Lietuvių kalbos nomina agentis istoriniai ryšiai su deminutyvais

LIETUVIŲ LEKSIKOS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIX (1991) SAULIUS AMBRAZAS LIETUVIŲ KALBOS NOMINA AGENTIS ISTORINIAI RYŠIAI SU DEMINUTYVAIS Veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai (nomina agentis, toliau — NAg) yra viena seniausių darybos kategorijų. Tačiau iš indoeuropietiškų NAg darybos formantų lietuvių kalboje išliko, rodos, tik galūnė -as. Visi kiti darybos afiksai, su kuriais dabar lietuvių kalboje daromi NAg (o jų yra daugiau negu 190), atsirado baltų kalbų dirvoje. Dauguma jų išsirutuliojo iš formantų *-lo-, *-no-, *.t0-, *-ro-, *-uo-, *-io- daiktavardėjant veiksmažodiniams būdvardžiams. Kitos priesagos paskolintos iš šių darybos kategorijų: veiksmažodžių abstraktų, įrankių, vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų ir deminutyvų. Šiame straipsnyje apžvelgsime NAg su deminutyvinės kilmės priesagomis. NAg ir deminutyvai yra artimi ne tik forma, bet ir reikšme; nemaža dalis NAg, ypač padarytų iš būse- nos veiksmažodžių, turi niekinamosios reikšmės atspalvį, būdingą ir deminuty- vams (plg. gausius NAg su priesaga -ėlis: išpaikėlis, suskrėtėlis, susnūdėlis ir pan.). Priesagų -ikas, -ikis vediniai Su priesaga -ikas (kaip ir su priesaga -ėjas) dabartinėje lietuvių kalboje daromi veikėjų pavadinimai iš pirminių veiksmažodžių (Urbutis, 1965, 320— 321). Šio tipo vediniai būdingiausi vakarų aukštaičių tarmei, o rytų aukštaičiuose yra kiek re- tesni (LKA III Žemėl. Nr. 114). Iš K. Sirvydo žodyno matyti, kad taip buvo ir XVII a.: čia randame tik vieną šio tipo vedinį lojikas (kundel, szezekacz) SD? 57; SD* 141. Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmėje NAg su priesaga -ikas buvo la- bai daug. J. Brodovskio išlikusioje vokiečių — lietuvių kalbų žodyno dalyje šio tipo vedinių yra tik šiek tiek mažiau negu priesagos -ėjas NAg (čia jų santykis 22: 29). F. Kuršaičio lietuvių — vokiečių kalbų žodyne priesagos -ikas NAg net gerokai viršija priesagos -ėjas vedinius (jų santykis 167:133). NAg su priesaga -ikas pro- duktyvumą Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmėje rodo gausūs reti vedi- niai. 9 šio tipo vediniai Žinomi tik iš F. Kuršaičio žodyno: bružikas (wer scheuert)?, cypikas, kaukikas (der Heuler), klykikas, knaisikas, kvėpikas (der Haucher), /i- kikas (wer zurūcklaBt), plėkikas (wer zūchtigt, prūgelt), virtikas (wer fillt). 1 Vokiški ir kitų kalbų atitikmenys pateikiami tik tų lietuviškų vedinių, kurių reikšmė nėra aiški iš jų darybos. Taip pat vietos taupymo sumetimais nenurodomi F. Kuršaičio ir kai kurių kitų žodynų puslapiai, kuriuos lengva susirasti pagal antraštes (F. Kuršaitis priesagos -tojas, -ėjas ir -ikas vedinius dažniausiai pateikia prie atitinkamų veiksmažodžių). 4 52 priesagos -ikas NAg užfiksuoti dar A. Kuršaičio žodyne. Dauguma jų pada- ryta iš nepriešdėlinių pirminių veiksmažodžių: avikas (der Anzieher der FuBbeklei- dung), bérikas, cirpikas, gynikas (der (Vieh-) Treiber), gnybikas, gobikas, gremždi- kas, griejikas, grumzdikas, gujikas (der Jiger, oder Treiber), kimšikas, kisikas, kleipikas, knarkikas, koSikas, kreikikas, krypStikas, maukikas, merkikas (wer ein- weicht), mieZikas, mojikas, movikas, pliekikas, rékikas, riekikas, siekikas, smeigi- kas, sosikas (wer quilt), spendikas, splétikas (wer breitet, breit legt), Slamstikas, Sleikikas, Sliejikas, trenkikas, trieSkikas (wer quetschto der presst), Zengikas, Zergi- kas, Zérikas, Zindikas, #velgikas. Du tokie vediniai padaryti iš prieSdéliniy veiksmažodžių: apvilkikas, atkirti- kas ir 3 vediniai — iš mišraus tipo veiksmažodžių: bildikas, blazgikas, čiulbikas. Mažosios Lietuvos raštuose pasitaiko NAg ir su priesagos -ikas paradigminiu variantu -ikis, -ė. 4 šio tipo vedinius randame F. Kuršaičio žodyne: kulikis (der Drescher) (dar Kin — LKŽ VI 831), paganikis, -ė (Laufbursche oder Laufmūd- chen) (dar C I 952; N 256), pagunikis „t. p.“*, pjovikis (wer schneidet) (t. p./R I 106; N 303; RD 142; BR 1 Sam 7, 12), plg. dar lopikis (Altflicker) C I 77, lupikis (Rauber) C II 268; (Schindler) N 378. Nežinia, ar iš būdvardžio skubūs, ar iš veiksmažodžio skubėti padarytas vedinys skubikis „kas skubėdamas dirba“ B 387; Kal. Vieną NAg su priesaga -ikis randame M. Daukšos Postiléje — siuvikis (kra- wiec) 1423, 37844, 5824. Latvių kalboje vartojamas vos vienas kitas NAg su atitinkama priesaga. -ikis (matyt, iš senesnio -ikas), pvz.: minikis „kas mina“ (plg. lie. mynikas), lapikis „Jo- pytojas“ (plg. lie. lopikas, lopikis, žr. Endzelins, 1951, 358). Tiesioginiy atitikmeny lietuviy kalbos NAg su priesaga -ikas (resp. -ikis) turi prūsų kalboje: mynix (Gerwer) E 511 (plg. lie. mynikas), schuwikis (Schuhwert) E 496 (plg. siuvikas, siuvikis). Remiantis veiksmažodžio abstraktu widekausnan (Gezeiignis) I 53; rekonstruojamas NAg *vidikas „tas, kas mato, liudininkas“: pr. widdai (sahe) III 113%. V. Mažiulis (1974, 215-217) mano, kad NAg (ne demi- nutyvas) gali buti ir pr. genix (Specht) E 742 (plg. lie. genéti). Turint omenyje, kad dariausias baltų kalbų NAg priesagas *-tdio-, *-éio- (plačiau apie jas žr. Ambrazas, 1989) prūsų kalbos paminkluose turi tik du vediniai: arioys (Ackermann) E 236 ir gewineis (Knecht) E 191, galima manyti, kad NAg su priesaga *-iko- prūsų kal- boje buvo ne mažiau paplitusi kaip lietuvių kalbos vakarų aukštaičių tarmėje. Baltų kalbų NAg su priesaga *-iko- giminaičių randama slavų kalbose. Su prie- saga -5c6 (<*-iko-) padaryta apie 20 praslaviškų NAg (Wojtyla-Swierzowska, 1974, 82—87). Kai kurie iš jų turi tikslių atitikmenų baltų kalbose. Ypač senas yra lie. siuvikas, kurį atitinka ne tik pr. schuwikis, bet ir visose slavų kalbose turimas vedinys *šbvbco*, plg. dar lie. mynikas, la. minikis, pr. mynix ir sl. *monoco, lie. badikas ir sl. *bodbcs, lie. ėdikas ir sl. *édoco, lie. paganikas ir sl. *gonbcs*". Dėl darybos Zr. Būga, 1959, 277; Skardžius, 1943, 131; Otrebski, 1965, 277. Endzelins, 1943, 49, 273; Mažiulis, 1981, 70. Brugmann, 1906, 490; Būga, 1958, 275; Trautmann, 1923, 86; Endzelynas, 1957, 88 ir kiti, Trautmann, 1923, 185; Wojtyla-Swierzowska., 1974, 82, 83, 84—85, 88; Maprsrmmos, 1973, “0 a © to 30. Kai kuriose slavų kalbose yra NAg ir su priesaga -5č6 (< *-ikio-, žr. Stawski, 1974, 102), atitinkančia lie. -ikis, plg. lie. paganikis ir ukr. nozonuu, serb.-chorv. nozonuh (Maprsmos, 1973, 31). Priesagos *-iko- (resp. *-ikio-) panaudojimas NAg daryti yra bendra balty ir slavų kalbų inovacija. Tačiau iš kokios darybos kategorijos paskolinta ši priesaga, dar nėra išaiškinta. Sen. indų, graikų, lotynų ir kai kuriose kitose indoeuropiečių kalbose su priesaga *-iko- daromi daiktavardiniai būdvardžiai, pvz.: s. ind. var- sikah „Įietingas“, gr. izzuxoc „arklio“, lot. patricus „tėvo“ ir t. t. K. Brugmannas (1906, 488—490) ir kai kurie vėlesni tyrinėtojai“ teigė, kad ir baltų bei slavų kalbų NAg (taip pat ir vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai) su priesaga *-iko- yra sudaiktavardėję būdvardžiai. Priėmus šią prielaidą reikėtų manyti, kad jie su- daiktavardėjo labai tolimoje praeityje, nes nei baltų, nei, rodos, slavų kalbose būd- vardžiai iš daiktavardžių su priesaga *-iko- nėra daromi. Todėl ta prielaida neat- rodo įtikima. Veikiausiai priesaga *-iko- į NAg darybos paradigmą yra atėjusi iš deminutyvų kategorijos. Dabar lietuvių kalboje deminutyvai su priesaga -ikas yra labai reti. J. Gerullis ir Ch. Stangas (1933, 25) pateikė du tokius vedinius iš Mažosios Lie- tuvos žvejų tarmės: puodikas „puodukas“, staldikas „mažos arklidės“. Iš kitur ga- lima nurodyti dar šiuos: bernikas „pusbernis“ Vik (LKŽ I? 769), brolikas, broly- kas (Bruders Sohn) Lex 401; B 295; N 346; [K] („pusbernis“ V. Kudir. — LKZ'P 1070), karalikas (NeBelkdnig) B 944; (Zaunkdnig) R I 54; N 179; K II 367, stirni- kas (Rehbock) N 502; [K], tarnikas (sluzka) DP 160s, Zandikas „žandelis“ N 538, plg. dar tolimesnius vedinius bernikutas „berniukėlis“, parSikutas „paršiukėlis“ Zt (Vidugiris, 1969, 151). Kadaise deminutyvai su priesaga -ikas buvo labiau paplitę. Tai visų pirma rodo jos paradigminis variantas -ikė, su kuriuo deminutyvai dar ir dabar reguliariai da- romi žemaičių tarmėje ir gretimose vakarų aukštaičių šnektose (LKA III Zemél. Nr. 116). Zietelos tarméje tam reikalui vartojamas kitas priesagos -ikas variantas -yka (Vidugiris, 1969, 149-150). Vakariniame latvių kalbos tarmių plote deminutyvai kartais daromi su priesa- ga -ikis (Rūke-Dravina, 1959, 300—305). Dar aiškesnių ir palyginti gausių atitikmenų lietuvių kalbos deminutyvai su priesaga -ikas (resp. -ykas) turi prūsų kalboje: n. pl. bratikai (Brūder) III 89; (: bro- te „Brud[er]“ E 173), acc. sg. gannikan (Frewlein) IIT 105,, (: genno „Wip, t. y. Weib“ E 187), acc. sg. madlikan (Gebetlein) III 79,, (: madla „Gebet“ III 47,,), malnijkix (Kindlein) III 1134 (: malnijks „Kind“ III 11555), stūndix (Stūndlein) III 56, (plg. vok. Stunde), acc. sg. vijrikan (Menlein) III 1055, (: wijrs „Man“ III 87,). Deminutyvy reikšmę veikiausiai kadaise turėjo ir Sie vediniai: dellijks (Artickel) III 39,4, acc. sg. dellikans (Stiick) III 654 (plg. lie. daljkas, senuosiuose raštuose ir kai kuriose tarmėse išlaikęs reikšmę „dalis“ LKZ II? 243), grandico (Bole) E 632 6 Hirt, 1927, 284; Skardžius, 1943, 130; Wojtyta-Šwierzowska, 1974, 89; Vaillant, 1974, 301; Casuenko, 1974, 181 ir kiti. 6 (plg. lie. grandis), instix (Dume, t. y. Daumen) E 114 (plg. lie. tarm. inkštjs, la. inkstis „nykštys“) ir galbūt menig (Monde) E 8, kurį V. Mažiulis (1981, 288) at- stato i *meniks ir laiko deminutyvu, padarytu iš senojo ide. žodžio *mėnes-, plg. lie. mėnūkas „mėnulis“ Prn; Gs; Ktč (LKŽ VII 20) : mėnuo. Slavų kalbose atitinkama priesaga -5»k2 (resp. -5c6) yra viena iš svarbiausių deminutyvų darybos priemonių". V. Ivanovas su priesaga *-iko- sieja toch. -Ske (< *-kik-, plg. sl. -Ciks), B dialekte plačiai vartotą deminutyvy daryboje (VMBanos, 1958). Vedinių su priesaga *-iko-|-ikū- (< i+ *-ko-[-ka-), turinčių deminutyvų ar jiems artimą reikšmę, yra dar indoiranény®, graikų* ir kitose indoeuropiečių kalbose (Ewald, 1924), plg. lie. tarm. avikė, avyka „avelė“ ir sl. *oveca, s. ind. avikah, avika „avis“, gal ir kimr. ewig „elnio patelė“; sl. *dėvica ir s. ind. devika- „deivė“, galų antroponima Divico, sl. *myšoka ir s. ind. mūsikah, mūsikū „musė“. Taigi su priesaga *-iko- nuo seno buvo daromi ne tik būdvardžiai, bet ir demi- nutyvai. Apskritai visi indoeuropiečių kalbų deminutyvų formantai (*-ko-, *-lo-, *.10-, *-no-, *-jo-) sutampa su būdvardžių formantais. Tad, matyt, būta tokių laikų, kai tas pats formantas buvo vartojamas ir deminutyvams, ir būdvardžiams daryti (plg. Doroszewski, 1928, 239). Blėstant priesagos *-iko- deminutyvinei funkcijai baltų (kaip ir slavų) kalbose imta su'ja daryti vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimus: a) iš daiktavardžių, pvz.: lie. kaukarikas „pakaušis“ Sb. (: kaūkaras „kalva, kauburys; kalno viršūnė; kakta; pakaušis“ LKŽ V 420), kaukorikas „vaikas didele galva“ Šmn (: kaūkoris „kauburys, krūva“ Klvr — LKŽ V 424), tarpikas „darži- nės vidurys tarp galų, klojimo vieta pravažiuoti“ Pl; Sint; Brs (: tarpas, žr. Skar- džius, 1943, 127, la. namikis „sodininkas“ (: nams „namas“), pr. preisiks (Feindt) III 79,, (plg. lie. priešas ir priešininkas); b) iš būdvardžių, pvz.: lie. didikas (: didis), naujikas (nowak, nowatny) SD* 226 (t. p. K.; Vaižg; „naujakurys“ J; Klk; Vkš — LKŽ VIII 587 : naiijas), raudo- nikas ,raudonikis® (: raudonas), šventikas (: §veiitas), pr. acc. pl. swintickens (Heyligen) III 1334_, (: swints „heilig“ III 39,,), la. melnikis ,juodis (arklys)“ (: melns „juodas“) (Endzelynas, 1957, 89). Kad tokių vardaZzodinés ypatybės turėtojų pavadinimų baltų kalbose turėjo būti nemaža, rodo priesaga -inykas (kai kuriose vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse gavusi formą -ininkas, žr. LKA III Žemėl. Nr. 115), kuri atsirado priesagai *-iko- priaugus prie būdvardinės priesagos *-ino-. Priesaga -inykas turi aiškių atitikmenų prūsų ir slavų kalbose!l. Kadangi su priesaga *-iko- NAg jau buvo daromi prabaltų kalboje, sunku nu- statyti, ar ta priesaga į NAg darybos paradigmą pateko tiesiog iš deminutyvų ka- 7 Vondrak 1924, 620 tt.; Doroszewski, 1928; Bomxkosu4, 1984, 206—245. 8 Edgerton, 1911; Wackernagel, Debrunner 1954, 311—318; I'epuenGepr, 1972, 247. ® Chantraine, 1933, 385-386; 1966; Risch, 1937, 149-150. 10 CPS III 116; Mayrhofer 1956, 59; 1963, 668; Wackernagel, Debrunner, 1954, 313; Stawski 1974, 95; DCCA V 19-20. 11 eskien, 1891, 520— 521; Vondrak, 1924, 630 tt.; Endzelins, 1943, 49-50; Endzelynas, 1957, 90; Skardžius, 1943, 140; Vaillant, 1974, 306 — 310; Stawski, 1974, 90—91 ir kiti. tegorijos (kaip jos giminaitės — priesagos -(i)ukas, -okas), ar per vardažodinės ypa- tybės turėtojų pavadinimų kategoriją (kaip minėta priesaga -inykas, su kuria da- bar tarmėse daromi ne tik vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai, bet ir NAg)??. Aptarę priesagos *-iko- raidą, matome, kad slavų kalbose yra užfiksuota se- nesnė jos būklė: a) slavų kalbose ir dabar dažnai su priesaga *-iko- daromi deminu- tyvai; b) slavų kalbose yra žymiai daugiau ir kitokių vardažodinių vedinių, pada- rytų su šia priesaga; c) NAg su *-iko- slavų kalbose (skirtingai nuo baltų kalbų) yra palyginti nedaug ir beveik visi jie padaryti praslavų kalboje. Matyt, NAg su priesaga *-iko- pradėta daryti vakariniuose baltų kalbų dialektuose, iš kur ši ino- vacija plito į slavų kalbas. Priesagos -eika vediniai Priesaga -eika (resp. -eikas, -eikis) yra priesagos -ikas (resp. -ikis) apofoninis variantas, plg. jauneika Lnkv; O (LKŽ V 306) ir jaunikis, jiodeikis Kltn; Ut ir jūodikis „su rūgštimi virta kraujinė sriuba“ Dglš (ten pat 399, 401), s.sl. agnicb : agnscb (Būga, 1959, 99)!3, Šią priesagą baltų kalbose turi daugiausia tikriniai var- dai (asmenvardžiai, vietovardžiai, vandenvardžiai, pvz.: Gedeikas, -a, Noreikas, -a ir t. t.)*?. Bendrinių žodžių su priesaga -eika padaryta labai mažai. Iš jų yra keli NAg. Tarp jų plačiausiai paplitęs vedinys muščika (mušeika LKZ VIII 446). Kiti yra visai reti, pvz.: audeika „audėja“ B 865; N 14; LTR (Grl) (LKŽ I2 456), čiupči- ka „čiupa“ Vkš (II? 164), kabeika „kas kabinėjasi prie visų“ Brt (V 12), lindeika „landūnas, įsibrovėlis“ On (Skardžius, 1943, 159), pagirčika „pagyrūnas“ Grv (LKŽ IX 84), pluveika „kas paikinasi, paikuolis“ ZI (Skardžius, 1943, 160). Kai kurie iš minėtų vedinių turi ekspresyvumo atspalvį, būdingą deminutyvams. Priesagų -(i)ukas, -(i)ūkas vediniai Priesaga -(i)ukas atsirado formantui *-ko- prisijungus prie kamiengalio u, plg. lie. žmogiūkas : žmogūs, sl. *synsks „sūnelis“ : *syns „sūnus“, *sladvks (plg. lie. saldūs), s. ind. tanukah „plonas, smulkus“ : tanus „plonas; plokščias; smulkus; menkas, silpnas, mažas“ (Brugmann, 1906, 491; Ewald, 1924, 26—27). Senųjų priesagos -ikas deminutyvų lietuvių kalboje reikia su žiburiu ieškoti, o su priesaga -(i)ukas jie daromi gana reguliariai beveik visose lietuvių kalbos tar- mėse (ypač pietų aukštaičių, žr. LKA III Žemėl. Nr. 116). Antra vertus, NAg su 12 Pavyzdžiui, senojoje rusų kalboje kai kurie NAg su priesaga -pup-, -a (iš jų ir praslaviški) buvo darybiškai siejami ne tik su veiksmažodžiais, bet ir su vardažodžiais, pvz. 2O0H6y5: 20HB, ėduya : ėd6 (Bapbot, 1969, 82). Ir lie. lopikas gali būti iš seno susijęs ne tik su /6pyti, bet ir su /d- pas, bėgikas — ne tik su bėgti, bet ir su bėgūs ir t. t. 18 Čia galime prisiminti ir tai, kad lietuvių kalbos priesagą -inykas (<-inas-+-ikas) latvių kalboje atitinka priesaga -(i)nieks (< -inas-+-eikas), kurioje slypi priesaga -eikas (Endzelins, 1951, 361—365; Vaillant, 1974, 310; Stawski, 1974, 91). 14 Būga, 1958, 140—142; Trautmann, 1925, 171 tt.; Endzelins, 1943, 49; 1951, 301; Skardžius, 1943, 159—160; Vanagas, 1970, 107—110. 8 priesaga -(i)ukas yra žymiai mažiau nei su -ikas ir dauguma jų yra išlaikę mažybi- nės reikšmės atspalvį, pvz.: atžindūkas „vaikas, atimtas nuo krūtinės ir po kurio laiko vėl žindytas“ Užp; Srv (LKŽ I? 454), badžiūkas „varnalėšos sagutis, kibis“ Vik (I? 553), burzdūkas „neramus, daug judantis vaikas“ Ut (I? 1206), drebūkas „kas dreba“ Nč (II? 674), grabštūkas „vagišius“ Rm; Srv; Mrj; Er; Pn (III 495), kiščū- kas „išdykėlis“ Ob (V 880), klausiūkas „kas mėgsta iš šalies klausytis“ Aln (VI 9), laižūkas „pataikūnas, intrigantas“ Nč (VII 80), mitūkas „kiek paūgėjęs gyvulių jauniklis“ Ut (VIII 300), murmūkas „murmantis vaikas“ Ank (VIII 428), purkštū- kas „kas purkštauja, kas greit supyksta“ Švnč; Rm (X 961), rinkiūkas „elgeta“ Kal (XI 649), skundūkas ,skundikas“ Vlkv; Žvr; Alk; Jrb; Rs (XII 1131), snaudūkas „kas snaudžia“ Drsk; Azr (XIII 244), spirdūkas „kas spardosi“ Alk (XIII 420) ir kiti (žr. dar Skardžius, 1943, 136—137; Urbutis, 1965, 328). Vienas kitas NAg su priesaga -ucis (giminiška lie. -ukas) pastebėta latvių kalboje, pvz.: rapucis „mažas, šliaužiojantis vaikas“ : rūpt „šliaužioti, ropoti“ (Endzelins, 1951, 360). Slavų kalbose su priesaga -»ks taip pat daromi ne tik deminutyvai, bet ir NAg. Pastarieji ypač buvo paplitę senojoje lenkų kalboje (Doroszewski, 1928, 28—31). Vienas kitas jų rekonstruojamas ir praslavų kalbai, pvz: *godska „kas leidžia ne- malonius garsus“, „kas groja muzikos instrumentu“ : *gosti „groti“, *sovėdsks „liudininkas“ : *ssavėdėti „liudyti“ (Wojtyta-Swierzowska, 1974, 70—79). Priesaga -(i)ukas lietuvių kalbos tarmėse turi variantą -(iJ)ūkas, su kuriuo irgi padarytas vienas kitas NAg, pvz.: ėjūkas Plng (LKŽ II? 1113), klabūkai „mažos rogutės“ Lp; Lš; Kb; Drsk; Švnč, klabūkas „koks prastas daiktas, gyvulys“ Vlkv:; Ig; Bgt; GZ; Rdm; Pns „dalgio ašmenų įlinkimas“ Pls; Rod (V 940), pakariikas „kas kabo“ End (IX 157), slapūkas „kas vengia viešumos, slapstosi“ Tt; Kv; Užv; Up; Kltn; DūnŽ (LKŽ XII 1195—1196), versčiūkas „kas verčia kalbą“ Kv; Als; Šts (Skardžius, 1943, 139). Priesaga -(i)itkas kilo iš to paties formanto *-ko-, prijungto prie ilgojo (ar pa- ilgėjusio) kamiengalio #'%, plg. sl. *kamyks ir *kamy „akmuo“, *(j)ezyks ir pr. insuwis (Czunge) E 94 (< *en-ghū-)**, s. ind. madhūkah „bitė“ : madhu „medus“ (Brugmann, 1906, 498). Veiksmažodinių (ar vėliau su veiksmažodžiais susietų var- dažodinių) priesagos *-ūko- vedinių yra ir kitose giminiškose kalbose, pvz. sl. *vol- dyka „valdovė“ : *volsti „valdyti“!", lot. cadūcus „krentantis“ : cado „krentu“, 15 Be vyriškosios giminės # kamieno vardažodžių, indoeuropiečių kalbose buvo ir ū kamieno vardažodžių (daugiausia moteriškosios giminės). Jų daugiausia išliko slavų, indoiranėnų bei grai- kų kalbose, pvz.: sl. svekry, s. ind. švašrū „anyta“, sl. *Ijuby „meilė“, s. ind. ranis „kūnas“, gr. tdūc „kryptis, pažiūros“ ir t. t. (Brugmann, 1906, 209—210; Specht, 1932, 217—221; Wackernagel, Debrunner, 1954, 491 —498; Bepuiureiin, 1974, 220—241 ir kiti). Baltų kalbose ilgasis # kamienas susiliejo su « kamieno paradigma ir visai išnyko (Specht, 1935, 255—257; Kazlauskas, 1968, 218—220). a kamieno buvimą dabar rodo tik priesagos -ūkas, -ūtas (<ū-+*-to-), -ūstas (<ū+ *-sto-), -ūnas (<ū-+*-no-) ir pan. ** Brugmann, 1905— 1906, 382; Specht, 1935, 257; TonopoBs, 1980, 55—59; 3CCA VI 74— 75; IX 140. '7 Vedinys *voldyka, galimas daiktas, padarytas iš išnykusio ū-kamienio veiksmažodžio ab- strakto *voldy (Brūckner, 1927, 626; Otrębski, 1962, 63—64; kitaip žr. CPS I 327 su lit.). mandiicus „rajūnas“ : mando „ryju“, s. ind. jaipika- „nesiliaujant murmama (mal- da)“ : jaiipyate „murma“ (Osthoff, 1896, 38—39; Brugmann, 1906, 498; Wacker- nagel, Debrunner, 1954, 498). Priesagos -(i)okas vediniai Priesaga -(i)okas atsirado iš formanto *-ko-, prisijungusio prie kamiengalio a, plg. lie. stirniokas : stirna, sl. *rybaks : *ryba, s. ind. bhiksūkah „kas prašo išmaldos“ : bhiksa „prašymas išmaldos“, lot. fugūx „bėgantis“ : fuga „bėgimas“ (Brugmann, 1906, 498—501; Ewald, 1924, 21—22; Wackernagel, Debrunner, 1954, 266— 267). Su šia priesaga kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse (ypač rytų ir pietų aukštaičių) gana dažnai daromi deminutyvai, žymintys vidutinio dydžio daik- tus ar gyvus padarus'®. Tam tikrą deminutyvinės reikšmės atspalvį išlaikė ir dau- guma NAg su priesaga -(i)okas, paliudyty nuo XVI a. J. Bretkūno Biblijoje randame retą vedinį rijokas „kas daug valgo, rijūnas“ Mt 11, 19 (t. p. J). J. Brodovskis savo žodyne yra pateikęs du šio tipo vedinius: ir dabar paplitusį NAg viliokas „apgavikas“ 243, 846, ir tik Mažosios Lietuvos raštams būdingą penokas „auklėtinis“ 976 (t. p. R II 277; MZ II 371; N 284; [K]). Dabartinėse tarmėse vartojamas visas būrys NAg su priesaga -(i)okas, pvz.: bliūvėkas „kas bliauna“ Vik (LKZ I? 932), brūžiokas „kas brūžiuoja“ Sv (Iž 1105), ėjokas „kas eiklus“ Kv (II? 1113), gėrėkas „gėrovas“ Mrk (III 261), grajokas „kas grajoja, ieško, nori pagriebti“ Lkv (III 507), klaidėkas „klaidžiotojas, klajoklis“ Brb (V 943), kraustėkas „kas visus daiktus išžiūrinėja“ Zvr (VI 476), musdkas „kas mėgsta muštis“ Ds; Ut; Sdk (VIII 453), plyšėkas „kas plyšoja, rėkauja“ Ut (X 247), sapaliokas „kas niekus kalba“ Vikv; Klvr; Alk (XII 141), sėjokėlis „sėjikas“ Onš (XII 317), skėtroėkas „plevėsa“ Dkš (XII 851), strapaliokas „strapaila“ Šn; Alkr (XIII 936), stūmokas „rambus arklys“ Mrc; „nepaslankus, tingus Žmogus“ Alv; Syn; Lzd; Kps; Nmn; Lp; Al; Pns (XIII 1038), svajokas „valkata, tinginys“ Dkš (XIV 269), šaipokas „kas šaiposi“ Sdb; Lnkv (XIV 395). Su atitinkama priesaga -aks (resp. -'aks < *-(i)ako-) NAg daromi kai kuriose slavų kalbose, pvz.: sl. *pros’aks „kas prašo, elgeta“: *prositi, s. sl. teZaks „žemdir- bys“ : tęžati „dirbti“, č. žebrak „elgeta“ : Zebrati „elgetauti“. Dar labiau slavų kalbose paplitęs šios priesagos paradigminis variantas -ačb (< *-akio-) — viena iš pagrindinių NAg darybos priemonių??. Tačiau slavų kalbose su priesaga *-ako- deminutyvai daromi rečiau. Tad ši priesaga slavų kalbose į NAg darybos paradig- mą pateko ne iš deminutyvų kategorijos (kaip lietuvių kalboje), bet iš vardažodi- nės ypatybės turėtojų pavadinimų, kurie slavų kalbose gana dažnai daromi su prie- saga *-ūko-. Taigi priesagos *-ako- NAg lietuvių? ir slavų kalbose yra paralelios raidos rezultatas. 18 Skardžius, 1943, 133—134; Urbutis, 1965, 279—280. Deminutyvų su priesaga -ūks yra ir kai kuriose latvių kalbos tarmėse (Endzelins, 1951, 360—361; Rūke-Dravina, 1959, 289—294). 19 Vondrak, 1927, 609—611; Wojtyla-Swierzowska, 1974, 66—74; Vaillant, 1974, 321—324: 326—329; Stawski, 1974, 89—90, 102. 20 Latvių ir prūsų kalbose NAg su šia priesaga nerasta. 10 Priesagų -utis, -utas, -uta, -ūtas vediniai Nemažoje lietuvių kalbos tarmių dalyje (ypač Lietuvos pietvakariuose ir pie- tuose, žr. LKA III Žemėl. Nr. 118) gana dažnai daromi deminutyvai?!. Deminuty- vinės kilmės yra ir NAg su priesaga -utis, -ė. Jau XVI-— XVII a. raštuose buvo paplitęs vedinys truputis, dažniausiai turėjęs dabar retą reikšmę „trupinys“ (pvz.: pripile dwilika pintiniu trupucau VlnE 59; Surinkite kurie liko trupučius adunt ne prajutu SP II 78;4) ir daug rečiau — šiuo metu įprastą reikšmę „mažas kieno nors kiekis“ (pvz.: patruputi imtu VInE 58,). M. Daukšos Postilėje randame unikalų vedinį gintutis (uporny) 53355, S. B. Chi- | linskio Naujojo Testamento gale pridėtuose paaiškinimuose — žydutė (herba) 414,. K. Sirvydo žodyne užfiksuotas gana retas NAg abejutis (wetpliwy) SD" 190 (t. p. Ch? Mt 14,31; C II 1107; Gsč; Aln, plg. būdvardį abejūtis, -ė „vidutiniškas; nepastovus; netvirtas; suktas“ LKZ I? 6). J. Brodovskio žodyne, be minėto truputis, randame dar 3 ir dabar paplitusius šio tipo vedinius: barškutis, skambutis 797, sukutis 821, F. Kuršaičio žodyne — NAg tarškūtis, žibūtė ir retą vedinį treškutis (ein Schatterer, Plipperer) K (t. p. C II 407; O 457; N 112; J; NdZ; LTA(Rkš); Ds — LKZK). Dabar tarmėse vartojamos kelios dešimtys NAg su priesaga -utis, -ė, padarytų iš nepriesaginių veiksmažodžių, pvz.: blaškūtis „kas blaškosi, vėjavaikis“ Mrk (LKŽ I? 890), burkūtis „karvelis“ J; Brž (I? 1192), čiauškūtis „kas čiauškia, čiulba“ Rs; VI; Ck; Nm (IIž 98), čiulbūtis „čiulbėtojas“ Gr; Vin; Kp (II? 148), davūtis „kas duoda“ J; Vkš; Užv (II? 343), draskūtis „kas greitai plėšia drabužius; akiplė- ša“ Brt; Alvt (II? 648), gaišūtis „gaišintojas“ Sml (III 44), gaudūtis „toks žaislas, sukutis“ Pln (III 167), ieškūtis „ieškotojas“ Gs (IV 18), keikūtis „keikūnas“ Kps (V 489), klegūtis „barškutis“; kas mėgsta klegėti“ Lnkv; Sd; Br; Varn; knebūtis „suknebęs, sulinkęs“ J; Skr (VI 212), krapštūtis „kas lėtai dirba“ Ig (VI 439), kvarkūtė „antis“ Skr (VI 1054), prašūtė „kas prašinėja“ PnmA (X 574), purškūtis „kas greitai supyksta“ Alk; Vlkv: Skr (X 975), spindūtė „spingsulė“ Plv (XIII 412), sudžiūvūtis „sadžiūvėlis“ Jrb (XIV 47) ir kiti (žr. dar Skardžius, 1943, 362—364; Urbutis, 1965, 324). Kai kuriose pietinėse aukštaičių šnektose deminutyvai daromi ir su priesagos -utis, -ė senesniu paradigminiu variantu -utas, -a (< u+ *-to-), pvz. langūtas ,lan- gutis“, kiškūtas „kiškutis“, merguta „mergaitė“ (LKA III Zemél. Nr. 118). Galimas daiktas, deminutyvinės kilmės yra ir labai reti NAg su priesagomis -utas: abejūtas „kas nuolat abejoja“ Jz; Kair; Kp; Svn; Bsg (LKZ I? 6, plg. abejūtis), -uta: vargu- ta „vargeta, varguolis“ GDK 14, 47, 159, vėkuta „meknys“ Antr (Skardžius, 1943, 362). Kaip priesaga -ukas turi variantą -ūkas, taip priesaga -utas — variantą -ūtas, su kuriuo padarytas vienas kitas NAg, pvz.: šikūtas „netikęs žmogus“ Jnšk (plg. šikūtė „užpakalis“ Plng; Kltn; Tvr; Arm; TDr IV 301 (Rš), šikūtis „kas silpnas“ Vrn — LKŽ XIV 777). 21 Deminutyvai su priesaga -utis turi atitikmenų latvių, prūsų (Endzelins, 1943, 52; 1951, 386, Rūke-Dravina, 1959, 243 —244) ir, rodos, slavų kalbose (Beli¢, 1901, 183; OrpemOckuii, 1968, 137; Maprsiuos, 1973, 43-44), ; 11 Išvados 1. NAg daryti lietuvių kalboje vartojamos šios deminutyvinės darybos priesa- gos: -ikas (resp. -ikis), -eika, -(i)ukas (resp. -(i)ūkas), -(i)okas, -utis (resp. -utas, -uta, -ūtas). 2. Iš jų anksčiausiai į NAg darybos paradigmą atėjo priesaga -ikas. Tai įvyko jau prabaltų kalboje. NAg su priesaga *-iko- pradėta daryti veikiausiai vakariniuo- se baltų dialektuose. Iš čia ši inovacija plito į kitus baltų kalbų dialektus ir į slavų kalbas, kurios išlaikė senesnę priesagos *-iko- būklę: su ja ir dabar slavų kalbose daroma daug deminutyvų (baltų kalbose jų išliko tik reliktai), o NAg su priesaga *-iko- yra labai nedaug ir beveik visi padaryti praslavų kalboje. Galimas daiktas, priesaga *-iko- į NAg darybos paradigmą pateko ne tiesiogiai iš deminutyvų, bet per Vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų kategoriją. 3. Dauguma NAg su kitomis deminutyvinės kilmės priesagomis turi mažybinės arba niekinamosios reikšmės atspalvį ir yra žymiai naujesni. NAg su priesaga -ukas yra giminiški latvių kalbos NAg su priesaga -ucis, o lietuvių kalbos NAg su prie- sagomis -eika, -(i)okas, -utis neturi atitikmenų kitose baltų kalbose. Tiesa, NAg kartais daromi su priesagomis *-uko- (resp. *-itko-), *-(i)ako- ir slavų kalbose. Tačiau šios priesagos i NAg darybos paradigmą įtrauktos veikiausiai paraleliai | baltų ir slavų kalbose. SUTRUMPINIMAI BR — Biblia, Tai esti: Wissas Szwentas Rdsztas, Seno ir Naujo Testamento... Ni kel- Ha Mokytoji Lietuwoj’ Lietuwiszkay pérstatytas ... Karalduczuje, 1755. GDK — Giwatas Didiujū Karwaidū senowés surasze lotyniszkay Kornelius Nepos. Iszgul- de... I. Dewinakis... Petropilie, 1846. IF — Indogermanische Forschungen. Strassburg etc. KZ — Zeitschrift fūr vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermani- schen Sprachen, begr. von Kuhn. Berlin etc. LKA III — Lietuvių kalbos atlasas / Ats. red. Morkūnas K. V., 1991. T. 3. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1968—1986. T. 1—14. ZfSI — Zeitschrift fūr Slawistik. Berlin. BDCPS1 — Pacmep M. DTUMOJIOTHYECKHH CJIioBaps PYCCKOTO s35IKa. M., 1986— 1987. T. 1—4. ICCA — DTuMOJIOTrH4eCKHhi CJIOBApL CJIABSHCKHX SBbLIKOB. IlpaciiaBsHCKHii JIEeKCHUeCKHŪ ¢onn / Pen. Tpy6a4esB O. H. M., 1974—1987. Brin. 1—14. Kiti sutrumpinimai tokie pat kaip didžiajame Lietuvių kalbos žodyne. LITERATŪRA Ambrazas S. Priesagų -tojas ir -ėjas vedinių raida || Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, 1989. T. 2. P. 105—112. Belič A. Zur Entwicklungsgeschichte der slavischen Diminutiv- und Amplifikativsuffixe // Archiv fiir slavische Philologie, 1901. Bd. 23. S. 134—206. Briickner A. Stownik etymologiczny języka polskiego. Krakėw, 1927. Brugmann K. Varia // IF, 1905—1906. Bd. 18. S. 381—382. Brugmann K. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. Strassburg, 1906. Bd. 2. T. 1. Būga K. Rinktiniai raštai / Par. Zinkevičius Z. V., 1958—1963. T. 1—3, 12 Chantraine P. La formation des noms en grec ancien. Paris, 1933. Chantraine P. Finales Mycėniennes en -iko || Proceedings of the Cambridge colloguiums on Mycenaen studies / Ed by L. R. Palmer, J. Chadwick. Cambridge, 1966. P. 161—179. Doroszewski W. Monografie slowotworcze. Formacje z podstawowym -k- w częšci sufiksal- nej // Prace Filologiczne, 1928. T. 13. Eckert R. Zu den nominalen -i- Stimmen im Altpreussischen // ZfS1, 1974. Bd. 19. S. 221— 240. Edgerton F. The -k- suffixes of Indo-Iranian. Part I: The k- suffixes in the Veda and Avesta // Journal of the American Oriental Society, 1911. Vol. 31. P. 93-150, 296 — 342. Endzelynas J. Baltų kalbų garsai ir formos. V., 1957. Endzelins J. Senprūšu valoda, Riga, 1943. Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. Rigū, 1951. Gerullis J., Stang'as Ch. Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose. K., 1933. Hirt H. Indogermanische Grammatik. Heidelberg, 1927. Bd. 3. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1968. Leskien A. Die Bildung der Nomina im Litauischen. Leipzig, 1891. Mayrhofer M. Kurzgefasstes etymologisches Worterbuch des Altindisches. Heidelberg, 1956— 1976. Bd. 1—3. Mažiulis V. Altpreuflische Etymologien // ZfSl, 1974. Bd. 19. S. 212-220. Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1981. T. 2. Osthoff H. Griechische und lateinische Wortdeutungen // IF, 1896. Bd. 6. S. 1—47. Otrębski J. Zwei Etymologien // Die Sprache, 1962. Bd. 8. Otrebski J. Gramatyka jezyka litewskiego. Warszawa, 1965. T. 2. Risch E. Wortbildung der homerischen Sprache. Berlin, 1937. Riike-Dravina V. Diminutiven im Lettischen. Lund, 1959. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. Stawski F. Zarys stowotworstwa praslowianskiego || Stownik prastowianski. Wroclaw etc., 1974. T. 1. S. 44—141. Specht F. Die Flexion der n-Stimme im Baltisch-Slavischen und Verwandtes // KZ, 1932. Bd. 59. S. 213-298. Specht F. Zur baltisch-slavischen Spracheinheit /| KZ, 1935. Bd. 62. S. 248-258. Trautmann R. Baltisch-Slavisches Worterbuch. Gottingen, 1923. Trautmann R. Die altpreuflische Personennamen. Gottingen, 1925. Urbutis V. Daiktavardžių daryba // Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. P. 251-473. Vaillant A. Gramaire comparée des langues slaves. Paris, 1974. T. 4. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. Vidugiris A. Zietelos tarmės daiktavardis // LKK, 1969. T. 11. P. 147—182. Vondrak W. Vergleichende slavische Grammatik. Gottingen, 1924. Bd. 1. Wackernagel J., Debrunner A. Altindische Grammatik. Gottingen, 1954. Bd. 2. T. 2. Woijtyla-Swierzowska M. Praslowianiskie nomen agentis. Wroclaw etc., 1974. Bepumrteiin C. 5. O4epk cpaBHHTejibHONH rpaMMaTHKH CJIABSHCKHX S35IKOB: YepemoBaHHS. ViMennbie OcHOBbI. M., 1974, BomkxosBuu P. V3 cpaBHHTeJILHOH TpaMMATHKH CJIABAHCKHX S3b1KOB. M., 1984, Bapbor XK. JK. /IpeBHepycckoe MMEHHOE CjIOBOO0Gpa30Banue. M., 1969. T'epuemGepr JI. I. Mopdonoruyeckast CTPYKTypa CJIOBa B JPEBHAX MHIOWPAHCKHX S35IKAX. JE, 1972. MkBanos Bau. Be. Toxapckasi mapauienb K CJIABSIHCKHM yMEHBITHTENbHBIM (hopmam // IV Mexnysaponssii cwe3n cnasucros: Crnassickasi duionorus. M., 1958. T. 2. Mapreimos B. B. IlpacjraBsnckas mu GainrocnassiHckas AepuBauusi HMeH. Munck, 1973. Orpembexnii 51. C. (Pen.:) Stang Ch. S. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen// Bonpocsl s3eiko3zHanus, 1968. Ne 4. C. 135-140. Casuenxo A. H. CpaBHurejisHas rpaMMaTHKa WHIOEBPOMNEHCKHX s3bikoB. M., 1974. Tonopos B. H. IMpycckuit s3eik: Cnosapes (I— K). M., 1980. 13 C. AMEPA3AC VCTOPHUECKHE CBSI31 NOMINA AGENTIS C /ĮAMMHYTHBAMH B JUTOBCKOM S3bIKE Pe3iome Ilna 06pa30Banus Ha3BaHui HOCHTENEH POLECCYaTbHOIO IpH3HaKa (nomina agentis, B J[aJIb- HeiinreM — HIT) B JIHTOBCKOM S5135IKĖ KMCINOJIb3YIOTCS cenyoniue CYyOOĖOHKCEI JUHMHHYTHBHOTO IIpO- HexoxjxeHns: -ikas (resp. -ikis), -eika, -(i)ukas (resp. -(i)ūkas), -(i)okas, -utis (resp. -utas, -uta, -ūtas). Cydouxc *-iko- Gbul BKITIOYEH B CIOBOOOPA30BATEIbHYIO TapaliurMy HIT yxe B npaban- THICKYIO Ddrioxy. BeposiTHee BCero, TO 04aroM 3apOXIeHHs JaHHOH HHHOBAI[HH ObLIM 3amaHO- -GanTHiickue JIMaJieKTEI, OTKYJIA OHA PAacHpOCTPAHMIIACH B BOCTOYHO-OanTuiiCKHe, TaKxXe H B CJIa- BSHCKHE S3LIKH, B KOTODBIX 3a0jHKCHpOBAHO Gosiee NIpeBHee TIOjIOxeHHe cydbĖhurca *.iko-, 3eM B GanTHICKHX s3bIKAX: BO MHOTHX CJIABSHCKHX S3bIKAX C CydOdĖurKcoM *-iko- H B HaCTOSINIC6 BDCeMA MmupoKO 06pa3yioTcsl JIHMHHYTHBEI (B OajiTHHCKHX S35bIKAX OT JIAMHHYTHBOB /ĮaHHOTO THA OCTa- JIMCb JIKINMb DEJIKMKTEI), a HIT c *-iko- HeMHOTO4HCJICHHbI, OOJIbINa HaCTb MX 06pa30BaHa B ripa- CJIABSTHCKYIO Snoxy. Bo3MoxHO, HTO cybhdnke *-iko- B cnoBooOpa30BaTEbHYIO TiapajiurMy HII OBIT BKJIIOYEH TIDH MMOCPECTBE KATETOpHH Ha3BaHHif HOCHTejieli Ka4eCTBEHHOTO IIpH3HaKa. Mauorne HIT c gpyruMH jJIAMHHYTHBHbLIMH Cy(h@uKkcaMu B JIHTOBCKOM $3bIKE JO CHX MOP CO- XDAHHJIH OTTEHOK JIACKATEJILHOTO HJIH NEHOPATHBHOIO 3HA4UCHHA U SBIISIOTCS OOJICC TIIO3JIHHMAH HO npoucxoxaeanio. Jintopckue HIT xa -ukas pojncrBeHHbI JiaTbiuckuM HII Ha -ucis, a TATOBCKHE HII xa -eika, -(i)okas, -utis He AMEIOT COOTBETCTBHIŪ B APYruX OaNTHHCKHAX A3bIKaX. HII c coor- BETCTBYIOINIHMEH cyhbukcamu *-uko- (resp. *-ūko-) B CJIaBAHCKHX S3bIKAX, BHJIHMO, SBJIAIOTCA pe- 3VJILTATOM TIADAJIUJEJILDHOTO Dpa3BHTHSA OaJjiTHŪCKHX HW CJIABAHCKHX A3bIKOB.