Kalbotyros pastabos

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) SIMAS KARALIŪNAS KALBOTYROS PASTABOS* 5. Ide. *ghostis „svečias; svetimšalis“ baltų kalbose Mūsų vardynas turi tokias pavardes: Gasčiūnas Grz, Krš, Mšk, Šl, Gasčiūnas Pkr ir Gasčiūlis Gž. Iš jų atsiradę kaimų pavadinimai Gasčiūnai (Joniškio ir Kėdainių raj.) ir Gasčionys (Šalčininkų raj.). Pavardės (seniau asmenvardžiai) Gasčiūnas, Gasčiūnas, Gasčiūlis ir *Gasčionis turi tėvavardines reikšmės priesagas -ūnas, -ulis ir -onis. Daug sunkiau apibrėžti šakninę morfemą Gasč-, Gasč-. Pirmiausia reikia pasakyti, kad ir pavardės, ir kaimų vardai, nors vieni rašomi su -šč-, kiti — su -sc-, gyvojoje kalboje visur tariami su -šč-. Gasč- kilmės atžvilgiu gali būti tiek *Gasč- < *Gašti- (plg. tuščias < *tuštja-, plg. tušti), tiek *Gasč- < *Gasti- (plg. pėsčias [rašome iš kilmės pėsčias] < *pėstja-, plg. pėsti). Situacijos nepraskaidrina nė dairymasis į kitus vardus, pvz., į Gaštynai (Kelmės raj.) ir Gastyniškiai (Šiaulių raj.), kadangi, kaip matyti, yra ir Gašt-, ir Gast-. Tokiu atveju telieka paskutinė galimybė — etimologija. A. Vanagas (LPŽ, I, 630) Gasčiūnas abejodamas lygina su liet. gaštūs „godus; smarkus; karštas, uolus“, taigi pirmine pripažįsta variantą Gasč- < *Gašti-. Deja, gaštūs težinomas iš vienos vietos (Lnkv), veikiau­siai yra neseniai atsiradęs šalia gašlūs, gašnūs, gačnūs bei gašūs (pagal dažną būdvardžių formantų -(s)t- / -(s)l- / -(s)n- kaitą, plg. pvz. birstūs : birlūs : birnūs : birūs), ir todėl vargu ar galima iš jo vesti archaiškai atrodančias mūsų pavardes. Identifikuojant šakninę morfemą Gasč-, Gasč-, įdomu prisiminti kalbos vartotojų intuiciją: Joniškio rajono kaimo pavadinimas Gasčiūnai ir dokumentuose, ir kelio nuorodose, ir rajono laikraščio „Tarybinis balsas“ yra rašomas su -šč-. Žinoma, tai nėra argumentas, bet įdomu, kad ta intuicija sutampa su čia norimu pateikti kalbos duomenimis paremtu aiškinimu. Nagrinėjamų pavardžių šakninę morfemą galima apibrėžti kaip Gasč- < *Gasti- ir mėginti joje ieškoti ide. kalbų svečio, svetimšalio pavadinimo *ghostis, kurį esant baltų kalbose atsargiai spėjo K. Būga (1958, 440), P. Arumaa (1960) ir V. Toporovas (Топоров, 1979, 168, 173), pirmasis kalbėdamas apie gyvenamosios vietos pavadinimą Gastai, antrasis nagrinėdamas rytų slavų kalbų vardyną su -gostь ir pažymėdamas, kad baltų ir slavų kalbos glaudžiai susijusios „aussi en ce qui concerne le nom commun gost“ (Arumaa, 1960, 175), pastarasis aiškindamas pr. gasto. P. Arumaa ir V. Toporovas, be to, jau tiesiai užsimena kaimo vardą Gasčiūnai. * Pradžių žr. Lietuvių arealinės lingvistikos klausimai // Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1977. T. 17. P. 207–209. 5. Lietuvių kalbotyros klausimai 29 t. 65 Vardą Gastai savo žodyne duoda F. Nesselmannas ir nurodo, kad tai bažnytkaimis Lankos apskrityje (in der Niederung), pradžioje buvęs senas kaimas, netoli jo vėliau įsikūręs vokiečių kaimas Heinrichswalde (N 241). Šį vardą nurodo ir V. Kalvaitis (1910, 33)1. Bet F. Kuršaitis savo žodyne pateikia šio vardo formą Gástos ir pažymi, kad tai vardas Heinrichswaldės bažnytkaimio, kurio viena dalis vokiškai vadinasi Gassen, plg. F. Kuršaičio duotą pavyzdį Aš einu į Gastas K 115. Ši forma ir teikiama bendrinės lietuvių kalbos vartosenai (Razmukaitė, 1985, 76). Sunku dabar pasakyti, ar turime pamatą Gástos arba Gastai (vok. Gassen su -ss- iš -st-) tiesiogiai lyginti su ide. *ghostis „svečias; svetimšalis“, kaip spėjo K. Būga. Gal daugiau pamato yra šį vietovardį lyginti su pr. gasto „lauko (ar dirvos) gabalas, sklypas“, kaip kad labai atsargiai (padėdamas klaustuką) yra padaręs J. Endzel y nas (Endzelīns, 1943, 175; 1982, 217). Mat gasto yra nom. sing. fem. forma (< *gastā), o Gástos būtų nom. plur. fem. forma (taip jau Mažiulis, 1988, 329). Šios hipotezės grindimas labai priklauso nuo to, kaip istorine-lyginamąja plotme aiškinamas prūsiškasis žodis. Išanalizavęs pr. gasto plačiame semantiniame-tipologiniame kontekste, V. Toporovas priėjo prie išvados, kad gasto žymėjo tam tikrą žemės plotą, veikiausiai skirtą visuomeniniam naudojimui arba glaudžiai su kolektyvu susijusį, ir kad pr. gasto priklauso žodžių būriui, atstovaujamam lot. hostis „svetimšalis; priešas“, got. gasts, s. isl. gestr, s. vok. aukšt., s. saksų gast, slav. *gostь „svečias“ (Топоров, 1979, 169–173). V. Mažiulio (1988, 328–331) aiškinimu, pr. gasto „lauko (ar dirvos) gabalas, sklypas“ esąs *gastā „užgesusi žemė“ < *„užgesęs išdeginto miško plotas“, atsiradęs lydiminės žemdirbystės laikais substancyvizuojant iš šaknies *ges- „ges(in)ti“ pasidaryto priesagos -t- būdvardžio moteriškos giminės forma *gastā. Pr. gasto V. Mažiulis dar lygina su liet. Gėsalai (Skuodo raj.) < *gėsalai „sklypai“. Tačiau šis kuršiškasis vietovardis (1253 m. Zesele [Bielenstein 1892, 253] < *[D]zēsel-) ir pr. gasto smarkiai skiriasi formaliąja struktūra (šaknies balsiais, priesagomis), ir šaknies *ges- „ges(in)ti“ žodžių būryje nėra paliudyta reikšmės „sklypai“. Drauge lieka neaišku, ar vietovardyje Gėsalai slypi šaknies *ges- „ges(in)ti“ koks nors vedinys (plg. liet. gėsulas „nuodegulis) ar lat. dzēse „juodasis garnys“ ir priesaga -ele (Kiparsky, 1939, 160). Pagrindinė J. Schützo (1988, 68–82) straipsnio sąvoka, galima sakyti, yra pr. gasto „laukai, pievos, die Flur (-stücke)…“, kuris esąs šaknies *gest- žodis kaip ir s. sl. žestъ „kietas“, s. fryzų gāst „nevaisingas, sausas“ (dar plg. gāstland — Šiaurės jūros pakrančių (Nordseeküste) žodį), vok. Geest „smėlėta viržiais apaugusi aukštuma kaip derlingų žemumų priešprieša“. Daugelio germanų kalbų vietovardžių ir asmenvardžių dėmenį -gast (plg. Hruot-gast, Rat-gast, Uar-gast etc.), tradiciškai tapatinamą su ide. *ghostis „svečias; svetimšalis“, J. Schützas kildina iš gast- „Feld, Flur, Gemarkung; Besitz“. J. Schützo aiškinimas taip pat nėra be priekaištų. Sl. *žestъ kilmė, tiesa, neaiški (Фасмер, 1986, 50), bet nėra tikras (dėl aukštesniojo 1 Kr. Milkaus forma Gaslai MŽ II 262 yra korektūros klaida vietoj Gastai (plg. Būga, 1958, 440). 66 laipsnio formos rus. dial. žerče šalia жестче) ir jo skyrimas minėtų žodžių bū- rui. Germanų kalbų žodžių šaknies balsių pirminis pobūdis neaiškus (gali būti ir germ. *gais- [Jóhannesson, 1956, 304]). Nežiūrint šių dviejų originalių, įdomių aiškinimų ir daug nepaisant V. Mažiulio (1988, 329) skepticizmo, kad V. Toporovo hipotezė „laikytina, trumpai kalbant, nepagrindžiamu spėjimu“, ir J. Schützo pastabos, kad „Doch was *ghosta zu besagen hätte, bleibt ungesagt“ (Schütz, 1988, 71), reikia iš karto pasakyti, kad, kaip atrodo, V. Toporovo mąstymo ir argumentacijos kryptis teisinga: remiantis gausiais istoriniais ir kalbiniais tipologiniais duomenimis, jam pavyko apytikriai atsakyti į pagrindinį klausimą, kas buvo ta dalis (Stucke), kurią prūsai žymėjo žodžiu gasto (Топоров, 1979, 170), o drauge praskaidrinti ir ryšį tarp lauko, jo dalies ir svečio. Tad šiuo klausimu telieka pridėti vos vieną kitą aiškinamąjį žodį. Iš formaliosios pusės, pr. gasto laikomas ā kamieno nom. sing. forma (Топоров, 1979, 169; Mažiulis, 1988, 328) kaip, pvz., galvo, mergo, rancko. J. Schützo (1988, 74, 77—78) nuomone, pr. gasto esąs dual. masc. forma (kaip wanso, austo, plg. lot. duō, ambō) šalia nom. sing. *gastas arba *gasts, plur. *gastai. Kad pr. gasto vis dėlto būta nom. sing. fem. formos, rodytų vietovardis Gāstos (bet šalia ir Gastai). Elbingo vokiečių-prūsų kalbų žodynėlyje gasto yra semantiniame lauke, susijusiame su artoju ir jo darbu: artojas — laukas, dirva — x — margas (žemės matas, kiek per pirmąją dienos pusę pora arklių galima aparti) — vaga — ežia ir t. t. (PKP II 23). Iš čia ir atstatoma gasto reikšmė „lauko (ar dirvos) gabalas, sklypas, Ackerstück“ (Endzelins, 1943, 175, Endzelins, 1982, 217; Топоров, 1979, 169—170; Mažiulis, 1988, 328). Vidurio vokiečių aukštaičių kalbos žodį Stucke, kuris perduodamas pr. gasto, šiame žodynėlio kontekste J. Schützas (1988, 70) plačiau interpretuoja, būtent „ko nors dalis; laukai, pievos, jų dalys; ežia; gyvenami laukai, nausėdija (Teil von etwas; die Flur (-stücke), Felder; Feldmark; (Siedlungs-) Gefilde)“. Toliau jis taip rašo: „Apr. gasto meint […] entschieden die „Felder“ oder „Flurstücke“, wohl auch die „Flur“, abgehoben als eine Gesamtheit gegenüber samye (= zamje) als „Land“ (Schütz, 1988, 70). Įdomu, kad ir V. Toporovas (Топоров, 1979, 170) svarsto galimybę, kad žodžiu gasto žymėjo žemės naudmenis (угодья) — ne tik ariamą žemę, bet ir pievas, daržus ir pan. Turint galvoje, kas pasakyta, ir galima mėginti istoriniu kontekstu ir tipologinėmis paralelėmis patikslinti pr. gasto reikšmę. Seniausia slav. *gostь reikšmė buvo „svetimšalis“, dažniausiai „pirklys“ (plg. čekų hospites mercatores, s. rusų гость „svečias, svetimšalis, atvažiuojantis pirklys“). Vėliau šiuo žodžiu imta vadinti taip pat tuos žemdirbius, valstiečius (plg. čekų hospites rustici), kurie, atsikėlę iš kitų valsčių ar netgi kitų kraštų (plg. hospes „colonus, qui ab extera regione advenit“ [Słownik łaciny, p. 826]), apsigyvendavo stambiosios žemėvaldos ribose kaip laisvieji nuomininkai (liberi hospites). Jie likdavo ten susitarimo pamatu: kirto miškus, ruošė žemę arimui ir sėjai arba apdirbdavo dirvonuojančią, kūrė sodybas, o už tai mokėjo nedidelę nuomą, iš pradžių taip pat duoklę natūra ir galėdavo keisti gyvenamą vietą. „Svečiai“ gaudavo žemės įvairaus dydžio, bet daugumas jų dirbo ne daugiau kaip 2—3 bonariumus (bonnarium — to meto žemės matas). Pirmieji juos mini Karolingų laikų šaltiniai, bet „sve- 5* 67 čių“ (gosti, hospites) reikšmė ūkyje ypač išaugo XI a. Laisvųjų svečių institucija Vakarų ir slavų kraštuose kolonizavo naujas sritis, išplėtė dirbamos žemės plotus ir smarkiai padidino stambiąją žemėvaldą, kuri tokiu būdu savo valdose įdarbindavo laisvuosius bežemius valstiečius ir tuos, kurie patys ar jų tėvai tą žemę buvo praradę (Manteuffel, 1974, 111; Inglot, 1938, 30—31, 125—128; Bujak, 1905). Mūsų reikalui ypač svarbus tas faktas, kad lotynų šaltiniuose naujųjų kolonistų — „svečių“ (hospites) dirbama žemė vadinama hospitium (Inglot, 1938, 30), žodžiu, kuris pasidarytas iš hospes, -itis. Vadinasi, labai galimas daiktas, kad pr. gasto taip pat žymėjo tokį sklypą, lauko ar dirvos gabalą, — teisingiausia būtų sakyti: tokį žemės naudmenų (уродья, Flurstücke) gabalą (laukai, miškai, pievos ir kt.), — kuris buvo dirbamas valstiečio — „svečio“, jam pagal susitarimą priklausė, o pats žodis gasto (< *gastā) buvo pasidarytas su galūne -ā iš *gast(a) — „svečias“. Yra žinoma, kad, ligi atsikraustant ordiniui, prūsai turėjo gerai organizuotą ir išplėtotą žemės ūkį, ir ordino administracija pripažino prūsų žemėtvarką, kurios vienas iš elementų, labai galimas daiktas, ir buvo naujųjų kolonistų — laisvųjų svečių institucija. Be apeliatyvo gastō, svečio pavadinimą *gast(a)- galėtų dar atspindėti prūsų kalboje ne visai aiškiai paliudytas asmenvardis Gastimus (Būga 1958, 257) ar Gastuno (Trautmann, 1925, 28). Nors kaimo vardas Gāstos, kaip atrodo, ir yra prūsų kalbos skolinys, atsiradęs iš gasto „lauko (ar dirvos) gabalas, sklypas“, natūraliai kyla asociacija tarp jo ir šakninę morfemą Gast- turinčių lietuvių vandenvardžių. Panašiai skambančius latvių kaimo vardą Gastis ir kalno vardą Gastin-kalns J. Endzelynas siejo su svečio pavadinimu — rus. гость (Endzelīns, 1956, 303). Taip galvojo ir P. Arumaa (1960), lietuvių vandenvardžius ir gyvenamųjų vietų pavadinimus su Gast- lygindamas su rytų slavų elementą gast- (-gostь) turinčiais vardais. Lietuvių vandenvardžių Gāstas etc. lyginimą su *gast(a)- „svečias“ A. Vanagas (1981, 108) atmetė — tokia semantika, girdi, hidronimams netinkanti. Prieš pereinant prie vardyno su Gast- nagrinėjimo, reikia dar du dalykus pasvarstyti. Pirma, P. Arumaa (1960, 174) ir, jo visai neminėdamas, A. Vanagas (1981, 108) su Gāstas, Gāstamas etc. yra susieję vandenvardžius Guōstė, Guostūs, pastarasis pridurdamas, kad „Galbūt šaknis gast- yra apofoninis šakninės guost- variantas“. Išeidamas iš savo teorijos, J. Schützas (1988, 77) juos, kaip turinčius ide. ō, priskyrė sl. žesto, s. frizų gast ir kt. žodžių būriui. Tačiau Guōstė (up. Prienų raj.), Guostūs (ež. Trakų raj.) bei Guōsta-galis (km. Pakruojo raj.), Užū-guostis (km. Prienų raj.; iš Guōstė) turi gerą darybos pamatą pačioje lietuvių kalbos dirvoje — tai guostas „kuokštas, guotas“ (Vanagas, 1981, 127) šalia guotas „banda, būrys, gauja; medžių, grybų, krūmų, javų nedidelė grupė, kuokštas“ (dėl -st- : -t- kaitaliojimosi plg. plauštai „viena iš dviejų lentų, kalamų luoto šonuose…“ ir plautai „viena iš dviejų šoninių kelminio avilio lentelių…“; grumstas : grumtas), kurių kilmė, matyt, susijusi su ide. karvės pavadinimu *gʷōu- (Karaliūnas, 1987, 188—189; plg. Fraenkel, 1962, 177). Antra, kad Gāstas (up. Lazūnai), Gāstupis (Šeduva), Gāstamas (up. Subačius), Gāstaminas (up. Anykščiai) sudaro atskirą, nuo Guōstė, Guostūs nepriklausomą 68 šaknį, iš kilmės veikiausiai susijusią su ide. *ghostis „svečias; svetimšalis“, matyti ir iš vardyno atitikmenų rytų slavų teritorijoje: Гостено ež. (Порхов), Гостёнка up. (Старица, buv. Tverės gub.), Гостино ež. (погост Ясенской) ir daugelio kitų (Arumaa, 1960, 144–175). Ypač dažni upių, ežerų ir gyvenamųjų vietų pavadinimai, kuriuose гость „svečias“ eina antruoju dėmeniu (Черногость, Моглогость, Негосто ir kt.), neretai pasikeitęs į -гощ (Белогощ, Братогощ, Чадогощ, Домогоща, Иногощ(е) ir daugelis kitų). Šio tipo vardus P. Arumaa laiko archaiškais. Upių, ežerų ir gyvenamųjų vietų pavadinimai su Гост- (-гость) (iš viso apie šimtą) paplitę nuo Pskovo–Novgorodo–Borovičių šiaurėje ligi Volynės pietuose, bet koncentruojasi Novgorodo apylinkėse; tai rodytų rytinius slavus pirmiausia čia apsistojus jų ekspansijos į šiaurę metu. Slavų kalbų pavyzdžiu drąsiai teigti lietuvių vandenvardžius Gāstas, Gāstupis, Gāstamas, Gāstaminas slepiant ide. *ghostis „svečias; svetimšalis“ trukdo greta minė Gāstamas lytis Gāštamas. Antra vertus, kad svečio resp. ko svetimo semantika tinka ir vandenvardžiams, matyti iš tokio pavyzdžio: Ežero ir upės vardas Svetūs (Daugai) (kaip Kertùs, Milčiùs, Niedùs) ir upės vardas Svetýčia (Dūkštas) (su priesaga -yčia kaip Kalnyčia, Skaryčia, Voryčia (Skardžius, 1943, 357; Vanagas, 1970, 142) yra iš tų lietuvių tarmių vietų, kur opozicija e : ie išlaikoma. Be to, Svetūs šaknis esti taip pat kirčiuota (plg. acc. sing. Svėtų) ir turi aiškų šaknies vokalizmą e. Tad niekas netrukdo manyti, kad Svetūs, Svetyčia šaknis yra ta pati kaip bendrinių žodžių svečias, svetýs, svečias „(adj.) svetimas“, svetūr2. Vadinasi, svečio semantika niekuo dėta, ir todėl upėvardžiai Gāstam-inas (su priesaga -inas [Vanagas, 1970, 155]), Gāsta-mas (su priesaga -mas, plg. Aūla-mas : aūlas, Gārda-mas : gārdas [Skardžius, 1943, 207]) bei Gāstas, Gāst-upis taip pat gali turėti *gasta- „svečias; svetimšalis“. Upėvardis Gāstamas kaip ir kaimo vardas Gāstynai (Kelmės raj.) (šalia Gastýn-iškiai Šiaulių raj.) galėjo kaip gretiminės lytys atsirasti suplakus šaknis Gast- (: *gasta- „svečias“) ir Gāst- (: liet. *gāsti-, lat. gašs „aitrus, gaižus, laiškus“ < *gaśia- ar *gasus). Nagrinėjamų baltų asmenvardžių, vietovardžių, vandenvardžių, taip pat bendrinių žodžių (pvz., pr. gasto) čia duodamam aiškinimui svarų argumentą sudaro tas faktas, kad svečio pavadinimas *gasta- yra realiai vartojamas baltų kalbų žodis. Tai lat. gasts „svečias“, moteriškos giminės forma gaška „viešnia“: abu jie žinomi iš liaudies dainų (ME I 608); dial. gosts (su o<a būdingu latvių aukšzemniekų tarmėms) paplitęs Latgaloje, pasitaiko Vidžemės rytinėse tarmėse; variantas gaškis (su -šk- < *-stj-) vartojamas šiaurės rytų Vidžemėje (Лаумане, 1977, 75–76 su žemėlapiu). Vien dėl to, kad gasts su savo variantais paplitęs rytinėje latvių kalbos arealo dalyje, vargu ar galima rimčiau žiūrėti į jų skolinimo (iš rus. гость, гостья) hipotezę. Jo vartojimas archaiškomis kalbos ypatybėmis pasižyminčiose latvių liaudies dainose, jo variantiskumas (gaškis, gaška, gaška), skirtingas kamiengalis (lat. -a- < ide. -o- : sl. -i-), be to, onomastinė medžiaga ir prūsų kalbos faktai verčia preferuoti nuomonę (Брейдак, 1969, 5–6), kad gasts „svečias“ ir gaška „viešnia“ < *gastijā yra latvių kalbos žodžiai, iš seno giminingi su rus. гость, гостья. 2 Kitaip, visiškai nepagrįstai traktuoja Vanagas, 1981, 322–323. 69 Lat. gastis, atrodo, yra o kamieno, plg. gen. plur. formą gastu. Tematinę formą *gosto- turi slavų kalbų asmenvardis (obodričių kunigaikščio vardas) Gosto-mysl (IX a. pirmoji pusė), kurio antrasis sandas paliudytas asmenvardžio Mysl-o-wice. Buvus tematinę formą rodo ir slavų asmenvardis Goste-slav(ъ), kuris etimologiškai atitinka s. skand. (runų) hlewa-gastiR, tačiau turintį atvirkštinę sandų tvarką (Иванов, Топоров, 1963, 127, 129) (taigi šie slavų ir germanų asmenvardžiai savo struktūra yra liet., Vaiš-noras : Nór-vaišas tipo). Vadinasi, o kamieno forma *gasta-, kurią veikiau­siai slepia vandenvardžiai Gāstas, Gāsta-mas ir Gāsta-m-inas, realiai paliudyta baltų ir slavų kalbose. Iš pr. gasto (< *gastā) matyti, kad baltų kalbose šalia o kamieno būta ir ā kamieno. Jeigu čia dėstoma hipotezė teisinga, prie slavų (dar plg. serb. Milbgost) ir germanų (dar plg. germ. Fare-gastus, Arde-gastus : fara „giminė“, art „laukas“) kalbų, turinčių asmenvardžių, pasidarytų iš ide. svečio pavadinimo, prisišlie­tų ir baltų kalbos su savo asmenvardžiais — lietuvių Gasčiūnas, Gasčiulis, *Gasčiōnis (: Gasčionys, kaimo vardas), *Gastýnas (: Gastýniškiai, kaimo vardas) (su priesaga -vna-, rodančia, kas kieno yra buvęs sūnus, plg. Gudýnas: Gūdas, Lātynas : Lātvis [Skardžius, 1943, 267]), ne visai aiškiais prūsų Gastimus ar Gastumo. Kaip ir germanų kalbose (plg runų -gastiR), pirmuose trijuose lietuvių asmenvardžiuose, atrodo, slypi i- kamieno forma *gasti-: *Gasti- > Gasc- (prieš užpakalinės eilės balsius) // *Gasti- (prieš priebalsius). Lat. dial. gašķis „svečias“ yra taip pat i kamieno formos refleksas (< *gastis), o lat. gašķa atspindi *gasti̯ā su i̯ā kamienu (kaip rusų гостя). Kamienui i priklauso ir minėti lotynų, germanų bei slavų kalbų svečio pavadinimai, todėl ir atstatomas i- kamienis ide. *ghostis „svečias; svetimešalis“ (Pokorny, 1959, 453). Toks kamiengalio balsių įvairumas galėjo atsirasti, matyt, tematizuojant priebalsinio kamieno formą *ghost-, kas sutiktų su jau seniai keliama mintimi dėl tokios formos buvimo dūriniuose: s. sl. gospodъ „viešpats“ < *ghost-podi-, lot. hospes, -itis „svetimšalis; svečias“ < *ghost-potis. Jeigu čia nagrinėjamų baltų kalbų duomenų toks aiškinimas teisingas, baltų kalbos įeitų į tą vakarinių ide. kalbų arealą (sl. *gostъ, got. gasts „svečias“, lot. hostis „svetimšalis; priešas“), kuriame buvo išlaikytas ide. archaizmas, atsispindintis ir anatolijų kalbose, plg. luvų kašši „lankymasis, viešėjimas, vaišinimas(is)“ (< *kašti < *gasti < *ghosti aba *ghosi) (Иванов, 1973, 302–306). 6. Liet. kārklai : s. ind. cāttram J. Endzelynas (ME II 162) yra pareiškęs nuomonę, kad liet. kārklai „vartai; avių ėdžios; pintinis ratų kėbulas (SD)“, kārklos „lazdelinės pakabinamos ėdžios“, kārklės „keliami (nesuveriami) vartai; (pintinės) kopėčios; ratų (vežimo) gardės, ratai su gardėmis; rėmai, uždedami ant rogių, malkas vežant; ėdžios“ ir lat. kārkles „ėdžios; sietas grūdams sijoti“ gali turėti -kl- iš *-tl- ir būti toliau siejami su s. sakų hurth „(iš)pynimas, išpintas daiktas“, s. ind. cr̥táti „sega, sieja, riša“ bei, žinoma, su kr̥ṇātti „suka, verpia“ (dar plg. s. ind. kartanam „verpimas“)³. 3 Kitokius aiškinimus žr. Fraenkel, 1962, 222. 70 Ta proga įdomu pažymėti, kad iš panašios prolyties (*kert-tro-) kildinami ir s. ind. cättram „verpstas, varpstė“ bei afg. cäšai „t. p.“ < iran. *ča(r)stra-, kurių tarpinė stadija *kertstro- (su *-tst- iš *-tt-) rodytų iranėniškos kilmės skolinys suomių kalboje: kehrä „varpstė“ (Cowgill, Mayrhofer, 1986, 111; Mayrhofer, 1956, 382; 1976, 704). Tad šie baltų ir indoiranėnų kalbų žodžiai būtų bendrašakniai (*kort- : *kert-) ir turėtų panašius formantus (*-tlo- : *-tro-). Bendra būtų ir jų giminės kategorija: s. ind. cättram yra neutrum; esama pamato manyti, kad niekatrajai giminei [*kark-la(n)] seniau priklausė ir kärklai „vartai; avių ėdžios…“, pakeitęs nom. plur. *karklā (morfologiniu atžvilgiu plg. liet. vär tai : pr. lapi-warto (nom. plur.), s. sl. vrata). Tačiau, liet. kärklai kildinant iš prolyties *kort-tlo-, susidaro fonetinio pobūdžio sunkumų. Mat priebalsiai t, d, būdami prieš t, yra virtę s baltų (plg. pvz., liet. mėsti, lat. mest, pr. po-mests < balt. *met-t-), slavų, iranėnų ir graikų kalbose. Jeigu nagrinėjamų žodžių daryba siektų ide. prokalbę ar bent jau baltų-(indo) iranėnų dialektų kontaktų epochą, baltų *karttla- turėjo virsti *karstla- (*-tt- > -st-), po to pasikeisti į *karskla- ir dar vėliau — į *karksla- (sk prieš priebalsį virsta ks). Kadangi taip nėra, tenka manyti, kad *-tlo- prie *kert- / *krt- „sieti, rišti, pinti“ buvo pridėtas po to, kai virtimas tt > st jau buvo pasibaigęs. Morfemų sandūroje vėliau atsiradęs tt yra tiesiog supaprastinamas (lietuvių kalbai geminatos juk nebūdingos), plg., pvz., bañtakis < *bant-takis < *band-takis „bandotakis“; Vytautas < *Vyt-tautas < *Vyd-tautas (plg. Taut-vydas). Bet toks supaprastinimas yra vėlyvas reiškinys, todėl tenka pasidairyti kitokio aiškinimo. Žodžiai kärklai (kärklos, kärklės, lat. kärkles) yra rytinių baltų kalbų dariniai, bent jau nėra duomenų, kad jie būtų bendrab altiški, o pakitimas *tl > kl atskirais atvejais (plg., pvz., liet. aũklė, lat. aũkla, pr. auclo; liet. tiñklas, lat. tikls, pr. sasin-tinklo) siekia baltų prokalbę4, todėl labai galima, kad nagrinėjamieji žodžiai susidarė jau po šio fonetinio pakitimo, ir tada prolytyje *kart-kla- priebalsis t disimiliacijos keliu nesunkiai galėjo išnykti. Tikriau ką nors pasakyti trukdo ta aplinkybė, kad nežinoma tikslesnė minėtų fonetinių pakitimų (t, d > s prieš t; *tl > kl; tt > t) reliatyvinė chronologija. Kad nagrinėjamieji žodžiai atsiradę nepriklausomai vienas nuo kito atskirai baltų ir atskirai indoiranėnų kalbose, matyti taip pat iš to, kad jie turi panašias, bet ne identiškas priesagas (balt. *-tlo-, indoir. *-tro-), skirtingą šaknies vokalizmą (balt. a < ide. o, indoir. e). Paralelinę, taigi vėlesnę, darybą bei raidą rodo ir jų semantika: baltų kalbų žodžiai reiškia siejimo, rišimo, pynimo veiksmo rezultatą, o indoiranėnų žodžiai yra sukimo, verpimo, įrankio pavadinimai. Baltų prokalbėje šalia kerǵ-ti (-ia) „jungti, ką nestipriai rišti prie ko“ (*ker-g- su šaknies išplėtimu -g-) galėjo gyvuoti ir *kert- / *kirt- „sieti, rišti, pinti“ (*ker-t- / *kir-t- su šaknies išplėtimu ar esamojo laiko formantu -t-), prie kurio, darantis šiuos varžodžius, ir galėjo būti pridėta priesaga -kla- < *-tlo-. 4 Šis pakitimas Chr. Stangui (1966, 107) atrodo senas („hohen Alters“). 71 7. Liet. lakóti Veiksmažodis lakóti (-ója) „traukti pieną su šliužu“ težinomas iš F. Nesselmanno „Lietuvių kalbos žodyno“, kur jis taip pateiktas: lakoti (-oja) „die Milch laffen, d. h. mit Hilfe des Zusatzes von Laff gerinnen machen“ N 348. F. Kuršaitis jį davė savo žodyne ([K] 219) paėmęs iš F. Nesselmanno, — tai matyti iš nuorodos Ness. Nors jis ir abejojo šio žodžio tikrumu — todėl ir rašė jį su laužtiniais skliausteliais, — bet vis dėlto pažymėjo kirčio vietą: lakóti (-ója). Iš F. Nesselmanno ir F. Kuršaičio žodynų šį veiksmažodį perrašė A. Kuršaitis (KŽ II 1279) bei LKŽ autoriai, kurie, be to, paliko ir F. Kuršaičio kirčiavimą (LKŽ VII 91). Kalbotyrinėje literatūroje, kiek žinoma, kalbamasis veiksmažodis nėra nagrinėtas ar jo tikrumas svarstytas. Iš to, kaip jis pateiktas LKŽ, kur palygintas su vok. laben ir laffen, matyti, kad LKŽ autoriai jo realumu neabejojo ir laikė jį tam tikrų minėtų vokiečių kalbos veiksmažodžių perdirbiniu ar pan. Ir tai padaryta neatsitiktinai. Vok. dial. laben, läben ir laffen turi lygiai tą pačią reikšmę kaip ir liet. lakóti, būtent „traukti (pieną) su šliužu (durch Lab, Laff gerinnen machen)“ (Nesselmann, 1851, 348; Paul, 1961, 356), ir yra vartojami šalia daiktavardžių Lab, Laff neutr. „pieno traukimo priemonė, padaryta iš veršiuko skrandžio, šliužas“ (plg. dar vok. Labmagen) (Frischbier, 1883, 1; Paul, 1961, 356). Įdomu, kad vokiečių–prūsų kalbų Elbingo žodynėlyje XIV a. pradžioje žodžiu lap verčiamas prūsų kalbos žodis raugus (= liet. raugas) (PKP II 42). Bet šių veiksmažodžių panašumas reikšmės tapatumu ir baigiasi, kadangi forma jie skiriasi. Skolinimosi atveju vok. lab- /laff- jokiu būdu negalėjo virsti lak-; taip pat pasiskolinti lab- ar lap- negalėjo būti pakeisti lak- priderinant prie kokio nors lietuvių kalbos žodžio, kadangi kito žodžio tokia reikšmė nėra. Labai galimas daiktas, kad lakóti (-ója) „traukti pieną su šliužu“ reikšmės išsirutuliojимui turėjo įtakos vokiečių kalba, bet ta įtaka ėjo iš visai kitų faktų pusės. Vokiečių kalbos duomenų svarba iš tikrųjų daug didesnė — tie duomenys padeda paaiškinti ne tik lakóti (-ója) reikšmę, bet ir surasti bendrašaknį leksemų ir taip šiam retam lietuvių k. veiksmažodžiui išeiti iš izoliuotumo. Vokiečių kalba turi veiksmažodžių gerinnen „sustingti, surūgti, suklekėti“ (plg. die Milch gerinnt „pienas surūgsta, suklenka“, die Milch mittels eines Labs gerinnen machen „pieną su šliužu sutraukti, sušankinti, suklekinti“), zusammenlaufen „susitraukti, surūgti, suklekėti (apie pieną)“ ir rinnen „bėgti, tekėti, sroventi“, laufen „bėgti; tekėti, bėgti“ priešprieša. Lietuvių kalboje tokio pobūdžio priešpriešą sudaro lakóti (-ója) „trau-kinti pieną su šliužu“ ir lėkti (lėkia, lėkė) „skristi; bėgti; smarkiai, skubinamai eiti, važiuoti, joti…“. Vokiečių kalboje semema „rūgti, stingti, klekėti (apie pieną); rauginti, traukinti“⁵ pasirodo veiksmažodžių rinnen ir laufen priešdėlinėse formose, vadinasi, tam tikrais atvejais ji yra išriedėjusi iš reikšmės „bėgti, lėkti, mauti; bėgti, tekėti, sroventi“ (dar plg. švedų löpa „bėgti“: löpa „rūgti, gižti“). Iš čia nebesunku padaryti išvadą, kad veiksmažodžiai lakóti (-ója) ir lėkti (lėkia, lėkė) ne tik seman- 5 Plačiau apie sememą „rūgti, stingti, klekėti“ ir jos istorini kontekstą žr. (Аникин, 1988, 51 и след.). 72 tiškai giminingi, bet ir pirmasis iš pastarojo kilęs. Tai rodo taip pat jų struktūriniai ryšiai, plg. skalóti (-ója) „skarti, šerpetoti“: skélti (skélia, skélė); platóti (-ója) „kloti, tiesti; (refl.) plėstis, plisti…“: plėšti (plėčia, plėtė); kratóti (-ója) „(refl.) drėbėti, virpėti, kukčioti“: krėšti (krėčia, krėtė) „drebinti, purtyti…“ Kaip matyti, lakóti (-ója) reikšmė gali būti natūraliai išriedėjusi iš lėkti (lėkia, lėkė) reikšmės, jo formaliai struktūriniai santykiai su pamatiniu veiksmažodžiu reguliarūs, netgi F. Kuršaičio padėto kirčio vieta atitinka viso priešagos -o- vedinių tipo kirčiavimą, — visa tai daro lakóti (-ója) kilmės ryšį su lėkti (lėkia, lėkė) gana akivaizdų ir paties veiksmažodžio egzistavimą Prūsų lietuvių tarmėse neabejotiną. Tad kad kalbos faktas užfiksuotas viename kuriame nors žodyne — šiuo atveju F. Nesselmanno, — dar nėra tai pakankamas pamatas jį laikyti realiai gyvojoje kalboje nebuvusiu, pramanytu. Negana to, veiksmažodis lakóti (-ója) Prūsų lietuvių tarmėse veikiau buvo senesnių laikų veldinys, kadangi iš lėkti (lėkia, lėkė) jis pasidarytas su šaknies balsių kaita e : o (> a), kuri yra archaiška. Dėl tos priežasties minėtų vokiečių kalbos veiksmažodžių įtaka galėjo būti daugiau katalizatoriaus pobūdžio — padėjo iš pirminės reikšmės „versti sulėkti, subėgti, lakinti“ išsikristalizuoti lakóti (-ója) reikšmei. Visiškai tos įtakos nuneigti nederėtų. Ir kiti judėjimo veiksmažodžiai (pvz., bėgti, šókti, šankinti), kiek leidžia spręsti turimi duomenys, pieno traukinimo resp. gįžimo, rūgimo reikšmę yra taip pat turėję Prūsų lietuvių tarmėse, iš kur ta reikšmė ir pateko į to krašto žodynus: Pienas sušóka, sukreka, subėga R 293, MŽ 392; Pienas subėga „… gerinnt“ N 325, su-šókti „zusammenlaufen, gerinnen, sauer werden (von der Milch)“ N 521; Surūgęs (sušokęs, suklekęs) pienas K I 524, Pieną šliužu sutraukti, sušankinti K I 524. Tiesa, su-šókti reikšme „surūgti, sugižti“ pažymėta taip pat K. Sirvydo žodyne (SD³ 408), užfiksuota tarmėse (Rmš), esančiose toliau nuo buvusio vokiečių kalbos arealo, kas rodytų savaiminę šios reikšmės raidą, bet jos atsiradimui tokiose tarmėse kaip Kps, Ss, Up minėtų vokiečių kalbos faktų įtaka taip pat visiškai neturėtų būti atmesta. Tai, kad lakóti (-ója) „traukti pieną su šliužu“ (< *„versti subėgti, sulėkti, lakinti“) ir lėkti (lėkia, lėkė) yra bendrašakniai ir, be to, pirmasis pasidarytas iš pastarojo, yra svarbūs veiksmažodžio lėkti (lėkia, lėkė) istorijos duomenys, tuo labiau, kad jo vedinys pasižymi šaknies vokalizmu a (< ide. o) bei formantu -o-, kilusiu iš ide. -ā- < protoide. *-eh₂-. 8. BIt. vans-/vens- „prastas, menkas, netikęs; tuščias“ Vandenvardžio Veñcavas (ež. Dusეტos; plg. dar Vencav-ėlis, ež. Dusetos), kuris, atrodo, yra sėliškos kilmės, šakninė morfema atstatoma čia *Viṅk- (Vanagas, 1981, 371), čia *Venž- / *Vinž- (< ide. *u̯engʰ- / *u̯ngʰ- [Mažiulis, 1981, 7–12]). Tačiau rekonstrukcija *Vinkiavas negalima kad ir dėl to, jog dabar lietuvių kalboje turėtume *Vinčiavas (kaip, pvz., Vinč-ežeris < sėlių *Vinč-ezeris [Būga, 1961, 276, 576] < baltų *Vink-), o kildinimas iš *Venž- / *Vinž- reikalauja keleto nedėsningų fonetinių pakitimų prielaidos, kas ir menkina jo patikimumą. 73 Kad šio ežero vardo išeities forma turėtų būti *Venšavas6, pakankamai įrodyta V. Mažulio (1981, 7–12): 1) to krašto (Dusetų) tarimų atstovų jis tariamas su -c- (-ts-), o t įspraudimas tarp priebalsių n ir s būdingas lietuvių tarmėms; 2) tai aiškiai rodytų rus. Венусово < liet. dial. *Ven'savas ir patvirtintų tikslus jo atitikmuo vakarų baltų teritorijoje (jotvingių Wენსowa). Jotv. Wენსowa lokalizuojamas Mozūruose, Olecko apskrityje, „kur 1562 m. dar tebebuvusi giria, vardu Wენსowa“ (Būga, 1961, 149), o vėliau stovėjęs dvaras ir gyvenvietė (vokiškai) Wensewen (Batūra, 1985, 408). Su jais, be abejo, siejasi ir P. Dusburgiečio (1985, 199) bei N. Jerošino minima giria Winse, lokalizuojama tarp Negutino ir Snerų ežerų (Batūra, 1985, 408). Jotvingių vardai Winse, 1562 m. Wენსowa (vok. Wensewen) tapatinami su kuršiškos kilmės latvių Venžava (Ventspils parapijos dvaras; vok. Wensau), 1253 m. Vense, Wense (Būga, 1961, 149, 844; Endzelīns, 1974, 448, 461, Blese, 1930, 310) ir dėl to jotvingių vardai skaitomi su -z- (= liet. -ž-): „būtų jotvingiai vadinę Venzavō = kurš. — la. Venžava“ (Būga, 1961, 148). Štai kodėl, sulyginus liet. Venčavas ir jotv. Wენსowa, ir reikėjo lietuvių vandenvardį taip pat kildinti iš *Venž- / *Vinž-. Dėl to V. Mažiulis (1981, 8) dar taip rašo: „Venčavą (dial. Vinčsavas) galėtume vesti iš sėl. *Vensavas, tačiau nerandu nė vieno kito (bent jau patikimo) baltų hidronimo (aiškiai ne asmenvardinės kilmės!), kuriame slypėtų balt. *Vens- ar *Vins-. Ir vis dėl to — kad ir labai keista — čia turime, atrodo, baltų šaknį *Vens- // *Vins-, reiškusią ką nors netinkamą, prastą, menką ir pan. Venčavas niekas netrukdo sieti su ežero vardu Vinčėlis (Kuktiškės) ir balos vardu Venčbalė (Kudirkos Naumiestis) (taip jau Vanagas, 1970, 103, 130)7. Jų šaknis Venc- / Vinc- (jeigu pirmasis nėra dialektinė lytis su in iš en) gali turėti į priebalsių junginį -ns- įspraustą t, taigi būtų atsiradusi tokiu pat būdu kaip Venčavas. Šios šaknies galėtume, be to, ieškoti upėvardžiuose Vensūtis (Dotnuva), kurį su Venčavas atsargiai lygino A. Vanagas (1970, 211)7, taip pat Vansūpis (Dotnuva). Kalbant apie hidronimų ir toponimų šaknį Vens- / Vins-, reikia pažymėti, kad jotvingių Winse, Wենսowa galima skaityti su -s- (nebutinai su -z-), kadangi dabartinė lenkų kalbos forma Wężewo (vok. Wensewen) gali būti vokiško tarimo substitucijos (z > ž) rezultatas, toks kaip, pvz., vardo pr. *Sulōvō / *Sulāvā > lenkų Żuławy (Brocki, 1978, 132). Tokiu atveju, savaime aišku, lat. Venžava, kuršių Vense, Wense su jais neturėtų nieko bendra ir sudarytų visai atskirą šaknį (plg. Kiparsky, 1939, 203). Lietuvių ir latvių kalbų tarmėse plačiai vartojami tokie žodžiai: liet. vaiškariš „užperėtas, sugedęs kiaušinis“, lat. vānskaris, vānskars, vānskare, vānskara „užperėtas, bet neužverstas kiaušinis“. Gyvojoje kalboje daug kur jie tariami su fonetiškai tarp n ir s atsiradusiu t: liet. vañckaris, lat. vañckaris etc. Šiuos žodžius J. Endzelynas laiko dūriniais, kurių pirmuoju dėmeniu vans- einanti sustabarėjusi nom. sing. forma *vana-s, etimologiškai sutampanti su got. wans „(adj.) neturintis, stokojantis, trūkstantis, ermangelnd“; antrąjį dėmenį sudarantį veiksmažodžių 6 Tokią formą pradžioje atstatė ir A. Vanagas (1970, 211); gaila, kad nuo jos vėliau atsisakė (Vanagas, 1981, 371). 7 Gaila, kad nuo šių lyginimų A. Vanagas (1981, 362, 372) vėliau atsisakė. 74 liet. perėti, lat. perēt šaknis. Disimiliacijos keliu (v – p > v – k) *vansp- virtęs vansk- (Endzelīns, 1979, 403–404). Tokią hipotezę paremtų panašios formalios ir semantinės struktūros liet. pik-peris (su fonetiškai tarp k ir p išnykusiu t), pikįperis (dial. taip pat pikįparas) „užperėtas, sugedęs kiaušinis“, kurio antruoju sandu iš tikrųjų eina veiksmažodžio perėti šaknis. Šios paralelės, taip pat pikt-maišis „užperėtas kiaušinis, užperas“ dar ir tuo svarbios, kad iš jų galima gauti informacijos ir apie sandą vans-. Kurią reikšmę čia vartojamas piktas, matyti iš tokių vedinių: pikčiavaikis „menkas, silpnas žmogus; niekam tikęs žmogus“, piktąarklis „prastas, nususes arklys“, piktą-karvė „menka, sunykusi karvė“, piktgrūdis „prastas, menkas grūdas“. Vadinasi, ir žodžių pik(t)peris, piktmaišis pirmuoju dėmeniu einantis piktas turi reikšmę „prastas, niekam tikęs“ (LKŽ IX 958). Be to, piktas tam tikruose kontekstuose gauna reikšmę „tuščias“: pikt(a)žiedis „tuščiaviduris, nevaisingas žiedas“. Įdomu, kad tokią reikšmę lengva įžiūrėti ir Baltijos vokiečių kalbos žodyje Wann-Ei „užperėtas arba ne visai pilnas kiaušinis“, kurio wann tikriausiai pasiskolintas iš latvių kalbos (Endzelīns, 1979, 404, išn. 27). Būdvardžio piktas vediniai turi, be to, reikšmę „velnias, kipšas“: piktčius „pikta dvasia, kipšas“ (su priesaga -iu- [Skardžius, 1943, 79]), piktis „velnias, kipčius“ SD (su priesaga -io- kaip juodas : juodis „juodas arklys“, pilkas : pilkis [Skardžius, 1943, 66]); dar plg. pikčionas „pikta dvasia, kipšas“, kuris tačiau su -onas (kaip kuprōnas „kas su kupra, kuprys“: kuprà, tėvō-nas „tėvukas“: tėvas [Skardžius, 1943, 272–273]) pasidarytas iš pikčiaus arba iš būdvardžio *pikčias „piktas“ (slypinčio pikčia-vaikis „menkas, silpnas žmogus…“, pikčia-votė „piktavotė“). Tokiu būdu nustatome, kad būdvardis piktas 1) eina sudurtinių užperėto kiaušinio pavadinimų pirmuoju sandu (pik(t)-peris, pikt-maišis), kurio reikšmė yra „prastas, menkas, nususes, sunykęs, niekam tikęs“ ir „tuščias“, 2) įeina į fiziografinių terminų sudėtį, plg. piktežeris „užakęs, liūnų užėjęs ežeras“, piktpurvis „klampi vieta, klampynė“ ir 3) iš jo padaryti vediniai reiškia „nelabasis, velnias, kipšas“. Reikia dar pridurti, kad atitinkami būdvardžio piktas veiksmažodžiai yra ne tik pýkti (-sta), lat. pīkt (-stu), pikt (piku, piku) „t. p.“, bet ir liet. pýkšti (-ta, pýško) „gesti“ (šalia pikšti (piškia) „pyktis, bartis“). Ryšium su tuo įdomu, kad analogiškas reikšmes randame taip pat žodžių, turinčių šakninę morfemą vans- (vanc-): 1) užperėto kiaušinio pavadinimų liet. vānškaris, lat. vānškaris etc. pirmojo sando reikšmė yra „sugedęs“ (taigi „prastas, menkas, niekam tikęs“) bei „tuščias“ (plg. Baltijos vok. Wann-Ei „… ne visai pilnas kiaušinis“); 2) šakninė morfema vans- / vens- (venc-) pasirodo upių, ežerų ir balų pavadinimuose Vens-ūtis, Vėnc-avas, Vinc-ėlis, tarp jų ir sudėtinių pavadinimų pirmuoju sandu (Vans-ūpis, Vėnc-balė); 3) lietuvių kalbos tarmėse yra vartojami vėncas „velnias“ (3 kirč.) VlkV, Alk, Kt, Žal, Kps, Všt, Klvr, Krok, vėnsas „t. p.“ Lkš, VšR, KzR, Mrs. Šaknies pik- žodžių užduotą semantinę filiacija pratęsia etimologiniai germanų kalbų atitikmenys, kurie pagal J. Endzelyno hipotezę yra: be minėto got. wans, dar s. isl. vanr „(adj.) trūkstantis, neturintis“, s. ang. wan, s. vok. aukšt. wan „t. p.“ (germ. *wana-s), taip pat s. isl. vana „mažinti“, norv. dial. vana „t. p.“, šved. för-vana „gadinti“ (t. y. „daryti, kad gestų“, plg. liet. pýkšti 75 (-ta) „gesti“ šaknies pik- žodžių būryje). Dėl to, kad visas šias panašias, kartais ir tolygias reikšmes turi vienos šaknies žodžiai (piktas, pýkti), yra galima daryti išvadą, kad ir šakninę morfemą vans- / vens- (vanc- / venc-) turintys užperėto kiaušinio, upių, ežerų, balų ir velnio pavadinimai yra giminingi tarpusavyv ir su minėtais germanų kalbų faktais. Konkrečiau kalbant, tarpusavyv yra giminingi, iš vienos pusės, liet. vànškaris, lat. vànškaris etc. pirmasis sandas vans- (dial. vanc-) ir vėncas, vėnsas „velnias“, iš kitos pusės, su jais etimologine plotme tapatintini vandenvardžių (toponimų) Vens-ūtis, Venc-avas, Venc-ėlis, Vans-ūpis, Venc-bale šakninė morfema resp. pirmasis sandas. Tačiau visų šių leksemų tapatinimui sunkumų sudaro šaknies vokalizmo skirtumas: užperėto kiaušinio pavadinimo pirmasis sandas turi a, velnio pavadinimas ir daugumas vandenvardžių (toponimų) — e (šalia nykstamojo laipsnio vokalizmo formoje Vincėlis Kuktìškės, Utenos raj., jeigu čia, žinoma, nėra en tarminio tarimo). Be to, skiriasi ir šaknies priegaidės: kiaušinio pavadinimai lietuvių ir latvių kalbose turi cirkumfleksinę, lietuvių hidronimai (toponimai) taip pat cirkumfleksinę, o velnią žymintys žodžiai — akūtinę. Dėl tų skirtumų galima pasakyti štai ką. Šalia paplitusios krintančiosios (baltų cirkumfleksinės) žodžiuose vànškaris, vànškars, vànškare, vànškara latvių kalboje paliudyta ir tęstinė (stiepta) intonacija, baltų akūtinės refleksas: vañškars ME IV 468, 472 (< balt. *váns-), vadinasi, intonacija sutampa su liet. vėncas, vénsas. Užperėto kiaušinio pavadinimai latvių kalboje įvairuoja ne tik šaknies intonacija. Dėl desemantizacijos (ryšys su perēt nebejaučiamas) antrasis dėmuo tapo nedėsningų fonetinių pakitimų pažeidžiamas: latvių kalbos tarmėse randame ir vanckurs, vanckuris (su -u-), ir vanckulis, vanskulis (su -u- ir -l-) ME IV 468—469, 472. Varijuoja ir jų reikšmė: iš sugedusio, užperėto kiaušinio reikšmės yra išriedėjusi reikšmė „kas nepavykę, nepasisekę“, ir tąja reikšme vànškaris etc. pavartojamas kaip keiksmažodis, plg. Gans lama guovi: kur tu lìd, vanckars tāds! ME IV 469 ir Kur tu lìd, venckulis tāds! (piemuo šaukia į javus einančiam avinui) ME IV 536. Kadangi šių frazių formalioji ir semantinė struktūra identiška ir abi jos užrašytos iš tos pačios tarmės (Stendės), visiškai aišku, kad vanckars ir venckulis yra tas pats — užperėto kiaušinio pavadinimai, ir jų pastaroji forma turi šaknies vokalizmą e. Šis vokalizmo laipsnis gerai paliudytas ir lietuvių kalbos tarmėse: vėñčkaris Sg, Skn. vėñškaris Prk. Tad užperėto kiaušinio pavadinimo pirmasis sandas šaknyje yra ir su a, ir su e, — reiškinys, žinomas lietuvių ir kitose baltų kalbose, plg. dangà ir dengà, mažgas ir mėžgas, bėbras ir bãbras, mėlas ir žem. mãlas, šeimà ir lat. saime, lat. brangs ir brengs. Tokiu atveju vėñčkaris, vėñškaris, lat. venckulis pirmasis sandas sutampa su tikrinių vardų Vencavas, Vencbale, Vensūtis šaknimi. Dėl akūtinės intonacijos (lat. vañškars, liet. vėñcas, vénsas) ir dėl savarankiškų leksemų buvimo (vėñcas, vénsas) užperėto kiaušinio pavadinimų pirmasis sandas vans- / vens- (vanc- / venc-) vargu ar gali būti sustabarėjusi nom. sing. forma *vana-s. Iš viso duomenų komplekso matyti, kad čia esama šaknies vans- / vens-, turėjusios reikšmę „prastas, sugedęs, niekam tikęs“ ir „tuščias, nevaisingas“ ir etimologiškai sutampančios su s. isl. vansi masc. „mažinimas, mažėjimas; geda“, norv. dial. vanse masc. „trūkumas, stoka“, vid. šved. vansi „trūkumas, yda, kliauda“ s. isl. vansa „daryti žalą, kenkti“. Šie germanų kalbų žodžiai yra 76 bendrasąkniai su minėtais got. wans „neturintis, stokojantis, trūkstantis“, s. isl. vanr „t. p.“, s. isl. vana „mažinti“, šved. för-vana „gadinti“ (Jóhannesson, 1956, 47–48), bet turi prie šaknies pridėtą išplėtimą *-os-. Tikriausiai iš latvių kalbos gautas Baltijos vok. wann gali turėti -nn iš *-ns-. Kyla klausimas, kodėl dabar, jeigu čia būta tautosilabinio an (en), lietuvių kalboje neturime *vãsk- ar *vę̃sas vietoj vénsas ir latvių kalboje — *uosk- < *vuosk- < *vansk-. Lietuvių kalboje dėl to kaltas, matyt, priebalsio t įsispraudimas tarp n ir s: atsidūręs prieš sprogstamąjį c dvigarsis an (en) ir galėjo nebūti vokalizuojamas. Kad taip galėjo būti, rodytų, pvz., dial. vañčas „važ̃as“ Vdk, Rt, Trg, Up bei vañčkaras „važ̃karas“ Šln, taip pat turintys t tarp n ir š. Latvių kalboje vànskaris etc. (< *vansa-peris), venckulis priklauso prie tų baltiškos kilmės žodžių (blandties, censties, lunkans, sprands, blinda etc.), kurie turi išlaikę sveikus tautosilabinius junginius an, en, in, un (dėl to žr. J. Endzelyno straipsnį [Endzelīns, 1974, 144–159]). Būdvardinę šaknį *vans(a)- / *vens(a)-, reikšmę „prastas, menkas, niekam tikęs“ bei „tuščias“, ir gali turėti lietuvių hidronimai (toponimai) Veņcavas, Veņcbalė, Vens-ūtis, Vans-ūpis. Jeigu jotvingių Winse, 1562 Wensowa šiai šakniai taip pat priklausytų (bet ne šakniai *Venz- = liet. *Venž-), visiškai sutampantys (išskyrus tik galūnę) liet. Veņcavas < *Veņsavas ir jotv. Wensowa sudarytų leksinę izoglosą, kuri — kaip ir Čičirys, Čičirė < sėlių *Čičir < baltų *kikir- / *kiker- „žirnis“ (plg. pr. keckers, keckirs „žirnis“) — šiaurės rytų Lietuvos kampą (Dusetos, Zarasai) jungia su vakarinių baltų kalbų arealu. LITERATŪRA Arumaa P. Sur les principes et méthodes d’hydronymie russe: Les noms en gost’ // Scando-Slavica. 1960. T. 6. P. 144–176. Batūra R. Paaiškinimai // Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. V., 1985. Bielenstein A. Die Grenzen des Lettischen Volkstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert. St. Petersburg, 1892. Blese E. Die Kuren und ihre sprachliche Stellung im Kreise der baltischen Volksstämme // Congressus secundus archaeologorum balticorum. Rigae. 19–23. VIII. 1930. P. 293–312. Brocki Z. Baltico-Slavica Huberto Gurnovičiaus toponiminėse darbuose // Baltistica. 1978. T. 14(2). P. 130–133. Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958. T. I; 1961. T. III. Bujak F. Studia nad osadnictwem Małopolski. Kraków, 1905. Cowgill W., Mayrhofer M. Indogermanische Grammatik. Heidelberg, 1986. T. 1. Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. V., 1985. Endzelīns J. Senprūšu valoda. Rīgā, 1943. Endzelīns J. Latvijas PSR vietvārdi. Rīgā, 1956. I daļa, 1. sējums (A–J). Endzelīns J. Darbu izlase. Rīgā, 1974. T. II; 1979. T. III, 1. daļa; 1982. T. IV, 2. daļa. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg-Göttingen, 1962. Frischbier H. Preussisches Wörterbuch. Berlin, 1883. T. 2. Inglot S. Historia społeczna i gospodarcza średniowiecza. Lwów, 1938. Jóhannesson A. Isländisches etymologisches Wörterbuch. Bern, 1956. Kalwaitis W. Lietuviškų Wardų klėtelė. Tilžėje, 1910. 77 Karaliūnas S. Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė. V., 1987. Kiparsky V. Die Kurenfrage. Helsinki, 1939. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas. V., 1941. T. I; 1986. T. XIV. LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas. V., 1985. T. I (A–K). Mayrhofer M. Kurzgefasstes etymologisches Wörterbuch des Altindischen. Heidelberg, 1956. T. I; 1976. T. III. Manteuffel T. Kultura Europy Średniowiecznej. Warszawa, 1974. Mažiulis V. Selonica // Baltistica. 1981. T. 17(1). P. 7–12. Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas. V., 1988. T. I (A–H). ME – K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīca / Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. Rīgā, 1923–1925. T. I; 1929–1932. T. IV. Nesselmann G. H. F. Wörterbuch der Littauischen Sprache. Königsberg, 1851. Paul H. Deutsches Wörterbuch. 8. Aufl. bearbeitet von A. Schirmer. Halle (Saale), 1961. Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Bern und München, 1959. PKP – Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1981. T. II. Razmukaitė M. Kaliningrado srities istorinių vietų vardų tradiciniai lietuviškieji atitikmenys // Kalbos kultūra. V., 1985. Sąs. 49. P. 73–80. Schütz J. Revision der Namen mit -gast // Beiträge zur Namenforschung. 1988. T. 23. P. 68–82. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. Słownik łaciny średniowiecznej w Polsce. Wrocław-Warszawa..., 1977. T. IV (F–H), zeszyt 6(34). Stang Chr. S. Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen. Olso-Bergen-Tomsö, 1966. Trautmann R. Die altpreussischen Personennamen. Göttingen, 1925. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. Аникин А. Е. Опыт семантического анализа праславянской омонимии на индоевропейском фоне. Новосибирск, 1988. Брейдак А. Диалектная лексика латгальских говоров верхнелатышского диалекта и ее исторические связи: Автореф. дис. ... канд. филол. наук. Рига, 1969. Иванов Вяч. Вс. Разыскания в области анатолийского языкознания // Этимология – 1971. М., 1973. Иванов В. В., Топоров В. Н. К реконструкции праславянского текста // Славянское языкознание. М., 1963. Лаумане Б. Э. Лексический материал диалектологического атласа латышского языка, отражающий латышско-русско-белорусско-польские контакты // Контакты латышского языка. Рига, 1977. Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь (Е–Н). М., 1979. Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. М., 1986. Т. 2. S. KARALIŪNAS SPRACHWISSENSCHAFTLICHE BEMERKUNGEN Zusammenfassung Die Spuren des idg. *ghostis „Gast; Fremde“ sind wahrscheinlich erhalten: 1) in den Personennamen lit. Gaščūnas, Gaščūlis, *Gaščionis (< ON Gasciōnys) < Gasc- < *Gasti- || *Gasti-; 2) im apr. gasto „Ackerstück, Flurstücke, Felder (die bearbeitet von „Gästen“ – freien Bauern worden waren)“; 3) in den Gewässernamen lit. Gāstam-inas, Gāsta-mas, Gāsta-s, Gāst-upis und 4) in den Appellativa lett. gasts „Gast“ (o Stamm), gašķis „id.“ (< *gastis), fem. gaška (< *gastijā). 78 Urverwandtschaft zwischen lit. kárklai, kárklas, kárklēs „Tür, Pforte, Raufe, Krippe...“, lett. kárkles „Raufe; Getreidesieb“ (< *kort-tlo-) und ai. cāttram „Spindel“ (< *kert-tro-) wird vermutet. Lit. lakóti (-ója) „durch Lab gerinnen machen“ ist wohl eine Ableitung von lēkti (lēkia, lēkē) „fliegen; laufen, rennen“. Die Wurzel von Gewässer- (und Sumpf-) namen lit. Vẽncavas, Vinčēlis, Vẽnc-bālē, Vensūtis und Vans-ūpis ist wohl gleichzusetzen mit den ersten Komponenten von lit. vãnškaris, vẽnškaris „ein unausgebrütetes Ei“, lett. vãnškaris, vãnškaras, vãnškare, vãnškara „ein bebrütetes, aber unfruchtbar gebliebenes Ei“ (wohl aus *vans- / *vens-peris).