scieee AI-readable full text Open interactive document viewer

Dėl LKŽ žodžių „įmislė“ ir „įžaistis“

Birutė Vanagienė

Full text

Dėl LKŽ žodžių įmislė ir įžastis 1. Žodis įmislė (LKŽ IV 68: įmislė? (orig. įmiesle) sf. proga, okazija) paimtas iš rašytojo didakto Petro Gomalevskio apysakos „Aplankymas seniuko“ (1853). Čia jis pavartotas du kartus — vns. galininko ir dgs. kilmininko formomis: o vienok rejk cze pasymyslity, nes cze turem gera imiesle ant pagelbiema artyma; … žmones jeszka tokiu imieslu, idant par dawymą pagalbas artymui, galėtum padauginty gerus darbus sawa… (p. 40). Apysakos autorius šį žodį išnašoje lenkiškai yra paaiškinęs: okazya, t.y. proga, dingstis, pragumas. P. Gomalevskio žodis imiesle — aiškus latvizmas, plg. lat. iemēls „priekaištas; pretekstas“; K. Mülenbachas savo žodyne (ME II 44) iš rašytinio šaltinio „Lat-golas Wôrds“ dar nurodo formą iemesle „priežastis“. P. Gomalevskis šį žodį pavartojo ne atsitiktinai. Kunigaudamas ilgokai Latgaloje, Ilūkstėje, jis, be abejonės, nuolat susidūrė su latvių kalba, o galimas daiktas, buvo jos ir pramokęs. Žodžio pavidalas jo apysakoje gali atitikti tarmišką tarimą, nes nemaža dalis to krašto latvių šnektų vietoj ie taria ilgą i ir vietoj siauro ē — dvibalsį ie (Rudzīte, 1964, p. 273, 281 tt.). Atstatę pagarsiusį į latvių bendrinę kalbą, turime iemēslē „priekaištas; pretekstas“. Žodis iemēls su ilgu šakniniu ē taip pat latvių kalboje paliudytas: iemēls² iš Nigrandos (žr. ME II 45). Kadangi ilgąjį ī P. Gomalevskis žymėjo raide i (plg. jo idant ~ y dant), į mūsų kalbą šį žodį reikėtų atstatyti ymislė, t.y. jo tarminiu pavidalu (bet vargu ar latvių bendrinės kalbos pavidalu: iemēslē). 2. LKŽ IV 282 duodamas žodis įžastis (: įžastis, -ies sf (? ) S. Dauk. priežastis), kaip rodo LKŽ kartoteka, yra paimtas iš JAV išleistos S. Daukanto „Lietuvos istorijos“ sakin io: Vienok visoje toje Lenkų ūkės namkarėje Lietuvių giminės namie lindoję; negal žinote ižasties to jų ramumo, turėjo būti ar didei nuvarge dabar, minavotose Gudų karėse, ar patys nekibinamais nenorėjo be lyzciaus karės pradėti (Lietuvos istorija, 1893, p. 134). Lietuvių kalbos ir literatūros instituto bibliotekos rankraštyne esančiame „Istorijos žemaitiškos“ rankraštyje (originale) cituotas sakinys taip skamba: Wienog wisso to mumkarie Lankų ukes, Lethuwi gimines numei lindoię negal žinote ižasteis (viršuj šio žodžio paaiškinta: liczaatis — B. V.) to iu rumuma, turieję bute ar dide nuwarge dabar mundotose Gudu karėse, ar patys nekibynamis nenorieję be licziaus karęs pradiete (Istorije Žemaytyszka, lp. 60). Kaip matome, priežasties reikšme pavartotas žodis įžastis nuo LKŽ esančio skiriasi užrašymu. Taip šis žodis rašomas ne tik „Istorijoje žemaitiškoje“, bet ir S. Daukanto J. Kampės apysakos vertimo rankraštyje, plg. Js turieje ižasti wilteis, iog krasztas amerikôs nefoley turieje bute (Rubinatio Pelužės Giwenimas, p. 180). Kadangi žodis įžastis du kartus ir ne tame pačiame kūrinyje užrašytas vienodai, tai abejoti dėl jo egzistavimo ir grafinio vaizdo, atrodo, nereikėtų. Kas kita su LKŽ pateiktu jo variantu įžais tis, kuris iki šiol užfiksuotas tik minėtoje S. Daukanto publikacijoje. Tebėra neaišku, kokiu „Istorijos žemaitiškos“ rankraščiu remtasi leidžiant šį veikalą, bet vargu ar tai buvo, kaip bandyta spėti, neseniai Leningrade surastas jo nuorašas (Žilevičius, 1983), kur cituotame sakinyje vietoj šio žodžio 215 yra lyčius ([Istorija žemaitiška], p. 116). Publikacijai panaudotame rankraštyje neabejotinai turėjo būti žodis įžastis. Įžaistim greičiausiai ji sąmoningai ar nesąmoningai padarė rengėjai, jei tai nėra tiesiog korektūros klaida. Tad į LKŽ įtrauktą žodį įžaistis turėtume žiūrėti rezervuotai. Remtis vis dėl to reikėtų ne išleistais vienaip ar kitaip paredaguotais S. Daukanto raštais, o patikimesniu autentišku (ir dar ne vienu) šaltiniu, teikiančiu pirmenybę formai su a — įžastis. Žodis įžastis, kaip ir priežastis, kilme tikriausiai susiję su veiksmažodžiais žašti, žōšti (Lyberis, 1984, p. 74 tt.). Dėl darybos plg. žodžius įžadas „pasižadėjimas, įžodis“ ir priežadas „1. prižadėjimas, pažadas; 2. apžadas, įžadas...“ Birutė Vanagienė LITERATŪRA Istorije Žemaytyszka [rankraštis] // LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto biblioteka. F. 1(SD)2. [Istorija žemaitiška] [rankraštis] // LTSR Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos Rankraštynas. F. 29—1056. Lyberis A. Žadas, žodis ir jų giminaičiai // Kalbos kultūra. 1984. Nr. 48. Lietuvos istorija nuo seniausių gadynių iki Gediminui D. L. K. parašyta 1850 m. Simano Daukanto. Plymouth, 1893. T. 1. Mülenbacha K. Latviesu valodas vārdnīca. Rīga, 1925—1927, II sējums. Rubinatio Pelužes Giwenimas izgzolditas isz Teutonų kalbos į Žamajtių [rankraštis] // LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto biblioteka. F. 1(SD)24. Rudžite M. Latviesu dialektoloģija. Rīga, 1964. Žilevičius L. „Istorijos žemaitiškos“ rankraščio keliai // Literatūra ir menas. 1983. Lapk. 19. Dar vienas kitas žodis dėl Ardea cinerea pavadinimų Nykstančio dabar balų paukščio garnio /Ardea cinerea/ tarminis pavadinimas naujai išėjusiuose kalbos mokslo veikal uose pateiktas šitaip: liet. gėnžė, genžė „gežė, gešė, toks balų paukštis“ (Vanagas, 1981, p. 112), gėšė, genšė (sen. gemšė?); gėžė, genžė (Urbutis, 1981, p. 20). Kas tai per variantai? Kokiose kalbos sistemose funkcionuoja šie faktai ir kokia jų turėtų būti bendrinės kalbos norma? Iš dabar pateikiamų citatų matyti, kad autoriai juos visus bene laiko tolygiais, kaip ir pramaišiui įvairiose vietose vartojamais. Kaip rodo gėnžės žodžio straipsnis LKŽ III 239, jis vartotas dünininkų K. Jauniaus (Kvėdarna), A. Juškos (Kaltinėnai), K. Maciaus raštuose. Formą g’ė.n’dž’ė 1958—1976 m. girdėta sakant pačius seniausius Pävandenės, Pajūrio, Kvėdarnos, Tryškių, Rietavo šnektų atstovus, g’ė.n’dž’i — nugirsta Kuršėnuose, Šaukėnuose (Vėrputėnų k.), Kùrtuvėnuose (Užkalnių k.). Tai yra šnektos, įeinančios į vad. nosinių balsių išlaikymo zoną ir greta žodžių rōn’z’i’t’ės | rōn’z’i’t’īs | rūn’dž’i-t’i’s ~ rąžyties, b’r’ė.n’c’t’ė | b’r’ė.n’c’t’i ~ brėsti, r’ė.n’c’t’ėis | r’ė.n’c’t’i’s ~rėžties, gr’ė.n’c’t’ė | gr’ė.n’c’t’i ~ gręžti turinčios g’ė.n’dz’ė | g’ė.n’dž’i kaip savaime suprantamą dalyką. (Jaunimas dabar to žodžio nebežino, nebent pasako palyginimą 216