Dėl frazeologizmų pateikimo „Lietuvių kalbos žodyne“

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) KLEMENTINA VOSYLYTĖ DĖL FRAZEOLOGIZMŲ PATEIKIMO „LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE“ „Lietuvių kalbos žodyne“ (toliau — LKŽ) atskirai (už (Y ženklo) yra pateikiami pastovieji žodžių junginiai, vadinamieji frazeologizmai. Atidesnis Žodyno skaitytojas čia, be abejo, pastebi ir tam tikrų nevienodumų bei netikslumų. Kai kuriuos jų yra paminėjusi Z. Jonikaitė savo straipsnyje „Frazeologizmai „Lietuvių kalbos žodyne“, išspausdintame „Lietuvių kalbotyros klausimų“ IV tome (V., 1961). Šiame straipsnyje norėta atkreipti dėmesį į kitus dažniau pasitaikančius nenuoseklumus bei netikslumus, aptarti, kaip reikėtų jų išvengti. Straipsnyje daugiausia remiamasi pavyzdžiais iš LKŽ XIII ir XIV tomų, esant reikalui, ir iš kitų tomų. 1. Didelė grupė frazeologizmų žymi veiksmą. Tokių frazeologizmų pagrindiniu gramatinės struktūros žodžiu (gramatine dominante) visada esti veiksmažodis. Šių frazeologizmų antraštėje, kaip ir dera, paprastai pateikiama veiksmažodžio bendratis, pvz.: į kdjas spdusti „greitai eiti, skubėti“: į akis (ant akiū) spjdudyti „žeminti, niekinti“; į barzdą spjaudyti „nekreipti dėmesio“; ugnimi spjdudyti „burnoti, piktžodžiauti“; ant sprando jodinėti (joti) „išnaudoti; kankinti, varginti“; kojas atsūkti „mirti“; akūotą (ėšerį) šiaušti „didžiuotis, pūstis“; širdį lenkti (paleūnikti, prileūikti) |) „paveikti, patraukti“, 2) „stengtis, priversti pamilti“. Retkarčiais ir čia pasitaiko nevienodumų. Pvz., gerai pateikta antraštinė forma veiksmą žyminčio frazeologizmo sprandą leiikti (paleiikti) „mokyti klusnumo, nuolankumo“, bet ten pat panašios gramatinės struktūros ir vienodos funkcijos frazeologizmo teikiama jau nebe veiksmažodžio bendratis, o esamojo laiko 3-asis asmuo, pvz., į sprandq musa (nėmuša) „verčia (neverčia)“. Dar vienas akivaizdus nenuoseklumo pavyzdys. XIII tome pateikiamas frazeologizmas po šikinę smageni ieško „kabinėjasi, priekabiauja“, o XIV tome šio frazeologizmo jau kitokia antraštinė forma — po šikinę smagenij ieškoti „teirautis ko neaiškaus, nežinomo, priekabiauti“. Kadangi visi šie frazeologizmai žymi veiksmą, jų antraštėje veiksmažodžių turėtų būti teikiama bendratis. Taigi minėtų frazeologizmų antraštinės formos turėtų būti tokios: į sprandą mūšti (nemūšti); po šikinę smagenii ieškoti. 2. Kitą didelę grupę sudaro frazeologizmai, žymintys būseną. Kai kurių jų forma sutampa su dvinario sakinio struktūra. Pvz.: akys stoja stulpū „darosi baisu“; akys iš kaktos išsprūko (apie didelį nustebimą); akys [iš kaktds] sprogsta (1) sakoma stebintis, 2) sakoma ką sunkiai darant); dakys slysta „gražu, malonu 208 žiūrėti, negalima atsigėrėti“:; ūkys svyla „darosi gėda“; akmuė sleiika nuo širdiės „darosi lengviau, ramiau“; Gšaros sūkasi akysė „darosi graudu“; aiisys svila (1) sakoma, kai labai karšta), 2) „gėda klausyti (sakoma klausantis blevyzgų, baisių pasakojimų)“; (kieno) blusos stimpa „labai bijo“; molio būlys sprégo „suiro didelis draugiškumas“; nustdugė dieglioji (ką) „dingo kas“; galva sprogsta [pusidu] „užgula sunkios mintys“; kdilis (kūodas) šidušiasi „ima baimė“; kėlnės nusmūko „nusigyveno“; kojos smirdi grabū ,labai susenęs“; kojos į žėmę smefiga „mėra jėgų, silpna“; kraiijas stingsta (sustingo) gyslose „darosi baisu, klaiku“; liežiūvis stoja(si) kuolū „nesiseka kalbėti“; liežūvis (liežiūvis) atsistojo kuolii „sunku prakalbėti“; liežūvis įsmilko (nusmilko) „musibodo kalbėti“; pūdai (kėjos, kulnai, pauodegys, pėdėlės) svyla „darosi pavojinga, neramu kam“; pakdušis svila (apie dideli rūpestį); ragai atslūgo „praėjo noras“; ant sprando kūba rykštė „gresia pyla®; smagenai nėveda „silpnaprotis“; smėgenys suminkštėjo (išdžiūvo) „nusilpo protas“; smėlis bjra (apie susenusį); smeftis žiūri (véizi) į akis „arti mirtis“; smilga dėga „rūpi, ima baimė, kad reikia suskubti“; snargljs ištįso (1) apie atidy klaūsymą, 2) sakoma ilgai laukiant); stalas (stalai) lūžta „labai daug (valgių)“; strangai trūko „pašlijo, neatlaikė sveikata“; sūbinė raiikos „ima baimė“: šerys stūtosi „apima puikybė“; Serys pasistūtė „supyko“; šešėlis kriūita „kyla įtarimas“; širdis nusmėgo „pasidarė baisu, šiurpu“; širdis smaigstosi „neramu“; širdis stingsta „darosi baisu, klaiku“; tfulžis sprégo „prasiveržė pyktis“; vėjai sūkasi galvojė „labai nerimtas“; žėmė slysta iš po kojų „nesaugu darosi“. Taip pat pateikiami ir būseną žymintys lyginamieji frazeologizmai, kurių forma sutampa su dvinario sakinio struktūra, pvz., kaip akmué nusmūko „praėjo sunkumas, atlėgo“; lyg kdinas nusliūko „labai palengvėjo“; kaip shiogas nuslūgo ,labai palengvėjo, pasidarė ramu“; kaip šiupinys vėrda „triukšminga kur“. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, frazeologizmų, kurių struktūra tokia pat kaip ir dvinario sakinio, antraštėje teikiama tokia forma: daiktavardžių — vienaskaitos ar daugiskaitos vardininkas, eigos veikslo veiksmažodžių — esamojo laiko 3-asis asmuo, o įvykio veikslo veiksmažodžių — būtojo kartinio laiko 3-asis asmuo. Beje, įsidėmėtina, kad veikslą ne visada lemia priešdėlis. Akimirkos bei momentiniai veiksmažodžiai taip pat yra įvykio veikslo, pvz., sprogti, trūkti ir pan. Tad visiškai gerai pateiktos jau minėtų frazeologizmų antraštės: molio būlys sprogo, o ne molio būlys sprogsta; strangai trūko, o ne strangai trūksta. Pateikiant ir šio tipo frazeologizmus vis dėlto kartais neišvengiama nenuoseklumų. Visų pirma ne visada gramatinė dominantė — daiktavardis pateikiamas vardininko linksniu, o veiksmažodis — esamojo laiko ar būtojo kartinio laiko 3-iuoju asmeniu, pvz., pilvui prie strény pridžiūti (prikėpti, prilipti) (apie labai alkaną, liesą); sūbinei užrūkti „kukliau gyventi“. Šių frazeologizmų antraštinė forma turėtų būti tokia: pilvas prie strėnų pridžiūvo ( prikepė, prilipo); sūbinė užrūko „pradėjo kukliau gyventi“. Ne visada paisoma ir veiksmažodžio veiksly, pvz., akys atslenka „pasidaro aišku“; plaukai (kdilis) pašiuipsta „apima baimė“ (gerai pateikta — plaukai šiurpsta [ant galvės)]); smagenys atsisuka „pasidaro aišku“; širdis atslūgsta „praeina pyktis, neramumas“ ; širdis pasmogsta ir širdis pasmoksta „pasidaro silpna, no209 risi ko stipresnio, gardesnio“ (gerai — širdis smogsta ir širdis smoksta); širdis nu- (si)smoksta; vėlnias įsisuka (apie neapgalvotą pasielgimą). Šiuos frazeologizmus reikėtų iškelti taip: ūkys atsliūiko „pasidarė aišku“; plaukai (kailis) pašiuipo „apėmė baimė“; smūgenys atsisūko „pasidarė aišku“; širdis atslūgo „praėjo pyktis, neramumas“ (beje, prie žodžio širdis taip ir pateikta); širdis pasmégo ir širdis pasmoko „pasidarė silpna, norisi ko stipresnio, gardesnio®; širdis nu(si)smoko (prie žodžio širdis jau taip ir pateikta); vėlnias įsisūko. Frazeologizmų, žyminčių būseną, forma gali sutapti su žodžių junginio ar vienanario sakinio struktūra. Šių frazeologizmų pagrindiniu gramatinės struktūros žodžiu esti jau nebe daiktavardis, bet veiksmažodis. Kadangi ir šie frazeologizmai žymi ne veiksmą, o būseną, jų antraštinėje formoje reikėtų teikti ne veiksmažodžio bendratį, o eigos veikslo — esamojo laiko 3-ąjį asmenį, įvykio veikslo — būtojo kartinio laiko 3-ąjį asmenį. Daugeliu atvejų taip ir daroma, pvz.: akis spiria (kam) „labai sunku“; ant krūtinės stovi „nemalonu, nesmagu“; ant smagenij sūkasi (sakoma, kai ką pamirštą truputį galima prisiminti); ant $irdiés sūkasi (1) sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko), 2) „nuolat prisimena“; galvą sépa „rūpi“; galvą išsopėjo „ilgai rūpėjo“; gėrvės (gegūtės) pieno stiūga (sakoma, kai visko yra); peiikto balkio stifiga „yra neprotingas“ ; (darbas) iš raiikų slysta „nesiseka (dirbti)*; skersai (galė) gerklės stėja „melenda, nesinori valgyti“; smilgose sūdegė (apie nesantuokinio vaiko tėvą); (kieno) stulgėjė nevėrda „menko proto“; sūbinėje gieda „nežinia kur, pradingęs“; širdį (sielą) sopa „rūpi“; širdį nusopėjo; širdį pérsopéjo; širdį prasopéjo; širdį smelkia „meramu“; širdžiai (ant širdiės) pasuiiko „pasidarė neramu, apėmė rūpestis“; vieno stipino trūksta „kvailokas“. Čia priskirtini ir lyginamieji frazeologizmai, pvz.: kaip ant dėlno stovi „aišku, akivaizdu“; tarytum kiaurai (skrūdžiai) žėmės prasmégo; tarytum (kaip) į žėmę (žėmėn) prasmėgo „staiga, netikėtai dingo“ ir pan. Būseną žyminčių frazeologizmų, kurių forma sutampa su žodžių junginio ar vienanario sakinio struktūra, pateikimas ypač dažnai įvairuoja, nėra nuoseklus. Pvz., pateikiama ant galo liežiūvio atsistojo (sakoma negalint greit prisiminti gerai žinomo dalyko) ir tame pačiame puslapyje — ant liežiūvio atsistoti „prisiminti“ (reikėtų — ant liežiūvio atsistojo „prisiminė“), o prie veiksmažodžio stovėti — ant liežūvio (liežiūvio) galo stovėti (reikėtų — ant liežūvio (liežiūvio) gūlo stovi). Žodžio širdis lizde taip pat neretai nenuosekliai pateikiami frazeologizmų veiksmažodžiai, pvz.: ant širdies plūduriuoja (plūdura) (sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko), ta pačia reikšme ant širdiės stovi; ant Sirdiés sūkasi, bet ten pat — ant širdiės skriūdėti (skrūpsoti, slūgoti) „neduoti ramybės, rūpėti“. Reikėtų pateikti ant širdiės skriūdi (skrūpso, slūgo). Prie žodžio skrūpsoti pateikta širdis (širdį, ant širdiės) skrūpso; o prie veiksmažodžio skriūdėti — ant širdiės skriūdėti (reikėtų — ant širdiės skriūdi). Veiksmažodžio susukti lizde frazeologizmų veiksmažodžių formos taip pat iškeliamos nenuosekliai, pvz., dūšią sūsuka (susūko) ir sielą susūkti. Keltinos tokios šių frazeologizmų formos: dūšią susūko „darosi bloga, vimdo“; sielą susūko „pasidarė bloga“. Prie veiksmažodžio šaldyti pateikiamas frazeologizmas nei šildo, nei šaldo (kas ko) „neveikia, nerūpi“, o tame pačiame tome prie veiksmažodžio šildyti jau kitaip, nenuosekliai — nmei šildyti, nei šaldyti. 210 Tikslintina antraštinė forma ir kai kurių kitų būseną žyminčių frazeologizmų. Pvz., reikėtų iškelti ne ant kėlio stovėti, o ant kėlio stévi 1) „yra pasirengęs kur išvykti“, 2) „yra kliūtimi kieno sumanymui, veiklai, trukdo“; ne galvojė stovėti, bet galvojė stovi 1) „yra visą laiką mintyse“, 2) „atrodo“; ne į gdlvq užsisūkti, bet į galvą užsisūko „apėmė kokia mintis“; ne į širdį digčioti, o į širdį digčioja „jaučia širdgėlą, nemalonumą“; ne kdulu (kieta aūšaka) įstrigti gerklėjė, o kaulu (kieta asaka) įstrigo gerklėjė „yra nepakenčiamas“; ne skersai gérkle atsistoti, bet skersai gėrklę atsistojo „Jabai įgriso“ ; ne Ožiu smirdéti, bet Ožiu smirdi (apie senbernį); ne širdį spausti, bet širdį spdudžia |) „liūdna, graudu, skaudu“, 2) „kelia rūpesčių“; ne širdį suspdusti, bet širdį suspaudė „nuliūdino“, ne todega įsūdyti, bet tiodegq įsūdė „pateko į kalėjimą“ ir pan. 3, Nustatant frazeologizmo antraštinę formą labai svarbu atkreipti dėmesį į jo sintaksinius ryšius sakinyje, nustatyti, ar jis (paprastai kai kurie jo dėmenys) turi paradigmines formas, t. y. ar kaitomas. Paradigminės frazeologizmo formos paprastai priklauso nuo jo funkcijos sakinyje. Paradigmines formas turi veiksmažodžio ir daiktavardžio funkciją atliekantys frazeologizmai. Jų dažnai neturi prieveiksmio (kartais turi skaičiaus ar giminės), jaustukų, ištiktukų bei modalinių žodžių funkciją atliekantys frazeologizmai. Pvz., iki paskutinio šiaudo „labai kruopščiai (ieško, iškratė)“; stačia galva 1) „tiesiai žemėn“, 2) „labai greitai, galvotrūkčiais“; stačiais dantimis „nenoromis (valgo)“; stačiomis akimis „nematant“. Būdvardžio funkciją atliekančių frazeologizmų paradigminės formos paprastai reiškiamos tik gimine ir skaičiumi (pvz., ne iš kėlmo spirtas „šaunus, sumanus, apsukrus“), o kartais ir iš viso jų nėra (pvz., to patiés molio „toks pat, vienos prigimties“: košto molio „gražus“). Paradigminių formų neturi šie LKŽ pateikti frazeologizmai, pvz.: meška nusisūktų galvą; vėlnias nusisūktų koją (apie didelę netvarką patalpoje): nors į piFstą kąsk; nors į ūgnį šok: nors į žėmę lįsk (sakoma patekus į sunkią, be išeities būklę); nors prie žaizdos dėk (apie labai švelnų, paslaugų žmogų); tik akis užspausk (apie labai silpną, sunykusi); sudié, Rūtkau, su spirgais! (sakoma ko netekus). LKŽ vis dėlto pasitaiko atvejų, kada frazeologizmai, neturintys paradigminių formų, pateikiami kaip jas turintys. Pvz., pateikti frazeologizmai smilga pėrdurti „labai liesas, plonas“ ir žėmę badyti sūbine „Jabai stengtis“ iliustruojami tokiais sakiniais: Tai priganei karves — smilga perdurtai Vlk. Neparkalbėsi tu jos, koc subine žemę badyk Sml. lliustraciniai sakiniai rodo, kad šie frazeologizmai negali būti kaitomi, tad ir jų antraštinės formos turėtų būti tokios pat kaip sakiniuose, t. y. smilga pėrdurtum (pėrdurtai); koc sūbine žėmę badyk. 4. Kai kurie frazeologizmai, ypač atliekantys prieveiksmio funkciją, yra siejami su tam tikros semantinės grupės žodžiais, t. y. jie turi pastovią apibrėžtos leksinės reikšmės ir gramatinės kategorijos žodžių aplinką. Aplinkos žodžių reikšmės apibrėžtumo laipsnis paprastai esti nevienodas. Vienų frazeologizmų aplinkos žodžiai yra labai siauros, individualios reikšmės, kitų aplinką sudaro platesnės, bendresnės reikšmės tam tikrų kategorijų žodžiai. Dėl apibrėžtos aplinkos prieveiksmio funkciją atliekantys frazeologizmai įgyja pastovią apibendrintą reikšmę, kuri nusakoma atitinkamą funkciją atliekančių kalbos dalių sinonimais. Tie sinonimai 211 paprastai turi labai bendrą prasmę, tuo tarpu frazeologizmo reikšmė iš tikrųjų yra konkreti; apibrėžta. Reikšmės apibrėžtumas nusakomas nurodant aplinką. Aplinkos reikšmė nėra frazeologizmo reikšmės dalis, o yra lemiantis veiksnys, kuris leidžia ją tiksliai apibrėžti. Prieveiksmio funkciją atliekančių frazeologizmų reikšmės nusakymas LKŽ įvairuoja, nėra nuoseklus. Neretai net būtinoji frazeologinė aplinka iš viso nenurodoma, retkarčiais nurodoma po antraštės prieš reiksmės aiškinimą arba prie frazeologizmo reikšmės aiškinimo skliaustuose. Kitų kalby žodynuose (pvz., „Opa3eojiornueckuli cjaoBapb pycckoro sasweika“, M., 1967) bitinoji frazeologiné aplinka iškeliama frazeologizmo antraštėje, išskiriant ją šriftu arba skliausteliuose. Mūsų nuomone, frazeologinę aplinką LKŽ patogiausia yra pateikti ne prie frazeologizmo antraštės, o prie reikšmės aiškinimo, nes kai kurių frazeologizmų aplinkos elementai turi palyginti plačią reikšmę, dažnai nenusakomą vienu žodžiu. Be to, frazeologizmas gali turėti ne vieną, o kelias reikšmes. Kiekvienos reikšmės frazeologiné aplinka paprastai esti skirtinga. Pagaliau LKŽ frazeologinė aplinka dažniausiai ir yra nurodoma prie reikšmės aiškinimo. Pvz.: lyg pasvilęs „daug, visur (laksto)“; snukiū drdamas „girtas (eina)“: su užlūžusia spira „susirūpinęs (laksto)“; uodegą pasviles „daug, nuolat (laksto)“. Šie frazeologizmai turi siauros, individualios reikšmės aplinką. Platesnės, bendresnės reikšmės aplinkos žodžius sunku išvardinti, tad jie paprastai nusakomi (skliausteliuose petitu) tik pačia bendrąja semantine charakteristika. Pvz., kaip nustovi 1) „kiek tik telpa, kiek laikosi pilant (apie saiką, indą)“, 2) „iš viso (apie kiekį)“. Vis dėlto ir čia pateikimas labai įvairuoja. Neretai aplinka iš viso nenurodoma, pvz.: nė spiktės „nė kiek“ (nenurodyti aplinkos žodžiai — negavo, nėra); stačia galva 1) „tiesiai žemėn“, 2) „labai greitai, galvotrūkčiais“ (nenurodyta aplinka — 1) griuvo, davėsi, 2) lekia, neria ir pan.); stačiū kdsniu „godžiai, nekramtant“ (nėra aplinkos žodžio — ryja). Jei būtinosios aplinkos žodžiu eina veiksmažodis, LKŽ jis teiktinas taip: eigos veikslo — esamojo laiko 3-asis asmuo, įvykio veikslo — būtojo kartinio laiko 3-asis asmuo, pvz.: kaip šiėną pjoves „godžiai (valgo)“; kaip šikinėn 1) „nežinia kur (padėjo, nukišo)“, 2) „niekais (nuėjo)“. Kartais be reikalo pateikiama aplinkos veiksmažodžių bendratis, pvz.: kaip šiėną „gausiai, po daug (vartoti)“; ir šilto, ir karšto „visko, ir gera, ir bloga (patirti, matyti)“; kaip šiltą vėlnią „labai maloniai (priimti)“. Šių aplinkos veiksmažodžių teiktinos tokios formos: vartoja; patyrė, matė; priėmė. Pasitaiko, kad aplinkos veiksmažodis vartojamas tik būsimuoju laiku, pvz., kaip savo ausis „tikrai („matysi“, t. y. nematysi, negausi)“. Taip vartojami paprastai modalinių žodžių funkciją atliekantys frazeologizmai. 5. Frazeologizmo sintaksiniai ryšiai kalboje neapsiriboja vien tiktai leksiniu junglumu. Kaip ir atskiri žodžiai, taip ir frazeologizmai sakinyje esti susiję įvairiais sintaksiniais ryšiais; derinimu, valdymu ir šliejimu. Frazeologizmų žodynuose šiuos ryšius paprastai stengiamasi nurodyti, LKŽ frazeologizmų sintaksiniai ryšiai kartais taip pat yra nurodomi, pvz.: akis spiria (kam) „labai sunku“; ant (kieno) sprando; ant sprando (kam) |) „nelaimei (kalbant apie naštą, išnaudojimą, vargą)“, 212 2) „išnaudojant, engiant“; (kieno) aSaromis spriūgti „patirti nesėkmių, padarius ką bloga“; nustaugė dieglioji (ką) „dingo kas“; sparnai plūtūs (kieno) „turtingas“; vanderis lūšas neprasisuiikia (tarp ko) (apie labai artimą draugavimą, sugyvenimą). Vis dėlto frazeologizmų sintaksiniai ryšiai LK Ž nurodomi labai retai ir nenuosekliai. Juos ypač reikėtų nurodyti prie frazeologizmų, reiškiančių būseną. Nurodytini sintaksiniai ryšiai kad ir tokių frazeologizmų: dkys iš kaktos išsprūko (kam); pėčius pėrsprogo (kam); Siaudij galva (kieno); širdis sprogsta [pusiau] (kieno, kam). 6. Vienų frazeologizmų žodžių tvarka esti visada vienoda, nesikeičia, o kitų gali keistis, įvairuoti. Frazeologizmo antraštėje turėtų būti tokia žodžių tvarka, kokia ji vartojama kalboje. Jei žodžių tvarka nėra griežtai nusistovėjusi, reikėtų pateikti frazeologizmo komponentus tokia tvarka, kuri yra būdingiausia, dažniausiai vartojama. Individualiai keisti frazeologizmo žodžių tvarkos negalima. Deja, tokių atvejų LKZ pasitaiko. Pavyzdžiui, pateikta čemerys nesūks, o iliustraciniai pavyzdžiai rodo, kad vartojama tiktai nesūks čemerys. Pateikta meška nusisūktų galvą: vėlnias nusisūktų koją, o pavyzdžiai rodo, jog vartojama tiktai meška galvą nusisūktų:; vėlnias koją nusisūktų. Pateikiama nė(nei) šidudo pakrapštyti dafičiui, o kalboje vartojama tik nė (nei) šiaudo dafičiui pakrapštyti. LKŽ iškeliama snūpą galdsti: snūpą [palkaišioti; snapą kyštelėti; snūpą kišti; snūpą nunėšti; snūpą pravėrti, o iš pavyzdžių matyti, jog reikėtų iškelti: galąsti snapq; [pa]kaišioti snūpą; kyštelėti snūpą; kišti snūpą; nunėšti snūpą; pravėrti snūpą. 7. Kalboje vieni frazeologizmai visada esti vienodos struktūros, kiti skiriasi kai kurių frazeologizmų formaliais variantais. Pavyzdžiui, frazeologizmai gali varijuoti vardažodžio linksniu ir prielinksnine konstrukcija: kaip (lyg) karvė ant lėdo (ledū); kaip (lyg) maišū (su maišū). Be to, taupant vietą neretai kartu pateikiami frazeologizmų komponentinių sinonimų įvairuojantys komponentai, pvz., prielinksninės daiktavardžių konstrukcijos: kaip už ditką (už dvylėkį, už trečioką) agurkas; kaip kiaūlė apie dėbesį (apie lietų). Kadangi formalūs variantai ar komponentinių sinonimų įvairuojantys komponentai gali būti prielinksninės konstrukcijos ir vardažodžiai be prielinksnių, tad skliausteliuose visas įvairuojančias prielinksnines konstrukcijas būtina pateikti su prielinksniais. Pvz.: ant akiū (į ūkį, į akis, ant galvės) šikti; ant dantū (ant liežiūvio) atsistoti; ant galvos (ant sprando) uZsodinti; kaip medumi (su sviestu) tėpti per širdį; nors prie širdiės (į širdį) dék: [nuo] proto (nuo galvos, nuo išmintiės, nuo rūzumo) atstoti; su atbula (su ūtkala, su ūtkara) širdimi; nuo §duksto (nuo Ičtenų) nuslysti. LK Ž pasitaikantys atvejai, kai jvairuojancios prielinksninės konstrukcijos skliausteliuose pateikiamos be prielinksnių, gali skaitytoją klaidinti, pvz.: prieš ūkstiną (ūkstinus, aksting) spardyti; nuo Ičtenų (nariij) nusprūsti; ant atmintiės (galvos, liežūvio [galo], mintiés, minčiį, pomėties) sūkasi. Taip pateikus, skaitytojas gali suprasti, jog yra ir tokių frazeologizmų, kaip antai: ūkstinus spdrdyti; nariū nuspriisti; galvos sūkasi ir pan. Taigi antraštėje frazeologizmų įvairuojantys komponentai teiktini taip: prieš ūkstiną (prieš ūkstinus, prieš ūkštiną) spdrdyti; nuo lėtenų (nuo nariij) nuspriisti; ant atmintiės (ant galvės, ant liežūvio [galo], ant mintiés, ant minčių, ant péméties) sūkasi. 213 8. LKŽ nėra nuoseklumo kirčiuojant frazeologizmų struktūrinius komponentus — kai kuriuos įvardžius, prielinksnius, dalelytes, jungtukus. Rodosi, neturėtų būti abejonių, kad nei frazeologizmo antraštėje, nei iliustraciniame sakinyje tie struktūriniai komponentai, kurie yra prisišlieję prie kirčiuoto žodžio ir sudaro su juo vieną akcentuacinį vienetą, t. y. proklitikai ir enklitikai, neturėtų būti kirčiuojami. LKŽ dažnai taip daroma, pvz.: akiū nėra kur pasūkti; be soties; iš rankų slysta; žėmė slysta iš po kojų; nuo šaukšto (nuo lėtenų) nuslysti; ką ten smūlą: kad tavė smūlas; kad (tu) smėgtum (smegtdi); nors į sopulį dėk; nors spjaudyk ir gaudyk; nors į žėmę įsmėk; tik smeFties pakviésti (pasisiūsti); net padai nusmilko; smurgai do ūšaros; smūrgliai ir ūšaros; spindi ir spragčioja; kūkį su snukiū; tik akis užspdusk; ne toliaii spirtas; ne iš kélmo (iš grumsto) [šuniės, zuikio) išspirtas; §6nai vos nesprogsta iš juoko; kreiva koja (ne ant tos kojos) atsistoti [iš patalo); nei eiti (bėgti), nei stovėti; šė [tai] tau; šė [tai tau) kad (jei) nori. Vis dėlto gana dažnai frazeologizmų proklitiniai ir enklitiniai komponentai visai be pamato kirčiuojami. Pvz.: apiė (apliūk) aūsį sukti; giltinė suka [apié ūodegą); nėra kuf apsisūkti; negali nė pasisūkti; nei šė, nei dūok; kaip smaigas; kaip kokioj smūloj; iki (lig, ligi) kaulų (kaulo) smegenų: iki (ligi) snūpo; nė snūpo nekišti; anė (nė) spakt; čia spaudžia, čia nėvarva; nei nuspjduti, nei nuryti; nei traukt, nei stūmt; nė pastūmt, nė patraukt; nors širdį rodyk; nei šildo, nei šaldo. 9. Ir LKŽ instrukcijoje, ir įvade rašoma, kad frazeologizmai yra pateikiami abėcėliškai. Deja, instrukcijos ir šios tradicijos, ypač pastaruoju metu, kai kurie redaktoriai nepaiso. Kadangi frazeologizmus laikome savarankiškais kalbos sistemos vienetais su visais jų formos, apibendrintos reikšmės ir vartosenos ypatumais, tad ir juos pateikiant būtina į tai atsižvelgti, t. y. jų negalima skaidyti į atskirus komponentus ar darybinius formantus. Būdingas tokio skaidymo pavyzdys yra XIV tome frazeologizmų su žodžiu širdis pateikimas. Skirstant šiuos frazeologizmus abėcėliškai nepaisyta nei daiktavardžių galūnių, nei veiksmažodžių priešdėlių. Sakysime, vargu ar kiekvienas lengvai galėtų suvokti, kokiu principu išdėstyti tokie frazeologizmai: širdį (širdyjė) duria; širdis atsidūrė kulnysė; širdį džiovinti (išdžiovėnti); širdis džiūsta (sudžiūvo). Tik gerokai pasukus galvą, galima suprasti, kad šie frazeologizmai pateikiami abėcėliškai pagal veiksmažodžio šaknį, nepaisant priešdėlių ir daiktavardžio širdis galūnių. Kyla klausimas, kaip galima skaidyti morfologiškai, pavyzdžiui, frazeologizmą širdis atsidūrė kulnysė, jei jo veiksmažodis be priešdėlio iš viso nevartojamas. Juk lietuvių kalboje nėra frazeologizmo širdis dūrė kulnysė. Taigi toks pateikimo principas prieštarauja frazeologizmų esmei, tad ir nepriimtinas. Galima būtų frazeologizmus pateikti ir pagal kitus kriterijus, sakysime, pagal gramatinę dominantę ar pan. Kadangi LKŽ rašymas eina į pabaigą, keisti frazeologizmų pateikimo principų nebeverta. Svarbu, kad visi rašantys ir redaguojantys Žodyną laikytųsi instrukcijos bei jau nusistovėjusių, tradicinių principų, t. y. pateiktų frazeologizmus griežtai abėcėliškai. 214 K. BOCUJINTE O NPUHLIMIIAX PACIOJIOXKEHUSI ®PA3EOJIOTU3MOB B ,,CJIOBAPE JIMTOBCKOI'O S3BIKA* Peziome B crarpe ofpaujaercsi BHAMaHHE Ha HEKOTOPbIE HETOYHOCTH H HENOC/EAOBATENLHOCTH B pacrioJIJOxeHHH H JekcHkorpahuyeckoi paspabotke dpaseonoruzmor B „CjioBape JTHTOBCKOTO s3bLiKa“ (nanee — CJA). r 1, B 3arosioBke cJioBapHoOH CTaTLH TpaMMaTHYECKas JIJOMHHAaHTA — MIaroji (pa3e0JIOTH3MOB, o603HauaIOnIHX jedtcTBH E, NpejcTaBJIACTCA B HeonpejieJieHHOH dbopMe, Hanp.. į kojas spdusti „ObICTpO HATH, CINeElMmHTs“. 2. ®opma dpa3zeonoru3Mos, 0603HAYAIOMMX COCTOSHHE, MOXET OTOXKIECTBIATHCH CO CTPYKTYpPO# [IBYCOCTABHOTO HJIM OJIHOCOCTABHOTO Mpe/IoKeHust ui crnosocoderanns. CoberBeHHO OOpMA (pa3eosOru3MoB, CTPYKTYpa KOTOPBIX OTOKIECTBISETCH CO CTPYKTYpO# IBYCOCTABHOI'O IpeUIOKEHHs, IpeicTaBiseT COOOH cleayroniee: HMS CYLIECTBHTEIBHOE — B €IMHCTBEHHOM WJM MHOXECTBEHHOM U4HCJIE, HMEHHTEJILHOM NaJekKe, Miarojibi HECOBEpIIEHHOTO BHJa — B 3-M JIMLIE HACTOSILLUErO BPEMEHH, A TJIATOJIbi COBEPIIEHHOrO BHAA — B 3-M JIMIIE nmpoulemero BpeMeHu. Tak xe rpejcTaBJIieHbI (DOpMbI r1aronioB H B (paseonormsmax, gopma KOTODp5IX B CBOIO O4epellb OTOXKIECTBISAETCA CO CTpyKTYpoH CJIOBOCO4EeTAHHS HJIK OJIHOCOCTABHOTO NpejUIOXCEHHSA, Hanp., akis spiria (KOMY) „O4eHb TsbKejio“:; ant krūtinės stovi „HenpuarHo“; galva sopa „yrneraeT (naeut) 3abora (koro)“. 3. Ilpu ycraxoBjieHHH coOcTBeHHO (OpMLI (hpaseonorniMa BaxHO OOpaTHTH BHHMaHHE Ha ero CHHTaKCHYECKHE CBSi3H B IPEUIOKEHHH, ONIpeIe/TUTh KaJiHYKHE napagurmarundecknx opm bpa3€0J0ru3Ma (Kak IIpaBHJIO, OHH HJIK OIrpaHH4eHbI, HIM COBCEM OTCYTCTBYIOT). 4. Hepenko obs3artensHOe (pa3eosiornyeckoe OKPYKEHHE HE yKasbiBaeTCs IOJHOCTHIO, a HHOI 1a YKa3bIBaeTCs, HO €ro npejicTaBJIEHHE Bapbupyer. O6s3aTenbHOe (pa3eoiornieckoe OKDpyxeHne B CJIS no TpamMumuyu Bcerjia HaeTcsi TaM, re TOJIKOBaHHE 3Ha4eHHs (B ckobkax), Hamp., lyg prisviles „Muoro, se3me (Geraer)“. 5. CunrakcnueckKHe CBS3H (Dpa3eOJIOTH3MOB B CJIS yka3bIBaItOTCS O4UCHb PEIKO H HENOCIenoBaTeJIbHO. DTH CBS3H OCOOEHHO HEOČXOJIHMO YKa3bIiBATb NPH JIEKCHKOTDpaODOHYeCKOM ONHCAHHH (dpaseonorusmos, O0Go3HatatolLIIHX COcTOSHHE, Hanp., ūkys iš kaktos išsprūko (xoMy); širdis sprogsta pusidu (KOro, Komy). 6. B 3arojioBke cjiOBapHoH cTaTLH (Dpa3e0jJIOTH3MA JIOJIXECH ObITh TaKON Xe NOpa/IOK CJIOB, KaKOH OOHApYXHBACTCHA B s3bike. ECM MOPAIOK CJIOB elie TBEDJIO HE ONPEIE/IHIICH, KOMIIOHEHTHI (bpa3eojioru3Ma CJIEJYIOT B TAKOM NODpHA/IKĖ, KOTODEIN sBisieTcs Gojiee XapaKTEPpHELIM, Yale BCTpewaeTca. 7. Hepenko B 3arojioBKe CJIOBapHOH CTATLH B CKOOKAX JIaIOTCA BADpbHDYPONIHE KOMINOHEHTEI KOMIOHEHTHBIX CHHOHHMOB (dpa3e0JIiOTH3MOB. Bce BapbHDpyOlIO<HE NpelUIOXHbICE KOHCTPYKLIHH ynoTpebnsioTcs ¢ NpejpIOTAMAH, Hanp., ant galvės (ant sprando) užsodinti; kaip medumi (su sviestu) tėpti per širdį. 8. Ha kroMrioHeHTaX (Dpa3eOJIOTH3MOB, NPUMKHYBIIHX K YJIaDHOMY CJIOBY H OOpa3yrOnIHX C HUM aKLUEHTYALHOHHYIO CAHHHILY, T. €. NpOKJIATHKH H DHKJIATHKH, YJIapeHHe He CTaBHTCSA, Haup., iš raiūkų slysta; net pūdai nusmilko. 9: Tak kak (ppa3eonOru3Mbl CUHTAIOTCA CAMOCTOSITEJILHLIMH €IHHHLIAMH SBLIKOBON CHCTEMEI CO BCEMH OCOOEHHOCTSMH HX (DOpMBI, OOOOINIeHHOTO 3HAYCHHS H YNOTDpEeOIIEHHSA, TO H PH HX ONpejlCTAaBJIEHHH HeJIb351 MX PACY/ICHATh Ha OTJEJIbHbICE KOMITOHEHTEI HJIH TMpOH3BOJIHbICe dOpMAHTBI. H B HHCTpyKLHH K CJS, HH BO BBeeHHH K HEMY YKA3bIBaeTCS, YTO (Dpa3eOJIOTH3MEI JIatOTCA B andaBHTHOM nOpsJIKe. IlosTOMY ovens BaxHO, 4uTOOLI CJISI cocTaBisuIics H PelaKTHPOBAJICH B CTpOTOM COOTBETCTBHH C HHCTPYKIHEH H CJIOXKHBIOAMHCS TPAJAHIIMOHHBIMH NpHHUKITAMMH, T. €. B aJiOaBHTHOM mopsiike. 215