Kietojo „r“ tarimas vietoj minkštojo žemaičių šnektose

Словарь современного русского литературного языка. М.; Л., 1957. Т. 6 Тлумачальны слоўнік беларускай мовы. Мінск, 1979. Т. 3. Финско-русский словарь / Сост. Й. Вахрос, А. Щербаков. М., 1975. Чешско-русский словарь / Под ред. Л. В. Копецкого, Й. Филипа, О. Лепки. М.; Прага, 1973. Т. 1. KIETOJO r TARIMAS VIETOJ MINKŠTOJO ŽEMAIČIŲ ŠNEKTOSE 1. Priebalsio r kietinimas prieš priešakinės eilės balsius yra kai kurių rytų ir pietų aukštaičių dėsninga fonetikos ypatybė. Ji išsamiai aprašyta Z. Zinkevičiaus (1966, p. 165—166, 519) bei Ž. Urbanavičiūtės (1970, p. 61—65; 1971, p. 55—69), žr. LKA II 87 žem. Žemaičių šnektose tam tikro kietojo ir minkštojo r varijavimo taip pat esama. Tai faktiškai visai kitokio tipo „kietinimas“ ar „minkštinimas“ negu aukštaičių tarmėje, nes žemaičių šnektas apima vadinamasis jotinis r minkštėjimas ir šitaip suminkštėjusių priebalsių keitimas kietaisiais. Šitoks žemaičių tarmės fonetinis reiškinys yra jau atkreipęs mūsų dialektologų dėmesį (Зинкявичюс, 1973, p. 93—97). Konkrečių faktų nemažai mini Z. Zinkevičius, stengdamasis nurodyti ir geografiją (Zinkevičius, 1968, p. 153—156). Panašiai apie tai rašo ir V. Grinaveckis, daugiau dėmesio skirdamas minkštojo r tarimui ir to dėsnio geografijai, pateikdamas daug faktų, kur matyti įvairios analogijos / dràu-ks — drìaugas „draugas“, ùždraude — ùždraudė ir kt. / (Grinaveckis, 1973, p. 313—316), kartu pabrėždamas, kad tai kai kur „be abejo, yra naujas reiškinys“ (Grinaveckis, 1973, p. 316). Šiuo fonetikos dalyku dabar susidomėjo ir A. Girdenis, ypač atkreipęs dėmesį į dažną kietojo r tarimą šiaurės rytų žemaičių (dūnininkų varniškių) šnektose, kur „toks visiškai reguliarus [išretinta A. Girdenio] reiškinys gali būti tik fonetinės kilmės“ [išretinta A. Girdenio] (Girdenis, 1980, p. 34). Gaila, žinoma, kad šito reiškinio nesiekė išaiškinti „Lietuvių kalbos atlasas“, tokio klausimo nebuvo įtraukta į programą (atskiri žodžiai trobà, riogsóti gali išsamiai neparodyti to dėsnio veikimo geografijos). 2. Rašant „Šiaurės rytų dunininkų šnektų žodyną“ (Vitkauskas, 1976) ir šiaip tyrinėjant pietų žemaičių tarmę, susikaupė iš tiesų gana daug pavyzdžių, kur kamieno *rìa, *rìau, *rìu, *rìū, *rìo garsų junginiai, skirtingai nuo bendrinės kalbos, aukštaičių ir netgi žemaičių šnektų, daugelyje tyrinėtų tarmių yra pasidarę ro, rau, ru, rū, ruo, o ne rio, riau, riu, riū, rio. Šiuo atveju norima panagrinėti, kaip daugelį tokių žodžių taria išsamiau tyrinėtų Kuršėnų (Šiaulių r.), Vidsodžio, Užvenčio (Kelmės r.), Pāvandenės, Vie kšnių (Telšių r.) šnektų žemaičiai dūnininkai (varniškiai). Ten užfiksuota: braũ.nà Krš, Užv, Vds || brãũnà Pvn, Vkšn „briauna“, gráu-t'į Krš || grã.ut'ė Pvn, Užv, Vds, Vkšn „griauti“, graus't'in'is Krš || graus't'l.n'is Pvn, Užv, Vds, Vkšn „griaustinis, perkūnija“, grúov'im's Krš || grúov'ems Užv, Vds || grúov'ė.ms Pvn, Vkšn „griovimas“, gruy'iėsà Krš || groy'ėsà Pvn, Vkšn „griuvėsiai“, grú.t'i Krš || grú.t'e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „griūti“, gruy'in'let'į Krš || groy'e-n'let'e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „griuvinėti“, grúov'i:s Krš || grúov'i:s Pvn „griovys“, karùm'en'i Krš || karùm'en'e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „kariuomenė“, senosios kartos 208 k’eturiol’eka Krš || k’etərñol’eka Pvn, Vkšn¹ „keturiolika“, kraũ.nas Krš, Užv, Vds || krãṇas Pvn, Vkšn (ir b’r’ė’it’krãun’is Pvn, Vkšn) „kriaunos“ („briedkriaunis“), krãukšlas Vkšn „grumstas, kriaukšlys“, kraũ.š’us Krš || kraũ.š’os Užv, Vds || krãũ’os Pvn, Vkšn „kriaušis, šlaitas“, kraũš’it’i Krš || krauš’it’e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „mušti, stumdyti“ (plg. kriaũšyti LKŽ VI 569–570), kruok’in’t’i Krš || krũo-k’in’t’e Užv, Vds || krũok’.n’t’e Pvn, Vkšn „kriokinti, virkdyti“, kruõk Krš, Užv, Vds || krũok Pvn, Vkšn „kriokia, verkia“, kruõkšena Krš, Drv „verkimas“, kruók-l’ i’s „verksnys“, krukš’iet’i Krš || krǫks’iet’e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „kriuksėti“, krùks’i Krš „kriuksė, kiaulė“, krū-kt’i Krš || krū-kt’e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „kriūkti, skustis, dejuoti, žviegti“, skolinys krãk’is Krš || krù.k’is Pvn, Užv, Vds, Vkšn „kriukis“, krã. uklã Krš || krã. uklã Pvn, Vkšn „kriauklai“ (ir pakrã. ukl’e || pakrã. ukl’ė „pakriaukliai“), ruõg’l’in’iet’i Krš || ruõg’l’en’iet’e Užv, Vds || rũõg’l’en’iet’e Pvn, Vkšn „rioglinėti, vaikštinėti“, ruokšuot’i Krš || ruokšuot’e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „riogsoti“, ruõg’l’en’t’i Krš || ruõg’l’en’t’e Vds, Užv „rioglinti“, skraũ.dà Krš, Užv, Vds || skrãudã Pvn, Vkšn „skriauda“, skraũ.s’t’i Krš || skraũ.s’t’e Užv, Vds || skraũs’t’e Pvn, Vkšn „skriausti“ (ir nù.skrauda Krš „nuoskriauda“), srùba Krš || sròbà Pvn, Užv, Vds, Vkšn „sriuba“, srup’č’uot’i Krš || sròp’č’ùot’e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „sriubčioti“, srupšnuot’i Krš „sriubčioti“, srũ.p’t’i Krš || srũ.p’t’e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „sriuobti, gerti“, srub’in’iet’i Krš „sriuobčioti, gerinėti“, srũ.p’s’n’is Krš || srũ.p’s’n’is Pvn „sriuobsnis“, traũ.š’is Krš || traũšis Pvn, Vkšn „triaušis, asiūk-lis“, trūkšmas Krš || trũ.kšmas Drv || trǫ.kšmas Pvn, Užv, Vkšn, Vds „triukšmas“, trukšma.ut’i Krš || trukšina.ut’i Drv || trokšma.ut’e Pvn, Užv, Vds, Vkšn, skolinys trūšis Krš || trū.šis Pvn, Užv, Vds, Vkšn, trūšiena Krš || trǫš’iena Pvn, Vkšn „triu- šiena“, triš’t’i Krš || trǫ.š’t’e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „triušti, lūžinėti“, trūš’k’in’t’i Krš || trǫš’k’in’t’e Užv, Vds || trǫš’k’i.n’t’e Pvn, Vkšn „triuškinti“ ir dar vienas ki-tas. Nemaža čia pateiktų žodžių su kietu r tariama ir daugelyje kitų dunininkų šnektų (Grinaveckis, 1973, p. 313). Pvz., krũokt’e „verkti“, kruokl’is „verksnys“, grũt’e „grūti“, srũ.p’t’e „sriuobti“, trǫš’k’in’t’e „triuškinti“, trūš’k’is „triušis“ — Vainū-tas (Šilutės raj.); grã.um „griauna“, triš’t’i „triušti“, skrãud „skriaudžia“, gruov’is „griovys“, ruõg’l’in’t’is „rioglintis“, srũ.p’č’uo’t’i „sriubčioti“ — Žvingiai (Šilalės raj.); bra.ung „briauna“, krãṇas „kriaunos“, krũoka.ut’e „kriokauti, verkauti“, grov’en’iet’e „griuvinėti“, trǫkšmas „triukšmas“, trokšma.ut’e „triukšmauti“ — Pajūris (Šilalės raj.); ruokšoje „riogsojo“, grǫ.va „griuvo“, grov’iesã „griuvėsiai“, krũok „kriokia, verkia“, srũ.bā.ut’e „sriūbauti“, sròp’č’ùot’e „sriubčioti“ — Var-niai (Telšių raj.); krũokāva „kriokavo, šūkavo“, grǫ.va „griuvo“, srũb „sriubobia, geria“ — Švėkšna (Šilutės raj.) ir t. t. 2.1. Toks reiškinys būdingas ir kai kurioms dounininkų (šiaurės žemaičių) šnek-toms. Pvz.: grã.ut’e „griauti“, b’r’ė’it’krãun’is „briedkriaunis“, krũo-kt’e „kriokti, verkti“, krũokš’ena „krioksena, verkimas“, nũ.grovas „nuogriuvos“, srũ.p’t’e „sriuobti“, srũ.p’t’enã „sriuobtinai, sriuobte“ — Raudėnai (Šiaulių raj.), skraũs’- 1 Jaunoji karta iš mokyklos jau išmokusi tarti minkštąjį r: Keturiol’eka || k’etərñol’eka, keturõleka, keturõlektas. Tai neįtraukta į LKŽ. 14. 1880 209 rę, nu'skrūada „nuoskriuda“, trū:kšmas „triukšmas“, rūogl'en'iet'e „rioglinėti“, grọ.va „griuvo“ – Tryškiai (Telšių raj.); grọv'en'ė „gruvinėja“, trọ.š'k'ena „triuškino“, nutrọš'.ė.ms „nutriušimas“, krū:k „kriūkia, kriuksi“, krọ.ks'e „kriuksė, kiaulė“, rūogl'en'ė „rioglinėja“ – Kaunatava (Telšių raj.); kriọks'ena „kriokimas, verkimas“, krūok'l'i:s „verksnys“, grọv'en'ė „gruvinėja“, graust'į.l'n'is „griaustinis, perkūnija“, nutrọ.ša „nutriušo“, trū.š'is „triušis“, krū.k'is „kriukis“, k'eturio-l'eka „keturiolika“ – Luokė (Telšių raj.); strop'ė'ot'e „sriubčioti“, sū.grova „sangruva, sukriušėlis“, krūokč'ioje „kriokčiojo, verksnojo“ – Janapolė (Telšių raj.) ir kt. Probėgomis pakalbėjus su Eigirdžių (Telšių raj.) keliais žmonėmis teko išgirsti dvi formas: kruọk'ę „kriokė“, nutrọ.ša „nutriušo“, bet ar ten čia aprašomasis reiškinys yra reguliarus, ar ne, sunku dabar pasakyti: tai tolesnių tyrinėjimų uždavinys. Juk apskritai apie šį kietojo r tarimą dounininkų (šiaurės žemaičių) šnektose mūsų dialektologinėje literatūroje beveik nerašyta. Taigi dounininkų (šiaurės žemaičių) šnektos r ir r' tarimu šiuo atveju toli gražu nėra vieningos, nesudaro vieno arealo. Vieną kitą pavyzdį galima rasti tik „Lietuvių kalbos tarmių“ chrestomatijoje: krọkė:s „kriukiais“ Žr(LKT87), kruọks'o „krioksiu, verksiu“ Lk(LKT84). Tai bene ir viskas, kas žinota apie kalbamąjį dalyką dounininkų šnektose. 2.2. Tas fonetikos bruožas būdingas ir žemaičiams donininkams apie Saugas, Šilutę: krā.ušės „kriaušė“, krọ.k'l'i:s „verksnys“, grū.n „grūna“, grā.un „griauna“, srā.ub „sriaubia, srebia“ (Saugos, Šilutės raj.), krọ:k „kriokia, verkia“, kaimas krọ:k'išk'ai, grā.ut'e „griauti“, rọ.gl'in't'e „riogl inti“ (Šilutė), bet plg. kr'ō.k'l'in'is „verksnys“ (Dovilai, Klaipėdos raj.), gr'ō:vę „griovė“, kr'ā.ušė. (Priekulė, Klaipėdos raj.) ir kt. Vokiečių kalbos įtaka apibukino šią donininkų šnektų ypatybę, bet skirtumai yra išlikę, aiškiai pastebimi: šiaurinės šnektos dar turi tam tikrais atvejais r'o-, r'au-, o pietinės beveik tik ro-, rau- ir kt. Jotinio minkštinimo neturi ir žodis sur'.p't'įl|sor'p't'ę „siurbti“ bei jo vediniai sūr'p'č'ūot'į Krš, sūt'b'iel'ė Dnv ||sor'b'iel'ė Pvn, Vkšn, sor'b'l':s Pvn, Vkšn, plg. tokį pat reiškinį Laukuvos, Vainuto, Pajūrio, Žvingių, Varnių, Viešvėnų, Raudėnų, net Sedos ir Varduvos šnektose (panašių pavyzdžių galima rasti S. Daukanto, M. Valančiaus raštuose, A. Juškos žodyne: kurs krauja surba, bus surbūklis). Čia su- < *sū- (bendrinės kalbos su- < *sū), nors galima dar manyti ir apie analogiją su srūbti, srubčioti šaknimi ir vediniais iš jos (plg. siurbčioti ir sru bčioti). 3. Šis kietojo priebalsio r tarimas, be abejo, atsirado dėl anksti iškritusio *i, nes, kaip teisingai spėja A. Girdenis, tose šnektose „r | < *rj| de palatal(i)za)cija galėjo įvykti tikrai tokioje sistemoje, kuriai buvo svetima r palatalizacija prieš priešakinius balsius“ (Girdenis, 1980. P. 34), todėl iš *grąunėt'i, *trūkšmaut'i, *siurbtėi iškritus i [o žemaičiai turėjo tam tikrą šitokį polinkį, plg. senąjį žemaičių tarmės dėsnį *tj, *dj>t, d: *jautjei>jautėi||jaun'e, *žadja>žūdė||žūodę], atsirado grāuti, trukšmauti, sūr bti ir kt. Panašiai, rodos, buvo spėta jau kiek anksčiau (Виткаускас 1974, p. 39–40); dabartiniai surinkti įvairesni šnektų faktai, taip pat A. Girdenio naujesni tyrinėjimai ir išvados bei trumpos pažymos įvairiuose kitas, o ne priebalsio r tarimo problemas tyrinėjančiuose straipsniuose tai tik patvirtina. 3.1. Žemaičių šnektose vėliau yra aiškiai veikusi stipri analogija, nes prie rog-sóti, trūšti ėmė derintis, kaip matėme, skoliniai krūkis, trūšis (dar ir šrūps ~ šrā- 210 bas, krūks ~ krūgas, krau.čius || krauč'os „siuvėjas“ ir kai kada ra-, ypač Švėkšnos apylinkėse, tariamas vietoje re-: rā:p'l'es „replės“, rap'l'ek'es „replikės“ (Grinaveckis, 1973, p. 315²); plg. dar krā:psas Krš, Vds, Užv „krepšys“, krāsnā Krš, Vds, Vkš „kresna, spirgas“, krā:s'i Krš || krā:s'e Užv (plg. net vakarų aukštaičių krā:s'e Škn), krā:t'ė.ls Pvn „kretilas“, truń.ksmas Krš || trō:nksmas Pvn, Užv, Vds, Vkšn „trenk­smas“ [kietasis r ar tik nebus atsiradęs prieš an>un || on, o tai gali rodyti reiškinio kiek senesnę kilmę] ir kt. (Vitkauskas, 1976, p. 148–139). Dėl sunkiai išaiškinamų priežasčių šis ra- || re- yra nedėsningas, nes čia esama ir svyravimų: dažnai pasakoma kr'ė:s'i || kr'ė:s'e, kr'ė:t'ė.ls. Kai kada šiuo atveju imam minkštai tarti r prieš seną dvibalsį ai, kuris išvirsta ei: kr'ei.t'is Krš || kr'ėit'is Pvn „kraitis“, rei.bul'ut'i Krš || r'ėibol'ūt'e Pvn „raibuliuoti“, kr'ei.ks Krš, Vds || kr'ėiks Pvn „kraikas“ (Vitkauskas, 1976. P. 150, 300). Tai lyg bėgimas nuo tarmių atstovams atrodančio kietojo r perėjimo tarimo, o gal čia pasireiškia gretimų dounininkų (Paplė, Judrėnai, Nevarėnai) ir vakarų aukštaičių (Šiauliai, Gruzdžiai) įtaka. Galūnėse dar á.u — dariau, var á.u — variau r buvo nesukietintas dėl ē-kam. paradigmos varžtų (Girdenis, 1980, p. 34) ir galbūt čia -iau < *eu, kur nebūtų i, todėl galūnė savo išraiška neprita­po prie *riau-, *rįa- ir kitų panašių senovinių garsų junginių. 3.2. Šitą senesnį, ne visai dėsningą ir dabar dar analogijos veikiamą prie­bal­sį reikia labai atsargiai transponuoti, išlaikant tarmių formas autentiškas. LKŽ to­mai rodo kalbininkus čia įžiūrėjus tokį pat kietinimą kaip dzūkų ir rytų aukštaičių, todėl žemaičių šnektų krā.udkla· Krš virto kriáuklais (LKŽ VI 561), kruóksu Krš — krióksiu (LKŽ VI 606), krāūkslas (Luokė) padaromas kriaukšlu (LKŽ VI 564), pagrō.vos'ō (Luokė) — pagrīūvusiu (LKŽ III 624), griōv'ims (Kaltinėnai) — griovimu (LKŽ III 617), rā.ukčios (Lauk­uva) — riáugčios (LKŽ XI 512) ir t.t. Antra vertus, taip pat netinka dounininkų r'au transponuoti rau- (pvz., Darbėnų r'āušis be reikalo pateiktas kaip raušis — LKŽ XI 324) ar traukti į bendrą straipsnį su kietąjį r turinčių žodžių (pvz., Grušlaukio transponuotasis riaūšis atsidūręs raūšis straipsnyje — LKŽ XI 324). Šitoks transponavimas labai užtušuoja svarbų kalbos istorijai tarmių fonetikos reiškinį. 3.3. Reikia dar pridurti, kad paribiais su vakarų aukštaičiais (Šiaulių r. Pakštelių, Rūvelių, Ivoškių ir kiti kaimai) kietasis r vis dažniau keičiamas minkštuoju, todėl ten galima girdėti net b'r'ā.ut'is ~ briáuties, gr'ā.uš't'i ~ griáužti, kr'ā.ut'i ~ kriáuti, kr'ūva ~ kriūva, iš'r'āu.da ~ išriaūdo, net gr'eib'īt'i ~ greibyti ir iš gr'ei.p't'i ~ greibti? / ir kt. Tai jau tarmių kontaktų rezultatas siaurame šnektos paribio ruože, nes ir gre­timi vakarų aukštaičiai šiuo atveju dažniausiai turi minkštąjį r, pvz.: gr'ā.ušt „graužti“, gr'ā.ut „griauti“, kr'ā.ut „krauti“, r'o·kso·t „riog­soti“, kr'āužo·les „kraujazolės“, s'r'iūoga „sruoga“, s'r'āūnus „sraunus“, b'r'iet- 2 Tik­tai ten minimo žodžio rakibūolas šak­nies balsis a galėjo atsirasti ne iš ei, nes tada turėtų būti tariama ra'k' ribā.ls, kaip rar'īr'is, rakal'ī.nks, r'e'k'ėję ir kt., plg. dar Kuršėnų rakī·balc, nes šioje rytinėje varniškių šnektoje dvibalsis ai kamiene išlieka nepakitęs. 14* 211 kr'āūnis „riedkriaunis“, s'r'ūtas „srutos“ ir kt. (Šakyna, Šiaulių raj., filol. kand. A. Jonait/P/ytės informacija)3. Ištiktukai r'ūkt „kumšt“, kr'āu.kšt || kr'āūkšt, t'r'āu.kšt || t'r'āūkšt vartojami visame čia aprašomame šnektų plote, matyt, dėl garso pamėgdžiojimo. Ištiktukai apskritai labai dažnai „neklau-so“ fonetikos dėsnių, todėl atsiranda visai specifikų garsų, pvz. tprūs' „karvių varymo žodis“ – tai susijęs su garsų imitacijos reikalais, todėl čia kokių įtakų įžiūrėti negalima. Priešingas reiškinys – beveik absoliutus r minkštinimas analogiškais atvejais didžiojoje dalyje dounininkų (šiaurės žemaičių) bei pačių pietinių dūnininkų (Tauragė, Gaurė, Eržvilkas, Nemakščiai, Viduklė, Raseiniai) šnektų – yra išsamiai aprašytas V. Grinaveckio, ir kokių nors komentarų čia nereikia. Šios žemaičių šnektos beveik visiškai neturi žodžių, kur šaknyje kietas r būtų garsų junginiuose rau, ruo < rō < *rā, rọ < ru (išskyrus žodžius trūōbā, trū·kt'e, trū·k'is, rūod'īt'e ir dar viena kita). 3.4. Minkštojo r panašiais atvejais būna ir latvių šnektose, besiribojančiose su šiaurės žemaičiais (Grinaveckis, 1973, p. 316). 4. Šiokių tokių r ir r' mišimo /?/ faktų galima pastebėti ir prūsų kalboje: grenfings = greufings; greus- = *grauz- (Mažiulis, 1981, p. 174; Топоров, 1978, с. 302–304), dar plg. crausy, crausios „kriaušė“ (Mažiulis, 1981, p. 281), raples „rėplės“ (Mažiulis, 1981, p. 307), nors dėl rašybos nenuoseklumo ir atsitiktinių faktų nieko tikra negalima pasakyti [čia gal ir grauws „šonas, Seyte“ Топоров, 1978, с. 293–294]. Taigi žemaičių formos su r ir r' prieš au, o, ū, u /-ū/ turi būti transponuojamos taip, kaip kokiose šnektose yra tariamos, nes čia yra susipynę sudėtingi istorinės fonetikos dėsniai, yra veikusi analogija, pasireiškė įvairių kalbų ir tarmių įtaka. Kad tai nėra koks visai naujas reiškinys, rodo ne tik latvių ir gal prūsų kalbos, bet ir senieji mūsų rašto paminklai: M. Mažvydo raštuose pavartotas žodis neūgrūtu (Mažvydas, 1974, p. 238), plg. dar varniškio S. Vaišnoro knygoje „Margarita Theologica“ (1600) parašytą žodį sugruti (Gerullis, 1927, p. 185). Labai daug tokių faktų L. Ivinskio (1811–1871), žemaičio nuo Užvenčio, raštuose: grūvesai LKŽ III 681, rogsoti LKŽ XI 814, sugrāutė „sugriauti“ ISPL1978, atsiroglintė ten pat, sugrōwimas ten pat, sugruwimas ten pat, sugrāutas ISPL1979 ir kt., plg. dar S. Daukanto krokant B130, krokdama B164 (bet griauti B164), graudamijs B197 ir kt. Senesnį šio reiškinio atsiradimą rodo jo geografija: reiškinio izoglosa, prasidėjusi į rytus ir į šiaurę nuo Kuršėnų, einanti į šiaurę nuo Raudėnų, Tryškių, pasukanti į Eigirdžius, Žarėnų pusę, paskiau einanti dūnininkų-dounininkų riba ir kertanti donininkų (vakarų žemaičių) tarmę į šiaurę nuo Saūgų, teigia, kad reiškinys galėjęs jau formuotis prieš Klaipėdos krašto patekimą vokiečių valdžion. Reiškinio paplitimas, donininkų (vakarų žemaičių) bendras plotas su dūnininkais kaip tik rodo, kad čia *rj<r, kai šių tarmių neskyrė kokių administracinių ribų ir sienų varžtai. 4.1. Ir apskritai neaišku, kodėl j nyko po r, kokios buvo priežastys, kodėl atsirado tarminiai variantai suŕbti ir siuŕbti. Mes tik galime dabar konstatuoti ir nu- 3 Atskirų faktų iš tos vietos (sriūtos, sriūnūs ir kt.) yra pateikta (Zinkevičius, 1966, p. 154). 212 rodyti, kad šitas siurb- šaknies keitimas surb- kaip tik yra tame plote, kur *rjau-, *rjā-, *rju-, *rjuo-, *rjō- virto rau-, ro-, ru-, ruo-. 4.2. Prie šito veiksmažodžio dar prisideda siulp- ir sulp- paralelės. Tose pat vietose tariama sōl’p’t’e Pvn, Vkšn, Užv || sul’.p’t’i Krš, Drv, (bet plg. s’ō’l’p’t’e Judrėnai, Rietavas, Tryškiai, Seda), sūl’p’s’t’i’t’i Krš || sō.l’p’s’t’i’t’e Užv, Pvn, Vkšn (bet s’ō.l’p’s’t’i’t’e Tryškiai, Seda, Mažeikiai ir kt.). Dabar net sunku pasakyti, kas čia yra įvykę, kuri čia ankstesnė šaknis vyravo žemaičiuose (bendrinės kalbos žodynai fiksuoja daugiausia sūlpstyti, sulpti, sūlpauti), kokia čia buvo priebalsio s raida (gal čia siaurės žemaičių priebalsių suminkštinimas dėl čiulti analogijos). Gerai nežinoma ir sulp- šaknies geografija, todėl šiuo atveju viskas hipotetiška, nes šis retai buitinėje kalboje vartojamas veiksmažodis atsitiktinai patenka į kalbininkų dialektologų užrašus, todėl užfiksuotas netolygiai visame Lietuvos plote. Dzūkų šnektose (Druskininkai, Ratnyčia, Kabeliai) yra girdėta sul.pc, bet čia išmaišo kitokio pobūdžio priebalsių kietinimas, nesusijęs su senuoju į. Vytautas Vitkauskas SUTRUMPINIMAI, KURIŲ NĖRA LKŽ B = [S. Daukantas] Budą Senowęs Letuwiu Kalnienu ir Žamajtiu iszraszę pagal Senowęs Rasztu Jokyb’s Laukys, Petroplije, 1845. Drv = Dirvėnėnai, Šiaulių raj. ISPL = Iwinski. Słownik Polsko-litewski. [Apie 1849–1854 metus]. Vds = Vidsodis, Kelmės raj. Vkšn = Vieksnaliai, Telšių raj. Б. ВИТКАУСКАС ОТНОСИТЕЛЬНО ПРОИЗНОШЕНИЯ ТВЕРДОГО СОГЛАСНОГО r ВМЕСТО МЯГКОГО в ЖЕМАНТСКИХ ГОВОРАХ ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКА Резюме В литовских говорах депалатализация мягкого r имеет широкое распространение (у части восточных аукштайтов и некоторых южных аукштайтов). В жемайтских говорах известно отвердение в сочетаниях *r’ia, *r’iau, *r’iu (здесь впервые дается изоглосса: линия идет к востоку и северу от Куршенай, к северу от Рауденай, Тришкяй, Жаренай, Кведарна, Швекшна, Саугос, Куршский залив, к югу от Вайнутаса, Шилале. Кражяй и доходит до Титувенай), напр.: kriōk вместо лит. литерат. kriōkia ‘плачет, -ут’, gri’n вместо лит. литерат. griūna ‘валится, -ятся, падает, -ют’, krainas вместо лит. литерат. kriaũnos ‘черенок’, triūksmas вместо triūksmas ‘шум’ и т. п. Такие факты встречаются в латышских говорах, зафиксированы в памятниках прусского языка. Отвердение мягкого произошло вследствие исчезновения согласного į в вышеназванных звукосочетаниях, что отражается уже в сочинениях Л. Ивинскиса (1811—1871), выходца из этого края. На основе этого фонетического закона произношение твердого r в жемайтских говорах по аналогии переносится и на заимствованные слова, напр.: šir’ps (в других говорах širibas) ‘винг’, trū’ba (литерат. triūba ‘труба’) и др. 213 В говорах, контактирующих с аукштайтским диалектом (в некоторых деревнях около Куршенай) наблюдается произношение палатального r в упомянутых звукосочетаниях [gr’ī’n, kr’ūok, kr’āi.nas] и даже в тех случаях, когда в литературном языке произносится твердый r: kr’ū’vā, литератур. krūvā „куча“, gr’ā.uš’t’i, литератур. grāužti „грызть“ и др. V. VITKAUSKAS ON THE PRONUNCIATION OF THE HARD CONSONANT r INSTEAD OF THE SOFT ONE IN THE ŽEMAČIAI DIALECTS OF THE LITHUANIAN LANGUAGE Summary In Lithuanian dialects depalatalization of the soft r is widely spread (partially in the East Aukštaičiai and some South Aukštaičiai dialects). In the Žemaičiai dialects the hardening in combinations *riā, *riau, *rin is well known (the isogloss is presented here for the first time: the line goes eastwards and to the north of Kuršėnai, to the north of Raudėnai, Tryškiai, Žarėnai, Šilalė, Kražiai and approaches Tytuvėnai), for example: kruōk instead of the standard Lithuanian kriōkia „cry-ies“, grū’n instead of the standard Lithuanian griūna „fall, -s“, kraīnas instead of the standard Lithuanian kraīnos „handle“, trūksmas instead of trūksmas „noise“ and so on. Similar facts occur in Latvian dialects, they are also recorded in the Prussian writings. Depalatalization of the soft r appeared as a consequence of the disappearance of the consonant j in the above mentioned sound combinations which is already reflected in the works by L. Ivinskis (1811–1871), who by birth is from this region. On the basis of this phonetical law pronunciation of the hard r in Žemaičiai dialects is analogically transferred on loanwords, for example: šrū’ps (in other dialects šriūbas) „screw“, trū’ba (the standard Lithuanian triūba „tube“) and others. In the dialects which are in contact with the Aukštaičiai dialect (in some villages near Kuršėnai) pronunciation of the mentioned sound is observed in combinations (gr’ī’n, kr’ūok, kr’āi.nas) and even in such cases when in the standard Lithuanian the hard r is pronounced: kr’ū’vā, the standard Lithuanian krūvā „heap“, gr’ā.uš’t’i, the standard Lithuanian grāužti „gnaw“ and others. LITERATŪRA Gerullis J. / par./. Senieji lietuvių skaitymai. K., 1927. Girdėnas A. Žemaičių dūz̆kavimas: dabartinė padėtis ir istorija // Baltistica. 1980. T. 16. sąs. 1. P. 32–44. Grinaveckis V. Žemaičių tarmių istorija. V., 1973. Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1981. T. 2. Mažvydas M. Pirmoji lietuviška knyga. V., 1974. Urbanavičiūtė Ž. Kietieji ir minkštieji priebalsiai lietuvių literatūrinėje kalboje ir tarmėse // Baltistica. 1970. T. 6, sąs. 2. P. 61–65. Urbanavičiūtė Ž. Priebalsių kietinimas lietuvių kalbos tarmėse // Kalbotyra. 1971. T. 23, sąs. 1. P. 55–69. Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. V., 1976. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Виткаускас В.-А. И. Морфофонематические диалектизмы в говорах жемайтов дунинников: Автореф. дис. … канд. филол. наук. Вильнюс, 1974. Зинкявичюс З. К истории палатализации согласных в балтийских языках // Latvijas PSR zinātņu akadēmijas Vēstis. Rīgā, 1973. T. 4. P. 93–97. Топоров В. Н. Прусский язык. Е–Н. М., 1979. 214