Keletas įvardžių semantikos klausimų

LIETUVIU LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIY KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) ADELE VALECKIENE KELETAS IVARDZIU SEMANTIKOS KLAUSIMU 001. RaSant naujas lietuviy kalbos gramatikas arba sudarant Zodynus daug problemy kelia ivardZiai, jy nomenklatiiros nustatymas bei tam tikry jvardZiy formy traktavimas. Pastaruoju metu lietuviy kalbotyroje daugiau susidomeéta jvardziais. Reik¥mingu rekomendacijy dél tam tikry ivardziy formy traktavimo yra pasiiiles V. Zulys (1969, 167-177; 1974, 83—92). Neseniai ,,Bonpocet s3bKo3Hanua“ Zurnale pasirodé Zymiy rusy kalbininku, lietuviy kalbos tyrinétoju ir bigiuliy T. Bulyginos ir J. Stepanovo straipsnis (Bynpirnna, Crenanos, 1988, 17—33), kur keliami lietuviy kalbos jvardzZiy probleminiai klausimai. Apie jvardziy semantika i8leista A. Rosino (1984) studija (recenzija Zr. Tekoriené, 1987, 86—92). Siuose darbuose keliamos problemos veréia mastyti ir toliau spresti jvairius su ivardziy semantika susijusius klausimus. Ivardziai sudaro negausia, galima sakyti, uzdara ZodzZiy klase. Ju branduolys — seni ZodZiai, bidingi daugeliui indoeuropietiy kalby. Todél ivardZiy klaséje nemaZa universaliy bruozy. Antra vertus, kiekvienoje kalboje yra specifiniy dalyky, susijusiy tick su jvardZiy semantika, tiek su ju formaliaja i8raiska. Lietuviy kalboje daug neaiskumy kelia semantiné ivardziy riba su kitomis Zodziy klasémis, ypaé biidvardZiais. Tam tikri Zodiai pagal savo reikSme bei vartosena yra artimi tick jvardziams, tiek biidvardZiams. Taéiau ivardZiai yra diskretiskos formos, ir dél jy net ir pereinamaisiais atvejais jau vien praktiniais tikslais turéty biti priimtas klasifikacinis sprendimas: ivardis ar bidvardis. Nemaza sunkumy kelia tam tikry lietuviy kalbos jvardziy giminés, skaitiaus, linksnio kategorijy nustatymas. Kartais neaisku, ar turima reikalo su tos patios leksemos dviem ar keliomis giminés, skaitiaus, linksnio formomis, ar su dviem bei keliomis atskiromis leksemomis. Vienaip ar kitaip sprendZiant su ivardziy semantika susijusius klausimus neuzmirStinas tikslingumo kriterijus, t. y. kad tam tikras teorinis sprendimas neapsunkinty, nesukomplikuoty, bet palengvinty gramatinés struktiros aprasyma. 002. Skiriant jvardzius nuo kity ZodzZiy klasiy galima remtis 3 kriterijais: Zodziy semantika, distribucija ir morfologinémis ypatybémis. [vardziy, kaip Zodziu klasés, pagrindinis semantinis bruozas yra ju referentiné reikimé. Kaip nurodo R. Jakobsonas (1971, 132) jvardZius skiria ix kity lingyistinio kodo elementy ju privaloma referencija j tam tikra praneSima. Be to, skirtingai nuo vardaZodiziu, ivardziy reik$mé yra labai bendra ir neapibréZta. Savo distribucija ivardZiai tai p 134 pat skiriasi nuo vardaZodziy. PrieSingai daiktavardziams, jie neprisijungia pazyminiy, pvz., sakoma: aukStas Zmogus, bet negalimas pasakymas: *aukitas as. PrieSingai biidvardZiams, ivardZiai negali prisijungti prieveiksmiy, pvz., sakoma: labai grazus, bet negalima pasakyti: */abai toks. Distribucinés jvardziy ypatybés turi jtakos ir jy semantikai. Gimininiy jvardziy morfologinés ypatybés daug kur sutampa su bidvardziy morfologinémis ypatybémis, nes biidvardZiai yra peréme i8 gimininiy jvardZiy jy linksniavima, tatiau atskirais atvejais morfologinis kriterijus taip pat gali padéti nustatyti ZodZiy Klasiy ribas, ypaé kai semantinis kriterijus nelabai padeda. Jis, ji 003. Sis ivardis skiriasi nuo kity tuo, kad vartojamas daiktavardiskai, t. y. paprastai eina veiksnio arba papildinio pozicijose, bet turi skirtingas dviejy giminiy formas kaip biidvardiskieji jvardZiai. Pagal tai jvardis jis, ji atitinka daiktavardzius tipo ,,substantiva mobilia“ (mokytojas, mokytoja). Sio tipo daiktavardziu vyriskosios ir moteriskosios giminés formos yra skirtingos leksemos, nes daiktavardziy giminé salygoja jy leksinj savarankiSkuma. Dél to pastaruoju metu ir jvardzio jis, ji giminiy formos imtos laikyti dviem skirtingomis leksemomis, t. y. ivardziu jis ir ivardziu ji (Zr. Zulys, 1969, 174 i8na8a; 1974, 91; Rosinas, 1984, 31). Antra vertus, visisko atitikimo tarp minétojo tipo daiktavardziy ir jvardzio Jis, ji néra. Daiktavardziai tipo mokytojas, mokytoja paprastai Zymi asmenis, retai kitus gyvus daiktus; negyvy daikty jie nezymi. Sie daiktavardziai derinami su kitais daiktavardZiais ne tik sintaksiSkai, bet ir semantiSkai, t. y. ju giminés formos skiriamos pagal Zymimojo asmens (gyvio) lyti, pvz.:. Tévas yra mok ytojas, Motina yra mokytoja, Taigi 8io tipo daiktavardziy giminés formos turi skirtingas reikSmes: vyriSkosios giminés formos Zymi vyriskosios lyties asmenis (gyvius), © moteriskosios giminés formos — moteri8kosios lyties asmenis (gyvius). Dél to juos ir reikia laikyti skirtingomis leksemomis. Tuo tarpu jvardis jis, ji nurodo ne tik asmenis ar kitus gyvus daiktus, bet labai dagnai — negyvus daiktus. Nurodant negyvus daiktus tarp daiktavardzio antecedento ir jvardzio Jis, ji yra tik sintaksinis derinimas, pyz.: Kambaryje stovéjo stalas. Jis buvo apdengtas staltiese; Kambaryje stovéjo kédé. Ji buvo su atlosa. Papildomy semu Siuo atveju ivardziy formos jis, ji neturi. Kintant formoms jy reikSmé nesikeigia. Abiem atyejais jos nurodo tik j aukStiau minéta daikta (jvardzZio anaforiné reik8mé). Formy jis, ji derinimas su antecedentais daiktavardZiais yra grynai gramatinis, t. y. ivardzio formos pasirinkimas priklauso nuo daiktavardZio gramatinés giminés formos. Tai leidZia ivardzio formas jis, ji laikyti ne atskiromis leksemomis, bet tos patios leksemos skirtingomis giminiy formomis, reikalingomis tekste nurodyti rySiui su atitinkamos giminés daiktavardZiais. Be to, formy jis, ji laikyma skirtingomis leksemomis komplikuoja lietuviu kalboje dar toks dalykas. Cia yra gana daug parodomyjy, kKlausiamyjyu-santykiniy bei neapibréZiamyjy jvardziy, kurie kaitomi giminémis ir vartojami tiek biidvardiskai, tick daiktavardiskai. Daiktavardzio pozicijoje jie atitinka jvardzio Jis, ji varto135 seng. VisiSkai kaip jvardis jis, ji daiktavardzio pozicijoje vartojami ir derinami su antecedentais gimine parodomieji tas, ta, sis, Si, Sitas, -a, anas, -a, tas pats, ta pati, anaforinés reikSmés santykiniai kuris, -i, katras, -a, neapibréziamasis pats, -i ir kt., pvz.: Tarp Viliaus ir Martyno jsispraudusi sédi ponia Gaidiené. Graxi Ji ir linksma. Ji kalbina Viliy, — Sis tuo tarpu nieko neatsako Simon; O po keliolikos mety pertraukos (gimé) — Martynukas. Prie Sito ji beveik galva padéjo Simon: O karalaité padovanojo jam kalavija, nusagstyta auksiniais pinigais, tie jam labai Ppraverté Balt; Klausé tévq: ,,Ar leidi dukteri2“ Tas atsake: »»Leidziu“. Klausé motynos: ,,Ar leidi?“ Ta vél atsaké: ,,Leidziu“ Val: Puspiire bulviy atkigo, ir tos paCios véjo nupiistos Balt; Zvairaakis iSlupo senq kelma, iverté ji su akmeniu i mai5q, 0 pats su piemeniu pasislépé po tiltu Cv; Ten boba kyvailé pikta ir pati mazy neturi, tai né kiauSiniauty neturi ko siysti Vaizg; O rugiai Plauéiiino, kurs ant pjautuvg plaka Don; Beeidami jie abudu atrado labai driita pusi, katrai buvo vidurys ijpuves BM. Daiktavardzio pozicijoje taip pat vartojami dar sie giminémis kaitomi neapibréZiamieji arba klausiamieji jvardiiai: vienas, -a, aliai vienas, -a, né vienas, -a, kitas, -a: vienas kitas, viena kita; visas, -a, tiilas, -a, kiekvienas, -a, bet kuris, -i, kai kuris, -i, kazi(n) kuris, -i, katkuris, -i; kuris nors, kuri nors; kuris ne kuris, kuri ne kuri § bet katras, -a; kai katras, -a, kazi( n) katras, -a, katkatras, -a; katras nors, katra nors; kuris, -i, katras, -a, keli, -ios, keleri, -ios, kelintas, -a, pvz.: Vieni tq kalnelj vadina Milzinkapiu, kiti Smékly kalnu Krév; Zinojo ix motery kiekviena savo artimyjy padeéti, todél ateidama viena atsinesé vystykly, kita margq juosta Cv; Suséde visi émé medy valgyti ir kiekvienas biteles garbinti Zem; Kazkuris dirbanéiy jy pasaké keleta Zodziy, kiti pritariamai nusijuoké Balt; Niekas nebiity galéjes pasakyti, kad Mykoliukas bet kada su bet kuriuo biity nesutikes Vaizg; Tilas tik per slenksti oran if trobos iséjes greitai spruko atgal Bil; Ak, kaip tiila miisy Zoleliy taip nusirédé, kad nei boba jau didziai sukrosusi_ kumpso Don; Tie (pauk8tiai) visi atsisaké, né vienas niekur (broliy) nemate, né vienas nieko neZing Jabl; Kaime yra ir daugiau liepy, bet né viena ix jy negali prilygti Galinio liepai Myk-Put; Keli jis cia bisit rytoj? Jabl. Laikant jvardzio formas jis, ji skirtingomis leksemomis reikéty laikyti atskiromis leksemomis ir visy ankstiau nurodyty jvardZiy giminiy formas, einanéias daiktavardziy pozicijoje. O tai sudaryty nemazy nepatogumy ir apsunkinty gramatinj aprasq. Pvz., vietoj vieno jvardzio tas, ta, tai (tatai) bitty keturi ar net penki skirtingi jvardZiai: 1) bidvardiskasis tas, ta, 2) daiktavardi8kasis tas, 3) daiktavardi§- kasis ta, 4) daiktavardiskasis tai (tatai) ir, jeigu variantus laikysime atskirais ivardZiais (Zr. 015), 5) tas ,,tai“. Atitinkamai reikéty ,,smulkinti* ir kitus jvardZius. Susidaryty labai nekompaktiskas apra¥as. Be to, sunkiai biity atribojami atskiri vartosenos atvejai. Pagaliau jvardis jis, ji néra kokia lietuviy kalbos specifika. Sio tipo jvardZiai ir kitose kalbose vartojami daiktavardi8kai ir turi skirtingas, net tris giminiu formas, PYZ.: TUS. OH, OHA, OHO, VOK. er, sie, es, angl. he, she, it it kt. Tai labai sena ypatybé, susiformavusi atskirose indoeuropietiy kalbose dél derinimo su antecedentu, gali136 mas daiktas, dar prieS atributine giminiy formy vartosena. Minétyjy kalby gramatikose jvardZiy giminiy formos atskiromis leksemomis paprastai nelaikomos. Taigi ir mums vargu ar tikslinga gramatikose ar Zodynuose tokius jvardZius skaldyti pagal giminiy formas j atskiras leksemas. AS, mes; tu, jis 004. Kaip Zinoma, ivardZiai a5, mes; tu, jis nuo indoeuropieciy senovés sudaro supletyvines paradigmas, t. y. atskiri jy linksniai skiriasi savo Saknimis. Ypaé skiriasi vienaskaitos formos nuo daugiskaitos formu, taip pat vardininkas nuo kity linksniy. Be iSorinés struktiros, skiriasi ir Siy formy reikSminis santykis. Tarp formy as ir mes, tu ir jis néra adekvataus vienaskaitos/daugiskaitos santykio. Dél to yra pagrindo ag ir mes, tu ir jas laikyti skirtingais jvardZiais. Antra vertus, lietuviy kalboje, kaip ir kitose indoeuropietiy kalbose, formos a¥ ir mes, tu ir jis néra visi8kai atribotos pagal vienaskaitos/daugiskaitos santykj. Lietuviy kalboje tarp tu ir jas vienaskaitos/daugiskaitos prieSprieSa paprastai iSlaikoma. Js daZnai vartojamas nurodant du ir daugiau asmeny (kartais gyviu ir net negyvy daikty — personifikacija), j kuriuos kreipiamasi, t. y. jas turi gramating daugiskaitos reikSme: ,,tu+tu+tu“, pvz.: — Laurynai, brolau! Broliene! Jiis man nepavydite, jus tik myliu ir j vestuves prasau Zem; — Tai jiis cia gulésite, o ten kiaulés bulves knis! AX jums! — grasydamas botagu (piemenims) réké Pliauga Krév; — Jiis gaidziai su vistoms ir kas mézZinj krapStot, békit, skubinkités ben kartqa dar pasilinksmint Don; Jiis reik’mé taip pat artima daugiskaitos reikSmei, kai nurodomas adresatas kartu su kitu ar kitais asmenimis, pvz.: Matote, i karto aisku, kad mums, seniams, sunku su jaunuomene. Jiis (,,tu“ ir kiti jauni Zmonés) kitaip galvojate Vencl. Tokia pat reikSme turi jis konstrukcijose su prielinksniu su: jas su Petru = tu su Petru. Mes negali biti lygu ,a3+a8+aS* paprastiausiai dél jvardzio af reiks’més — »kalbantysis asmuo“, mat Keli asmenys kartu paprastai nekalba, nors kartais gali biti tokia kalbiné situacija, pvz.: Mes visi rékéme kartu: ,,Pritariam! Teisingai!* ir pan. Cia mes=,,a8+a3+a8*. Artima reikSme gramatinei daugiskaitos reikSmei turi mes ir tada, kai nurodomas kalbantysis kartu su kitu ar kitais asmenimis, kuriems jis atstovauja, t. y. kai vienas kalba keliy vardu, pvz.: Mes kareiviai. Saltas riistis suledéjo miis veiduos S.Nér; Mes gi visi senieji gerai atsimename carizmo laikus Vencl. PanaSiq reikSme turi mes konstrukcijoje su prielinksniu sw: mes su Petru = as su Petru. Tokia nagrinéjamyjy jvardZiy vartosena rodo, kad as ir mes, tu ir jis néra visiskai gramatikalizuotos skaitiaus kategorijos formos (dél savo specifinés reikSmés), bet negalima nuneigti ir to, kad jos turi Sios kategorijos bruoZy. Nevisiska skaigiaus kategorijos gramatikalizacija bidinga ir kitiems jvardziams, Zr. § 008. 137 Pagal sintaksinius modelius as, tw yra vienaskaitinés, 0 mes, jas — daugiskaitinés formos, t. y. pirmosios vartojamos su skaidiais kaitomy ZodZiy vienaskaitos, 0 antrosios — su daugiskaitos formomis, plg.: a¥ einu — mes einame; tu eini — jis einate, aS geras — mes geri, tu geras — jiis geri. Pagal linksniy galiines a§ ir tu paradigmos yra artimos daiktavardZiy vienaskaitos, 0 mes, jiis paradigmos — daiktavardziy daugiskaitos paradigmoms. Taigi atsizvelgiant j reikSme, sintaksines ir morfologines ypatybes, miisy supratimu, galima as ir mes, tu ir jis laikyti skaigiaus kategorijos vienaskaitos ir daugiskaitos formomis, juoba kad lietuviu kalboje dar vartojamos Siy ivardZiy dviskaitos formos: mudu, mudyi, judu, judvi. Pastarasias formas galima laikyti daugiskaitos formu mes, jiis variantais (jos taip pat vartojamos su daugiskaitos formomis, plg.: mudu einame, judu einate). Laikant as, mes, tu, jis, mudu, mudvi, judu, judvi atskiromis leksemomis, uzsituSuoty visy Siu formy su skaitiaus kategorija susije semantiniai santykiai. 005. Lietuviy ai, mes: tu, jis; tamsta, saves, kaip ir daiktavard¢iai tipo akiplé5a, kerépla, neturi skirtingy giminiy formy, bet semantidkai derinami pagal nurodomojo asmens lytj su giminémis kaitomomis formomis, pvz.: As, tu, tamsta geras (apie vyra); As, tu, tamsta gera (apie moterj); Mes, jis, tamstos geri (apie vyrus); Mes, jiis, tamstos geros (apie moteris); Saves paties nekendia (apie vyra); Saves pacios nekencia (apie moterj). Plg.: Tas (toks) akiplésa (apie vyra); Ta (tokia) akipléSa (apie moterj). Todél pastaruoju metu visai pagristai nurodoma, kad dél ,,semantinio derinimo“ su giminémis kaitomomis formomis 1-ojo ir 2-ojo asmens jvardziai lygiai taip pat galéty biti laikomi dvigiminémis (homoniminémis) formomis kaip daiktavardZiai tipo akiplésa (zr. Bymsiuna, Crenanos, 1988, 23). Bet prieStaravimas yra patioje kalboje dél netolygios atskiry posistemiy raidos. Zodiiai tipo akiplésa sudaro lietuviy kalboje palyginti negausiq daiktavardziy grupe. Jy vartojimas apibréztas, i§ dalies stabaréjantis. Jie paprastai eina tik su giminémis kaitomais Zodziais, signalizuojan¢iais reiskiamo asmens lyti: Koks tu kerépla; Didelis nemoksa; Tokia akipléSa ir pan. (Zr. LKG 1976, 401). Todél tokius daiktavardzius yra pagrindo laikyti dviejy giminiy skirtingomis (homoniminémis) leksemomis (Zr. TJIA, 1985, 84) kaip ,,substantiva mobilia“ (mokytojas, mokytoja), nors pastarieji turi skirtingas giminiy formas, o pirmieji neturi. Tuo tarpu as, mes; tu, js ivardziai su giminémis kaitomais ZodZiais palyginti retai vartojami, dazniausiai jy nurodomo asmens lytis paaiskéja is konteksto, t. y. Sie ivardziai daZnai neturi ne tik morfologiniy, bet ir sintaksiniy bei semantiniy giminés skyrimo rodikliy, plg.: A¥ raSau. Neretai Siais jvardZiais nurodomy asmeny lytis visai neaktuali. Taigi ju laikymas dvigimininiais apimty tik nedidele ju vartosenos dalj. Daugumoj atvejy jie yra negimininiai. Pagal semantinj derinima su giminémis kaitomomis formomis ivardZius as, mes; tu, jus taip pat galima gretinti su jis, ji, jie, jos, plg.: a¥ geras — aX gera, tu geras — tu gera, mes geri — mes geros, jiis geri — jiis geros, jis geras — ji gera, Jie geri — jos geros. Taéiau tarp jy taip pat yra esminiy skirtumy. [vardis Jis, ji yra substitutas, visada eidamas daiktavardzZiy pozicijoje jis pakeitia antecedentus daiktavardZius. Dél to ju ir buvo iSrutuliotos skirtingos giminés formos. Jos biitinos 138 dél derinimo su daiktavardZiu antecedentu ir vartojamos ne tik su giminémis kaitomais ZodZiais (jis geras, ji gera), bet ir su veiksmazZodiiais (jis eina, ji eina — pagal antecedenta). AS, mes; tu, jiis néra substitutai, su daiktavardZiais jie tiesioginio sintaksinio lygmens rySio neturi, t. y. neturi antecedenty daiktavardziy. Dél to as, tu, mes, jis daznai tekste i$ viso nebitini, pvz., kai eina su veiksmaZodziais ir pastarieji Zymi asmenj: (A5) einu (asmenj Zymi morfema -u). Giminés kategorija, paremta derinimu su antecedentais daiktavardZiais, jiems tiesiog neaktuali. Taigi ir Siuo atveju yra jvardziy aS, mes; tu, jis sintaksiskai suprantamos giminés kategorijos apribojimas. Antra vertus, Siy ivardziy dviskaitos formos kaitomos giminémis (plg.: mudu geri, mudvi geros; judu geri, judvi geros). Taigi ivardZiai as, tu, tamsta, saves yra negimininiai, bet turi ir gimininiy jvardZiu bruozu. Mano, tavo, savo 006. V. Zulio (1969) sitilymas jungti Sias formas j as, tu, saves paradigmas, iX pradziy priimtas su nepasitikéjimu, dabar vis daugiau jteisinamas ir pagrindziamas. Reikia pritarti T. Bulyginos ir J. Stepanovo (Bymsiruna, Crenanos, 1988, 20) minéiai, kad tikslinga jvardZiy aS, tu saves paradigmose skirti 2 kilmininkus: I nesavybini manes, taves, saves ir II savybinj mano, tavo, savo. Sios formos pasiskirstiusios pagal papildomos distribucijos principa (vienos kitas isskiria), bet aiSkiai skiriasi savo reikSme pagal turéjima / neturéjima savybinio atspalvio. [jungus mano, tavo, savo i as, tu, saves jvardZiy paradigmas, vis délto negalima manyti, kad lietuviy kalboje nebéra savybiniy jvardziy. Nykstant savybiniams ivardzZiams manas, -a, tavas, -a, savas, -a bei uzZsifiksuojant jiems poetinéje kalboje (savas, -a vartojamas dazZniau, bet kinta jo reik8mé), neutraliuose pasakymuose vis daugiau jsigali jy ivardZiuotinés formos manasis, -oji, tavasis, -oji, savasis, -oji. Tarp manas, -a it manasis, -oji, taip pat kity atitinkamy formy dabar jau nebéra paprastyju/ivardZiuotiniy formy prieSprieSos. [vardzZiuotinés formos jsigali kaip savybinés vietoj paprastujy (Zr. Valeckiené, 1964, 46—47). 007. Kad nebiity maiSomi savybiniai jvardZiai ir savybiniai kilmininkai, tikslinga savybinius jvardZius, taip pat ir sangrazinj jvardj jungti j asmeniniy ivardziy bendra skyriy ir traktuoti juos kaip to skyriaus poskyrius. Tiek sangraZinis, tiek savybiniai jvardZiai nurodo asmeny santykius: sangrazinis jvardis nurodo asmens, kuris sakinyje suvokiamas kaip veiksmo ar biisenos subjektas, santykj su patiu savimi, o savybiniai jvardziai — daikto (asmens) priklausyma asmeniui. Savybiniai ivardZiai tiesiogiai santykiauja su savybiniais kilmininkais: jie turi vienoda reikSme ir eidami toje patioje pozicijoje sudaro fakultatyvinius variantus. Saknies mansavybinés formos (mano, manas, -a, manasis, -oji, manixkis, -é) nurodo daikto priklausyma kalbandiajam, Saknies tayformos (tavo, tavas, -a, tavasis, -oji, taviskis, -€) — daikto priklausyma adresatui, o Saknies savformos (savo, Savas, -d, savasis, -oji, saviskis, -é) yra sayotiSki sangrazZiniai-savybiniai ivardzZiai, jie nurodo daikto priklausyma asmenims, kuris yra veiksmo ar biisenos subjektas. 139 Jungiant savybinius jvardzius prie asmeniniy, viename Posistemyje taip pat lengviau paaiskinami asmeniniy jvardZiy kilmininkai miisy, jisy; jo, jos, ju; mudvieJu, judvieju, judvieju; tamstos, tamsty; paties, pacios, paciy, kurie turi dvejopa reiksme: nesavybing ir savybine, nors jy formos pagal Sias reik8mes nekinta. Visas, -a, visi, -os 008. Kaip Zinoma, Sio ivardZio vienaskaitos ir daugiskaitos formos skiriasi leksinés reikSmés atspalviais. Vn. visas, -a turi »istisumo, apimties* reik§me, t. y. nurodo, kad daiktas yra i8tisas, pilnos sudéties, visas apimtas tam tikros ypatybés, pvz.: Visas kinas skaudéjo; Visq daina padainavau (nuo pradizios iki galo). Dg. visi, -os turi pasiskirstymo (distribucine), kolektyving reik&me, t. y. nurodo, kad daikty skaitius iSsemtas, pvz.: Visi Zmonés taip kalba: Visas dainas iSdainavau (kurias tik mokéjau) (Zr. Valeckiené, 1984, 74). Kai kurios kalbos Sioms reik’méms zyméti turi 2 skirtingus ivardzius, pvz., vok. ganz=liet. visas, -a it vok. alle=liet. visi, -os. Kyla klausimas, ar visas, -a, visi, -os laikytini dviem skirtingomis leksemomis, ar vienos leksemos vienaskaitos ir daugiskaitos formomis, taip pat ar vn. visas, -a yra ivardis, ar bidvardis. Reikia pirmiausia pasakyti, kad vn. visas, -a ir dg. visi, -os reikS’més, bidamos skirtingos, kartu yra tarp saves susijusios, viena su kita Ppersipynusios, néra grieZtai atribotos leksiSkai. Su daugiskaitiniais daiktavardziais visi, -os turi ne tik kolektyvine, bet ir ,,i8tisumo, apimties* reikSme (kuri biidinga vn. visas, -a formoms). pvz.: Visus metus i¥tarnavau — reiSkia ,i8tisus metus iki galo“ (,,apimties“ reik3mé). Tuo tarpu Visus savo gyvenimo metus dirbau vienoj vietoj — reiSkia ,,daug mety, visa gyvenima“ (kolektyviné reikSmé). Antra vertus, vn. visas, -a, be ,,apimties, iStisumo“ reikSmés, implikuoja kolektyvine reikSme (kuri biidinga dg. visi, -os formoms) tais atvejais, kai jungiasi prie vienaskaitiniy daiktavardziy, turinéiy eilés, kuopos, t. y. kolektyvine, reik8me, PVZ., visas gyvenimas — visi gyvenimo metai. Taigi vn. visas, -a ir dg. visi, -os reikSmiy skirtumai tiesiogiai priklauso nuo ju apsupties, t. y. nuo daiktavardZiy semantikos. Be to, visas, -a ir visi, -os reik’més santykj komplikuoja jvardziy, skaigiaus kategorijos specifika. Kaip Zinoma, skaitiaus kategorija: ,,vienas/daugiau kaip vienas“, yra iSsirutuliojusi if kuopinés bei kolektyvinés reikimés ZodZiy gramatikalizacijos biidu. Lietuviy kalbos jvardziy sistemoje Sios raidos pédsaky yra iSlike iki Siy dieny. Pvz., ivardzio kiekvienas, -a nevartojama daugiskaita, nes daugiskaitos gramatiné reikSmé prieStarauja Sio jvardZio leksinei reik&mei: »Vienas atvirai paimtas i§ bendros visumos, visi i8 eilés atskirai iki galo“. Labai rySkiai skaiviaus kategorijos formavimosi etapus atskleidZia lietuviy kalbai bidingos konstrukcijos tipo: mes kiekvienas, -a, mes né vienas, -a, vaikai vienas...kitas it kt., kur néra derinimo skaitiumi, nes tokiose grupése jvardziai kiekvienas, -a, né vienas, -a, vienas, -a... kitas, -a ir kt. turi distribucine individualizuojantéia reikSme. Su skaitiaus kategorijos raida susijes ir formu visas, -a, visi, -os semantinis santykis. Tiek visas, -a, tiek visi, -os i8laiko jvardZiams biidinga referentine apibendrinamaja reikime — nurodo 140 sqasajq su visuma, tik vieny ir kity formy apibendrinamoji reikimé nevienodai santykiauja su gramatine skaitiaus kategorijos reikime. Visi, -os formu, vartojamy su daiktavardZiy daugiskaitos formomis, apibendrinamoji kolektyviné reikimé atitinka daugiskaitos gramatine reikSme — nurodomi ir kartu apibendrinami daugiau kaip vienas asmeny arba daikty. O visas, “a formy, vartojamy su daiktavardZiu vienaskaitos formomis, apibendrinamoji leksiné reik’mé konfliktuoja su vienaskaitos gramatine reikSme ,,vienas, -a“. Dél to gramatikalizacijos procese vn. visas, -a formy apibendrinamoji reikSmé stabaréjo ir neiivengiamai gavo ,,apimties, iStisumo“ atspalvi, tuo bidu priartédama prie biidvardziy iStisas, -a, pilnas, -a reikSmiu. Ivardis visas, -a ir bidvardis iStisas, -a artéja savo reik’mémis dar ir dél to, kad pastarasis taip pat tam tikrame kontekste (ir tik tam tikrame kontekste) artéja prie ivardZiy reikSmés, plg.; iftisi marskiniai ,,tokio kirpimo“ ir i¥tisi metai ,,visi metai“. Pastaruoju atveju istisas, -a visai artimas ivardzZio visi, -os reikSmei. Bet tai nereiSkia, kad iStisas, -a minétaja reik8me yra jvardis kaip ir visas, -a ,,i8tisumo, apimties“ reikSme — bidvardis. Sinonimija bei substitucija Siuo atveju néra pakankami kriterijai identifikuoti ZodZiy klase (plg. Tekoriené, 1987, 88). Ribiniai ZodZiy klasiy reiSkiniai daZnai yra sinoniminiai. Antra vertus, sinonimija Gia gana ribota. Nejprasti bity pasakymai: *IStisas kiinas skaudéjo vietoj Visas kinas skaudéjo arba *Iigériau iStisq puodelj pieno vietoj Iigériau visa puodelj pieno ir pan. Kaip rodo i8keltieji dalykai, visas, -a ir visi, -os formy reik’més néra tiek atribotos, kad jas bitinai reikéty laikyti skirtingomis leksemomis. Visas, -a, visi, -os semantinis santykis reprezentuoja ne Siy formy leksinj atskiruma, bet ne visi8ka jy skaiciaus kategorijos gramatikalizacija. Visas, -a ,,i8tisumo, apimties“ reik8mé i8laiko ijvardZiams bidingg referentinj apibendrinamaji pobiidj ir tuo bidu yra susijusi su visi, -os reikSme. SprendZiant visas, -a, visi, -os formy santykj reikia atsizvelgti ir j morfologini kriterijy. Pagal iSorine struktira visas, -a sudaro vienaskaitos, 0 visi, -os — daugiskaitos paradigma. Lemia Cia ir sintaksinis kriterijus: visas, -a vartojamos su daiktavardZiy vienaskaitos formomis, o visi, -os su daiktavardziy daugiskaitos formomis. Taigi, misy supratimu, tiek teoriniu, tiek praktiniu poZiiiriu formas visas, -a ir visi, -os tikslinga laikyti (ypa¢ gramatiniame aprae bei Zodynuose) vienos leksemos — ivardZio vienaskaitos ir daugiskaitos formomis. Remdamasis visas, -a ir visi, -os reikSmiy skirtumais bei jy sinonimika su biidvardiZiais istisas, -a, pilnas, -a A. Rosinas (1984, 101—102) skiria 3 atskiras leksemas: 1) visas, -a — bidvardis ,,apimties, iStisumo“ reik’me; 2) visas, -a — ivardis, kai eina su kolektyvinés reikSmés daiktavardZiais, pvz.: visa grupé; 3) visi, -os — ivardis kolektyvine reikSme. Pagal tokia klasifikacija reikéty skirti dar ir 4) visi, -os — biidvardis ,,apimties, istisumo“ reikSme, kai eina su daugiskaitiniais daiktavardZiais, pvz.: Visas duris nuvaliaui, t. y. vienerias nuo pradZios iki galo kaip: Visq langq nuvaliau. Bet ne tia esmé. Dalykas tas, kad A. Rosinas atskiras visas, -a, visi, -os reikSmes traktuoja kaip skirtingas leksemas. Toks sprendimas labai sukomplikuoty gramatinj apraSa. Visy pirma, bity daug keblumy nustatyti riba, kada visas, -a@ — biidvardis ir kada — jvardis, nes Siuos skirtumus lemia daiktavardzio, ne jvardZio semantika, plg.: Visa klasé ,,patalpa‘ — bitty bidvardis (Visa kla141 sé buvo graziai sutvarkyta) it visa klasé ,mokiniai* — bity ivardis (Visa klasé tam pritaré). Susidaryty komplikacijy dél Siy formy skaiviaus kategorijos. Reikéty laikyti tiek ,,jvardZius“ visas, -a, visi, -os, tick ,,bidvardj* visas, -a atskirais ZodzZiais, neturingiais skaitiaus kategorijos, o tai neatitinka realios padéties. Taigi esant tokiai Siy jvardZiy dinaminei raidai daugiau yra pagrindo eiti ne formy diferencijos, bet jy redukcijos keliu, t. y. laikyti visas, -a, visi, -os viena leksema — ivardziu, kartu i8rySkinant jy leksinés reik8més skirtumus bei skai&iaus kategorijos specifika. Visoks, -ia 009. Kaip visas, -a, taip ir visoks, -ia A. Rosinas (1984, 11; 1988, 185— 189) laiko ne jvardziu, o bidvardziu. Remiamasi taip pat sinonimija, kad visoks, -ia atitinkas bidvardj jvairus, -i, ji galima esa pastaruoju pakeisti. IS tikryjy atitikimas ribotas. [vardis visoks, -ia néra absoliutus bidvardzZio jvairus, -i sinonimas. Pvz., negalima pakeisti Sio ivardZio bidvardziu jvairus, -i tokio tipo pasakymuose: Ans y(ra) visoks amatininkas: viska mok dirbti Sts. Neiprastas bity pasakymas: *Ans y(ra) ivairus amatininkas. Ivardzio visoks, -ia reik&mé tik priartéja (ir tik tam tikrame kontekste) prie bidvardZio jvairus, -i reik8més, bet dél to Sis ivardis netampa bidvardziu. Jo reikSmé ir tokiais atvejais iSlicka referentiné, ivardiska. Ji yra apibendrinamoji, distribuciné, t. y. susijusi su visumos skirstymu: visoks, -ia reiskia ,,ir toks, ir toks, bet koks kartu paémus*“, plg.: LiiZo ten aruodai nuo visokio javo Balt. Pakeite Siame sakinyje ivardj visokio biidvardziu ivairaus (javo), iSkelsim tik javy ri8iy jvairuma, keleto risiy buvima be jokio santykio su visuma, 0 jvardziu visoks, -ia akcentuojamas visu pirma javy rasiu (visumos) i8sémimas, t. y. nurodomas javy santykis su visuma. Taigi reiksmés akcentai skiriasi. [vardzio visoks, -ia reik8mé artéja prie biidvardzio jvairus, -i reik’més, bet nesutampa su ja. Neitikina A, Rosino (1988, 186—188) aiSkinimas, kad vn. visoks, -ia formos iS pradZiy turéjusios jvardzio reikSme ,,kiekvienas, -a“, o véliau gavusios, biidvardzio reikSme ,.ivairus, -i*. I8 tikrujy ivardziai kiekvienas, -a ir visoks, -ia i§ seno turi labai artimas reikSmes. Kartais tam tikrame kontekste iy ivardZiy reikSmés susisiekia ir atrodo beveik sinonimiSkos, plg.: isliuosuodama juos... i§ visokio reikalo ir smurto DP 566, taip pat galima: isliuosuodama juos if kiekvieno reikalo ir smurto... Pasakymy reik8mé beveik tapati, tik semantinis rezultatas pasiekiamas i8 skirtingo tasko: visokio reikalo reigkia ir tokio, ir tokio, bet kokio kartu paémus* — akcentuojamas ivairumas; kiekvieno reikalo reigkia ,ir to, ir to, bet kurio ig bendros visumos, visu atskirai paémus“ — akcentuojamas eili’kumas. Senuosiuose raStuose ir kai kuriose tarmése visoks, -ia truputi placiau vartojamas, ,uzgriebia“ ivardZio kiekvienas, -a semantikos, plg.: Visokj Zodi ufrasyk Zt (Vidugiris, 1960, 122), t. y. .,ir toki, ir toki, bet kokj kartu paémus, kiekviena“. Kad jvardzio visoks, -ia vartojama auk&Ciausiojo laipsnio forma visokiausias, -ia taip pat néra kriterijus jj skirti prie bidvardziu. Visokiausias, -ia vartojamas tik tokiuose kontekstuose, kur jvardis visoks, -ia priartéja prie bidvardzio jvairus, -i, taigi ne be pastarojo jtakos. Skaitvardzio pirmas, -a taip pat vartojamos laipsniy 142