Dvikalbystės problemų tyrimas Estijos TSR

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS APŽVALGOS, RECENZIJOS, RODYKLĖ DALIA BARAUSKAITĖ DVIKALBYSTĖS PROBLEMŲ TYRIMAS ESTIJOS TSR Šiuo metu dvikalbystės problemos intensyviai tiriamos ir svarstomos Tarybų Estijoje. Diskusijų atgarsiai pasiekė ir sąjunginę spaudą (plg. ITpasaa 04.01.1988, 09.02.1988 ir kt.). Problemas subrandino prieštaravimai ekonomikoje ir socialinėse sferose, specifinės Estijos TSR istorinės, kultūrinės (Savisaar 1987, 50, 54) ir de- mografinės aplinkybės (Vahemetsa 1987, 47). Estijos TSR, be vienpusės dvikalbystės formų, kurios reprezentuoja Estijos TSR nacionalines mažumas (ukrainiečius, suomius, baltarusius, latvius, vokiečius ir kt.), skiriamos šios svarbiausios abipusės dvikalbystės formos — estų— rusų ir rusų—estų (žr. Ilsunis 1985, 13). Jau daug metų estų— rusų ir — kiek kukliau — rusų —esty dvikalbystės plėtojimas bei praktinės priemonės yra ypač svarbūs nacio- nalinių santykių klausimai. Dabar imta įgyvendinti tam tikrų priemonių ir rusy—esty dvikalbystei ugdyti: Talino pedagoginiame institute įkurta estų kalbos ir literatūros mokytojų rusų mokykloms specialybė, didžiuosiuose miestuose organizuojami estų kalbos kursai; 1980—1987 m. laikotarpiu pasirodė net du estų kalbos vadovėliai (Bammer A., Vycnsuų 3., Typy D. VueGuur sctonckoro s3s1ixKa. Taja: Banrye, 1981; Le- berecht H. Rūūgime eesti keelt ||Msr roBopuM mno-3croxcxu. Tallinn:Valgus, 1983), rusy—esty pasikalbėjimų žodynėlis (Peiinax: A. K. Pyccko-3cTOHCKHH pa3roBOpHHK. 6-0e Hcnp. m3a. Tamm: Banryc, 1985). Operatyviai leidžiami ir esty —rusy bei rusų—estų kalbų žodynai: 1986 m. išėjo 6-asis J. Tamo estų — rusų kalbų žodyno leidimas (Tamm J. Eesti—vene sdnaraamat. Tallinn: Valgus, 1986) ir 4-asis V. Muhelio rusy—esty kalbų žodyno leidimas (Muhel V. Vene—eesti sd- naraamat. Tallinn: Valgus, 1982). Estų ir kitų respublikos gyventojų kalbų kontaktams tirti Estijos TSR MA Kalbos ir literatūros institute įkurtas kalbų kontaktų sektorius, leidžiantis žody- nus ir straipsnių rinkinius!. Šiuo metu sektoriaus darbuotojai baigia rengti didelės apimties (per 80 000 žodžių) rusy—esty kalbų žodyną, o iki 1990 m. numatomas parengti ir tritomis estų—rusų kalbų žodynas. Estų— rusų ir rusų—estų dvikalbystę plėtoja ir terminologai, kurie gausiai lei- džia dvikalbius ir keliakalbius įvairių mokslų terminų žodynus. Vien 1980—1987 m. pasirodė dvitomis lotynų —estų— rusų medicinos terminų žodynas (Valdes A., 1 Boripocki CONOCTABHTEJILHOTO H3Y4CHHA JIEKCHKRA H TDAMMATHKH Ha MATepHaJIe 3CTOHCKOTO H pyccKOro s3sikos. Tamu, 1982; TIpoGjieM6i 3CTOHCKO-pyCCKOTO H |pyCCKO-3CTOHCKOTO /ĮBY- seus (Ha marepmane Ooronckoit CCP). Tamms, 1985, ir kt. 14. 678 201 Veski J. V. Ladina—eesti—vene meditsiinisdnaraamat. Tallinn, 1982—1983 T. 1—2.), chemijos terminų Žodynas rusų ir estų kalbomis (Vene —eesti keemiasdna- raamat | Koost. J. Hiisse, H. Karik. Tallinn, 1982), jūreivystės žodynas anglų, estų ir rusų kalbomis (Olev K. Inglise—eesti—vene meresonastik. Tallinn, 1981), dvi- tomis daugiakalbis gyvulininkystės žodynas (Loomakasvatusterminid eesti, saksa, inglise ja vene keeles. T. 1: Seakasvatus, T. 2: Pollumajandusloomade fiisioloogia. Tallinn, 1983—1984). Parengtas ir rusų—estų karinis žodynas (Veskimigi E., Er- nits H. Vene—eesti sdjanduse sdnaraamat. Tallinn: Valgus, 1986), histologijos (Histoloogia eesti-, vene- ja ingliskeelne seletav terminoloogia | Koost. J. Tehver. Tallinn, 1985) ir ryšių terminų aiškinamosios priemonės (Vene—eesti sidesdnava- ra | Koost. E. Vatter. Tallinn, 1984). Vis dėlto šios priemonės, kaip pažymi mokslininkai, savaime negarantuoja pa- kankamo rusų —esty dvikalbystės lygio ir svarbiausia — estų kalbos teisių respub- likoje. Su dideliu susirūpinimu kalbama apie tai, kad Estijos TSR iš tikrųjų nėra priimta įstatymo, kuriame būtų aiškiai suformuluotas estų kalbos vaidmuo respub- likos visuomeniniame gyvenime (Hint 1987,, 49; Ruutsoo 1987, 722), kuris gintų estų kalbą kaip „natūralią ir neginčijamą estų tautos teisę“ (Hint 1987,)%. Pastarai- siais metais, kurie žymi ne tik radikalių ekonomikos, socialinių sferų pertvarkymo, bet ir kokybiškai naujo visuomenės būties apmąstymo pradžią, giliau pažvelgta ir į dvikalbystę, iškelta tokių problemų, kurios ilgą laiką dėl konjunktūros buvo švel- ninamos arba ir visai ignoruojamos. Tolesnį impulsą diskusijoms Estijos TSR spaudoje ir viešuose pokalbiuose, kuriuos rengia laikraščių ir žurnalų redakcijos, įvairios kultūros organizacijos, davė M. Hinto straipsnis „Žvelgiant į dvikalbystę be rožinių akinių“, paskelbtas žurnalo „Vikerkaar“ („Vaivorykštė“) 1987 m. 6—7 numeriuose (žr. Hint 1987,, kiek patrumpintas ir „pakoreguotas“ straipsnis pasi- rodė ir rusiškame to paties žurnalo variante „Pajryra“)*. Nors vienas kitas auto- riaus oponentas ir nesuprato straipsnyje keliamų svarbiausių minčių esmės arba savaip jas interpretavo (zr. Karotom 1987; Muxambuenko, Illaxnaposuu 1987) dauguma diskusijoje dalyvavusių kalbininkų, filosofų, sociology, psichologų ir kitų sričių mokslininkų parėmė autoriaus poziciją savo tyrinėjimų ir stebėjimų duomeni- mis, iškėlė naujų dvikalbystės aspektų. Šiuo metu konstatuojama, kad dvikalbystė tiek Estijos TSR, tiek ir kitose są- junginėse respublikose nėra pakankamai moksliškai tyrinėta (Hint 1987,, 68; Laast 1987, 70). „Labai daug tarybinių sociolingvistų, anot R. Rūtso, darydami išvadas, remiasi ne realiais tyrinėjimais, bet spekuliuoja abstrakčiomis schemomis, kurių pagrindas — stagnacijos periodui būdinga „vieningumo ir vienodumo“ koncepcija. Todėl nepakankamai nušviečiami klausimai dėl galimų neigiamų dvikalbystės pa- darinių individui, dėl gimtosios kalbos destabilizacijos, veikiant antrajai kalbai, dėl to, kaip ir kokia iš tikrųjų funkcionuoja antroji, t. y. rusų, kalba dvikalbėje aplinkoje (Hint 1987,, 52; 1987,, 68, 70). 2 Po ilgo darbo ir svarstymų Estijos TSR Kalbos įstatymas buvo priimtas 1989 m. sausio 20 d. (žr.: Tiesa. 1989. Sausio 24). 3 Straipsnis lietuvių kalba paskelbtas rinkinyje „Mintys apie gimtąją kalba“ (V., 1989). 202 Kaip ypač pavojingą akciją mokslininkai nurodo metaforišką svarbiausių socio- lingvistikos sąvokų ir terminų vartojimą (Ruutsoo 1987, 723), duodantį pagrindą nepagrįstiems teiginiams ir išvadoms (plačiau apie tai žr. ITanne 1985, 10—11) ir neapgalvotoms praktinéms priemonėms. Absurdišku laikomas terminas „Antroji gimtoji kalba“ (Vahemetsa 1987, 49; Laast 1987, 70)*. Abejojama, kiek lingvistiš- kai yra pagrįstas kalbų skirstymas į gimtąją, rusų, TSRS tautų ir užsienio, nes lin- gvistiniu požiūriu „užsienio“ (es. vdorkeel „svetima kalba“) yra bet kuri negimtoji kalba (Hint 1987,, 51; 1987,, 69). Kai sąvokos „pertvarkomos“, dirbtinai atskiria- mos rusų ir kitų, vadinamųjų užsienio, kalbų mokymo metodikos. Vis dėlto tai, „kad tarp TSRS tautų nėra politinių sienų, nelengvina tų tautų kalbų mokymosi, todėl ir rusų kalba beveik šimtui milijonų tarybinių žmonių iš esmės yra užsienio kalba“ (Hint 1987,, 51; dar plg. Laast 1987, 70). Nestabilus ir metaforiškas „dvikalbystės“ sąvokos vartojimas tarybinėje socio- lingvistinėje literatūroje (ITsuis 1985, 31) verčia kritiškiau žvelgti ir į esamus statis- tikos duomenis. 1970 ir 1979 m. TSRS gyventojų surašymo duomenimis Estijos TSR estų, mokančių rusų kalbą, skaičius per 10 metų sumažėjo 4,5 9, (1970 m. 27 9%, respublikoje gyvenančių estų mokėjo rusų kalbą, o 1979 m. jie sudarė 23,3 9%) nors estų kalbą laikančių gimtąja gyventojų per tą laiką tik nežymiai padidėjo, (žr. Ilazus 1985, 14—16). Šie statistiniai duomenys vis dėlto neatspindi realaus es- tų— rusų dvikalbystės lygio®, nes „pati laisvo kokios nors kalbos, ypač antro- sios, mokėjimo problema niekur rimtai nenagrinėjama “(ITsunb 1985, 31; išre- tinta mano — D. B.). Surašymo rezultatai iš esmės priklauso nuo apklausiamojo žmogaus subjektyvios nuomonės apie savo kalbinius sugebėjimus. Dėl to „pasitai- ko daugybė kurioziškų atvejų, kai žmonės, ypač bendrojo lavinimo mokyklų vy- resniųjų klasių mokiniai, neblogai mokantys rusų kalbą, laiko save ta kalba laisvai nekalbančiais. Formaliai jie, ko gera, teisūs, nes tobulai rusų kalbos nemoka. Iš tikrųjų jie mano neteisingai, nes jų rusų kalba iš esmės atlieka svarbiausią funkciją — būti tautų bendravimo priemone“ (ITsuure 1985, 32). Suprantama ir nedisku- tuojama yra tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje mokėti antrą (trečią, ketvirtą ir t. t.) kalbą yra būtina ir ypač aktualu mažų tautų atstovams (Ruutsoo 1987, 724). Vis dėlto, mokantis bet kurios antros kalbos, nepakanka vien praktinių motyvų (bui- tis, darbo sąlygos, vaikų darželiai ir bendrojo lavinimo sistema, informacijos šalti- niai ir kt.). Ne mažiau svarbi yra ir kultūrinė motyvacija, kuri „kalbos mokymuisi duoda iš tikrųjų savanorišką stimulą“ (Hint 1987,, 51). Šio faktoriaus ignoravimas ir administracinių priemonių pervertinimas kelia nerimą, nes „administracinėmis priemonėmis peršama dvikalbystė yra eksperimentavimas su ištisomis tautomis, jis gali turėti nenumatytų padarinių. Net ir nedidelės klaidos šiuo atveju gali virsti tragedija, kuri paliestų net kelias kartas“ (Hint 1987,, 51). Paskelbus tezę dėl masiškos ir būtinos sąjunginių respublikų gyventojų dvikal- bystės, susirūpinimą ėmė kelti dvikalbystės vienpusiškumas Estijos TSR (Vahe- 4 Kaip sociologijos terminą jį gina N. Karotom (1987). 5 1965 ir 1973 m. Estijos TSR MA Istorijos instituto sociologai tyrė Estijos TSR gyventojų estų — rusų ir rusų —estų dvikalbystę, diferencijavę tris antrosios kalbos mokėjimo laipsnius, todėl jie gavo kitokių rezultatų (IT 171 5 1985, 33). be 203 metsa 1987, 47). Per pastarąjį dešimtmetį respublikoje įgyvendinta daug estų — rusų dvikalbystės praktinių priemonių: tobulinamas rusų kalbos mokymas mokyklo- je, rusų kalbos mokymui jpradétas leisti žurnalas ,Pycckuii s3bIK B 3cTOHCKOI mkojie“. Padidėjo net leidinių rusų kalba santykinis svoris, rusy operos statomos vien rusų kalba. Estų— rusų dvikalbystei plėtoti 1977 m. prie Mokslų Akademijos įsteigta Rusų kalbos Estijos TSR problemų mokslinio darbo koordinavimo taryba. Drauge Estijos TSR pastebimas estų kalbos funkcijų siaurėjimas (Kallas 1987, Ruutsoo 1987, 718). Kai kuriose mokymo įstaigose, pvz., Narvos, Silamejės, Koht- la-Jarvės visose specialiosiose vidurinėse mokyklose, Talino milicijos mokykloje, Geležinkelio transporto technikume, dėstoma vien rusiškai; steigiami mišrūs vaikų darželiai; mažėja spaudos gimtąja kalba, ypač verstinės užsienio autorių, mokslo populiarinamosios literatūros, leidinių tautos istorijos, kultūros klausimais; siau- rinama televizijos laidų gimtąja kalba apimtis (Ruutsoo 1987, 720—721). Estų kalba išstumiama ir iš mokslo, todėl abejojama, ar tikslinga humanitarinių mokslų disertacijas rašyti vien rusų kalba (Ruutsoo 1987, 719—720). Visuomeni- nėse įstaigose, darbo kolektyvuose, ypač miestų, estų kalbą pamažu išstumia rusų kalba (Ruutsoo 1987, 718). Konstatuojamas ir nežymus gimtosios kalbos prestižo smukimas Estijos TSR (Savisaar 1987, 54, Ruutsoo 1987, 717). Silpnai estų kalbą moka vietiniai ne estų tautybės gyventojai (Vilo 1987): ofi- cialiosios statistikos duomenimis, vietinių rusų, mokančių estų kalbą, procentas per 10 metų sumažėjo nuo 12,8 9% 1970 m. iki 11,5 945 1979 m., rusų tautybės gy- ventojų skaičius per tą laiką padidėjo. Nyksta ir ukrainiečių —estų bei latvių —estų dvikalbystė (ITsuure 1985, 15). Tokia padėtis susidarė dėl nerimto požiūrio į estų kaip svarbiausią respublikoje bendravimo kalbą. „Daugelyje rusų mokyklų estų kalbos pamokos pasidarė forma- lus dalykas, nebūtina priimti net pedagogo su specialiu išsilavinimu“ (Vahemetsa 1987, 48). Nepakankamą rusy—esty dvikalbystés lygį sąlygoja ir žema migrantų kultūrinė orientacija, nebuvimas kultūrinės motyvacijos, kuri skatintų mokytis vietinių gyventojų kalbos, domėtis respublikos kultūra (Hint 1987,, 49). Didelių abejonių lingvistams, psichologams, pedagogams kelia ankstyva an- trosios kalbos mokymo pradžia — ikimokykliniame amžiuje, pirmoje klasėje (Hint 1987,, 68—69)*. Kaip rodo vaikų kalbos vystymosi tyrimai, gimtosios kalbos gra- matikos pagrindų vaikas išmoksta penktaisiais — šeštaisiais gyvenimo metais. Kal- bos stilistinių priemonių pradedama mokytis tik dešimtaisiais metais. Kalbos sti- liaus ir kalbos etiketo įgūdžių pasiekiama sunkiausiai (Kuresoo, 1984). „Kai ben- drauti kita kalba pradedama dar prieš suvokiant gimtosios kalbos stiliaus niuansus, gimtoji kalba gali likti stilistiškai neišlavėjusi. Tokiu atveju, kalbant dviem kalbom, niveliuojamos stiliaus ypatybės ir kalbos niuansai. Daugelis dvikalbių antrosios ® Apie tai dar 1938 m. yra rašęs Tartu universiteto rektorius profesorius A. Kortas: „Nuomo- nė, kad ankstyva dvikalbystė skatina vaiko intelektinį ir dvasinį vystymąsi, yra nepagrįsta. Anks- tyva dvikalbystė nedaro vaiko intelektinio ir dvasinio išsivystymo dukart didesnio, bet atvirkščiai, — perpus jį sumažina“ (Koort A. Kakskeelsus ja viikelaps. P. 36 // Akadeemia. 1938. Nr. I P. 33—43). Dar plg. Jacikevičius A. Daugiakalbystės psichologija. V., 1970. 204 kalbos (blogesniu atveju — ir gimtosios) kultūros aukščiausio lygmens taip ir nepasiekia“ (Hint 1987,, 53). Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į tai, kad per anksti pradedant veikti dviem kal- boms, sutrinka kalbos padargų koordinacijos vystymasis, gali atsirasti mikčioji- mas, reikštis disgrafija. Be to, nurodoma, jog dviejų kalbų veikiamas vaikas, netu- rintis tvirtų gimtosios kalbos gramatikos pagrindų, vienos kalbos gramatinį mode- lį taiko kitai kalbai (Kuresoo 1984; Hint 1987,, 53). Kaip pavojingiausią iš galimų vaiko kalbos ugdymo sutrikimų psicholingvistai nurodo nepakankamą sąvokų formavimąsi, abstrakčiųjų sąvokų neapibrėžtumą ir operavimo jomis netvirtumą. Mokslininkai neneigia, kad dvikalbio vaiko žodyno atsargos yra kur kas didesnės negu bendraamžio, augusio vienkalbėje aplinkoje, tik iki galo susiformavusių sąvokų dvikalbis vaikas turi mažiau ir jomis operuoja netvirtai. Bendras psicholingvistinis dvikalbio vaiko išprusimas yra kur kas žemes- nis negu vienkalbio (Hint 1987,, 54). Neneigiant pozityviųjų dvikalbystės aspektų ir faktų, kad tam tikrais atvejais vaikai gali laisvai ir tobulai kalbėti keliomis kalbomis (Hint 1987,, 49), nurodoma, jog „negatyvūs dvikalbystės reiškiniai yra daug pavojingesni mažų bei vidutinių ga- bumų ir silpnos psichinės konstitucijos vaikams. Kreipiant akis į tokius vaikus, visai pagrįstas kai kurių mokslininkų retorinis klausimas: dvikalbystė ar pusiau- kalbystė?“ (Hint 1987,, 54). į, Pusiaukalbystės, arba vaiko (ir suaugusio žmogaus), veikiamo dviejų kalbų, nesugebėjimo aiškiai reikšti mintis nė viena kalba, požymiai ir yra 1) nepakankamai susiformavusios sąvokos, žemas abstraktaus mąstymo lygis, 2) gramatinių ryšių nesuvokimas ir nesugebėjimas sudaryti taisyklingų sakinių, 3) nepakankama kalbos padargų koordinacija (Hint 1987,, 53). Šį reiškinį sukelia per ankstyvas ir prievar- tinis antrosios kalbos mokymas, neatsižvelgiant į vaiko subrendimo lygį ir gabumus (Ruutsoo 1987, 650). Užsienio patirtis, steigiant mišrius vaikų darželius, ypač perspėja. Vaikų darže- lyje, kuriame kalbama ne gimtąja kalba, į ikimokyklinio amžiaus pabaigą vaikas gali psicholingvistiškai atsilikti net 1—2 metus. Ne gimtąja kalba dėstomoje mo- kykloje atsilikimas spartėja (tyrimų duomenimis, tokiomis sąlygomis augęs 12 me- tų vaikas pagal kalbos mokėjimą gali likti 8—9 metų vaiko lygio) (žr. Hint 1987,, 49). Todėl šalyse, kuriose kalbama keliomis kalbomis (Švedijoje, Suomijoje, Kana- doje), antrosios kalbos pradedama mokyti tik 2—3 klasėje. Lingvistai, tiriantys kalbų kontaktus, nurodo galimą gimtosios kalbos, kurią veikia kita, didesnės tautos, kalba, destabilizaciją. „Kai kultūros skiriasi arba yra lygiavertės, greitos asimiliacijos bijoti nėra pagrindo. Tačiau kalbos struktūros destabilizacijos bijoti yra dėl ko. Pirmiausia darosi neapibrėžti patys aukščiausi kalbos vartosenos lygmenys — stiliaus ypatumai, nuojauta dėl kalbos tikimo vienai ar kitai situacijai, kalbos etiketas. Pamažu imamos painioti žodžių reikšmės ir žo- džių tarpusavio ryšiai. Po to, kitos kalbos veikiami, kinta sakinių modeliai ir gra- matinių formų vartojimo dažnumas, darosi netikslus žodžių valdymas, braunasi kitos kalbos parazitiniai žodžiai ir verstiniai frazeologizmai, ir pagaliau gali pakisti net tarimas“ (Hint 1987,, 55). 205 Šios trumpai nušviestos problemos yra daugelio Estijos TSR lingvistų, psicholo- gų, sociologų, filosofų, rašytojų minties vaisius. Pirma iškeltos daugiausia publi- cistine forma, jos turėtų susilaukti įvairių sričių mokslininkų tyrinėjimo (Hint 1987,, 69). Moksliniai dvikalbystės pagrindai ir ištikimybė tiesai padėtų išvengti daugelio skubotų, gerai neapgalvotų žingsnių. LITERATŪRA Hint M. Demokraatia ja keel // Edasi, 29. mai, 1987,. Hint M. Vaateid kakskeelsusele roosade prillideta // Vikerkaar. 1987». Nr. 6. P. 51—56; Nr. 7. P. 46—50. Hint M. Kakskeelsus ja kaksmeelsus // Vikerkaar. 1987,. Nr. 9. P. 67—70. Kallas T. Need keerulised keelevahekorrad //Sirp ja vasar, 6. mūrtsi, 1987; 13. mūrtsi, 1987. Karotom N. Keelest, kakskeelsusest ja rahvussuhetest // Ohtuleht, 12. novembri, 1987. Kuresoo U. Emakeeledpetuse mureprobleemid ja keelekorraldus // Keel ja kirjandus. 1984. Nr. 12. P. 713-725. Laast A. Veel kakskeelsusest // Vikerkaar. 1987. Nr. 9. P. 70—71. Ruutsoo R. Keelest, kultuurist ja keeledkoloogiast // Keel ja kirjandus. 1987. Nr. 10. P. 587— 598; Nr. 11. P. 646—654; Nr. 12. P. 716—724. Savisaar E. Rahvussuhetest Eestis: 1970.— 1980. aastad. I. // Vikerkaar., 1987. Nr. 9. P. 50— 56. Vahemetsa A. Kakskeelsusest nii, nagu see reaalselt iihiskonnas eksisteerib // Vikerkaar. 1987. Nr. 8. P. 47—49, Vilo A. Kas me ikka oleme tdisvddrtuslikud // Edasi, 13. oktoobri, 1987. Muxammuenko B. PO., Illaxusaposuu A. M. He creaver pnpaMarmauposBars // Panyra. 1987. Ne 11. Naam D. H. Pa3BuTue KHanHOHaJILHLIX A35IKOB B CCCP x cospemennsie NpOG/IEMEI JIBY- sap [[ TIpoOjieMbI 3CTOHCKO-PYCCKOTO H PYCCKO-3CTOHCKOro asysssivms (Ha Marepuajie Ocronckoit CCP). Tammmu, 1985. C. 5-39.