Sociolingvistinis vilniečių lietuvių kalbos tyrimas: konsonantizmas ir akcentuacija

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXVII (1988) LIETUVIŲ KALBA IR BILINGVIZMAS LAIMA GRUMADIENĖ SOCIOLINGVISTINIS VILNIEČIŲ LIETUVIŲ KALBOS TYRIMAS: KONSONANTIZMAS IR AKCENTUACIJA1 I. Konsonantizmas Vilniečių lietuvių kalbos konsonantizmas įvairuoja iš esmės trim atvejais: 1) pažeidžiami kai kurie bendrinės lietuvių kalbos priebalsių palatalizacijos reikalavimai, 2) kartais priebalsių asimiliaciją sąlygoja ne fonetinės, o morfologinės aplinkybės, 3) pasitaiko priebalsio j elizijos faktų. Priebalsių minkštumas priklauso ir nuo jų prigimties, nuo artikuliacinių savybių, ir nuo tarmės ar idiolekto garsinės sistemos apskritai (plg. Urbanavičiūtė, 1978; Zinkevičius, 1966, p. 153–170). Akustiniu požiūriu minkščiausiai priebalsiai tariami prieš priešakinės eilės ilguosius įtemptuosius garsus, ypač prieš aukštutinio pakilimo balsį [iː]. Kadangi, kaip jau buvo nurodyta analizuojant vilniečių kalbos vokalizmą, įsigali polinkis kiek mažiau įtemptai tarti ilguosius balsius, tai, savaime aišku, ir priebalsių minkštumas mažėja. Artikuliaciniu požiūriu priebalsiai ypač palatalizuojami prieš užpakalinės eilės balsius. Kadangi vilniečių kalbai būdinga ir tam tikra užpakalinės eilės balsių delabializacija, minkštieji priebalsiai prieš juos turėtų būti ypač minkšti, t.y. akustiniu požiūriu labai aukšto tembro, bet taip dažniausiai nėra, ypač nekirčiuotame skiemenyje. Matyt, mažiau pastangų reikalaujanti neįtemptai tariamų balsių artikuliacija suponuoja ir taip pat lengvesnį mažesnio priebalsių palatalizavimo kelią. Todėl galima būtų konstatuoti, kad vilniečių kalboje pastebimas polinkis mažiau palatalizuoti minkštuosius priebalsius. Viena iš lietuvių kalbos konsonantizmo, jo sintagmatikos, ypatybių — regresyvinė priebalsių samplaikų palatalizacija. Vilniečių kalboje, ypač morfemų sandūrose, pasitaiko daug šios taisyklės ignoravimo atvejų. Kalbos periferijos faktų — tarptautinių žodžių — palatalizacijos požiūriu tarimas ypač nevienalytis. Šiame straipsnyje apie šį dalyką kalbama todėl, kad vartojimo dažnumo atžvilgiu daugelis tokių žodžių užima toli gražu ne periferinę padėtį, yra labai pastebimi, jų nuolat gausėja. Be to, reikia išsiaiškinti, koks įsigali modelis, kaip bus adaptuojami būsimi žodžiai. Tai nėra vien alto, valso ir pan. problema. Sociolingvistinis priebalsių samplaikų prieš Vi arba Vu kintamasis. Ne visose tarmėse vienodi regresyvinės priebalsių samplaikų palatalizacijos ypatumai (plg. Girdenis, Piročkinas, 1978, p. 25). Daugeliu atvejų, kai samplaikos pradžioje ar viduryje yra k, g, o dažnai ir p, b, m, minėti priebalsiai tose samplaikose nepalata- 1 Tęsinys. Šnekamosios vilniečių lietuvių kalbos tyrimo metodų aprašymą ir vokalizmo analizę žr.: Lietuvių kalbotyros klausimai: Kalbų kontaktai Lietuvos TSR. V., 1983. T. 23. P. 62–101. 132 lizuojami (Zinkevičius, 1966, p. 157). Tarmėse pasitaiko ir išimčių, o bendrinės kalbos reikalavimai gana griežti (plg. Vitkauskas, 1985). Vilniečių lietuvių kalboje priebalsiai k, g, p, b, m priebalsių samplaikose praktiškai beveik niekuomet neminkštinami. Apskritai yra polinkis palatalizuoti tik paskutinįjį samplaikos priebalsį, atsidūrusį prieš priešakinės eilės balsius, arba tik minkštąjį priebalsį prieš užpakalinės eilės balsius, pvz.: [l’p’t’] arba [lpt’] — [ȧl’.pt’i] arba [ȧl.pt’i] ‘alpti’, [ž’v’] arba [žv’] — [ūž’v’ir’ę] arba [ūžv’ir’ę] ‘ūžvirė’, [ks’ t’] arba [kst’], [s’n’] arba [sn’] — [aukš’t’es’n’is], [aukšt’esn’is], [aukš’t’esn’is], [aukšt’esn’is] ‘aukštesnis’, [t’pl’] arba [tpl’], [š’t’] arba [št’] — [at’pl’ę̇š’t’i], [atpl’ę̇š’t’i], [at’pl’ę̇š’t’i], [atpl’ę̇š’t’i] ‘atplėšti’, [n’v’] arba [nv’] — [r’ei.n’v’in’is] arba [r’ei.nv’in’is] ‘reinvinis’ ir kt. Ankstesni vilniečių moksleivių kalbos tyrimai rodo, jog dviejų priebalsių samplaikos nepalatalizuojamos 17% atvejų, o trijų–keturių — 43% atvejų (Pakerys, 1971, p. 7). Sociolingvistiškai analizuojant vilniečių lietuvių kalbą, priebalsių grupių palatalizaciją bandyta tirti kaip sociolingvistinius kintamuosius, kuriuos sudaro priebalsių samplaikų su paskutiniu minkštuoju priebalsiu realizacijų visuma. Sutrumpintai žymėta (C’C’V’ arba C’C’Vù), kur C’C’ — dviejų, trijų ir daugiau priebalsių samplaikos, V’ — bet kuris priešakinės eilės balsis, Vù — supriešakėjęs užpakalinės eilės balsis, v — ‘arba’. Kintamojo skalėje tik dvi padalos: palatalizuota samplaika ir nepalatalizuota samplaika. Tyrimo rezultatus derėtų vertinti rezervuotai, nes, norint atsižvelgti į svarbesnius, kaip mums pasirodė, veiksnius, teko daryti tam tikrų nuolaidų. Samplaikos laikytos palatalizuotomis visais tais atvejais, kai buvo minkštai tariami bent du jų priebalsiai, t. y. visos palatalizuotos dvinarės, o trinarėms ir ketur-narėms pakako dviejų net ne greta stovinčių palatalizuotų priebalsių, pvz. [ȧl.’ks-n’is] ‘alksnis’ fiksuojamas kaip palatalizuotas priebalsių samplaikos tarimas. Buvo užsibrėžta pamėginti ištirti sociolingvistinio kintamojo (C’C’V’ arba C’C’Vù) įvairavimo priklausomybę ne tik nuo socialinių (išsilavinimo, C), socialinių-demografinių (amžiaus, A) ir kontekstinių stilių (B) faktorių, bet ir įvertinti, ar morfemų sandūrose, ypač priešdėliuose ir sudurtiniuose žodžiuose, dažniau pasitaiko atvejų, kai nevyksta regresyvinė palatalizacija, ar ne. Iššifravus magnetofoninius interviu su vilniečiais įrašus, suskaičiuota, kad maždaug pusė tiriamųjų priebalsių samplaikų palatalizuojama, o maždaug pusė — ne. Iš 1 pav. matyti, kad homomorfeminių ir heteromorfeminių priebalsių samplaikų minkštinimas nesiskiria arba beveik nesiskiria (plg. patikimumo intervalus). Aiškiau šio sociolingvistinio kintamojo įvairavimo negalima nusakyti nei stilistiniu, nei stratifikaciniu požiūriu, nors statistiškai reikšmingas yra dažnesnis palatalizuotų kintamojo variantų pasirodymas viduriniosios kartos (A₂) kalboje, ypač lyginant ją su jaunesniosios kartos (A₃) kalba, kurioje dažnai palatalizuojama jau tik trečdalis potencialių samplaikų. Kontrolinės diktorių ir aktorių grupės (C₃) kalboje vyrauja palatalizuotų variantų tarimas. Matyt, su tam tikromis išlygomis sociolingvistinį kintamąjį (C’C’V’ arba C’C’Vù) galima būtų laikyti stratifikaciniu: jautriu amžiaus faktoriui. 133 Homomorफeminės samplaikos Heteromorfeminės samplaikos B₁ B₂ B₁ B₂ A₁C₁ = 34 ÷ 52 43 ÷ 61 36 ÷ 58 27 ÷ 53 A₁C₂ = 30 ÷ 46 54 ÷ 70 35 ÷ 55 38 ÷ 62 A₂C₁ = 44 ÷ 60 50 ÷ 64 37 ÷ 59 48 ÷ 74 A₂C₂ = 49 ÷ 67 52 ÷ 70 36 ÷ 58 48 ÷ 72 A₃C₁ = 21 ÷ 37 35 ÷ 51 21 ÷ 41 26 ÷ 52 A₃C₂ = 22 ÷ 40 42 ÷ 60 20 ÷ 40 28 ÷ 52 C₃ = 79 ÷ 95 82 ÷ 98 69 ÷ 91 60 ÷ 86 A – amžiaus faktorius; A₁ – vyresnioji karta, A₂ – vidurinioji, A₃ – jaunesnioji; B – kontekstinių stilių faktorius; B₁ – pokalbis, B₂ – skaitymas; C – išsilavinimo faktorius; C₁ – mažesnio išsilavinimo grupė, C₂ – vidutinio išsilavinimo grupė, C₃ – labai išsilavinusių žmonių grupė. 1 pav. Palatalizuotų (C’C’VᵢC’C’Vᵘ) variantų pasiskirstymas (rišlios kalbos įrašų duomenys) Tekstai, kuriais naudotasi, tiriant (C’C’Vᵢ arba C’C’Vũ), nėra pakankamai išsamūs, kad galima būtų visapusiškai analizuoti priebalsių samplaikų palatalizacijos procesus, juose galėjo ir nepasitaikyti kai kurių retesnių priebalsių samplaikų. Aiškinantis sociolingvistinę šio kintamojo vartojimo normą, bandyta teirautis informantų. Galima tik padaryti išvadą, kad sociolingvistinė šio kintamojo vartojimo norma yra neįsisąmoninta, t. y. informantai nepastebi (arba beveik nepastebi) (C’C’Vᵢ arba C’C’Vũ) varijavimo nei savo pačių, nei kitų kalboje. Galbūt todėl kalbamas sociolingvistinis kintamasis ir yra „nejautrus“ kontekstinių stilių atžvilgiu. Pastebėtas polinkis nepalatalizuoti priebalsių samplaikų dviem atvejais: 1) sudurtinių žodžių sandūroje, pvz.: [aŋ.kštp’ip’ir’is] ‘aŋkštpipiris’, [l’ėbž’ėž’ėj] ‘lėpžiedžiai’, [s’k’ė.sv’ė’jis] arba [sk’ėr.sv’ė’jis] ‘skersvėjis’, [tũ-kstantm’et’is] ‘tūkstantmetis’ ir kt.; 2) kai priebalsių samplaika neasimiliuojama, pvz.: [išsk’ír’t’i] arba [išsk’irt’į] ([išsk’irt’i]) ‘išskirti’, [uʂʂ’ũr.’pt’i] arba [uʂʂ’ũr.pt’i] ‘užsiurbti’, [pũž’ž’il’is] arba [pũž’il’is] ‘pušžilis’ ir kt. Priebalsių palatalizacija žodžių sandūroje. Bendrinėje lietuvių kalboje žodžio gale tartini kietieji priebalsiai. Daugelyje tarmių, sutrumpėjus žodžiui, paliekami 134 minkštieji priebalsiai (Zinkevičius, 1966, p. 169–170). Toks tarmiškas žodžio galo priebalsių minkštinimas vilniečių kalboje nėra dažnas. Mokinių kalboje fiksuota 1–25 % tokių atvejų (Pakerys, 1971, p. 7). Šis klausimas 1939 m. platintoje lietuvių Tarybos anketoje dar buvo diskutuojamas (Tarties anketa, 1939, p. 64). Rišlioje, ypač greitoje, kalboje vilniečiai, neminkštindami žodžio galo priebalsių, keičia ir kito žodžio pradžios vokalizmą, t. y. vietoj priešakinės eilės balsių i, e taria savotiškus vidurinės eilės alofonus [ы], [э], pvz.: [kám ėr’z’in’i] ‘kám ėrzini’, [kàt bм.tum] arba be asimiliacijos [kàd bм.tum] ‘kad imtum’, [jæunám išman’it’i] ‘jaunám išmanýti’ ir kt. Ypač dažni tokie atvejai, kai pirmasis žodis tampa proklitiku, pvz.: [t’æn_эl’l’ė:s] ‘ten eilės’, [kat bм.tum] arba [kàd bм.tum] ‘kad imtum’ ir kt. Iššifruotuose pokalbių įrašuose kalbamu faktų pasitaikydavo daugelio informantų kalboje, bet statistiškai jų apdoroti nepavyko. Subjektyvaus savo kalbos vertinimo anketoje buvo nurodyti trys pavyzdžiai, kurių pirmojo žodžio galo priebalsių minkštinimas įvairuoja tokiu būdu, kad gali pakisti antrojo žodžio pradžios vokalizmas. Todėl vilniečių buvo teirautasi, ar, jų nuomone, jie taria kad eitum, ten eilės, kam erzini, ar kad eitum, ten eilės, kam erzini. Šio klausimo tyrimas anketiniu būdu nėra patikimas. Todėl ta faktą, kad tik trys respondentai (vienas iš aktorių bei diktorių grupės ir po vieną vyresniosios ir viduriniosios kartų atstovą) nurodė, jog jie tokiais atvejais kaip kam erzini ir kt. antrajame žodyje taria э, o ne e, reikėtų aiškinti taip, kad respondentai jaučia, jog žodžio pabaigoje jie paprastai taria ne kietuosius priebalsius. (Gal ne be reikalo buvo būgštauta, kad atsakymai į anketas busią nepatikimi vien dėl to, jog daugelis vengsią neįprasto parašymo su э, bl?) Respondentai nurodė vienodai tarią visais trim atvejais, nė vieno neišskyrę — tai jau tarimo modelis. Žodžių junginys kam erzini buvo įtrauktas į kryptingo interviu programą: kontekstiniame stiliuje B₂, t. y. skaitydamas rišlų tekstą, šį junginį pavartojo kiekvienas informantas. Taip buvo sudaryta galimybė palyginti subjektyvųjį savo kalbos vertinimą su objektyviais tų pačių informantų kalbos faktais. Šį kartą rezultatai gerokai skyrėsi: 43 % vyresniosios, 38 % viduriniosios ir 52 % jaunesniosios kartos atstovų antrajame žodyje tarė [э], ne [e]. Ir vis dėlto tokį vieningą respondentų požiūrį, užfiksuotą anketoje, galima aiškinti tuo, kad absoliuti dauguma vilniečių yra įsisąmoninusi tokią normą — žodžio galo priebalsių tarimą derinti su po jo einančio žodžio tarimu, nors tos normos ir nėra visada laikomasi. Kietųjų priebalsių tarimas žodžio gale dar nebūtinai indikuoja alofonų [ы], [э] minėtose pozicijose atsiradimą, bet allegro stilius neišvengiamai veikia aplinkinius garsus labiau negu lento, nes, sutrumpinus iki minimumo pauzę tarp žodžių, priešakinės eilės balsiai po kietųjų priebalsių pakinta (plg. Кальнынь, Масленникова, 1981, с. 30). Vilniečių kalbos faktai rodo, kad ne emfάζėje ir be aiškesnės pauzės ištarti žodžių junginiai, kurių pirmasis žodis baigiasi priebalsiu, o antrasis prasideda priešakinės eilės balsiu (kartais ir tada, kai prasideda minkštuoju priebalsiu), yra vis dėlto traktuojami kaip du atskiri vienetai, t. y. stengiamasi fiksuoti žodžių ribas. Būtent todėl kietai tariami pirmojo žodžio galo priebalsiai (ir beje, gana dažnai), netgi tada, kai pirmasis žodis yra aiškus proklitikas. Tai, kaip pakinta kito žodžio pradžios balsių 135 artikuliacija, priklauso nuo to, ar idiole kto konsonantizmas iš viso yra stipriai palatalizuotas, ar ne: didelė alofonų [ь], [э] atsiradimo tikimybė yra tada, kai priebalsių palatalizacija iš viso nėra stipri. Vilniečių kalboje kartais girdimas savotiškas knakliautas, kai norima ištarti kietai žodžio galo priebalsius ir išlaikyti nepažeistus kito žodžio pradžios priešakinės eilės balsius, pvz.: [kad ‘ėi.tum] ‘kad eitum’, [kám ‘im’i] ‘kám imi’ ir pan. Priebalsių palatalizacija nelietuviškuose žodžiuose. Priebalsių palatalizacijos klausimas nelietuviškos kilmės žodžiuose tose pozicijose, kur pagal lietuvių kalbos taisykles turėtų būti tariami kietieji priebalsiai, tebeginčijamas net kodifikuojant bendrinę kalbą (plg. Pupkis, 1981; Pupkis, Pakerys, 1976; Vitkauskas, 1985; Pakerys, 1986). Retas kietai taria l žodžiuose altas, pulsas, valsas, kultas, tačiau vis labiau įsigali visai panašių lingvistiniu požiūriu žodžių su kietuoju l tarimas: filmas, kultūra, paltas. Tai nėra nauja problema, tokio tipo žodžių tarimas buvo tiriamas ir 1939 m. tarties anketoje. Tarmėse l tarimas priebalsių samplaikose, kur l atsiduria prieš kietuosius priebalsius, nelietuviškos kilmės žodžiuose įvairuoja, bet minkštojo l’ tarimas yra labai paplitęs reiškinys (Zinkevičius, 1966, p. 157–158). Subjektyvaus kalbos vertinimo anketoje buvo pateikti trys tokie pavyzdžiai: ar respondentai tarią filmas, kultūra, paltas, ar filbmas, kultūra, palbtas. 2 pav. parodyta, kaip pasiskirstė kietasis l nelietuviškuose žodžiuose priklausomai nuo socialinių ir socialinių-demografinių parametrų subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenimis. Pažymėtina, kad skiriasi ir kiekvieno iš nurodytų pavyzdžių vartojimas. Minkštąjį l’ žodyje kultūra dažniau nurodė vartojantys tik vyresniosios kartos žmonės (42–80%); kitų kartų atstovai, ypač labiau išsilavinę, dažniausiai nurodė, kad jie vartojantys kietąjį l žodyje kultūra. Gana panašiai išsidėstė žodžių filmas ir paltas kreivės tame pačiame grafike: čia, atvirkščiai, mažiau išsilavinę 2 pav. Kietojo l vartojimas nelietuviškuose žodžiuose filmas (1), kultūra (2), paltas (3) (subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenys) 3 pav. Minkštojo l vartojimas nelietuviškuose žodžiuose alchemikas (1), buhalteris (2), algebra (3) (subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenys) respondentai nurodė daugiau kietojo l vartojimo atvejų (žodyje filmas maksimumas 60%, paltas — 43%). Įdomu, kad net kontrolinė aktorių ir diktorių grupė nurodė tariantys l kietąjį žodyje paltas tik 47% atvejų. 136 Vilniečių moksleivių kalboje apie septyniadesimtuosius metus buvo vartojama 33 % palatalizuotų l’ minimais atvejais (Pakerys, 1971, p. 7). Matyt, variantams įsigalėti daug reikšmės turi ir kalbininkų teikimas. Be abejonės, tokiais atvejais labai reikšmingi yra kontaktinių kalbų pavyzdžiai, susiklosčiusios tradicijos (plg. Kasiulis, 1963), bet žodžio filmas istorija rodo ir ką kita. Vyresnioji karta dar vartodavo (dabar jau itin retai) ir iš vokiečių pasiskolintą moteriškos giminės šio žodžio formą filma. Po karo gana greitai įsigalėjo vyriškos giminės forma. Galbūt tas faktas, kad šis žodis kurį laiką buvo lingvistiškai žymėtas, t. y. žmonės sąmoningai rinkosi, kurios giminės formą vartoti, įgalino ir spartesnį kietojo l’ paplitimą šiame žodyje. Subjektyvaus kalbos vertinimo anketoje buvo pateikti ir trys pavyzdžiai, kuriuose gali įvairuoti kietojo ir minkštojo l’ tarimas, nors bendrinės kalbos normos teikia tik minkštąjį variantą: tai alchemikas, buhalteris, algebra (rezultatus žr. 3 pav.). Įdomu, kad šiek tiek panašūs 2 ir 3 pav.: žodį algebra, kaip ir žodį kultūra, vidurinioji ir jaunesnioji karta visiškai „atskiria“ nuo kitų panašių žodžių. Žodžių alchemikas ir buhalteris tarimas ypač skiriamas nuo bendrinės kalbos normų: net aktorių ir diktorių grupėje vartojama vidutiniškai mažiau kaip (arba maždaug) 50% minkštųjų l’; išsilavinimo faktorius nereikšmingas; jaunimas ypač linkęs depalatalizuoti l’ žodžiuose alchemikas ir buhalteris (nurodoma 11—38% minkštųjų l’). A. Pakerio (1971, p. 7) duomenimis, Vilniaus moksleiviai kalbamais atvejais l’ depalatalizuoja 41% žodžių. Subjektyvūs kalbos faktai (respondentų atsakymai į anketas) buvo palyginti su objektyviais tų pačių informantų kalbos duomenimis: rišliajame tekste, kurį interviu metu perskaitė visi informantai, buvo įkomponuoti ir žodžiai filmas bei algebra. Palyginimas parodė, kad viduriniosios ir jaunesniosios kartos atstovai anketose iš esmės nurodė realią vartoseną, o vyresniosios — gerokai „pagrazino“ — absoliuti jų dauguma vartojo formas [f’1.l’ma] ‘filmą’ ir [ā.lg’ebra] ‘algebra’. Galbūt tai savotiška sąmoningos korekcijos apraiška, nes kai kuriems vyresniosios kartos atstovams buvo aktualu „atsikratyti“ lenkiško [u] vietoje l’ tarimo (plg. Vilniaus krašto…, 1940, p. 5). Taigi tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs kalbos faktai parodė, kad vilniečiai labai svyruoja, pasirinkdami nelietuviškų žodžių tarimo normas, kad jie nėra linkę taikyti šiais atvejais bendrųjų lietuvių kalbos garsų derinimo taisyklių. Tai ypač įrodo aktorių ir diktorių grupės kalbos faktai. Antra vertus, tai, kad kai kurių nelietuviškų žodžių tarimas vilniečių kalboje ryškiai išsiskiria iš kitų panašaus modelio žodžių tarimo, įrodo, kad didelę reikšmę turi ne tik objektyvūs, bet ir subjektyvūs kalbos raidos veiksniai (tokie kaip kodifikacija, virtimas pripažinta, prestižine forma, ryškūs vieno lygmens formos pakitimai gali sudaryti palankias sąlygas kito lygmens formos kitimui, pavyzdys su žodžiu filmas). Depalatalizacijos reiškiniai. Bendrinėje lietuvių kalboje tik retais atvejais būta reikalavimų depalatalizuoti priebalsius prieš e nelietuviškuose žodžiuose (kai skiriami du šio balsio tarimo variantai — lietuviškuose ir nelietuviškuose žodžiuose) (plg. Vaitkevičiūtė, 1964; Katiliūtė, 1965). 137 Tarmėse labai įvairuoja beveik visų priebalsių depalatalizacijos dėsningumai. Depalatalizacijos reiškiniai skoliniuose tarmėse ypač įvairuoja (žr. Zinkevičius, 1966, p. 158–169; Urbanavičiūtė, 1978). Pokalbiuose su vilniečiais buvo užfiksuota visiškos ir dalinės priebalsių (ir afrikatų) š, ž, dž, r depalatalizacijos atvejų tokiuose lietuviškuose žodžiuose: [š́i.tas] ‘šitas’, [ž́i.notʹa] ‘žinote’, [žovʹiˈkla] ‘džiovykla’, [raikʹėj́o] ‘reikėjo’ ir kt. Ši ypatybė pastebėta pasireiškianti fakultatyviai tik vyresniosios kartos kalboje. Penki šios kartos atstovai savo kalboje depalatalizavo priebalsius praktiškai visais potencialiais atvejais. Visi šie informantai buvo susiję arba su tomis tarmėmis, kuriose veikia tų ar kitų priebalsių depalatalizacijos taisyklės (rytiniai aukštaičiai vilniškiai ir dalis pietų aukštaičių), arba jiems galėjo turėti poveikį ilgai ir intensyviai jų vartota lenkų kalba. Dviejų viduriniosios ir vieno jaunesniosios kartos informanto, minėtų penkių vyresniosios kartos atstovų giminačių, kalboje buvo girdėti tik dalinė depalatalizacija. Tokie priebalsiai buvo tariami kietai arba beveik kietai, bet po jų einantys balsiai, atsiradus lyg ir kokiam intarpui tarp priebalsio ir balsio, buvo ištariami taip, tarsi eitų po minkštojo priebalsio. Tikriausiai reikėtų sutikti su Urbanavičiūtės (1978, p. 75) siūloma šio reiškinio interpretacija ir priebalsių depalatalizaciją vilniečių kalboje laikyti ilgo ir intensyvaus lenkų kalbos vartojimo pasekme, nes lenkų kalba vienais atvejais galėjo aktyvinti tarmių interferenciją, o kitais – apskritai žadinti polinkį depalatalizuoti kai kuriuos priebalsius. N lietuviškuose žodžiuose priebalsiai depalatalizuojami daug dažniau nei lietuviškuose. Taip taria įvairaus amžiaus žmonės, bet dažniausiai vyresnieji. Priebalsiai gana dažnai depalatalizuojami (kartais labiau, kartais mažiau) tokiuose žodžiuose: [č́e.xas] ‘čekas’, [t́e.xnʹika] ‘technika’, [ž́elʹe] ‘želė’, [ž́. mpʹerʹis] ‘džemperis’, [t́e.ntas] ‘tentas’, [profʹeˈsorʹus] ‘profesorius’ ir kt. Subjektyvaus kalbos vertinimo anketoje buvo pateikta 11 žodžių, kuriuos tariant galimi depalatalizacijos reiškiniai (pavyzdyje Ryžikovas potencialūs du depatalizacijos atvejai). Visi pateiktieji žodžiai nelietuviški. Buvo parinkta po 1 pavyzdį su priebalsiais c, l ir r, 2 – su t, 3 – su ž, 4 – su dž: centras, tempas, tenisas, Ženia, prožektorius, džemas, Džekas, džinsai, Džimis, šašlikas, Ryžikovas. Rišliame tekste, kurį skaitė visi apklaustieji, buvo ir žodžiai centras, tenisas, Džekas, Džimis, Ženia, Ryžikovas. Subjektyvių ir objektyvių kalbos faktų sugretinimas parodė, kad ši karta vilniečiai labai tiksliai anketose nurodė būtent tokį tarimą, koks jis iš tikrųjų buvo. Minkštųjų priebalsių vartojimas tiriamojoje pozicijoje taip pasiskirstęs (žr. 4–7 pav.), kad galima skirti dvi būdingesnes žodžių grupes: 1) tikriniai rusų žodžiai (anketose ir rišliame tekste – Ženia, Ryžikovas) ir tik per rusų kalbą patekęs žodis šašlikas; 2) kiti nelietuviški žodžiai, tiek tikriniai, tiek ir bendriniai (džemas, džinsai, prožektorius, centras, tempas, tenisas, Džekas, Džimis ir kt.). Pirmojo pogrupio žodžiams būdinga, kad juose daug rečiau pasitaiko minkštųjų priebalsių kalbamoje pozicijoje: net aktorių bei diktorių grupėje, šnekant laisvuoju kontekstiniu stiliumi (B₁), pavartota tik 61% minkštųjų variantų iš visų galimų atvejų, o skaitant (B₂) – 86% (žr. 4 pav.). Subjektyviai vertindami savo kalbą (anke 138 tose), respondentai taip pat nurodė ne ką daugiau minkštųjų priebalsių vartojimo atvejų (nuo 0 iki 44%, aktoriai ir diktoriai — 67—78%, žr. 5 pav.). Beje, jaunimas šiek tiek labiau linkęs vartoti minkštuosius priebalsius negu vyresnieji, vadinasi, sociolingvistinė vilniečių tarimo norma šiuo atveju artėja prie bendrinės kalbos normų. 4 pav. Minkštųjų c’, t’, r’, z’, dž’ vartojimas prieš priešakinės eilės balsius (rišlios kalbos įrašų duomenys) 5 pav. Minkštųjų ž’, l’, r’ vartojimas prieš priešakinės eilės balsius žodžiuose Ženia (1), šašlikas (2), Ryžikovas (3) (subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenys) 6 pav. Minkštųjų c’ ir r’ vartojimas prieš priešakinės eilės balsius žodžiuose centras (1), rempas (2), temisas (3) (subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenys) 7 pav. Minkštųjų z’, dž’ vartojimas prieš priešakinės eilės balsius žodžiuose prožektorius (1), džemas (2), Džekas (3), džinsai (4), Džimis (5) (subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenys) Tiriant antrojo pogrupio žodžių tarimą vilniečių kalboje, paaiškėjo, kad čia skir-tingos trys ypatybės: 1) itin panašios tiek objektyvių kalbos faktų (žr. 4 pav.), tiek ir subjektyvių kalbos vertinimų (žr. 6 ir 7 pav.) kreivės, vadinasi, anketose nurodyta reali vartosena; 2) subjektyviai vertinant atskirų nelietuviškų žodžių tarimą anketose, gautas glaudus pluoštas panašių kreivių, o tai rodo, kad įsigalėjo tam tikras modelis vienodai tarti visus tokio paties tipo žodžius (žr. 6 ir 7 pav.); 3) labai skiriasi vyresniojo amžiaus žmonių tarimas (tiek reali vartosena — 8—23% minkštųjų prie- 139 balsių, žr. 4 pav.; tiek ir subjektyvus vertinimas — 18–42% minkštųjų priebalsių, žr. 6 ir 7 pav.); vidutinio ir jaunesniojo amžiaus žmonės realiai vartoja 75–90% minkštųjų priebalsių (žr. 4 pav.), o anketose nurodo vartojantys 67–100% atvejų (žr. 6 ir 7 pav.). Analizuojant atsakymus į anketas paaiškėjo, kad respondentai, matyt, gerokai abejoja, ar jie taria minkštąją, ar kietąją afrikatą dž prieš e tipo vokalizmą (pvz., džemas, Džekas), nes labiau išsilavinę viduriniosios kartos atstovai kažkodėl nurodė vartojantys minkštąsias afrikatas tik 67% atvejų, o tos pačios kartos mažiau išsilavinę asmenys — 90–100% (žr. 7 pav.). Čia labiausiai galima įtarti esant depalatalizacijos laipsnio svyravimą. Tą faktą, kad žodžiu Džinsai, Džimis tariamą atsisakė nurodyti beveik visi vyresniosios ir dalis viduriniosios vilniečių kartos atstovų, bet nesuabejojo nė vienas jaunesnio amžiaus vilnietis, kuriems šie žodžiai tikrai yra įprasti, rodo, kaip sąžiningai vilniečiai pildė anketas (žr. 7 pav.). Priebalsių depalatalizacijos reiškiniai pozicijoje prieš priešakinės eilės balsius nelietuviškuose žodžiuose nėra visai atgyvenęs faktas. Tai rodytų ir magnetofono juostelėse fiksuoti aktorių (tarp kurių nebuvo senosios kartos atstovų) kalbos faktai: nors ir nelabai ryškiai, bet vis dėlto depalatalizuotai buvo ištarti priebalsiai žodžiuose Džekas, Džimis, centras, tempas. Taigi galima teigti, kad vilniečiams būdingos dvi sociolingvistinės nelietuviškų žodžių tarimo normos. Rusiški tikriniai žodžiai 80–95% atvejų tariami su kietaisiais priebalsiais ir po jų einančiais pakitusiais balsiais [ь] ir [э], bet subjektyvaus kalbos vertinimo rezultatai rodo, kad ryškėja, nors ir nelabai smarkiai, polinkis tarti čia minkštuosius priebalsius. Kitokios kilmės kalbamo tipo nelietuviškus žodžius aiškiai linkstama tarti taip, kaip reikalauja bendrinės kalbos normos. Tas faktas, kad vyresnieji vilniečiai taria gerokai skirtingai nuo savo jaunesniųjų kaimynų, rodo ne tik galimą svetimų kalbų įtaką, bet ir tvirtesnių kodifikuotų normų nebuvimą. Manytume, kad šių formų analizė dar kartą pirštu prikišamai parodo, koks nereikalingas, svetimas ir netgi žalingas lietuvių kalbai yra vadinamojo tarptautinio e kodifikavimas. Periferinių kalbos reiškinių (nelietuviškų žodžių tarimas) norminimas yra tų normų efektyvus teikimas visuomenei. Tai labai perspektyvus ir sparčiai įgyvendinamas dalykas, nes jis visos kalbos sistemos neliečia. Priebalsių asimiliacijos reiškiniai. Skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių asimiliacija (t. y. balso stygų veiklos derinimas) ir pučiamųjų (dantinių bei alveolinių) asimiliacija (t. y. artikuliacijos vietos derinimas) — itin griežtas lietuvių kalbos tarmių dėsningumas (Zinkevičius, 1966, p. 170–171), kurio laikomasi ir bendrinėje lietuvių kalboje. Čia pat minėtina ir jau aptarta regresyvinės palatalizacijos taisyklė. Skardumo–duslumo asimiliacijos reiškinius tyrinėti vien tik remiantis klausa nepatikima, bet vis dėlto vilniečių kalboje pastebėtas polinkis (tiesa, retai) nederinti skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių žodžio viduje, pvz.: [n’ėšdavō] ‘nėšdavo’, [l’ūpdamas] ‘lūpdamas’, [s’ėkdamas] ‘sėkdamas’ ir kt. Galbūt todėl, kad nebūna laukto priebalsių suskardėjimo, lyg ir girdisi progresyvinis antrojo priebalsio suduslėjimas. Minėti pavyzdžiai rodo, kad vilniečių kalboje galimi priebalsių nederinimo reiškiniai ne tik žodžių, bet ir morfemų sandūroje. 140 Priebalsių asimiliacija morfemų sandūroje. Priebalsių nederinimo atvejų vilniečių kalboje pasitaiko įvairiose žodžio vietose, bet dažniausi jie sudurtiniuose žodžiuose ir sandūroje tarp priešdėlių iš-, už- ir žodžio šaknies, pvz.: [l’iepž’iež’aei] ‘liepžiedžiai’, [v’īl.kdal’g’is] ‘vilkdal­gis’, [lū’pdaž’aei] ‘lūpdažiai’; [išbūd’ino·] ‘išbūdino’, [išgr’ež’e·] ‘išgręžė’, [iššūko·] ‘iššūko’, [išš’ūr.pt’i] arba [iš’s’ūr.’pt’i] ‘išsiurbti’; žodžiuose su priešdėliu už- dažniausiai nederinama artikuliacijos vieta ir nevyksta regresyvinė palatalizacija, bet balso stygų dalyvavimas paprastai derinamas, pvz.: [uššā:k’imu.] ‘užsakymų’, [uššukt’i] ‘užsukti’, [uš’s’ū’tas] arba [uš’s’ū·tas] ‘užsiūtas’ ir kt. Nors apskritai lietuvių kalbotyroje labiau yra priimtas teiginys, kad geminatų visose tarmėse vengiama (Zinkevičius, 1966, p. 170), kad jų neturi būti ir bendrinėje kalboje (Pakerys, 1986, p. 121, Mikalajauskaitė, 1962), bet eksperimentiniai tarmių medžiagos tyrimai rodo, kad degeminacija nėra visuotinis dėsningumas, kad ji nėra absoliučiai būtina ir bendrinėje kalboje (plg. Strimaitienė, Girdenis, 1978; Kruopienė, 1986). Vilniečiai gana dažnai, bet ne visada taria dvigubus priebalsius dviem atvejais: 1) sudurtiniuose žodžiuose, pvz.: [pūs’es’er’e·] arba [pūs’s’es’er’e·] ‘pušseserė’, [pūssuŋk’is] ‘pūssunkis’, [švā.rrašt’is] ‘švārraštis’; 2) tarp priešdėlių iš-, už- ir žodžio šaknies sandūroje, pvz.: [iššlav’e·] ‘iššlavė’, [užž’er’ū] arba [užž’er’ū] ‘užžeriu’ ir kt. Vilniaus moksleivių kalbos tyrimuose rasta 49% priebalsių nederinimo atvejų (Pakerys, 1971, p. 8). Vilniečių geminatos skiriasi nuo, pavyzdžiui, rusų kalbos dvigubų priebalsių. Ten iš esmės tariamas vienas ilgas priebalsis, o vilniečiai linkę fiksuoti morfemų sandūrą, todėl gana dažnai ištaria du priebalsius. Realių ir subjektyvių kalbos faktų lyginimas parodė, kad iš tikrųjų vilniečiai daug dažniau asimiliuoja priebalsių grupes heteromorfeminiuose junginiuose (60—82% atvejų, aktoriai ir diktoriai — 97%, žr. 8 pav.), negu tai jiems atrodo (0—28% atvejų, net aktoriai su diktoriais — tik 44—67%, žr. 9 pav.). Tikriausiai šis klausimas yra per sunkus, kad jį galima būtų taip tiesmukai tirti anketiniu būdu: per daug veikia raštas. Ir vis dėlto tai, kad realiai šiek tiek rečiau asimiliuoja priebalsius būtent labiau išsilavinę informantai, ypač skaitydami tekstą (B₂ stilius), rodytų, kad parašymas turi įtakos. Kaip rodo anketų duomenys, formuojasi norma neasimiliuoti kalbamų priebalsių grupių priešdėlėtuose žodžiuose, o tai, kad ji gaji ir aktorių bei diktorių vertybinėje kalbos orientacijoje, rodo, kad ateityje neasimiliavimo tendencija gali virsti įsisąmoninta sociolingvistine norma. (Dabar tai neįsisąmoninta sociolingvistinė norma — norėtų tarti neasimiliuotus garsus, bet taip nėra: daugiau kaip 60% atvejų jie asimiliuojami). Priebalsių asimiliacija žodžių sandūroje. Bendrinės kalbos normos reikalauja žodžio gale tarti tik dusliuosius priebalsius. Tarmėse ne emf režėje dažniausiai vyksta įprasti asimiliacijos procesai (Zinkevičius, 1966, p. 170), bet dėl galūnių numetimo galimi ir kitokie atvejai. 1939 m. tarties anketoje šis klausimas buvo keltas. Vilniečių kalboje žodžių sandūroje priebalsiai neasimiliuojami dažniau negu morfemų sandūroje, bet statistinės transkribuoto teksto analizės teko atsisakyti, nes čia itin reikšmingi ir aktualiosios skaidos reiškiniai, o jų tirti nebuvo užsibrėžta. 141 Vilniečiai gali vartoti ir [aš s’v’ieš’č’au] ‘aš šviesčiau’, ir [a(s’) s’v’ieš’č’au], ir [báltas ž’ėž’ėl’is] ‘baltas šešėlis’, ir [bálta(s’) ž’ėž’ėl’is]. Įvykus asimiliacijai, galima pirmojo žodžio galo priebalsio elizija. 8 pav. Asimiliuotų priebalsių grupių vartojimas heteroforminiuose junginiuose (rišlios kalbos įrašų duomenys) 9 pav. Asimiliuotų priebalsių grupių vartojimas žodžiuose išskaityti (1), užsukti (2), išsemti (3) (subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenys) Elizija. Priebalsių išnykimas nėra dažnas reiškinys nei lietuvių kalboje apskritai, nei vilniečių šnekoje. Vilniečių kalboje vis dažniau, ypač greitoje, galima išgirsti intervokalinio v elizijos faktų, pvz.: [bū’ọ’m’e] ‘būvome’, [tā’ọ:] ‘tavo’. Kartais netariamas priebalsis j: 1) absoliučioje žodžio pradžioje, pvz.: [is] ‘jis’, [iėva] ‘ievą’, [ieškọ’jæu] ‘ieškojau’; 2) tarp priešdėlio ir šaknies, pvz.: [suėškọ:] ‘suieško’; 3) tarp p, b ir nepriešakinės eilės balsių, pvz.: [rukp’ūt’is] ‘rugpjūtis’, [s’p’æut’i] ‘spjauti’, [b’æurūs] ‘bjaurūs’; 4) tarptautiniuose žodžiuose, pvz.: [p’io:n’ier’ūs] arba [p’ọn’ier’ūs] ‘pionierius’, [soc’el’izmas] ‘socializmas’, [b’io’lọg’ijae] arba [b’ọlọg’ijae] ‘biologija’ (plg. Mikalauskaitė, 1975, p. 46 ir Pakerys, 1986, p. 141 – nuomonės šiek tiek skiriasi). Priebalsis j žodžio pradžioje, ypač įvardžiuose jis, ji, paprastai netariamas pietų aukštaičių tarmėje (Zinkevičius, 1966, p. 178), toje pačioje tarmėje pastebėta ir j elizijos po p, b atvejų (ten pat, p. 187), ypač jaunosios kartos kalboje. A. Pakerio duomenimis, Vilniaus moksleiviai j netaria po p, b 11–22% atvejų (1971, p. 11). Be abejonės, didelę įtaką turėjo iki 1977 m. galiojusi kodifikuota šaknų spjau-, pjau-, bjau- rašybos norma be j. Priebalsio j vartojimas žodžio pradžioje prieš priešakinės eilės balsius – keblus klausimas. Rišlios kalbos įrašai parodė, kad visų pirma gana sunku fiksuoti šios rūšies faktus, kadangi jie labai priklauso nuo fonetinės aplinkos, todėl tos pozicijos, kur j- atsiranda dėl pirmesnio žodžio galo neskiemininio -i įtakos, apskritai nebuvo tiriamos. Be to, pastebėta, kad j- elizija gana retas reiškinys (j- tariamas 77–88% atvejų, žr. 10 pav.), nors ir pastebimas gana greitai. Pastebėta, kad tai idiolekto ypatybė, todėl buvo patikrinta, ar galima tėvų tarmės faktoriaus įtaka. Paaiškėjo, kad tai lemiamas veiksnys: pietų aukštaičių vaikai daug dažniau už kitus informantus netarė j-. Į subjektyvaus kalbos vertinimo anketą buvo įtraukti trys pavyzdžiai: ieškoti, ieva, iešmas. Gautas gana glaudus kreivių pluoštas (žr. 11 pav.): gerokai skiriasi vy- 142 resniosios ir jaunesniosios kartos respondentų atsakymai, tiksliau pasakius, tik vyresniosios kartos mažiau išsilavinusių respondentų atsakymuose nurodyta, kad jie j- vartojantys tik 20% galimų atvejų, o jauniausioji karta – 70–100%. Matyt, A₁C₁ grupės respondentams ypač didelį poveikį turėjo raštas, nes reali vartosena skiriasi daug mažiau (A₁C₁ – 77–82%, A₁C₂ – 82–85%, o A₃C₁ ir A₃C₂ – 84–86%, žr. 10 pav.)ᵃ. Įdomu, kad anketose šiek tiek išsiskyrė j- tarimo žodyje ieškoti vertinimas: tiek viduriniosios kartos atstovai, tiek aktoriai bei diktoriai nurodė rečiau ištariantys j- būtent šiame žodyje (žr. 11 pav.). Keista, bet ir rišlaus teksto įrašuose būtent šios šaknies žodyje dažniausiai pasitaikydavo j- elizija, bet tai dar neįrodo, kad respondentai tikrai taip subtiliai jaučia savo kalbą. Beje, žodžiai ieškoti ir ieva buvo įkomponuoti į tekstelį, kurį skaitė visi informantai (kontekstinis B₂ stilius). Taigi j- elizija vilniečių kalboje nėra dažna. Stipresnėje pozicijoje (kirčiuotame skiemenyje) j- ištariamas dažniau negu silpnoje (nekirčiuotame skiemenyje). 10 pav. Priebalsio j vartojimas (j- ir -j-) (rišlios kalbos įrašų duomenys) 11 pav. Priebalsio j vartojimas (j- ir -j-) žodžiuose ieškoti (1), iešmas (2), ieva (3), spjūvis (4), rugpjūtis (5), bjaurus (6) (subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenys) Sociolingvistinė j- tarimo norma yra neįsisąmoninta, vilniečiai niekaip nereaguoja, kai j- netariamas – jo nepastebi. Priebalsio j tarimas žodžiuose, kurių šaknys yra bjaur-, pjau-, spjau-, būdingas vilniečių kalbai, nors rišlios kalbos įrašų duomenys vis dėlto rodo, kad ypač jauniaajai vilniečių kartai nesvetima ir -j- elizija kalbamoje pozicijoje: fiksuota nuo 0 iki 12% elizijos atvejų (žr. 10 pav.). Paprastai tai idiolekto ypatybė, bet tokių individų nedaug, vyresniosios kartos kalbą šiuo atžvilgiu galėjo būti paveikusi ir jų aktyviai vartota lenkų kalba, o jaunimą, be abejonės, veikė raštas. Antrąją priežastį patvirtina ir tas faktas, kad mažiau išsilavinę respondentai dažniau nurodydavo vartojantys variantus be -j-: tai neabejotina rašto įtaka. Ypač išsiskiria mažiau išsilavinusių vyresnio amžiaus vilniečių atsakymai į anketos klausimus (žr. 11 pav.), apskritai pasižymintys abejingumu dėl savo kalbos taisyklingumo. Vadinasi, nurodę vartojantys 60% šio tipo žodžių be -j-, jie orientuojasi į senąją rašybos normą. II. Akcentuacija Vilniečių kalbos akcentuacijai būdingi šie bruožai: 1) maždaug penktadalis žodžių kirčiuojama ne pagal bendrinės lietuvių kalbos normas, 2) yra polinkis niveliuoti priegaides, 3) ryškėja koloninio morfeminio kirčiavimo tendencija. 143 Kirčio vieta. Rišlios vilniečių kalbos įrašų analizė parodė, kad nenormiškai bendrinės lietuvių kalbos atžvilgiu buvo kirčiuojama tik 11–18% galimų atvejų (žr. 12 pav.). Taigi kirtis ne taip dažnai nukeliamas ar atkeliamas, svarbu kas kita: kartais kirčio atrakacija vykdoma ne pagal bendruosius lietuvių kalbos (tiek tarmių, tiek ir bendrinės) reikalavimus, nusižengiama Sosiūro-Fortunatovo dėsnio reikalavimams. Tai jau pagrindinių lietuvių kalbos dėsnių pažeidimas, kurio priežastis labiausiai ir rūpėjo pasiaiškinti. Ir dar viena ypatybė: nelietuviška leksika daug dažniau už lietuvišką kirčiuojama nesilaikant bendrinės kalbos normų. Vilniečių kalboje pastebimas polinkis į koloninį morfeminį kirčiavimą, kurio priežastis gali būti tiek analogijos faktorius, tiek ir priegaidžių nivelacija (plg. Grinaveckis, 1977; Eidukaitienė, 1977; Robinson, 1984; Young, 1984 ir kt.), pvz.: ryšiai (bk. ryšiai, 4), įdomūs (bk. įdomūs, 4), spjūviu (bk. spjūviu, 2), kieme (bk. kieme, 4), sėšlius (bk. sėšlius, 4), pilką (bk. pilką, 3), liečiu (bk. liečiu), ruoši (bk. ruoši), įnirštu (bk. įnirštu), bitė (bk. bitė, 2), muses (bk. muses, 2), berželius (bk. berželius, 2) ir kt. Polinkis į koloninį morfeminį kirčiavimą ypač ryškus nelietuviškos kilmės žodžiuose, pvz.: troleibusas (bk. troleibusas, 2), gitara (bk. gitara, 2), Džimiu (bk. Džimiu, 2), architektus (bk. architektus, 2), viaduke (bk. viaduke, 2) ir kt. Ir dar viena jau specifinis vilniečių kalbos bruožas – hiperkorekcija, pasireiškianti tais atvejais, kai į trumpą galūnę kirtis pagal Sosiūro-Fortunatovo dėsnį nukeliamas ne tik nuo trumpo ar cirkumfleksinio skiemens, bet ir nuo akūtinio, pvz.: vienu (bk. vienu), kaulė (bk. kaulė), galvas (bk. galvas), plotu (bk. plotu), lūžtu (bk. 12 pav. Kirčiavimas nenukrypstant nuo bendrinės lietuvių kalbos reikalavimų (rišlios kalbos įrašų duomenys) 13 pav. Žodžių pridengia (1), nubreiže (2), išsprendė (3) kirčiavimas be atrakacijos (subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenys) lūžtu), plyšti (bk. plyšti) ir kt. Hiperkorekcijos pagrindas yra priegaidžių supanašėjimas, o hiperkorekcijos mechanizmas šiuo atveju yra pagrįstas siekimu vartoti kuo daugiau prestižinių formų. Vilniečių pasąmonėje dažnai susiklosto toks vaizdas: jie žino, kad yra linkę atitraukti kirtį iš galūnių tais atvejais, kai bendrinė kalba to nedaro, todėl imamos kirčiuoti visos potencialios gauti kirtį galūnės. 144 Subjektyvaus kalbos vertinimo anketoje buvo pateikti klausimai apie 33 žodžių kirčiavimą. Atsakymų analizė parodė, kad daugiausia nukrypstantys nuo bendrinės kalbos normų kirčiuodami tas priešdėletas veiksmažodžių formas, kurių kirčiavimo modeliai bendrinėje kalboje gana sudėtingi, daug įvairavimų tarmėse (plg.: Laigonaitė, 1978, p. 80–82). Kaip atsispindi ir 13 pav., žodžių pridengia, nubrėžė ir išsprendė kirčiavimas labai įvairuoja, svyruoja nenorminės lytys (net aktoriai bei diktoriai nurodė tik 50–80% norminių lyčių). Apskritai jaučiamas polinkis tokiais atvejais kirčiuoti priešdėlį, nors žodžio išsprendė kreivė to nepatvirtina. Vis dėlto, matyt, iš cirkumfleksinės šaknies dažniau negu iš akutūnės linkstama atitraukti kirtį į priešdėlį. Rišlios vilniečių kalbos įrašuose pasitaikė įvairių panašaus kirčiavimo atvejų, pvz.: neišbrenda (bk. neišbrenda), pavelka (bk. pavelka), užlenkia (bk. užlenkia) ir kt. Galėjo turėti įtakos tiek tarmiškas kirčiavimas, tiek ir kitos priežastys (kirčio kolonizacija paradigmoje, analogijos veiksnys ir kt.). Antroji tirtų žodžių grupė – tai nelietuviškos kilmės žodžiai. Jų kirčiavimas nepaprastai įvairavo (žr. 14 pav.). Beje, tai pastebėta ir vilniečių moksleivių kalboje (Grabauskas, 1970, p. 19–20). Šiek tiek skyrėsi šios žodžių grupės kirčiavimas giminės atžvilgiu: nelietuviški moteriškosios giminės žodžiai (Violetà, anginà, gitarà) dažniau už vyriškosios giminės žodžius (troleibūsas, pedagògas, architektas) kirčiuoti nenormiškai. Vardą Violetà net aktoriai bei diktoriai nurodė kirčiuojantys galūnėje tik 52% atvejų. Vyriškosios giminės daiktavardžių kirčiavimas šiek tiek sąlygotas ir stratifikacinio varijavimo požiūriu: labiau išsilavinę vilniečiai linkę dažniau vartoti normines šių žodžių lytis. Žodžiai gitarà ir troleibūsus yra patekę į rišlų tekstą, kurį perskaitė kiekvienas informantas. Suskaičiuota, kad gitarà galūnėje buvo kirčiuojama 17% atvejų, o troleibūsas neatitraukiant kirčio – 18%. Vadinasi, subjektyvūs savo pačių kalbos vertinimai, atsispindėję atsakymuose į anketas, eliminavus vienos grupės atsakymus, iš esmės parodė realią padėtį. Tokia šiuo metu yra įsisąmoninta sociolingvistinė šios žodžių grupės kirčiavimo norma. Trečioji anketose tirtų žodžių grupė – tai skaitvardžiai septyni, aštuoni, devyni. Kaip matyti iš 15 pav., kreivių pluoštas labai glaudus, vadinasi, yra susiformavęs šių žodžių kirčiavimo modelis. Tačiau tai, kad „svyruojama“ ties 50% padala, rodo visišką vilniečių neapsisprendimą šiuo klausimu. Rišliuose tekstuose fiksuota mažiau galūninio kirčiavimo atvejų, negu nurodyta anketose. Taigi sociolingvistinė kirčiavimo norma nesusiformavusi, prestižinė forma neaiški, todėl, matyt, linkstama kirčiuoti pagal patį bendriausią modelį: atitraukti kirtį iš trumpos galūnės į ilgą priešpaskutinį skiemenį. Ketvirtoji anketose tirtų žodžių grupė – tai daugiskaitinės ir vienaskaitinės vietininkų lytys: namuose, akmenyse, naujose, pirtyje, darbė, Kaunè. Visų pirma išsiskyrė dviskiemenių formų kirčiavimas: čia beveik ištisai laikomasi bendrinės kalbos normų (žr. 16 pav.). Daugiskaitines formas vidutiniškai vos šiek tiek daugiau nei 50% atvejų linkstama kirčiuoti galūnėje, bet ypač skiriasi vyresniosios ir vidurinio- 10. 1880 145 sios kartos nuorodos: pirmieji visai nelinkę kirčiuoti šių žodžių gale, o antrieji pasirinkę galūninę šių žodžių kirčiavimo normą. Įdomu, kad rišlios kalbos tekstuose iš tiesų negalūninio šio tipo formų kirčiavimo atvejų daugiausia ir fiksuota vyriausios bei jauniausios vilniečių kartos kalboje. Apskritai toks kirčiavimas realizuojamas maždaug trečdalyje galimų atvejų. Vadinasi, aiškesnė sociolingvistinė norma yra susiklosčiusi tik kirčiuojant dviskiem enes lytis — linkstama kirčiuoti žodžio galą. To negalima pasakyti apie daugiaskiem enes vietininko lytis. 14 pav. Nelietuviškų žodžių Violeta (1), angina (2), gitara (3), troleibusas (4), pedagogas (5), architektas (6) kirčiavimas be atrakcijos (subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenys) 15 pav. Skaitvardžių septyni (1), aštuonių (2), devyni (3) kirčiavimas be atrakcijos (subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenys) Penktoji anketose tirtų žodžių grupė — vienaskaitos įnagininko lytis: su padorių, su peilių, su gėlė, su ranka (žr. 17 pav.). Ir vėl galima būtų sugrupuoti moteriškosios giminės lytis, dažniau kirčiuojamas galūnėje, ir vyriškosios, rečiau gaunančias kirtį galūnėje. Tai, kad formuojasi tam tikra sociolingvistinė norma, indik uoja labiau išsilavinusių jauniausios vilniečių kartos atstovų atsakymai: jie mažai tera linkę išlaikyti norminį galūninį kirčiavimą (tiesa, išskyrus žodyje ranka). Polinkio kirčiuoti negalūnėje gajumą rodo aktorių bei diktorių atsakymai: net jie netvirtina, kad visada šiuos žodžius kirčiuoja galūnėje. Formos su padorių kirčiavimas gali būti susijęs su monoftongų priegaidžių nivel iacijos reiškiniu, panašiai galima būtų aiškinti ir formos su gėlė kirčiavimą. Formos su peilių kirčiavimas aiškintinas koloninio morfemų kirčio įsigalėjimo tendencija. Formos su ranka kirčiavimas gali paaiškėti, pažvelgus į 20 pav., kur gana panaši hiperkorektiškai kirčiuojamos formos su pirmą (bk. su pirma, 3) kreivė: galima daryti prielaidą, kad dviskiemenės moteriškosios giminės formos su galūne -a turi apibendrintą ypatybę — visos imamos kirčiuoti galūnėje. Šeštoji anketose tirtų žodžių grupė — dviskiemenės daugiskaitos galininko formos: butūs, pirštūs, penkiàs, žiniàs. Galima buvo laukti, kad formų butūs ir žiniàs kreivės beveik susiglaus, nes tai panašūs fonologiniai žodžiai: abiejų pirmasis skiemuo trumpas. Bet taip neįvyko (žr. 18 pav.): šios dvi kreivės labiausiai viena nuo kitos nutolusios, nors ir gana simetriškos. Galbūt čia turėjo reikšmės žodžių vartojimo situacijos: žiniàs paprastai girdi taisyklingai kirčiuojant per radiją ir TV, o butūs 146 dažniau taria neoficialiose situacijose; tai labai dažnas vilniečių kalboje žodis, todėl jo vartosena buvo itin palanki koloninio morfeminio kirčio įsigalėjimui. Apskritai anketose nurodyta vartojant vidutiniškai 3/4 galūninio kirčiavimo formų. Įdomu, kad rišliame skaitymui parengtame tekste buvęs žodis butus 72% atvejų buvo kirčiuotas galūnėje. 16 pav. Vietininko formų namuose (1), akmenyse (2), naguose (3), pirtyje (4), darbe (5), Kaune (6) kirčiavimas be atrakcijos (subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenys) 17 pav. Vns. įnagininko formų su padoria (1), su peiliu (2), su gėle (3), su ranka (4) kirčiavimas be atrakcijos (subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenys) 18 pav. Dgs. galininko formų butus (1), pirštus (2), penkias (3), žinias (4) kirčiavimas be atrakcijos (subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenys) 19 pav. Žodžių ateinu (1), supranti (2), nerandu (3) kirčiavimas be atrakcijos (subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenys) Septintoji žodžių grupė sujungta laikantis gana neįprasto principo: rišlioje kalboje žodžiai yra, ateinu ir supranti ypač dažnai kirčiuojami ne galūnėje. Nors gautasis kreivių pluoštas palyginti gana glaudus (žr. 19 pav.), bet realios vartosenos šis grafikas neatspindi. Tai tik įrodymas, kad tokius nuo intonacijos ir ritmo priklausančius žodžius anketų būdu tirti beveik neįmanoma. Beje, į skaitytą tekstą buvo įkomponuoti ir žodžiai yra, supranti. Interviu rezultatai iš esmės sutapo su nuorodomis anketose, bet tai gali būti ir atsitiktinumas. Aštuntoji tirta žodžių grupė — galimi hiperkorekcijos atvejai. Nekreipiant daugiau dėmesio į jau aptartą formos su pirma kirčiavimą, galima konstatuoti, kad kitų formų kreivės išsidėsčiusios viršutiniame grafiko trečdalyje, taigi linkstama vartoti 10* 147 daugiau norminių kirčiavimo lyčių. Reikėtų pažymėti, kad vilniečiai kalbėdami yra linkę hiperkorektiškai kirčiuoti ne pirmosios, o trečiosios kirčiuotės formas, pvz.: su stora, su rytų, su brangiu ir kt. 20 pav. Žodžių su pirma (1), pilkus (2), nendres (3), su broliu (4) kirčiavimas bei hiperkorekcijos (subjektyvaus kalbos vertinimo anketų duomenys) Ryškiausias vilniečių akcentuacijos bruožas — svyravimai ir abejojimas. Tai rodo esant didelių pakitimų, kitaip sakant, pakitimai kaip tik dabar ir randasi. Л. ГРУМАДЕНЕ СОЦИОЛИНГВИСТИЧЕСКОЕ ИССЛЕДОВАНИЕ ЛИТОВСКОЙ РЕЧИ ВИЛЬНЮСЦЕВ: КОНСОНАНТИЗМ И АКЦЕНТУАЦИЯ Резюме В социолингвистическом аспекте осуществленное конкретное исследование литовской разговорной речи коренных вильнюсцев показало, что в системе консонантизма наблюдаются некоторые сдвиги в проявлении палатализации согласных; установлено, что ассимиляция согласных определяется в основном действием факторов не фонетического, а морфологического порядка; наблюдаются случаи элизии j, появлению которых способствовало правописание, а также влияние диалектной речи. Для акцентуации вильнюсцев характерно, во-первых, несоответствие характеру акцентуации литовского литературного языка (в среднем для одной пятой всех слов) относительно места ударения; во-вторых, проявление тенденции нивеляции слоговых интонаций (акута и циркумфлекса), что влечет за собой нарушение закона Соссюра-Фортунатова; и в-третьих, тенденции колонной морфемной акцентуации. L. GRUMADIENĖ THE SOCIOLINGUISTIC STUDY OF LITHUANIAN SPOKEN IN VILNIUS: CONSONANTISM AND ACCENTUATION Summary The sociolinguistic variances and sociolinguistic norms of Lithuanian spoken in Vilnius are analysed. The nature of speech variation has been considered in order to evaluate the role of social factors. The study was made especially of the consonantism and accentuation. A thorough 148 study of the tape-recorded speech over 70 informants was made and compared with subjective evaluation of their own speech. 20 graphs are introduced to simplify the discussion. On the basis of this data the main characteristics of consonantism are found and it is concluded that the character of palatalization differs from that found in Standard Lithuanian or in dialects; the relation between the morphological (not phonetical) factors has been established in the sphere of assimilation; the facts of elision of j are also briefly discussed. The main characteristics of accentuation are: (1) the tendency of stress attraction is recognized (about 20 % in tape-recorded data); (2) the levelling of stress intonation is obtained, which increases the infringement of the Saussure-Fortunatov’s law; (3) the tendency towards columnal morpheme accentuation is observed. LITERATŪRA Edukaitienė E. V. Kupiškėnų monoftongų priegaidės (audicinis tyrinėjimas) // Kalbotyra. 1977. T. 28, sąs. 1. P. 18–23. Girdenis A., Piročkinas A. Jonas Jablonskis – dialektologas // Kalbotyra. 1977. T. 28, sąs. 1. P. 29–39. Grabauskas V. Dėl rašytinės ir šnekamosios lietuvių kalbos kultūros Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje mokykloje // Mūsų kalba. 1970. Nr. 20. P. 16–21. Grinaveckis V. Dėl lietuvių kalbos tarmių kirčio atitraukimo kilmės // LTSR MA darbai. Ser. A. 1977. T. 2 (59). P. 129–135. Young S. The Accentuation of Colloquial Lithuanian. Unpublished dissert. University of Chicago, 1984. Kasiulis P. Dėl priebalsio l ir samplaikų ng bei nk tarimo // Kalbos kultūra. 1963. Nr. 4. P. 59. Katiliūtė I. Dar dėl kai kurių priebalsių tarties // Kalbos kultūra. 1965. Nr. 9. P. 66. Kruopienė I. Priebalsių palatalizacija ir išorės sandis šiaurės panevėžiškių tarmėje // Jaunųjų filologų darbai. 1986. T. 2. P. 139–142. Laigonaitė A. Lietuvių akcentologija. V., 1978. Mikalauskaitė E. Ar yra lietuvių kalboje dvigubų priebalsių? // Kalbos kultūra. 1962. Nr. 2. P. 58–59. Mikalauskaitė E. Lietuvių kalbos fonetikos darbai. V., 1975. Pakerys A. Kaip Vilniaus mokiniai taria priebalsius // Mūsų kalba. 1971. Nr. 6(28). P. 6–13. Pakerys A. Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. V., 1986. Pakerys A., Pupkis A. Lietuvių kalbos bendrinė tartis: Plokštelių tekstai. V., 1976. Pupkis A. Kalbos kultūros pagrindai. V., 1981. Robinson D. F. Is Standard Lithuanian Losing Its Tone? // Folia Slavica. 1984. Vol. 7. N 1/2. P. 283–289. Tarties anketa: Nenusistoję bendrinės tarties klausimai / LKD Tarties ir kirčiavimo komisija // Gimtoji kalba, 1939. Sąs. 4. P. 64. Urbanavičiūtė Z. Priebalsių t, d, n ir b, p, m, v kietinimas lietuvių kalbos tarmėse // Kalbotyra. 1978. T. 29(1). P. 69–78. Vaitkevičiūtė V. Dėl priebalsių tarimo prieš tarptautinių žodžių balsį e // Kalbos kultūra. 1964. Nr. 7. P. 71. Vilniaus krašto ...: Vieno Vilniaus korespondento pastabos: Vilniaus krašto lietuvių kalbos mokytojų dėmesiui // Gimtoji kalba. 1940. Sąs. 1. P. 5–6. Vitkauskas V. Lietuvių kalbos tarties žodynas. V., 1985. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija: Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija (su 75 žemėl.). V., 1966. Калиньш Л. Э., Масленникова Л. И. Сопоставительная модель фонологической системы славянских диалектов. М., 1981. 149