Lietuvių literatūrinės kalbos sudurtiniai daiktavardžiai su pirmaisiais tarptautiniais dėmenimis

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXVII (1988) LIETUVIŲ KALBA IR BILINGVIZMAS VIDA SIMONAIT YTĖ-RUDAITIENĖ LIETUVIŲ LITERATŪRINĖS KALBOS SUDURTINIAI DAIKTAVARDŽIAI SU PIRMAISIAIS TARPTAUTINIAIS DĖMENIMIS Tarybiniais metais lietuvių kalbos žodžių daryboje yra įvykę pakitimų, bet tie pakitimai neardo lietuvių literatūrinės kalbos susiklosčiusių normų, o tik plėtoja žodžių darybos galimybes. Tai dažniausiai susiję su tam tikru žodžių darybos būdų bei tipų suintensyvėjimu, kurį lėmė daugelis vidinių (lingvistinių) ir socialinių (ekstralingvistinių) faktorių. Iš ekstralingvistinių faktorių pirmiausia minėtina lietuvių literatūrinės kalbos vartotojų sudėties pasikeitimai, ypač padaugėjimas žmonių, vartojančių lietuvių literatūrinę kalbą. Mat, pasak L. Ščerb(os) (1957, p. 126), „literatūrinė kalba pati sukuria mažiau, negu ima, ką sukuria gyvenimas, o kalbinis gyvenimas liejasi ir verda labiausiai atskirų žmonių grupių kalboje“. Todėl kiekvienoje nacionalinėje kalboje, kuri yra ilgaamžės raidos rezultatas, atsispindi liaudies sukūrusios tą kalbą, gyvenimo būdas, kultūra, psichikos bruožai. Taigi išvysčiusių kalbų leksikos ir gramatinės sandaros turtai yra liaudies (kalbos vartotojos) daugiaamžės istorinės patirties atspindys, supančio pasaulio daiktų bei reiškinių, jų būdingų bruožų, savybių ir dėsningų santykių tarp jų ilgalaikio pažinimo rezultatas (Конанев, Михневич, 1984, с. 163). Dabar lietuvių literatūrinės kalbos žodžių daryba yra ypač produktyvi su lietuviškais afiksais bei svetimų kalbų kilmės žodžių dėmenimis. Daugelis afiksų bei įvairių žodžių dėmenų paimama iš kitų kalbų kilmės žodžių. Šį procesą paprastai sąlygoja ir internacionalinė terminija. Mat terminija dažnai yra tarpininkė, per kurią į visus lietuvių literatūrinės kalbos stilius ateina naujų tarptautinių žodžių, o iš jų pasisavinama įvairių žodžių darybinių dėmenų ir afiksų. Dabar ypač dažnai jungiamos tarptautinių ir lietuviškų žodžių dalys. Daugiausia sudaroma daiktavardžių. Tai skatina ir socialinės priežastys. Kiekvieną dieną auga gamyba, prireikia naujų gamybinių priemonių: gamyklose reikia daug našesnių staklių, mašinų, kitų mechanizmų bei gamybos įrengimų, laukuose — žemės ūkio mašinų, laboratorijose — daug naujų įrengimų. Atsiranda naujos specialybės, naujos mokslo, technikos sritys, kurioms reikia ir naujų pavadinimų. O naujų pavadinimų funkciją dažniausiai ir atlieka daiktavardžiai, kurių nemaža ir sudurtinių. Sudurtinių daiktavardžių daryba yra vienas iš produktyviausių dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos daiktavardžių darybos būdų. Todėl sudurtinių daiktavardžių darybos nagrinėjimas „yra aktualus ir kalbos praktikai: sudurtinių daiktavardžių būdingųjų tipų, darybos dėsnių bei tendencijų išryškinimas kartu gali parodyti, kaip turėtų būti kuriami (ar vertinami jau sukurtieji) naujadarai“ (Urbutis, 1961, p. 66). 180 Dabar gausėja sudurtinių darinių, kurių pirmasis dėmuo yra kitų kalbų kilmės. Teigiama, kad leksikos vienetų ar kitų elementų, turtinančių kalbas, skolinimas yra dabartinės epochos TSRS tautų kalbų raidos ir sąveikos charakteringiausias bruožas (Дешериев, Протченко, 1968, с. 202). Kaip teigia latvių kalbos tyrinėtoja V. Skujiņa (1979, p. 57–58), „skolinant tarptautinius žodžius su tais pačiais priešdėliniais ir priesaginiais elementais, tie afiksai kalboje aktyvėja ir per laiką įgauna savarankiškų darybinių formantų funkcijas“. Lietuvių, kaip ir kitų kalbų žodžių, ypač terminų, daryboje dažnai vartojami tarptautiniai dėmenys. Labai dažnai esti prepozicinių tarptautinių terminų dėmenų. Daugelio jie laikomi sudurtinių žodžių dėmenimis, o kartais prefiksoidais (Gaivenis, 1973, p. 26). Tam tikrais atvejais sunku rasti ribą tarp naujybinių priešdėlinių žodžių ir sudurtinių žodžių. Dar nėra tikrų kriterijų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kada žodžio pradžioje esančią morfemą galima laikyti priešdėliu, kada — sudurtinio žodžio dalimi. Tarybinių metų lietuvių literatūrinėje kalboje gana gausiai plinta sudurtinių žodžių (ypač daiktavardžių) su tokiais pirmaisiais tarptautiniais dėmenimis, kaip aero-, agro-, astro-, auto-, avia-, bio-, elektro-, foto-, hidro-, kosmo-, makro-, mikro-, moto-, radio-, servo-, stereo-, tele-, termo-, turbo-, velo-, vibro-, video-. Kai kurie iš jų sudurtinių žodžių daryboje vartojami gana seniai. Pavyzdžiui, aero-, auto-, hidro-, radio-. Kiti iš jų analogišką funkciją atlieka visiškai neseniai. Pavyzdžiui, su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu kosmo- dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje randame ne tik žodžius kosmodromas (plg. rus. космодром), kosmonautas (plg. rus. космонавт), bet ir kosmochemija (plg. rus. космохимия), kosmosportas (plg. rus. космоспорт), kosmotelefonas (plg. rus. космотелефон), kosmotelevizija (plg. rus. космотелевидение) ir kt. Priežasčių, kurios lėmė sudurtinių daiktavardžių su tarptautiniais dėmenimis gausumą tarybinių metų lietuvių literatūrinėje kalboje, reikia ieškoti nagrinėjamojo laikotarpio visuomenės raidoje. Nauji laikai, konkrečios visuomeninės sąlygos nulemia žodžių atsiradimo, jų darybos būdus. Nauji žodžiai rodo betarpišką kalbos ryšį su visuomenės gyvenimu ir pagrindinius leksikos turėjimo kelius: tai žodžių skolinimas iš kitų kalbų, naujų žodžių sudarymas iš kalbos vidinių resursų, jų sudarymas iš klasikinių kalbų morfemų, žodžių reikšmių kitimas ir kt. Socialiniai (ekstralingvistiniai) ir vidiniai (lingvistiniai) sudurtinių daiktavardžių su minėtais tarptautiniais dėmenimis gausėjimo faktoriai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Iš socialinių faktorių — tai pirmiausia mokslo ir technikos procesas ir ypač reikšmė tų mokslo sričių, kurioms priklauso terminai su minimais dėmenimis. Kaip buvo minėta, socialinio gyvenimo, pagreitėjusi mokslo ir technikos raida, naujų galingų mechanizmų, gamybos priemonių išradimas pareikalavo naujų mokslo ir technikos, visuomeninių sąvokų nominacijų, taip pat ir žodžių su tarptautiniais dėmenimis. Mat „kalba — tiksliausias kiekvieno žmonių kolektyvo socialinio gyvenimo barometras, staigiai reaguojantis į naujus visuomenės struktūros pasikeitimus ir svyravimus“ (Мако́вский, 1980, с. 3). Sudurtinių daiktavardžių su pirmaisiais tarptautiniais dėmenimis gausėjimui didelės įtakos turėjo visų gyvenimo sferų internacionalėjimas. Kadangi daugelis įvairių tautų sukurtų vertybių yra internacionalinio pobūdžio, tai visuomenės materialinės kultūros ir intelektualinio lygio augimas skatina 181 kalbos žodyno internacionalėjimą. Žinoma, šiuo laikotarpiu esminė problema darosi terminijos internacionalėjimas. Bet reikia turėti galvoje, kad gali paraleliškai egzistuoti savo kalbos ir tarptautinis terminas, pavyzdžiui: akmenligė – litiazė, bandymas – eksperimentas ir kt. Jie gali būti sinonimai arba turėti stilistinių skirtumų. Paralelus savo ir svetimos kalbos terminų vartojimas yra būdingas tiek lietuvių kalbai (Klimavičius, 1975, p. 91–123), tiek ir kitoms kalboms, pavyzdžiui, estų (Saari, 1980, Nr. 11, lk. 654–666, Nr. 12, lk. 737–742; 1981, Nr. 4, lk. 201–210; Nr. 5, lk. 282–288; Caapu, 1981, c. 216; Куль, 1984, c. 123–137), latvių (Скуиня, 1984, c. 14–26) ir kt. Kartais kalboje įsitvirtinę tarptautiniai žodžiai nukonkuruoja naujai sudarytus lietuviškus atitikmenis. Pavyzdžiui, psichologija – sielotyra, dialektologija – tarmėtyra ir pan. Šie tarptautiniai žodžiai yra įsigalėję lietuvių literatūrinėje kalboje, ir nėra reikalo jų keisti. Taigi lietuviškų atitikmenų tarptautiniams žodžiams nereikia kurti tada, kai pastarieji jau įsigalėję (Gaivenis, 1981, p. 6). Taip pat nereikia vietoj turimų lietuviškų žodžių vartoti tarptautinius. Pavyzdžiui, nėra reikalo įsigalėjusį lietuvišką terminą upėtyra keisti tarptautiniu terminu potamologija. Kartu su tarptautinių ir lietuviškų žodžių sinonimišku vartojimu iškyla ir graikų bei lotynų morfemų panaudojimo žodžių daryboje problema. Pavyzdžiui, dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje plinta tokių hibridų, kai prie tarptautinio dėmens pridedamas lietuviškas dėmuo arba atvirkščiai. Tokie hibridai sinonimiškai vartojami su grynai tarptautiniais daiktavardžiais, pavyzdžiui: teatotryra ir teatrologija, patentotyrininkas ir patentologas, teatrot y rininkas ir teatrologas ir kt. Bet, jei galima, reikia vengti dėmenų mišrinimo (Gaivenis, 1981, p. 6) ir geriau vartoti: teatrologija, patentologas, teatrologas. Kylant kultūrai, švietimui ir išsilavinimui, internacionalizmai iš mokslo ir technikos sferų skverbiasi į literatūrinę kalbą, „jie yra visuotinai pripažintos natūralios svarbiausių dabartinės kultūros sąvokų leksinės-semantinės raiškos formos“ (Аку-ленко, 1972, c. 198). Tarptautinio mokslinio bendravimo ir bendradarbiavimo tikslais ypač iškyla tarptautinių terminų poreikis. Šiuo atveju yra aktualu ir naujų terminų sudarymas iš morfemų, pasiskolintų iš senovės graikų bei lotynų kalbų. Šios morfemos vartojamos daugelyje kalbų (taip pat svarbiausiose pasaulio kalbose – rusų, anglų, vokiečių, prancūzų) sudarant terminus ir įgauna tarptautinių terminų elementų statusą. Šie terminų elementai arba dėmenys patogūs tuo, kad atitinkamos grupės tokių dėmenų reikšmė yra suprantama tam tikrų specialybių mokslininkams. Todėl terminų, sudarytų su šiais dėmenimis vienoje kalboje, reikšmė bus aiški tos pačios specialybės mokslininkams, kalbantiems daugeliu kitų kalbų. Dabar mokslinė internacionalinė terminija masiškai pradedama vartoti įvairių literatūrinės kalbos stilių. Specialūs žodžiai, susiję su viena ar kita profesija, labai skverbiasi ne tik į mokslinį, bet ir buitinį stilių, nes mūsų dienomis ribos tarp siaurų terminologinių ir buitinių sąvokų vis labiau nyksta. Mes „esame liudininkai, kaip vienos ar kitos mokslo šakos terminai skverbiasi į laikraščius, visuomeninius bei politinius žurnalus, grožinę literatūrą, radijo ir televizijos laidas“ (Соколова, 1971, c. 50). Literatūrinės kalbos visuomeninių funkcijų išsiplėtimas bei kalbos vartotojų išsilavinimo kilimas tarybinės santvarkos metais greitina terminų plitimą į įvairias lietuvių literatūrinės kalbos sritis ir stilius. Užsienio mokslinės ir grožinės literatūros vertimų gausėjimas skati 182 na vartoti ir tarptautinius dėmenis dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos žodžių darybai. Tarptautinių dėmenų suaktyvėjimui lietuvių kalbos žodžių daryboje turėjo reikšmės ir intensyvūs kalbiniai kontaktai. Kontaktuojančių kalbų poveikis turi didelę reikšmę nacionalinės kalbos raidai kiekvienu jos gyvenimo laikotarpiu. Veikiant kontaktuojančioms kalboms suaktyvėja ir tam tikri žodžių darybiniai modeliai – ir mažai produktyvūs, ir neproduktyvūs, taip pat pagal pavyzdžius, paplitusius kitose kalbose, sudaroma ir naujų žodžių darybinių modelių. Tai galima sąlygiškai pavadinti ir žodžių darybinių modelių skolinimusi (Скуиня, 1984, с. 20). Mažai produktyvių ir neproduktyvių žodžių darybos modelių aktyvumas, be abejonės, turtina kalbą ir dažniausiai vyksta seniai jau esančių (arba anksčiau perimtų ir kalbos jau įtvirtintų) žodžių darybinių resursų pagrindu. Ypač didelį poveikį lietuvių literatūrinei kalbai turi rusų kalba. Rusų kalboje, kaip tarptautinio bendravimo kalboje, paprastai anksčiau už kitas kalbas įsigali naujos sąvokos, nauji terminai. Rusų kalba, pagal savo gramatinę struktūrą būdama gana artima lietuvių kalbai, suaktyvina kai kuriuos lietuvių kalbos žodžių darybos būdus bei tipus. Žodžių darybiniu pavyzdžiu gali būti ir išvestiniai, ir sudurtiniai žodžiai. Pavyzdžiui, rusų kalbos vediniai su priesagomis -ость, -ство — бесконфликтность, вредительство, несудимость, новаторство, сезонность, ударничество ir kt. suaktyvino lietuviškų priesagos -umas vedinių darybą, pavyzdžiui: patikimumas, tarybiškumas, vartotojiškumas ir kt. Tarybiniais metais atsirado daug naujų sunkvežimių, kuriems reikia ir naujų pavadinimų. Tai specialūs krovininiai automobiliai su tam tikros įrangos kėbulais. Jie dažniausiai pavadinami sudurtiniais daiktavardžiais su antruoju dėmeniu -vežis: kupevežis, pienovežis, vandenevežis ir kt. Šių daiktavardžių plitimui didelę įtaką turėjo rusų kalba, kurioje gausu sudurtinių daiktavardžių su antruoju dėmeniu -воз: бензовоз, воздушновоз, зерновоз, конновоз, лесовоз ir kt. Rusų kalba, būdama turtinga tarptautinių žodžių, yra svarbiausia kitų kalbų kilmės leksinių ir morfemų perdavėja lietuvių kalbai. Rusų kalboje gausu sudurtinių žodžių su pirmaisiais tarptautiniais dėmenimis: аэрокзал, автодорога, фотомодель, микростанция. Dabar ir lietuvių kalboje gausu šių darinių, pavyzdžiui: aeroryšys, autorogės, aviabūrys, biodujos, fotomedžiaga, mikrosiūlas. Žinoma, daugelis tokių darinių laikytini darybiniais vertiniais. Galima teigti, kad į lietuvių kalbą kartu su rusų ir kitų kalbų leksiniais vienetais atėjo ir žodžių su tarptautiniais dėmenimis darybos tipas. Rusų kalba veikia lietuvių kalbos darybą ir netiesioginiu būdu. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje neturime atitikmenų rusų kalbos priešdėliams лже- ir сверх-, todėl tokius rusiškus vedinius kaip лженаука, лжепредводитель, лжечувеный, сверхжидкость, сверхзвезд, сверхпроводимость, сверхбюрократичный, сверхэмоциональный versdami į lietuvių kalbą paprastai vartojame tarptautinius priešdėlius pseudo- ir super-: pseudomokslas, pseudoteisingumas, pseudomokslinis, superskystis, superžvaigždė, superlaidumas, supergreitas, superemocionalus. Daugelis lietuvių literatūrinės kalbos sudurtinių žodžių, ypač su tarptautiniais dėmenimis, turi rusiškus atitikmenis. Bet tik kai kuriuos žodžius galime laikyti 183 morfeminiais vertiniais iš rusų kalbos. Vis dėlto daugeliu atvejų tarp rusų ir lietuvių kalbos žodžių darybos būdų ir tipų yra skirtumas, priklausantis nuo abiejų kalbų sudurtinių žodžių darybos dėsningumų. Pavyzdžiui, rusų kalbos žodžiai атомоход, электроход, звездолет ir kt. sudaryti iš daiktavardžio ir veiksmažodžio, o lietuviški atitikmenys atomlaivis, elektrolaivis, žvaigždėlaivis — iš dviejų daiktavardžių. Arba rusų kalbos sudurtiniai žodžiai групповедение, космоведение, металловедение, театроведение sudaryti iš dviejų daiktavardžių, o jų lietuviški atitikmenys gruntotyra, kosmotyra, metalotyra, teatrotyra sudaryti iš daiktavardžio ir veiksmažodžio. Taip pat mūsų minėti rusų kalbos sudurtiniai daiktavardžiai su antruoju dėmeniu -воз paprastai turi jungiamąjį balsį -о- arba kartais -ё-, o lietuvių kalbos analogiški sudurtiniai daiktavardžiai su antruoju dėmeniu -vežis vartojami ir su jungiamuoju balsiu, ir be jungiamojo balsio: kupetovežis T 1975 179 ir kupetvežis ŽUTŽ 107, miltovežis T 1984 285 ir miltvežis T 1970 20, pienovežis T 1970 228 ir pienvežis DLKŽ₁ 560. Šių sudurtinių daiktavardžių vartojimo norma dar nėra nusistovėjusi. Sudurtiniai daiktavardžiai su jungiamaisiais balsiais dažniau sutinkami senuosiuose raštuose ir kai kuriose tarmėse, pavyzdžiui, Rytų Lietuvoje. Atsižvelgiant į kalbos ekonomijos dėsnį ir į lietuvių literatūrinės kalbos darbinius polinkius, šie dariniai labiau vartotini be jungiamųjų balsių (plg. Klimavičius, 1974, p. 28). Tai rodo, kad kiekvienos kalbos žodžių daryba yra savarankiška su visais vidiniais tos kalbos dėsningumais. Iš vidinių, arba lingvistinių, priežasčių, lemiančių sudurtinių žodžių su tarptautiniais dėmenimis darybos aktyvumą, pirmiausia minėtina, kad tie patys tarptautiniai dėmenys dažnai jungiami ir su daiktavardžiais, ir su būdvardžiais. Šią darybą, matyt, skatina ir vidiniai pačios kalbos (ypač terminijos) poreikiai, t.y. būtinumas įvardyti sudėtines sąvokas. Šiuo atveju didelę reikšmę įgyja ir mūsų minėtas kalbos ekonomijos dėsnis: ilgi žodžių junginiai nepatogūs, todėl sudaromi įvairūs sudurtiniai žodžiai. Bet lemia ne vien kalbos ekonomijos principas. Kaip yra pažymėjusi S. Vasilevskaja (1962, p. 40), sudurtinis žodis yra aukštesnė abstrakcijos pakopa palyginti su žodžių junginiu. Sudurtiniai žodžiai reikalingi ne tik naujų žodžių poreikiui tenkinti, bet ir dėl to, kad labai dažnai vienu žodžiu tenka išreikšti dvi idėjas. Ypač yra patogūs vienažodžiai terminai. Pasak St. Keinys (1983, p. 71), dūryba terminologams patogi yra dar tuo, kad padeda sudaryti palyginti trumpus rūšinius pavadinimus, padedančius išvengti pažyminių susitelkimo, pvz.: pinigai — atostogpinigi EŽ, butpinigi EŽ, TŽ, dienpinigiai EŽ, TŽ. Sudurtinių žodžių darybą gali aktyvinti taip pat ir kitos kalbos, nes šis darybos būdas būdingas ne vien lietuvių kalbai. Tarybinių metų lietuvių literatūrinėje kalboje paplitusių sudurtinių daiktavardžių su pirmaisiais tarptautiniais dėmenimis antrasis dėmuo gali būti ir tarptautinis, ir lietuviškas žodis. Gana dažni tokie šio darybos tipo sudurtiniai daiktavardžiai, kurių antraisiais dėmenimis einantys tarptautiniai žodžiai savarankiškai nevartojami: aerobika VN 1984 191 ‘gimnastikos ir šokio sintezė’, aerobusas T 1978 41, autostopas LM 1970 11, autostrada LKŽ I 318, elektrobusas T 1975 47, elektromobilis 184 MT 1975 4 50, hidronautas T 1976 21, kosmodromas T 1978 241, kosmonautika T 1978 11, kosmovizija SatK 9; makrostatika FTŽ 422; motobolas T 1976 118; radiovizorius MG 1976 4 42; velomobilis T 1983 120, velomobilistas, -ė T 1983 120, videoteka T 1984 98. Šie žodžiai paimti iš kitų kalbų. Lietuviška galūnė jiems pridedama pagal tuos pačius dėsnius kaip ir kitų kalbų kilmės nesudurtiniams daiktavardžiams. Minėtus daiktavardžius mums suvokti kaip sudurtinius padeda tai, kad toks pirmas dėmuo dažnai pridedamas ir prie savarankiškai lietuvių kalboje vartojamų bei linksniuojamų svetimų kalbų kilmės, paprastai tarptautinių žodžių, pvz.: autoremon­tas T 1976 117, autoturizmas T 1978 41, autokosmetika T 1975 6; elektroakustika FTŽ 145; hidroagregatas T 1975 13; kosmospidometras ŽemPP 4; makrofizika FTŽ 422; motokrosas T 1982 44; radioastronomas, -ė MG 1975 5 15; teleekranas MG 1975 1 51; termoelektronas FTŽ 870, velokartingas T 1984 75; videobiblioteka MG 1985 3 40, videomagnetofonas T 1984 98, videoprograma T 1984 98. Šito tipo dariniai dažniausiai yra skoliniai. Jų galūnė yra tokia pat kaip jų antrųjų dėmenų, kai jie yra savarankiški žodžiai. Žinoma, ne visada galima pasakyti, ar sudurtinis žodis su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu į mūsų kalbą atėjo tiesiog iš kitų kalbų, ar jis mūsų susidarytas. Kai turime atitinkamą žodį be pirmojo tarptautinio dėmens, tai galima galvoti, kad lietuvių kalba pati su šiuo dėmeniu galėjo pasidaryti sudurtinį žodį. Pavyzdžiui, iš tarptautinio žodžio kompresorius ir pirmojo tarptautinio dėmens auto- lengvai galima padaryti sudurtinį daiktavardį autokompresorius. Paskutiniais dešimtmečiais daugelyje kalbų, taip pat ir lietuvių kalboje pradeda įsigalėti ir plisti tokia žodžių darybos tendencija: nesavarankiška lotyniška ar graikiška šakninė morfema jungiama kaip pirmoji žodžio dalis su gimtosios kalbos kamienu: aeroryšys T 1976 187, aerostotis KS 106; agromiškas T 1979 298, agrotiltas MNV 15 11; autokelias T 1984 91, autorogės LRKŽ 100; aviabūr ys KV 1979 20, aviataisyklės MieŽIB 399; biodujos MG 1984 4 37, biokuras ŽUTŽ 18; fotomedžiaga T 1984 143, fotoskyrius LM 1978 43; hidrolektyvas T 1979 81, hidros tatyba T 1976 119; makrodalelė FTŽ 174, makrobušena FTŽ 174; mikrosiūlas MG 1983 4 13, mikrosiūstuvas T 1983 151; motodaugia­kovė T 1979 232, motovežimėlis T 1975 111; servodaugintuvas STTŽ 264, servovaldymas STTŽ 264; stereolaida MG 1975 6 58, stereostiprintuvas TM 1984 9 16; telepalydovas MNV 6 18, telev aldymas T 1985 14; termojungiklis MNV 2 4, termomatavimas MG 1975 5 17; turbogrąžtas T 1975 158, turbosiurblys KS 102; vibropurkštuvas T 1984 222, vibrovariklis T 1984 114; videoįrašas T 1983 233, videojuosta T 1984 100. Anksčiau tokie hibridai buvo peikiami, laikomi netaisyklingos darybos, o dabar jau daugeliu atvejų tampa įprastais. Tarybinio laikotarpio lietuvių literatūrinės kalbos hibridų darbai svetimų kalbų kilmės priesagos palyginti retai vartojamos. Retai pasitaiko vedinių, kurie būtų išvesti iš lietuviško žodžio su tarptautine priesaga, pavyzdžiui: dviratizmas T 1983 120, mieščionizmas T 1982 10. Šie vediniai nėra dėsningi, daugiau okazionalaus pobūdžio, vartotojų nelabai mėgstami ir kalbininkų neaprobuojami (apie tai plačiau Keinys, 1979, p. 17–18). 185 Gal kiek plačiau lietuvių literatūrinėje kalboje vartojami žodžiai dujofikacija DLKŽ₁ 133, dujofikatorius T 1974 265. Bet, pasak S. Keinio (1984, p. 96), paprastai jie yra kalkės ir sudaro išimtį dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos žodžių daryboje. Matyt, kitų kalbų pavyzdžiu kartais sudaroma žodžių iš tikrinių daiktavardžių, ypač iš pavardžių: čiurlioniana LM 1975 4, donelaitiana VN 1977 40, karteriana LukKR 32, leniniana T 1977 252, rainiana TLR I 503, robinzoniada MG 1976 9 46. Populiarų šiuo atžvilgiu ir priesaga -izmas. Labai paplito žodis leninizmas LKŽ VII 340. Bet kartu su šia priesaga iš tikrinių daiktavardžių sudaroma ir daugiau žodžių: donkichotizmas LM 1978 14, maoizmas T 1977 301, veismanizmas DLKŽ₁ 924. Mūsų minėti vediniai su tarptautinėmis priesagomis yra reti. Taip pat plinta sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu aero- (< gr. aēr ‘oras’). Sudurtiniais daiktavardžiais, kurių pirmasis dėmuo aero- rodo jų sąsają su oru, dujomis, aviacija, dažnai pavadinamos naujai atsirandančios mokslo šakos bei sritys, pavyzdžiui, aerofizika MiežA 105. Šiais sudurtiniais daiktavardžiais pavadinami ir įvairūs įrenginiai, prietaisai, skraidymo aparatai. Antrasis nagrinėjamų sudurtinių daiktavardžių dėmuo gali būti ir tarptautinis (a), ir lietuviškas (b) savarankiškai vartojamas daiktavardis: a) aerofiltras MG 1976 4 26, aerokompresorius MG 1976 4 26, aerokranas T 1975 5, aerolaineris MiežAB 195, aerotankas MG 1976 4 26; b) aerolai(v)ymas T 1976 225, aerostotis KS 106, aerouostas T 1983 24. Antrasis tarptautinio žodžio dėmuo gali būti savarankiškai nevartojamas, pavyzdžiui, aerobusas T 1978 41. Sudurtiniais daiktavardžiais su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu aero- gali būti įvardijamos įvairios sąvokos: a) aerogrupė T 1982 22; b) aeromuotrauka DLKŽ 5, aeroryšys T 1976 187, aerovaizdas LRKŽ 23. Antrasis dėmuo taip pat gali būti savarankiškai nevartojamas, pavyzdžiui, aerobika VN 1984 101. Pagausejo ir sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu agro- (< gr. agros ‘laukas, dirva’). Sudurtiniais daiktavardžiais, kurių pirmasis dėmuo agro- rodo jų sąsają su dirbama žeme, žemdirbyste, agronomija, dažnai pavadinamos naujai atsirandančios mokslo sritys, mokslininkai, specialistai. Antrasis šių daiktavardžių dėmuo paprastai yra tarptautinis savarankiškai vartojamas žodis: agrobiologija TŽŽ 23, agrometeorologija TŽŽ 23, agrobiologas, -ė T 1978 23, agrometeorologas, -ė MNV 13. Sudurtiniai daiktavardžiai su pirmuoju dėmeniu agro- gali eiti įvairių sąvokų pavadinimais. Antrasis dėmuo gali būti ir tarptautinis (a), ir lietuviškas (b) savarankiškai vartojamas daiktavardis: a) agrochemikalas T 1976 219, agromelioracija MTŽ 11, agrotermofikacija MNV 15; b) agromiškas T 1979 298, agropramonė T 1975 172, agrotiltas MNV 15 11. Paskutiniais dešimtmečiais lietuvių literatūrinėje kalboje gausėja ir sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu astro- (< gr. astron ‘žvaigždė’). 186 Antrasis šių daiktavardžių dėmuo paprastai taip pat būna tarptautinis savarankiškai vartojamas žodis. Sudurtiniais daiktavardžiais su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu astro-, rodančiu sąsają su kosminiais kūnais arba kosmine erdve, dažnai pavadinamos naujai atsirandančios mokslo sritys, tų sričių mokslininkai, specialistai: astrobiologija T 1979 272, astrobotanika BTŽ 42, astronavigacija KK 34, astrobiologas, -ė T 1979 272, astrobotanikas, -ė T 1976 24, astrogeografas, -ė LeontŽKP 72. Jais pavadinami ir įvairūs įrenginiai, prietaisai: astrolaboratorija T 1980 237, astroorientatorius MG 1981 6 14, astrotechnika MG 1981 6 14. Ypač daug plinta sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu auto- (< gr. autos ‘pats’). Antrasis šių sudurtinių daiktavardžių dėmuo paprastai būna savarankiškai vartojamas tarptautinis (a) arba lietuviškas (b) daiktavardis. Sudurtiniais daiktavardžiais su pirmuoju dėmeniu auto-, reiškiančiu, kad daiktas savaeigis, veikiantis automatiškai, dažnai pavadinami įvairūs įrenginiai, mašinos, prietaisai: a) autocisterna K 1975 7 62, autogigantas T 1975 205, autofurgonas T 1974 286, autokoduotuvas STŽ 375, autokompresorius T 1974 257, autokranas T 1978 78, autopilotas (elektroninis) T 1977 301, autoplatforma Sluck UMN 14, autorefrizeratorius T 1983 234, autoskreperis T 1985 21, autovagonas KKult 2 50; b) autoimtuvas VN 1978 119, autokeltuvas DKKŽ 64, autokotelis LKŽ I 517, autokrautuvas T 1976 307, autokraukilis LKŽ I 518, autorogės LRKŽ 100, autosargas K 1980 4 34, autosvarstyklės T 1976 214, autosunkvežimis LRKŽ 100, autotrakinys T 1985 125, autotraukinukas T 1978 183, autovilkiakas T 1975 224, autožadintuvas T 1975 56. Antrasis dėmuo gali būti ir tarptautinis, pavyzdžiui, autostopas LM 1970 11. Sudurtiniai daiktavardžiai su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu auto-, kuris reiškia „automobilių“, „automobilinis“, dažnai yra įvairių įrengimų, gamybinių vienetų, įmonių, įstaigų ir kt. pavadinimai: a) autobiblioteka T 1977 274, autocentras MT 1975 4 46, autoklubas MG 1975 10 60, autokolona VN 1974 265, autokombinatas T 1976 145, autolaboratorija T 1974 275, autoparkas LM 1976 36, autopaviljonas T 1978 104, autoservisas VM 1974 285, autotrasą KrasUOŠ 22; b) autoaikštelė T 1985 112, autodirbtuvė LR 104, autogamykla T 1976 26, autojmonė T 1977 163, autokelias T 1980 91, automokykla T 1976 42, automiestelis T 1985 112, autoparduotuvė KKult 25 26, autoplovykla T 1984 80, autoprie kaba KKult 26 20, autoūkis T 1984 120, autovilks tinė T 1976 195, autovirtinė LRKŽ 100. Šių sudurtinių daiktavardžių antrasis dėmuo gali būti atskirai nevartojamas, pavyzdžiui, autostrada LKŽ I 518. Sudurtiniais daiktavardžiais su minėtos reikšmės pirmuoju tarptautiniu dėmeniu auto- pavadinami ir įvairūs cheminiai preparatai: a) autobenzinas T 1974 257, autokosmetika T 1977 149; b) autodegalai T 1983 33. Jais pavadinamos ir įvairios sporto rūšys bei sportininkai: a) autoestafetė T 1975 43, autoralis T 1984 124, autoturizmas T 1978 41, autorali-ninkas, -ė T 1975 41, autoturistas, -ė T 1975 4; b) autolenktynės TM 1984 5 16, autožygis T 1975 104, autolenktynininkas, -ė T 1975 180. 187 Sudurtiniais daiktavardžiais su auto- žymimos profesijos, specialybės, užsiėmimai: a) autoelektrikas, -ė T 1976 115, autogreiderininkas, -ė T 1975 44, autoinspektorius, -ė RimMN 335, automechanikas, -ė T 1975 38, autoperatorius, -ė LR 66, autotransportininkas, -ė T 1983 191; b) autodarbininkas, -ė K 1978 4 74, autokeliautojas, -a T 1979 134, autokelininkas, -ė T 1975 112, automegėjas, -a T 1979 267, autošaltkalvis, -ė VN 1977 193. Be to, daiktavardžiai su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu auto- gali turėti ir daugelį kitų reikšmių: a) autoavarija T 1975 178, autore모ntas K 1975 7 39, autosezonas T 1978 105, autotrauma T 1975 148; b) autoįvykis T 1984 4 119, automokymasis STTŽ 259, autopervežimas T 1977 266, autosvyravimai KKult 15 20, autovirpesys STTŽ 7. Kai kurie iš šių sudurtinių daiktavardžių gali būti okazionalizmai: a) autochuliganas, -ė T 1977 159, autosnобas, -ė T 1978 105, autosnobizmas T 1978 105; b) autoauka T 1977 215, autogražinys T 1978 105, autoklajoklis, -ė T 1983 109, automelагis, -ė Š 1978 17 19. Šios darbybos sudurtinių daiktavardžių pasitaiko ir labai groždišku, šalia pirmojo tarptautinio dėmens auto- turinčių dar ir lietuvišką priešdėlį. Jie lietuvių literatūrinei kalbai neteiktini ir daugeliu atvejų vartotini be lietuviško priešdėlio: auto(iš)py lėjas T 1976 64, auto(pa)krautuvas T 1974 260, auto(pa)krovėjas T 1975 175. Su lietuvišku priešdėliu šie terminai pateisinami tik tada, jei be priešdėlio jie turi kitokią reikšmę. Minėtos darybos daiktavardžiai, kurie turi priesagas -ėjas, -a ir -tojas, -a ir eina įrankių pavadinimais, nėra teiktini lietuvių kalbai, nes šios priesagos paprastai vartojamos veikėjų pavadinimams sudaryti (apie tai plačiau Keinys, 1973, p. 15–16). Sudurtiniais daiktavardžiais, kurių pirmasis tarptautinis dėmuo avia- (< lot. avis ‘paukštis’) rodo jų sąsają su aviacija, dažnai pavadinami įvairūs mechanizmai, mašinos, įrenginiai, prietaisai. Antrasis šių sudurtinių daiktavardžių dėmuo gali būti ir tarptautinis (a), ir lietuviškas (b) savarankiškai vartojamas daiktavardis: a) aviabomba MG 1975 1 62, avialaineris T 1983 236, aviamodelis N 1976 10 38, aviatechnika T 1976 189, aviatransportas VN 1975 170; b) aviasvarstyklės Miež IB 399. Šiais sudurtiniais daiktavardžiais žymimi ir asmenys naujai atsiradusių profesijų, specialybių: a) aviadispėčeris, -ė KT 1985 22, aviakonstruktorius, -ė SluckNA 102, aviamechanikas, -ė T 1978 117, aviatechnikas, -ė T 1985 13; b) aviaugniagesys, -ė T 1985 227. Sudurtiniai daiktavardžiai su avia- taip pat žymi sporto rūšis bei sportininkus. Antrasis šių sudurtinių veiksmažodžių paprastai būna tarptautinis: aviamodelizmas T 1978 68, aviamodelininkas, -ė T 1977 178. Gali šie daiktavardžiai turėti ir kitokių reikšmių: a) aviabilietas T 1976 225, aviagrupė T 1975 13, avialinija T 1975 134, aviareisas T 1984 11, aviaturizmas T 1974 254; b) aviabūrys KV 1979 20, aviaparama T 1985 160, aviapervežimas T 1978 26, aviarūšys PR 250, aviataisyklės MiežIB 399. 188 Daug naujų sudurtinių daiktavardžių plinta su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu bio- (< gr. bios ‘gyvybė, gyvenimas’). Sudurtiniais daiktavardžiais, kurių pirmasis dėmuo bio- reiškia „susijęs su gyvybe, su gyvybiniais procesais“, dažnai pavadinamos įvairios mokslo sritys, mokslininkai, specialistai. Antrasis šių sudurtinių žodžių dėmuo dažnai yra tarptautinis, savarankiškai vartojamas žodis: bioakustika MG 1984 8 7, bioelektronika STTŽ 17, bioenergetika T 1985 85, biogeocenologija T 1974 28, biokibernetika MG 1978 6 10, bioklimatologija T 1984 11, biomatematika STTŽ 17, biomedicina MG 1982 1 36, biometeorologija TM 1980 1 5, biotechnologija MG 1984 6 6, bioenergetikas, -ė T 1976 200, biomatematikas, -ė MG 1980 3 40, biomedikas, -ė Š 1975 15 15. Antrasis dėmuo gali būti ir savarankiškai nevartojamas: bიონika TŽŽ 109. Sudurtiniai daiktavardžiai su minėta pirmojo tarptautinio dėmens bio- reikšme gali būti įvairių sąvokų pavadinimai: a) biocenozė GŽ 38, biociklas T 1985 9, biocikliškumas T 1985 9, biochemizmas K 1985 2 77, bioevoliucija SA 12 26, bioimpulsas MNV 71 4, bioritmas MG 1984 8 14, biosintezė MG 3 43, biosistema STTŽ 17, biosocialumas SA 1974 12 27, biostatistika STTŽ 17; b) biosrovė MNV 2 11. Sudurtiniais daiktavardžiais, kurių pirmasis tarptautinis dėmuo bio- savo reikšme atitinka žodžius „biologinis“, „biologijos“, pavadinami įvairūs įrenginiai, prietaisai, preparatai: a) biofabrikas T 1975 65, biofiltras MG 1985 4 26, biokompiuteris VN 1985 231, biopolimeras VN 1984 273, bioprotezas VN 1985 20, biosistema VN 1985 231, biostimuliatorius VN 1984 216, biotechnika ŽŪTŽ 18, biotransportas T 1984 211; b) bioapšildymas ŽŪTŽ 18, biodujos MG 1984 7 37, biojaudiklis ŽemPP 98, bioketitiklis VN 1985 231, biokuras ŽŪTŽ 18, biomedižiaga MiežA 147, biopalydovas T 1985 160. Antrasis dėmuo gali būti ir savarankiškai nevartojamas tarptautinis, pavyzdžiui, biomepas VN 1984 273. Sudurtiniai daiktavardžiai su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu bio- paprastai yra įvairūs terminai, dažniausiai biologijos. Nemaža sudurtinių daiktavardžių atsiranda ir su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu foto- (< gr. phōs (phōtos) ‘šviesa’). Antrasis šių daiktavardžių dėmuo gali būti ir tarptautinis (a), ir lietuviškas (b) savarankiškai vartojamas daiktavardis. Daugelis jų, kurių pirmasis dėmuo foto- reiškia „kilęs arba veikiantis ką nors, atliekantis šviesos, šviesos spindulių poveikyje“, pavadina įvairius mechanizmus, priemones, įrankius, prietaisus bei jų dalis: a) fotokamera T 1984 97, fotorelė STTŽ 358, fotosistema T 1976 226, fototelegrafas T 1974 272, fototransistorius FTŽ 90; b) fotodaugintuvas MNV 60 16, fotodidintuvas FTŽ 87, fotoimtvas FTŽ 88, fotoįrenginys T 1976 226, fotoįtaisas T 1976 224, fotojuosta T 1978 28, fotojuostelė T 1976 70, fotokeitiklis FTŽ 88, fotokrepšys T 1978 57, fotolakštas T 1984 185, fotomedžiaga T 1984 143, fotonešiklis VN 1985 231, fotoplokštelė MLTE III 14, fotoprietaisas STTŽ 358, fotoreikmenys VN 1975 170, fotoskaitiklis STTŽ 359, fotošautuvas SluckUMN 19, fotovarža MNV 39 17. Sudurtiniai daiktavardžiai su minėta pirmojo tarptautinio dėmens foto- reikšme dažnai įvardija įvairius reiškinius, procesus: a) fotoaktyvizacija FTŽ 86, fotoimpulsas STTŽ 358, fotoinformacija T 1978 10, fotoinjekcija TŽŽ 88, fotojonizacija FTŽ 89, fotoreakcija FTŽ 90, fotosignalas FTŽ 90, fototelegrama MNV 19 20; b) foto- 189 atsakas FTŽ 87, fotoblyk­snis FTŽ 87, fotoėsdinimas STTŽ 359, fotogavinimas FTŽ 88, fotoįrašas STTŽ 358, fotoįtampa STTŽ 358, fotoįvedimas MTŽ 358, fotojautrumas MLTE III 409, fotolaidumas FTŽ 88, fotorinkimas T 1976 80, fotosenėjimas FTŽ 90, fotospausdinimas STTŽ 358, fotožadinimas FTŽ 90. Daiktavardžiais su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu foto-, rodančiu sąsają su fotografija, vadinamos įvairios kultūros, meno įstaigos, jų skyriai: a) fotobiblioteka MG 1985 3 40, fotoklubas T 1975 60, fotomuziejus N 1976 10 40, fotosalonas T 1976 81; b) fotoskyrius LM 1978 43, fototarnyba T 1976 2 19. Šie sudurtiniai daiktavardžiai žymi ir naujai atsiradusių profesijų, specialybių asmenis: a) fotokorespondentas, -ė T 1974 300, fotožurnalistas, -ė JG 1974 10 18; b) fotomėgėjas, -a T 1974 300, fotomeistras, -ė P 1984 3 185, fotomenininkas, -ė P 1984 3 185, fotometraštininkas, -ė T 1975 37. Dauguma sudurtinių daiktavardžių, kurių pirmasis dėmuo foto- savo reikšme atitinka žodžius „fotografinis, fotografijos“, yra kultūrinių darbų, renginių ir kitokie pavadinimai iš kultūrinio gyvenimo: a) fotoalbumas K 1976 6 51, fotodokumentas T 1975 37, fotoekspozicija T 1977 271, fotofilmas MNV 6 13, fotofi­nišas VN 1975 157, fotoiliustracija T 1976 105, fotokadras MT 1975 4 37, fotokompozicija T 1976 81, fotokonkursas T 1976 105, fotokronika T 1974 269, fotometafora MiežAB 113, fotomontažas Š 1976 8 17, fotoplakatas T 1976 197, fotoplanas MG 1975 4 35, fotoportretas T 1876 103, fotoreportažas LRKŽ 172, fotoromanas LM 1975 28, fotostendas T 1977 226, fotovinjetė T 1976 213; b) fotoamatas T 1975 10, fotoapybraiža K 1976 6 51, fotodarb as LM 1976 6, fotoknyga VN 1985 145, fotokūrinys T 1976 191, fotomenas LM 1976 6, fotoparoda P 1984 3 187, fotopasakojimas JG 1975 6 36, fotopiešinys T 1979 112. Dauguma mūsų nagrinėjamų sudurtinių daiktavardžių yra įvairūs terminai, bet sudaroma nemažai ir okazionalizmų: fotoakis BulAI 88, fotogražuolis Sluck-UMN 166, fotokalbinimas T 1985 50, fotolobynas LM 1974 48, fotomedžioklė T 1979 39, fotopaskata K 1976 5 52, fotošypsena LM 1976 14. Atsiranda vis naujų sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu hidro- (< gr. hydōr ‘vanduo’), kuris rodo sąsają su vandeniu, vandeniliu. Antrasis šių sudurtinių daiktavardžių dėmuo dažnai būna tarptautinis (a) arba lietuviškas (b) savarankiškai vartojamas daiktavardis. Šios darybos daiktavardžiais pavadinamos naujai atsirandančios mokslo bei technikos sritys, tų sričių mokslininkai, specialistai: a) hidroakustika FTŽ 106, hidroenergetika MG 1984 4 8, hidrofizika FTŽ 106, hidromechanizacija MNV 24 7, hidrometalurgija MNV 24 7, hidroenergetikas, -ė VN 1975 12, hidrofizikas, -ė T 1974 20, hidrometalurgas, -ė MNV 24 7; b) hidrostatytojas, -a KKult 4 50. Minėtos reikšmės sudurtinių daiktavardžių antrasis dėmuo būna ir atskirai nevartojamas: hidronautas, -ė T 1976 21. Mūsų nagrinėjami daiktavardžiai žymi įvairius įrenginius, mechanizmus, mašinas, įrankius, prietaisus, cheminius preparatus: a) hidroagregatas T 1975 13, hidroautomatas TŽŽ 308, hidroelevatorius TŽŽ 308, hidrogeneratorius FTŽ 106, hidrokremas TM 1975 1 14, hidrokostiumas MNV 109 14, hidromašina MG 1984 4 8, hidroseparatorius TŽŽ 310, hidrostangas T 1976 224, hidrotraktorius MNV 190 15 6, hidroturbina FTŽ 107; b) hidrodėžė VN 1984 283, hidrojautvaras K 1979 11 44, hidrolektuvas T 1979 81, hidropastatas T 1975 172, hidrosiurblys MNV 15 7, hidros-totis MTŽ 70, hidrovariklis MNV 15 5. Sudurtiniai daiktavardžiai su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu hidro- gali būti įvairių daiktų, reiškinių, sąvokų pavadinimai: a) hidroakumuliavimas MG 1984 4 8, hidroenergija DLKŽ₁ 196; b) hidrodrekinimas MATŽ 25, hidrostatyba T 1976 119. Tarybiniu laikotarpiu lietuvių literatūrinėje kalboje pagausėjo ir sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu makro- (< gr. makros ‘di-delis, ilgas’). Šiais sudurtiniais daiktavardžiais, kurių antrasis dėmuo paprastai yra tarptautinis savarankiškai vartojamas daiktavardis, pavadinamos mokslo sritys: makroakustika FTŽ 174, makrofizika FTŽ 174. Daugelis sudurtinių daiktavardžių su dėmeniu makro-, rodančiu didumą, stambumą, sąsają su didelių matmenų kūnais, dideliais dydžiais, yra biologijos, fizikos, skaičiavimo technikos, žemės ūkio, astronomijos ir kt. terminai. Antrasis šių daiktavardžių dėmuo paprastai yra arba tarptautinis (a), arba lietuviškas (b) savarankiškai vartojamas žodis: a) makroelementas FTŽ 174, makromolekulė FTŽ 175, makroorganizmas MTŽ 268, makroprocesas MLFP 125, makroprogramavimas STTŽ 121, makroreljefas TŽŽ 473, makrosistema T 1979 117, makroskleritai MTŽ 268, makrospora MTŽ 268, makrosporangė TŽŽ 473; b) makrobranduolys ŽOTŽ 132, makrobiusena FTŽ 174, makrokalba STTŽ 121. Kartais sudurtiniai žodžiai su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu makro- terminologizuojasi ir net tampa okazionalizmais: makroaplinka VN 1973 20, makromatymas T 1979 112, makronelygumas VN 1970 11, makrovaistinėlė T 1976 306. Šio pobūdžio darinių gausiai randame periodinėje spaudoje, bet jie neteiktini. Dar daugiau atsiranda sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu mikro- (< gr. mikros ‘mažas’) negu mūsų nagrinėtų sudurtinių daiktavardžių su tarptautiniu dėmeniu makro-. Šiuos sudurtinius daiktavardžius galima laikyti savotiškais antonimais. Sudurtiniais daiktavardžiais su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu mikro- pavadinamos naujai atsirandančios mokslo sritys, mokslininkai, specialistai. Antrasis šios reikšmės sudurtinių daiktavardžių dėmuo paprastai būna tarptautinis savarankiškai vartojamas daiktavardis: mikrochirurgija MG 1984 4 14, mikroelektronika Š 1983 5 12, mikrosociologija FŽ 288, mikrochirurgas, -ė T 1985 114, mikrosociologas, -ė T 1984 2. Sudurtiniai daiktavardžiai, kurių pirmasis dėmuo mikro- reiškia „labai mažas, smulkus“, o antrasis būna ir tarptautinis (a), ir lietuviškas (b) savarankiškai vartojamas daiktavardis, dažnai žymi įvairius įrenginius, mechanizmus, mašinas, įrankius, prietaisus, preparatus: a) mikroautobusas T 1978 104, mikrodetalė STTŽ 139, mikroelektrodas MNV 14 17, mikrokapsulė MG 1975 10 58, mikrokompiuteris MG 1985 4 5, mikrokondensatorius MNV 13 16, mikromašina MLTE III 242, mikroprocesorius MG 1981 8 7, mikrorobotas T 1985 36, mikrotelefonas KKult 13 70, mikrotelevizorius VN 1985 145, mikrotermistorius MNV 16 10; b) mikrojungiklis STTŽ 139, mikropipetė MNV 14 17, mikroplokštelė MNV 13 16, mikrosiūstuvas T 1983 151, mikrosvarstyklės FTŽ 189, mikrovariklis VN 1975 170. 191 Daugelis sudurtinių daiktavardžių su minėta mikro- reikšme priklauso fizikos, matematikos, chemijos, biologijos, astronomijos, filosofijos, žemės ūkio ir kit. sričių terminijai: a) mikroelementas MNV 13 16, mikroevoliucija ŽK 154, mikroflora ŽUTŽ 139, mikroinduktyvumas MNV 13 16, mikrokomponentas STTŽ 139, mikrometeoritas T 1977 226: b) mikrobanga MNV 20 11, mikrodalelė MLFP 54, mikrodalelytė TFIA 696, mikropasaulis MNV 65, mikropluoštelis FTŽ 188, mikropriežastingumas FTŽ 188, mikrosiūlas MG 1983 4 13, mikrotrašos ŽUTŽ 139, mikrožodynas STTŽ 139. Atsiranda ir tokių sudurtinių daiktavardžių, kurių pirmasis tarptautinis dėmuo mikro- reiškia, kad „susijęs su labai mažų daiktų, dydžių tyrimu arba matavimu“: mikroprogramavimas STTŽ 139, mikroschema STTŽ 139. Sudurtiniai daiktavardžiai, kur mikro- reiškia sumažinimą milijoną kartų, yra matavimo vienetų pavadinimai: a) mikromodulis MNV 13 6, mikrosekundė STTŽ 130, mikrovoltas TŽŽ 500; b) mikrokiekis MLTE III 776, mikrolaikas LM 1975 40. Dabar jau pradedame priprasti ir prie tokių sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu elementu mikro-, kuris iki šiol tomis reikšmėmis nebuvo vartojamas: a) mikrob स? Determinologizuodamasis sudurtinių žodžių dėmuo mikro- įgavo reikšmę „mažas, smulkus, nereikšmingas“. Tarybinių metų raštų kalboje, ypač periodinėje spaudoje, o dažnai ir šnekamojoje kalboje gausu tokių žodžių kaip: a) mikroavarija VN 1979 3, mikrochuliganizmas BulSG 116, mikrotrauma T 1975 195; b) mikroatspindys T 1979 4, mikrognėtas KKult 25 26, mikroklaida T 1975 2, mikrolem tis LM 1975 40, mikropakilimas LM 1976 30, mikropėdsakas ST 1983 3 63, mikrofaš kl as MiežA 498. Tokia šių žodžių vartosena yra nepateisinama lietuvių literatūrinės kalbos raidos požiūriu (plg. Gaivenis, 1973, p. 26—27). Kartais makro- ir mikro- išeina už darybinių formantų ribų ir vartojami kaip savarankiški žodžiai: Kada buvo kuriamos neeuklidinės erdvės, neeuklidinės geometrijos, nė vienam iš jų autorių į galvą neatėjo, kad jomis remsis Einšteino reliatyvumo teorija, aprašanti mikro ir makro pasaulio dėsnius MG 1979 11 2. Pag ausėjo ir sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu moto- (< lot. motor ‘judintojas’). Antrasis šių sudurtinių daiktavardžių dėmuo dažnai būna ir tarptautinis (a), ir lietuviškas (b) savarankiškai vartojamas daiktavardis. Šios darybos daiktavardžiais, kur pirmoji jų dalis moto- reiškia „motorinis, motorizuotas, sąsają su motociklu“, pavadinami įvairūs mechanizmai, mašinos, įrankiai, priemonės: a) motoblokas VN 1984 10 „dviejų ratų, penkių arklio jėgų traktorius“, motobolas T 1984 92, motovagonas TŽŽ 58; b) motovežimėlis T 1975 111. Šiais sudurtiniais daiktavardžiais dažnai vadinamos sporto rūšys, sportininkai bei sporto įrenginiai, inventorius: a) motokrosas T 1982 44, motosportas Š 1975 14, motoakrobatas, -ė ŠI 1978 9 4, motokrosininkas, -ė T 1985 18, mototrasa T 1978 192 96; b) motodaug(i)akovė T 1979 232, motolenktynininkas, -ė LR 50, motošaulys, -ė T 1976 111, motodviratis T 1975 152, motosklandytuvas T 1985 152, motoskraidyklė VN 1985 193, motošalmas T 1975 91. Antrieji šios reikšmės sudurtinių daiktavardžių tarptautiniai dėmenys būna ir savarankiškai nevartojami: motobolas T 1978 96, motobolininkas, -ė 1976 145. Gausėja ir sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu servo- (< angl. serve ‘aptarnauti’), nors „Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne“ (1972) jų nerandame. Antrasis šių daiktavardžių dėmuo gali būti savarankiškai vartojamas arba tarptautinis (a), arba lietuviškas (b) daiktavardis. Sudurtiniais daiktavardžiais, kurių pirmasis dėmuo reiškia automatinį reguliavimą arba rankinio valdymo palengvinimą, dažnai pavadinami įvairūs mechanizmai, įrankiai, prietaisai: a) servokompensatorius TŽŽ 687, servomechanizmas STTŽ 264, servomotoras STTŽ 264, servoregistratorius STTŽ 264; b) servodaugintuvas STTŽ 264, servopavara STTŽ 264, servostiprintuvas STTŽ 264, servovariklis STTŽ 264. Sudurtiniai daiktavardžiai su dėmeniu servo- gali reikšti ir abstrakčias sąvokas: a) servokompensacija MG 1982 2 10, servoreguliavimas STTŽ 264, servosistema STTŽ 264; b) servovaldymas STTŽ 264. Sudurtiniais daiktavardžiais su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu stereo- (< gr. stereos ‘erdvinis, kietas’) dažnai pavadinami naujai atsiradę įrenginiai, prietaisai, jų dalys. Antrasis šių sudurtinių daiktavardžių dėmuo dažniausiai būna tarptautinis (a) arba lietuviškas (b) savarankiškai vartojamas daiktavardis: a) stereokamera FTŽ 323, stereokomparatorius FTŽ 323, stereomikroskopas FTŽ 324, stereoprojektorius TŽŽ 717, stereotelevizija MG 1975 6 58; b) stereogarsakalbis N 1981 5 23, stereop lokštelė FTŽ 324, stereostiprintuvas TM 1984 9 16. Antrasis tarptautinis dėmuo gali būti savarankiškai nevartojamas, pavyzdžiui, stereoskopas FTŽ 324. Sudurtiniai daiktavardžiai su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu gali turėti įvairių reikšmių: a) stereobazė MG 1986 4 5, stereoefektas TŽŽ 717, stereofilmas TŽŽ 717, stereofotografija FTŽ 323; b) stereolaida MG 1975 6 58, stereonuotrauka FTŽ 324, stereovaizdas MG 1975 6 58. Per palyginti trumpą laiką televizijai įėjus į žmonių gyvenimą, atsirado daug naujų žodžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu tele- (< gr. tēle ‘tolumoje, toli’). Tarptautinis elementas tele- ypač plačiai paplito apie šešiasdešimtuosius metus. Darinių su šiuo tarptautiniu dėmeniu daugėja kasdien laikraščiuose bei žurnaluose. Antrasis šių sudurtinių žodžių dėmuo gali būti tarptautinis (a) ir lietuviškas (b) daiktavardis. Sudurtinius daiktavardžius, dažniausiai terminus, su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu galima suskirstyti grupėmis. Tai pirmiausia dariniai, kurių dėmuo tele- reiškia „veikiantis per tam tikrą atstumą arba vykdomas, atliekamas iš tolo“. Šios leksinės reikšmės dariniais pavadinami įvairūs mechanizmai, mašinos, įrenginiai, prietaisai: a) teleantena RimMN 201, teleaparatūra T 1978 3, teleautomatika STTŽ 312, telecentras MNV 64, teleekranas MG 1975 1 51, telekamera MG 1984 8 37, telekanalas T 1985 80, telerentgenas MG 1978 6 20, teleteksas MG 1986 4 13. 1880 193 32 „televizinė informavimo sistema“, releterometras FTŽ 349, televideofonas (plg. televidefonas) KKult 13 70; b) telepalydovas MNV 6 18, telestotis T 1980 174. Šiais dariniais taip pat įvardijami įvairūs procesai, atliekami iš toli: a) teleinformacija T 1977 199, telekontaktavimas IKŠD 101, telekontrolė STTŽ 312, telesignalizavimas MNV 6 7; b) teleapskaita T 1977 278, telematavimas SA 1975 5 19, teleryšiai MG 1984 7, 9, telestebėjimas T 1983 66, televaldymas T 1985 14. Vis daugiau atsiranda tokių darinių, kurių dėmuo tele- turi žodžių televizija, televizinis leksinę reikšmę: a) teleauditorija LukKR 205, telefilmas BulSG 64, telekinas T 1975 48, teleprograma trš., telereportažas VN 1985 118, telereporteris T 1983 109; b) teleapybraiža KKult 25 26, telegamykla VN 1974 22, telelaida T 1983 42, telemokykla VN 1975 32, telepasakojimas LM 1976 12, teležaidimas T 1985 142, teležiūronas MNV 6 5. Šie žodžiai nėra terminai, jie yra greičiau potencializmai. Nėra reikalo prigijusių dvižodžių pavadinimų (televizijos programa, televizijos gamykla, televizijos laida, televizijos mokykla ir kt.) keisti vienažodžiais dariniais su dėmeniu tele-. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui: teleapybraiža, telereporteris, teležiūronas (plg. Kalbos praktikos patarimai, 1985, p. 312) ir kt. yra dirbtiniai ir visiškai nereikalingi. Dėmuo tele- daugeliu atvejų labiau sukonkretina, terminologizuoja viso žodžio leksinę reikšmę. Bet kai kurie mūsų vartojami žodžiai nėra nei terminai, nei šiaip reikalingi žodžiai. Jie paprastai atsiranda tam tikrame kontekste kaip okazionalizmai. K. Gaivenis (1974, p. 12) pataria, kad „nereikia piktnaudžiauti terminų specifika ir dėlioti žodelytį tele- prie paprastų žodžių ten, kur jis nebūtinas“. Priešingu atveju mes suteikiame kalbai familiarumo, o kartais net apsunkiname suvokti mintį. Palyginti gausiai randasi ir naujų sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu termo- (< gr. thermos ‘šiltas, karštas’). Naujame „Tarptautinių žodžių žodyne“ (1985) nurodoma, jog termo- — pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su šiluma, su aukšta temperatūra. Antrasis šių sudurtinių žodžių dėmuo gali būti tarptautinis (a) ar lietuviškas (b) daiktavardis. Sudurtiniais daiktavardžiais su termo- pirmuoju dėmeniu dažnai pavadinami įvairūs įrenginiai, mašinos, įrankiai, prietaisai, susiję su šiluma, temperatūra: a) termoampermetras FTŽ 356, termoanemometras FTŽ 754, termobaterija FTŽ 356, termogeneratorius FTŽ 357, termokamera TŽŽ 755, termokompresorius FTŽ 357, termorelė STTŽ 315, termovoltmetras FTŽ 359; b) termojungiklis MNV 2 4, termokeitiklis STTŽ 315, termokryžius FTŽ 357, termostulpas FTŽ 359, termovarža STTŽ 315. Šios reikšmės sudurtinių daiktavardžių antrojo dėmens paprastai atskirai nevartojame, pavyzdžiui, termovizorius MG 1985 5 40. Daiktavardžiai su dėmeniu termo- žymi mokslo sritis, susijusias su šilumos tyrimu: termoakustika FTŽ 356, termofizika FTŽ 357. Nemaža yra sudurtinių daiktavardžių, kurie termo- reiškia ko nors apdirbimą, apdorojimą šiluma, aukšta temperatūra: termoefektas FTŽ 357, termoelektronas FTŽ 357, termokarštas MG 1975 6 11, termomagnetizmas FTŽ 359, termorezonansas FTŽ 359. 194 Sudurtiniais daiktavardžiais su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu termo- pavadinami ir įvairūs reiškiniai, metodai, pagrįsti šilumos, šiluminės energijos naudojimu: a) termodifuzija FTŽ 357, termoinercija FTŽ 357, termoizoliacija FTŽ 357, termojonizacija FTŽ 357, termostimuliacija FTŽ 359; b) termomatavimas MG 1975, 5 17. Paskutiniaisiais dešimtmečiais pagausėjo sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu turbo- (< lot. turbo ‘viesulas’). Jais pavadinami įvairūs įrenginiai, mechanizmai, mašinos, prietaisai, varomi turbinos. Šių sudurtinių daiktavardžių antrasis dėmuo dažnai yra lietuviškas žodis: turbogrežtas T 1975 158, turboorapūtė DLKŽ₁ 868, turbosiurblys KS 102. Sudurtiniais daiktavardžiais su pirmuoju dėmeniu turbo- pavadinimai ir naujai atsiradusių profesijų, specialybių žmonės: turboremontininkas, -ė T 1978 232. Dabar kartais pasitaiko, kad prie šio tarptautinio elemento pridedamas veiksmažodinis dėmuo, pavyzdžiui, turbovežis VN 1976 12. Tai taip pat įvairių mašinų, prietaisų, varomų turbinos, pavadinimai. S. Keinys (1979, p. 24) yra pažymėjęs, kad ir „šios rūšies žodžiai yra atsiradę taip pat ne be atitinkamų rusiškų terminų įtakos“. Šio darybinio tipo dar tera tik užuomazgos. Pastarųjų dešimtmečių lietuvių literatūrinėje kalboje pasitaiko ir vienas kitas neteiktinas, neturintis praktinės reikšmės mūsų nagrinėjamo tipo darinys: turbodujavėžys KKult 26 23, turboelektrovežis KKult 26 24, turbogarvežys KKult 26 23 (apie tai plačiau Klimavičius, 1974, p. 23—24). Sudurtiniai daiktavardžiai su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu velo- (< lot. velox ‘greitas, skubus’) dažniausiai yra naujai atsiradusių sporto šakų, sportininkų, sporto įrengimų bei inventoriaus, rodančių sąsają su dviračiu, pavadinimai. Antrasis šių sudurtinių daiktavardžių dėmuo dažniausiai yra tarptautinis (a) arba lietuviškas (b) savarankiškai vartojamas daiktavardis: a) velokartas T 1983 120, velokartingas T 1984 75, velotrekas T 1984 8; b) velotreniruoklis T 1985 233. Antrasis minėtos reikšmės sudurtinių žodžių dėmuo gali būti savarankiškai nevartojamas: velomobilis T 1983 120, velomobilistas, -ė T 1983 120. Dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje atsiranda ir sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu vibro- (< lot. vibrare ‘drebėti, virpėti’). „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (1972) šių daiktavardžių neužfiksuota nė vieno. Minėtas darybos daiktavardžių antrasis dėmuo gali būti ir tarptautinis (a), ir lietuviškas (b) savarankiškai vartojamas daiktavardis. Sudurtiniais daiktavardžiais su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu vibro- dažnai pavadinami naujai atsiradę mechanizmai, mašinos, įrankiai, prietaisai mechaniniams virpėjimams, svyravimams stebėti, tirti arba šiaip vienaip ar kitaip susiję su virpesiais, vibracijomis: a) vibroaparatas T 1975 170, vibrometras FTŽ 388, vibrotechnika T 1977 282; b) vibrokeitiklis FTŽ 388, vibroįranga T 1977 282, vibropurkštuvas T 1984 222, vibrovariklis T 1984 114. Sudurtiniais daiktavardžiais su minėtu pirmuoju tarptautiniu elementu pavadinami ir nauji gydymo metodai, panaudojant virpesius, vibraciją. Antrasis šių daiktavardžių dėmuo dažniausiai taip pat yra svetimų kalbų kilmės žodis: vibromasažas T 1975 150, vibroterapija T 1975 180. Mūsų nagrinėjami sudurtiniai daiktavardžiai gali pavadinti įvairius reiškinius, susijusius su virpesiais, vibracijomis. Jų antrasis dėmuo gali būti ir lietuviškas daiktavardis, pavyzdžiui, vibrosmūgis MK 1976 28. 13* 195 Atsirandantys nauji sudurtiniai daiktavardžiai su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu video- (< lot. video ‘matau’) rodo sąsają su vaizdo perdavimu, įrašymu. Antrasis šių sudurtinių daiktavardžių dėmuo paprastai būna tarptautinis (a) arba lietuviškas (b) savarankiškai vartojamas daiktavardis. Šios darybos daiktavardžiais dažnai pavadinami nauji įrenginiai, prietaisai, aparatai bei jų dalys, pvz.: a) videokasetė T 1984 98, videomagnetofonas T 1984 98, videotelefonas (žr. Kniūkšta, 1967, p. 68–70) LM 1974 46, videoteksas MG 1986 4 32 „dialoginė televizinių informacijos sistema“, videoterminalas MG 1986 4 32; b) videogalvutė STTŽ 26, videojuosta T 1984 100, videoprietaisas KKult 15 17. Sudurtiniai daiktavardžiai su pirmuoju tarptautiniu elementu video- gali būti įvairių reikšmių: a) videobiblioteka MG 1985 3 40, videopulsas FTŽ 388, videoinformacija MG 1986 4 32, videokontrolė MG 1986 4 32, videoprograma T 1984 98, videosignalas STTŽ 26, videosistema STTŽ 26; b) videorašas T 1983 233, videovaizdas STTŽ 77. Naujos leksikos srityse akivaizdžiausiai reiškiasi naujos kalbos raidos tendencijos. Tai matyti ir iš kosmoso leksikos, kuriai pasklisti padėjo Tarybų Sąjungos šios mokslo ir praktikos srities laimėjimai. Tarybiniais metais lietuvių kalboje šalia dažnų ir jau įprastais tampančių sudurtinių žodžių su atskirai nevartojamais pirmaisiais tarptautiniais dėmenimis aero-, agro-, astro-, auto-, avia-, bio- ir kt., nemaža žodžių apie kosmosą turi naują tarptautinės kilmės dėmenį kosmo- (< gr. kosmos ‘visata’). Ne visada galima pasakyti, ar žodžiai su tarptautiniu dėmeniu kosmo- į mūsų kalbą atėjo tiesiog iš kitų kalbų, ar jie sudaryti lietuvių kalboje pagal egzistuojančius darybos tipus. Vis dėlto daugiausia jų galėjo ateiti į lietuvių kalbą per rusų kalbą, pavyzdžiui, kosmobiologija (plg. rus. космобиология), kosmospidometras (plg. rus. космоспидометр) ir kt. Šiuo metu mūsų kalboje plinta dariniai kosmo- + daiktavardis. Tas daiktavardis dažniausiai būna tarptautinis. Šie sudurtiniai daiktavardžiai dažnai būna naujųjų kosmosą tiriančių mokslų ir technikos sričių pavadinimai: kosmobiologija T 1975 23, kosmogeologija MG 1986 4 7, kosmomedicina VN 1976 12, kosmotechnika MarcDD 36, kosmovizija ŠatK 9 (plg. televizija, Intervizija, Eurovizija). Kosmosą tiriančių mokslų ir technikos sričių pavadinimai nuo atitinkamų įprastų mokslų pavadinimų kaip tik ir skiriasi pridėtu dėmeniu kosmo-. Sudurtiniais daiktavardžiais su kosmo- dažnai žymimi tam tikros profesijos ar specialybės žmonės: kosmobiologas, -ė ŽemPP 9, kosmobotanikas, -ė ŽemPP 7, kosmoinžinierius, -ė T 1978 24, kosmomedikas, -ė T 1978 22. Tos pačios darybos žodžiais pavadinami ir kosmoso tyrinėjimo įrenginiai, prietaisai, skraidymo aparatai: kosmoaparatas VN 1979 26, kosmolaboratorija T 1976 32, kosmoraketa T 1976 42, kosmospidometras ŽemPP 4. Kai kurie šio tipo žodžiai yra okazionalizmai: kosmoprometėjas, -a MiežA 226, kosmorevizorius, -ė BulAĮ 90. Pasitaiko ir tokių okazionalizmų, kuriuose prie pirmojo tarptautinio dėmens kosmo- pridedamas lietuviškas daiktavardis, pavyzdžiui, kosmodažas MiežA 225. 196 Tarptautinis dėmuo kosmo- jungiamas ir su savarankiškai lietuvių kalboje nevartojamais dėmenimis, vadinamaisiais „afiksoidais“, kurie dažnai būna taip pat tarptautiniai. Lietuvių literatūrinėje kalboje jau įprastas ir labai populiarus tapo žodis kosmonautas, -ė. Žodis kosmonautas, kaip teigia tyrinėtojai (Брагина, 1973, с. 10) susidarytas rusų kalboje, o iš jos pateko ir į lietuvių kalbą. Anglų kalboje amerikiečių kosmonautams pavadinti buvo sudarytas žodis astronautas (Брагина, 1973, с. 10), kuris žinomas ir lietuviams (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 1972, p. 43). Spaudoje žodis astronautas dažnai vartojamas amerikiečių kosminių laivų ekipažų nariams pavadinti, o kosmonautais vadinami tarybinių kosminių laivų ekipažų nariai. Žodžių astronautas, kosmonautas, atsiradusių mūsų amžiaus šeštame dešimtmetyje, dažnas vartojimas ir jų populiarumas padėjo atsirasti daugeliui šio darybinio tipo daiktavardžių. Mat žodžių darybai turi įtakos ir konkretūs leksikos pavyzdžiai. Tad leksika, kuri nuolat ir dažnai vartojama, gali būti pavyzdys naujadarams rastis. Dėl savo ypatingos socialinės reikšmės, naujumo ir originalumo kosmoso leksika yra aktualių išraiškos priemonių šaltinis. Taigi pagal mūsų minėtų žodžių analogiją atsiranda vis naujų žodžių: akvanautas, -ė, hidronautas, -ė, okeanautas, -ė ir kt. Jau sudarytas ir žodis alkonautas, -ė LM 1985 28, turintis tokią pat reikšmę kaip žodis alkoholikas, -ė. Tai specifinis leksikos poveikis žodžių darybai. Atsirado ir nauja mokslo sritis — kosmonautika (plg. astronautika), tirianti skridimus į kosminę erdvę. Tarptautinis dėmuo kosmo- jungiamas ir su kitais savarankiškai nevartojamais tarptautinių žodžių dėmenimis, pavyzdžiui, kosmodromas T 1978 10 — įrenginys pakilti ir nusileisti kosminiams laivams. Šitam darybiniam tipui priklauso tokie žodžiai: aerodromas [DLKŽ₁ 5, autodromas T 1976 146, hipodromas DautPV 51, kartodromas T 1979 150, motodromas TŽŽ 519, tankodromas TŽŽ 745, velodromas DLKŽ₁ 926. Formuojasi čia išvardytų daiktavardžių darybinė reikšmė: vieta, pritaikyta įvairioms mašinoms, aparatams valdyti — konkrečiai vairuoti, paleisti, bandyti, rungtyniauti ir t. t. Šie dariniai gali pavadinti mašiną, aparatą ar apibūdinti vietą, aplinką. Vienas iš pirmųjų minėto darybinio tipo naujadarų, kaip teigia rusų kalbos tyrinėtojai (Русский язык и советское общество, 1968, с. 223), tikriausiai buvo raketodromas. Manoma, kad iš rusų kalbos šis žodis pateko ir į lietuvių kalbą. Šio darybinio tipo daiktavardžiais lietuvių kalba gausiau pasipildė šio amžiaus šeštame dešimtmetyje, iškilus naujadarų poreikiui ir veikiant kosmoso leksikai. Tarptautinis dėmuo kosm(o)- vartojamas ir su antruoju lietuvišku dėmeniu, dažnai veiksmažodinės kilmės: kosmeivystė MNV 26 20, kosmeivis MNV 26 25, kosmotyra KT 1985 190. Minėtas dėmuo gali būti jungiamas ir su lietuvišku daiktavardžiu, pavyzdžiui, kosmoskrydis MiežLIB 379. Kosmoso leksika dar nėra gausi: ji tik pradeda formuotis. Šios srities žodžių atsiradimo ir darybos tendencijos nėra išryškėjusios. Kitų kalbų kilmės žodžiai kartais vartojami dvejopai: kaip savarankiški žodžiai ir kaip žodžių dėmenys, pvz.: elektra ir elektro-, kinas ir kino-, radijas ir radio-, vakumas ir vakuum-. Vadinasi, jie kalboje egzistuoja kaip tarptautiniai dėmenys žo- 197 džiuose ir kaip savarankiški terminai. Dabar plinta sudurtinių žodžių su minėtais tarptautiniais dėmenimis. Nemaža sudurtinių daiktavardžių, turinčių pirmąjį tarptautinį elementą elektro- (< gr. elektron ‘gintaras’). Antrasis dėmuo taip pat dažnai yra tarptautinis. Paprastai šie sudurtiniai daiktavardžiai vartojami mokslo sąvokoms žymėti. Jais pavadinamos naujai atsiradusios mokslo sritys: elektroakustika FTŽ 70, elektromechanika FTŽ 71, elektrooptika FTŽ 73. Daugelis šių sudurtinių daiktavardžių yra mokslo terminai: elektrodifuzija FTŽ 71, elektrofiltras T 1975 52, elektrofotografija FTŽ 71, elektrokapiliarumas FTŽ 71, elektrokristalizacija FTŽ 71. Sudurtiniais daiktavardžiais su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu elektro- pavadinami ir įvairūs įrenginiai, mechanizmai, prietaisai, įrankiai, priemonės, rodančios sąsają su elektra. Antrasis šių sudurtinių žodžių dėmuo gali būti ir tarptautinis (a), ir lietuviškas (b) savarankiškai vartojamas daiktavardis: a) elektrovagonas JG 1975 11 21; b) elektroįrenginiai trš., elektrokaras T 1976 115, elektrokrautuvas MLTE III 606, elektronusodinimas MLTE III 324, elektoryšiai T 1974 270, elektrovariklis T 1974 300, elektrovežimėlis T 1979 77, elektrožirklės MNV 17 5, elektrožvalgyba MLTE III 891. Šiuos sudurtinius daiktavardžius reikia keisti žodžių junginiais: elektrinis vagonas, elektros įrenginiai, elektrinis karas, elektrinis krautuvas, elektros nusodinimas, elektros ryšiai, elektros variklis, elektrinis vežimėlis (gali būti elektro- vežimis), elektrinė žūklė, elektrinė žvalgyba. Ir neseniai atsiradęs elektrotraukinys keistinas į elektrinį traukinį. Dabartinė kalba su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu elektro- turi ir tokių minėtos reikšmės sudurtinių daiktavardžių, kurių antrąjį dėmenį sudarantys tarptautiniai žodžiai savarankiškai nevartojami: elektrobusas T 1975 45, elektromobilis MT 1975 4 50, elektropedas Š 1985 7 31. Šiuo atveju žodžių junginiais keisti negalima. Sudurtiniais daiktavardžiais su minėtu pirmuoju tarptautiniu dėmeniu pavadinami ir šių profesijų, specialybių žmonės: a) elektromonteris, -ė T 1975 73; b) elektrokniedytojas, -a ČesKST 52, elektrosaltkavis, -ė KrivNŽ 8. Bet ir šiuo atveju vietoj minėtų sudurtinių daiktavardžių vartotini žodžių junginiai: elektros monteris (plg. radijo monteris), kniedytojas elektra (arba kniedytojas elektrikas), šaltkalvis elektrikas. Vadinasi, reikia laikytis bendros taisyklės: vartoti junginius, jeigu jų dėmenimis eina nesavarankiški žodžiai, o savarankiškai nevartojamus dėmenis jungti prie savarankiškų žodžių (plg. Valeckienė, 1968, p. 22–25). Tad daugelį anksčiau išvardytų daiktavardžių reikia laikyti netaisyklingais, nes jie neatitinka sudurtinių darybos reikalavimų (plg. Keinys, 1979, p. 23). Taigi reikia vienu žodžiu vartoti elektroforezė trš., elektrolitas trš. O vietoje dar vis pasitaikančių raštų kalboje sudurtinių daiktavardžių elektromasažas TM 1976 6 6, elektroprekės VN 1974 20, elektrosmūgis trš. vartotini žodžių junginiai: elektros masažas, elektros prekės, elektros smūgis. Lietuvių kalbos sudurtinių žodžių darybos dėsnius atitinka tokie dariniai kaip elektrolaivis T 1983 245, elektrovežis DLKŽ₁ 148 (bet ne elektrovežys) (Kalbos praktikos patarimai, 1985, p. 72). 198 Pasitaiko ir vienas kitas sudurtinis daiktavardis, kai prie tarptautinio dėmens kino- pridedamas savarankiškai vartojamas, paprastai tarptautinis žodis: kinodokumentalistas, -ė LM 1974 48, kinokamera MiėŽAB 218, kinoprodukcija T 1975 134. Tokių darinių buvo pateikta ir „Rusų—lietuvių kalbų polittechniniame žodyne“ (1959): kinofilmas, kinoteatras ir kt. Šio tipo darinių vartojimas nepateisinamas. Visų šių minėtų sudurtinių žodžių vietoje vartotini žodžių junginiai kino dokumentalistas, -ė, kino filmas, kino kamera, kino produkcija, kino teatras. Visiškai kas kita, kai prie tarptautinio dėmens kino- pridedama savarankiškai nevartojami tarptautinių žodžių dėmenys, pavyzdžiui, kinorama T 1977 271. Pastebima ir tokių darinių, kai prie tarptautinio dėmens kino- duriamas lietuviškas dėmuo, pavyzdžiui, kinotyra LM 1976 8. Iš šio žodžio padarytas kinotyrininkas, -ė būdingas dabartinei raštų ir šnekamajai kalbai. Tokio pobūdžio darinių plinta lietuvių literatūrinės kalboje: patentotyra trš., patentotyrininkas, -ė trš. Atsiranda ir sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu radio- (< lot. radiare ‘išspinduliuoti, leisti spindulius’; radius ‘spindulys’). Antrasis šių sudurtinių daiktavardžių dėmuo dažnai yra savarankiškai vartojamas tarptautinis žodis. Dauguma sudurtinių daiktavardžių su minėtu pirmuoju tarptautiniu dėmeniu yra mokslo sąvokų pavadinimai, mokslo terminai. Jais dažnai žymimos naujai atsiradusios mokslo bei technikos sritys, tų sričių mokslininkai, specialistai: radioastronomija MG 1975 5 13, radiobiologija FTŽ 240, radiochemija T 1975 27, radioelektronika MG 1984 6 7, radiofizika MG 1981 8 36, radiomechanika trš., radiometeorologija FTŽ 240; radioastronomas, -ė MG 1975 5 15, radiobiologas, -ė MG 1980 2 13, radiomechanikas, -ė T 1985 228. Plinta ir tokių minėtos reikšmės sudurtinių daiktavardžių, kurie nereiškia mokslo terminų: radioreguliuotojas, -a VN 1984 110, radioreporteris, -ė trš. Šiuos sudurtinius daiktavardžius reikia keisti žodžių junginiais: radijo reguliuotojas, radijo reporteris. Sudurtiniais daiktavardžiais su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu radio- pavadinami ir įvairūs įrenginiai, mašinos, prietaisai, kurie savo reikšme yra susiję su radiju: radiokanalas MG 1986 4 14, radiolokatorius DLKŽ₁ 646, radiometras MG 1986 4 14, radiotelevizija MNV 26 32. Atsiranda ir tokių šios reikšmės sudurtinių daiktavardžių, kai prie tarptautinio dėmens radio- pridedamas lietuviškas savarankiškai vartojamas žodis: radioimt(u)vas trš., radiostotis trš. Šių daiktavardžių vietoje vartotini žodžių junginiai: radijo imtuvas, radijo stotis. Taip pat reikia keisti žodžių junginiais dar pasitaikančius raštų kalboje sudurtinius daiktavardžius radiopriemonė T 1983 219 (= radijo priemonė), radiosignalas MNV 2 13 (= radijo signalas). Nereikia keisti žodžių junginiais sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu radio- jei antrasis dėmuo atskiru žodžiu lietuvių kalboje nevartojamas, pavyzdžiui, radiolokacija FTŽ 240. Mūsų kalboje atsiranda ir sudurtinių daiktavardžių su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu vakuum- (< lot. vacuum ‘tuštuma’). Jais dažnai pavadinami įvairūs įrengi- 199 niai, prietaisai. Antrasis šių sudurtinių daiktavardžių dėmuo būna ir lietuviškas savarankiškai vartojamas žodis: vakuumdžiovykla trš., vakuumsiurblys trš. Šie daiktavardžiai yra netaisyklingi, neatitinka sudurtinių žodžių darybos polinkių ir vietoj jų vartotini žodžių junginiai: vakuuminė džiovykla, vakuuminis siurblys. Sudurtiniai daiktavardžiai su pirmuoju tarptautiniu dėmeniu vakuum- yra pateisinami tada, kai eina terminais ir paprastai antrasis dėmuo taip pat yra tarptautinis: vakuummetras FTŽ 376. Iš visų šiame straipsnyje pateiktų pavyzdžių galima daryti tokią išvadą, kad elektro-, kino-, radio-, ir rečiau vakuum- vartojami kaip pirmieji sudurtinių žodžių dėmenys, jeigu visas sudurtinis žodis žymi mokslo sąvoką, eina mokslo terminu, o antrasis sudurtinio žodžio dėmuo atskiru žodžiu nevartojamas. Elektra, kinas, radijas, vakuumas neatlieka pirmųjų sudurtinių žodžių dėmenų funkcijų, jeigu antrieji dėmenys yra lietuviški arba tarptautiniai nereiškiantys atskirų mokslo sąvokų (plg. Kalbos praktikos patarimai, 1985, p. 284–285). В. СИМОНАЙТИТЕ-РУДАЙТЕНЕ СЛОЖНЫЕ ИМЕНА СУЩЕСТВИТЕЛЬНЫЕ С ИНТЕРНАЦИОНАЛЬНЫМИ ПРЕПОЗИТИВНЫМИ КОМПОНЕНТАМИ В ЛИТОВСКОМ ЛИТЕРАТУРНОМ ЯЗЫКЕ Резюме В современном литовском литературном языке наиболее продуктивны собственно литовские аффиксы и словообразовательные основы. Количество словообразовательных средств постоянно увеличивается за счет интернациональных слов и заимствования аффиксов и словообразовательных основ из других языков. Популярность этих источников средств словообразования зависит от потребности в словообразовательных элементах, обычно детерминированной интенсивностью жизни общества и его познавательной деятельностью. На основе анализа языка научной, публицистической и художественной литературы советского периода установлено, что в современном литовском литературном языке активизировалось образование сложных существительных с препозитивным интернациональным компонентом. Особенно интенсивно распространяются сложные существительные, содержащие следующие препозитивные интернациональные компоненты: aero- ‘аэро-’, agro- ‘агро-’, astro- ‘астро-’, auto- ‘авто-’, avio- ‘авио-’, bio- ‘био-’, foto- ‘фото-’, hidro- ‘гидро-’, kosmo- ‘космо-’, makro- ‘макро-’, mikro- ‘микро-’, moto- ‘мото-’, servo- ‘серво-’, stereo- ‘стерео-’, tele- ‘теле-’, termo- ‘термо-’, turbo- ‘турбо-’, velo- ‘вело-’, vibro- ‘вибро-’, video- ‘видео-’ и др. Эти аффиксы, вначале широко употреблявшиеся только в терминообразовании, позже стали применяться и в образовании общеупотребительной лексики. Социальные (экстралингвистические) и внутренние (лингвистические) факторы, вызывающие в современном литовском литературном языке активизацию сложных существительных с указанными интернациональными аффиксами, между собой тесно взаимосвязаны. Наиболее важным социальным фактором является прогресс науки и техники. Сильное влияние на исследуемые явления оказывают также интернационализация всех сфер жизни общества, международное научное и культурное сотрудничество, интенсивные международные контакты. Внутренние (лингвистические) факторы тоже влияют на процессы образования сложных существительных с упомянутыми интернациональными аффиксами, поскольку этот тип словообразования стимулируется потребностями самого языка (особенно терминологии), т. е. необходимостью называния сложных понятий. Иногда бывает трудно установить, 200 пришли ли сложные существительные с интернациональными аффиксами в литовский язык из других языков или же они образованы в самом литовском языке. Некоторые из упомянутых нами препозитивных интернациональных компонентов при образовании сложных слов употребляются достаточно давно. Другие из них аналогичную словообразовательную функцию приобрели совсем недавно. На активизацию этого словообразовательного аффикса влияли процессы формирования космической лексики, вызванные достижениями Советского Союза в освоении космоса и широким интересом общественности к космонавтике. V. SIMONAGYTĖ-RUDAGIENĖ COMPOUND NOUNS WITH PREPOSITIONAL INTERNATIONAL COMPONENTS IN THE LITHUANIAN LITERARY LANGUAGE Summary A new way of social life and changes in it in the years of Soviet power influence both the vocabulary of the language and its word-building. Some means and types of word-building are becoming unproductive, as words for older notions are no longer much in use. Under favourable conditions the inner processes of language development, which hitherto have not expressed themselves, become obvious. Basing on the analysis of scientific and publicistic literature and fiction of the period the author comes to the conclusion that in the modern Lithuanian literary language the derivation of compound words, especially nouns, the first part of which is international, has become more intensive. Especially abundant are compound nouns with the following international prepositional components: aero-, agro-, astro-, avia-, bio-, foto-, hidro-, kosmo-, makro-, mikro-, moto-, servo-, stereo-, tele-, termo-, turbo-, velo-, vibro-, video-, etc. These components take part not only in building terms, but also in forming compound nouns of the Lithuanian literary language. The article deals with social (extralinguistic) and inner (linguistic) factors contributing to the building of compound nouns with the above-mentioned components in the Lithuanian literary language during the Soviet period. Great attention here is paid to social factors, the main of which is the change in the structure of the Lithuanian literary language users, especially the increase in the number of people using it. Intensive contacts and co-operation of Soviet peoples influenced not only Lithuania's economy, engineering, as well as scientific progress and culture, but also the Lithuanian literary language. Close contacts between the Russian and Lithuanian languages have resulted in many words which came through Russian. The compound derivation analysed is also influenced by other languages, particularly Russian. The compound nouns, studied in the article, are estimated from the point of view of the standard language: LITERATŪRA Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. 2 leid., papild. / Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas; Ats. red. J. Kruopas. V., 1972. Gaivenis K. Terminijos ugdymo vingiai // Kalbos kultūra. 1973. Sąs. 25. P. 19–27. Gaivenis K. Margi naujadarai su tele- // Kalba Vilnius. 1974. Nr. 12. P. 13. Gaivenis K. Mokslo šakų pavadinimai // Mokslas ir gyvenimas. 1981. Nr. 3. P. 6. Kalbos praktikos patarimai / Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija. Respublikinė kalbos komisija; Sudarė A. Pupkis. Vilnius, 1985. Keinys S. Terminų darybos taisyklingumas // Kalbos kultūra. 1973. Sąs. 25. P. 14–19. Keinys S. Tarptautiniai elementai lietuvių terminologijoje // Kalbos kultūra. 1979. Sąs. 37. P. 14–26. 201 Keinys S. Lietuviškų sudurtinių terminų daryba // Lietuvių kalbotyros klausimai: Lietuvių kalbos specialioji leksika. V., 1983. T. 22. P. 70–123. Klimavičius J. Nuo garvežio ir sunkvežimio iki elektrovežio ir pienvežio // Kalbos kultūra, 1974. Sąs. 26. P. 16–30. Klimavičius J. Tarptautinių ir lietuviškųjų terminų sinonimija terminologijoje // Lietuvių kalbotyros klausimai: Lietuvių terminologija. V., 1975. T. 16. P. 91–123. Knūkšta P. Videfonas // Kalbos kultūra. 1967. Sąs. 13. P. 68–70. Saari H. Omasõna ja võõrsõna paarid eesti oskussõnavaras. Keel ja Kirjandus. 1980. Nr. 11. Lk. 654–666; Nr. 12. Lk. 737–742; 1981. Nr. 4. Lk. 201–210; Nr. 5. Lk. 282–288. Skujinia V. Tarptautinių elementų vartojimas latvių terminijoje // Kalbos kultūra. 1979. Sąs. 37. P. 57–63. Urbutis V. Žodžių darybos teorija. V., 1978. Urbutis V. Dabartinės lietuvių kalbos sudurtinių daiktavardžių daryba // Dabartinė lietuvių kalba. V., 1961. P. 65–121. Valeckienė A. Kitų kalbų kilmės sudurtiniai žodžiai // Kalbos kultūra. 1968. Sąs. 15. P. 16–26. Апу Ленко В. В. Вопросы интернационализации словарного состава языка. Харьков, 1972. Брагина А. А. Неологизмы в русском языке: Пособие для студентов и учителей. М., 1973. Василевская Е. А. Сложение в русском языке. М., 1962. Дешериев Ю. Д., Протченко И. Ф. Развитие языков народов СССР в советскую эпоху. М., 1968. Кейнис С. Гибридизация своезычных и интернациональных лексем и морфем литовской терминологии // Контакты русского языка с языками народов Прибалтики. Рига, 1984. С. 89–101. Копан П. И., Михневич А. Е. К характеристике билингвизма как взаимодействия внешней и внутренней формы языков // Контакты русского языка с языками народов Прибалтики. Рига, 1984. С. 157–163. Кулль Р. Развитие эстонской терминолексики на фоне индоевропейских языков // Контакты русского языка с языками народов Прибалтики. Рига, 1984. С. 123–137. Макovsky М. М. Системность и асистемность в языке. М., 1980. Русский язык и советское общество. Словообразование современного русского литературного языка / Под ред. М. В. Панова. М., 1968. Саарн Х. Анализ принципов эстонской терминологии: Автореф. дис. … канд. филол. наук. Тарту, 1981. Скуиня В. П. Роль языковых контактов в развитии латышского литературного языка и научной терминологии // Контакты русского языка с языками народов Прибалтики. Рига, 1984. С. 14–26. Соколова А. Н. Изменения территориального диалекта под влиянием социальных факторов // Очерки по социолингвистике. Шадринск, 1971. Щерба Л. В. Избранные работы по русскому языку / АН СССР, Отд-ние лит-ры и яз.; Предисл., подбор текстов, примеч. и ред. М. И. Матусевич. М., 1957.