Uodegėnų šnektos fonetika, morfologija ir leksika dvikalbystės sąlygomis

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXVII (1988) LIETUVIŲ KALBA IR BILINGVIZMAS KAZIMIERAS GARŠVA, RITA JACKUTĖ, EUGENIJA VENSKAUSKAITĖ UODEGĖNŲ ŠNEKTOS FONETIKA, MORFOLOGIJA IR LEKSIKA DVIKALBYSTĖS SĄLYGOMIS Uodegėnai (ofic. Viuodigėni) – kaimas Latvijos TSR, Krāslavos raj., Ūdrių apyl., 60 km į šiaurės rytus nuo LTSR sienos ir 40 km nuo Daugpilio, 7 km į šiaurę nuo Dauguvos. Šnektos kol kas nėra svarbiausiuose tarmių žemėlapiuose, ji aprašoma pirmą kartą. 1877 m. Uodegėnuose buvo 23 kiemai, 1900 m. – 43, 1925 m. – 33, 1986 m. – 20 (40 gyventojų). Lietuviškai (vilniškių tarme) tose apylinkėse kalbama nuo XII–XVIII a. Iki XIX a. vidurio Uodegėnai jungėsi su pagrindiniu lietuvių kalbos plotu. 1925 m. apylinkėje lietuviškai galėjo kalbėti 300 žmonių, 1986 m. – 5 (dar 4 gyveno kitur). Lietuviškai pamažu nustota kalbėti apie 1929–1935 m., kai kaimas išsiskirstė į vienkiemius. Dabar lietuviškai tarpusavyje kalbama retai. XX a. pirmojoje pusėje pietiniai Krāslavos apylinkės lietuvių kaimai (Augustiniškiai, Misiūnai ir kt.) subaltarusėjo, o šiauriniai (Uodegėnai ir kt.) – iš esmės baigė latvėti. 1984 m. Uodegėnuose sunyko paskutinė lietuviškai namie kalbėjusi šeima. To paties žmogaus vartojamos dvi, kartais ir trys kalbos: be vietinės latgalių šnektos, retkarčiais ir latvių, rusų bendrinės kalbos (išmoktos daugiausia mokykloje), kai kas iš vyresnio amžiaus gyventojų dar moka lietuviškai, baltarusškai, lenkiškai. Straipsnio tikslas – aprašyti tradicinę lietuvių šnektą aktyvios dvikalbystės ir daugiakalbystės aplinkoje, bandant atskirti svarbesnius latvių ir baltarusių kalbų elementus. Uodegėnai – įdomiausia Latvijos lietuvių šnekta, paskutinis vilniškių kaimas Latgaloje. Šnekta tirta nuo 1977 m., remiamasi 2200 m ilgio įrašais į magnetofono juostą. Svarbiausios šnektos pateikėjos – Genovefa Misiūnienė (1891–1984), jos duktė Helena (Gelia) Misiūnaitė (g. 1922 m.) ir Regina Savickienė (1889–1978). „Lietuvių kalbos žodynui“ iš Uodegėnų užrašyti žodžiai žymimi santrumpa Kr (Krāslavos artimoji apylinkė). Krāslava yra 10 km į rytus nuo Uodegėnų, ir terminą „Krāslavos apylinkės lietuviai“ dabar vartojame kaip istorinį, be Uodegėnų, apimantį ir kitus išnykusius tos apylinkės lietuvių kaimus. Mokslinėje literatūroje Krāslavos apylinkės lietuviai (7 didesni lietuviškai kalbėję kaimai) bene pirmą kartą minimi 1883 m. (Manteuffel, 1883, p. 619). 1892 m. tas pačias žinias sutrumpindamas pakartojo A. Bylenszteinas (Bielenstein, 1892, p. 13), o 1924 m. – K. Būga (Būga, 1961, p. 570). 1925 m. Mulkiose ir Uodegėnuose kalbėjus lietuviškai (te dzivo leisi) nurodė J. Endzelynas (Endzelīns, 1981, p. 279–280). 1925 m. lietuviškai kalbančių buvo 12 apylinkės vietovių, bet daugumą lietuviai sudarė tik Uodegėnuose, Misiūnuose ir Navikuose (plg. Garšva, 1984 a, p. 88). 73 Viena mįslingiausių Kraslavos apylinkės lietuvių problemų — lietuvių apsigyvenimo laikas. Tai gali siekti XII—XV a. — tada šie gyventojai būtų daugelio Lietuvos šiaurinių ir pietvakarinių apylinkių lietuvių bendraamžiai ir užimtų labai svarbią vietą mūsų kalbotyroje, istorijoje (plg. Garšva, 1984 a, p. 85—90). Kol kas seniausioje rašto žinutėje (Manteuffel, 1883, p. 619) nurodyta, kad XIX a. pradžioje minėti kaimai šnekėjo lietuviškai, įmaišydami latviškų ir baltarusiškų žodžių. Šie lietuviški kaimai ir jų kalbos skoliniai staigiai susiformuoti negalėjo. Nėra nė mažiausios abejonės, jog Kraslavos apylinkėje lietuviai gyvena bent nuo XVIII a. Pirmajame smulkesniame Latgalos žemių apraše (Brėžgo, 1943, p. 105, 108, 109 ir t. t.; dar plg. Zeps, 1984, p. 27, 323, 560 ir t. t.) 1784 m. minimi Augustišniai, Misiūnai, Uodegėnai ir kiti (Аузецманишки, Мисани, Аудегани), kuriems vardus galėjo duoti tik lietuviai. 1731 m. užrašytos Uodegėnų pievos Lūkštai (Lukszty), Andzuliški. Apie Uodegėnus lietuvių galėjo būti ir visą XVII a. Įžvalte buvo gyvenama bent XVII a. pradžioje (tada statyta bažnyčia) ir senesnis jo vardas Užvalda, į šaltinius patekęs 1643, 1649, 1690 m. (Zeps, 1984, p. 430), „tegali būti tiktai lietuviškas, t. y. Užvalda“ (Būga, 1961, p. 99—100). Dar 1906 m. tame valsčiuje buvo 18 lietuviškos kilmės vietovardžių; iki šiol išliko pavardė Šveizda ir t. t. Uodegėnų latvizmai gyvė „gyvenimas“, šūkstas „tašus“ galėjo būti perimti prieš 1478—1519 m., nes vėliau garsas i· išvirto į ei (plg. skolinį veiskupas < vyskupas). Lietuviškų tikrinių vardų paplitimas žymiai viršija lietuvių kalbos ribas. Paskutiniaisiais dviem amžiais J. Endzelyno gyvenamųjų vietų sąrašuose (1981, p. 277, 279—280) tokių vietovardžių mažiausiai po 7 buvo vien Įžvalto (Žmuidzinį ir t. t.) ir Kraslavos (Gintauti, Žuri, Misiūniškė prie Mulkių) valsčiuose. Kraslavos kapuose užrašytos pavardės Girdo, Гражуль, Ilgins, Lawžel, Pietkun, Surwilo, Szakels, Шакаль, Truśelis. Kraslavos, taip pat Ciskodo apylinkių lietuviai labiausiai padeda atskleisti Latgalos lietuvių etnogenezę ir jų tarmę. Nėra nė vienos šnektos, kuri su Uodegėnų kalba visiškai sutaptų. Šiaip Uodegėnų fonetika panašiausia į Ciskodo ir šiaurinę Adūtiškio šnektą, kuriose žadininkuojama ir kiekvieną balsį e iš dalies gali atitikti ie¹; pagal dzūkavimą Uodegėnų šnekta tarp jų yra tarpinė. Priebalsių š, ž, d, t, m ir t. t. kietinimu, taip pat žodžių galūnėmis (bagā·tu's ir pan.), leksika ir t. t. šnekta kiek panašesnė į Ciskodo šnektą, o nekirčiuotų e vertimu į a atsiskiria bene nuo visų gretimų lietuvių šnektų. Šnektos sintaksės ir kurios ne kurios kitos ypatybės jau trumpai aprašytos (Garšva, 1986, p. 219—231). Dabar bandome aptarti šios baigiančios nykti šnektos svarbiausius, lituanistui įdomiausius fonetikos, morfologijos ir leksikos bruožus. Nemaža jų dalis lieka rankraščiuose (Jackutė, 1985; Venskauskaitė, 1986; Tamulytaitė, 1987). Tekste į bendrinę kalbą išverčiami tik tie pavyzdžiai, dėl kurių galėtų kilti kokių nors neaiškumų. ¹ Prof. Z. Zinkevičius (1978, p. 77) teigia, kad Adūtiškio miestelio apylinkėse po visų priebalsių e atitinka ie, bet senasis a verčiamas uo. Pagal „Lietuvių kalbos atlasą“ (1982, žemėl. 27, dar plg. žemėl. 35, 80, 87) ir „Lietuvių kalbos tarmes“ (1970, p. 351—352) čia šiuos garsus atitinka e· ir ā·. 74 I. FONETIKA 1. Balsiai Šnektos balsių sistemą galima pavaizduoti taip (pusjuodžiu šriftu išskiriamos fonemos): Kiekybę laikant segmentinio lygmens diferenciniu požymiu, galima skirti tris ilgųjų ir trumpųjų fonemų poras: iː : i (plg. lĩs : lis), uː : u (pũs : pùs) ir aː : a (lá·bas „lóbas“ : lábas „làbas“). Žemutinio pakilimo balsiai aː, a nuo aukštutinio pakilimo balsių iː, i, uː, u skiriasi tuo, kad pirmųjų yra tik viena pora ir jie būna tik skirtingų žodžių šaknyse. Dar kitokio pobūdžio yra garsas ie, kurį, kaip ir uo, apskritai esame linkę laikyti dviejų balsių junginiu. Ilgieji ir trumpieji šio garso variantai (niẽka „niẽko“, baltèsnie „baltèsnė“, dziedas, isvies „išvies“, pierauga „pėraugo“, senieĩ „seniai“, vierk'a „verkia“) žodžių minimaliųjų porų nesudaro. Balsis e dažniau verčiamas ie uždaruose skiemenyse: seniesnis „senesnis“, seniesni, mažesnis, bet ir ã·bieles „obelýs“, rūkštielis „rūkštelės“. Dvibalsiai ie, kilę iš ie, e, e, tarpusavyje nesiskiria. Garsai bɪ, bɪ, bɪe, e yra iː, i, ie, a(e) variantai po kietųjų priebalsių, plg.: ž'ìd'a „žydi“, šù·tus „šitas“, ž'ì·edas „žiedas“, kalb'ėsi „kalbėti“, nivėrksiu „neverksiu“ (ir viergdama „verkdama“), Gėl'a „Gelià < Helena“, Juzėpka, Šaveras, Tėkl'a ir t. t. Garso e padėtis šnektos fonetinėje sistemoje yra išskirtinė — jis neturi ne vieno, o dviejų savarankiškų garsų (a ir ae) ir net keturių jų variantų (a, e, ɪe, ie) atitikmuo, pvz.: nigãl'u/nigẽl'u „negaliu“, šakà/šakė „šaka“, reikie/reikė ~ reikė „reikėjo“ (čia a ir e gali būti tariami ir kartu), pẽnsija „pensija“, šìetu „sėtų“ — sės, sės“, apẽdie „apėdė“ — apės „apės“. Veiksmažodžių būsimojo laiko galiniame skiemenyje po kietųjų priebalsių ir balsių tariamas kirčiuotas trumpas e: galės „galėsi“, galės „galės“, kalbės „kalbės“, milės „mylės“, narės „norės“, sės „sės“, suės „suės“; po priešakinės eilės balsių, minkštųjų priebalsių pasitaiko net trumpasis ė, plg. atvės „atvės“, pridės „pradės“. Šis trumpasis garsas svarbus prozodinei balsių interpretacijai: kaip tik tokio garso tetrūksta norint paaiškinti, iš kokių trumpųjų garsų susideda lietuvių kalbos ilgasis ė: (kurio šnektoje nėra, dėl to ir minėta interpretacija nelabai tinka). Sprendžiant pagal neutralią poziciją — absoliutinę žodžio pradžią ir garso kokybę po balsių (plg.: (su) bėda „suėda“, (su)ės „suės“ — pagrindiniais segmentais prisieina laikyti ɪe, e, o ie, e būtų tik pirmųjų poziciniai variantai. Šnektos garsų sistema sudėtinga ir savita. Neminin dvibalsių ie, ɪe, uo, ilgųjų balsių bei jų variantų yra keturi (iː, bɪ, uː, aː), o trumpųjų balsių — net aštuoni (i, bɪ, u, e, ɛ, ɔ, e, a), ir visi jie išsidėstę gana nesimetriškai. Nėra ilgųjų vidutinio pakilimo balsių ė, o ir žemutinio pakilimo balsio e, kuris „pereina“ į ie/ie ir trumpąjį a. Trumpasis e ne tik prieš kietuosius, bet ir prieš minkštuosius priebalsius dažnai (bet ne visada) platinamas į a (æ), dėl to teoriškai jį būtų galima laikyti a variantu, plg.: n'ã·ša „neša“, lung'ãlis „langelis“, trupin'ãlei „trupinėliai“, žman'ãl'us „žmonelės“. Trumpasis ɔ tėra negausiuose svetimžodžiuose: stògas „kupeta“, Ivanòvas ir pan. Skirtingai nuo ie, atitinkančio bendrinės kalbos ie, ė ir e, dvibalsis uo daugiausia atitinka bk uo. Šnektai nebūdingoje tartyje naujasis uo gali būti stimuliuojamas lat- 75 galių tarmės (Kruõslauka = Krìēslauka, stùostijg = stá·stija „pasakojo“ arba lietuvių bendrinės kalbos (muoki·túojis „mokytojas“, žmùona = bà·ba „žmona“, dar plg. brùolanas „brolėnas“, pámotė „pamotė“). Visi Uodegėnų šnektos balsiai a, e, vietoj kurių bendrinėje kalboje yra a·, a, e·, e, tiek kirčiuoti, tiek ir nekirčiuoti yra tik trumpi, pvz.: ădatu „adata“, ăki·s „akys“, ătăina „atėina“, ăvinas, ăvi·s, gàlas, kàtinas, pàdivie, pràšam, ràgis, sàka, išàjis, nìdarbis, nìgali, nuvarìe, pavàsaris, d’iàšaras „dešras“, k’âli, k’âpiem, kėvel’iem, mè-dzis, augana „augėna“, gi·v’ana ir t. t. Kaip matyti, kirčiuoti trumpieji a, e dažniau-siai būna pirmajame ir antrajame žodžio skiemenyje. Trečiajame žodžio skiemenyje šie balsiai dažniau būna priesagoje -elis, -ė (balsis e joje visada trumpas), plg.: lapelėi „lapeliai“, sùrnel’a, debesėlei „debesėliai“, garbinel’la, kaumeràlis ir pan. Trumpi arba pusilgiai balsiai a, e yra tvirtapradžių dvigarsių pirmajame kompo-nente, pvz.: dàrbas, kàrvie, gàlvas, kàlnas, vàlgie, k’âlmas, kà.rštas, šà.ltas, g’â.rt. Ilgasis a· tariamas vietoj bendrinės kalbos balsio o·: g’âltã·nas „geltonas“, nibi-já·k „nebijok“ ir t. t. Nekirčiuotas balsis e dažnai verčiamas i, pvz.: dàugi „daugė“, iškėpie „iškepė“, nùdigie „nudegė“, nùvidie, pardàvie ~ pàrdeve „pardavė“, sin’âu „seniau“, smagi-nai „smegenys“, ùndin’a „vandenio“, (v)uodiga „uodega“, (V)uodigienai „Uode-gėnai“, su biti·ti „bityte“. Greičiausiai dėl slavų kalbų įtakos nekirčiuotas priešdėlis ne- senesniųjų žmonių kalboje dažnai buvo tariamas nie-, jaunesniųjų — ni-: niedùok / nidùok „neduok“, niemàkam / nimàkam „nemokame(e)“, niesupruntu / nisùpruntu „nesuprantu“, niežinau / nižinau „nežinau“. Nekirčiuotas balsis e gali būti ir išlaikomas, bet kiek dažniau taip būna prieš užpakalinės eilės balsius (g’âltanas „gel-tonas“, išv’âlėji „išvelėji“, nigerai „negerai“, nùperka, m’argèitie „mergaitė“, su-melùoti, s’ùst’albėjami „sūstėlėjam“) ir rečiau — prieš priešakinės eilės ar suprie-šakėjusius balsius: di.d’alis „didelis“, nùp’arki, sù.dedi, visel’iuot „veseliuoti“. Vietoj bendrinės kalbos balsių i·, i šnektoje po kietųjų priebalsių būna y·, y: r’b·lta „ryto“, skrìbsu „skrisiau“. Panašiai tariamas ir atviros galūnės e ir bet koks ę: p’âlb „pelė“ (bet p’âlas „pelės“), di.d’albi „didelė“, puolb’s „puolės“. Minėtose pozicijose e ir ę pirmiau turėjo būti išversti į i (i·), o vėliau, sukietėjus l — į y (y·). Tuo tarpu dvigarsio en pirmasis komponentas susiaurėjo jau po l sukietėjimo atvi-ruose skiemenyse, plg.: lintà „lenta“, bet g’alužbinis „geležinis“. Prieš priebalsių sukietinimą vietoj ė jau buvo, matyt, ie, dėl to ie (< ie, ė) išvirto į b·e: šbėnu „šie-ną“, l bėkie „lėkė“, sàulb „saulė“ (veiksmažodžių trumpame galiniame skiemenyje vietoj ė tariama ir e, plg. prisėsk „prisėsk“). Skirtingai nuo atviros galūnės ir dvigarsio en, kitur vietoj e yra a (ei > ai): là-das, láides „leidžiasi“, varblai, racei „retai“, kràivas, sànes „senas“, maišàlis „maiše-lis“, šaimìna „šeimyna“, žàmie „žemė“. Užpakalinės eilės balsiai u·, u, a·, a po su-kietėjusių priebalsių nebebūna supriešakėję, plg.: žu·riet „žiūrėti“, bùsu „būsiu“, gra·v’ùs „griovius“, àpara „aparia“. Trumpasis balsis a išlaikomas vardžodžių vienaskaitos vardininko galū-nėje (piẽva, baltàja ~ baltoja „baltoji“, à.na „ana, ji“, vienà, visà, pinktà „penkta“), veiksmažodžių galūnėse (kalbà, miegàuna „miega“). Balsis a šnektoje daugiau ar mažiau redukuojamas. Kirčiuotas a gali būti ištariamas su didele garso e priemaiša 76 (išartė „išartà“, mamė „mamà“, salė „salà (kaimas)“), o nekirčiuotas — su garso bļ priemaiša: báltbis „baltas“, bùl'bùs ~ bùlbas „bulvės“, ā.nas ~ ānas „jis“, groũžmas, jáunas, maišiùkan, pil̃nas, išáuga, pavérda. Absoliutinėje žodžio galūnėje trumpąjį balsį a tam tikrose formose atitinka u (tiek kirčiuotas, tiek nekirčiuotas): vns. įn. su rùŋku „ranka“, dienu „dieną“, sálu „salą“, prieveiksmiškai tadù „tada“, kadù „kada“, niekadù „niekada“ ir kt. Po minkštųjų priebalsių vietoj balsio a gali būti i (ir į, i̇): kāji „koją“, kėli „kelia“, kùči „kūčią“, su dùkteri ~ dùkteria „dukterimi“, juókis „juokiasi“, kraũčis, riẽčis, svẽčis, viẽjis (bet v’ark’a ir t.t.). Tų pačių garsų nevienodi atitikmenys rodo šnektos evoliucijos kelis sluoksnius. Bendrinės kalbos a šaknyje ir galūnėje dėsningai atitinka u’, o ė–i’ (b’): nù-šù-la „nušalą“ (bet nušà.l b’is „nušalęs“), raskù’st „atkąsti, prakąsti“, trù-ša’s „trąšos, mėšlas“, ù-žuolas „ąžuolas“, bù-bu „bobą, žmoną“, tvàrtu „tvartą“, ùntru „antrą“, kì-sk „kęsk“, švì’st „švęsti“, atãjì’s „atėjęs“, izdž’ù-vi’s „išdžiūvęs“, ma-ni’s „manęs“, savi’s „savęs“, gerẽsni „geresnę“, piòbl’s „puolęs“, did’al b’i „didelę“. Kirčiuoti ir nekirčiuoti, tvir tapradžiai ir tvirtagaliai mišrieji dvigarsiai am, an, em, en šnektoje paprastai verčiami um, un, im, in, pvz.: tùŋkas „tankus“, sutrùmdie „sutrámde“, tùmsas „tamsus“, ùntru „antrą“, duŋks’ù’ „dangčių“, kum-pañ „kampan“, pri.prunta „pripranta“, u(n) naktìes „ant nakties“, gi-vinkit „gyvenkit“, tìñ „ten“ (ir tì, ti), iŋstìmpta’s ~ įtemptos „įtemptos“, sù.tìmsta „sutemsta“ ir t.t. Sveiki išlieka antrinės kilmės dvigarsiai am, an: 1) kirčiuoti bei nekirčiuoti — a) vardažodžių ir įvardžių vienaskaitos naudininke, vardažodžių daugiskaitos naudininke (moteriškosios giminės — ir inagininke): gerám, jám, mám, tám, visám|vi.sui, platìeja’m ~ platìejams „platiesiems“, rù-ka·m „rankoms, rankomis“, stalám „stalams“; b) vyriškosios giminės vienaskaitos įnagyje: kumpañ „kampan“, peil’an „peilin“, ri-tañ, tvàrtan 2) Nekirčiuoti — esamojo laiko daugiskaitos pirmajame asmenyje: kalbam, šù-lam „šalam“, v’ā’p’am „vepiam“, mè.tam „mėtam“, mi-l’am „mylim“ (t.y. antrinės kilmės dvigarsyje am). Tvirtagalių dvibalsių ai, ei ir ypač au pirmasis komponentas gali būti siaurinamas: maiša „maišo“, kapū’stai „kopūstai“, beikt ~ beígti „baigti“, mažòu „mažiau“, susirgòu „susirgau“ ir pan. Panašiai kaip Ciskode, absoliutiniame žodžio gale dvibalsis ai dažnai keičiamas -ei. Taip yra įvardžiuotinių formų būdvardžių vyriškosios giminės (su formantu -asai „asis“) vienaskaitos vardininke, būdo prieveiksmiuose ir kitur, plg.: mà.žasei „mažasis“, nàujasei „naujasis“, lietu.viškei „lietuviškai“, blagei „blogai“. Ši ypatybė priklauso morfologijai. Daugiaskiemenių žodžių segmentas -ájau(i), -ajàu po minkštojo priebalsio sutraukiamas į -áu(i), -aũ. Pavyzdžiui, vienu skiemeniu gali būti sutrumpinamas būtojo kartinio laiko veiksmažodžių pirmojo ir antrojo asmens galas (plg. nunè-š’á:jau|nunèš’á.žu „nunešiojau“, nunèš’á:jai|nunèš’á.i „nunešiojai“), paliekant tik paskutinį balsį — svarbiausią šio asmens požymį, atskiriantį jį nuo antrojo asmens 77 (dar plg. Apso trečiąjį asmenį dáu „dãvė“, atvaĩž’au „atvažiavo“). Kaip ir visoje gretimoje rytų aukštaičių dalyje, žodis nežãugi tariamas n’ãugi. Atitraukiant kirtį, gali būti numetami esamojo laiko veiksmažodžių trumpieji balsiai i, u, plg.: nigal’ u|nigál’u|nigál’ „negaliu“, niegál’ „negali“. Be galūnės tariama ir bendratis, esamasis, būtasis kartinis laikas, pvz.: giedãt „giedoti“, giedam „giedame“, giedai „giedate“, giedãjam „giedojome“, giedãjat „giedojote“ ir t.t. Tam tikrų šnektos žodžių dviejų priebalsių junginyje prieš sonantą įterpti balsiai a, i: d’asara „dešra“, žagurė „žagrė“, šapãnas „sapnas“, divi·lika „dvylika“, driginė „drignė“. 2. Priebalsiai Būdingiausios Uodegėnų šnektos konsonantizmo ypatybės – džūkavimas ir priebalsių kietinimas. Tam tikrose pozicijose abi šios ypatybės pasireiškia nedėsningai. Šnektoje prieš i tipo vokalizmą ne tik garsai č, dž verčiami c, dz, bet ir vietoj č, dž pasitaiko c, dz. Pastaroji ypatybė šnekta skiriasi nuo Ciskodo bei Rimšės, Dūkšto, Palūšės, Ignalinos ir kitų šnektų (plg. Zinkevičius, 1978, p. 76). Uodegėnai yra vilniškių rytinės dalies pati šiaurinė išlikusi šnekta. Joje priebalsiai t’, d’ prieš i, ie, ė verčiami č, dz’ žymiai dažniau negu Daugpilio pietinėse apylinkėse. Priebalsiai t’, d’ pavirto afrikatomis c’, dz’ šiose pozicijose: a) prieš trumpąjį i, plg.: m’ãdzis|m’ãdis „medis“, žãdzis „žodis“, dzidzieji „didieji“, bet gardi, insiedinau „įsodinau“; šalcis „šaltis“, paci|pati, aviecines „avietines“, žmagučis „žmogutis“, bãlcinkas „baltas baltas“, bet tik, kãrtis, apatn’u, valgí·t ir t.t.; b) prieš ilgąjį (ar patrumpėjusį) i· (= y, į): gaidzi·s „gaidys“, dzi·vas „dyvas“, ci·kas „tykus“, gáusci·t „gaustyti“, bet aižmigdi·c, nimati·k; žãdzi· „žodį“, púnci· „pantį“, dúnci· „dantį“, bet širdi· „širdį“, pírti· „pirtį“. Prieš dvibalsį ie priebalsiai t, d dažniausiai išlieka: dievas, dienà, diedienė, didiesnie, tiesã·ja „tiesioji“, tieji, naktiẽs, bet dzidzieji „didieji“, ciẽs’aja „tiesiojo“. Priebalsių junginiai tv, dv nevirsta į cv, dzv: dvi·likie „dvylikė“, k’atvirtas „ketvirtas“. Prieš balsį i pasikeičia 78 % priebalsių t’ ir 56 % d’, prieš ė· – 75 % t’ ir 43 % d’, prieš ie – 14 ir 29 %. Taigi, palyginus su d’, dviejose pirmosiose pozicijose (prieš i ir ė·) t’ pakinta 1,4 ir 1,7 karto dažniau ir tik prieš ie – dukart rečiau. Visose trijose minėtose pozicijose verčiama 67 % t’ ir 50 % d. Kirčiuotuose skiemenyse priebalsiai t’, d’ tampa c’, dz’ rečiau (51 % žodžių, 63 % su t’ ir 68 % su d’) negu pokirtiniuose skiemenyse (72 % žodžių: 75 % su t’ ir 68 % su d’). Ne visada sistemingai džūkuojama net to paties pateikėjo kalboje. Prieš ã, ũ vietoj c, dz taip pat retkarčiais pasitaiko c, dz (daugiausia dėl analogijos su pagrindiniais žodžiais, svetimžodžiuose ir t.t.): pri.dz’ada „pradeda“, dun·c’alėi „danteliai“, dz’ãdz’a „dėdė“, c’urmãj ~ tiurmoi „kalėjime“. Prieš supriešakėjusius balsius ã, ũ vietoj afrikatų č’, dz’ būna c’, dz’, pvz.: pla·cei „plačiai“, gardzei „gardžiai“, gardzeũ „gardžiau“, graic’oũ „greičiau“, svie- 78 dz’a „sviedžia“, vadž’āja ~ vadžiojo „vežiojo“, sveč’a „svečio“, karč’as „karčios“, pač’as „pačios“, gardž’as „gardžios“, šmac’ūkiais ~ šmočiukais, gaidž’ūkas „gaidžiukas“, dunc’ū „dančių“, sveč’ū „svečių“. Vietoj č, dž dažniausiai tariami minkštieji t’, d’ šiais atvejais: 1) ē, ia, i kamienų daugiskaitos kilmininke, pvz.: bit’ų „bičių“, karvīt’ų „karvyčių“, paukšt’ų „paukščių“, nakt’ų „nakčių“, šird’ų „širdžių“; 2) i kamieno vienaskaitos naudininke, pvz.: naktei „nakčiai“, pirtei „pirčiai“, širdei „širdžiai“; 3) (i)ia kamieno daugiskaitos vardininke, plg. briedėi „briedžiai“ ir t.t.; 4) esamojo laiko veiksmažodžių trečiajame bei vienaskaitos pirmajame asmenyje, pvz.: pur’ù ~ pučiu „kvėpuoju“, gird’ù „girdžiu“, išlaid’ù „išleidžiu“, uod’a „uodžia“, žyd’da ~ žydžia „žydi“; 5) būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens galūnėje, pvz.: aud’au „audžiau“, maud’aus „maudžiaus“, ved’au „vedžiau“, skait’āu „skaičiau“, mat’ōu „mačiau“. Šnektoje gali sukietėti beveik visi priebalsiai, išskyrus j, kuris neturi kietojo atitikmens. Pagal kietinimo dažnumą ir pozicijas išsiskiria trys priebalsių grupės: 1) r, s, š, ž, dažnai kietinami prieš visus priešakinės eilės (i, į, ie, e) ar supriešakėjusius (ū, u, ą, a) balsius, plg.: darb’əsi „darysi“, k’atūrų „keturi“, šėlenas „šienas“, ragėja „regėjo“, k’atūrų „keturių“, nig’arsu „negersiu“, gražas „gražios“, šaša.s „šešios“, sasariēs ~ seserės „sesers“, mažau „mažiau“ ir t.t. (daugiausia yra pavyzdžių, kur kietinami r, š, ž prieš i, e, ū ir pan.); 2) l, senuose šnektos žodžiuose visada kietas prieš e, ē: laidz’a „leidžia“, galbēja „galėjo“, p’albė „pelė“ ir t.t., bet kaliedas „kalėdos“ (pagal analogiją su pripi·lai „pripylei“ ir t.t. sakoma ir pripi·lau „pripyliau“, prisikėlau „prisikėliau“); 3) c, č, d, dž, p, t, v, z, taip pat b, g, k, m, n, retkarčiais sukietinami prieš i, e, ė, kartais ir ū, plg.: Vincantas, kurčā „kurčia“ (bet c’ā „čia“, Kōsc’a, ū’lic’as), čiūscin̄kas, pečūn, ačū „ačiū“, pečūkas, grīncāi ~ gričioj „gryčioj“, piētnīča „pėtnyčia“, dūslis „dišlus“, sā·dzās „sodžios“, apbēdie „apėdė“, apēs „apės“, pēnsija.s, stūklai, stūprā „stipri“, daiktālis, tāšla·s „tešlos“, Tēkl’a, nivērksu „neverk­siu“ (bet viergdama), Savėras „Ksaveras“, Juzēpka „Juzepa“, kalbēt „kalbėti“, Gėl’a „Gelia < Helena“, kėlau „kėliau“, vīkūs „vikius“, mīsliju, mīnēsis „mėnesis“. Kartais priebalsiai yra kieti, o balsiai pastebimiau dar nepakitę, plg.: pasižina, ragiejau. Neretai išlieka ir minkštieji priebalsiai c’, č’, r’, s’ ir kt., plg. g’erei, traci, pāc’ūs „pātys“, dunc’ūs ~ dančius „dantis“, minkščinkas, čiēsu, tūočės, bažnī’č’ādji, trīs dūkter’i·s, durīm, pridieja „pradėjo“, ritūni „dviratį“, griebēt „griebti“, nūmirie, riēķie|rēķie „riekė, rėkė“, susimaiša, pākasie, s’āsās d’āsbm „šešiasdešimt“, siediekit „sėdėkit“, s’and, sen’ōu „seniau“, s’ābi „šeši“ ir t.t. (s dažniausiai kietinamas tik prieš ū). Minėtos ypatybės rodo, kad priebalsių (išskyrus l) kietinimas — nelabai senas reiškinys, iki šiol epizodiškai besiformavęs dėl kitų kalbų įtakos. Priebalsiai r, s, š, z, ž ir kt. gali būti kieti ir priebalsių samplaikose prieš minkštąjį priebalsį, plg.: miščiē, marškin’ālei „marškinėliai“, geriesn’ū, pjāustie, šn’ūrai, trī·zd’āsbm „trisdešimt“, bažnī·č’as ir pan. Kaip ir kitose aukštaičių šnek- 79 tose, su priebalsiu l gali būti ir priešingai, plg.: nenupūl'tu, pakėl'k, pil'k (prieš nukritusį i). Dalyje žodžių priebalsis s keičiamas į š: (a)elkšnis „alksnis“, meš „mes“, mišl's „misle“, mušmirie „musmirė“, pakriešlis „pakrėslis“, paškui|paskui, pūšdien'u „pusdieniu“, pūšl's „puslė“, pūšnakt'u|pušnakt'u „pusnakčiu“, pūšnie „pusnis“, (su)škald'i „(su)skaldyti“, (su)škelt „suskelt“, suškinda „suskendo“, „paskendo“, skied'inas „skiedrynas“, skietas „skietas“, skint „skinti“, škist „skęsti“, škest'i „skysti“, ski'stumas „skystumas“, šlinkst'i's „slenkstis“, tū kštantis „tūkstantis“ ir kt. Gali būti ir atvirkščiai, t.y. vietoj priebalsio š — priebalsis s (tame pačiame žodyje pastoviai išlaikomas ir nepainiojamas su š): eistaūzie „ištaise“, krūša „krūša“, lakštinguolbė, numirsta „numiršta“, šarmukšnis „šermukšnis“, šaukštas „šaukštas“, šeškas „šeškas“, šešbi, šeša's „šeši, šešios“, šviesou „šviesiau“, šviešus „šviesus“, pasišvietie „pasišvietė“, šviežas, -a „šviežus, -i“, vešt „vežti“. Su vietine latgalių šnekta dalies žodžių priebalsiai š, s sutampa (mušmirie, pūšl's, škietas; lakštinguolbė, numirsta, šeškas, vešt ir t.t.), o kitų — nesutampa: meš, pūšnaktis, škist, šlinkst'i's; šviesou, šarmukšnis ir t.t. Priebalsių sukeitimą pastaruosiuose žodžiuose (latgaliai čia turi priešingą priebalsį — s, š arba kitokią šaknį) galėjo paveikti sėlių substratas arba netiesiogiai — taip pat latgalių šnekta. Žymiai rečiau painiojami priebalsiai ž ir z, plg.: mėkšt ~megžti „megzti“, žū-sis „žąsis“. Šnektoje kartais ištariami dvigubi priebalsiai: imneša, pànna's, àppili „apipili“, issieja „išseja“, issukei „išsukai“, rassviedi „išsviedi“, iššukuot. Pora veiksmažodžių visose formose išlaiko bendraties junginį -gž-: blåkšt ~blogžti „blokšti“ — blågža ~ blogžia „bloškia“ ir t.t., mėkšt ~megžti „meksti“ — mėgža „mezga“, megžau „mezgiau“ ir t.t. (bet mezgluoja). 3. Kirčio vieta žodyje Didesnės dalies šnektos žodžių kirčiavimas sutampa su bendrine kalba. Kirčio vietos skirtumai dažniausiai atsiranda dėl to, kad kirtis šnektoje gali būti atitraukiamas ir nukeliamas. Iš galūnės kirtis atitraukiamas tam tikrose vardažodžio paradigmos morfemose, išlyginant kirčio vietą ir nesilaikant antrojo skiemens nuo žodžio galo taisyklės: dažniausiai taip būna daugiskaitos galininke (abrùsus, kaˈpùstus, kaˈritus, lit-rus, mˈātus, paklatùvis „paklotuvės“, paˈšus, pūˈpas, šakùtes, žādzˈus, apatiˈn'us, kraujines), vienaskaitos įnagininke (su gàlyvu „galva“, svaˈgūnu, mašīnu „mašina“, peilˈūku, šaukštelˈu); dar plg. ausis „ausis“, smagéi „smagiai“, liˈp'ai „lipiai“ ir t.t. Kirčio atitraukimo pereinamoji stadija — antrinis kirtis prieš pagrindinį kirtį (gàrdį, gīˈv'ana, miẽsˈtie, piˈrštalei, viẽrgdama, pàstavi) ar jau vietoje pagrindinio, plg.: Àmut'ėlis (upelio vardas), ūodigà „uodega“. Specifinė šnektos ypatybė — kirčio atitraukimas į kai kuriuos vedinius (daugiausia veiksmažodžių) priešdėlius, plg.: àteina „ateina“, àtriekia, àtrunda, išèina, ištrìpsta, nègird'u „negirdžiu“, nègird'a „negirdi“, n'àtinka, sàtinku, sùklumpàm, pàkurcis, (bet einù, gird'ù ir t.t.). Dėl kirčio atitraukimo galėjo nukristi ir balsis i 80 priešdėliuose api-, ati- ir pan.: àppili, àtdìvie. Kai tokių morfemų žodžio pradžioje yra ne viena (tokia gali būti ir sangražos dalelytė si-), priešingai vietinei latgalių šnektai (plg. nàpateik „nepatìnką“), kirtis atitraukiamas ne į pirmąjį, o į antrąjį skiemenį, t. y. palieka morfemoje arčiau šaknies, plg.: pàtinka „patìnką“ — nipàtinka, išeina — neišeina, sùpruntù — nisùpruntù, bet sùtinku — susìtinku, sùtinka — susìtinka. Kaip matyti, žodžio kirtis dažniau atitraukiamas iš tvirtagalių šaknies dvigarsių į priešdėlius àt-, iš-, nè-, sù- (išimtys — nupìrka ir pan.), taip pat iš trumpojo e: nùdigie „nùdegė“, nùvidie „nùvedė“. Kirtis paprastai neatitraukiamas iš tvirtagalės šaknies ir trumpųjų balsių a, i: išàuga, nidùoda, nigirdieta, nubìega, nukàša „nùkošia“, nupjàvus, pakàrie, pakietès „pokietės“ (išimtys — pàtievìs „patėvis“, pàsta-rùs „pòstorai“), pal.kà, niežbùna. Nemaža antrosios ir trečiosios kirčiuotės vardažodžių šnektoje kirčiuojami ketvirtaja kirčiuote: lapai, lapàs, medž’ų, spal’ų; darbùs, jaunùs, katinùs, lakatùs, marškìn’ùs, p’alanùs. Galūnėje kirčiuojami net kai kurie pirmosios kirčiuotės daiktavardžiai, veiksmažodžiai, plg.: rykštès, numirai „nùmirei“. Tiek kirčio atitraukimas, tiek nukėlimas gali būti nesenas, nes kai kurie žodžiai kirčiuojami skirtingai: vns. vard. vištà ir vìšta, dgs. gal. kàlnin’ùs „kàilinius“ ir kalnin’ùs. Skirtingai nuo daugelio rytiečių, žodyje mergàitė priesaga -àitė Uodegėnuose turi tvirtagalę priegaidę (mergaitie). Veiksmažodžių liepiamoji nuosaka gali būti kirčiuojama galūnėje, plg. patraukit „patraukite“. 4. Kiekybės ir priegaidžių tyrimo metodika a. Tyrinėjimo tikslas. Iki šiol lietuvių periferinės šnektos (išskyrus Mažąją Lietuvą) tyrinėtos iš klausos, dažniausiai lyginant su bendrine kalba, ir nebuvo objektyvesnių tikslų duomenų. Tokių duomenų labiausiai trūksta dėl kalbos reiškinių, kuriuos iš klausos sunku ar neįmanoma nustatyti. Pavyzdžiui, dar 1924 m. K. Būga apie Ciskodo šnektos ilguosius balsius, panašius į Uodegėnų šnektą, rašė: „… ilgieji, neturėdami kirčio, rodosi, tapo pusilgiai. Bet mano ausis nėra visuomet ir visur nugirdusi balsių pusilgumo“ (Būga, 1961, p. 571). Uodegėnų šnektoje vietoj nekirčiuotų ilgųjų balsių taip pat girdimi trejopi (ilgieji, pusilgiai ir trumpieji) fakultatyviniai variantai, pvz., bù.va / bù.va / bù.va „buvo“. Ilgieji balsiai gali būti ypač nutęsiami (nugiedami), ypač tie, kurie turi šalutinį (antrinį, seną atitrauktinį) kirtį. Šiaurės rytinėse lietuvių šnektose (maždaug tarp Strūnaičio, Ciskodo ir Uodegėnų) toks kirtis pasitaiko priešpaskutiniuose skiemenyse, susidedančiuose iš bet kurio ilgojo balsio ar dvigarsio. Tokių žodžių galinis kirčiuotas skiemuo yra trumpas (Grinaveckienė, 1960, p. 175—176), o kirtis bent vienaskaitos galininke atitraukiamas į kamieną, pvz.: sùnùs (plg. sùnų), pùnìs (Cs) ir t. t. Uodegėnuose šalutinio kirčio buvimu būtų galima aiškinti ir dažnai išskirtinį pokirtinio dvigarsio ie nutęsimą. Pavyzdžiui, žodį „bìtýtė“ transkribuojame bitì·tie (būtų galima rašyti ir bitì·tie). Nebuvo aišku, kiek šnektoje (ir apskritai vilniškių tarmėje) pailgėja kirčiuoti trumpieji balsiai, koks ilgųjų bei trumpųjų balsių skirtumas ir t. t. 6. 1880 81 Sudėtingiausias šiaurinių vilniškių šnektų dalykas — priegaidės. Uodegėnuose, Ciskode kirčiuoti tvirtagaliai balsiai (ypač a) dėl latvių kalbos įtakos neretai labai nutęsiami (plg. káaáájas „kojos“), tiek šaknyje, tiek priesagose dažnai juos tariant kylančiąja intonacija. Fonetine transkripcija tokie garsai žymimi tvirtagale priegaide, pvz.: brãlis „brolis“, geltãnas „geltonas“, žinãja „žinojo“ ir tt. (plg. Garšva, 1986, p. 221—231). Pateikėjai nurodė neskirią ir minimaliosios poros rū́gsta—rū́ksta; tvirtagaliuose dvigarsiuose labiau pabrėžtas pirmasis komponentas. Tyrinėjimo tikslas — tiksliai nustatyti Uodegėnų šnektos ilgųjų ir trumpųjų bei akūtinių ir cirkumfleksinių balsių ir dvibalsių trukmės skirtumus. Tam reikalui, mūsų nuomone, užteko išmatuoti tik dalį skirtingos kokybės garsų. Duomenis apdoroti statistiškai (skaičiuojant standartinį nuokrypimą, variacijos koeficientą, patikimumo intervalą, Stjūdento kriterijų) mūsų glaustame tyrinėjime nebuvo būtina, nes rezultatų reikšmė dažniausiai aiški ir taip. Galutinio atsakymo dėl priegaidžių opozicijos stiprumo ir reikšmingumo šnektoje tyrinėjimas vis tiek negali duoti: kol nėra visiškai patikimo atsakymo apie rytų aukštaičių ir apskritai lietuvių kalbos priegaidžių pagrindinį diferencinį požymį, tol neaišku, kurį fonetinį požymį būtina matuoti. b. Medžiaga, diktoriai, tyrinėjimo būdas. Parinktos panašių žodžių poros, kurios daugiausia skyrėsi tiriamąja ypatybe. Kad paaiškėtų žodžių reikšmė (priegaidžių ženklai nerašyti), su tais žodžiais sugalvoti trumpi (2—3 žodžių), vienodo ritmo sakiniai. Tiriami žodžiai ėjo sakinio gale ir buvo pabrėžti. Norint gauti objektyvesnius duomenis, sudaryti trys sakinių sąrašai. I sąraše (19 tiriamų žodžių) ir II sąraše (21 tiriamas žodis) sakiniai su abiem tiriamos poros žodžiais niekur nerašyti greta ir turėjo būti skaitomi vienoda (išvardijamąja) intonacija. III sąraše 18 tiriamų žodžių ėjo greta ir buvo skaitomi ne stulpeliu, bet eilutėmis (vienas po kito). III sąraše buvo galima palyginti ir net sąmoningai pabrėžti tiriamą ypatybes. Čia buvo palikti tik svarbiausieji tiriamieji žodžiai: 4 žodžių poros (8 žodžiai), besiskiriančios balsių kiekybe, ir 5 žodžių poros su skirtingomis priegaidėmis. Ankstesniuose eksperimentuose pastebėta, kad antrasis poros žodis prieš pauzę dažnai ištariamas ilgiau, dėl to iš garsų kiekybe besiskiriančių žodžių gale ėjo žodis su ilgesniu garsu, o iš žodžių su skirtingomis priegaidėmis — dukart cirkumfleksas ir triskart — akūtas. Dėl to akūtinių ir cirkumfleksinių garsų skirtumas galėjo būti mažesnis, bet užtai objektyvus. Žodžių sąrašą skaitė du diktoriai: Gelia (Heleną) Misiūnaitė, g. 1922 m. (toliau žymima G.) ir Jūzupas Misiūnas, g. 1924 m. (J.) (sesuo ir brolis, lietuviškiausios Uodegėnų k. šeimos atstovai). Iš pradžių buvo perskaityti visi sakinių žodžiai, vėliau (eksperimentui) — tik pabrauktieji, turint omenyje visą sakinio kontekstą. Pirmoji diktorė I sąrašą perskaitė iš viso 8 kartus (oscilografiniam tyrimui atrinkti 3 paskutiniai skaitymai), II sąrašą — 5 kartus, III sąrašą — 9 kartus (abu kartus atrinkti 2 pirmutiniai skaitymai). Antrajam diktoriui duotas skaityti tik III sąrašas. Duomenys eksperimentui įrašyti 1985 m. liepos 17—18 d. magnetofonu „Romantik — 304“ (juostos judėjimo greitis — 9,53 cm/s) naudojant kryptinį mikrofoną. VVU Eksperimentinės fonetikos laboratorijoje C-33 tipo oscilografu padarytos 177 oscilogramos (juostos judėjimo greitis — 107 mm/s, laiko žymės — 0,01 s.). Kad būtų tiksliau, garsų trukmė matuota skaičiuojant laiko žymeklio viršūnes. Palyginus abiejų diktorių žodžių ilgį, matyti, kad diktorės G. žodžiai ilgesni (matyt, kiek lėtesnis kalbos tempas). Iš 13 jos žodžių net 12-os aritmetinis trukmės vidurkis yra ilgesnis už diktoriaus J. Iš 32 tos pačios diktorės matuotų balsių taip pat ilgesni yra 24 (trys ketvirtadaliai). Sprendžiant iš 5 žodžių porų, diktoriaus J. didesnis skirtumas tarp žodžių (tokios 3 poros; ilgesni priebalsiai), o diktorės G. didesnis skirtumas tarp balsių (tokios taip pat 3 poros). Balsių skirtumai ryškiausi III diktorės G. skaityme, dėl to šio skaitymo duomenys lentelėse pateikti atskirai (be to, juos galima lyginti su diktoriaus J. duomenimis, gautais skaitant tą patį žodžių sąrašą). 82 5. Balsių kiekybė (oscilogramų duomenys) Oscilogramos rodo, jog šnektos nekirčiuoti ilgėji balsiai, palyginus su kirčiuotais, sutrumpėja 1,60—1,27 karto. Labiausiai trumpėja aukštutinio pakilimo balsiai (ypač i·), mažiau — žemutinio pakilimo balsiai. Pavyzdžiui, žodyje bit·i· „bitytė“ nekirčiuotas balsis i· už kirčiuotą yra trumpesnis net 108 ms arba 1,60 karto: kirčiuoto i· trukmė — 289 ms, pokirtinio — 181 ms. Žodžių sú·nu· ir su·nùs nekirčiuotas balsis trumpesnis už kirčiuotą pirmajame skiemenyje 95 ms, arba 1,56 karto (264 ms ir 169 ms), o antrajame skiemenyje — 62 ms arba 1,19 karto, žodyje vagã·ja „vagójo“ — 71 ms, arba 1,27 karto (337 ms ir 226 ms, žr. 1 lentelę). Kuo toliau skiemuo nuo žodžio pradžios, tuo ilgesnis jame esantis balsis. Palyginus su pirmuoju žodžio skiemeniu, antrajame skiemenyje balsis u· ilgesnis 1,19 karto (su·nùs — sú·nu·), o trečiajame skiemenyje balsis a ilgesnis 1,80 karto (vagã·ja „vagója“). Greičiausiai dėl tos tendencijos pirmajame žodžio skiemenyje ilgojo kirčiuoto balsio a trukmė yra 291 ms (ná·sis), 310 ms (kã·šle), o antrame skiemenyje — 331 ms (vagã·ja) ir t.t. Panašaus atviro skiemens pokirtinis trumpasis a antrajame skiemenyje yra 143 ms (rù·ksta), o trečiajame — 182 ms (vagã·ja). Išimtį sudarė ilgasis a· žodžiuose sù·da (343 ms) ir vagã·ja (266 ms) — dėl lėtesnio kalbos tempo dviskiemeniuose žodžiuose balsiai ir turėtų būti kiek ilgesni negu daugiaskiemeniuose. Pirmajame žodžio skiemenyje žemutinio pakilimo balsiai kiekybiškai redukuojami labiau negu aukštutinio pakilimo balsiai, t.y. kuo balsio absoliutinė trukmė didesnė (pvz. á·=334 ms, i·=247 ms), tuo daugiau jis gali būti ir redukuotas. Pirmojo skiemens trumpasis a 3,37—3,28 karto trumpesnis už kirčiuotą antrojo skiemens ilgąjį balsį ir 2,66 karto — už pokirtinį trečiojo skiemens a (vagã·ja), o balsis i trumpesnis atitinkamai tik 2,95 ir 1,85 karto. Pagrindinių porų 28 garsų opozicijos rodo, kad prieš ilgesnį garsą yra ilgesni 20 garsų (72 %). Tarp jų yra devynios balsių opozicijos (išimtį sudaro 3 jų opozicijos, arba 25 %) ir 11 priebalsių opozicijų (išimtys — 5, arba 31 %). Dar tiksliau šio dėsningumo priežastis galima suprasti, jei palyginsime kirčiuoto balsio ir viso žodžio trukmę. Iš 8 porų yra ilgesni 6 žodžiai (su·nùs, bit·i·, ná·si·s, rù·ksta, kã·šle, diévas); išimtys — 2 žodžiai (lãukas, iš dalies ir vagã·ja). Taigi balsiai ir priebalsiai dažniausiai būna ilgesni prieš ilgesnį garsą, arba tiksliau — prieš ir po ilgesnio kirčiuoto žodžio balsio. Šis fonetinis dėsnis, rodos, būdingas daugeliui aukštaičių šnektų. Uodegėnų šnektos ilguosius aukštutinio pakilimo balsius i·, u fonetiškai būtų galima laikyti ilgaisiais, o žemutinio pakilimo balsį a· — pusilgiu. Minimalioje poroje ná·si·s — ná·sis ilgasis balsis i (182 ms) apskritai yra 2,09 karto ilgesnis už trumpąjį i (87 ms). Balsis i 1,99 karto ilgesnis diktoriaus J. kalboje ir 2,19 karto (skaitant greta — net 3,27 karto) — diktorės G. kalboje. Skaitydami žodį ná·si·s po žodžio ná·sis (taip buvo 5 kartus iš 10), diktoriai ilgojo balsio skirtumą dažnai pabrėždavo. Bet galima neabejoti, jog bent pokirtiniame skiemenyje balsio i· trukmė svyruoja nuo trumpojo balsio iki daugiau kaip 6° 83 1 lentelė. Garsų trukmė žodžiuose, Poros Nr. | Žodis | Diktorius | n | C | V 1 | suˈnùs | G. | 2 | — | 245 1 | suˈnùs | „ | 7 | — | 189 1 | suˈnùs | J. | 3 | — | 123 1 | suˈnùs | G., J. | 10 | — | 169 1 | sūˈnùˈ | G. | 2 | — | 275 1 | sūˈnùˈ | J. | 3 | — | 257 1 | sūˈnùˈ | G., J. | 5 | — | 264 2 | bitiˈtiˈ | G. | 2 | 85 | 105 2 | bitiˈtiˈ | „ | 7 | 108 | 103 2 | bitiˈtiˈ | J. | 3 | 130 | 87 2 | bitiˈtiˈ | G., J. | 10 | 116 | 98 2 | bitiˈtie | G. | 2 | 80 | 80 2 | bitiˈtie | J. | 3 | 90 | 70 2 | bitiˈtie | G., J. | 5 | 86 | 74 3 | náˈsis | G. | 2 | 115 | 280 3 | náˈsis | „ | 6 | 95 | 277 3 | náˈsis | J. | 3 | 100 | 320 3 | náˈsis | G., J. | 9 | 96 | 291 3 | náˈsiˈs | G. | 2 | 95 | 280 3 | náˈsiˈs | „ | 7 | 122 | 301 3 | náˈsiˈs | J. | 3 | 75 | 257 3 | náˈsiˈs | G., J. | 10 | 110 | 288 4 | vagáˈja | G. | 6 | 65 | 104 4 | vagáˈja | J. | 2 | 65 | 95 4 | vagáˈja | G., J. | 8 | 65 | 101 4 | vagáˈjaˈ | G. | (2) | 75 | 125 4 | vagáˈjaˈ | J. | 2 | 85 | 75 4 | vagáˈjaˈ | G., J. | 4 | 80 | 100 1 ir 2 lentelėje n — to paties žodžio pakartojimų skaičius, C — priebalsis, V — balsis ar balsių žodžių (ar jų dalių) ir galinių (1 lent.) ar kirčiuotų (2 lent.) balsių ir dvibalsių trigubai už jį ilgesnio. Pirma, kas neįmanoma šnektoje, to ir pabrėžti negalima. Antra, ir skaitant ne greta, ilgojo balsio trukmė buvo 90, 80, 100, 100 ir 320 ms (vidurkis — 132 ms), o trumpojo balsio — 70, 80, 90, 70 ms (vidurkis — 78 ms, t.y. 1,77 karto trumpesnis). Poroje vagáˈja – vagáˈja pokirtinio ilgojo balsio trukmė tik 1,46 karto viršija trumpąjį balsį (1,50 karto diktorės G. kalboje ir 1,44 karto diktoriaus J. kalboje). Kaip ir balsio i, ilgojo aˈ trukmė labai įvairuoja ir kartais būna mažesnė net už atitinkamo trumpojo balsio trukmę. Bet kad dažniausiai ilgasis aˈ yra šiek tiek ilgesnis 84 besiskiriančiuose balsių kiekybe (ms) C V C V L Skirtumas: Žodžių | galo V 240 170 215 — 870 255 206 219 — — 614 180 253 — — 556 16 60 198 229 — — 596 26 27 125 215 — — 615 45 90 193 — — 540 104 202 — — 570 240 350 200 210 1190 195 201 301 211 189 1107 197 206 155 177 1006 43 200 289 199 181 1083 107 160 195 180 300 995 90 170 213 157 263 963 86 166 206 166 278 876 97 170 75 220 — 640 171 77 — — 620 140 107 — — 667 160 87 — — 634 175 245 230 — 1025 85 170 173 169 — — 765 45 92 160 213 — — 705 38 106 169 182 — — 749 115 95 112 326 123 183 910 100 345 110 180 895 109 331 120 182 908 110 365 190 275 1140 230 95 95 310 180 260 1005 110 80 103 337 185 266 1071 163 84 dvibalsis (jų kokybę rodo žodis), L – matuotų garsų (CVCVCV) bendra trukmė. Dviejų patrukmės skirtumas rašomas prie to poros žodžio ar garso, kuris yra ilgesnis. už trumpąjį, rodo ir anksčiau minėtų žodžių pokirtinių balsių santykis su kirčiuotais. Jis skiriasi 1,43 karto. Dv skiemenių ir triskiemenų žodžių ilgasis pokirtinis i sutampa: žodyje ná-sis i yra 182 ms, bitì-ti — 181 ms. Dviskiemenių žodžių balsis a trumpąjį a viršija mažiausiai pustrečio karto: jei uždaroje galūnėje (-as) a trukmė svyruoja nuo 93 iki 159 ms, o atviroje galūnėje (-a) — nuo 143 iki 165 ms (rù-ksta — rù-ksta), tai atviros galūnės ilgasis a prilygsta 343—426 ms (sù-da — sù-da). Ši ypatybė aiškiai rodo, jog fonologiškai ne tik aukštesnio, bet ir žemutinio pakilimo nekirčiuo- 85 2 lentelė. Garsų trukmė žodžiuose, sudarančiuose opoziciją Poros Nr. Žodis Diktorius n C 1 sū'da G. 8 — J. 3 — G., J. 11 — sū'da G. 11 — J. 3 — G., J. 14 — 2 rūksta G. 2 95 ” 4 93 J. 3 100 G., J. 7 95 rūksta G. 3 93 J. 3 77 G., J. 6 85 3 káːšie G. 5 — J. 3 — G., J. 8 — káːšie G. 6 J. 3 — G., J. 9 — 4 tievas G. 2 — ” 7 — J. 3 — G., J. 10 — dievas G. 2 180 ” 7 — J. 3 — G., J. 10 — 5 plaukas G. 2 95 ” 4 115 J. 3 95 G., J. 7 108 laukas G. 2 130 G. 4 113 J. 3 65 G., J. 7 97 86 pagal tvirtapradę ir tvirtagalę priegaidę (ms) V C (cc) V L Skirtumai žodžių kirč. V 300 95 345 740 267 90 337 694 291 94 343 728 330 99 389 818 78 30 273 87 340 700 6 6 318 98 380 796 68 27 320 435 180 1030 419 80 290 145 167 695 207 185 110 602 38 254 402 143 894 306 24 240 125 153 611 220 90 177 564 13 230 108 165 588 334 186 228 748 270 187 240 697 310 186 233 729 341 217 261 819 71 280 180 260 720 23 7 321 204 261 786 57 11 160 120 190 470 10 40 229 110 173 512 130 95 110 335 199 106 155 460 140 120 225 665 263 125 170 558 46 34 140 150 120 410 75 10 226 131 159 516 56 27 340 150 95 680 35 317 157 90 679 69 20 280 115 113 603 91 40 301 143 100 652 29 28 305 155 100 690 10 297 103 97 610 240 120 87 512 273 160 93 623 87 tus balsius visose pozicijose tikslinga laikyti ilgaisiais ir trumpaisiais. Nekirčiuoti pusilgiai ar trumpieji balsiai gali būti ilgųjų variantai. Kirčiuoti trumpieji balsiai šnektoje gali būti smarkiai ilginami ir net pranokti nekirčiuotus ilguosius balsius. Žodyje padarà (n=5) kirčiuotas a (218 ms) trigubai viršija prieškirtinį, a (70 ms) ir beveik prilygsta pokirtiniam a′ (228 ms), kuris ilgesnis tik 1,04 karto. Kirčiuotas trumpasis ù (sūnùs–sū′nù) 1,13 karto viršijo pokirtinį ilgąjį u′ ir net 1,35 karto prieškirtinį. Pokirtinio a′ abu diktoriai pernelyg netrumpino. Kirčiuoto trumpojo ù ilginimu ir nekirčiuotų u′ kiekybine redukcija išsiskyrė diktorius J. Balsis — ù šio diktoriaus kalboje tik 1,02 karto buvo trumpesnis už kirčiuotą ilgąjį ù′ (diktorės G. — 1,26 karto); 1,32 (diktorės G. — 1,08) karto u buvo ilgesnis už pokirtinį „ilgąjį“ u′ (193 ms) ir net 2,06 (G. — 1,16) karto — už prieškirtinį u′. Dinaminio kirčio požymiai diktoriaus J. kalboje labiau galėjo pasireikšti dėl to, kad J. lietuviškai šneka rečiau negu G., taigi šnektą yra labiau primiršęs ir gal daugiau paveiktas kitų kalbų. Šalutinio kirčio požymiai neryškūs. Poroje sūnùs–sū′nù ilgiausias prieškirtinis balsis (280 ms) prilygsta ilgiausiam pokirtiniam balsiui. Šie požymiai labiau pasireiškė diktorės G. III skaityme, kuriame prieškirtinio u′ trukmė — 245 ms, pokirtinio — 215 ms, kirčiuoto trumpojo — 170 ms, ilgojo — 275 ms. Diktorė G. iš viso 7 kartus ištarus žodį sūnùs, 4 kartus ilgasis balsis buvo bent kiek ilgesnis už trumpąjį. Lyginant žodžius bitì·tie, bitì·ti ir vagá·ja, pokirtinis ie buvo 97 ms (1,54 karto) ilgesnis už i· ir 12 ms (1,05 karto) — už a·. Žodžiuose nùr′ašu–nun′aššu dvigubas šš (350 ms) 1,25 karto viršijo š (280 ms). Iš klausos aiškiai suvokiamas kaip dvigubas, realiai jis trumpesnis už pusilgį. 6. Priegaidės Žodžių porų opozicijų, besiskiriančių priegaidėmis, kirčiuotų balsių ir viso žodžio (be priebalsių s, k, p, t) trukmės skirtumai buvo tokie: 1) sú·da–sū·da 37 ms ir 68 ms, 2) rù·ksta–rū·ksta 24 ir 306 ms, 3) kà·šǔe–kā·šǔe 11 ir 57 ms, 4) tiè·vas–diè·vas 27 ir 56 ms, 5) pláukas–laūkas 28 ir 29 ms. Žodžių trukmės skirtumas už kirčiuotų balsių trukmės skirtumą buvo didesnis atitinkamai 1,84, 12,75, 5,18, 2,07 ir 1,03 karto. Tai įtikinamai rodo, jog diferencijuojant priegaides, skiriamasis požymis gali būti ne balsio trukmė (didžiausias skirtumas — 37 ms, kuris iš klausos vargu ar gali būti atpažįstamas), bet viso žodžio trukmė. Ją sąlygoja kirčiuotų balsių su skirtingomis priegaidėmis trukmė. Prozodinis požymis kaip tik gali užimti garsų atkarpą, ilgesnę už vieną fonemą. Kaip ir daugelyje aukštaičių tarmių, balsiai ir žodžiai, turintys tvirtagalę priegaidę, yra kiek ilgesni už tvirtapradžius. Išimtis iš šios taisyklės buvo pora rù·ksta–rū·ksta. Šiuos žodžių skirtumus atvirkščiai išryškino diktorė G., kartais bandžiusi „skaityti“ ir priebalsį g vietoj k; dėl to žodis su g išėjo ilgesnis. Žinoma, kad akutinių dvigarsių pirmasis komponentas — žemutinio pakilimo balsis „kirčiuotas“ gali pailgėti daugiausia (plg. Garšva, 1984 b, p. 75—77). Dėl to poroje pláu-kas–laūkas akūtiniai dvibalsiai buvo ilgesni už cirkumfleksinius. 88 Priegaidžių skirtumai net žodžio atkarpoje nėra dideli ir pastovūs, todėl suprantama, dėl ko iš klausos ir savistabos šnektos priegaidės menkokai skiriamos. Kaip ir visi kiti kiekybiniai skirtumai, priegaidžių trukmės skirtumai buvo žymesni diktorės G. kalboje (išskyrus poros káːšbɛ—kàːšbɛ kirčiuoto balsio ilgį ir poros tiėvas—diėvas žodžių ilgį). Sprendžiant apie cirkumfleksinio balsio ãː trukmę iš žodžio káːšbɛ (321 ms), 4 žodžiuose akūtinio áː trukmė viršijo ãː (láːjam, vagáːja, kãːjam, vagãːja) trukmę atitinkamai 360, 338, 333 ir 331 ms ir 4 žodžiuose (geltãːnas, nãːsis, nãːsis, káːšbɛ) nebuvo didesnė (260, 288, 291, 310 ms). Dėl to suprantama, kodėl akūtiniai áː tankiai transkribuojami kaip cirkumfleksiniai. Neblogai skirtos poros súːda—sùːda ir sùːdai—sūːdai „indai“: ūː bendra trukmė — 289 ms, ǖ — 312 ms (n=14 ir 17). Žodyje daugiau „daugiau“ galinis dvigarsis (360 ms) buvo net 60 ms trumpesnis už tokį pat garsą žodyje daužãũ „daužau“ (420 ms). Žodžio tìevas „tėvas“ matavimai rodo, kad sudvibalsintas ē nesiskiria nuo tikrojo ie. Dalyje žodžių išmatavus atstumą nuo kirčiuoto garso pradžios iki intensyvumo viršūnės, iš penkių porų „tvirtapradžiškesni“ už cirkumfleksinius buvo tik žodžiai súːda ir tìevas. Taigi ir šis požymis vargu ar būtų ryškesnis priegaidžių skiriamasis požymis. Matuotos kai kurių pokirtinių dvigarsių sudėtinės dalys rodytų, jog šie garsai, kaip daugelyje lietuvių šnektų, yra tvirtagaliai: žodžio láːjam galinio dvigarsio komponentų trukmė yra 70 ir 190 ms, vagáːjam — 143 ir 170 ms (išimtis — kãːjam 177 ir 87 ms), káːšbɛ — 85 ir 135 ms, kàːšbɛ — 90 ir 175 ms. II. MORFOLOGIJA Uodegėnų šnektai būdingos vardažodžių vienaskaitos iliatyvo formos, kurios vartojamos ne tik krypčiai, bet ir vietai reikšti. Taigi iliatyvo ir lokatyvo reikšmės yra sumaišiusios, plg.: aik grįnčaj į grįnčan ir t. t. Moteriškosios giminės vardažodžių paradigmose kiek dažnesnės vienaskaitos lokatyvo formos. Iliatyvas vartojamas vietoj lokatyvo labai dažnai: pàcis pìrmasei àina riːtañ da Krieslaukai; ragėjau sapanañ tìevuː; par dùkterį daržàlin miegàuna; kitu miškàn prirbùša par pùːšį; gulbėjaː žàmien, kai kurʼanou pʼàčūkuː; čikoluː „plaukus“ išmazgàːjaː pìrtin. Kartais iliatyvas pavartojamas vietoj galininko: duntʼàlin skàudzʼa. Lokatyvas taip pat pavartojamas vietoj iliatyvo ar prielinksninių konstrukcijų, pvz.: indietas tamàːj skrìbnʼaːj; na būrnʼas burnàj kalbuː pierdavie; ašai alìːvuos tamuõs ir nenlìstumai „neilsičiau“. Ne tik daiktavardžiai, bet ir kiti vyriškosios giminės vardažodžiai (būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai ir t. t.) vienaskaitos naudininko linksnyje turi daiktavardinę galūnę -ui, pvz.: gilui „giliam“, gìliam“, žàlʼui „žaliam“, gerìesnʼui „geresniam“, gʼaràjui „gerajam“, jàunajui „jaunajam“, àːnui „anam“, kìtui „kitam“, šìtui „šitam“, vìsui „visam“ ir t. t. Išimtis — įvardžiai jám, tám, mán, táu, sáu. Dėl vietinės latgalių šnektos ši Uodegėnų šnektos ypatybė negalėjo atsirasti, nes latviai čia visur turi galūnę -am, plg.: vienui lúngui „vienam langui“ — ltg. vìːnam lùːgam, pačʼui „pačiam“ — pòšam ir t. t. 89 Asmeninių ir savybinių įvardžių vienaskaitos galininko galūnė -im (manim „mane“, tavim „tave“, savim „save“) sutampa su vienaskaitos įnagininko galūne. Šios ypatybės latgalių šnekta taip pat negalėjo paveikti (plg. manim „mane“ — ltg. mani). Minėtų formų galūnės -ui, -im greičiausiai atsirado dėl analogijos ir gana seniai (prieš jas galūnių -am, -e gal ir nebuvo). Kелintiniai skaitvardžiai nuo „vienuolikto“ iki „devyniolikto“ šnektoje vartojami su priesaga -likis, -likie: vienuolikis, vienuolikie, ..., devi'n'a'likis, devi'n'a'likie. Populiarios būdvardžių, kelintinių skaitvardžių įvardžiuotinės formos, pvz.: kālnas, kur didž'a's'a's pūš's; ek tū, māžasei, aik gryničan; pirmasei mi.rie vi-riesniesei brā-lis ir t. t. Įvardžiuotinių būdvardžių vyriškosios ir moteriškosios giminės formų vienaskaitos galininkas ir įnagininkas sutampa su moteriškosios giminės naudininku ir turi galūnę -(i)ajei: g'ārajei ma'mūti „gerąją mamutę“, pirmajei vaiku „pirmąjį vaiką“, su g'ārajei brā-li „geruoju broliu“, su g'ārajei sāsari „gerąja seserimi“. Įvardžiuotinių būdvardžių formų vyriškosios giminės daugiskaitos naudininko galūnė -(ie)jam, -(ie)jiem: didiejam ~ didiejams „didiesiems“, platiejam ~ platie-jams „platiesiems“, jauniejim ~ jauniejems „jauniesiems“. Ši forma sudaroma prie tos giminės daugiskaitos vardininko kamieno (didie-ji, platie-ji, jaunie-je) pridedant vienaskaitos naudininko galūnę -am, -iem. Kaip ir gretimose šiaur rytinėse šnektose (apie Dau gpilį, Indricą), Uodegėnuose nėra būdvardžių aukščiausiojo laipsnio paprastosios formos. Vietoj jos būna analitinės formos, sudarytos iš įvardžių pāts, pati ir nelyginamojo arba aukštesniojo laipsnio būdvardžių (dažniausiai įvardžiuotinių), pvz.: pācis mažasei, pats geriesni-sei, pats seniesmsei, paci didz'ā'ja. Pasitaiko ir sinonimiškos konstrukcijos: balties-nie par visām, viel mažūsenis, viel pati baltā'ja. Būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkas, taip pat būtojo laiko dalyvis dažnai vartojamas vietoj būdvardžių bevardės giminės: Pli'tā kur'inas, šūltas, a vakarān — šāltā/šāltas. Bū.va 'svar'us gryniči, iššļūotas. Māžas bū.va duonas. Žma'n'ū pilnas. C'a sunk'ūs gi'vin't, tūmsas. Kiek cā strāka ragie-tas, ak, dievulis. Vienaskaitos vardininke u kamieno būdvardžiai turi galūnes -as, -a (āštras, āštrā, gi.las, -a, riebas, stingras, sunkas, tūmsas ir t. t.) ir vienaskaitoje yra linksniuojami pagal a kamieno paradigmą. Bevardėje giminėje kirčiuotos senosios galūnės yra išlikę, plg.: lingvū „lengva“, giļu, tumšu. Daugiskaitos vardininke a, ia (kartais ir ija) kamienų vyriškosios giminės būdvardžiai, neveikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviai vietoj galūnės -i paprastai turi u kamieno galūnę, pvz.: g'āru's „geri“, mū.štu's „mušti“, s'ānu's „seni“, svēti-mu's „svetimi“, nujāiktu's „nuversti“. Šių formų galūnė -ūs greičiausiai kilusi iš pilnesnės galūnės -uos, o veiksmažodžių (žr. toliau) galūnė -is — iš pilnesnės -ies. Nesutrumpinta galūnė -uos (iš dalies ir -ies) seniausių šnektos atstovų dar buvo gana dažnai vartojama (bet jau rečiau už sutrumpintas galūnes -us, -is), plg.: gi'vuos „gyvi“, jānuos, smūlkuos, supjāusti'tuos „supjaustyti“, na'rb ietuos „norėtųsi“, ais mazgātuos, važbimietuos ir t. t. Vietinė latgalių šnekta vietoj lietuvių galūnės -ūs/-uos turi -i: ilg'ūs „ilgi“ — ltg. gāri, sū.ktu's — sālikti ir pan. 90 Vietoj įvardžiuotinių būdvardžių, prieveiksmių, veiksmažodžių (ypač sangrąžinių) galūnės -i gali būti išlikusi pilnesnė galūnė -ie, plg.: senieje „senieji“, jauniejiems „jauniesiems“, artie „arti“ (bet ta|li), unkscie, klausi'ties ir t. t. Asmeninių įvardžių daugiskaitos galininkas — mum̃, jum̃. Tokia pati ir daugiskaitos įnagininko galūnė (mum̃, jum̃). Taigi įvardžių aš, tu daugiskaitos naudininko, galininko ir įnagininko galūnės, kaip ir kitose rytiečių šnektose, yra vienodos. Fonet iškai sutampa visų vard a žodžių vienaskaitos galininko ir įnagininko galūnės (tik galininke jos gali būti ilgesnės), pvz.: vns. gal.: stālų, vėjį, dienų, ma'mūtį, p'ą.lų, žmā'gu, āki, ūndinį, šāsarį, gī.lų, žāli, gerēsnį, plāt ajei, manīm; vns. įn.: stālų, vėjį, dienų, ma'mūtį, p'ą.lų, žmā'gu, āki, ūndinį, šāsari, gīlu, žāli, gerēsnį, plāt ajei, manīm. Taip pat sutampa daiktavardžių ā, iā, ē, į kamienų moteriškosios giminės daugiskaitos naudininko ir įnagininko galūnės, pvz.: dgs. naud.: ruñka'm, marc'ā'm, bitī'tiem, naḱtīm; dgs. įn.: ruñka'm, marc'ā'm, bitī'tiem, naḱtīm. Šnektoje pasitaiko veiksmažodžių atematinio asmenavimo liekanų, pvz.: aci (pri-, sū-) gulsta, miršta, pakl'ušta, pūšta, sā psta, skaišta, (ap)siešta ir t. t. Asmenuojama taip: (eš) gāustau „gaudau“, s ḅirkštu „sergu“, (tū) gāustai „gaudai“, s ḅirkšti „sergi“, (ānas, āni's) gāusta „gaudo“, s ḅirksta „serga“, (mēs) gāustam „gaudom“, s ḅirkstam „sergam“, (jūs) gāustat „gaudot“, s ḅirkstat „sergat“. Šnektoje nėra žinoma dalelytė „tegu“. Geidžiamoji nuosaka sudaroma iš lei|lai (plg. la. k.) ir esamojo ar būsimojo laiko trečiojo asmens: lei gāusta, lei pājima, lai pāšbils. Šnektoje tebėra gyvas siekinys (ji gali pakeisti ir bendratis), plg.: Raik'a nait padabā:tu'. Brā'lis ais mazgā:tu's | mazgā:tuos. Aik da miškui ūogu·r bùnktu. Aik s ietu·|siet mā'rkvu. Aisu siedintu·|siedint būlvu. Vietinė latgalių šnekta šiuo atveju turi tik bendratį, plg.: aja duōna's prašī:tu' — gūoja māizeites prāseit. Dviskiemeniai veiksmažodžiai, kurių bendratys baigiasi sandūra -sti, -šti (mėsti, dūsti, nešti ir kt.), būsimajame laike turi dvigubą formantą -ss-, -šš-: m'ā.ssu, v'ā.ssu, ā.ussu, n'ā.ššu, m'ā.ssi ir t. t. Tokiu būdu Uodegėnų šnekta bent formaliai išlaiko senąją būsimojo laiko veiksmažodžių darybą: bendraties kamiengalį ir priesagą -s-: mes-ti + si-u → nessiu, neš-ti + si-u → neššiu ir t. t. Tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmasis asmuo turi galūnę -um, o antrasis -im: eš svieštum, siedintum, māudi·tmuos tu svieštim, siedintim, māudi·timies. 91 Šios galūnės, matyt, kilusios dėl analogijos su latgalių tarme, pvz.: es satum, tu sietim. Tariamosios nuosakos daugiskaitos pirmajame asmenyje vartojamas šiaurinių rytiečių formantas – (m)ėme, antrajame asmenyje – – (m)ėte, pvz.: nisuvālgitumiem, sviestumiem, k’āltumiet. Ši galūnė gali būti ir sangrąžinė: māudi·tumimies, māudi·-tumities. Tas formantas išlaikomas ir sangrąžinių veiksmažodžių daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmenų galūnėse: -simies / -siamies, -sit ies / -siaties, pvz.: māudi·simies imāudi·s’amies. Būsimojo laiko ir tariamosios nuosakos veiksmažodžiai gali turėti postpozicinę galūnę -ai: indiesimadi „įdėsim(e)“, miegāusimati „miegosim(e)“, ma’kietim/makietimai „mokėčiau“ (ltg. muñocietim), nemīrrumati „nemirčiau“, nenli’stumati „neliščiau“, pakalbietimai „pakalbėtum“, siedietumdi „sėdėčiau“. Šnektoje nėra žinomas veiksmažodžių būtasis dažninis laikas – tokių pavyzdžių neaptikta, taip pat pateikėja H. Misiūnaitė negali paaiškinti priesagos -dav- reikšmės. Būtąjį dažninį laiką atitinka sinoniminės formos: vaikščiodavo – kasdien vaikščioja, verkdavo – daūk viērkie ir pan. Daugiausia veiksmažodžių skirtumų šnektoje yra sudarant sudėtingesnes formas, sudurtinius laikus. Prie sangrąžinių veiksmažodžių pridedant priešdėlį, sutrumpinta sangrąžos dalelytė s (< si) žodžio gale palieka, o antroji nesutrumpinta sangrąžos dalelytė gali būti ir pridedama (kaip latgalių šnektoje), ir nepridedama, plg.: nāras ~ noris „norisi“ – nisinārās ~ nesinoris „nesinori“, rāgis ~ rēgis „regisi“ – nisiragis ~ nesiregis „nesiregi“, bijāja’s „bijojosi“ – pabijāja’s ~ pabijos „pasibijo“. Vietoj „nebūtų buvę“ sakoma „būtų nebuvę“ (bū’t nibū.vis). Sudurtinių atliktinių veiksmažodžio formų pirmasis komponentas (būti formos) tiesioginės nuosakos esamajame laike suniveliuotas ir visuose asmenyse nesiskiria: sakoma, pavyzdžiui, ne tik jis yra kasęs, bet ir aš yra „esu“ kasęs ir t. t. (plg. aš māžas būdamas ir kasis tu kālnu ir atrādis pinigū“, kažin kāks tu ir „esi“). Šių formų būtajame kartiniame laike veiksmažodis būti jau kaitomas, bet moteriškoji giminė vienaskaitoje turi galūnę -ia, pvz.: aš buvau nupirkusi „nupirkusi“, tu buvai nupirkusia ir t. t. Tariamojoje nuosakoje vietoj laukiamo pirmojo komponento aš bū’tum „būčiau“, tu būtum „būtum“, anas bū’tu ir t. t. yra tik vienas bū’t „būti“: bū’t nipataisīs „būtų nepataisęs“, bū’t išvirus „būčiau išvirus“, bū’t pašildīs „būčiau pašildžius“, bū’t apsprāgē ~ būti apsprōgē „būtų nusprogę“. Veiksmažodžių bendratys dažniausiai yra sutrumpėjusios ir baigiasi formantu -t (miegāut „miegoti“, pū·st), bet kartais ištariama ir pilna galūnė -tie: mir’tie, vālgī-tie. Sistemingai formantu -ties baigiasi sangrąžinių veiksmažodžių bendratys: bāvi-ties ~ bovytis „žaisti“, grī-šties „grįžtis, gręžtis“, kū-sties. Skirtingai nuo formanto -tuos (plg. mazgātuos), formantas -ties (plg. mazgāties) išlieka dažniau, kitaip jis sutaptų su latgalių šnekta, plg.: kēlties – celti·s, klausī·ties – klāuseiti·s, vanāties – piērtī·s. Kartais formantą -kies turi ir liepiamosios nuosakos vienaskaitos antrasis asmuo, plg. klausī·kies „klausykis“. 92 Esamojo laiko trečiajame asmenyje vietoj antrosios asmenuotės veiksmažodžių galūnės -i dažniau vartojama pirmosios asmenuotės galūnė -(i)a, plg.: gùl’a|gùli, mì’l’a|mìli, nãra|nãr’a|nãri, ràg’a|ràgi, sied’a|siedi, ti’l’a|tì’li, tūra|tūri, žūd’a|žūdi, nãras|nãr’us ir t. t. To paties laiko daugiskaitos pirmajame ir antrajame asmenyje vartojamos naujosios galūnės: mì’l’am, ràg’am, mì’l’at, ràg’at. Gali būti suminkštintas prieš galūnę einantis priebalsis: skaũzd’a „skauda“, pìl’a (dar plg. šakn’ù, žùv’ù). Būtajame kartiniame laike pirmosios asmenuotės veiksmažodžiai gali turėti trečiosios asmenuotės galūnes, plg.: dirbie ~ dirbė „dirbo“, rìnkie ~ rinkė „rinko“. Esamojo laiko dalyvių pasitaiko tik vienas kitas: gùl’uncìs ~ gūliantìs „gulintis“, miegaununcìs ~ miegaunantìs „miegantis“, drà.buncìs ~ drebančìs „drebantis“, snaũduncìs ~ snaũdančìs „snaužiantis“ (žmogus), žì’duncì ~ žydančià „žydinti“ (liepa); gyvenimas nãmas, à.rama’s’as žãmies, vãlgi’masėi, vãlgi’mã’ja „valgomoji“ (šiuos pavyzdžius pateikė pasakė, paprašius išversti atitinkamus dalyvius iš latvių ar rusų kalbų). Iš pavyzdžių matyti savita veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvių daryba su priesaga -ančis, -ančia (> unčis, -unčia). Priesaga -ančis vietoj -intis galėjo būti pradėta vartoti dėl analogijos su kitais kamienais (plg. dirb-antis), pvz.: žì’d’a+antis — žì’d(i)antis > žì’duncìs. Kadangi 8 linksniuose (iš 12) buvo priebalsis č, jis įsivestas ir likusiems 4 linksniams. Populiarūs būtojo laiko veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyviai. Išskyrus vieną kitą atvejį, jų daryba yra analogiška bendrinės kalbos būtojo laiko dalyvių darybai (yra tik rytiečių galūnė -asei ir fonetiškai dėsningi pakitimai), pvz.: pavãlgi’s „pavalgęs“, sušìlbUs „sušilęs“, prìjUnkus „prijunkusi“, suãgi’ „suaugę“, pakarìn-tas „pakabintas“, atjUnktasei „atprastas“, nipradieta „nepradėta“, mùštur’s „mušti“, palãid’a’ti „palaidoti“, insiedìntas „įsodintos“. Būsimojo laiko dalyvių (kaip bendrinės kalbos „galėsiąs“, „būsimas“) šnektoje nepastebėta. III. LEKSIKA 1. Šnektos leksikos apibūdinimas a. Žodžių daryba Leksikos skyriuje pateikiama dalis įdomesnių, daugiausia lietuviškos kilmės Uodegėnų šnektos žodžių, besiskiriančių nuo bendrinės kalbos (bk). Transkripcija čia labiau supaprastinta. „Lietuvių kalbos žodyno“ pavyzdžiu diferencialiniame šnektos žodyne priešdėleti žodžiai dedami kartu su nepriešdėletais. Šnektoje dažniau negu bendrinėje kalboje priešdėlis po- atstoja būdvardžių ir prieveiksmių priesagą -okas, -a, kuri nelabai žinoma: pakietùs „pokiečiai, kietoki“, pàsta’rūs „postoriai, storoki“, pàšunkìs „posunkiai, sunkoki“, pàkurcìs „pokurtis, kurtokas“, pàgìlei „pogiliai, gilokai“, pàšenei „poseniai, senokai“. Vietoj priešdė- 93 lio į- visur yra senesnis rytietiškas jo atitikmuo in- (vartojamas tarp Ciskodo ir Āpso): įmėti, indėsi, indūoda, inkūrsu, insiedenā ~ išėdenā „išodinau“, insipils. Priešdėlių ir prielinksnių (proklitikų) priebalsis n prieš p dažniausiai virsta m: impil „ipil“, impil’k „ipilk“, im pensija’s ~ ant pensijos „pensininkas“, bet inplyša, inpūola. Prielinksnio į šnektoje nėra: vietoj jo vartojamas prielinksnis da su naudininku, įliatyvas ir kitos sinonimiškos formos. Retas priešdėlis už- (až-): užkūrsu „užkursiu“, aždarytūs „uždaryti“. Ji dažniausiai atitinka priešdėlis už-. Kitų kalbos dalių darbai vartojamas priešdėlis ažu-: ažūpkaliniu „užpakalinių“, ažūdaras „uždaras, aptvaras“, ažūperniai „užpernai“. Tarp rytų aukštaičių tarmių periferinė Uodegėnų šnekta yra išimtis, kurioje priebalsis n išlaikomas ir priesagoje -ininkas, -ė, plg. lietū.vninkie (Ciskode yra lietuv-nykas). Priesaga -inis būdvardžiuose būna ir ten, kur kitose tarmėse iš viso jos nėra arba labiau vartojamas daiktavardžio kilmininkas: vilnānin is „vilnonis“, dienāvidi-his (viejis) „dienovidžių“. Vietoj veiksmažodžių priesagos -inti vartojama priesaga -ėnti (-ėna, -ėno), vietoj lietuviškų priesagų -uoti, -ūtis, -ė yra slaviškos -ūiti, -inkas, -a: arpūit, pakaštūik, mažinka. Šnektoje vartojamos šios savitesnės priesagos: 1) daiktavardžių: -sm-: graūšmas/graūžmas, juōksmas; -utys: bubucyš ~ bututys „vabalas“; rupucyš ~ ruputyš „rupūžė“; -šana (latviška priesaga vietoj bendrinės kalbos priesagos -imas): inkūršana „ikūrimas“, išviršana „išvirimas“, miršana „mirimas“, atvāšana „atvežimas“; -elis, -ytė, -ukas (šnektoje labai populiarios mažybinės priesagos: namūlei, kaū-lālis, pagālā.lis, duktytė, bitūtė, ugnūtė, kambariūkas. 2) būdvardžių: -n-: šlāpnis „šlapias“, šliūdnas „slidus“; -ink-: drūšinkas, bālčinkas, jāuninkūs, mā.zinki; -ing-: bailingūs „bailūs“, juoksmingas, šbardingas „piktas“; -uot-: sauliūota, purvūotas, lietūotas, zvigzniūota. 3) veiksmažodžių: -auti: miegāut (miegāūnu, miegā.va), pamazgāut, mezglāut | mezglūot „nerti vašeliu“; -eluoti: kūndzeluot „kandžioti“, liūndzeluot „landžioti“; -uluoti: varguliūot „vargti“. Veiksmažodžiai gali būti sudaromi su šiais priešdėliais: aiž-: aižlaidie „užleido“, aiškukā.va „užkukavo“, aišspirt „uždaryti, užrakinti“, aisina-ries „užsinorės“, eižvarkie „ėmė verkti“; in-(i-): inkūnda „įkando“, indiet „įdėti“, inplyša „įplyšo“ (sistemingai išlaikoma priešdėlio į- senoji forma in-); nu-: (vartojamas ir bendrinėje kalboje, tačiau šnektoje veiksmažodžiai su šiuo priešdėliu įgauna savitą, specifinę reikšmę): nupjūvien „papjovėm“, njūaukie „sujaukė, išardė“; 94 ras- (slaviškos kilmės, šnektoje dažnas priešdėlis): rassv(a)idyti ~ išvaidyti „ati- duoti“, raskándu „prakandu“, razimudau ~ rassimudau „prabudau“; pri-: pridiet „pradėti“ (nors šnektoje yra priešdėlis pra-, tačiau reikšme „pradėti“ vartojamas veiksmažodis pri-diet); pritėks, vartojamas reikšme „užteks“. b. Dialektizmų klasifikacija Šnektoje yra nemažai reikšmės (semantinių) dialektizmų: duonkepe „duonkubi- lis“, lóva „plautai“, latãkas „varveklis“, eliūotas „dryžuotas“, pamãgyti „pagūž- čioti“, taikà „ramybė“, miltúotas „m iltingas“, tiesióji (ranka) „dešinė“, dulkiúotas „susidrumstęs“, patrinti „aptepti“, pažándė „pasmakrė“. Raiškos dialektizmai skirstytini į kelias grupes: 1) leksiniams dialektizmams priklauso žodžiai, kurių neturi bendrinė kalba: lób as „duoba, slėnys“, driginė „vaivorykštė“, grýžė „griežlė“, kánduolas „riešuto branduolys“, tūlė „karvė be ragų“, karpinýkas „voras“, gývė „gyvenimas“, alsinėti „lek uoti“, pakentúolis „abstinentas“, mindiklinė „pintinė šiaudams“. 2) morfologiniai dialektizmai nuo bk skiriasi kamienu, afiksais, gimime ir pana- šiai: ilginis „išilginis“, ariaminis „ariamas“, paklotūvė „paklodė“, inkstys „inks- tas“, ašarauti „ašaroti“, kalbingas „kalbus“, virtas „virintas“, kąsnys „kąsnis“, lašūoti „lašnoti“, pirītė „pirtis“, pavardýš „pavardė“. 3) fonetiniai dialektizmai nuo bk skiriasi garsais: ankstýmas „ankstyvas“, ėžgýs „ėžys“, šapanas „sapnas“, paskutinis „paskutinis“, žulvitis „žilytis“, mėgžti „megz- ti“, dėsara „dešra“, skieda „skiedra“, morkva „morka“, keirióji (ranka) „kairioji“, skregždė „kregždė“, pabeigà „pabaiga“, žagarė „žagrė“, pinegas „pinigas“, kalniniai „kailiniai“, skruidelė „skruzdėlė“. 4) akcentuaciniai dialektizmai: piliakalnis, brólėnas, pintinė, rytinis, paukštis, brauktuvė, vėdinti. c. Skolinių klasifikacija Šnektos geografinė aplinka ir glaudūs kontaktai su slavų bei latvių kalbomis sąlygoja tai, kad nemažą leksikos sluoksnį sudaro skoliniai ir hibridai. Senesnių lat- vizmų ir slavizmų, įeinančių į pagrindinį šnektos fondą, palyginimas rodytų, jog šnek- ta dešiniojoje Dauguvos pusėje egzistuoja seniai ir didesnius kontaktus palaikė su latgaliais: slavizmų yra mažiau (be to, apie pusė jų žinoma ir kitose lietuvių tarmėse, plg. adynà „valandą“, čėsas „laikas“ ir t. t.) ir daugiausia daiktų pavadinimų, atėjusių su perimtomis realijomis (dalis atėjo ir per latvius); lietuvių šnektoje pasitaiko ir tokių skolinių iš baltarusių kalbos (pvz., ridlià „kastuvas“), kurių nėra vietinių latgalių šnektoje. Tuo tarpu tarp senų latvizmų nemaža būdvardžių, veiksmažodžių, prieveiksmių, o daiktavardžiai žymi ir kūno dalis (mūgara „nugara“, žándas „smak- ras“), giminystės sąvokas (znītas „žentas“) ir t. t. 95 Latvizmai Daiktavardžiai: ábadas „sker stuvės“, àngabalas „apylinkė, kraštas“, arėjis „ar-tojas“, àlkuozės „grįžtuvės“, àtreitmis „našlys“, àugumas „ūgis“, béržlapis „ūmėdė“, bizė „plaukų kasa“, breinumas „stebuklas“, čyba „šlepetė“, ganėlis „piemenėlis“, geltónumas „trynys“, gielýs „rėmuo“, gỹvė „gyvenimas“, grumbà „raukšlė“, kójgalis „kojągalis“, kiáurumas „skylė“, lýtuonis „aitvaras“, magūona „aguona“, pàžagas „šluota pečiui šluoti“, pėrekėlis „gūžta“, pùtekis „dulkės“, rùputis „rupūžė“, sciūras „kampas“, sténdėras „stakta“, skiedýnas „skiedrynas“, škėrbà „skylė“, veiskupas „vyskupas“, žmùtas „žentas“, žibainė „žaibas“, žùltis „tulžis“. Budvardžiai: ìlg anas „pailgas“, mìtras „drėgnas“, plàskangas „plokščias“, stràutinis „šaltinis“, širdingas „piktas“, širmas „žilas“, šlàpnis „šlapias“, varingas „jaut-rus“, vėnglas „lengvas“, žìlas „mėlynas“, žalgamas „žalsvas“, žėlingas „gailestingas“. Įvardis: šitamas „šitas“. Veiksmažodžiai: aizsmàkti „užkimti“, breinyti „stebėtis“, brùkti „pūti“, čiauks-ténti „čežėti“, glóboti „globoti“, krùksti „kriuksėti“, miglóti „lynoti“, nurapìti „ap-sinuodyti“, nušáukti „pavadinti“, stóstyti „pasakoti“, škėlti „skelti“, šliaukýti „šlaistytis“, tráukstyti „traukti“, vèsti „vežti“, žìrgi „vargti“, žmàugti „smaugti“. Prieveiksmis: àtseviškai „atskirai“. Slavizmai Daiktavardžiai: adynà „valanda“, akvatà „medžioklė“, arielkà „degtinė“, aučinkas „avykailis“, bačiònas „gandras“, bajorkà „pamergė“, bóika „sviestmušė“, burìa „pūga“, čėglas „plyta“, čádas „smalkės“, čėsas „laikas“, dienýkas „gyvulių aptvaras prie tvarto“, garmuškà „dėžios karvėms“, kàčeras „antinas“, lučìnas „kar-na“, mėhlyčia „malūnas“, pakarànos „laidotuvės“, peklà „pragaras“, plytà „virykla“, primòkas „užkury­s“, radmià „giminė“, rázumas „protas“, ridlìa „kastuvas“, sìenikas „šiaudinis čiužinys“, slepọkas „arklys“, smetònas „grietinė“, strelčis „laumžirgis“, talierkà „lėkštė“, tarantàsas „toks vežimas“, ùlyčia „gatvė, kelias per kaimą“, vàlas „banga“, vìekas „amžius“. Budvardžiai: čýstas „švarus, tikras“, dūfnasis „bjaurusis“, glūpas „kvailas“, pieskinis „smėlio“, ščýras „tikras“, vìorkas „vikrus“. Veiksmažodžiai: bàlavoti „išdykauti“, bróšnyti „pamesti“, dabóti „žiūrėti“, dū-móti „galvoti“, liūlyti „migti“, pàuzti „ropoti“, rūgóti „barti“, škūrėnti „krutinti“, žėnytis „apsivesti“, žartúiti „žaisti“. Prieveiksmiai: slabadniai „laisviau“, vesiólnei „linksmai“. 2. Diferencinis šnektos žodynas A alsinėti, -ėja, -ėjo lekuoti: Šuva alsinėja, karštas. ankstymas, -a ankstyvas: Unkstymàs bulbas žýdia unksceu. pér-augi, -a, -o „nuaugti, išaugti“: Jau čia daug pieraùga pasaulia, kai jau čia tiàka lietuvėi. 96 ažūdaras (1) gardas: Mės inlaid iem tañ ažū daran. Aiztais ie ažū daru. ažūgavai (1) užgavėnės: Na ažūgavu, šaka, reikia diavynius kārtus išvalg y t par dienu. ažūpkalis (1) užpakalis: Mum gi čemadānas miesās bū.va. ažūpkalin. B blākutė (1) blakė: Blākuties pa skierbām linda. beigti, -ia, -ė nu-si-beigti, nu-si-beigia, -ė: Kārvė nusbiegiė, pūola. pa-beigti, -ia, -ė: Reikia pabeigt rūkštėlius. blōkžti, blōkžia, blōkžė blokšti: Vienas viada, kakāie dviej uos blāgža. Išblāgža na tų varpyt iu. brauktavýtė (1) brauktu vė: Linūs su brauktavýti brauki, niėra spal ių. bruklinōjai bruknių stiebai: Bruklinājai i avinājai sveikėi. bubūtis (2) vabalas: Bubutėliai pa šienu rapāja mažinki. Č čemurėlis (2) kekė, guželė: Čiemurāliuos auga riešutei. Kvietku ka·pūstai su takiais smulkiais čiemurāliais; ni lapai, ni kų. čiželytė (1) zylė: Prie šalceis čiželyt ies riñka sieklytes. D ne-si-dabōti, -oja, -ojo nežiūrėti: Tu vālg yk, nesidabāk nu manų, kad aš lāju. dangstys (4) stogas: Dunkscys bū.va. na. šaūdų. Pa vienu dūnksci gyvena. dantys (4) dantis: Jau dunc ių niėra apatinu. Gudrybės dantėliai protiniai dantys: Kai ap dvidešim vienu metų, auga gudrybės duntėliai. delgė (2) dalgis: Jau tuōces pjāviem su delgėm. dešara (1) dešra: Miesines dešaras dāriem, česnākus dieja·m, gārdzia·s bū.va. Jiek nines dešaras dieja. dediūkas (2) senelis: Diediūka šāsari nu Uodigienu pāiemie. Diediūkai māiga dūonu. dejįnga (1) dėsl i: Anā diejinga, kasdien dėda kliaušini. dienėliai (2) smilkiniai: Trýnie dienėlius su spirtu. dienytė aušra: Jau dienýtie, jau sviesou. dienōvidienis (1) (vėjas) pietinis: Pra šītu lungų šviečia dienāvidienie saulytie. dienōvidžiai (1) pietūs: Vējis na dienāvidziu pāgrįžie. dieverýs (3) vyro brolis: Dieve rui auga akys putelyties. drebāntis, -ānasi, -ā nosi drebėti: Visā sala bū.va· pakelta, visi drebānas. driginė (1) vaivorykštė: Driginie yr, šāka, būs lietaus kākijā untrāj dienāj. drūti (4) nėščia: Bāba jau bū.va· drūti. dulkiūotas, -a susidrumstęs: Dulkiūotas ūndinis, prisijaukis su žāmiem. dvainėliai (2) dvynūkai: Dvainėlei gimie, mergaitie, berniākas. Jāi vaikelėi dvainėlei prigimie. 7. 1880 97 E eiliúotas, -a (1) dryžuotas: Audie aliúotu rūbu. Ė iš-ėjęs ištekėjęs, vedęs: A šitas sunùs nieišėjis, nìsižanijis. ėsti, ėda, -ėdė ap-ėsti, -ėda, -ėdė, suėsti: Apėda darbas žmogų. 2. papjauti: Par vienu nàkti visàs vištàs apýėdie. G gaidžiukas (2) „voveraitė“ (grybas): Gaidžiukai nėra kirmėliuotūs, žydai mylia. gaústytì, gáusto, gaústė gaudyti: Smagei gáusta pelàs (katinas). gavėnis gavėnia: Kai gavėnis ateina, jau diena's ilgės nies. gegùžė (2) gegutė: Gegùžie blāgas paukštis. su-si-gírsti, -sta, -do pasigirsi: Susigírda: ta mašina nuvažava da šalai. už-gírsti, -sta, -do išgirsti: Kai prijunkus galvā septynìām, tai užgírstu (laik-rodi), a nàkti — nègirdiu. gyvė (1) gyvenimas: Jau saniau gyvie niedùok diévi bū.va. at-si-gyvénti, -ėna, -ėno atsigauti: Jau graitas, skrinda, atsigyvėna (katinas). gorùža duonos plutelė: Aš nupjau nu gorùžas, diedùkai maiga. grėblis (1) vėjo grėblis: Vieja grėblis — nei šiąks, nei tąks. pa-si-grėžti, -grėžiasi, -grėžeisi pasukti: Raik pažiūrėt, kur anas pasigrįš. grėbinis (1) 1. Šukos: Padùok man grėbinį, raikia galvu sušukuot. 2. skiauterė: Grėbiniu, kaju nivālga, nušviedžia su galvu. griaužmas (4) griaustinis: Gròužmas nùmusie, nuspyrie. Kai gròužmas graudžia, aš nikurianu, pili su ùndiniu. grýžė (2) griežlė: Laukuós gerel pasietas, grýžre šaukia: pjauk, pjauk. grinčia (4) troba: Man pilna grynčą bū.va kvietku. griñčinis, -ė: Gryñčbme katiè jau senà. grinčýtė (1) trobelė: Kai dù vaikai, grinčýties raikia. grindà (4) viršùtinė grindà lubos: Iždieja viršùtinei grindai lintàs. grýžnė griežtis: Grýžnie, anà kai rápie, kietesnie, geltaniesnie. Trys grýžnies auga galan kapūštieliu. grùšlys (3) valgis iš bulvių, žirnių ir aliejaus: Grùšlia paválgius, ragi, kiek ilgai gyvenu. gùdas (2) ret. Spirk perkūnas gùdu, kaip tų šùni rùdu. gulkšnėlis gurkšnėlis: Pa mažu gulkšnėliu gėrk, ga' apsidegint. at-si-gulti, -gulsta, -gulė: Suniākas āteina i atsigulsta saulytiej. gúogis (1) ryt. neprašytas vestuvių svečias: Gúogiais āina višelìa's, gieda giesmis i gāuna saldàiniu (nj). gùžas (4) kamuolys: Ežgýs, kai išvysta žmogù, i susiriečia gužan. 98 I ilginis, -ė išilginis: Ilginies eilia's par megžtini aina. at-imti, -a, -ėme patraukti: Tu man atimsi šitu čacku (mikrofoną)? inkstys (4) (dgs. vard. inkšcei): Kája's būva sutini na inksčių. išpiltas, -ą (3ª) panašus: Visą išpiltą kai tėvas, visus trupinėlius surinkis. išdilas delčia: Iždilas mėniasīs, kai dilsta. J pri-jūnkti, -jūnksta, -jūnko priprasti: Prijūnkis prie manim. Prijūnkam – i gerėi. juōsta (1) diržas (ne odinis): Patī lāibinka i mylia juōstas. K kalbingas, -a kalbus: Mamā bū.va˙ kalbinga. kalniniai (3ª) kailiniai: Naši inkīšis kalniniuos. Apsegi kalninius, kakī pól’tu. kamlyš (4) kamienas: Káks mēdis, tāks i kamlyš. kaplyš (4) kauptukas: Su kâpli dažū kapliūja. karpinýkas (2) voratinklis: Rūdini karpinýkai skraida˙. pa-kārti, pà-karia, pa-kōrė pakabinti: Marškinialius išnešie aran, pakārie, lai džīūsta. Švafkų gbyīnčaj pakārsu. kárvinis, -ė (1): Nūperka kárvini miēsu i māla. kasai kas: Kaip kaksai, kaip kakiā sōvestie. nu-kasyti krapštyti, valyti: Raikia nukasyt peili (prilipušią duoną). kasnỹs kasnis: Kūnda dideliais kušniais. keirōji (ranka): Kazimieras gyvēna pa keirejai rūnkai. kēltava (1) galvijas: Šaudus niāša i kiāltavas pēni. pa-kiemīnēti, -ēja, -ėjo pasisvečiuoti. Atvažāva atsipūst na darba, mōš pakiemi-nies pas sāva sasari. kirkūžys (3ª) kankorėžis: Pušīnius kirkūžius tīevas rynka. kūpē (2) kirvārpa: Kīrpes grāužia i vāra˙ kai miltus. su-kirsti, -kerta, -kīrto pastatyti: Didelius vaikai, sūker ta grynčū i pardūoda gyvint. pēr-kirtenti, -ena, -eno perkirsti: Pierkirtena na trijų šmātų galvīti, kvāšilenų vērdam. klikutys (3ᵇ) žagsulys: Klikučys nutrūnkie. klukštēnti, -ēna, -ēno kudakuoti:] Klukštelē vadžijā viščiālius i klukštēna? klukštelė (1) perekslė: Prisīpūtus, kai klukštelėle. su-kočēti, -ēja, -ėjo: Abrūšai stikluōti, su kačēlu sukadėj glūdžinkai. kosuolys (3°) kosulys: Ūndinia˙ pritēks tam kāšuolui pašūtint. kráukštis, kráukškiasi, -ēsi traškėti: Kráukškias blīnkai, kai šylcinki. kraušliai iškeltos medžių šaknys: Pa kraušliais žūvys palindi gyvēna. kreñklis (2) toks krūmas: Kreñklia˙ ūoga's žīlas palinka, kai suspieja. 7° 99 kryžėliai (2) sviesto mušimo įrankis: Paduok bóiku i kryžalius, reikia sviestu sukt. krūkelis (2) kablys, kabliukas: Krūkeli reikia aižkabint. kūčia (4) kūčios: Atvida viartini barānkų dėl kūčias. kurkštėti, kūrksčia, -ėjo kurkti: Varłē kurkštia, būs lietais. kašnys kasnis: Kūnda didelais kusnais. Gali aiziryt su dideli kūsni. L láipėti, -ėja, -ėjo laipioti: Kų tu láipiesi. lapušynas (1) didelis lapas: Lapai kai lapušnai klėvui. lašóti, -uoja, -āvo lašnoti: Pa vienu lašūku lašuoja. latākas (2) varveklis: Na dunkscia' nutekeja latākai. ne-laukėti, -ėja, -ėjo nelaukti: Nilaukiek, nivāžuōsu da tavīm. laukīnis (2) laukīnis (lauko) darbas: Laukīnis darbas i siet, i pjaut, i siedint. lietūvnykas, -ė (1) lietuvis, -ė: Na Indricas jam bāba bū.va paimta lietūvnykie. lentā tinginė (katė): Āch tu, ļīnta, āitum pelių gaustytu. pa-likti, linka, liko: Kai su mašīnu sumāltūs, grātai iščiūra, takōj brūnūnis pā-linka. lipiai dvīlinkai: Moš līpei sulink skarēli, šilceu būs. lipēnti, -ēna, -ēno priklijuoti: Prie sienai prilipēna tū pápieri. lipetiškė (2) peteliškė, drugelis: Lipetiškies prīsika glindu, a tadū raikia rinkt kir-melas. lipynės (1) kopėčios: Ātnišie lipynės. lišti, leñda, liñdo tilpti: Tamañ sūdan liñda pinki litrai. liūndzalėti, -ėja, -ėjo landžioti: Kātinas visur liūndzalbēja. lōbas (1) dauba, slėnys: Lāban šilceu, vieja niēr. Pjāuna lāban šīenu. lōva (1) plautai: Pirtīn medinēs lāva's, kur vanāties su šluōtu beržini. M pa-māigyti, -o, -ė pagūžčioti: Kų nibēis pasakytu, pamāiga su peciais. māigles (1) medinis įtaisas sūriams slėgti: Īndida māiglies i pabāista' su drūšku. mālka (1) malkos: Karštā mālka beržinie. Surūkis na' mālka's. Mālka dasi-beiks, grōužmas grāudžia. māurine (1) tokia žolė (la. māura zuola): Māurines arbatā pilvui gerēi. mēgžti, mēžga, mēgžė megzti: Bāba'm punčākas miegžau. Nūmiegžau pinkiālika pāru punčāku. melāgis (2) voras: Melāgis mēgža. mēsinis, -ė (2): Supjāusu šma'tēliuos miesini dėšaru. mēsłai (3) šiukšlės: Sušluot raika tūos mēsłus. mezglūoti, mezgluoja, mezglāvo megzti kabliuku (vašeliu): Mēgža – latgališkei ōda, mezgluoja — tāmborēi. iš-migžintas, -a išnarintas: Kai išmigžintas kāulas, gēra taukų šākni. 100 miltūotas, -a (1) miltingas: Miltūotas būl’bas gardésnies. Mūsų šaimyna miltūotas būl’bas mylēja’. mindiklinė (2) didelė pintinė šiaudams nešioti: Mindiklinė labai aukšta, na lučinėliu pintà. ap-mìrti, -miršta, -mirė numirti: Kai šitie senėjie apmiręs, nibūs kam darba daryt. ap-mýžti, myža, -o: Ai, änas apmyža visūs kumpūs, tu aik graičiau na· namū. morkvā (3) sl.: Mārkva·s mažinka·s, sāldzes, gerēi vālgýt. Raikia pažūrēt, kas par mārkva·m (kokios morkvos). N nōtrē dilgėlė (la. nātre): Nāt riu arbata gerēi mažgāt galvu. O ožkytė (1) medinis įrankis siūlams vynioti: Aškýtie, kur mātku nūlinkia. P pādas klojimo molinė asla: Suklāja rugiūs nu pāda i išmuša. pādekļis pirmasis kiaušinis viščioms toliau dėti, padėlys: Neišimk visų kiaušinių, palik pādeckli. pakentūolis (2): Tasai nigerble, pakintūolis bū.va. paklotūvē (2) staltiesė: Abrūsus āudiem stikluotus, pakla·tūvis nu stāla. papėčis papėckys: Papėčis, kur mālkas dzjavāna. paskuitinis, -ė (1) paskutinis: Jau paskuitini metai gyvint (liko). pašalnyte (1) pašūrėlė: Māłku sukrāvie pašalintyjei. pautienė kiaušinienė: Talierkýtiej indiesi pautēnies, bùlbu. pažandė (3ᵇ) pasmakrė: Kātinas mylia, ka kāsa pažūndi. perkščėti, perkščia, -ėjo perštėti: Rūnku pridėja· perkščėt. Ākys pērkšča. pērniait pernai: Aš linūs niseniai siedianāu, pērniait ir ažupērniait. piktas kartus: Piktas agurkās, kārtas. pittē (2): Pirmieji aina bernāi da pittēi, paskui – bābas. pieninė (2) pienė: Pienini ištrauksta, blarĝa žalẏē, prisiperēna. Iškapliūit raikia dažu, pienini žalẏ ištrāukt. nu-pjāuti, pjāuna, pjōvē papjāuti: Aš vāzavāi da Rýgai āvinu nupjāvus. pri-plūopoti, -oja, -ojo priplū rpti: Juōksis, sakys priplūopa·ja·. nu-plāukti, -ia, -ė plauti, plaukti (lat. nūskoluot, nūmožguot): Raikia vūogas nuplāukt. prāstas, -a (4) paprastas: Prāstas žmogus ānas, nisiduoda (nesinėša). i-pūlti, -pūola, -pūolė „įkristi“: Bulbiāble inpūolies. Siūlai išpūolė „nukrito“. pūplakšis (1) pūplaiškis: Pūplakšiam lapai na· trieju sudietus. pupurēlis (2) pumpurėlis: Šitie pupurāliai moš līekarstvas. purpūliai snarglys: Purpūliai tēka na· nāsies. 101 R rėmuolėlis (2) ramunėlis: Kai pilvas kietas, suvi̇lt rėmuolalius i gìart. su-si-rėpinėti, -ėja, -ėjo susirangyti: Ai gūlia kaip susirėpinėjis katinialis. ridlia (2) sl. kastuvas: Paimk ridlį, pakasinės daržūku. Su ridliam suāja sėdint miška. riestūvis (2) velenas: Riestūvis sūrieta giji apmėstu. rūgštėlis (2) rūgštynė: Kaip pa lietuviškei šaukia rūgštėlis? S salà (4) kaimas (plg. ltg. sòla): V(ų)odigienu salà bù.va lietuvių. sāpanas (4): Šapanan kū ragėjei? sapanūotis, -ūojasi, -āvosi: Sapanūojas sāpanas, i kaip parāda, teip i yr. sėdenti, -ena, -eno: Tas pūšytės brālis siediana trisdešimt pinktuos metus. siūstelėti, -ėja, -ėjo prisūti: Siūstialbėja'm kaunierali. skambenti, -ėna, -ėno skambinti: Pelītie skambėna su raktėliais. nu-si-skėsti, -skėsta, -skėdo nusikandinti: Na'rieja· nusiskėst. nu-skrabstyti, -o, -ė nukrapštyti: Su mediniu peiliu nuskapstau visus miešlus. skregždė (4): Mūsu aclaiman būva skragzdzių, vaikai išvarinėja. skrūdelė skruzdėlė: Su visu pūžni (skruzdėlynu) atnešt skrūdelas, pašūtint, inlaist kājas. smalekėlis (2) šakalūkas: Smaliekėlius suškėla na smaling'as malka's, tadū geriau insidega. sniegė snaigė: Kākias didelės sniegės, kai lapušnai. sōdžia (2) sodžius: Mergaičiu aštuonia's ci devynia's mūsu sōdžai. sopuolys (3ᵃ) votis: Sa'puoliai būva apāugi. Sapuolys kelāli atsirada. spėkingas (1) stiprus: A taip spiekingas ānas bū.va. sprakstėti, sprākstia, -ėjo: Anys sprākstia, kiauliniai taukai. stimbinas kamienas: Plikas kai stūmbinas. in-streigti, -ia, -ė įsmeigti: Instreigiu šakūtes i ragiet kēlis. sūpeklės (1) sūpuoklės: Sūpeklas nu velūku intaisa beržūcs. at-si-sveikėti, -ėja, -ėjo: Paskui ānas atsisveikėja. Š šliūsti, šliūsta, šliūdo slysti: Ka šliūsta pa sniegu, peskeliu pabarstai. šniokti, -ia, -ė šniokšti, knarkti: Kai gūlia aižmigis, kits gūlia nišniakdamas. šventė sekmadienis: Švinties vakarui nariejau ait viečierinka's. T tambalūoti, -ūoja, -āvo: Kā'jytie tambalūoja, trūnie su māsti. tėkti, tenka, tēko „patekti, pakliūti“: Jau cia daug pierauga pasaulia, kai jau cia tiāka lietūvei. 102 tiesióji (ranką) dešinióji: Reikia ait pa tiesiajai runkai. tolýmas, -a (1) tólimas, -a: Žūra akys, talýma. A·buoliukai ta·lýmūs. traṁdyti, tramdo, tramdė baidyti: Nināru kątina trūmdyt. (ne-)pa-tráukti, -ia, -ė susukti (vidurius): Jūs pavalgiet, a pilva· nipatraukie. tribukėlis (2) gyvulio skrandis: Tribukėlin prikša miesu, aisūna, tadū gerėi stāu. trūpaknas, -a (3) trūpus: Duona kai neišminkyta – trupaknà. pri-tulti, -tulzta, -tulzo pritvinkti: Pritulzta nu veida· sapuoliai. turėti, turia, -ėjo laikyti: Tūra vištas atšlaiman. tūlė (1), tūla (3) karvė be ragų: Tūlų karviu par mum niātnimu. V vadžioti, -ioja, -iojo vedžioti: Vadžiaja pa džidžiji keli. vagėlis (2) kablys: Nu vagėlia· prie durim pakarintas abrūšelis. vaikščėti, -ėja, -ėjo vaikščioti: Kólai vaikščiesu, gal' pamiegaut. su-vaivoti, -oja, -ojo susirgti: Kai su gripu suvaivājau, kãja's palika· nespiekinga·s. veidas (3) skruostas: Pažiūru, nasytie šaltà, vienas veidas šaltas. vėrpelė (1) kaltūnas: Vėrpelės susivelia, nigal' iššukuot. vėrtinė (1) pynė: Reikia supint svagūnai in vėrtini. vėzdėlis (2) lazda: Ma·ma vis su viezdėliu vaikščieja. vėželis (2) iš čiurnos išsikišęs kaulas: Grįbelýs viežali šiumušie. vidutinis, -ė vidurinis: Vidutinis irgi drūtas, i untras – drūtas. vidūtis (2) vidurys: Na· vidūcia· paimk a·buoliukų. ne-pra-vėdinti, -a, -o nepravedinti: Kai nigal' atadaryt (langų), nipravedinsi. viešniauti, -iauja, -iavo vakaroti: Da kaimýmui viešniauti nūja·. vietà (2) lova: Aik vietai miegaut. vilnōninis, -ė vilnonis: Gijas vilnāninis bū.va. Abrūsus audien stikluotus i skaràš vilnānines. vingiryškčiai (2): Pievāj, prie ūpei žýdia vingiryškčiai. virtas (3) virintas: Vālgā kai kų, virtu pienu prārīja. vynėti, -ėja, -ėjo vynioti: Reikia vyniet gijų, apvyniet lakatėli. Privyniejau vilnāniniu siūlu. pa-si-võgti, -vagia, -vogė pasislėpti: Pasivagdamì aina vinčiūtis. at-si-võgti, -vagia, -vogė eiti pasislėpus: Pa krūmais vāgies, vāgies i atsi vagie. Ž žagarė žagrė: Būlbas atvagāja su žagaru. žibakýtė (1) žibutė: Žibakýties žýdia žýla·s. žibintiejis (1) balana: Su žibintiejais žýbėnas unksceu. žvengti, -ia, -ė zirzti: Nipātinka, ka ta's mūsies žvingia. 103 Išvados 1. Uodėgenai – paskutinis ilgiausiai lietuviškai kalbėjęs Kraslavos apyl. ir apskritai Latgalos kaimas, įsikūręs maždaug XII—XVIII a. 1925 m. 12 apylinkės vietovių lietuviškai kalbėjo apie 300 žmonių, 1986 m. – 5 vyresnio amžiaus gyventojai. 2. Šnektoje yra 6 balsinės fonemos: i˙, i, u˙, u, a˙, a. Bendrinės kalbos ė šnektoje atitinka ie, o – a˙, ilguosius e˙, a˙ – trumpieji e, a (balsį e galima laikyti a variantu po minkštojo priebalsio). Kirčiuoti e, a būna tik trumpi: v˙ada „vėda“, ž˙amie „žemė“. 3. Ilgųjų balsių ir jų variantų yra 4 (i˙, y˙, u˙, a˙), o trumpųjų balsių – net 8: i, y, u, e, ę, ǝ, e, a. Garsai y˙, y, yę, ę yra i˙, i, ie, a (e) variantai po kietųjų priebalsių. 4. Oscilogramos rodo, kad fonetiškai aukštutinio pakilimo balsius i˙, u˙, galima laikyti ilgaisiais, o žemutinio pakilimo balsį a˙ – pusilgiu. Kirčiuoti trumpieji balsiai gali būti smarkiai ilginami ir net pranokti nekirčiuotus ilguosius balsius. 5. Šnektoje džukžuojama – prieš i tipo vokalizmą č˙, dž˙ dažniausiai verčiami c˙, dz˙, o daugiau kaip pusę (57 %) priebalsių d˙ ir ypač t˙ atitinka dz˙, c˙. 6. Šnektoje gali būti sukietinti beveik visi priebalsiai, išskyrus j. Yra trys priebalsių grupės pagal kietinimo dažnumą ir pozicijas: a) r, s, š, ž, dažnai kietinami prieš visus priešakinės eilės ar supriešakėjusius balsius; b) l, senuose žodžiuose kietas prieš e, ę; c) b, c, č, d, dž, g, k, m, n, p, t, v, retkarčiais kietinami prieš i, e, a˙, u˙. 7. Ne visada laikomasi antrojo skiemens nuo žodžio galo taisyklės, kirtis dažnai atitraukiamas iš tvirtagalių šakninių dvigarsių (ir e) į priešdėlius àt-, iš-, nè-, sù-. 8. Priegaidžių skirtumai pagal kiekybę nėra dideli ir pastovūs. Jie labiau pasireiškia viso žodžio atkarpoje, 1,03—12,75 karto viršydami kirčiuotų balsių trukmės skirtumus. Balsiai ir priebalsiai dažniausiai yra ilgesni greta ilgesnių kirčiuotų žodžio balsių. 9. Šnektoje vartojamas vardažodžių vienaskaitos iliatyvas (ne tik krypčiai, bet ir vietai reikšti), veiksmažodžių siekinys, yra atematinio asmenavimo liekanų. 10. Vyriškosios giminės būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai vienaskaitos naudininko linksnyje turi daiktavardinę galūnę -ui (gilui „giliam“ ir t.t.). Asmeninių ir savybinių įvardžių vienaskaitos galininko galūnė -im: tavim „tave“ ir t.t. Daugiskaitos vardininke a, ia, i˙a kamienų vyriškosios giminės būdvardžiai, neveikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviai vietoj galūnės -i turi u kamieno galūnę, plg.: gi˙vuos/gi˙vus „gyvi“, supjausti˙tuos/supjausti˙turs „supjaustyti“ ir t.t. 11. Dviskiemeniai veiksmažodžiai su sandūra -sti, -šti būsimajame laike turi dvigubą formantą -ss-, -šš-: m˙aššu „mesiu“, n˙aššu „nešiu“ ir pan. Tariamosios nuosakos vienaskaitos galūnės (pirmojo asmens -um, antrojo asmens -im) perimtos iš vietinės latgalių šnektos. 12. Priešdėlis po- šnektoje atstoja priesagą -ōkas, -a, plg. pāsunkurs „posunkiai, sunkoki“, pāgil˙ai „pogiliai, giloki“. Paplitę rytiečių priesagos -ėlis, -ė „-ėlis, -ė“, -ėnti „-inti“, -uiti „-yti“ ir t.t. 13. Latvizmų yra daugiau negu slavizmų; latvizmai apima ne tik daiktavardžius (tarp jų giminystės terminus), bet ir būdvardžius, veiksmažodžius ir t.t. Tai 104 rodo, jog daugiausia kontaktų būta su vietine latgalių šnekta. Žodžiai gyvė „gyvenimas“, kiaūmalas „kevalas“, šykštas „tašus“ ir kt. greičiausiai pasiskolinti, latgaliams jau turint priebalsius dz, č, s. 14. Įdomūs šnektos dialektizmai: ankstymas „ankstyvas“, kosuolys „kosulys“, lipynės „kopėčios“, maiglis „įtaisas sūriams slėgti“, mindiklinė „pintinė šiaudams nešioti“, plaukti „plauti“, plautas „nuolaidus“, riestūvis „velenas“, pri-tulžti „pritvinkti“, vėžėlis „iš čiurnos išsikišęs kaulas“ ir t.t. Dalis jų (pvz., kėltava „galvijas“, traša „mėšlas“) žinomi ir gretimose Ciskodo, Apso šnektose. К. ГАРШВА, Р. ЯЦКУТЕ, Э. ВЯНСКАУСКАЙТЕ ФОНЕТИКА, МОРФОЛОГИЯ И ЛЕКСИКА ГОВОРА УОДЯГЕНАЙ В УСЛОВИЯХ ДВУЯЗЫЧИЯ Резюме В литовском периферийном диалекте деревни Уодягёнай (Кра́славский р-н ЛатвССР) существует 6 гласных фонем: iː, i, uː, u, aː, a; 4 их варианта являются долгими (ī, ū, ū, ā) — краткими: i, ы, u, ẹ, e, э, e, a. Перед вокализмом типа i согласные c′, dz′ в диалекте превращаются в c′, dz′, а более половины звуков d′ и особенно t′ — в dz′, c′. Согласно частотности и позициям депалатализации выделяются 3 группы согласных: а) r, s, ś, ž, š, ž, б) l и в) b, c, ć, d, dz, g, k, m, n, p, t, v. Ударение часто оттягивается из циркумфлексного корня на суффиксы āt-, iš-, nē-, sū-. Осциллографический анализ речи показывает, что по сравнению с ударными гласными количественные различия по слоговым акцентам в большой степени проявляются на отрезке слова. В диалекте употребляется иллатив, супин, некоторые формы атематического спряжения, глагольные форманты -ss-, -šš- (будущее время), суффиксы -ėlis, -ė „ėlis, -ė“, -énti „inti“, -ūiti „yti“, много диалектных слов. В отличие от славянизмов, заимствования из местного латгальского наречия охватывают не только имя существительное, но и прилагательные, глаголы и т. д. K. GARŠVA, R. JACKUTĖ, E. VENSKAUSKAITĖ PHONETICS, MORPHOLOGY AND VOCABULARY OF THE LITHUANIAN DIALECT OF UODEGĖNAI IN THE ENVIRONMENT OF BILINGUALISM Summary The dialect of Uodegėnai (Lettish Vodigēni) exists in the Krāslava District of the Latvian SSR, 60 kilometres away from the main territory of the Lithuanian language. There are 6 vocal phonemes (iː, i, uː, u, aː, a) in the dialect. Three groups of consonants, as (a) r, s, ś, ž, (b) l and (c) b, c, ć, d, dz, g, k, m, n, p, t, v, may become hard. As compared with stressed vocals the quantitative differences of minimal pairs with acute and circumflex syllable accents are more noticeable in a word. In the paper illative, supine, the forms of athematic conjugation, formants -ss-, -šš- of the future tense of the verb, suffixes -ėlis, -ė „ėlis, -ė“, -énti „inti“, -ūiti „yti“, many dialectic words are described. 105 LITERATŪRA Brězgo B. Latgolas inventari un generalmēreišonas zem’u aproksti 1695.—1784. Daugavpils, 1943. Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1961. T. 3. Edzelins J. Darbų izlase. Rīga, 1981. T. 4. D. 1. Garšva K. Lietuvių kalbos tarmės ir jų kontaktai Latvijoje (1. Lietuvių kalbos tarmių Latvijoje istorija) // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A. serija. 1984 a. T. 2(87). P. 83—91. Garšva K. Šiaurės vakarų panevėžiškių akutinių ir cirkumfleksinių garsų trukmė ir intensyvumo viršūnė // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. 1984 b. T. 2 (87). P. 74—82. Garšva K. Latvijos lietuvių tarmių sintaksės ypatybės ir tekstai // Lietuvių kalbotyros klausimai (Lietuvių kalbos sintaksės tyrinėjimai). 1986. T. 25. P. 218—241. Grinaveckienė E. Kai kurios Apso tarmės būdingesnės ypatybės // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. 1960. T. 2(9). P. 173—191. Jackutė R. Uodegėnų šnektos leksika: VU dipl. darb. V., 1985. Lietuvių kalbos atlasas. Fonetika. V., 1982. T. 2. Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija. V., 1970. Manteuffel G. Krasław // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Warszawa, 1983. T. 4. S. 619. Tamulytė I. Uodegėnų šnekta ir jos kontaktai: VU dipl. darb. // K., 1987. Venskauskaitė E. Uodegėnų šnektos fonetika ir morfologija: VU dipl. darb. // V., 1986. Zeps V. J. The Placenames of Latgola (Wisconsin Baltic Studies, 1). Madison; Wisconsin, 1984. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos dialektologija. V., 1978.