Kalbinės situacijos raida pakraščių šnektose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVIII (1989) KALBŲ RYŠIAI IR SĄVEIKOS KAZIMIERAS GARŠVA KALBINĖS SITUACIJOS RAIDA PAKRAŠČIŲ ŠNEKTOSE Senasis lietuvių kalbos plotas (114 000 km²) 1572—1861 m. sumažėjo 23000 km², o per vėlesnį šimtmetį — dar maždaug 26 000 km² (Pakštas 1968, 449). Kalbos asimiliacijos kryptis buvo iš ploto periferijos į centrą, ir ilgiau išsilaikiusios lietuvių kalbos salos dabar daugiausia atsidūrė už respublikos ribų. Einant iš vakarų į rytus ir pietus, Latvijoje galima nurodyti 10 autochtonų lietuvių izoliuotų kalbos plotelių (jų centrai — Vadaktis, Ūkrai, Skyrōnys, Nėretos, Aknysta, Garšvinė, Subāčius, Daugpilio pietinės apylinkės, Ciskodas, Uodegėnai), Baltarusijoje — 8 (Apsas, Kamojys, Gervėčiai, Lazūnai, Zietela, Varenavas, Pelesos—Rōdūnios apyl., Pėrvalkas), Lenkijoje — 2 (Seinų—Punško apyl. ir Vižainys). Dauguma Mažosios Lietuvos (Rytų Prūsijos, 9000 km²) gyventojų 1944 m. pasitraukė arba buvo iškelti į dabartinę VFR, taip pat VDR, bet kol bent prie Smalininkų (Jurbarko raj.), Kaune yra kalbančių lietuvininkų šnektomis, tol negalima sakyti, kad ir jos išnyko. Jau šimtmetis, kai įvairių tautų kalbininkai domisi lietuvių kalbos pakraščių šnektomis. Dėl savo geografinės padėties ir aktyvesnių kontaktų su kitomis kalbomis jos turi tiek archaiškų ypatybių, tiek ir naujovių. Be to, periferinės šnektos turėtų būti tiriamos dėl to, kad jos „sparčiai nyksta, daug kur lietuviškai temoka tik seneliai, todėl lietuvių dialektologams yra iškilęs svarbus uždavinys — spėti užrašyti mokslui labai reikalingų šių šnektų duomenų“ (Zinkevičius 1978, 82). Mažosios Lietuvos šnektas dar 1843 m. aprašinėjo F. Kuršaitis ir 1882—1885 m. — A. Becenbergeris (pirmieji tekstai — 1579 m. išleisti J. Bretkūno raštai ir t. t.). Baltarusijos lietuvius — 1886, 1888, 1893—1896 m. E. Volteris. Latvijos lietuviai po 1911 m. K. Būgos Ciskodo apyl. užrašytų tekstų daugiau tyrinėti tik nuo 1977 m., Lenkijos lietuviai — nuo 1963 m. (A. Uždilos diplominis darbas ir t. t.). Iki šiol Baltarusijos lietuvius tyrė apie 50 kalbininkų, Mažosios Lietuvos — 15, Lenkijos ir Latvijos — po 10. Tarmių aprašai maždaug iki 1960 m. ne visai tikslūs galėjo būti dėl to, kad menkai tepanaudoti įrašai į magnetofono juostą, instrumentiniai, statistiniai tyrimai. Ne visi šnektų lygmenys išsamiai aprašyti, yra beveik ar visai netirtų apylinkių: lietuvių tarmių reliktai Lätgaloje, Āinoje, Obōlcuose, Narūčio, Alšėnų, Žiup­rėnų, Smurgāinių, Vyšniavo ir kitose apylinkėse, dab. Kaliningrado sr., Gaurų, Germanovičių, Dimanovos, Sofejsko, Litvinkos ir daugelis kitų lietuvių kolonijų. Mokančių klaipėdiškių tarmę kol kas dar galima rasti Šilutės raj. Žymiai daugiau būtų padaryta, jei šias vietoves aktyviau tirtų Klaipėdos kalbininkai, o Latvijos lietuvius — Šiau- 12 lių, Rygos, Daugpilio kalbininkai, studentai. Kol nevėlu, tekstų į magnetofono juostą galėtų įrašyti įvairių specialybių žmonės. Apie kai kurias pakraščių šnektas jau yra nemaža duomenų. Lietuvių spauda apie jas ypač daug rašė 1905—1913 ir 1956—1967 m. Tiems išsklaidytiems smulkiems duomenims apibendrinti reikėtų atskiro darbo. Pagal lietuvių kalbos paplitimą dabar galima skirti keturis periferinių šnektų tipus: lietuviškai kalba 1) dauguma gyventojų (Pūnskas, Gervėčiai), 2) didelė dalis gyventojų (Pelesà), 3) mažuma senų žmonių (Āpsa, Daugpilio apyl., Subāčius, Ak nysta, Nėretos, Skyrōnys, Lazūnai) ir 4) vienas kitas dar gali pakalbėti (Uodegėnai, Zietela, Ciskodas). Pirmojoje, iš dalies antrojoje šnektų grupėje lietuviškai moka ir jauni žmonės, vaikai; gimtoji kalba čia, o kartais ir trečiojoje grupėje, geriau mokama negu antroji kalba, dokumentuose nurodoma lietuvių tautybė. Ketvirtojo šnektų tipo atstovai net namuose dažniausiai lietuviškai nebekalba jau keliasdešimt metų ir pasisako esantys lenkų, baltarusių, latvių tautybės. Vis labiau siaurėjant gimtosios kalbos vartojimo sferoms, senoji karta nebeperduoda savo kalbos jaunajai. Iš maždaug 7000 senbuvių Latvijos lietuvių, mokėjusių gimtąją kalbą, liko apie 150: per 50 Daugpilio pietinėse apylinkėse, po 10—20 apie Subāčių, Āknystą, Nėretas, po 2—5 — Ciskodo, Krāslavos, Skyrōnių, Ūkru, Vadaksties apyl. Palyginus 1928—1933 m. O. Chominskio žemėlapio duomenis su apytiksliais dabartiniais, matyti, kad per 50 metų lietuviškai kalbančių vietinių Baltarusijos TSR gyventojų apie Āpsą iš 2000—4000 dabar liko maždaug 300 asmenų, iš 300—500 apie Kamojis — 10, iš 3000—5000 apie Gervėčius — 1500, iš 1500—2000 apie Lazūnus — 10, iš 390 apie Zietelą — 2, vietoj 5000—7000 apie Ródūnią, Pēlesą, Varenāvą — per 10001. I. SVARBESNĖS LIETUVIŲ KALBOS PLOTO MAŽĖJIMO PRIEŽASTYS 1. Mažosios Lietuvos vokietinimas Svetimose valstybėse lietuviams nebuvo sąlygų tautiškumui ir gimtajai kalbai palaikyti, administracija dažnai net stengėsi ją sunaikinti. Valdžia ir turtai daugiausia priklausė kitataučiams (lenkams, vokiečiams): pavyzdžiui, 1919—1939 m. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte 91 % dvarų (883 iš 969) valdė lenkai. Lietuvis, įsigijęs palivarką, parduotuvę ar malūną, ir pagal kalbą nenorėjo skirtis nuo daugumos ponų. Lietuviškai kalbėjo vargingiausi, neraštingi, labiausiai užguiti sluoksniai, iš kurių mažiau atsparūs, gelbėdamiesi nuo vargo, atsisakydavo gimtosios kalbos. Bažnyčioje pirmiausia irgi buvo kalbama „ponų kalba“ — lenkiškai, vokiškai. Didžiausi lietuvių kalbos plotai sunyko XVII—XIX a., ypač 1861—1904 m. (Vilnijoje — iki 1939 m.), dėl kapitalistinių santykių vyrant tradicinei bendruomenei, 1865 m. Rusijos ir 1866, 1872 m. Vokietijos mokyklose uždraudus dėstyti lietuviškai ir t. t. 1 Remiamasi žymiausio Baltarusijos lietuvių šnektų tyrinėtojo A. Vidugirio duomenimis. 13 Mažosios Lietuvos lietuviai per 300 metų (nuo XVI iki XIX a. vidurio) labiausiai išugdė savo kultūrą, kuri turėjo lemiamos įtakos mūsų tautos raidai. Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba išėjo pirmoji knyga (1547 m.), gramatika (1653), giesmynas (1666), poema (1818), laikraštis (1823), dainynas (1825). Rusijoje uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, Mažojoje Lietuvoje išleista 1840 lietuviškų leidinių 5,5 milijono egzempliorių tiražu (visa tai padėjo lietuviams pasirinkti tokią bendrinę kalbą, kokią dabar turime). Prūsijos valdžia buvo vienintelė iš svetimųjų, net valstybinius raštus leidusi (be vokiečių) ir lietuvių kalba: vien 1578–1831 m. tokių raštų paskelbta mažiausiai 108. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštvedyboje ir teismuose nuo 1697 m. vartota tik lenkų kalba. Vokiečių statistika lietuviais laikė tuos Mažosios Lietuvos gyventojus, kurie lietuvių kalbą laikė gimtąja (kuri „yra lengviausia vartoti“ ir kuria galvojama). Daug lietuvių, išėjusių vokiečių mokyklas ir tarnavusių kariuomenėje, vokiečių kalbą mokėdavo ne blogiau už lietuvių, todėl lengva buvo jiems užrašyti „gimtąja“ vokiečių kalbą. 1858 m. Prūsijoje užrašyta 139 780 lietuvių, 1861–139 428, 1864–152 000, 1867–146 000, 1890–117 637, 1900–106 230 (plg. Pakarklis 1935, 8–10). Dar 1890 m. lietuvių kalbą gimtąja laikė 237 kaimų ir 8 dvarų dauguma gyventojų (vokiečių kalbą — atitinkamai 45 ir 35) Klaipėdos apskrityje, 124 kaimų ir 10 dvarų (vokiečių kalbą — 60 ir 13) — Šilutės apskrityje, 126 kaimų ir 9 dvarų (vokiečių k. — 83 ir 35) — Tilžės apskrityje. Taigi minėtose 3 apskrityse lietuviškų kaimų buvo 2,6 karto daugiau, o dvarų — 2,2 karto mažiau: dvaruose, miestuose greičiau buvo perimama pono, administracijos, bažnyčios, mokyklos vartota vokiečių (rytuose — lenkų) kalba. 1902 m. Tetznerio žemėlapyje prie lietuvių kalbos ploto priskirtas Klaipėdos kraštas ir Labguvos, Pakalnės, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Įsrūčio apylinkės. Dar XX a. pradžioje senesnieji Didžiosios Lietuvos gyventojai į klausimą „kas esi?“, atsakydavę „esu katalikas“, o Mažojoje Lietuvoje — „esu lietuvininkas“, „esu lietuviškai įžegnotas ir į lietuvišką šuilę (mokykla) ėjęs“ (Pakarklis 1935, 6). Žinoma, kad 1309 m. ordino magistro įsakymu prūsams uždrausta kalbėti gimtąja kalba, o nemokantiems vokiškai — tuoktis. Lietuvių socialinė ir politinė nelygybė patvirtinta XVII–XVIII a.: jiems drausta apsigyventi miestuose, verstis prekyba, mokytis amatų; mažiau mokėta samdiniams, lietuviai baudžiauninkai turėjo 4 dienomis dirbti ilgiau negu vokiečiai kolonistai ir t. t. Jau 1739 m. Prūsijos karaliaus įsakymu į lietuviškas ir lenkiškas mokyklas turėjo būti įvesta vokiečių kalba. Kolonistams drausta mokytis lietuviškai kalbėti, mokytojams už vokietinimą mokėtos „pašalpos“. Vokiečių kunigai, mokytojai ir valdininkai, nemokėdami lietuvių kalbos, kuri jiems buvo svetima ir sunkino tinkamai atlikti darbą, manė, kad lietuvių kalba stabdo „kultūros pažangą“ ir dėl to turi išeiti iš apyvartos. Nuo 1873 m. lietuviškai begalėjo būti dėstoma tik tikyba žemesniojoje pradinės mokyklos klasėje, o 1876 m. vokiečių kalba paskelbta vienintele valstybine Prūsijos kalba, vartotina mokyklų posėdžiuose ir susirašinėjant, valsčių ir kaimų susirinkimuose. Mažosios Lietuvos lietuvių kultūra iš esmės sunaikinta per aštuonis dešimtmečius (1862–1944 m.). Jei dėl 1709–1711 m. maro Mažojoje Lietuvoje išmirė 14 apie pusę (150 000) lietuvių, tai uždraudus lietuviškas mokyklas vien 1864–1925 m. lietuvių skaičius oficialiais duomenimis sumažėjo daugiau kaip perpus (78 000) (Кушнер 1951, 194–278). Sprendžiant iš lietuviškų pamaldų nykimo, 1719–1902 m. didžia dalimi buvo suvokietinta maždaug 100 km ilgio ir 50 km pločio teritorija. Lietuvininkų prašymai nepersekioti jų gimtosios kalbos, iki 1904 m. siųsti karaliui ir švietimo ministrui (1869 m. pasirašė 27 773 žmonės) imperialistinės Vokietijos planų nepalengvė (1879, 1895 m. vien Tilžės apskrityje buvo surinkta daugiau parašų negu Klaipėdos, Šilutės apskrityse). 1930 m. Mažojoje Lietuvoje buvo 450 000 arba ¾ lietuvių kilmės asmenų, kurių tik trečdalis jau 1825 m. bekalbėjo lietuviškai. Šiaurinėje dalyje (Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskrityse, kur 1736 m. buvo 95% lietuvių) absoliutinis lietuvių skaičius ėmė nykti nuo 1890 m. ir 1825–1910 m. sumažėjo nuo 50 iki 38% (1,3 karto), vidurinėje dalyje (Ragainės, Lankos, Labguvos, Pilkalnio apskrityse), kritęs nuo 1858 m., sumažėjo nuo 42 iki 10% (4,2 karto), o pietinėje dalyje (Gumbinės, Darkiemio, Stalupėnų, Įsruties, Gėldapės apskrityse) – nuo 15 iki 0,6% (25 kartus) (Tarybų Lietuvos enciklopedija 1987. T. 3. P. 27; Vileišis 1935, 149–153, 165). Šeimoje lietuviškai kalbančių mokinių skaičius šiaurinėje dalyje 1886–1911 m. sumažėjo nuo 53 iki 47%, vidurinėje dalyje – nuo 22 iki 10%. 1736–1837 m. (per tris kartas) nutauto 36% visų gyventojų. Moterys vokietėdavo rečiau, dėl to 1890 m. 1000 gyventojų su gimtąja lietuvių kalba jų buvo maždaug 70 daugiau negu vyrų (Vileišis 1935, 149–153). 2. Lenkinimas a. Lenkinimas 1387–1687 m. Krikštyti lietuvių vyko lenkų kunigai, kurie nemokėjo ir dažniausiai nenorėjo išmokti lietuvių kalbos. Vilniaus vyskupai jau nuo 1408 m. dažniausiai buvo lenkai. 1526 m. pirmajame Vilniaus sinode jau buvo nuspręsta, jog parapijos mokyklose tikybos dalykai turi būti aiškinami lietuviškai ir lenkiškai. Visą laiką buvo ir priešinamas polonizacijai (daugiausia dėl to, kad nenukentėtų dėstomas dalykas). Ketvirtasis Vilniaus vyskupas, Trakų Motiejus (1421–1453) buvo įsakęs kunigams išmokti žmonių kalbos. Nuo XVI a. pradžios didikai, statydami bažnyčias, neretai reikalaudavo, kad jose (Žiežmariuose, Alytuje, Eišiškėse ir kitur) būtų vartojama lietuvių kalba. 1593–1644 m. taip turėjo būti ir Stakliškėse, Punske, Pajevonyje, Prienuose, Rūdninkuose, Lavoriškėse. 1685 m. Vilniuje buvo siūlyta bažnyčios beneficijas davinėti tik lietuviams. Iki 1569 m. (faktiškai iki 1697 m.) LDK vyriausybė lenkų kolonistus, kaip ir kitus svetimšalius, griežtai ribojo: įsileisdavo tik dvasininkų, kurie šeimų nekurė, ir šiek tiek amatininkų. Į Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) IV skyrių buvo įrašytas specialus 9 straipsnis, kuris draudė giminaičiams, išleidžiantiems bajores už vyrų į Lenkiją, skirti kraičį dvarais, kad jie nepatektų į lenkų šlėktų nuosavybę. 1588 m. priimtas Trečiasis Lietuvos Statutas (sk. III, § 12) dėl to prieštaravo Liublino unijai (§ 14). 15 Tarp suslavintų XVI a. Vilniaus, Trakų, Ašmenos, Maišiagalos apyl. bajorų vardų dar mažą tikrų lenkiškų. XVII–XVIII a. inventoriuose, 1828 m. bažnyčių vizitacijų aktuose teben urodoma, kad Šalčininkų, Medininkų, Lavoriškių, Buivydžių, Nemenčinės, Dubingių ir kitose (iki pat Nemuno) parapijose „žmonės kalba lietuviškai, vaikai ir moterys nemoka lenkiškai“ (plg. Pakarklis 1987, 384). b. Lenkinimas 1687–1863 m. Ilgainiui polonizacija vis labiau smelkėsi į bažnyčias. 1737–1900 m. lietuvių kalba iš Vilniaus bažnyčių buvo išnykusi. Vilniaus universitete iki 1812 m. paskaitos buvo skaitomos lotyniškai, po to (iki uždarymo 1832 m.) ir ši įstaiga 1803–1812 m. tapo lenkų nacionalizmo židiniu. Universitetas prižiūrėjo daugelį krašto mokyklų. Į tas mokyklas prasimušę valstiečių vaikai buvo verčiami prie savo pavardės „prisisegti lenkišką galūnę arba tiesiog prisimti svetimą kitos giminės lenkišką pavardę“ (VVLKB, 36; 18–42). Pradinėje mokykloje netyčia lietuviškai prabilusiems vaikams mokytojas ant kaklo užkabindavo specialią lentą, kuri rodė, jog nub austasis vaikas lenkiškai blogai kalba. Kunigai ir bajorai žiūrėjo į lietuvius kaip į lenkų valdinius, todėl į aukštesnius sluoksnius prasimušę valstiečiai slėpė savo „žemąją“ kilmę; „visi stengės laužydami liežuvius lenkiškai replioti ir tik tie, kurie visai nemokėjo, tylėjo susičiaupę“ (VVLKB, 18–20, 28). c. Lenkinimas 1863–1919 m. Natūrali ir prievar tinė rytinių ir pietinių lietuvių kalbos ploto pakraščių asimiliacija dar suintensyvėjo po 1863 m. sukilimo, caro valdininkams sustiprinus lietuvių rusinimo ir stačiatikybės brukimo politiką (plg. Garšva, Gudavičius, Nikžentaitis ir kt. 1987, 5). Svarbiausias lenkų tvarkytos bažnyčios uždavinys pasidarė platinti ne tikėjimą, o lenkystę. Pagal priešpriešą su rytų slavų stačiatikybe katalikų tikybą imta vadinti polska wiara, lenkų kalbą – katolicki język ir katalikus laikyti lenkais, nors didelė Lietuvos „lenkų“ dalis lenkiškai nemokėjo arba kalbėjo baltarusių, lenkų ir lietuvių kalbų mišiniu (po prostu, po prostemu). Vyskupas E. Ropas 1905 m. gruodžio mėn. įsteigė vad. katalikų demokratų partiją, kuri „rūpinosi paversti lenkais lietuvius ir gudus“, leido lenkišką dienraštį ir du savaitraščius (VVLKB, 56). Prasidėjus kovai dėl įtakos tarp caro valdininkų, brukusių rusų kalbą bei stačiatikybę, ir lenkiškos orientacijos dvasininkų bei dvarininkų lietuvių valstiečius prislegė dvigubai. Tokioje situacijoje daug lietuvių viešai vartoti pasirinko baltarusių kalbą, kuria kaip kontaktų kalba galėjo susikalbėti ir su lenkais kunigais, dvarininkais ir rusais valdininkais. 1906 m. daugelyje bažnyčių į rytus nuo Gelvonų, Jie žno (Kliukščionyse, Gervėčiuose, Lazūnuose, Žirmūnuose, Benekainyse, tarp Ašužios ir Paričės) vartota lenkų kalba. Tada vyskupas Ropas įsakė, kad be jo raštiško sutikimo niekas nekeistų bažnyčioje pama ldu tvarkos ir kalbos (iki tol lietuviai kunigai, esant reikalui, vartodavo ir parapijiečių gimtąją kalbą). Kai lenkai dvasininkai parašydavo straipsnelį prieš lietuvius kunigus į panpolonistų laikraščius, į buvusias lietuviškas Kaišiadorių, Gelvonų, Kernavės, Maišiagalos, Butrimonių, Varėnos, Kliukščionių, Benekainių, Asav os, Rodūnios parapijas buvo atkelti lenkai kunigai (VVLKB, 58–126). Po 1904 m. lietuviams daugiau pradėjus rūpintis gimtosios kalbos teisėmis ir pradėjus ją vartoti, lenkai Asav ojė, Gervėčiuose, Butrimonyse, Varenavė, Bene- 16 kāinyse ir kitur kėlė muštynes (1906, 1910, 1911, 1913, 1915, 1925 m.). Daugiausia jas kurstė lenkai kunigai ir dvarininkai, šlėktos. Pavyzdžiui, Videniškio klebonas lietuviams klausytojams iš sakyklos skelbė: „Jeśli wy, chamy, nie chcecie słuchać polskiej cywilizowanej mowy, to idźcie z kosciola“ (LKLB, 17, 23). Lietuvių kalba vadinta „pagoniška“, „barbarų, be kultūros“, „chamų“, kurios dievas neklausas; dėl to viešai lietuviškai kalbėti valstiečiai gėdijosi. Lenkomānai paprastus žmones daug kur kurstė rašytis lenkais, meluodami, jeigu ir toliau paliksią lietuviški pamokslai, caro valdžia sugrąžinsianti baudžiavą, bažnyčias paversianti cerkvėmis (kaip Šumske, Paberžėje, Dūkštose) ir t. t. Sodiečiai, verčiami pasirinkti arba savo tikybą, arba tėvų kalbą, dėl kunigų įtakos daugiau linko prie tikybos. Asavos parapijonys — 3000 lietuviškai kalbančių ir 1000 subaltarusėjusių — prisiekė daugiau lietuviškai nebekalbėti net savo namuose (VVLKB, 100, 112). Ródūnios dekanas Gintautas (Gintowt) pašalino lietuvių kalbą iš Ródūnios, Nočios, Butrimonų, Varenãvo, Asavõs bažnyčių (VVLKB, 92, 110, 114; 78, 82, 98). Minėtose apylinkėse (taip pat Eišiškėse, Kernavėje, N. Vilnioje, Vileikoje ir kitur) nepadėjo ir 1909 m. Vilniaus vyskupystei duotas nurodymas, kad mišriose parapijose būtų vartojamos abi kalbos. 1911 m. cirkuliaras jau leido vartoti ne namuose žmonių vartojamą kalbą, bet jų pageidaujamą. Buvusioje Vilniaus gubernijoje lietuvių skaičius vis mažėjo (1861 m. — 63 %, 1897 m. — 24 %, 1916 m. — 10 %, 1919 m. — 7 %), o „lenkų“ — daugėjo (atitinkamai 12, 8, 30, 54 %) (Makowski 1986, 17—22). 1897 m. surašymo duomenimis Trākų apskrityje lietuvių buvę 69 %, Švenčionių — 43 %, Vilniaus — 32 %, Lydos — 14 %, Ašmenos — 7 %. Lenkai dominavo tik Vilniaus mieste (83 %); likusioje tos apskrities dalyje gyveno baltarusiai (46 %) ir lietuviai (40 %), lenkų tebūvo 14 % (plg. VVLKB, 48). d. Lenkinimas 1919—1939 m. Svarbiausios polonizavimo priemonės buvo bažnyčia, dvaras; buržuazinės dvarininkų Lenkijos okupacijos laikais dar prisidėjo valstybė, privaloma mokykla, kariuomenė, spauda. Lietuvos, Baltarusijos ir Latvijos pasienio lenkai atsirado daugiausia XIX a. antroje pusėje— XX a. pradžioje iš lietuvių, prieš tai jiems dažnai perimant baltarusių kalbą. Dėl naujumo vietinė lenkų kalba nespėjo suskilti į tarmes: ji yra lenkų bendrinės kalbos atmaina su lietuvių, baltarusių šnektų elementais. Vietiniai lenkai neturi ir savo (neišsivertusios iš pirminės kalbos) tautosakos, jų pavardės dažnai yra lietuvių kilmės: Bolądz, Boyszis, Bumbul, Butrim, Czywil, Dowgiallo, Gaidel, Garnisz, Gintowt, Gražul, Norkun, Sabas, Songailo, Tarwid, Trinkun, Voiszel, Vojsznis ir t. t. Vietos lietuvių ir šv. Kazimiero, „Ryto“ draugijų skyrių pastangomis po 1920 m. dab. Breslaujos raj. įkurta 12 lietuviškų privačių pradžios mokyklų, Paštovų raj. — 1, Aštravo raj. — 12, Yvijos raj. — 3, Varenãvo raj. — 37, Zietelos ir Garždino raj. — po 1 (iš viso 67). Pilsudskininkai 1925—1938 m. (daugiausia 1927—1936 m.) uždarė 195 Vilnijos privačias lietuviškas mokyklas. 1936 m. vietoj jų dar buvo apie 150 lietuviškų skaityklų. „Ryto“ draugijos Zabārninkų kaimo (Breslaujos raj.) mokyklėlė (kasmet buvo po 50 mokinių) veikė 1925—1932 m., Miciūnų 2. 678 17 (Aštravo raj., iki 80 vaikų) – 1912–1932 m., Pelegrindos (iki 40 vaikų) – ligi 1933 m., Rimdžiūnų – 1915–1932 m., Bieliūnų (Varėnavo raj., 20–25 mokiniai) – 1926–1933 m., Bilių (daugiau kaip 25 mokiniai) – 1928–1931 m., Paliūnų (Suválkų vaivadija, 70 vaikų) ir Žagarių (35 vaikai) mokyklos – 1928–1933 m. ir t. t. (Lietuvių mokyklos Vilniaus krašte 1934, VI–XI). 1934/35 m.m. Gervėčių valsčiuje daugiausia 1 klasės privalomos valdiškos lenkų pradinės mokyklėlės veikė Galčiūnuose, Gėliūnuose (2 klasės, 105 mokiniai), Gervėčiuose (3 kl., 185 mok.), Giriose, Pelegrindoje, Petrikuose, Rimdžiūnuose, apie Ródūnią – Biliūnuose, Sen. Druskininkuose, Dubiniuose, Pelesoje (2 kl., 113 mok.), Plikiuose, Paditvyje ir kitur, kurių I skyriuje dar leista dėstyti ir lietuvių kalba (plg. Makowski 1983, 237–240). 1936 m. Lydos apskrityje buvo 43 Šv. Kazimiero draugijos skyriai, Suvalkų – 30, Breslaujos – 26, Gardino – 19, kurie dar išlaikė lietuviškas skaityklas bei knygynėlius. 1939 m. tarybų valdžia atidarė lietuvišką septynmetę mokyklą Pelesoje (150 vaikų, mokytojas V. Krečius), 4 klasių mokyklas Dubiniuose, Pavalakėje, Paditvyje, Plikiuose, Ramaškonysė ir t. t. Valdiškose lenkų mokyklose lietuviai buvo įtikinėjami, kad jie esą lenkai, dėl to net nemokantys lenkiškai apie Ródūnią, Ąpsą ir kitur iki šiol dažnai užsirašo lenkais ir taip oficialioje statistikoje sumažėja lietuvių bei lietuviškai kalbančių skaičius. Stebėtinai gajas lenkinimo tradicijas bažnyčia sugebėjo įdiegti ir Latgaloje, kuri Lenkijai nebepriklausė 200 metų ir buvo valdoma savos valdžios. Lietuviai pietryčių Latvijoje ir miestuose dažniau ne latvėdavo, baltarusėdavo ar rusėdavo, o pirmiausia sulenkėdavo. Gyventojų surašinėtojai ne visada lietuvius galėdavo atskirti nuo lenkų; 1925 m. tik 2,8 % Latvijos lenkų buvo atvykę iš Lenkijos ir Lenkijai priklausiusios Vilnijos, o 13,4 % – iš Lietuvos (daugiausia iš lietuviškų Telšių, Šiaulių ir kitų apskričių). Kadaise į Lietuvos–Lenkijos valstybę įėjusiuose Daugpilio, Rėzeknės ir Ilūkštos valsčiuose 1935 m. užrašyta atitinkamai 11 579, 4655 ir 4148 lenkų (1860 m. Ilūkštos apskrityje užrašyta 5023 lietuviai ir 3828 lenkai, o 1897 m. – 6986 lietuviai ir jau 11 380 lenkų). e. Lenkų kalbos palaikymas po 1939 m. Vilniaus kraštą išvadavus iš dvarininkų Lenkijos, kai kurie lietuviai toliau rašėsi lenkais ir kalbėjo ta kalba dėl to, kad yra „lenkų tikybos“, anksčiau gyveno „Lenkijoje“, mokėsi lenkiškose mokyklose, norėjo išlaikyti galimybę emigruoti į Lenkiją, vengė aplinkinių pašaipos ir t. t. Tarp dalies jaunesnių lietuvių ir baltarusių dėl mokyklų ir aplinkos įtakos lenkų kalba buityje ėmė daugiau prigyti tik dabar, dėl to šių dienų kalbininkai skiria ir pokarinį polonizacijos periodą (žr. Vidugiris 1983, 58). 1942 m. dar daug lietuvių buvo Vidžių (24 %), Kiemeliškių, Varionių, Kučionių, Grąužiskių, Surviliškių, Geranainių, Trakelių, Žirmūnų valsčiuose (Pakštas 1968, 445). 1942–1947 m. tarp Gervėčių ir Pelesos lietuvius plėšė, mušė ir žudė baltieji lenkų „partizanai“ („armija krajowa“). Už lietuvių kalbos palaikymą nužudytas ir buvęs Gervėčių kunigas A. Jakavonis. Nemažai terorizuojamų lietuvių tada pradėjo kalbėti lenkiškai ar bent baltarusiškai, vadintis lenkais (plg. Чекмо-нае 1988, 45–52). 1945–1958 m. į Lenkiją emigravo apie 8000 lietuviškai kalbė 18 jusių žmonių: iš Lazūnų apylinkių – maždaug pusė (400–500 asmenų), iš Žietelos raj. Zasečių kaimo – apie 50 (liko 48) ir t. t. Vilniaus vyskupija iki šiol priklauso Lomžos arkivyskupijai. Lietuvių–baltarusių paribyje dalis katalikų fanatiškai tebesilaiko lenkų kalbos (pavyzdžiui, Rodūnioje), nors dauguma parapijiečių jos nesupranta. Iš visų Tarybų Sąjungos respublikų lenkų tautinė mažuma geriausias kultūrines sąlygas turi Lietuvos TSR. Čia yra lenkų mokyklos, radijo, TV laidos, spauda, literatūra, VVPI Lenkų kalbos ir literatūros fakultetas ir kitų specialybių grupės, saviveiklos kolektyvai. Tai turi tam tikrą reikšmę ir daliai kitų respublikų gyventojų. Pavyzdžiui, 1986 m. Baltarusijoje buvo prenumeruojami 289 žurnalo „Kobieta radziecka“ ir 207 laikraščio „Czerwony sztandar“ egzemplioriai, 1987 m. – 304 ir 265 egz.; į Latviją jų siųsta atitinkamai 192 ir 31, 144 ir 25 egz. 1981/82 m.m. 54 grynai lenkiškose ir dalyje mišrių mokyklų lenkų kalba mokėsi 2,5 % visų respublikos moksleivių (12 863). Vilniaus rajone jų buvo 5411, Vilniaus mieste – 3111, Šalčininkų raj. – 2835, Trakų raj. – 980, Švenčionių raj. – 406, Širvintų raj. – 110, Varėnos raj. – 10. Pokario metais lenkiškos mokyklos įkurtos ir kai kuriuose lietuviškuose kaimuose (pavyzdžiui, Švenčionių raj. ir apyl. Jaciūnų k., dab. Strūnaičio apyl. Rópiškės k. ir t. t.), kuriuose net buržuazinės Lenkijos okupacijos laikais (iki 1937 m.) veikė lietuvių mokyklos ir skaityklos. 1953 m. Šalčininkų raj. pietiniame pakraštyje tarp Kalesninkų ir Milkūnų, lietuviškai ir baltarusiškai kalbančiame plote, vietoj lietuviškų atidarytos lenkiškos mokyklos: dab. Dainavos apyl. – Dainavos septynmetė ir Gilviniškių, Vežionių pradžios mokyklos, dab. Gérviškių apyl. – Gérviškių septynmetė, Kaniūkų pradžios mokyklos, dab. Daukšiūnų apyl. – Daukšiūnų, Didžiųjų Sėlų pradžios mokyklos, Butrimonių septynmetė, Dieveniškių apyl. – Jurgelionių septynmetė, Pabarės apyl. – Miežionių pradinė, Poškonių apyl. – Dailidžių pradinė, Milkūnų apyl. – Šarkaičių septynmetė, Pagaujenų pradinė2. Kai kurie moksleiviai ignoruodavo lietuvių kalbos pamokas: iš dalies dėl to ir 1979 m. laisvai lietuviškai mokėjo tik 11,1 % respublikos lenkų. 1979 m. Tarybų Lietuvoje lenkais save laike 247 000 (7,3 %) gyventojų, Baltarusijoje – 403 000 (4,2 %), o Latvijoje – 63 000 (2,5 %). Daugiausia lenkų gyveno Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Astravo, Ašmenos, Varėnavo, taip pat pietinėse Daugpilio ir Krāslavos rajonų dalyse. Lenkų kalba kaip gimtoji jau šimtmetis vartojama Vilniaus ir Švenčionių raj. paribyje tarp Paberžės, Nemenčinės ir Pabradės. Kitur ji dažniausiai tėra baltarusių, lietuvių, latvių antroji kalba – interdialektas (Studia nad polszczyzną kresową 1982, 19–145). 2 A. Vidugirio informacija. 19 II. GIMTOSIOS KALBOS FUNKCIONAVIMAS 1. Latvijos lietuvių šnektos Jose ryškiausiai pasireiškia dviejų gyvųjų baltų kalbų – lietuvių ir latvių – kontaktai. Pietryčių Latvijoje lietuvių kalbą galima tyrinėti ir maksimalios daugiakalbystės sąlygomis: tik ten mūsų kalba funkcionuoja iš karto tarp visų 4 respublikos kaimynų kalbų – latvių, baltarusių, rusų ir lenkų. Ilgai senbuviai (autocht onai) lietuviai Latvijoje buvo beveik netyrinėti, manant, kad čia telikę neseni kolonistai. Mat daugiausia lietuvių į Rygą, Liepoją, Jelgavą ir kitas Latvijos vietoves kėlėsi 1880–1914 m.: 1897 m. jų užrašyta 26 033, 1914 – ~95 000, 1920 – 25 588, 1925 – 23 192, 1930 – 25 885, 1935 – 22 913, 1959 – 32 383, 1970 – 40 589, 1979 – 37 818, 1989 – 34 630. Dar 1925 m. pusė Latvijos lietuvių buvo gimę Lietuvoje ir nelaikyti Latvijos piliečiais, o daugelio kitų buvo atsikėlę tėvai (plg. Garšva 1984, 83–91; 1985a, 118–126; 1985b, 38). A. Bylenšteinas (1892, 13–459), apie 1924 m. K. Būga (1961, 563–583) aprašė daug vietovių Latvijoje, kur lietuvių iš seno gyventa ar tebegyvenama. 1921 m. vedant respublikų sieną, Ilūkštos, Aknystos, Skyrionių, Ūkrų ir kitos apylinkės (290 km²), anksčiau priklausiusios Kauno gubernijai, buvo iškeistos į Palangą ir pajūrio ruožą (182 km²), 1819 m. caro valdžios priskirtą Kuršo gubernijai. Vakaruose iki XVIII a. lietuvių, matyt, gyventa Liepojos raj. tarp Rucavos Nycos ir Bārtos: latviams tų apylinkių gyventojai buvo leitiši, leitišnieki, t. y. lietuviai, tapę latviais. XVII a. LDK siena ėjusi Bartuvos upe (nuo Šventosios gyvenvietės 50 km į šiaurę). Tarp Rucavos ir Būtingės lietuvių būta ir XX a. pradžioje. Nuo XIII a. Lietuvai oficialiai priklausė Ūkrai (dab. Duobelės raj.), nuo 1473 m. – Skyrionys ir gretimi kaimai Bauskės raj. Brūnavos apylinkėje. Lietuvos žemėlapiuose iki 1914 m. žymimi Breslaujos, Aknystos kyšuliai į šiaurę. Ūkrų, Skyrionių, Aknystos ir kitos apylinkės priklausė Kauno gubernijai ir Vilniaus, po to Žemaičių vyskupystėms, nuo 1919 m. rugpjūčio iki 1920 m. spalio mėnesio – Lietuvos respublikai. 1889 m. Aknystos valsčiuje buvo 30 lietuvių ūkių ir apie 100 po 1850 m. įsikūrusių latvių ūkių. Etnografinė riba ėjusi Susejos upe. Aknystos parapijai seniau priklausiusi ir dalis Juodupės apylinkės (Rokiškio raj.). Dar apie 1913 m. rusų kalba dėstomoje Aknystos mokykloje buvo kelios lietuvių kalbos pamokos. Lietuviška pradinė mokykla veikė ~ 1920–1944 m. Maždaug tuo metu lietuviškų draugijų „Šviesa“, „Rūta“ skyriai rengdavo vakarėlius, vaidinimus, turėjo chorus, net laikraštėlį. Jaunesniajai kartai išsisklaidžius ir vis silpniau kalbant lietuviškai, dabar tradicinė šnekta išlaikyta tik keliuose Aknystos apyl. kaimuose: Liūobose (K. Urbonavičiaus, g. 1903 m., ir J. Mačiuko, g. 1902 m., vienkiemiai; anksčiau čia buvo septyni ūkiai), Riušose (P. Mikėnas, P. Mikėnienė, g. 1904 m.), Skardupyje (L. Mūrelienė, g. 1909 m.), Krančkaliuose (S. Mikėnienė, S. Čečis) ir apie Aknystą (A. Urbonavičienė, A. Gasiūnienė, g. 1906 m., O. Šinkūnienė, E. Neniškytė) (plg. 20 Garšva 1985, 119–123, Masytė 1987). Tai pačiai uteniškių šnektai priklauso ir toliau į rytus esančios Garšvinės, Subäčiaus apylinkės. Didžiausia Latvijos lietuvių tarmė yra į pietvakarius nuo Daugpilio, tarp Kálkuonės, Kučcumo, Mėdumo, Grendžos. Daugiausia lietuvių buvo Papušinėje (2 km į pietus nuo Kálkuonės, 1979 m. iš 66–33 gyventojai: E. Barčienė, g. 1913 m., L. Barčytė-Lapkovska, g. 1926 m., H. Įsedienė, gim. 1910 m., M. Malinienė, Tranienė ir kt.), Vasaríškiuose (2 km nuo Mėdumo į šiaurę: J. ir A. Smilginiai, g. 1926 ir 1932 m., Puranai), Vānagiškiuose (J. Bagdonavičienė, g. 1906 m., Juneliai, Masėnai, Vanagaitė-Vasiliauskienė, g. 1914, R. Vānagas, g. 1928 ir kt.), Mėdume (V. Čiblaitė, E. ir H. Jūnelienės, A. Liskinys, g. 1911 m., A. Plūcienė, E. Švilpa, g. 1908, A. Vėrdanienė, g. 1908 ir kiti), taip pat Kálniskių, Žvirbliškių ir kituose k. (plg. Vaicekauskaitė 1988). Papušinės gyvenvietė įkurta gal tik apie XVIII a.: prisimenama, jog kaimo vardas kilęs nuo augusios pušies. Pačios įdomiausios lietuvių kalbos salos yra pietryčių Latvijos dešiniojoje Daugùvos pusėje. Rėzeknės raj., Sakstagalio apyl. buvo tolimiausia lietuvių kalbos sala ar sena kolonija — Ciskodas: nuo jo iki LTSR sienos 110 km. 1851 m. Ciskodo apylinkės kaimuose (64 sodybose) gyveno 300–400 lietuvių. 1977 m. lietuviškai galėjo pakalbėti apie 10 seniausių žmonių, 1986 m. – 2. Iki Uodegėnų (Krāslavos raj. Įžvalto apyl.) nuo LTSR sienos yra 60 km. 1925 m. apylinkėje lietuviškai kalbėjo 300 senbuvių, 1988 m. – 3 (5). 1883–1925 m. greta Uodegėnų minimi dar 6–9 mažesni kaimai, kuriuose taip pat buvo lietuviškai kalbančių. Iki XIX a. vidurio lietuviškai šnekėjo ir kairysis Daugùvos krantas tarp Vārnavičių (Krāslavos raj.) ir Ilūkštos (Daugpilio raj.). Taip Daugpilio, Krāslavos apylinkės jungėsi su pagrindiniu lietuvių kalbos plotu. K. Būga (1961, 565–569) Latvijoje suskaičiavo beveik 800 gyvenamųjų vietų vardų su priesaga -iški3, kurie didžiuliu kyliu (iki Rėzeknės) įsiterpia į rytų Latviją. Manoma, kad iš visų baltų genčių vietovardžius su tokia priesaga turėjo tik lietuviai. Įdomu, kad -iškių pėdsakai daugiausia veda į plotą maždaug tarp Obelių ir Breslaujos: kuo arčiau Lietuva, tuo daugiau šių vietovardžių. Didesnė dabartinio Daugpilio rajono dalis, iš šiaurės ribojama linijos Subäčius—Bebrinė—Dvietas—Kálupe—Malinovka—Kāplava (1912 m. joje buvo 20–55 % priesagos -išk- oikonimų, plg. Būga 1961, 565) dar XVIII–XIX a. turėjo būti gyvenama lietuvių. J. Safarevičiaus nuomone, kur vietovardžių su -išk- ne mažiau kaip 12 %, lietuvių kalba bus išnykusi visai neseniai, o plotai su 4–12 % rodo senąją lietuvių kalbos ribą (plg. Zinkevičius 1987, 58). Tada tarp neseniai lietuvių Latgaloje gyventų vietų būtų kylýs Kálupe—Silajanai—Malinovka, einantis palei Daugpilio—Rėzeknės kelią, ir Asūnės apylinkė Krāslavos raj. šiaurryčiuose; į senąjį lietuvių kalbos plotą įeitų daugelis vietovių iki Garšvinės, Rubinių, Dvieto, Ciskodo, Ūozuolmuižos, Įžvalto, Asūnės, Pīedrujos. Apie XI–XIII a. ir XVI bei XVII a. pradžioje nemažai lietuvių apsigyveno ir asimiliacijos būdu išplito tarp Daugpilio, Rėzeknės ir Verchne dvinsko (Krāslava- 3 Dabartinės Baltarusijos TSR greimoje dalyje, kur lietuvių gyventa seniau ir daugiau, suskaičiuota tik 570 (su pasikartojimais — 656) priesagos -išk- oikonimų (plg. Zinkevičius 1987, 57). 22 vos, Ciskodo, Akrõs, Ruõbežniekų ir kitose apyl.). Tai rodo iki šiol išlikę šnektos ir lietuvių kilmės hidronimai (Gintuvas, Subinaitė ir kt.), oikonimai (Girnakaliai, Mozovajki, Švedėliai), pavardės (Grazul, Matulunas, Žwirblis), skoliniai iš senosios latgalių tarmės cīrulis „vieversys“, stūrys „kampas“ ir kt., kuriuos dabar latgaliai taria c’ēirul’s, st’ūr’s. 1259—1261 m. 15 km į rytus nuo Daugpilio lietuviai turėjo Naujenio pilį (latviškai Naujene, ne *Jaunene). Ilūkštos apylinkė, kuri dabar yra katalikiška, dar XVI a., t. y. iki bažnyčios reformos, buvo evangelinė (Mėdumo dvaras — ir 1787 m.) (plg. Būga 1961, 567, 570—571). Archyvuose yra duomenų, jog Livonijos ordinas XV—XVI a. pietų Latgaloje apgyvendino lietuvių belaisvių (Брейдак 1987, 19—29). Lietuvių emigracija į čia buvo skatinama ir 1561—1772 m., kai Latgala priklausė Lietuvos ir Lenkijos valstybei. Į dešiniąją Dauguvos pusę lietuviai, matyt, daugiausia kėlėsi trijose vietose: ties Daugpiliu, Krāslava ir greičiausiai apie Drują. Toliau keliauta Višku, Dāgdos—Āndrupenės ir Ruõbežniekų link. Pagal išsilaikymo trukmę ir paliktas žinias senieji lietuvninkai yra trejopi: 1) asimiliuoti istorijoje tiksliau nepaliudytu laiku (Akrà, Ruõbežniekai ir t. t. — čia lietuvių egzistavimas numanomas tik iš kalbos duomenų), 2) asimiliuoti žinomu laiku, daugiausia XIX a. pab.—XX a. pr. (11 vietovių apie Krāslavą, 6 — Ciskodo apyl., taip pat Jaunbornės, Laukesės ir kitos apyl.) ir 3) išlikę iki šiol (Daugpilio, Uodegėnų, Ciskodo apyl.). 1893—1906 m. Daugeliškio—Rimšės apyl. lietuviai įsikūrė 5 kaimuose apie Indricą (Krāslavos raj., Kālniešu apyl.). 1930 m. apylinkėje jų buvo 300, 1979 m. — 38 (2,3 %). Dabar lietuviškai kalbantys tebegyvena Indricoje (M. Valinskaitė-Peciulevičienė, g. 1923 m.), Bindariuose (E. Matkevičiūtė-Narienė, g. 1906 m., O. Matkevičiūtė, g. 1927 m. ir kt.), Kālniešuose (M. ir A. Peciulevičiai, g. 1929 ir 1932 m., bei jų vaikai). 1880—1960 m. į Latviją atsikėlus nemažai grupei lietuvių, jų skaičius 1930 ir 1979 m. atskirose Latvijos dalyse buvo toks: Skaičius 1930 m. 1979 m. Žiemgala 12627 15363 Ryga 6817 6777 Kuržemė 4348 11489 Vidžemė 1140 1461 Lātgala 953 2710 Iš viso 25885 37818 Procentas (%) 1930 m. 1979 m. 4,4 2,6 1,8 0,8 1,5 3,3 0,3 0,5 0,2 0,6 1,4 1,5 Lietuvių procentas 1930—1979 m. padidėjo tik Kuržemėje (buvusiame Kurše) ir Latgaloje. Palyginus su 1930 m., 1897 m. Latgaloje buvo kiek daugiau (1290) lietuvių. Sezoniniams darbams į Latviją daugiau lietuvių atkeliaudavo 1929—1931 m. (16 000—19 000, arba 74—87 % visų sezoninių darbininkų) ir iš dalies — 1935— 23 1936 m. (14 000, 15 000, arba 43—38 %). Žiemgaloje lietuviai sudarė 61 % laikinų darbininkų, Vidžemėje ir Kuržemėje — 19 %, Latgaloje — 0,7 % (Kopėč 1938, 82, 130). 1930 m. Rūdos valsčiuje užrašyta 27 % lietuvių, Neretų, Ritės, Eikšnių — 22 %, Ūkrų — 19 %, Aknyštos, Prūdės — 17 %, Smilkerių, Nemunėlio, Vadaksties — 15 % ir t. t. 1979 m. daugiausia jų (484—182 gyventojai) buvo Vadaksties (38 %), Kaletų (37,1 %), Rūbos (36,2 %), Gramzdos (33,1 %), Neretų (26,4 %), Pampalių (26,1 %), Nygrandos (25,4 %), Ežerės (23,8 %), Pilskalnės (23,3 %), Kursyčių (21,6 %), Jaunaucės (21,4 %), Ūkrų (21,2 %) apyl. 1945—1960 m. daugiausia lietuvių apsigyveno tarp Liepójos ir Bauskės. 1979 m. daugiausia jų buvo Rygos (8769, 0,8 %), Liepójos (6630, 2,6 %), Bauskės (4281, 5,3 %), Šal̇daus (3176, 2,2 %), Jelgavos (2587, 1,5 %), Duobelės (2486, 1,8 %), Dauǵpilio (2140, 1 %) rajonuose. Pokario metais daugelis lietuvių čia įsikūrė dėl geresnių pragyvenimo sąlygų, geresnių darbų; ypač daug čia, kaip ir į Kaliningrado sritį, bėgo nuo represijų asmenybės kulto metais. Nuo XX a. pradžios lietuvių kalbą Latvijoje kiek palaikė susikūrusios lietuvių organizacijos, mokyklos. 1934 m. veikė 16 lietuviškų draugijų (su skyriais vietose) ir Latvijos lietuvių sąjunga, ėjo 2 laikraščiai. 1907—1948 m. lietuvių kalbos oficialiai mokyta mažiausiai 21 Latvijos mokykloje: 14-oje visi dalykai dėstyti gimtąja kalba, o bent 7-iose buvo lietuvių kalbos pamokos. 1939 m. iš 3500 mokyklinio amžiaus vaikų lietuviškas mokyklas lankė maždaug 700, arba 20 %. 1907—1940 m. vienas po kito pasirodė keliolika lietuviškų periodinių leidinių. Dėl bažnyčios, mokyklos, svetimos valstybės įtakos daugelis pakraštinių lietuvių sparčiai nutausdavo. 1925 m. Latvijoje lietuviškai kalbėjo apie 7000 senbuvių, 1980 m. — maždaug 150. Caro laikais Latvijoje buvo rusinama, 1930—1940 m. — latvinama. Latvijos lietuvių draugija vėl organizuoja lietuviškas mokyklas ir t. t. Neminiṅt lietuvių tarpusavio bendravimo, dabar jų gimtoji kalba viešai pavartojama tik maždaug 10 Latvijos bažnyčių. Padaugėjus lietuvių skaičiui, pageidaujamos lietuviškos mokyklos ir gimtosios kalbos pamokos buvo pranykę. Į vieną Rygos klubą atvykdavo lietuvių teatro, saviveiklos kolektyvai. Nemažai lietuvių klauso Lietuvos TSR radijo. 1987 m. prenumeruota 5600 lietuviškų laikraščių ir žurnalų („Tarybinė moteris“ — 1985 egz., „Valstiečių laikraštis“ — 1813 egz., „Mūsų sodai“ — 378 egz. ir t. t.), daugiausia Liepójos (1028 egz.), Rygos (996 egz.), Šal̇daus (676 egz.), Bauskės (668 egz.) rajonuose. Skirtingai nuo Baltarusijos TSR, Latvijoje lietuviai neretai užima atsakingus postus, jų kultūrinių poreikių administracija neriboja. 1979 m. duomenimis, gimtąją kalbą lietuviai geriausiai išlaikė Liepójoje (88,4 %), blogiausiai — Tūkumė (59 %). Latvių kalbos kaip antrosios mokėjimas svyravo nuo 60,1 iki 18,1 % (Kuldingos ir Dauǵpilio raj. kaimiečiai), rusų kalbos — nuo 56 iki 13,4 % (Dauǵpilio ir Liepójos raj.1 kaimiečiai), lietuvių kalbos — nuo 9,9 iki 1,2 % (Šal̇daus ir Jelgavos raj. miestiečiai). 24 1 lentelė. Lietuvos TSR kaimai, kuriuose 1979 m. lietuviai sudarė 100—30 % visų gyventojų Rajonas | Apylinkė | Kaimas | Gyventojų skaičius | Lietuvių % Liepojos | Priekulės | Duobelžibaliai | 44 | 100 Duobelės | Vytinių | Bungos | 98 | „ Bauskės | Svitenės | Kapūna | 28 | „ Saldaus | Pampalių | Akmentiniai | 43 | 80 Bauskės | Svitenės | Lygmaniai | 33 | „ Liepojos | Kaletų | Uozuolai | 126 | 70 Saldaus | Pampalių | Auniniai | 45 | 70 „ | „ | Veldrės | 27 | „ „ | Rubos | Matijašiai | 38 | „ „ | „ | Ciniai | 39 | 60 Liepojos | Priekulės | Kanepai | 25 | „ „ | Vainiaudos | Malkalnė | 89 | 50 Saldaus | Jaunaucės | Jaunaucė | 241 | „ „ | Rubos | Veclykupeniai | 112 | „ „ | Nygrandos | Dzyros | 90 | „ „ | Kursyčių | Bruzilos | 101 | „ „ | Vadaksties | Mazdergiai | 42 | „ „ | Jaunaucės | Kalnanai | 41 | „ Duobelės | Penkulės | Skujaine | 104 | „ Bauskės | Brunavos | Jatniekai | 78 | „ Daugpilio | Kalkuonės | Papušinė | 33 | „ Liepojos | Sikšnių | Sudargai | 48 | 40 Saldaus | Rubos | Ruba | 390 | „ „ | Nygrandos | Griezė | 29 | „ „ | Vadaksties | Priedula | 71 | „ „ | Nuovadniekų | Pukiukalniai | 31 | „ Duobelės | Vytinių | Putros | 73 | „ Jelgavos | Sesavos | Avangardas | 357 | „ „ | Ausmos | Bandienekai | 57 | „ Bauskės | Brunavos | Silenieki | 26 | „ Jekabpilio | Luonės | Luonė | 247 | „ Liepojos | Priekulės | Mazgramzda | 71 | 30 „ | Embūtės | Dinsdurbė | 69 | „ „ | Aizputės | Uozuolai | 33 | „ Saldaus | Zirnių | Uozuolai | 28 | „ „ | Nygrandos | Kalnai | 351 | „ „ | Ežerės | Šarlotė | 34 | „ Duobelės | Ukru | Šnikeriai | 249 | „ Bauskės | Ceraukstės | Mūsa | 483 | „ „ | Gailišu | Ainavos | 46 | „ „ | Vecumniekų | Laimos | 39 | „ 25 2. Šiaurės vakarų Baltarusijos (buv. Vilniaus krašto) lietuviai Apie VII a. baltų ir slavų kompaktiško ploto riba bus ėjusi prie Minsko, Pòlocko, Pskovo, XIV–XVI a. – prie Gardino, Ščiūčino, Naugardūko, Voložino, Smurgainių, Paštovų, Breslaujos, Drujos (plg. Zinkevičius 1987, 54, 59). XIV–XVII a. jau egzistavo daugelis dabartinių periferinių šnektų centrų ir jiems priklausančių kaimų: 1473 m. minima Ródūnia, 1511 m. – Gervėčiai, 1553 m. – Pelesõs parapija, 1569 m. – Āpsas. XIX a. antrojoje pusėje baigė slavėti rytiniai lietuvių kalbos plotai apie Vosyliškes, Minaičius – Belyčią, Lipniškes–Tokariškes (į vakarus nuo Lazūnų), Astravą, Žodiškes, Svyrìus, Ikaznę, Skrudėlynę–Jaunbornę (plg. Fayac, Выдугирис 1983, 26–78, 38, 48). 1905 m. kun. S. Stakelės raportas rodo, jog tada dar šiek tiek lietuviškai kalbančių aptikta Karkažiškiu, Sudervės, Rykantų, Senųjų ir Naujųjų Trakų, Varnionių, Žiūprenų, Ašmenos, Trobų, Yvijos, Dūdų, Vyšniavo, Zabrėžės, Gruzdovo–Oborsko, Žirmūnų, Užbalio parapijose. Dauguma lietuviškai kalbėjo apie Lentupį (Švenčionių pavietas), Kazokiškes, Rūdninkus, Vievi (Trakų pav.), Nemenčinės, Dubujų, Gervėčių, Videniškių, Kernavės parapijose (Vilniaus pav.), apie Kauleliškes, Geranainis, Subatninkus, Surviliškes, Graužìškes, Lazūnus (Ašmenos pav.), Šalčininkus, Šalčininkėlius, Eišiškes, Benekainis, Varenavą (Lydos pav.) (Vilniaus žinios 1905. Nr. 278; LKLB, 55–57). XX a. pirmojoje pusėje ypač dideli lietuvių plotai sunyko Breslaujos, Varėnavo, Astravo raj. Nuo 1890 m. lietuviškai kalbančių apie Lazūnus per 15 metų sumažėjo tūkstančiu (dar liko 2000), apie Gervėčius per 41 m. – dviem tūkstančiais (liko apie 5000). Maždaug iki 1920 m. daugiausia lietuviškai kalbėjo Jokintõnys, Sakalāčiai, Ažūlaukė, Kalionija, Valeikõnys, Sniegiónys, Gavučiai (Valeika 1988. Nr. 7). Žietelos saloje 1886 m. aptikta 1156 lietuviai, 1906 m. – 500, 1916 m. – 600, 1933 m. – 390, 1957 m. – 40, 1986 m. – 2. Manoma, kad prie pietinių lietuvių šnektų – Zietelos ir ypač Pelesõs–Ródūnios – substratinių elementų išlikimo prisidėjo prūsai (skalviai, bartai, pamedėnai), Gardino srityje apsigyvenę po 1276 m., taip pat jotvingiai, galėję pakliūti 1280–1283 m. (plg. Судник 1980, 186–189; Lietuvių etnogenezė 1987, 225, 228). Nuo XV iki XVIII a. pabaigos prie Pelesõs ir Ditvós upių (dab. Ródūnios raj.) minimas Bartų valsčius, išsiplėtęs į seniūniją, kurioje 1765 m. buvo Pelesõs (Pelesõs, Pamedės, Pāditvio, Pavalakės, Piliūnų, Leliūšių kaimai), Skálvos (Vigónys, Smilginiai, Dubiniai, Skireikiai, Varliai, Paleikiškiai, Kūrkės, Kargaudai), Piliakalnio (Sklodónys, Vaikūnai, Paraistė) ir tolimesnė Panemunės vaitystė. 1385, 1387 m. ir kituose šaltiniuose minima, jog tarp Ródūnios ir Zóbalatės apgyvendinta 800 skalvių (lietuviai paėmę į nelaisvę 1365 m. prie Ragainės). Bet Pamedės kaimo vardas greičiau bus kilęs ne nuo pamedėnų genties, o nuo tarminio žodžio medžias „miškas“. Jotvingių substratą (priebalsio ž virtimą z) gal būtų galima įžiūrėti net Gervėčių apyl. pasitaikančiame tarime Žadiškės „Žodiškės“. 26 Kivõnys △ ↓ VARENÁVA ↗ Vaikūnai △ Sen. Kazõkiškės △ Sklodõnys ● ↓ VILNIŲ 76 km. ← Nočią RÓDŪNIA Juciūnai ○ Jotūnai ○ Kurkės ⊖ Piliakalnis ○ Kargaudai ○ Mažeikiai △ Vigõnys ◐ Plikiai ● Klaišiai ⊖ Sen. Smilginiai ○ Kemešiai △ ↓ GARDINA Paškovičiai △ Dubiniai ● Tolkunai △ Lipkūnai △ Gudėliai △ ↓ LŪDA Leliušiai ⊖ Pelesõ ● Pomedė △ Surkantai △ Balčiškis ○ Piliūnai ◐ Pavalkė ● Sen. Drūskininkai ● Paditvys ○ 1 ● 5 ○ 2 ◐ 6 △ 3 ● 7 △ 4 ⊖ 2 schema. Pelesos—Ródūnios apylinkių lingvistinė situacija. Kaimai, kuriuose 1987 m. lietuviškai galėjo kalbėti: 1 — 60–70 % gyventojų, 2 — 40–48 %, 3 — 27 %, 4 — 10–18 %, 5 — 1–5 %. Lietuviškai nustoję kalbėti kaimai: 6 — XX a. pirmoje pusėje, 7 — XIX a. Šaltiniai: Povilait ytė 1970, 1–10, Vidugiris 1988, 21–34 ir kt. 1890 m. Ródūnios apyl. buvo 70 % lietuvių, Pelesos — 82 % (1421 iš 1723 gyventojų). Iki 1914 m. Varenávo, Ródūnios, Nočios, Asavõs, Armõniškių parapijose lietuviškai kalbėjo 3/4–2/3 gyventojų, Benekáinių, Geranãinių, Kaulėliškių — 1/3–1/2, Trakėlių, Žirmūnų, Žõbalatės — 1/4–1/3 ir t. t. Pagrindinė namų kalba lietuvių kalba buvo maždaug iki 1950 m. tarp Benekáinių ir Armõniškių, Varenávo ir Kaulėliškių, apie Ásavą, Nõčią; atskiruose Ródūnios apyl. kaimuose — iki 1975 m., o Pelesos apyl. (Pavalakėjė, Pelesojė, Dubiniuose, Sen. Drūskininkuose) — iki šiol. 1970 m. Pelesoje buvo 340 gyventojų (1986 m. — 253), nelietu- 27 vių – tik apie 35 (Povilait ytė 1970, 3). Kai kur straipsnio autoriaus lietuvių daugiau (žr. schemą) negu T. Sudnik (plg. Vidugiris 1988, 24) aptikta, matyt, dėl to, kad vietiniai gyventojai atsiliepė ta kalba, kuria buvo kalbinami. Rytinėje Varenavo raj. dalyje iš 18 XX a. pradžioje lietuviškai kalbėjusių kaimų (plotas buvo maždaug 13 km ilgio ir 7 km pločio) ta kalba geriau išlaikyta Stanišiuose, Tūsamonyse, Ramaškonyse, Navaseduose, Bieliūnuose, pavienių asmenų – Biliuose, Pārabiškėje, Cesliūkiškėje, Dainavoje, Romūčiuose, Padvariškėse. Iš 1928–1933 m. lietuviškai mokėjusių kalbėti 8000–12 000 žmonių (plg. Vidugiris 1988, 29, 27–32) 1970 m. Varenavo raj. oficialiai užrašyti 1234 lietuviai, 1979 m. – tik 939 (563 (60 %) gimtąja laikė savo tautybės kalbą, 351 (37 %) – baltarusių kalbą, 24 (3 %) – rusų kalbą). Iš jų 313 (33 %) kaip antrąją laisvai mokėjo baltarusių kalbą, 307 (32 %) – rusų kalbą, 78 (8 %) – savo tautybės kalbą. Āstravo raj. 1930 m. dar buvo bent 6000 lietuvių. 1970 m. jų užrašyta 2120 (6 % visų gyventojų), 1979 m. – 1655. Lietuvių kalbą gimtąja laikė 1448 (87 %) baltarusių – 172 (10 %), rusų – 35 (2 %), o 1032 (62 %) laisvai mokėjo baltarusiai, 388 (23 %) – rusiškai, 80 (5 %) apslavėjusių – lietuviškai. 1970 m. Gaždino raj. buvę 177 lietuviai (1979 m. – 138, Paštovų raj. – 184), Smurgainių raj. – 73, Ašmenos – 52, Ščiūčino – 42, Lydos – 24, Yvijos – 22, Zietelos – 12, Slonimo, Naugardūko – 10 ir t. t. Daugiausia čia lietuviais užsirašė, matyt, atsikėlėliai. Geriausiai lietuvių kalba TSRS teritorijoje už Lietuvos TSR ribų iki šiol išsilaikė Gervėčių apyl. Tai, matyt, lėmė visuomeninės sąlygos – kai kurie dvarininkai XIX a. ir mokykla, bažnyčia, lietuvių kultūros draugijos, spauda XX a. Dar caro laikais daug kur slaptai mokė daraktoriai. Apie 1923 m. lietuviška mokykla viešai pradeda veikti Gervėčiuose, 1925 – Miciūnuose (mokytojos – J. Naminskaitė ir J. Kardelytė), Mockose, Gėliūnuose, Galčiūnuose, Pelegrindoje, Giriose, Knystuškėse, Rimdžiūnuose, Pėtrikuose. Lietuviškuose kaimuose įsikūrė šv. Kazimiero draugijos skyriai, kurie turėjo ir nedidelius knygynėlius (maždaug po 200 knygų ir žurnalų). Tada labiausiai skaitytas „Ūkininko patarėjas“, „Kelias“, „Dirva“, Maironio, K. Binkio raštai. Gėliūnuose veikė ir Kultūros draugijos skyrius (draugijos organas buvo „Vilniaus žodis“). Miciūnuose vaidinta „Amerika pirtyje“, „Aklą pažins, kvailą supras“ ir t. t. Lenkiškose valdžios mokyklose tada būdavo tik po 2–6 mokinius. Iki 1933 m. uždarius visas lietuviškas mokyklas, 1934–1936 m. vietoj jų veikė „Ryto“ draugijos skaityklos. Skaityklų vedėjais liko buvę lietuviai mokytojai: Miciūnuose – A. Bubūlis, Giriose – V. Krėčius, Rimdžiūnuose – Selyla ir kiti (minėtieji buvo aktyviausi). Skaityklų vedėjų paraginti, Girių kaimo tėvai patarė vaikams privalomoje lenkų mokykloje mažiau lenkiškai kalbėti ir negiedoti, o Miciūnų vaikai 1934/35 m. m. sugebėjo išsireikalauti, kad Gervėčių mokykloje tikyba būtų dėstoma lietuviškai (Valeika 1988. Nr. 1, 2). Pelesoje lietuviška mokykla veikė 1908–1917, 1922–1932 m. Maždaug 1926 m. Vilniaus krašto lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ (jos būstinė buvo dabartinėse Lietuvių kalbos ir literatūros instituto patalpose) mokyklos įsteigtos Dubiniuose, Pavalakėje, Piliūnuose, Druskininkuose, Paditvyjė, Leliūšiuose, Kargau- 28 2 lentelė. Lietuvių skaičius didesniuose Gervėčių apyl. kaimuose Eil. Nr. | Kaimo pavadinimas | Iš viso gyventojų: 1985 m. | 1987 m. | Lietuvių 1985 m.: skaičius | % | sodybų skaičius 1. Gervėčiai | 479 | — | 128 | 27 | — 2. Girios | 240 | 265 | 195 | 81 | 101 3. Rimdžiūnai | 232 | 231 | 151 | 65 | 80 4. Galčiūnai | 205 | 203 | „ | 74 | 90 5. Mėčkos | 173 | 201 | 148 | 85 | 100 6. Miciūnai | 180 | 195 | 126 | 70 | 60 7. Gėlinai | 128 | 145 | 119 | 93 | 80 8. Knystuškės | 87 | 104 | 80 | 92 | 55 9. Gaigaliai | 73 | 86 | 37 | 51 | 40 10. Pelegrindà | 60 | 65 | 43 | 72 | 35 11. Gudinininkai | 64 | 57 | 28 | 42 | 25 12. Milčėjos | 51 | 48 | 40 | 78 | 23 13. Pėtrikai | 40 | „ | 36 | 90 | 20 14. Kerplasinà | 24 | 28 | 19 | 79 | 12 15. Gibirdė | 7 | 21 | 2 | 29 | — 16. Užupis | 10 | 10 | 6 | 60 | 6 Duomenys imti iš: Romančiuk 1986, 241, Valeika 1988 ir apylinkės Tarybos. duose, Vigonysė, Rackūnuose, Plikiuose, Piliakalnyje, Sklodonyse, Smilgininose. Be lietuviškų mokyklų, kiekviename kaime buvo ir lenkiškos. 1933 m. lietuvių kalba dėstomos mokyklos ir čia uždaromos, jų vietoje iki 1936 m. veikė lietuviškos „Ryto“ skaityklos. Jose vaikai lietuviškai mokyti nelegaliai (Povilaitytė 1970, 3–7). Buržuazinės Lenkijos okupacijos laikais nacionaliniu požiūriu sudėtingą laikotarpį pergyveno ir bažnyčia. Dar senojoje medinėje Gervėčių bažnyčioje apie 1898–1903 m. yra vargonavę Mikas, Kipras Petrauskai ir jų tėvas, įkūręs chorą ir dūdų orkestrą. Po 1924 m. vysk. J. Matulevičiaus vizitacijos Gervėčių bažnyčioje greta lenkiškų įvestos pamaldos ir lietuvių kalba, kurioms teko nemaža išbandymų. Kunigus, dirbusius Gervėčių bažnyčioje, galima suskirstyti į kalbų atžvilgiu maždaug neutralius, t. y. kalbėjusius ir lenkiškai, ir lietuviškai (A. Dalinkevičius, Buivys, S. Chodyga, dabartinis), lenkintojus (Alšiauskas ir ypač Romeika, Malinauskas – „Edikas“, J. Trochimas ir kt.) ir lietuvintojus (A. Jakavonis, J. Gylys). Lenkintojų dvasinis teroras neretai pereidavo į fizinį, ypač 1927–1946 m. Sakalaičių kaimas dvaro savininkų Struckų nutautintas prievar­ta: jo ribose kalbėję lietuviškai plakti rykštėmis. Dar 1928 m. 80 metų miciūnietis Atminis už tai gavo 25 bizūnus. Todėl Sakalaičių kaimo žmonės Damučiai, Gudaičiai, Kurmeliai, Maučiai, Skyručiai, Šauliai, Tvoragaliai ir kiti perėjo prie lenkų kalbos ir sukurs­tyti įmdavo net mušti lietuviškai kalbančius („girgunus“). Tam darbui Gervėčių vika- 29 ras ir policijos komendantas 1927 m. įkūrė lenkų šaulių karinę šovinistinę organizaciją. 1927 m. spalio mėn. naktį iš 4 į 5 d. daug Vilniaus krašto lietuvių veikėjų (tame tarpe Gervėčių kun. A. Jakavonis) buvo suimti ir pateko į kalėjimą arba ištremti į Lietuvą. 1930 m. dėl lietuviško pamokslo lenkų šauliai Gervėčių bažnyčioje mušė lietuvius bambuko lazdomis ir nemažai jų už pasipriešinimą pasodino į Vilniaus (Lukiškių) ir Varnionių kalėjimus. Tada 3 metams įvestas interdiktas — lenkiški ir lietuviški pamokslai ir giedojimai pakeisti lotyniškais (Valeika 1988. Nr. 1–2). Negalėdami išsireikalauti pamaldų gimtąja kalba, buvusios Ródūnios parapijos (ypač 7 kaimų — Pelesos, Dubinių, Piliūnų, Pavalakės, Păditvio, Druskininkų, Leliūšių) lietuviai 1917–1918 m. įkūrė atskirą parapiją, o 1927 m. Pelesoje ėmė statytis atskirą bažnyčią, kuri veikė nuo 1935 m. iki 1950 m. ir turėjo didelę reikšmę, išlaikant lietuvių kalbą (1988 m. spalio 16 d. ji grąžinta tikintiesiems). Dabar Baltarusijos TSR lietuviai gimtąja kalba gyvenamoje respublikoje oficialiai gali būti aptarnaujami vienintelėje bažnyčioje — Gervėčiuose, kurie nuo Pelesos yra maždaug už 200 km, ir Pelesoje (nuo 1989 m.). 1939–1941 m. Gervėčių apyl. mokyta rusiškai ir baltarusiškai, 1942 m. pradėta lietuviškai. 1940 m. birželio mėn. pirmoje pusėje Ąpso, Gervėčių, Pelesos ir ki tiems lietuviams oficialiai buvo paskelbta, jog norintys bus perkeliami į Lietuvą. Kai dauguma jų susikrovė mantą į vežimus, repatriacija buvo atšaukta. 1942–1943 m. buvo atidaryta lietuviška progimnazija Gervėčiuose ir Galčiūnų (mokyt. S. Steponavičius), Močkų (mokyt. B. Steponavičius), Girių (mokyt. J. Valeika-Vėleika), Pėtrikų (mokyt. B. Laurinavičius), Gėliūnų, Rimdžiūnų pradžios mokyklos. Mokytojų labai trūko, todėl dirbti pakviesti labiau išsilavinę vietiniai gyventojai (Vilniuje baigę amatų mokyklą ir t. t.). 1939–1944 m. Pelesoje vietoj lenkiškos taip pat veikė lietuviška mokykla. Kituose kaimuose mokyklų tada nebuvo, nes trūko mokytojų. Praėjus frontui, buvę Gervėčių apyl. lietuviškų mokyklų mokytojai (S. Steponavičius, J. Valeika, stud. A. Mileišis) nuvyko pas Astravo vykdomojo komiteto pirmininką Padelį (lietuvių, kilusį iš Rimdžiūnų k., ir laikinai tvarkiusį švietimo reikalus). Išgirdęs, jog buvę mokytojai pageidauja toliau mokyti lietuviškai, pirmininkas atsakė, kad tokius „fašistus“ reikia areštuoti, o mokyti paskirti baltarusiai ir rusai. Gervėčių ir Pelesos apyl. gyventojų delegacijoms dėl lietuviškos mokyklos ir bažnyčios 9 kartus važinėjus į Maskvą, Vilnių ir Minską, BTSR švietimo ministerijos ir kitų įstaigų atstovų vietiniams žmonėms pirmiausia buvo pasiūlyta balsuoti ne už dėstymą mokykloje gimtąja kalba, o tik už jos pamokas (Valeika 1988. Nr. 3). Taip 1956 m. Astravo raj. Gervėčių vidurinėje, Girių aštuonmetėje ir Rimdžiūnų, Gėliūnų pradinėse mokyklose ir 1957 m. Varenavo raj. Pelesos ir Paditvio aštuonmetėse bei Dubinių, Pavalakės pradinėse mokyklose pradėta dėstyti rusų kalba ir nuo III klasės įvestos gimtosios kalbos (pasirinktinai — lietuvių arba baltarusių) pamokos. Gervėčiuose dėstė A. Šironas, A. Grikpėdis, A. Vaičiulienė, Giriose — B. Šaknys, D. Kaltinaitė, O. Augulytė, A. Čiulada, R. Greimaitė, Pelesoje — J. Riauba, O. Babarskytė, R. Bugailiškytė, Dubiniuose — L. Grabauskas, Pavalakėje — O. Vileikytė ir kiti. 30 Mažėjant mokinių skaičiui, stambinant mokyklas, trūkstant gimtosios kalbos mokytojų, nepakankamai atsižvelgiant į vietinių gyventojų poreikius, Gėliūnų, Dubinių ir Pavalakės mokyklos 1972—1984 m. panaikintos, o Pädytvio (nuo 1981 m.) ir Rimdžiūnų (nuo 1987 m.) pradžios mokyklose lietuvių kalbos pamokų nebėra. Neįvestos jos taip pat Balčiškio, Ródūnios, Varenāvo vidurinėse mokyklose, kur mokosi lietuvių vaikai (ir dabar jų ten yra apie 10, o baltarusių kalbos pamokos Girios bei kitur dėstomos ir vienam klasės mokiniui). 3 schema. Gervėčių apylinkių lingvistinė situacija. Kaimai, kuriuose 1985 m. buvo nuo 195 iki 19 lietuvių: 1 — 90—93%, 2 — 78—85 %, 3 — 70—54 %, 4 — 65 %, 5 — 42,51 %, 6 — 27%. Gyvenvietės, apylinkės, nustojusios lietuviškai kalbėti: 7 — XX a. pirmojoje pusėje, 8 — XX a. pradžioje, 9 — XIX a. pabaigoje. Šaltiniai: Romanciuk 1986, 241; Таунас, Видугирие 1983, 38, 48; Белорусская ССР 1973. 31 1978 m. Gervėčiuose lietuvių kalbos ir literatūros pamokas lankė 162 mokiniai, 1987 – 74 (51 % III–X klasių mokinių), 1970 m. Pelesoje – 60, 1987 m. – 25 (56 %). Girių mokykloje 1943 m. buvo iš viso 127 mokiniai, 1962 – 156, 1965 – 130, 1987 – 48 (iš jų 35 lietuviai; 30 mokinių, arba 88 %, nuo III klasės mokėsi lietuvių kalbos). Vietos administracija lietuviškas klases tebedraudžia. 1970/71 m.m. Pelesės mokykloje lietuvių kalbos pamokas lankiusių mokinių pavardės (tos pačios šaknies nekartojamos)4: Adamonis, Balnevičiūtė, Čaplytė, Čiūka, Doda, Dudavičiūtė, Galvelė, Geležinytė, Grišeltytė, Ivaška, Kanevičiūtė, Kauzaitė, Kražytė, Kruopys, Mindziulis, Ladišiūtė, Lingė, Pakulis, Rameika, Selyla, Stanišauskas, Šimelionytė, Šimelevičius, Šiškaitė, Tunkelis, Valiukevičius, Varanauskas ir kt. 1976/77 m.m. Gervėčių mokyklos mokinių pavardės: Aleksa, Atminis, Augulis, Bazytė, Čepukaitis, Gražulytė, Gudaitis, Gulbinavičiūtė, Jankevičius, Jaskaitis, Karmazaitė, Kiškel y tė, Lukša, Lukoit, Mažeika, Meškys, Mileiša, Petravičius, Petrikaitė, Pliauga, Puiša, Pukštaitė, Ravaitytė, Reketis, Remys, Sysas, Skerla, Šėmis, Trepšys, Vaičiulytė, Valeika ir kt. Devynmetės mokyklos mokymo plane numatytos 23 savaitinės gimtosios (lietuvių) kalbos ir literatūros pamokos Pelesoje 1987 m. mažintos iki 18 (planuota – iki 10, pašalinant lietuvių literatūrą, o lietuvių kalbą pavadinant „užsienio kalba“), o Giriuose – iki 22 (III–V klasėje liko po 4 savaitines pamokas, VI–VIII kl. – po 3 pamokas). Pelesoje lietuvių kalbai dėstyti terasta mokytoja, kilusi iš mišrios šeimos ir tebaigusi Šalčininkų vidurinę mokyklą dėstomąja rusų kalba. Gervėčių vidurinėje mokykloje buvo likę 28 savaitinės gimtosios kalbos pamokos. Norėdami įgyti vidurinį išsilavinimą gimtąja kalba, Astravo, Varėnavo, Breslaujos raj. lietuvių vaikai stengdavosi įstoti į Vilniaus mokyklą-internatą Dziūkų gatvėje (dab. VLKJS 50-mečio internate dėstomąja rusų kalba), Vilniaus raj. Marijampolio, Ignalinos raj. Mielagėnų, Tverečiaus, Utenos raj. Juknėnų ir kitas vidurines mokyklas. Į namus už 100 ir daugiau km geriausiu atveju buvo galima parvažiuoti tik sekmadienį. Vien 1967 m. tokių moksleivių Lietuvos TSR buvo apie 300: 14 buvo atvykę iš Girių mokyklos ir t. t. Daugelis Baltarusijos TSR lietuvių žiūri Lietuvos TSR televiziją, klausosi radijo. Vien Gardino srityje 1987 m. užsiprenumeruota 135 egzemplioriai „Valstiečių laikraščio“ (Giriuose – apie 30), 52 egz. „Tarybinės moteries“ ir t. t. 1956–1960 m. Giriuose buvo vaidintojų sekcija, šokių ratelis, tebegyvuoja šio ir Pavalakės kaimų etnografiniai ansambliai. 3. Lenkijos (Suvalkų vaivadijos) lietuviai Lenkijos pasienyje (prie Lazdijų ir Kapsūko raj.) yra apie 60 kompaktiškiau lietuvių gyvenamų vietovių, kurias iš vakarų ir pietvakarių maždaug riboja linija Budziskas, Veselavas, Klevai, Morkiškė (plg. Aleksaitė 1985, 9). Tas plotas yra 40 km ilgio ir, ties viduriu platėdamas, siekia 10–15 km pločio (įeina į Suvalkų vaiva- 4 Duomenys tuometinės Pelesės mokyklos mokytojos T. Povilait ytės, toliau – Gervėčių mokyklos mokytojo A. Grikpėdžio. Dar plg. „Atskiroji Lietuva“. V., 1985. D. 1,2. 32 4 schema. Lietuvių kalbos ženklėtos Seinų — Punsko krašte: 1 — 90—100 % lietuvių, 2 — 80—90%, 3 — 70—80%, 4 — 60—70%, 5 — 50—60%, 6 — 40—50%, 7 — 15—30%, 8 — 5—15%, 9 — kitos gyvenvietės; 10 — mokyklos dėstomąja lietuvių kalba, 11 — neprivalomos lietuvių kalbos pamokos lenkiškoje mokykloje. 3 678 dijos Seinų, Punsko ir Šipliškių valsčius). Iš maždaug 850 Punsko ir 4700 Seinų gyventojų apie 680 ir 800 (80 % ir 19 %) yra lietuviai. Didžiausi lietuvių kaimai, kuriuose yra ne daugiau kaip po 1–2 lenkų šeimas — Agurkiai, Burbiškės, Džiūliai, Kampuočiai, Navininkai, Vaitakiemis, Vidūgiriai; 90–95 % lietuvių gyvena Dusnyčioje, Juodėliškėje, Kreivėnuose, Ožkiniuose, Pristavonyse, Žagariuose. 1919 m. rugpjūčio mėn. vad. Suvalkų trikampį atskyrus nuo Lietuvos, buvo dvikalbiai lietuviai tarp Bėrzninko ir Vižainio (pietinėje Seinų krašto dalyje) nutauto, o vienakalbiai dėl mokyklų, po 1975 m. atsiradusių televizorių įtakos ir t.t. daugiausia tapo dvikalbiai. Per hitlerinę okupaciją apie pusę Punsko ir jo apylinkių lietuvių buvo iškelti į Lietuvą (iš Būbelių, Burbiškių, Burokų, Didžiulių, Paliūnų k. — 72–90 %); po karo ne visi begrįžo. Punsko valsčiuje lietuvių kalba kaip dalyką vėl imta dėstyti 1951/1952 mokslo metais Navininkų, Pristavonių, Vaitakiemio, Vidūgirių pradžios mokyklose, o 1953–1959 m. pereita mokyti ta kalba. 1956 m. rudenį atidarytas didesne dalimi lietuviškas Punsko licėjus (lenkiškai paraleliai dėstoma iki 8 klasės, toliau — tik lenkų kalba ir literatūra, istorija, fizinis lavinimas, karinis parengimas). Licėjų kasmet baigia po 20–30 absolventų (1985 m. jų buvo 525). 1967 m. tame krašte dar buvo 9 pradinės lietuviškos mokyklos, 1978 m. — 4 aštuonmetės ir 2 pradinės; dar 12 mokyklų lietuviams dėstyta gimtoji kalba kaip dalykas: Aradninkuose, Klevuose, Krasnagrūdoje, Krasnavė, Punsko žemės ūkio mokykloje, Seinų licėjuje ir 2 aštuonmetėse mokyklose, Smalėnuose, Suvalkuose, Šimanoviznoje, Žabariškėse (1967 m. dar dėstyta Juodėliškėje, Lumbiuose, Paliūnuose, Radziūčiuose, Šlynakiemyje). Sustambinus mokyklas, be licėjaus, dabar yra 4 aštuonmetės mokyklos dėstomąja gimtąja kalba (Navininkuose, Pristavonyse, Punske, Vaitakiemyje) ir 4 klasių mokykla Vidūgiriuose. 1957 m. įkurta Lenkijos lietuvių visuomeninė kultūros draugija, kuri 1984 m. turėjo 1800 narių ir 48 skyrius: Suvalkų vaivadijoje, taip pat Balstogėje, Gdanske, Slupske, Ščecine, Varšuvoje, Vroclave, kur 1945–1958 m. nusikėlė dalis lietuvių iš Lietuvos TSR. Draugija rūpinasi tautiečių švietimu, nuo 1960 m. leidžia žurnalą „Aušra“, tvarko bibliotekas, meno saviveiklą, palaiko ryšius su Lietuvos TSR ir t. t. 1956 m. Punske įsteigti kultūros namai, prie jų veikia choras „Dzūkija“, vokalinis instrumentinis ansamblis „Punia“, kaimo kapela „Klumpė“, choreografinis ansamblis „Jotva“, mergaičių ansamblis „Ulbuonėlės“ (plg. Tarybų Lietuvos enciklopedija. 1986. T. 2. P. 512, 561; 1987. T. 3. P. 469, 644–655). Lietuvių kalba plačiai vartojama Punsko valsčiaus visuomeniniame gyvenime, taip pat Punsko, Seinų, Smalėnų, Žagarių bažnyčiose. 1904 m. lietuviški giedojimai kas antrą sekmadienį trumpai gyvavo ir Bėrzninke, nes tada dar pusę tos parapijos (3000 gyventojų) sudarė lietuviai, gyvenę toliau už miestelio. Bet tada į lietuvių kalbą iš aukšto žiūrėję mozūrai pamanė, jog „Litwa chce zgubić polską wiarę“, ir iškart „sužeistų ir apluošintų dzūkų ir dzūkių […] suskaityta aštuoniolika, iš kurių keturios ypatos su skylėtais pakaušiais vos gyvos teišliko“ (LKLB, 38). Dabar paplitusi nuomonė, jog Seinų–Punsko kraštą kolonizavo Merkinės–Puniõs apylinkių lietuviai ir gana vėlai — XVI a. pabaigoje ir XVII a. Šį požiūrį, matyt, nemažai stimuliavo 1921–1944 m. vokiečių mokslininkai, kuriems buvo pri- 34 reikę įrodyti, jog ir Mažosios Lietuvos lietuviai — ne žilos senovės autochtonai, bet po 1422 m. (Melno taikos) pačių vokiečių apgyvendinti kolonistai (plg. Pakarklis 1935, 44—68). Galima manyti, jog dalis lietuvių dabartinėje Suvalkų vaivadijoje išliko bent nuo X a. Mat Seinų—Punsko krašto lietuvių tarmė pietryčiuose ir šiaurės vakaruose dabar skyla į dvi dalis: pietų aukštaičių, arba kitaip — vakarinių dzūkų (apie 40 kaimų), ir vakarų aukštaičių kauniškių (9 kaimai, riba eina į pietus nuo Ramonų, Gilušių). Pietrytinėje tarmės dalyje nuo punskiskių (per 30 kaimų) dar atsiskiria seniškiai (8 kaimai), kurie neketina minkštųjų priebalsių c, dz. Jeigu šie lietuviai tik prieš 300 metų būtų susikraustę vien iš Merkinės—Pūnios apylinkių, jie kalbėtų viena šnekta (ir tik ne „kapsų“). Šnektos tarp Vižainio ir Seinų yra lietuvių kalbos ploto (maždaug tarp Vilkaviškio ir Druskininkų) tęsinys. Daugelis minimų kaimų nutolę tik per 1—5 km nuo sienos, kuri išvesta net per juos. Pietinės buvusios Suvalkų gubernijos vietovės ir gretimą Lėmžos gubernijos kraštą lietuviai buvo apgyvenę dar prieš XI—XIII a. lietuvių karus su lenkais (LKLB, 36). Ir XIII—XV a. pradžioje vokiečių ordino laikytoje dykroje „buvo likę gyventojų“ (Pakarklis 1935, 12). Tai gali liudyti ir 1418 m. Jogailos medžioklė prie Vygrių: jei girioje nebūtų gyvenę žmonių (už atlyginimą tarnavusių kryžiuočiams ir lietuviams), vargu ar į ten kryžiuočiai būtų patekę, o lietuviai — apie juos sužinoję5. J. Totoračio, V. Vileišio (1935, 104—106) nuomone, nuo XVI a. vidurio į Sūduvą bėgo Mažosios Lietuvos gyventojai. Daugybė lietuviškos kilmės oikonimų tarp Suvalkų ir Baltijos jūros rodo, jog šis plotas dar apie 60 km į pietus iki XVIII—XIX a. buvo Mažosios Lietuvos tęsinys (maždaug iki Augustavo—Olštyno kelio). Einant iš rytų į vakarus, yra Szurpiły, Klaipėda, Skaizgiry, Žytkiejmy, Mieruniszki, Motule, Dubeninki, Rogainy, Rogojny, Pluszkiejmy, Jurkiszki, Mažucie, Juchnajcie, Surminy, Straduny, Meldze, Szarejki, Kaliszki, Wydminy, Wierciejki, Grodzisko, Budry, Wajsznory, Galwany, Kiemławki, Warnikajmy, Krelikiejmy, Mołtainy, Gierkiny, Korsze, Łankiejmy, Wozławki, Głajny, Krykajny, Burdajny ir t. t. Vartojami ir panašūs gyvenamųjų vietų pavadinimai (su antruoju komponentu -kiemis „-kaimis“ ir t. t.). Lietuviai anksti apsigyveno šiaurinėje buvusios jotvingių žemės dalyje iki Bebro upės aukštupio. Keliant lietuvių bajorus ir karius prie strateginiu požiūriu svarbesnių vietovių, dabartinėje Balstogės vaivadijoje (iki Bugo) Raigardo, Goniądzo (nuo 1501 m. bažnyčioje vartota lietuvių kalba), Knišino, Odelsko (1492 m. lietuviams įsteigta parapija), Tikocino, Supras­lės, Balstogės, Suražo, Bransko, Belsko, Drogičino, Kameneco ir kitose apylinkėse atsirado lietuvių kalbos salos, stipriau laikėsi iki 1520 m. ( Zinkevičius 1987, 229—230). Iki XX a. pradžios lietuviškai kalbančių išliko Suvalkų vaivadijos Bėrzninko, Gibų, Krasnopolio, Vygrių, Suvalkų, Augustavo, Jeleniavo, Vižainio ir kituose valsčiuose (plg. LKLB, 36). 5 Punско muziejaus vedėjo J. Vainos duomenys. 3* 35 III. PERIFERINIŲ ŠNEKTŲ LINGVISTINĖS SITUACIJOS PALYGINIMAS Iš visų periferinių šnektų, esančių už Lietuvos TSR ribų, iki šiol geriausiai išsilaikė Seinų–Punsko krašto lietuviai. Tai daugiausia, matyt, lėmė didesnė jų kultūrinė autonomija (mokyklos, draugijos, spauda, bažnyčia ir t. t.). Šio krašto jaunimas žymiai dažniau pasilieka tėvų ūkiuose ir tradiciškai perima kultūrą; migraciją į šiaurę ir rytus sulaiko valstybių siena. Lietuvių kompaktiškumu jiems kol kas beveik prilygsta Gervėčių apylinkė. Geriausias sąlygas savo kultūrai palaikyti iki 1865 m. turėjo Mažosios Lietuvos lietuviai, 1921—1946 m. – Latvijos lietuviai (1919—1936 ir 1939—1944 m. – ir Baltarusijos lietuviai), nuo 1953 m. – Lenkijos lietuviai. Tiek spaudos bei organizacijų, tiek švietimo požiūriu 9000 Seinų–Punsko krašto lietuvių dabar turi panašias sąlygas, kokias 1940 m. turėjo 23 000 Latvijos lietuvių. Tada iš maždaug 3500 Latvijos lietuvių vaikų gimtosios kalbos pamokas lankė 674 (19 %): 107 vaikai mokėsi Rygos lietuvių gimnazijoje, 446 – vienuolikoję lietuvių pradžios mokyklų; 121 vaikas lankė lietuvių kalbos pamokas 6 latviškose pasienio pradžios mokyklose. Lenkijoje neprivalomos lietuvių kalbos pamokas taip pat yra tik kompaktiškesniame autochtonų plote, kuriame 1986 m. pamokas lankė 725 vaikai: 115 – Punsko licėjuje, 411 – keturiose aštuonmetėse (ar pradinėse) mokyklose ir 159 – šešiose pradinėse mokyklose bei Punsko žemės ūkio mokykloje ir Seinų licėjuje (plg. Paransevičius 1986, 9—12); Latvijoje prieš karą 43 vaikai dar lankė du lietuviškus vaikų darželius, o dabar Lenkijoje yra vienas). Kvalifikuotų lietuvių kalbos pamokų, o kompaktiškai gyvenamose vietose (pvz. Giriøse) – ir bent pradinio dėstymo gimtąja kalba dabar pageidauja ir Astravo, Varenavo, Rygos, Liepojos, Bauskės, Sald aus, Sovetsko, Krasnoznamensko (Kaliningrado sr.) rajonų lietuviai. Lietuvos TSR ansambliai, poetai, net spauda į užsienį – Lenkijos LR – patenka taip pat dažniau negu į tos pačios valstybės gretimų respublikų kai kuriuos rajonus. Lietuviškai kalbančių skaičiaus dinamikos priklausomybė nuo politinių, kultūrinių, socialinių, demografinių aplinkybių matyti, palyginus Punsko, Ródūnios ir Ąpso apylinkių raidą nuo 1910 m. Pradžioje šiuose trijuose plotuose lietuviškai kalbėjo maždaug vienodas skaičius žmonių – po 10 000. Maždaug iki 1950 m. kultūrinės sąlygos šiuose plotuose iš esmės nesiskyrė – visi jie iš pradžių priklausė carinei Rusijai, pilsudskininkų ir hitlerininkų laikinai okupuotai teritorijai. Skirtingai nuo Ąpso, Ródūnios apylinkių, Punsko kraštas amžiaus pradžioje mažiau buvo pradėjęs slavėti (išimtį sudarė tik baigianti nutautti Kadariškių apylinkė, taip pat ploteliai į vakarus ir pietvakarius nuo Punsko – iš viso apie 6500 gyventojų) (Кушнер 1951, 27—30). Pokario metais, vaikams pradėjus lankyti mokyklas baltarusių ar rusų dėstomąja kalba, Ąpso, taip pat Ródūnios apylinkių lietuviai masiškai ėmė slavėti: lietuviškai kalbančių (daugiau vyresnio amžiaus žmonių) ten liko atitinkamai apie 1000 ir 300. Tuo tarpu Seinų–Punsko krašte teber­a apie 9000 lietuvių. Buvusioje Ilūkštos apskrityje Latvijoje (tarp Dauģpilio ir Neretų) lietuviškai kalbančių per tą patį laiką sumažėjo maždaug nuo 6 000 iki 100. Panaikinus žemės 36 nuosavybę, Latvijoje, Baltarusijoje (kaip ir kitur Tarybų Sąjungoje) daug gyventojų (ypač jaunesnių) kėlėsi į miestus, mažėjo natūralus prieaugis: pavyzdžiui, amžiaus pradžioje Vaitakiemyje (Punško apyl.) ir Uodegėnuose (Kraslavos apyl.) gyveno po 43 šeimas, o dabar Vaitakiemyje yra 110 gyventojų, o Uodegėnuose (kurie 1935 m. išsiskirstė į vienkiemius ir niekada nebuvo lietuviškos mokyklos) — 30 žmonių, lietuviškai moka tik 5. Periferinės šnektos — tarmių tęsinys už respublikos ribų — labai reikšmingos lietuvių kalbos sandaros, istorijos, kalbų kontaktų, baltų etnogenezės tyrinėjimams. Dėl to šiomis šnektomis domėjosi įvairių šalių kalbininkai: E. Volteris, O. Brochas, K. Būga, J. Gerulis, Chr. Stangas, E. Frenkelis, J. Otrembskis, J. Balčikonis ir daugelis kitų. Išsamiau aprašytos Gervėčių, Lazūnų, Zietelos šnektos, o beveik netirtos — Vadakšties, Ūkrų, Neretų, Gāršvinės, Subačiaus, Ciškodo, Kamojų, Pėrvalko, Vėžainio šnektos. Sparčiai nykstančias šnektas būtina toliau kruopščiai ir išsamiai aprašinėti. Išlikusiems lietuviams reikia padėti išlaikyti kultūrą. SUTRUMPINIMAI LKLB — Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose. Lietuvių raštas, paduotas Jo Šventenybei Pijui X. Popiežiui ir visiems Š. R. Katalikų Bažnyčios Kardinolams. K., 1906. VVLKB — Vilniaus vyskupijos lietuvių katalikų būtis ir panpolonistų išdykimas. Lietuvių katalikų kunigų memorialas. Tilžė, 1913. LITERATŪRA Aleksaitė I. Punško šnektos konsonantizmas: VU dipl. (d. 1985). Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1961. Garšva K. Lietuvių kalbos tarmės ir jų kontaktai Latvijoje: 1. Lietuvių kalbos tarmių Latvijoje istorija // LTSR MA darbai. A ser. V., 1984. T. 2(87). P. 83—91. Garšva K. Lietuvių kalbos tarmės ir jų kontaktai Latvijoje: 2. Lietuvių gyvenamosios vietos ir kalbų funkcionavimas // LTSR MA darbai. A serija. V., 1985 a. T. 1(90). P. 118—126. Garšva K. Senbuviai Latvijos lietuviai // Mokslas ir gyvenimas. 1985 b. Nr. 11. P. 38. Garšva K., Grumadienė L. Periferinės lietuvių kalbos tarmės: istorija ir dabartis // Veidai—87. V., 1988. P. 213—221. Garšva K., Gudavičius E., Nikžentaitis A., Valikonytė I., Vidugiris A. Lietuvos ir Baltarusijos TSR pasienio lenkų kilmė // Gimtasis kraštas. 1987. Rugsėjo 24. Kopeć B. Wychodźstwo sezonowe z ziemi wileńskiej do Łotwy. Wilno, 1938. Lietuvių etnogenezė. V., 1987. Lietuvių mokyklos Vilniaus krašte. V., 1934. Makowski B. Szkolnictwo litewskie w Polsce w latach 1920—1939 // Acta baltico-slavica. 1983. T. 15. S. 175—241. Makowski B. Litwini w Polsce 1920—1939. Warszawa, 1986. Masy té G. Aknystos šnektos leksika: VU dipl. d. (1987). Pakarklis P. Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje. K., 1935. Pakarklis P. Raštai. V., 1987. Pakštas K. Lietuvių tautos plotai ir gyventojai // Lietuvių enciklopedija. South Boston, Mass., 1968. T. 15. P. 430—450. Paransevičius J. S. Punško licėjui 30 metų // Aušra. 1986. Nr. 3(74). P. 9—12. Povilaitytė T. Pelesos šnektos fonetika ir morfologija: VU dipl. d. (1970). Romančuk A. Lietuvių kalbos funkcionavimas Gervėčių apylinkėse // Jaunųjų filologų darbai. V., 1986. T. 2. P. 238—242. 37 Sakalauskas J. „Nenorėčiau, kad pasikartotų“ // Vakarinės naujienos. 1987. Kovo 24. Studia nad polszczyzną kresową. Wrocław, etc. 1982. T. 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1986. T. 2; 1987. T. 3. Valeika J. Gervėčių apylinkės istorija, etnografija, kalba (rankraštis) 1988. Nr. 1—9. Vaicekauskaitė D. Latgalos lietuvių šnektos ir jų kontaktai (fonetika ir leksika): VU dipl. d. (1988). Vidugiris A. Dėl kalbų kontaktavimo pietryčių Lietuvoje // Kalbų kontaktai Lietuvos TSR (LKK. T. 23). V., 1983. P. 46—61. Vidugiris A. Iš etnolingvistinių santykių raidos Pelesos ir gretimose apylinkėse // Lietuvių kalba ir bilingvizmas (LKK. T. 27). V., 1988. P. 21—36. Vileišis V. Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. K., 1935. Vilniaus žinios. 1905. Nr. 278. Viltis. 1904—1912. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos dialektologija. V., 1978. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija (Iki pirmųjų raštų). V., 1987. Брейдак А. Б. Фонетика латгальских говоров латышского языка: диахрония и синхрония (Машинопись). Даугавпилс, 1987. Гаучас П., Видугирис А. Этнолингвистическая ситуация литовско-белорусского пограничья с конца XVIII по начало XX в. // География. 1983. Т. 19. С. 26—73. Кушнер (Кнышев) П. И. Этнические территории и этнические границы. М., 1951. Судник Т. М. К истории языковой ситуации Пелясы // Балто-славянские этноязыковые контакты. М., 1980. С. 181—191. Чеконас В. Функционирование языков и билингвизм (на материале раманщанских говоров) // Lietuvių kalba ir bilingvizmas (LKK. T. 27). V., 1988. P. 37—53. РАЗВИТИЕ ЯЗЫКОВОЙ СИТУАЦИИ В ПОГРАНИЧНЫХ ГОВОРАХ Резюме Компактная территория литовского языка уменьшалась по мере усиливавшейся германизации Малой Литвы (в восточной Пруссии) в 1864—1876 гг. и особенно по причине полонизации, проводимой католическим костелом, двором, школой, властями. Выделяются четыре периода полонизации: в 1387—1687 гг., до 1863 г., до 1919 г., 1919—1939 г. и после 1939 г. Более благоприятные условия для развития национальной культуры литовцы, проживающие в соседних государствах за пределами своей республики (края), имели до 1864 г. в Малой Литве, в 1921—1946 г. в Латвийской республике и после 1953 г. в Польской Народной Республике (в окрестностях Сейнов—Пуньска Сувалского воеводства). В архаичных периферийных диалектах литовского языка число говорящих дома на родном языке постепенно уменьшается, особенно среди младшего поколения, посещающего школы с преподаванием на неродном языке. Определенное исключение в этом представляют лишь окрестности Сейнов—Пуньска и частично Гервят. Литовские периферийные диалекты представляют ценный материал для изучения структуры, истории, контактов литовского языка, этногенеза балтов, поэтому изучение этих говоров является актуальной и неотложной задачей.