Gervėčių šnektos ištiktukai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS JONINA LIPSKIENĖ GERVĖČIŲ ŠNEKTOS IŠTIKTUKAI Šalia savitų ir vaizdingų žodžių Gervėčių apylinkėje, kompaktiškiausioje lietuvių saloje Baltarusijos TSR teritorijoje, užrašyta nemaža ištiktukų. Jais reiškiami įvairių veiksnių sukelti garsai, vaizdai ar pojūčiai. Deramai ir saikingai vartojami ištiktukai praturtina kalbą, daro ją gyvesnę bei vaizdingesnę. Šias ištiktukų ypatybes aiškiai jaučiame skaitydami, pavyzdžiui, M. Valančiaus „Palangos Juzę“, kur jie itin gausiai vartojami. Kaip ir kitose lietuvių kalbos šnektose, Gervėčių ištiktukai pagal kilmę gali būti skirstomi į veiksmažodinius, pvz.: kilst : kélti — Kāp tik kilst pāduška, tai ir vėl' rėk't' | slýst : slýsti — Dė, dė (dėjo) kōjas, slýst' t' (griuvo) ir mėgdžiojamuosius¹. Pastarųjų užrašyta žymiai daugiau. Jų daryba bei struktūra labai įvairi, mėgdžiojanti kokio nors veiksmo sukeltus garsus ar vaizdus, pvz.: blākt — Ir blākt' ugnelė ažgėso | klākt — Papadrebėjo anā kārves, klākt ir griūvo | cāk, cāk — cāk, cāk atbėga anā. Pagal esmines struktūros ypatybes šie ištiktukai daugiausia yra vienskiemeniai, bet esama ir dviskiemenių, rečiau — triski emenių, pvz.: lýžt, turlum, šebu-lāikšt. Pagal žodžio galo garsinę sudėtį daugelį šnektos ištiktukų galima skirstyti į formantinius ir neformantinius. Ištiktukai, imituojantys garsus, susijusius su įvairiais judesiais ar reiškiantys vaizdus, atsiradusius veiksmo metu, neretai yra vienskiemeniai ir baigiasi formantu t. Šis formantas gali būti po įvairių priebalsių, daugiausia po k, m, p, s (pvz.: mākt, pliōmt, cāpt, kliūšt) arba po priebalsių samplaikų ks, kš, mp, ms, nk, rp (pvz.: vikst, pýkšt, pūmpt, krāmst, dzinkt, virpt). Nemaža šių ištiktukų išreiškia ne patį veiksmą, bet tik papildo, paryškina ir pagyvina jo sukeltą vaizdą, garsą, pojūtį, plg.: Stākt' atsistojo ir sāko | Ānas až būteliaus ir pliōmt: „Išgėrsim“ | Cāpt až vuodegōs ir pagōvė | Tèp bōba kāp kliūš't' [verd ančiu vandeniu], tai ti ir nusmiūko paūstis (plaukai) | Ānas vikst' ir nubėgo | Pýkšt' tvōrą razlāužė | Pūmpt' obuolys ir nukrito | Aš tā dėšrą krāmst' | Dzinkt' nōsin, ir ankāndo bitėlė | Vilkenyčià (vilkė) virpt' péršoko… Kartais šalia kai kurių ištiktukų su formantu t lygiagrečiai yra vartojami trumpesni jų atitikmenys be t, pvz.: Ė kōl' māno gerklė nė kuolù ažkištā, nė ratù ažsuktā, tai aš šmirš' sù paršeliù | (plg. Ānas šmir kšt vidūn) | Ir pūkš, ir neūlīpė dangūn (plg. Lipė, lipė, pupā — pūkšt, ir krito). 1 Remtasi medžiaga, autorės užrašyta 1970 m. ekspedicijoje ir rinkta iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos fondo kai kurių pasakojamosios tautosakos rinkinių. 118 Įštiktukų be formato užrašyta mažiau. Jie dažniausiai baigiasi įvairiais balsiais, dvibalsiais ar priebalsiais ir neretai imituoja vabzdžių bei kitų gyvūnų balsus ar daiktų garsus. Kone visada tas pats ištiktukas yra kartojamas du, tris, net keturis kartus, siekiant paryškinti veiksmo garso tasą. Kai kurie neformantiniai ištiktukai neretai tik papildo veiksmą ir vartojami tada, kai norima stipriau nusakyti arba atlikti nestagaus veiksmo ilgesnę trukmę, arba staigesnio veiksmo garsus bei pojūčius, vaizdus, pvz.: Bù-bù-bù – anà subijójo – nėina | Bù-bù-bù káp ėmė lapatúotie | Bžỹ, bžỹ – bitėlė lėkia | Triù-riù-riũ, triù-riù-riũ, ar neregejoj meškų, brėdžių, lapių, vilkų? Skreñda bitėlė zizỹ, zizỹ nuo gėlės an gėlės | Sāko brōlio – tik eina tó ugnėlė ti – žiù-žiù, žiù-žiù | Āū-aū, aū-aū loja kalytė | Bař, bař, bař pabařškino mergiokaitė (mergaitė) – sugirdo ānys | Cak, cāk, cāk lekia: „Panuvės, pavežė (nuvežk, pavežk)“ | Muř, muř – nėr laiko, ėdu lašinius | Ė pelýtė ažbėgo až pečiaus – dzi-liñ’, dzi-liñ’, dzi-liñ’ | Tāp, tāp, tāp – eina ānas vidūn | Gaidỹs vėl’ tuñ, tuñ, tuñ (subeldė). Šnektoje užrašyta mėgdžiojamųjų neformantinių ištiktukų, sudarytų vien iš pratisai tariamų priebalsių. Jais reiškiami garsai, kurie labiausiai asociuojasi su girdimu garsu, tariant tą ar kitą priebalsį ar jų junginį, pvz.: Kùtas (kaukas)… būk tai káp kokią žvaigždę žžžž ir atājo | Pagīrdo ānys — žžž užžia, trāta medžias (miškas) | Tìk griūtė [ąžuolas], pṛṛṛ ir nùlekė Ivonėlis | Tadà, káp nusgandau, tàs arklỹs tik fṛṛṛ ir pradūolė. Tai grupei greičiausiai taip pat priklauso ištiktukas, sudarytas iš ilgiau tariamo balsio, esančio tarp dviejų priebalsių, pvz.: būūūūch: Ė beržas tik būūūūch – nugriūvo. Prie neformantinių veikiausiai priskirtini jau minėti ištiktukai be formato t, analogiškai vartojami kaip formantinių ištiktukų pakaitai, pvz.: Plàs, plàs paskridė[jo] paukštis ir krito | (plg. Pakìlo, plàst’, plàst’, plàst’, plàst’ ir nùlekė) | Perlekė per duobę, paviuodė, paviuodė, skik nušōko, žinai, kiaūlės | (plg. Tò pelýtė tik skikt’ nùlekė – nepatàikė pelŷtei [meška] Tāp, tāp apmynė žėmę (plg. Tāpt’, tāpt’ eina meškà pirkion). Užrašyta ištiktukų, būdingesnių Gervėčių šnektai bei lietuvių kalbos ploto rytinei daliai. Vietoj bendrinės kalbos ištiktukų šliūkšt, šliūkšt, triōkšt čia sakoma – šlikšt, kriāukšt, kùks(t), pvz.: Tadà ir vėl’ káp šlikšt vilku (| vilkuo) ir atrūko [atitrūko], ir su stulpu nùlekė medžian (miškan) | Kriāukšt’ ir nulūžo šaka viršūn (viršuje) | Aš až tvorōs kùks pągali, nū, sakau, dauštiu (mušiu). Vienos pasakos kontekste vartojami saviti ir įdomūs ištiktukai šamākšt, šebulāikšt, kurie atitinka bendrinės kalbos šāst, šmākšt, pvz.: Ānas šamākšt’ ją pėčiun | Šebulāikšt’ pėčium ir unsviedė, abūšlaite (krosniadangtė) aždengė | (plg. dar vaizdžius staigaus ėjimo ištiktukus: Ānas tik šmirks’ pirkion). Gestančios ugnies vaizdas bei judesys šnektoje nusakomas ištiktuku blākt, kuri atitinka bendrinės kalbos plūst, plūpt, pvz., Ir blākt’ ugnėlė ažgīso. Nedidelio gyvulio staigiam, vikriam judesiui nusakyti (strìkt, strýkt) vartojami skik, skikt, sviẽpt, vikst, viřpt, pvz.: Paršiūkai paviuodė, paviuodė, tik skik, skik, skik – tik kąs juos ir regėjo | Visi paršiūkai viřpt’, viřpt’, viřpt’ peršokinėjo duobę | Vilkenyčia (vilkė) sviřpt’ peršoko, ė aš káp apušės lākštas 119 (lapas) drebù | Ānas vik's't' ir nubēgo | Medinōja ožkā (stirna) būvo, graži tōkia — vīrp't', vīrp't' anā lēkia. Tuo pačiu ištiktuku neretai išreiškiami keli vaizdai ar garsai, atsiradę konkrečiu dinamišku veiksmu metu, arba juo nusakomas pats veiksmas: Pýkšt't' tvorą razlàužė | Pýkšt't' šùdavė botagù. Tik šùs't' avėlė rātuosan | Šùs't' pėčiun ir unšòje (ikišo) | Tràkt' — anà gali atsirakindýt', gali eiti tuosan namùosan | Briēdis tràkt' — pirmýn, pirmýn bēga. Pirmajame sakinyje ištiktuku pýkšt reiškiamas laužjamos tvoros garsas, antrajame — botago kirtis. Kitose lietuvių tarmėse ta reikšme labiau būdingi kiti ištiktukai, pvz., triòkšt — kalbant apie tvorą, pliáukšt — apie botagą. Sakinio kontekste kai kurie ištiktukai tarsi ne visada savo vietoje vartojami, pvz., Ānas lāpt, lāpt ir su žąsinu skrenda. Ištiktukas lāpt bene labiau tiktų ėjimo, bėgimo veiksmui nusakyti. Skridimo judesiai nusakomi ištiktukais plàst, plùst. Pastarieji šnektoje vartojami ir be formato t: Plàs, plàs paskridė[jo] (paskrido) paū́kštė ir krito | Pas'kėlė paū́kštės — plàst', plàst' ir nulėkė. Apylinkėje labai savitai ir taikliai nedidelės ugnies judesį ryškina ištiktukas vīrp't, pvz.: Vīrp't', vīrp't' ugnelė ir eina, eina | (Dar plg.: Sāko brōlio: (| brō-luo) — tik eina tō ugnelė ti žiù, žiù, žiù) | Eina ugnis vēpt', vēpt' viršūn tenai pas'kėlė prō man (mane). Kaip ir kitose lietuvių kalbos tarmėse, ištiktukai, reiškiantys konkrečius veiksmus, gyvių ar daiktų būdingus garsus, neretai pakeičia įvairių (daugiausia būtojo kartinio) laiku veiksmažodžius ir sakinyje atlieka tarinio funkciją: Ānas brūkš't' dal'gi putōsan itōsan | Aš čiupt' až pušinės (šluotos) — tokis strōkus apėmė | Ānas pamažu, pamažu ir čiupt' ją až vuodegōs. Mān per bārzda drāms't' ... Meškā tik dulùm piestā | Kāp tik kils't' padūškā, tai ir rēkt' | Tēp bōba kāp kliūs't' [verdantį vandenį], tai ti ir nusmūko paūstis (plaukai) | Tavė knāpt' ir nuneš šārkā | Knāpt' až tō berniōko ir nunešė | Tadā, kāp kōpt' až lenčiūvo, ir pasdūkę | Kāp kriū́kšt', ir unkrito galvā | Aš tā mēdù lyžt', mán per bārzda tīst' | Kāp link't', tēp dal'g't', ir sōpa [nugara] | Kāp ažlipė, ir mākt' tōn skylēn | Kārve ópt' ir stōvi | Ānas dār arčiau pas'ejējo (paėjo), anā jam svȳs't' kasnēli blýno | Katūtė — ladūte ... kōše ėdė stubūrkš papėčēn | Kāp trūkt', ir išvertė itą kėlmą | Kāp tik ažskambino tō meškā, kāp turlum, ir aždaužė piestū nōg pėčiaus | Šlēpš't' [į žemę] kojelė, šlēpt' šluotelė | Anā kojelė trēpt', šluotelė lēpš't' | Kārta stūk, kitą kārtą stūk, trečią kārtą stūk — sėdi [numirėlis]. Kiti šios šnektos ištiktukai yra vartojami greta įvairių laikų veiksmažodžių ir su jais yra jungiami arba jungtuku ir, arba prie jų šliejasi be jungtuko. Tada ištiktukas yra tarsi veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo sukeltų garsų, vaizdų ar pojūčių iliustracija ir drauge su juo sudaro tarinį, pvz.: Brinkt' peilis iškrito | Čapt až vuodegōs pagāvo | Aš tā dēšrą krāmst' kāndu | Bōba kliūs't' išpylė vandenį | Aš tā duoną krāmst' kāndu ir išlūžo dantys | Mākt' prancūzas ir pāmirė | Pūmpt' obuolys ir nukrito | Stāk atsistōjo ir sāko. Siekiant stipresnio įspūdžio, neretai ištiktukas yra kartojamas du, tris, net keturis kartus (toks vartojimas gal mažiau būdingas, kai ištiktukas vienas be veiksma- 120 žodžio atlieka tarinio funkciją), pvz.: Meškà dudùn, dudùn, dudùn kuolù durysan (| durìsun) | Kvàkt’, kvàkt’ jaũ apkvaksėjo itó vištà, eikìte (eikite) veizdė’ kiaušinių | Linkt’, linkt’ galvą ir apsnūdo | Kàtinas añ pėčiaus sėdėjo, nušoko ir lìžt’, lìžt’ úodegą atmetė ir išsibáigė (nusibaigė) | Viši delnuosan plàpt’, plàpt’, plàpt’ pradėjo pliaukšėti (ploti) | Càp, càp pagrebója (pagraibo), žiùrtė (žiūrėkite) — yrà | Lãpė stukėnd (beldžia) lopelė — stùk, stùk | Tàp, tàp eina meškà pirkión | Vilkas trýst’, trýst’ ištriedė visùs oželiùs | Triù riù riũ̃, triù riù riũ̃ eikìte (eikite) visì | Kójam gaidėlis tuñ, tuñ, tuñ bėldžia (stuksi). Tame pačiame sakinyje gražiai ir darniai telpa net keli skirtingos struktūros ištiktukai, pvz., Vienas rãtas [pateptas kazlėkų] rėkia ò jò joĩ, o kitas — à jà ją, o dar kìtas rỹ, rỹ, rỹ, o ketvirtas — kuvìk — čìrik. Pirmieji du ištiktukai primena jaustukus, tačiau čia kalbama apie menkai pateptų ratų girgždesį. Ištiktukai kartais atlieka vardažodžio funkciją, pvz., Dùok gì, tetùle, bùrbt (Sako per sekmines atėję vaikinai. Jiems reikia duoti gabaliuką sviesto ar ko kito, kad metant į jų atsineštą ąsotį su pienu pasigirstų garsas, primenantis bùrbt). Užrašyta iš ištiktukų išvestų momentinių veiksmažodžių su priesagomis -telt, -tert, reiškiančių trumpą, intensyvų veiksmą ar trumpalaikę akimirkos būseną², pvz.: bùmtelti (: bùmt) — Reikėjo žìva (greitai) spràgiliu itàm baronaičiu (| baronaičio) bùmtel’t’ | čiùptelti (: čiùpt) — Sėdi panėlė añ aukšto kalnėlio sù raudona kepuràite, kàs eina, tàs čiùptelia | dilgtelti (: dilgt) — Tėvù (| tēvuo) dilgtelė· galvón nueit [pas vaikus] | driókšterti (: driókšt) — Kartais iš mažo debesìuko, kád driókšteri(a), kád tenka [lietaus] | dùrstelt(i) (: dùrst) — Kàp dùrstersiu, tai pérdursiu | dūštelti (: dūšt) — Pàukštė dūštelė· dùko (kvapo) sá (savo) — ronõs nèrà | móstelti (: móst) — Tik móstelė· rankà ir neliko | pliáukštelti | pliáukšterti (: pliáukšt) — Ir kàp pliáukštelė· [trenkė žaibas], tai niekàm, tik trijóm dùšiom (žmonėm) trūputį paškàdijo | Pliáukšteri (suploja) tik rañkom iš džiaùgsmo | stùktelti | stùkterti (: stùkt) — Pàėmė dil’ges ir stùktelė — ir dvylika lanciavų atdaužė | Reikia tà ugnėlę stùktelti ražončium (rožančiumi) ar péržegnoti | Ir stùkterė pò dùkart langañ sù príitkais (virbalais) | švirkštelti | švirkšterti (: švirkšt) — Švirkštelė (sušvilpė) ir atlėkė pàs ją arklýs | Anà ir švirkšteri(a), ir rañkom pliáukšteri(a) | Kartais kai kurie ištiktukai sudaro vieną vaizdingo pastovaus posakio komponentą. Jo dėmeniu ištiktukas dažniausiai tampa tada, kai šalia esantis frazeologizuojamasis žodis yra daiktavardis, pvz.: ² Tą ištiktukų ypatybę jau pastebėjo A. Leskynas, plačiau žr. jo straipsnį: Schallnachahmungen und Schallverba im Litauischen // Indogermanische Forschungen. 1902. Bd. 13. S. 165–212. 121 dingt galvōn „pris iminti“: Mān dingt' galvōn – pieną palikāu laukiōsa (plg. Galvōn dingtele' – mōku dar dvi giesmes) | dūrst rañkā „trumpai padirbėti“: Ānas tik dūrs't' rañkā ir vēl' daīros gertie (plg. Vyras čia rañkā dūrsteri, ti dūrsteri, kokis ti jō darbas – rinkdosi ir rinkdosi) | kyšt kója „eiti, žengti“: Āš vidun kója kyšt' – ānas živa (greitai) laukan (plg. Tik kója kyšt' [pas vaiką] – pȳksta [marti] | švīkšt skūrōn „suduoti, smogti“: Momā jām skūrōn švīkš't' (plg. Āš jām gerai skūrōn švīksteriau). ONOMATOPOEIC INTERJECTIONS OF THE GERVĖČIAI DIALECT Summary The most characteristic peculiarities of onomatopoeic interjections of the Gervėčiai dialect: origin, word endings, structure and usage peculiarities are described in the paper. Some more characteristic onomatopoeic interjections are used only in this dialect, e. g.: skikt, svīrpt, šēbulaīkšt, virpt.