Punsko šnektos skirtumų žodynas

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) KAZIMIERAS GARŠVA, BIRUTĖ STOSKELIŪNAITĖ, JUOZAS VAINA PUNSKO ŠNEKTOS SKIRTUMŲ ŽODYNAS Punsko ir Seinų parapijų lietuvių autochtonų šnekta ištisai užima maždaug 40 km ilgio ir 15 km pločio teritoriją, 1944 m. atskirtą TSRS—Lenkijos sienos. Didžioji to ploto dalis priklauso pietų aukštaičių (vakarinių dzūkų) tarmei, pagal parapijų ribą skylančią į dvi dalis. Šiaurvakarinėje dalelėje dar gyvena kapsai, nuo jų kiek skiriasi baigiama asimiliuoti Kreivėnų-Eišerių šnektelė, esanti tarp Vižainio ir Rūdelės. Dzūkams priklausančiame plote bendrinės kalbos t (tv), d (dv) prieš i, į, y, ie atitinka c (cv), dz (dzv), č, dž — c, dz: cieščis „tiestis“, pircis „pirtis“, pūrcycis „pūrtytis“, stacýcis „statytis“; briedzis „briedis“, dzidialis „didelis“, dzidiàšnis „didesnis“, dzidzýsis „didysis“, džýgc „dygti“, màudzycis „maudytis“, cyčòm „tyčiom“ ir t. t. Retai ir pajuokiamai buvo sakoma čėvas „tėvas“. Senųjų žmonių gali būti išlaikoma bendraties galūnė -ie (giárctie „gerti“, paškùscie „paskusti“, riešutáutie „riešutauti“), kurią numetus, lieka c: giárc ir t. t. Pasitaiko įvairavimų: niàšč „nešti“, niàšč, niàštie, niàščie, niàščie, niàšti, niàšt.1 Priebalsių junginiai šč (< št), ždž (< žd) asimiliuojami į šč, ždž: mušcis „muštis“, vaikščėis „vaikštis“, uždžýrbo „uždirbo“. Priebalsis l prieš e, ę, ei, ė, o r, s, š, ž, c, dz, č, dž ir prieš i, į, y, ie bei supriešakėjusios balsius yra kietinami, atitinkamai pakeičiant ir po jų einantį balsį: láidzuos „leidžiuos“, kūlalìus „kūlelius“, lantà „lenta“, paslankė „pasilenkti“, pialė „pelė“, slankščùs „slenkščius“, bėralis „bėrelis“, kiaturìeša „keturiese“, Šáivai „Seivai“, šànas „senas“, sapcynì „septyni“, šándzie „šiandien“, rùti „ryte“, šarù „šeriu“, šaščtinės „šeštinės“, šùnakc „šianakt“, ámžus „amžius“, ážaras „ežeras“, žànklyc „ženklinti“, pažáunė „pažiaunė“, žóplas „žioplas“, mósčoc „mosčioti“, pacù „pati“, dzaùkcès „džiaugtis“, viadzagà „vedega“, Vilkapėdzai „Vilkapėdžiai“, Vilkapėdzus „čiulba“, piáčius „pėčius“, gýrgždžbie „girgždžyti“. Pasakoma ir bánkartas „benkartas“, mėnasìs „mėnesis“ ir t. t. Paprastinant transkripciją, po kietai tariamų priebalsių balsiai u, ū, e žodyne dažniausiai nežymimi. Skiemens pradžioje prieš uo pridedamas v: niaùžvuodzu „neužuodžiu“, suvuòsc „suuosti“, vúodas „uodas“, vuosýș „uosis“. Kartais v pridedamas ir prieš ė, e, o, u, o j — prieš i: su-vėsc „suėsti“, jílgas „ilgas“ ir pan. Priešdėlių ap(i)-, at- priebalsis prieš kitą priebalsį tradicinėje šnektoje praleidinėtas, pvz.: adúnda „atdunda“, àviadu „atvedu“, aviàrše „atversti“, àvagiau „apvogiau“, àbėrau „apibėriau“. Sakoma siùklis | asiùklis, su-raštúoti „suareštuoti“, mušynės | muštynės. 32 Vietoj buvusių nosinių ą, ę yra u, i: rū́stas „raštas“, tušýcis „tašytis“, ūžuolas „ąžuolas“, „ąžuolas“, kȳšč „kešti“, nuskįsę „nuskešti“, vaikų „vaiką“, kãti „katę“. Junginys in dėsningai išlaikomas tik priešdėlyje (in-lišč „įlišti“, in-miàsc „įmesti“, inmūšu „įmušu“, inpýliau „įpy̌liau“); visur kitur n yra išnykęs, pailgindamas balsį i: aci-mýc „atsiminti“, augýcinis „augūgtinis“, gamýc „gaminti“, giesminýkas „giesmininkas“, maicýcis „maitintis“, pris-pažýc „prisipažinti“, vadzýc „vadinti“, vienlykas „vienlinkas“. Įtemptesnis balsis e tariamas svetimos kilmės žodžiuose (ekspedicija, elektra, gėstas). Kitur būna atviras, dėl to straipsnyje jį žymime ia. Absoliutinėje žodžio pradžioje e verčiamas a (álnìas „elnìas“, ãści „esti“, arškėčys „erškėtis“, su-árzye „suerzinti“), kuris išlaikomas ir po priešdėlių. Kituose priešktirtiniuose skiemenyse pasitaiko i: limiánė „leménti“, siniau „seniau“, žibinkštčis „žebenškis“. Balsis ė retkarčiais dvibalsinamas: miššė, sūkė. Sangrąžos dalelytėje si balsis iškritęs, kartais būna tolimesniuose skiemenyse ar priešdėlyje: nus-pirkc „nusipirkti“, nus-pirkai, nūs-piarku, pas-ėjėc, pras-dėc, sus-imc, sus-riñkc. Sakoma ir niažnó „nežinoti“, baldóti „baladotis“. Daugelį žodžių iš etnografinių ir tautosakos tekstų užrašė Punsko lietuvių etnografinio muziejaus įkūrėjas ir vedėjas J. Vaina. Duomenys rinkti iš didesnės Punsko ir Seinų šnektų dalies: kraštiniai kaimai yra Dafiñokas, Trumpālis, Naujāsodė, Rakėlija. Ieškant retesnių žodžių, palyginimui naudotasi ir didžiuoju „Lietuvių kalbos žodynu“, A. Vidugirio „Lazūnų tarmės žodynu“. Šiame straipsnyje įmanoma pateikti tik dalį retesnių šnektos žodžių. Visi žodžiai (apie 5000) yra laikomi Lietuvių kalbos instituto žodynų skyriuje, jų kopijos — Punsko etnografiniame muziejuje. Iš jų reikėtų parengti atskirą žodyną. Pagrindas tam būtų B. Stoskelūnaitės diplominis darbas „Punsko šnektos leksika“ (VU, 1990). Trumpai aptarsime tuos šnektos žodžius ir jų ypatybes, kurių atspindėti tolimesniame žodynėlyje nebuvo galimybės. Skirtingai nuo bendrinės kalbos, dalis tarmės žodžių kirčiuojami pirmajame šaknies skiemenyje: árkliavogis (3ᵃ), ap-si-tūr̃gavoti, ap-si-výnioti, bérništis (1), kiaũliašūdis (1), mólinis, -ė (1), mer̃giščia (1), ne-pértoli, pãgonis (1), póteriauti, pùsryčiauti, vaikėlis (1). Šis polinkis pasireiškia ir sudėtiniuose žodžiuose bei vietovardžiuose: balžemis, drū́medis, dū́onmaišis, šáltžemis, dūratis „dviratis“, grýn-ledas, línpelis „linų pelai“, róplapis, Baltsamanynis, Dūbaklonis, Duōbiakalnis, Ėgliabalė (bet basamìnčia, dvilýpuoti, gaidgystà, naktypiečiai, terpūrėties, vabzdžia-lėšys (34ᵇ) ir t. t.). Kreipiniai taip dažniau kirčiuojami vad. raikų pašnekėtyje, pvz.: Jōnulia „Jonūli“, mar̃cula „martele“, mõmula „mamule“ ir t. t. Kai kurie žodžiai kirčiuojami tolimesniuose skiemenyse: keturlãpis (2), naiki-nimas (1), tunčióti, vaidýtis; atokiai, dantỹs (4), buožė (4), durpinė (3ᵇ) „durpių ka-sykla“, kiamė (4), kultuvė (3ᵇ), pepė (4) „mėsą“, priedur̃nys (3ᵇ), tolokai, sodžius, uždarbỹs (3ᵇ), vėdarỹs (3ᵃ), voratinklys (3ᵇ), žiogrys (3ᵇ). Priesaga -aitė turi tvirtagalę priegaidę žodžiuose klumpaitė, mergaitė. 3. Lietuvių kalbotyros klausimai 29 t.. 33 Fonetiniai dialektizmai: at-giaivýti, už-kiaũkti; apinastris (1), at-knáibyti, dúobti „dobti“, ganábyti „galabinti“, grabždìnėti, lendrė „nendrė“, miksterti „nikstelti“ (ir bakšterti, bėzderti, blākterti, lāpterti, lēkterti, ōklis (2) „aklys“, lùmpterti, raíkštis, rìsterti, rùgšterti, šlikterti ir t. t.), valáuti „lalauti“, šerdėšnykas; at-selýti „atsėl inti“, į-si-riebulióti, kimščioti „kumščioti“, pastargalỹs (34ᵇ) „pasturgalis“, plūksnos „plunksnos“, põlos (2) „palios“, sėsterti „sėstelti“, sýkterti „siektelti“, šienpjūvỹs (3ᵃ) „šienpjovys“, truškėti „traškėti“, šúokčioti „šokčioti“, šúokterti, švėplys „šveplys“. Kamiengaliu, linksniu, gimine skiriasi akìd „akis“, aũsė, avẽ, atskirùs „atskiras“, dùlia, dùros „durys“, kišėnius „kišenė“, klónė „klonis“, kūčia „kūčios“, maišatė, moterė, palýdai, pažastė, prieminia, plúoštis, sapnỹs „sapnas“, skudurỹs „skuduras“, užgavėnios, varnalėšis, žibintis. Šnektoje vartojami ir žodžiai apskaitliávimas „apskaičiavimas“, at-brýzyti „atpjauti“, at-ritúoti „atriedėti“, at-skersuoti, buižà (4), caplỹs (4) „varveklis“, čiurkom „čiurkšlėm“, dilgėlienė, dimbinėti, dvilinkúoti, dvilypúoti, įgriebti „įtraukti“, iš-si-taisýti „pasveikti“, geibti, grùčė, grùzdas (2), gužýnės (1), juodinỹs „toks audinys“, kiáušas, knývė (1), kraígas (4), krūkas (4), krūkis (2), krūkūtis „įrankis virvėms sukti“, kūkis (2) maínas „mainai“, nóg „nuo“, nuogálius (2) „plikis“, niekočia „geldelė kruopoms“, niekóti, ožkabaŕzdis „toks augalas“, pa-bóti „pabijoti“, pajūostė, pelkynė, plýnė | plýnios, pra-gaišti „dingti, prapulti“, prėškas (1) „keptas valgis iš kvietinių miltų“, pri-si-gyvénti „įsigyti“. Vaizdingi yra žodžiai imérkti (akį), iš-plūšyti „ištarnauti“, jūosti „trenkti“, su-marmólyti „sudaužyti“, už-skušti „užduoti“, švéisti „mušti“. Savotiškai vartojami kai kurie priešdėliai ir ypač priesagos: at-baigti „pabaigti“, į-bárti „pabarti“, į-biūryti „supykdyti“, į-mergėti „sumergeti“, sužìlti „pražilti“, sužádyti „pažadinti“, už-kurìnti „apkurinti“, už-sáudyti „pasaldyti“; kiaulėkas (2), veršėkas, vyrėkas; langūtis „langelis“, pradalgūtis „pradalgėlis“, brólýsta „(pa)-broliavimas“, drūčkýsta, kūmýsta, svotýsta, žéntysta, senýsta „senatvė“; katingà „vaikinga“, storingas, -a; glėbiúotis, kačiúotis, pančiúoti „pančioti“, tėmiúotis „matytis“, klūpauti, pajūoduauti, darbūti „dirbti“, pietúti „pietauti“, vagelióti „voginėti“, lūkštyti „lukšten ti“, siūstyti „siųsti“, iš-šaukdyti „paskelbti“, pa-gėrėti „pagerti“, sužemėti „sužemiuoti“. Ypač paplitusi daiktavardžių priesaga -ukas, -ė, o veiksmažodžių — -dinėti, kiek rečiau -(i)oti: čėbrukas „čiobrelis“, lustukas „gabaliėlis“, katìkas, kulnùkas, mėnìkas „mėnesėlis“, ramunùkas „ramunėlis“, sietynùkas, stalinùkė „staltiesėlė“, stūnùkė „šovynėlė“, sátrukė „satrele“; at-imdinėti „atim inėti“, iš-(su-, už-)eidinėti „eiti“, iš-leisdinėti „išleisti, išleidinėti“, ne-iš-imdinėti „ne(iš)imti“, nu-traukd inėti „nutraukti“, pa-dėdinėti „padėti“, per-pindinėti, pridėdinėti; slýščoti „slidinėti“, už-kándžioti „užkąsti (užvalgyti)“, vadelióti „vadelėti“, vógčioti „voginėti“, plg.: siniaũ bóba no bóbos pienų acimzdinėj; išlaisdzinėjo vaikus vakarais laukàn ir t. t. Vietoj daiktavardžių kilmininko pavartojama priesaga -inis, -ė: ántinis (kiaušinis), kálninis (kalno), kėlninis (audeklas), žéntinis. Prie daiktavardžių galūnės -uo pridedamas -j: akmuõj, sesuõj, stuomuõj. Šis priebalsis pasitaiko ir kai kuriuose įvardžiuose, plg. jìej (įvardžiuotinės galūnės liekana). 34 A āba arba: Āba iš, āba tū tiẽp padarai abūgaliai vėžimo galai: Tuščì vėžimo abūgaliai āmonas Punsko žydų per kučkas samdytas žmogus, kurį pašiepdami vedžiodavo surištą: Āmonų vāiko. Kvālas kap āmonas amžindžė dievaži: Amžindžė niažinau, niamatiāu anglikas (2) anglas: Susėbkom su anglikais angliorius (4) prekiautojas: Per jōmarkų apstōj angliorai aplinkui ankščius (2) ankštuma: Žmonių prissgrūdo – baisūs ankščius antājuostis (1) kelnių juosmuo: Atardiau kialnių antājuostį apičiapas (1) medis ant galų balkių, remiantis gegnes: An balkių guli apičiapai ap-dairyti, apdairo, apdairė apvogti: Apdairė vyrų kap reikia, niapulko nei skaciko ap-dūoti, apdūoda, apdavė per daug prišerti: Kumelbl apdavė rugiais ir toj išgaišo apjūokis (1) apjuokimas: Cā ne kokiās apšniakėsīs ar apjūokis apýverpinė (1): Pašukinē tai nia drōbė, o apýverpinė. Acinčiau apýverpinės marškinām āpštis (1) kiekis: Āpšti tu ca atniašai. Āpšču niaužkisi arielýš (4ᵇ) ajeras: Parniašk arielių duonai. Išmainiau lōvoj ārėlius aršiau blogiau: Kap neduōs mōkytojo, man bus aršāu ap-sikačiūoti, -ja, -avo: Apsikacāu mūs katė atabulūoti prieštarauti, trauktis atgal: Vākar paci sakiai ti ap, o jau šāndzie atabulūoji. Arklýs atabulūodamas traukias at-ardinėti, -ėja, -ėjo: Snėgas pavasarį išgulėj kviečius, tai raikė atardzbinėt at-aūsti, -džia, -dė: 1. Linaīs miātėm, o vīlnu ataūdem. 2. Pacbl ližuvīu miāta ir pacbl ataūdza (apšneka) at-būdinėti, -ėja, -ėjo: Brōlis būvo trbdzieniu biārnu ir susirgō, tai aš atbūdžbinėjau už jį at-davinėti, -ėja, -ėjo: Kų skōlino — viskų adavinėj at-deñgti, atdengiu, atdengė: Adenk pātalu atganýti, atgano, atganė: 1. Būvo cbk skūra ir kāulai, tai šāp tėp atganiau. 2. Paganýk šāndzie už mani, tai aš už tavi kadū atganýsiu. 3. Atganiau tris vāṣaras at-kabydinėti, -ėja, -ėjo atkabinėti: Man liko cbk atkabydznėc at-kēpti, atkepa, atkepė: 1. Atkēpk duonų (antrą kartą pakepinti). 2. Atkēpčbl pyragai (grąžinta skola). 3. Atkepė skūra nuo lašinių at-pūrūoti, -uoja, -āvo atlinguoti, sunkiai ateiti: Abidzvi atpūrāvo piar kalnų at-si-ilseti, atsiils̄iu, atsiilsėjau: Kap acbūgulu, tai ir kōjos acīlsi aukštý(ie)nokas, (1), -a aukštielninkas: Mōka aukščýnokas plaukc. Niadaūg yr aukščienokų plaukiukų ausūotinė (1) ausinė: Žiemų žmonės niašoja ausūotinias kėpuras avinýkė (2) avidė: Atlupau duris, išmėžau avinýkį 3* 35 B bādaris (3ᵇ) rūpestis: Tau cik bādari padarai bandėlė (2) kepalėlis: Pac vienas suvalgė visų bandėlių duonos baškis (2) barškalas: Ubagų šalčyšus ir barškius turėj. Barškių stūktiarė in piačius belėžūvis (2) bezdalius: Tarpū kalnų bialiežūvis (mišlė – bezda). Užkišk tū beliežūvį begōm begte: Jis vis bėgōm ir bėgōm brauktuvė (3ᵇ) Brauktuvėm braukė spalius ir tumias iš linų brūzgūlis (2) ūžlė: Padarai iš kaulo brūzgūlį. Brūzgulīn kaulius ir pėdus rišo. Pastrauk, brūzgūli bubūlis (2) bulvienojų vaisius: An bulvojū būna tokī bubūliai, gali priviñkt buldokūtis (2) sviesto muštuvas: Buldokucu spōskoj sviestų mušė burbėti, burbu, burbėjau tylokai šnekėti: Būrba ir būrba kap ūbagas pōtiarus po nōsiu būsilas (2) gandras: Kap kās garnį būsilu vadzbina būriukas (2) debesėlis: Užė*j nedzbidialis būriukas, tai kap jau drė*skė, tai drė*skė (lietus) burōkinė (1) kriaušių veislė: Burōkinēm grūšom kū vadzbīnam, tai vidurin raudōnos, gārdzos D dā dar: Dā tāu mažai? dāiktas (1) vieta: Katram dāikti skauda? Dāiktais palyta dailēšnis, -ė gražesnis: Man buvo dailēšnes senōvės vestuvės daugeliese daug: Ar daugialiesa šienų piōvē? daugis daugelis: Daugis prabīlo, daugio ner namie da-vinė́ti, -ėja, -ėjo siūlyti: Už kārvi davinėj du šimtų – niapardaviau dēmžtelėti, -ėja, -ėjo trinktelėti: Diāmžiare kūlokū piar marmūzi dešimtiese dešimčia: Diaš mčiesa bianrų niapakiālt dēdinga (1) dėsli: Dēdz ngos cblk vištos, ba gaidzai visai niādiada dešra (4) vėdaras: Dešrās kēpė, davinėjo didysai: Visų dzien mušau, ir išė*j dzbzdzysai (sviestas) dikčiai daug: Buvo dikčiai žmonių. Pasėj dikčiai jāvo dirbdinėti, -ėja, -jo: Atpuolbs (laiko) dzburbdzbnei šaukštus dirgėlė (3ᵇ) dilgėlė: Inl kē in dzbirgėlas dirgyti, -ina, -ino: Aviētėse ānga dzburģelį, tai dzbirgina rankās draibstýti draibsto, draibstē: Niāša piar kiēmų šaudus ir draibsto drēbti, drēbia, drēbė: Kū žūmo, tai ir drābia in akis. Drābk tiašlōs an lākšto drēkti, drēkia, drēkė lyti: Po piet lietūs kad drė*kė, tai drė*kė dribdýti, -o, -ė klupdyti: Niapākalia maišo – dribdo an kulnų driblinīti, -a, -o slinkti: Kadū is nudriblis dribšēnti: Niēkas niavāro, o is dribšāna in namūs 36 drīksterti, -a, -ė: Jeigu mažas lietūkas drīkst(i)ars, tai šienu niakaniaks dristūkė (2) laisvi viduriai: Piar dzien drbstūkė pjōvė drīžnis (2) naminis (dryžuotas) audeklas: Iššautus drīžnius da vadzina juodžiniais dudēnti, -a, -o garsiai juoktis: Dudiāna kāp dudūcys drunēti, -i, -ėjo snūduriuoti: Ganā tau drunēc piar dzienās drūtōrius (2) storulis: Kas parměs tų drūtorų? dūrīti, -ina, -ino sl. laikyti kvailu: Kām tu mani dūrini? durpinė (3b) durpynas: Dar durpinēsa niarāsi nei vieno vijūno (ungurio) dvejōkas (2) lauknešėlis: Mōliniosa dviajōkuosa niašōj valgye in laukūs G gādyti, -ina, -ino laikyti, saugoti: Diašrūki gādzinu sviacām, žiemai gāilytis, -inas, -inos graudentis: Prisīmiana māmų ir gāilinas gāiselienā (4) dvėseliena: Gāiselienōs niėkas niavālgo garānkštyti, -inu, -inau lamdyti: Garānkšcytos kiālnės, garānkšcyci marškiniai gelmuō (3) gilys: Miādzo liemuōj, bitės gialmuoj, šaudų kiapūrė (avilys) gėryba (1) javai: Išvarbik kārvias iš gėrybos gývis (1) utėlė: Marškinīuosa rādo gývio glōbstyti, globsto, -ė: Niažinia niat kap ty vaikų globsto gōrčius (1) tam tikras talpos vienetas: Arielkos gōrcus māno tavōrkščūs (d.) grabōtis, -ōjas, -ōjos grabailiotis: Kūr grabōjies su sāvo nagais? grabūzdas (2) (visur užkliūvantis žmogus) toks augalas, laukinis barštis (sl.): Ko grabōjies kap grabūzdas? grandūkė (2): Kap dz dial, tai grandzīs, o kap mažāsnė, tai grandūkė gražīntis, -īnas, -īnos: Gružblnaūs iš kiālio namō grāztūvas (2) grąžtas: Gružbldamas skýbl, nulāužau grūžtuvu grēmdymas (1): Pribyrēj rugių an grāmdzhmo grīnius (2) nuogalius, plikis: Grinius gāude vaikus grūdīnėti, -ėja, -ėjo griuvinėti: Galvā niānaš, āidamas grūdź nėiau in šōnus (šalis) grōnioti, -ioja, -iojo šniukštinėti: Parējis nakcū grōnioj po lancynas grūdāle (2) grūdelis: Išrīk iš kanāpų grūdālas gūrėti, gūra, gurėj trupėti: Dūrpēs gūra in gūrinius gurīnys (3b) trupinys: Iš kur čā ciėk gurinių? gūryti, -ina, -ino trupinti: Nustōk gūryc duonų gurnūkas (2) trupinėlis, trupūtis: Radau e*k gurnūkų mešōs I ieškuōnės (2) leidžiančios spiečių: Atlekė ieškuōnės bitės iganyti, ingāno, ingānė įšerti, išperėti: Piārka miankų ārklį, girāri ingāno ir brangiāu pardūoda. Inganytas sprandas niāt riecās įsagtė (1) staklių įtaisas audeklui prilaikyti: Su įnsagti giarāu āuse 37 įklonis (1) laukas prie klonio: Įklonis būvo niartas įsigailyti, -ina, -ino susigraudenti: Kap insigailino, tai nianustója viarkis įsigriáuti, -iauna, -iovė įlisti: Insigróviau piar langų išdienóti, -oja, -ojo išaušti: Nubudau jau išdzienójus išdūlkyti, -ina, -ino išprievartauti: Jau nia vienu miargu išdūlkino išpiečiai (1) popietis: Išpiečiai mačyc, o is pietų niaparaina išpėlóti, -ója, -ójo išversti: Ko tiap žūrai akis išpėlójus. Sàulė kap išpėlóta K kadáikščinis, -ė (1) kadaise buvęs: Kadáikščiniai andarókai būvo platūs kakščioti, -ioja, -iojo: Kakščója miadzokų in lādų. Ganà tau kakščoc kaktà (4) 1. kaip bk. 2. krosnies priekinė dalis: Juodà kap piàčaus kaktà kamblỹs (4) kotas: Viršīnės nupjáutos, likį cblk kambliai kampinùkė (2) kampuota (trikampė) lenta: Iš kampinùkės padáro altorėlį kastinis, -ė (2): Kascinìas dùrpias kàsa ridliukais katinga (3): Pas mūs kacingos cblk kàtės, o pas mozūrus ir āvys karaliúoti, -iuoja, -iávo kyboti: Kas tí an šakós karaliúoja? káuluotas, -a (1) kaulėtas: Káuluotas sanùko rañkos káušas (3) kaukolė: Viàlnas àtniaš káušų smalós kimšyti, -ina, -ino erzinti, pirštu badyti: Kám kimšymi vaikùs? kirmìs (4) kirmėlė: Pas bitìas daug kirmiaūs kiūsterti, -ia, -ėjo pasirodyti: Svilinom kiaùlbį ir kiūstiarė žydùkas klepčioti, -ioja, -iojo šlubčioti: Mustój klapcojis klùzas, -à (4) raišas: Jauniàusiam dau klùzų àrklį kryklùkė (2) mažos veislės slyva: Kryklùkių mažì ir branduolùkai kriókšti, kriókščia, kriokštė knarkti: Niagalėj užmigc, ba is krókšte. Miega dzvìėja lóvoj ir krókšča krùčkas (2) sėtinys: Kručkùs su bùlvėm virė vakarieniai, lajaus dėjo krùsnùkė (2) maža krosnis (akmenų krūvelė): Po grìšu acisėdo an krùsnùkės krùtinùkė (2) krūtinėlė: 1. Vaikùcu sōpa po krùcinùki. 2. Màrškinius siùvė su krùcinùkėm kùkyti, -ina, -ino mušti: Jai kùkyc, tai kukù, o ne kūlokù kùlnas (4) kėlis: Acìklaupė an kùlnų. Pasisodzinai an kùlnų kurksà (2) verksnys: Duòsiu kurksai kàilin, tai niavarks kutài (4) varpučio šaknys: Nùranka tutùs ir sukūrina. Gilùs arìmas kiañkia kutám kùtlius (2) bradinio dalis, panaši į šūrmaišį: Bradzìns susdaro iš kùtliaus ir sparnų kutulỹs (3ᵇ) kūtenimas: Bijàus kùtulio kùzabas (3ᵇ) indas sviestui daryti: Padarė kùzabų iš àglės žievės kvajýnas (1) pušynas: Išlėkė làpė iš kvajýno 38 L laužikas (2) laužtuvas linams laužti: Minėja stovi prie savo laužiko. Mano laužikas gierai laužo šájas lapāšyti, -ina, -ino mušti: Lapāšytau tavi, cik rankos niapākiahi lapiénė (1): Virtų ir žiemų lapienė, cik nėra dzirgelių lapų lenktinūkas (2) sulankstomas peiliukas: Lankcinukų gali niášocis kiašāniun. Lankcinukų drōža šaukštų ledōkas (2) velnias: Āina kap liadōkas liepūkas (2) liepos žiedas: Liepos žiedus vadzina liepūkais lūnkinis, -ė (1) karnų: Lunkinės virvės buvo vytos iš šarmukšnio, darė laivų pri-rišimus prieplaukosa. Miadzinās akėcas vadzino lūnkinėm M mazgūotas, -a (1): Kų darýsi iš mazgūoto siūlo medžiōkas (2) klumpė: Medžōkai stubōj, un piačo medžiokūtis (2) klumpelė: Miadzokūcin prilīndo sniego mėgýtis, mėgínasi, -osi rungtis, bandyti jėgas: Drūtōrus vadzina mėgýcis. Ar mėgináis su juom? mieštikis (2) medaus tirpalas vandenyje: Miādius išlaistas vandiany vadzinas mieštikis mižnė (2) vandeninga slyva: Kad priválgiau, tai priválgiau mižnių mižniūs (2) myžalius: Mižniau, tau gulė’c an tvārto! mūržė (2) nešvari burna: Gausi piar murzi, tai žinōsi N nuburbėti, nubūrba, -ėjo: Išviartė iš čāikos ir nuburbėj in dūgnų nusidūoti, -duoda, -dāvė pasisekti, pavykti: Nūsdavė pavogc, kad niapagāu. Aš in māmu nūsdāvūs padegeliáuti, -iauna, -iavo: Visį namai sūdiagė, reikės padegeliáuc pa-bōti, -ja, -jo pabioti: Pabōj sviaimų akių pabrūvūkas (2): Mātiaros usiáida pabrūvukūs pa-gelāsyti, -ina, -ino: Pagialūsdzilk ir man piatli pa-grēžēti, -ėja, -ėjo: Kiek as ča pagrįčėjau ir jau rankās sōpa pa-gūryti, -ina, -ino patrupinti: Pagūryk vištūkam dūonos pa-kārti, pākaria, pakōrė pakabinti: Pakārk tų skūdurų an tvorōs pa-karūoti, -ūoja, -āvo kabėti: Tiagū da dzienūki pakaruōs paklōtė (1): Pasiūvo paklōtė ir palīndo pa-klōti, -a, -o patiestì: Paklōj šbmčbni an stālo palūndai (1) grįstos: Virkščios sudėtos an palūndų papetė (3ᵇ) vieta prie pečių: Papiatių rankōvės gražai siuvinėtos. Pāpiatias siūvė iš plonās drōbės 39 pāraišalas (34b) raištis: Pančākos bia paraišalų nusmunką, usirišk paskliundum įkypai: Skliāpiatų sudėk kampais paskliundum ir apsirišk pa-sprāgtyti, -ina, -ino: Pasprāgykit man žbirnių an bl iākių pastogūtė (2): Suvārė paršūs in pastogūtį pasijūdinimas (1): Siniau daug kas širgo pasijūdinimu, baisiai skaudėj pa-šaspėti, pašaspši, pašaspėjo, pašnibždėti: Kų iš ti tau pašaspėj ausin? pašertė (1) pašaras: Insidėk pašārtai šieno pašūkinė (2): Pašūkinė tai nia drōbė, o apyvīarpinė pēr-si-grabōti -oja, -ojo persibrauti: Niagalū piar žāgarus ir upāli piārsi-grabōe pēržiūros (1) jaunikio ar jo ūkio apžiūrėjimas: Važuoja tėvai an piāržiūrų pieninys (3a) indas pienui: Kad kārvės daugiau pieno duotų, reikia pieninys pas vartūs pavōžč. Padzūk pieninį an tvōrōs pieninūkas (2): Supylk pienų pieninūkan pleiskānė (2): kanapių grūdelis: Grudalas kanā̄pias vadzina plaiškānēm plȳgė (1) prasta žuvis: Nia visuōsa ažaruōsa būna plȳgių plōstas (1) susislegę šieno ar šiaudų gabalai: Plōsto ȳlgis piar mētṛi ir daugiau. Plōstais kūpiatas diāda plūkoti, -oja, -ojo plaukioti: Skrynia su pinigais plūkoj po ažaru prākartas (3b) toks lovys: Prakarti supȳlem žbirnius pravardė (3b) pavardė: Apsižānijo ir gāvo kitų pravardį pri-draūsti, pridraudzu, pridraudiau: Būvo pridrausta niagāra. Pridraūsk tu sāvo vaikus pri-si-listyti, -ina, -ino prisiartinti: Vis kap nor prisilisčysiu prie apkasų prōmočia (1) pamotė: An prōmotės ir prōmočia pasāko prōmotė (1) prosenė: Prōmotės pāsaka R ragōčius (1) kulvirštis, žagrės dalis: Piārviarca ragōčių (per gāva) rañkinis, -ė (1): Rańkinius pēdus brūzguliu rišo rankliōdai (1) nemažų slyvų rūšis: Iškasēm rankliōdus, pasodzinom mižniās raudonveidūkė (2) kriaušių rūšis („kazlerkė“): Vėjas prikrātė raudonveidūkių reketūkas (2) įrankis virvėms vyti: Rakiatūkas, šapiatūkas, āina kialāli baūb-damas (mislė-skripka) riebuma (3b) riebalai: Žūsis giarāi nupianēta – vieną riebumd. Nusišluoscyk riebumų no lūpų riebumūoti, -ūoja, -āvo riebaluoti: Pištais riebumūoja stalini S sāmsčioti, -oja, -ojo: Nustōk tu vāndini sāmscojis saulėti -ėja, -ėjo: Nustōj lȳ – jau saulėja saūsdužīvis (1): Iš saūsdužīvio ko giāro niapadarīsi 40 savystą (2) savijauta, sveikata: Ilgai niagalėjau atiaic in savystų (atgauti jėgas) sėgtis, -asi, -ėsi vilktis: Kuoj sągsies — kailiniais ar būrku? segūtis (2) saga: Ušāk man sagūcbį senbraukīnys (3a): Pirmiausia mótiaros viārpdavo sānbrankinius. Iš sanbraukinių áudė maišūs senkertinýs (3a): Šūlnio da miadzbinis sankerecbnijs septyniúolikinis, -ė (1): Mani jau sapciniōlikinį viādė šókc serbenta (1): Pāliai tvóry prbsodzbišiu sarbentų siūbčioti, -oja, -ojo lankytis: Dažnai pas mus siūbcoj siūsčioti, -oja, -ojo siuntinėti: Aš pacbl siūscojau vaikus pas kaimynų skāpyti, -ina, -ino kastruoti: Móku skāpyc ērukīs, kadū skāpysim? skaūspenis (1) belionmnitas, kartais velnio pirštas: Skaūspianio kap nūsmuša ar kaulų sulaužo, tai skūta ir giāra skerškelis (1) kryžkelė: Acbradau an skiārskialio ir niažnaū, kur aíc skepetūkė (2) nosinė: Insidėk skiapiatūkį nósiai nusišluoscbc skerdystė (1) skerdžiavimas: Kiek tāu sūmiata už skiardzýsti skėsti, skėčia, skėtė: Privālgiau, pilvų niat skiača sliuōgti, -ia, -ė: Ar tu móki sliuōgc in miādžbr'? smagýtis -inasi, -inosi rengtis: Smaginauš aíc šókc, nustój grāic skruōstas (1) antakis: Jō ilgi skruōstai, tai akių niausikraca skudūrninkas (1): Vāikščoja aplvšis kāp skudūrykas smaigalýs (3b): Žiēvi lupu no smaigalio sprindžiuoti, -iuoja, -iāvo: Sprindžuok, niasprindžuok — niapailgēs stalīne (2) staltiesė: Paciēsk an stālo stalini stýbti, stýbsta, stýbo šalti: Scibau laukū bia kailinū stovýne (1) gardelis vaikui: Instacýk vaikų in stovýni stovýnés (1) apsistojimo vieta: Stovýnés būvo pas jānumųje, o šókom susiedzbiion strustis (4) skieto vielutė: Is mokėj skietan strusčis sudēc stulgīnukas (2) obuolių rūšis: Sukcinukūs da stulgīnukais vadzina, stūlginiais stūmà (4) šovynė: Ustīmiau stūmū durīs, kad kas nianait su-bedžioti, -ōja, -ōjo: Subadzók šakutėm, kad niatrūkinēt diāšros (vėdarai) su-dailýti -ina, -ino: Sudailýk mūn marškinius su-dirbti, -a, -o apšnekėti: Tiap sudzīrbau, kad niai niaprašizōj su-drašýti, -ina, -ino: Sudrašýk tu ē, kad niasbijōt su-dvilypiuoti, -iuoja, -iāvo: Supāncavau ir sudzvylipavau tolī nianuviais su-gelāsti, -ānda, -āndo: Sugialāškit man broītvę (skustuvą) su-gėryti, -ina, -ino: Rāgis tiatā juos sugijātrino, cbik niažniu ar ilgām su-ginti, sūgina, sugýnė nuginčyti: Kāp stój trys vienų gýnc, tai ēmė ir sugýnė su-jūkyti, -ina, -ino: Kad dėjau marmūžen, tai niat sujūkinau su-kālstyti, -o, -ė: Būvo pairus, tai sukālstiau lōvų sūkintis, -inas, -inos: Ko ca sūkines po kōjom? su-klōstyti, -o, -ė: Suklōstau visūs, suguldau. Suklōscytos pajuostēs vienā an kitōs su-kočėti, -ėja, -ėjo: Viskas sukočēta, gražai sudēscčita 41 su-glūminti, -ina, -ino: Tiaismė ėmė jų ir niasuglumina su-grūzdyti, -ina, -ino: Padzoviau autūs ir sugruždbnau su-jodinėti, -ėja, -ėjo: Raicbį sujodžbnėj mán vištàs. Sujodžbnėj visų pąbali su-kalyti, -ina, -ino: Sukalykìm margučais, pažiūrėsim katrō drūtiàsnis su-keverzōti, -ōja, -ōjo: Vadialės sūsuktos, sukiavarzōtos — suńku išpainioc su-krizénti, -ėna, -ėno: Kap į pamātēm, tiap visos ir sukrizānom suktinūkas (2) obuolių rūšis (stulginukas): Sukcinūkai obuoliai dėl tō, kad pac miādzis susisūkis su-lėisti, -džia, -do: Niamōku dalgės sulāisė (išlyginti) Katė sulaido savo nagūs. Sulāisk žūsis in tvārtų. Sulāidom dirptinias su-lendýti, -ina, -ino: Visķų sulandžbsiu vienón darbón su-lepšėti, -ėja, -ėjo: Suliapšėj kap liāpšys — visái susāno su-mastūoti, -ūoja, -āvo: Sumastūok vīrvį an rańkos su-metimas (2) sumetīnys: Niamōki sumiacbimo sumiąsc suńkenybė (1) astma: Vaikiali, turū suńkinybi sūplaukės (1) supynės: Sūplaukės būdavo inkabytos čā su-pliaūškyti, -ina, -ino: Supliaūškinai niai šāi, niai tāi su-ráičioti, -ioja, -iojo suridenti: Suráicojom rūstus in pastōgi su-rინგiuōtas, -a, -iūoja, -iāvo: Suringiuōcbi audiaklai, gali viāžc namō su-rūdyti, -ina, -ino: Kuōj surūdzbnai sukniābl? su-si-baldōti, -oja, -ojo susibelsti: Jai ánčys susbaldói, tai jas ir rūkina žolūkėm su-si-gáilyti, -ina, -ino: Pamātė niagỹvų ir susigāilino su-si-kniōvęs, -usi susipykęs: Is su visáis suskniōvīs su-si-tąsyti, -o, -ė: 1. Sustusau, ko mán reikia. 2. Sustusis miargā su biarnais susmetimas (2): Kap antry vāju užmiata an pirmōs, tai būna susmiacimas su-sūodyti, -ina, -ino: Tū mán susūodzbnai pirščbnias su-šveisti, sūšveičiu, -čiau: Sūšviaitis lāšinius, sūšviantiau piōdus ir sūšviaisiu pāčų su-tėmdyti, -o, -ė: Sutiāmdė mani miestī. Sutiāmdiau liāmpų su-teškėti, sūteška, -ėjo: Trýnktiar rātas in ākmianī ir sutiāškėj su-triušėti, sūtriuša, -ėjo: Trušėj, trušėj māno plaukāi ir jau visái sutrušėj su-tvārstyti, -o, -ė: Tvārti sutvārstiau kur žūsm, kur kiaūlėm, kur kārvėm su-vérsti, sūverčia, sūvertė: Sūviarcam gyvūlius namō su-vérti, sūveria, sūvėrė: Suvėrė visų akis in manī Š šalinė (2): Mažasni kluonai būvo su dviem šalinēm šeškūs (4) šeškas: Giarai žmōnės sāko, kad smyrda, kap šaškūs šiandienýkštis, -tė (2): Šandzienýkščių vištūkų atviažė šiūptyti, -ina, -ino: Niašūpyk dūonos an stālo šlakščiōti, -ioja, -iojo: Nialýja e’k šlakščiōja šlapýmetis (1): Ratai būna tokiās šlapýmiacbs šlektérti, -ia, -ė: Šlaktiauk man lašūkų vāndinio 42 šlam̃pyti, -ina, -ino: Pasiskūbyk, kó šlam̃pini! šlikčioti, -iója, -iójo: Po biškio šlikčója šliobūkė (2) suknelė: Išsirinkaũ šliobūkį su žirnukais šneikšti, šnẽiškia, šnẽiškė: Aš ča niapr̃šūškinau, ba šniaiškiaũ an kiėmo šnérplės (1) šnervės: Palaikysiu arklį už šniárplių šniõras (2) pédsakas: Arkliui vieni šniõrai nuo botágo. Nuvėj piar jávų – cblk šniõras liko šnìrti, šnira, šniro lėkti: Bobos vieną pas kitų cblk šnira šnopa (4) šnervės: Gáusi piar šnópų, tai cblési šučkūtės (2) rogutės ilgiems medžiams vežti: Miãs tai šučkūtėm nõ kalno láido-mės šumsteŕti, -ia, -ėjo išmukti: Užvažavai an ažaro ir šūmsterė rogės po ladù švagždėsýš (3b): Jo giarkle nušalus, girdė cblk švagždėsýš švapterti, -ia, -ė: Švaptìark man in ausį T taukinė (2) apdirbta kiaulės pūslė: Táukus sudėj taukinėj tėkelas (3b): Mūs tiákialas bia vándinio tėm̃ptis, -iasi, -ėsi: Tiãmpias kap varlė prieš lietų tėpterti, -ia, -ė trinktelti: Cblėk, ba kap tėptiarsu piar dancbls taisýti, -aũ, -iaũ tiesti: Taisaũ kojas tiėka(ì)s (2): Ciėkis viãško prūėj. Ciėkų avių vienas gãno tiesýš (4) dešinys: Bėrė kinkyk ciesiam šóni tiėstis, -ias, -ės: Paslydai ir ciesiaus pàs šūlmì tikčiōn, -ioja, -iojo: Dziėgorus cblkcoj, niagal’jau užmigc tirpčiōti, -ioja, -iojo: No dárbo niãt rankos cýrpcoja traikšt: Is traikšt ji ir užrakino tvarti. Traikšt lazdà piar pūšy trailas, -a (4) neištariantis r, kartais š, ž: Vieną trailą sako: pislai atvažiavo. Kita trailà klausia: plio kul atvažiavo? trailiūoti, -iūoja, -ãvo švepliuoti: Į ir sudugus trailiãvo trėmpti, -ia, -ė tryptioti: Trampiaũ, trampiaũ apie svirnų ir niadárė tribūnkšterti, -ia, -erėjo įlūžti: Tribūnkšterė in dūrpìnì ir parėj šlápias trūkžolė (1): Mán tai trūkžolės su kiaušbienien labai pãdiada tūmės (4) smulkios plonos pakulos: Niai tu ką giãro iš tumų viarpsi, niai išauši tùščia tavė (kei kiant): Tùšča tavė tuštimai (3b): 1. An tuščimų (seno mėnulio) niagalima tubdzyc vištos. 2. Susėmė už tuščimų (isėrėmė į šonus) tvýkščioti, -ioja, -iojo: Žaibai cblk tvýkscoja iš kialių pūsių tvýkst: Cblk tvýksc ákmiainu kákton U už-bélsti, -džia, -dė užmušti: Pàgaliu kàti užbiáldė užbėralas (1) avižos ar jų miltai: Paduók arkliám šiečkos su užbėralu už-dūrti, uždūria, uždūrė nudurti: Aš į pialių uždūrsiu 43 užėdos (1) smegenų iškilimas: Arklys turi užėdas viršuj už priešakinių dantų už-gaišti, -šta, -o: 1. Vaiščioja tokia užgaišus. 2. Užgaišo nič nė kur už-gąsdyti, -ina, -ino: Užgązdinau vaikų, tai bijos už-gręžti, -ia, -ė apgręžti: Užgręši arklį ir jok už-imti, užima, užėmė: Užimk avis (pastok joms kelią) už-karšti, užkarsia, užkarsė prisivalgyti: Aš užkarsau lašinių, o iš užkarš kruopų už-karti, užkaria, užkórė pakabinti: Užkárk skiapłatų an šatros už-kaustyti, -o, -ė blogai pakaustyti: Užkáusčitas arklys niagali paaic už-kietýti, -ina, -ino užrūstinti: Užkíecbta širdžbis niadcsúlaidza už-krapštyti, -o, -ė skriausti: Palik vienus vaikus, tai mažauši užkrapšččis už-krūtyti, -ina, -ino paliesti: Užkrūcbk mán alkūni už-kúlti, užkula, užkúlė užspirginti: Ar aš táu niauškėliau barščų baravyko kotu (d.) užkurà (3ᵇ) ženytavimas: Tėtė užkurój būvis už-kúrti, užkuria, užkūrė: Kap giarai užkūrau, tai prispážbino už-pleišyti, -ina, -ino suduoti: Kas tau užpliaš no piar galvų už-pleŕpti, užplerpia, užplerpė: Užplíarpiai kap bóba užpakaliu už-si-bélsti, -džia, -dė nusidirbti: Piardzién žmogus usibiáldze už-si-būti, užsibūna, užsibūvo įsigyti: Piar póra miātų usibuvau karvūkį už-si-dėgelis (1): No mažo an arklių usidiagélis už-si-dėti, užsideda, -ėjo prasidėti: Kám aš su juom usidėjau? už-si-dūgnyti, -ina, -ino pasislėpti: Kur tu usidūgninai? už-lėšytas, -a perlesintas, -a: Užlėšyc žusūkai išgaišo už-si-grūdęs, -usi prisigrūdęs: Usigrūdi, pýlna žmonių už-si-pėšti, užsipeša, užsipešė prisirinkti: Kiek piar jómarku usipiašai pinigo? už-si-šaukti, užsišaukia, užsišaukė: Ušišaukėm, kad užait už-si-trenkti, užsitrenkia, užsitrenkė užsidaryti, užsimušti: 1. Nakčń užsitran-kiam durbis. 2. Mòtaru usitrankė už-si-varyti, -o, -ė: Usivàre mani davýc už-si-žadėti, užsižada, -ėjo prisizadėti: Usižadėsiu niėkam niaródzyc už-skalbti, užskalbia, užskalbé: Uškalbiu sau ir vaikų už-sprangýti, -ina, -ino: Tokiu šmotu gali usprangýc už-sténgti, užstengsta, užstengė sustingti: Kósaliena ustiango. Į památius visà ustiángstu už-sùpti, užsupa, užsupė apsupti: Iš čà užsupė vokiečiai. Usùpk mani skiapłatu už-sviltyti, -ina, -ino: Svilydamas miātùoli, usvilinau pūšlų už-šauti, -na, -ové nušauti: Ušauk mani, kad nori už-šaukti, užšaukia, užšaukė pašaukti: Ušaukė pas savi paródzbc, kų turi už-šviesti, užšviečia, užšvietė uždegti: Ušviesk mán balānu už-švisti, užšvinta, užšvito nušvisti: Ušvys jai ākės, káp pamacčus už-žiebti, užžiebia, užžiebė išmušti raudoniu: Káp tūp pašakė, tiap ir užžiebė visų už-žilyti, -ina, -ino balinti pienu: Užilyk kruopas 44 už-vadyti, -ina, -ino pašaukti: Užvadžyk vardų: jai savas, tai acišauks už-výsti, -sta, -to: Nialāisc tos rūtos visái užvýto už-vyturiuoti, -iūoja, -iāvo: Šālįku užvyturiūk kākly ir bus šilta V vaidýklės (1) vaidénimasis: Visókių vaidýklių būva vaidýtis, -osi, -ėsi painiotis, suktis: Kokiàs šuniūkas vaidės po kojų vaisiúoti, -iuoja, -iavo megzti vaisius: Piā́rnai miādzai miankai vaisiāu vākaronėti, -ėja, -ėjo vakaroti: Vākaronėjanč pāsakas pāsakoja valkūnas (1) vežimas akmenims: Prikrōvėm akmianų an valkūnų varýklos (2) siauras kelias į ganyklas: Padėk piārgvc piar varýklas vedžegā (3ᵇ) vedegā: Paāštrūk viādzagų vedžegóti, -ōja, -ōjo: Viadzagōsiu giāldų velniokúoti, -úoja, -āvo velniuotis: Vialniokāu, vialniokāu ir ē viālnīas nūniašė vēnteris (3): Viantarin inlīndo žuvų. Viāntaris ī žino verstinis, -ė (2) vartiklis (karvelių rūšis): Laikėm viarsčinių karviālių vėputinỹs (3ᵇ): Šunākc supūstė džbdialį vēpūcini vėtyklė (2): Pasėmiau vėčbklbl jāvo vēncas (3ᵃ) velnias: Po viānco gražū. Viāncų tu gāusi vidūkelė (1) pusiauķelė: Sustoj pacōn vidūkiālen vidūkelis (1): Suscibkom vidūkiālin vieneriópas (1): Maišytos āvižos ar vien(i)arópos vienvagis (1): Vienvagiu ciek niaužārsi, kiek džvivagiu vijūnas (1) ungurys: Vijūnai mėgsta dūmblų vilkadančiai (2) arklio priekiniai dantys: Cigōnas vilkadančis išmušė, o arklys išgāišo vilkūtis (2): Ińsukė man in plāukus vilkūčų vindēlis (2) verpstukas: Vindialiūs an rýnkos pardavinėj virsterti, -ia, -ė: Výrstiarau in šōnu, biat niaparvirtau vyninūkas (2) rūgštoka obuolių rūšis: Vyninukūs obuolius da vyniniais vadzina vištinė (1) vištidė: Višč nen inlīndo lāpė vištininkė (1) vištidė: Intaišėm viščiunykų prie avinýkės vytinis (2) botkotis iš 10 ąžuoliuko skeltų pluostų: Gāusi vycbinū. Vyc niū primušė pācų ir palaido vōgis (2): Vōgi padarýsi, tuoj ir kapōja Ž žasinas (3ᵃ) kiekio matas: Šnapsų pardavinėj žąsinais ir gōrcais žėbras, -ā (4) murzinas: Radaū žabrūs vaikūs žebrýs (3ᵇ): Žābrį kinkyk ciesėn pūsėn želdytas, -a daigintas: Žāldžutom būlvēm sodzbanom 45 žemaičiuoti, -iuoja, -iavo kalbėti kaip kapsai ar zanavykai: Iš prie kunigų tai žamačiuoja žemýna (1): Kap tavi šviantà žamýna niašója žéntytis, -inas, -inos: Jaũ iš no pavàsaro žánčinos žibulỹs (3b) blizgutis: Pripirko žibulių ir apkārstė žmogus (3) vyras: Mano žmogus buvo iš Vidugiru žvengėsỹs (32b) žvengimas: Piar jomarkų šūviada árklius, tai cōk žviangešỹs aina К. ГАРШБА, Б. СТОСКЕЛЮНАЙТЕ, Ю. ВАЙНА ДИФФЕРЕНЦИАЛЬНЫЙ СЛОВАРЬ ГОВОРА ПУНСКА Резюме В статье описывается диалектная лексика литовцев, которые являются древнейшими до сих пор оставшимися жителями окрестностей Пунска и Сейнов (Сувалкское воеводство Польши). Условно можно выделить три части статьи: фонетические особенности говора, обсуждение диалектной лексики и словарь более ярких отличий от литовского литературного языка.