Kalbotyros pastabos

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) SIMAS KARALIŪNAS KALBOTYROS PASTABOS* 5. Ide. *ghostis „svečias; svetimšalis“ baltų kalbose Mūsų vardynas turi tokias pavardes: Gaščiūnas Grz, Krš, Msk, SI, Gasčiūnas Pkr ir Gasciulis Gz. Iš jų atsiradę kaimų pavadinimai Gasčiūnai (Joniškio ir Kėdainių raj.) ir Gaséionys (Šalčininkų raj.). Pavardės (seniau asmenvardžiai) Gaščiūnas, Gasčiūnas, Gasčiūlis ir *Gasčionis turi tėvavardinės reikšmės priesagas -ūnas, -ulis ir -onis. Daug sunkiau apibrėžti šakninę morfemą Gasé-, Gasč-. Pirmiausia reikia pasakyti, kad ir pavardės, ir kaimų vardai, nors vieni rašomi su -ŠČ-, kiti — su -sč-, gyvojoje kalboje visur tariami su -šč-. Gaščkilmės atžvilgiu gali būti tiek *Gašč-< *Gasti- (plg. tūščias< *tuštja-, plg. tušti), tiek *Gasč- < *Gasti- (plg. pėščias [rašome iš kilmės pėsčias] < *pėstia-, plg. pėsti). Situacijos nepraskaidrina nė dairymasis į kitus vardus, pvz., į Gaštynai (Kelmės raj.) ir Gastyniškiai (Šiaulių raj.), kadangi, kaip matyti, yra ir Gašt-, ir Gast-. Tokiu atveju telieka paskutinė galimybė — etimologija. A. Vanagas (LPZ, I, 630) Gaščiiūnas abejodamas lygina su liet. gaštūs „godus; smarkus; karštas, uolus“, taigi pirminiu pripažįsta variantą Gašč- < *Gašti-. Deja, gaštūs težinomas iš vienos vietos (Lnkv), veikiausiai yra neseniai atsiradęs šalia gašlūs, gašnūs, gačnūs bei gašūs (pagal dažną būdvardžių formantų -(s)t- / -(s)I-| /-(s)nkaitą, plg. pvz. birstūs : birlūs : birnūs : birūs), ir todėl vargu ar galima iš jo vesti archaiškai atrodančias mūsų pavardes. Identifikuojant šakninę morfemą Gašč-, Gasč-, įdomu prisiminti kalbos vartotojų intuiciją: Joniškio rajono kaimo pavadinimas Gasčiūnai ir dokumentuose, ir kelio nuorodose, ir rajono laikraščio „Tarybinis balsas“ yra rašomas su -sé-. Žinoma, tai nėra argumentas, bet įdomu, kad ta intuicija sutampa su čia norimu pateikti kalbos duomenimis paremtu aiškinimu. Nagrinėjamų pavardžių šakninę morfemą galima apibrėžti kaip Gasč- < *Gastiir mėginti joje ieškoti ide. kalbų svečio, svetimšalio pavadinimo *ghostis, kurį esant baltų kalbose atsargiai spėjo K. Būga (1958, 440), P. Arumaa (1960) ir V. Toporovas (Tonopos, 1979, 168, 173), pirmasis kalbėdamas apie gyvenamosios vietos pavadinimą Gastai, antrasis nagrinėdamas rytų slavų kalbų vardyną su -gosts ir pažymėdamas, kad baltų ir slavų kalbos glaudžiai susijusios „aussi en ce qui concerne le nom commun gost'“ (Arumaa, 1960, 175), pastarasis aiškindamas pr. gasto. P. Arumaa ir V. Toporovas, be to, jau tiesiai užsimena kaimo vardą Gaščiūnai. * Pradžią žr. Lietuvių arealinės lingvistikos klausimai || Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1977. T. 17. P. 207-209. 0. Lietuvių kalbotyros klausimai 29 į. 65 Vardą Gastai savo žodyne duoda F. Nesselmannas ir nurodo, kad tai bažnytkaimis Lankos apskrityje (in der Niederung), pradžioje buvęs senas kaimas, netoli jo vėliau įsikūręs vokiečių kaimas Heinrichswalde (N 241). Šį vardą nurodo ir V. Kalvaitis (1910, 33)!. Bet F. Kuršaitis savo Žodyne pateikia šio vardo formą Gastos ir pažymi, kad tai vardas Heinrichswaldės bažnytkaimio, kurio viena dalis vokiškai vadinasi Gassen, plg. F. Kuršaičio duotą pavyzdį Aš einū į Gastas K 115. Ši forma ir teikiama bendrinės lietuvių kalbos vartosenai (Razmukaitė, 1985, 76). Sunku dabar pasakyti, ar turime pamatą Gdstos arba Gastai (vok. Gassen su -s5iš -st-) tiesiogiai lyginti su ide. *ghostis „svečias; svetimšalis““, kaip spėjo K. Būga. Gal daugiau pamato yra šį vietovardį lyginti su pr. gasto „lauko (ar dirvos) gabalas, sklypas“, kaip kad labai atsargiai (padėdamas klaustuką) yra padaręs J. Endzelynas (Endzelins, 1943, 175; 1982, 217). Mat gasto yra nom. sing. fem. forma (< *gastū), o Gdstos būtų nom. plur. fem. forma (taip jau Mažiulis, 1988, 329). Šios hipotezės grindimas labai priklauso nuo to, kaip istorine-lyginamąja plotme aiškinamas prūsiškasis Žodis. Išanalizavęs pr. gasto plačiame semantiniame-tipologiniame kontekste, V. Toporovas priėjo prie išvados, kad gasto žymėjo tam tikrą žemės plotą, veikiausiai skirtą visuomeniniam naudojimui arba glaudžiai su kolektyvu susijusį, ir kad pr. gasto priklauso žodžių būriui, atstovaujamam lot. Aostis „svetimšalis; priešas“, got. gasts, s. isl. gestr, s. vok. aukšt., s. saksų gast, slav. *gosto „svečias“ (Tonopos, 1979, 169—173). V. Mažiulio (1988, 328—331) aiškinimu, pr. gasto „lauko (ar dirvos) gabalas, sklypas“ esas *gastū „užgesusi žemė“ < *užgesęs išdeginto miško plotas“, atsiradęs lydiminės žemdirbystės laikais substantyvizuojant iš šaknies *ges- „ges(in)ti“ pasidaryto priesagos -fbūdvardžio moteriškos giminės formą *gasta. Pr. gasto V. Mažiulis dar lygina su liet. Gėsalai (Skuodo raj.) < *gėsalai „sklypai“. Tačiau šis kuršiškasis vietovardis (1253 m. Zesele [Bielenstein 1892, 253] < *[D]zėsel-) ir pr. gasto smarkiai skiriasi formaliąja struktūra (šaknies balsiais, priesagomis), ir šaknies *ges- „ges(in)ti“ žodžių būryje nėra paliudyta reikšmės „sklypai“. Drauge lieka neaišku, ar vietovardyje Gėsalai slypi šaknies *ges- „ges(in)ti“ koks nors vedinys (plg. liet. gėsulas „nuodėgulis) ar lat. dzėse „juodasis garnys“ ir priesaga -ele (Kiparsky, 1939, 160). Pagrindinė J. Schiitzo (1988, 68—82) straipsnio sąvoka, galima sakyti, yra pr. gasto „laukai, pievos, die Flur (-stūcke)...“, kuris esąs šaknies *gestžodis kaip ir s. sl. žesto „kietas“, s. frizų gast „nevaisingas, sausas“ (dar plg. gastland — Šiaurės jūros pakrančių (Nordseekiiste) žodį), vok. Geest „smėlėta viržiais apaugusi aukštuma kaip derlingų žemumų priešprieša“. Daugelio germanų kalbų vietovardžių ir asmenvardžių dėmenį -gast (plg. Hruot-gast, Rat-gast, Uar-gast etc.), tradiciškai tapatinamą su ide. *ghostis „svečias; svetimšalis“, J. Schiitzas kildina iš gast- „Feld, Flur, Gemarkung; Besitz“. J. Schiitzo aiškinimas taip pat nėra be priekaištų. SI. *žesto kilmė, tiesa, neaiški (Oacmep, 1986, 50), bet nėra tikras (dėl aukštesniojo 1 Kr. Milkaus forma Gaslai MZ 11 262 yra korektūros klaida vietoj Gastai (plg. Būga, 1958, 66 laipsnio formos rus. dial. xerue šalia xecrue) ir jo skyrimas minėtų žodžių būriui. Germanų kalbų žodžių šaknies balsių pirminis pobūdis neaiškus (gali būti ir germ. *gais- [Johannesson, 1956, 304]). Nežiūrint šių dviejų originalių, įdomių aiškinimų ir daug nepaisant V. Mažiulio (1988, 329) skepticizmo, kad V. Toporovo hipotezė „laikytina, trumpai kalbant, nepagrindžiamu spėjimu“, ir J. Schiitzo pastabos, kad „Doch was *ghosta zu besagen hitte, bleibt ungesagt“ (Schiitz, 1988, 71), reikia iš karto pasakyti, kad, kaip atrodo, V. Toporovo mąstymo ir argumentacijos kryptis teisinga: remiantis gausiais istoriniais ir kalbiniais tipologiniais duomenimis, jam pavyko apytikriai atsakyti į pagrindinį klausimą, kas buvo ta dalis (Stucke), kurią prūsai žymėjo žodžiu gasto (Torropos, 1979, 170), o drauge praskaidrinti ir ryšį tarp lauko, jo dalies ir svečio. Tad šiuo klausimu telieka pridėti vos vieną kitą aiškinamąjį žodį. Iš formaliosios pusės, pr. gasto laikomas 4 kamieno nom. sing. forma (Toropos, 1979, 169; Mažiulis, 1988, 328) kaip, pvz., galwo, mergo, rancko. J. Schiitzo (1988, 74, 7T7—78) nuomone, pr. gasto esąs dual. masc. forma (kaip wanso, austo, plg. lot. duo, ambėo) šalia nom. sing. *gastas arba *gasts, plur. *gastai. Kad pr. gasto vis délto būta nom. sing. fem. formos, rodytų vietovardis Gdstos (bet šalia ir Gastai). Elbingo vokiečių-prūsų kalbų Zodynélyje gasto yra semantiniame lauke, susijusiame su artoju ir jo darbu: artojas — laukas, dirva — x — margas (Žemės matas, kiek per pirmąją dienos pusę pora arklių galima aparti) — vaga — ežia ir t. t. (PKP II 23). Iš čia ir atstatoma gasto reikšmė „lauko (ar dirvos) gabalas, sklypas, Ackerstūck“ (Endzelins, 1943, 175, Endzelins, 1982, 217; Tonopos, 1979, 169—170; Mažiulis, 1988, 328). Vidurio vokiečių aukštaičių kalbos žodį Stucke, kuris perduodamas pr. gasto, šiame Zodynélio kontekste J. Schiitzas (1988, 70) plačiau interpretuoja, būtent „ko nors dalis; laukai, pievos, jų dalys; ežia; gyvenami laukai, nausėdija (Teil von etwas; die Flur (-stiicke), Felder; Feldmark; (Siedlungs-) Gefilde)“. Toliau jis taip rašo: „Apr. gasto meint [...] entschieden die , Felder” oder ,,Flurstiicke®, wohl auch die „Flur“, abgehoben als eine Gesamtheit gegeniiber samye (= zamjeé) als „Land“ (Schiitz, 1988, 70). Įdomu, kad ir V. Toporovas (Tonmopos, 1979, 170) svarsto galimybę, kad žodžiu gasto žymėjo žemės naudmenis (yromes) — ne tik ariamg žemę, bet ir pievas, daržus ir pan. Turint galvoje, kas pasakyta, ir galima méginti istoriniu kontekstu ir tipologinémis paralelémis patikslinti pr. gasto reikšmę. Seniausia slav. *gosto reikšmė buvo „Svetimšalis“, dažniausiai „pirklys“ (plg. čekų hospites mercatores, s. rūsų rocTb „Svečias, svetimšalis, atvažiuojantis pirklys“), Vėliau šiuo žodžiu imta vadinti taip pat tuos žemdirbius, valstiečius (plg. čekų hospites rustici), kurie, atsikėlę iš kitų valsčių ar netgi kitų kraštų (plg. hospes „colonus, gui ab extera regione advenit“ [Slownik taciny, p. 826]), apsigyvendavo stambiosios žemėvaldos ribose kaip laisvieji nuomininkai (/iberi hospites). Jie likdavo ten susitarimo pamatu: kirto miškus, ruošė žemę arimui ir sėjai arba apdirbdavo dirvonuojančią, kūrė sodybas, o už tai mokėjo nedidelę nuomą, iš pradžių taip pat duoklę natūra ir galėdavo keisti gyvenamą vietą. „Svečiai“ gaudavo žemės įvairaus dydžio, bet daugumas jų dirbo ne daugiau kaip 2—3 bonariumus (bonnarium — to meto žemės matas). Pirmieji juos mini Karolingų laikų šaltiniai, bet „sve- čių“ (gosti, hospites) reikšmė ūkyje ypač išaugo XI a. Laisvųjų svečių institucija Vakarų ir slavų kraštuose kolonizavo naujas sritis, išplėtė dirbamos žemės plotus ir smarkiai padidino stambiąją žemėvaldą, kuri tokiu būdu savo valdose įdarbindavo laisvuosius bežemius valstiečius ir tuos, kurie patys ar jų tėvai tą žemę buvo praradę (Manteuffel, 1974, 111; Inglot, 1938, 30—31, 125— 128; Bujak, 1905). Mūsų reikalui ypač svarbus tas faktas, kad lotynų šaltiniuose naujųjų kolonistų — „svečių“ (hospites) dirbama žemė vadinama hospitium (Inglot, 1938, 30), žodžiu, kuris pasidarytas iš hospes, -itis. Vadinasi, labai galimas daiktas, kad pr. gasto taip pat žymėjo tokį sklypą, lauko ar dirvos gabalą, — teisingiausia būtų sakyti: tokį žemės naudmenų (yroznsa, Flurstiicke) gabalą (laukai, miškai, pievos ir kt.), — kuris buvo dirbamas valstiečio — „svečio“, jam pagal susitarimą priklausė, o pats žodis gasto (< *gasta) buvo pasidarytas su galūne -4 iš *gast(a) — „svečias“. Yra žinoma, kad, ligi atsikraustant ordinui, prūsai turėjo gerai organizuotą ir išplėtotą žemės ūkį, ir ordino administracija pripažino prūsų žemėtvarką, kurios vienas iš elementų, labai galimas daiktas, ir buvo naujųjų kolonistų — laisvųjų svečių institucija. Be apeliatyvo gasto, svečio pavadinimą *gast(a)- galėtų dar atspindėti prūsų kalboje ne visai aiškiai paliudytas asmenvardis Gastimus (Būga 1958, 257) ar Gastuno (Trautmann, 1925, 28). Nors kaimo vardas Gdstos, kaip atrodo, ir yra prūsų kalbos skolinys, atsiradęs iš gasto „lauko (ar dirvos) gabalas, sklypas“, natūraliai kyla asociacija tarp jo ir šakninę morfemą Gastturinčių lietuvių vandenvardžių. Panašiai skambančius latvių kaimo vardą Gastis ir kalno vardą Gastin-kalns J. Endzelynas siejo su svečio pavadinimu — rus. rocts (Endzelins, 1956, 303). Taip galvojo ir P. Arumaa (1960), lietuvių vandenvardžius ir gyvenamųjų vietų pavadinimus su Gastlygindamas su rytų slavų elementą gost- (-gosts) turinčiais vardais. Lietuvių vandenvardžių Gstas etc. lyginimą su *gast(a)- „svečias“ A. Vanagas (1981, 108) atmetė — tokia semantika, girdi, hidronimams netinkanti. Prieš pereinant prie vardyno su Gastnagrinėjimo, reikia dar du dalykus pasvarstyti. Pirma, P. Arumaa (1960, 174) ir, jo visai neminėdamas, A. Vanagas (1981, 108) su Gastas, Gūstamas etc. yra susieję vandenvardžius Guosté, Guostūs, pastarasis pridurdamas, kad „Galbūt šaknis gastyra apofoninis šaknies guostvariantas“. Išeidamas iš savo teorijos, J. Schūtzas (1988, 77) juos, kaip turinčius ide. 6, priskyrė sl. Zests, s. frizų gast ir kt. žodžių būriui. Tačiau Guosté (up. Prienų raj.), Guostūs (ež. Trakų raj.) bei Guosta-galis (km. Pakruojo raj.), UZu-guostis (km. Prienų raj.; iš Guostė) turi gerą darybos pamatą pačioje lietuvių kalbos dirvoje — tai guostas „kuokštas, guotas“ (Vanagas, 1981, 127) šalia guotas „banda, būrys, gauja; medžių, grybų, krūmų, javų nedidelė grupė, kuokštas“ (dėl -st- :-tkaitaliojimosi plg. plaūstai „viena iš dviejų lentų, kalamų luoto šonuose...“ ir plaūtai „viena iš dviejų šoninių kelminio avilio lentelių...“ ; grumstas : grumtas), kurių kilmė, matyt, susijusi su ide. karvės pavadinimu *g¥ou- (Karaliūnas, 1987, 188—189; plg. Fraenkel, 1962, 177). Antra, kad Gdstas (up. Laziinai), Gastupis (Šeduva), Gastamas (up. Subačius), Gastaminas (up. Anykščiai) sudaro atskirą, nuo Griosté, Guostūs nepriklausomą 68 šaknį, iš kilmės veikiausiai susijusią su ide. *ghostis „svečias; svetimšalis“, matyti ir iš vardyno atitikmenų rytų slavų teritorijoje: T'ocrexo ež. (ITopxos), I'octénka up. (Crapuna, buv. Tverės gub.), I 'ocruxo ež. (norocr Scenckoif) ir daugelio kitų (Arumaa, 1960, 144—175). Ypač dažni upių, ežerų ir gyvenamųjų vietų pavadinimai, kuriuose rocT5 „Svečias“ eina antruoju dėmeniu (UepHorocTb, MorjiorocTB, Herocro ir kt.), neretai pasikeitęs į -rom (Bejrorom, Bparorom, Yamorom, ĮĮoMoroma, Huorom(e) ir daugelis kitų). Šio tipo vardus P. Arumaa laiko archaiškais. Upių, ežerų ir gyvenamųjų vietų pavadinimai su I'ocr- (-rocTe) (iš viso apie šimtą) paplitę nuo Pskovo— Novgorodo— Borovičių šiaurėje ligi Volynės pietuose, bet koncentruojasi Novgorodo apylinkėse; tai rodytų rytinius slavus pirmiausia čia apsistojus jų ekspansijos į šiaurę metu. Slavų kalbų pavyzdžiu drąsiai teigti lietuvių vandenvardžius Gdstas, Gūstupis, Gastamas, Gūstaminas slepiant ide. *ghostis „svečias; svetimšalis“ trukdo gretiminė Gūstamas lytis Gastamas. Antra vertus, kad svečio resp. ko svetimo semantika tinka ir vandenvardžiams, matyti iš tokio pavyzdžio: Ežero ir upės vardas Svetūs (Daugai) (kaip Kertūs, Milčiūs, Niedūs) ir upės vardas Svetyčia (Dūkštas) (su priesaga -yčia kaip Kalnyčia, Skaryčia, Voryčia (Skardžius, 1943, 357; Vanagas, 1970, 142) yra iš tų lietuvių tarmių vietų, kur opozicija e : ie išlaikoma. Be to, Svetus šaknis esti taip pat kirčiuota (plg. acc. sing. Svėtų) ir turi aiškų šaknies vokalizmą e. Tad niekas netrukdo manyti, kad Svetūs, Svetyčia šaknis yra ta pati kaip bendrinių žodžių svėčias, svetys, svėčias „(adj.) svetimas“, svetuf?. Vadinasi, svečio semantika niekuo dėta, ir todėl upėvardžiai Gūstam-inas (su priesaga -inas [Vanagas, 1970, 155]), Gūsta-mas (su priesaga -mas, plg. Aūla-mas : aūlas, Garda-mas : gardas [Skardžius, 1943, 207]) bei Gastas, Gast-upis taip pat gali turėti *gasta- „Svečias; svetimšalis“. Upėvardis Gaštamas kaip ir kaimo vardas Gaštynai (Kelmės raj.) (šalia Gastyn-iškiai Šiaulių raj.) galėjo kaip gretiminės lytys atsirasti suplakus šaknis Gast- (: *gasta- „svečias“) ir Gast- (: liet. *gašt-, lat. gašs „aitrus, gaižus, laiškus“ < *gasiaar *gasus). Nagrinėjamų baltų asmenvardžių, vietovardžių, vandenvardžių, taip pat bendrinių žodžių (pvz., pr. gasto) čia duodamam aiškinimui svarų argumentą sudaro tas faktas, kad svečio pavadinimas *gastayra realiai vartojamas baltų kalbų žodis. Tai lat. gasts „svečias“, moteriškos giminės forma gaška „viešnia“: abu jie žinomi iš liaudies dainų (ME I 608); dial. gosts (su o<a būdingu latvių augšzemniekų tarmėms) paplitęs Latgaloje, pasitaiko Vidžemės rytinėse tarmėse; variantas gaškis (su -Šk-< *-stį-) vartojamas šiaurės rytų Vidžemėje (JlayMane, 1977, 75—76 su žemėlapiu). Vien dėl to, kad gasts su savo variantais paplitęs rytinėje latvių kalbos arealo dalyje, vargu ar galima rimčiau žiūrėti į jų skolinimo (iš rus. TOcTb, rocTes) hipotezę. Jo vartojimas archaiškomis kalbos ypatybėmis pasižyminčiose latvių liaudies dainose, jo variantiškumas (gaškis, gaška, gaška), skirtingas kamiengalis (lat. -a- <ide. -0- : sl. -i-), be to, onomastinė medžiaga ir prūsų kalbos faktai verčia preferuoti nuomonę (Bpeiinax, 1969, 5—6), kad gasts „svečias“ ir gaška „viešnia“ < *eastiū yra latvių kalbos žodžiai, iš seno giminingi su rus. roctb, TOCTbA. r" Kitaip, visiškai nepagrįstai traktuoja Vanagas, 1981, 322-323. oe 69 Lat. gasts, atrodo, yra 0 kamieno, plg. gen. plur. forma gastu. Tematinę formą *gostoturi slavų kalbų asmenvardis (obodričių kunigaikščio vardas) Gosto-mysl (IX a. pirmoji pusė), kurio antrasis sandas paliudytas asmenvardžio Mysl-o-wice. Buvus tematinę formą rodo ir slavų asmenvardis Goste-slav(s), kuris etimologiškai atitinka s. skand. (runų) hlewa-gastiR, tačiau turintį atvirkštinę sandų tvarką Visanos, Tonopos, 1963, 127, 129) (taigi šie slavų ir germanų asmenvardžiai savo struktūra yra liet., Vaiš-noras : Nor-vaišas tipo). Vadinasi, o kamieno torma *gasta-, kurią veikiausiai slepia vandenvardžiai Gūstas, Gasta-mas ir Gasta-m-inas, realiai paliudyta baltų ir slavų kalbose. Iš pr. gasto (< *gasta) matyti, kad baltų kalbose šalia 0 kamieno būta ir 4 kamieno. Jeigu čia dėstoma hipotezė teisinga, prie slavų (dar plg. serb. Milsgost) ir germanų (dar plg. germ. Fare-gastus, Arde-gastus : fara „giminė“, art „Jaukas“) kalbų, turinčių asmenvardžių, pasidarytų iš ide. svečio pavadinimo, prisišlietų ir baltų kalbos su savo asmenvardžiais — lietuvių Gasčiūnas, Gasčiūlis, *Gasčionis (: Gasčionys, kaimo vardas), *Gastynas (: Gastyniškiai, kaimo vardas) (su priesaga -yna-, rodančia, kas kieno yra buvęs sūnus, plg. Gudynas: Gūdas, Latvynas : Latvis (Skardžius, 1943, 267]), ne visai aiškiais prūsų Gastimus ar Gastuno. Kaip ir germanų kalbose (plg runų -gastiR), pirmuose trijuose lietuvių asmenvardžiuose, atrodo, slypi ikamienė forma *gasti-: *Gasti > Gasč- (prieš užpakalinės eilės balsius) // *Gasti- (prieš priebalsius). Lat. dial. gaškis „svečias“ yra taip pat i kamieno formos refleksas (< *gastis), o lat. gaska atspindi *gastia su ia kamienu (kaip rusų roctes). Kamienui i priklauso ir minėti lotynų, germanų bei slavų kalbu svečio pavadinimai, todėl ir atstatomas ikamienis ide. *ghostis „svečias; svetimšalis“ (Pokorny, 1959, 453). Toks kamiengalio balsių įvairumas galėjo atsirasti, matyt, tematizuojant priebalsinio kamieno formą *ghost-, kas sutiktų su jau seniai keliama mintimi dėl tokios formos buvimo dūriniuose: s. sl. gospods „viešpats“ < *ohost-podi-, lot. hospes, -itis „svetimšalis; svečias“ < *ghost-potis. Jeigu čia nagrinėjamų baltų kalbų duomenų toks aiškinimas teisingas, baltų kalbos įeitų į tą vakarinių ide. kalbų arealą (sl. *gosts, got. gasts „svečias“, lot. hostis „svetimšalis; priešas“), kuriame buvo išlaikytas ide. archaizmas, atsispindintis ir anatolių kalbose, plg. luvių kašši „lankymasis, viešėjimas, vaišinimas(is)“ (< *kašti < *gasti < *ghosti aba *ghosi) (MBanos, 1973, 302—306). 6. Liet. karklai: s. ind. cattram J. Endzelynas (ME II 162) yra pareiškęs nuomonę, kad liet. kafklai „vartai; avių ėdžios; pintinis ratų kėbulas (SD)“, kdrklos „lazdelinės pakabinamos ėdžios“, karklės „keliami (nesuveriami) vartai; (pintinės) kopėčios; ratų (vežimo) gardės, ratai su gardėmis; rėmai, uždedami ant rogiy, malkas vežant; ėdžios“ ir lat. karkles „ėdžios; sietas grūdams sijoti“ gali turėti -k/- iš *-t/- ir būti toliau siejami su s. saksy hurth „(iš)pynimas, išpintas daiktas“, s. ind. crtdti „sega, sieja, riša“ bei, žinoma, su krndtti „suka, verpia“ (dar plg. s. ind. kartanam „verpimas“)*. 3 Kitokius aiškinimus žr. Fraenkel, 1962, 222. 70 Ta proga įdomu pažymėti, kad iš panašios prolytės (*kert-tro-) kildinami ir s. ind. cattram „Verpstas, varpstė“ bei afganų cūšai „t. p.“ < iran. *ča(r)stra-, kurių tarpinę stadiją *kertstro- (su *-tstiš *-t¢-) rodytų iranėniškos kilmės skolinys suomių kalboje: kehrd „varpstė“ (Cowgill, Mayrhofer, 1986, 111; Mayrhofer, 1956, 382; 1976, 704). Tad šie baltų ir indoiranėnų kalbų žodžiai būtų bendrašakniai (*kort- : *kert-) ir turėtų panašius formantus (*-tlo- : *-tro-). Bendra būtų ir jų giminės kategorija: s. ind. cūttram yra neutrum; esama pamato manyti, kad niekatrajai giminei [*karkla(n)] seniau priklausė ir karklai „vartai; avių ėdžios...“, pakeitęs nom. plur. *karkla (morfologiniu atžvilgiu plg. liet. vaftai : pr. lapi-warto (nom. plur.), s. sl. vrata). Tačiau, liet. karklai kildinant iš prolytės *kort-tlo-, susidaro fonetinio pobūdžio sunkumų. Mat priebalsiai f, d, būdami prieš £, yra virtę s baltų (plg. pvz.., liet. mėsti, lat. mest, pr. po-mests < balt. *met-t-), slavų, iranėnų ir graikų kalbose. Jeigu nagrinėjamų žodžių daryba siektų ide. prokalbę ar bent jau baltų-(indo) iranėnų dialektų kontaktų epocha, baltų *karttlaturėjo virsti *karstla- (*-tt- > -st-), po to pasikeisti į *karsklair dar vėliau — į *karksla- (sk prieš priebalsį virsta ks). Kadangi taip nėra, tenka manyti, kad *-tloprie *kert- | *krt- „sieti, rišti, pinti“ buvo pridėtas po to, kai virtimas f1>stf jau buvo pasibaigęs. Morfemų sandūroje vėliau atsiradęs #7 yra tiesiog supaprastinamas (lietuvių kalbai geminatos juk nebūdingos), plg., pvz., baritakis < *bant-takis < *band-takis „bandotakis“; Vytautas < *Vyt-tautas < *Vyd-tautas (plg. Taiit-vydas). Bet toks supaprastinimas yra vėlyvas reiškinys, todėl tenka pasidairyti kitokio aiškinimo. Žodžiai karklai (karklos, karklės, lat. karkles) yra rytinių baltų kalbų dariniai, bent jau nėra duomenų, kad jie būtų bendrabaltiški, o pakitimas *:/> k! atskirais atvejais (plg., pvz., liet. aūklė, lat. aukla, pr. auclo; liet. tiūklas, lat. tikls, pr. sasintinklo) siekia baltų prokalbę*, todėl labai galima, kad nagrinėjami žodžiai susidarė jau po šio fonetinio pakitimo, ir tada prolytéje *kart-klapriebalsis ¢ disimiliacijos keliu nesunkiai galėjo išnykti. Tikriau ką nors pasakyti trukdo ta aplinkybė, kad nežinoma tikslesnė minėtų fonetinių pakitimų (t, d>s prieš t; *tl>kl; tt >t) reliatyvinė chronologija. Kad nagrinėjami žodžiai atsiradę nepriklausomai vienas nuo kito atskirai baltų ir atskirai indoiranėnų kalbose, matyti taip pat iš to, kad jie turi panašias, bet ne identiškas priesagas (balt. *-tlo-, indoir. *-tro-), skirtingą šaknies vokalizmą (balt. a<ide. 0, indoir. e). Paralelinę, taigi vėlesnę, darybą bei raidą rodo ir jų semantika: baltų kalbų žodžiai reiškia siejimo, rišimo, pynimo veiksmo rezultatą, o indoiranėnų žodžiai yra sukimo, verpimo, įrankio pavadinimai. Baltų prokalbėje šalia kefgti (-ia) „jungti, ką nestipriai rišti prie ko“ (* ker-gsu šaknies išplėtimu -g-) galėjo gyvuoti ir *kert- | *kirt- „sieti, rišti, pinti“ (* ker-t- | *kir-tsu šaknies išplėtimu ar esamojo laiko formantu -f-), prie kurio, darantis šiuos vardažodžius, ir galėjo būti pridėta priesaga -kla- < *-tlo-. * Šis pakitimas Chr, Stangui (1966, 107) atrodo senas („hohen Alters“), 71 7. Liet. lakoti Veiksmažodis lakoti (-oja) „traukinti pieną su šliužu“ teZinomas iš F. Nesselmanno „Lietuvių kalbos žodyno“, kur jis taip pateiktas: /akoti (-oja) „die Milch laffen, d. h. mit Hilfe dės Zusatzes von Laff gerinnen machen“ N 348. F. Kuršaitis ji davė savo žodyne ([K] 219) paėmęs iš F. Nesselmanno, — tai matyti iš nuorodos Ness. Nors jis ir abejojo šio žodžio tikrumu — todėl ir rašė jį su laužtiniais skliausteliais, — bet vis dėlto pažymėjo kirčio vietą: lakoti (-oja). Iš F. Nesselmanno ir F. Kuršaičio žodynų šį veiksmažodį perrašė A. Kuršaitis (KŽ II 1279) bei LKŽ autoriai, kurie, be to, paliko ir F. Kuršaičio kirčiavimą (LKŽ VII 91). Kalbotyrinėje literatūroje, kiek žinoma, kalbamasis veiksmažodis nėra nagrinėtas ar jo tikrumas svarstytas. Iš to, kaip jis pateiktas LKŽ, kur palygintas su vok. laben ir laffen, matyti, kad LKŽ autoriai jo realumu neabejojo ir laikė jį tam tikru minėtų vokiečių kalbos veiksmažodžių perdirbiniu ar pan. Ir tai padaryta neatsitiktinai. Vok. dial. laben, lidben ir laffen turi lygiai tą pačią reikšmę kaip ir liet. lakoti, būtent „traukinti (pieną) su šliužu (durch Lab, Laff gerinnen machen)“ (Nesselmann, 1851, 348; Paul, 1961, 356), ir yra vartojami šalia daiktavardžių Lab, Laff neutr. „pieno traukinimo priemonė, padaryta iš veršiuko skrandžio, šliužas“ (plg. dar vok. Labmagen) (Frischbier, 1883, 1; Paul, 1961, 356). Įdomu, kad vokiečių — prūsų kalbų Elbingo žodynėlyje XIV a. pradžioje žodžiu /ap verčiamas prūsų kalbos žodis raugus (= liet. raugas) (PKP II 42). Bet šių veiksmažodžių panašumas reikšmės tapatumu ir baigiasi, kadangi forma jie skiriasi. Skolinimosi atveju vok. lab-|laffjokiu būdu negalėjo virsti lak-; taip pat pasiskolinti /abar lapnegalėjo būti pakeisti /akpriderinant prie kokio nors lietuvių kalbos žodžio, kadangi kito žodžio tokia reikšme nėra. Labai galimas daiktas, kad /akoti (-oja) „traukinti pieną su šliužu“ reikšmės išsirutuliojimui turėjo įtakos vokiečių kalba, bet ta įtaka ėjo iš visai kitų faktų pusės. Vokiečių kalbos duomenų svarba iš tikrųjų daug didesnė — tie duomenys padeda paaiškinti ne tik /akoti (-oja) reikšmę, bet ir surasti bendrašaknių leksemų ir taip šiam retam lietuvių k. veiksmažodžiui išeiti iš izoliuotumo. Vokiečių kalba turi veiksmažodžių gerinnen sustingti, surūgti, suklekti“ (plg. die Milch gerinnt „pienas surūgsta, suklenka“, die Milch mittels eines Labs gerinnen machen „pieną su šliužu sutraukti, sušankinti, suklekinti“), zusammenlaufen „Susitraukti, surūgti, suklekti (apie pieną)“ ir rinnen „bėgti, tekėti, sroventi“, laufen „bėgti; tekėti, bėgti“ priešpriešą. Lietuvių kalboje tokio pobūdžio priešpriešą sudaro lakéti (-éja) „traukinti pieną su šliužu“ ir lėkti (lekia, Iėkė) „skristi; bėgti; smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti...“. Vokiečių kalboje semema „rūgti, stingti, klekėti (apie pieną); rauginti, traukinti*® pasirodo veiksmažodžių rinnen ir laufen priešdėlinėse formose, vadinasi, tam tikrais atvejais ji yra išriedėjusi iš reikšmės „bėgti, lėkti, mauti; bėgti, tekėti, sroventi“ (dar plg. švedų lopa „bėgti“: lopna „rūgti, gižti“). Iš čia nebesunku padaryti išvadą, kad veiksmažodžiai /akoti (-oja) ir lėkti (Iėkia, Iėkė) ne tik seman- * Plačiau apie sememą „rūgti, stingti, klekėti“ ir jos istorinį kontekstą žr. (Anuxnu, 1988, 51 x cnen.). 72 tiškai giminingi, bet ir pirmasis iš pastarojo kilęs. Tai rodo taip pat jų struktūriniai ryšiai, plg. skaloti (-0ja) „skarti, šerpetoti“ : skélti (skėlia, skėlė); platoti (-0ja) „kloti, tiesti; (refl.) plėstis, plisti...“: plėsti (plėčia, plėtė); kratoti (-dja) „(refl.) drebėti, virpėti, kukčioti“ : krėsti (krėčia, krėtė) „drebinti, purtyti...“. Kaip matyti, lakoti (-dja) reikšmė gali būti natūraliai išriedėjusi iš /ėkti (lekia, Iėkė) reikšmės, jo formaliniai struktūriniai santykiai su pamatiniu veiksmažodžiu reguliarūs, netgi F. Kuršaičio padėto kirčio vieta atitinka viso priesagos -ovedinių tipo kirčiavimą, — visa tai daro lakoti (-0oja) kilmės ryšį su lėkti (lekia, 18ké) gana akivaizdų ir paties veiksmažodžio egzistavimą Prūsų lietuvių tarmėse neabejotiną. Tad kad kalbos faktas užfiksuotas viename kuriame nors žodyne — šiuo atveju F. Nesselmanno, — dar nėra tai pakankamas pamatas jį laikyti realiai gyvojoje kalboje nebuvusiu, pramanytu. Negana to, veiksmažodis lakoti (-0ja) Prūsų lietuviy tarmėse veikiau buvo senesnių laikų veldinys, kadangi iš /ėkti (Iėkia, Iėkė) jis pasidarytas su šaknies balsių kaita e : 0 (> a), kuri yra archaiška. Dėl tos priežasties minėtų vokiečių kalbos veiksmažodžių įtaka galėjo būti daugiau katalizatoriaus pobūdžio — padėjo iš pirminės reikšmės „versti sulėkti, subėgti, lakinti“ išsikristalizuoti lakdti (-0ja) reikšmei. Visiškai tos įtakos nuneigti nederėtų. Ir kiti judėjimo veiksmažodžiai (pvz., bėgti, šokti, šankinti), kiek leidžia spręsti turimi duomenys, pieno traukinimo resp. gižimo, rūgimo reikšmę yra taip pat turėję Prūsų lietuvių tarmėse, iš kur ta reikšmė ir pateko į to krašto žodynus: Pienas sušoka, sukreka, subėga R 293, MŽ 392; Pienas subėga „... gerinnt“ N 325, su-šokti „zusammenlaufen, gerinnen, sauer werden (von der Milch)“ N 521; Surūgęs (sušokęs, suklekęs) pienas K 1 524, Pieną šliužu sutraukti, sušankinti K 1524. Tiesa, su-šokti reikšmė „surūgti, sugižti“ pažymėta taip pat K. Sirvydo žodyne (SD? 408), užfiksuota tarmėse (Rms), esančiose toliau nuo buvusio vokiečių kalbos arealo, kas rodytų savaiminę šios reikšmės raidą, bet jos atsiradimui tokiose tarmėse kaip Kps, Ss, Up minėtų vokiečių kalbos faktų įtaka taip pat visiškai neturėtų būti atmesta. Tai, kad lakoti (-0ja) „traukinti pieną su šliužu“ (< *,versti subėgti, sulėkti, lakinti“) ir lėkti (Iėkia, lėkė) yra bendrašakniai ir, be to, pirmasis pasidarytas iš pastarojo, yra svarbūs veiksmažodžio /ėkti (Iekia, Iškė) istorijos duomenys, tuo labiau, kad jo vedinys pasižymi šaknies vokalizmu « (< ide. 0) bei formantu -o-, kilusiu iš ide. -4- < protoide. *-eh,-. 8. BIt. vans-/vens- „prastas, menkas, netikęs; tuščias“ Vandenvardžio Vericavas (ež. Dusetos; plg. dar Vencav-élis, ež. Dusetos), kuris, atrodo, yra sėliškos kilmės, šakninė morfema atstatoma čia *Vink- (Vanagas, 1981, 371), čia *Venž- [| *Vinž- (< ide. *ųeng'h- | *ung'h- [Mažiulis, 1981, 7—12]). Tačiau rekonstrukcija * Vinkiavas negalima kad ir dėl to, jog dabar lietuvių kalboje turėtume *Vinciavas (kaip, pvz., Vinč-ežeris < sėlių *Viné-ezeris [Būga, 1961, 276, 576] < baltų *Vink-), o kildinimas iš *Venž- | *Vinžreikalauja keleto nedėsningų fonetinių pakitimų prielaidos, kas ir menkina jo patikimumą. 73