Vietininko ir prielinksnio „į“ su galininku sinoniminė vartosena

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS ELENA VALIULYTĖ VIETININKO IR PRIELINKSNIO Į SU GALININKU SINONIMINĖ VARTOSENA 1. Bendrosios pastabos 1.0. Lokalinės (erdvės) reikšmės formų — linksnių su prielinksniais ir be prielinksnių — semantinę struktūrą sudaro dviejų tipų semantiniai požymiai: 1) orientacinė reikšmė, kuri žymi lokalizuojamo daikto padėtį kito daikto (orientyro) atžvilgiu ir 2) slankumo reikšmė)?, rodanti lokalizuojamo daikto slinktį | neslinktį. Vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija turi tapačią orientacinę reikšmę — žymi orientyro vidų (vidaus reikšmė) ir iš esmės skirtingas slankumo reikšmes: prielinksnio į konstrukcija nurodo slinktį, o vietininkas — priešingai — neslinktį (paprastai būseną), plg. auga miške ir nuėjo į mišką. Šios formos vidaus (orientacinės) reikšmės pagrindu sudaro stiprią semantinę opoziciją, kurios skiriamieji požymiai — slinktis | neslinktis. Tačiau pasitaiko atvejų, kada ši opozicija esti neutralizuojama, t. y. minėtos formos pavartojamos su tais pačiais veiksmažodžiais, pvz.: įklimpo į molį | molyje. 1.1. Lokalinės reikšmės vietininkas ir prielinksnio į su galininku konstrukcija turi iš esmės skirtingą semantinį junglumą, plg.: stalas stovi kambaryje ir tėvas įėjo į kambarį. Prielinksnio į konstrukcija vartojama su slinkties (slinktį skatinančiais ar padėties kitimo | keitimo) veiksmažodžiais. O vietininkas — priešingai — su neslinkties (padėties, egzistencijos, proceso ar konkretaus veiksmo) veiksmažodžiais. Tarp vietininko ir prielinksnio į konstrukcijos semantinės aplinkos pagal loginių klasių teoriją (semantinius kontekstus galima suvokti kaip logines klases) yra nuošalės santykis®: ten, kur vartojama viena žodžio forma, paprastai negalima kita, plg.: stalas stovi kambaryje (bet ne į kambarį) ir tėvas įėjo į kambarį (bet ne kambaryje)“. Vis dėlto ir literatūrinėje kalboje pasitaiko tokių kontekstų, kur pasakomos alternatyviai (t. y. pakaitomis) abi minėtos lokalinės formos, pvz.: vežimas įklimpo į dirvą | dirvoje, padėjo lazdą į kampą | kampe, sukilėliai susirinko miške | į mišką, pasėjo rugius dirvoje | į dirvą (plg. rusy k. Bnagamupcknii 1972, 19 tt.). ! Šiuos terminus į lietuvių kalbotyrą įtraukė J. Kilius (žr. Kilius 1972, 23; 1977, 40). * Dėl loginių klasių ir santykių tarp jų žr. Plečkaitis 1978, 99 tt. * Atskirose tarmėse, pvz., Klaipėdos krašte, vietininko pozicijoje dėl vokiečių kalbos įtakos vartojama prielinksnio į konstrukcija (pvz., buvo į Nidą) arba pietų aukštaičiai (tik dėl kitų priežasčių) analogiškai vartoja iliatyvą (pvz., buvau miestan). Kitur — atvirkščiai — vietininkas pasakomas prielinksnio į konstrukcijos (atitinkamai — iliatyvo) reikšme, pvz.: Išėjo seselė svetimoj šalelėj. Rdm (Zr. Laigonaitė 1957, 30—33; Zinkevičius 1966, 200—201, 418), Kadangi tai ne literatūrinės kalbos faktai, todėl apie juos čia nebus kalbama. 12* 179 Kuo paaiškinti tokių formų alternaciją, variantinį jų valdymą? Tai, matyt, daugiausia priklauso nuo veiksmažodžių reikšmės. Galima daryti prielaidą, kad yra veiksmažodžių, kurių semantinė struktūra atitinka ir vietininko, ir prielinksnio į konstrukcijos semantinius reikalavimus kontekstui, nors tai iš pirmo žvilgsnio atrodytų ir nesuderinami dalykai. Veiksmažodžių, su kuriais pakaitomis vartojama to paties daiktavardžio vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija, galima skirti kelias grupes. 2. Veiksmažodis klimpti ir jam artimos reikšmės žodžiai 2.1.0. Veiksmažodis klimpti (1) reikšme „leistis į minkštą ar purią masę““* turi keletą sinonimų: smegti (1), grimzti (2), smukti (2), sėsti (5) (žr. Lyberis 1980, 184). Šių veiksmažodžių semantinę struktūrą sudaro tokios bendros semos: 1) slinkties, 2) slinkties krypties ir 3) slinkties sferos. Tai lemia jų semantinį ir sintaksinį junglumą. Minimų veiksmažodžių reikšmė realizuojama junginiuose su priklausomais daiktavardžiais, reiškiančiais klampią, purią ar minkštą masę (ar turinčiais tokią semą), pvz.: dumblas, liūnas, maurai, purvas, molis, smėlis, sniegas, pusnis; bala, klampynė, raistas, pelkė, pieva, dirva, žemė ir kt. Tačiau šių daiktavardžių gramatinė forma gali būti dvejopa: vietininkas ar galininkas su prielinksniu į, pvz.: vežimas klimpsta dirvoje | į dirvą. Prielinksnio į konstrukcijos vartosena tokioje aplinkoje yra sistemiška: ji motyvuota veiksmažodžio slinkties semos. Vietininkas su nurodytais veiksmažodžiais yra nesistemiškas. Kaip jau minėta, šios formos ir prielinksnio į konstrukcijos semantinis junglumas yra iš esmės skirtingas: prielinksnio į konstrukcija vartojama su slinkties, o vietininkas — su neslinkties veiksmažodžiais. Tačiau šis semantinio derinimo dėsnis nėra absoliutus. Sakinyje vietininkas, kaip apibendrinta lokalinės reikšmės forma, galimas ir su slinkties veiksmažodžiu, tačiau šalia kitos šio būtinai reikalaujamos (obligatorinės) lokalinės formos, plg.: 1) vežimas įvažiavo į griovį miške ir 2) vežimas įklimpo į sniegą miške. Šis vietininkas nesiejamas tiesiogiai su veiksmažodžiu, o priklauso visam sakiniui, — yra jo determinantas (plg. IllsejjoBa 1964, 77 tt). Gretinamieji sakiniai nėra visai vienodi pagal savo struktūrą. Tai rodo skirtingos jų transformacijos galimybės. Iš sakinio (1) negalima eliminuoti prielinksnio į konstrukcijos (nepažeidus jo gramatiškumo), o sakiny (2) tokia redukcija galima, plg.: vežimas įvažiavo miške (sakinys negramatiškas) ir vežimas įklimpo miške (sakinys gramatiškas). Šiuos struktūrinius minimų sakinių skirtumus lemia jų veiksmažodžių semantika. Nors abu veiksmažodžiai priklauso tai pačiai semantinei — slinkties veiksmažodžių grupei, tačiau skiriasi tam tikrais požymiais: slinkties krypties ir slinkties sferos semomis. Veiksmažodis važiuoti žymi horizontalią slinktį (sausuma), o klimpti — vertikalią slinktį (klampia mase gilyn). Pastarojo veiksmažodžio slinkties reikšmė (dėl jos žymimos krypties ir slinkties sferos pobūdžio) nėra tokia ryški kaip horizontalios slinkties veiksmažodžių. Tuo, matyt, ir galima paaiškinti vieno vietininko (be prielinksnio į konstrukcijos) poziciją šalia jo (t. y. veiksmažodžio klimpti). Šio 4 Skaitmuo po veiksmažodžio rodo reikšmės eilės numerį pagal DŽ,. 180 veiksmažodžio junginiai su vietininku yra dvejopi: vienų vietininką galima pakeisti prielinksnio į konstrukcija, kitų — ne, pvz.: vežimas įklimpo miške (bet ne į mišką) ir vežimas įklimpo sniege | į sniegą. Tai priklauso nuo daiktavardžio leksinės reikšmės. Alternatyviai vartojamos abi formos — galininkas su prielinksniu į ir vietininkas — paprastai tokių daiktavardžių, kurių reikalauja veiksmažodžio klimpti semantinis valentingumas, t. y. reiškiančių klampią masę ar turinčių tokią semą (žr. 2.1.0). Gretinamais junginiais aprašoma ta pati denotacinė situacija, tačiau kiekvienu atveju ta situacija šiek tiek kitaip interpretuojama, plg. vežimas klimpsta į dirvą | dirvoje. Junginiais su prielinksnio į konstrukcija, aktualizuojančia veiksmažodžio reikšmėje slinkties semą, labiau pabrėžiama slinkties sfera (dirva), o junginiais su vietininku, implikuojančiu daikto buvimą*, paprastai pabrėžiamas pats lokalizuojamas daiktas (vežimas). Bet šis skirtumas nėra reikšmingas ir tos pačios leksinės sudėties junginiai laikytini sinonimiškais. Veiksmažodžio klimpti grupės junginiai su prielinksnio į konstrukcija ir vietininku skiriasi vartojimo dažnumu, stilistine diferenciacija ir šiek tiek semantiškai. 2.1.1. Veiksmažodis klimpti savo pagrindinę reikšmę realizuoja junginiuose su apibrėžtos semantikos daiktavardžių (žr. 2.1.0.) dviem alternacinėmis formomis: galininku su prielinksniu į (ar iliatyvu* — tarmėse) (a) ir vietininku (rečiau) (b). a) Ratai klimpsta į purią žemę, rėžia ją lyg noragai. BubnZDZ 31. =Sunku eit par dirvą — kojos klimpsta molin. Ktk. b) Klimpdami skystame bitume, juodais nuo pelenų veidais, jie gelbėjo draugus, gelbėjo elektrinę. T 1986 108. Tačiau daiktavardžiai, savo semantinėje struktūroje neturintys aiškiai išreikštos klampumo semos, su nurodytu veiksmažodžiu vartojami vietininko linksniu ir pakeisti jo prielinksnio į konstrukcija negalima (nebent literatūrinėje kalboje), pvz.: Išlytame vieškelyje klimpsta mašinos (rš). 2.1.2. Abi minėtos formos vartojamos ir su priešdėliniais veiksmažodžio klimpti vediniais — įklimpti, nuklimpti, suklimpti. a) Andrius įklimpo į arimą. Kojos pasidarė sunkios. BubnZDZ 8. Vaikai, nelandžiokit po liūgus: galėsite įklimpti į maurus ir prigersite. LKŽ VII 603. Įklimpome į baisų molyną. LKŽ VIII 338. Su visais ratais nuklimpau į purvyną. LKŽ VI 93. = Salelėn balelėn nuklimpo kumelė, penki vilkai traukė, o du vanagu laukė (mįslė). Lš (LKZ XII 59). Kai bridom, visi suklimpom braston. Ktk. b) Prie ežero liūge (klampynéje) karvė jklimpo. Mrk (LKZ VII 603). Išmaknotoje, maurinoje lomoje vežimas iklimpo (vert.) Gyvulys nuklimpo versmėje pavasarį. J. Sniege beeidamas nuklimpo. Krkl (LKZ VI 94). * Apskritai vietininko junginius su nebiisenos veiksmažodžiais galima laikyti sintaksinés kondensacijos rezultatu: juose justi praleistą būsenos veiksmažodį (jį lengvai galima įterpti, pvz.: skaito kambaryje<skaito būdamas kambaryje, taip pat ir vežimas įklimpo miske<veZimas įklimpo būdamas miške). Dėl šios sąvokos žr. Maprsruos 1985, 159. * Tliatyvas laikytinas prielinksnio į konstrukcijos semantiniu variantu, jį žymėsime lygybės ženklu (=). . 181 Tarmėse" yra ir kitų to paties veiksmažodžio priešdėlių vedinių — apklimpti, paklimpti, priklimpti, parklimpti. Turime jų vartojimo pavyzdžių su vietininku. Vežimas apklimpo pelkėje. J. Balelėj paklimpo kumelė: penki vyrai traukė, du vanagu laukė (mįslė). Pn (LKŽ VI 94). Daktaras pasiklydęs ir priklimpęs baloj. Vr (LKŽ VI 94). (Plg. dar: Anas visą gyvenimą purve parklimpęs prasipliekė (gero gyvenimo nematė). Ds (LKŽ VI 94). 2.1.3. Būdingas aptartųjų veiksmažodžių sintaksinis palydovas yra prielinksnių iki | ligi sa kilmininku konstrukcija. Ji vartojama ir šalia prielinksnio į konstrukcijos (a), ir šalia vietininko (b). a) Jie klampos pakrūmėmis, klimpdami iki juostos į sniegą. RadzPV I 135. Svarbiausia čia yra pievelė..., kur vasaros karštymečiais, klimpdami iki stebulių į smėlį, krypuoja šieno ar dobilų prikrauti vežimai. RadzPV I 148. b) Kojos dažnai iki kelių klimpdavo sniege (trš). Arkliai suklimpo baloj lig pilvų. Ėr(LKŽ VI 94). Kaip matome iš pavyzdžių, minimos prielinksnių iki | ligi konstrukcijos yra apibrėžtos leksinės sudėties: jas sudaro daiktavardžiai, žymintys daikto (veiksmo subjekto) neatsiejamą dalį. O pati konstrukcija turi savitą ribos reikšmę, kurią lemia veiksmo (vertikalios slinkties amorfiška mase) pobūdis: ji rodo ribą, iki kurios veiksmas apima jo subjektą, plg.: Žmogus įklimpo į pusnį iki keliųir Žmogus nuėjo iki pusnies ir sustojo. Tokioje pozicijoje galimi ir kiti ribos prielinksniai, pvz.: Žmogus įklimpo į sniegą virš | aukščiau kelių, taip pat pusiau kelių, sulig keliais. f2.1.4. Su veiksmažodžiu klimpti bei jo vediniais vartojamos pakaitomis abi priklausomos formos — galininkas su prielinksniu į (a) ir vietininkas (b) ir abstrakčių daiktavardžių (pvz.: vargas, krizė, idealizmas, rūpesčiai). Tokioje leksinėje-sintaksinėje aplinkoje veiksmažodžiai turi perkeltinę reikšmę ir dažnai sudaro apstabarėjusius žodžių junginius. Bet šiuo požiūriu jie čia nebus nagrinėjami — mums rūpi junginių sintaksinė sandara. a) Buržuazinės šalys vis dar gilyn klimpsta į ekonominę krizę. LKŽ VI 93. Kokiu būdu įklimpo į skolas, Kurapka patsai nesusigaudo. Krėv. Mokytojui reikia per daug, ar šiaip ar taip, į smulkmenas nenuklimpti. Jabl (LKŽ VI 94). b) Ignas nuklimpes skolose. Aisb. Mūsų machistai visi iklimpo idealizme. LKZ VI 93. 2.2.0. Veiksmažodis smegti (1) savo pagrindinę reikšmę ,listi gilyn (į minkštą daiktą)“ realizuoja junginiuose su tos pačios semantinės grupės daiktavardžiais kaip ir jo sinonimas klimpti (Žr. 2.1.0.). Šie veiksmažodžiai skiriasi tam tikrais semantiniais atspalviais. Veiksmažodžio smegti semantinėje struktūroje labiau akcentuojamas veiksmo subjekto pobūdis — jo sunkumas, svarumas, o veiksmažodžio klimpti — veiksmo vietos (jo pasireiškimo sferos) pobūdis — klampumas, purumas ir pan. Šiuos semantinius požymius veiksmažodžiai gali „perduoti“ ir savo leksinei aplinkai®, jei jie nėra ten eksplicitiškai išreikšti. Pavyzdžiui, sakinyje Einant kojos " Tarminiais laikome tokius vedinius, kurių nėra DŽ,. * Plg. U. Weinreich'o mintis dėl žodžių „pereinamųjų požymių“ (H ux x TH Ha 1979, 115). 182 klimpo pievoje veiksmažodis klimpti, be kita ko, signalizuoja ir priklausomą daiktavardį pievoje (arba tiksliau: šio daiktavardžio žymimą denotatą) turint klampumo požymį (nes pieva gali būti ir neklampi). O sakinyje Vežimas smego pievoje veiksmažodžiu smegti, be kita ko, informuojama ir apie tai, jog subjektas (vežimas) buvo sunkus, svarus (todėl ir smego)?. 2.2.1. Su veiksmažodžiu smegti bei priešdėlių vediniais įsmegti, nusmegti, prasmegti, susmegti, parsmegti trm. (tarminis), kaip ir su veiksmažodžiu klimpti (žr. 2.1.1 ir tt), dažniau vartojama prielinksnio į konstrukcija (ar iliatyvas — tarmėse). Kojos į žemę smenga. Aš smengu į pelkę. J. Gyvulių kojos giliai smenga į tokį mėšlą ir labai išdumblėja. LK Ž XIII 142. Kai prikrautas vežimas susmegdavo į purvą, jis vienas jį ištraukdavo. Simk (LK Ž XIII 143). Tremtiniai iki juostų parsmenga į sniegą. Vien (LKŽ XIII 144). =Tie ratai prasmenga dirvon, nė išvažiuot nebegali. Sim (LKŽ XIII 144). Arklio visos kojos balon nusmego. Vb(LKŽ XIII 143). Yra daugybė epušinių, beržinių, pušinių, eglinių, šerdingų šiekštų, parsmegusių purvan ir apaugusių kelmais su žole. BM 67. 2.2.2. Vietininkas su šiais veiksmažodžiais vartojamas ribotai. Dažniau pasitaiko su būtojo laiko veikiamaisiais dalyviais ar su jais sudarytomis sudurtinėmis atliktinėmis veiksmažodžio formomis, turinčiomis rezultatinės būsenos reikšmę (žr. LKG 1971, 150) (a), o su vientisinėmis — rečiau (ir tarmėse) (b). a) Daug padavimų sukurta apie žemėje prasmegusias pilis, miestus, dvarus. LTs IV 52. Felicija sėdėjo lovoje prasmegusi pūkų pagalviuose. SajND 116. b) Ratai visiškai prasmego purve. Pbs. Tai šlapumėlis! Tam raiste ko neprasmegau su vežimu. Bsg (LKŽ XIII 144). 2.2.3. Veiksmažodį smegti paprastai galima pakeisti veiksmažodžiu klimpti pvz.: Kojos smenga | klimpsta į žemę. Tik tarp priešdėlinių veiksmažodžių ne visada yra atitikimas, pvz.: ratai prasmego sniege, bet ne praklimpo, nes šis veiksmažodis turi kitą reikšmę — „pasidaryti klampiam“ (plg.: Po lietaus dirva praklimpo). 2.2.4. Kai veiksmo subjektas yra smailas ar aštrus daiktas, veiksmažodis smegti turi reikšmę „smigti“. Ir šiuo atveju su juo reguliari prielinksnio į konstrukcija (ar iliatyvas — tarmėse). Rakštis smenga į pirštą. J. Įsmego vinis į koją. Krš (LKŽ XIII 142). Peilis praslydęs į sieną įsmego. Sz(LKŽ XIII 143). = Kirvis kojon susmego. Auk(LKŽ XIII 145). O vietininkas pasakomas su veikiamojo dalyvio forma (plg. 2.2.2). Nuplėšę batą, rado kulką letenoje įsmegusią. Žem (LKZ XIII 143). Tarmėse vietininkas pasitaiko ir su asmeninėmis priešdėlinių veiksmažodžių formomis. Skeveldra įsmego rankoj. Brz (LKZ XIII 143). * Kad šio veiksmažodžio semantinėje struktūroje atspindėti subjekto požymiai, aiškiau rodo jo antrinė reikšmė „smigti“, kur subjektas labiau konkretizuotas, plg. šios reikšmės definiciją: „lįsti gilyn (apie smailų daiktą)“ (DŽ, 722). 183 Veiksmažodis įsmego reiškia baigtinį veiksmą ir turi rezultatinės būsenos semą: jo reikšmę galima interpretuoti taip: „įlindo ir liko“. Pastaroji (t. y. būsenos) sema ir palaiko vietininko poziciją, o ši (vietininko) forma savo ruožtu aktualizuoja minimą semą. Tačiau prielinksnio į konstrukcijos pozicija prie šio veiksmažodžio yra stipresnė, nes ji remiama ir veiksmažodžio morfologinės sandaros — prielinksnį atitinkančio priešdėlio į-. 2.2.5. Su veiksmažodžiu smegti bei jo vediniais, kaip ir su jų sinonimu klimpti, gali būti vartojamos ir slinkties ribą žyminčios konstrukcijos — prielinksniai iki | ligi, virš, aukščiau ir kilmininkas (plg. 2.1.3). Įsenio] kojos aukščiau kelių į klojimo padą. Slm (LKŽ XIII 143). Veiksmo apimtis gali būti patikslinta ir kitokiomis priemonėmis: prieveiksmiu prie veiksmažodžio (a) arba pažyminiu prie subjekto linksnio (b). a) Ratai visiškai prasmego purve. Pbs. Gyvulių kojos giliai smenga į tokį mėšlą ir labai jį išdumblėja (rš). b) Visos kojos susmego į brastą. 2.2.6. Su nurodytais veiksmažodžiais vartojama ir abstrakčių daiktavardžių galininkas su prielinksniu į (ar iliatyvas) (a) ar vietininkas (b) (plg. 2.1.4). a) Motinos žodis įsmenga į kūdikio atmintį. TS 1901 4—5b. Jie susmego į religinę klampynę (iš). = Jis visas skolon įsmegęs (labai prasiskolinęs). Rgvl (LKŽ XIII 143). Kad i pas tėvus atvažiavome ką gi veiksi: darbuos prasmegę (labai daug dirba), neturi kada su svečiais užsiimt. Mžš (LKŽ XIII 144). b) Buvom skolose prasmegę (labai prasiskolinę). Dkš (LKŽ XIII 144). Priklausomas daiktavardis gali būti perkeltinės reikšmės, o patys žodžių junginiai frazeologizuoti. Tas mezginys įsmego į galvą (plg. įsmego į atmintį). Šts (LKŽ XIII 143). To rašytojo žodžiai kiekvienas įsmegęs jai į širdį. Žem (LKŽ XIII 143). Žodžiai kaip vinys įsmego mano galvoje. Vaižg (LKŽ XIII 143). Palyginus šios leksinės sudėties veiksmažodžio smegti žodžių junginius su veiksmažodžio klimpti junginiais, pastebimas tik dalinis jų sutapimas, pvz.: sakoma į skolas | skolose įsmego ir įklimpo, taip pat į darbus | darbuose prasmegę ir įklimpę, bet į atmintį, į galvą, į širdį įsmego, o ne įklimpo. 2.3.0. Veiksmažodis grimzti (2) yra sinonimiškas veiksmažodžiams klimpti, smegti savo antrine reikšme: DZ, ji apibrėžiama nurodant į pastaruosius veiksmažodžius: „klimpti, smegti (į purvą, smėlį, sniegą)“. Savo pagrindine reikšme minimas veiksmažodis įeina į kitą sinonimų eilę (žr. 3.1.0). 2.3.1. Su veiksmažodžiu grimzti bei jo priešdėliniais vediniais įgrimzti, nugrimzti, sugrimzti, apgrimzti trm., pragrimzti trm. vartojama paprastai prielinksnio į konstrukcija (ar iliatyvas — tarmėse) (a), rečiau vietininkas (b). a) Akmuo įgrimzdo į žemę. J. Pinigai su katilu ir nugrimzdo į žemę. BsP I 102. Tekiniai nugrimzdo į purvyną. LzP (LKŽ III 606). = Valtis lig pat sparnų dumblan įgrimzdo. Sr (LKŽ III 605). b) Jame (kalne) esanti pilis apgrimzdusi. BsV 162. 184 2.3.2. Ir su šiais veiksmažodžiais vartojamos veiksmo ribą žyminčios konstrukcijos (plg. 2.1.3., 2.2.5). Valtis lig pat sparnų dumblan jgrimzdo. Sr (LKZ III 605). 2.3.3. Sudaroma junginių ir su įvairiais abstraké&iais daiktavardZiais (plg. 2:14," 22.6). a) Kapitalistinis pasaulis grimzta vis į gilesnius prieštaravimus. T 1953 45. Grimzta Valeisiai į skolas. Avyz (LKZ III 605). Į vargus nugrimzti. K I 308. = Varkaliené nematė, vėl nugrimzdusi sunkių minčių verpetan. GudGuz (LKZ III 605). Dar metai amZinybén nugrimzdo. BZ 195. b) Jis visas pagrimzdes darbe. LKZ III 605. Kiti jau pragrimzde skolose. Kel 1933 69. Nematoma grandiné jungia mus su praeities kartomis, nugrimzdusiomis amžių ūkanose. VenclLL 352. 2.4.0. Veiksmažodžio smukti (2) reikšmė „lįsti gilyn, klimpti“ yra antrinė. Pagrindinėje šio veiksmažodžio reikšmėje — „mautis žemyn“ — yra fiksuota slinktis ir jos kryptis (žemyn). O semantinėje aplinkoje, būdingoje veiksmažodžiui klimpti (žr. 2.1.0), jis įgyja tokią pat reikšmę kaip ir pastarasis, pvz., kojos smunka į purvą. (Šiuo atveju krypties žemyn sema yra modifikuota į semą „gilyn“). 2.4.1. Su veiksmažodžiu smukti bei jo priešdėliniais vediniais įsmukti, susmukti, nusmukti, pasmukti, kaip ir su jo sinonimu klimpti, yra vartojamos pasirinktinai dvi priklausomos formos — galininkas su prielinksniu į (ar iliatyvas) (a) ir vietininkas (rečiau) (b). a) Kojos smunka į purvą, i nebegaliu bepaeiti. Kv (LKŽ XIII 209). Į papijusią žemę, į pelkę smunka kojos einant, ir žliurkčioja vanduo. J. Į armenis smunka ratai. J. Įsmukau kaip į jaurą. KI (LKŽ IV 315). = Vežimas smūksta balon. Alks (LKŽ XIII 209). Mašina susmuko purvan, tai dviem traktoriais net ištraukė. Klt (LKŽ XIII 214). Tada visos vestuvės ir susmuko žemėn. LTs IV 649. b) Buvau įsmukęs pievose. AvyžKK 268. O kontekste su vandenį ar jo telkinius žyminčiais daiktavardžiais veiksmažodis smukti turi jau kitą reikšmę — „kristi“ (ji realizuojama junginiuose su prielinksnio į konstrukcija). Ėjo ėjo tik užšalusiu ledu ir įsmuko į ežerą. Dkš (LKŽ XIII 211). Stovėjo stovėjo i susmuko visi į vandenį. Kv (LKŽ XIII 214). 2.4.2. Ir su šiuo veiksmažodžiu, kaip ir su jo sinonimais, vartojamos veiksmo ribą žyminčios konstrukcijos (plg. 2.1.3, 2.2.5, 2.3.1). Kad smukau į pusnyną iki pat ausų! Skr (LKŽ XIII 209). Vežimas įsmuko lig ašių į purvą. Kv (LKŽ XIII 211). Analogiška semantine funkcija pavartojamos ir kiekio konstrukcijos. Tas akmuo cielą mėterį į žemę įsmukęs. Pln (LKŽ XIII 211). Troba par pusmetrį žemėn insmukus. Ktk. Tokios pačios konstrukcijos galimos ir su kitais minėtais veiksmažodžiais, pvz.: Vežimas (per) pusmetrį įklimpo | įsmego | igrimzdo į pusnį. 2.4.3. Abstrakčių daiktavardžių su prielinksniu į rasta prie priešdėlinio veiksmažodžio įsmukti (plg. 2.1.4, 2.2.6, 2.3.3.). 185 Kad įsmuko, tai įsmuko į vargus! Rmš (LKŽ XIII 211). Buvo įsmukęs į tą girtybę, ale šiaip teip atsikrété to šnapso. Vdk (LKZ XIII 211). Įsmukau į tą skolą ir nežinau, kap iš jos išsikapstysiu. Al (LKŽ XIII 211). Vietininkas įmanomas su būtojo laiko dalyviu, plg. įsmukęs varguose, skoloje. 2.5.0. Veiksmažodžio sėsti (5) tik 5-oji reikšmė yra sinonimiška aptartiems veiksmažodžiams: DZ, ji paaiškinta sinonimu grimzti, o LKZ — ir veiksmažodžiu smegti. Ši reikšmė siejasi su pagrindine to paties veiksmažodžio reikšme — „Uužimti sėdimą padėtį“ — slinkties žemyn sema, plg. Sėdo ant suolo ir Vežimas sėdo smėlynuose. gesni šnekamosios kalbos stiliui ir tarmėms. Su jais vyrauja prielinksnio į konstrukcija (ar iliatyvas) (a), vietininkas labai retas (b). a) Runkeliai tokie stambūs ir taip giliai į dirvą įsėdę, kad beraunant kartais lapai nutrūksta. BubnZDZ 20. = Akmuo buvo didelis, o dartės giliai balon insėdęs, tik viršus regėt. Vlk (LKŽ XII 447). Insėdo vežimas pievon, ir arkliai nei iš daikto neima. Alv (LKŽ XII 447). Žemė atlyta, tai kad insėdo vežimas papievin! Rod (LKŽ XII 447). Praėjo laikai, praėjo amžiai, lietūs ir vėtros nugriovė kuorus, sienos žemėn nusėdo. Krėv (LKŽ XII 449). b) Sausuose smiltynuose ratai sėda sulig stebulių. LKŽ XII 442. 2.5.2. Ir su šiuo veiksmažodžiu vartojama veiksmo ribą žyminčios konstrukcijos (žr. paskutinį pavyzdį). 2.5.3. Veiksmažodis sėsti, kaip ir smegti (žr. 2.2.4), kontekste su subjektu — smailu, smigiu daiktu turi „smigti“ reikšmę ir vartojamas su prielinksnio į konstrukcija (ar iliatyvu). Kap šavė, tai ir insėdo kulka krūtinėn. M1 (LKZ XII 447). Plg. dar: Kap insėdo erkė sprandan, tai su peiliu išlupo. RAS (LKŽ XII 447). 2.5.4. Kai veiksmo subjektas yra skystis, dažai, veiksmažodis sėsti turi „įsigerti“ reikšmę. Ši reikšmė taip pat realizuojama su prielinksnio į konstrukcija (ar iliatyvu). Dažai įsėdo į drobulę. Bt (LKŽ XIII 447). Rašalas į staltiesę įsėdo, kad nė išplauti negali. Up (LKŽ XII 447). 2.6.0. Veiksmažodis klimpti ir jam artimos reikšmės žodžiai grimzti, smegti, smukti, sėsti (bei jų priešdėliniai vediniai) sudaro sinonimiškų junginių su prielinksnio į konstrukcija ir vietininku, pvz.: vežimas įklimpo (įsmego, įsmuko, įsėdo) į smėlį | smėlyje. 2.6.1. Nurodytoje leksinėje aplinkoje prielinksnio į konstrukcija yra reguliari, dažnesnė, o vietininkas — retesnis. Jis neribotai vartojamas su sudurtinėmis atliktinėmis veiksmažodžio formomis (ar būtojo laiko dalyviais), turinčiomis rezultatinės būsenos semą, kuri atitinka vietininko semantinius reikalavimus kontekstui. 2.6.2. Vietininkas būdingesnis apibendrintos reikšmės sakiniuose, o prielinksnio į konstrukcija — aktualizuotos reikšmės pasakymuose, plg.: Išlytame vieškelyje klimpsta mašinos ir Įklimpo traktorius į dirvą. 186 2.6.3. Vietininkas dažniau pavartojamas tarmėse, o prielinksnio į konstrukcija — raštų kalboje. Tai atspindi bendrą tendenciją labiau įsigalėti analitinėms konstrukcijoms. 2.6.4. Skirtingo semantinio junglumo sintaksinių formų — vietininko ir prielinksnio į su galininku — galėjimą jungtis prie veiksmažodžio klimpti ir jo sinonimų (grimzti, smegti, smukti, sėsti) lemia šių veiksmažodžių specifinė semantika. Jų žymimą vertikalią slinktį gilyn amorfiška mase galima suvokti ir kaip daikto vietos nesikeitimą, t. y. kaip neslinktį. Tai ir lemia vietininko poziciją. 2.6.5. Minėtos leksinės sudėties junginių prielinksnio į konstrukcija turi kiek modifikuotą orientacinę reikšmę: ji žymi ne apibrėžto daikto vidų, o amorfiško daikto gilumą. Tai lemia priklausomojo daiktavardžio semantika. Be to, skiriasi šios konstrukcijos ir slankumo reikšmė: ji neturi priartėjimo semos, o žymi slinktį gilyn amorfiška mase. 3. Veiksmažodis skesti ir jam artimos reikšmės žodžiai 3.1.0. Veiksmažodžiui skesti (1), be jo sinonimo grimzti (1), semantiškai yra artimi veiksmažodžiai nmerti (1), nirti (1). Panašiai jie visi ir apibrėžiami DZ,, plg.: grimzti „Jeistis žemyn skystyje“, skęsti „grimzti skystyje“, nerti „leistis, grimzti į vandenį“, nirti „lįsti į vandenį, nerti“. Kaip matome iš definicijų, šių veiksmažodžių reikšmėje yra fiksuotos tokios semos: slinktis, jos kryptis (žemyn) ir slinkties sfera (skystis, paprastai vanduo). Pastarąja sema nurodytieji veiksmažodžiai skiriasi nuo sinonimų klimpti eilės: šių semantikoje fiksuota kitokia slinkties sfera — klampūs, purūs daiktai (žr. 2.1.0). 3.1.1. Veiksmažodžiai skęsti, grimzti savo reikšmę realizuoja junginiuose su vietininku daiktavardžių, žyminčių vandenį (bei kitus skysčius) ar vandens telkinius (upė, ežeras, bala, marios, vandenynas, baseinas, šulinys). Akmuo skęsta vandenyje. DZ, 708. Sausas medis vandeny neskesta. Ktk. Ko laivai tie skęsta jūroj per audras.SNėr. Vandenyje grimzta, purvynuos klimpsta.J. 3.1.2. Vietininkas vartojamas ir su priešdėliniais nurodytų veiksmažodžių vediniais. Sunku tai plunksnelei mariose paskęsti.Lnkv (LKŽ XII 845). Mūsų ežere bažnyčia praskendus (nuskendus).Tvr (LKŽ XII 845). Ir apgrimzdo laivelis jūrų gilumėly.JV 194. Tinklas sietuvoje visas nugrimzta. Sr (LKŽ III 605). Vakare pragrimzdo plaustas Minijos upėj. TP 1881 1. 3.1.3. Prielinksnio į konstrukcija (ar iliatyvas) su aptariamais veiksmažodžiais vartojama retai (a), išskyrus konstrukciją į dugną (bei iliatyvą dugnan) (b). a) Kirvis greitai nuskendo į gilumą marios. Šd (BM 212). Pasižymėk, kiek buvo įgrimzdęs į vandenį mėgintuvėlis. LKZ III 605. = Gilumon marių žuvelės skendo. Lel (LKŽ XII 843). Vakar viedras šulnin nuskendo.Lš (LKŽ XII 844). | b) Ir pakilo vėjelis, ir apverté laivelį: ir nuskendo mergelė į jūrelių dugnelj. Stn 5. Jau grimzta vainikėlis į jūrų dugnelį. KIvD 144. 187 5. Veiksmažodžiai sėti, sodinti 5.0. Veiksmažodis sėti reikšme „berti sėklą į paruoštą augalams augti dirvą“ DZ, 695 (bei priešdėlių pa-, su-, už-, įvediniai), taip pat šiam artimos semantikos veiksmažodis sodinti (jo definicija — „augalą arba jo daigą kasti, terpti į žemę, kad augtų“ DŽ, 726) bei priešdėlių pa-, suvediniai taip pat sudaro paralelinių junginių su dviem lokalinėmis formomis: vietininku ir galininku su prielinksniu į, plg.: pasėjo linus dirvone | į dirvoną, daigelius sodina dirvoje | į dirvą. Tai rodo minėtus veiksmažodžius turint kompleksinę reikšmę su slinkties ir būsenos semomis (plg. 4.0). Be to, šių veiksmažodžių semantikoje yra fiksuota ir tikslo sema „kad augtų“. 5.1. Toks variantinis veiksmažodžių sėti, sodinti (bei ju pri'ešdėlinių vedinių) sintaksinis junglumas į literatūrinę kalbą greičiausiai yra atėjęs iš skirtingų tarmių. Kiek galima spręsti iš mūsų sukauptos medžiagos, rytų Lietuvos tarmėms būdingesnis vietininkas (a), o vakarų — prielinksnio į konstrukcija. a) Pasėjo darže vasarinių kviečių. Tvr (LKŽ XII 462). Dirvone pasėjau linus. Rm (LKŽ, II 588). Linus mūsų daugiausia sėdavo samdytoj dobilienoj. Sml (LKŽ XII 98). Pasėjau linų lydimuos. Kp (LKŽ VII 406). Pasėjau linelį pavėžiuos. Ds (LKŽ IX 418). Jauroj gal reiks sėti dobilai, ba labai auga. Rk (LKŽ IV 315). Sėk man gelsvus linelius juodžemėlėj dirvoj. Kš (LKŽ IV 413). Tokiam arime ką tik pasėsi, tas augs. Srv (LKŽ I 243). Tiek linų dirvonvietėse turėjo prisėjęs! Pg (LKŽ, II 589). Smėly tik grikius sėja, daugiau niekas neauga. Ktk. Bulbienoj reikia miežius sėti — gerai augs. Srv (LKZ 1 940). Kad ne linų metai, tai geriausioj žemėj pasėji — neauga, ir gan. Vb (LKŽ XII 462). Jauroje bulvių nė nesodink, ba vis tiek supus. Ktk (LKŽ IV 315). Pasodinau šiemet bulves baltžemy, žiūrėsim, kas išeis. Srv (LKZ I 507). Bulbas sodint toj pačioj vietoj negerai. Plm (LKZ XIII 277). b) Sėjom miežius į paliktą pievoje dumblą. Žeml (LKŽ III 715). Linus sėja į plėšinius. Vlkv (LKŽ X 169). Į plėšinį sėt nebuvo patyręs. Šlu (LKŽ X 169). Piidymo neturėjau, prisiėjo rugius sėti į riekimą. Vvr (LKZ XI 555). Porą pūrų pasėjau į pūdymą, o puspūrį į atsėlį. Up (LKŽ I 345). Į atsėlį sėjau, bet tokia ir nauda. Dkš (LKŽ I 345). Aš pasisėčiau žalias rūteles į du nauju darželiu. JD 76. Aš pasodinau i savo darželį daug blezdingy. Yl (LKZ, 1 908). Abi lokalinés formos jungiamos prie veiksmažodžio sėti reikšme „sodinti“ (apie bulves). (Kaip žinia, tokią reišmę minėtas Žodis turi žemaičių šnektose, žr. LKŽ XII 459 tt.) Slapio[je] vieto[je] paséjau — supuvo bulvės. TI (LKŽ XII 463). Ten, toj lomoj, neverta ir sėti bulbiy, bo vis tiek išpūs. Skn (LKZ VII 645). Kur tos bulbės beaugs — kelinti metai sėjam į atsają. Kair (LKŽ XII 459). Į tą pačią vietą sėjau bulbes, žemė ir nusisėjo. Ykš (LKŽ XII 462). Nesusėk tų bulvių į tuštvagę. DūnŽ. 5.2. Rašomojoje kalboje, ypač specialioje literatūroje, nurodytos lokalinés formos su veiksmažodžiais sėti, sodinti (bei jų priešdėliniais vediniais) vartojamos kiek 194 diferencijuotai. Prielinksnio į konstrukcija taikoma akcentuojant patį sėjimą, sodinimą kaip procesą (a), o vietininkas — tada, kai turimas galvoje ne pats procesas, o jo rezultatas — auginimas (b). a) Į nedirbtas ražienas sėjama ir mūsų respublikoje. KolK 1986 36. Susidaro tokios sąlygos, kad mišiniai gali būti sėjami į panašias di rvas, kaip ir griidinés kultūros. KolK 1971 36. Pavasarį į taip paruoštą dir vą specialiomis sėjamosiomis sėjami javai. KolK 1986 36. Keturi penktadaliai jų bus pasėti į juoduosius pūdymus, dobilienas arba laukus po žieminių žolių. T 1986 198. Daigintos bulvės sodinamos į pakankamai pradžiuvusią ir įšilusią dirvą (kai žydi ievos). KolK 1971 38. 8— 10 cmilgio daigeliai atskiriami nuo gumbo ir sodinami į palaistytą dirvą. KolK 1984 51. Ankstyvųjų veislių daigus į lauką geriausiai sodinti ievai sužaliavus. KolK 1985 62. Bulves, runkelius sodina į vagas. DŽ, 908. b) Planuojant žaliąjį konvejerį, vikių-avižų ir kitus mišinius reikėtų sėti įvairaus drėgnumo dirvose. KolK 1971 37. Lengvose dirvose vietoj vasarinių vikių ar peliuškų geriausia sėti pašarinius lubinus arba jų mišinius su avižomis. KolK 1971 37. Paprotys sodinti šį medį sodyboje, ko gero, jau buvo baigiamas užmiršti. KolK 1986 70. Pavieniai medžiai ir krūmai sodinami aikštėse, pamiškėse, prie pastatų. RiepšMP 126. Tave sode sodino, mane jauną augino, apynėli pūronėli, apynėli žaliasai. DrskD 256. Aš vynuogių pasodinau sunkioje priemolio žemėje. KolK 1986 52. Vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija išryškina veiksmažodžių sėti, sodinti reikšmėje skirtingas semas. Šių veiksmažodžių reikšmė junginyje su vietininku prilygsta veiksmažodžio auginti reikšmei, o su prielinksnio į konstrukcija — veiksmažodžių berti, diegti reikšmėms, plg.: pasėjo linus pamiškėje = augina linus pamiskéje ir pasėjo linus į juodfemi = pabéré linus i juodžemį. Apskritai vietininkas budingesnis apibendrintos reikšmės pasakymuose, o prielinksnio į konstrukcija — aktualizuotuose, konkrečiuose pasakymuose, plg.: Grikiai sėjami (| auginami) smėlingoje žemėje ir (Šįmet) pasėjo grikius į smėlingą dirvą (prie miško). 5.3. Vietininko ar prielinksnio į konstrukcijos parinkimą gali lemti ir kalbiniai faktoriai — daiktavardžio reikšmė. Daiktavardžiai, žymintys dirbamą žemę ar dirvožemį (molis, smėlis, juodžemis, durpės), paprastai sakomi su prielinksniu į, o žymintys apibrėžtas vietas (daržas, sodas, pamiškė) — vietininku, plg.: pasėjo linus į juodžemį, į rūgščią dirvą, į šlapią žemę ir pasėjo linus pamiškėje, sode, lygume. Lokalinės formos parinkimas gali priklausyti ir nuo sakinio sintaksinės sandaros: prielinksnio į konstrukcija vartojama sakiniuose, kur yra kiekio reikšmės konstrukcija, apibūdinanti objektą. [ tą dirvalę pasėsi kokį penkiolika piiry rugių. Krkl (LKŽ, II 587). Į hektarą pasodina tiek ir tiek centnerių bulvių. Tokiame kontekste veiksmažodžiai sėti, sodinti įgyja papildomą semą „Sutalpinti“, kuri savo ruožtu palaiko minėtą konstrukciją. 5.4. Daiktavardis kalnas prie veiksmažodžių sėti, sodinti vartojamas su prielinksniu ant (o ne su į!) ir retai — vietininku. 13 195 Pernai lomoje bulbės buvo — nuskendo; šįmet ant kalno pasėjau — išdegė. Rdn (LKŽ XII 463). Sėjėjėli, artojėli, nesėk mane ant kalnelio, pasėk mane žemon klonin mėžymėlin. Nč (LKŽ VI 148). Tėvelis neatėjo: kalne rugius sėjo. Klvr. Retai susėjo kalne kvietelius. BsO 324. Šis vietininkas turi archaišką pobūdį (žr. Piročkinas 1986 211). Su prielinksniu ant sakomi ir kiti daiktavardžiai, žymintys iškilias vietas ar daiktus, pvz.: Pasėjau linelį ant pylimo (d.)*. Ant akmens pasėsi — ant lentos kepsi. Sl. Tačiau tarmėse (paprastai rytų aukštaičių) pasitaikančios prielinksnio ant konstrukcijos su daiktavardžiais, žyminčiais plokštumas (dirva, arimas, laukas ir kt.), literatūrinei kalbai neteiktinos. Tėveli manas, radnasai manas, pasėki linelius ant manosios žemelės. Dv (LKŽ IX 201). An riekimo (aparto pūdymo) sėdamas duonos neturėsi. Vins (LKŽ XII 458). Ar ant riekimo sėsi žirnius? Kp (LKŽ XI 555). Rugius mes vis ant kartonės sėjam. Ds (LKŽ V 344). Ant atjaurios dirvos rugius pasėjus, klok šiaudus... J. Taip pat vertintinos normos požiūriu analogiškos leksinės sudėties konstrukcijos, siejamos su būsenos veiksmažodžiais, pvz.: Ant baltžemio šįmet auga geri linai. Klvr (LKŽ I 507). Literatūrinėje kalboje sakomas vietininkas, plg. auga baltžemy. 6. Veiksmažodžiai talpinti, tilpti 6.0. Veiksmažodis talpinti „daryti taip, kad tilptų“ yra veiksmažodžio tilpti priesaginis vedinys. Semantinis jų ryšys priežastinis: pamatinio veiksmažodžio tilpti žymima būsena „užtekti vietos “yra išvestiniu veiksmažodžiu talpinti reiškiamo aktyvaus veiksmo rezultatas (padarinys). Tačiau šių veiksmažodžių sintaksinis junglumas analogiškas (žr. toliau). 6.1. Veiksmažodis talpinti (bei jo priešdėliniai vediniai sutalpinti, patalpinti, partalpinti trm.) gali alternatyviai prisijungti ir vietininką, ir prielinksnio į konstrukciją, pvz.: sutalpino šieną daržinėje | į daržinę. Tai rodo šį veiksmažodį turint ir slinkties, ir būsenos semas (plg. 2.1.0). Tiesa, šiuo atveju slinktis nėra aiškiai išreikšta. Minėtas veiksmažodis turi apibendrintą reikšmę, kuri apima keletą konkrečių reikšmių, — tai paaiškėja iš konteksto, plg.: sutalpino šieną į daržinę =sukrovė..., sutalpino miltus į maiSq=supylé..., sutalpino daiktus į lagaminą=sudėjo ... ir kt. DZ, veiksmažodžiai talpinti, patalpinti pateikti su vietininku, o sutalpinti — su prielinksnio į konstrukcija. Tačiau tarmėse su šiais veiksmažodžiais vartojamos abi priklausomos formos: vietininkas (a) ir prielinksnio į konstrukcija (b). 12 Tarmėse ir šis daiktavardis pavartojamas su prielinksniu į, pvz.: Pasėjau linelius į pylimą. Akm. 196 a) Jei tose stoginėse netalpino javų ar pašaro, tad krovė ant lauko. Dauk. Seimelis buvo pasitalpinęs magistrato rūmuose. Simon. Nesutalpinot visų daikty [vagone]. Kps. b) Ka būtų ėsti, netalpintumi į vieną viedrq [pieno]. DinZ. Netalpink [daikty į lagaminą), atskirai jdésma. Krš. Mes buvom | barakus patalpyti. Pišk. Šįmet rugiai geri, negalésim visų į rejq sutalpinti. Ykš. Talpinu bene sutalpinsiu šieną į vieną galą daržinės. J. Gal i sutalpinsim Įrugius į maišą)? Rs. Atidarė, suvarė paukščius ant kiemelio ir in tvartus ką tik sutalpino. BsP III 270. Sangrąžinė forma susitalpinti paprastai vartojama su vietininku. Žiemą gal vienam kambary visi susitalpysim? PnmA. Kaip jūs čia susitalpinot tokiam mažam kambarėly? Prn. Susitalpinti visi gal to[je) trobo[je). Jdr. Nesusitalpina visi |vaikai mokykloje) nu ryto, po pietų kiti eina. Krš. Vieno[je] lovol[je)] kažin ar susitalpinsma abudu. Ykš. Šį veiksmažodį galima pakeisti veiksmažodžiu sutilpti. 6.2. Veiksmažodis (su)tilpti, skirtingai nuo jo vedinio (su)talpinti, žyminčio aktyvų veiksmą, turi aiškią būsenos reikšmę „užtekti vietos, išsitekti“. Ši reikšmė lemia vietininko poziciją prie minėto veiksmažodžio. Ąsotyje telpa trys litrai. DŽ, 851. Tuose raguose telpa nuo pusės iki 3 butelių vyno. LT II 114. Dvi katės maiše netilps. LTR (Grv). Didi išmintis mažoj galvelėj telpa. LTR (Srd). Viskas, ką atsinešė, tilpo aptrinto juodo palto kišenėse. PocRM.58. Monikos kraitis tilpo mažoje skrynelėje. CvŽM 21. Visi tie vergai su aukso padėklais netilpo jų namuose. BalčTVN 225. Visi sutilpom autobuse. NdZ. Seniau visi vienoj troboj sutilpdavo. Dglš. Tačiau su šiuo (t. y. būsenos) veiksmažodžiu vartojama ir prielinksnio į konstrukcija, — ką sunkiau paaiškinti. Tai, matyt, lemia analogija su bendrašakniu veiksmažodžiu talpinti, šalia kurio minėtoji konstrukcija yra semantiškai aiškiai motyvuota. Kiek tilps į vežimą, tiek imsime. DZ, 851. Ar tas daiktelis tilps į dėžutę? Vrb. Visi jo įrankiai tilpo in vieną maišelį. Prn. Į dvarą visi tilpo. Vlikv. Vienos karvės pienas į milžtuvę nesutelpa. VKS. Į tą puodą negalėtų tilpti viena tavo koja. BalčTVN 12. Kaip žinia, kiekviena priklausoma forma išryškina skirtingus jos determinuojamo žodžio semantinius požymius. Prielinksnio į konstrukcija turi slinkties semą, kurią gali perteikti ir veiksmažodžiui. Iš tiesų ši konstrukcija lengviau sakoma su tomis veiksmažodžio formomis, kurios žymi dar nerealizuotą būseną: jai susidaryti reikalingas aktyvus veiksmas. Prielinksnio į konstrukcija kaip tik nurodo į tą veiksmą, plg.: ar tilps į dėžutę = ar galima sutalpinti į dėžutę, negali tilpti į puodą = negali būti sutalpinama į puodą. Taigi ir su veiksmažodžiu (su)tilpti vartojamos abi priklausomos formos yra motyvuotos. 197 7. Veiksmažodis rinktis 7.0. Veiksmažodis rinktis bei jo priešdėliniai vediniai susirinkti, prisirinkti taip pat sudaro paralelinių junginių su vietininku (a) ir prielinksnio į konstrukcija (b). Tai rodo juos turint kompleksinę reikšmę su slinkties ir būsenos semomis. a) Kieme jau rinkosi vaikai. BaltrTK I 39. Žemaičiai negarbintų savųjų dievų, nebesirinktų giriose po šventais ąžuolais. VienR IV 101. Visos žąsys panamėlėje jau susirinko. Grž (LKŽ IX 324). b) Telkias debesėliai, pakraščiais slenka. Nuo arimų broliai į žalią girią renkas. BorNA 64. Ir vėl apginti savo laisvės, atkeršyti už savo bėdą — kaip protėvių laikais — lietuviai renkas į miškus. KorsPj 55. Į šventuosius miškus arba gojus lietuviai rinkdavosi su šeimomis. RiepšMP 31. Pateiktų sakinių vietininką lengvai galima pakeisti prielinksnio į konstrukcija, ir atvirkščiai, plg.: rinkosi kieme | į kiemą, renkas į girią | girioje. 7.1. Analogiškų paralelinių junginių sudaro ir veiksmažodžio rinktis sinonimai. Miestelyje (| į miestelį) minių minios pritvino. ŽemR I 314. Žvirbliukai susimetė į medį (| medyje) ir dairosi, kur tas katinas. MašAMB 217. Susimetė bitės į duobą. Ig (LKZ, II 862). 8. Apibendrinamosios pastabos 8.1. Lokalinės reikšmės vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija turi tokią pačią orientacinę reikšmę — žymi daikto vidų (pvz.: miške—į mišką) ir iš esmės skirtingas slankumo reikšmes bei atitinkamai skirtingą semantinį junglumą. Tipiška prielinksnio į konstrukcijos vartojimo aplinka yra slinkties (ar tokią semą turintys) veiksmažodžiai, o vietininko — priešingai — neslinkties (paprastai būsenos) veiksmažodžiai. 8.2. Tačiau yra kiek veiksmažodžių, su kuriais pakaitomis vartojamos abi minėtos formos — vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija. Tai rodo tokius veiksmažodžius savo semantinėje struktūroje turint požymius, atitinkančius ir vietininko, ir prielinksnio į konstrukcijos semantinius reikalavimus kontekstui. Vienus veiksmažodžius galima dvejopai semantiškai interpretuoti, kitų įžiūrėti kompleksinę reikšmę su slinkties ir būsenos semomis. 8.3. Vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija alternatyviai vartojamos su veiksmažodžiu klimpti bei jo sinonimais (žr. 2). Šių veiksmažodžių reikšmę galima interpretuoti dvejopai: kaip slinkties (dažniau) ir kaip neslinkties (rečiau). Mat šių veiksmažodžių žymimą slinktį amorfiška mase gilyn galima suvokti ir kaip daikto vietos nesikeitimą (palyginus su horizontalia slinktimi), ta prasme kaip neslinktį. 8.4. Veiksmažodis dėti (ir jam artimos reikšmės žodžiai), veiksmažodžiai sėti, sodinti, talpinti, rinktis gali alternatyviai prisijungti prielinksnio į konstrukciją ar vietininką dėl savo kompleksinės semantikos. Jų semantinėje struktūroje yra slinkties ir būsenos semos. Pirmoji (t. y. slinkties, daikto vietos keitimo) sema yra ryškesnė ir lemia prielinksnio į poziciją prie nurodytų veiksmažodžių, o antroji yra potenciali (ji žymi būseną kaip slinkties baigties rezultatą) ir lemia vietininko poziciją. 198 8.5. Vietininkas yra neribotai vartojamas su nurodytų veiksmažodžių sudurtinėmis formomis (ar dalyviais), turinčiomis gramatinę rezultatinės būsenos reikšmę. 8.6. Vietininkas ir prielinksnio į konstrukcija išryškina skirtingas determinuojamo veiksmažodžio semas. Prielinksnio į konstrukcija aktualizuoja slinkties sema, o vietininkas — būsenos. Tačiau šie skirtumai komunikacijos (informacijos) požiūriu dažniausiai nebūna reikšmingi ir minėtos formos vartojamos pasirinktinai, plg.: pasėjo rugius į drėgną dirvą | drėgnoje dirvoje. 8.7. Galima manyti, kad toks variantinis minėtų veiksmažodžių sintaksinis junglumas į literatūrinę kalbą yra atėjęs iš skirtingų tarmių. SUTRUMPINIMAI BubnŽDŽ — Bubnys V. Alkana žemė. Po vasaros dangum. Nesėtų rugių žydėjimas. V., 1977. DrskD — Druskininkų dainos / Užrašė J. Balčikonis. V., 1972. DūnŽ — Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. V., 1976. DZ, — Dabartinés lietuviy kalbos Zodynas. V., 1972. GustPP — Gustaitis A. Pasiglostymo palaima. V., 1987. KolK — Koliikie¢io kalendorius. LanktMDT— Lankutis J. Justino Marcinkevičiaus draminé trilogija. V., 1977. LKG — Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965-1976. T. 1-3. LM — Literatūra ir menas (savaitraštis). PocRM — Pocius A. Randai medyje. V., 1968. RadzPV — Radzevičius B. Priešaušrio vieškeliai. V., 1985. RiepšMP — Riepšas E. Miškas ir Žmogaus poilsis. V., 1981. SajND — Saja K. Už nevarstomų durų. V., 1978. sv — Sužeistas vėjas: Lietuvių liaudies mitologinės sakmės / Sudarė N. Vėlius. V., 1987. SZ — Stebuklingas žodis: Lietuvių liaudies pasakos / Parengė K. Aleksynas. K., 1985. VaičnLMP — Vaičiūnienė T. Literatūros ir meno pasaulyje: Atsiminimai. V., 1986. VenclLL — Venclova A. Literatūra ir liaudis. V., 1974. vert — vertimo kalba. Kiti sutrumpinimai kaip akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ ar didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“. LITERATŪRA Kilius J. Vietos prielinksnių ir linksnių sistema bendrinėje lietuvių kalboje // Mokslo kalbos problemos. V., 1972. P. 23—44, Kilius J. Orientacinių reikšmių struktūra lietuvių kalboje (Apie vietos prielinksnių ir linksnių reikšmes) // Kalbotyra. 1977. T. 28(1). P. 40—49. Laigonaitė A. Vietininkų reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje. V., 1957. Lyberis A. Sinonimų žodynas. V., 1980. Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1; 1971. T. 2; 1976. T. 3. Paulauskienė A., Tarvydaitė D. Gramatikos normos ir dabartinė vartosena. V., 1986. Piročkinas A. Jono Jablonskio kalbos taisymai. K., 1986. Plečkaitis R. Logikos įvadas. V., 1978. Valiulytė E. Prielinksnio į reikšmės ir vartojimas dabartinėje lietuvių kalboje // Lietuvių kalbotyros klausimai. 1964. T. 7. P. 97—117. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Baaaumupceknii E. 10. CacreMa npeyioxHO-MAASXHBIX KOHCTDpYKIAH C MPOCTPAHCTBERHBIM 3HANMCHHEM B COBPEMEHHOM PYCCKOM JIHTEPATYPHOM si3bike: ABTOped. auc. ... Kau. OHJIOJI. HAyK. M., 1972. 199 Maprsiuos B. B. dynrxunonanisHas rpaMMaTHKa H kateropus s3bIKA // TIpoOjieMti OdyKkiumoHaJIbHOH rpammatuku. M., 1985. C. 155-161. Huxkurana C. E. O ceMaHTHYECKOM BapbHpoBAHHH pycckux npemioros // CeManTHYECKOE H dbopmansHoe BapbupoBatue. M., 1979. C. 108-147. Hosuxos JI. H. CemanTnka pycckoro sssika. M., 1982. lseaosa IO. H. [derepmunupyiommnii OOsLeKT H JIETEDMHHHDYIOLIECE OGCTOATENLCTBO KAK CAMOCTOSITE/IbHBIE pacipocTpaHHTeJiH npemnoxenns [/ BS. 1964. Ne 6. C, 77-93. CHHOHUMMYECKOE VIIOTPEBJIEHME MECTHOI'O INAJIEXA HU IIPEVIOTA į C BUHUTEJIBHBIM ITA/ĮEXKOM Pe3iome CeMaHTHYECKYIO CTPYKTYPY OOpM JIOKAJIbHOTO 3Ha4eHus OOpa3yeT COBOKYNHOCTb CEMAHTHYECKMX KOMIIOHEHTOB JĮBYX BHOB: OPHEHTHPYIOLIEE H JĮBHTATEJILHOC 3HAUCHMHS, MecTHBIH nagex H KOHCTPYKUMS NMPEAIora į C BHH. II. HMEET TOXJECTBEHHOC OpHeEeHTHpYton[ee 3HaueHHe — 0603HAYAET MECTO BHYTpH OpHeHTHpa HM COBEPIUCHHO Pa3/IHYHbIC JĮBHTATĖJIbHbIė 3HAUCHHA: NpeJUIOXHO-IAJ[EXHAS KOHCTDYKUKHA YKa3biBaeT HA JĮBHXCEHHA CyObeKTa, a MecTHb NAEX — HaOGOpoT — Ha HEMOABHXHOCTH (OOBIMHO Ha ero MecToHaxokaenwe). JlfaHHbIe (OpMEI Ha OCHOBE OPHEHTHPYIOWIEro 3Ha4YeHUA OOpa3ytOT CHJIbHYRO CEMAHTHYECKYIO ONMMO3HLMIO (mud deperunanbabie NIpH3HAKH — ABHTaTeNbHbIE 3HAYCHMs); cp.: miske "B necy' — į mišką "B nec’. OnHAaKo BCTPEYAKOTCH HEMHOTOYHCI/ICHHBIE IJIAroJibl, KOTOPbIe MOryT AJIbTEpHaTHBHO COYeTATbCA H C MECTHBIM MAJIEXOM, H C IIDEJŲJIOXHO-IIa IeKHOM KOHCTPpYKUHel, 00pa3ys CHHOHHMHYHbIE C/I0BOCOYETaHMs, Cp.: vežimas klimpo į dirvą | dirvoje “B03 yBsa3an B nousy / B nose’. CoorBETCTBYIOLICH anbTePHATHBHON CHHTAKCHYECKOH COYETAEMOCTHIO OT/IHYAKOTCA MiIarojibi: CEMaHTHyeckoro psna klimpti (i purva | purve) ‘Ba3HyTh (B Tpai3b | B rpasu)’, c. p. dėti (į kampą | kampe) ‘knacth (B yroa | B yriay)’, a TaKxe rjiarojisi sėti (rugius į dirva | dirvoje) "ceaTb (poxb B mousy / B mouse)’, sodinti (bulves į drėgną žemę | drėgnoje žemėje “caxate (Kaprodejs| BO B/axHYIO 3eMuTIO / BO BiaxHoH 3emue)’, talpinti, tilpti (į kambarį | kambaryje) "moMecTHTL, BMECTHTHCS (B KoMHaTy / B xomHate)’, rinktis (i miška | miške) "coGuparsca (B sec / B necy)’.