Būdvardžių abstraktų semantika

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) RITA ŠEPETYTĖ BŪDVARDŽIŲ ABSTRAKTŲ SEMANTIKA 0.1. Detali būdvardžių abstraktų semantikos ir vartosenos analizė nėra šio rašinio tikslas, – tam reikėtų monografijos. Vardažodžių ir veiksmažodžių abstraktai yra sudėtinga kalbos semantikos sritis, joje susipynę leksinės, derivacinės, sintaksinės semantikos elementai. Ji iki šiol mažai tyrinėta, nes populiariausi dabartiniai leksinės semantikos tyrimo metodai labiau pritaikyti konkrečiosios leksikos analizei negu „neapčiuopiamos“ semantikos abstraktams. Sintaksinės semantikos tyrinėtojai dažniau kreipia dėmesį į veiksmažodžių abstraktus. Žodžių darybos tyrinėjimuose būdvardžių abstraktai, kaip dariniai, analizuojami ar bent aptariami, paprastai nurodant, kad jie turi transpozicinę darybos reikšmę, t. y. jie nelabai „įdomūs“ derivatologijos požiūriu („Jei žodžio daryba pirmiausia suprantama kaip nominacija, pavadinimo suteikimas tam tikram (naujam) turiniui, tai transpozicijos vaidmuo žodžių daryboje tegali būti laikomas šalutiniu, nes ja esamas turinys, jau turintis kalboje savo pavadinimą, teigija gramatiškai skirtingą raišką“ (Urbutis, 1978, 167). Tačiau nors abstraktai ir nėra, palyginti su kitomis leksikos grupėmis, lygiaverčiai nominacijos vienetai, jų semantikos tyrinėjimas būtinas jau vien dėl to, kad jų pateikimas aiškinamuosiuose žodynuose yra vienas iš sudėtingiausių leksikografinių dalykų. 0.2. Būdvardžių abstraktų darybos tipų gausumas lietuvių kalboje, regis, paneigia kalbos ekonomijos principą. „Lietuvių kalbos gramatika“ pateikia net kelias, tiesa, įvairaus produktyvumo būdvardžių abstraktų darybos tipų: su priesagomis -umas, -ybė, -ystė, -enybė, -uma, -ovė, -ulys, -atvė, -atis, -yba, -astis, galūnėmis -is, -a, -as (LKG, 306—312, 315—316). „Lietuvių kalbos žodyno“ (LKŽ) iliustracinė medžiaga rodo, kad kai kurie iš jų yra heterochroniški ir heterotopiški, t. y. būdingi įvairiems kalbos raidos laikotarpiams ir ne toms pačioms tarmėms. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (DŽ) irgi gausu būdvardžių abstraktų. Pvz., aklybė ir aklumas pateikiama būdvardžio aklas lizde be reikšmės aiškinimo (apie tai kalbama žodyno „Įvade“ (p. XII), aklatis jau aiškinama: „1. aklumas, nematymas 2. prk. dvasinis apakimas, tamsumas“ (be iliustracijos); aklystė „1. aklo žmogaus padėtis: Didžiausia nelaimė a. 2. prk. dvasinis apakimas“; tamsybė, tamsumas — būdvardžio tamsus lizde, o tamsenybė „tamsumas, tamsybė“, tamsis „tamsumas, tamsa“ — atskirai ir aiškinant nepaaiškintais žodžiais (metatonija, būdinga abstraktams su galūne -is, ne toks jau didelis argumentas iškelti juos atskirais žodyno lizdais, juoba kad jų aiškinimas iš esmės yra abstraktų su priesagomis -umas ar -ybė pakartojimas). 128 0.3. Šio rašinio tikslas būtų toks: pirma, paanalizuoti labiausiai paplitusių būdvardžių abstraktų darybos tipų (su priesagomis -umas, -ybė, su galūne -is) semantikos skirtumus (jie minimi „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (LKG, 306, 308, 316) ir P. Skardžiaus „Lietuvių kalbos žodžių daryboje“ (Skardžius, 1943, 65, 97—98); antra, patyrinėti ryšį tarp abstraktų tipo ir pamatinio būdvardžio semantikos. Iš LKŽ buvo išrinkta per 200 pirminių būdvardžių, priklausančių įvairioms semantinėms grupėms, ir atitinkami jų abstraktai. Žodyne, žinoma, gali ir nebūti fiksuojami visi būdvardžių abstraktai, tačiau būtent fiksavimas yra žodžio realumo argumentas. 1.0. Iš visų pirminių (ir ne tik pirminių) būdvardžių padaromi abstraktai su priesaga -umas, net iš tų, kurie šiaip jau nėra laipsniuojami, pvz., pėsčias — pėstumas, raitas — raitumas, basas — basumas ir pan. Kitų dviejų darybos tipų abstraktai (su priesaga -ybė ir galūne -is) jau nėra padaromi (ar bent nėra užfiksuoti LKŽ) iš visų be išimties pirminių būdvardžių. Abstraktų su priesaga -ybė neturi būdvardžiai gaivus, gulščias, basas, bukas, dryžas, dubus, griežtas, keršas, kraupus, liaunas, pėsčias, rainas, palšas, sartas ir kt., abstraktai su galūne -is nėra fiksuojami greta būdvardžių silpnas, senas, smagus, šaunus, šlapias, ramus, prastas, ėdrus, gležnas, klaikus, laisvas, aklas, aštrus, luošas, garsus, smalsus, markus, gobšus, gudrus, naujas, paikas, linksmas ir kt. Ar tokia padėtis yra dėl nominacijos poreikių, ar ją lemia semantiniai ar kokie nors kitokie pamatinio žodžio ypatumai? Juk kaip matyti iš pavyzdžių, pamatiniai būdvardžiai priklauso labai įvairioms semantinėms grupėms. Matyt, atmetus į šalį heterochroniją ir heterotopiją, būdvardžių abstraktų darybą su priesagomis -ybė, -umas ir galūne -is reikėtų laikyti reguliariais darybos tipais, juolab kad tai atspindima iš esmės ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“. Tačiau gatavi dariniai, priklausydami tai pačiai abstraktų kategorijai, skiriasi nominacijos potencija ir leksikalizacijos laipsniu. Ši diferenciacija susijusi su darybos tipu ir su pamatinio būdvardžio semantika. Antra vertus, didelę įtaką turi ir unifikacijos bei integracijos tendencija, paprastai būdinga literatūrinės (bendrinės) kalbos raidai. 2.0. Abstraktai su galūne -is padaromi tik iš pirminių būdvardžių (papildomas šio darybos tipo požymis — pailgintas šaknies balsis ir metatonija). Šio abstraktų darybos tipo dariniai linkę į leksikalizaciją ir yra gana nominatyvūs. Tai ypač aiškėja dabartiniu metu, gausėjant mokslo terminijai ir ją sisteminant. „Buvo sutarta pirmuosius (ilgesnius) terminus (su priesaga -umas. — R. Š.) vartoti bendrosioms sąvokoms (ypatybėms) pavadinti, o antraisiais (su galūnėmis -is, -a. — R. Š.) nusakyti sąvokų tam tikrą matuojamą dydį, dimensiją, pvz., aukštis 12 metrų, talpa 10 litrų“ (Brazdžiūnas, 1977, 5). Tačiau prisipažįstama, kad tokios sistemos „visiškai įgyvendinti ir iki šiol dar nepasisekė“ (Ten pat). Galėjimu tai padaryti abejoja ir kalbininkai (Kruopas, Kaulakienė, 1971, 11). Kaip bebūtų, siekimas mokslo terminijoje parametrus įvardyti abstraktais su galūne -is yra pamatuotas. Argumentu galima būtų laikyti tą dalyką, kad tik vienas iš abstraktų, padarytų iš antonimines poras sudarančių būdvardžių, turi nominacinę galią, antrasis paprastai lieka grynųjų abstraktų sferoje. Turiu galvoje tokias abstraktų poras, kaip storis — plonis, plotis — siauris, sunkis — lengvis, tankis — retis, dydis — mažis, greitis — lėtis, 9. Lietuvių kalbotyros klausimai 29 t. 129 ilgis — *trumpis. Ši abstraktų su galūne -is savybė yra iš dalies atspindėta „Lietuvių kalbos žodyno“ aiškinimuose. Pvz., sunkis 3. fiz. „dydis, nusakantis Žemės ar kito kurio dangaus kūno traukos jėgą“ ir lengvis „lengvumas“; greitis 2. „judėjimo greitumo laipsnis, dydis“ ir lėtis „lėtumas“; storis 1. „atstumas tarp abiejų daikto pločio paviršių“, storis 2. „apimtis, drūtumas“ ir plonis 1. „plonumas“, plonis 2 „laibumas“, plotis 1. „skersmens ilgis“ ir siauris „siaurumas“; ilgis 1. „daikto matmuo tarp dviejų labiausiai nutolusių jo vietų“ (DŽ) ir *trumpis: aukštis 1. „iškilimas iš apačios į viršų“ (LKŽ prie šios reikšmės sudėti pavyzdžiai, iliustruojantys ir grynąjį abstraktą: Kas per aukštis to medžio! Vvr, ir ypatybės matą reiškiantį: Kiek aukščio turi trikampis? Z. Žem.) ir *žemis. Abstraktai su galūne -is, padaryti iš būdvardžių, nepasižyminčių ryškia antonimija, neturi tokios aiškios polarizacijos. 2.1. Keletas abstraktų su galūne -is turi gerokai leksikalizuotą reikšmę, pvz.: karštis (karštis 1. „karštybė, kaitra“, karštis 2. „pakilusi kūno temperatūra (sergant); šiluma“); šaltis (šaltis 1. „šaltas, žemos temperatūros oras (atmosferos sąlygų būsena)“); lygis (lygis 1. „pakilimo aukštis“, lygis 2. „kokybės, dydžio, raidos laipsnis“); skystis (skystis 1. „skysta medžiaga“, skystis 2. „sunka“), pyktis „priešiškas nusistatymas dėl patirtos skriaudos; piktumas, susierzinimas, rūstis“ (DŽ) ir kt. 2.2. Dauguma kitų abstraktų su galūne -is aiškinami abstraktais su priesaga -umas, pvz.: baltis „baltumas“, pygis „pigumas“, pilkis „pilkumas“ ir t. t., ir, kaip galima spręsti iš LKŽ pateiktos iliustracinės medžiagos, dažnai jie vartojami sinonimiškai, pvz.: Kokio dailaus margumo karvikė Skr ir Abu veršiukai vieno margio Gs arba Kas veido do baltis, kas lūpų raudonis Kltn ir Netur jokio raudonumo, geltonas į geltonas Pvn. Tačiau negalima nepastebėti (ar bent nejausti) tam tikro skirtumo. Abstraktai su galūne -is yra tinkamesni reikšti ypatybės parametrą negu abstraktai su priesaga -umas. Ypač akivaizdu tai abstrakto skonis atveju. Šis abstraktas jau nėra sinonimiškas skanumui. Saldūs, kartis, rūgštis, sūris turbūt reikštų skonio variantus. Panašiai geltonis, raudonis, baltis, juodis ir kt. reikštų spalvos variantus. Pvz., junginys pipirų kartis reiškia „skonį (kartus), kurį turi pipirai“, o junginys pipirų kartumas reiškia jau to skonio moduliaciją ir tarsi reikalauja pratęsimo, paaiškinimo, koks tas kartumas (nepaprastas, baisus, na, ir … ir t. t.). Pienių geltonis reiškia spalvą, būdingą apskritai pienėms, o pienių geltonumas reiškia (ar bent gali reikšti) šios spalvos variantą ir t. t. Šiuos hipotetinius samprotavimus būtų galima apibendrinti šitaip: abstraktai su galūne -is dažnai yra semantiniai invariantai abstraktų su priesaga -umas atžvilgiu (plg. dar grožis — gražumas, gėris — gerumas). Todėl terminijoje kokios nors ypatybės parametrui (kaip semantiniam invariantui) pavadinti turėtų būti vartojami abstraktai su galūne -is (arba kitokie), bet ne abstraktai su priesaga -umas. 3.0. Abstraktai su priesaga -ybė yra semantiškai skaidresni. Jie turi bruožų, gana gerai skiriančių juos nuo kitų abstraktų. „Būdingiausias skirtumas yra tas, kad priesagos -ybė vedinius ypač mėgstama vartoti tada, kai žymimąją ypatybę reikia labiau pabrėžti, suintensyvinti, kitaip sakant, kai kalbama apie labai ryškią, stipriai pasireiškiančią ypatybę“ (LKG, 308), „… kartais priesagos -ybė vediniai 130 žymi jau ne tiek abstrahuotą ypatybę, kiek patį ypatybę turintį daiktą...“ (LKG, 308). Intensyvumo reikšmė yra iš dalies atspindėta LKŽ aiškinimuose (smailybė 1. „didelis smailumas“; statybė „didelis statumas“; plokštybė „labai didelis plokštumas“; šlapybė „didelis šlapumas“); leksikalizuotos reikšmės fiksuojamos dažno abstrakto liz­de, pvz.: retybė 2. „retas daiktas, retenybė“; rūgštybė 2. „labai rūgštus valgis ar gėrimas“; šlykštybė 1. „šlykštus, bjaurus daiktas, dalykas“; sunkybė 2. „sunkus daiktas, našta“; bjaurybė 1. „bjaurus, šlykštus daiktas“; baisybe 3. „baisus dalykas“, baisybe 4. „baidyklė, šmėkla“; smailybė 2. „smailus daiktas“ ir t. t. Tačiau toli gražu ne kiekvienas abstraktas su priesaga -ybė turi leksikalizuotų reikšmių, taip pat ne visi turi intensyvumo reikšmę. Tai yra susiję, atrodo, su pamatinio būdvardžio semantika. Leksikalizuotą reikšmę „vieta, pasižyminti ypatybe“ turi abstraktai, padaryti iš būdvardžių aukštas, artus, platus, ankštas, tolus, gilus, be to šlapias, sausas, slidus, t. y. iš būdvardžių, kurie patys gali jungtis į grupę semos vieta pamatų. Reikia pasakyti, kad vietos reikšmę dažniausiai atspindi abstraktų daugiskaitos forma, pvz., Mes . . . žiūrime . . . į mėlynąsias jūros plat ybes J. Balč, Tauta turi visokių pasakų apie aukštybių dvasias rš. Šie abstraktai sinonimiški dariniams su priesaga -uma. „Daikto, pasižyminčio ypatybe“ reikšmę turi abstraktai, padaryti iš skonį reiškiančių būdvardžių (kartus, rūgštus ir t. t.), be to, iš būdvardžių smailas, lengvas, sunkus, bjaurus, gražus, šlykštus, baisus, retas; minėtoji reikšmė užfiksuota atitinkamų abstraktų su priesaga -ybė lizduose; matyt, potencialiai šią reikšmę dar galėtų įgyti ir kiti šios priesagos abstraktai. Beje, tiksliau būtų ją apibrėžti „daiktas, pasižymintis ypatybės intensyvumu“. 3.1. Didelė grupė abstraktų su priesaga -ybė yra sinonimiški abstraktams su priesaga -ystė, kuriems yra būdinga, P. Skardžiaus žodžiais tariant, „ypatybinio būvio“ reikšmė. Tai abstraktai, padaryti iš žmogaus išorines ar vidines savybes reiškiančių būdvardžių: drąsybė, dosnybė, gudrybė, gobšybė, girtybė (girtybė 2. „paprotys, palinkimas gerti svaigalus; girtavimas“), raišybė, puikybė, luošybė, kurtybė ir t. t. Jais įvardijamas ypatybės turėjimas (buvimas). Pažymėtina, kad abstraktai su priesaga -ybė dažnai vartojami įvardyti ypatybę. Jie netenka savo transpozicinės reikšmės ir pereina, galima sakyti, į konkrečiųjų daiktavardžių skyrių, t. y. tampa kaitomi skaičiumi, pvz.: Jis turi daug silpnybių, trys dorybės, keletas šnektų bendrybių ir t. t. Abstraktai su priesaga -ybė yra, iš esmės, patys „daiktavardiškiausi“ iš čia aptariamų darybos tipų abstraktų. 4.0. Patys „abstrakčiausi, transpoziciškiausi, sintaksiškiausi“ yra abstraktai su priesaga -umas. Ši jų savybė atspindima ir žodynuose — jie nėra aiškinami, o tik susiejami su pamatiniais būdvardžiais (DŽ — pateikiant atitinkamo būdvardžio liz­de, LKŽ — atskiru lizdu, bet neaiškinant reikšmių, o tik nurodant į pamatinio būdvardžio reikšmę). Viena vertus, tai palengvina leksikografų darbą, antra vertus, neatskleidžia abstraktų semantikos ypatybių. Sakykim, transpozicinė darybos reikšmė riboja nominacinę abstrakto galią, tačiau, kaip ir kiekvienas daiktavardis, jis ją turi. Todėl reikėtų bent bandyti atskirti grynai transpozicinę, sintaksinę abstraktų su priesaga -umas vartoseną (ir reikšmę) nuo nominacinės (ypatybės įvardijimo). Pvz., abstraktas margumas LKŽ aprašomas šitaip: margumas → margas: 1. Nuo gėlių margumo net akys raibo rš. Spalvų margumas rėžė akį rš. Višta vanago 9* 131 margumo Šts. Kokio daillaus margumo karvikė Sk. Pirmuosiuose dviejuose iliustraciniuose sakiniuose yra aiški transpozicija, abstraktai čia reiškiasi kaip sakinio formavimo priemonė; paskutiniuose dviejuose abstraktas atlieka ypatybės įvardijimo funkciją. Dažnai transpozicija (predikatinio junginio nominalizacija) suponuoja dviprasmiškumą, pvz., sakinį man nepatinka jo gudrumas galima interpretuoti dvejopai: man nepatinka tai, kad jis gudrus ir man nepatinka tai, kaip jis gudrus. 4.1. Žinoma, reikėtų detaliai ištirti, kokias sintaksines struktūras su pamati-niu būdvardžiu nominalizuoja (transponuoja) abstraktai su priesaga -umas. Tačiau tai nėra šio nedidelio rašinio tikslas. Aptarsime porą. Pirma, predikatinio junginio „X yra labai Y“ (X – subjektas, reiškiamas daiktavardžiu, Y – požymis, reiškiamas būdvardžiu) turinys transponuojamas subjektiniu junginiu (atitinkamo būdvardžio abstraktas ir daiktavardžio kilmininkas), pvz.: Bjaurumas to šunies – nė į kiemą neįsileidžia Rm, Bukumas ylos – nė supuvusios šikšnos negali pradurti! Ér. Ką tavo ir aklumas – po akių stovi ir nematai Gs ir pan. Tokia transpozicija labai paplitusi šnekamojoje liaudies kalboje, mat, tais atvejais, kai kalbama apie neigiamus požymius, ji atlieka ir eufemistinę funkciją, t. y. pasakymas Kvailumas gi tavo! nėra toks įžeidžiamas kaip Tu esi labai kvailas. Antra, labai plačiai vartojama sakinių tipo „X yra Y, bet Z“ (X – subjektas, Y, Z – jam priskiriami požymiai) turinio transpozicija per struktūrą, kurioje požymis Y nusakomas du kartus – atitinkamo abstrakto kilmininku ir būdvardžio vardininku, o požymio Z fiksavimas paviršinėje struktūroje fakultatyvus. Turima galvoje tokia abstraktų vartosena: Dorumo ji dora, bet nesupratinga Pn, Smagumo šičia vieta smagi Skr, Senumo jis nelabai senas, tik nebestiprus Rm ir t. t. Juose būdvardžių abstraktai atlieka emfatinę funkciją. 4.2. Abstraktų su priesaga -umas leksikalizacija, beje, mažesnė negu abstraktų su priesaga -ybė, taip pat susijusi su pam atinių būdvardžių semantika. Pvz., abstraktai, padaryti iš skonį reiškiančių būdvardžių turi reikšmę „(kokį nors) skonį turintis valgis“: skanumas 4. „skanumynas, skanėstas“, rūgštumas 3. „rūgštus valgis, rūgštymas“, saldumas 2. „saldus daiktas, saldumynai“ ir t. t.; abstraktai, padaryti iš būdvardžių, vienijamų „erdvės“ semos, gali įgyti vietos reikšmę, pvz.: smailumas 3. „žr. smailuma 2“: Ant to kalno, ant to pačio smailumo yra skylė Skr, statumas 2. „stačioji vieta“, lygumas 4. „žr. lyguma 1“ ir t. t. Dauguma abstraktų gali įgyti reikšmę „ypatybę turintis daiktas (dalykas)“, pvz., kvailumas 2. „su protu nesuderinamas dalykas“, piktumas 3. „blogis, blogybė“, bjaurumas 2. || Geria visokius bjaurumėlius, kad tik greičiau pagytų Ds ir t. t. Leksikalizavęsi abstraktai dažnai vartojami daugiskaitos forma (kai kurių abstraktų daugiskaita yra pateikta LKŽ kaip atskiri žodžiai, pvz., skystumai, riebumai). „Lietuvių kalbos gramatikoje“ rašoma, kad „priesagos -umas abstraktai yra linkę įgyti kiek konkretesnę reikšmę tada, kai vartojamos jų daugiskaitos formos“ (LKG, 306). Iš tikrųjų yra priešingai, tik įgiję konkretesnę reikšmę, jie įgyja konkretiessiems daiktavardžiams būdingą ypatumą — kait ybą skaičiais. Pats daugiskaitos vartojimas gali būti ne reikšmės konkretumo rodiklis, o stilistinė priemonė, pvz.: O gražumai, o naujumai tos tavo skarelės! Vb, Ir gležnumai gi — vargiai sučėplojo tą kasnelį mėsos! Slm. Tai baltumai — šarka ant uodegos nuneštų! Sl. 132 5.0. Lyginant aptartųjų abstraktų semantikos skirtumus aiškėja, kad nominacijos galios atžvilgiu artimesni yra abstraktai su priesaga -umas ir galūne -is. Leksikalizacijos pobūdžiu artimesni abstraktai su priesaga -umas ir -ybė. Kai kuriose pozicijose visi šie abstraktų tipai gali būti vartojami sinonimiškai. Tačiau negalima nepastebėti ir tokios tendencijos: abstraktais su galūne -is įvardijamos parametrinės ypatybės; abstraktais su priesaga -ybė įvardijamas ypatybės buvimas, o abstraktai su priesaga -umas, be ypatybės įvardijimo, atlieka sintaksinės transpozicijos priemonės funkciją. Ši sisteminė tendencija dėl įvairių asisteminių faktorių veikimo (pvz., kad ir eufonijos) ne visada ryški. SANTRUMPOS DŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 1972. LKG – Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas. V., 1956–1986. T. 1–14. LITERATŪRA Brazdžiūnas P. Fizinės lietuviškosios terminijos kūrimas // Kalbos kultūra. V., 1977. Sąs. 44. P. 4–8. Kruopas J., Kaulakienė A. Dėl būdvardžių abstraktų su priesaga -umas ir galūnėmis -is, -a diferencijavimo terminijoje // Kalbos kultūra. V., 1971. Sąs. 21. P. 8–11. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. Urbutis V. Žodžių darybos teorija. V., 1978. Р. ШЯПЯТИТЕ СЕМАНТИКА ДЕАДЪЕКТИВНЫХ АБСТРАКТОВ Резюме 1. На материале многотомного „Словаря литовского языка“ и „Словаря современного литовского языка“ рассматриваются различия в семантике словообразовательных типов деадъективных абстрактов с суффиксами -umas, -ybė и окончанием -is. Практически не имея деривационных ограничений со стороны мотивирующего слова (прилагательного), абстракты, принадлежащие к определенным словообразовательным типам, различаются своим значением, а также степенью лексикализации и номинативной потенцией. 2. Несмотря на определенную гетерогенность абстрактов вышеуказанных типов, а также взаимопроницаемость их семантики, из взаимозаменяемости в некоторых контекстах, прослеживается тенденция использовать в языке абстракты с окончанием -is для именования параметрических качеств предмета, абстракты с суффиксом -ybė для именования качества, свойства как такового, отвлеченного от его носителей, а абстракты с суффиксом -umas, как наименее лексикализованные, — в качестве средства текстообразования и синтаксического варьирования.