Iš etnolingvistinių santykių raidos Pelesos ir gretimose apylinkėse

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXVII (1988) LIETUVIŲ KALBA IR BILINGVIZMAS ALOYZAS VIDUGIRIS IŠ ETNOLINGVISTINIU SANTYKIŲ RAIDOS PELESOS IR GRETIMOSE APYLINKĖSE Dabartinė lietuvių — baltarusių paribio kalbinė situacija yra daugelio amžių etnolingvistinių lietuvių ir baltarusių tarpusavio kontaktų raidos rezultatas. Tiek šiaurvakariniai Baltarusijos TSR, tiek pietrytiniai Lietuvos TSR pakraščiai, be skir- tumų, kuriuos sąlygoja dabartinė tų respublikų siena, turi labai daug ką bendra. Vienas iš esminių bendrų šios paribio zonos bruožų yra panaši etninė ir kalbinė gyventojų sudėtis. Tą jų panašumą lėmė buvusi vienoda šio krašto praeitis, bendros istorinės-politinės, ekonominės ir kultūrinės-ideologinės sąlygos. Ir dabar abipus minėtos sienos plačioje paribio zonoje glaudžiai ir intensyviai kontaktuoja lietuvių, baltarusių tarmės, jų literatūriniai variantai, taip pat rusų kalba, neminint čia kar- tais dar pasitaikančių kitų tautų Žmonių ar jų grupių. Panaši etnolingvistinė situa- cija Pietryčių Lietuvoje jau aptarta (Vidugiris, 1983, p. 46—61). Dabar norima kiek smulkiau aptarti etnolingvistinių santykių raidą visai prie Lietuvos TSR prigludu- siame pakraštyje, kuris beveik išsitenka tarp Dubičių ir Dievčniškių iškyšulių. Tai šiaurės vakarinės Baltarusijos TSR Gafdino srities dabartinis Varenavo rajonas, kalbininkus ypač dominantis pietvakarine dalimi — Pelesds ir Rėdūnios apylin- kėmis, Iki Antrojo pasaulinio karo didžioji dabartinio Varenavo rajono dalis — tokios iš seno žinomos apylinkės kaip Asava (kartais pavadinama buv. garsaus Aradnds dvaro vardu, plg. Sinodus, 1744, p. 63), Benekainys, Nočia, Pelesa, Rėdūnia, Varendvas (sen. Balatna, -0s) — įėjo į Lydds, o mažesnioji dalis — Armėniškių ir Kaulčėliškių apyl. — į Ašmenės apskritį. Iki Pirmojo pasaulinio karo jos pri- klausė Vilniaus gubernijai, o tarpukario metais — Naugardūko vaivadijai. Pagal bažnytinį administracinį skirstymą tais pavadinimais vardinamos parapijos pri- klausė Rėdūnios dekanatui (Sinodus, 1744, p. 42—64). Pelesa, ilgą laiką įėjusi į R6- dūnios valsčių ir parapiją, kaip vaitystės centras žinoma nuo 1637 m. Tačiau apy- linkės kultūriniu centru ji tapo tik XX a. pradžioje, kai čia iš Piliūnų k. 1908 m. buvo perkelta mokykla. 1553 m. minima Pelesds bažnyčia (Ochmanski, 1972, p. 70) veikiausiai buvo pastatyta Sendsios Pelesos dvare ir vėliau sunyko kartu su dva- ru, nes dabartinis (Naujosios) Pelesds kaimas parapijos centru tapo tik nuo 1917 m., o 1924 m. čia buvo pradėta statyti akmeninė bažnyčia. Šių tarmių savitumas ir geografinė padėtis anksti atkreipė daugelio įvairių šalių tyrinėtojų dėmesį. Jau daugiau kaip prieš šimtmetį (pirmą kartą 1886 m. ir pakartotinai 1893 m.) Armoniškių, Benekdiniy ir Kaulčėliškių apylinkes aplankė Eduardas Volteris, užfiksavęs būdingesnių fonetinių ir morfologinių Įypatybių, 21 retesnių žodžių (Wolter, 1895, p. 173—187). 1895 m. Asavės ir Zirmfiny apylinkė- se (iš Aradnės, Grubėnų, Lapėtiškių, Paaradnio, Puodžių, Zanifiny ir kitų kaimų) medžiagą rinko garsus norvegų slavistas Olafas Brokas. Turėdamas jautrią klausą, jis gerai aprašė šių apylinkių lietuvių šnektų vokalizmą, konsonantizmą, morfolo- giją, pateikė nemažą pluoštą tarminių tekstų (Broch, 1958, p. 1—71). Tačiau rei- kia pasakyti, kad O. Brokas čia pirmiausia vyko tirti vietos baltarusių tarmės (Broch, 1957) ir tik paskui, užgirdęs, kad minėtų kaimų žmonės kalba lietuviškai, pradėjo užrašinėti ir lietuvių kalbos faktus. Tai buvo labai novatoriškas tyrimo būdas, o paskelbti darbai yra visapusiškai vertingi ir dabar. 1906 m. į Benekainių apylinkę buvo atvykęs Jonas Jablonskis, čia užrašęs įvai- rių Žodžių ir posakių (Jablonskis, 1906). Tarpukario metais iš minėtų apylinkių buvo užrašyta nemaža vertingų tautosakos tekstų (Tautosakos darbai, 1938, t. 4, p. 1—301). Ypač gerai ir daug tautosakos užrašė Juozas Aidulis, kilęs iš Rėdū- nios apylinkės Sklodonii} kaimo. Lenkijai užmezgus diplomatinius santykius su Lie- tuva, 1938 m. vasarą žodžių rinkti čia buvo atvykę Zodynininkai Napalys Grigas ir Juozas Senkus, talkinami vilnietės Elenos Samaniūtės-Otrembskienės (Grigas, 1938, p. 404—406). Pokario metais jau 1952 m. J. Senkaus vadovaujama čia atvyko pirmoji dialek- tologinė ekspedicija. Armėniškių, Asavės, Benekainių, Kaulėliškių ir Varenavo apylinkių šnektas pagal „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą“ ty- rė kalbininkai J. Senkus, N. Grigas, Monika Sapijanskaitė-Kuosienė, Jonas Pau- lauskas, Adelė Laigonaitė, tautosakininkas Jurgis Dovydaitis. Ypač šių tarmių tyrimu rūpinosi prof. Juozas Balčikonis. Su įvairiais talkinin- kais jis po kelis kartus apvažiavo daugelį Varenavo rajono lietuviškų kaimų. Rink- damas žodžius, vietovardžius, į tą darbą jis stengėsi įtraukti daugiau kalbininkų. Pervažiavęs O. Broko keliais, surinkęs faktų ir tekstų pluoštelį nusiuntė į Oslą Christijanui Stangui, kuris juos paskelbė (Stang, 1960, p. 337— 339). Tikras šio krašto lietuvių globėjas buvo prof. Tadas Ivanauskas. Ilgiausiai (apie 3 savaites) čia truko 1959 m. dialektologinė ekspedicija, kurios metu pagal minėtą programą buvo tirtos Armėniškių (pakartotinai), Nočios, Pe- less, Rodūnios apylinkių šnektos. Be to, 1957, 1958, 1963 m. pavieniui medžiaga dar buvo rinkta Asavds, Benekainių, Pelesės, Rėdūnios ir Žirmūnų apylinkėse. Tarminę medžiagą tuo metu čia rinko Dalia Gargasaitė, Aldona Jonaitytė, Bronys Savukynas, Jonas Šukys, Aloyzas Vidugiris ir Vytautas Vitkauskas. Iš skelbtų darbų vertingiausias yra J. Šukio Ramaškonių šnektos (Armėniškių apyl.) aprašas (Šukys, 1960, p. 177—189) ir tarminių tekstų pluoštas (Chrestomatija, 1970, p. 396—402). Taip pat yra šiek tiek paskelbta žinių apie lietuvių kalbos vartojimą šiose apylinkėse (Vidugiris, 1959, p. 242—245) ir apie 1959 m. ekspedicijos rezul: tatus (Grinaveckienė, 1960, p. 191-194). 1971 m. čia dirbo kompleksinė lietuvių dialektology, Zodynininky, toponimiky ir tautosakininkų ekspedicija, kurioje dalyvavo: Zodyninkai Antanas Balašaitis, Kazys Eigminas, Irena Ermanytė, Kazys Pakalka, toponimikai Aleksandras Vana- gas, Marytė Razmukaitė, Vitalija Maciejauskienė, dialektologai Jonina Lipskienė 22 ir Aloyzas Vidugiris, tautosakininkai Juozas Aidulis, Kazys Grigas, Bronė Kerbe- lytė, Vanda Misevičienė, Leonardas Sauka, Norbertas Vėlius ir kt. 1974—1976 m. Rodūnios ir Pelesos apylinkėse vyko kompleksinė Maskvos, Vilniaus ir Minsko kalbininkų ekspedicija, kurioje dalyvavo maskviečiai Vladimi- ras Toporovas, Tamara Sudnik (organizatorė ir vadovė), Lida Nevskaja, Tania Civ- jan, vilnietė Aldona Jonaitytė, buv. minskietis Valerijus Čekmonas ir kt. Šių apylin- kių etnolingvistiniams kontaktams buvo skirtas net visas leidinys: „Baltų-slavų etnokalbiniai kontaktai“ (1980). Tame leidinyje minėtini Pelesos ir Rodūnios apy- linkėms skirti darbai: T. Sudnik apie Pelesos apyl. kalbinę situaciją ir kai kuriuos jos istorijos duomenis (Cyjmnx, 1980, c. 181—191), A. Vanago apie tų apylinkių hidronimus (Banarac, 1980, c. 192—201), V. Vitkausko apie kai kurias Rodūnios šnektos ypatybes (Butkayckac, 1980, c. 202—205), V. Čekmono dėl Pelesos lietu- vių baltarusių fonetinės interferencijos problemos (Yexman, 1980, c. 206—226), A. Jonaitytės apie kultūrinių augalų pavadinimus Pelesos šnektoje (MoxaitruTe, 1980, c. 227—244), L. Nevskajos apie Pelesos apyl. laidojimo papročius (HeBcxras, 1980, c. 245—254) ir kt. Pastaruoju metu į šio pakraščio lietuvių šnektų, taip pat kalbinės situacijos ir jos dinamikos tyrimą įsitraukė Laima Grumadiené ir Kazimieras Garšva. Vadi- namuosius frontalius dialektologinius tyrimus aktyviai tęsia V. Čekmonas. 1986 m. į Pelesės ir Rodūnios apylinkes rinkti lingvistinės, sociolingvistinés ir tautosa- kinės medžiagos buvo atvykusi Lietuvių kalbos ir literatūros instituto filologų grupė: K. Eigminas, K. Garšva, L. Grumadienė, .N. Laurinkienė, A. Romančiuk ir A. Vidugiris. „Augant susidomėjimui baltų ir slavų kalbinių ryšių problema, reikia daugiau ir sociolingvistinių tyrimų. Be socialinių veiksnių, paprastai lemiančių lingvistinių ir etnolingvistinių santykių raidą, aptarimo dabar neapsieina joks rimtesnis kalbi- nių kontaktų tyrinėjimas. Tokių tyrimų reikia kuo daugiau ir išsamesnių, nes lie- tuvių— baltarusių paribio etnolingvistiniai santykiai kinta septynmyliais Zingsniais. Daugelis sinchroninio kalbinių ryšių tyrimo šalininkų dabar, apsilankę šiose apylin- kėse, sunkiai įsivaizduoja, kad seniau čia daug kas galėjo būti visai kitaip. Ne vie- nas lietuvių kalbininkas į šio krašto kalbinę situaciją gali pažvelgti iš daugiau kaip 30 metų laiko nuotolio. Per tą laiką (straipsnio autoriui čia teko lankytis 1955, 1956, 1957, 1958, 1963, 1968, 1971, 1984, 1986 m.) šio krašto etnolingvistinių san- tykių mozaikoje įvyko didžiulių ne tik kiekybinio, bet ir kokybinio pobūdžio per- mainų. ji Pelesos apylinkė dabar traktuojama kaip lietuvių ir baltarusių bilingvizmo sala, supama baltarusių (Cyauuk, 1980, c. 181). Iš tradicijos Pelesės apyl. kaimais yra laikomi šie: Dubiniai, Drūskininkai (Senieji ir Naujieji), Leliūšiai, Leliėnys, Lipkūnai, Paditvys (t. Padzitvys || Padzvicys), Pamedė, Pavalakč (kartais t. Pau- lakė), Pelesa (t. Pelasa) — pats didžiausias (1976 m. buvo 195 sodybos) kaimas, Piliūnai, Senieji Smilginiai, Slabada, Surkantai, Varliai, Anksčiau šiai apylinkei dar priklausė ir kiti artimesnieji kaimai; Bartašiūnai, Kargaudai, Klaišiai, Kūrkės, Lūnkiai, Navikai, Vigénys (Stownik, 1886, p. 935). 23 Anot T. Sudnik, nedidelėje Pelesds apylinkėje tarsi susieina įvairiai per laiką pakitusios kadaise vieningos kalbinės situacijos stadijos: nuo visiško lietuvių kalbos užgesimo (Smilginiai, Leliūšiai ir ypač Pamedė), kai lietuvių kalbą, taigi ir dvi- kalbiškumą išlaikė tik patys senieji gyventojai, per kokybinę ir kiekybinę dvikal- biškumo pusiausvyrą (Pelesa, Pilifinai, Dubiniai) iki tikro, beveik nepaliesto lietuvių kalbos vyravimo (Pavalakė, Senieji Drūskininkai). Visai neseniai (maž- daug prieš 15—20 metų) pagal šią schemą galima buvo apibūdinti viso Varenavo rajono kalbinę situaciją. Dabartinio Varenavo rajono kalbinės padėties susiformavimą reikia apžvelgti detaliau ne tik dėl tų šnektų tyrinėtojų, bet ir iš seniau šių lietuvių likimu besido- minčių skaitytojų. Tuo labiau, kad, nežiūrint į kontrastus ir įvykusias permainas, daugelio jų atmintyje buvusioji kalbinė situacija tarsi sveika lieka gyvuoti ir toliau, neretai keldama skausmingą pietetą praeičiai ir tradicijoms. Lietuvių ir baltarusių kontaktai. be abejo, yra labai seni ir siekia dar tuos laikus, kai abi tos kalbos dar nebuvo susikristalizavusios atitinkamai iš baltų ir rytų sla- vų kalbinių grupių. Apskritai pietrytinė lietuvių etninių plotų riba niekada nebuvo aiški ir pastovi, nes čia greta ir daug kur mišriai gyveno lietuviai ir baltarusiai. Todėl dėl gyventojų mišimo ir asimiliacijos ta riba kito lietuvių etninio elemento nenaudai (Jakubovskis, 1921, p. 4—5). Tačiau Pelesos ruože ta riba yra užsikonser- vavusi ir nedaug tepakitusi nuo XIV—XVI a. (3xukrsBuutoc, IT'ayuac, 1985, c. 174—176). Intensyvius lietuvių ir slavų kalbų kontaktus atspindi taip pat Pelesos ir Rodū- nios apylinkių hidronimija. Kaip rodo tyrimų rezultatai (Bararac, 1980, c. 192— 201), patį seniausią sluoksnį sudaro baltiškoji hidronimija, o slaviškasis sluoksnis yra gerokai naujesnis, jo dalis — visai nesenų laikų. Be to, yra rimtų istorinių (Och- manski, 1972, p. 83—89) ir kalbinių (Cynuuk, 1980, c. 184—189) argumentų, kad apie Rėdūnią ir Pelėsą buvo įsikūrę prūsų ar jiems artimų išeivių iš Bartos, Skal- vos ir galbūt Pamedės sričių. Pastaroji aplinkybė galėjo prisidėti, kad apie Pelėsą ilgiau negu kitur išliko kompaktiška lietuviškų kaimų grupė. Taip pat galėjo turė- ti įtakos ir gamtinės sąlygos: iš pietryčių, pietų ir pietvakarių pusės Pelesės apyl. nuo baltarusiškų kaimų skyrė plačios pelkės ir per jas tekančios Ditvds, Pelesds — upės, buv. Pelesds ežeras ir kt. Deja, sąlygos ir laikas darė savo. Palaipsniui, ypač po Liublino unijos (1569 m.) pradėjus lenkėti dvarininkams, paskui ir miestiečiams, vietos baltarusių tarmė, būdama panaši į lenkų kalbą, čia tapo ne tik išorinių, bet ir vidinių kontaktų kalba. Lietuviams valstiečiams, į kurių kalbą imta žiūrėti žeminančiai, išmokti lenkų kal- bos iš aukštesniųjų klasių atstovų buvo per sunku. Be to, po XVII — XVIII a. karų ir maro epidemijų į išmirusių lietuvių vietą čia galėjo atsikelti daugiau ar mažiau gyventojų iš rytų slavų žemių. Nesulietuvėjusi jų dalis vėliau vietos gyventojų asi- miliaciją galėjo veikti kaip katalizatorius, Nuo XIX a. vidurio lietuvių kalba pietrytiniais pakraščiais ėmė labai sparčiai nykti. Ši banga pirmiausia apėmė rytinį pakraštį su lietuvių sostine Vilniumi ir nuo Vilniaus nepaprasta sparta ėmė plisti į visas puses, aprėpdama įvairius miestus, miestelius ir jų apylinkes. Lietuvių kalba daug kur čia bemaž iš karto tapo tik se-- 24 nosios kartos kalba, o jaunimas griebėsi slavų kalbų, Tai sutapo su lenkų tautinio sąjūdžio suaktyvėjimu ir ryšium su tuo caro valdininkų nepaprastai intensyviai čia pradėta rusų kalbos ir stačiatikybės stiprinimo akcija. Įsiliepsnojusi kova tarp caro valdininkų ir lenkiškos orientacijos dvarininkų bei dvasininkų dėl įtakos lie- tuvių valštiečius prislėgė dvigubu jungu. Prie natūralios asimiliacijos prisidėjo prievartinė asimiliacija, varyta valstybės, bažnyčios, dvaro, mokyklos. Naudojęsi neribota įtaka, dvasininkai visą laiką buvo pajungti lenkų bažny- tinei hierarchijai, kurios centras būvo Lenkijoje, Gniezne (Vilniaus vyskupija vėliau, faktiškai iki šiol, ėmė priklausyti Lomžos arkivyskupijai). Lenkų tvarky- tos bažnyčios svarbiausias uždavinys buvo platinti ne tiek tikėjimą, kiek lenkystę. Pagal priešpriešą su rytų slavų stačiatikybe katalikų tikybą imta vadinti lenkų tikyba („polska viara“), o katalikus laikyti lenkais. Dėl to daugelis gyventojų, sa- vo šeimose kalbėjusių vien tik lietuviškai, kartais slaviškai net nemokėjusių, save pradėjo laikyti lenkais. Negausios lietuvių tautinės inteligentijos jėgos 1831 ir 1863—1864 m. sukilimų metu buvo išsklaidytos arba sunaikintos. Spaudos lotyniškais rašmenimis uždrau- dimas prilygo apskritai lietuvių spaudos draudimui. Todėl lietuvių tautinis sąjū- dis, galėjęs svyruojančios savimonės lietuvius laiku paremti, gerokai vėlavo. Kokiais tempais retėjo ir nyko šio krašto lietuvių kalba, galima matyti lyginant XIX a. pirmosios pusės duomenis su XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios duomeni- mis. 1827 m. P. Kepenas (Kenmen, 1827, c. 94), remdamasis Vilniaus universiteto prof. A. V. Pelikano ir lietuvių rašytojo D. Poškos surinktais duomenimis, nu- rodė, kad Lydės apskrityje lietuvių kalba vartojama nuo Vilniaus apskrities ribos iki Žirmūnų. Šią informaciją patvirtina ir gerai tą kraštą pažinoję istorikai M. Ba- linskis su T. Lipinskiu (Balinski M., Lipinski T., 1846, 251, 264): Lydė6s apskrity- je lietuviškai kalbama Ditvės paupiais, apie Zirmfinus, Benek4inis (tuo metu į Be- nekainių valsčių įėjo ne tik Varendvo, bet ir dabartinė Butrimonių apylinkė, esanti Lietuvos TSR), Balčininkūs, Eišiškes (Eišiškių apylinkė su Kalesniūkais tuo metu įėjo į Lydds apskritį) ir net už Lydės iki Nėmuno. Kad lietuvių dar gyventa ir už Lydds, patvirtina ir dabartiniai tyrimai (l'ayuac, Bmayrmpuc, 1983, c. 39, 41; 3unksBuyroc, 'ayyac, 1985, c. 175). 1867 m. Lydds apskrityje, A. Riticho (Pur- THX, 1875) duomenimis, lietuviai sudarė 21,3 9% visų gyventojų, t.y. apie 26 000, nors pagal jo žemėlapį Pelesos apylinkė buvo priskirta prie baltarusių ploto (dar plg. Tayuac, Bunyraupauec, 1983, c. 44). XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje lietuvių — baltarusių skiriamąja riba bent jau ties Pelesa (iki Pelesds dvaro) buvo laikoma Pelesės upė, toliau į rytus R6- dūnios ir Zdbalatės (Užūbalio) parapijų riba iki Ditvds upės, paskui Ditva aukš- tyn, toliau į rytus Asavds upe (iš tiesų atokiau nuo jos į pietus — A. V.) į Gera- nainių pusę (Kupkop, 1858, c. 120—121; Kopesa, 1861, c. 287; Bieliūski, 1893, p. 528; Kapckwuii, 1962, c. 385—386). XIX a. palyginti labai greitai slavėjant artimesnėms Vilniaus apylinkėms, bu- vo pabrėžiamas Lydės apskrities šiaurinės dalies lietuviškumas. Vienas iš „Geografinio žodyno“ (Slownik, 1882, p. 142) autorių, rašydamas apie Aradnds dvarą, kuris įėjo į Asavės parapiją, pažymi, kad visi parapijos gyven- 25 tojai iš kilmės yra gryni lietuviai, kurie iki šiol tarpusavyje lietuviškai tebekalba. Tačiau tokių pranešimų buvo negausu. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių spaudoje dažniausia buvo būgštaujama ir protestuojama dėl prievartinio. lietuvių slavinimo. O būgštauti iš tiesų būta ko. Kadaise palyginti kompaktiškas pietrytinis lietuvių kalbos plotas, nevienoda sparta slavėjant kaimams, smarkiai korijo. Tai akivaizdžiai matyti iš 1890 m. Platerio surinktos ir Anonimo apdorotos statistikos (Anonim, 1898, p. 62—67), kuria remdamasis J. Rozvadovskis (Rozwadowski, 1904, p. 93) sudarė lietuvių kalbos paplitimo žemėlapį, Žemėlapis buvo gana apy- tikris, nes duomenų apie lietuvių kalbos vartojimą nebuvo surinkta iš daugelio Be- nekainių, Šalčininkų, Varenavo aplinkinių kaimų arba tie duomenys buvo nepilni. Kadangi platokoje lietuvių — baltarusių paribio juostoje nemaža vietos gyventojų buvo dvikalbiai arba trikalbiai (dvarų bei, palivarkų pašonėse radosi šlėktų kaime- lių), kuriems buvo būdinga neapibrėžta, dažniausiai svyruojanti tautinė savimonė, tai ir J. Rozvadovskio nubrėžtas lietuvių kalbos vartojimo ribas reikia laikyti tik apytikrėmis, sąlyginėmis. Lydos apskrityje ištisinėje lietuvių kalbos teritorijoje ruožą apie Eišiškes ir Pž- barę, taip pat kai kuriuos kaimus nuo Eišiškių iki Nočiės ir Saltoniškių, kur XIX a. antroje pusėje sparčiai plito baltarusių kalba, J. Rozvadovskis priskyrė prie baltarusių ploto. Jis tarsi atskyrė didelį lietuvių kalbos pusiasalį nuo pagrindinės lietuvių teritorijos. Todėl tą masyvą vieni tyrinėtojai žemėlapyje vaizduoja kaip pusiasalį (Kapcknit, 1903; Verbickis, 1911), kiti — kaip salą (Rozwadowski, 1914; Marynsune, 1902, c. 45—46). Kad minėtame pusiasalyje lietuvių kalba vyravo nebe visuose kaimuose — jaunimas daug kur buvo pradėjęs kalbėti baltarusiškai, — matyti jau iš pastabos, pridėtos prie Platerio surinktos medžiagos, kad pietrytinėje Armėniškių apyl. da- lyje „senieji kalba lietuviškai, jaunimas — baltarusiškai“ (Anonim, 1898, p. 62). Rėdūnios parapijoje greta lietuvių kalbos vartotos jau ir kitos. Vieno korespon- dento pranešimu, jau XIX a. gale Rėdūnios parapijoje „valstiečiai kalba lietuviš- kai, šlėktos — lenkiškai, vadindami save lietuviais. Kurie ne kurie lietuviai aprusė- jo, kalba savotišku žargonu pusiau rusiškai, pusiau lenkiškai arba, kaip ten sakoma, „paprastai“ (po-prostu), t.y. „mužikiškai“. Lietuviai kalba lietuviškai tik namie, o kitur — arba lenkiškai, arba „po-prostu“ (B- c, 1895, c. 497). Vertinga E. Vol- terio pastaba: „Lydės apskrityje, nežiūrint sulenkėjusių šlėktų tyčiojimosi iš lietu- vių, vis dėlto girdėti lietuviška daina ir lietuvių kalba kaip namų kalba. Lietu- viai (0 gal senieji jotvingiai) kalba trim kalbom: viršininkams — rusiškai arba „po-prostu“, t.y. baltarusiškai, kunigui — lenkiškai, o tarpusavyje — lietuviškai ir garsiai, kai niekas nesijuokia. Net viešuose susibūrimuose galima girdėti kalbant lietuviškai“. (Boxsrep, c. 66). A. Platerio — Anonimo nors ir nepilna statistika Lydos apskrityje lietuvių užfiksavo 16634, t.y. 12,1 9% iš visų (137025) gyventojų. Kiek daugiau lietuvių užfiksuota per visuotinį 1897 m. surašymą — 17702, tačiau jų procentas mažesnis — 9 % iš bendro 196444 kaimo gyventojų skaičiaus. Užtai ko ne ketveriopai (nuo 1,2 % iki 4,2 %) išaugo lenkų procentas. Matyt, lietuvių ir baltarusių bilingviai bei 26 lietuvių, baltarusių ir lenkų trilingviai 1897 m. surašymo metu buvo daugiau ski- riami prie slavų, ypač lenkų. | Pelesos apylinkėje po baudžiavos panaikinimo greičiausiai pradėjo slavėti lais- vųjų valstiečių ir bajorų kaimai: Bartašiūnai, Slabada, Surkantai ir kt. Todėl jau 1890 m. iš 1723 apylinkės gyventojų nurodyta 1421 lietuvis ir 302 baltarusiai ir len- kai (Anonim, 1898,, p. 64—66). Vietos gyventojų lenkėjimo, kaip ir apskritai slavėjimo procesas tuo metu vi- sais pietrytiniais lietuvių kalbos pakraščiais vyko labai audringai ir veržliai. Kartais dvikalbystės stadija, keičiant kalbą, būdavo gana trumpa. Anot H. Turskos (Turs- ka, 1939, p. 33—34), vyresniosios kartos lietuviai neretai išmokdavo slavų (lenkų ar baltarusių) kalbą ir pradėdavo vien ją vartoti, jau būdami suaugę. Antra vertus, tuo pačiu metu Lietuvoje smarkiai kilo ir lietuvių tautinė savimo- nė. Tas procesas prasidėjo vakarinėje Lietuvos dalyje, kur daugiau paplito nelega- liai Mažojoje Lietuvoje spausdinamos knygos ir laikraščiai. Be to, 1904 m. carinės Rusijos administracija, išsigandusi revoliucinio sąjūdžio, buvo priversta panaikin- ti draudimą spausdinti knygas ir laikraščius lotynų-lietuvių raidėmis, o 1906 m. — leisti mokyklose dėstyti lietuvių kalbą kaip atskirą dalyką. Nuo to laiko lietuvių spauda galėjo legaliai padėti savo tautiečiams. Atsirado daugiau lietuvių inteligen- tijos, kuri savo veikla padėjo stiprinti lietuvių tautinę sąmonę. Vis dažniau bažny- čiose pamaldos pradėjo vykti lietuvių kalba. Lietuvių tautinio sąjūdžio pakilimas veikė ir etnolingvistinių procesų eigą. Tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo tas pa- kilimas daugiau apėmė Suvalkų, didesnę Kauno gubernijos dalį ir tik iš dalies Vil- niaus guberniją. Ryšium su lietuvių tautinio sąjūdžio pakilimu ypač suaktyvino savo veiklą len- kiškos orientacijos atstovai — vietos dvarininkija, inteligentija, Vilniaus vysku- pijos vadovybė, dalis dvasininkų, kuriuos palaikė gausi vietos lenkų spauda (Gin- tautas, 1910, p. 197—206). Kadangi bažnyčios įtaka etnolingvistinių procesų eigai buvo lemiama, jie visaip trukdė lietuvių dvasininkų veiklą, lietuviškas pamal- das (1905, 1910, 1913, 1915 ir kt. metais jų remiami aplenkėję vietos gyventojai per lietuviškas pamaldas kėlė muštynes Asavojė, Benekainyse, Nočiojė, Rėdūnioje, Varenavė ir kt.), į lietuvių parapijas skirdavo lenkiškos orientacijos dvasininkus, o aktyvesnius lietuvių dvasininkus persekiojo ir trėmė į grynai slaviškas parapijas. Smarkiai buvo sumažintas lietuvių priėmimas į Vilniaus dvasinę seminariją (Vil- tis, 1908, p. 130). Kartu polonizatoriai šmeižė lietuvių kalbą, vadindami ją pagoniš- ka, stengėsi įteigti mintį, kad lietuvių kalba netinkanti išsilavinusiam žmogui. Lenkinami buvo ne tik lietuviai, bet ir baltarusiškai kalbantys katalikai. Pas- tarieji ypač lengvai persiimdavo lenkiška savimone. Todėl lietuvių tarpe buvo ska- tinamas ne tik lenkų, bet ir baltarusių kalbos vartojimas. « Etnolingvistinių procesų, vykusių XX a. pradžioje, tyrimui svarbūs yra vie- tinio gyventojų surašymo duomenys, kuriuos 1909 m. vietos administracija surinko iš 9 vadinamojo Vakarų Rusų krašto gubernijų (Viltis, 1909, p. 90, 92,94 96). Čia pa- teikiama duomenų apie pagrindinių tautybių skaičių: lietuvių, lenkų, žydų ir rusų. Į pastarųjų (t.y. rusų) skaičių įeina rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai kartu, bet ski- riami pagal religiją. 1909 m. duomenys buvo rinkti ne pagal vartojamą kalbą, kaip 27 1897 m., bet pagal tautinę savimonę, todėl tie duomenys tarpusavyje negali būti lyginami. Tačiau jų sugretinimas įdomus kitu aspektu, nes parodo, kaip lietuvių —baltarusių paribiais plito lenkų tautinė savimonė tiek tarp lietuviškai, tiek tarp baltarusiškai kalbėjusių katalikų. Lydės apskrityje lietuviais užsirašiusių Žmonių labai maža, vos 4238, arba 2 94 (iš 211839 kaimo gyventojų). Matyt, nemažai jų daliai buvo garbingiau pasivadin- ti lenkais, kurių skaičius sparčiai augo (1890 m. — 1580, arba 1,2 %, 1897 m. — 8298, arba 4,2 %, 1909 m. — 12462, arba 5,9 9). Tačiau daug dvikalbių lietuvių, kurių gimtoji kalba ir tautybė buvo nuolat kompromituojamos, tautiškai buvo ne- apsisprendę ir surašinėtojų buvo priskirti pagal valstybę — prie rusų (t.y. baltaru- sių). Buvęs dar gana lietuviškas minėtas Lydds kraštas Pirmojo pasaulinio karo iš- vakarėse jau buvo pradėjęs smarkiai baltarusėti. Pagal apytikrius to meto lietuvių periodinės spaudos pranešimus Armėniškių, Asavės, Butrimonių, Nocids, Rėdū- nios ir Varenavo parapijose lietuviškai kalbėta dar apie 2/3—3/4 vietos gyventojų, Kalesniūkų — 1/2, Benekdiniy, Eišiškių — 1/3—1/2, Geranainių, Kaulžliškių — 1/3 (kitais duomenimis iki 1/2), Trakéliy, Žirmūnų, Zėbalatės — 1/4—1/3, Lydos — 1/5. Šių parapijų bažnyčiose lietuvių kalba arba visai niekada nebuvo vartojama, arba buvo pašalinta, tik kartais dar sakyti lietuviški pamokslai. Lietu- viškų laikraščių čia ateidavo labai mažai. Atrodo, kad lietuvių tautinio sąjūdžio atbalsiai daugelio kaimų čia nespėjo pa- siekti. O ten, kur tas pakilimas buvo, jis vyko labai pavėluotai ir apėmė tik lietuviš- kesnius ir kompaktiškiau išlikusius kaimus (pvz., apie Pelėsą, Ramaškėnis, taip pat pavienius — Plikių, Sklodoniū ir kt.), o jų gyventojus veikiausiai irgi ne visus, o tik didesnę ar mažesnę jų dalį, kitur — gal tik atskiras šeimas. Tačiau ir to uZte- ko, kad lietuvių kalba čia vienur, čia kitur pratęstų savo egzistenciją iki mūsų die- nų. Kad slavėjimas vyko ne visur vienoda sparta, galėjo prisidėti nors ir trumpai ia dirbę lietuvių kultūros veikėjai — mokytojai, pažangesni dvasininkai (Ziminskas, 1931, nr. 80, 105—106; 1944, nr. 51, 68, 119; Gustaitis, 1942, nr. 178). Taip pat, be abejo, veikė ir Lietuvos valstybės atsikūrimas. Buržuazinė Lenkija 1920—1939 m. okupavusi visas pietrytines lietuvių žemes, čia faktiškai pradėjo vykdyti sistemingą nutautinimo politiką: reikalavo vartoti visur lenkų kalbą, varžė lietuvių spaudą ir saviveiklą, uždarinėjo gyvavusias dide- lėmis pastangomis įkurtas lietuviškas mokyklas. Iki 1931 —1932 m. buvo uždarytos visos dabartinio Varenavo rajono teritorijoje veikusios 37 privačios lietuvių mokyk- los, o iki 1936 m. — ir visos jų vietoje įsteigtos skaityklos. Be to, Asavės apylin- kėje buvo reikalauta trijų naujų lietuviškų mokyklų, tačiau jų steigti nebuvo leis- ta. Valstiečiai, laikę lietuviškas mokyklas, dažnai buvo baudžiami kalėjimais ir ki- tokiomis baudomis, mokytojai persekiojami. Lietuvių vaikai buvo spiriami lankyti lenkiškas mokyklas, o nelankantys jų — baudžiami. Lietuviškų pamaldų visai bu- vo nebeįsileidžiama į Armėniškių, Asavds, Benekainių, Rėdūnios bažnyčias, o lietuvių dvasininkai terorizuojami. Lietuviškas pamaldas iki 1947 m. išlaikė tik pe- lesiškiai, pasistatę atskirą bažnyčią. 28 Iki XX a. pirmojo ketvirčio pabaigos Rėdūnios valsčius buvo laikomas dar "gana lietuviškas. Daugelio vietos atstovų tvirtinimu, lietuviškai kalbėti čia dar mo- kėję apie 75 9%, gyventojų, tačiau daugumas, būdami indiferentai, matyt, labai grei- tai persiėmė lenkiška savimone. | — Etnolingvistiniy santykių raidai pasekti įdomūs 1928-1933 m. O. Chominskio sudaryto žemėlapio duomenys. Vien dabartinio Varenavo rajono teritorijoje nuro- dyta dar šimtas kaimų, kuriuose tuo metu nuo 100 %, iki 10 9, kalbėta lietuviškai. - Vadinasi, kaimai, kuriuose lietuviškai kalbėjo atskiros šeimos ar asmenys, į žemė- lapį nepateko. Bendras lietuviškai kalbėjusių skaičius pagal tą žemėlapį yra apie 6000 (mūsų nuomone, jis turėjo būti bent trečdaliu, jei ne dvigubai didesnis). Tačiau ir iš to matyti, kad vietos lietuviai anksčiau slavėję daugiau pagal savimonę, dabar sparčiai ėmė slavėti pagal kalbą. Jaunoji karta, matyt, daugiausia jau buvo moko- ma kalbėti slaviškai. Lemiamą vaidmenį vaidino lenkiškos mokyklos. Nemaža pri- sidėjo ir gyventojų skirstymas į vienkiemius. Anksčiau gatvinis kaimas buvo gera lietuvių kalbos mokykla tiek atėjūnams, tiek ir mišrių šeimų vaikams, kurie savo "namuose nespėdavo lietuviškai išmokti. Taigi daugumas senosios kartos atstovų savo gimtosios kalbos pradėjo nebeperduoti jaunajai kartai. Tokia padėtis buvo iki 1939 m., kai tas kraštas buvo įjungtas į Baltarusijos TSR sudėtį. Karo ir pokario metais Čia daug lietuvių, dažnai ištisomis šeimomis išžudė bal- talenkių gaujos (armija krajowa), ypač terorizavusios sąmoningesniuosius lietuvius. Nuo tada daugelis lietuvių tarpusavyje pradėjo kalbėti lenkiškai ar. bent baltarusiš- kai. Tapo tradicija lietuvių šeimose nors vienam rašytis lenku. Tiek dėl šių, tiek ir dėl kitų priežasčių 1945—1958 m. į Lenkiją emigravo gana daug lietuviškai kal- bėjusių žmonių. * Nežiūrint visų tų įvykių, turėjusių lemiamos reikšmės tolimesnei šio krašto et- nolingvistinių santykių raidai, pokario metais ypač vyresniosios ir Viduriniosios kartos lietuviškai kalbančių atstovų galima buvo rasti dar gana plačiai bemaž visa- me Varenavo rajone. Iš seno lietuviškai mokančių vietinių Žmonių rasta dar to- kiuose kaimuose, kurie Anonimo ir O. Chominskio nurodyti kaip grynai slaviški. Ir tai nieko nuostabaus, nes lietuviškai mokėti tuo metu buvo daugiau nelaimė negu laimė. Toliau pagal apylinkes ir mokėjimo laipsnį pateikiami kaimai, kuriuose 1955— 1963 m. išvykų ir ekspedicijų metu dar buvo rasta daugiau ar mažiau lietuviškai kalbančių ar kalbėti mokančių žmonių. Gaila, kad daugiau dėmesio buvo skiriama apylinkėms ir jų dalims, kuriose kompaktiškai daugiau buvo lietuviškų kaimų (pvz., Pelesa, Rodūnia, Asava, iš dalies Benekainys, Varenavas, Armėniškės) ir pritrūk- ta laiko bei galimybių geriau apvaikščioti apslavėjusius ar visai suslavéjusius kaimus apie Geranainis, Kaulėliškes, Nėčią, Trakeliūs ir kt. Lietuviškiausia buvo Pelesos apylinkė su Senūjų Druskininky, Dubinių, Pa- ditvio, Pavalakės, Pelesės, Piliūnų kaimais, kur šeimose daugiausia buvo kalbama lietuviškai. Mišrus buvo tik Naujijju Drūskininkų kaimas. Senoji ir vidurinė karta lietuviškai kalbėjo Kargaudų, Klaišių, ypač ;Vigonių, iš dalies Senūjų Smilginių kaimuose. Tik vyresnioji karta lietuviškai mokėjo Balčiškių, Leliūšių, Pamedės, Naujųjų Smilginių, Varlių kaime. Po vieną kitą lietuviškai mokantį senelį sutikta, 29 Bartašiūnų, Kurkiy, Lelionią, Lipkfiny, Lūnkių, Navikų, Petrošiūnų, Pocéliy Slabadės kaimuose. Senųjų pelesiškių prisiminimu, lietuviškai dar mokėję Abro- miškių, Smilginiy (į Vosyliškių pusę); Tolkūnų, Treigių, Valdėtiškių (/Valdėnų), Vilbikū seniai. Rodūnios apylinkės lietuviškiausi kaimai buvo Dėčiškės, Piliakalnis, Plikiai ir Sklodénys. Daugiau ar mažiau vyresniosios kartos kalbančių asmenų dar buvo šiuose kaimuose, kaip Advérnykai, Butrimai, Daūgirdiškės, Garonys, Jotautai, Jucifinai, Sėnosios Kazėkiškės, Kemeišiai, Kivėnys, Mažeikiai, Paditvė (/Padit- vys), Paliūnai, Pasodė, Pusidvaris (/Pusidvariai), Račkūnai, Radžiūnai, Stračiū- nai, Vaškėliai ir kiti. Asavos apylinkėje daug viduriniosios ir vyresniosios kartos lietuviškai kalban- čių žmonių buvo Grubény, Puodžių, Vaikūnonių (/Vaikūnų), Žilionių kaimuose. Taip pat nemažai daugiausia vyresniosios kartos lietuvių dar buvo kituose kaimuo- se, kaip Asava, Balatnykas, Bilėnys, Galmantiškės, Kaniūkai, Lapotiškės, Neva- Siai, Paasavys, Paaradnys (/Aradniškiai), Padvarė (/Padvaronys), Povilonys, Sališkės, Trumpiškės. Zanifiny (/Zenifinai), Žąsinų (/Žųsinai) kaimuose labai senų žmonių nerasta, o buvę viduramžiai lietuviškai jau sunkiai kalbėjo. Žirmūnų apyl. lietuviškai kalbėti mokančių buvo rasta Mogūnų k., viena vals- tietė moteris — Budrevičių k., trys seneliai — Naniškių k. ir du — Žirmūnuose. Jų prisiminimu, seniau lietuviškai kalbėję Giratonių, Mieliūnų, Minykų, Reksčiū, Sakalų, Šaltinių, Taukinių ir kitų kaimų gyventojai. Benekainių apyl. daugiausia lietuviškai kalbančių buvo Bieliūnų kaime. Daž- noje sodyboje lietuviškai mokančių buvo tokiuose kaimuose, kaip Senieji Bene- kainys, Baziliai, Bružėliai (/Bražėliai), Kieméliai, Didieji Kužiai, Lauciai, Lietuva, Liubartai, Mikalčiai, Padvariškės, Ramūčiai, Varnakėliai, Visgirdai, Žigai ir kt. Varenavo raj. geriausiai išsilaikę lietuviški kaimai buvo Stanišiai ir Stilgūnai, kiti jau daugiau ar mažiau pradėję baltarusėti, tai Bajorai, Balčinykėliai, Balsiai, Daukšioėnys, Kuodžiai, Lėzoriškės, Vekonys. Lietuviškai kalbėjusių šeimų ar pa- vienių asmenų dar buvo Drabišiūnų, Paleckiškių kaimuose, ypač Varenavė. Armėniškių apyl. daugiausia lietuviškai kalbėjo Dainavos, Ramaškonių ir Tū- samonių kaimai, kiek mažiau — Ciesliūkiškės, Lašėkai, Naujasodis (/Navasčdai), Parubiškės (Parabiškės). Nemaža lietuviškai kalbančių dar buvo Armėniškių, Miliūnonių (/Miliūnų), Pūpašonių, Valūštkiškių kaimuose, mažiau — PaZiZmio, Pereigonių, Šeškų, Zėzių ir kituose kaimuose. Kauleliškių apyl. lietuviškiausias buvo Bilių kaimas. Lietuviškai mokančių senelių buvo rasta Kaulėliškėse, Lenčiškėse, Didžiosiose Liepėse (kitur netyrinėta). Nočios apyl. iš esmės visi mokėjo lietuviškai Bieliūnų ir Strižiūnų kaimuose. Daugiausia senieji lietuviškai kalbėjo Miežionių, Poviloniij kaimuose, įvairaus am- žiaus lietuviškai mokančių buvo Jančiuosė, Raūbiškėse. Armėniškių, Asavds, Rėdūnios apylinkėse sutikti prie lauko darbų žmonės kalbėjo baltarusiškai, tačiau užtekdavo ko nors klusterėti lietuviškai, kai bemaž choru gaudavai lietuvišką atsaką. Senimas kartais ir su visai jaunais Žmonėmis na- mie kalbėjo dar lietuviškai. Todėl kartais būdavo sunku atsikratyti įspūdžio, ar ne- atsidūrei kur nors apie Marcinkonis, Varėną. Dauguma tų apylinkių atstovų tvir- 30 tino, kad iki Pirmojo pasaulinio karo minėtuose kaimuose buvę dar ištisai kalbama lietuviškai. Prie baltarusių kalbos pradėję pereiti daugiausia lenkų okupacijos metais, ypač kai vaikai pradėję lankyti lenkiškas mokyklas. ~ Po karo čia visur pradėjo veikti baltarusiškos mokyklos. Daugelis lietuviškesnių Varenavo rajono apylinkių ir kaimų dar norėjo išsirūpinti lietuviškas mokyklas. 1957 m. keturios Pelesės apylinkės mokyklos buvo pervestos į rusų dėstomąją kal- bą ir pasirinktinai kaip dalyką leista dėstyti gimtąją (lietuvių ar baltarausių) kal- ba po dvi savaitines pamokas III — VIII klasėse. Tai Pelesds ir Paditvio aštuonme- tės, Dubinių ir Pavalakčs pradinės mokyklos. Tuo metu šių mokyklų autoritetas buvo aiškiai pakilęs, mokinių jose buvo gana daug. Vaikus pamokyti lietuvių kal- bos tikėjosi net ir tie tėvai, kurie su vaikais namie lietuviškai nekalbėjo. Tačiau lie- tuvių mokytojai čia ilgiau dažniausiai negalėdavo pabūti dėl specifinių ir nelengvų darbo sąlygų, todėl lietuvių kalba ne visur ir ne visada buvo dėstoma. Vėliau ėmus mažėti gyventojų skaičiui ir stambinant mokyklas, Dubinių ir Pavalak&s mokyklos buvo panaikintos. Paditvyjė paliktos keturios klasės, o aukštesnės 1981 m. nukel- tos į dabartinį apylinkės ir kolūkio centrą Balčiškes, bet nei vienur, nei kitur lietu- vių kalba nebedėstoma. Iki šiol lietuvių kalbos pamokos buvo tik Pelesės aštuon- metėje mokykloje. Apskritai čia gimtosios kalbos likimą lemia mokyklos dėstomoji kalba, kuri mokiniams rekomenduojama vartoti pastoviai. O tėvai ir seneliai, kad vaikams bū- tų lengviau ir galėtų viena kalba su jais susišnekėti, taip pat perima mokyklos ar jai artimą kalbą. Kai buvo įsteigtos baltarusiškos mokyklos, prie baltarusių kalbos faktiškai baigia pereiti visas Varenavo rajonas. Dabar šis procesas smarkiai palietė ir Pelesds apylinkės buvusius lietuviškus kaimus. Senoji lietuvių karta išmirš- ta, o jaunesnioji, būdama dvikalbė, pradeda ištisai kalbėti baltarusiškai arba rusiš- kai. Taigi per trisdešimt metų Varenavo raj. kalbinė situacija pasikeitė iš esmės tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Prie to daug prisidėjo ir kolektyvizacijos metais prasidėjęs gyventojų mišimas, naujų gyvenviečių formavimasis, senujų nykimas, © ypač miestų ir miestelių trauka. Pastaruoju metu merdi šių vietų lietuvių kultū- tinis gyvenimas. 1936 — 1960 m. čia garsėjo Plikių kaimo choras, vėliau Varenavo rajonui Minske, Vilniuje ir kitur koncertuodamas du dešimtmečius atstovavo Pelesos apyl. Pavalak®s kaimo (devynių Kanevičiūčių) etnografinis ansamblis, kuris dabar dėl mirčių ir senatvės negalių baigia iširti. Vis labiau siaurėjant lietuvių kalbos vartojimo sferoms, senoji karta nebeper- duoda savo kalbos jaunajai kartai. Kadangi lietuvių kalbą čia išlaikė daugiausia vyresniosios kartos Žmonės, tai jų skaičius kasmet sparčiai tirpsta. Gaila, kad nėra įstatymo periferinėms lietuvių šnektoms — kaip vienos iš archaiškiausių indoeu- ropiečių kalbų reliktui — taikyti draustinio statusą, apie kurį kalba garsus baltis- tas-indoeuropeistas ir šių šnektų tyrinėtojas V. Toporovas (T orropos, 1981, c. 13). Varenavo rajono lietuvių periferinės šnektos sudaro pietų aukštaičių arba vaka- rų dzūkų patarmės tęsinį už respublikos ribų. Nors patarmė viena, tačiau, einant iš vakarų į rytus, jos sistema įgyja vis daugiau rytų aukštaičių vilniškių arba rytų dzūkų morfologijos, leksikos ir sintaksės elementų. Taigi čia galima išskirti bent tris šnektas: vakarų (Nočios, Pelesds ir Rėdūnios apyl.), vidurio (Asavds, Bene- 31 kainių, Varenavo apyl.) ir rytų (Armdniskiy, Kaulčliškių apyl.). Čia greta archaiš- kų ypatybių tarpsta gausybė įvairių naujybių. Kalbos tyrinėtojams tai nepaprastai didelės vertės turtas. Deja, tas turtas per daug sparčiai nyksta. Dabar jau ne taip lengva rasti gerų tarmės atstovų net Pelesds apylinkėje. Tad ką bekalbėti apie kitas apylinkes. : Iš apZvelgtos etnolingvistiniy santykių raidos įvairiose Varenavo raj. apylinke- se matyti, kad pagrindinių šio krašto lietuvių ir baltarusių kalbų kontaktus ir pasis- kirstymą vartojimo sferomis nulėmė ekstralingvistinės sąlygos. Lietuvių kalba, kadaise buvusi svarbiausia šio krašto gyventojų kalba, prasidėjus prievartinei lie- tuvių asimiliacijai, ypač antroje XIX a. pusėje, palaipsniui virto tik šeimos, arba na- mų kalba, o kai kur ir visai pradėjo trauktis iš vartosenos. Vis dėlto didesnėje da- ";bartinio Varenavo rajono dalyje kaip pagrindinė namų kalba ji išliko dar iki Pir- .mojo pasaulinio karo, o neretai ir vėliau, pvz.: lietuviškų kaimų kompakte apie Ramaškėnis (maždaug tarp Benekdiniy ir Armėniškių, Varenavo ir Kaulėliškių), taip pat kai kuriuose kaimuose apie Asavą, Nėčią — iki antrojo XX a. ketvirčio vidurio, Rėdūnios apylinkės atskiruose kaimuose — iki trečiojo XX a. ketvirčio pabaigos, o kai kuriuose Pelesds apylinkės kaimuose — iki šių dienų. Baltarusių kalba (tiksliau, vietinė baltarusių tarmė), anksčiau buvusi kontaktų kalba, antrojoje XIX a. pusėje tapusi mikrotarpininke, palaipsniui pradėjo stumti lietuvių kalbą ir iš paskutinės jos vartojimo sferos — šeimos. Tai aiškintina carinės Rusijos ir buržuazinės Lenkijos vesta nutautinimo politika. Vietinė baltarusių kal- ba dėl panašumo ir gausių lenkiškų skolinių aplenkėjusiai šlėktai ir lietuvių valstie- čiams katalikams buvo tarsi lenkų kalbos atmaina, ar tarmė, o caro valdininkams kaip ir daugeliui baltarusių stačiatikių ji buvo tik rusų kalbos tarmė. Dėl vėlavusios baltarusių tautinės savimonės raidos ši kalba vietos gyventojų nebuvo siejama su baltarusių, kaip atskiros tautybės, kalba ir buvo vadinama neutraliai (pa)prasta, arba vietine, kalba. Nekonfrontuodama nei su viena iš minėtų kalbų, tiek vietos gyventojų lenkinimui, tiek rusinimui ji tarnavo kaip tam tikra tarpinė, pereinamoji kalba. Nors vietinė baltarusių kalba dabar yra vyraujanti šio krašto kalba, tačiau. kartu ji, kaip ir jos literatūrinis variantas, vietos gyventojų nėra labai vertinama. Tai gali būti susiję ir su tuo, kad daugumas vietos gyventojų pagal tautybę save laiko ne baltarusiais, o lenkais arba lietuviais. Užtat nuolat plečiasi rusų kalbos vartojimo sferos. Būdama makrotarpininkė ir pagrindinė administracijos kalba, ši sudaro rim- tą konkurenciją vietos baltarusių kalbai, kaip mikrotarpininkei. | Lenkų kalba, buvusi vietos dvarininkijos ir dvasininkijos kalba, vietos gyventojų tarpe daugiau buvo paplitusi tik buržuazinės Lenkijos okupacijos metais (1920— 1939). Vietos gyventojai ją stengėsi vartoti įvairiose gyvenimo sferose, tačiau tvir- čiau ji niekur nespėjo įsigalėti. Ją moka tik vyresniosios kartos atstovai. Lenkų kal- ba čia dabar palaikoma daugiausia per bažnyčią. Pastaruoju metu gimtosios kalbos likimą čia iš esmės lemia mokyklos kalba. Trikomponentė šio krašto kalbinė situacija rodo tendenciją virsti dvikomponen- te. Lietuvių kalba čia vartojama tik kaip'šeimos kalba. Baltarusių kalba čia yra ne tik šeimos, bet ir regiono kalba. Tačiau dabar vis dažniau regiono kalbos funkciją 32 linkusi perimti makrotarpininkė — rusų kalba. Apie lietuvių ir baltarusių arba bal- tarusiy ir lietuvių bilingvizma čia galima kalbėti tik kaip apie vieną šio krašto lie- tuvių asimiliacijos etapų. A. BUAVIUPUC K PA3BHTHIO 3THOJIHHTBHCTHYUECKHX OTHOINIEHHRA B NMEJSICAX H COCEAHHX MECTHOCTAX Pesome B craThe HpocjiexHBaeTC5 Pa3BATHE DTHOJIHHTBHCTHYeCKHX OTHONIEHHŪ C NepBOii MOJOBHHE XIX B. Zo HACTOSIIErO BpeMeHH Ha TeppuTOopuxu BoponmosBckoro p-Ha I ponueuckoi 061. BCCP. 3neCb B3aMMONEHCTBYIOT MeCTHbIC JIMAJIEKTLI JIATOBCKOTO, GENOPYCCKOTO H IIOJIECKOTO S3bIKOB, HX jiMuTepaTYypHbIe BapHaHTbI, a TAKXe PYCCKHH A3biK. KogcraTrupyeTcs, 4uTO JIATOBCKHĖŪ 53bIK (IpOJIO/DKEHHE MUANEKTA IOXHLIX AYKIITAHTOB MIM TaK Ha3. 3ArTajĮHbIX JĮ3YKOB) Ha YKA3aHHOH TEDDHTODHH ABIISIJICH OCHOBHBIM f3bLIKOM CEMbH MECT- HOI'O HacCeJIeHH5 IIaBHLIM OOpa3OM 10 IepBOi MHpOBOŽ BOHHEI, a 3a4aCTVIO M IIO3XE, Hanp.: Ha KOMIAKTe OBbIBINHX JIMTOBCKHX JepeBeHb OKOJIO Jį. PaMaurKaHIIsI T EDMAHHINKCKOTO HDHXOJIA, a TaKXe B OTIeJIbHbIX AepeBHsx OKOJIO Haun x OcoBa — 110 cepejiHHbI BTOpoi 9eTBepTH XX B., B OTJIEJILHLIX ACPEBHAX B OKPecTHOCTAX Pasynn — no KOKHIJa TpeTbeii eTBepTH XX B., a B HEKOTO- DB5IX JiepeBHSX OKOJIO Ilejisicbr H MOHBIHE. Bejnopycckui s3bIK (TOYHEE MeCTHbIH eTO HHaJIEKT), paHbIrIe OELIBINMMĖ $35IKOM KOHTAKTOB, CO BTOpO# IOJIOBHHLI XIX B. cTaJI BLINOJNIASTL H GYHKUHIO K3LIKA-MHKDOHOCDEJIHHKA H TEM CAMBIM Bce OOJIbIIE CTAJI BLITECHATbL JIKTOBCKHŪ A3BIK H3 NOCJIenHeli CĖhEpkI ero VINIOTpEOJIEHHA — CEeMbH. DTOT npolecc OOBACHAETCS AaCCHMH/IATOpCKOH NOJIKTHKON, IIDOBOJIMBINENHCA Kak aIMHHHACT pALIHEH uapckoi PoccHH, Tak H NpaBHTENIBCTBOM OypxyasHoit Tone. Heme cynsGy MeCTHBIX pOIHBIX A3BIKOB OINPEICNSAET A3LIK IHIKOJIbI. XOTA MeCTHBIH OEJIOpYCCKHŪ S3bIK Teneph ABINETCS ONHHM H3 HauGojiee PACTIPOCTPAHEHHEIX B OOINEHHH S3bIKOB, B TO XC BPEMS OH, KaK H ero JMTepaTypHbIif BapHaHT, MECTHBIM HacCejieHHeM 4acTo MpeHedperaercs. STO CBSBAHO C TEM, YTO OCHOBHLIE MECT- HBIE XHTEJIH IO HAallHOHAIBHOCTH ces CHHTAIOT He Genopycamu, a MOJISKAMH WH JTATOBLAMH. 3aTO MOCTOSHHO pacHMpsIOTCS cdepbl ynoTpebiienns PYCCKOro s3bIKa. BYIYYR S3LIKOM-Mak- PONOCPETHUKOM, OH Telleph SBASETCS Cepbe3HbIM KOHKYPEHTOM OEJIOpyCCKOTO si3slKa Kak PEerHo- HaJILHOTO. Ilomserxni A3bIK, paHbiie ObIBNIHĖ S3BIKOM MECTHOTO ABODSHCTBA H NYXOBEHCTBA, cpejiu KXPECThSH pacIIpoCTpaHAJICA TJIABHbIM OOpa3OM kak OODHINKAJIBHEIŪ H3bIK B TOJIbI IOJILCKON OKKY- maru (1920— 1939). B 5TH rossi MeCTHOE HaCejieHHe NOJNIb30BAJIOCb HM B Pa3HbIX chepax XH3BHK, ofHaKo Gojiee yKpeNHTHCS OH He YCrieJi HH B OHO chepe obuienus. UM BnanetoT JIOJIM TOJILKO crapuuero mokosieHus. IlojibCKHŪ S35IK 3JIECb OOJŲUIEDXXHBAaeTCA TOJIBKO KATOJIHYECKHM KOCTEJIOM. “ A. VIDUGIRIS ZUR ENTWICKLUNG DER ETHNOLINGUISTISCHEN BEZIEHUNGEN IN PELESA UND ANGRENZENDEN UMGEBUNGEN Zusammenfassung Im Artikel wird die Entwicklung der ethnolinguistischen Bezichungen von der ersten Hilfte des 19. Jh. bis heute im Bezirk Varenavas (Belorussische SSR Gebiet Grodno) untersucht. Hier wer- den sowohl ortliche litauische, belorussische und polnische Mundarten, ihre literarischen Varian- ten, als auch die russische Sprache gebraucht. 3. 1880 33 Ochmanski J. Biskupstwo Wilenskie w šrednioweczu. Poznan, 1972. Ochmanski J. Skotwa i Borčie, Zachodniobaltyjskie osadnictwo na Litwie sredniowiecznej [| Z polskich studiéw stawistycznych. Ser. 4. Historia. Warszawa, 1972. Rozwadowski J. Mapa jezyka litewskiego w gubernii Wilenskiej // Materialy i prace komisii je- zykowej Akademii umiejetnosci w Krakowie. Krakow, 1904, T. 1. Rozwadowski J. Mapa jezyka litewskiego // Polska i Litwa w dziejowym stosunku. Warszawa — Lublin— Lodz— Krakow, 1914, Synodus diocesana Vilnensis. Vilnae, MDCCXLIV (1744). Stownik geograficzny krélewstwa Polskiego i innych krajow stowianskich. Warszawa, 1880—1 T. 1-14, Stang Chr. S. Nachtrag zur Abhandlung von O. Broch: Das Litauische siidlich von Vilna || Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap. 1960. T. 19. ; Šukys' J. Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės // Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1960. T. 3 į Turska H. O powstaniu polskich obszaréw jezykowych na Wilenszczyznie. Wilno, 1939. Verbickis V. Lietuvos žemėlapis su etnografijos siena. V., 1911, Vidugiris A. Nauji darbai apie lietuviy kalbos tarmes // Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1959, T.2. Vidugiris A. Dėl kalbų kontaktavimo Pietryčių Lietuvoje // Lietuvių kalbotyros klausimai: Kal kontaktai Lietuvos TSR. V., 1983. T. 23, į Vilniaus krašto lietuvių tautosaka // Tautosakos darbai. K., 1938. T. 4. Viltis. 1908, 1909, Viltis, 1909, Nr. 90, 92, 94, 96, į Wolter E. Zur litauischen Dialektkunde // Mitteilungen der Litauischen litterarischen Geselischa ft Heidelberg, 1895, 20. Ziminskas J. Lyda ir Lydos apskritis // Mūsų Vilnius, 1931. Nr. 4, 5. Ziminskas J. Iš Lietuvos ribų iSkritusi Rodūnė // Ateitis. 1944, Nr. 68. Ziminskas J. Žirmūnų lietuvių kryžiaus kelias || Ateitis. 1944, Nr. 119. 5-c. Panysckuii npaxox JInackoro yesna Baurnemeckoiti ryčepanu || Kasas crapura. CII6, 1895, Bom. 3—4, . Bamarac A. II. I'uapoxamst [Tensicst // BanTo-cnasfHCKHe DTHOS35IKOBEIE KOHTAKTEL. M., 1980. Burkayckac B. Hexoropsie 0co6eHHocTH JIATOBCKOIO rosopa B OkpecTHOCTH Panynu || Banro- CIIABAHCKHE ITHOA3LIKOBBIE KOHTAKTbI. M., 1980, Bomsrep D. Pykonaucu. Iexrpansasrit apxus AH CCCP B Jlenwnrpane. O. 178. OIL. 1, No 66. Taywac I1., Buayrupuc A. DTHOIHHTBHCTHYSCKAS CATYaU#s JTHTOBCKO-0eI0pyccKoro HOT PAHAY BLA c Koxua XVIII ro Hauano XX s. // Geografija, 1983. T. 19, , 3unksaBuuroc 3., DPaygac II. Bocrognas rpaHuna pacūpocTpaHeHHA JIATOBCKOrO SH35IKA B POI - JIOM MO AaHHBIM TONOHHMHKH |/ TIpoOrjieMst STHEMecKONt HCTODpHH GanTOB. Para, 1985. ŪonaiirurTe A. Hazsamus KYABTYPHBIX DaCTeHHH B ITeNSCCKOM JHTOBCKOM rosope // Banro - C/IaBAHCKHE 3THON3LIKOBBIE KOHTakTel. M., 1980. Kapcknii E. O. Drgorpadugzeckaxs xapra Genopycckoro memes. 1903 // Herstiexranarivs bi artnac Gemapyckait Mossi. 1963. Kapckuii E. O. Tpyzast to Ge10pycckoMy H APYTHM CIIABSHCKHM SIBIKAM. M., 1962. Kenner II. O mposcxoXnerm, A35IKe H STATEPATYPE THTOBCKAX HAPOIOB. CII6, 1827. Kupxop A. Crarncrmteckait B3rJISĮ Ha Banenckyto ryGeprmio /| IMamsraas xamxka Banekckolt ryGepaxx Ha 1853 ron. CIN6, 1853. U. 2. Kopesa A. K. Banenckas ryčepgas, CII6., 1861. Maryasauc C. II. Jiarosckoe mureMa B Burekckoit rydepaan || TMaMaraas kauxxa Barnegcgolt ryGepHxrx xa 1902 ron. Bansso, 1901. 4. 3. Hesckan JI. T. TorpeGansusiit o6psx B [Memsce | ctpykrypa u TepMAHOMOrRsS || Banro-crnaBsg- CKHe JTHOM3LIKOBbIE KOHTAKTBhI, M., 1980. by, 3 35