Formos „tei“ klausimu

nišką karšinčių gyvenamosios patalpos pavadinimą pryšinė vartoja pietų žemaičiai: Sūnus marčia parsivedė – mas pryšinėl[e] gyvenam Grd (LKŽ X 696). Tokios pat reikšmės žodis priešininkas vartojamas ir ne žemaičio rašytojo Vaižganto kūriniuose: Sau gi išsiimsigs iš sūnaus gerą išimtinę ir ponų sau gyvensigs priešinin ke LKŽ X 698. Savo žodyne šį žodį pateikia ir A. Juška: „Antras galas rūmo vadinas priešinin kas, kur stov šeimyna“. Čia jau kita reikšmė – „samdinių kambarys, šeimyninė“. Šiaurės ir vakarų žemaičiams dar žinomas žodis pryšininkis „priebutis, prieangis“. Atskirai paminėsime dar porą aukštaičių tarmėje vartojamų pavadinimų: priešinė, priešinė. Lietuvių kalbos žodyne viena pateiktų žodžio priešinė reikšmių – „namas, troba“ X 695. „Tautoje ir žodyje“ yra K. Būgos paskelbtas A. Kosarzevskio rankraščiuose rastas nežinomo dialektologo žemaitišku-lietuvišku žodžių sąrašas. Viena jo eilutė tokia: „Priešinė – gryčia“. Jei čia žemaičių žodis, tai turėtų būti pryšinė, ne priešinė. K. Būga, remdamasis šiuo sąrašu, „Kalboje ir senovėje“ teigia: „Žemaičių priešinė esanti tas pat, kas ir aukštaičių gryčia ir pirkia“ II 48. Iš čia „Lietuvių kalbos žodyne“ atsirado anksčiau minėtoji priešinės reikšmė. K. Būga jokiu būdu taip nemanė. Jis kėlė klausimą, ar gali priešinė reikšti seklyčią, kurią, kaip svetimybę, vienas kritikas Vaižganto raštuose pakeitęs žodžiu priešinė. Valkininkuose vartojamas pasakymas priešiniai dantės „rodo, kad priešinė bus greičiau „передняя“ [priemenė] nekaip seklyčia“, – rašo K. Būga (II 49). Jokioje tarmėje šiuo žodžiu namas, troba nevadinami. Kad priešinė yra patalpos pavadinimas, abejonių nekyla. Sugretinimas „priešinė – gryčia“ nereiškia, kad gretinami du gyvenamojo namo pavadinimai. Lietuvių tarmėse žodžiais gryčia, troba, pirkia vadinami ne tik valstiečių gyvenamieji namai, bet ir jų svarbiausios patalpos. Štai dar vienas K. Būgos teiginys: „Šlajaus [gyvenamojo namo] yra šios dalys: 1) gryčia = žem. troba, 2) seklyčia = žem. pryšininkė [dėl šios gretybės K. Būga toje pačioje „Kalboje ir senovėje“ abejoja], 3) pringis = žem. preimenė“ (K. Būga. Rinktiniai raštai. V., 1959. T. 2. P. 316–317). Ką reiškia aukštaičių priešinė? Kaip minėjome, pietų aukštaičiams – tai gerojo pirkios galo, svetainės pavadinimas. Be to, kai kuriems pietų aukštaičiams bei vakarų aukštaičiams kauniškiams šis žodis (kauniškiams ir priešinė) yra „priemenė ir patalpa kam pasidėti, kamara“, pvz.: Priešinėj durys atdaros, ir varo vėjas Krok. Ko stovi priešinėje, eik į pirkią! Ig. Išneškit kopūstus in priešinę, ba jau inrūgo Al. Šiuosmet menkos bulvės – nė pusė priešinės nepripylėm Vv (LKŽ X 696). Ir dar pora giminiškų žodžių: priešnė „priebutis“ kartais vartojamas Alvიტe šalia pavadinimo gõnkos bei Kairiuose žinomas žodis priešinys „priemenė“ (LKA 39, 40). Gražina Smalinskienė FORMOS TEI KLAUSIMU Žemaičių šnektose (Tryškiai, Eigirdžiai, Raudėnai, Papilė, Akmenė, Kelmė, Užventis, Pavandenė, Šaukėnai, Padubysys, Pašilė, Vaiguva) yra užfiksuota forma tei „tai“ (parod. įvardis, galintis jungti ir sakinio dalis ar sakinius). Pvz.: t’ei 226 pas'ut'l'n väkä- „tai pasiutę vaikai“ (Raudėnai); daba- t'ei. m'ė.ršt „dabar tai miršta“ (Užventis, DunŽ); a t'ei täp, a t'ei tüoksä- ėsl'i „ar tai taip, ar tai toksai esi“ (Paplė); g'ėr'i vaikä- / t'ei. g'ėrä- / uo je kuökl'i. rūpüržes / t'ei. g'ėrlau visä- n'ėr'ėi.k „geri vaikai, tai gerai, o jei kokie rupūžės, tai geriau visai nereikia“ (Kuršėnai, DunŽ), t'ėi tu n'ė'sl'i (Pašilė), t'ėi bõ.va l'iŋks'm'ė läikä- / t'ėi šuõkuom (Tryškiai), t'ėi. büs d'id'ėli d'ī-va- / ka n'eb'g'ė.rs s'v'iec (Kurtuvėnai) ir t. t. Tai yra vienų žemaičių šnektų faktai. A. Valeckienės tokių įvardžių ir jungtukų randama senuosiuose raštuose, ypač Chilinskio biblijoje, vakarų aukštaičių šnektose visoje panemunėje (Valeckienė, 1977, 62, 69; Valeckienė, 1984, 216) nepamatuotai, gal tiktai galimi iš varniškio Vaišnoro „Margaritos teologiškos“. Chilinskio biblijos vertimo tei ištrauktas iš visos fonetinės sistemos, plg. ten pateysimo „pataisymo“ Ch¹347, pateykuney „pataikūnai“ Ch¹ 334, waykei „vaikai“ Ch¹302, 361, tej „tais“ Ch¹ 237, 349, ilgey „ilgai“ Ch¹360, 370, dienej „dienai“ Ch¹193, plg. dar grežus „gražus“ Ch¹355 ir t. t. Tai susiję su pietų aukštaičių (vakarų dzūkų) dvibalsio ai pirmojo sando redukcija, ir dabar pastebima tose ar netolimose šnektose: maišai „maišai“, rai.kšt'ė. „raikštė“ Druskininkai, vaikai „vaikai“ Veisiejai ir t. t. Pasitaiko ten ir ai keitimo dvibalsiu ei: be'likc „baigti“, d'eiri'cas „dairy­tis“ ir kt. Vakarų aukštaičių ir net Eižvilko, Gau̇rės tei yra teip variantas, nukritus priebalsiui p: t'ei. n'egal'u / t'ei. n'es'veika / ka võs kõjes pav'elku VI, tai t'ei iž'dl'k'ė / tai t'ei pas'ut'ė / ka t'ig diõk tõ'klus ir vä.l'g'it n'ėduok Jd; tä- väika ji t'ėi i tarač'k'ima v'lsur su säv'im Jrb (E. Grinaveckienės užr.); kas t'ėi s'ėks t'ei to'l'i VdŽg; t'ei. sä'k'i / aš tik pä.rsakau VI; š'it'ėi š'it'ėi / vaik'ai / t'ėi. ir ž'inut / kai ž'v'ir'b'l'ėi Jd ir t. t. Tokių pavyzdžių yra pateikęs K. Jurkšaitis savo tautosakos užrašuose ir Prūsų Lietuvos: Kasydamas galvą dūmojo šiai ir tei’, ką dabar reiktų daryt Jrk 70. Iš kur atsirado šis žemaičių tei? (Aukštaičių dalelytė yra iš teip, nukritus p, kaip ir v'īsäi „visaip“ Jrb, VI, Jd ir kt., šiai „šiaip“ Jd, š'it'ei „šitaip“ Jd, VdŽg.) A. Valeckienė tvirtina, kad tei atsiradęs iš teip (Valeckienė, 1984, 219). Galima tik pasakyti, kad daugelyje šnektų, kur ta įvardinė forma tei vartojama, sakoma tik täp Akm, Rdn, Pp, Krš, Krtv, Užv. Vidinė šnektų sistema neleidžia taip tvirtinti. Tą dalyką reikėtų aiškinti visai kitaip, pagal tų šnektų fonetinę sistemą. Šiose visose šnektose yra nemažai žodžių, neturinčių tvirtesnių ryšių su giminingais žodžiais, šaknimis, kur ai yra pakeistas dvibalsiu ei (kartais tai būna naujas šnektoms, iš bendrinės kalbos atėjęs žodis). Pvz.: d'ein'ū „dainuoja“ Krš (d'ein'ū· Pvn), d'ein'ųškä Krš „dainuška“ (d'ein'ųškä Eig, Ub, Rdn), g'ei.žūs „gaizus“ Krš (g'ei.žõs Vds, Rdn), ž'ė.ips „žaibas“ Krš, ž'ėibüt'l'i „žaibuoti“ Krš (ž'ėibū't'ę Vkšn, Pvn), pävei.žūs Vrp (nors väi.žūs), p'ė.it'v'iet'l's „peikėtis“ Vds (kitur pä.it'v'iet'l's || pä.it'v'iet'l's), gal rei.bul'ū Krš (r'ėibol'ū· Pvn ir kt.), gr'ėib'i't'ę „graibyti“ Rdn, Trš (gr'ėib'i't'l Krš, Šauk), t'r'ėin'ijė „ratu dalis“ Krš (šalia dažnesnio train'ijė Krš), plg. dar ž'ėiš't'l nj. „žaisti“ Krš, Krtv, Šauk (ž'ėis't'ė Rdn, Trš: väkä. ž'ėid graž'ė Pp), eikš't'ė nj. „aikštė“ Krš; ž'ėi.zdä nj. „žaizda“ Krš ir kt. Atkreiptinas dėmesys į ai || ei kaitaliojimąsi kokių žodžių variantuose: kaip't'i || k'ėip't'i, išvaizda || išveizda || išv'ėiza, knaibä's'i't'ė || kn'ėibäsi't'ė, lai (reč.) || l'ėi (džn.) „tegu“, pädrai-kūs || pädr'ėikūs „kuris draikosi“, pakrä.imų || pakr'ė.imų „išsklidų“, švä.ipa || 227 š'v'ė.ipa (Luōke) ir kt. Plg. dar tarnā.ut'i (tarnā.ut'e) || t'ernā.ute (t'ernā.ut'e), tā.rnc (bet dgs. kilm. t'ernū'n „tarnų“). Toks ai || ei įvairavimas tam tikruose žodžiuose bus priežastis atsirasti ir įvardžių formai (jungtukui) t'ei. Tai gali būti ir kiek senesnis faktas (plg. MT kai kuriuos faktus). Forma tai šnektose aiškiai nebuvo siejama su tas (ypač žemaičiuose, kur apnyko vad. bevardė giminė, jų formos), todėl dvibalsis ai buvo pakeistas ei, jis net nebuvo suvienbalsintas pagal šnektų dėsnius. Sieti su teip neleidžia šnektų sistema, leksikos vartojimo faktai. Tai dar patvirtina ir kartais greta vartojama forma tai DūnŽ 544 ir dalelytės š'įta || š'ėta- „šitai, štai“ tātā „tatai“, ūštatā || ūštatā „užtai“, tiktā || tēktā „tiktai“. Todėl žodžių ir žodelių atsiradimą aiškinti reikia šnektų vidiniais dėsniais, niuansais, ne atsitiktinių, skirtingose tarmėse vartojamų žodžių panašumu. LITERATŪRA Valeckienė A. Forma tai ir jos variantai lietuvių kalbos tarmėse // Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1977. T. 17. P. 55–74. Valeckienė A. Lietuvių kalbos gramatinė sistema. V., 1984. Santrumpos kaip LKŽ. Vytautas Vitkauskas