Iš etnolingvistinių santykių raidos Pelesos ir gretimose apylinkėse

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXVII (1988) LIETUVIŲ KALBA IR BILINGVIZMAS ALOYZAS VIDUGIRIS IŠ ETNOLINGVISTINIŲ SANTYKIŲ RAIDOS PELESOS IR GRETIMOSE APYLINKĖSE Dabartinė lietuvių–baltarusių paribio kalbinė situacija yra daugelio amžių etnolingvistinių lietuvių ir baltarusių tarpusavio kontaktų raidos rezultatas. Tiek šiaurvakariniai Baltarusijos TSR, tiek pietrytiniai Lietuvos TSR pakraščiai, be skirtumų, kuriuos sąlygoja dabartinė tų respublikų siena, turi labai daug ką bendra. Vienas iš esminių bendrų šios paribio zonos bruožų yra panaši etninė ir kalbinė gyventojų sudėtis. Tą jų panašumą lėmė buvusi vienoda šio krašto praeitis, bendros istorinės-politinės, ekonominės ir kultūrinės-ideologinės sąlygos. Ir dabar abipus minėtos sienos plačioje paribio zonoje glaudžiai ir intensyviai kontaktuoja lietuvių, baltarusių tarmės, jų literatūriniai variantai, taip pat rusų kalba, neminint čia kartais dar pasitaikančių kitų tautų žmonių ar jų grupių. Panaši etnolingvistinė situacija Pietryčių Lietuvoje jau aptarta (Vidugiris, 1983, p. 46–61). Dabar norima kiek smulkiau aptarti etnolingvistinių santykių raidą visai prie Lietuvos TSR prigludusiame pakraštyje, kuris beveik įsitenka tarp Dubičių ir Dieveniškių iškyšulių. Tai šiaurės vakarinės Baltarusijos TSR Gardino srities dabartinis Varenavo rajonas, kalbininkus ypač dominantis pietvakarinė dalimi – Pelesos ir Ródūnios apylinkėmis. Iki Antrojo pasaulinio karo didžioji dabartinio Varenavo rajono dalis – tokios iš seno žinomos apylinkės kaip Asava (kartais pavadinama buv. garsaus Aradnõs dvaro vardu, plg. Sinodus, 1744, p. 63), Benekáinys, Nočia, Pelesà, Ródūnia, Varenãvas (sen. Balatna, -õs) – įėjo į Lydos, o mažesnioji dalis – Armoniškių ir Kaulėliškių apyl. – į Ašmenos apskritį. Iki Pirmojo pasaulinio karo jos priklausė Vilniaus gubernijai, o tarpukario metais – Naugarduko vaivadijai. Pagal bažnytinį administracinį skirstymą tais pavadinimais vardinamos parapijos priklausė Ródūnios dekanatui (Sinodus, 1744, p. 42–64). Pelesà, ilgą laiką ėjusi į Ródūnios valsčių ir parapiją, kaip vaitystės centras žinoma nuo 1637 m. Tačiau apylinkės kultūriniu centru ji tapo tik XX a. pradžioje, kai čia iš Pilitūnų k. 1908 m. buvo perkelta mokykla. 1553 m. minima Pelesos bažnyčia (Ochmański, 1972, p. 70) veikiausiai buvo pastatyta Senosios Pelesos dvare ir vėliau sunyko kartu su dvaru, nes dabartinis (Naujosios) Pelesos kaimas parapijos centru tapo tik nuo 1917 m., o 1924 m. čia buvo pradėta statyti akmeninė bažnyčia. Šių tarmių savitumas ir geografinė padėtis anksti atkreipė daugelio įvairių šalių tyrinėtojų dėmesį. Jau daugiau kaip prieš šimtmetį (pirmą kartą 1886 m. ir pakartotinai 1893 m.) Armoniškių, Benekáinių ir Kaulėliškių apylinkes aplankė Eduardas Volteris, užfiksavęs būdingesnių fonetinių ir morfologinių ypatybių, 21 retesnių žodžių (Wolter, 1895, p. 173—187). 1895 m. Asavõs ir Žirmūnų apylinkėse (iš Aradnõs, Grubėnų, Lapotiškių, Pãradnio, Puodžiū, Zaniūnų ir kitų kaimų) medžiagą rinko garsus norvegų slavistas Olafas Brokas. Turėdamas jautrią klausą, jis gerai aprašė šių apylinkių lietuvių šnektų vokalizmą, konsonantizmą, morfologiją, pateikė nemažą pluoštą tarminių tekstų (Broch, 1958, p. 1—71). Tačiau reikia pasakyti, kad O. Brokas čia pirmiausia vyko tirti vietos baltarusių tarmes (Broch, 1957) ir tik paskui, užgirdęs, kad minėtų kaimų žmonės kalba lietuviškai, pradėjo užrašinėti ir lietuvių kalbos faktus. Tai buvo labai novatoriškas tyrimo būdas, o paskelbti darbai yra visapusiškai vertingi ir dabar. 1906 m. į Benekainių apylinkę buvo atvykęs Jonas Jablonskis, čia užrašęs įvairių žodžių ir posakių (Jablonskis, 1906). Tarpukario metais iš minėtų apylinkių buvo užrašyta nemaža vertingų tautosakos tekstų (Tautosakos darbai, 1938, t. 4, p. 1—301). Ypač gerai ir daug tautosakos užrašė Juozas Aidulis, kilęs iš Ródūnios apylinkės Sklodonių kaimo. Lenkijai užmezgus diplomatinius santykius su Lietuva, 1938 m. vasarą žodžių rinkti čia buvo atvykę žodynininkai Napalys Grigas ir Juozas Senkus, talkinami vilnietės Elenos Samaniūtės-Otrembskienės (Grigas, 1938, p. 404—406). Pokario metais jau 1952 m. J. Senkaus vadovaujama čia atvyko pirmoji dialektologinė ekspedicija. Armõniškių, Asavõs, Benekáinių, Kaulėliškių ir Varenãvo apylinkių šnektas pagal „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą“ tyrė kalbininkai J. Senkus, N. Grigas, Monika Sapijanskaitė-Kuosienė, Jonas Paulauskas, Adelė Laigonaitė, tautosakininkas Jurgis Dovydaitis. Ypač šių tarmių tyrimu rūpinosi prof. Juozas Balčikonis. Su įvairiais talkininkais jis po kelis kartus apvažinėjo daugelį Varenavo rajono lietuviškų kaimų. Rinkdamas žodžius, vietovardžius, į tą darbą jis stengėsi įtraukti daugiau kalbininkų. Pervažiavęs O. Broko keliais, surinkęs faktų ir tekstų pluoštelį nusiuntė į Oslą Christianui Stangui, kuris juos paskelbė (Stang, 1960, p. 337—339). Tikras šio krašto lietuvių globėjas buvo prof. Tadas Ivanauskas. Ilgiausiai (apie 3 savaites) čia truko 1959 m. dialektologinė ekspedicija, kurios metu pagal minėtą programą buvo tirtos Armõniškių (pakartotinai), Nočios, Pelesõs, Ródūnios apylinkių šnektos. Be to, 1957, 1958, 1963 m. pavieniui medžiaga dar buvo rinkta Asavõs, Benekáinių, Pelesõs, Ródūnios ir Žirmūnų apylinkėse. Tarminę medžiagą tuo metu čia rinko Dalia Gargasaite, Aldona Jonaitytė, Bronys Savukynas, Jonas Šukys, Aloyzas Vidugiris ir Vytautas Vitkauskas. Iš skelbtų darbų vertingiausias yra J. Šukio Ramiškonių šnektos (Armõniškių apyl.) aprašas (Šukys, 1960, p. 177—189) ir tarminių tekstų pluoštas (Chrestomatija, 1970, p. 396—402). Taip pat yra šiek tiek paskelbta žinių apie lietuvių kalbos vartojimą šiose apylinkėse (Vidugiris, 1959, p. 242—245) ir apie 1959 m. ekspedicijos rezultatus (Grinaveckienė, 1960, p. 191—194). 1971 m. čia dirbo kompleksinė lietuvių dialektologų, žodynininkų, toponimikų ir tautosakininkų ekspedicija, kurioje dalyvavo: žodynininkai Antanas Balašaitis, Kazys Eigminas, Irena Erm anytė, Kazys Pakalka, toponimikai Aleksandras Vanagas, Marytė Razmukaitė, Vitalija Maciejauskienė, dialektologai Jonina Lipskienė 22 ir Aloyzas Vidugiris, tautosakininkai Juozas Aidulis, Kazys Grigas, Bronė Kerbelytė, Vanda Misevičienė, Leonardas Sauka, Norbertas Vėlius ir kt. 1974–1976 m. Rodūnios ir Pelesos apylinkėse vyko kompleksinė Maskvos, Vilniaus ir Minsko kalbininkų ekspedicija, kurioje dalyvavo maskviečiai Vladimiras Toporovas, Tamara Sudnik (organizatorė ir vadovė), Lida Nevskaja, Tania Civjan, vilnietė Aldona Jonaitיתė, buv. minskietis Valerijus Čekmonas ir kt. Šių apylinkių etnolingvistiniams kontaktams buvo skirtas net visas leidinys: „Baltų-slavų etnokalbiniai kontaktai“ (1980). Tame leidinyje minėtini Pelesos ir Rodūnios apylinkėms skirti darbai: T. Sudnik apie Pelesos apyl. kalbinę situaciją ir kai kuriuos jos istorijos duomenis (Судник, 1980, с. 181–191), A. Vanago apie tų apylinkių hidronimus (Ванагас, 1980, с. 192–201), V. Vitkausko apie kai kurias Rodūnios šnektos ypatybes (Виткаускас, 1980, с. 202–205), V. Čekmono dėl Pelesos lietuvių baltarusių fonetinės interferencijos problemos (Чекман, 1980, с. 206–226), A. Jonaitытės apie kultūrinių augalų pavadinimus Pelesos šnektoje (Йонайтите, 1980, с. 227–244), L. Nevskajos apie Pelesos apyl. laidojimo papročius (Невская, 1980, с. 245–254) ir kt. Pastaruoju metu į šio pakraščio lietuvių šnektų, taip pat kalbinės situacijos ir jos dinamikos tyrimą įsitraukė Laima Grumadienė ir Kazimieras Garšva. Vadinamuosius frontalius dialektologinius tyrimus aktyviai tęsia V. Čekmonas. 1986 m. į Pelesos ir Rodūnios apylinkes rinkti lingvistinės, sociolingvistinės ir tautosakinės medžiagos buvo atvykusi Lietuvių kalbos ir literatūros instituto filologų grupė: K. Eigminas, K. Garšva, L. Grumadienė, N. Laurinkienė, A. Romančiuk ir A. Vidugiris. Augant susidomėjimui baltų ir slavų kalbinių ryšių problema, reikia daugiau ir sociolingvistinių tyrimų. Be socialinių veiksnių, paprastai lemiančių lingvistinių ir etnolingvistinių santykių raidą, aptarimo dabar neapsieina joks rimtesnis kalbinių kontaktų tyrinėjimas. Tokių tyrimų reikia kuo daugiau ir išsamesnių, nes lietuvių–baltarusių paribio etnolingvistiniai santykiai kinta septynmy liais žingsniais. Daugelis sinchroninio kalbinių ryšių tyrimo šalininkų dabar, apsilankę šiose apylinkėse, sunkiai įsivaizduoja, kad seniau čia daug kas galėjo būti visai kitaip. Ne vienas lietuvių kalbininkas į šio krašto kalbinę situaciją gali pažvelgti iš daugiau kaip 30 metų laiko nuotolio. Per tą laiką (straipsnio autoriui čia teko lankytis 1955, 1956, 1957, 1958, 1963, 1968, 1971, 1984, 1986 m.) šio krašto etnolingvistinių santykių mozaikoje įvyko didžiulių ne tik kiekybinio, bet ir kokybinio pobūdžio permainų. Pelesos apylinkė dabar traktuojama kaip lietuvių ir baltarusių bilingvizmo sala, supama baltarusių (Судник, 1980, с. 181). Iš tradicijos Pelesos apyl. kaimais yra laikomi šie: Dubiniai, Druškininkai (Senieji ir Naujieji), Leliušiai, Lelionys, Lipkūnai, Paditvys (t. Padzityvš || Padzvicyš), Pamedė, Pavalakė (kartais t. Paulakė), Pelesà (t. Pelasà) – pats didžiausias (1976 m. buvo 195 sodybos) kaimas, Piliūnai, Senieji Smilginiai, Slabadà, Surkantai, Varlai. Anksčiau šiai apylinkei dar priklausė ir kiti artimesnieji kaimai: Bartašiūnai, Kargaudai, Klaišiai, Kūrkės, Lūnkai, Navikai, Vigōnys (Słownik, 1886, p. 935). 23 Anot T. Sudnik, nedidelėje Pelesos apylinkėje tarsi susieina įvairiai per laiką pakitusios kadaise vieningos kalbinės situacijos stadijos: nuo visiško lietuvių kalbos užgesimo (Smilginiai, Leliušiai ir ypač Pamedė), kai lietuvių kalbą, taigi ir dvikalbiškumą išlaikė tik patys senieji gyventojai, per kokybinę ir kiekybinę dvikalbiškumo pusiau svyrą (Pelesa, Piliūnai, Dubiniai) iki tikro, beveik nepaliesto lietuvių kalbos vyravimo (Pavalakė, Senieji Druskininkai). Visai neseniai (maždaug prieš 15–20 metų) pagal šią schemą galima buvo apibūdinti viso Varėnavo rajono kalbinę situaciją. Dabartinio Varėnavo rajono kalbinės padėties susiformavimą reikia apžvelgti detaliau ne tik dėl tų šnektų tyrinėtojų, bet ir iš seniau šių lietuvių likimu besidominčių skaitytojų. Tuo labiau, kad, nežiūrint į kontrastus ir įvykusias permainas, daugelio jų atmintyje buvusioji kalbinė situacija tarsi sveika lieka gyvuoti ir toliau, neretai keldama skausmingą pietetą praeičiai ir tradicijoms. Lietuvių ir baltarusių kontaktai, be abejo, yra labai seni ir siekia dar tuos laikus, kai abi tos kalbos dar nebuvo susikristalizavusios atitinkamai iš baltų ir rytų slavų kalbinių grupių. Apskritai pietrytinė lietuvių etninių plotų riba niekada nebuvo aiški ir pastovi, nes čia greta ir daug kur mišriai gyveno lietuviai ir baltarusiai. Todėl dėl gyventojų mišimo ir asimiliacijos ta riba kito lietuvių etninio elemento nenaudai (Jakubovskis, 1921, p. 4–5). Tačiau Pelesos ruože ta riba yra užsikonservavusi ir nedaug tepakitusi nuo XIV–XVI a. (Зинкявичюс, Гаучас, 1985, с. 174–176). Intensyvius lietuvių ir slavų kalbų kontaktus atspindi taip pat Pelesos ir Rodūnios apylinkių hidronimija. Kaip rodo tyrimų rezultatai (Ванагас, 1980, с. 192–201), patį seniausią sluoksnį sudaro baltiškoji hidronimija, o slaviškasis sluoksnis yra gerokai naujesnis, jo dalis – visai nesenų laikų. Be to, yra rimtų istorinių (Ochmański, 1972, p. 83–89) ir kalbinių (Судник, 1980, с. 184–189) argumentų, kad apie Rodūnią ir Pelesą buvo įsikūrę prūsų ar jiems artimų išeivių iš Bartos, Skalvos ir galbūt Pamedės sričių. Pastaroji aplinkybė galėjo prisidėti, kad apie Pelesą ilgiau negu kitur išliko kompaktiška lietuviškų kaimų grupė. Taip pat galėjo turėti įtakos ir gamtinės sąlygos: iš pietryčių, pietų ir pietvakarių pusės Pelesos apyl. nuo baltarusiškų kaimų skyrė plačios pelkės ir per jas tekančios Ditvôs, Pelesos upės, buv. Pelesos ežeras ir kt. Deja, sąlygos ir laikas darė savo. Palaipsniui, ypač po Liublino unijos (1569 m.), pradėjus lenkėti dvarininkams, paskui ir miestiečiams, vietos baltarusių tarmė, būdama panaši į lenkų kalbą, čia tapo ne tik išorinių, bet ir vidinių kontaktų kalba. Lietuviams valstiečiams, į kurių kalbą imta žiūrėti žeminančiai, išmokti lenkų kalbos iš aukštesniųjų klasių atstovų buvo per sunku. Be to, po XVII–XVIII a. karų ir maro epidemijų į išmirusių lietuvių vietą čia galėjo atsikelti daugiau ar mažiau gyventojų iš rytų slavų žemių. Nesulietuvėjusi jų dalis vėliau vietos gyventojų asimiliaciją galėjo veikti kaip katalizatorius. Nuo XIX a. vidurio lietuvių kalba pietrytiniais pakraščiais ėmė labai sparčiai nykti. Ši banga pirmiausia apėmė rytinį pakraštį su lietuvių sostine Vilniumi ir nuo Vilniaus nepaprasta sparta ėmė plisti į visas puses, aprėpdama įvairius miestus, miestelius ir jų apylinkes. Lietuvių kalba daug kur čia bemaž iš karto tapo tik se- 24 nosios kartos kalba, o jaunimas griebėsi slavų kalbų. Tai sutapo su lenkų tautinio sąjūdžio suaktyvėjimu ir ryšium su tuo caro valdininkų nepaprastai intensyviai čia pradėta rusų kalbos ir stačiatikybės stiprinimo akcija. Įsiliepsnojusi kova tarp caro valdininkų ir lenkiškos orientacijos dvarininkų bei dvasininkų dėl įtakos lietuvių valstiečius prislėgė dvigubu jungu. Prie natūralios asimiliacijos prisidėjo prievartinė asimiliacija, varyta valstybės, bažnyčios, dvaro, mokyklos. Naudojęsi neribota įtaka, dvasininkai visą laiką buvo pajungti lenkų bažnytinei hierarchijai, kurios centras buvo Lenkijoje, Gniezne (Vilniaus vyskupija vėliau, faktiškai iki šiol, ėmė priklausyti Lomžos arkivyskupijai). Lenkų tvarkytos bažnyčios svarbiausias uždavinys buvo platinti ne tiek tikėjimą, kiek lenkystę. Pagal priešpriešą su rytų slavų stačiatikybe katalikų tikybą imta vadinti lenkų tikyba („polska wiara“), o katalikus laikyti lenkais. Dėl to daugelis gyventojų, savo šeimose kalbėjusių vien tik lietuviškai, kartais slaviškai net nemokėjusių, save pradėjo laikyti lenkais. Nega usios lietuvių tautinės inteligentijos jėgos 1831 ir 1863–1864 m. sukilimų metu buvo išsklaidytos arba sunaikintos. Spaudos lotyniškais rašmenimis uždraudimas prilygo apskritai lietuvių spaudos draudimui. Todėl lietuvių tautinis sąjūdis, galėjęs svyruojančios savimonės lietuvius laiku paremti, gerokai vėlavo. Kokiais tempais retėjo ir nyko šio krašto lietuvių kalba, galima matyti lyginant XIX a. pirmosios pusės duomenis su XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios duomenimis. 1827 m. P. Kėpenas (Кеппен, 1827, с. 94), remdamasis Vilniaus universiteto prof. A. V. Pelikano ir lietuvių rašytojo D. Poškos surinktais duomenimis, nurodė, kad Lydos apskrityje lietuvių kalba vartojama nuo Vilniaus apskrities ribos iki Žirmūnų. Šią informaciją patvirtina ir gerai tą kraštą pažinoję istorikai M. Balinskis su T. Lipinskiu (Baliński M., Lipiński T., 1846, 251, 264): Lydos apskrityje lietuviškai kalbama Ditvės paupiais, apie Žirmūnus, Benekainis (tuo metu į Benekainių valsčių įėjo ne tik Varenavo, bet ir dabartinė Butrimonių apylinkė, esanti Lietuvos TSR), Balčininkus, Eišiškes (Eišiškių apylinkė su Kalesninkais tuo metu įėjo į Lydos apskritį) ir net už Lydos iki Nemuno. Kad lietuvių dar gyventa ir už Lydos, patvirtina ir dabartiniai tyrimai (Гаучас, Видугирис, 1983, с. 39, 41; Зинкявичюс, Гаучас, 1985, с. 175). 1867 m. Lydos apskrityje, A. Ričicho (Риттих, 1875) duomenimis, lietuviai sudarė 21,3 % visų gyventojų, t.y. apie 26 000, nors pagal jo žemėlapį Pelesos apylinkė buvo priskirta prie baltarusių ploto (dar plg. Гаучас, Видугирис, 1983, с. 44). XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje lietuvių–baltarusių skiriamąja riba bent jau ties Pelesa (iki Pelesos dvaro) buvo laikoma Pelesos upė, toliau į rytus Rōdūnios ir Žobalatės (Užūbalio) parapijų riba iki Ditvės upės, paskui Ditvė aukštyn, toliau į rytus Asavõs upe (iš tiesų atokiau nuo jos į pietus — A. V.) į Geranainių pusę (Киркор, 1858, с. 120–121; Корева, 1861, с. 287; Bieliński, 1893, p. 528; Карский, 1962, с. 385–386). XIX a. palyginti labai greitai slavėjant artimesnėms Vilniaus apylinkėms, buvo pabrėžiamas Lydos apskrities šiaurinės dalies lietuviškumas. Vienas iš „Geografinio žodyno“ (Słownik, 1882, p. 142) autorių, rašydamas apie Aradnõs dvarą, kuris įėjo į Asavõs parapiją, pažymi, kad visi parapijos gyven- 25 tojai iš kilmės yra gryni lietuviai, kurie iki šiol tarpusavyje lietuviškai tebekalba. Tačiau tokių pranešimų buvo negausu. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių spaudoje dažniausia buvo būgštaujama ir protestuojama dėl prievar­tinio lietuvių slavininimo. O būgštauti iš tiesų būta ko. Kadaise palyginti kompaktiškas pietrytinis lietuvių kalbos plotas, nevienoda sparta slavėjant kaimams, smarkiai korijo. Tai akivaizdžiai matyti iš 1890 m. Platerio surinktos ir Anonimo apdorotos statistikos (Anonim, 1898, p. 62—67), kuria remdamasis J. Rozvadovskis (Rozwadowski, 1904, p. 93) sudarė lietuvių kalbos paplitimo žemėlapį. Žemėlapis buvo gana apytikris, nes duomenų apie lietuvių kalbos vartojimą nebuvo surinkta iš daugelio Benekainių, Šalčininkų, Varenavo apylinkių kaimų arba tie duomenys buvo nepilni. Kadangi platokoje lietuvių—baltarusių paribio juostoje nemaža vietos gyventojų buvo dvikalbiai arba trikalbiai (dvarų bei palivarkų pašonėse radosi šlėktų kaimelių), kuriems buvo būdinga neapibrėžta, dažniausiai svyruojanti tautinė savimonė, tai ir J. Rozvadovskio nubrėžtas lietuvių kalbos vartojimo ribas reikia laikyti tik apytikrėmis, sąlyginėmis. Lydos apskrityje ištisinėje lietuvių kalbos teritorijoje ruožą apie Eišiškes ir Pabarę, taip pat kai kuriuos kaimus nuo Eišiškių iki Nočios ir Saltoniškių, kur XIX a. antroje pusėje sparčiai plito baltarusių kalba, J. Rozvadovskis priskyrė prie baltarusių ploto. Jis tarsi atskyrė didelį lietuvių kalbos pusiasalį nuo pagrindinės lietuvių teritorijos. Todėl tą masyvą vieni tyrinėtojai žemėlapyje vaizduoja kaip pusiasalį (Карский, 1903; Verбickis, 1911), kiti — kaip salą (Rozwadowski, 1914; Матулянис, 1902, c. 45—46). Kad minėtame pusiasalyje lietuvių kalba vyravo nebe visuose kaimuose — jaunimas daug kur buvo pradėjęs kalbėti baltarusiškai, — matyti jau iš pastabos, pridėtos prie Platerio surinktos medžiagos, kad pietrytinėje Armьoniškių apyl. dalyje „senieji kalba lietuviškai, jaunimas — baltarusiškai“ (Anonim, 1898, p. 62). Ródūnios parapijoje greta lietuvių kalbos vartotos jau ir kitos. Vieno korespondento pranešimu, jau XIX a. gale Ródūnios parapijoje „valstiečiai kalba lietuviškai, šlėktos — lenkiškai, vadindami save lietuviais. Kurie ne kurie lietuviai aprušėjo, kalba savotišku žargonu pusiau rusiškai, pusiau lenkiškai arba, kaip ten sakoma, „paprastai“ (po-prostu), t.y. „mužikiškai“. Lietuviai kalba lietuviškai tik namie, o kitur — arba lenkiškai, arba „po-prostu“ (Б- c, 1895, c. 497). Vertinga E. Volterio pastaba: „Lydos apskrityje, nežiūrint sulenkėjusių šlėktų tyčiojimosi iš lietuvių, vis dėlto girdėti lietuviška daina ir lietuvių kalba kaip namų kalba. Lietuviai (o gal senieji jotvingiai) kalba trim kalbom: viršininkams — rusiškai arba „po-prostu“, t.y. baltarusiškai, kunigui — lenkiškai, o tarpusavyje — lietuviškai ir garsiai, kai niekas nesijuokia. Net viešuose susibūrimuose galima girdėti kalbant lietuviškai“ (Вольтер, c. 66). A. Platerio — Anonimo nors ir nepilna statistika Lydos apskrityje lietuvių užfiksavo 16634, t.y. 12,1 % iš visų (137025) gyventojų. Kiek daugiau lietuvių užfiksuota per visuotinį 1897 m. surašymą — 17702, tačiau jų procentas mažesnis — 9 % iš bendro 196444 kaimo gyventojų skaičiaus. Užtai ko ne ketveriopai (nuo 1,2 % iki 4,2 %) išaugo lenkų procentas. Matyt, lietuvių ir baltarusių bilingviai bei 26 lietuvių, baltarusių ir lenkų trilingviai 1897 m. surašymo metu buvo daugiau skiriami prie slavų, ypač lenkų. Pelesos apylinkėje po baudžiavos panaikinimo greičiausiai pradėjo slavėti laisvųjų valstiečių ir bajorų kaimai: Bartašiūnai, Slabadà, Surkantai ir kt. Todėl jau 1890 m. iš 1723 apylinkės gyventojų nurodyta 1421 lietuvis ir 302 baltarusiai ir lenkai (Anonim, 1898, p. 64—66). Vietos gyventojų lenkėjimo, kaip ir apskritai slavėjimo procesas tuo metu visais pietrytiniais lietuvių kalbos pakraščiais vyko labai audringai ir veržliai. Kartais dvikalbystės stadija, keičiant kalbą, būdavo gana trumpa. Anot H. Turskos (Turska, 1939, p. 33—34), vyresniosios kartos lietuviai neretai išmokdavo slavų (lenkų ar baltarusių) kalbą ir pradėdavo vien ją vartoti, jau būdami suaugę. Antra vertus, tuo pačiu metu Lietuvoje smarkiai kilo ir lietuvių tautinė savimonė. Tas procesas prasidėjo vakarinėje Lietuvos dalyje, kur daugiau paplito nelegaliai Mažojoje Lietuvoje spausdinamos knygos ir laikraščiai. Be to, 1904 m. carinės Rusijos administracija, išsigandusi revoliucinio sąjūdžio, buvo priversta panaikinti draudimą spausdinti knygas ir laikraščius lotynų-lietuvių raidėmis, o 1906 m. – leisti mokyklose dėstyti lietuvių kalbą kaip atskirą dalyką. Nuo to laiko lietuvių spauda galėjo legaliai padėti savo tautiečiams. Atsirado daugiau lietuvių inteligentijos, kuri savo veikla padėjo stiprinti lietuvių tautinę sąmonę. Vis dažniau bažnyčiose pamaldos pradėjo vykti lietuvių kalba. Lietuvių tautinio sąjūdžio pakilimas veikė ir etnolingvistinių procesų eigą. Tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo tas pakilimas daugiau apėmė Suvalkų, didesnę Kauno gubernijos dalį ir tik iš dalies Vilniaus guberniją. Ryšium su lietuvių tautinio sąjūdžio pakilimu ypač suaktyvino savo veiklą lenkiškos orientacijos atstovai – vietos dvarininkija, inteligentija, Vilniaus vyskupijos vadovybė, dalis dvasininkų, kuriuos palaikė gausi vietos lenkų spauda (Gintautas, 1910, p. 197—206). Kadangi bažnyčios įtaka etnolingvistinių procesų eigai buvo lemiama, jie visaip trukdė lietuvių dvasininkų veiklą, lietuviškas pamaldas (1905, 1910, 1913, 1915 ir kt. metais jų remiami aplenkėję vietos gyventojai per lietuviškas pamaldas kėlė muštynes Asavojė, Benekainyse, Nočiojė, Ródūniojė, Varenavė ir kt.), į lietuvių parapijas skirdavo lenkiškos orientacijos dvasininkus, o aktyvesnius lietuvių dvasininkus persekiojo ir trėmė į grynai slaviškas parapijas. Smarkiai buvo sumažintas lietuvių priėmimas į Vilniaus dvasinę seminariją (Viltis, 1908, p. 130). Kartu polonizatoriai šmeižė lietuvių kalbą, vadindami ją pagoniška, stengėsi įteigti mintį, kad lietuvių kalba netinkanti išsilavinusiam žmogui. Lenkinami buvo ne tik lietuviai, bet ir baltarusiškai kalbantys katalikai. Pastarieji ypač lengvai persiimdavo lenkišką savimonę. Todėl lietuvių tarpe buvo skatinamas ne tik lenkų, bet ir baltarusių kalbos vartojimas. Etnolingvistinių procesų, vykusių XX a. pradžioje, tyrimui svarbūs yra vietinio gyventojų surašymo duomenys, kuriuos 1909 m. vietos administracija surinko iš 9 vadinamojo Vakarų Rusų krašto gubernijų (Viltis, 1909, p. 90, 92, 94 96). Čia pateikiama duomenų apie pagrindinių tautybių skaičių: lietuvių, lenkų, žydų ir rusų. Į pastarųjų (t.y. rusų) skaičių įeina rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai kartu, bet skiriami pagal religiją. 1909 m. duomenys buvo rinkti ne pagal vartojamą kalbą, kaip 27 1897 m., bet pagal tautinę savimonę, todėl tie duomenys tarpusavyje negali būti lyginami. Tačiau jų sugretinimas įdomus kitu aspektu, nes parodo, kaip lietuvių – baltarusių paribiais plito lenkų tautinė savimonė tiek tarp lietuviškai, tiek tarp baltarusiškai kalbėjusių katalikų. Lydos apskrityje lietuviais užsirašiusių žmonių labai maža, vos 4238, arba 2 % (iš 211839 kaimo gyventojų). Matyt, nemažai jų daliai buvo garbingiau pasivadinti lenkais, kurių skaičius sparčiai augo (1890 m. – 1580, arba 1,2 %, 1897 m. – 8298, arba 4,2 %, 1909 m. – 12462, arba 5,9 %). Tačiau daug dvikalbių lietuvių, kurių gimtoji kalba ir tautybė buvo nuolat kompromituojamos, tautiškai buvo neapsisprendę ir surašinėtojų buvo priskirti pagal valstybę – prie rusų (t.y. baltarusių). Buvęs dar gana lietuviškas minėtas Lydos kraštas Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse jau buvo pradėjęs smarkiai baltarusėti. Pagal apytikrius to meto lietuvių periodinės spaudos pranešimus Armõniškių, Asavõs, Butrimonių, Nočios, Ródūnios ir Varenãvo parapijose lietuviškai kalbėta dar apie 2/3–3/4 vietos gyventojų, Kalesninkų – 1/2, Benekainių, Eišiškių – 1/3–1/2, Geranainių, Kaulėliškių – 1/3 (kitais duomenimis iki 1/2), Trakėlių, Žirmūnų, Žõbalatės – 1/4–1/3, Lydos – 1/5. Šių parapijų bažnyčiose lietuvių kalba arba visai niekada nebuvo vartojama, arba buvo pašalinta, tik kartais dar sakyti lietuviški pamokslai. Lietuviškų laikraščių čia ateidavo labai mažai. Atrodo, kad lietuvių tautinio sąjūdžio atbalsiai daugelio kaimų čia nespėjo pasiekti. O ten, kur tas pakilimas buvo, jis vyko labai pavėluotai ir apėmė tik lietuviškesnius ir kompaktiškiau išlikusius kaimus (pvz., apie Pelėsą, Ramaškõnis, taip pat pavienius—Plikių, Sklodonių ir kt.), o jų gyventojus veikiau­si irgi ne visus, o tik didesnę ar mažesnę jų dalį, kitur – gal tik atskiras šeimas. Tačiau ir to užteko, kad lietuvių kalba čia vienur, čia kitur pratęstų savo egzistenciją iki mūsų dienų. Kad slavėjimas vyko ne visur vienoda sparta, galėjo prisidėti nors ir trumpai čia dirbę lietuvių kultūros veikėjai – mokytojai, pažangesni dvasininkai (Ziminskas, 1931, nr. 80, 105–106; 1944, nr. 51, 68, 119; Gustaitis, 1942, nr. 178). Taip pat, be abejo, veikė ir Lietuvos valstybės atsikūrimas. Buržuazinė Lenkija 1920–1939 m. okupavusi visas pietrytines lietuvių žemes, čia faktiškai pradėjo vykdyti sistemingą nutautinimo politiką: reikalavo vartoti visur lenkų kalbą, varžė lietuvių spaudą ir saviveiklą, uždarinėjo gyvavusias didelėmis pastangomis įkurtas lietuviškas mokyklas. Iki 1931–1932 m. buvo uždarytos visos dabartinio Varenãvo rajono teritorijoje veikusios 37 privačios lietuvių mokyklos, o iki 1936 m. – ir visos jų vietoje įsteigtos skaityklos. Be to, Asavõs apylinkėje buvo reikalauta trijų naujų lietuviškų mokyklų, tačiau jų steigti nebuvo leista. Valstiečiai, laikę lietuviškas mokyklas, dažnai buvo baudžiami kalėjimais ir kitokiomis baudomis, mokytojai persekiojami. Lietuvių vaikai buvo spiriami lankyti lenkiškas mokyklas, o nelankantys jų – baudžiami. Lietuviškų pamaldų visai buvo nebeįsileidžiama į Armõniškių, Asavõs, Benekainių, Ródūnios bažnyčias, o lietuvių dvasininkai terorizuojami. Lietuviškas pamaldas iki 1947 m. išlaikė tik pelesiškiai, pasistatę atskirą bažnyčią. 28 Iki XX a. pirmojo ketvirčio pabaigos Ródūnios valsčius buvo laikomas dar gana lietuviškas. Daugelio vietos atstovų tvirtinimu, lietuviškai kalbėti čia dar mokėję apie 75 % gyventojų, tačiau daugumas, būdami indiferentai, matyt, labai greitai persiėmė lenkiška savimone. Etnolingvistinių santykių raidai pasekti įdomūs 1928–1933 m. O. Chominskio sudaryto žemėlapio duomenys. Vien dabartinio Varėnavo rajono teritorijoje nurodyta dar šimtas kaimų, kuriuose tuo metu nuo 100 % iki 10 % kalbėta lietuviškai. Vadinasi, kaimai, kuriuose lietuviškai kalbėjo atskiros šeimos ar asmenys, į žemėlapį nepateko. Bendras lietuviškai kalbėjusių skaičius pagal tą žemėlapį yra apie 6000 (mūsų nuomone, jis turėjo būti bent trečdaliu, jei ne dvigubai didesnis). Tačiau ir iš to matyti, kad vietos lietuviai anksčiau slavėję daugiau pagal savimonę, dabar sparčiai ėmė slavėti pagal kalbą. Jaunoji karta, matyt, daugiausia jau buvo mokoma kalbėti slaviškai. Lemiama vaidmenį vaidino lenkiškos mokyklos. Nemažą prisidėjo ir gyventojų skirstymas į vienkiemius. Anksčiau gatvinis kaimas buvo gera lietuvių kalbos mokykla tiek atėjūnams, tiek ir mišrių šeimų vaikams, kurie savo namuose nespėdavo lietuviškai išmokti. Taigi daugumas senosios kartos atstovų savo gimtosios kalbos pradėjo nebeperduoti jaunajai kartai. Tokia padėtis buvo iki 1939 m., kai tas kraštas buvo įjungtas į Baltarusijos TSR sudėtį. Karo ir pokario metais čia daug lietuvių, dažnai ištisomis šeimomis išžudė baltalenkių gaujos (armija krajowa), ypač terorizavusios sąmoningesniuosius lietuvius. Nuo tada daugelis lietuvių tarpusavyje pradėjo kalbėti lenkiškai ar bent baltarusiškai. Tapo tradicija lietuvių šeimose nors vienam rašytis lenku. Tiek dėl šių, tiek ir dėl kitų priežasčių 1945–1958 m. į Lenkiją emigravo gana daug lietuviškai kalbėjusių žmonių. Nežiūrint visų tų įvykių, turėjusių lemiamos reikšmės tolimesnei šio krašto etnolingvistinių santykių raidai, pokario metais ypač vyresniosios ir viduriniosios kartos lietuviškai kalbančių atstovų galima buvo rasti dar gana plačiai bemaž visame Varėnavo rajone. Iš seno lietuviškai mokančių vietinių žmonių rasta dar tokiuose kaimuose, kurie Anonimo ir O. Chominskio nurodyti kaip grynai slaviški. Ir tai nieko nuostabaus, nes lietuviškai mokėti tuo metu buvo daugiau nelaimė negu laimė. Toliau pagal apylinkes ir mokėjimo laipsnį pateikiami kaimai, kuriuose 1955–1963 m. išvykų ir ekspedicijų metu dar buvo rasta daugiau ar mažiau lietuviškai kalbančių ar kalbėti mokančių žmonių. Gaila, kad daugiau dėmesio buvo skiriama apylinkėms ir jų dalims, kuriose kompaktiškai daugiau buvo lietuviškų kaimų (pvz., Pelesà, Ródūnia, Asavà, iš dalies Benekáinys, Varėnàvas, Armóniškės) ir pritrūkta laiko bei galimybių geriau apvaikščioti apslavėjusius ar visai suslavėjusius kaimus apie Geranáinįs, Kaulėliškes, Nõčią, Trakelius ir kt. Lietuviškiausia buvo Pelesõs apylinkė su Senųjų Druskininkų, Dubinių, Pãditvio, Pavalakės, Pelesõs, Piliūnų kaimais, kur šeimose daugiausia buvo kalbama lietuviškai. Mišrus buvo tik Naujųjų Druskininkų kaimas. Senoji ir vidurinė karta lietuviškai kalbėjo Kargaudų, Klaišių, ypač Vigonių, iš dalies Senųjų Smilginių kaimuose. Tik vyresnioji karta lietuviškai mokėjo Balčiškių, Leliūšių, Pamedės, Naujųjų Smilginių, Varlių kaime. Po vieną kitą lietuviškai mokantį senelį sutikta, 29 Bartašiūnų, Kūrkių, Lelionių, Lipkūnų, Lūnkių, Navikų, Petrošiūnų, Pocėlių Slabados kaimuose. Senųjų pelesiškių prisiminimu, lietuviškai dar mokėję Abrōmiškių, Smilginių (į Vosyliškių pusę), Tolkūnų, Treigių, Valdotiškių (/Valdōnų), Vilbikų seniai. Rodūnios apylinkės lietuviškiausi kaimai buvo Dočiškės, Piliakalnis, Plikiai ir Sklodōnys. Daugiau ar mažiau vyresniosios kartos kalbančių asmenų dar buvo šiuose kaimuose, kaip Advėrnykai, Butrimai, Daugirdiskės, Garōnys, Jotautai, Jucīnai, Senosios Kazoškiškės, Kemeišiai, Kivōnys, Mažeikiai, Paditvys, Paliūnai, Pasodė, Pusiāvaris (/Pusiāvariai), Račkūnai, Radžiūnai, Straciūnai, Vaškėliai ir kiti. Asavos apylinkėje daug viduriniosios ir vyresniosios kartos lietuviškai kalbančių žmonių buvo Grubėnų, Puodzių, Vaikūnonū (/Vaikūnų), Žilionių kaimuose. Taip pat nemažai daugiausia vyresniosios kartos lietuvių dar buvo kituose kaimuose, kaip Asavā, Balatnīkās, Bilōnys, Galmantiskės, Kaniūkai, Lapōtiškės, Nevāšiai, Paasavys, Paaradnys (/Aradniškiai), Padvarė (/Padvarōnys), Povilōnys, Sališkės, Trūmpiškės. Zaniūnų (/Zeniūnai), Žasinių (/Žusinai) kaimuose labai senų žmonių nerasta, o buvę viduramžiai lietuviškai jau sunkiai kalbėjo. Žirmūnų apyl. lietuviškai kalbėti mokančių buvo rasta Mogūnų k., viena valstietė moteris — Budrevičių k., trys seneliai — Nāniškių k. ir du — Žirmūnuose. Jų prisiminimu, seniau lietuviškai kalbėję Giratonių, Mieliūnų, Minykų, Reksčių, Sakalų, Šaltinių, Taukinių ir kitų kaimų gyventojai. Bene kainų apyl. daugiausia lietuviškai kalbančių buvo Bieliūnų kaime. Dažnojė sodyboje lietuviškai mokančių buvo tokiuose kaimuose, kaip Senieji Benekainys, Baziliai, Bruželiai (/Brazėliai), Kiemėliai, Didieji Kužiai, Lauciai, Lietuvā, Liubartai, Mikālčiai, Padvariškės, Ramūčiai, Varnakėliai, Visgirdai, Žigai ir kt. Varenavo raj. geriausiai išsilaikę lietuviški kaimai buvo Stanišiai ir Stilgūnai, kiti jau daugiau ar mažiau pradėję baltarūsėti, tai Bajōrai, Balčinỷkėliai, Balsiai, Daukšionys, Kuodžiai, Lōzoriškės, Vekōnys. Lietuviškai kalbėjusių šeimų ar pavienių asmenų dar buvo Drabisiūnų, Paleckiškių kaimuose, ypač Varenavė. Armōniškių apyl. daugiausia lietuviškai kalbėjo Dainavōs, Ramaškonių ir Tūsamonų kaimai, kiek mažiau — Ciesliūkiškės, Lašėkai, Naujasodis (/Navasėdai), Pārubiškės (Pārabiškės). Nemaža lietuviškai kalbančių dar buvo Armōniškių, Miliūnonū (/Miliūnų), Pūpašonių, Valātkiškių kaimuose, mažiau — Pažižmio, Pereigonių, Šeškų, Žezių ir kituose kaimuose. Kauleliškių apyl. lietuviškiausias buvo Bilių kaimas. Lietuviškai mokančių senelių buvo rasta Kaulėliškėse, Lenčiškėse, Didžiosiose Liepėse (kitur netyrinėta). Nočios apyl. iš esmės visi mokėjo lietuviškai Bieliūnų ir Strižūnų kaimuose. Daugiausia senieji lietuviškai kalbėjo Miežionių, Povilonių kaimuose, įvairaus amžiaus lietuviškai mokančių buvo Jančiuose, Raubiškėse. Armōniškių, Asavōs, Rōdūnios apylinkėse sutikti prie lauko darbų žmonės kalbėjo baltarusiškai, tačiau užtekdavo ko nors klusterėti lietuviškai, kai bemāž choru gaudavai lietuvišką atsaką. Senimas kartais ir su visai jaunais žmonėmis namie kalbėjo dar lietuviškai. Todėl kartais būdavo sunku atsikratyti įspūdžio, ar neatsidūrei kur nors apie Marcinkōnis, Varėną. Dauguma tų apylinkių atstovų tvir- 30 tino, kad iki Pirmojo pasaulinio karo minėtuose kaimuose buvo dar ištisai kalbama lietuviškai. Prie baltarusių kalbos pradėję pereiti daugiausia lenkų okupacijos metais, ypač kai vaikai pradėjo lankyti lenkiškas mokyklas. Po karo čia visur pradėjo veikti baltarusiškos mokyklos. Daugelis lietuviškesnių Varėnavo rajono apylinkių ir kaimų dar norėjo išsirūpinti lietuviškas mokyklas. 1957 m. keturios Pelesos apylinkės mokyklos buvo pervestos į rusų dėstomąją kalbą ir pasirinktinai kaip dalyką leista dėstyti gimtąją (lietuvių ar baltarusių) kalbą po dvi savaitines pamokas III—VIII klasėse. Tai Pelesos ir Paditvio aštuonmetės, Dubinių ir Pavalakės pradinės mokyklos. Tuo metu šių mokyklų autoritetas buvo aiškiai pakilęs, mokinių jose buvo gana daug. Vaikus pamokyti lietuvių kalbos tikėjosi net ir tie tėvai, kurie su vaikais namie lietuviškai nekalbėjo. Tačiau lietuvių mokytojai čia ilgiau dažniausiai negalėdavo pabūti dėl specifinių ir nelengvų darbo sąlygų, todėl lietuvių kalba ne visur ir ne visada buvo dėstoma. Vėliau ėmus mažėti gyventojų skaičiui ir stambinant mokyklas, Dubinių ir Pavalakės mokyklos buvo panaikintos. Paditvyje paliktos keturios klasės, o aukštesnės 1981 m. nukeltos į dabartinį apylinkės ir kolūkio centrą Balčiškes, bet nei vienur, nei kitur lietuvių kalba nebedėstoma. Iki šiol lietuvių kalbos pamokos buvo tik Pelesos aštuonmetėje mokykloje. Apskritai čia gimtosios kalbos likimą lemia mokyklos dėstomoji kalba, kuri mokiniams rekomenduojama vartoti pastoviai. O tėvai ir seneliai, kad vaikams būtų lengviau ir galėtų viena kalba su jais susišnekėti, taip pat perima mokyklos ar jai artimą kalbą. Kai buvo įsteigtos baltarusiškos mokyklos, prie baltarusių kalbos faktiškai baigia pereiti visas Varėnavo rajonas. Dabar šis procesas smarkiai palietė ir Pelesos apylinkės buvusius lietuviškus kaimus. Senoji lietuvių karta išmiršta, o jaunesnioji, būdama dvikalbė, pradeda ištisai kalbėti baltarusiškai arba rusiškai. Taigi per trisdešimt metų Varėnavo raj. kalbinė situacija pasikeitė iš esmės tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Prie to daug prisidėjo ir kolektyvizacijos metais prasidėjęs gyventojų mišinimas, naujų gyvenviečių formavimasis, senųjų nykimas, o ypač miestų ir miestelių trauka. Pastaruoju metu merdi šių vietų lietuvių kultūrinis gyvenimas. 1936—1960 m. čia garsėjo Plikių kaimo choras, vėliau Varėnavo rajonui Minske, Vilniuje ir kitur koncertuodamas du dešimtmečius atstovavo Pelesos apyl. Pavalakės kaimo (devynių Kanevičiūčių) etnografinis ansamblis, kuris dabar dėl mirčių ir senatvės negalių baigia iširti. Vis labiau siaurėjant lietuvių kalbos vartojimo sferoms, senoji karta nebeperduoda savo kalbos jaunajai kartai. Kadangi lietuvių kalbą čia išlaikė daugiausia vyresniosios kartos žmonės, tai jų skaičius kasmet sparčiai tirpsta. Gaila, kad nėra įstatymo periferinėms lietuvių šnektoms — kaip vienos iš archaiškiausių indoeuropiečių kalbų reliktui — taikyti draustinio statusą, apie kurį kalba garsus baltistas-indoeuropeistas ir šių šnektų tyrinėtojas V. Toporovas (Топоров, 1981, с. 13). Varėnavo rajono lietuvių periferinės šnektos sudaro pietų aukštaičių arba vakarų dzūkų patarmės tęsinį už respublikos ribų. Nors patarmė viena, tačiau, einant iš vakarų į rytus, jos sistema įgyja vis daugiau rytų aukštaičių vilniškių arba rytų dzūkų morfologijos, leksikos ir sintaksės elementų. Taigi čia galima išskirti bent tris šnektas: vakarų (Nočios, Pelesos ir Ródūnios apyl.), vidurio (Asavõs, Bene- 31 kainių, Varenavo apyl.). ir rytų (Armõniškių, Kaulėliškių apyl.). Čia greta archaiškų ypatybių tarpsta gausybė įvairių naujovių. Kalbos tyrinėtojams tai nepaprastai didelės vertės turtas. Deja, tas turtas per daug sparčiai nyksta. Dabar jau ne taip lengva rasti gerų tarmės atstovų net Pelesos apylinkėje. Tad ką bekalbėti apie kitas apylinkes. Iš apžvelgtos etnolingvistinių santykių raidos įvairiose Varenavo raj. apylinkėse matyti, kad pagrindinių šio krašto lietuvių ir baltarusių kalbų kontaktus ir pasiskirstymą vartojimo sferomis nulėmė ekstralingvistinės sąlygos. Lietuvių kalba, kadaise buvusi svarbiausia šio krašto gyventojų kalba, prasidėjus prievartinei lietuvių asimiliacijai, ypač antroje XIX a. pusėje, palaipsniui virto tik šeimos, arba namų kalba, o kai kur ir visai pradėjo trauktis iš vartosenos. Vis dėlto didesnėje dabartinio Varenavo rajono dalyje kaip pagrindinė namų kalba ji išliko dar iki Pirmojo pasaulinio karo, o neretai ir vėliau, pvz.: lietuviškų kaimų kompaktiškoje apie Ramáškonis (maždaug tarp Benekáinių ir Armõniškių, Varenávo ir Kaulėliškių), taip pat kai kuriuose kaimuose apie Asavą, Nõčią — iki antrojo XX a. ketvirčio vidurio, Ródūnios apylinkės atskiruose kaimuose — iki trečiojo XX a. ketvirčio pabaigos, o kai kuriuose Pelesos apylinkės kaimuose — iki šių dienų. Baltarusiu kalba (tiksliau, vietinė baltarusių tarmė), anksčiau buvusi kontaktų kalba, antroje XIX a. pusėje tapusi mikrotarpininke, palaipsniui pradėjo stumti lietuvių kalbą ir iš paskutinės jos vartojimo sferos — šeimos. Tai aiškintina carinės Rusijos ir buržuazinės Lenkijos vesta nutautinimo politika. Vietinė baltarusių kalba dėl panašumo ir gausių lenkiškų skolinių aplenkėjusį šlėktai ir lietuvių valstiečiams katalikams buvo tarsi lenkų kalbos atmaina, ar tarmė, o caro valdininkams kaip ir daugeliui baltarusių stačiatikių ji buvo tik rusų kalbos tarmė. Dėl vėluvusios baltarusių tautinės savimonės raidos ši kalba vietos gyventojų nebuvo siejama su baltarusiu, kaip atskiros tautybės, kalba ir buvo vadinama neutraliai (pa)prasta, arba vietine, kalba. Nekonfrontuodama nei su viena iš minėtų kalbų, tiek vietos gyventojų lenkinimui, tiek rusinimui ji tarnavo kaip tam tikra tarpinė, pereinamoji kalba. Nors vietinė baltarusių kalba dabar yra vyraujanti šio krašto kalba, tačiau kartu ji, kaip ir jos literatūrinis variantas, vietos gyventojų nėra labai vertinama. Tai gali būti susiję ir su tuo, kad daugumas vietos gyventojų pagal tautybę save laiko ne baltarusiais, o lenkais arba lietuviais. Užtat nuolat plečiasi rusų kalbos vartojimo sferos. Būdama makrotarpininkė ir pagrindinė administracijos kalba, ši sudaro rimtą konkurenciją vietos baltarusių kalbai, kaip mikrotarpininkei. Lenkų kalba, buvusi vietos dvarininkijos ir dvasininkijos kalba, vietos gyventojų tarpe daugiau buvo paplitusi tik buržuazinės Lenkijos okupacijos metais (1920—1939). Vietos gyventojai ją stengėsi vartoti įvairiose gyvenimo sferose, tačiau tvirčiau ji niekur nespėjo įsigalėti. Ja moka tik vyresniosios kartos atstovai. Lenkų kalba čia dabar palaikoma daugiausia per bažnyčią. Pastaruoju metu gimtosios kalbos likimą čia iš esmės lemia mokyklos kalba. Trikomponentė šio krašto kalbinė situacija rodo tendenciją virsti dvikomponente. Lietuvių kalba čia vartojama tik kaip šeimos kalba. Baltarusių kalba čia yra ne tik šeimos, bet ir regiono kalba. Tačiau dabar vis dažniau regiono kalbos funkciją 32 linkusi perimti makrotarpininkę – rusų kalbą. Apie lietuvių ir baltarusių arba baltarusių ir lietuvių bilingvizmą čia galima kalbėti tik kaip apie vieną šio krašto lietuvių asimiliacijos etapų. А. ВИДУГИРИС К РАЗВИТИЮ ЭТНОЛИНГВИСТИЧЕСКИХ ОТНОШЕНИЙ В ПЕЛЯСЯХ И СОСЕДНИХ МЕСТНОСТЯХ Резюме В статье прослеживается развитие этнолингвистических отношений с первой половины XIX в. до настоящего времени на территории Вороновского р-на Гродненской обл. БССР. Здесь взаимодействуют местные диалекты литовского, белорусского и польского языков, их литературные варианты, а также русский язык. Констатируется, что литовский язык (продолжение диалекта южных aukštaitų или так наз. западных дзуков) на указанной территории являлся основным языком семьи местного населения главным образом до первой мировой войны, а зачастую и позже, напр.: на компакте бывших литовских деревень около д. Рамашканцы Германишского прихода, а также в отдельных деревнях около Нача и Осова – до середины второй четверти XX в., в отдельных деревнях в окрестностях Радунь – до конца третьей четверти XX в., а в некоторых деревнях около Пеляся и поныне. Белорусский язык (точнее местный его диалект), раньше бывший языком контактов, со второй половины XIX в. стал выполнять и функцию языка-микропосредника и тем самым все больше стал вытеснять литовский язык из последней сферы его употребления – семьи. Этот процесс объясняется ассимиляторской политикой, проводившейся как администрацией царской России, так и правительством буржуазной Польши. Ныне судьбу местных родных языков определяет язык школы. Хотя местный белорусский язык теперь является одним из наиболее распространенных в общении языков, в то же время он, как и его литературный вариант, местным населением часто пренебрегается. Это связано с тем, что основные местные жители по национальности себя считают не белорусами, а поляками или литовцами. Зато постоянно расширяются сферы употребления русского языка. Будучи языком-макропосредником, он теперь является серьезным конкурентом белорусского языка как регионального. Польский язык, раньше бывший языком местного дворянства и духовенства, среди крестьян распространялся главным образом как официальный язык в годы польской оккупации (1920–1939). В эти годы местное население пользовалось им в разных сферах жизни, однако более укрепиться он не успел ни в одной сфере общения. Им владеют люди только старшего поколения. Польский язык здесь поддерживается только католическим костелом. A. VIDUGIRIS ZUR ENTWICKLUNG DER ETHNOLINGUISTISCHEN BEZIEHUNGEN IN PELESA UND ANGRENZENDEN UMGEBUNGEN Zusammenfassung Im Artikel wird die Entwicklung der ethnolinguistischen Beziehungen von der ersten Hälfte des 19. Jh. bis heute im Bezirk Varenavas (Belorussische SSR Gebiet Grodno) untersucht. Hier werden sowohl örtliche litauische, belorussische und polnische Mundarten, ihre literarischen Varianten, als auch die russische Sprache gebraucht. 3. 1880 33 Man bestätigt, daß die litauische Sprache (genauer die Fortsetzung der südhochlitauischen oder westdzükischen Mundart) im erwähnten Territorium die hauptsächliche häusliche Sprache der örtlichen Bewohner meistens bis zum Ersten Weltkrieg, und oft auch später, gewesen war. Z. B. ist sie im ehemaligen kompaktschen Territorium der litauischen Dörfer um Ramaškönys in der Pfarre Armoniškės, auch in vereinzelten Dörfern um Asava, Nočia bis zur Mitte des zweiten Viertels des 20. Jh., in einzelnen Dörfern der Bezirke von Pelesa und Rodūnia — bis zum Ende des dritten Viertels des 20. Jh. und in einigen Dörfern des Bezirks Pelesa — bis heute erhalten geblieben. Die belorussische Sprache, genauer die örtliche belorussische Mundart, frühere Sprache der Kontakte, ist von der zweiten Hälfte des 19. Jh. die Zwischensprache der Region und scheint die litauische Sprache aus ihrer letzten Gebrauchssphäre — der Familie — zu verdrängen. Diesen Prozeß bedingte sowohl die Politik des zaristischen Rußlands, als auch die Regierungspolitik des bürgerlichen Polens. Die Schulsprache bestimmt jetzt das Schicksal der heimatlichen Sprache. Obwohl hier jetzt faktisch die örtliche belorussische Sprache herrscht, wird sie aber, wie auch ihre literarische Variante, von den örtlichen Bewohnern nicht sehr geschätzt. Es ist damit verbunden, daß die Mehrheit der örtlichen Bewohner sich nicht für die Belorussen, sondern für die Polen und Litauer halten. Deshalb erweitert sich immer die Gebrauchssphäre der russischen Sprache. Als die Makrovermittlerin macht diese Sprache jetzt ernste Konkurrenz der belorussischen Sprache als der Regionsprache. Die polnische Sprache (genauer ihr peripherischer Dialekt), frühere Sprache des Adels und der Geistlichkeit, verbreitete sich unter den Ortsbewohnern meistens als die offizielle Sprache während der polnischen Okkupation (1920—1939). In jenen Jahren bemühten sich die Ortsbewohner sie in verschiedenen Lebenssphären zu gebrauchen, aber sie konnte sich niemals einbürgern. Diese Sprache verstehen nur die Menschen der älteren Generation. Die polnische Sprache wird hier meistens durch die Kirche unterstützt. LITERATŪRA Anonim. Obszar języka litewskiego w gubernii Wileńskiej // Materiały antropologiczne-archeologiczne i etnograficzne. Kraków, 1898. T. 3. Bagdonas J. Lietuvių padėjimas Vilniaus wyskupijoje // Viltis. 1908. Nr. 115 (150) ir kt. Baliński M., Lipiński T. Starożytna Polska pod względem historycznym, geograficznym i statystycznym. Warszawa, 1846. T. 3. Bieliński J. Wilno // Słownik geograficzny królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Warszawa, 1893. T. 13. Broch O. Über einen weissrussischen Dialekt aus der Gegend südlich von Vilna. — In: Zeitschrift für slavische Philologie, 1957, Bd. XXVI. Broch O. Zum Litauischen südlich von Vilna. — In: Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap, Oslo, 1960. Chomiński O. Mapa obszaru językowego litewskiego w Rzeczypospolitej polskiej. Warszawa, 1928—1933. Gintautas J. Vilniaus gubernijos lietuviai // Švyturys: Mėraštis-almanachas. 1912 m. V., 1910. Grigas N. Vilniaus kelionės įspūdžiai // Tautos mokykla. 1938. Nr. 17. Grinaveckienė E. Tarmių medžiagos rinkimas Lietuvių kalbos atlasui // Lietuvių kalbotyros klausimai, 1960. T. 3. Gustaitis A. Lydos — Pelesos apylinkėje pasidairius // Naujoji Lietuva, 1942. Nr. 178. Jablonskis J. Užrašai [Rankraštis]. 1906. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos Rankraštynas. JJ—37. Jakubovskis J. Tautybių santykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją. K., 1921. Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija. V., 1970. Martinkėnas V. Vilniaus krašto lietuviškos pradžios mokyklos ir skaityklos 1919—1939 metais [mašinraštis]. V., 1970. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos Rankraštynas. F. 284—2. 34 Ochmański J. Biskupstwo Wileńskie w średniowieczu. Poznań, 1972. Ochmański J. Skołwa i Borcie. Zachodniobałtyjskie osadnictwo na Litwie średniowiecznej // Z polskich studiów slawistycznych. Ser. 4. Historia. Warszawa, 1972. Rozwadowski J. Mapa języka litewskiego w gubernii Wileńskiej // Materiały i prace komisji językowej Akademii umiejętności w Krakowie. Kraków, 1904. T. 1. Rozwadowski J. Mapa języka litewskiego // Polska i Litwa w dziejowym stosunku. Warszawa—Lublin—Łodź—Kraków, 1914. Synodus dioecesana Vilnensis. Vilnae, MDCCXLIV (1744). Słownik geograficzny królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Warszawa, 1880–1 T. 1–14. Stang Chr. S. Nachtrag zur Abhandlung von O. Broch: Das Litauische südlich von Vilna // Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap. 1960. T. 19. Šukys J. Budingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės // Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1960. T. 3. Turska H. O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie. Wilno, 1939. Verbickis V. Lietuvos žemėlapis su etnografijos siena. V., 1911. Vidugiris A. Nauji darbai apie lietuvių kalbos tarmes // Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1959. T. 2. Vidugiris A. Dėl kalbų kontaktavimo Pietryčių Lietuvoje // Lietuvių kalbotyros klausimai: Kalbų, kontaktai Lietuvos TSR. V., 1983. T. 23. Vilniaus krašto lietuvių tautosaka // Tautosakos darbai. K., 1938. T. 4. Viltis. 1908, 1909. Viltis. 1909. Nr. 90, 92, 94, 96. Wolter E. Zur litauischen Dialektkunde // Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft Heidelberg, 1895, 20. Ziminskas J. Lyda ir Lydos apskritis // Mūsų Vilnius. 1931. Nr. 4, 5. Ziminskas J. Iš Lietuvos ribų iškritusi Rodūnė // Ateitis. 1944. Nr. 68. Ziminskas J. Žirmūnų lietuvių kryžiaus kelias // Ateitis. 1944. Nr. 119. Б-с. Радунский приход Лидского уезда Виленской губернии // Живая старина. СПб, 1895. Вып. 3–4. Ванагас А. П. Гидронимы Пелясы // Балто-славянские этноязыковые контакты. М., 1980. Виткаускас В. Некоторые особенности литовского говора в окрестности Радуньи // Балто-славянские этноязыковые контакты. М., 1980. Вольтер Э. Рукописи. Центральный архив АН СССР в Ленинграде. Ф. 178. Оп. 1, № 66. Гаучас П., Видугирис А. Этнолингвистическая ситуация литовско-белорусского пограничья с конца XVIII по начало XX в. // Geografija, 1983. T. 19. Зинкявичюс З., Гаучас П. Восточная граница распространения литовского языка в прошлом по данным топонимики // Проблемы этнической истории балтов. Рига, 1985. Йонайтите А. Названия культурных растений в пелясском литовском говоре // Балто-славянские этноязыковые контакты. М., 1980. Карский Е. Ф. Этнографическая карта белорусского племени. 1903 // Дыялекталагічны атлас беларускай мовы. 1963. Карский Е. Ф. Труды по белорусскому и другим славянским языкам. М., 1962. Кеппен П. О происхождении, языке и литературе литовских народов. СПб, 1827. Киркор А. Статистический взгляд на Виленскую губернию // Памятная книжка Виленской губернии на 1853 год. СПб, 1853. Ч. 2. Корева А. К. Виленская губерния. СПб., 1861. Матулянис С. П. Литовское племя в Виленской губернии // Памятная книжка Виленской губернии на 1902 год. Вильно, 1901. Ч. 3. Невская Л. Г. Погребальный обряд в Пелясе / структура и терминология // Балто-славянские этноязыковые контакты. М., 1980. 3* 35 Риттих А. Ф. Этнографическая карта Европейской России. СПб, 1875. Судник Т. М. К истории языковой ситуации Пелясы // Балто-славянские этноязыковые контакты. М., 1980. Топоров В. Н. Категория времени и пространства и балтийское языкознание // Балто-славянские исследования. 1980. М., 1981. Чекман В. Н. К проблеме литовско-белорусской фонетической интерференции в Пелясе // Балто-славянские этноязыковые контакты. М., 1980.