D. Poškos žodyno genezė ir likimas

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI. XXIX (1991) KAZIMIERAS PAKALKA D. POŠKOS ŽODYNO GENEZĖ IR LIKIMAS Dionizas Poška (apie 1757–1830 m.) buvo ne tik žymus poetas, bet ir geras žodynininkas, etnografas. Jis suprato naujo lietuvių kalbos žodyno reikalingumą ir ne kartą apie tai rašė. 1821 m. kvietė Vilniaus universitetą susirūpinti Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos žodyno ir gramatikos rašymu (Poška, 1959, 271). Poška manė, kad neįmanoma parašyti geros gramatikos, kol neturime tikslaus žodyno. Žodynas esąs kalbos fundamentas (Poška, 1959, 489). Poška ieškojo, kas galėtų tokį žodyną parašyti. Neradęs rašytojo, pats senatvėje ėmėsi žodynininko darbo. Jo leksikografinei veiklai pritarė kiti žemaičių literatai. Lenkų – lotynų – lietuvių kalbų žodyną, kaip nurodo tituliniame lape, jis pradėjo rašyti 1825 m. kovo 8 dieną. Pats autorius žodyną pavadino „Słownik języka Litewskiego, Polskiego i Łacinskiego“. Iš tikrųjų žodynas yra lenkų – lietuvių – lotynų kalbų. 1825 metus M. Brenšteinas (1874–1938) laiko data, kai Poška žodyną pradėjo rašyti į „švarraštį“ (Brensztejn, 1934, 20–21). Prie tokios išvados Brenšteinas turbūt priėjo remdamasis L. Jucevičiaus (1813–1846), gerai pažinusio D. Pošką, teiginiu: „O visas savo darbąs gyvenimo valandėles jis skyrė rašyti Lietuvių kalbos žodynui“ (Jucewicz, 1837, 23). Jucevičiaus teiginį patvirtino ir pats Poška „Žodyno medžiagoje“ (Notose). Jis rašė: „Dar ant tą žodininką, daug darbo turėjau – Pats savo ranka rašiau ir perrašinėjau“ (Poška, 1959, 199). V. Maciūnas mano, kad Poška atliko žodyno parengiamuosius darbus jau prieš 1825 m. „[1825] turbūt tik pradėjo perrašinėti jau iš seniau rinktą žodyno medžiagą, nes sunkiai būtų patikima, kad senas žmogus per penkerius metus ligi mirties būtų įstengęs parašyti tokį stambų (daugiau kaip 2000 psl. rankraščio) žodyną“ (Maciūnas, 1981, 31). Poška turėjo tikslą į rengiamą žodyną įtraukti kuo daugiau žodžių. Žodyną Poška lygino su giria: kaip didelėje girioje turi rasti visokį medžių, taip žodyne – kiekvieną norimą žodį. Žodyno titulinio lapo antroje pusėje pateikė tokį savo sukurtą ketureilį: Ta giria aptur tikrą vardą gero miško, Kad rand kiekvieną medį, kurio reik ir ieško: Taip ir mūsų žodininks, noriu, kad toks būtų, Kad rastų kožną žodį, kurio kas ieškotų (Poška, 1959, 87). 8. Lietuvių kalbotyros klausimai 29 t. 113 Savo žodynui lenkiškų žodžių registrą jis ėmė iš S. B. Lindės šešiatomio „Słownik języka polskiego“ (1807—1814). Susipažinęs su Lindės žodynu, Poška suprato neprilygsiąs Lindei. Todėl antraštiniame lape parašė tarsi savotišką kuklų pasiteisinimą: Lindė parašė lenkams puikų žodyninką, Vertas garbingo vardo gero raštininko, Bet ant dabar rašomo tars ne vienas vaikis: At, nei šiaip, nei taip paišė žemaitis palaikis (Poška, 1959, 85). Žinia apie rašomą Poškos žodyną, kaip pažymi Brenšteinas, veikiai pasklido tarp Poškos bičiulių: poetas S. Valiūnas (1789—1831) sukūrė literatūrinį laišką (Valiūnas, 1957, 293—294). Tame laiške Valiūnas entuziastingai rėmė Poškos žodyno sumanymą ir davė rašančiam žodyną reikšmingų patarimų. Garsas apie Poškos žodyną plito Vilniaus universitete. Šio universiteto profesorius J. Loboika (1786—1861) apie Pošką ir jo žodyną informavo N. Rumiancevą. Mat Loboika 1825 m. buvęs nuvažiavęs Žemaitijon norėdamas pamatyti Poškos žodyną (Maciūnas, 1981, 32). Poška nebaigė žodyno rašyti. Per penkerius metus parašė daugiau kaip pusę, iki lenkiško žodžio „sianie“. Poška, dar nebaigęs rašyti žodyno, galvojo apie jo spausdinimą. Tai rodo žodyne įdėta pastaba spaustuvei („Przestroga dla drukarni“), kur Poška pataria spausdinant panaudoti tokius spaustuvės ženklus, iš kurių skaitytojas matytų skirtumus tarp atskirų kalbos dalių (Słownik..., I t., 163, 671). Poška, sunkiai sirgdamas, rūpinosi savo rankraščių ir žodyno likimu. Testamentu visus lietuviškus rankraščius paliko Kajetonui Nezabitauskiui (1800—1876). Paskutiniame lenkiškai parašyto testamento punkte rašė: „Norìu, kad mano lietuviški rankraščiai, kokie bus rasti, būtų perduoti Gerb. Kajetonui Nezabitauskiui, gyvenančiam Lenkų karalystės Varšuvos mieste ir besidarbuojančiam lietuvių kalbos labui“ (Poška, 1959, 672—677). Testamentą vykdyti pavedė velionės žmonos Uršulės broliui Vincentui Sosnovskiui, Rusijos kariuomenės papulkininkiui (Brenštejn, 1934, 17). Kaip matysime iš tolesnės žodyno istorijos, jis Poškos testamento neištęsėjo. Laimingas likimas lėmė, kad Poškos žodyno rankraštis, ne kartą paskelbtas dingusiu, po įvairių klajonių pasiekė mūsų laikus. Žodyno rankraštis perėjo daugelio žmonių rankas. Žinoma, tiksliai pasekti jo kelionę trūksta duomenų. Apie Poškos lietuvių kalbos žodyną pirmą kartą paskelbė Jucevičius 1837 m. išleistoje knygelėje „Ištraukos iš naujųjų lenkų poetų ir keli žodžiai apie lietuvių kalbą ir literatūrą“ (Jucewicz, 1857, 23). Tas faktas pakartojamas ir šios knygos nežinomo autoriaus recenzijoje — „Naujas kūrinys“ (Magazyn Powszechny“, 1837, 229). Periodinio leidinio „Magazyn Powszechny“ redakcija dėl Poškos žodyno rankraščio pridėjo tokį prierašą: „Iš patikimų šaltinių sužinojome, kad šis rankraštis, testamentu užrašytas Kajet. Nezabitauskiui, turėjo būti šiam pasiųstas dar 1830 metais, bet nenumatytos aplinkybės šį rankraštį sulaikė Kaune, advokato [Jurgevičiaus] 114 rankose. Būtų pageidautina, kad rankraštis pasiektų savo paskyrimo vietą, nes tai būtų įvykdyta a. a. autoriaus paskutinė valia, o lietuvių–žemaičių literatūra, be abejo, tik turėtų naudos“ (Jucevičius, 1959, 667). Tolesnei Poškos žodyno istorijai davė šiek tiek duomenų rankraštinės lietuvių kalbos gramatikos autorius Juozas Čiulda (1796–1861). Jis savo „Trumpuose metmenyse apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles“ rašė apie Poškos žodyno rankraščio likimą. „Čia paminėtą žodyną kai kurie nori laikyti tik įsivaizduojamu, bet tai neteisinga. Nežinau, kaip pats žodyno autografas pateko į Kauną, visiškai nemokančiam žemaitiškai. Iš jo ir aš buvau pasiskolinęs keliolikai dienų. Žodynas buvo dviejų stambių tomų in 4° minori nuo raidės A iki P imtinai, trijų kalbų; lietuvių–lenkų ir lotynų. Norėjau jį įsigyti, bet kaina 18 rb. sidabru anuomet man buvo per aukšta. Po nelaimingos, atvirai kalbant didžiausiame skurde, vienatvėje ištikusios Jurgevičiaus mirties, tiek visi jo daiktai, tiek ir šis rankraštis nežinia kur dingo. Ir, atrodo, žuvo visam laikui“ (Jurgutis, 1960, 25). Čiulda mėgino Poškos žodyną vertinti: „Nors ir būdamas dviejų tomų, žodynas, mano nuomone, apėmė gal tik pusę tomis raidėmis prasidedančių žodžių. Tai darbas ne vieno žmogaus ir netrumpampalaikis (Jurgutis, 1960, 25). Su Poškos žodynu Čiulda buvo geriau susipažinęs negu kiti. Savo gramatikos „Trumpi metmenys…“ šeštame skyriuje „Apie žemaitiškų eilėraščių rašymą“ rėmėsi Poškos žodyno eiliuotais pavyzdžiais (Čiulda, 70–72). Čiuldos teiginys, kad Poškos žodyno buvo du tomai nekėlė jokių abejonių. Ir mūsų laikus pasiekė du žodyno tomai. Pirmas tomas apėmė: A — Oziębło (1116 psl.), antras tomas: Oziębłość — Sianie (969 psl.). Visas rankraštis 2040 psl. Nežinia, kodėl Čiulda nemini Poškos žodyno dalies R — Sianie. Gal Čiulda apsiriko nurodydamas žodyno apimtį pagal raides, gal ne visą žodyno rankraštį Jurgevičius skolino Čiul­dai. Pats Poška žodyną skirstė ne tomais ir puslapiais ar lapais, bet arkušais. Visas rankraštis sudaro 255 arkušus. Viename arkuše 4 lapai. Domėjosi Poškos žodynu, kaip ir apskritai lituanistika, lenkų kalbininkas J. Karlovičius (1836–1903). Studijos „Apie lietuvių kalbą“ skyriuje „Lietuvių bibliografijos bruožai“ davė žinių apie Poškos žodyną. Karlovičius rankraščio nematė. Tenkinosi pakartodamas Jucevičiaus ir Čiuldos duomenis apie Poškos žodyną. Pats Karlovičius nurodė, kad susipažinti su Čiuldos gramatikos „Trumpi metmenys…“ spaudai parengtų rankraščių jam davęs Vilniaus knygininkas J. Zavadskis (Karlovicz, 1875, 226–227). Karlovičius, ištisai pakartodamas Čiuldos informaciją, praleido faktą, kad Poškos žodyną iš Jurgevičiaus pirkti norėjo pats Čiulda. Kaip pats Čiulda rašė, su Jurgevičium jis nesulygo dėl žodyno kainos. Karlovičiaus nuomone, žinias apie Poškos žodyno kelionę į Kauną pateikė Jucevičiaus knygelės „Ištraukos iš naujųjų lenkų poetų…“ anoniminis recenzentas. Iš tikrųjų ne recenzentas, bet pati „Magazyn Powszechny“ redakcija paskelbė, kad Poškos rankraštis atsidūrė Kaune. Tolesnį Poškos žodyno likimą, nenurodydamas šaltinių, atskleidė K. Jokantas (1880–1945), rašęs slapyvardžiu A. Miškonis (Miškonis, 1905). 9. 115 Poškos žodyno rankraštį, Jokanto liudijimu, rado A. Juška (1819–1880) kažin kokiame dvare Žemaitijoje užmestą su visokiu šlamštu ant užlų. Matyt, Poškos žodynas paskui ir buvo pas A. Jušką. Mirus A. Juškai, Poškos žodynas su visais kitais Juškos rankraščiais likęs jo broliui Jonui (1815–1886). Mirus J. Juškai, Poškos žodynas atiteko jo žmonai Felicijai Juškienei, gyvenančiai Dorpate. Poškos biografo Brenszteino žiniomis, po Juškos mirties jo žmona Poškos žodyną kartu su vyro rankraščiais 1908m. padovanojo Lietuvos mokslo draugijai Vilniuje (Brensztejn, 1934, 27). Poškos žodyno A—P raidžių papildymus „Notas“, Brenszteino liudijimu, 1912 m. tai draugijai yra perdavęs Jablonskis (1860—1930) (Brensztejn, 1934, 28). Lietuvių mokslo draugijos biblioteką su Poškos žodyno rankraščiu paveldėjo Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. Dabar Poškos žodyno rankraštis ir fotokopijos saugomos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto bibliotekos rankraštyne. LITERATŪRA Brensztejn M. Dionizy Paszkiewicz, pisarz polsko-litewski na Żmudzi w pierwszej połowie XIX wieku. Wilno, 1934. Čiulda J. Krótkie pomysły o prawidłach gramatycznych języka Żmudzkiego (rankraštis). Jucewicz L. Wyjątki z nowoczesnych poetów polskich tłumaczone na język litewski z przydaniem kilku słów o języku i literaturze litewskiej. Wilno, 1837. Jucevičius L. A. Raštai. V., 1959. Jurgutis V. Rasta Juozo Čiuldos 1854 metų gramatika // Bibliotekų darbas. 1960. Nr. 1. Karłowicz J. O języku litewskim // Rozprawa, 1875 (išspausdinta atskiru atspaudu). Mačiūnas V. Vilniaus universitetas ir lietuviškasis XIX a. pr. sąjūdis // Lituanistikos instituto 1979 m. suvažiavimo darbai. Chicago Illinois, 1981. Miškonis A. [K. Jokantas]. Dionizas Poška // Vilniaus žinios. 1905. Nr. 18. Nowe Dzieło //Magazyn Powszechny, dziennik użytecznych wiadomości. Rok czwarty w Warszawie 1837. Poška D. Raštai. V., 1959. Słownik języka Litewskiego, Polskiego i Łacińskiego przez Dionizego Paszkiewicza Żmuydzina (rankraštis). Valiūnas S. Kaszanten lietuwiszka żodini // Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija / Feodalizmo epocha / Sudarė K. Korsakas, J. Lebedys. V., 1957. P. 293—295. К. ПАКАЛКА ГЕНЕЗИС И СУДЬБА СЛОВАРЯ Д. ПОШКИ Резюме Д. Пошка (ок. 1757—1830) был не только поэтом, но и лексикографом. Он хорошо осознал нужду в новом литовском словаре. Чтобы заполнить этот пробел, в 1825 г. он начал составлять трехъязычный литовско-польско-латинский словарь „Słownik języka litewskiego polskiego i łacinskiego“. Но по существу словарь является польско-латинско-литовским. Реестром польских слов послужил известный словарь С. Б. Линде „Słownik języka polskiego“ (1807—1814). Пошка ставил перед собою цель подготовить полный словарь. Но этой цели не достиг. Рукопись словаря обрывается на слове „Sianie“. Составил два тома: I A — Ozjębło, II Ozjębłość — Sianie. Всего в словаре 2040 с. 116 По завещанию Пошки рукопись словаря перешла к литератору Каетонасу Незабитайскису, который жил в Варшаве. Однако непредвиденные обстоятельства помешали передать рукопись по назначению. Она досталась адвокату Юргявичюсу в Каунасе. Адвокат собирался словарь продать. После смерти Юргявичюса рукопись исчезла. По сведениям К. Йокантаса, рукопись словаря А. Юшка обнаружил в одном имении в Жемайтии. После смерти Юшки рукопись попала в руки его брата Йонаса. В 1908 г. вдова Й. Юшки подарила словарь Пошки Литовскому научному обществу в Вильнюсе. Библиотека общества была передана Институту литовского языка и литературы Академии наук Литвы. В рукописном отделении упомянутого института словарь хранится и поныне.