Latviškos pavardės Lietuvoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS ALEKSANDRAS VANAGAS LATVIŠKOS PAVARDĖS LIETUVOJE Latviškų pavardžių Lietuvoje yra palyginti gana daug, tačiau iki šiol jos tebėra visiškai netyrinėtos. Vien dėl šios priežasties jų visų detaliai aptarti nebus įmanoma. Todėl straipsnyje bus stengiamasi ne tiek pateikti visas latviškos kilmės pavardes, kiek aptarti tuos kriterijus, kuriais remiantis latviškos pavardės gali būti atskiriamos nuo lietuviškų. Pirmiausia pabrėžtina, kad bus kalbama tik apie dabartinį laikotarpį, vadinasi, ir apie dabartines latviškas pavardes šių dienų lietuvių kalboje. Tai akcentuoti svarbu dėl daugelio priežasčių, tarp kurių pirmiausia minėtina tai, jog latviškų pavardžių skaičius Lietuvoje istorijos eigoje, matyt, bus gerokai svyravęs. Antra, ir pačių latviškų pavardžių raidos specifika (palyginti vėlyvas juridinis jų įteisinimas ir kt.) verčia pabrėžti, kad bus kalbama apie tą latvių pavardžių raidos periodą, kada jos jau buvo susiformavusios ir įsigalėjusios (Сталтмане 1981, 3—11). Latviškoms pavardėms atskirti nuo kitų, šiuo atveju svarbiausia — nuo lietuviškų pavardžių, — kriterijų yra nemaža, tačiau kartais nė vienas jų atskirai paimtas ar ir visi drauge nėra pajėgūs tiksliai atsakyti į klausimą, kuri pavardė yra latviška, kuri — lietuviška ar dar kokios kitos kilmės. Dėl to ir bendras latviškų pavardžių Lietuvoje kiekis skaičiais gana sunkiai pasakomas. Bet tai, žinoma, nereiškia, kad latviškų pavardžių išskyrimo kriterijai yra perdėm migloti ar jų iš viso nesama. Kalbant apie atskyrimo kriterijus, galima būtų juos grupuoti į dvi dalis — tai lingvistiniai ir nelingvistiniai (ekstralingvistiniai) kriterijai. Lingvistiniais kriterijais čia vadinami tokie, kurie leidžia latviškas pavardes atskirti nuo kitų remiantis tik kalbiniais faktais. Šios grupės kriterijai dažniausiai esti fonetiniai, leksiniai ir morfologiniai (darybiniai). Fonetinis kriterijus yra toks, kai pavardę esant latviška parodo žodžio fonetika. Imkime keletą pavyzdžių. Bērzinis Lkv 3, Ppl (lat.), Kdn 4 (lat.), Slč (lat.) (9)*. Šią pavardę esant latviška pirmiausia rodo priebalsis z: lat. Bērzinš (Salnajs, Maldups 1931, 150). Lietuvių kalboje vietoje z yra ž, plg. lietuvių pavardę Beržinis (įvairiose Lietuvos vietose). Birzgālis Rz (lat.). Plg. lat. Birzgališ (Salnajs, Maldups 1931, 77 ir kt.), Birzgals (Ten pat, 22 ir kt.). Iš lat. birzs „beržynas“ ir gals „galas“. Lietuvių panašių pavardžių nėra. * Skaičius po gyvenamosios vietos vardo sutrumpinimo rodo, kiek kalbamojoje vietovėje yra šeimų, turinčių šią pavardę, o skaičius skliaustuose po lokalizacijos žymi bendrą šios pavardės šeimų skaičių. 62 Cėlinis Kri 5 (lat.). Iš lat. Celinš (Salnais, Maldups 1931, 50): lat. ceļš „kelias“ ar galbūt celis „kelys, das Knie“. Lietuvių pavardė būtų *Kėlinis ar *Kelinīs. Šiuo metu tokių lietuviškų pavardžių nėra. Celmas Krp 2 (lat.). Iš lat. Celms (Salnais, Maldups 1931, 75): lat. celms „kelmas“. Plg. lietuvišką pavardę Kėlmas. Cėlminis Brž (lat.), Krp 2 (lat.), RdN 2 (lat.) (5). Iš lat. Celminš (Salnais, Maldups 1931, 8 ir lat.): lat. celms „kelmas“. Lietuviška pavardė *Kelminis ar pan., bent šiuo metu, nežinoma. Cieminas Žml (lat.). Iš lat. Cieminš (Salnais, Maldups 1931, 94 ir kt.): lat. ciems „kiemas“. Lietuviška pavardė *Kieminis ar pan. nežinoma. Čersis Brž. Iš lat. Cers (Salnais, Maldups 1931, 89 ir kt.), plg. lat. cers „keras“. Žinoma ir gana dažna lietuviška pavardė Kėrs. Daržinis RdN (lat.). Iš lat. Darzinš (Salnais, Maldups 1931, 66 ir kt.): lat. dārzs „daržas“. Lietuvių pavardė Daržinis (Brž) greičiausiai yra vėliau pakitusi iš Daržinis < Darzinš. Zvejnieks Brž. Iš lat. Zvejnieks (Salnais, Maldups 1931, 25 ir kt.): lat. zvejnieks „žvejys“. Žinomas ir lietuvių kalbos bendrinis žodis žvejūnininkas „žvejys“, bet dėl žodžio pradžios priebalsio ž pavardė Žvainikas iš jo kilti negalėjo. Leksiniu kriterijumi laikomas toks, kada pavardės latvišką kilmę parodo leksema, t. y. kada pavardė yra kilusi arba sudaryta ne iš lietuviško, o iš latviško bendrinio žodžio. Turint omenyje tai, kad lietuvių ir latvių kalbose yra didelis abiems šioms kalboms bendros leksikos klodas, darosi aišku, jog šis kriterijus gali būti pakankamai efektyvus daugiausia tais atvejais, kai atitinkami latvių kalbos apelatyvai skiriasi nuo lietuvių. Āpogas Skd (lat.). Iš lat. Apogs (Salnais, Maldups 1931, 264), plg. lat. vv. Apuogs, Apuogi k. : lat. apuōgs „apuokas“ (Endzelīns 1956, 41). Žinoma ir panaši lietuvių pavardė — Apūokas Ds 4, Kn, Ob 2 (7): liet. apūokas. Āuzinis Brž 2, RdN (3). Iš lat. Auzinš (Salnais, Maldups 1931, 20 ir kt.): lat. auza „aviža“. Plg. atitinkamą lietuvių pavardę Avižinis Pgg, Vrn (2). Bālodis Brž 3 (lat.), Kri 10 (lat.), Lnkv, Pbr (lat.) (15). Iš lat. Balodis (Сталтмане 1981, 140): lat. balodis „balandis“. Plg. liet. Balandis — dažna pavardė, apie 130 šeimų. Biezums Kri 5 (lat.), Žml 3 (lat.) (8). Iš lat. Biezums (Salnais, Maldups 1931, 75): lat. biezums „užsispyrėlis; lėtas, vangus žmogus“, biezs „storas“. Birznieks Kn 2. Iš lat. Birznieks (Сталтмане 1981, 174): lat. birznieks „kas beržyne, biržtvvoje gyvena“. Būmanis Jnš 2. Iš lat. Būmanis (Salnais, Maldups 1931, 28 ir kt.), plg. lat. vv. Būmanis, Būmaņi, Būvmaņi : lat. bū(v)manis „dailidė“ (Endzelīns 1956, 151) < vok. vid. žem. būwman (Mülenbachs 1925, 360). Būrgis Žr 4. Plg. lat. Burgis (Salnais, Maldups 1931, 266 ir kt.), Burga (Ten pat, 79), lat. vv. Burgi, Burga : lat. burgis „burtininkas, raganius“ (Endzelīns 1956, 147; Mülenbachs 1925, 353). Burvys Kl, Kn, Pln 6, Plt 2 (10). Iš lat. Burvis (Salnais, Maldups 1931, 150 ir kt.), Burva (Ten pat, 141), lat. vv. Burvji, Burvi : lat. būrvis „burtininkas“ (Endzelīns 63 1956, 148; Mülenbachs 1925, 335). Prūsų vietovardis Burvite taip pat lyginamas su lat. būrvīs (Gerullis 1922, 24). Cālytīs Pp 2 (lat.). Iš lat. Cālītis (Salnais, Maldups 1931, 26 ir kt.), Cālīts (Ten pat, 61 ir kt.): lat. cālis „viščiukas“. Cēplis Brž 5, Pbr, RdN 3, Všk (lat.) (10). Iš lat. Ceplis (Salnais, Maldups 1931, 166 ir kt.): lat. ceplis „krosnis, pečius“. Cīrulis Aln, Brž 5, Klp 2, RdN 9, Všk 2 (lat.), Žg (20); Cīrulis Klp 2, Krč (lat.), Šlu (4); Cyruļys Klp, Pgg 5, Šlu 10 (16). Iš lat. Cīrulis (Salnais, Maldups 1931, 18 ir kt.): lat. cīrulis „vieversys“. Čākstas Šl. Plg. lat. Čakste (Salnais, Maldups 1931, 131 ir kt.), Čākstens (Ten pat, 513); Čakstiņš (Ten pat, 155 ir kt.), lat. vv. Čakstis, Čakste, Čakstes, Čaksti : lat. čakste „toks augalas (lanius excubitor, lanius minor, saxiola rubicola) ir „kas mažas“ (Mülenbachs 1925, 401, Endzelīns 1956, 176) arba lat. čākste „minkšta kopūsto galva; tinginė, mieste šlitinėjanti merga“ (Mülenbachs 1925, 408). Čīkštas Brž. Plg. lat. Čīkste (Salnais, Maldups 1931, 472), lat. vv. Čīkstes, Čīks-ti : lat. čīkste „stuobrys, kerėpla, liurbis, lazda“ (Endzelīns 1956, 181). Dābuolds RdN (lat.). Iš lat. Dābols (Salnais, Maldups 1931, 45 ir kt.) : lat. dābuols „dobilas“. Plg. liet. pvd. Dóbilas — dažna pvd., apie 60 šeimų. Dābuolinis Brž. Iš lat. Dāboliņš (Salnais, Maldups 1931, 18 ir kt.), plg. lat. vv. Dābuoliņi : lat. dābuols „dobilas“ (Endzelīns 1956, 200). Daūdzvardas Imbr, Kn 2 (3). Iš lat. Daudzvārds (Salnais, Maldups 1931, 528 ir kt.), Daudzvārdis (Ten pat, 546): lat. daūdzvārdis „daugiavardis“ (Mülenbachs 1925, 444). Daūgavietis Brž, RdN 5 (6). Iš lat. Daugavietis (Salnais, Maldups 1931, 490 ir kt.), Daugaviets (Ten pat, 498 ir kt.): lat. dāugavietis „gyventojas nuo Dauguvos“. Kitos liet. pavardės, kaip antai Daugovetas Kn, Daugvietis Brž, Kdn, Kn, Pn2 (5), Dūgavietis Brž 3 greičiausiai taip pat yra vėliau išsirutuliojusios ar pakitusios iš liet. Daūgavietis, lat. Daugavietis ar pan. Spruōģis Lnkv, RdN 3, Šs (5). Iš lat. Sproģis (Статлмане 1981, 141): lat. spruoģis „garbangalvis, garbanius“. Zviēdras RdN. Iš lat. Zviedris (Salnais, Maldups 1931, 28 ir kt.): lat. zviēdris, zviēdrs „švedas“. Morfologinis arba, gal net tiksliau, darybinis kriterijus yra toks, kada pavardę laikyti ne lietuviška, o latviška leidžia žodžio daryba, struktūra. Šis kriterijus lemiamas pavardžių kilmei aiškinti būna daug rečiau negu, sakysim, leksinis ar fonetinis. Dažniausiai darybos priemonės tik greta su kitais — lingvistiniais ir nelingvistiniais — motyvais parodo pavardę esant latvišką. Iš aiškesnių latvių kalbai būdingesnės darybos atvejų galima nurodyti, sakysim, vedinius su priesagomis -niek- ir ypač -inis. Āurenieks Skd (lat.) Plg. lat. vv. Auerenieks (Endzelīns 1956, 55). Galbūt toliau gretintina su lat. aūrnieks „medžioklės trimitininkas; trimituojantis medžiotojas“ (Mülenbachs 1925, 226). 64 Bitiniekas Dr (lat.). Kontaminacinė pv. iš lat. Bitenieks (Salnais, Maldups 1931, 33 ir kt.) ir liet. Bitinas. Kad tai latviška pavardė, rodo latviška priesaga -niek-. Latvių pavardėms labai būdinga priesaga -iņš. V. Staltmanės duomenimis, latvių pavardės su -iņš ne tik pačios dažniausios, bet ir pačios „latviškiausios“ ta prasme, kad dauguma jų susidarė iš latviškų apeliatyvų. Lietuvių pavardės su -inis taip pat palyginti gana populiarios, bet jų procentas lietuvių antroponimijoje yra kur kas mažesnis negu latvių. Be to, lietuvių pavardės su priesaga -inis sudaromos iš ribotesnio kiekio apeliatyvų negu latvių. Dėl to, pavyzdžiui, pavardė Antinis Brž, Rk 3 (lat.) greičiau latviška negu lietuviška jau vien dėl priesagos: lietuvių pavardžių, su priesaga -inis išvestų iš paukščių pavadinimų, tuo tarpu, rodosi, nežinoma – plg. lat. Antiņš (Salnais, Maldups 1931, 14 ir kt.) bei Gulbiņš (lat. gulbis), Strazdiņš (lat. strazds), Vanadziņš (lat. vanags) ir t. t. (Сталтмане 1981, 219–226). Pavardė *Antinis Lietuvoje nežinoma. Dėl panašių priežasčių ir pavardė Barzdinis Jnš (lat.), Krp 2 (lat.) (3) vestina iš lat. Bārziņš (Сталтмане 1981, 220): lat. bārzda „barzda“. Pavardė *Barzdinis Lietuvoje nežinoma. Tokiu būdu galima susekti ir kai kurių kitų lietuvių pavardžių su -inis latvišką kilmę. Iš kitų lingvistinių kriterijų, kuriais kartkartėmis galima pasiremti ieškant latviškų pavardžių Lietuvoje, galima dar paminėti ir akcentuacinį. Bet šis kriterijus savarankišką vaidmenį atlieka labai retai – dažniausiai jį tenka derinti su kitais (lingvistiniais ir nelingvistiniais). Antai, pvz. Dáržininkas Nj, Rz, Sml (3) gali būti palaikyta latviška, tik vėliau lietuvių kalboje kiek pakeista, sulietuvinta, be kita ko, ir dėl kirčiavimo – lietuviškai būtų *Daržininkas : daržininkas „kur prižiūri daržą ar sodą“. Plg. lat. Dārznieks (Salnais, Maldups 1931, 57 ir kt.): lat. dārznieks „daržininkas“. Minėtą pavardę Antinis tikrai esant latviška rodo ir jos kirčiavimas – lietuviškai tikriausiai būtų *Antinis. Beje, žinomo lietuvių skulptoriaus pavardė Antinis dabar dažniausiai ir kirčiuojama Antinis. Taip netiksliai sukirčiuota ji pateko net į mokslinę literatūrą (Skardžius 1941, 258). Iš nelingvistinių (ekstralingvistinių) kriterijų svarbesnieji yra du – tautybės ir arealinis (geografinis) kriterijus. Abu jie, nors ir labai svarbūs, nėra absoliutūs, nes žinoma nemaža atvejų, kai latvių kilmės žmonės arba save latviais laikantys bei laikę, turi lietuviškos kilmės pavardes. Sakysim, pavardės Buividýs Grz 2 savininkai ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje užsirašė latviais, nors jų pavardė neabejotinai lietuviška – plg. liet. Buivídas (apie 80 šeimų), Bùivydas (apie 230 šeimų), Buivýdis (10 šeimų) ir kt. Savaime suprantama, kad dauguma Lietuvos–Latvijos paribio lietuvių turi lietuviškas pavardes. Todėl geografinis kriterijus gali būti veiksmingas tik tam tikrais atvejais. Abu šie nelingvistiniai kriterijai tampa svarbūs pirmiausia tada, kai pavardė teoriškai daugmaž vienodai gali būti laikoma ir latviška, ir lietuviška, t. y. kada lingvistiniai jos kilmės aiškinimo kriterijai nėra pakankamai veiksmingi. 5. 678 65 Bālinis Žml 4 (lat.). Iš lat. Bālinš (Endzelīns 1956, 91). Teoriškai įmanoma ir lietuviška pavardė *Bālinis ar *Balinis (plg. liet. Šilinis, Miškinis ir kt.), bet, viena, tokios pavardės Lietuvoje iš viso nėra, antra ir svarbiausia — pavardės geografija (Palatvė) ir savininko tautybė (latvis) neabejotinai rodo pavardę Bālinis esant latviška. Báltinas Mžk 3 (lat.), Trk (4). Iš lat. Baltins (Rīgas un Jūrmalas… 1971, 66), Baltinš (Сталтмане 1981, 224): lat. bálts „baltas“. Šiuo atveju pavardė Báltinas latviška laikytina dėl dviejų svarbiausių priežasčių — dėl geografijos ir dėl tautybės (Mažeikių apyl.). Yra pamato spėti, kad ir kitos pavardės iš šiaurės Lietuvos — Báltynas Yl 3, Ms 2, Skd 4 (9) bei Báltinis RdN 9, Baltinis Sd — gali būti vėliau pakitusios iš lat. Baltins ar Baltinš. Lietuvių pavardė *Baltinis ar pan. nežinoma. Ir apskritai, lietuvių pavardės — priesagos -inis vediniai iš būdvardžių — labai retos. Būlderis Ob (lat.), Pn, Ppl, Rk (lat.) (4). Iš lat. Bulders (Salnais, Maldups 1931, 97 ir kt.), Buldurs (Ten pat, 265 ir kt.), plg. lat. v.v. Bulderes, Buldūrs, Buldūri (Endzelīns 1956, 142). Galbūt latvių pavardės ir vietovardžiai sietini su lat. būldūrs „plepys, švebeldžiuotojas, rèksnys“. Dėl bulður- : bulder- plg. lat. būlderēt : bùlderēt (Mühlenbachs 1925, 348). Kad pavardė Būlderis negali būti kildinama iš lietuvių kalbos skolinio (žinomo tik iš A. Juškos žodyno) bulderis „riebus žmogus, dručkis, nutukėlis“, rodo jos geografija ir svarbiausia — tautybė (du iš keturių jos savininkų dar neperseniausiai save laikė latviais). Dievinas Plng 6 (lat.). Iš lat. Dieviņš (Salnais, Maldups 1931, 291; Сталтмане 1981, 225): lat. dievs. Lietuvių pavardė *Dievinis ar pan. nežinoma. Analizuojant pavardžių kilmę, dažniausiai galima pasiremti ne vienu iš čia minėtų kriterijų, o dviem ar net keliais. Dėl to kilmės aiškinimai darosi gerokai įtikinamesni. Pavyzdžiui, pavardės Bērziņis kilmės aiškinimui svarbu ne tik fonetinis (z vietoje ž), bet ir tautybės (bemaž visi šią pavardę turintys žmonės yra arba buvo latvių tautybės) bei geografinis kriterijus (ši pavardė žinoma daugiausia pačioje Palatvėje). Pavardės Bitiniekas latvišką kilmę rodo ne tik darybinis (priesaga -niek-), bet ir tautybės (jos savininkas buvęs latvis) kriterijus. Tokių ar panašių atvejų dauguma. Remiantis šiais kriterijais dažniausiai pavyksta nustatyti tokias latviškas pavardes, kurios genetiškai paprastai yra baltiškos, t. y. susidarę iš latvių kalbos (savų ar kartais ir skolintų) bendrinių žodžių. Šios rūšies pavardės latvių kalboje yra atsiradusios palyginti vėlai, ne visada natūraliu asmenvardžių raidos keliu, o labai dažnai dirbtiniu būdu. Tai dažniausiai pavardės, Latvijoje išplatintos XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais (Сталтмане 1981, 8). Žymiai sudėtingesnė situacija yra su tokiomis pavardėmis, kurios Latvijoje galėjo rastis anksčiau ir kurios dažniausiai yra genetiškai nelatviškos (paprastai vokiškos). Jas atskirti nuo panašių lietuvių būna sunkiau dėl to, kad dauguma lingvistinių kriterijų (fonetinis, leksinis, darybinis) neretai netenka savo galios, nes šio tipo pavardės neturi šioms dviem baltų kalboms būdingų kalbinių skiriamųjų požymių. Tuomet tenka daugiau remtis nelingvistiniais kriterijais — tautybės, geografiniu ar pan. 66 Bēikmanas Dr 2. Greičiausiai ne tiesiog iš vok. Beukmann (Gottschald 1954, 213) ar pan., o iš vokiškos kilmės latvių pavardės Beikmanis (Rīgas un Jūrmalas… 1971, 70). Bidermanas Slč (lat.) Greičiausiai iš lat. Bidermanis (Rīgas un Jūrmalas 1971, 76), Bidermanis (Salnais, Maldups 1931, 220 ir kt.), kurios savo ruožtu yra iš vok. Biedermann (Gottschald 1954, 192). Bridagas Žml (lat.). Plg. lat. pvd. Bridags (Salnais, Maldups 1931, 8 ir kt.), Brī-dags (Ten pat, 424 ir kt.), Brīdāgs (Ten pat, 420), lat. vv. Brīdāgi, Brīdāgi, Brīdēgi ir kt., kuriuos J. Endzelynas kildina iš vok. vid. žem. vridg? (Endzelīns 1956, 130–131). Bulverkis Brž. Iš lat. Bulverks (Salnais, Maldups 1931, 34 ir kt.), o ši — greičiausiai iš vok. Bollverk (Gottschald 1954, 201) ar pan. Danenbergas Krp (lat.). Iš lat. Danenbergs (Salnais, Maldups 1931, 138 ir kt.), o latvių pvd. yra iš vok. Dannenberg (Gottschald 1954, 566). Pasitaiko ir tokių atvejų, kai genetiškai slavų kilmės pavardė į Lietuvą gali būti užklydusi iš Latvijos. Tokia galėtų būti pavardė Brūnovas Ppl (lat.), Rim, Smal 4 (6). Galbūt iš lat. Brūnovs (Salnais, Maldups 1931, 24 ir kt.), Brunavs (Ten pat, 378), Brūnavs (Ten pat, 319). Latvių pavardės gali būti slavizmai, plg. lenk. Brunow (Słownik… 1967, 258), Brunoff (Bystroń 1936, 283), vok. < sl. Bru now (Gottschald 1954, 211). Tokie atvejai gana reti. Kartais genetiškai nebalt iškos kilmės pavardė latviška gali būti laikoma dėl to, kad ji yra išriedėjusi iš kokio nors kito asmenvardžio (dažniausiai krikščioniško) latvių kalboje. Anšencas Brž. Tai tam tikras perdirbinys iš lat. Jančēns, o šis asmenvardis yra iš krikšto vardo Jānis (Rūķe-Draviņa 1959, 59). Daūkas Kp 6, Skp 3, Šmn 13, Všn (23). Greičiausiai iš lat. Dauka ar pan., kuris yra trumpinys iš krikšto vardo Dāvīds (Rūķe-Draviņa 1959, 59). Galbūt iš Latvijos atklydusios ir pavardės (bent jau kai kurios) Brenčis Klp 2. Žml (3), Brencys Klp 2, Brenčius Ms 5, Nv, Pln 2, Plt 11, Sk, Slnt 8 (28), Brenčis Brž, Brenčūs Kn, Rk 2 (3), Brenčius Klp. Jos pirmiausia sietinos su dažna lat. pavarde Brencis (Salnais, Maldups 1931, 82 ir kt.), kilusia iš Laurentius (Mühlenbachs 1925, 330). Lietuvių kalboje krikšto vardas taip netrumpėja. Kartais latvių pavardė tenka laikyti tik dėl to, kad jos savininkas yra latvių kilmės. Kitu atveju tokia pavardė visiškai gali būti ir lietuvių. Pavyzdžiui, Čigōnas Šl (lat.) — iš lat. Čigāns (Salnais, Maldups 1931, 213 ir kt.): lat. čigāns (plg. liet. čigōnas). Daugiau lietuvių pavardžių Čigōnas nėra. Gana dažni tokie atvejai, kada panaši nebalt iškos (paprastai vokiškos) kilmės pavardė paplitusi ir Lietuvoje, ir Latvijoje, tačiau dėl to, kad jos savininkas kartais yra latvis, tik tuo konkrečiu atveju ją galima traktuoti kaip latvių. Pavyzdžiui: Bliumbergas Klp 3, Kn 15, Šlu 3, Trgn, Trš (lat.) (23). Matyt, tik pavardė iš Tryškių dėl savininko tautybės laikytina latvių iš lat. Blumbergs (Salnais, Maldups 1931, 49 ir kt.). Kitais atvejais lietuvių pavardė Bliumbergas gali būti ir tiesiog iš vok. Blumberg (Gottschald 1954, 198). 5* 67 Neretai galima įtarti, kad pavardė yra latvių dėl to, jog panašiu pavardžių (ar vietovardžių) yra Latvijoje, arba Latvijoje jų daugiau negu Lietuvoje, nors pastarųjų kilmė tuo tarpu nėra visiškai aiški. Bratēns Brž 3, Pnd, Vb 5 (9). Plg. lat. pvd. Bratenis (Rīgas un Jūrmalas 1971, 84), lat. vv. Brātene, Brātini (Endzelīns 1956, 126). Būjāns Všk. Plg. lat. pvd. Bujāns (Salnais, Maldups 1931, 110 ir kt.), lat. vv. Bujāni, Bujan, Bujēni (Endzelīns 1956, 140), Būjēns (Ten pat, 151). Daukšta Rs. Plg. lat. pvd. Daukste, Dauksts, Daukšta (Rīgas un Jūrmalas 1971, 101), lat. vv. Daukstes, Daukste, Dauksti, Dauksten (Endzelīns 1956, 199). Dējus Graž, Klp 2, Plng 13 (lat.) Šlu, V (18). Plg. lat. pvd. Dejus (Salnais, Maldups 1931, 248), lat. vv. Dejus, Deji (Endzelīns 1956, 208). Yra ir daugiau įvairių įvairiausių neaiškių, abejotinų, pereinamųjų atvejų. Vadinasi, latvių pavardžių Lietuvoje bendras vaizdas yra be galo margas ir sudėtingas. Todėl praktiškai neįmanoma pasakyti, kiek latvių pavardžių yra Lietuvoje. Latvių pavardžių geografija, kaip ir reikėtų tikėtis, nėra plati — tai daugiausia Palatvė ir vakarinis Lietuvos pakraštys. Išimtis dažniausiai galima paaiškinti gyventojų migracija. LITERATŪRA Bystroń J. Nazwiska polskie. Lwów; Warszawa, 1936. Endzelīns J. Latvijas PSR vietvārdi. Rīga, 1956. I daļa, 1. sējums. A—J. 425 lpp.; Rīga, 1961. I daļa. 2. sējums. K—Ō. 505 lpp. Gerullis G. Die altpreussischen Ortsnamen. Berlin; Leipzig, 1922. 280 S. Gottschald M. Deutsche Namenkunde. Berlin, 1954. 630 S. Lauksaimnieku un citu zemes īpašnieku adresu grāmata / Red. Salnais V., Maldups A. Rīga. 1931, 1131 lpp. Mü̈lenbachs K. Latviešu valodas vārdnīca / Rediģējis, papildinājis, turpinājis Endzelīns J. Rīga, 1923—1925. T. 1. 839 lpp. Rīgas un Jūrmalas pilsētu telefona tīklu dzīvojokļu telefonu abonentu saraksts. Rīga, 1971. 416 lpp. Rūķe-Draviņa V. Diminutive im Lettischen. Lund, 1959. Salnais V. un Maldups A. Latvijas ciemi. Rīga, 1936. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1941, 768 p. Słownik staropolskich nazw osobowych. Wrocław; Warszawa; Kraków, 1965—1967. T. 1. A—D. 580 s. Сталтмане Б. Э. Латышская антропонимия: Фамилии. М., 1981. 228 с. ЛАТЫШСКИЕ ФАМИЛИИ В ЛИТВЕ Резюме Латышские фамилии в Литве встречаются достаточно часто. Распространены они главным образом в северной Литве. Основными лингвистическими критериями выделения латышских фамилий считаются фонетический (Celmas: лтш. cēlms, лит. kélmas), лексический (Ārogas: лтш. apuōgs ‘Филин’, лит. arūokas), морфологический (Āureniekas — ср. лтш. āurnieks ‘трубач на охоте’). К нелингвистическим критериям можно отнести географический (ареальный) и национальный (национальная принадлежность). 68