Kalbinės situacijos raida pakraščių šnektose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS KAZIMIERAS GARŠVA KALBINĖS SITUACIJOS RAIDA PAKRAŠČIŲ ŠNEKTOSE Senasis lietuvių kalbos plotas (114000 km?) 1572—1861 m. sumažėjo 23000 km? o per vėlesnį šimtmetį — dar maždaug 26 000 km? (Pakštas 1968, 449). Kalbos asimiliacijos kryptis buvo iš ploto periferijos į centrą, ir ilgiau išsilaikiusios lietuvių kalbos salos dabar daugiausia atsidūrė už respublikos ribų. Einant iš vakarų į rytus ir pietus, Latvijoje galima nurodyti 10 autochtonų lietuvių izoliuotų kalbos plotelių (jų centrai — Vadakstis, Ukrai, Skyrėnys, Nėretos, Aknysta, Garšvinė, Subačius, Daūgpilio pietinės apylinkės, Ciskodas, Uodegénai), Baltarusijoje — 8 (Apsas, Kamėjys, Gervėčiai, Laziinai, Zietela, Varenavas, Pelesės — Rėdūnios apyl., Pérvalkas), Lenkijoje — 2 (Seinij— Punsko apyl. ir Vižainys). Dauguma Mažosios Lietuvos (Rytų Prūsijos, 9000 km?) gyventojų 1944 m. pasitraukė arba buvo iškelti į dabartinę VFR, taip pat VDR, bet kol bent prie Smaliniūkų (Jūrbarko raj.), Kaune yra kalbančių lietuvininkų šnektomis, tol negalima sakyti, kad ir jos išnyko. Jau šimtmetis, kai įvairių tautų kalbininkai domisi lietuvių kalbos pakraščių šnektomis. Dėl savo geografinės padėties ir aktyvesnių kontaktų su kitomis kalbomis jos turi tiek archaiškų ypatybių, tiek ir naujovių. Be to, periferinės šnektos turėtų būti tiriamos dėl to, kad jos „sparčiai nyksta, daug kur lietuviškai temoka tik seneliai, todėl lietuvių dialektologams yra iškilęs svarbus uždavinys — spėti užrašyti mokslui labai reikalingų šių šnektų duomenų“ (Zinkevičius 1978, 82). Mažosios Lietuvos šnektas dar 1843 m. aprašinėjo F. Kuršaitis ir 1882—1885 m. — A. Becenbergeris (pirmieji tekstai — 1579 m. išleisti J. Bretkūno raštai ir t. t.). Baltarusijos lietuvius — 1886, 1888, 1893—1896 m. E. Volteris. Latvijos lietuviai po 1911 m. K. Būgos Ciskodo apyl. užrašytų tekstų daugiau tyrinėti tik nuo 1977 m., Lenkijos lietuviai — nuo 1963 m. (A. Uzdilos diplominis darbas ir t. t.). Iki šiol Baltarusijos lietuvius tyrė apie 50 kalbininkų, Mažosios Lietuvos — 15, Lenkijos ir Latvijos — po 10. Tarmių aprašai maždaug iki 1960 m. ne visai tikslūs galėjo būti dėl to, kad menkai tepanaudoti įrašai į magnetofono juostą, instrumentiniai, statistiniai tyrimai. Ne visi šnektų lygmenys išsamiai aprašyti, yra beveik ar visai netirtų apylinkių: lietuvių tarmių reliktai Latgaloje, Ainoje, Obėlcuose, Narūčio, Alšėnų, Žiuprėnų, Smurgainių, V$yšniavo ir kitose apylinkėse, dab. Kaliningrado sr., Gaurų, Germanėvičių, Dimanovos, Sofėjsko, Litvinkos ir daugelis kitų lietuvių kolonijų. Mokančių klaipėdiškių tarmę kol kas dar galima rasti Šilutės raj. Žymiai daugiau būtų padaryta, jei šias vietoves aktyviau tirtų Klaipėdos kalbininkai, o Latvijos lietuvius — Šiau12 lių, Rygos, Daugpilio kalbininkai, studentai. Kol nevėlu, tekstų į magnetofono juostą galėtų įrašyti įvairių specialybių žmonės. Apie kai kurias pakraščių šnektas jau yra nemaža duomenų. Lietuvių spauda apie jas ypač daug rašė 1905—1913 ir 1956—1967 m. Tiems išsklaidytiems smulkiems duomenims apibendrinti reikėtų atskiro darbo. Pagal lietuvių kalbos paplitimą dabar galima skirti keturis periferinių šnektų tipus: lietuviškai kalba 1) dauguma gyventojų (Pūnskas, Gervėčiai), 2) didelė dalis gyventojų (Pelesa), 3) mažuma senų žmonių (Apso, Daūgpilio apyl., Subačius, Aknysta, Nėretos, Skyrėnys, Lazūnai) ir 4) vienas kitas dar gali pakalbėti (Uodegėnai, Zietela, Ciskodas). Pirmojoje, iš dalies antrojoje šnektų grupėje lietuviškai moka ir jauni Žmonės, vaikai; gimtoji kalba čia, o kartais ir trečiojoje grupėje, geriau mokama negu antroji kalba, dokumentuose nurodoma lietuvių tautybė. Ketvirtojo šnektų tipo atstovai net namuose dažniausiai lietuviškai nebekalba jau keliasdešimt metų ir pasisako esantys lenkų, baltarusių, latvių tautybės. Vis labiau siaurėjant gimtosios kalbos vartojimo sferoms, senoji karta nebeperduoda savo kalbos jaunajai. Iš maždaug 7000 senbuvių Latvijos lietuvių, mokėjusių gimtąją kalbą, liko apie 150: per 50 Daūgpilio pietinėse apylinkėse, po 10—20 apie Subačių, Aknystą, Nėretas, po 2—5 — Ciskodo, Krūslavos, Skyrėnių, Ūkrų, Vadakstičės apyl. Palyginus 1928—1933 m. O. Chominskio žemėlapio duomenis su apytiksliais dabartiniais, matyti, kad per 50 metų lietuviškai kalbančių vietinių Baltarusijos TSR gyventojų apie Apsą iš 2000—4000 dabar liko maždaug 300 asmenų, iš 300—500 apie Kamėjis — 10, iš 3000—5000 apie Gervėčius — 1500, iš 1500—2000 apie Laziinus — 10, iš 390 apie Zietelą — 2, vietoj 5000—7000 apie Rodūnią, Pėlesą, Varenavą — per 1000. I. SVARBESNĖS LIETUVIŲ KALBOS PLOTO MAŽĖJIMO PRIEŽASTYS 1. Mažosios Lietuvos vokietinimas Svetimose valstybėse lietuviams nebuvo sąlygų tautiškumui ir gimtajai kalbai palaikyti, administracija dažnai net stengėsi ją sunaikinti. Valdžia ir turtai daugiausia priklausė kitataučiams (lenkams, vokiečiams): pavyzdžiui, 1919—1939 m. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte 91 9% dvarų (883 iš 969) valdė lenkai. Lietuvis, įsigijęs palivarką, parduotuvę ar malūną, ir pagal kalbą nenorėjo skirtis nuo daugumos ponų. Lietuviškai kalbėjo vargingiausi, neraštingi, labiausiai užguiti sluoksniai, iš kurių mažiau atsparūs, gelbėdamiesi nuo vargo, atsisakydavo gimtosios kalbos. Bažnyčioje pirmiausia irgi buvo kalbama „ponų kalba“ — lenkiškai, vokiškai. Didžiausi lietuvių kalbos plotai sunyko XVII— XIX 2., ypač 1861—1904 m. (Vilnijoje — iki 1939 m.), dėl kapitalistinių santykių yrant tradicinei bendruomenei, 1865 m. Rusijos ir 1866, 1872 m. Vokietijos mokyklose uždraudus dėstyti lietuviškai ir t. t. ! Remiamasi žymiausio Baltarusijos lietuvių šnektų tyrinėtojo A. Vidugirio duomenimis. 13 Mažosios Lietuvos lietuviai per 300 metų (nuo XVI iki XIX a. vidurio) labiausiai išugdė savo kultūrą, kuri turėjo lemiamos įtakos mūsų tautos raidai. Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba išėjo pirmoji knyga (1547 m.), gramatika (1653), giesmynas (1666), poema (1818), laikraštis (1823), dainynas (1825). Rusijoje uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, Mažojoje Lietuvoje išleista 1840 lietuviškų leidinių 5,5 milijono egzempliorių tiražu (visa tai padėjo lietuviams pasirinkti tokią bendrinę kalbą, kokią dabar turime). Prūsijos valdžia buvo vienintelė iš svetimųjų, net valstybinius raštus leidusi (be vokiečių) ir lietuvių kalba: vien 1578— 1831 m. tokių raštų paskelbta mažiausiai 108. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštvedyboje ir teismuose nuo 1697 m. vartota tik lenkų kalba. Vokiečių statistika lietuviais laikė tuos Mažosios Lietuvos gyventojus, kurie lietuvių kalbą laikė gimtąja (kuri „yra lengviausia vartoti“ ir kuria galvojama). Daug lietuvių, išėjusių vokiečių mokyklas ir tarnavusių kariuomenėje, vokiečių kalbą mokėdavo ne blogiau už lietuvių, todėl lengva buvo jiems užrašyti „gimtąja“ vokiečių kalbą. 1858 m. Prūsijoje užrašyta 139 780 lietuvių, 1861 — 139 428, 1864— 152000, 1867 —146 000, 1890—117 637, 1900—106 230 (plg. Pakarklis 1935, 8— 10). Dar 1890 m. lietuvių kalbą gimtąja laikė 237 kaimų ir 8 dvarų dauguma gyventojų (vokiečių kalbą — atitinkamai 45 ir 35) Klaipėdos apskrityje, 124 kaimų ir 10 dvarų (vokiečių kalbą — 60 ir 13) — Šilutės apskrityje, 126 kaimų ir 9 dvarų (vokiečių k. — 83 ir 35) — Tilžės apskrityje. Taigi minėtose 3 apskrityse lietuviškų kaimų buvo 2,6 karto daugiau, o dvarų — 2,2 karto mažiau: dvaruose, miestuose greičiau buvo perimama pono, administracijos, bažnyčios, mokyklos vartota vokiečių (rytuose — lenkų) kalba. 1902 m. Tetznerio žemėlapyje prie lietuvių kalbos ploto priskirtas Klaipėdos kraštas ir Labguvos, Pakalnės, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Įsručio apylinkės. Dar XX a. pradžioje senesnieji Didžiosios Lietuvos gyventojai į klausimą „kas esi”?, atsakydavę „esu katalikas“, o Mažojoje Lietuvoje — „esu lietuvininkas“, „esu lietuviškai įžegnotas ir į lietuvišką šuilę (mokykia} ėjęs“ (Pakarklis 1935, 6). Žinoma, kad 1309 m. ordino magistro įsakymu prūsams uždrausta kalbėti gimtąja kalba, o nemokantiems vokiškai — tuoktis. Lietuvių socialinė ir politinė nelygybė patvirtinta XVII— XVIII a.: jiems drausta apsigyventi miestuose, verstis prekyba, mokytis amatų; mažiau mokėta samdiniams, lietuviai baudžiauninkai turėjo 4 dienomis dirbti ilgiau negu vokiečiai kolonistai ir t. t. Jau 1739 m. Prūsijos karaliaus įsakymu į lietuviškas ir lenkiškas mokyklas turėjo būti įvesta vokiečių kalba. Kolonistams drausta mokytis lietuviškai kalbėti, mokytojams už vokietinimą mokėtos „pašalpos“. Vokiečių kunigai, mokytojai ir valdininkai, nemokėdami lietuvių kalbos, kuri jiems buvo svetima ir sunkino tinkamai atlikti darbą, manė, kad lietuvių kalba stabdo „kultūros pažangą“ ir dėl to turi išeiti iš apyvartos. Nuo 1873 m. lietuviškai begalėjo būti dėstoma tik tikyba Zemesniojoje pradinės mokyklos klasėje, o 1876 m. vokiečių kalba paskelbta vienintele valstybine Prūsijos kalba, vartotina mokyklų posėdžiuose ir susirašinėjant, valsčių ir kaimų susirinkimuose. Mažosios Lietuvos lietuvių kultūra iš esmės sunaikinta per aštuonis dešimtmečius (1862—1944) m.). Jei dėl 1709—1711 m. maro Mažojoje Lietuvoje išmirė 14 apie pusę (150 000) lietuvių, tai uždraudus lietuviškas mokyklas vien 1864-— 1925 m. lietuvių skaičius oficialiais duomenimis sumažėjo daugiau kaip perpus (78 000) (Kymnep 1951, 194—278). Sprendžiant iš lietuviškų pamaldų nykimo, 1719— 1902 m. didžia dalimi buvo suvokietinta maždaug 100 km ilgio ir 50 km pločio teritorija. Lietuvininkų prašymai nepersekioti jų gimtosios kalbos, iki 1904 m. siųsti karaliui ir švietimo ministrui (1869 m. pasirašė 27 773 žmonės) imperialistinés Vokietijos planų nepalenkė (1879, 1895 m. vien Tilžės apskrityje buvo surinkta daugiau parašų negu Klaipėdos, Šilutės apskrityse). 1930 m. Mažojoje Lietuvoje buvo 450000 arba */, lietuvių kilmės asmenų, kurių tik trečdalis jau 1825 m. bekalbėjo lietuviškai. Šiaurinėje dalyje (Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskrityse, kur 1736 m. buvo 95% lietuvių) absoliutinis lietuvių skaičius ėmė nykti nuo 1890 m. ir 1825—1910 m. sumažėjo nuo 50 iki 3894 (1,3 karto), vidurinėje dalyje (Ragainės, Lankės, Labguvds, Pilkalnio apskrityse), kritęs nuo 1858 m., sumažėjo nuo 42 iki 1094 (4,2 karto), o pietinėje dalyje (Gumbinės, Darkiemio, Stalupėnų, Įsrutiės, Geldapės apskrityse) — nuo 15 iki 0,64, (25 kartus) (Tarybų Lietuvos enciklopedija 1987. T. 3. P. 27; Vileišis 1935, 149— 153, 165). Šeimoje lietuviškai kalbančių mokinių skaičius šiaurinėje dalyje 1886— 1911 m. sumažėjo nuo 53 iki 4794, vidurinėje dalyje — nuo 22 iki 10%. 1736—1837 m. (per tris kartas) nutauto 36% visų gyventojų. Moterys vokietėdavo rečiau, dėl to 1890 m. 1000 gyventojų su gimtąja lietuvių kalba jų buvo maždaug 70 daugiau negu vyrų (Vileišis 1935, 149—153). a. Lenkinimas 1387—1687 m. Krikštyti lietuvių vyko lenkų kunigai, kurie nemokėjo ir dažniausiai nenorėjo išmokti lietuvių kalbos. Vilniaus vyskupai jau nuo 1408 m. dažniausiai buvo lenkai. 1526 m. pirmajame Vilniaus sinode jau buvo nuspręsta, jog parapijos mokyklose tikybos dalykai turi būti aiškinami lietuviškai ir lenkiškai. Visą laiką buvo ir priešinamasi polonizacijai (daugiausia dėl to, kad nenukentėtų dėstomas dalykas). Ketvirtasis Vilniaus vyskupas, Trakų Motiejus (1421 — 1453) buvo įsakęs kunigams išmokti žmonių kalbos. Nuo XVI a. pradžios didikai, statydami bažnyčias, neretai reikalaudavo, kad jose (Žiežmariuose, Alytujė, Eišiškėse ir kitur) būtų vartojama lietuvių kalba. 1593—1644 m. taip turėjo būti ir Stakliškėse, Pūnske, Pajevonyjė, Prienuose, Rūdninkuose, Lavoriškėse. 1685 m. Vilniuje buvo siūlyta bažnyčios beneficijas davinėti tik lietuviams. Iki 1569 m. (faktiškai iki 1697 m.) LDK vyriausybė lenkų kolonistus, kaip ir kitus svetimšalius, griežtai ribojo: įsileisdavo tik dvasininkų, kurie šeimų nekūrė, ir šiek tiek amatininkų. Į Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) IV skyrių buvo įrašytas specialus 9 straipsnis, kuris draudė giminaičiams, išleidžiantiems bajores už vyrų į Lenkiją, skirti kraitį dvarais, kad jie nepatektų į lenkų šlėktų nuosavybę. 1588 m. priimtas Trečiasis Lietuvos Statutas (sk. III, $ 12) dėl to prieštaravo Liublino unijai ($ 14). | 15 Tarp suslavintų XVI a. Vilniaus, Trakų, Ašmenos, Maišiagalos apyl. bajorų vardų dar maža tikrų lenkiškų. XVII— XVIII a. inventoriuose, 1828 m. bažnyčių vizitacijų aktuose tebenurodoma, kad Šalčininkų, Mėdininkų, Lavėriškių, Buivydžių, Nemenčinės, Dubingių ir kitose (iki pat Nemuno) parapijose „žmonės kalba lietuviškai, vaikai ir moterys nemoka lenkiškai“ (plg. Pakarklis 1987, 384). b. Lenkinimas 1687—1863 m. Ilgainiui polonizacija vis labiau smelkėsi į bažnyčias. 1737—1900 m. lietuvių kalba iš Vilniaus bažnyčių buvo išnykusi. Vilniaus universitete iki 1812 m. paskaitos buvo skaitomos lotyniškai, po to (iki uždarymo 1832 m.) ir ši įstaiga 1803—1812 m. tapo lenkų nacionalizmo židiniu. Universitebuvo verčiami prie savo pavardės „prisisegti lenkišką galūnę arba tiesiog prisiimti svetimą kitos giminės lenkišką pavardę“ (VVLKB, 36; 18—42). Pradinėje mokykloje netyčia lietuviškai prabilusiems vaikams mokytojas ant kaklo užkabindavo specialią lentą, kuri rodė, jog nubaustasis vaikas lenkiškai blogai kalba. Kunigai ir bajorai žiūrėjo į lietuvius kaip į lenkų valdinius, todėl į aukštesnius sluoksnius prasimušę valstiečiai slėpė savo „žemąją“ kilmę; „visi stengės laužydami liežuvius lenkiškai repelioti ir tik tie, kurie visai nemokėjo, tylėjo susičiaupę“ (VVLKB, 18— 20, 28). c. Lenkinimas 1863—1919 m. Natūrali ir prievartinė rytinių ir pietinių lietuvių kalbos ploto pakraščių asimiliacija dar suintensyvėjo po 1863 m. sukilimo, caro valdininkams sustiprinus lietuvių rusinimo ir stačiatikybės brukimo politiką (plg. Garšva, Gudavičius, Nikžentaitis ir kt. 1987, 5). Svarbiausias lenkų tvarkytos bažnyčios uždavinys pasidarė platinti ne tikėjimą, o lenkystę. Pagal priešpriešą su rytų slavų stačiatikybe katalikų tikybą imta vadinti polska wiara, lenkų kalbą — katolicki jezyk ir katalikus laikyti lenkais, nors didelė Lietuvos „lenkų“ dalis lenkiškai nemokėjo arba kalbėjo baltarusių, lenkų ir lietuvių kalbų mišiniu (po prostu, po prostemu). Vyskupas E. Ropas 1905 m. gruodžio mėn. įsteigė vad. katalikų demokratų partiją, kuri „rūpinosi paversti lenkais lietuvius ir gudus“, leido lenkišką dienraštį ir du savaitraščius (VVLKB, 56). Prasidėjusi kova dėl įtakos tarp caro valdininkų, brukusių rusų kalbą bei stačiatikybę, ir lenkiškos orientacijos dvasininkų bei dvarininkų lietuvių valstiečius prislėgė dvigubai. Tokioje situacijoje daug lietuvių viešai vartoti pasirinko baltarusių kalbą, kuria kaip kontaktų kalba galėjo susikalbėti ir su lenkais kunigais, dvarininkais ir rusais valdininkais. 1906 m. daugelyje bažnyčių į rytus nuo Gėlvonų, Jiėzno (Kliukščionysė, Gervéčiuose, Lazūnuose, Žirmūnuose, Benekainyse, tarp Ašiužios ir Pariélés) vartota lenkų kalba. Tada vyskupas Ropas įsakė, kad be jo raštiško sutikimo niekas nekeistų bažnyčioje pamaldų tvarkos ir kalbos (iki tol lietuviai kunigai, esant reikalui, vartodavo ir parapijiečių gimtąją kalbą). Kai lenkai dvasininkai parašydavo straipsnelį prieš lietuvius kunigus į panpolonistų laikraščius, į buvusias lietuviškas Kaišiadorią, Gėlvonų, Kernavės, Maišiagalos, Butrimonių, Varėnės, Kliukščionių, Benekainių, Asavds, Rėdūnios parapijas buvo atkelti lenkai kunigai (VVLKB, 58—126). Po 1904 m. lietuviams daugiau pradėjus rūpintis gimtosios kalbos teisėmis ir pradėjus ją vartoti, lenkai Asavojė, Gervėčiuose, Butrimonysė, Varenavė, Bene16 kainyse ir kitur kėlė muštynes (1906, 1910, 1911, 1913, 1915, 1925 m.). Daugiausia jas kurstė lenkai kunigai ir dvarininkai, šlėktos. Pavyzdžiui, Vidėniškio klebonas lietuviams klausytojams iš sakyklos skelbė: „Jesli wy, chamy, nie chcecie sluchač polskiej cywilizowanej mowy, to idzcie z kosciola“ (LK LB, 17, 23). Lietuvių kalba vadinta „pagoniška“, „barbarų, be kultūros“, „chamų“, kurios dievas neklausąs; dėl to viešai lietuviškai kalbėti valstiečiai gėdijosi. Lenkomanai paprastus Žmones daug kur kurstė rašytis lenkais, meluodami, jeigu ir toliau paliksią lietuviški pamokslai, caro valdžia sugrąžinsianti baudžiavą, bažnyčias paversianti cerkvėmis (kaip Šūmske, Pabėržėje, Dūkštosė) ir t. t. Sodiečiai, verčiami pasirinkti arba savo tikybą, arba tėvų kalbą, dėl kunigų įtakos daugiau linko prie tikybos. Asavos parapijonys — 3000 lietuviškai kalbančių ir 1000 subaltarusėjusių — prisiekė daugiau lietuviškai nebekalbėti net savo namuose (VVLKB, 100, 112). Rėdūnios dekanas Gintautas (Gintowt) pašalino lietuvių kalbą iš Rodūnios, Nočiės, Butrimonių, Varenavo, Asavds bažnyčių (VVLKB, 92, 110, 114; 78, 82, 98). Minėtose apylinkėse (taip pat Eišiškėse, Kernavėjė, N. Vilnioje, Vileikoje ir kitur) nepadėjo ir 1909 m. Vilniaus vyskupystei duotas nurodymas, kad mišriose parapijose būtų vartojamos abi kalbos. 1911 m. cirkuliaras jau leido vartoti ne namuose Žmonių vartojamą kalbą, bet jų pageidaujamą. Buvusioje Vilniaus gubernijoje lietuvių skaičius vis mažėjo (1861 m. — 63 Of 1897 m. — 24%, 1916 m. — 10%, 1919 m. — 7%), o „lenkų“ — daugéjo (atitinkamai 12, 8, 30, 54 %) (Makowski 1986, 17-22). 1897 m. surašymo duomenimis Triku apskrityje lietuvių buvę 69 %, Švenčionių — 43.94, Vilniaus — 32 94, Lydds — 1494, Ašmenės — 794. Lenkai dominavo tik Vilniaus mieste (83 9%); likusioje tos apskrities dalyje gyveno baltarusiai (46 %) ir lietuviai (40 9%), lenkų tebuvo 1494 (plg. VVLKB, 48). d. Lenkinimas 1919—1939 m. Svarbiausios polonizavimo priemonės buvo bažnyčia, dvaras; buržuazinės dvarininkų Lenkijos okupacijos laikais dar prisidėjo valstybė, privaloma mokykla, kariuomenė, spauda. Lietuvos, Baltarusijos ir Latvijos pasienio lenkai atsirado daugiausia XIX a. antroje pusėje— XX a. pradžioje iš lietuvių, prieš tai jiems dažnai perimant baltarusių kalbą. Dėl naujumo vietinė lenkų kalba nespėjo suskilti į tarmes: ji yra lenkų bendrinės kalbos atmaina su lietuvių, baltarusių šnektų elementais. Vietiniai lenkai neturi ir savo (neišsiverstos iš pirminės kalbos) tautosakos, jų pavardės dažnai yra lietuvių kilmės: Bolądz, Bovszis, Bumbul, Butrim, Czywil, Dowgiallo, Gaidel, Garnisz, Gintowt, Gražul, Norkun, Sabas, Songailo, Tarwid, Trinkun, Voiszel, Vojsznis rat: Vietos lietuvių ir šv. Kazimiero, „Ryto“ draugijų skyrių pastangomis po 1920 m. dab. Breslaujos raj. įkurta 12 lietuviškų privačių pradžios mokyklų, Pastovų raj. — 1, Astravo raj. — 12, Yvijos raj. —3, Varenavo raj. — 37, Zietelos ir Gaftdino raj. — po 1 (iš viso 67). Pilsudskininkai 1925 —1938 m. (daugiausia 1927— 1936 m.) uždarė 195 Vilnijos privačias lietuviškas mokyklas. 1936 m. vietoj jų dar buvo apie 150 lietuviškų skaityklų. „Ryto“ draugijos Zabarninkų kaimo (Breslaujos raj.) mokyklėlė (kasmet buvo po 50 mokinių) veikė 1925 —1932 m., Miciūnų 2. 678 17 (Astravo raj., iki 80 vaikų) — 1912—1932 m., Pelegrindds (iki 40 vaikų) — ligi 1933 m., Rimdžiūnų — 1915—1932 m., Bieliūnų (Varenavo raj., 20—25 mokiniai) — 1926—1933 m., Biliį (daugiau kaip 25 mokiniai) — 1928—1931 m., Paliūnų (Suvalkų vaivadija, 70 vaikų) ir Žagarių (35 vaikai) mokyklos — 1928—1933 m. ir t. t. (Lietuvių mokyklos Vilniaus krašte 1934, VI-— XI). 1934/35 m.m. Gervėčių valsčiuje daugiausia 1 klasės privalomos valdiškos lenkų pradinės mokyklėlės veikė Galčiūnuose, Gėliūnuose (2 klasės, 105 mokiniai), Gervėčiuose (3 kl., 185 mok.), Giriose, Pelegrindojė, Pėtrikuose, Rimdžiūnuose, apie Rėdūnią — Biliūnuose, Sen. Drūskininkuose, Dubiniuose, Pelesojė (2 kl., 113 mok.), Plikiuose, Paditvyjė ir kitur, kurių I skyriuje dar leista dėstyti ir lietuvių kalbą (plg. Makowski 1983, 237—240), 1936 m. Lydds apskrityje buvo 43 Šv. Kazimiero draugijos skyriai, Suvalkų — 30, Breslaujos — 26, Gafdino — 19, kurie dar išlaikė lietuviškas skaityklas bei knygynėlius. 1939 m. tarybų valdžia atidarė lietuvišką septynmetę mokyklą Pelesojė (150 vaikų, mokytojas V. Krečius), 4 klasių mokyklas Dubiniuose, Pavalakėjė, Paditvyjė, Plikiuose, Ramaškonysė ir t. t. Valdiškose lenkų mokyklose lietuviai buvo įtikinėjami, kad jie esą lenkai, dėl to net nemokantys lenkiškai apie Rėdūnią, Apsą ir kitur iki šiol dažnai užsirašo lenkais ir taip oficialioje statistikoje sumažėja lietuvių bei lietuviškai kalbančių skaičius. Stebėtinai gajas lenkinimo tradicijas bažnyčia sugebėjo įdiegti ir Latgaloje, kuri Lenkijai nebepriklausė 200 metų ir buvo valdoma savos valdžios. Lietuviai pietryčių Latvijoje ir miestuose dažniau ne latvėdavo, baltarusėdavo ar rusėdavo, o pirmiausia sulenkėdavo. Gyventojų surašinėtojai ne visada lietuvius galėdavo atskirti nuo lenkų; 1925 m. tik 2,8 9%, Latvijos lenkų buvo atvykę iš Lenkijos ir Lenkijai priklausiusios Vilnijos, o 13,4 9%, — iš Lietuvos (daugiausia iš lietuviškų Telšių, Šiaulių ir kitų apskričių). Kadaise į Lietuvos — Lenkijos valstybę įėjusiuose Daūgpilio, Rėzeknės ir Ilūkštės valsčiuose 1935 m. užrašyta atitinkamai 11 579, 4655 ir 4148 lenkų (1860 m. Ilūkštos apskrityje užrašyta 5023 lietuviai ir 3828 lenkai, o 1897 m. — 6986 lietuviai ir jau 11 380 lenkų). e. Lenkų kalbos palaikymas po 1939 m. Vilniaus kraštą išvadavus iš dvarininkų Lenkijos, kai kurie lietuviai toliau rašėsi lenkais ir kalbėjo ta kalba dėl to, kad yra „lenkų tikybos“, anksčiau gyveno „„Lenkijoj“, mokėsi lenkiškose mokyklose, norėjo išlaikyti galimybę emigruoti į Lenkiją, vengė aplinkinių pašaipos ir t. t. Tarp dalies jaunesnių lietuvių ir baltarusių dėl mokyklų ir aplinkos įtakos lenkų kalba buityje ėmė daugiau prigyti tik dabar, dėl to šių dienų kalbininkai skiria ir pokarinį polonizacijos periodą (žr. Vidugiris 1983, 58). 1942 m. dar daug lietuvių buvę Vidžių (24 %), Kiemėliškių, Varnionių, Kučionif}, Graužiškių, Surviliškių, Geranainių, Trakėlių, Žirmūnų valsčiuose (Pakštas 1968, 445). 1942—1947 m. tarp Gervėčių ir Pelesos lietuvius plėšė, mušė ir žudė baltieji lenkų „partizanai“ („armija krajowa“). Už lietuvių kalbos palaikymą nuZudytas ir buvęs Gervėčių kunigas A. Jakavonis. Nemažai terorizuojamy lietuvių tada pradėjo kalbėti lenkiškai ar bent baltarusiškai, vadintis lenkais (plg. HexmoHac 1988, 45—52), 1945—1958 m. į Lenkiją emigravo apie 8000 lietuviškai kalbė18 jusių žmonių: iš Lazūnų apylinkių — maždaug pusė (400—500 asmenų), iš Zietelos raj. Zasėčių kaimo — apie 50 (liko 48) ir t. t. Vilniaus vyskupija iki šiol priklauso Lomžos arkivyskupijai. Lietuvių — baltarusių paribyje dalis katalikų fanatiškai tebesilaiko lenkų kalbos (pavyzdžiui, Rodūnioje), nors dauguma parapijiečių jos nesupranta. Iš visų Tarybų Sąjungos respublikų lenkų tautinė mažuma geriausias kultūrines sąlygas turi Lietuvos TSR. Čia yra lenkų mokyklos, radijo, TV laidos, spauda, literatūra, VVPI Lenkų kalbos ir literatūros fakultetas ir kitų specialybių grupės, saviveiklos kolektyvai. Tai turi tam tikrą reikšmę ir daliai kitų respublikų gyventojų. Pavyzdžiui, 1986 m. Baltarusijoje buvo prenumeruojami 289 žurnalo „Kobieta radziecka“ ir 207 laikraščio „Czerwony sztandar“ egzemplioriai, 1987 m. — 304 ir 265 egz.; į Latviją jų siųsta atitinkamai 192 ir 31, 144 ir 25 egz. 1981/82 m.m. 54 grynai lenkiškose ir dalyje mišrių mokyklų lenkų kalba mokėsi 2,5 94; visų respublikos moksleivių (12 863). Vilniaus rajone jų buvo 5411, Vilniaus mieste — 3111, Šalčininkų raj. — 2835, Trakų raj. — 980, Švenčioniū raj. — 406, Sirvintij raj. — 110, Varėnės raj. — 10. Pokario metais lenkiškos mokyklos įkurtos ir kai kuriuose lietuviškuose kaimuose (pavyzdžiui, Švenčionių raj. ir apyl. Jaciūnų k., dab. Strūnaičio apyl. Rėpiškės k. ir t. t.), kuriuose net buržuazinės Lenkijos okupacijos laikais (iki 1937 m.) veikė lietuvių mokyklos ir skaityklos. 1953 m. Šalčininkų raj. pietiniame pakraštyje tarp Kalesnifiky ir Milkūnų, lietuviškai ir baltarusiškai kalbančiame plote, vietoj lietuviškų atidarytos lenkiškos mokyklos: dab. Dainavės apyl. — Dainavds septynmetė ir Gilviniškių, Vėžionių pradžios mokyklos, dab. Gėrviškių apyl. — Gėrviškių septynmetė, Kaniūkų pradžios mokyklos, dab. Daučiūnų apyl. — Daučiūnų, Didžiūjų Sėlų pradžios mokyklos, Butrimonių septynmetė, Dievėniškių apyl. — Jurgelionių septynmetė, Pabarės apyl. — Miežionių pradinė, Poškonių apyl. — Dailidžių pradinė, Milkūnų apyl. — Šaūrkaičių septynmetė, Pagaujény pradiné®. Kai kurie moksleiviai ignoruodavo lietuvių kalbos pamokas: iš dalies dėl to ir 1979 m. laisvai lietuviškai mokėjo tik 11,1 9, respublikos lenkų. 1979 m. Tarybų Lietuvoje lenkais save laikė 247 000 (7,3 94) gyventojų, Baltarusijoje — 403 000 (4,2 9,), o Latvijoje — 63 000 (2,5 94). Daugiausia lenkų gyveno Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Astravo, Ašmenės, Varendvo, taip pat pietinėse Daūgpilio ir Kraslavos rajonų dalyse. Lenkų kalba kaip gimtoji jau šimtmetis vartojama Vilniaus ir Švenčionių raj. paribyje tarp Pabėržės, Nemenčinės ir Pabradės. Kitur ji dažniausiai tėra baltarusių, lietuvių, latvių antroji kalba — interdialektas (Studia nad polszczyzna kresowa 1982, 19—145). ? A. Vidugirio informacija. 19 II. GIMTOSIOS KALBOS' FUNKCIONAVIMAS 1. Latvijos lietuvių šnektos Jose ryškiausiai pasireiškia dviejų gyvųjų baltų kalbų — lietuvių ir latvių — kontaktai. Pietryčių Latvijoje lietuvių kalbą galima tyrinėti ir maksimalios daugiakalbystės sąlygomis: tik ten mūsų kalba funkcionuoja iš karto tarp visų 4 respublikos kaimynų kalbų — latvių, baltarusių, rusų ir lenkų. Ilgai senbuviai (autochtonai) lietuviai Latvijoje buvo beveik netyrinéti, manant, kad čia telikę neseni kolonistai. Mat daugiausia lietuvių į Rygą, Liepėją, Jėlgavą ir kitas Latvijos vietoves kėlėsi 1880—1914 m.: 1897 m. jų užrašyta 26 033, 1914 — ~95000, 1920 — 25588, 1925 — 23 192, 1930 — 25885, 1935 — 22913, 1959 — 32383, 1970 — 40 589, 1979 — 37 818, 1989 —34 630. Dar 1925 m. pusė Latvijos lietuvių buvo gimę Lietuvoje ir nelaikyti Latvijos piliečiais, o daugelio kitų buvo atsikėlę tėvai (plg. Garšva 1984, 83—91; 1985a, 118—126; 1985b, 38). A. Bylenšteinas (1892, 13—459), apie 1924 m. K. Būga (1961, 563—583) aprašė daug vietovių Latvijoje, kur lietuvių iš seno gyventa ar tebegyvenama. 1921 m. vedant respublikų sieną, Ilūkštės, Aknystos, Skyronių, Ūkrų ir kitos apylinkės (290 km?), anksčiau priklausiusios Kaūno gubernijai, buvo iškeistos į Palangą ir pajūrio ruožą (182 km?), 1819 m. caro valdžios priskirtą Kuršo gubernijai. Vakaruose iki XVIII a. lietuvių, matyt, gyventa Liepėjos raj. tarp Rūcavos Nycos ir Bartos: latviams tų apylinkių gyventojai buvo leitiši, leitišnieki, t. y. lietuviai, tapę latviais. XVII a. LDK siena ėjusi Bartuvos upe (nuo Šventosios gyvenvietės 50 km į šiaurę). Tarp Rūcavos ir Būtingės lietuvių būta ir XX a. pradžioje. Nuo XIII a. Lietuvai oficialiai priklausė Ūkrai (dab. Dudbelés raj.), nuo 1473 m. — Skyrėnys ir gretimi kaimai Baūskės raj. Brūnavos apylinkėje. Lietuvos žemėlapiuose iki 1914 m. žymimi Breslaujos, Aknystos kyšuliai į šiaurę. Ūkrų, Skyrėnių, Aknystės ir kitos apylinkės priklausė Kauno gubernijai ir Vilniaus, po to Žemaičių vyskupystéms, nuo 1919 m. rugpjūčio iki 1920 m. spalio mėnesio — Lietuvos respublikai. ; 1889 m. Aknystės valsčiuje buvo 30 lietuvių ūkių ir apie 100 po 1850 m. įsikūrusių latvių ūkių. Etnografinė riba ėjusi Susėjos upe. Aknystės parapijai seniau priklausiusi ir dalis Jūodupės apylinkės (Rokiškio raj.). Dar apie 1913 m. rusų kalba dėstomoje Aknystės mokykloje buvo kelios lietuvių kalbos pamokos. Lietuviška pradinė mokykla veikė ~ 1920—1944 m. Maždaug tuo metu lietuviškų draugijų „Šviesa“, „Rūta“ skyriai rengdavo vakarėlius, vaidinimus, turėjo chorus, net laikraštėlį. Jaunesniajai kartai išsisklaidžius ir vis silpniau kalbant lietuviškai, dabar tradicinė šnekta išlaikyta tik keliuose Aknystos apyl. kaimuose: Liūobose (K. Urbonūvičiaus, g. 1903 m., ir J. Mačiūko, g. 1902 m., vienkiemiai; anksčiau čia buvo septyni ūkiai), Riūkosė (P. Mikénas, P. Mikčnienė, g. 1904 m.), Skaifdupyje (L. Murelienė, g. 1909 m.), Kraūkaliuose (S. Mikčnienė, S. Čeičis) ir apie Aknystą (A. Urbonžvičienė, A. Gasiūnienė, g. 1906 m., O. Šinkūnienė, E. Neniškytė) (plg. 20 Kivonys Vaikūnai A VILNIŲ 76 km. A sen. Kazokiškės g! ; = Sklodonys O RODŪNIA ; Jucidnai O A Jotautai O Kurkes „O Piliakalnis d „Aytažeikiai 0 Plikiai Vigonys Kargaurdai O klaišiai A Kemeišiai Sen. Sy GARDINA Paškovičiai Tolkūnai D Dubiniai O ! . nų . A Lipkūnai Gudeliai D Leliūšiai © Balčiški Surkantai A altiškis © piliinai e Pavalke ei Os (ih: ans ©2 As @ Sen. Druskininkai gs 57 © Paditvys 2 schema. Pelesds— Rodiinios apylinkių lingvistinė situacija. Kaimai, kuriuose 1987 m. lietuviškai galėjo kalbėti: 1 — 60—70 9% gyventojų, 2 — 40—48 %, 3— 27%, 4 — 10-18 %, 5 — 1-5 %. Lietuviškai nustoj¢ kalbėti kaimai: 6 — XX a. pirmoje pusėje, 7 — XIX a. Saltiniai: Povilaitytė 1970, 1—10, Vidugiris 1988, 21-34 ir kt. 1890 m. Rédiinios apyl. buvo 70 % lietuvių, Pelesds — 82 % (1421 iš 1723 gyventojų). Iki 1914 m. Varenavo, Rėdūnios, No&ids, Asavds, Armoniskiy parapijose lietuviškai kalbėjo 3/4—2/3 gyventojų, Benekainiy, Geranainių, Kaulėliškių — 1/3—1/2, Trakėlių, Žirmūnų, Zėbalatės — 1/4—1/3 ir t. t: Pagrindine namų kalba lietuvių kalba buvo maždaug iki 1950 m. tarp Benekainių ir Armėniškių, Varenavo ir Kaulėliškių, apie Asavą, Nėčią; atskiruose Rėdūnios apyl. kaimuose — iki 1975 m., o Pelesos apyl. (Pavalakėjė, Pelesojė, Dubiniuose, Sen. Druskininkuose) — iki šiol. 1970 m. Pelesoje buvo 340 gyventojų (1986 m. — 253), nelietu27 vių — tik apie 35 (Povilaitytė 1970, 3). Kai kur straipsnio autoriaus lietuvių daugiau (žr. schemą) negu T. Sudnik (plg. Vidugiris 1988, 24) aptikta, matyt, dėl to, kad vietiniai gyventojai atsiliepė ta kalba, kuria buvo kalbinami. Rytinėje Varenavo raj. dalyje iš 18 XX a. pradžioje lietuviškai kalbėjusių kaimų (plotas buvo maždaug 13 km ilgio ir 7 km pločio) ta kalba geriau išlaikyta Stanišiuose, Tusamonyse, Ramaškonysė, Navaséduose, Bieliūnuose, pavienių asmenų — Biliuosė, Parabiskéje, Cesliūkiškėje, Dainavojė, Romūčiuose, Padvariškėse. Iš 1928—1933 m. lietuviškai mokėjusių kalbėti 8000—12 000 žmonių (plg. Vidugiris 1988, 29, 27—32) 1970 m. Varendvo raj. oficialiai užrašyti 1234 lietuviai, 1979 m. — tik 939 (563 (60 9%) gimtąja laikė savo tautybės kalbą, 351 (37 945) — baltarusiy kalba, 24 (3 94) — rusų kalbą). Iš ju 313 (33 94) kaip antrąją laisvai mokėjo baltarusių kalbą, 307 (32 94) — rusų kalba, 78 (8 94) — savo tautybės kalbą. Astravo raj. 1930 m. dar buvo bent 6000 lietuvių. 1970 m. jų užrašyta 2120 (6 % visų gyventojų), 1979 m. — 1655. Lietuvių kalbą gimtąja laikė 1448 (8794) baltarusių — 172 (10 945), rusų — 35 (2 %), o 1032 (62 9,) laisvai mokėjo baltarusiSkai, 388 (23 9,) — rusiškai, 80 (5 945) apslavéjusiy — lietuviškai. 1970 m. Gaidino raj. buvę 177 lietuviai (1979 m. — 138, Pastovų raj. — 184), Smurgainių raj. — 73, Amends — 52, Ščiūčino — 42, Lydds — 24, Yvijės — 22, Zietelos — 12, Slonimo, Naugarduko — 10 ir t. t. Daugiausia čia lietuviais užsirašė, matyt, atsikéléliai. Geriausiai lietuvių kalba TSRS teritorijoje uz Lietuvos TSR ribų iki šiol issilaikė Gervėčių apyl. Tai, matyt, lėmė visuomeninės sąlygos — kai kurie dvarininkai XIX a. ir mokykla, bažnyčia, lietuvių kultūros draugijos, spauda XX a. Dar caro laikais daug kur slaptai mokė daraktoriai. Apie 1923 m. lietuviška mokykla viešai pradeda veikti Gervėčiuose, 1925 — Miciūnuose (mokytojos — J. Naminskaitė ir J. Kardelytė), Mockosė, Gėliūnuose, Galčiūnuose, Pelegrindojė, Giriose, Knystūškėse, Rimdžiūnuose, Pėtrikuose. Lietuviškuose kaimuose įsikūrė šv. Kazimiero draugijos skyriai, kurie turėjo ir nedidelius knygynėlius (maždaug po 200 knygų ir žurnalų). Tada labiausiai skaitytas „Ūkininko patarėjas“, „Kelias“, „Dirva“, Maironio, K. Binkio raštai. Gėliūnuose veikė ir Kultūros draugijos skyrius (draugijos organas buvo „Vilniaus žodis“). Miciūnuose vaidinta „Amerika pirtyje“, „Aklą pažins, kvailą supras“ ir t. t. Lenkiškose valdžios mokyklose tada būdavo tik po 2—6 mokinius. Iki 1933 m. uždarius visas lietuviškas mokyklas, 1934— 1936 m. vietoj jų veikė „Ryto“ draugijos skaityklos. Skaityklų vedėjais liko buvę lietuviai mokytojai: Miciūnuose — A. Bubulis, Giriose — V. Krėčius, Rimdžiūnuose — Selyla ir kiti (minėtieji buvo aktyviausi). Skaityklų vedėjų paraginti, Girių kaimo tėvai patarė vaikams privalomoje lenkų mokykloje mažiau lenkiškai kalbėti ir negiedoti, o Miciūnų vaikai 1934/35 m. m. sugebėjo išsireikalauti, kad Gervėčių mokykloje tikyba būtų dėstoma lietuviškai (Valeika 1988. Nr. 1, 2). Pelesoje lietuviška mokykla veikė 1908—1917, 1922—1932 m. Maždaug 1926 m. Vilniaus krašto lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ (jos būstinė buvo dabartinėse Lietuvių kalbos ir literatūros instituto patalpose) mokyklos įsteigtos Dubiniuose, Pavalakėjė, Piliūnuose, Drūskininkuose, Paditvyjė, Leliūšiuose, Kargau28 2 lentelė. Lietuvių skaičius didesniuose Gervėčių apyl. kaimuose Iš viso gyventojų Lietuvių 1985 m. Eil Nr 1 ini "pavadinimas 1985 m. | 1987 m. | skaičius | 96 šius 1. Gervėčiai 479 128 27 2. Girios 240 265 195 81 101 3. Rimdžiūnai 232 231 151 65 80 4. Galčiūnai 205 203 r 74 90 5. Mėckos 173 201 148 85 100 6. Miciūnai 180 195 126 70 60 7. Giliūnai 128 145 119 93 80 8. Knystūškės 87 104 80 92 55 9. Gaigaliai 73 86 37 51 40 10. Pelegrinda 60 65 43 72 35 11. Gudiniūkai 64 57 28 42 25 12. Milcéjos 51 48 40 78 23 13. Pėtrikai 40 \ 36 90 20 14. KerplaSina 24 28 19 79 12 15. Gibifdé 7 21 2 29 16. Ūžupis 10 10 6 60 6 Duomenys imti iš: Romančiuk 1986, 241, Valeika 1988 ir apylinkės Tarybos. duosė, Vigonysė, Rackūnuose, Plikiuose, Piliakalnyje, Sklodonysė, Smilginiuose. Be lietuviškų mokyklų, kiekviename kaime buvo ir lenkiškos. 1933 m. lietuvių kalba dėstomos mokyklos ir čia uždaromos, jų vietoje iki 1936 m. veikė lietuviškos „Ryto“ skaityklos. Jose vaikai lietuviškai mokyti nelegaliai (Povilaitytė 1970, 3—7). Buržuazinės Lenkijos okupacijos laikais nacionaliniu požiūriu sudėtingą laikotarpį pergyveno ir bažnyčia. Dar senojoje medinėje Gervėčių bažnyčioje apie 1898—1903 m. yra vargonavę Mikas, Kipras Petrauskai ir jų tėvas, įkūręs chorą ir dūdų orkestrą. Po 1924 m. vysk. J. Matulevičiaus vizitacijos Gervėčių bažnyčioje greta lenkiškų įvestos pamaldos ir lietuvių kalba, kurioms teko nemaža išbandymų. Kunigus, dirbusius Gervėčių bažnyčioje, galima suskirstyti į kalbų atžvilgiu maždaug neutralius, t. y. kalbėjusius ir lenkiškai, ir lietuviškai (A. Dalinkevičius, Buivys, S. Chodyga, dabartinis), lenkintojus (Alšiauskas ir ypač Romeika, Malinauskas — „Ėdikas“, J. Trochimas ir kt.) ir lietuvintojus (A. Jakavonis, J. Gylys). Lenkintojų dvasinis teroras neretai pereidavo į fizinį, ypač 1927—1946 m. Sakalaičių kaimas dvaro savininkų Struckų nutautintas prievarta: jo ribose kalbėję lietuviškai plakti rykštėmis. Dar 1928 m. 80 metų miciūnietis Atminis už tai gavo 25 bizūnus. Todėl Sakalaičių kaimo žmonės Damučiai, Gudaičiai, Kurmeliai, Maučiai, Skyručiai, Šauliai, Tvoragaliai ir kiti perėjo prie lenkų kalbos ir sukurstyti įmdavo net mušti lietuviškai kalbančius („girgūnus“). Tam darbui Gervėčių vika29 ras ir policijos komendantas 1927 m. įkūrė lenkų šaulių karinę šovinistinę organizaciją. 1927 m. spalio mėn. naktį iš 4 i 5 d. daug Vilniaus krašto lietuvių veikėjų (tame tarpe Gervėčių kun. A. Jakavonis) buvo suimti ir pateko į kalėjimą arba ištremti į Lietuvą. 1930 m. dėl lietuviško pamokslo lenkų šauliai Gervėčių bažnyčioje mušė lietuvius bambuko lazdomis ir nemažai jų už pasipriešinimą pasodino į Vilniaus (Lukiškių) ir Varnionių kalėjimus. Tada 3 metams įvestas interdiktas — lenkiški ir lietuviški pamokslai ir giedojimai pakeisti lotyniškais (Valeika 1988. Nr. 1-2). Negalėdami išsireikalauti pamaldų gimtąja kalba, buvusios Rėdūnios parapijos (ypač 7 kaimų — Pelesos, Dubinių, Piliūnų, Pavalakės, Paditvio, Drūskininkų, Leliūšių) lietuviai 1917 — 1918 m. įkūrė atskirą parapiją, o 1927 m. Pelesojė ėmė statytis atskirą bažnyčią, kuri veikė nuo 1935 m. iki 1950 m. ir turėjo didelę reikšmę, išlaikant lietuvių kalbą (1988 m. spalio 16 d. ji grąžinta tikintiesiems). Dabar Baltarusijos TSR lietuviai gimtąja kalba gyvenamoje respublikoje oficialiai gali būti aptarnaujami vienintelėje bažnyčioje — Gervčėčiuose, kurie nuo Pelesds yra maždaug už 200 km, ir Pelesoje (nuo 1989 m.). 1939—1941 m. Gervėčių apyl. mokyta rusiškai ir baltarusiškai, 1942 m. pradėta lietuviškai. 1940 m. birželio mėn. pirmoje pusėje Apso, Gervėčių, Pelesos ir kitiems lietuviams oficialiai buvo paskelbta, jog norintys bus perkeliami į Lietuvą. Kai dauguma jų susikrovė mantą į vežimus, repatriacija buvo atšaukta. 1942—1943 m. buvo atidaryta lietuviška progimnazija Gervėčiuose ir Galčiūnų (mokyt. S. Steponavičius), Mockų (mokyt. B. Steponavičius), Girių (mokyt. J. Valeika-Vėleika), Pėtrikų (mokyt. B. Laurinavičius), Gėliūnų, Rimdžiūnų pradžios mokyklos. Mokytojų labai trūko, todėl dirbti pakviesti labiau išsilavinę vietiniai gyventojai (Vilniuje baigę amatų mokyklą ir t. t.). 1939—1944 m. Pelesojė vietoj lenkiškos taip pat veikė lietuviška mokykla. Kituose kaimuose mokyklų tada nebuvo, nes trūko mokytojų. Praėjus frontui, buvę Gervėčių apyl. lietuviškų mokyklų mokytojai (S. Steponavičius, J. Valeika, stud. A. Mileišis) nuvyko pas Astravo vykdomojo komiteto pirmininką Padelj (lietuvį, kilusį iš Rimdžiūnų k., ir laikinai tvarkiusį švietimo reikalus). Išgirdęs, jog buvę mokytojai pageidauja toliau mokyti lietuviškai, pirmininkas atsakė, kad tokius „fašistus“ reikia areštuoti, o mokyti paskirti baltarusiai ir rusai. Gervėčių ir Pelesds apyl. gyventojų delegacijoms dėl lietuviškos mokyklos ir bažnyčios 9 kartus važinėjus į Maskvą, Vilnių ir Minską, BTSR švietimo ministerijos ir kitų įstaigų atstovų vietiniams žmonėms pirmiausia buvo pasiūlyta balsuoti ne už dėstymą mokykloje gimtąja kalba, o tik už jos pamokas (Valeika 1988. Nr. 3). Taip 1956 m. Astravo raj. Gervėčių vidurinėje, Girių aštuonmetėje ir Rimdžiūnų, Gėliūnų pradinėse mokyklose ir 1957 m. Varenavo raj. Pelesos ir Paditvio aštuonmetėse bei Dubinių, Pavalakės pradinėse mokyklose pradėta dėstyti rusų kalba ir nuo III klasės įvestos gimtosios kalbos (pasirinktinai — lietuvių arba baltarusių) pamokos. Gervėčiuose dėstė A. Šironas, A. Grikpėdis, A. Vaičiulienė, Giriose — B. Šaknys, D. Kaltinaitė, O. Augulytė, A. Čiulada, R. Greimaitė, Pelesoje — J. Riauba, O. Babarskytė, R. Bugailiškytė, Dubiniuose — L. Grabauskas, Pavalakėje — O. Vileikytė ir kiti. 30 Mažėjant mokinių skaičiui, stambinant mokyklas, trūkstant gimtosios kalbos mokytojų, nepakankamai atsižvelgiant į vietinių gyventojų poreikius, Gėliūnų, Dubinių ir Pavalakės mokyklos 1972—1984 m. panaikintos, o Paditvio (nuo 1981 m.) ir Rimdžiūnų (nuo 1987 m.) pradžios mokyklose lietuvių kalbos pamokų nebėra. Neįvestos jos taip pat Balčiškio, Rėdūnios, Varenavo vidurinėse mokyklose, kur mokosi lietuvių vaikai (ir dabar jų ten yra apie 10, o baltarusių kalbos pamokos Giriose bei kitur dėstomos ir vienam klasės mokiniui). ILNIŲ - A Grdodiškė |, —— ĮVILNIŲ -50km. Karinis D ę= A Varnionys Gaigaliai A Sakalaitiai se Miciūnai 0 ; sis Gervėčiai O Gudiniūkai D )Gėliūnai Čafniškės(A [=] Mockos © : eNRimdžiūnai , Ag inion Galčiūnai (4) Kerpla int S Pėtrikai A Mielaišiūnai Pe Jeg h nial Girios A Treigiai R10 Ma. Jokintonys A Kngstuskes a Milcėjos ASTRAVAS A Did. Jokintonys ~~ ~~ S T W'Sniegionys Ša SY X SI ®1 Oo ~~ 02 A7 Nng)/sdlos O3 AS SN a e, A9 : 2 e; Gavučiai A 3 schema. Gervėčių apylinkių lingvistinė situacija. Kaimai, kuriuose 1985 m. buvo nuo 195 iki 19 lietuvių: 1 — 90-93%, 2 — 78—85 965, 3 — 70—54 %, 4 — 65 %, 5 — 42,51 %, 6 — 27%. Gyvenvietės, apylinkės, nustojusios lietuviškai kalbėti: 7 — XX a. pirmojoje pusėje, 8 — XX a. pradzioje, 9 — XIX a. pabaigoje. Šaltiniai: Romanciuk 1986, 241; T'aywac, Buayrupuc 1983, 38, 48; Benopycckas CCP 1973. 31 1978 m. Gervėčiuose lietuvių kalbos ir literatūros pamokas lankė 162 mokiniai, 1987 — 74 (51 9, III— X klasių mokinių), 1970 m. Pelesoje — 60, 1987 m. — 25 (56 94). Girių mokykloje 1943 m. buvo iš viso 127 mokiniai, 1962 — 156, 1965— 130, 1987 — 48 (iš jų 35 lietuviai; 30 mokinių, arba 88 %,, nuo III klasės mokėsi lietuvių kalbos). Vietos administracija lietuviškas klases tebedraudžia. 1970/71 m.m. Pelesds mokykloje lietuvių kalbos pamokas lankiusių mokinių pavardės (tos pačios šaknies nekartojamos)*: Adamonis, Balnevičiūtė, Čaplytė, Čiuika, Doda, Dudavičiūtė, Galvelė, Geležinytė, Grišelytė, Ivaška, Kanevičiūtė, Kauzaitė, Kračytė, Kruopys, Mindziulis, Ladišiūtė, Lingė, Pakulis, Rameika, Selyla, Stanišauskas, Šimelionytė, Šimelevičius, Šiškaitė, Tunkelis, Valiukevičius, Varanauskas ir kt. 1976/77 m.m. Gervėčių mokyklos mokinių pavardės: Aleksa, Atminis, Augulis, Bazytė, Čepukaitis, Gražulytė, Gudaitis, Gulbinavičiūtė, Jankevičius, Jaskaitis, Karmazaitė, Kiškelytė, Lukša, Lukoit, Mažeika, Meškys, Mileiša, Petravičius, Petrikaitė, Pliauga, Puiša, Pukštaitė, Ravaitytė, Reketis, Remys, Sysas, Skerla, Šėmis, Trepšys, Vaičiulytė, Valeika ir kt. Devynmetės mokyklos mokymo plane numatytos 23 savaitinės gimtosios (lietuvių) kalbos ir literatūros pamokos Pelesojė 1987 m. mažintos iki 18 (planuota — iki 10, pašalinant lietuvių literatūrą, o lietuvių kalbą pavadinant „užsienio kalba“), o Giriose — iki 22 (III—V klasėje liko po 4 savaitines pamokas, VI— VIII kl. — po 3 pamokas). Pelesoje lietuvių kalbai dėstyti terasta mokytoja, kilusi iš mišrios šeimos ir tebaigusi Šalčiniūkų vidurinę mokyklą dėstomąja rusų kalba. Gervėčių vidurinėje mokykloje buvo likę 28 savaitinės gimtosios kalbos pamokos. Norėdami įgyti vidurinį išsilavinimą gimtąja kalba, Astravo, Varenavo, Breslaujos raj. lietuvių vaikai stengdavosi įstoti į Vilniaus mokyklą-internatą Dzūkų gatvėje (dab. VLKJS 50-mečio internatą dėstomąja rusų kalba), Vilniaus raj. Marijampolio, Ignalinos raj. Mielagėnų, Tverėčiaus, Utends raj. Juknény ir kitas vidurines mokyklas. Į namus už 100 ir daugiau km geriausiu atveju buvo galima parvažiuoti tik sekmadienį. Vien 1967 m. tokių moksleivių Lietuvos TSR buvo apie 300: 14 buvo atvykę iš Girių mokyklos ir t. t. Daugelis Baltarusijos TSR lietuvių žiūri Lietuvos TSR televiziją, klausosi radijo. Vien Gafdino srityje 1987 m. užsiprenumeruota 135 egzemplioriai „Valstiečių laikraščio“ (Giriose — apie 30), 52 egz. „Tarybinės moteries“ ir t. t. 1956—1960 m. Giriose buvo vaidintojų sekcija, šokių ratelis, tebegyvuoja šio ir Pavalakės kaimų etnografiniai ansambliai. 3. Lenkijos (Suvalkų vaivadijos) lietuviai Lenkijos pasienyje (prie Lazdijų ir Kapsūko raj.) yra apie 60 kompaktiškiau lietuvių gyvenamų vietovių, kurias iš vakarų ir pietvakarių maždaug riboja linija Budziskas, Veseldvas, Klevai, Morkiškė (plg. Aleksaitė 1985, 9). Tas plotas yra 40 km ilgio ir, ties viduriu platėdamas, siekia 10—15 km pločio (įeina į Suvalkų vaiva- * Duomenys tuometinės Pelesds mokyklos mokytojos T. Povilaitytés, toliau — Gervėčių mokyklos mokytojo A. Grikpėdžio. Dar plg. „Atskirtoji Lietuva“. V., 1985. D. 1,2. 32 'ofoppAyjoui: 2foygpjua] sojowed sog[ey hianjor sour "opeanIdau — [1 “egpey tianjorf elewoIsop sopjAyowr — (of :59301AUSALS SOI —6 “%ST—S — 8 ‘% 0E—ST — L*% 0S—0F — 9 ‘% 09=0¢ = $%0L—09 — V “945 08—0L — € ‘%06— 08 — € ‘hana 9 001 —06—1 :9)58814 oysung — hujag Sopjdug soqrey hianjayy ‘ewoyos {4 soyolyyoa any OE © savanų 6 Saysiuguoy JuLSIDy + IYNIZS © a UY o sara, DUAL G) ; Dado Gy EN IUD ® yizpng YT oun: „0 mus, FHS O savam 1 Aor” 1) Ėė 1onaying a 'o spysung! TR į > id [THIageyuy 1onnizoin 1DU31/3.Y @ piuodoA © jauibz SOYUZ, ; ? mugs, / au Io mgs = TT "pa „SAR I inn ® o dė — open 10igondwny hain Sin IYSIYAON aygisnant ĖS e / IUIgIN i, oRozny oH tg J IDYVIUDIS : aygljaponp 10y04ng > io / „oe D saygygung Val TET SY, 7 S se oRfusng 'Zd 0/SnpODY 08 Quwopny @ 40 Je 0 ; 60 20 vriazv1@ 20 Ie 3 678 dijos Seinų, Pūnsko ir Šipliškių valsčius). Iš maždaug 850 Pūnsko ir 4700 Seinų gyventojų apie 680 ir 800 (80 94 ir 19 %) yra lietuviai. Didžiausi lietuvių kaimai, kuriuose yra ne daugiau kaip po 1—2 lenkų šeimas — Aguikiai, Būrbiškės, Didžiūliai, Kampuččiai, Naviniūkai, Vaitakiemis, Vidūgiriai; 90—95 9, lietuvių gyvena Dusnyčioje, Juodėliškėje, Kreivénuose, Ožkiniuose, Pristavonysė, Žagūriuose. 1919 m. rugpjūčio mėn. vad. Suvalkų trikampį atskyrus nuo Lietuvos, buvę dvikalbiai lietuviai tarp Bėrzninko ir Vižainio (pietinėje Seinų krašto dalyje) nutauto, o vienakalbiai dėl mokyklų, po 1975 m. atsiradusių televizorių įtakos ir t.t. daugiausia tapo dvikalbiai. Per hitlerinę okupaciją apie pusę Pūnsko ir jo apylinkių lietuvių buvo iškelti į Lietuvą (iš Būbelių, Būrbiškių, Burokū, Didžiūlių, Paliūnų k. — 72—9095); po karo ne visi begrįžo. Punsko valsčiuje lietuvių kalbą kaip dalyką vėl imta dėstyti 1951/1952 mokslo - metais Naviniūkų, Pristavonių, Vaitakiemio, Vidūgirių pradžios mokyklose, o 1953—1959 m. pereita mokyti ta kalba. 1956 m. rudenį atidarytas didesne dalimi lietuviškas Punsko licėjus (lenkiškai paraleliai dėstoma iki 8 klasės, toliau — tik lenkų kalba ir literatūra, istorija, fizinis lavinimas, karinis parengimas). Licėjų kasmet baigia po 20—30 absolventų (1985 m. jų buvo 525). 1967 m. tame krašte dar buvo 9 pradinės lietuviškos mokyklos, 1978 m. — 4 aštuonmetės ir 2 pradinės; dar 12 mokyklų lietuviams dėstyta gimtoji kalba kaip dalykas: Arddninkuose, Klevuosė, Krasnagrūdojė, Krasnavė, Pinsko žemės ūkio mokykloje, Seinų licėjuje ir 2 aštuonmetėse mokyklose, Smalėnuose, Suvalkuose, Šimanoviznoje, Žabariškėse (1967 m. dar dėstyta Juodėliškėje, Lumbiuosė, Paliūnuose, Radziūčiuose, Šlynakiemyje). Sustambinus mokyklas, be licėjaus, dabar yra 4 aštuonmetės mokyklos dėstomąja gimtąja kalba (Naviniūkuose, Pristavonysė, Pūnske, Vaitakiemyje) ir 4 klasių mokykla Vidūgiriuose. || 1957 m. įkurta Lenkijos lietuvių visuomeninė kultūros draugija, kuri 1984 m. turėjo 1800 narių ir 48 skyrius: Suvalkų vaivadijoje, taip pat Balstogėje, Gdanske, Slūpske, Ščėcine, Varšuvoje, Vroclave, kur 1945—1958 m. nusikėlė dalis lietuvių iš Lietuvos TSR. Draugija rūpinasi tautiečių švietimu, nuo 1960 m. leidžia žurnalą „Aušra“, tvarko bibliotekas, meno saviveiklą, palaiko ryšius su Lietuvos TSR ir t. t. 1956 m. Pūnske įsteigti kultūros namai, prie jų veikia choras „Dzūkija“, vokalinis instrumentinis ansamblis „Punia“, kaimo kapela „Klumpė“, choreografinis ansamblis „Jotva“, mergaičių ansamblis „Ulbuonėlės“ (plg. Tarybų Lietuvos enciklopedija. 1986. T. 2. P. 512, 561; 1987. T. 3. P. 469, 644—655). Lietuvių kalba plačiai vartojama Punsko valsčiaus visuomeniniame gyvenime, taip pat Punsko, Seinų, Smalény, Žagūrių bažnyčiose. 1904 m. lietuviški giedojimai kas antrą sekmadienį trumpai gyvavo ir Bėrzninke, nes tada dar pusę tos parapijos (3000 gyventojų) sudarė lietuviai, gyvenę toliau už miestelio. Bet tada į lietuvių kalbą iš aukšto žiūrėję mozūrai pamanė, jog „Litwa chce zgubič polską wiarę“, ir iškart „sužeistų ir apluošintų dzūkų ir dzūkių [...] suskaityta aštuoniolika, iš kurių keturios ypatos su skylėtais pakaušiais vos gyvos teišliko“ (LKLB, 38). Dabar paplitusi nuomonė, jog Seinil—Punsko kraštą kolonizavo Merkinės — Punids apylinkių lietuviai ir gana vėlai — XVI a. pabaigoje ir XVII a. Šį požiūrį, matyt, nemažai stimuliavo 1921 — 1944 m. vokiečių mokslininkai, kuriems buvo pri34 reikę įrodyti, jog ir Mažosios Lietuvos lietuviai — ne žilos senovės autochtonai, bet po 1422 m. (Melno taikos) pačių vokiečių apgyvendinti kolonistai (plg. Pakarklis 1935, 44—68). Galima manyti, jog dalis lietuvių dabartinėje Suvalkų vaivadijoje išliko bent nuo X a. Mat Seinij — Pūnsko krašto lietuvių tarmė pietryčiuose ir šiaurės vakaruose dabar skyla į dvi dalis: pietų aukštaičių, arba kitaip — vakarinių dzūkų (apie 40 kaimų), ir vakarų aukštaičių kauniškių (9 kaimai, riba eina į pietus nuo Ramont}, Giluišių). Pietrytinėje tarmės dalyje nuo punskiškių (per 30 kaimų) dar atsiskiria seiniškiai (8 kaimai), kurie nekietina minkštųjų priebalsių c, dz. Jeigu šie lietuviai tik prieš 300 metų būtų susikraustę vien iš Merkinės — Punids apylinkių, jie kalbėtų viena šnekta (ir tik ne „kapsų“). Šnėktos tarp Vižainio ir Seinū yra lietuvių kalbos ploto (maždaug tarp Vilkaviškio ir Drūskininkų) tęsinys. Daugelis minimų kaimų nutolę tik per 1—5 km nuo sienos, kuri išvesta net per juos. Pietinės buvusios Suvalkų gubernijos vietovės ir gretimą LomZos gubernijos kraštą lietuviai buvo apgyvenę dar prieš XI— XIII a. lietuvių karus su lenkais (LKLB, 36). Ir XIII— XV a. pradžioje vokiečių ordino laikytoje dykroje „buvo likę gyventojų“ (Pakarklis 1935, 12). Tai gali liudyti ir 1418 m. Jogailos medžioklė prie Vygrių: jei girioje nebūtų gyvenę žmonių (už atlyginimą tarnavusių kryžiuočiams ir lietuviams), vargu ar į ten kryžiuočiai būtų patekę, o lietuviai — apie juos sužinoję*. J. Totoraičio, V. Vileišio (1935, 104—106) nuomone, nuo XVI a. vidurio į Sūduvą bėgo Mažosios Lietuvos gyventojai. Daugybė lietuviškos kilmės oikonimų tarp Suvalkų ir Baltijos jūros rodo, jog šis plotas dar apie 60 km į pietus iki XVIII— XIX a. buvo Mažosios Lietuvos tęsinys (maždaug iki Augustavo — Olštyno kelio). Einant iš rytų į vakarus, yra Szurpily, Klaipeda, Skaizgiry, Zytkiejmy, Mieruniszki, Motule, Dubeninki, Rogajny, Rogojny, Pluszkiejmy, Jurkiszki, Mažucie, Juchnajcie, Surminy, Straduny, Meldze, Szarejki, Kaliszki, Wydminy, Wierciejki, Grodzisko, Budry, Wajsznory, Gatvuny, Kiemlawki, Warnikajmy, Krelikiejmy, Moltainy, Gierkiny, Korsze, Lankiejmy, Wozlawki, Gatajny, Krykajny, Burdajny ir t. t. Vartojami ir panašūs gyvenamųjų vietų pavadinimai (su antruoju komponentu -kiemis „-kaimis“ ir t. t.). Lietuviai anksti apsigyveno šiaurinėje buvusios jotvingių žemės dalyje iki Bebro upės aukštupio. Keliant lietuvių bajorus ir karius prie strateginiu požiūriu svarbesnių vietovių, dabartinėje Balstogės vaivadijoje (iki Bugo) Raigardo, Goniondzo (nuo 1501 m. bažnyčioje vartota lietuvių kalba), Knišino, Odelsko (1492 m. lietuviams įsteigta parapija), Tikocino, Supraslės, Balstogės, Suražo, Bransko, Belsko, Drogičino, Kameneco ir kitose apylinkėse atsirado lietuvių kalbos salos, stipriau laikęsi iki 1520 m. ( Zinkevičius 1987, 229—230). Iki XX a. pradžios lietuviškai kalbančių išliko Suvalkų vaivadijos" Bėrzninko, Gibū, Krasnėpolio, Vygrių, Suvalkų, Augustavo, Jeleniavo, Vižainio ir kituose valsčiuose (plg. LKLB, 36). 5 Punsko muziejaus vedėjo J. Vainos duomenys. 3* 35 III. PERIFERINIŲ ŠNEKTŲ LINGVISTINĖS SITUACIJOS PALYGINIMAS Iš visų periferinių šnektų, esančių už Lietuvos TSR ribų, iki šiol geriausiai išsilaikė Seinų — Punsko krašto lietuviai. Tai daugiausia, matyt, lėmė didesnė jų kultūrinė autonomija (mokyklos, draugijos, spauda, bažnyčia ir t. t.). Šio krašto jaunimas žymiai dažniau pasilieka tėvų ūkiuose ir tradiciškai perima kultūrą; migraciją į šiaurę ir rytus sulaiko valstybių siena. Lietuvių kompaktiškumu jiems kol kas beveik prilygsta Gervėčių apylinkė. Geriausias sąlygas savo kultūrai palaikyti iki 1865 m. turėjo Mažosios Lietuvos lietuviai, 1921—1946 m. — Latvijos lietuviai (1919—1936 ir 1939—1944 m. — ir Baltarusijos lietuviai), nuo 1953 m. — Lenkijos lietuviai. Tiek spaudos bei organizacijų, tiek švietimo požiūriu 9000 Seinų — Punsko krašto lietuvių dabar turi panašias sąlygas, kokias 1940 m. turėjo 23000 Latvijos lietuvių. Tada iš maždaug 3500 Latvijos lietuvių vaikų gimtosios kalbos pamokas lankė 674 (19 94): 107 vaikai mokėsi Rygos lietuvių gimnazijoje, 446 — vienuolikoje lietuvių pradžios mokyklų; 121 vaikas lankė lietuvių kalbos pamokas 6 latviškose pasienio pradžios mokyklose. Lenkijoje neprivalomos lietuvių kalbos pamokos taip pat yra tik kompaktiškesniame autochtonų plote, kuriame 1986 m. pamokas lankė 725 vaikai: 115 — Punsko licėjuje, 411 — keturiose aštuonmetėse (ar pradinėse) mokyklose ir 159 — šešiose pradinėse mokyklose bei Punsko žemės ūkio mokykloje ir Seinų licėjuje (plg. Paransevičius 1986, 9—12); Latvijoje prieš karą 43 vaikai dar lankė du lietuviškus vaikų darželius, o dabar Lenkijoje yra vienas). Kvalifikuotų lietuvių kalbos pamokų, o kompaktiškai gyvenamose vietose (pvz. Giriose) — ir bent pradinio dėstymo gimtąja kalba dabar pageidauja ir Astravo, Varenavo, Rygos, Liepojos, Bauskės, Saldaus, Sovetsko, Krasnoznamensko (Kaliningrado sr.) rajonų lietuviai. Lietuvos TSR ansambliai, poetai, net spauda į užsienį — Lenkijos LR — patenka taip pat dažniau negu į tos pačios valstybės gretimų respublikų kai kuriuos rajonus. Lietuviškai kalbančių skaičiaus dinamikos priklausomybė nuo politinių, kultūrinių, socialinių, demografinių aplinkybių matyti, palyginus Pūnsko, Rėdūnios ir Apso apylinkių raidą nuo 1910 m. Pradžioje šiuose trijuose plotuose lietuviškai kalbėjo maždaug vienodas skaičius žmonių — po 10000. Maždaug iki 1950 m. kultūrinės sąlygos šiuose plotuose iš esmės nesiskyrė — visi jie iš pradžių priklausė carinei Rusijai, pilsudskininkų ir hitlerininkų laikinai okupuotai teritorijai. Skirtingai nuo Apso, Rėdūnios apylinkių, Punsko kraštas amžiaus pradžioje mažiau buvo pradėjęs slavėti (išimtį sudarė tik baigianti nutausti Kadariškių apylinkė, taip pat ploteliai į vakarus ir pietvakarius nuo Pūnsko — iš viso apie 6500 gyventojų) (Kymmep 1951, 27—30). Pokario metais, vaikams pradėjus lankyti mokyklas baltarusių ar rusų dėstomąja kalba, Apso, taip pat Rėdūnios apylinkių lietuviai masiškai ėmė slavėti: lietuviškai kalbančių (daugiau vyresnio amžiaus Žmonių) ten liko atitinkamai apie 1000 ir 300. Tuo tarpu Seinų —Punsko krašte tebėra apie 9000 lietuvių. Buvusioje Ilūkštės apskrityje Latvijoje (tarp Daūgpilio ir Neretū) lietuviškai kalbančių per tą patį laiką sumažėjo maždaug nuo 6 000 iki 100. Panaikinus žemės 36