Apso lietuvių šnektõs daiktavardžių kaityba

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS KAZYS MORKŪNAS APSO LIETUVIŲ ŠNEKTOS DAIKTAVARDŽIŲ KAITYBA* Slavų – baltarusių, lenkų, rusų – kalbų (tarmių) aplinkoje esanti BTSR Breslaujos rajono Apso apylinkių lietuvių šnekta tyrinėtojus domina įvairiais atžvilgiais: tos šnektos santykis su kitomis lietuvių kalbos tarmėmis, kalbos istorijai svarbių senesnių reliktų joje išlikimas, nuolatinių kontaktų su supančiomis kalbomis rezultatai, tolesnė šnektos raida bei likimas ir kt. Dėl to lietuvių kalbininkai, bendradarbiaudami su baltarusių filologais, pastaraisiais dešimtmečiais organizavo keletą mokslinių ekspedicijų bei išvykų į Breslaujos ir gretimus rajonus. Bene geriausių rezultatų pasiekė Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto kompleksinė ekspedicija, dirbusi šiame rajone 1956 m. birželio mėnesį. Jos dalyviai užrašė reikalingų vietinės lietuvių šnektos duomenų „Lietuvių kalbos atlasui“ iš Bužionų, Juodelėnų, Petkūniškės, Ražavõs, Ūsionių (tyrė Jadvyga Lonskaitė1 ir Aloyzas Vidugiris), Dvārčinių, Ignotiškės, Misų, Šalakan­džių (Juozas Senkus ir Kazys Morkūnas), Damõšių, Rimašėnų (Elena Grinaveckienė) ir kitų kaimų, surinkta nemaža vietovardžių, kurių daugumas lietuviškos (baltiškos) kilmės. Užrašyta ir vertingos tų vietų etnografinės medžiagos (Angelė Vyšniauskaitė), tautosakos, dainų melodijų (Bronius Uginčius). Daugelis apklaustųjų vyresniojo (70–90 metų) amžiaus geriau ar menkiau lietuviškai kalbančių asmenų savo pasakojimuose (remdamiesi pačių ir tėvų, senelių atsiminimais) perteikė kelių kartų – nuo XIX a. pabaigos iki XX a. šeštojo dešimtmečio vidurio – išgyventus įvairius politinius, ekonominius ir socialinius įvykius, administracinius pakitimus, vienaip ar kitaip lėmusius ir to regiono lingvistinę situaciją bei jos raidą. Beje, vietos lietuvių šnektos vartojimas per tą laiką silpnėjo, ja kalbančių žmonių skaičius mažėjo. Nors ekspedicijos dalyvių išaiškinta, jog lietuviškai tuo metu mokančių ar suprantančių dar pasitaikė daugiau kaip penkiasdešimtyje Breslaujos rajono kaimų, tačiau aktyviai ši kalba jau retai kur bevartota. Dėl to svarbu, kad kuo daugiau šios baigiančios nykti lietuvių šnektos duomenų būtų žinoma kalbos mokslui. Šiek tiek informacijos apie Apso ir gretimų apylinkių lietuvių šnektos padėtį, minėtos ekspedicijos ir kitų išvykų metu užrašytų kalbos faktų jau yra paskelbta įvairiuose leidiniuose (Grinaveckienė 1960; Lie- * Straipsnis skiriamas lietuvių kalbininko, vieno iš Apso šnektos tyrinėtojų Juozo Senkaus (1907 07 18–1970 10 29) atminimui. 1 J. Lonskaitė (ekspedicijos metu – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentė) kilusi iš Breslaujos raj. Ražavos k. 91 tuvų kalbos tarmės 1970; Jonaitytė, Sudnik 1973; Lietuvių kalbos atlasas 1977, 1982, 1990). Šio straipsnio autorius, aprašydamas Apso šnektos daiktavardžio kaitą (linkšniavimą), daugiausia rėmėsi savo ir J. Senkaus 1956 m. užfiksuotais duomenimis Dvārčinių, Ignotiškių, Mišių, Šalakan(d)žių ir kituose gretimuose kaimuose. Daiktavardžių vienaskaita ir daugiskaita turi šiuos linksnius: vardininką (vard.), kilmininką (kilm.), naudininką (naud.), galininką (gal.), įnagininką (įn.), vidaus esamąjį vietininką, arba in esyvą (viet.), vidaus einamąjį vietininką, arba iliatyvą (il.), ir šauksmininką (šauksm.). Vidaus einamasis vietininkas Apso šnektoje, kaip ir dideliame kitų rytinių lietuvių šnektų plote, yra labai dažnas. Pašalio esamojo (adesyvo) ir pašalio einamojo (aliatyvo) vietininkų, kurių reliktų yra išlaikiusios kitos rytinių ir pietrytinių pakraščių (Gervėčių, Lazūnų, Zietelos) lietuvių šnektos, Apso apylinkėse neužfiksuota. Šauksmininko formų išgirsta nedaug ir ne visų kamienų. Daugiskaitos šauksmininkas sutampa su dgs. vardininku. Šauksmininko reikšme kartais pasakomos ir vienaskaitos vardininko formos, pvz.: ku·mū·t′i.s m′eilu.t′i.s n′e:š′ (=nešk) mán′i; trūb′i·k trūb′i·k (sl. ‘dūduok, pūsk dūdą’), mā·nd·t′e·v′ē·l′i.s. Kai kurios linksnių galūnės skiriasi nuo lietuvių literatūrinės kalbos atitinkamų galūnių fonetiškai, yra daugiau ar mažiau pakitusios morfonologiškai (įvairiai sutrumpėjusios). Fonetiškai daugiausia skiriasi nuo literatūrinės kalbos nekirčiuotos galūnės, turinčios balsius ė, o, be to, kirčiuotos ir nekirčiuotos galūnės su balsiais ė, e po dėsningai (l) bei sporadiškai (r, s, kartais ir kitų) kietinamų priebalsių. Balsis ė tariamas ne visada ir ne visų atstovų vienodai: kirčiuotose galūnėse kartais beveik kaip literatūrinės kalbos ė (po kai kurių priebalsių net ′e, ie), kartais už jį mažiau įtemptas, siauras (dialektologijos darbuose žymimas ẹ) ar beveik kaip balsis e; po sukietėjusių priebalsių — į vidurinę eilę atitrauktas ė ar e (žymima ẹ ar ə), kartais ą. Nekirčiuotos galūnės ė dažniausiai tariamas kaip e, rečiau — ẹ (ė); po sukietėjusių priebalsių — a, rečiau ə (e). Kirčiuotas galūnės balsis o kartais tariamas beveik kaip literatūrinės kalbos, kartais su mažesniu ar didesniu balsio a atspalviu (žymima ɔ, ɑ), nekirčiuotas — kaip a, kartais su o atspalviu² (å). Šiame straipsnyje, paprastinant transkripciją, minėti kirčiuoti balsiai žymimi ženklais ė (po sukietėjusių priebalsių — ẹ), o, nekirčiuoti — e (po sukietėjusių priebalsių — a), ą³. Nekirčiuotų ilgųjų balsių, esančių įvairiose žodžio pozicijose, kiekybė taip pat ne visada ryški — skirtingų šnektos atstovų, dažnai ir to paties atstovo, tie balsiai tariami kartais ilgiau, t. y. ilg(i), kartais trumpiau, kaip pusilgiai. Straipsnyje šie balsiai žymėti kaip ilgi (pvz., a· ~ o, e· ~ ė, i· ~ y, u· ~ ū, y), o pailginti kirčiuoti trumpieji balsiai — kaip pusilgiai (pvz., i· ~ i, ū· ~ ū). 2 Dėl Āpso ir gretimų apylinkių lietuvių šnektų ė, o tam tikrose žodžio pozicijose tarimo įvairavimo plg. Lietuvių kalbos atlasas, 1982. P. 44–58 (žemėl. nr. 27–40). 3 Taip minėtus balsius daugiausia yra žymėję J. Senkus ir šio straipsnio autorius, 1956 m. užrašydami šnektos duomenis Dvārčinių, Mišių, Šalakan(d)žių ir gretimuose kaimuose. 92 Šnektos daiktavardžių linksniavimo sistemoje yra tam tikrų senesnės kaitybos reliktų, t. y. dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje nebevartojamų galūnių (plg. priebalsinių kamienų daiktavardžių linksniavimą). Gana stipri atskirų kamienų mišimo (vienos linksniavimo paradigmos perėjimo į kitą) tendencija. Toliau duodamos visų kamienų linksnių galūnės ir nurodomas jų tarmiškas tarimas (t.), jeigu jis skiriasi nuo literatūrinės kalbos. Kartu duodama ir visų linksnių fonetinė transkripcija užrašytų pavyzdžių (to paties žodžio ne visada užfiksuotos visų linksnių formos, todėl prie atskirų linksnių pateikiami įvairūs to paties kamieno žodžiai). ō kamienas Vienaskaita: vard. -as (lú.ngas ~ lángas, mʼī.škas, nʼū.kasmas ‘kalba, šneka’), kilm. -o, t. -a (laũka), naud. -ui (gā.lui), gal. -ą, t. -u (dā.rbu; lú.ngu), įn. -u (vaikù, lú.ngu), viet. -e, t. -i, po suketėjusio priebalsio l — -u (laũki, šō’n’i, galbī), il. -an (mʼīškān, šō’nan), šauksm. -e (par’še, vaik’e). Daugiskaita: vard. -ai (s’n’iegai, v’īrai), kilm. -ų (vaikų, v’īru), naud. -am (vaikám, vaik’el’ēnam ‘vaikeliams’), gal. -us (ratùs, vā’karus), įn. -ais (mʼīškais, rā’tais), viet. -uos(e) -uosa, il. -uosna. Pastabos: 1. Greta vns. vietininko formos galbī pasitaiko ir suprielinksnėjusi forma galbīi, pvz., žīr uš’v’īda (= išvydo) galbī d’īrvas labāi d’īd’el’ī žmō’gur. 2. Vns. šauksmininkas gali turėti ir dalelytę -ai, pvz., t’ē’vai. Kai kurių daiktavardžių vns. šauksmininkas girdėtas tik su šia dalelyte, pvz., kū’mai, p’ē’trai ‘Petrai’. Daugiaskiemenių daiktavardžių vartojamos ir sutrumpėjusios (be galūnės) formos, pvz., bral’ū.k, d’iedū.k greta kaim’īn’e. 3. Dgs. vietininko daugiausia užrašyta sutrumpėjusi forma su -uos (retesnė su -uos’), pvz., daržùos (priegaidė neaiški), k’et ur’az’d’eš’imtuos m’ē’tuos, m’īškuōs, namuōs ‘mano namuose’, š’auduōs. Mažiau užfiksuota atvejų, kada vartojamos ilgesnės šio linksnio formos su -uose ar -uosa, pvz., m’īškuos’e || m’īškuōs’e, muštū’nuos’e, kumpuōsa ‘kampuose’. Dar plg. iš kitų kalbos dalių suprieveiksmėjusias formas: d’v’īejes’e ‘dviese’, k’et ur’ūosa || k’et ur’ūos ‘keturiese’. 4. Dgs. įnatyvo daugiausia vartojamos formos su -uosna, pvz., m’īškuosna, namuosna, rā’tuosna, š’auduosna, šō’nuosna, vain’ū’nuosna ‘į Vainiūnus’, zarasūosna ‘į Zarasus’. Rečiau pasakoma su -uosnan ar sutrumpėjusi (sutapusi su dgs. vietininko) forma su -uos, pvz., m’īškuōsna, p’el’ekūos (|| p’el’ekūosna) ‘į Peleką’. (i) iō kamienas Vienaskaita: vard. -ias (k’ē’l’as, s’v’ē’čas ~ svēčias), -is, t. -i-s⁴ (b’r’ied’is, brō’l’is, k’īr’v’is, mō’l’is, pū.n’t’is ~ pantis), -ys (arkl’ī’s, gaid’ī’s, šul’n’ī’s ‘šulinys’), kilm. -io, t. -a (k’ē’l’a, dal’g’ā’ka’č’a ~ dalgiakōčio, gaidz’ā || gaid’ā), ⁴ Vns. vardininko galūnės -is balsio i ilginimas ne visada vienodai ryškus kaip kitose šiaurės rytų lietuvių šnektose — kartais jis pailginamas net iki ilgojo i (= iː~y), kartais tariamas beveik trumpas. 93 naud. -iui (k’ė’l’ui, pū.n’c’ui, gaidz’ui, su prielinksniu pasakoma ir p’r’ie mó’l’i ‘prie molio’, p’r’ie s’m’ė’l’i ‘prie smėlio’), gal. -ią, t. -’u (k’ė’l’u), -i, t. -i (k’į:š’k’i, gaid’į), in. -iu (k’ėl’ù, k’ir’v’ù, mó’l’u, gaidz’ù), viet. -y (k’ėl’į, mó’l’i; šul’n’į), il. -ian (k’ėl’an ‘kelionėn’), -in (padus’in, šul’n’in), šauksm. -i (bról’i, braluž’ėl’i ‘brolužėli’, gaid’ėl’i), -y (t’in’g’in’i). Daugiskaita: vard. -iai (k’ėl’ai, pū.n’c’ai, gaidz’ai), kilm. -ių (k’ėl’ù, ž’ō’dz’ù, ma’k’es c’ù), naud. -iam (s’v’ec’ám, bról’am, pū.n’c’am, gaidz’ám), gal. -ius (s’v’ec’ùs, b’r’iedz’ùs, gaidz’ùs, ā’rkl’ùs), in. -iais (k’ėl’ais, ž’ō’dz’ais, gaidz’ais), viet. -iuos(e) (rug’uoš’e, šalakun’dz’uos ‘Šalakandžiuose’), il. -iuosna(n) (s’v’ec’-iuosna, kū.p’įs’k’uosna ‘į Kupiškį’, a’buol’iuosna ~ obuoliuosna, puod’el’iuosnan ‘į puodelius’). Dėl vietininko ir įnatyvo dar plg. pastabas prie ō kamieno. ā, iā kamienai Šių kamienų daiktavardžių linksnių galūnės yra tos pačios, tik ā-kamienų žodžių jos yra po kietų priebalsių, o iā-kamienų — po suminkštėjusių priebalsių. Vienaskaita: vard. -a (l’intā ~ lentā, naudā ‘grūdai’, bó’ba; p’ir’k’ā, val’dz’ā ~ valdžia, kó’ja), kilm. -os, t. -ō’s, -a’s (galvō’s, duona’s; p’ir’k’ō’s, kó’ja’s), naud. -ai (runkai ~ rankai, val’dz’ai), gal. -ą, t. -u (gálvu, val’dz’u), in. -a, t. -u (lazdū, diōnu; val’dz’ù, kó’ju), viet. -oj, t. -ōj, -aj (l’intōj, runkāj; p’ir’k’ōj, sā’ujaj), il. -on, t. -ō’n, -a’n (galvō’n, kāktā’n; p’ir’k’ō’n, sā’ujan), šauksm. -a (k’ėl’tava ‘gyvuly’). Daugiskaita: vard. -os, t. -a’s (d’ienā’s, val’dz’ā’s), kilm. -ų, t. -u (av’ižū, mā’lku; val’dz’ù, kó’ju), naud. -om, t. -ó’m, -a’m (d’ienó’m, runka’m; val’dz’ó’m, sā’uja’m), gal. -ās (tru’šās ~ trąšās, ā’v’izās; val’dz’ās, kó’jas), in. -om, t. -ōm, -a’m (barzdōm, maš’in.dm; val’dz’ōm, kó’jam), viet. -os(e), t. -o’s’e, -a’s’e, -o’s, -a’s (av’izo’s’e, runka’s’e, sā’mana’s’e greta av’izo’s, runka’s; p’ir’k’o’s’e, sā’uja’s’e greta p’ir’k’ō’s, sā’uja’s), il. -osna, t. -ó’sna, -a’sna (av’izó’sna, įena’sna ~ ienósna; p’ir’k’ó’sna || p’ir’k’a’sna). Vienas pastarojo linksnio pavyzdys užfiksuotas su -osan (daubō’san). Dėl dgs. vietininko ir įnatyvo dar plg. pastabas prie ō kamieno. ē kamienas Dėl galūnių balsių e, ē po sukietėjusių priebalsių tarimo ir transkribavimo plg. p. 92. Vienaskaita: vard. -ė, t. -ē, ė̄, -e, -a (buož’ė, skrud’el’ė: ‘skruzdėlė’, vū.p’e ~ ūpė, skara’la, pumpu.ra, pū.sa), kilm. -ės, t. -ē’s, -ē’s, -e’s, -a’s (kat’ė’s, skruđ’el’ės, ž’ė.m’e’s, skara’la’s), naud. -ei, t. -ei, -ai (vū.p’ei, ž’ō’lai), gal. -i, t. -i, -bl (kār’v’i, kum’ė-lbi, pū.sbi), in. -e, t. -i, -bl, -i, -bl (dal’g’i, ras’ėlbi, pušbi, kār’v’i, ž’ōlbi ~ žolė), viet. -ėj, t. -ēj, -ēj, -ej, -aj (draug’ėj, ža’lēj, pō’gl’i n’ej ‘paeglynėje’, skara’laj, pakałna’i, k’ėpū.ra’j), il. -ēn, t. -ē’n, -ē’n, -e’n, -a’n (paup’ēn, s’k’i’ēn, ž’ė.m’ēn, sā’ulan, k’ėpū.ran || k’ėpū.r’en), šauksm. -e, t. -e, -a (kāt’e, kurmūt’e, k’aula, s’esut’ėla ‘sesutėle’). Daugias k iemen ių daiktavardžių šauksmininkas pasakomas ir be galūnės, pvz., bū’but (= bobute, hibr.). 94 Daugiskaita: vard. -ės, t. -ės, -as (kár'v'es, rāgut'es ‘rogės’, k'aūla's), kilm. -ių, t. -ų, -ų (raguc'ų; lāp'ų), naud. -ėm, t. -ėm, -ėm, -əm, -am (buož'ėm, varl'ėm, kár'v'ēm, av'ėl'am), gal. -es, t. -ès, -às, -es, -as (ž'em'ės, av'ėlàs, kár'v'es, skrū.d'ėlas), įn. -ėm, t. -ėm, -ėm, -em, -am (kat'ėm, stabulėm ‘stebulėmis’, v'ir'v'ēm, ak'ė'la'm), viet. -ės (e), t. -ės'ė, -ės'ė, -e's'e, -a's'e, -ė's, -ė's, -e's, -a's (draug'ė's'ė, stabulės'ė, kuok'in'e's'ė, skarā'la's'ė, duob'ės, s'k'īlės, rāgut'es), vieną kartą užfiksuota su -ėsa (rāgut'esa), il. -ėsna, t. ė'sna, -ė'sna, -e'sna, -a'sna (duob'ėsna, stabulė'sna, kuok'in'e'sna, skarā'la'sna). i kamienas Vyriškosios giminės i-kamienių daiktavardžių atskirų linksnių galūnės dažnai pakeičiamos (i)ō-kamienių, o moteriškosios giminės — iā- ar ē-kamienių daiktavardžių galūnėmis. Vienaskaitos kilmininkas ir daugiskaitos vardininkas kartais pasakomas ir su priebalsiniu kamienu galūne (plg. „Priebalsiniai kamienai“). Vienaskaita: vard. -is, vyr. giminės ir -ys iš ižō kamieno (duñ't'is ~ dañtis || dun't'is, d'ė'b'es'is || d'ėb'es'īs, vag'is; ak'is, aus'is, vū.n't'is ~ ántis || vū.n't'ė; žu's'is || žū's'is ~ žąsis, žuv'is); kilm. su senesniąja i kamieno galūne -ies užfiksuotas tik moteriškosios giminės daiktavardžių (vū.n't'ies, s'īr'd'ies, žuv'ies), o vyriškosios giminės su (i)ō kamieno (duñta', d'ė'b'es'a', vā'g'a'); naud. turi tik naujesnes galūnes: vyriškosios giminės žodžiai -iō kamieno (duñ'c'ui || dunčui, vā'g'ui, ž'v'ė'r'ui), moteriškosios giminės — iā, kartais — ē kamieno (aūsaī ~ aūsei, p'ir'-c'ī, vū.gn'ai ~ ugniai, žū's'ai ~ žāsiai || žū'sai ~ žāsei); gal. -į (vā'g'į, vū.gn'į); įn. -im (š'ir'd'im, v'i't'im, žuv'im) greta naujesnės ir, atrodo, dažnesnės moteriškosios giminės žodžių galūnės -ia, t. -ų (š'ir'd'ž'ū || š'ir'd'ž'u, v'i't'ū, aus'ū, nakc'ū, puš'ū, vugn'ū, no's'ū, vū.n'c'ū, ak'ū || ak'į, kur -i ~ -e iš ē kamieno vns. įnagininko), o vyriškosios giminės žodžių — -iu (vag'ū); viet. -y (p'ir't'ī, š'ir'd'ī, krū's'n'ī ‘krūsn'yje’, no's'i), kai kur -yj, t. -ī'i, -ī'į (ak'ī'i, š'ir'd'ī'i, no's'ī'i); il. -in (p'ir't'in, krū's'n'in, no's'in); šauksm. formų neužfiksuota. Daugiskaita: vard. -ys, t. -is (duñ't'is, aū's'is, dù.r'is, n'īt'is, smā'g'en'is ‘smegenys’, šā'kn'is, vū.gn'is, vū.n't'is || vū.n't'es ~ ántes, žū.v'is), vyriškosios giminės žodžiai ir su naujesne galūne -iai (vag'ai); kilm. -ių, kai kurių žodžių su -ų, t. y. su kietu prieš galūnę priebalsiu pagal priebalsinių kamienų dgs. kilmininko formas (duñ'c'ū || duntū, vag'ū, p'ir'c'ū, kár'c'ū, aus'ū || ausū, žuv'ū || žuvī; bet tiktai dù.ru', šaknū, žu'sū); naud. -im (duñ't'īm, d'ė'b'es'īm, vag'īm || vag'ūm, krut'īm, dù.r'īm, vū.n't'īm); gal. -is (duñ't'is, vag'is, ak'is, dùr'is, žuv'is, kár't'is ir žuršas ~ žąsės su -es iš ē kamieno); įn. -im (duñ't'īm, d'ėb'es'īm, ak'īm, aš'īm, aus'īm, žuv'īm, b'ī.t'īm, dù.r'īm, nó's'īm), vyriškosios giminės ir su -(i)ais iš (i)ō kamieno (duñ'c'ais || duntais, d'ėb'es'ais); viet. -ysu, -yse, -ysa (aš'm'en'i'su, p'ir't'i's'ė, u's'on'is'ė ‘Ūsionyse’, ak'is'ė, aus'is'ė, dù.r'is'ė); il. -ysna (ak'isna, dùr'isna; su šia galūne užrašytas ir daiktavardžio žmonės dgs. iliatyvas žma'n'īsna). 95 (į)ų kamienas Nuosekliau su u ir iu kamienų galūnėmis vartojamos vienaskaitos formos. Daugiskaitos linksniai yra daugiau paveikti o ir io kamienų įtakos. Atskirų vienaskaitos ir daugiskaitos linksnių užrašyta nedaug pavyzdžių (beveik visi jie ir pateikiami). Vienaskaita: vard. -us, -ius (alùs, dungùs ~ dangùs, l'ietùs, m'edùs, su'nus || sū'nus, v'idùs, v'iršùs, tūrgus, žmògus; jāujus 'jauja', p'ė'č'us, s'p'ieč'us || s'p'ieč'us 'spiečius', val's'č'us ~ valščius, ž'v'i'r'us); kilm. -aus, -iaus (alaũs, dangaũs, l'ietaũs, tūrgaũs || turgaũs, žmogaũs; p'ė'č'aus, sō'dz'aus), retesnės formos su ō kamieno galūne (m'ė'da; sū'na); naud. -ui, -iui (sū'nui, žmō'gui; p'ė'č'ui); gal. -ų, -ių (sū'nų, žmō'gu; p'ė'č'u); įn. -um (sū'nūm || sū'num, v'iršūm, žmō'gum) ir -iu iš io kamieno (val's'č'iu); viet. -uj, -iuj (v'iduj ar v'idui, v'iršuj; jāujaj, sō'dz'uj); il. -un, -iun (v'i-dūn, v'iršūn, tūrgun; p'ė'č'un); šauksm. -au (žmogaũ || žmō'gau). Daugiskaita: vard. -ūs (p'ietūs), dažnesnės formos su (i)ō kamieno galūne (p'ietai, sū'nai, turgai; s'p'ieč'ai || s'p'ieč'ai, val's'č'ai); kilm. -ų, -ių (p'ietų, sū'nų; s'p'ieč'u, val's'č'u), naud. užfiksuotos formos tik su (i)ō kamieno galūne (p'ietám, sū'nám; s'p'ieč'am); gal. -us, -ius (p'ietūs || p'ietus, sū'nus; s'p'ieč'us); įn. -um (sū'nūm) greta formų su (i)ō kamieno galūne (p'ietais, sū'nais; s'p'ieč'ais); vietininko ir iliatyvo formų neužrašyta. Priebalsiniai kamienai Priebalsinių kamienų daiktavardžiai dar yra išlaikę atskirų linksnių senesniąsias galūnes. Ypač dažnos vns. kilmininko ir dgs. vardininko formos su priebalsinių kamienų reliktu — galūne -es (po r, s kartais tariama -as). Tačiau greta senesniųjų formų dažnai vartojamos ir naujesnės, su kitų kamienų galūnėmis. Dalis linksnių jau yra visiškai priderinti prie kitų kamienų: vyriškosios giminės daiktavardžiai dažniausiai turi (i)ō ar i, moteriškosios giminės — dažniausiai i, kartais iā, ē kamienų galūnes. Toliau pateikiami žodžiai, kurie turi daugiau ar mažiau išlaikę priebalsinių kamienų kait ybos liekanų ir kurių linksniavimo paradigmos (ar užfiksuotos atskirų linksnių formos) rodo būdingesnius kamienų mišimo atvejus. Be iš seno priebalsiniams kamienams priklausiusių daiktavardžių, duodami ir kitų kamienų žodžiai, kurių atskiri linksniai priebalsinio linksniavimo galūnes yra gavę naujai. Su naujomis priebalsinio linksniavimo galūnėmis daugiausia pasitaiko i kamieno žodžių. Vienaskaita: vard. akmenō (rt. akm'en'i's), p'iemuō, rudūō, sūō || dž. šuva (rt. šun'is), t'ėšmuō, vanduō || (nj.?) vanduō, dukt'ė, s'esuō || dž. sasuō; kilm. rud'en'ės (|| rū.d'en'es), dukt'erãs (|| dū.kt'er'as), sasar'ės || sasaràs ir naujesnės formos: ā'km'en'ā, p'iem'en'ā, sū.n'ā, v'ū.n'd'en'ā, ū.n'd'en'ā (|| van'dēns), t'ėš-m'en'aus; su priebalsinių kamienų galūne -es dar užrašyta i-kamieniai daiktavardžiai dun't'ės || dūṅ't'ės (b'ē v'iena dun't'ės), sāk'n'ės, s'ir'd'ės; naud. p'iem'en'ui, rū.d'en'ui (su prielinksniu — lig rū.d'en'ei), sū.n'ui, vū.n'd'en'ui, dū.kt'erai ~ dūkterel || dū.kt'er'ai ~ dūkteriai, sā'sarai || sā'sar'ai; gal. ā'km'en'i, rū.d'en'i, sū.n'i, 96 vū.n'd'en'iː; dù.kt'er'iː; sãːsar'iː; in. ãːkm'en'u, p'iem'en'u, šun'u, vū.n'd'en'u, dù.kt'er'u~dùkteria; viet. vūn'd'en'īː || vūn'd'en'ī'i, il. m'é·nas'in 'mėnesį', vūn'd'en'in; šauksm. formų neužfiksuota. Daugiskaita: vard. ãːkm'en'es, ãːs'm'en'es, p'iem'en'es, šun'es, dù.kt'er'es || dù.kt'eras, sãːsar'es || sãːsaras ir naujesnės formos: ãːkm'en'iːs, akm'enai, ãːs'm'en'iːs, aš'm'enai, p'iem'enai, t'eš'm'enai, dù.kt'er'iːs; su priebalsinių kamienų galūne -es dar užrašyta: dūn'es, auš'es, dù.ras, pū.š'es, žūːs'es || žūːsas, žū.v'es; kilm. akm'enū, vūn'd'enū, dùkt'erūː; naud. rud'en'i.m, šun'i.m, dùkt'er'i.m || duk-t'er'ēm, sasar'i.m; gal. p'iem'en'is, dù.kt'eras~dùkteres (-es iš ē kamieno); įn. akm'en'im, dùkt'er'im, sasar'im greta vyriškosios giminės formų akm'enais, p'iem'enais; viet. ir il. formų neužrašyta (plg. i, o ir kitų kamienų šių linksnių formas). Be daiktavardžių vienaskaitos ir daugiskaitos linksnių, dar kartais vartojamas dviskaitos vardininkas-galininkas. Sakinių ar frazių su dviskaitos vardininko-galininko formomis užfiksuota nedaug ir ne su visų kamienų daiktavardžiais: jáːi dù dáːiktu dãːr'eː; jau š'iem'et bū.vaːm du kartù; m'étruː du š'imtù; paː du šim-tù grãːmuː; du ž'en'iːkù (sl. ‘du jauniklius, du galinčius vesti’) tur'ū; paː du rub'l'ū; Daug dažniau ir su skaitvardžiais du (dvi), abu (abi) bei jų variantais vartojamos daugiskaitos vardininko ar galininko formos, pvz., mãːnaː du sūːnuːs jįr dùkt'ė jiːrà; dū.jenaː (~dūjano) suːnaĩ bū.vaː; š'it'ie dù vaik'el'ėːnai g'erai n'ūːk'a (kalba) l'ietù.v'iškai; až až'er'ėːl'aː du v'ėrstai būs (už ežerėlio du varstai bus); du š'imtaĩ bū.vaː; du š'imtùs gavau; ãːnas v'erktūːb'e (jis verktų) d'v'i diė-nas; dū.kt'eras (~dùkteres ‘dukterys’) d'v'i l'i.kaː; ab'i sãːsaras (~šė-seres ‘seserys’) g'i'v'ėːna. * * * Āpso šnektos daiktavardžio kaita iš esmės mažai kuo skiriasi nuo Dūkšto, Tverečiaus ir kitų Gretimų Lietuvos apylinkių šnektų daiktavardžio kaitos (Lietuvių kalbos atlasas 1990). Tai rodo (kaip ir tam tikri fonetikos, kiti gramatikos reiškiniai), kad Āpso šnekta yra minėtų lietuvių šnektų tęsinys. Kai kurių daiktavardžių kamienų linksniavimo paradigmose gausesniam paralelinių formų (plg. dar tokias, tiesa, vyresniųjų atstovų retai pasakomas formas, kaip žuːsaĩ ‘žąsys’) atsiradimui, be kitų priežasčių, įtakos gali turėti ir silpnėjantis lietuvių kalbos mokėjimas. LITERATŪRA Grinaveckienė E. Kai kurios Apso tarmės būdingesnės ypatybės // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. 1960. T. 2 (9). P. 173–191. Jonaitýtė A., Sudnik T. Apie vieną lietuvių–lenkų kalbų interferencijos atvejį // Baltistica. 1973. T. 9 (1). P. 75–77. Lietuvių kalbos atlasas T. 1: Leksika. V., 1977; T. 2: Fonetika. V., 1982; T. 3: Morfologija. V., 1990. Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija. V., 1970. P. 392–394. 7. 678 97 ФЛЕКСИЯ ИМЕН СУЩЕСТВИТЕЛЬНЫХ В ЛИТОВСКОМ ГОВОРЕ ОКРЕСТНОСТЕЙ ОПСЫ Резюме На основе диалектологических данных, собранных во время комплексной экспедиции сотрудников Института литовского языка и литературы АН ЛитССР в Браславском р-не (БССР) в 1956 г., описывается система склонения имен существительных литовского говора окрестностей Опсы (лит. Āpsas). Наиболее характерными особенностями склонения имен существительных данного говора являются следующие: 1. Наличие некоторых архаических форм, напр., родительный падеж единственного числа и именительный падеж множественного числа с окончанием -es имен существительных с основой на согласный (ср. род. п. ед. ч. rud'en'es ‘осени’, sasar'es || sasaras ‘сестры’, им. п. мн. ч. ak'men'es ‘камни’, sā'sar'es || sā'saras ‘сестры’); предложный (местный) падеж (инессь) множественного числа с формантом -su (правда, зафиксированный только в именах существительных с основой на -i: as'm'en'i'su ‘в лезвиях’ наряду с более часто употребляемыми формами p'ir't'i's'e ‘в банях’, ak'i'sa ‘в глазах’, а также сокращенными формами m'iškuos ‘в лесах’, rañka~rañkos ‘в руках’) и др. 2. В парадигмах имен существительных с основами на -i, -(i)и и на согласный часто употребляются параллельные формы, т. е. наряду с более древними формами — и различные новые, возникшие под влиянием других парадигм. 3. Кроме форм единственного и множественного числа, изредка употребляются формы двойственного числа (чаще всего формы именительного и винительного падежей с числительным du ‘два’, напр., bū.va'm du kartù ‘были два раза’). В сущности система склонения имен существительных данного говора мало отличается от склонения соседних литовских говоров на территории ЛитССР, т. е. говоров окрестностей Дукштаса (Dūkštas), Тверячюса (Tverečius) и др.