiHTEpaTypHOMY SI3BIKY. Ciiepnyer 3aeck ymoMsAHYTH H ase IroOcJIeJIHHe paGoTELI FO. Bansunromaca: HEPpEBOJI Ha JIKTOBCKHH S35IK KAIMTAJILHOTO TDpYyJIa M3BECTHOIO TIOJIbCKOTO si3bikosema SI. OrpeM6ckoro „Gramatyka językalitewskiego“ (t. I-III, Warszawa, 1956—1958) x įomsKnopHoe u3manne nNeCeH, COGpamnsix FO. BaJibuKHKOHHCOM B OKDpECTHOCTSAX Ilpyckumamras („Druskininkų dainos“. Užrašė Balčikonis J. Vilnius: Vaga, 1972). VroMssyry:to rpaMMaTaxy IO. BaJNibunkoHHc He TONBLKO ItepeBeji Ha JIKTOBCKRĖI SI3BIK, HO H AOMOITHAJI, KHCIIDAaBHJI H YCOBEPIICHCTBOBAJI TEKCT OpuruHana. IlepeBojį aBTOPH3OBAH, HO 10 CHX NOP HAXOJHTCSA B PYKOITHCH. 11 C60pHHk YynoMAHYyTLIX Trėce npeacrasiser COGOIO o06pasuoBoe ODOJILKIIOpHOC6 H3AHHE. C nmecHaMH IIpHBOJIATCH H HOTHI MX MeJIOJIHĖ, 3AIMCAHHbIX COABTOpOM M3nanust b. VruHurocoM. Vueba, a 0T9aCTH H CAMOCTOSITEJILHAS ĮesSTEJILHOCT5 HO, BajunKoHnuca IpHINIHCb HA BDEMS, KOrja HOPMBI JIATOBCKOTO JIMTEDATYDHOTMO S(3bIKA ele He ObUIM TBEDIJO YCTAHOBJICHBI, IIO3TOMY CTAaHOBHTCS IMOHATHBIM, WTO KPHTEpMi{ 3THX HOPM YCMAaTpHBAJICS MM B XHBOH HApOJHOH pa3TOBOPHOM pe4H, KOTOPYIO OH CYHTAJI OCHOBONH JIKTEpaTYypHOTO S3bIKA. B cBoeit mpenogasaTenbekoii pabore HO. BajibunkoHHc IPHMEHSUT NEJIbIŪ KOMIUIEKC IIPHEMOB (rTeoperH4ecKHe JIEKIHH, IIMHCbMEHHbICč paOOTBI, IPABKa HX B AaVJIHTODHH CO CTYJIEHTAMMH, IIepeBOJIbI C HHOCTPAHHBIX S35IKOB, 3AIIMCb CJIOB H IIDeJŲUJIOXEeHHŪ H3 pOJBOro roBopa, Oecejibi MO TEOpeTH4UECKHM MH IPAaKTHYeCKHM BOMPOCAM JIMTOBCKOTO SI3bIKA, IIO63JIKH B DpOJIHLIE MeCTA IIpE/ICTaBHTele OTIREJILHLIX TOBOPOB H JIp.). Bce aTO cocrapisieT LIKOJIY IIpelIOJjaBAHHA DOJĮHOTO SA3bIKA. HO. Banb4uKOHHCOM MOATOTOBICH Dalį IpemojaBaTelieil JIATOBCKOTO si351Kka. Yacte ero ygeHHKOB cerojusi paGoTaeT B By3ax pecIyONMKH B KauecTBE NOLEHTOB H NPOdeccopoB H HMEECT YJ4eHYIO CTENEH5L JOKTOpa Hayk. Tpyznpsr IO. BanbuukoHuca BHecJIiH 3HAUKTEJILHbIĖ BKJIAJĮ B JIKTOBCKOE f1i35IKOBHAHHE, OCOOEHHO B JIATOBCKYIO JIEKCHKOTpaOHIO, OHOMACTHKY H KYyJbTypy peun.