Bilingvizmo situacijos ir jų socialinė dinamika

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXVII (1988) LIETUVIŲ KALBA IR BILINGVIZMAS SIMAS KARALIŪNAS BILINGVIZMO SITUACIJOS IR JŲ SOCIALINĖ DINAMIKA Bilingvizmas — mažesnės ar didesnės Žmonių grupės pakaitinio dviejų kalbų vartojimo praktika — yra pasaulyje gana išplitęs reiškinys. Kadangi visuomenė gali puikiai išsiversti ir su viena kalba, bilingvizmo egzistavimas rodo, kad visuomenėje — esama dviejų skirtingomis kalbomis kalbančių bendruomenių (Karaliūnas, 1983, p. 15). Kasdieninis reiškinys bilingvizmas yra vadinamose daugianacionalinėse valstybėse, kur viena šalia kitos egzistuoja kelios tautos — kiekviena su savo kultūra ir kalba. Bet ir tokiais atvejais bilingvizmas apima atskiras grupes Žmonių, kurie dėl bendravimo ir interakcijos reikmių yra priversti išmokti ir vartoti kitos tautos kalbą, o dauguma visuomenės narių gyvena savo gyvenimą ir vartoja savo kalbą. Tad dvi ar kelios kalbos koegzistuoja, jos vartojamos skirtingose socialinėse situacijose, kiekviena kalba turi savo aptarnavimo sferą, ir tokiais atvejais geriau yra kalbėti apie diglosiją, nors kai kurie tyrinėtojai diglosiją taip pat laiko bilingvizmo forma (New Horizons in Linguistics, 1975, p. 319). Tipiška diglosinė situacija, pvz., yra bendrinės šnekamosios kalbos ir dialektų koegzistavimas, nes abu šie nacionalinės kalbos variantai vartojami skirtingiems tikslams ir skirtingose socialinėse situacijose. Tokiais atvejais pasitaikančios bilingvizmo situacijos, suprantama, yra stabilios, visuomenės komunikacijai ir pačiam jos gyvenimui sunkumų ar kliūčių nesudaro, ir todėl jos gali egzistuoti ilgą laiką. Daugelyje šalių (pvz., Šveicarijoje, Kanadoje, Jugoslavijoje, Indijoje ir kt.) dabar egzistuojančios bilingvizmo situacijos nerodo jokių žymių keistis*. Bilingvizmo situacijos gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių — nebūtinai dėl dviejų ar kelių etninių bendruomenių buvimo. Visuomenė iš tradicijos gali būti monolingvė, bet kuriai nors savo veiklos sričiai ji priima ir vartoja kitą kalbą, tam tikslui labiau tinkančią negu savoji kalba. Pvz., Suomijoje, be suomių, literatūrinės kalbos funkcijas eina švedų kalba. Lietuvoje iki pat mūsų dienų bažnyčioje buvo vartojama lotynų kalba (iš dalies ir dabar tebevartojama). Indijoje administracijos, švietimo ir literatūros kalba yra anglų. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės kanceliarijoje vartota kalba buvo slavų rašto kalba, paremta bažnytinės slavų kalbos tradicija. Antrosios kalbos vaidmenį visuomenėje labai dažnai vaidina prestižą ir didelę kultūrinę vertę turinti kalba. Anglų kalbos spaudimas nacionalinių mažumų kalboms Jungtinėse Amerikos Valstijose yra ekonominio, politinio ir socialinio pobūdžio, bet, pvz., * Tarybinių sociolingvistų darbuose pabrėžiamas tarybinių tautų kalbų lygiateisiškumas, jų vartojimo pastovumas (Karaliūnas, 1983). 4 Skandinavijos kalboms tas spaudimas kyla iš vyraujančios tarptautinės anglų kalbos reikšmės, iš to, kad ji skleidžiama per mokyklas, radiją ir televiziją, filmus ir žurnalus, taip pat per komercinius kanalus (Haugen, 1972, p. 66—68). Savo funkcine ir vertybine svarba ši antroji kalba prilygsta sunormintai, standartizuotai bendrinei kalbai ir iš tikrųjų atlieka tą patį vaidmenį kaip ir bendrinė kalba. Tokia prestižinė ir vertybinė antroji kalba aptarnauja kelias kalbines bendruomenes iš karto, taigi ji atlieka interkalbos vaidmenį, eina lingua franca funkciją (Zr. toliau). Vakarų Europoje ilgą laiką interkalba buvo lotynų kalba, funkcionavusi mokslo, švietimo ir religijos sferose. Kai kuriose Rytų Europos šalyse (pvz., Bulgarijoje, Rumunijoje, Rusijoje ir kt.) interkalbos vaidmenį rėligijoje keletą amžių vaidino bažnytinė slavų kalba, Tautinė kalba ir antroji kalba, dažniausiai atliekanti interkalbos funkcijas, sudaro visuomenėje diglosinę situaciją, kadangi jos vartojamos skirtingose sferose. Bet ~ dalis visuomenės narių — išsilavinę, mokyti Žmonės — yra bilingviai, nes jie pakaitomis vartoja abi kalbas. Tokios bilingvinės situacijos, būdamos stabilios, didesnės įtakos visuomenėje vartojamų kalbų likimui daryti negali. Interkalba ir interdialektas (Zr. toliau), visuomenės socialinių vertybių skalėje užimdami svarbią vietą, skiriasi tik savo vartojimo sferomis ir pritaikymo galimybė- ‘Bet, antra vertus, tam tikromis istorinėmis socialinėmis-kultūrinėmis sąlygomis bilingvinės situacijos gali ir pasikeisti. Dviejų kalbų vartojimas reikalauja iš žmogaus daug didesnių psichinių ir intelektualinių pastangų negu komunikavimas viena kalba, ir todėl esama natūralaus polinkio kiek galima tas pastangas mažinti, taigi ribotis vienos, paprastai gimtosios kalbos vartojimu. Visuomenės komunikacijoje esama tendencijos bilingvines situacijas eliminuoti ir išsiversti vienos kalbos vartojimu. Bilingvizmo situacijos gali būti eliminuojamos dvejopai: 1) susiformuoja mišri kalba, susidedanti iš abiejų kalbų elementų ir ypatybių, ir 2) socialinės grupės, visuomenės kalba arba dialektas yra pakeičiami. 1. Mišrių kalbų susiformavimas Iš dviejų tų pačių individų pakaitom vartojamų kalbų tam tikromis istorinėmis socialinėmis-kultūrinėmis sąlygomis per ilgesnį laiką gali atsirasti trečia kalba. Kadangi jos struktūroje yra abiejų kalbų elementų, tai tokia kalba yra vadinama mišria, arba hibridine (mixed language, Mischsprache, langue mixte). Tuoj pat reikia pažymėti, kad heterogeninių, t. y. svetimos kilmės, elementų ypač žodyne turi kiekviena kalba. Mat kalbų susidūrimai, sąveika, tarpusavio skverbimasis yra neišvengiami, kaip neišvengiami yra įvairios etninės priklausomybės žmonių bendravimas, interakcija ir kultūros mainai, kurie atsispindi ir jų kalbose: su kultūrinių vertybių keitimusi, mainais į kalbą ateina ir jų pavadinimai. Tad skoliniai ypač žemesniųjų visuomenės sluoksnių kalboje yra, galima sakyti, gyvenimo būtinybė. Be kultūrinių mainų, kalbų sąveiką ir maišymąsi sukelia ir daugelis kitų istorinių procesų ir įvykių: etniškai ir kalbiškai įvairių Žmonių maišymasis ar gyvenimas toje pačioje teritorijoje, 5 jų geografinė kaimynystė, migracija, kolonizacija, okupacija, visuomeniniai-ekonominiai ir politiniai ryšiai tarp įvairių šalių, skirtingos kilmės žmonių etninė simbiozé ir asimiliacija ir kt. Kalbų sąveikos, maišymosi ir viena kitai įtakos vykdytojai ir laidininkai yra bilingviai individai. Kasdien pramaišiui vartodami dvi (ar kelias) kalbas, jie savaime ima jas tapatinti ir nejučiomis artinti vieną prie kitos, t. y. keisti. Vienos kalbos elementai pradedami vartoti ir tada, kai kalbama kita kalba. Bilingvių individų šnekoje atsiradusios transformacijos tam tikrais atvejais gali patekti ir į monolingvių visuomenės ar socialinės grupės narių kalbą, Taip atsiranda skoliniai. Tokių iš svetur atėjusių, skolintų elementų pirmiausia leksikoje vienos kalbos gali turėti mažiau, kitos daugiau, priklausomai nuo jų vartotojų energijos, mobilumo ir interakcijos galimybių. | Heterogeninių elementų ypač žodyne nemaža turi, pvz., žydų kalba, arba jidiš (Jiddisch), kuri yra Rytų Europos, taigi ir Lietuvos, ir iš ten kilusių visų kontinentų žydų tarpusavio bendravimo kalba — šnekamoji ir literatūrinė. Jidiš gramatinė struktūra yra germaniška, nes Žydų kalba susiformavo iš vėlyvojo periodo (XII — XIV a.) vidurinės vokiečių aukštaičių kalbos (Spatmittelhochdeutsch). Be germanisko elemento, leksikoje ji turi apie vieną ketvirtadalį hebraiškos-aramėjiškos kilmės žodžių, tarp vieno šeštadalio ir vieno dešimtadalio slaviškų žodžių, atėjusių daugiausia iš senosios lenkų kalbos (Birnbaum, 1923; Karaliūnas, 1977), ir nemaža romaniškų žodžių. Žydų kalbą pavadinti mišria negalima, nes jos gramatinė sistema, be vieno kito hebraiško-aramėjiško elemento, yra germaniska. Kalbos pobūdį ir jos priklausymą genetiniam tipui lemia gramatinė struktūra, kuri beveik nepasiduoda kitų kalbų įtakai ir nėra skolinama. Taigi jidiš yra germanų kalba. Tuo tarpu, formuojantis mišriai kalbai, bilingvių individų vartojamų, taigi kontaktuojančių, kalbų sistemos yra smarkiai modifikuojamos. Mišrių kalbų gramatika daugeliu atvejų yra rudimentinė, žodynas gana ribotas ir primityvus. Bet negalima sakyti, kad mišrios kalbos yra heterogeninių faktų rinkiniai. Vis dėlto jos turi savitą, specifinę struktūrą. ; Mišri kalba yra, pvz., ladino (vardas kilęs iš ispaniško lotynų kalbos pavadinimo), arba dar kitaip vadinama džudezmo (anglų Judeo-Spanish). Tai iš XV a. ispanų kalbos kilusi kalba, turinti gausių turkiškos, graikiškos ir hebraiškos kilmės skolinių, vartojama žydų tautybės žmonių (sefardų) Pirėnų ir Balkanų pusiasaliuose bei Vakarų Afrikoje. Italų kalbos mišinys su prancūzų, ispanų, arabų, graikų ir turkų kalbų elementais, vartojamas Viduržemio jūros baseine, ypač jo rytų dalyje (Levante), yra lingua franca. Paties termino ir sąvokos susiformavimas siekia kryžiaus žygių laikus (XI, XII ir XIII a.). Tų žygių dalyviai buvo kilę iš įvairių Europos šalių. Kunigai, vienuoliai ir kariai, pirkliai ir kalviai, nešikai ir berniukai patarnautojai kiekvienas kalbėjo skirtingomis kalbomis, kurios buvo dabartinių anglų, prancūzų, italų ir vokiečių kalbų protėviai, Lotynų kalba, tiesa, buvo jų religijos ir išsilavinimo kalba, bet ne visi Kryžiaus Žygio dalyviai ja kalbėjo. Ne visi jie mokėjo ir vieni kitų kalbas. Tad įvairiakalbiams krusadoriams iškilo reikalas turėti vieną visiems suprantamą kalbą. Tokia 6 kalba geriausiai jiems tiko provansalų kalba — lingua franca (pažodžiui „prancūzų kalba“), vartota įvairių šalių pirklių ir jūrininkų pietinėse Viduržemio jūros pakrantėse nuo Marselio ligi Genujos (Samarin, 1968, p. 661). Pavadinimas lingua franca dabar lingvistikoje yra tapęs terminu, kuriuo nusakoma skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių komunikacijos tikslais bendrai vartojama kalba (Pei, 1966, p. 148). Tokio pobūdžio kaip lingua franca buvo russenorsk, taip pat mišri kalba. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ją vartojo Norvegijos šiaurėje rusų pirkliai ir norvegų žvejai. Susiformavo ji XVIII a. bendraujant rusų ir norvegų prekybininkams. Jos gramatika buvo rudimentinė, sudaryta iš rusiškų ir norvegiškų elementų. Be norvegiškų ir rusiškų, joje būta ir vokiečių žemaičių bei anglų kalbų žodžių. Mat Norvegijos šiaurės žvejai palaikė glaudžius ryšius su Bergenu, kur vokiečiai žemaičiai darė didelę kalbinę įtaką (Sommerfelt, 1971, p. 33). Vadinasi, mišrios kalbos atsiranda ne kiekvienoje bilingvinėje situacijoje. Mišrios kalbos susiformuoja labai specifinėmis istorinėmis-socialinėmis sąlygomis, intensyvių etninių, kultūrinių ir prekybinių kontaktų bei mainų regionuose. Kur susiformavo ir egzistuoja mišri kalba, būta ar esama ir dvigubos sociokultūrinės tradicijos. Komunikacijos reikmių verčiama, viena socialinė grupė stengiasi adaptuoti kitos socialinės grupės kalbą. Tos adaptacijos procese kalbos sistema yra smarkiai modifikuojama ir redukuojama: ko nėra gimtojoje kalboje, to nelieka nė pramoktoje kalboje. Šiuo atžvilgiu įdomus toks psichologinis faktas, kad patys mišrios kalbos vartotojai to kalbinės sistemos modifikavimo ir redukavimo nejaučia. Olafas Brochas (1927) pastebėjo, kad russenorsk vartotojai buvo įsitikinę, jog kalbą savo pašnekovų kalba: rusai manė kalbą norvegiškai, o norvegai — rusiškai. Antra vertus, ne visos mišrios kalbos pasižymi drastiškai modifikuota, rudimentine gramatine struktūra. Kai kurios iš jų gali turėti visą gramatinę sistemą, būdingą natūraliai kalbai, ir būti vartojamos rašto bei literatūros tikslais. Tokia mišri kalba yra, pvz., norvegų literatūrinė kalba riksmaal (pažodžiui, „valstybės kalba“). Jos fonetika yra norvegiška, bet fonemų distribucija yra daniška; morfologijoje ji turi tiek norvegų, tiek danų kalbų elementų, o žodynas susideda iš daniškų ir norvegiškų žodžių. Riksmaal atsirado XIX a., kai norvegų miestų viduriniųjų sluoksnių tarmės susiliejo su provincijos danų kalba, vadinamąja hoytidssproget „iškilmingąja kalba“ (Sommerfelt, 1971, p. 26—27). Atskirą mišrių kalbų tipą sudaro pidžin (pidgin) kalbos (pats terminas kilęs iš iškreipto anglų kalbos žodžio business „reikalas, dalykas; užsiėmimas, verslas, biznis“). Per Afrikos, Okeanijos ir Azijos čiabuvių kalbų koštuvą perkošus' anglų, prancūzų ir portugalų kalbas bei jas drastiškai modifikavus, susidarė pidžin anglų, pidžin prancūzų ir pidžin portugalų kalbos. Jos atsirado iš komunikacijos reikalo prekybos ir mainų srityje, yra vartojamos tarp intergrupių. Vadinasi, jos atlieka lingua franca funkciją. Antai pidžin anglų kalba, teisingiau iš anglų kalbos išriedėjusi pidžin kalba, funkcionuoja Kamerūne, Kinijoje, Havajuose, Jamaikoje, Korėjoje, Melanezijoje ir Sierra Leone. Pidžin kalbos yra negyvos, nes jos neturi kalbinės bendruomenės, kuri jas vartotų, kuriai jos būtų įgimtos. Tai grynai kontaktinės kalbos. Bet kartais pidžin gali išaugti į natūralias kalbas. Antai melaneziečių pidžin susiformavo kaip bendravimo priemonė prekyboje. Vėliau ją, atliekančią įsakinėjimų ir liepimų funkciją, vartojo valdančioji plantatorių kasta santykiams su savo pavaldiniais. Nepraėjus nė penkiasdešimt metų nuo to laiko, kai melaneziečių pidžin pradėjo plisti, ji, vadinama naująja melaneziečių kalba, darosi nacionaline Naujosios Gvinėjos kalba, vartojama administracijos, švietimo, masinės informacijos, religijos ir dvasinės kultūros srityje. Iš tėvų, vartojančių pidžin prekybos ir mainų srityje, ją gali išmokti vaikai ir imti vartoti bendraudami tarpusavyje. Taip gali susiformuoti bendruomenė, kurios gimtąja kalba pasidaro pidžin. Tokios kalbos tada vadinamos kreolų kalbomis (ispanų criollo, portugalų criulo „europinės kilmės vakarų indų čiabuvis“ yra pasidaryti iš veiksmažodžio criar „maitinti, auginti“, kilusio iš lotynų créare „kurti; gimdyti““). Labai dažnai kreolų kalbos yra laikomos mišriomis kalbomis (plg., pvz., Rosetti, 1972, p. 112—118). Bet nuomonė, kad kreolų kalbose afrikietiška gramatika suderinta su romanų kalbų (portugalų, prancūzų, ispanų) žodynu, nėra pakankamai pamatuota. Pastarųjų metų tyrinėjimai (Taylor, 1972, p. 453—477) rodo, jog pagrindinė kreolų kalbų ypatybė yra smarkiai supaprastinta gramatika, ypač morfologija — neturi žodžių kaitybos fleksijos. L. Hjelmslevas (1938, p. 373—4) yra pareiškęs nuomonę, kad „kreolų kalbų gramatinė sistema (pagrindinių morfemų inventorius ir konfigūracija) yra optimalinė gramatinė sistema“. Komunikacijos požiūriu tokia interpretacija yra visai suprantama, nes apskritai kontaktinėse situacijose kalba kinta optimalizacijos kryptimi: išlieka tik tie elementai ir modeliai, kurie yra būtini komunikacijai. Pidžin ir kreolų kalbos, kaip minėta, atsiranda labai specifinėmis istorinémiskultūrinėmis sąlygomis. Jos paprastai lokalizuojasi kur nors prie didžiųjų jury kelių, intensyvių prekybinių kontaktų ir mainų regionuose. Taigi jos vienaip ar kitaip yra susijusios su jūrų kelionėmis ir, matyt, negali būti senesnės kaip XVI a., kada prasidėjo reguliarios jūrų kelionės, prekyba ir bendravimas su čiabuviais. Vadinasi, pirma, tam tikrais atvejais (tiesa, labai retai) per įvairius kontaktus atsiradusi ir funkcionuojanti interkalba, arba lingua franca, gali išaugti į tikrą, natūralią kalbą, kokia paprastai yra gimtoji kalba, t. y. kalbą, kuri perduodama iš kartos į kartą, be jokios kitos kalbos pagalbos. Antra, specifinėmis istorinėmis socialinėmis-kultūrinėmis sąlygomis iš dviejų (ar daugiau) kalbų gali atsirasti trečia kalba, jungianti abiejų (ar kelių) kalbų elementus. Bet dažniausiai viena kalba ar dialektas gali būti pakeisti kita ar kitu. 2. Kalbų ar dialektų pakeitimas Stebint kalbos egzistavimo formų (bendrinės šnekamosios kalbos, literatūrinės kalbos, dialektų ir kt.) santykių raidą įvairiose visuomenėse ir konkrečias bilingviz- “mo situacijas bei jų dinamiką (pvz., imigrantų kalbinę elgseną Jungtinėse Amerikos Valstijose, Brazilijoje ir kt.), nesunku pamatyti, kad viena kalbos forma arba kalba gali pakeisti kitą, užimti jos vietą. Bendrinės, standartinės kalbos išstūmė tradicines tarmes Anglijoje, Prancūzijoje ir kt., tarmės dabar išstumiamos Vokietijojes 8 Lietuvoje ir kt. Airijos gyventojų gimtoji kalba XVIII a. buvo gaelų, priklausiusi keltų kalbų šakai, bet XIX a. beveik visi airiai pradėjo vartoti anglų kalbą. Vienos kalbos formos ar kalbos pakeitimas kita yra grynas ekstralingvistinis reiškinys: kuri iš kalbos egzistavimo formų ar kontaktuojančių kalbų savo funkcijas perleidžia kitai arba atvirkščiai, visiškai nepriklauso nuo jos struktūros ypatybių. Neteisinga būtų manyti, kad, pvz., lotynų kalba išstūmė galų kalbą dėl savo ypatingo vokalizmo ar turtingos veiksmažodžio sistemos. „Lotynų, arabų, ispanų ir anglų kalbų struktūros niekuo nepredisponavo tų kalbų paplitimo toli už jų pradinių ribų. Tai, kas jų struktūrose bent jau prisidėjo prie šio proceso, atspindėjo tuos tautos charakterio ir kultūros bruožus, kurie vienaip ar kitaip lėmė tolesnę įvykių eigą“, — pažymi prancūzų lingvistas A. Martinet (Maprame, 1972, c. 81—82). Dialektai neretai esti turtingesni už bendrinę kalbą, kuri juos išstumia. Bet dialekto ar kalbos pakeitimo procese esama vieno psicholingvistinio dėsningumo, būtent: pakeičianti kalba ar kalbos forma (paprastai bendrinė kalba), kalbos vartotojų akimis Žiūrint; labai dažnai yra prestižinė ir socialinių vertybių skalėje užima aukštą vietą. Bendrinės kalbos ir dialektų santykių bei bilingvizmo situacijų dinamika visuomenėje gali labai įvairuoti ir tiesiogiai priklausyti nuo socialinės grupės kalbinės elgsenos. Nors, kaip minėta, bendrinės, standartinės kalbos prestižas ir didelis, įvairių socialinių grupių gravitacija jos pusėn nėra vienoda. Miesto gyventojai greičiau už kaimiečius pradeda vartoti bendrinę kalbą. Žemųjų miesto sluoksnių tarpe spartesnis ir vienos kalbos pakeitimo kita procesas, ypač jis intensyvus ten, kur yra susitelkę įvairiataučių ir įvairiakalbių gyventojų, kur yra didžiuliai daugianacionaliniai darbo kolektyvai ir anglų bei portugalų kalbos eina komunikacijos priemonėmis, Vadinasi, bilingvinių situacijų transformavimąsi į monolingvines skatina urbanizacija ir industrializacija. Tuo tarpu kaimo gyventojai, būdami konservatyvesni, nelinkę pasiduoti miesto naujovėms, savo gimtąją kalbą išlaiko ilgiausiai. Senoji gaelų kalba Airijoje, kur šiaip jau visur dominuoja anglų kalba, dar ir šiandien tebegyvuoja kaime ir yra kaimo opozicijos anglicizuotiems miestams simptomas (Zawadowski, 1961, p. 22). Ir lietuvių kalbą per baudžiavos ir nutautusių dvarų šimtmečius į nacionalinio atgimimo ir tautinės kultūros šviesą išnešė lietuviai baudžiauninkai. Lietuvių aristokratai, nors ir laikę save lietuviais, kalbėjo lenkiškai. Tad Lietuvos istorijoje randame gana retą atvejį, kad aukštuomenė vartoja vieną kalbą, o žemesnieji visuomenės sluoksniai — kitą. Tokie atvejai dar pasitaiko visuomenėse, tarp kurių šimtmečius reiškėsi kastų santykiai. Pietų Indijoje, pvz., gyvena gentys toda, kota ir badaga. Toda gentis yra socialinės hierarchijos viršūnėje ir vartoja kalbą, skirtingą nuo kotos ir badagos, patarnaujančių genčių, kalbos. Atsparesnės, daugiau galimybės išsilaikyti turi bendrinės sunormintos, standartizuotos kalbos, negu tos, kurios yra tik šnekamosios ir neturi literatūrinės formos. Gyvybingumo pilnos ypač tos kalbos, kurias vartojančios tautos turi seną ir didelę kultūrą: kalbos prestižas tuo didesnis, kuo turtingesnė ir spalvingesnė yra jos aptarnaujamoji kultūra. Vakarinėse Romos imperijos provincijose lotynų kalba išstūmė keltų kalbas, bet ji nieko negalėjo padaryti graikų kalbai. Graikų civilizacijos pres9 tižas buvo toks didelis, kad graikų kalba išsilaikė ne tik kaip šnekamoji, bet ir kaip Romos imperijos rytinės dalies ir Bizantijos imperijos administracijos kalba. Kalbos likimui, jos išsilaikymui ar pakeitimui turi įtakos ir administracijos santykis su ja. Beveik visose Europos šalyse bendrinės, standartinės kalbos išstūmė ar baigia išstumti dialektus, kai kur taip pat nacionalinių mažumų kalbas pirmiausia ten, kur mažumų kalbų atstovams netaikoma jėga. „Jėga tokiais atvejais paprastai sukelia pasipriešinimą. Iš tikrųjų geriausias būdas pažadinti mirštančią kalbą yra bandymas ją užgniaužti“, — pažymi norvegų lingvistas Alfas Sommerfeltas (1971, p. 69). Viena lietuvių tautinio atgimimo XIX a. antrojoje pusėje priežasčių galėjo būti žiaurios carizmo represijos ir lietuviškos spaudos uždraudimas (Karaliūnas, 1983, p. 6). Vienas svarbiausių — jeigu ne pats svarbiausias — tolesnio kalbos likimo faktorių yra socialinė kontrolė. Jos buvimas teikia kalbai galių išlikti, išsilaikyti. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Klaipėdos krašto ir Prūsų Lietuvos kaimuose sau, savo šeimai ir šeimynai kalbą nustatydavo tėvas, bet jo subjektyvus sprendimas turėdavo sutapti su kaimynų nuomone, nes, jeigu kas būtų pasivadinęs vokiečiu, o kaime būtų buvęs žinomas esąs lietuvis, jį visas kaimas būtų išjuokęs. Tokios psichologinės kliūties nežinojo kaimo darbininkų ir amatininkų sluoksniai, taigi jų elgsena nebebuvo socialinės kontrolės objektas, ir todėl germanizacija juos įveikė pirmiau (Gerullis, 1932). Pasikeitus socialinėms sąlygoms arba dėl tam tikrų politinio pobūdžio priežasčių (etninio ar politinio pobūdžio separatistinių tendencijų) socialinės kontrolės objektas gali pasikeisti, gali ta kontrolė ir visai išnykti. Tai savo ruožtu gali sukelti vienos kalbos pakeitimą kita. Drastiško kalbos pakeitimo, kartu ir tragiško kalbos likimo atvejį aprašo Jurgis Gerulis (Gerullis, 1932). Jo gimtojo Jogaudų kaimo 50-609, gyventojų buvo lietuviai. Apie kokį lietuvių kalbos slopinimą iš vietinės valdžios pusės negalėjo būti nė kalbos, nes lietuvių ūkininkams to meto valdžia jautė didelį palankumą. Vadinasi, 1914 m. lietuvių kalbos išstūmimo perspektyvos buvo labai mažos. Bet 1925 m. kaime liko tik trys lietuviai, Kaip galėjo atsitikti, kad per dešimtmetį lietuvių kalba buvo beveik visai išstumta vokiečių kalbos? Daug lietuvių nesugrįžo iš karo. Dalis Jogaudų gyventojų buvo išvaryti į Rusiją ir ten senieji lietuviai mirė. Klaipėdos kraštui atitekus Lietuvai, ta pati kalba ir tas pats kraujas jau nebeįstengė įveikti susvetimėjimo, atsiradusio dėl ilgaamžės priklausomybės dviem visai skirtingiems kultūriniams arealams — prūsų— vokiečių ir lenkų— rusų. Germanizacijos procesą ypač spartino toks faktas, kad dėl žymiai aukštesnės ūkininkavimo kultūros ir materialinės gerovės Mažosios Lietuvos lietuviai jautėsi esą pranašesni už Lietuvos lietuvius: jie nenorėjo būti tapatinami su vyžotais Zmonėmis iš anapus sienos, ėmė gėdytis savo gimtosios kalbos, savo tautybės. Jie ir anksčiau iš aukšto buvo žiūrėję į pūlakus (iš lenkų žodžio polak „lenkas“), kaip jie pašiepiamai vadino lietuvius iš anapus Nemuno. Dėl to, Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, jie identifikavosi su materialinės kultūros atžvilgiu sau tolygiais vokiečiais. Dabar jau nebebuvo tų socialinių jėgų, dėl kurių vokiečiu vadinęsis lietuvis būtų išjuokiamas, ir germanizacijos procesui kelias buvo atviras. 10 Iš šio pavyzdžio aiškiai matyti, kad prieš kalbai pasikeičiant išnyksta nacionalinio susipratimo jausmas. Šią išvadą patvirtina ir Vilniaus krašto lietuvių slavėjimo procesas (Zr. toliau). | Antroji, naujoji, kalba išstumia gimtąją kalbą ne iš karto, bet palaipsniui. Šis procesas turi nesutrikdyti visuomenės narių komunikacijos. Pirmiausia naujoji kalba užima senosios vietą tik tam tikrose vartojimo sferose. Pavyzdžiui, suaugę visuomenės ar socialinės grupės nariai naująją kalbą gali vartoti santykiams su valdžia ar kariuomenėje, jaunoji karta — mokykloje. O gimtoji kalba ir toliau vartojama šeimoje ir bendraujant neformaliai. Tokį kai kurių vartojimo sferų užėmimą U. Weinreichas (1968, p. 107) taip pat laiko vienos kalbos keitimu kita ir jį vadina daliniu. Laipsniškas visuomenės ėjimas prie kitos kalbos šeimose atsispindi tuo, kad seneliai kalba viena kalba, o jaunesnioji karta, dažniausiai vaikaičiai, vartoja jau kitą kalbą. Taigi gimtosios kalbos grupė sutampa su amžiaus grupe, o tai ir yra sinchroninis vienos kalbos pakeitimo kita pasireiškimas (Weinreich, 1968, p. 94). Tėvai dažniausiai esti bilingviai ar polilingviai, jie namuose kalba dviem ar keliomis iš karto kalbomis. Tokią kalbinę raidą yra išgyvenę, pvz., daugumas Latvijos lietuvių senbuvių: tiriant jų kalbinę situaciją, paaiškėjo, kad seneliai dažnai buvo kalbėję lietuviškai, tėvai — dviem ar penkiomis kalbomis, vaikai — viena negimtąja kalba (Garšva, 1985, p. 124). Reikia pabrėžti, kad šeimos bilingvizmą ar polilingvizmą dažniausiai sąlygoja mišrios vedybos. Antai 1925, 1930 ir 1932 m. tik 209, Latvijoje gyvenusių lietuvių tuokėsi tarpusavy, dauguma jų santuokų buvo su latviais, kiti — su lenkais, rusais, vokiečiais (Garšva, 1984, p. 85). Vadinasi, esant palankioms socialinėms, psichologinėms ir kalbinėms sąlygoms, kalbos pakeitimo periodas esti palyginti neilgas — trečioji generacija jau yra monolingvė ir naująją kalbą laiko gimtąja. 64 Ciskodo (tai tolimiausia lietuvių kalbos sala Latgaloje, 90 km nuo Lietuvos sienos) apylinkės sodybose 1851 m. gyveno 300— 400 lietuvių. 1977 m. ten apsilankęs K. Garšva terado apie dešimt senų žmonių, lietuviškai supratusių ir dar mokėjusių pakalbėti. Pačių lietuvių kalbos atstovų teigimu, tarpusavy daugumas jų nustojo lietuviškai kalbėti jau maždaug apie 1930 m., kai, seniesiems mirus, mišriose šeimose įsigalėjo latvių kalba (Garšva, 1984, p. 87). Tokį pat periodą rodo ir lietuvių kalbos pakeitimas lenkų kalba (Zr. toliau). Pasitraukiančioji kalba, netekusi komunikacinės funkcijos, yra priversta įgyti ypatingą konotaciją ir specialias funkcijas, pvz., ezoterinę (norėdami ką nors nuslėpti nuo vaikų, tėvai kalbasi senąja kalba), komišką (humoro skyreliai laikraščiuose ir žurnaluose). Amerikos imigrantų vaikams juoką kelia senąja, tėvų kalba ištartas žodis. Į naująją, vaikų vartojamą kalbą vyresnieji žiūri kaip į mados dalyką. Dėl to iš jos yra imama daugybė žodžių ir posakių, kad šneka atrodytų jaunatviška, moderni ir elegantiška. : Šiuos teiginius gerai paremia unikali Vilniaus krašto sociobilingviniy situacijų dinamika. Nustatyta, kad etnografinės Lietuvos teritorijoje lenkų kalba vartojama nuo XIX a. antrosios pusės trijuose kompaktiniuose arealuose — Vilniaus, Kauno ir Smalvų (Turska, 1982, p. 21). Pirmasis arealas, be paties Vilniaus apylinkių, apima buv. Pabradės, Pabėržės, Nemenčinės, Maišiagalos ir dalį Jėniškio, Giedraičių, Širvintų bei Mūsninkų valsčių. Kauno arealas plyti į šiaurę nuo Kauno apie Vandžio11 galą, tarp Nemuno, Neries ir Nevėžio, o Smalvų arealas išsidėstęs šiaurės rytų kampe, netoli Zarasų (Tūrmantas, Smalvos, Bernotiškės, Lupėnka, Santupiai, Gaidė ir kt. kaimai), Tie arealai geografiškai vienas su kitu nesusisiekia ir yra toli nuo etnografinės Lenkijos, Šios lenkų kalbos salelės lietuvių kalbos teritorijoje yra susidariusios palyginti vėlai (Turska, 1982, p. 21; Vidugiris, 1971). Prieš Antrąjį pasaulinį karą tyrusi vietines lenkų tarmes H. Turska sakosi sutikusi 80—90 metų vietinių valstiečių, kurie dar geriau ar prasčiau mokėjo lietuvių kalbą (Turska, 1982, p. 44). Reikia pasakyti, kad tokių vietinių žmonių buvo rastas ne vienas ir daug vėliau. 1956—1969 m. renkant „Lietuvių kalbos atlasui“ dialektologinę medžiagą, Vilniaus lenkų kalbos areale buvo rastas ne vienas senosios kartos atstovų, turinčių 70—100 metų, gerai minusių, kaip daugumas krašto gyventojų tarpusavy kalbėjosi tik lietuviškai. Daugelis ir jaunesniųjų tvirtino, kad jų tėvai lietuviškai kalbėdavę tik tarpusavy arba su savo bendraamžiais kaimynais, tačiau šeimoje su vaikais stengdavęsi lietuviškai nekalbėti. Buvo sutikta dar daugiau tokių, kurie lietuviškai suprato, Žinojo daugelio vietovardžių, gyvulių vardų ir kitokių žodžių reikšmes, mokėjo pasakyti vieną kitą sakinį, skaičiuoti, atsiminė įvairių senųjų žmonių vartotų keiksmažodžių, bet kalbėti jau nebegalėjo. Įdomu, kad daugelio jų lietuvių kalbos mokėjimas, jos sklandumas tuo labiau kilo, kuo ilgiau jie galvojo apie ją ir juo labiau stengėsi ją prisiminti, tuo jie geriau galėjo ja kalbėti. Remiantis šiais geriau ar silpniau lietuviškai mokančiais tarmės atstovais, 1956— 1969 m. buvo ištirtos ir pagal „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą“ aprašytos Nemenčinės, Ažūlaukės, Sužionių, Pabėržės, Maišiagalos ir kitų apylinkių tarmės (Vidugiris, 1971, p. 242—243). Lietuviškai prisimenančių ir kalbančių 70—80 metų senelių buvo sutikta ir Kernavės apylinkėse (Vidugiris, 1972, p. 271). Vadinasi, iš šių duomenų aiškiai matyti, kad lietuvių valstiečių polonizacija nėra senas reiškinys. Maždaug iki XIX a. vidurio beveik visoje to meto Vilniaus apskrityje vyraujanti kalba buvo lietuvių (Vidugiris, 1971, p. 236). Tai aiškiai patvirtina gerai tą kraštą pažinoję istorikai M. Balinskis ir T. Lipinskis: „Vilniaus apskritis gyvenama pačių lietuvių. Tačiau lietuvių kalba ištisai vyrauja tik iš šiaurinės pusės, arba dešiniajame Neries krante; iš pietų pusės prie paties Vilniaus ji užleido vietą lenkų kalbai; toliau lietuviškai kalbantys kaimai maišosi su kaimais, kur vartojama lenkų-rusų [t. y. baltarusių. — S. K.] kalba. Vis dėlto tarp šios apskrities kaimo žmonių lietuvių kalba nusveria abi pastarąsias kalbas“, — rašė jie 1846 m. savo knygoje „Starožytna Polska pod względem historycznym, geograficznym i statystycznym® (t. 3, p. 122). Vadinasi, XIX a. pirmoje pusėje kairioji Neries, arba pietrytinė Vilniaus apskrities, pusė iki pat Vilniaus buvo dar ištisai lietuviška. Tai rodo ir P. Kepeno kalbų vartojimo pamatu sudarytas etnografinis europinės Rusijos dalies žemėlapis, kuris rėmėsi XIX a. pirmosios pusės (1834 m.?) surašymo duomenimis. Iš 1857 m. P. Kepeno per katalikų dvasininkus surinktos etnografinės medžiagos matyti, kad mišriai, t. y. lietuviškai ir lenkiškai buvo kalbėta Vérkiy, Riešės, Kaivio ir iš dalies Maišiagalos, Kernavės ir Dubingių apylinkėse. Nemenčinės apylinkėje lenkai gyvenę tik miestelyje ir klebonijoje (Vilnius ir Vilniaus kraštas, p. 75—76). 12 3aMeleHAe JHAJIEKTA WIA A3bIKA Ipe/jCTABISET COOOH IUIRTEJISRbINŪ COLHOJIAHTBHCTHYUECKHĖ npouecc. 3aMenmaronmas OOpMA CymecrsoBanus S3bIKA (IJIABHLIM OGpa3OM, JIETEpaTypHBIA pa3TOBODHbIĖ A35IK) H BTOpOH A3bIK, KAK IIDaBHJIO, B CHCTEME LEHHOCTEH oGnmiecTBa 3aHAMAIOT BEICOKO€ ITOJIOKEHHE H Y HOCHTENeH NHa/IeKTa HJIH HX3bIKA ITOJIb3YIOTCHA GOJILINHM npecTHxeM. 3aMemamas GopmMa sA3bika H BTODOH A3bIK B HAUAJILHbIX CTAJIKAX OHJIHHTBH3MA BO MHOTHX CITYYasx OYKKIKOHHDYPOT KAK HHTEDAHANEKT H HHTepbA3bIK (JiuHTBA ¢pamka). B mocnemyrommx Oa3ax Pa3BHTHA OHH CTAHOBATCH COOTBETCTBEHHO JTHHTBOI'eOrpadHYeCKAM JHAIEKTOM H HAlLIKHOHAaJILHLIM S3bIKOM. MHTepamaiekT H WHTEPHA3bIK, C OOHOH CTODOHSI, nuArsoreorpadHYeckuit NHANEKT H HALHOHA/IBHBIA H3bIK, C OPYroMH, SBIIAIOTCA IBYMS COLHKHOJIHHTBHCTHYECKHMH dopmamu omHoOro H TOr'O Xe ABJICHHSA. TeopeTHieckue OOJIOKEHRHA HIUTIOCTPHPYIOTCSA MPHMEPAMHA DA3BHTHA Pa3HbIX AILIKOB MHDpa H npexe Beero GakTaMu H3 HCTODHH JIHTOBCKOTO S3BIKA H ETO JIMAJIEKTOB B MepHGEPHH — B 30HE JIHTOBCKO-0€e/10pyccKoro morpanudss, B JlaTeun u Gusmem KriašrejickoM kpae, rae Jrosiroe BpeMs HMEeJIH MECTO HHTEHCHBHbLIC JIHTOBCKO-HEMEIKHE S3bIKOBLIE KOHTAKTHI. S. KARALIONAS BILINGUAL SITUATIONS AND THEIR SOCIAL DYNAMIC Summary When two (or more) languages are used in a society in different domains (e. g., everyday life vs. administration) and for different purposes, bilingual situations are stable and they may endure for a long time. In certain social and cultural circumstances, however, bilingual situations tend to be eliminated. Mixed languages (e. g., pidgin, lingua francas and creole languages) develop under specific historical-social circumstances, in the areas of sea-trade and voyage routes and intense ethnic and cultural contacts. „ Replacement of a dialect or a language is a long sociolinguistic process. The existent form of a language (usually a standard language) and the second language, which replace a native dialect or a language, enjoy high value and prestige in a society. At the initial stages of bilingualism an existent form of a language and the second language quite often function as an interdialect or an interlanguage (lingua francas). In the subsequent stages of development they become a linguogeographic dialect and a national language, respectively. An interdialect and an interlanguage, on the one hand, a linguogeographic dialect and a national language, on the other hand, represent two sociolinguistic forms of the same phenomenon. Theoretical propositions in the article are illustrated by examples taken from many languages of the world and mainly by the facts from the history of the Lithuanian language and its dialects in periphery — in the Lithuanian — Byelorussian ethnographic borderland, in Latvia as well as in the former Klaipéda region, where there were intense Lithuanian — German linguistic contacts LITERATŪRA - Balinski M. Opisanie statystyczne miasta Wilna. Wilno, 1835. Balinski M., Lipinski T. Starozytna Polska pod wzgledem historycznym, geograficznym i statystycznym. Warszawa, 1843—1846. T. 1—3, Birnbaum S. Die jiddische Sprache // Germanisch-Romanische Monatsschrift. 1923. T. 11, P. 149—155. Broch O. Russenorsk // Archiv fiir slavische Philologie. 1927. T. 41. P. 209—262. Garšva K. Lietuvių kalbos tarmės ir jų kontaktai Latvijoje (1. Lietuvių kalbos tarmių Latvijoje istorija) // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija, V., 1984. T. 2(87). P. 83—90., PA 19 „Garšva K. Lietuvių kalbos tarmės ir jų kontaktai Latvijoje (2. Lietuvių gyvenamosios vietos ir kalby funkcionavimas) // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. V., 1985. T. 1(90). P. -118—126. Gerullis G. Muttersprache und Zweisprachigkeit in einem preussisch-litauischen Dorf. — Studi Baltici, 1932, t. 2, p. 59—67. Haugen E. The Ecology of Language // Stanford, 1972. Hijelmslev L. Caractėres grammaticaux des langues créoles // Compte-rendu du 2¢ Congrés International des sciences anthropologique et ethnologique. Copenhague, 1938. ; Karaliūnas S. Žydų kalba // Mokslas ir gyvenimas. 1977. Nr. 1. P. 35—36. Karaliūnas S. Respublikos lingvosocialinés’situacijos charakteristika // Kalbų kontaktai Lietuvos . TSR: LKK, t. 23. V., 1983. P. 4—42, Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. V., 1957, Mackey W. F. The Description of Bilingualism // Readings in the Sociology of Language | Ed. by J. Fishman. The Hague; Paris, 1968. P. 554 —584. New Horizons in Linguistics / Ed. by J. Lyons, Aylesburg, 1975. Nitsch K. Jezyk polski na WilefiszczyZnie || Przegląd Wspélczesny. 1925. Nr. 33. Pei M. Glossary of Linguistic Terminology // New York, 1966. Rosetti A. Langue mixte et mélange des langues. — Acta Linguistica, 1945-1949, t. 5. P, 73-78 (rus. vert.: Hosoe B smurBucTHKe. — M., 1972, BB. 6, c. 112-118). Samarin W. J. Lingua Francas of the World // Readings in the Sociology of Language / Ed. by J. Fishman. The Hague; Paris, 1968. P. 660—671. Sommerfelt A. Diachronic and Synchronic Aspects of Language. The Hague, 1971. Stosunki litewsko-polskie w djecezji Wilefskiej. W Wilnie, 1913. Ščerba L. V. Sur la notion de mélange des langues. — In: Sdermuecknit cGopunx. JI., 1925, T. 4,c. 1-19. Taylor D. Structural Outline of Caribbean Creole || Word. 1951, N 7. P. 43—59 (Rus. vertimas: Hosoe B TaErBACTHKe. — M. 1972, BHI. 6, C. 452-477). Turska H. O powstaniu polskich obszaréw jezykowych na Wilefiszczyznie // Studia nad polszczyzna kresowa. Wroclaw— Warszawa..., 1982. T. 1. P. 19-119. Urbanczyk S. Poczatki polskiezo dialektu na Wilenszezyžnie || Slavia Orientalis. 1968. T. 17. P. 433—436. j Vidugiris A. Kalbų sąveikos klaušimi || Dubingiai. V., 1971. P. 235—253. Vidugiris A. Kalbinės situacijos charakteristika // Kernavė. V., 1972. P. 265-277. Vidugiris A. Dėl kalbų kontaktavimo pietryčių Lietuvoje [[Kalbų kontaktai Lietuvos TSR: LKK, t. 23. V., 1983. P. 46—60. Vilnius ir Vilniaus kraštas: Krašto 'pažinimo pradai. — K., 1932. Weinreich U. Languages in Contact. Findings and Problems. 6th Printing. The Hague; Paris, 1968. Tawadowski L. Fundamental Relations in Language Contact /| Biuletyn polskiego towarzystwa językoznawczego. 1961. T. 20, P. 1—26. Anomasuayre H. -D. TIpobnemsl H3Yy4eHHSA IHOJIbCKHX 3aHMCTBOBaHHH B JHTOBCKHX TOBOpax [T Studia nad polszczyzna kresową. Wroclaw; Warszawa..., 1982. I. 1. P. 151—176. Bainpaix V. S3sixossie KOHTAKTEI | Ilep. m KoMMenT. IO. A. JKitykTeHKO. Kuen, 1979. T'aspamer B. K mpo6remaruke cMmemenust s351KOB // Hosoe B jmmrsucTHke. M., 1972. Bem. 6. C. 94-107. T'puaGjnar M. SI. Benopycsl. Muncx, 1968. Mapruae A. PacnpocTpaHeHHe s3bika H CTPYKTypHas IHHrBucTHKa // HOBOS B JIHETBHCTHKE. M., 1972. Bem. 6. C. 81-93. Yexman B. H. K conmzojiuHrBHCTHUeCKOH XapaKTEPHCTHKE IIOJIbCKHX I'OBOPOB 6eJtopyccK0-JIHToBCKOro morpammubs || Studia nad polszezyzną kresową. Wroclaw; Warszawa..., 1982. T. 1. P. 123—138. IlepGa JI. B. O noxaraxu cMmemernns s35IKOB || IllepGa JI. B. Si35iK0Basi cHcTeMA H pedeBast JJesTenb5HOCTL, JI., 1974. C. 60—74. Ą 20