Apso lietuvių šnektõs daiktavardžių kaityba

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS KAZYS MORKŪNAS APSO LIETUVIŲ SNEKTOS DAIKTAVARDŽIŲ KAITYBA* Slavų — baltarusių, lenkų, rusų — kalbų (tarmių) aplinkoje esanti BTSR Breslaujos rajono Apso apylinkių lietuvių šnekta tyrinėtojus domina įvairiais atžvilgiais: tos šnektos santykis su kitomis lietuvių kalbos tarmėmis, kalbos istorijai svarbių senesnių reliktų joje išlikimas, nuolatinių kontaktų su supančiomis kalbomis rezultatai, tolesnė šnektos raida bei likimas ir kt. Dėl to lietuvių kalbininkai, bendradarbiaudami su baltarusių filologais, pastaraisiais dešimtmečiais organizavo keletą mokslinių ekspedicijų bei išvykų į Breslaujos ir gretimus rajonus. Bene geriausių rezultatų pasiekė Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto kompleksinė ekspedicija, dirbusi šiame rajone 1956 m. birželio mėnesį. Jos dalyviai užrašė reikalingų vietinės lietuvių šnektos duomenų „Lietuvių kalbos atlasui“ iš Bužionių, Jūodelėnų, Petkūniškės, Ražavės, Ūsioniū (tyrė Jadvyga Lonskaité! ir Aloyzas Vidugiris), Dvarčinių, Ignotiškės, Misi, Šalakandžių (Juozas Senkus ir Kazys Morkūnas), Damėšių, Rimašėnų (Elena Grinaveckienė) ir kitų kaimų, surinkta nemaža vietovardžių, kurių daugumas lietuviškos (baltiškos) kilmės. Užrašyta ir vertingos tų vietų etnografinės medžiagos (Angelė Vyšniauskaitė), tautosakos, dainų melodijų (Bronius Uginčius). Daugelis apklaustųjų vyresniojo (70—90 metų) amžiaus geriau ar menkiau lietuviškai kalbančių asmenų savo pasakojimuose (remdamiesi pačių ir tėvų, senelių atsiminimais) perteikė kelių kartų — nuo XIX a. pabaigos iki XX a. šeštojo dešimtmečio vidurio — išgyventus įvairius politinius, ekonominius ir socialinius įvykius, administracinius pakitimus, vienaip ar kitaip lėmusius ir to regiono lingvistinę situaciją bei jos raidą. Beje, vietos lietuvių šnektos vartojimas per tą laiką silpnėjo, ja kalbančių žmonių skaičius mažėjo. Nors ekspedicijos dalyvių išaiškinta, jog lietuviškai tuo metu mokančių ar suprantančių dar pasitaikė daugiau kaip penkiasdešimtyje Breslaujos rajono kaimų, tačiau aktyviai ši kalba jau retai kur bevartota. Dėl to svarbu, kad kuo daugiau šios baigiančios nykti lietuvių šnektos duomenų būtų žinoma kalbos mokslui. Šiek tiek informacijos apie Apso ir gretimų apylinkių lietuvių šnektos padėtį, minėtos ekspedicijos ir kitų išvykų metu užrašytų kalbos faktų jau yra paskelbta įvairiuose leidiniuose (Grinaveckienė 1960; Lie- * Straipsnis skiriamas lietuvių kalbininko, vieno iš Apso šnektos tyrinėtojų Juozo Senkaus (1907 07 18—1970 10 29) atminimui. 1 J. Lonskaitė (ekspedicijos metu — Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentė) kilusi iš Breslaujos raj. Ražavos k. 91 tuvių kalbos tarmės 1970; Jonaitytė, Sudnik 1973; Lietuvių kalbos atlasas 1977, 1982, 1990). Šio straipsnio autorius, aprašydamas Apso šnektos daiktavardžio kaitybą (linksniavimą), daugiausia rėmėsi savo ir J. Senkaus 1956 m. užfiksuotais duomenimis Dvardiniy, Ignėtiškių, Misi, SalakafidZiy ir kituose gretimuose kaimuose. Daiktavardžių vienaskaita ir daugiskaita turi šiuos linksnius: vardininką (vard.), kilmininką (kilm.), naudininką (naud.), galininką (gal.), įnagininką (įn.), vidaus esamąjį vietininką, arba inesyvą (viet.), vidaus einamąjį vietininką, arba iliatyvą (il.), ir šauksmininką (šauksm.). Vidaus einamasis vietininkas Apso šnektoje, kaip ir dideliame kitų rytinių lietuvių šnektų plote, yra labai dažnas. Pašalio esamojo (adesyvo) ir pašalio einamojo (aliatyvo) vietininkų, kurių reliktų yra išlaikiusios kitos rytinių ir pietrytinių pakraščių (Gervėčių, Lazūnų, Zietelos) lietuvių šnektos, Apso apylinkėse neužfiksuota. Šauksmininko formų išgirsta nedaug ir ne visų kamienų. Daugiskaitos šauksmininkas sutampa su dgs. vardininku. Šauksmininko reikšme kartais pasakomos ir vienaskaitos vardininko formos, pvz.: ku'mi.t'i.s m'eilū.t'i.s n'e"š' (=nešk) man'i; trieb'i'k trūb'i"k (sl. “dūduok, pūsk dūdą'), mana t'ev'e-l'i.s. Kai kurios linksnių galūnės skiriasi nuo lietuvių literatūrinės kalbos atitinkamų galūnių fonetiškai, yra daugiau ar mažiau pakitusios morfonologiškai (įvairiai sutrumpėjusios). Fonetiškai daugiausia skiriasi nuo literatūrinės kalbos nekirčiuotos galūnės, turinčios balsius ė, o, be to, kirčiuotos ir nekirčiuotos galūnės su balsiais ė, e po dėsningai (!) bei sporadiškai (r, s, kartais ir kitų) kietinamų priebalsių. Balsis ė tariamas ne visada ir ne visų atstovų vienodai: kirčiuotose galūnėse kartais beveik kaip literatūrinės kalbos ė (po kai kurių priebalsių net 'e, ie), kartais už jį mažiau įtemptas, siauras (dialektologijos darbuose žymimas ¢) ar beveik kaip balsis e; po sukietėjusių priebalsių — į vidurinę eilę atitrauktas ė ar e (žymima «€ ar 32), kartais a. Nekirčiuotos galūnės ė dažniausiai tariamas kaip e, rečiau — e (ė); po sukietėjusių priebalsių — a, rečiau > (£). Kirčiuotas galūnės balsis o kartais tariamas beveik kaip literatūrinės kalbos, kartais su mažesniu ar didesniu balsio a atspalviu (žymima 92, d), nekirčiuotas — kaip ag, kartais su o atspalviu? (d). Šiame straipsnyje, paprastinant transkripciją, minėti kirčiuoti balsiai žymimi ženklais ė (po sukietėjusių priebalsių — ¢), o, nekirčiuoti — e (po sukietėjusių priebalsių — a), a. Nekir€iuoty ilgųjų balsių, esančių įvairiose žodžio pozicijose, kiekybė taip pat ne visada ryški — skirtingų šnektos atstovų, dažnai ir to paties atstovo, tie balsiai tariami kartais ilgiau, t. y. ilgi, kartais trumpiau, kaip pusilgiai. Straipsnyje šie balsiai žymėti kaip ilgi (pvz., a'~o, e*mė, i*~y,i, ur mūs y), 0 pailginti kirčiuoti trumpieji balsiai — kaip pusilgiai (pvz., i.~i, d. m ū). 2 Dėl Apso ir gretimų apylinkių lietuvių šnektų ė, o tam tikrose žodžio pozicijose tarimo jvairavimo plg. Lietuvių kalbos atlasas. 1982. P. 44—58 (žemėl. nr. 27—40). * Taip minėtus balsius daugiausia yra žymėję J. Senkus ir šio straipsnio autorius, 1956 m. užrašydami šnektos duomenis Dvarčinių, Misū, Salakafidziy ir gretimuose kaimuose. 92 Šnektos daiktavardžių linksniavimo sistemoje yra tam tikrų senesnės kaitybos reliktų, t. y. dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje nebevartojamų galūnių (plg. priebalsinių kamienų daiktavardžių linksniavimą). Gana stipri atskirų kamienų mišimo (vienos linksniavimo paradigmos perėjimo į kitą) tendencija. Toliau duodamos visų kamienų linksnių galūnės ir nurodomas jų tarmiškas tarimas (t.), jeigu jis skiriasi nuo literatūrinės kalbos. Kartu duodama ir visų linksnių fonetine transkripcija užrašytų pavyzdžių (to paties žodžio ne visada užfiksuotos visų linksnių formos, todėl prie atskirų linksnių pateikiami įvairūs to paties kamieno žodžiai). d kamienas Vienaskaita: vard. -as (It.ngas + langas, m'i.škas, n'ū'ksmas "kalba, $neka’), kilm. -o, t. -a* (laūka"), naud. -ui (galui), gal. -ą, t. -u* (da“rbu", lū.ngu“), in. -u (vaiki, li.ngu), viet. -e, t. -i, po sukietėjusio priebalsio / — -w (lauki, §6'n’i, galėi), il. -an (m'iškan, šd'nan), šauksm. -e (par'š'e, vaik'e). Daugiskaita: vard. -ai (s'n'iegai, v'i'rai), kilm. -ų (vaikii, v'i‘'ru’), naud. -am (vaika'm, vaik'el čnam ‘vaikeliams’), gal. -us (ratūs, va-karus), in. -ais (m'iškais, ra-tais), viet. -uos(e) -uosa, il. -uosna. Pastabos: 1. Greta vns. vietininko formos gals: pasitaiko ir suprielinksnéjusi forma galeii, pvz., įir us'v'i‘da (= išvydo) galui d'ifva’s labai d'i.d'el'i" žmogu. 2. Vns. Sauksmininkas gali turėti ir dalelyte -ai, pvz., t'é vai. Kai kurių daiktavardZiy vns. Sauksmininkas girdėtas tik su Sia dalelyte, pvz., kūmai, p'é trai “Petrai’. Daugiaskiemeniy daiktavardžių vartojamos ir sutrumpéjusios (be galūnės) formos, pvz., bra'l'ū.k, d'iedi.k greta kaim'in'e. 3. Dgs. vietininko daugiausia užrašyta sutrumpėjusi forma su -wos (retesnė su -uos'), pvz., daržuos (priegaidé neaiški), k'etur'az'd'eš'imtuos m'ė*tuos, m'iskuds, manuds namuos ‘mano namuose’, §'aududs. Mažiau užfiksuota atvejų, kada vartojamos ilgesnės šio linksnio formos su -uose ar -wosa, pvz., m iškuos'ė || m'iskuos'e, muštū.vuos'e, kumpudsa "kampuose". Dar plg. iš kitų kalbos dalių suprieveiksmėjusias formas: d'v'iejes'e "dviese', k'etur'uosa || k'etur'uos "keturiese". 4. Dgs. iliatyvo daugiausia vartojamos formos su -uosna, pvz., m iškūosna, namuosna, ra-tuosna, š 'audūosna, šd'nuosna, vain' ūrnuosna ‘i Vainiūnus', zarasiūosna 'į Zarasus'. Rečiau pasakoma su -uosnan ar sutrumpėjusi (sutapusi su dgs. vietininko) forma su -wos, pvz., m'iškūosnan, p'el'ekūos (|| p'el'ekūosna) ‘i Peleka’. (i) jo kamienas Vienaskaita: vard. -ias (k'el'as, s'v'é'c’as~siécias), -is, t. -i.s* (b'r'ied'i.s, brél'i.s, k'iš v'i.s, mo'l'i.s, pun't'i.s~ pdntis), -ys (arkl' is, gaid'i“s, šul'n'i*s *šulinys'), kilm. -io, t. -'a* (k'¢l'a’, dal'g'@kac'a’ + dalgiūkočio, gaidz'a || gaid'a’), 4 Vns. vardininko galūnės -is balsio / ilginimas ne visada vienodai ryškus kaip kitose šiaurės rytų lietuvių šnektose — kartais jis pailginamas net iki ilgojo i (=i'— y), kartais tariamas beveik trumpas. 93 naud. -iui (k'ė:l'ui, pū.n'c'ui, gaidz'ui, su prielinksniu pasakoma ir p'r'ie mali ‘prie molio’, p'r'ie s'm’&1'i "prie smėlio"), gal. -ig, t.-'w (k'el'w), =i, t. -i* (kli.š ki“, gaid'i*), in. -iu (k'el' ū, k'ir'v'a, mél'u, gaidz' ū), viet. -y (k'el' i, mél'i*, šul'n' I"), il. -ian (k'el’ afi ‘kelionén’), -in (paaus'ifi, šul'n'in), šauksm. -i (brél'i, bracluz'el'i ‘broluzéli’, gaid'el'i), -y (t'in'g'in'i"). Daugiskaita: vard. -iai (k'el'ai, pi.n'c'ai, gaidz' ai), kilm. -iy (k'el' ir 26°dz"w, ma'k'es'c'#), naud. -iam (s'v'ec'a'm, brol'am, pū.n'c'am, gaidz'd'm), gal. -ius (s'v'ec'ūs, b'r'iedz us, gaidz' us, drkl'us), in. -iais (k'el'ais, #6°dz ais, gaidz' ais), viet. -iuos(e) (rug'uds'e, Salakui'dz'uos ‘SalakandZiuose’), il. -iuosna(n) (s"v'ec'- uosna, ki.p'is'k'uosna ‘i Kupiškį“, a-buol’ tiosna ~ obuolitiosna, puod'el tiosnan "į puodelius’). Dél vietininko ir iliatyvo dar plg. pastabas prie d kamieno. a. ja kamienai Šių kamienų daiktavardžių linksnių galūnės yra tos pačios, tik aū-kamienių žodžių jos yra po kietų priebalsių, o ja-kamieniy — po suminkštėjusių priebalsių. Vienaskaita: vard. -a (I'inta ~ lenta, nauda "grūdai", béba; p'ir'k'a, val'dz'a~ valdžia, kd'ja), kilm. -os, t. -0*s, -a's (galvo“s, diona's; p'ir'k'é's, ko:ja's), naud. -ai (ruiikai =rafikai, val'dz'ai), gal. -ą, t. -u' (gdrlvu', val'dz'w), in. -a, t. -u (lazdū, dūonu; val'dz'ū, koju), viet. -oj, t. -0'j, -arj (Vinto:j, ruūka'j; p'ir'k' 6rj, sdruja'j)), il. -on, t. -6'n, -a'n (galvom, ka'ktan; p'ir'k'6'n, sd-ujan), šauksm. -a (k'é ltava ‘gyvuly’). Daugiskaita: vard. -os, t. -a's (d'iéna's, val 'dz'ars), kilm. -y, t. -u* (aV'iZir, malku: val'dz' ir, kéju), naud. -om, t. -6'm, -a'm (d'iené'm, ruiika'm; val'dz' 6"m, sd'uja'm), gal. -as (tru'šas = trąšas, @v'ias; val'dz as, ké'jas), in. -om, t. -6'm, -a'm (barzdé-m, mas’ i.na'm; val'dz' 6'm, kéja'm), viet. -os(e), t. -o's'e, -a's'e, -o0's, -a's (av'ižo's'ė, ruiika's’e, sūūmana's'e greta av'iZés, ruika's; p'ir'k'o's'ė, sdruja's'e greta p'ir'k' 6's, sdruja's), il. -osna, t. -6'sna, -a'sna (av'iZ6'sna, jiena sna~ ienosna; p'ir'k’ 6'sna || p'i¥'k’a'sna). Vienas pastarojo linksnio pavyzdys užfiksuotas su -osan (daubé san). Dėl dgs. vietininko ir iliatyvo dar plg. pastabas prie 6 kamieno. ė kamienas Dėl galūnių balsių e, ė po sukietėjusių priebalsių tarimo ir transkribavimo plg. p.“ 92. Vienaskaita: vard. -ė,t. -ė*, &, -e*, -a* (buož'ė“, skrud'elė: "skruzdėlė", vi.p' e" ~ ūpė, skarėū'la“, pumpū.ra", pū.sa"), kilm. -ės, t. -ė*s, -&s, -e's, -a's (kat'ė*s, skrud'elė*s, ž'e*m' es, skarū'la's), naud. -ei, t. -ei, -ai (vū.p'ei, 26"lai), gal. -į, t. -i*, =o" (karr'v'i“, kum'é:ler, pil.ser), in. -e, t. -i, -bi, -i, -ox (dal’g’i, ras'elėi, pusėi, ka'r'v'i, žd*'lbr ~ žolė), viet. -ėj, t. -ė'j, -ė'j, -e'j, -a'j (draug'ė'j, ža'lė'j, porgl'i'n' ej ‘paeglynéje’, skarūi'laij, pakalna'j, k'epū.ra'j), il. -ėn, t. -&n, -ė'n, -e'n, -a'n (paup'é&n, s'k'i"lėn, ž'e*m' en, saula'n, k'epū.ran || k'epii.r'e'n), šauksm. -e, t. -e, -a (ka't'e, kumi.t'e, k'aiila, s'esut'ė"la "sesutėle'). Daugiaskiemenių daiktavardžių šauksmininkas pasakomas ir be galūnės, pvz., bū'but (= bobute, hibr.). 94 Daugiskaita: vard. -ės, t. -es, -a's (kd'r'v'e's, ra'gut’e's ‘rogés’, k'aūla's), kilm. -ių, t. =", "wu (raguc' ūr, la“p' u*), naud. -ém, t. -é'm, - ém, -e'm, -a*m (buoZ'ém, varl ém, karr'v' erm, av'é&lam), gal. -es, t. -ės, -as, -es, -as (ž em ės, av'elas, ka'r'v'es, skri.d'elas), in. -ėm, t. -ė'm, -&'m, -e'm, -a'm (kat'é&m, stabulė'm ‘stebulémis’, v'iF'- v'e'm, ak'ė"la'm), viet. -és(e), t. -ė's'ė, -e's'é, -e’s’e, -a's’e, -&'s, -&'s, -e's, -a's (draug'é's’é, stabule's'é, kuok'i.n'e's'e, skara'las’e, duob'és, s'k'i’lé's, ra-gut’es), vieną kartą užfiksuota su -ésa (ra'gut’e'sa), il. -ésna, t. & sna, - sna, -e'sna, -a'sna (duob’- é'sna, stabul é sna, kuok'i.n'e'sna, skarala sna). i kamienas Vyriškosios giminės i-kamieniy daiktavardžių atskirų linksnių galūnės dažnai pakeičiamos (į)d-kamienių, o moteriškosios giminės — įūar é-kamieniy daiktavardžių galūnėmis. Vienaskaitos kilmininkas ir daugiskaitos vardininkas kartais pasakomas ir su priebalsinių kamienų galūne (plg. „Priebalsiniai kamienai“). Vienaskaita: vard. -is, vyr. giminės ir -ys iš iid kamieno (duni't'is ~ dantis || dun't’is, d'eb'es’is || d'eb'es'i"s, vag'is; ak'is, aus'is, vū.n't'is ~ antis || vū.n t'e“, Zus'ls || žiūs is-e žąsis, žuv'is); kilm. su senesniąja i kamieno galūne -ies užfiksuotas tik moteriškosios giminės daiktavardžių (vie.n't'ies, š'ir'd'iės, žuv'iės), o vyriškosios giminės su (i)d kamieno (dudita’, d'ė“b'es'a', varg'a"); naud. turi tik naujesnes galūnes: vyriškosios giminės žodžiai -10 kamieno (dufni'c'ui || duficui, va'g'ui, Z'v'ér'ui), moteriškosios giminės — ia, kartais — ė kamieno (aūsai ~ ailsei, p'ir - c'ai, vūgn'aimūgniai, žits'ai =žąsiai || žiūsai = žūsei); gal. -į (va-g'i, vūgn'ė'); in. -im (S'ir'd'im, vi't'im, žuv'im) greta naujesnės ir, atrodo, dažnesnės moteriškosios giminės žodžių galūnės -ia, t. -'u (š'ir'dz'ū || š i.r'dz'u, v'i"t' ū, aus" ū, nakc' ū, pus’ ū, vugn'u, né's'u, vū.n'c'u, ak' ū || ak'i, kur -i ~-e iš ė kamieno vns. įnagininko), o vyriškosios giminės žodžių — -iu (vag'ū); viet. -y (p'ir't'i, Sir'd'ir, kriūtsi'n'is ‘krasnyje’, nd's’iv), kai kur -yj, t. «ii, -i*i (aki ri, $'ir'd'i*i, nors iri); il. -in (p'ir't'in, krirs'n’in, né's'in); šauksm. formų neužfiksuota. Daugiskaita: vard. -ys, t. -i*s (dun't'i"s, aiis’i's, di.r'i's, n'it'i“s, sma'g'en’i's ‘smegenys’, Sa-kn'i's, vi.gn'i's, vie.n't'i's || vū.n't e's~dntés, žū.v'i"s), vyriškosios giminės Žodžiai ir su naujesne galūne -iai (vag'ai); kilm. -iy, kai kurių žodžių su -ų, t. y. su kietu prieš galūnę priebalsiu pagal priebalsinių kamienų dgs. kilmininko formas (dun'c'ū || duntiic, vag'ir, p'ir'c'ūr, kdr'c'w, aus'ū || ausiv, žuv'ūt || žuvir, bet tiktai di.ru“, šakniūi, žursū“); naud. -im (dun't'i.m, d'eb'es'i.m, vag'i.m || vag'd'm, krut'i.m, dū.r'im, vi.n't'im); gal. -is (dun't'is, vag'is, ak'is, dur'is, žuv'is, kdr't'is ir Zu'sas~ Zqsés su -es iš ė kamieno); in. -im (dun't'im, d'eb'es'im, ak'im, aš'im, aus'im, žuv'im, b'i.t'im, di.r'im, né's'im), vyriškosios giminės ir su -(i)ais iš (į)d kamieno (dun'c'ais || duntais, d'eb'es'ais); viet. -ysu, -yse, -ysa (aš'm'en'i"sū, p'ir'- t'i's’e, ws'on'i's'é "Ūsionyse', ak'i"sa, aus'i"sa, di.r'isa); il. -ysna (ak'i"sna, dur'i"sna; su šia galūne užrašytas ir daiktavardžio žmonės dgs. iliatyvas žmarn' i“sna). 95 (j)u kamienas Nuosekliau su x ir ju kamienų galūnėmis vartojamos vienaskaitos formos. Daugiskaitos linksniai yra daugiau paveikti d ir įd kamienų įtakos. Atskirų vienaskaitos ir daugiskaitos linksnių užrašyta nedaug pavyzdžių (beveik visi jie ir pateikiami). Vienaskaita: vard. -us, -ius (alūs, dungūs ~ dangūs, lietūs, m'edūs, su*nūs || sinus, v'idūs, v'iršūs, turgus, Smo gus; jarujus "jauja', p'ė:č' us, s'p'ičc'us || §'p'ie¢ us *spiečius', val's'c'us = valsčius, ž'v' i"r'us); kilm. -aus, -iaus (alails, dungaiis, |'ietaūs, turgaus || turgaūs, žmargaiūs; p'é aus, sé dz’ aus), retesnės formos su d kamieno galūne (m'ė*da“, sirna); naud. -ui, -iui (sirnui, Zmo-gui; p'ė“č' ui); gal. -ų, -ių (sim, žmo:gur; pečiu); in. -um (sunum || sūnum, viršum, Zmé gum) ir -iu iš jo kamieno (val's'c'ū); viet. -uj, -iuj (v'idūj ar v'idui, v'iršūj; jarujuj, sé°dz'uj); il. -un, -iun (v'idufi, viršun, turgun; p'ė“č un); šauksm. -au (žma'gaii || žmo“gau). Daugiskaita: vard. -ūs (p'iétu's), dažnesnės formos su (į)6ė kamieno galūne (p'ietai, su'nai, turgai; s'p'iec’ai || §'p'ie¢ ai, val's'c'ai); kilm. -ų, -ių (p'ietir, swnii; s'p'iec’w, val's'c'w'), naud. užfiksuotos formos tik su (7)d kamieno galūne (p'ietd'm, suwnd'm; s'p'iec'am); gal. -us, -ius (p'ietūs || p'iėtus, sinus; s'p'iec'ūs); in. -um (su'num) greta formų su (i)d kamieno galūne (p'ietais, sunais; s'p'ičc'ais); vietininko ir iliatyvo formų neužrašyta. Priebalsiniai kamienai Priebalsinių kamienų daiktavardžiai dar yra išlaikę atskirų linksnių senesniąsias galūnes. Ypač dažnos vns. kilmininko ir dgs. vardininko formos su priebalsinių kamienų reliktu — galūne -es (po r, s kartais tariama -as). Tačiau greta senesniųjų formų dažnai vartojamos ir naujesnės, su kitų kamienų galūnėmis. Dalis linksnių jau yra visiškai priderinti prie kitų kamienų: vyriškosios giminės daiktavardžiai dažniausiai turi (į)d ar i, moteriškosios giminės — dažniausiai i, kartais ja, ė kamienų galūnes. Toliau pateikiami žodžiai, kurie turi daugiau ar mažiau išlaikę priebalsinių kamienų kaitybos liekanų ir kurių linksniavimo paradigmos (ar užfiksuotos atskirų linksnių formos) rodo būdingesnius kamienų mišimo atvejus. Be iš seno priebalsiniams kamienams priklausiusių daiktavardžių, duodami ir kitų kamienų žodžiai, kurių atskiri linksniai priebalsinio linksniavimo galūnes yra gavę naujai. Su naujomis priebalsinio linksniavimo galūnėmis daugiausia pasitaiko i kamieno žodžių. Vienaskaita: vard. akmué (rt. akm'en'i“s), p'iemué, ruduo, šuo | dž. Suva (rt. šun'is), t'ešmuo, vundué || (nj.?) vanduo, dukt'é, s'esuo || dž. sasud; kilm. rud'en'ės (|| rū.d'en'es), dukt'eras (|| dū.kt'eras), sasar'ės || sasaras ir naujesnės formos: a*km'en'a', p'iem'en'a', Si.n'a’, v'ū.n'd'en'a', ū.n'd'en'a' (|| van'defis), t'e7š'- m'en' aus; su priebalsinių kamienų galūne -es dar užrašyta i-kamieniai daiktavardžiai dun't'ės || duii't’es (b'e v'iena" duii't'es), šakn'ės, š'ir'd'ės; naud. p'iem'en'ui, rū.d'en'ui (su prielinksniu — lig riū.d'en'ei), šiū.n'ui, viū.n'd'en'ui, dū.kt'erai = dūkterei || di.kt'er' ai ~ dūkteriai, sū'sarai || sū'sar'ai; gal. črkm'en'i", rū.d'en'i", šū.n'i, 96 vū.n'd'en'i:, dū.kt'er'i, sa-sar'i; in. akm'en’u, p'iem'en'u, šun'ū, vū.n'd'en'u, dū.kt'er'u--dūkteria; viet. vun'd'en'i" || vun'd'en'irį, il. m'énas'in ‘ménesin’, vun'- d'en'iū; šauksm. formų neužfiksuota. Daugiskaita: vard. akm'en’es, arš'm'en'es, p'iem'en'es, šū.n'es, dū.kt'er'es || dū.kt'eras, sū'sar'es || sa'saras ir naujesnės formos: akm'en'i's, akm'enai, ū'š'- m'en'i's, aš m'enai, p'iem'enai, t'eš'm'enai, dū.kt'er'i's; su priebalsinių kamienų galūne -es dar užrašyta: dufi t'es, aūs'es, di.ras, pū.š'es, žū's'es || žū'sas, #i.v'es: kilm. akm’enit, vun'd'enūr, dukt'erii-; naud. rud'en'i.m, šun'i.m, dukt'er'i.m || dukt'er'ė'm, sasar'i.m; gal. p'iem'en'is, di.kt'eras~ dūkteres (-es iš é kamieno); in. akm'en'im, dukt'er'im, sasar'im greta vyriškosios giminės formų akm'enais, p'iem'enais; viet. ir il. formų neužrašyta (plg. i, d ir kitų kamienų šių linksnių formas). Be daiktavardžių vienaskaitos ir daugiskaitos linksnių, dar kartais vartojamas dviskaitos vardininkas-galininkas. Sakinių ar frazių su dviskaitos vardininko-galininko formomis užfiksuota nedaug ir ne su visų kamienų daiktavardžiais: jd'i du daiktu dar'e; jaii š'iėm'et bū.varm du kartū; m'ėtru* du š'imtū; pa: du šimti grūmu; du ž'en'i"kū(sl. ‘du jaunikius, du galinčius vesti') tur’ it; par du rubl’ i. Daug dažniau ir su skaitvardZiais du (dvi), abu (abi) bei ju variantais vartojamos daugiskaitos vardininko ar galininko formos, pvz., mana: du sinus jir dukt'é jira; di.jena (~dijano) su‘nai bū.var; §'it'ie di vaik'el é*nai g'erai n'iik'a (kalba) I'ieti.v'iskai; až aZ'er'el'a: du v'eFstai būs (už eZerélio du varstai bus): du š'imtai bū.var; du š'imtūs gavaii; anas v'erktii-b'e (jis verkty) d'v'i diénas; di.kt'eras (~dikteres ‘dukterys’) d'v'i I'i.ka*; ab'i sa saras (~séseres ‘seserys’) g'iv'éna. * *x % Apso šnektos daiktavardžio kaityba iš esmės mažai kuo skiriasi nuo Dūkšto, Tverėčiaus ir kitų gretimų Lietuvos apylinkių šnektų daiktavardžio kaitybos (Lietuvių kalbos atlasas 1990). Tai rodo (kaip ir tam tikri fonetikos, kiti gramatikos reiškiniai), kad Apso šnekta yra minėtų lietuvių šnektų tęsinys. Kai kurių daiktavardžių kamienų linksniavimo paradigmose gausesniam paralelinių formų (plg. dar tokias, tiesa, vyresniųjų atstovų retai pasakomas formas, kaip Zu'sai ‘Zasys’) atsiradimui, be kitų priežasčių, įtakos gali turėti ir silpnéjantis lietuvių kalbos mokėjimas. LITERATŪRA Grinaveckienė E. Kai kurios Apso tarmės būdingesnės ypatybės // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. 1960. T. 2 (9). P. 173—191. Jonaitytė A., Sudnik T. Apie vieną lietuvių — lenkų kalbų interferencijos atvejį // Baltistica. 1973, T. 9(1). P. 75—77. Lietuvių kalbos atlasas T. 1: Leksika. V., 1977; T. 2: Fonetika. V., 1982: T. 3: Morfologija. V., 1990. Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija. V., 1970. P. 392—394, 7. 678 97 OJIEKCHS HMEH CYHNIECTBUTEJIBHBIX B JIATOBCKOM I'OBOPE OKPECTHOCTEM OIICbI Pe3iome Ha OCHOBe JMAJIEKTOJIOTHUECKHX NAHHBIX, COOpaHHbIX BO BpeMs KOMIUIEKCHOH 3KCITEJIM LM M coTpy;HHKOB HHcTHTYTA JIHTOBCKOTO S3bIKA H JIHTepaTypbI AH JIntCCP B BpacjiaBckoM p-He (BCCP) B 1956 r., ONKCHIBAETCS CHCTEMA CKJIOHeHHSA HMEH CYLIĮECTBHTEJIbHbIX JIMTOBCKOTO roBopa okpecTHOCcTed Oncbi (JiHT. Apsas). Haubonee xapakTepHbIMH OocoGeHHOCTAMH CK/IOHEHHSA HMEH CYIIECTBHTE/IBHBIX JAAHHOTO TOBOpa SBJISIOTCA CJICAYIOUIHE: 1. Harnnune HEKOTOpHIX apxaH4ecKHX (opm, Hamp. POIMTEIbHBIH MaAekK CAMHCTBEYHOrO UKCJIA H HMEHHTEJILHBIŪ Mae MHOXECTBEHHOTO YHC/Ia C OKOHYAHMEM -€5 WMEH CYLICCTBHTCIbHBIX ¢ OCHOBOH Ha cOrnacHsii (cp. poz. I. eg. 4. rud’en’és ‘ocenn’, sasar'ės || sasards ‘cecTpsl’, HM. II. MH. 4. @'km'en’es “xaMun’, sa'sar’es || sū"saras ‘cecTpsbl’); MPELIOKHBIH (mecTHBINH) manex (MHECCHB) MHOx€ecTBeHHOro 4KCJIa ¢ popMaHTOM -su (Npanjia, 3adOHKCHpOBAHHbIH TOJIbKO B MMeEHaX CYLIECTBHTEIbHBIX € OCHOBOM Ha -i: aš m'en'i'sū "B ne3pusx’ Hapsay € OoJIee €acTo YrIiOTpe6nseMbiME dopMaMa p'ir't’i's’é "B Gansx', ak’i'sa "B raasax’, a TaKXe COKpalLICHHbIMH dbopmamu m'iskuds "B necax’, ruiika's~raikos "B pykax') u Ap. 2. B mapagurMax HMeH CyIIECTBHTEIBHBIX C OCHOBAMH Ha i, =(i)u ¥ Ha COTJIACHBIH 4acTO yNnoTDEOIISIOTCA MapasuieTbHble (DOpMEBI, T. €. Hapsdy ¢ Gosee ApeBHAMH dopMaMH — H pa3jIH4KLIC HOBbIE, BO3HHKINIHE IIOjį BIMAHHEM JIDYTHX Napagurm. 3. Kpome dOopM ejiuHcTBEHHOTO H MHOKECTBEHHOrO YHC/a, H3pėejika YnOTpeOIISIOTCA OOpMEI NmoicrBeHHOro UHcJIa (HauIe Beero GOPMBI HMEHHTENBHOTO H BHHHTeJIbHOTO MajjexeH C 4KHCJIKTenbHBIM du ‘asa’, manp., bi.va'm du karti ‘Geinmm miBa pasa’). B CyIIHOCTH CHCTEMA CKJIOHEHHA HMEH CyIIECTBHTE/IbHBIX JAHHOIO roBOpa Majo OT/IHM4AeTCA OT CKJIOHEHHA, COCEJIHHX JIATOBCKHX roBopoB Ha TeppHTOpHH JInTCCP, T. e. rOBOPOB OKpecTHOCTeit Įlykmraca (Diikstas), TBepauroca (Tverėčius) m Ap.