Iš etnolingvistinių santykių raidos Pelesos ir gretimose apylinkėse

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXVII (1988) LIETUVIŲ KALBA IR BILINGVIZMAS ALOYZAS VIDUGIRIS IŠ ETNOLINGVISTINIU SANTYKIŲ RAIDOS PELESOS IR GRETIMOSE APYLINKĖSE Dabartinė lietuvių — baltarusių paribio kalbinė situacija yra daugelio amžių etnolingvistinių lietuvių ir baltarusių tarpusavio kontaktų raidos rezultatas. Tiek šiaurvakariniai Baltarusijos TSR, tiek pietrytiniai Lietuvos TSR pakraščiai, be skirtumų, kuriuos sąlygoja dabartinė tų respublikų siena, turi labai daug ką bendra. Vienas iš esminių bendrų šios paribio zonos bruožų yra panaši etninė ir kalbinė gyventojų sudėtis. Tą jų panašumą lėmė buvusi vienoda šio krašto praeitis, bendros istorinės-politinės, ekonominės ir kultūrinės-ideologinės sąlygos. Ir dabar abipus minėtos sienos plačioje paribio zonoje glaudžiai ir intensyviai kontaktuoja lietuvių, baltarusių tarmės, jų literatūriniai variantai, taip pat rusų kalba, neminint čia kartais dar pasitaikančių kitų tautų Žmonių ar jų grupių. Panaši etnolingvistinė situacija Pietryčių Lietuvoje jau aptarta (Vidugiris, 1983, p. 46—61). Dabar norima kiek smulkiau aptarti etnolingvistinių santykių raidą visai prie Lietuvos TSR prigludusiame pakraštyje, kuris beveik išsitenka tarp Dubičių ir Dievčniškių iškyšulių. Tai šiaurės vakarinės Baltarusijos TSR Gafdino srities dabartinis Varenavo rajonas, kalbininkus ypač dominantis pietvakarine dalimi — Pelesds ir Rėdūnios apylinkėmis, Iki Antrojo pasaulinio karo didžioji dabartinio Varenavo rajono dalis — tokios iš seno žinomos apylinkės kaip Asava (kartais pavadinama buv. garsaus Aradnds dvaro vardu, plg. Sinodus, 1744, p. 63), Benekainys, Nočia, Pelesa, Rėdūnia, Varendvas (sen. Balatna, -0s) — įėjo į Lydds, o mažesnioji dalis — Armėniškių ir Kaulčėliškių apyl. — į Ašmenės apskritį. Iki Pirmojo pasaulinio karo jos priklausė Vilniaus gubernijai, o tarpukario metais — Naugardūko vaivadijai. Pagal bažnytinį administracinį skirstymą tais pavadinimais vardinamos parapijos priklausė Rėdūnios dekanatui (Sinodus, 1744, p. 42—64). Pelesa, ilgą laiką įėjusi į R6dūnios valsčių ir parapiją, kaip vaitystės centras žinoma nuo 1637 m. Tačiau apylinkės kultūriniu centru ji tapo tik XX a. pradžioje, kai čia iš Piliūnų k. 1908 m. buvo perkelta mokykla. 1553 m. minima Pelesds bažnyčia (Ochmanski, 1972, p. 70) veikiausiai buvo pastatyta Sendsios Pelesos dvare ir vėliau sunyko kartu su dvaru, nes dabartinis (Naujosios) Pelesds kaimas parapijos centru tapo tik nuo 1917 m., o 1924 m. čia buvo pradėta statyti akmeninė bažnyčia. Šių tarmių savitumas ir geografinė padėtis anksti atkreipė daugelio įvairių šalių tyrinėtojų dėmesį. Jau daugiau kaip prieš šimtmetį (pirmą kartą 1886 m. ir pakartotinai 1893 m.) Armoniškių, Benekdiniy ir Kaulčėliškių apylinkes aplankė Eduardas Volteris, užfiksavęs būdingesnių fonetinių ir morfologinių Įypatybių, 21 retesnių žodžių (Wolter, 1895, p. 173—187). 1895 m. Asavės ir Zirmfiny apylinkėse (iš Aradnės, Grubėnų, Lapėtiškių, Paaradnio, Puodžių, Zanifiny ir kitų kaimų) medžiagą rinko garsus norvegų slavistas Olafas Brokas. Turėdamas jautrią klausą, jis gerai aprašė šių apylinkių lietuvių šnektų vokalizmą, konsonantizmą, morfologiją, pateikė nemažą pluoštą tarminių tekstų (Broch, 1958, p. 1—71). Tačiau reikia pasakyti, kad O. Brokas čia pirmiausia vyko tirti vietos baltarusių tarmės (Broch, 1957) ir tik paskui, užgirdęs, kad minėtų kaimų žmonės kalba lietuviškai, pradėjo užrašinėti ir lietuvių kalbos faktus. Tai buvo labai novatoriškas tyrimo būdas, o paskelbti darbai yra visapusiškai vertingi ir dabar. 1906 m. į Benekainių apylinkę buvo atvykęs Jonas Jablonskis, čia užrašęs įvairių Žodžių ir posakių (Jablonskis, 1906). Tarpukario metais iš minėtų apylinkių buvo užrašyta nemaža vertingų tautosakos tekstų (Tautosakos darbai, 1938, t. 4, p. 1—301). Ypač gerai ir daug tautosakos užrašė Juozas Aidulis, kilęs iš Rėdūnios apylinkės Sklodonii} kaimo. Lenkijai užmezgus diplomatinius santykius su Lietuva, 1938 m. vasarą žodžių rinkti čia buvo atvykę Zodynininkai Napalys Grigas ir Juozas Senkus, talkinami vilnietės Elenos Samaniūtės-Otrembskienės (Grigas, 1938, p. 404—406). Pokario metais jau 1952 m. J. Senkaus vadovaujama čia atvyko pirmoji dialektologinė ekspedicija. Armėniškių, Asavės, Benekainių, Kaulėliškių ir Varenavo apylinkių šnektas pagal „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą“ tyrė kalbininkai J. Senkus, N. Grigas, Monika Sapijanskaitė-Kuosienė, Jonas Paulauskas, Adelė Laigonaitė, tautosakininkas Jurgis Dovydaitis. Ypač šių tarmių tyrimu rūpinosi prof. Juozas Balčikonis. Su įvairiais talkininkais jis po kelis kartus apvažiavo daugelį Varenavo rajono lietuviškų kaimų. Rinkdamas žodžius, vietovardžius, į tą darbą jis stengėsi įtraukti daugiau kalbininkų. Pervažiavęs O. Broko keliais, surinkęs faktų ir tekstų pluoštelį nusiuntė į Oslą Christijanui Stangui, kuris juos paskelbė (Stang, 1960, p. 337— 339). Tikras šio krašto lietuvių globėjas buvo prof. Tadas Ivanauskas. Ilgiausiai (apie 3 savaites) čia truko 1959 m. dialektologinė ekspedicija, kurios metu pagal minėtą programą buvo tirtos Armėniškių (pakartotinai), Nočios, Peless, Rodūnios apylinkių šnektos. Be to, 1957, 1958, 1963 m. pavieniui medžiaga dar buvo rinkta Asavds, Benekainių, Pelesės, Rėdūnios ir Žirmūnų apylinkėse. Tarminę medžiagą tuo metu čia rinko Dalia Gargasaitė, Aldona Jonaitytė, Bronys Savukynas, Jonas Šukys, Aloyzas Vidugiris ir Vytautas Vitkauskas. Iš skelbtų darbų vertingiausias yra J. Šukio Ramaškonių šnektos (Armėniškių apyl.) aprašas (Šukys, 1960, p. 177—189) ir tarminių tekstų pluoštas (Chrestomatija, 1970, p. 396—402). Taip pat yra šiek tiek paskelbta žinių apie lietuvių kalbos vartojimą šiose apylinkėse (Vidugiris, 1959, p. 242—245) ir apie 1959 m. ekspedicijos rezul: tatus (Grinaveckienė, 1960, p. 191-194). 1971 m. čia dirbo kompleksinė lietuvių dialektology, Zodynininky, toponimiky ir tautosakininkų ekspedicija, kurioje dalyvavo: Zodyninkai Antanas Balašaitis, Kazys Eigminas, Irena Ermanytė, Kazys Pakalka, toponimikai Aleksandras Vanagas, Marytė Razmukaitė, Vitalija Maciejauskienė, dialektologai Jonina Lipskienė 22 ir Aloyzas Vidugiris, tautosakininkai Juozas Aidulis, Kazys Grigas, Bronė Kerbelytė, Vanda Misevičienė, Leonardas Sauka, Norbertas Vėlius ir kt. 1974—1976 m. Rodūnios ir Pelesos apylinkėse vyko kompleksinė Maskvos, Vilniaus ir Minsko kalbininkų ekspedicija, kurioje dalyvavo maskviečiai Vladimiras Toporovas, Tamara Sudnik (organizatorė ir vadovė), Lida Nevskaja, Tania Civjan, vilnietė Aldona Jonaitytė, buv. minskietis Valerijus Čekmonas ir kt. Šių apylinkių etnolingvistiniams kontaktams buvo skirtas net visas leidinys: „Baltų-slavų etnokalbiniai kontaktai“ (1980). Tame leidinyje minėtini Pelesos ir Rodūnios apylinkėms skirti darbai: T. Sudnik apie Pelesos apyl. kalbinę situaciją ir kai kuriuos jos istorijos duomenis (Cyjmnx, 1980, c. 181—191), A. Vanago apie tų apylinkių hidronimus (Banarac, 1980, c. 192—201), V. Vitkausko apie kai kurias Rodūnios šnektos ypatybes (Butkayckac, 1980, c. 202—205), V. Čekmono dėl Pelesos lietuvių baltarusių fonetinės interferencijos problemos (Yexman, 1980, c. 206—226), A. Jonaitytės apie kultūrinių augalų pavadinimus Pelesos šnektoje (MoxaitruTe, 1980, c. 227—244), L. Nevskajos apie Pelesos apyl. laidojimo papročius (HeBcxras, 1980, c. 245—254) ir kt. Pastaruoju metu į šio pakraščio lietuvių šnektų, taip pat kalbinės situacijos ir jos dinamikos tyrimą įsitraukė Laima Grumadiené ir Kazimieras Garšva. Vadinamuosius frontalius dialektologinius tyrimus aktyviai tęsia V. Čekmonas. 1986 m. į Pelesės ir Rodūnios apylinkes rinkti lingvistinės, sociolingvistinés ir tautosakinės medžiagos buvo atvykusi Lietuvių kalbos ir literatūros instituto filologų grupė: K. Eigminas, K. Garšva, L. Grumadienė, .N. Laurinkienė, A. Romančiuk ir A. Vidugiris. „Augant susidomėjimui baltų ir slavų kalbinių ryšių problema, reikia daugiau ir sociolingvistinių tyrimų. Be socialinių veiksnių, paprastai lemiančių lingvistinių ir etnolingvistinių santykių raidą, aptarimo dabar neapsieina joks rimtesnis kalbinių kontaktų tyrinėjimas. Tokių tyrimų reikia kuo daugiau ir išsamesnių, nes lietuvių— baltarusių paribio etnolingvistiniai santykiai kinta septynmyliais Zingsniais. Daugelis sinchroninio kalbinių ryšių tyrimo šalininkų dabar, apsilankę šiose apylinkėse, sunkiai įsivaizduoja, kad seniau čia daug kas galėjo būti visai kitaip. Ne vienas lietuvių kalbininkas į šio krašto kalbinę situaciją gali pažvelgti iš daugiau kaip 30 metų laiko nuotolio. Per tą laiką (straipsnio autoriui čia teko lankytis 1955, 1956, 1957, 1958, 1963, 1968, 1971, 1984, 1986 m.) šio krašto etnolingvistinių santykių mozaikoje įvyko didžiulių ne tik kiekybinio, bet ir kokybinio pobūdžio permainų. ji Pelesos apylinkė dabar traktuojama kaip lietuvių ir baltarusių bilingvizmo sala, supama baltarusių (Cyauuk, 1980, c. 181). Iš tradicijos Pelesės apyl. kaimais yra laikomi šie: Dubiniai, Drūskininkai (Senieji ir Naujieji), Leliūšiai, Leliėnys, Lipkūnai, Paditvys (t. Padzitvys || Padzvicys), Pamedė, Pavalakč (kartais t. Paulakė), Pelesa (t. Pelasa) — pats didžiausias (1976 m. buvo 195 sodybos) kaimas, Piliūnai, Senieji Smilginiai, Slabada, Surkantai, Varliai, Anksčiau šiai apylinkei dar priklausė ir kiti artimesnieji kaimai; Bartašiūnai, Kargaudai, Klaišiai, Kūrkės, Lūnkiai, Navikai, Vigénys (Stownik, 1886, p. 935). 23 Anot T. Sudnik, nedidelėje Pelesds apylinkėje tarsi susieina įvairiai per laiką pakitusios kadaise vieningos kalbinės situacijos stadijos: nuo visiško lietuvių kalbos užgesimo (Smilginiai, Leliūšiai ir ypač Pamedė), kai lietuvių kalbą, taigi ir dvikalbiškumą išlaikė tik patys senieji gyventojai, per kokybinę ir kiekybinę dvikalbiškumo pusiausvyrą (Pelesa, Pilifinai, Dubiniai) iki tikro, beveik nepaliesto lietuvių kalbos vyravimo (Pavalakė, Senieji Drūskininkai). Visai neseniai (maždaug prieš 15—20 metų) pagal šią schemą galima buvo apibūdinti viso Varenavo rajono kalbinę situaciją. Dabartinio Varenavo rajono kalbinės padėties susiformavimą reikia apžvelgti detaliau ne tik dėl tų šnektų tyrinėtojų, bet ir iš seniau šių lietuvių likimu besidominčių skaitytojų. Tuo labiau, kad, nežiūrint į kontrastus ir įvykusias permainas, daugelio jų atmintyje buvusioji kalbinė situacija tarsi sveika lieka gyvuoti ir toliau, neretai keldama skausmingą pietetą praeičiai ir tradicijoms. Lietuvių ir baltarusių kontaktai. be abejo, yra labai seni ir siekia dar tuos laikus, kai abi tos kalbos dar nebuvo susikristalizavusios atitinkamai iš baltų ir rytų slavų kalbinių grupių. Apskritai pietrytinė lietuvių etninių plotų riba niekada nebuvo aiški ir pastovi, nes čia greta ir daug kur mišriai gyveno lietuviai ir baltarusiai. Todėl dėl gyventojų mišimo ir asimiliacijos ta riba kito lietuvių etninio elemento nenaudai (Jakubovskis, 1921, p. 4—5). Tačiau Pelesos ruože ta riba yra užsikonservavusi ir nedaug tepakitusi nuo XIV—XVI a. (3xukrsBuutoc, IT'ayuac, 1985, c. 174—176). Intensyvius lietuvių ir slavų kalbų kontaktus atspindi taip pat Pelesos ir Rodūnios apylinkių hidronimija. Kaip rodo tyrimų rezultatai (Bararac, 1980, c. 192— 201), patį seniausią sluoksnį sudaro baltiškoji hidronimija, o slaviškasis sluoksnis yra gerokai naujesnis, jo dalis — visai nesenų laikų. Be to, yra rimtų istorinių (Ochmanski, 1972, p. 83—89) ir kalbinių (Cynuuk, 1980, c. 184—189) argumentų, kad apie Rėdūnią ir Pelėsą buvo įsikūrę prūsų ar jiems artimų išeivių iš Bartos, Skalvos ir galbūt Pamedės sričių. Pastaroji aplinkybė galėjo prisidėti, kad apie Pelėsą ilgiau negu kitur išliko kompaktiška lietuviškų kaimų grupė. Taip pat galėjo turėti įtakos ir gamtinės sąlygos: iš pietryčių, pietų ir pietvakarių pusės Pelesės apyl. nuo baltarusiškų kaimų skyrė plačios pelkės ir per jas tekančios Ditvds, Pelesds — upės, buv. Pelesds ežeras ir kt. Deja, sąlygos ir laikas darė savo. Palaipsniui, ypač po Liublino unijos (1569 m.) pradėjus lenkėti dvarininkams, paskui ir miestiečiams, vietos baltarusių tarmė, būdama panaši į lenkų kalbą, čia tapo ne tik išorinių, bet ir vidinių kontaktų kalba. Lietuviams valstiečiams, į kurių kalbą imta žiūrėti žeminančiai, išmokti lenkų kalbos iš aukštesniųjų klasių atstovų buvo per sunku. Be to, po XVII — XVIII a. karų ir maro epidemijų į išmirusių lietuvių vietą čia galėjo atsikelti daugiau ar mažiau gyventojų iš rytų slavų žemių. Nesulietuvėjusi jų dalis vėliau vietos gyventojų asimiliaciją galėjo veikti kaip katalizatorius, Nuo XIX a. vidurio lietuvių kalba pietrytiniais pakraščiais ėmė labai sparčiai nykti. Ši banga pirmiausia apėmė rytinį pakraštį su lietuvių sostine Vilniumi ir nuo Vilniaus nepaprasta sparta ėmė plisti į visas puses, aprėpdama įvairius miestus, miestelius ir jų apylinkes. Lietuvių kalba daug kur čia bemaž iš karto tapo tik se-- 24 nosios kartos kalba, o jaunimas griebėsi slavų kalbų, Tai sutapo su lenkų tautinio sąjūdžio suaktyvėjimu ir ryšium su tuo caro valdininkų nepaprastai intensyviai čia pradėta rusų kalbos ir stačiatikybės stiprinimo akcija. Įsiliepsnojusi kova tarp caro valdininkų ir lenkiškos orientacijos dvarininkų bei dvasininkų dėl įtakos lietuvių valštiečius prislėgė dvigubu jungu. Prie natūralios asimiliacijos prisidėjo prievartinė asimiliacija, varyta valstybės, bažnyčios, dvaro, mokyklos. Naudojęsi neribota įtaka, dvasininkai visą laiką buvo pajungti lenkų bažnytinei hierarchijai, kurios centras būvo Lenkijoje, Gniezne (Vilniaus vyskupija vėliau, faktiškai iki šiol, ėmė priklausyti Lomžos arkivyskupijai). Lenkų tvarkytos bažnyčios svarbiausias uždavinys buvo platinti ne tiek tikėjimą, kiek lenkystę. Pagal priešpriešą su rytų slavų stačiatikybe katalikų tikybą imta vadinti lenkų tikyba („polska viara“), o katalikus laikyti lenkais. Dėl to daugelis gyventojų, savo šeimose kalbėjusių vien tik lietuviškai, kartais slaviškai net nemokėjusių, save pradėjo laikyti lenkais. Negausios lietuvių tautinės inteligentijos jėgos 1831 ir 1863—1864 m. sukilimų metu buvo išsklaidytos arba sunaikintos. Spaudos lotyniškais rašmenimis uždraudimas prilygo apskritai lietuvių spaudos draudimui. Todėl lietuvių tautinis sąjūdis, galėjęs svyruojančios savimonės lietuvius laiku paremti, gerokai vėlavo. Kokiais tempais retėjo ir nyko šio krašto lietuvių kalba, galima matyti lyginant XIX a. pirmosios pusės duomenis su XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios duomenimis. 1827 m. P. Kepenas (Kenmen, 1827, c. 94), remdamasis Vilniaus universiteto prof. A. V. Pelikano ir lietuvių rašytojo D. Poškos surinktais duomenimis, nurodė, kad Lydės apskrityje lietuvių kalba vartojama nuo Vilniaus apskrities ribos iki Žirmūnų. Šią informaciją patvirtina ir gerai tą kraštą pažinoję istorikai M. Balinskis su T. Lipinskiu (Balinski M., Lipinski T., 1846, 251, 264): Lydė6s apskrityje lietuviškai kalbama Ditvės paupiais, apie Zirmfinus, Benek4inis (tuo metu į Benekainių valsčių įėjo ne tik Varendvo, bet ir dabartinė Butrimonių apylinkė, esanti Lietuvos TSR), Balčininkūs, Eišiškes (Eišiškių apylinkė su Kalesniūkais tuo metu įėjo į Lydds apskritį) ir net už Lydės iki Nėmuno. Kad lietuvių dar gyventa ir už Lydds, patvirtina ir dabartiniai tyrimai (l'ayuac, Bmayrmpuc, 1983, c. 39, 41; 3unksBuyroc, 'ayyac, 1985, c. 175). 1867 m. Lydds apskrityje, A. Riticho (PurTHX, 1875) duomenimis, lietuviai sudarė 21,3 9% visų gyventojų, t.y. apie 26 000, nors pagal jo žemėlapį Pelesos apylinkė buvo priskirta prie baltarusių ploto (dar plg. Tayuac, Bunyraupauec, 1983, c. 44). XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje lietuvių — baltarusių skiriamąja riba bent jau ties Pelesa (iki Pelesds dvaro) buvo laikoma Pelesės upė, toliau į rytus R6dūnios ir Zdbalatės (Užūbalio) parapijų riba iki Ditvds upės, paskui Ditva aukštyn, toliau į rytus Asavds upe (iš tiesų atokiau nuo jos į pietus — A. V.) į Geranainių pusę (Kupkop, 1858, c. 120—121; Kopesa, 1861, c. 287; Bieliūski, 1893, p. 528; Kapckwuii, 1962, c. 385—386). XIX a. palyginti labai greitai slavėjant artimesnėms Vilniaus apylinkėms, buvo pabrėžiamas Lydės apskrities šiaurinės dalies lietuviškumas. Vienas iš „Geografinio žodyno“ (Slownik, 1882, p. 142) autorių, rašydamas apie Aradnds dvarą, kuris įėjo į Asavės parapiją, pažymi, kad visi parapijos gyven25 tojai iš kilmės yra gryni lietuviai, kurie iki šiol tarpusavyje lietuviškai tebekalba. Tačiau tokių pranešimų buvo negausu. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių spaudoje dažniausia buvo būgštaujama ir protestuojama dėl prievartinio. lietuvių slavinimo. O būgštauti iš tiesų būta ko. Kadaise palyginti kompaktiškas pietrytinis lietuvių kalbos plotas, nevienoda sparta slavėjant kaimams, smarkiai korijo. Tai akivaizdžiai matyti iš 1890 m. Platerio surinktos ir Anonimo apdorotos statistikos (Anonim, 1898, p. 62—67), kuria remdamasis J. Rozvadovskis (Rozwadowski, 1904, p. 93) sudarė lietuvių kalbos paplitimo žemėlapį, Žemėlapis buvo gana apytikris, nes duomenų apie lietuvių kalbos vartojimą nebuvo surinkta iš daugelio Benekainių, Šalčininkų, Varenavo aplinkinių kaimų arba tie duomenys buvo nepilni. Kadangi platokoje lietuvių — baltarusių paribio juostoje nemaža vietos gyventojų buvo dvikalbiai arba trikalbiai (dvarų bei, palivarkų pašonėse radosi šlėktų kaimelių), kuriems buvo būdinga neapibrėžta, dažniausiai svyruojanti tautinė savimonė, tai ir J. Rozvadovskio nubrėžtas lietuvių kalbos vartojimo ribas reikia laikyti tik apytikrėmis, sąlyginėmis. Lydos apskrityje ištisinėje lietuvių kalbos teritorijoje ruožą apie Eišiškes ir Pžbarę, taip pat kai kuriuos kaimus nuo Eišiškių iki Nočiės ir Saltoniškių, kur XIX a. antroje pusėje sparčiai plito baltarusių kalba, J. Rozvadovskis priskyrė prie baltarusių ploto. Jis tarsi atskyrė didelį lietuvių kalbos pusiasalį nuo pagrindinės lietuvių teritorijos. Todėl tą masyvą vieni tyrinėtojai žemėlapyje vaizduoja kaip pusiasalį (Kapcknit, 1903; Verbickis, 1911), kiti — kaip salą (Rozwadowski, 1914; Marynsune, 1902, c. 45—46). Kad minėtame pusiasalyje lietuvių kalba vyravo nebe visuose kaimuose — jaunimas daug kur buvo pradėjęs kalbėti baltarusiškai, — matyti jau iš pastabos, pridėtos prie Platerio surinktos medžiagos, kad pietrytinėje Armėniškių apyl. dalyje „senieji kalba lietuviškai, jaunimas — baltarusiškai“ (Anonim, 1898, p. 62). Rėdūnios parapijoje greta lietuvių kalbos vartotos jau ir kitos. Vieno korespondento pranešimu, jau XIX a. gale Rėdūnios parapijoje „valstiečiai kalba lietuviškai, šlėktos — lenkiškai, vadindami save lietuviais. Kurie ne kurie lietuviai aprusėjo, kalba savotišku žargonu pusiau rusiškai, pusiau lenkiškai arba, kaip ten sakoma, „paprastai“ (po-prostu), t.y. „mužikiškai“. Lietuviai kalba lietuviškai tik namie, o kitur — arba lenkiškai, arba „po-prostu“ (Bc, 1895, c. 497). Vertinga E. Volterio pastaba: „Lydės apskrityje, nežiūrint sulenkėjusių šlėktų tyčiojimosi iš lietuvių, vis dėlto girdėti lietuviška daina ir lietuvių kalba kaip namų kalba. Lietuviai (0 gal senieji jotvingiai) kalba trim kalbom: viršininkams — rusiškai arba „po-prostu“, t.y. baltarusiškai, kunigui — lenkiškai, o tarpusavyje — lietuviškai ir garsiai, kai niekas nesijuokia. Net viešuose susibūrimuose galima girdėti kalbant lietuviškai“. (Boxsrep, c. 66). A. Platerio — Anonimo nors ir nepilna statistika Lydos apskrityje lietuvių užfiksavo 16634, t.y. 12,1 9% iš visų (137025) gyventojų. Kiek daugiau lietuvių užfiksuota per visuotinį 1897 m. surašymą — 17702, tačiau jų procentas mažesnis — 9 % iš bendro 196444 kaimo gyventojų skaičiaus. Užtai ko ne ketveriopai (nuo 1,2 % iki 4,2 %) išaugo lenkų procentas. Matyt, lietuvių ir baltarusių bilingviai bei 26 lietuvių, baltarusių ir lenkų trilingviai 1897 m. surašymo metu buvo daugiau skiriami prie slavų, ypač lenkų. | Pelesos apylinkėje po baudžiavos panaikinimo greičiausiai pradėjo slavėti laisvųjų valstiečių ir bajorų kaimai: Bartašiūnai, Slabada, Surkantai ir kt. Todėl jau 1890 m. iš 1723 apylinkės gyventojų nurodyta 1421 lietuvis ir 302 baltarusiai ir lenkai (Anonim, 1898,, p. 64—66). Vietos gyventojų lenkėjimo, kaip ir apskritai slavėjimo procesas tuo metu visais pietrytiniais lietuvių kalbos pakraščiais vyko labai audringai ir veržliai. Kartais dvikalbystės stadija, keičiant kalbą, būdavo gana trumpa. Anot H. Turskos (Turska, 1939, p. 33—34), vyresniosios kartos lietuviai neretai išmokdavo slavų (lenkų ar baltarusių) kalbą ir pradėdavo vien ją vartoti, jau būdami suaugę. Antra vertus, tuo pačiu metu Lietuvoje smarkiai kilo ir lietuvių tautinė savimonė. Tas procesas prasidėjo vakarinėje Lietuvos dalyje, kur daugiau paplito nelegaliai Mažojoje Lietuvoje spausdinamos knygos ir laikraščiai. Be to, 1904 m. carinės Rusijos administracija, išsigandusi revoliucinio sąjūdžio, buvo priversta panaikinti draudimą spausdinti knygas ir laikraščius lotynų-lietuvių raidėmis, o 1906 m. — leisti mokyklose dėstyti lietuvių kalbą kaip atskirą dalyką. Nuo to laiko lietuvių spauda galėjo legaliai padėti savo tautiečiams. Atsirado daugiau lietuvių inteligentijos, kuri savo veikla padėjo stiprinti lietuvių tautinę sąmonę. Vis dažniau bažnyčiose pamaldos pradėjo vykti lietuvių kalba. Lietuvių tautinio sąjūdžio pakilimas veikė ir etnolingvistinių procesų eigą. Tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo tas pakilimas daugiau apėmė Suvalkų, didesnę Kauno gubernijos dalį ir tik iš dalies Vilniaus guberniją. Ryšium su lietuvių tautinio sąjūdžio pakilimu ypač suaktyvino savo veiklą lenkiškos orientacijos atstovai — vietos dvarininkija, inteligentija, Vilniaus vyskupijos vadovybė, dalis dvasininkų, kuriuos palaikė gausi vietos lenkų spauda (Gintautas, 1910, p. 197—206). Kadangi bažnyčios įtaka etnolingvistinių procesų eigai buvo lemiama, jie visaip trukdė lietuvių dvasininkų veiklą, lietuviškas pamaldas (1905, 1910, 1913, 1915 ir kt. metais jų remiami aplenkėję vietos gyventojai per lietuviškas pamaldas kėlė muštynes Asavojė, Benekainyse, Nočiojė, Rėdūnioje, Varenavė ir kt.), į lietuvių parapijas skirdavo lenkiškos orientacijos dvasininkus, o aktyvesnius lietuvių dvasininkus persekiojo ir trėmė į grynai slaviškas parapijas. Smarkiai buvo sumažintas lietuvių priėmimas į Vilniaus dvasinę seminariją (Viltis, 1908, p. 130). Kartu polonizatoriai šmeižė lietuvių kalbą, vadindami ją pagoniška, stengėsi įteigti mintį, kad lietuvių kalba netinkanti išsilavinusiam žmogui. Lenkinami buvo ne tik lietuviai, bet ir baltarusiškai kalbantys katalikai. Pastarieji ypač lengvai persiimdavo lenkiška savimone. Todėl lietuvių tarpe buvo skatinamas ne tik lenkų, bet ir baltarusių kalbos vartojimas. « Etnolingvistinių procesų, vykusių XX a. pradžioje, tyrimui svarbūs yra vietinio gyventojų surašymo duomenys, kuriuos 1909 m. vietos administracija surinko iš 9 vadinamojo Vakarų Rusų krašto gubernijų (Viltis, 1909, p. 90, 92,94 96). Čia pateikiama duomenų apie pagrindinių tautybių skaičių: lietuvių, lenkų, žydų ir rusų. Į pastarųjų (t.y. rusų) skaičių įeina rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai kartu, bet skiriami pagal religiją. 1909 m. duomenys buvo rinkti ne pagal vartojamą kalbą, kaip 27 1897 m., bet pagal tautinę savimonę, todėl tie duomenys tarpusavyje negali būti lyginami. Tačiau jų sugretinimas įdomus kitu aspektu, nes parodo, kaip lietuvių —baltarusių paribiais plito lenkų tautinė savimonė tiek tarp lietuviškai, tiek tarp baltarusiškai kalbėjusių katalikų. Lydės apskrityje lietuviais užsirašiusių Žmonių labai maža, vos 4238, arba 2 94 (iš 211839 kaimo gyventojų). Matyt, nemažai jų daliai buvo garbingiau pasivadinti lenkais, kurių skaičius sparčiai augo (1890 m. — 1580, arba 1,2 %, 1897 m. — 8298, arba 4,2 %, 1909 m. — 12462, arba 5,9 9). Tačiau daug dvikalbių lietuvių, kurių gimtoji kalba ir tautybė buvo nuolat kompromituojamos, tautiškai buvo neapsisprendę ir surašinėtojų buvo priskirti pagal valstybę — prie rusų (t.y. baltarusių). Buvęs dar gana lietuviškas minėtas Lydds kraštas Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse jau buvo pradėjęs smarkiai baltarusėti. Pagal apytikrius to meto lietuvių periodinės spaudos pranešimus Armėniškių, Asavės, Butrimonių, Nocids, Rėdūnios ir Varenavo parapijose lietuviškai kalbėta dar apie 2/3—3/4 vietos gyventojų, Kalesniūkų — 1/2, Benekdiniy, Eišiškių — 1/3—1/2, Geranainių, Kaulžliškių — 1/3 (kitais duomenimis iki 1/2), Trakéliy, Žirmūnų, Zėbalatės — 1/4—1/3, Lydos — 1/5. Šių parapijų bažnyčiose lietuvių kalba arba visai niekada nebuvo vartojama, arba buvo pašalinta, tik kartais dar sakyti lietuviški pamokslai. Lietuviškų laikraščių čia ateidavo labai mažai. Atrodo, kad lietuvių tautinio sąjūdžio atbalsiai daugelio kaimų čia nespėjo pasiekti. O ten, kur tas pakilimas buvo, jis vyko labai pavėluotai ir apėmė tik lietuviškesnius ir kompaktiškiau išlikusius kaimus (pvz., apie Pelėsą, Ramaškėnis, taip pat pavienius — Plikių, Sklodoniū ir kt.), o jų gyventojus veikiausiai irgi ne visus, o tik didesnę ar mažesnę jų dalį, kitur — gal tik atskiras šeimas. Tačiau ir to uZteko, kad lietuvių kalba čia vienur, čia kitur pratęstų savo egzistenciją iki mūsų dienų. Kad slavėjimas vyko ne visur vienoda sparta, galėjo prisidėti nors ir trumpai ia dirbę lietuvių kultūros veikėjai — mokytojai, pažangesni dvasininkai (Ziminskas, 1931, nr. 80, 105—106; 1944, nr. 51, 68, 119; Gustaitis, 1942, nr. 178). Taip pat, be abejo, veikė ir Lietuvos valstybės atsikūrimas. Buržuazinė Lenkija 1920—1939 m. okupavusi visas pietrytines lietuvių žemes, čia faktiškai pradėjo vykdyti sistemingą nutautinimo politiką: reikalavo vartoti visur lenkų kalbą, varžė lietuvių spaudą ir saviveiklą, uždarinėjo gyvavusias didelėmis pastangomis įkurtas lietuviškas mokyklas. Iki 1931 —1932 m. buvo uždarytos visos dabartinio Varenavo rajono teritorijoje veikusios 37 privačios lietuvių mokyklos, o iki 1936 m. — ir visos jų vietoje įsteigtos skaityklos. Be to, Asavės apylinkėje buvo reikalauta trijų naujų lietuviškų mokyklų, tačiau jų steigti nebuvo leista. Valstiečiai, laikę lietuviškas mokyklas, dažnai buvo baudžiami kalėjimais ir kitokiomis baudomis, mokytojai persekiojami. Lietuvių vaikai buvo spiriami lankyti lenkiškas mokyklas, o nelankantys jų — baudžiami. Lietuviškų pamaldų visai buvo nebeįsileidžiama į Armėniškių, Asavds, Benekainių, Rėdūnios bažnyčias, o lietuvių dvasininkai terorizuojami. Lietuviškas pamaldas iki 1947 m. išlaikė tik pelesiškiai, pasistatę atskirą bažnyčią. 28 Iki XX a. pirmojo ketvirčio pabaigos Rėdūnios valsčius buvo laikomas dar "gana lietuviškas. Daugelio vietos atstovų tvirtinimu, lietuviškai kalbėti čia dar mokėję apie 75 9%, gyventojų, tačiau daugumas, būdami indiferentai, matyt, labai greitai persiėmė lenkiška savimone. | — Etnolingvistiniy santykių raidai pasekti įdomūs 1928-1933 m. O. Chominskio sudaryto žemėlapio duomenys. Vien dabartinio Varenavo rajono teritorijoje nurodyta dar šimtas kaimų, kuriuose tuo metu nuo 100 %, iki 10 9, kalbėta lietuviškai. - Vadinasi, kaimai, kuriuose lietuviškai kalbėjo atskiros šeimos ar asmenys, į žemėlapį nepateko. Bendras lietuviškai kalbėjusių skaičius pagal tą žemėlapį yra apie 6000 (mūsų nuomone, jis turėjo būti bent trečdaliu, jei ne dvigubai didesnis). Tačiau ir iš to matyti, kad vietos lietuviai anksčiau slavėję daugiau pagal savimonę, dabar sparčiai ėmė slavėti pagal kalbą. Jaunoji karta, matyt, daugiausia jau buvo mokoma kalbėti slaviškai. Lemiamą vaidmenį vaidino lenkiškos mokyklos. Nemaža prisidėjo ir gyventojų skirstymas į vienkiemius. Anksčiau gatvinis kaimas buvo gera lietuvių kalbos mokykla tiek atėjūnams, tiek ir mišrių šeimų vaikams, kurie savo "namuose nespėdavo lietuviškai išmokti. Taigi daugumas senosios kartos atstovų savo gimtosios kalbos pradėjo nebeperduoti jaunajai kartai. Tokia padėtis buvo iki 1939 m., kai tas kraštas buvo įjungtas į Baltarusijos TSR sudėtį. Karo ir pokario metais Čia daug lietuvių, dažnai ištisomis šeimomis išžudė baltalenkių gaujos (armija krajowa), ypač terorizavusios sąmoningesniuosius lietuvius. Nuo tada daugelis lietuvių tarpusavyje pradėjo kalbėti lenkiškai ar. bent baltarusiškai. Tapo tradicija lietuvių šeimose nors vienam rašytis lenku. Tiek dėl šių, tiek ir dėl kitų priežasčių 1945—1958 m. į Lenkiją emigravo gana daug lietuviškai kalbėjusių žmonių. * Nežiūrint visų tų įvykių, turėjusių lemiamos reikšmės tolimesnei šio krašto etnolingvistinių santykių raidai, pokario metais ypač vyresniosios ir Viduriniosios kartos lietuviškai kalbančių atstovų galima buvo rasti dar gana plačiai bemaž visame Varenavo rajone. Iš seno lietuviškai mokančių vietinių Žmonių rasta dar tokiuose kaimuose, kurie Anonimo ir O. Chominskio nurodyti kaip grynai slaviški. Ir tai nieko nuostabaus, nes lietuviškai mokėti tuo metu buvo daugiau nelaimė negu laimė. Toliau pagal apylinkes ir mokėjimo laipsnį pateikiami kaimai, kuriuose 1955— 1963 m. išvykų ir ekspedicijų metu dar buvo rasta daugiau ar mažiau lietuviškai kalbančių ar kalbėti mokančių žmonių. Gaila, kad daugiau dėmesio buvo skiriama apylinkėms ir jų dalims, kuriose kompaktiškai daugiau buvo lietuviškų kaimų (pvz., Pelesa, Rodūnia, Asava, iš dalies Benekainys, Varenavas, Armėniškės) ir pritrūkta laiko bei galimybių geriau apvaikščioti apslavėjusius ar visai suslavéjusius kaimus apie Geranainis, Kaulėliškes, Nėčią, Trakeliūs ir kt. Lietuviškiausia buvo Pelesos apylinkė su Senūjų Druskininky, Dubinių, Paditvio, Pavalakės, Pelesės, Piliūnų kaimais, kur šeimose daugiausia buvo kalbama lietuviškai. Mišrus buvo tik Naujijju Drūskininkų kaimas. Senoji ir vidurinė karta lietuviškai kalbėjo Kargaudų, Klaišių, ypač ;Vigonių, iš dalies Senūjų Smilginių kaimuose. Tik vyresnioji karta lietuviškai mokėjo Balčiškių, Leliūšių, Pamedės, Naujųjų Smilginių, Varlių kaime. Po vieną kitą lietuviškai mokantį senelį sutikta, 29