Nauji baltarusių šnektų lituanizmai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS ELENA GRINAVECKIENĖ NAUJI BALTARUSIŲ ŠNEKTŲ LITUANIZMAI Per paskutinįjį dvidešimtmetį (1965—1986) atlikti baltarusių leksikos tyrinėjimai leidžia tvirtinti, kad lituanizmų problema baltarusių kalbos tarmėse tebėra aktuali ir kad dar ne visi jose vartojami lietuviškos kilmės žodžiai yra atrasti. Nuolat atrandama nemaža anksčiau neatpažintų lituanizmų, stengiamasi nustatyti ir pagrįsti skirtingose baltarusių šnektose ir skirtingu laiku susiformavusius jų fonetinius atliepus. Mūsų tyrinėjimai rodo, kad čia pasitaiko senų a/¹o/ y vokalizmo lituanizmų, kilusių iš lietuviškų žodžių, turėjusių (i)uo ir (i)au vokalizmą, pvz., akóma ‘akuotas’ < lie. akuotas; Лок, лох „lauko vardas“ < lie. Laukas ‘t. p.’ < lie. laukas; ебо́ба ‘guoba’ < lie. guoba; са́мка ‘didelė su kutais skara’ < lie. siaústė ‘t. p.’, бужа́лна ‘spragilo galva’ < lie. buožė, buoželė ‘t. p.’; куку́ць ‘molinis švilpukas’ < lie. kaukútis ‘t. p.’ ir kt. [Grinaveckienė₁; Grinaveckienė₂]. Lituanizmų paieškose dar susiduriama su sunkumais, kai vieno ar kito vokalizmo lietuviškas žodis, pasiskolintas skirtingų baltarusių tarmių, yra davęs ne tik skirtingus tokio vokalizmo atliepus, bet neretai dar ir patyręs daugelį įvairių konsonantizmo pakitimų, pasižymi darybos įvairove. Dėl to kartais nelengva nustatyti ir įrodyti tokio baltarusių žodžio tikrą lietuvišką šaltinį. Sakysime, br. tarmių žodžiai какапу́чки, како́ушки, капа́кучки, капко́ушки, ко́каушки, ко́киушки, ко́ркиушки, ко́пнуики, кукаpúчки, kúkiушки, кукарз́чки, kúрачки, куркиушки, куро́пачки, kúрпиушки, kúртачки, kúрчьки, kúрчюки, turintys reikšmę „kojų kauliukai“, taip pat каккру́чки ‘pečiai’ ir ко́кашы „kojų kauliukai; kojos“ [Слоўнік, т. 2, 364, 365; Народнае, 169; Жывое, 155]³, nežiūrint į tai, kad dažniausiai vienas į kitą nėra panašūs savo skambėjimu, tarpusavyje yra giminičiai — dialektiniai hibridiniai to paties žodžio variantai, genetiškai susiję su lie. kaukaras (kùkardi, kùkuras), kaùkoras, kaùkara ‘kaubrys’, plg. dar tos pačios kilmės kaùkas ‘pasipūtimas, auglys’. Iš šių leksemų etimologiškai skaidriausios ir mažiausiai pakitusios yra kaka-púčki, кукапу́чки ir кукаpúčki. Pagal dėsnį lie. au > br. a (pvz., Лажо́к „slėnio ir kelio vardas“ < lie. Lauž- + br. -ok [Мікратапанімія, 136] какапу́чки bus atsiradusi iš lie. kaukar- ir menkinamosios reikšmės br. priesagos -ечкі [Сцяцко, 260]. Кукаpúчки ir кукаpúчки kilmė fonetiškai gali būti dvejopa. Jie gali būti kilę tiesiog iš lie. kùkarai, kùkuras „kukštera“; galėjo taip pat išsirutulioti ir iš lie. kaùkaras pagal lie. au > br. y dėsnį (plg. jau minėtą куку́ць < lie. kaukútis). Nėra 1 Ženklas / straipsnyje rodo, kad garsai (ir formos) vartojami skirtingose baltarusių tarmėse. 2 Baltarusių šnektų sprogstamasis z (paprastai pasitaikantis skoliniuose) tekste nesiskiria nuo jų pučiamojo z. 3 Kad „kukšnis“ ir „kaukaras“ semantiškai tapatingos realijos, rodo ir bendras abiejų pavadinimas kánžas, pvz.: galvós kánžas ir kójų kánžas (LKŽ. T. 5. 446). 162 visai aiškus кукара́чуки kamieno я vietoj laukiamo а. Gal tas я čia galėjo atsirasti iš а? Vadinasi, кукара́чуки galėjo išvirsti į кукара́чуки. Atvej, jog kartais kai kurių br. šnektų lituanizmų kietasis priebalsis suformuoja minkštąjį, pasitaiko, pvz., lie. klùmpės, klùonas > br. клу́мбы | клю́мбы, клу́ня | клю́ня ir kt. [Слоўнік, т. 2, 479–480; Дыялекталагічны, 791–797, карты № 235, 236]. Antra vertus, gal кукара́чуки pradžią galėjo duoti ir koks kitas lie. kaĩkaras, kùkarai... variantas, sakysim, kiãukerė ir pan. Artimiausia šių leksemų giminaitė, bet jau labiau pakitusi – patyrusi vidurinio -ka- skiemens sinkopę, – yra ку́рачки < *кукара́чки (plg. analogiškus sinkopės atvejus: калану́ха < калаха́ну́ха „ieva“, мана́рка < марына́рка „švarkas“ [Слоўнік, т. 2, 366; т. 3, 29]). O *кукара́чки, kaip akivaizdžiai matyti, < lie. kukar- (kadukar-) + br. -ачкі. Leksema karáкуčki taip pat visai artima kака́ručki. Ji galbūt kilusi iš *кака́-pyčki dėl vidurinių (-кару-) skiemenų priebalsių metatezės, t. y. dėl k ir p susikeitimo vietomis: -кару- > -раку- (dėl galimo panašaus priebalsių susikeitimo plg. прае́рх < прапе́х „praskiepas“, радзюга < дзярыга „gūnia“, „šiurkšti paklodė“ [Слоўнік, т. 4, 76, 441]). O *кака́ručki pradžią galėjo duoti lie. kaukar- + br. -učki. Kapáručki artimiausios, nežiūrint į tai, kad iš pirmo žvilgsnio į ją beveik nepanašios, yra leksemos kакóuki, kókiuški, kókaшы, kókaшки, kу́kiuški ir vietovardis Kакóшы луг [Мікратapanімія, 119]. Jos galėjo išsirutulioti iš *карако́uki, *kópakiuški, *kóраkaшы, *корakaшки, *кураkiuški, *каракошы lyčių dėl vidurinio -pa- skiemens sinkopės. Taigi jų fonetinė raida jas dar labiau, negu leksemą karáručki, yra nutolinusi nuo pirminio šaltinio – formų su *какар-|*кокар-|*кукар-, kilusių iš lie. kadukar- (kukar-) ir br. priesagų. Žodžių каркóuki, каркýuki, kórkiuuki, куркíuuki baltarusiškos pradinės formos galbūt yra *какрóuki, *какрýuki, *ко́крышки, *кукрышки, pakitusios dėl priebalsių samplaikos -кр- metatezės (dėl кр- virtimo рк- plg. ко́блик < ко́лбик „gružlys, kilbas“ [Слоўнік, т. 2, 493]). O pastarosios dėl patogumo tarti greičiau-siai yra kilusios iš ilgesnių, iš *какарóuki, *какарýuki, *ко́карыушки, *кукарыушки, išmesdamos žodžio vidurio skiemeninį а (dėl galimo tokio išmetimo plg. калма́-ишка < калама́йка „toks vežimas“ [Слоўнік, т. 2, 366]. O šiu formų *какар-|*кокар- pagal br. а|о < lie. au atsirado iš lie. kaukar-; *кукар- – tiek iš lie. kukar-, tiek (pagal br. у < lie. au) – iš kukdar-. Leksemų kópнуčki ir kurpíuuki raida bus buvusi panaši į kóпkiuški, куркíuuki (žr. aukščiau), tik jų žodžio vidurio -n-, reikšmės ryšiu su pamatiniu šaltiniu išblukus, yra atsiradęs iš -k- (plg. analogišką atvejį kартанóсы < каркано́сы < lie. karkanósis „riestanosės“ [Слоўнік, т. 2, 424]). Vadinasi, kópnučki, курпíuuki < *kóпркуки, *ку́рkuшки < *ко́круки, *кукру́ки < *кокарyuki, *кукарыuки < lie. kadukar- (kukar-)+ br. -уишки, -ишки. Analogiškai pastarosioms yra išsirutuliojusios ir kýrmački, kýrpički, kýrčki leksemos, jų žodžio vidurio -m-|-p-|-č- priebalsiams atsiradus vietoj -k-. Taigi kýrmački, kýrpički, kýrčki < *kýrkački, *kýrkički, *kýrkiki < *kúракаčki, *kúpakički, *kúpakički < *кукара́чки, *ку́какичики, *ку́карыки < lie. kadukar- (kukar-), kaukorkai ir pan. (dėl galimo analogiško kai kurių priebalsių kaitaliojimosi br. šnektose plg. jų батлашка < баклажка, 11* 163 кобачка < копачка „duobutė po krūtine“, дръмотник < дръмотник, krypъtnik < trypūtnik, кузсūрка < туžurka ir kt. [Слоўнік, t. 1, 154, 491; t. 2, 493, 545, 558]. Šio tipo leksemos yra pačios seniausios, daugiausia pakitusios ir labiausiai nutolusios nuo pagrindinio savo šaltinio. Leksema курóпачki taip pat galėtų būti labai sena. Ji bus patyrusi tokią savo fonetinės kaitos raidą: курóпачki < *куро́качки < *кукора́чки < lie. kukar- (kav-kar-) + br. -ачki. Kartais pasitaiko, kai įtariamam br. šnektų lituanizmui nepavyksta nustatyti tikslaus lietuviško atliepo. Sakysime, kad jų vietovardis Бажышки „Varanavo raj. Saltoniškių kaimo ganykla“ [Мікратанімія, 23] yra lituanizmas, abejonių nekyla, tačiau nežinia, ar jo šaknies a yra kilęs iš lie. au, ar uo, kadangi abu šie dvibalsiai tam tikru metu kai kur br. šnektose yra davę tą patį a refleksą, pvz., Лакінікі < lie. Laukininkai ir габа < lie. guobà ir kt. Taigi neaišku, ar Баж- lie. atliepas yra Bauž-, ar Buož-, plg. lie. Baužiškiai „Radviliškio raj. kaimas“ ir Бюžiski „Biržų raj. kaimas“ [LTSR adm., t. 2, 30–44]. Panašaus pobūdžio sunkumų iškyla ir susidūrus su lituanizmais įtariamais baltarusų šnektų žodžiais па́зі, паžáбы, паžáйды, паžáлы, лага́ры, паго́йцы, паýžáн, пýžыўш, супу́зі, супу́зі, turinčiais tą pačią „praka ito, vandens, ašarų srovės, rievės, patakos“ reikšmę ir jų паziсmų reikšme „drūžėtas, dėmėtas“ [Слоўнік, t. 2, 603; t. 4, 235, 236, 237, 333; t. 5, 20, 21, 229; Сцяшковіч, 397, 412; Rūdninkai, Akmenynė]. Leksema pázi dėl spragstamojo r (labiau būdingo baltarusių skoliniams) tarimo, dėl jos vartojimo geografijos ir izoliuotumo buvo įtariama kaip lituanizmas [Арашонкава, 128; Грыневецкене, 187], tačiau tikro jų lietuviško šaltinio iki šiol vis nepavyksta apčiuopti. Dabar, kai baltarusių šnektų žodynuose ir rankraštiniuose šaltiniuose užrašyta daugiau kitų neabejotinų pázi reikšmės ir fonetikos giminačių, lietuviškų jų atliepų paieškas yra pamato tęsti. Pripažįstant, kad br. a < aý (< lie. au) bus įvykęs leksemos pázi⁴ šaknyje (taigi, pázi < *páyzi), yra pamato manyti, kad tarp adekváčios reikšmės leksemų pázi, pýžыўш, пау́ган šaknų (паž-, pýž-, páyž-) genetinis ryšys pakankamai aiškus ir kad visos jos bus kilusios iš páyž-. Tos pat páyž- > pag- šaknies neabejotinai yra ir leksemos pagáзы, pagáйды, pagáлы, pagójцы (tik su skirtingais darybiniais kamieno elementais), taip pat ir лага́ры metatezės būdu atsiradusi iš pagáлы (dėl tokio kraštinių pa- – -лы skiemenų priebalsių pasikeitimo vietomis, t. y. jų tarimo ла- – -ры dar plg. analogišką br. ляндэрак „kaistuvas su rankena“ < le. rądelek „t. p.“ [Слоўнік, t. 2, 717]. Pradžią šioms vienos reikšmės leksemoms galėjo duoti giminiškos semantikos ir fonetikos lie. raug- šaknies žodžiai, sakysime, tokie, kaip ráugtis (riáugtis) „niauktis, trauktis (debesimis)“, ráugas „susiraukėlis“, plg. dar apsiráugė (užsiráugė) „apsiniaukė“, kad tu prasraugtái „kad tu prasmegtum“, užráugti „apleisti, apdūminti“ bites dūmais; su šaknies balsių kaita: rūgà, rūgýs „ilgas lietus; drėgnas oras“, rūgas „lietinga, apsiniaukusi diena“, rūgala, rūgalas 4 Pastebėtina, kad br. žodis pázi Lazūnų šnektoje (BTSR Vyjos raj.) vartojamas jau kaip skolinys iš br. ir tariamas rõ’g’e’s (dėl br. a > lie. a, skolininuose iš slavų uo plg. tos šnektos baltarusių skolinys му avóga „atsargumas“ < br. амбае́ца „t. p.“, учхво́тай „laimiklis“ < br. ухва́ты „t. p.“ [Lazūnai]. 164 „lietingas oras“, plg. dar: Žiulvin, Žiulvin, Žiulvineli, gyvas būsi – pienu rūgsi „plūsi, tekėsi“, jei negyvas – krauju plauksi; Gyvoliai padvėsę pamsojo, nu kurių neišpasakyta smarvė visomis pusėmis rūgdama „tekėdama, sklisdama“ dvokė ir kt. [LKŽ, t. 11, 281, 286—288, 523, 883, 892, 905]. Taigi, kaip matyti, lie. rūgštis (rūgti) ir kt. reikšmės segmentas „plūsti, apsitraukti, tekėti“ ir pan. kaip tik ir yra tapatus su br. pázi ir kt. jos giminaičių turima reikšme ir dėl to nagrinėjamų baltarusių žodžių giminy stė su nurodytais lietuviškais žodžiais negalėtų būti nepripažįstama. Nemažų abejonių dėl giminy stės tiek su br. pázi (ir kt.), tiek ir su lie. rūgštis (rūgti) kelia vienareikšmių su pázi leksemų cupáei, cupýei formos. Jų šaknys, sprendžiant iš panašaus su pázi skambėjimo, ypač bendros reikšmės, turėtų būti -pazi, -pyzi (-pyzi galėtų būti arba tiesiog siejama su lie. rūg- šaknies kalbamosios reikšmės žodžiais, arba laikyti išsirutuliojusį iš *-payzi > *-pŏyzi > *-pyzi; dėl tokio virtimo plg. br. kykýub „molinis švilpukas“ < lie. kakū́tis „t. p.“). Tai pripažinus, jų giminy stė su pázi galėtų būti visai pamatuota ir galima. Tačiau kaip aiškinti jų abiejų žodžio pradžios cy-? Tai, jei būtų ir priešdėlis, jis naujos reikšmės žodžiams neteikia. Tas cy- čia dėl žodžio reikšmės išblukimo galėtų būti atsiradęs ir iš pridėtinio c- bei įspraustinio (dėl lengvumo tarti) y. Kad analogiško priebalsių pridėjimo atvejų šnektose (ypač jų skoliniuose) pasitaiko, gerai rodo ir br. свя́сла „ryšys“ < вя́сла „t. p.“, плі́шта „aprumbas, apmušalas“ < le. listwa „t. p.“, lie. skrúpčioti < krūpčioti ir d. kt. [Слоўнік, т. 4, 14, 403; LKŽ, t. 12, 1101]. O kad kartais po c (ar kito priebalsio), susikaupus priebalsių grupei, gali būti įspraudžiamas y ar kitas kuris balsis, matyti iš tokių br. šnektų žodžių, kaip жарало|журало|жырало́|жэрэло́ „šaltinis, versmė“ < le. źródło „t. p.“, скляроз „sklerozė“ < склероз „t. p.“, скру́так „ryšulys“ < скрутак „t. p.“ ir kt. [Слоўнік, т. 2, 140, 174; t. 5, 14, 16]. Panašų balsiu u (ar net ą!) įspraudimą gerai rodo ir kai kurie lietuvių (taip pat ir prūsų) skoliniai, pvz., suliūbas, sąliūba, sąliūbas „santuoka“ < le. ślub „t. p.“ (plg. pr. salūban „t. p.“), sunevoga „įžeidimas, apšmeižimas“ < le. zniewaga „t. p.“, sūmislas „išmonė, sumanymas“ < le. zmysł „t. p.“, suvodba „vestuvės“ < ru. свадьба „t. p.“ [LKŽ, t. 12, 81; t. 14, 137, 148, 151, 250]. Galėjo čia tas cy- ir visas būti pridėtas prie žodžių *pazi, *pyzi, paklustant jiems br. kalbos darybos dėsniams ar prisitaikant prie jos sistemos. Panašių darybinių atvejų pasitaiko ir lietuvių tarmių skoliniuose, pvz., sūsmislas „sumanymas“ < le. zmysł „t. p.“, suvada „vaidas“ < br. вада „t. p.“ <le. zwada „t. p.“ [LKŽ, t. 14, 230, 246]. Jei šis mūsų spėjimas pasirodytų pamatuotas ir įtikimas, baltarusių pázi, cupáei ir kt. joms giminiškų leksemų lietuviška kilmė, visai galimas daiktas, galėjo būti kaip tik tokia*. SUTRUMPINIMAI Akmenynė — Akmenynės šnektos (Šalčininkų raj.) 1981 m. E. Grinaveckienės ekspedicijos užrašai. Арашонкава — Арашонкава А. У., Грынаเวцкене А. І., Кавальчук І. П., Манкевіч Ю. Ф., Рамановіч Я. М., Шаталава Л. Ф. З лексікі беларускіх *Dėl kai kurių „lituanizmų“ redakcinės kolegijos nariai yra kitokios nuomonės. 165 гаворак заходняй зоны // Весці Акадэміі Навук БССР. Серия грамадскіх навук, № 4, 1969. С. 123—134. Дыялекталагічны — Дыялекталагічны атлас беларускай мовы. Карты і каментарыі. Мінск, 1963. Grinaveckienė, — Grinaveckienė E., Mackevič J. Kai kurios baltarusų lituanizmų fonetinės ypatybės // Lietuvių kalba ir bilingvizmas. V., 1988. P. 123—131. Grinaveckienė, — Grinaveckienė E., Mackevič J. Lie, (i)au vokalizmo atliepai baltarusių lituanizmuose // Baltistica. 1989. T. 3 (1 priedas). P. 70—80. Гринавеckене — Гринавеckене Э., Макевич Ю. Ф., Романович Е. М., Чеберук Е. И. Бытовая лексика литовского происхождения в западной Белоруссии // Lietuvių terminologija. V., 1975. P. 163—195. Lazūnai — Lazūnų šnektos (Vyvijos raj.) 1959 ir 1972 m. E. Grinaveckienės ekspedicijos užrašai. LTSR adm. — Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. V., 1976. T. 2. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1968. T. 1; V., 1969. T. 2; V., 1956. T. 3 tt. Мікратанімія — Мікратанімія Беларусі. Мінск, 1974. Народнае — Народнае слова. Мінск, 1976. Rūdninkai — Rūdninkų šnektos (Šalčininkų raj.) 1980 m. E. Grinaveckienės ekspedicijos užrašai. Сцяшко — Сцяшко П. У. Народная лексіка і словаўтварэнне. Мінск, 1972. Сцяшковіч — Сцяшковіч Т. Ф. Слоўнік гродзенскай вобласці. Мінск, 1983. Слоўнік — Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча. Т. 1—5, Мінск, 1979—1986. Жывое — Жывое слова. Мінск, 1978. НОВЫЕ ЛИТУАНИЗМЫ В БЕЛОРУССКИХ ГОВОРАХ Резюме Исследователи белорусской диалектной лексики постоянно сталкиваются с еще неопознанными заимствованиями литовского происхождения. Обращает на себя внимание заимствования с вокализмом корня a /o/ у, развившиеся в течение столетий из литовских слов с вокализмом (i)uo, (i)au, напр., аба ‘ильм’ < лит. guoba ‘тк.’, гужалкі ‘головастики’ < лит. buožgalviai ‘тк.’, сатка ‘большой платок с кутасами’ < лит. sijūstė ‘тк.’, Лох ‘название поля в Новогрудском р-не БССР’ < лит. Laukas ‘название поля’ (<лит. laukas ‘поле’), кукуў ‘глиняный свисток’ < лит. kaukiūtis ‘тк.’. Данные заимствования нередко таят в себе и некоторые изменения консонантизма и отличаются разнообразием словообразования. Поэтому иногда сравнительно трудно установить подлинные литовские источники таких лексем. В статье исследуются обильные образования слова какарачкі ‘пяточная кость; ноги; плечи’ и мотивируется, а также и обосновывается их происхождение (каждого в отдельности) от лит. kākaras (kūkaras) ‘бугор’. Так как корневой а белорусских заимствований мог происходить как от лит. дифтонга au, так и от uo, фактически невозможно установить точный литовский источник белорусского топонима Бажышки: для его образования в одинаковой мере мог послужить как литовский топоним Vaižškis, так и Buožškis. В статье делается попытка установить литовский источник для лексем рагі, рэўгішы, раўган, сургіі и др. ‘потёки, струи пота, воды, слез’, относительно которых давно существовало мнение, что они литунизмы. На основе значения сегмента ‘течь, литься, затягиваться, покрываться’ и вероятности закона блр. а < лит. au (ср.: раўган, рэўгішы) делается вывод, что данные лексемы могли происходить от лит. слов с корнем aug-(riaug-, rīg-) того же значения. Корнями лексем сургіі, сургіі являются -раг-, -руг-, а их первый слог су-, не придающий словам нового значения, является приставочным, таким же, каким слог su- квалифицируется в литовском заимствовании sūvada ‘ссора’ < блр. вада ‘тж.’ < польск. zwada ‘тж.’ 166