Gervėčių apylinkių gyvenamųjų vietų vardų leksiniai‑struktūriniai bruožai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS MARYTĖ RAZMUKAITĖ GERVĖČIŲ APYLINKIŲ GYVENAMŲJŲ VIETŲ VARDŲ LEKSINIAI-STRUKTŪRINIAI BRUOŽAI Gervėčių apylinkių (Gardino srt. Astravo, iš dalies – Smurgainių raj.) gyvenamųjų vietų vardai, arba oikonimai, kaip ir kiti toponimai (hidronimai ir mikrotoponimai), savo leksinėmis ir struktūrinėmis ypatybėmis yra artimi Vilniaus, iš dalies Švenčionių rajono pietinės dalies toponimams. Šios Baltarusijos TSR esančios kompaktiškos ir izoliuotos lietuvių kalbos salos mikrotoponimija pastaruoju metu, kaip ir tarmės leksika, yra daugiau paveikta slavų kalbų, bet šio krašto oikonimija yra kur kas mažiau pakitusi. Ji tarsi tęsia besiribojančių gretimų Lietuvos TSR apylinkių toponiminį arealą. Taigi ji iš esmės priklauso tam pačiam regionui, kurio geografinių vardų tipą bei jų struktūrą sąlygojo panašios istorinės, kultūros ir ekonominės sąlygos bei realijos. Gervėčiai su apylinkėmis iki pat 1939 m. buvo Vilniaus apskrities miestelis, valsčiaus centras, kuriam priklausė apie 150 gyvenamųjų vietų (iš jų 23 dvarai) (plg. Kardelytė 1975, 5). Iš tradicijos ši apylinkė iki XIX a. vidurio dar tiesiogiai jungėsi su etnografine Lietuva – pagrindiniu lietuvių kalbos plotu, ypač ties Buivydžiais, Nemenčine, Karkažiškėmis, Strūnaičiu (Vidugiris 1974, 117; 1972, 19). Netgi tų apylinkių reljefo, žemės paviršiaus bei fiziografinių duomenų panašumas atsispindi toponimuose, ypač mikrotoponimuose. Straipsnyje remtasi ne visais šių apylinkių vietų vardais, o tik tais, kurių lietuviškieji atitikmenys užrašyti 1970 m. kompleksinėje ekspedicijoje renkant medžiagą vardynui1. Todėl čia disponuojamos medžiagos kiekis nėra didelis – pateikiami apie 75 Gervėčių ir gretimų (Izabelinos, Kiemeliškių, Mikailiškių, Varnionių) apylinkių oikonimai. Kadangi vietų vardai užrašyti iš gyvosios kalbos – iš tarmės atstovų, tad kai kur, esant reikalui, skliausteliuose pateikiamos ir tarminės oikonimų lytys, taip pat ir baltarusiški jų atitikmenys. Oikonimai, kaip ir kiti Gervėčių apylinkių toponimai, yra atsiradę iš bendrinių žodžių (b.ž.), t. y. apeliatyvų, arba kitų tikrinių vardų. Šių žodžių ar vardų oikonimizacija (virtimas oikonimais) tarmėje vyko dviem būdais: dalis oikonimų kilo iš bendrinių ar tikrinių žodžių be darybos formantų (pirminiai), dalis – įgiję toponimų darybos požymių, būtent formantų (antriniai) (plg. Vanagas 1970, 28; 53). Tiek pirminės, tiek antrinės toponiminės darybos oikonimams būdingi keli oikonimizacijos atvejai: 1) afiksacija, 2) pluralizacija, 3) sudėjimas (plg. Po- 1 Gervėčių apylinkių vietovardžiai rinkti J. Lipskienės, M. Razmukaitės ir A. Vidugirio. 77 dolska 1983, 6). Tuo tarpu pagal leksinę-semantinę sudėtį ir kilmę Gervėčių apylinkių vietovardžiai yra keleriopi: 1) asmenvardiniai (iš vardų, pavardžių, pravardžių), 2) apeliatyviniai (iš b. ž. – daiktavardžių, būdvardžių) ir 3) iš kitų toponimų (oikonimų, hidronimų). Pirminiai oikonimai. Šių Gervėčių apylinkėse užrašyta apie 19 %. 1. Beatiksiniai: a) apeliatyviniai – Kolionija (brus. Калёнія2) vs. Varnionių (toliau – Varn.) ap., plg. sl. kolionija „vienkiemis, ūkis“ (LKŽ VI 311); b) iš kitų toponimų: Gibirdė3 (t. ir Gibirždė, brus. Гібірда) k. Gervėčių (toliau – Gerv.) ap., plg. Gibirdė l., pv. (Ten pat); Maliutà (brus. Малюма) vs. Gerv. ap., plg. Maliutà up. (Ašmenos int.); Pelegrindà (brus. Пелегрында) k. Gerv. ap., plg. Pelegrindėlė4 up. (Ašmenos int.); Palestinà5 (brus. Палесціна) k., buv. dv. Gerv. ap., plg. Palestinė, šalis Vakarų Azijoje. 2. Su žodžių darybos afiksais: a) priesaginiai, apeliatyviniai – Kerplėšinė6 || Kerplėšinà (t. ir Kerplòšina, brus. Керплашына, t. Керпло́шына) k. Gerv. ap., galbūt iš b. ž. *kerplėšinė, plg. kérplėša, kérplėšas „senas, supuvęs medžio kelmas, apaugęs sąmanomis, kupstas, išvarta“ (LKŽ V 619–620); b) priešdėliniai⁷, apeliatyviniai: Ažūlaukė (brus. Ажўлаўка) vs. Gerv. ap., plg. ažūlaukė „užlaukė, galulaukė“ iš ažu- ir lauk(a)s; Ažūkapė Rimdžiūnų k. dalis Gerv. ap., plg. ažūkapė „užkapė, vieta už kapų“ iš ažu- ir kapai; Ažūraistis (brus. Ажўроцічы) k. Izabelinos (toliau – Izab.) ap., plg. ažūraistis „užraistis, vieta už raisto“ iš ažu- ir raistas; Ūžupis (t. ir Ūžupė, brus. Зарэ́чыца) k. Gerv. ap., plg. ūžupis, ūžupė „vieta už upės“ iš už- ir upė; Pamedė Girių k. dalis Gerv. ap., plg. pamedė „pamiškė, pagirys“ iš pa- ir mėdis, medžias „miškas, giria“; Pabaliai (brus. По́бали) vs. Mikailiškių ap., plg. pabalys, pabalai „vieta palei balą, prie balos“ iš pa- ir balà; Páverbi ai (t. ir Pavérbiai, brus. Па́вербі, Паве́рбі) k. Izab. ap., plg. *paverbiai „vieta palei gluosnius, verbas“ iš pa- ir tarm. verbà „gluosnis, žilvitis“. Pluralia tantum oikonimai. Šie morfologinės pluralizacijos būdu sudarę vietų vardai turi dgs. vardininko galūnę. Kadangi vietų vardų, ypač oikonimų, skaičiaus forma yra ne morfologinė ar gramatinė, o žodžių darybos kategorija ir atlieka toponiminio rodiklio funkciją (plg. Суперанская 1969, 114; Подольская 1983, 96), kai kurių autorių darbuose daugiskaitos galūnes turintys oikonimai laikomi fleksyvinės darybos vediniais (plg. Лемцогова 1970, 124–128). 2 Baltarusiški bendrinės k. vtv. atitikmenys pateikiami pagal J. Rapanovičių (Рапановіч 1982, 16–269). 3 Rašyt. šaltiniuose yra užfiksuota lytis Giberda (Гиберда) (plg. Гошкевич 1905, 31). 4 Upėvardis Pelegrindėlė greičiausiai yra antrinis, atsiradęs su mažyb. priesaga iš upėv. *Pelegrinda, kai prie upės atsirado bendravardė gyvenamoji vieta; tokių vėlesnių perdirbinių yra nemažai Lietuvoje (plg. Vanagas 1970, 126–127). 5 Šitokie perkelti kitų vietovių, šalių, miestų, kraštų, valstybių vardai kai kurių onomastų vadinami ekspresyviniais metaforiniais vietovardžiais (plg. Михайлова 1971, 140). 6 Tai naujesnis k. vardas, seniau čia buvę Karmazai. 7 Formaliai žiūrint, šiuos vtv. galima būtų pateikti ir prie priešdėlinių vedinių, t. y. prie antrinių oikonimų, tačiau turint omeny tai, kad jie, kaip ir aukščiau pateiktasis priesaginis oikonimas, greičiausiai yra padaryti iš fiziografinių terminų, – apžvelgiami prie pirminių. 78 Gervėčių apylinkių pluralia tantum oikonimai pateikiami atskira grupe. Tai vieni iš produktyvesnių tarmės oikonimų. Pagal kilmę jų čia yra 1) asmenvardinių ir 2) apeliatyvinių. 1) Asmenvardiniai sudaro didelę tarmės oikonimų dalį: Bajorai (brus. Ба́яры) k. Izab. ap., plg. pvd.8 Bajōras ir b.ž. bajōras; Barauskai (kitaip Ūžupis) k. Gerv. ap., plg. pvd. Barauškas; Daukšiai (brus. Даўкшцы) k., buv. dv. Izab. ap., pvd. Daukšys; Gaigaliai (brus. Гайго́лі) k. Gerv. ap., plg. pvd. Gaigalis; Galčiūnai (brus. Гальчуны) k. Gerv. ap., plg. avd.9 Galčiūnas, pvd. Galčius; Geliūnai (brus. Гелюны) k. Gerv. ap., plg. avd. Geliūnas, pvd. Gėlaitis, Gelūnas; Grūodžiai (brus. Гро́дзі) k. Gerv. ap., plg. pvd. Grūodis, Gruodys; Kalviai (brus. Кавалі) k. Aštravo ap., plg. pvd. Kalvis ir b.ž. kalvis; Karmažos (t. ir Karmažai), senesnis Kerplėsinės (žr.) kaimo vardas, plg. pvd. Karmažā, Karmažas; Karvėliai (brus. Карвелі) k. Varn. ap., plg. pvd. Karvėlis; Miciūnai (brus. Міцюны) k. Gerv. ap., plg. pvd. Miciūnas; Mōckos (brus. Моўкі) k. Gerv. ap., plg. pvd. Mockā; Pėtrikai (brus. Петрыкі) k. Gerv. ap., pvd. Pėtrikas; Radžiūliai (t. Radžiūliai, brus. Радзюлі) k. Izab. ap., plg. pvd. Radziulis, Radžiulis; Rimdžiūnai (brus. Рымдзюны) k. Gerv. ap., plg. avd. Rimdžiūnas, pvd. Rimdžius; Sakalaičiai (brus. Сакалаўцы) k. Gerv. ap., plg. pvd. Sākalas (*Sakalaitis), Sakalauskas; Sakūnai (brus. Заку́ны) k. Gerv. ap., plg. avd. Sakūnas, pvd. Sākas, Sakāuskas, Sakāvičius; Savičiūnai (brus. Савіцюны10) buv. k. Gerv. ap., plg. pvd. Savičiūnas; Valeikūnai (t. Valai-kūnai, brus. Валаіку́ны) vs. Gerv. ap., plg. pvd. Valeikā, Valaikā, Valeikis (galbūt *Valeikūnas, *Valaikūnas); Vaškūnai (t. ir Voškōnys, brus. Вашку́ны) k. Gerv. ap., plg. pvd. Vaškūnas; 2) apeliatyviniai: Girios (brus. Гі́ры) k. Gerv. ap., plg. girià; Pridōtkai buv. dv. prie Galčiūnų k. Gerv. ap., plg. psn. sl. pridōtkas (<lenk. przydatek) „priedas, pridėtinis sklypas“ (LKŽ X 612). Antriniai oikonimai, arba dariniai. Šių Gervėčių apylinkėse yra didžioji dalis – apie 40 %. Tai – 1) priesagų vediniai, 2) sudėtiniai dariniai ir 3) vienas sudurtinis oikonimas. 1. Labiausiai paplitę priesagų vediniai iš asmenvardžių (priesagos čia daugiausia su vietos ir posesyvumo reikšmėmis): -čižna11 : Čiužōvščizna (brus. Чыжоўшчына) k. Varn. ap., plg. pvd. Čiužāiskas, Čižāuskas, Čižovskis; Ramanaūčizna (brus. Раманаўшчына) vs. Trākininkų ap., plg. pvd. Ramanaūskas; -ėjos : Milcėjos (brus. Мільцы) k. Gerv. ap., plg. pvd. Milca, Milčius; 8 Pavardės (pvd.) lyginimui pateikiamos iš „Lietuvių pavardžių žodyno“. V., 1985. T. 1. (A–K) ir 1989. T. 2. 9 Avd. (asmenvardis) žymėta prie asmenvardžių, kurie nurodomi iš M. Birilos ir A. Vanago pranešimo (Бірыла, Ванагас 1968, 12–98). 10 Buvusių, išnykusių kaimų, dvarų vardų baltarusiški atitikmenys pateikti taip, kaip min. M. Birilos ir A. Vanago pranešime. 11 Slaviškos kilmės priesaga, aptinkama ir Lietuvos TSR apslavėjusiuose pakraščiuose, paprastai vartojama oikonimų darybai iš asmenvardžių (plg. Razmukaitė 1983, 147, 152). 79 -ina12 : Zabelina (brus. Ізабеліна) k. Izab. ap., plg. mot. v. Zabelià, pvd. Zabielà; Viktasinà (brus. Виктасіна) k. Gerv. ap., plg. mžb. v. Viktasià, brus. avd. Виктась (Бирыла 1982, 48); -ynas : Margelýnas (brus. Маргелі) k. Kiemėliškių ap., plg. pvd. Margėlis; -iškės : Asiniškės (brus. Асяніушки) k. Smurgainių (toliau — Smurg.) rj. Žodiškių ap., plg. pvd. Asinskas, Asinauskas (<lenk. Osina); Antōniškės (brus. Антоніушки) k. Gerv. ap., plg. pvd., v. Antōnas; Bagdōniškės (t. ir Bagdāniškės, brus. Багданіушки) k. Gerv. ap., plg. pvd. Bagdōnas; Černiškės (brus. Чэрнішки) k. Varn. ap., plg. pvd. Černis, Černys; Karėiviškės13 (brus. Карэйвіушки) k. Gerv. ap. (<pv. v. Karėiviškė), plg. pvd. Karėiva, Kareivà; Kūdiškės (brus. Кудзишки) k. Smurg. rj. Salų ap., plg. pvd. Kudys, Kudzys; Mikailiškės (t. ir Mikāliškės, brus. Микаліуки) k., apyl. c., plg. pvd. Mikāila, Mikāilas, Mikālas; Pāpiškės (t. ir Pāpiškis, Pāpiškiai, brus. По̄піунки) k. Gerv. ap., plg. pvd. Pāpas, Papys ir b.ž. pāpas „popas“ (LKŽ IX 350); Petrėliškės (brus. Петпаніушки) buv. k. Gerv. ap., plg. pvd., v. Petrėlis; -inykai (-nykai)14 : Babrāunykai (t. ir Babrūnykai, brus. Бабрунікі) k. Varn. ap., plg. pvd. Babrōvas, Babrāiškas, brus. Баброўскі (Бирыла 1965, 28—29); Gudīnuykai (brus. of. Гудзянкі, t. Gudziniki) k. Gerv. ap., plg. pvd. Gūdas, Gūdinas, Gudīnas ir b.ž. gūdas, gudinis; Šātrinykai || Šātrininkai15 (t. ir Šatėrnykai, brus. Шатэрнікі) k. Gerv. ap., plg. pvd. Šatrys, Šatrinis; -uškės16 : Knystūškės (brus. Кністўуки) k. Gerv. ap., plg. pvd. Knystautas, Knystautas. Apeliatyvinės kilmės priesaginių vedinių čia tėra keli: -ėčiai : Gervėčiai (brus. Гербяты) msl., ap. c. iš b.ž. gėrvė (plg. Maciejauskienė 1988). Greičiausiai bus buvęs mikrotoponimas, pievos ar balos vardas *Gervėčia ar pan., perėjęs vėliau į oikonimus (plg. Gervėčia up. ties Musninkais, Gervėtis ež. prie Salako, Gervėčios pv. Ukmergės rj., pelkė Ignalinos rj., Gervėčiai mšk. ir b. Utenos rj. ir kt.).17 -ninkai (-nykai) : Bālninkai (t. Bālnykai, brus. Бо́льники) k. Varn. ap., plg. b.ž. balā. 2. Sudėtinių darinių Gervėčių apylinkėse nedaug — tai keletas poliarizacinių oikonimų, sudarytų iš dviejų komponentų: būdvardžio ir oikonimo (pluralia tantum). Jie išsidėstę dvejaip: a) pirmasis komponentas — asmenvardinės kilmės oiko- 12 Dėl šios sl. kilmės priesagos Lietuvos TSR oikonimuose plg. Razmukaitė, ten pat. 13 Kaimas vadinamas dar ir Karėivos. 14 Tarminis priesagos -ininkai (-ninkai) atitikmuo. 15 Oikonimas gali būti ir apeliatyvinės kilmės — iš b. ž. šatrà, Gervėčių apylinkėse vartojamo reikšme „ilga, plona šaka, virptis, kartis, žãlga“ (LKŽ XIV 542). 16 Plačiau dėl šios priesagos paplitimo Lietuvos TSR oikonimuose plg. Razmukaitė 1983, 150. 17 Priesaga -ėčiai (-ėtis, -ėta) retai tepasitaiko Lietuvos priesaginių gyv. vietų vardų daryboje; ji daugiau būdinga kitų vietų vardų, ypač hidronimų, darybai ir paplitusi, be mažų išimčių, tik pačiuose Lietuvos rytuose, į rytus nuo linijos Pabradė, Utena, Zarasai (plg. Vanagas 1970, 141). 80 nimas, antrasis – paprastas (neįvardžiuotinis)18 būdvardis: Jacinos Didelės (brus. Вялікія Яцыніны) k. ir Jacinos Mažos (brus. Малыя Яцыніны) k. Gerv. ap.; t. Jokintonės* Didelės || Jokintonės Didžiulės19 (brus. Вялікія Екенманы) k. ir t. Jokintonės Mažos || Jokintonės Mažūtės20 (brus. Малыя Екенманы) k. Izab. ap.; b) pirmasis komponentas – paprastas būdvardis, antrasis – oikonimas (be opozicinės poros): Nauji Rimdžiūnai21 k., plg. Rimdžiūnai k. Gerv. ap.; Senà Rūdnià (brus. Старая Рудня) vs. Gerv. ap., plg. Rudnià k. Varėnos rj. ir kt. 3. Sudurtinių oikonimų Gervėčių apylinkėse užfiksuotas vienas – of. Gūdagojis (t. Gudagòjus, brus. Гудагай) m. Gūdagojo ap., sudarytas iš dviejų apeliatyvų – gūdas22 ir gõjus arba pvd. Gūdas ir gõjus. Yra keletas ir neaiškios darybos arba ne visai aiškios darybos ir kilmės Gervėčių apylinkių oikonimų: Barškėtas buv. dv. Gerv. ap. (plg. Barškėtas pv. prie Girių k.); vyt. gali būti asmenvardinis iš pvd. Barškėta, Barškėtis, bet plg. šios šaknies b.ž. barškėtas „barškala“, iš kurio galėjęs kilti pievos vardas23. Bėzdanos (t. ir Bėzdenos, Bezdónys, brus. Бяздоны) k. Gerv. ap., plg. Bezdónys m. ir k. Vilniaus raj. Paliauskai (brus. Палейка) vs. Gerv. ap., galbūt iš pravardės *Paliauskas (< brus. tarm. Paliõuka). Svirtiškės (brus. Свірыны) k. Izab. ap., gal plg. (?) pvd. Svirskas, -škis ar b.ž. svirtis. Sniegiónys (t. ir Sniegėnai, brus. Снегяны), galbūt asmenvardinės kilmės iš kokios nors šios šaknies pravardės (tokios šaknies asmenvardžių neužfiksuota). Vaigisai (brus. Вайгисы) k. Gerv. ap., gal sietina su asmenvardžiais, plg. pvd. Vaiginas, Vaiginis, Vaigauškas ir kt. Zavelcai (brus. Завельцы) k. Gerv. ap. Greičiausiai tai priešdėlinis slavų kalbos vedinys, plg. priešd. za- (за-) ir slaviškąjį Neries up. vardą Veljà (brus. Велья, Беля24. Tiek pirminių, tiek antrinių oikonimų Gervėčių apylinkėse vyrauja iš asmenvardžių kilę vietų vardai; mažiau jų yra iš apeliatyvinių leksemų ir labai nedaug tėra iš kitų toponimų. * Bendr. k. būtų Jokintónys (plg. Liñkmenys, t. Liñkmenes k. Ignalinos raj.). 18 Neįvardžiuotinė, paprastoji būdvardžio forma sudėtiniams oikonimams sudaryti būdinga ir Lietuvos TSR rytinės dalies pakraščiui, plg. vietų vardus: Naujas Paliėšius k. (Ignalinos raj.), Naujas Strūnaitis k., Nauja Pašaminė k., Nauji Šaminiai k. (Švenčionių raj.) ir kt. (Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. 1976, 194, 195, 196). 19 Šis kaimas žmonių vadinamas ir Didžiūkiemis. 20 Dar žm. vad. ir Mažakiemis. 21 Dabar kaimas vadinamas Komsamolska. 22 Dėl šio žodžio reikšmių plg. A. Vanago guđ- šaknies hidronimų etimologijas (Vanagas 1981, 125–126). Dar plg. S. Karaliūno pranešimą (1985, 55–56). 23 Čia dar plg. šios šaknies hidronimus Barškėtis, Barškėta (ež. prie Švenčionių), Barškiėtis (up. prie Molėtų) ir kt. (Vanagas 1981, 59), kas patvirtintų mintį, jog oikonimas greičiau sietinas su apeliatyvu. 24 Dėl tokių upėvardžių formų plg. Vanagas 1981, 382–383. 6. 678 81 Produktyviausi oikonimų darybos būdai šiose apylinkėse, matyt, bus sufiksacija, pliuralizacija (tai būdinga ir Lietuvos TSR teritorijos rytinei daliai). Derivacijos būdu padarytų oikonimų čia yra apie 30 % ir pluralia tantum oikonimų panašiai. Apžvalgai apibendrinti pateikiamas Gervėčių apylinkių oikonimijos mikromodelis būtų toks: Oikonimai pagal kilmę: iš asmenų. iš apeliat. iš kitų vtv. ( leksinis vaizdas) 59 % 23 % 7 % Oikonimai pagal darybą: pirminiai pl. tantum antriniai (dariniai): (struktūrinis vaizdas) 19 % 32 % afiksin. sudėt. vediniai dariniai 30 % 9 % Likusieji (~10 %) tenka neaiškios darybos ir kilmės oikonimams. Atrodo, kad toks „mikromodelis“ — gal su nedideliais nukrypimais — tiktų ir Lietuvos TSR rytinių pakraščių oikonimijai. Be to, galbūt ir dėl gretimoms tarmėms būdingų darybinių elementų, ir dėl pačios leksikos, leksemų panašumo bei kitų priežasčių daugiau nei pusė čia apžvelgtų Gervėčių apylinkių oikonimų (apie 40) turi atitikmenų minėtame Lietuvos pakraštyje. Asmenvardinės kilmės oikonimų iš pavardžių persvara rodytų, kad didesnė dalis gyvenamųjų vietų vardų šiame regione atsiradę palyginti vėlai, jų atsiradimas sąlygotas jau privačios nuosavybės. LITERATŪRA Karaliūnas S. Etnolingvistinė opozicija „aiškiai kalbantieji“ — „neaiškiai, nesuprantamai kalbantieji“ ir liet. gūdas, lat. guds semantika, etimologija bei daryba // Tarptautinė baltistų konferencija (Pranešimų tezės). V., 1985. P. 55—56. Kardelytė J. Gervėčių tarmė. V., 1975. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. V., 1976. T. 2. Maciejauskienė V. Gervėčių vardo kilmė // Gervėčiai. V., 1989. P. 259—260. Razmukaitė M. Asmenvardiniai priesaginės darybos Lietuvos TSR oikonimai // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A. ser. 1983. T. 2 (83). P. 146—153. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. Vidugiris A. Gervėčių tarmės leksiniai dialektizmai // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A. ser. 1974. T. 1 (46). P. 117—127. Vidugiris A. Iš Gervėčių tarmės semantinių dialektizmų // Lietuvių kalbotyros klausimai. 1972. T. 13. P. 19—29. Бырыло М. В. Беларуская антрапанімія. Мінск, 1982. Бырыло М. В., Ванагас А. П. Літоўскія элементы ў беларускай анамастыцы. (Даклады). Мінск, 1968. Гошкевич И. И. Виленская губерния. Вильна, 1905. Лемциогова В. П. Беларуская айканімія, Мінск, 1970. Михайлова А. Т. Об эмоциональных и экспрессивных топоосновах // Ономастика Поволжья. Горький, 1971. Ч. 2. С. 138—142. Подольская Н. В. Типовые восточнославянские топоосновы. М., 1983. 82 Раданович Я. Н. Словнік назваў населеных пунктаў Гродзенскай вобласці. Мінск, 1982. Суперанская А. В. Род и число собственных имен // Суперанская А. В. Структура имени собственного. М., 1969. С. 108—117. ЛЕКСИКО-СТРУКТУРНЫЕ ЧЕРТЫ ОЙКОНИМОВ ОКРЕСТНОСТЕЙ ГЕРВЯТ Резюме В статье рассматриваются лексико-структурные черты ойконимов, собранных в окрестностях Гервят (БССР, Островецкий р-н Гродненской обл.) во время экспедиции 1970 г. По данному материалу выделяется несколько словообразовательных групп ойконимов: 1) ойконимы первичного образования, т. е. образованные от нарицательных слов или других собственных имен без топоформантов и 2) ойконимы вторичного образования, т. е. образованные от других нарицательных слов или собственных имен при помощи топонимических формантов или другими способами (аффиксация, словосложение, соположение). Наиболее продуктивным видом образования ойконимов в окрестностях Гервят является суффиксация (~30%). Констатируется, что одним из наиболее популярных способов перехода appellативов или других собственных имен в класс ойконимов является плюрализация, т. е. образование собственных имен в форме pluralia tantum (~32%). По лексическому складу или по происхождению ойконимия окрестностей Гервят делится на 3 группы: 1) отантропонимные ойконимы, 2) ойконимы, образованные от антропонимов, и 3) ойконимы, образованные от других топонимов. Наиболее продуктивными являются ойконимы антропонимического происхождения (~59%); ойконимы, образованные от других топонимов, составляют лишь ~7%. Констатируется, что окрестности Гервят по своему ойконимическому материалу являются частью или продолжением топонимического ареала самой восточной части региона ЛитССР (Вильнюсского, Швенчёнского р-нов). 6