Kamojų apylinkių (Baltarusijos Pãstovių raj.) baltarusių šnektos lituanizmai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXX (1993) PERIFERINĖS LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS Elena GRINAVECKIENĖ KAMOJŲ APYLINKIŲ (BALTARUSIJOS PAŠTOVIŲ RAJ.) BALTARUSŲ ŠNEKTOS LITUANIZMAI I. Įvadas Iki pastarojo laiko kasmet vykdomi lietuvių-baltarusių kalbinio paribio tarmių tyrinėjimai nuolat duoda naujų tų kalbų kontaktų duomenų, juos papildo bei patikslina daugeliu atvejų (ypač lokalizacijos prasme) pirmą kartą tose vietose užrašyta vertinga kalbinė medžiaga. 1989 m. gegužės mėn. kompleksinė Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, Baltarusijos MA Kalbotyros instituto ir Lenkijos Respublikos Slavistikos instituto kalbininkų dialektologinė ekspedicija, dirbusi Paštovių1 rajone, ir lietuvių dialektologijai davė kai ką nauja. Kamojų2 bažnytkaimyje, esančiame maždaug už 11-13 km. į pietus nuo Lietuvos sienos ties Adutiškiu, daugumas vietinių gyventojų tarpusavyje kalbasi baltarusių šnekta. Pasuose jie visi užrašyti baltarusiais, bet, būdami katalikai, laiko save lenkais. Lenkiškai dažniausiai kalba tik poter ius ir gieda bažnyčioje. Nemoka jie nei baltarusiškų, nei lenkiškų senųjų liaudies dainų, o dažniausiai dainuoja pilietinio karo rusiškas dainas. Vidurinė mokykla čia baltarusiška. Atsikėlusieji žmonės kai kas kalba baltarusiškai, nors gana dažnai buvo girdima ir rusų kalba. Tarybinio ūkio raštinėje dokumentacija tvarkoma rusiškai, ir mūsų buvimo metu joje per vietos siustuvą rusiškai buvo skelbiami sėjos ir bulvių sodinimo tempai ir rezultatai. Kapų antkapių užrašai ir epitafijos užrašytos paprastai lenkiškai (pasitaiko ir rusiškomis raidėmis), bet yra baltarusiškų bei rusiškų įrašų. Lotynų abėcėlės, ypač vaikai, nemoka, ir besimokantiesiems lenkiškai tikėjimo tiesų patys kunigai katekizmą perrašinėja rusiškomis raidėmis3. Tautinis klausimas, apskritai imant, bažnytkaimio gyventojams pasirodė mažai rūpimas, visai prigesęs dalykas, o lietuvių kalba 1 Oficialiai baltarusiškai rajonas vadinamas Паставы, tačiau iš senųjų vietinių lietuvių, gyvenančių Adutiškio (Lietuvos R), Ramaškonių (BR, Рамашканіч) bei Įūravo (BR, Еўда, 8 km. į rytus nuo Adutiškio) apylinkėse, esame girdėję gyvai vartojamas lietuviškas vienaskaitines jo formas (vns. vard. Pašta'vis ~ Paštovis, vns. ill. Pašta'vin ~ Paštovin). 2 Aplinkinių apylinkių lietuviai oficialiai vartojamą bažnytkaimio pavadinimą Коман таріа Kamojys (Kamāj's). Pasitaikė išgirsti ir jo dgs. ill. — Kama'jųsun ~ Kamojysan'i (Kamojės). 3 Visai analogiškas atvejis neseniai konstatuotas ir Lietuvoje, Švenčionėlių parapijoje. Žr. MK, 24. 113 čia jau visai užgesusi. Lietuviškai tuo metu, mūsų žiniomis, mokėjo tik 88 metų vietinė gyventoja, Romano Klunduko ligos kankinama žmona. Mūsų kalbinama lietuviškai ji viską suprato, bet mums nieko neįstengė atsakyti nei lietuviškai, nei kitaip. Vietiniai gyventojai — R.Klunkas (1902-1990), Juzefā Rimša (dažn. Рымшиха, g. 1903), Česia Bučel’ (g. 1928) ir kt. — sakė, kad jų motinos kalbėjusios lietuviškai4. Žmonės prisimena, kad seniau čia daug kas kalbėjo lietuviškai. Ypač daug lietuvybei pasitarnavęs kunigas Budrā, kunigavęs čia apie 1920 m., dar ir dabar visų giriamas ir geru žodžiu minimas. Maždaug 7 km. nuo Kamojų į vakarus prie Lietuvos sienos — Ramaškonių, Sokūnų (Сакунь), Čičiū (Чьчели) ir gretimuose kaimuose lietuviškai dar kalba ne tik vyresniosios kartos vietos gyventojai, bet ir dauguma jaunesniųjų. 2. Leksiniai šnektos lituanizmai Bažnytkaimyje gausu lietuviškos kilmės vietų vardų, pavardžių; daugumas aplinkinių kaimų vardų taip pat subaltarusinti lietuviški vardai. Šnektos tyrimo metu mūsų išgirstas ir užrašytas nemažas plūoštas lietuviškos kilmės žodžių. Daugumas jų vartojami visų Lietuvos-Baltarusijos paribiu, ir jų lietuviškumas yra ne kartą ir ne vieno tyrinėtojo anksčiau nagrinėtas. Pateikiame visus čia mūsų užrašytus lietuviškos kilmės žodžius su jų formų variantais ir reikšmių niuansais. абрындашча ’atbrȳgzt’i‘ ⇐ lie. brindotis ’brįgzt’i‘ ( žr. брындулі, p. 113). адліга5 ’atodrėkis‘ (: У адлігу балваноў рабілі) ⇐ lie. atlyga ’t.p.‘ акоца (bev. g.: каплоче акоца) ’akuotai‘ ⇐ lie. akūočiai ’kas su akuotais‘. аксні ’padaigos‘ ⇐ lie. ākstys, ākstinai. апікула ’bukagalvis‘ (: Апікула-гэта няудачнік, доўбня, крэпка тупы) ⇐ lie. apýkula ’t.p.‘ аруд ’aruodas‘ (: Аруды чы засекі – тое самае) ⇐ lie. aruódas. асвер (свер) ’svirtis‘ ⇐ lie. svirė ’kartis‘, plg. dar svāras ’svirtis‘. ашака ’1. ašakos; 2. šelenos‘ (: У сіцэ многа ашаки; 3 ашаки кисель зробіш) ⇐ lie. āšakos ’grūdų lukštai‘. ато́сы ⇐ lie. atāsijos. ато́жалы ⇐ lie. tarm. atāžalos. баланда ’kiekviena sriuba‘ ⇐ lie. balanda ’tokia piktžolė‘. барловы ’bėralinis‘ ⇐ lie. bėralas. 4 Pagal XIX a. vidurio statistinius duomenis visa Kamojų parapija buvusi lietuviška. Net ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kamojyse dar buvo sakomi lietuviški pamokslai ir giedama lietuviškai. Vokiečių okupacijos metais (nuo 1942 m.) Kamojų apylinkėse veikė 12 lietuviškų mokyklų, ir lietuviais čia buvo užsirašę 823 valstiečiai (lenkų tik 263). Lietuviškų vietovardžių čia tuo laiku būta 57,9 %. Žr. ML, 701. 5 Lietuvių kalbai būdingas sprogstamasis g čia žymimas baltarusišku г, pavyzdžiui baltarusiškas pučiamasis г pateikiamas lotyniška raide h. 114 бразгуны ’skambalai, papuošalai ant pakinktų’; бразгуночкі ’skambaliukai, papuošalai ant pakinktų’ ⇐ lie. brazgūnai ’t.p.’ бродзень ⇐ lie. bradìņys. брунта (вур. ir mot. g.: брунта дзераўяны ір дзве брунты) ⇐ lie. tarm. brūntas ’branktas’; брунтачкі ’palgi pagaliukai vietoj sagų’ ⇐ lie. tarm. brūntas ’branktas’ + br. -ачкі. брынды ’atbrizgos’ ⇐ lie. brìndos (žr. брындулі, p. 113). бурбалка ’oro pūslė lyjant’ ⇐ lie. bur̃balas + br. -ка; бурубульваць ’gurgeti (upeliui)’; ’burblenti (žmogui)’ ⇐ lie. burbuliuoti ’t.p.’ буч ⇐ lie. būčius. цапуль (ціпуль, ціпулёнак) ’tik išsiritęs viščiukas’ (: Мае вы цапулі, жыды вы маладыя, скакайце, ужэ пёрачкі растуць — толькі яйкамі я вас, паноў, ня буду карміць; Ціпулі мае, ціпулёнкі, куды ты скачаш, ах вы распуснікі: не сядзянце ў цыпле, — хочецца зямелькі вам пакапаць, не скакайце, мае дзеці) ⇐ lie. capùlis, cipùlis ’t.p.’ дулька ’dulkės, kylančios minant linus’ (: Дулькі нахваталась 1 кашэль) ⇐ lie. dùlkės ’smulkios nuotrupos, krisleliai’. дзёгаць ’1. degutas; 2. vaistai iš deguto’ (: Дзёгцям лячылі ад рабакоў) ⇐ lie. degùtas. дзірван ⇐ lie. dirvónas. гль ’bimbalas’ ⇐ lie. g̃lỹs ’t.p.’; гіляваць ⇐ lie. gyliuoti. гірца (гірца) ’dirsės’ ⇐ lie. tarm. gìrsa ’dirsė’. грэйтполька ’pasiutpolkė’ ⇐lie. greitpolkė ’t.p.’ гульта ’kiaulės kinis’ ⇐ lie. gùlta ’gulima vieta’. іксва ’viksva’ (: Іксва рѫжыць рукі як нажом, а маладую елі коні) ⇐ lie. viksva. інгірчнік ⇐ lie. vingiarýkštė. юдра ’linų ir miežių piktžolė’ ⇐ lie. judrà ’linų piktžolė’. какарачык/кукарэчкі (: Сёла на какара́чкох/на кукарэчкі ’pritūpė ant kulniukų’) ⇐ lie. kaùkaras + br. -ачкі/-эчкі. каснічкі ’kaspinėliai’ ⇐ lie. kasnỹkas + br. -ički. кёлзаць ’žaboti’ ⇐ lie. (ap) gelžti (plg. LLT, 56). кятурка ’vyriškų kelnių užsegimas’ ⇐ lie. ketùrka ’t.p.’ кіндзюк (клундзюк, кіндюк) ’skilandis, stora dešra, prikimšta į kiaulės pūslę ar skrandį’ ⇐ lie. skilandžiukas (žr. LLT, 56-58). кірапла (кірапліха, карлапа — pastarasis dėl metatezės) ’kas nerangus, apsileidęs’ (: Кірапла пашоў ніяк; кірапліха на абмыйць сама сябе; І ходзіць як карлапа) ⇐ lie. kerėpla ’t.p.’ кліш ’vėžio kojos’, клыша ’iškliūselis, kas klišomis kojomis’ ⇐ lie. klišė ’kreiva, kliša koja; vėžio žnyplės’, klišis, -ė ’kli šas žmogus’. княжыць ’knibždėti’ ⇐ lie. knežėti ’t.p.’ койш ⇐ lie. kaũšas. крэйка ’šelm(u)o’ ⇐ lie. kreikas, kraikas ’t.p.’ круўня ’akmenų krūva galulaukėje’ ⇐ lie. krūsnė ’t.p.’ 115 кукуць ‘paršiukas’ (: Кукуць ты маленькі, ты расці, будзь здаровенькі: ухо̂ тваё вялікае) ⇐ lie. kūkutis ‘t.p.’ куль ⇐ lie. kūlys. кумпячок ‘rūkytas kiaulienos kumpis’ ⇐ lie. kumpis + br. -ячок. курмель ‘grūžlys; neužauga’ ⇐ lie. kurmti ‘rausti’; kùrmis (plg. dar Laum., 97-98; Zink., 259). лагáci ‘gelsvosios usnys’ ⇐ lie. tarm. lagėsiai, bk. legėsiai ‘t.p.’ лало́ўнікі ‘giesmininkai po langais per Velykas, už giesmes gaunantys dovanų’ ⇐ lie. lalāunkai ‘t.p.’ ляпшок (ня. лапшук) ‘toks grybas; išžiželis, kas pasenęs’ ⇐ lie. lepšiukas ‘t.p.’ лаўжо ‘krūva malkų (paprastai miške)’ ⇐ lie. laužas ‘krūva’. лӯпы ‘atvėpusios storos lūpos (paprastai arklio)’ ⇐ lie. lūpos, лупа́ты ‘storlūpis’ ⇐ lie. lūpos + br. -átn (o gal iš lie. lūpotas); крывалу́пы ‘kreivalūpis’, plg. lie. lūpa, кабūlinų лӯпы ‘tokie valgomi grybai (lietuviškai jie vadinami karvės/jaučio liežuviais)’, plg. lie. lūpa. мяўкаць ‘kniaukti’ ⇐ lie. miaukti (miaukoti). мӯта ‘šutintų avižinių miltų kukulis’ ⇐ lie. miltai. мӯмы ‘utėlės’ ⇐ lie. mūmai ‘t.p.’ (vaikų kalboje). нашмуляць ‘nutrinti (kulną)’ ⇐ lie. šmùlinti ‘trinti’, šmùlas ‘glotnas; be ragu, be vainiko’, (plg. Лауч. 35, 136). нёмарасць ‘nerimastis’ ⇐ lie. nērimastis (dėl metatezės). па́кула ‘pakulos; pakulinis’ ⇐ lie. pãkulos. парсючок ‘paršiukas’ ⇐ lie. pãšas + br. -ючок. па́стка ‘spąstai’ ⇐ lie. pãstkai ‘t.p.’ піло̄ты ‘tik išsirite viščiukai’ ⇐ lie. pylùčiai ‘tik išsirite ančiukai’. пласко́ні (пласкані́) ‘pleiskanės’ ⇐ lie. tarm. plaiskānės, bk. pleiskānės (plg. dar pleiskēnės ‘t.p.’). по́йсаць ‘nudaužyti akuotus’ (: Ячмень по́йсаюць на малата́рні) ⇐ lie. paisyti ‘t.p.’ по́шар ⇐ lie. pašaras. абхе́ргаць ‘apžergti, užsisėsti (ant dviračio)’, пераже́ргаць ‘peržergti (per tvorą, balą ir pan.)’ ⇐ lie. žergti, apžergti, peržergti. прысвіро́нак ‘priesvirnis’ ⇐ lie. priesvirnis; сві́ран ⇐ lie. svìrnas. прыўня ‘pirties priemenė’ ⇐ lie. tarm. pryvenė (prievenė) ‘priemenė’. пу́тра ‘tiršta sriuba’ ⇐ lie. putrà ‘t.p.’ ра́гі ‘vandens lašų rievės per lango stiklą; prakaito srovės’ ⇐ lie. ráugtis (riáugtis) ‘niauktis’. рагучы ‘rogutės’ ⇐ lie. tarm. rãgutės. раўге́ня ⇐ lie. raugienė. рэйсты ⇐ lie. raistai. рэгіні ⇐ lie. rėzginės. ру́нкілі ⇐ lie. runkeliai. 116 сцімбӯр ‘stebas, stagaras (rūgštynių, dilgėlių, burokų)’ ⇐ lie. stémburas ‘kotas, stagaras, stiebas’. скварсты́ (скварста́, mot. g.) ‘s kerstuvės’ ⇐ lie. sker stuvės (nulinė metatezė — dėl -v- skiemens regresyvaus nukėlimo į žodžio pradžios skiemenį). стоць налава́й (hibr.) ‘stačiagalviais’ ⇐ lie. stačiai + br. налава́”. шашо́к ⇐ lie. šėškas. шва́рка (bev. g.) ‘ilgi vyriški aptraukti kailiniai’ (: Шва́рка на кажуху́ апцягна́ла) ⇐ lie. švarkas ‘liemenę dengianti kostiumo dalis’, la. svārki ‘durтны, rudinė’. шклю́т ‘plačiašmenis tašymo kirvis’; kumpanosis ⇐ lie. skliūtas ‘tašymo kirvis’. шу́ла (bev. g.) ⇐ lie. šūlas. шӯ́рпа (шӯ́рпики) ‘tokios veislės’ (pasišiaušusiomis plunksnomis) vištos (: Куры шӯрпы, шӯрпики — скрученная перя ў трубу, і ходзяць такія) ⇐ lie. šūrpa ‘t.p.’; шурпа́ценьки ‘apaugęs trumpais dygliais’ (: Ключнки ‘raktažolės’ ад кашлі, люточни шурпаценькія) ⇐ lie. šiurpotas, šiurpėtas ‘t.p.’; тапа́й (mot. g.) ‘klojimo šalinė’ ⇐ liet. tárpas ‘erdvė tarp ko’. вара́нь kaupi plūgų ⇐ lie. vagóti ‘t.p.’. ва́гела ⇐ lie. vėgėlė. ва́пла (ва́пла) ‘vėpla’ ⇐ lie. vėpla; ва́плава́ты (ваплава́ты) ‘pavėpęs’ ⇐ lie. vėpla + br. -аты. ви́рціна (варціна) ‘paprastai į aštuoniukę suranguota virvutė’ ⇐ lie. virtinė ‘kas ant ko suverta’. ви́юны ‘tokios žuvys; tokios kambarinės gėlės, kurios vejasi’ ⇐ lie. vijūnai ‘tokios žuvys’, plg. dar lie. vytis ‘riestis, raitytis’. зӯрза ‘zurzlys’ ⇐ lie. zùrza; зурзецъ ⇐ lie. zùr zti; зурзлівы ‘kuris zurzia’ ⇐ lie. zùrzlius + br. -івы. жагары́ ⇐ lie. žagarai. жэгини ⇐ lie. žaginiai. жвірок ‘žvyr iukas’ ⇐ lie. žvyras + br. -ók ir kt. Kartu pastebėtina, kad čia užrašytas ir vienas kitas kitur baltarusių šnektose iki šiol nenugirstas, retesnis ar kitų nepripažįstamas lituanizmas, jo reikšmė ar nežinoma anksčiau atpažinto lietuviškos kilmės žodžio forma. Iš tokių minėtina: acáki ‘padaigos’ (: Аца́кі астаюцца ў kúрах). Pastebėtina, kad ši leksema vartojama šalia kito tos pat reikšmės jų įprastinio (be abejo, ir senesnio) lituanizmo аксны́ ‘padaigos’ (⇐ lie. akstinai ‘t.p.’). Žodis acaki kildintas iš lie. ašakos, o jo reikšmė dėl faktinio leksemų lie. ašakos [LKŽ 1² 333] ir br. аксны́ ‘padaigos’ (plg. dar lie. akspinai ‘padaigos, smulkūs žuvų kaulai’ [LKŽ 1² 85]) reikšmių panašumo kontaminacijos keliu perimta iš аксны́. Taigi acáki skolinys yra turimas vėlyvojo lietuvių substrato atvejis, rodantis, kad tiriamojoje šnektoje dar ne visai užmiršta lietuvių kalba ir kaip kartu su kalbos praradimu 117 prarandamas ir ryšys tarp žodžio formos ir jo reikšmės. Lituanizmo forma nėra galutinai subaltarusinta: išlaikyta lietuvių kalbai būdinga daugiskaita. Балда́ ‘plepys, niektauza’ (: Балда́ — като́ры тpýліш языко́м). Iki pastarojo meto baltarusių, rusų, ukrainiečių šnektose sutinkama leks ema балда ‘plepys, bastūnas, kvėša; kuoka, vėzdas, didelis kūjis’ [Даль, 42; СРНГ, 2, 79; СБГ,1, 57; РБС, 43] vieni etimologai spėja esant skoliniu iš turkų kalbų балта ‘kirvis’ [ЭСЯ, 114], vėlesnieji mėgina tuo abejoti ir linksta pripažinti savu rytų slavų daugiareikšmiu priesagos -da vediniu, susijusiu su ukr. báла ‘vėzdas, stuobrys’⁶ [Шанс, 34; ЭСБМ, 292], treti jos kilmės klausimą laiko galutinai neišspręstu, o jos reikšmes ‘plepys, bastūnas, kvaiša’ bei ‘kuoka, didelis kūjis’ negiminingomis ir pagal tai išskiria du homoniminius балда lizdus [ЕСУМ, 126]. Neabejotinais балда giminaičiais pripažįstame ir br. šnektų балдзі́ць ‘kalbėti, sakyti’, балдзе́с ‘išsižiojelis, tinginys’, балдзе́, балдзі́ха, балдзі́чка, балдзі́на, балдзі́шча, бульду́іна, балду́й, абалду́іна ‘išsižiojelis’ [Бяльк., 81; 3 народ. слоўн., 287; Народ. словатв., 156; Юрч., 49]. Nežiūrint savo komplikuotumo, turimi etimologiniai aiškinimai tėra tik spėjimai ir rytų slavų балда kilmės problemos faktiškai neišsprendžia, kadangi visai nesiima įrodyti ar nuneigti, ar ši leksema tiurkizmas, ar ji slaviškas žodis, natūraliai išaugęs slavų dirvoje, savo reikšme, raiška bei daryba akivaizdžiai susijęs su kitais slavų žodžiais. Nėra rimto pamato, mūsų nuomone, ir abi балда reikšmes — ‘plepys, bastūnas, kvėša’ bei ‘kuoka, vėzdas, didelis kūjis’ — laikyti homoniminėmis jau vien dėl to, kad jos yra gana akivaizdžiai motyvuotos vienos pagrindinės reikšmės — turi bendrą komponentą. O tas bendrasis jų reikšmės komponentas — gana nesunkiai įžvelgiamas — tai jų žyminčių objektų veiksmo skleidžiamas tam tikras garsas, susijęs su baldymusi, trankymusi, triukšmu (plg. plepys ‘kas daug ir nereikalingai kalba’, bastūnas ‘kas bastosi, daužosi’, kvėša ‘kas niekus zaunija’, kūjis ‘įrankis, su kuriuo garsiai kalama’, kuoka ‘stora lazda kam mušti, daužyti’ ir pan.). Ir tai reikia pripažinti šių reikšmių sąsają, jų jungiklį, tik reikšmė ‘plepys, bastūnas, kvėša’ yra naujesnė, metaforiškai motyvuota senesnės (be abejo, pirminės) ‘kūjis, kuoka, vėzdas’. Iš čia išeitų, kad visos leksemos балда reikšmės greičiausiai giminiškos, o jų raiškos forma bendra. Ir tai kaip tik ir yra viena iš pagrindinių etimologinio identifikavimo sąlygų. Teiginys, kad kiekvieno žodžio kilmės aiškinime ypač svarbu jo pagrindinė reikšmė, leidžia realiau ir patikimiau traktuoti ir slavų балда bei duoda galimybę mėginti įvesti ją į baltų kalbų kontekstą. Tokią nuomonę iš esmės palaiko greičiausiai neabejotini jos formos ir reikšmės gausūs giminaičiai, vartojami baltų kalbose, pvz.; lie. balda ‘baldymasis, trankymasis’, baldas ‘lazda ar smaigas žuvims baidyti’, savo báldu ‘savo protu’, báldyti(s) ‘trankyti(s), slankioti, valkiotis’, baldukas, bildūkas ‘kas trankosi, bilda; 6 Ukr. бала tačiau, taip pat abejojant siejama tai su ukr. бала ‘tauškalai’, tai kildinama iš turkų бала ‘berniukas’ [ЕСУМ 121]. 118 kaukas, kipšiukas’, baldūs ‘kratus’, balsas ‘garsas; žinia, gandas’, baldaštaras ‘didelis žmogus’, balduonis ‘naktibalda’ belsti(s) ‘dundinti; garsiai ir gyvai papasakoti, kalbėti; su triukšmu dangintis’, byla ‘kalba; garsas, balsas’, bilda ‘išsiskėtėlis, kerėpla, žioplys’, bildas ‘kas bilda’, byloti ‘šneketi sakyti’ [LKŽ I² 589, 591, 592, 601, 739, 741, 815, 816, 817, 820]; la. baldzināt ‘apkalbėti’, baldurēt ‘triukšmauti’, balstīt ‘mušti’, bālziens ‘stiprus smūgis’, belzins ‘prietaisas mušti’, belzt ‘mušti, suduoti’, belzēt ‘baladotis’, bilst ‘sakyti, kalbėti’ [ME 253, 278, 296]; pr. billīt ‘kalbėti, sakyti’ [SV 151]. Nuomonei, kad tokia gim inystė tarp balda ir baltų bal(d)-/bel(d)-/bil(d)- šaknies žodžių įmanoma ir visai galima, formalių ir semantinių kliūčių, mūsų supratimu, nėra. O tai gana nesunkiai leidžia pagrįsti mintį, kad šie giminiški žodžiai įeina į etimologiškai vientisą baltiškos kilmės leksikos grupę. Брындулы ‘uždžiūvę atsik išę mėšlų liutai ant karvės šonų’ (: брындулы вісіць у каровы каля хваста). Žodis yra aiškiausias lituanizmas, etimologiškai priklausantis lie. brind-, brend-, brand- šaknies⁷ šeimai, plg. brandà ‘branka; išdžiūvimas’, brandinti ‘džiovinti, kietinti’, brandūs, brendūs ‘sausas, kietas’, bréndėti ‘pampti, pūstis, brinkti, bristi, brest’i’, bręsti ‘džiūti, sausėti, storėti’, brindos ‘storos kietos siūlės, nėriniai, raukčiai; pilvo taukinė’ [LKŽ I² 993, 995, 1029, 1030, 1031, 1050-1051, 1059], plg. dar kitus tos pačios šaknies br. lituanizmus, išsaugojusius pagrindinę lie. brind-, brend-, brand- reikšmę, pvz., брандушка ‘sparva’ (ji paprastai išsipūtusi), брандола ‘plepė’, брандоліць ‘plepėti’, брында, брындала, абрындала, брынд ‘dykūnas, tinginys, apsileidėlis’, брындаць, брындзіць ‘dykinėti, valkiotis’, брынды, брынджы, брынжы ‘nėriniai, raukčiai, atbrizgos, plačios klostės, suplyšę drabužiai; valkioj imasis; išsiskėtę nešiojami karštuvai’, брындзёлка ‘sijono apačios apvadas’, брындулы ‘nėriniai’, брындзялі ‘skarmalai’ [Бялк. 92-93; Сцяшк. 1972, 60; 3 народ. словаў. 293; Народ. лекс. 40, 170, 193; Жыв. слова 60; Народ. словаў. 7, 41, 86-87, Юрч. 62; СБГ 1 212-213, 228]. 7 СБГ 1 228 kitų paribinių br. šnektų tos pat reikšmės брындулы visai pagrįstai lyginami su vienu iš gausaus lie. brind-, brend-, brand- šaknies mūsų anksčiau atpažintu lituanizmu брындлы ‘atbrizgos, nėriniai’ ir pan. ← lie. brindos ‘t.p.’ [LT 168-169], tačiau šis lituanizmas laikomas nepakankamai argumentuotu dėl ru. duomenų nepanaudojimo ir ryšio tarp jo reikšmių ‘valkata’, ‘pilvo taukinė’, ‘mezginiai’ neišaiškinimo [Лауц. 138]. Pageidaujamas papildymas mūsų išvados neatmeta, o ją patvirtina. Tai gerai matyti iš ru. ir lie. šios šaknies leksmų reikšmių sugretinimo. Reikšmių ryšys (o tai svarbiausia) tarp ‘valkata’, ‘pilvo taukinė’, ‘mezginiai’ turimas, jis aiškus ir nesunkiai įžvelgiamas. Bendras visoms joms komponentas yra išsipūtimas, išsiplėtimas, išsikėlimas, ištižimas, išpliurimas. Ir tai neabejotina jų reikšmės sąsaja, jų jungiklis, pvz., pilvo taukinė — tai visą papilvės ertmę aprėpianti akyta taukų palerina; mezginiai — tai pasipūtę, akyti pinukai prie drabužio ar audinio kraštų; valkata — tai iškrikusi gyvenimą gyvenantis asmuo, nesilaikantis visuotinai įprastų dorovinių ar moralinių taisyklių, ardantis jas. Šis lie. brind- reikšmių bendrasis komponentas aiškus ir ru. брынд šaknies žodžiuose. Sakysim, ru. [Даль 133; СРНГ 3 218-219] бры́нда reikšmės ‘tinginė’, taip pat jai giminiškų бры́ндать, бры́ндить ‘dykinėti, valkiotis be tikslo’ neabejotinai lie. atliepiniai — brinda ‘apsileidėlis, apsmukėlis’, brindzaitis (su įspraustu neetimologiniu z, plg. susizgribti ‘susigriebti’) ‘tinginys’; reikšmės ‘apsileidėlė’, taip pat брында ‘plačios šventinio drabužio rankovės, lopos, išsiplėtus verkianč’ tiesioginiai lie. atliepiniai brinda ‘karvės pakaklės kabanti oda’, brindos ‘nemokančio dalgio plakti išmuštas ašmenų paplatėjimas’, mezginiai, raukčiai, išsikėlusi pilvo taukinė, lopos; brindžios rankovių ar sijono raukčiai’, brindotas su riebalų rievėmis aplink kaklą’, apsibrandėti ‘apsmukti marškinėms ligi kelių’, brįsti ‘skisti, darytis palaidam’; брында reikšmės ‘kas kaprizingas, pasipūtęs’ bei брындеть, брынить ‘kaprizintis’, taip pat брындла ‘pasipūtėlis’, брынчук ‘sutinęs pirštas’ ir kt. turimi neginčijami lie. atliepiniai брįsti ‘pampti, pūstis, storėti, plėstis, tinti’, brandà ‘branka’, brandinti ‘kietinti, didinti’, subrendėti ‘sustingti, susirūti’, subrūsti ‘užbristi, išsipūsti’. Visa tai, mūsų nuomone, neabejotinai patikimi ir tvirti slavų брынд- vedinių lietuviškumo argumentai. 119 бу́рта ‘gabalas’ (: Цѣлюю бу́рту са́ла адваліū). Br., ru., ukr. šnektose turimi žodžiai бу́рт, бу́рта ‘krūva, kaupas, šūsnis, pylimas, rietuvė’ [Даль 144; Сящик. 1972 63; СБГ 1 244; Бяльк. 95] etimologų iki šiol sutartinai laikomi germanizmais, atėjusiais per lenkus (← vok. Borte, Bord ‘briauna, apvadas, pakraštys’ [ЭСРЯ 1 247; ЭСБМ 420; ЭСУМ 304]). Tačiau toks kildinimas faktiškai neįmanomas: tam prieštarauja semantika — бу́рт, бу́рта iš tikro žymi ne ko ‘briauną, pakraštį, apvadą’, o pačią ‘daiktų krūvą, kaupą, jų gausą, vientiso daikto gabalą’ ir tuo būdu semantiškai nieko bendra su vok. Borte, Bord turėti negalėtų. Teigiant tokį etimologinį ryšį, būtina įrodyti bei pagrįsti šią semantikos transformaciją, tačiau nė viena etimologija to nedaro. Ir iš tikro tai sunku padaryti. Taigi pateikiamasis бу́рт, бу́рта kilmės šaltinis tikrai ne tas. Br. бу́рта laikoma jų bk. žodžiu [БРС 204], o jų tarmėse ši leksema vartojama dar keliomis reikšmėmis, pvz.: ‘bulvių, burokų kaupas, kelnių krūva, didelis ko gabalas, vilkelis (toks žaislas) [СБГ 1 244; Сящик. 1983 69] ir turi nemažą kitų savo darybinių giminačių, pvz.: бу́ртаваць ‘krauti į kaupą’, бу́ртаўшчык ‘kas į kaupą krauja’, бу́ртачка, бу́ртка, бу́ртучо́к ‘medinė pailga keturkampė saga’, бу́рту́ль ‘didelis storas kirminas’, бу́рту́лі ‘šlapių drabužių krūva’, бу́рту́к ‘gimnų sukutis’ ir kt. [СБГ 1 244; Народ. слова 107; Народ. лекс. 15; Юрч. 66; БРС 204]. СБГ 1 244 бу́рт, бу́рта pagrįstai lyginamas su lie. bùrta ‘keturkampis medžio gabalas’. Tokiam lyginimui, o kartu ir šių leksemų pripažinimui neabejotinais lituanizmais nė kiek nekliudo nei žodžio semantika, nei jo fonetika. Lie. bùrta, turėdama gausų savo šaknies lizdą (pvz., bùrys ‘minia, krūva’, bùrti ‘telkti į krūvą; narplioti; svaidyti; spardyti’, bùria ‘gausiau’, bùrystė ‘daugybė’, bùrytis ‘būriuotis, debesuotis, niršti’, bùriuoti(s) ‘telkti(s) į būrį, niaukstytis’, burtelė, burtikė ‘lapelis su tam tikru tekstu’, burtena ‘suveltų siūlų kurkolas’, bùrtikas ‘atpjautas gabalas’, bùrtotas ‘grumstuotas’, bùrtuotas ‘languotas’, burtuklis, burtukšlis ‘kas riebus’ ir kt. [LKŽ 12 1185-1188, 1200-1201, 1203] kaip tik ir yra ta leksema, kurią turi pasiskolinę ne tik giminiškos latvių šnektos, pvz.: būra ‘krūva, kaupas’, būris ‘daugybė, krūva’ [ME 358], bet ir visi rytų slavai. бу́жалкі (жу́жалкі) ‘buožgalviai’ (: Бу́жалкі аж кнежаць у бало́це; Жу́жалкі выводзяць жабу́). Gretimoje Miegūnų (br. t. Maryūnų) apylinkėje žūžalki jau ir reiškia ‘varliukus’[СБГ 2 154], o Trakų apylinkių baltarusių šnektoje turimas ir trečias buožgalvių pavadinimas — гу́жалкі [СБГ 1 498]. Turbūt klaidinga būtų manyti, kad šie trys to paties objekto, galima sakyti, lygiagrečiai vartojami skirtingos nereguliarios fonetikos ir labai panašiai skambantys pavadinimai tarpusavyje nebūtų giminačiai, t.y. vieno ir to paties žodžio iškraipytos formos. O nedėsningus formų kraipymus visais atvejais sukelia ryšio praradimas tarp formos skambėjimo ir jos reikšmės (dėl to ir kenčia forma). Aiškiausias iš jų ir mažiausiai iškraipytas — бу́жалкі, kuriam pradžią, remiantis iš esmės jo semantika (tam nė kiek neprieštarauja jo geografija ir morfologija) ir skambėjimo panašumu, greičiausiai turėjo duoti lie. bùožgalviai. Baltarusedami pirmiausia jie bus įgiję slavišką mažybinę priesagą 120 -ki (plg. analogišką atvejį: lie. mentė ⇒ br. мянташка ir pan.). Vėliau jau бу́хгалвки toliau slavėdamas slavų kalboms nelabai įprastus -жг- ir -лвк- priebalsių junginius dėl lengvumo tarti išvertė į -ж- ir -лк-, o neįprastą dvibalsį suvienbalsino į у [plg. LKB 128]. Ir tokiu būdu lie. buožgalviai adaptuodamiesi baltarusių kalbos struktūroje bus pavirtę baltarusiškais бужаклкі. Panašiai bus atsitikę ir su br. гу́жалкі ⇐ lie. buožgalviai [žr. LKB 128]. Be abejo, turėjo būti panaši ir nagrinėjamųjų жүжалкі raida iš lie. buožgalviai, tik čia, galimas daiktas, jų pradinis δ- galėjo būti nedėsningai pakeistas į ж dėl regresyvinės antrojo skiemens -ж- asimiliacijos, o gal ir dėl kitų priežasčių. búžkė ‘metalinis dalgio galvos įtvaras’ (: Бужка — у цѣпа — там і рѣмень, прыбчана шапаўка). Tai retas lituanizmas, kilęs iš tos pat reikšmės lie. buožakys ‘grandelė, kuria dalgį įtveria’ [LKŽ ¹² 1169] ir įgijęs dabartinę savo formą br. šnektos dirvoje. Dėl lie. šaknies buož- ⇒ būž- žr. LKB 128. цѣупала ‘žioplys, vėplys, kvėša’ (: Цѣупала ана, нѣсурдзіна, пашайнешка) ⇐ lie. čiaupà ‘išvepėlis, išsižiojęlis, žioplys’, plg. dar čiaupynė (čiaupynė), čiaupytinė ‘kas nuolat čiauposi, vaiposi’, čiaupytis ‘vaipytis’. гўгаль (гўгуль, гуголь) ‘dirvinis asiūklis kol dar varpoje’. Tai lytys, greičiausiai atsiradusios kontaminuojantis lie. gigėlis (gegėlis) ‘asiūklis kol varpoje’ ir br. ку́каль (х́укуль, куко́ль) ‘raugė’ [СБГ 2 561] žodžiams. Kontaminacija čia įmanoma. Abi realijos pastaruoju metu dėl agrokultūros pažangos sparčiai iš vartosenos traukiasi (ar pasitraukė) ir vietinių žmonių (ypač jaunesnių) mažai bera žinomos ar girdėtos. Kartu su realijų nykimu pagal skambėjimą gana panašūs lie. gigėlis ir br. ку́каль jų pavadinimai bus liejęsi į vieną: gigėlis jam bus perteikęs savo reikšmę ir abu lietuviškus skardžiuosius šaknies g (pagal kuriuos pastarasis ir gali būti etimologizuojamas). Ir taip atsirado abiem realijoms bendras neįprastas naujas, jau baltarusiškas žodis гўгаль (гўгуль), aiškiai praplėtęs savo turinį, įgijęs abiejų realijų reikšmes — ‘raugė’ (: Гугаль — зрякі чэрныя, ядавіты; Гуголь збіралі па жыта ў альтку; Гугуль вішнёвым цвіцець) ir ‘asiūklį’ (: Гугаль вясной — галёўка такая — авечкі ядуць; Гугуль шыбачкамі расцець; гуголь перш расцець, а пазней — ёлачка). Tai akivaizdžiai rodo, kad baltarusių ir lietuvių šnektų kontaktai šioje teritorijoje buvo labai aktyvūs, trumpi, aiškiai turintys baltarusišką kryptį ir tiriamojoje šnektoje suformavo mažai kur girdėtus naujus kontaminacinius elementus. палучкі ‘iš siūlų megztos čempės’ (: Палучкі — таланкі дзецям з нітак). Palyginti retas deminutyvinis vedinys su priesaga -ki- ⇐ br. палучі ‘slepetės iš šiaudų, siūlų’ ir pan. Br. палучі dabar kiek dažniau pasitaiko paribinėse su Lietuva šnektose [СБГ 3 466]. Sen. ru. k. užfiksuota lytis по́пучи ‘apavas’, kildinama iš turkų papuč ‘batas’ [ЭСРЯ 3 203], fonetiškai negalėtų būti br. палучі, палучкі giminaitė (ru. -ч- br. išlaikomas, tik sukietinamas [РГБ 406, 408]). Neabejotini br. leksemų палучі, палучкі giminaičiai yra lie. šnektų papučiai, papūtės ‘iš siūlų ar virvelių megztos šleputės’ [LKŽ 9 391] < papūti, išnykus šaknies nosiniam, plg. tos pat kilmės lie. pãpas [LEW 536]. 121 паша́йпėška ‘kas kitu pajuokiamas, pašiepiamas’ (: Яна была пястўн, цёцулала, нясура́зна, паша́йпе̇шка) ⇐ lie. pašáipa ‘tas, iš kurio visi šaiposi’. сма́гли ‘malonus; energingas; greitas, vikrus’ (:Нявялічкая, цёпененькая, но сма́гля, пры судзе сакратарша; Заявіўся сма́глы кавалёр, но вірлавокі ‘išverstakis’: Сма́глая кароўка: к вечеру справілася ‘apsiversiavo’: Жалязянка ‘geležinė gyvatė’ blisčýčia, сма́гля — самая красная). Leksema сма́гли ‘gražus; greitas; lieknas; stiprus’ ir kiti analogiškų reikšmių jos giminaičiai, gana gyvai vartojami ir kitur paribinėse baltarusių šnektose, pagrįstai, mūsų nuomone, laikomi lituanizmais ir, be abejo, teisėtai lyginami su lie. smagūs ‘linksmas; stiprus’ [СБГ 4 496–497]. Tokia išvada padiktavo lietuvių ir baltarusių šių vienodai skambančių leksemų semantikos tapatumas. Jis taip pat yra esminis kriterijus, neleidžiantis lenkų smagły ‘tamsus, juodbruvis’ laikyti giminaičiu. Veikiausiai jis — homonimas. O lenkų smagły reikšmė ‘lankstus, liaunas, elastingas’ (Karł. 6 234), mūsų nuomone, taip pat tegali būti skolinys iš lietuvių smagūs ‘vikrus, lankstus’. стабда́ ‘misa’ (: Стабда́ кі́ніць і робіцца раўе́ння. Поўная дзе́шка стабды́) ⇐ lie. stabdà ‘t. p.’ стóцaваць (яйкамі на Вялікдзень) ‘rungtis, galynėtis, mušti kiaušinius iš atimtinių’ ⇐ lie. stačiuoti ‘t. p.’ шакалі́ ‘prakurai, žagarai’ (: Надзе́ла́й шакале́ў падпаліваць печку). Leksemos reikšmė ir fonetika leidžia ją kildinti tik iš lie. šakalai (iš šakelės būtų шакалы), plg. kitose br. šnektose vartojamus tos pat reikšmės lituanizmus шакалёк, шакалок, шакалък, шакаліна, шакаль [СБГ 5 451–452]. Nėdesningas priesagos pakitimas (-ели ⇒ -ялі) greičiausiai rodo, kaip kartu su kalbos praradimu yra prarastas ir atskirų žodžio darybinių elementų ryšys su pirminio šaltinio forma. шнипе́ць ‘snypšti; pykti’ (: А што там на сто́ле шнипі́ць (apie virdulį); Я с не́й шнипу́). Tai iš lie. šnýpšti atsiradęs lituanizmas. 3. Leksiniai lietuviškos kilmės šnektos vertiniai Be leksinių lituanizmų, šnektoje yra ir lietuviškos kilmės leksinių vertinių. Juos atpažįstant daugiausia remtasi baltarusių (taip pat jų kaimynų lenkų ir rusų) kalbinei sistemai ne visai įprastais, o lietuvių kalbai būdingais jų darybos polinkiais, vertiniais įtariamų žodžių nebuvimu penkiatomiane TGBM ir iš dalies kalbine autorės nuovoka. чартало́ўка ‘pasiutpolkė’ (: Чартало́ўку танцава́ў і прысабі́ўся на яе). Tai lie. pasiùtpolkės (plg. dar pasiùtėlė ‘pasiutpolkė’, pasiùtės, pasiùtėlis taip velnias’) baltarusiškas perdirbinys. Leksema kartu yra ir tiriamosios šnektos etnografinis skolinys iš lietuvių: kitur baltarusių šnektose šis šokis, mūsų žiniomis, nešokamas, ir kitas baltarusiškas jo vardas mums nežinomas. павало́чка ‘apatinis sijonas’ (: Павало́чку адзе́ўшы дзюрка́бану — і владзь), plg. lie. pàvilkinė, pavilkinỹs, br. спо́дняя спа́дніца. 122 пяньцы ‘girtuoklės’ (: У рейсах пяньца, чарніца, бабуннік смярдзючы). Tai aiškus vertinys iš lie. girtuoklės. Kitur baltarusių kalboje girtuoklių vietoje vartojamas jų pačių žodis буякі. Vertinys iš lie. lenkų pijanicy vartojamas ir paribinėse lenkų šnektose. Kitur Lenkijoje vartojamas tam reikalui savas łochyni. по́лька с ро́шками ‘polka su ragučiais’ (: До́хленская была, а по́льку с ро́шками пе́рвая выбыла́), plg. lie. pólka su ragúčiais. Tai dėl lietuviškos kilmės ir etnografinis skolinys, kitur Baltarusijoje, mūsų žiniomis, nešokamas (bent seniau) ir nežinomas. ві́ляні ‘išgulos, išgul­ti javai’ (: Адні ві́ляні ў жыта), plg. lie. išgulos ‘t. p.’, br. вяллянае збо́жжа. за́йцавыя гр ыбы ‘š lbaravykiai, ž albaravykiai’ (: За́йцавыя гр ыбы кро́пка зелене́юць, уку́сныя; Ба́бам кажу́: бярце́ зайцавыя гр ыбы), plg. lie. kiškiabaravykiai ‘t. p.’, br. сінякі ‘t. p.’ жаляза́нка ‘geležinė gyvatė’ (: Пашлі ў малі́ны, і аж разу жаляза́нка бліску́чая), plg. lie. geležinė ‘t. p.’, br. мядзянка ‘t. p.’ 4. Semantiniai šnektos lituanizmai Tiriamojoje baltarusių šnektoje išgirsta ir baltarusiškų žodžių su jiems neįprastomis naujomis reikšmėmis ( jų ТСБМ nepateikia), skolintomis iš kai kurių lietuvių kalbos žodžių. Tos reikšmės iš tikro parodo baltarusių šnektos semantikos imlumą, dar tebevykstantį jos formavimąsi, dirbtinai išplečia jos ribas. Esame nuomonės, kad tos reikšmės iš lietuvių kalbos buvo perimamos dėl reikalo ir būtinybės baltarusių šnektos priemonėmis išsakyti visas šioje teritorijoje gyvenusių ( ir subaltarusėjusių) lietuvių buities realijas ir etnografiją. Jomis lietuvių kalba palieka vieną ryškiausių savo egzistavimo čia pėdsakų. быва́ць ‘gyventi’ (: Зімой я быва́ю ў Лі́нтупы; Я быва́ю тут лета́мі, býду зіма́ваць; Мы быва́ем у Мягу́нах), plg. lie. būti ‘gyventi’ (: Aš būvù prie dukters mieste). цві́цець ‘žydėti (apie rugius)’ (: Ста́ла жыта цві́цець), plg. lie. žydėti, br. красава́ць. нала́ва ‘grėblio galva’ (: У гра́блі злама́лася нала́ва), plg. lie. Tai smagūs grėblys: galvà lengvūtė. Baltarusių k. нала́ва tokios reikšmės neturi. нала́ўны ‘galvinis, galvos formos’ (: нала́ўны сахар у тую вайну прадавалі; нала́ўныя сала́ты сало́ткя), plg. lie. galvinis ‘t. p.’ (: Galvinis cukrus; galvinės salotos). нало́йка ‘grybo galvutė, grybo kepurė’ (: нало́йка баравіка кре́пкая, а но́шка — черві́вая), plg. lie. grybo galvūtė. наўно́ ‘kas niekam tikęs (apie prastos išvaizdos, nevykusį žmogų)’ (: Вышла замуж за наўно́), plg. lie. Ištekėjo už šūdo. 123 kalėsų ‘vežimas’ (: Пазьічь мне калёсаў да дохтара звезці), plg. lie. rātai ‘vežimas’. Šnektos kalėsų ne baltarusiškas (быть колы), o skolintas iš rusų. Tai aiškiausiai rodo dar didelį šnektos nesavarankiškumą ir lietuvių semantikos gyvybiškumą bei veržlumą (nesvarbu, į kurią kalbą lietuviška reikšmė perduodama, svarbu, kad tik ji išsaugoma). Svarbu dar pridurti, kad konstrukcija Пазьічь мне калёсаў — be jokios abejonės — aiškus sintaksinis lituanizmas, žr. p. 123. kazā, kazēl ‘klaida audime’ (: Зрабіла казу ў кроснах: Зноў казёл выскачыў у кроснах), plg. lie. ožkà, ožỹs ‘t.p.’ kazēlak ‘žiogas’, kazēlčyk ‘žiogelis’ (: Казялкі зялёныя, ножкі дубёненькія; Казёлчык шуміць на дошчы), plg. lie. ožēlis, ožīukas ‘t.p.’ krūčany ‘sūktas, klastingas’ (: Мы некручаныя людзі — усё робім ад сэрца), plg. lie. sūktas ‘t.p.’ mēisca ‘gemalo apvalkalas, nuovalos’ (: Воды сышлі, а мейсца ня выходзіць), plg. lie. vietà ‘t.p.’ naiñčia ‘gimti, atsirasti’ (: Брату сын нашоўся), plg. lie. Jám atsirādo duktē. nahadžīčia ‘atsirasti; kilti’ (: Чарніца ўжо находзіцца; Мурашкі находзяцца — на дошч; На Вінгре́ ве́дер халодны находзіцца; У дзяцюка страх находзіцца), plg. lie. Jau jõgdi atsirāda; Laukiõs véjas atsirānda; Bātmē atsirānda ir kt. nedalāko ‘netoli, arti’ (: Была недалёка адзіная тата). Dėl lietuvių kalbos įtakos leksėma čia vartojama kaip prielinksnis (kitur baltarusių kalboje jis eina prieveiksmiu [ТСБМ 3 360]. Prielinksnio reikšme fonetiniai недалёко variantai vartojami ir kitur paribinėse su Lietuva baltarusių šnektose [СБГ 3 204]. плыўчы ‘plaukti, plauketøy (apie javus)’ (: Сеяла па мала ра́на плыўчы жыта, і пшаніца плыве́ць), plg. lie. Plaukia rugiai, br. каласіцца жыта. прапускаць ‘palydėti’ (: Сына прапускаюць да машыны), plg. lie. Praléisti seną žmõgų iki vartų. прапусціць ‘praleisti, prapirkti’ (: Я ўсё ўтраціў прапусціў), plg. lie. Praléidau visus príngus. ро̄пка ‘ratelio dalis, ropė’ (: Ро̄пка ў караўло́це; да ро̄пкі шпуля прыкрэплена), plg. lie. rōpė ‘t.p.’: Nagrinėjamoji br. leksema baltarusedama įgijo mažybinę formą. зуб ‘grėblio dantis’ (: Устаўіў тры зубы ў грабель), plg. lie. dantìs ‘grėblio dantis’. во̄ка ‘akivaras’ (: Каро́ўца ўвалілася ў во̄ка), plg. lie. akìs ‘liūno kiaura vieta’. 5. Lietuviški šnektos vietovardžiai Lietuviškos kilmės (ir darybos) vietų vardų tiriamojoje šnektoje nemaža. Ačiūliukė ‘lankos vardas’. Šaknis greičiausiai susijusi su lie. asỹs ‘šiurkštusis asiūklis’ (auga šlapiose vietose) ir lie. priesaga -iškė. Vietovardžio forma dar 124 nesuslavinta: išlikusi vienskaitinė (slavėdami lietuviški vietovardžiai paprastai virsta daugiskaitiniais, pvz.: Paštovis ⇒ Паставы ir kt.). Dar plg. tos pat šaknies br. Асіпішча ‘pelkės vardas’ [MB 21]. Баброўшчынкі ‘dirbamos žemės plotelio vardas greta-me Filipaucų kaime’. Vietovardis greičiausiai kilęs iš slaviškos pavardės, plg. br. Баброўскі, Бабровіч, ukr. Бобровець le. Bobrowski (ją galėjo turėti ir vietiniai lietuviai, plg. lie. Babrauskas, Babra vickas, Babravičius — LP 1 148) ir turi lietuvišką priesagą. Бўчавічі ‘kaimo vardas’. Tai pavardinė kilmės pavadinimas, kurio forma gerokai apslavinta: afrikatos tariamos kietai. Ramaškonių ir Jūravų lietuviškai mokantys žmonės šį kaimą vadina Būčiavičiai. Forma, mūsų nuomone, į bk. transponuotina Būčiavičiai ‹ lie. Bučys, Būčius, Būčas + sl. -evič. Бучэлі ‘kaimo vardas’. Tai grynai lietuviškas pavadinimas ‹ lie. pvz. Bučys, Būčas, taip pat Bučelis. Чычэлі ‘kaimo vardas’. Senieji vietiniai lietuviai jį dar vadina Čičiai (rt.). Formos vertimas mažybine — taip pat neretai vietovardžio slavinimo būdas, plg. Ramaškonių lietuvių vartojamą upelio formą Kamaja ~ Kamōja, br. tiriamojoje šnektoje tariama Kamáika ir kt. Дварцѐны, (Дварча́ны) ‘kaimo vardas’. Aplinkinių lietuvių šis kaimas vadinamas Dvarčianis ~ Dvarčionys, plg. lie. kaimų vardus Dvarčiai, Dvarčėnai ir kt. [LATS 69]. Дзяўгуны (vidurinioji karta vartoja labiau suslavintą formą Дзяўгунцы) ‘kaimo vardas’. Aplinkinių lietuvių šis kaimas vadinamas Džaugūnai ~ Džiaugūnai, plg. lie. kaimų vardus Džiaugėnai, Džiaugiai ir kt. [LATS 70]. Гірвіды ‘dirbamos žemės ir ganyklos plotelio vardas’. Vietinių žmonių atsiminimuose išlikę, kad šį žemės plotą valdęs Girvydas, plg. Girvydiškė, Girvydiškės ‘kaimų vardai’ [LATS 87]. Гórbiški ‘kaimo vardas’. Pavadinimo priesaga lietuviška. Гродзя возера ‘ežero vardas gretimame Sokūnų k. Pavadinimas kilęs iš lie. pavardės Grúodis, vietos lietuvių šnekta tariamo Grúodzis, kilm. Grúodžia [dėl lie. uo › br. o žr. LKB 125]. Гудзішкі ‘kaimo vardas’. Pavadinimas yra lie. tarm. Gudziškė ~ Gudiškė suslavintas variantas, plg. lie. kaimų vardus Gūdiškiai, Gudiškė [LATS 95]. Едупцы ‘kaimo vardas’. Pavadinimas yra gretimų kaimų lietuvių vartojamos formos Juodupiai suslavintas variantas [dėl lie. (i)uo › br. ë žr. LKB 125]. Янкішкі ‘kaimo vardas’. Pavadinimo priesaga lietuviška. Караліўця ‘kaimo vardas’. Tai galbūt suslavintas lie. Karalyčia pavadinimas, plg. lie. kaimo vardą Karalyčia [LATS 122] ‹ Karalyčia. Ка́ра ‘griovys, kuriuo teka šaltiniukas’ (: Kára — канаўка — ізбёг крыніца). Greičiausiai — tai upelio (kuris dabar upeliu nebelaikomas) lietuviškas vardas *Kėre. Galbūt jis galėjo atsirasti nuo jo krantuose ar dugne buvusių kerų, šiekštų, plg. dar Būga 952. 125 Кольнская нара̃ ‘kalno vardas’. Pavadinimas sietinas su lie. kálnas, o jo minkštasis l greičiausiai rodytų, kad jam artimiausias yra lie. kálnė ‘viršukalnė’, hapá, mūsų nuomone, galėjo būti pridėta vėliau kálnės reikšmei sustiprinti, kai pradėta ją užmiršti. Atvejų, kai kartais greta pavartojami du — vienas slaviškas, antras lietuviškas ir atvirkščiai — tos pačios reikšmės žodžiai, kalboje pasitaiko, pvz., Žinau, ale bet nesakysiu (Jurbarkas), Nežadėjo, ale bet vienok atėjo (Laukuva). Крапішкі ‘Filipaucų kaimo ariamos žemės plotelio vardas’. Pavadinimas sietinas su lie. Krapiškis ‘kaimo vardas’ [LATS 139], kuris, mūsų nuomone, galėtų būti ir tarmiškas ← iš *Kruopiškis, dar plg. lie. Kruõpiškis vs. [LATS 143]. Лапуні́ ‘kaimo vardas’. Lietuviškai kalbantys Jūravo gyventojai šį kaimą vadina Lapúnai, plg. pv. Lapúnas [PŽ 2 25] ← Lepúnas ← lepúnas Ло́би ‘žemos vietos, paprastai šlapios, vardas’. Vietovardis — tikras lietuviškas Lóbai ← lóbai ‘žemos vietos (slėnis, pakalnė, upės vaga, pelkė)’. Ло́пучи ‘kaimo vardas’. Pavadinimo priesaga -yи- lietuviškas tarmiškas deminutyvas -učiai ~ -učiai. Jo šaknis galėtų būti sietina su lie. kaimo vardu Lópaičiai (šis, be abejo, giminingas lópȳti, plg. dar lopuóčius (kas sulopytas). O jei jo o ~ lie. uo [plg. LKB 125], jis galėtų būti artimas lie. Lúopas ‘pvd.’ ‹ lúopas ‘nerangus žmogus, žioplys, liurbis’, plg. lúoputė ‘t.p.’. Лóvкica фytapń ‘lauko vardas’. Pavadinimas kilęs iš pavardės Laũkis, Laukùs ‹ latkis, lakas ‘praplikėlis’. Мягу́ны ‘kaimo vardas’. Gry­nai lietuviškas. Vietiniai Jūravo apylinkių lietuviai šį kaimą vadina Miegūnai (taria Me'gūnai). Prie Kamojų esančiame Filipaucų kaime vietiniai baltarusiai taria Магу́ны. Vardas sietinas su miegas, miegóti, taip pat mie_gonas ‘mieguistas’, miegónys ‘snūdas, snaudimas’ ir kt., plg. kaimų vardus Miegénai, Miegónys, Miegūčiai [LATS 182]. Мíрклиuki ‘kaimo vardas’. Visas pavadinimas lietuviškas. Greičiausiai pravardinės kilmės, plg. pvd. Mirklys ‹ mirklys ‘kas nuolat mirksi’, dar plg. ‘kaimo vardą Mirkliai [LATS 187]. Ypač svarbu tai, kad kirčiuotas vietovardžio dvigarsis -ip- čia tariamas aiškiai su tvirtaprade priegaide, ir jo pirmasis sandas pailginamas visai taip, kaip aplinkinėse lietuvių šnektose, Dar plg. p. 122. Прыка́рак ‘šaltiniuotos lygios vietos vardas’ (: Прыка́рак - крыніца, раўніна). Pavadinimas susijęs su griovio (ir šaltinio) vardu Ку́ра (žr.). Прыка́рак — tai vieta prie *Керės — *priekeris (*priekerė). Русáлішki ‘viensėdžio vardas Filipaucų kaime’. Pavadinimas turi savo giminaičių Lietuvoje, pvz., Rusáliškė ‘kaimo vardas’ [LATS 268]. Šie vietovardžiai turbūt sietini su lie. pavardėmis ‹ rūsintis ‘kasytis’, rusynė ‘kas nuolat kasosi’, rusėti ‘blankiai, neturtingai gyventi’. Самані́ца ‘miško vardas Gudiškių kaime’. Pavadinimas lietuviškas Samanyčia ‘daugelio pelkių vardas’ ‹ sãmanos, dar plg. Samanynė, Samaniškė(s) ir kt. kaimų vardai [LATS 271]. 126 Свіраны ‘kaimo vardas’. Jūravo kaimo lietuviai jį vadina Syriónýs (t. Svi-ráni’s), o jo baltarusiai — Свіраны. Kamojų šnektoje vietovardis labiau suslavintas, sukietintas jo r prieš ėjusį iā. Pavadinimas greičiausiai susijęs su lie. svyris ‘senovinis medinis durų įtaisas’. Шва́кшты ‘kaimo vardas’. Pavadinimas susijęs su lie. švókšti ‘neaiškiai kalbėti’, plg. dar kaimo vardą Švókštoniai [LATS 312]. Тра́пшаўскае поле ‘lauko vardas’. Pavadinimas kilęs iš lie. pavardės Trepšys, Trepša < trepsėti. Тымулейшчына ‘lauko vardas’. Pavadinimas susijęs su lie. pavarde Tumùlis, dar plg. pvd. Tumėlis, Tūmas. Варкáцiшки ‘kaimo vardas’. Pavadinimas, be abejo, sietinas su lie. kaimo vardu Varkutónys [LATS 336], pavarde Varkulis ir pan. Ві́нгра ‘upės vardas’. Tai ir per Lietuvą tekančios upės Vingra vardas. Siejamas su vingis. Бóni ‘miško vardas’. Pavadinimas sietinas su lie. olai ‘olos’. Žodžio pradžios pridėtinį v galėjo turėti ir lietuviška forma. Жу́кишки ‘kaimo vardas’. Pavardinės kilmės (Žukas), lietuviškos priesagos vietovardis. 6. Fonетiniai, akcentologiniai, morfologiniai ir sintaksiniai šnektos lituanizmai Be leksinių lituanizmų, tiriamojoje šnektoje vartojama ir keletas mūsų pastebėtų išsilaikiusių fonetikos, akcentuacijos, morfologijos ir sintaksės lietuvybių. Lituanizmai (daugiausia vietų vardai) yra išlaikę sveiką senąjį ilgąjį baltų a (bk. o), kaip ir gretimose lietuvių šnektose, pvz. Дварці́ны (Дварча́ны) ← lie. tarm. Dvarcáni’s ~ Dvarčiõnys, Свінці́ны ← lie. tarm. Švincáni’s ~ Švenčiõnys, Свіраны ‹ lie. tarm. Svi’rán’i’s ~ Svi’rāni’s ~ Syriónýs, Шва́кшты ← lie. tarm. Švākšta’s ~ Švókštos ir kt., plg. dar gretimų lie. tarm. bagáči ~ bagóti ‘turtingi’, brá’lai ~ brólai, dabája ~ dabója ‘saugo’, pānu ~ pōna, sa’dās ~ sėdõs ir kt. (Adūtiškis — LKT 351-352). Tai rodo, kad asimiliuotoji lietuvių šnekta buvo žadininkų šnektos tęsinys. Lietuvių bk. dvigarsiai an, en išlikusiuose lituanizmuose yra išvirtę un, in, kaip ir artimiausiose lietuvių šnektose, pvz., бру́нты ← lie. tarm. bruñtas ‘branktas’, бру́нтачки ← lie. tarm. bruntel’iai ‘branktėliai; medinės sagos’, клу́ндзук ← lie. tarm. *skilundz’ū.kas ‘skilandis’, Лі́нтупь ← lie. tarm. Laĩtupis ~ Lẽitupis, Свінці́ны ‘Švenčionys’, сцимбу́р ← lie. tarm. scimburas ~ stėmburas ir kt., plg. dar gretimų lie. tarm. uñt ~ añt, luñku ~ lañka ir kt. (Adūtiškis — LKT 351-352). Tie fonetiniai dalykai rodo, kad šių vietų lietuvių šnekta priklausė puntininkams. Svarbu dar paminėti, kad į in čia verčiamas ir archaicnio polonizmo krągły ‘apvalus’ [plg. Karl. 2 552] šakninis e (tariamas 127 kaip en), pvz., крѝнглы ліст. Tai rodo tokio lietuvių kalbai būdingo virtimo visuotinuma: an, en > un, in dėnis veikė ne tik, kol čia kalbėjo lietuviškai, bet ir vėliau. Priebalsis l prieš e tipo balsius čia vartojamuose lituanizmuose (kaip ir kitur rytų aukštaičių lietuvių šnektose) yra kietas, o e išvirtęs į a, pvz., лагэ̇с’и ← lie. tarm. lagės’ai ~legės’ei, пласконі (пласкані) ← lie. tarm. plaiškānes ~ pleiškānes, taip pat Лѝнтупь ← lie. tarm. Lāntupis ← lie. tarm. Lāntupis (plg. gretimų rytų dzūkų šnektos lədas ~ledas, taip pat lə’ks’ù ~ léksiu, kãbl’ə ~kiãblė, dži.dėl’ə ~didelė — LKT 353, 354, 394). Priebalsis n (kietasis ir minkštasis), eidamas prieš gomurinius k, g, kaip ir visoje lietuvių kalboje, čia tariamas su aiškiu gomuriniu atspalviu (tą atspalvį turi ir visi slaviški žodžiai, pvz., беленьки ‘baltutis’, цёненькая ‘liesutė’, дохленькая ‘sudžiūvutė’, ингречник ‘vingiargykštė’, карбоченьки ‘trumputis’, каленьки ‘nariukai (pvz., siaudų)’, красненькая ‘raudonukai’, Літвінкі ‘kaimo vardas’, рыженьки ‘rudutis’, рункип ‘runkeliai’, сладзеньки ‘saldutis’, шурпаченьки ‘šiurkštūs’, валерьяника (варэліанка) ‘valerijonai’, Вѝнгра ‘upės vardas’, здоровеньки ‘sveikutis’, жалязнѝнка ‘geležinė gyvatė’, жѝрненьки ‘riebučiai’ ir kt. Toks priebalsio n tarimas rodo, kad dabartinės baltarusių šnektos substratas tikrai buvo lietuvių kalba, dar plg. Turska 75, 90, 94-95, 108, 111, 215-216, 2 193-194. Šnektos lituanizmų fonetinėje sistemoje gana neblogai atsispindi ir čia išnykusios lietuvių šnektos pirmoji dzūkavimo ypatybė — afrikatų č, dž > c, dz prieš a, u tipo vokalizma — būdinga gretimoms lietuvių rytų dzūkų šnektoms (plg. LKT 352, 353, 394; LKA 94-96, žemėl. 80). Tokie lituanizmai, kaip акоця ‘akuotai’, Бўвачич ‘kaimo vardas’, цёупала ‘vėpla’, Дзідзясёль ‘Didžiasalis’, Дзятугўны ‘kaimo vardas’, Гродзя возара, Саманіца ‘pelkės vardas’, Свінцяны, стўбаваць ‘mušti kiaušinius iš atimtinių’ ir kt. rodo, kad jie turėjo atsirasti iš vietinės lietuvių šnektos vartotojų lyčių *akuočiai, *Bùc’aviec’ai, *c’aúpala, *Dz’augūnai, *Grúodz’a ‘žeras, *Samanič’a, *Švinčani’s, *stac’úoc ir kt., kurios baltarūsėdamos ilgainiui pavirto dabartinėmis. Antroji lietuvių dzūkavimo ypatybė — č, dž > c, dz prieš i, ie — išnykusioje lietuvių šnektoje, be jokios abejonės, irgi bus buvusi (tą mūsų tyrimų duomenimis patvirtina jai gretimų lietuviškų Jūravo ir Ramaškonių šnektų duomenys, pvz., pajilgūoci ‘pailgį’, scipinai ‘stipinai’, sėdzi ‘sėdi, tupį’, dar plg. LKT 394), tačiau iš turimų lituanizmų fonetikos nieko apie tai spręsti neįmanoma dėl sutapimo su baltarusių kalbai būdingu šio tipo dzūkavimu. Iš akcentologinių lietuvybių būtina paminėti šnektos lituanizmuose aiškiai girdimą jų mišriųjų dvigarsių lietuvišką tvirtapradę priegaidę. Čia, kaip ir gretimose lietuvių šnektose, pirmasis tokių dvigarsių sandas pailgėjęs, pvz., Цыбульскі pvd., дўлька ‘dulkės’, Літвѝнкі ‘kaimo vardas’, Мі.рклішкі ‘kaimo vardas’, Мў.нцавіч ‘kaimo vardas’, Рѝ.мша ‘pvd.’, Рѝ.мшиха ‘pvd.’, Свѝркі ‘kaimo pavadinimas Lietuvoje’, plg. lie. tarm. svì.rka’s ~ Svirkos, Ві.нгра ‘upės vardas’ ir kt. Lituanizmų tvirtagalės priegaidės skiemenyse analogiško antrojo sando pailginimo negirdėti, pvz., Брўнта, бӯрбалки, Лѝнтупь ir kt. 128 Greičiausiai dėl lietuvių kalbos įtakos trejetas šnektos daiktavardžių yra tos pačios giminės ar to paties skaičiaus kaip ir atitinkami lietuvių kalbos žodžiai, pvz., грабель, plg. lie. grėblýs, kitų br. šnektų ir jų lk. храблі; печані, plg. lie. kepenys, kitų br. šnektų ir jų lk. печань; тысячы (два, vyr. g.), plg. lie. tūkstantis, br. тысяча. Iš lietuvių kilmės sintaksės elementų minėtinos čia gyvai vartojamos kai kurios lietuviškos konstrukcijos, kurių kitose baltarusių šnektose ir jų lk. nežinoma. Tai visų pirma lietuviškas dalies kilmininkas, pvz., Ма́чеха аве́чак купі́ла; Прошлы нот я́надай было́; Есць у мяне насу́канных нітак, plg. lie. Pifko avių, br. Купі́ла аве́чкі. Būdinga šiai šnektai ir neapibrėžto kiekio kilmininko, kurio objektas ribojamas laiko trukmės (trumpam), konstrukcija, pvz., ПазЫ́ч мне калёсаў; Дай мне нажа́. Ši konstrukcija slavų kalboms, apskritai imant, atrodo, nežinoma. Ją visais atvejais jose pakeičia galininkas, pvz., br. ПазЫ́ч мне суке́нку. Tačiau ji visai analogiška rytų Lietuvoje plačiai vartojamai konstrukcijai, tipo Paskolink mán peilio (arklio, kirvio), plg. LKG 24–25. Vartojamas šioje šnektoje ir aiškiai lietuviškos kilmės siekimo kilmininkas, pvz., Прышоў каня; Прыехаў бычка (каро́вы, каня), plg. lie. Atvažiávo búlvių, br. Прышоў на каня (за канём) ir kt. Palyginti čia gyvai vartojamos veiksmažodžių būtojo sudurtinio laiko konstrukcijos, sakinyje vykdančios vardinės tarinio dalies funkcijas, pvz., Я засну́ўшы быў; Быў пашоўшы ў школу; Прыро́шы быў языко́к; Яна была прыве́шы пяць кі́ль; Та́та быў аба́біўшы скурай ir kt. Konstrukcijos greičiausiai perimtos iš čia išnykusios lietuvių šnektos. Jos ir dabar lietuvių kalboje gyvai vartojamos, o slavų kalbose jas yra pakeitusios veikslių formos. Kad jos iš tikro yra atitinkamų lietuviškų konstrukcijų vertiniai, galėtų, mūsų nuomone, patvirtinti ir čia išgirstas pasakymas Я вайка не відзеўшы, а шашка́ то — відзела: як кот, kuris yra paskiemeninis grynai lietuviško sakinio, mūsų užrašyto ir lietuviškame Jūravo kaime Viłka aš neasù mát’us, a šėškù mat’áo — kaip kačinas pakartojimas [plg. dar Balt. 63]. Šnektoje išlikę lituanizmai nėra sustingę. Jie nuolat kinta, baltarusiųja, iš lėto darosi nejaučiama, dyla ir kraipoma jų semantika, lituanizmų mažėja. Baltarusiams svetimas dvibalsis uo čia dažniausiai išverstas į o (: Гро́дзя возяра, ако́цыя), pasitaiko ir į y (: ару́д, бу́жалка, бу́жжа); lietuvių au — į oy (:Ло́ўкіца футары), į a (:карака́чкі) ar į y (:кукару́чкі); dvibalsis ai — į a (: плашкані, плашконь); ei — į э (: грэполка) ir pan. Slaviškos fonetikos veikiami kietėja kai kurie priebalsiai (бу́чавічы, Свіра́ны, ру́стя). Šalia leksemos кпиши viduriniosios kartos atstovai sako ir кпі́ша, greta вяпла, вяплава́ты, вірчі́на, ляпшу́к ar tik ne dažniau išgirsti sakant ва́ла, ваплава́ты, варді́на, лапшу́к ir pan. Lietuvišką kaimo vardą Мягу́ны, kai kas jau taria suslavintą Мягу́ны, o viksvà, vingiarykštė spąstus čia visuotinai vadina tik иксва́, ингі́рчник, ла́стка. Iš dviejų skirtingų lyčių ir reikšmių leksemų kartais susiformuoja viena su abiejų reikšmėmis (гу́галь « гігель ir ку́каль), pasitaiko, kai užmirštama 129 leksemos nuosava reikšmė ir ji įgyja kito žodžio reikšmę (ačaki < lie. *ašakos vartojama reikšme ‘padaigos’) ir kt. Visa tai rodo, kad taip artėdami prie baltarusių kalbos sistemos, tie šnektos skoliniai kuo toliau, tuo labiau tolsta nuo savo pirminio šaltinio, labiau silpsta ar visai nutrūksta ryšys. 7. Išvados Straipsnyje iškeltosios Kamojų apylinkių baltarusių šnektos ypatybės lituanistikai svarbios keliais aspektais. 1. Čia vartojamoji lietuviškos kilmės leksika yra glaudžiausiai susijusi su gretimų lietuviškų teritorijų valstiečių gyvenimu, jų gamyba, buitimi, papročiais, kultūra. Neabejotinai visa ji yra tos baltarusių šnektos ir gretimų lietuvių šnektų bendrosios leksikos dalis. Ji iš esmės paplitusi visoje lietuvių-baltarusių kalbinio paribio slaviškų šnektų zonoje ir yra gyvas liudininkas, patvirtinantis lietuvišką tų teritorijų dabartinių šnektų substratinį pamatą. Kartu čia iškelta keletas naujų lituanizmų, kitur paribinėse su Lietuva baltarusių šnektose neužfiksuotų. Tai ačaki ‘padaigos’, брыдулы ‘uždžiūvę mėšlų lutai ant karvės šonų’, бу́дта ‘gabals’, бу́жакі ‘buožgalviai’, бу́жжа ‘metalinis dalgio galvos įtvaras’, чу́пала ‘vėplų’, папуці ‘iš siūlų megztos čempės’, пашайпе́шка ‘kas pašiepimas’, стаба ‘misa’, шыпе́ц ‘šnyptį’, ху́жалкі ‘buožgalviai’ ir kt. Visa tai rodo, kad tiriamoji baltarusių šnekta čia susiformavo ant lietuviško substrato pamato. 2. Šnektoje užrašytieji leksiniai ir semantiniai lietuviškos kilmės vertiniai, pvz., по́лка с ро́шками ‘polka su ragučiais’, жалезна́нка ‘geležinė gyvatė’, цві́це́ць ‘žydėti (javams)’, кі́даць ‘mėtyti (bulves); mėsti (dantis)’, пла́ўцы ‘plaukéti (javams) ir kt., atspindintys, be kita ko, etnografinius žmonių gyvenimo bruožus, patvirtina lietuviško substrato pėdsakus. 3. Nemaža dalis čia vartojamų vietų vardai — vandenvardžių, kaimų vardų, smulkiosios toponimikos, taip pat antroponimikos, pvz., Едуцці ‘kaimo vardas’, Гірві́ды ‘lauko vardas’, Лоўйца фута́ры ‘lauko vardas’, Ка́ра ‘griovio vardas’, Саманца ‘miško vardas’ ir kt., rodo, kad čia gyventa lietuvių. Šį teiginį patvirtino ir kai kurie šnektos informantai, pripažinę, kad jų tėvai, seneliai ir proseneliai kalbėję lietuviškai. 4. Šnektos fonetinėj sistemoj iki šiol išlikę kai kurių lietuvių kalbos fonetikai būdingų elementų. Taigi čia išlikęs sveikas baltų ilgasis ā; žodžio kamieno dvigarsių an, en > un, in bei priebalsio n prieš k, g lietuviškas gomurinis tarimas ne tik lituanizmuose, bet ir slaviškuose žodžiuose. Lituanizmuose aiškiai girdima mišriųjų dvigarsių tvirtapradė priegaidė, palyginanti pirmąjį jų sandą, kai kurie lietuviškos morfologijos ir sintaksinių konstrukcijų likučiai. Visa tai neabejotinai rodo, kad šioje teritorijoje asimiliuotoji lietuvių šnekta priklausė rytų aukštaičių puntininkų žadininkų rytų dzūkų šnektai. 130 Literatūra Balt. – Гринаве́цкене Э. И., Мацкевич Ю.Ф. Некоторые необычные микросистемы в диалектной структуре белорусского говора окрестностей Опса // Baltistica, 1979. Т. 15 (1). P. 52-65. БРС – Беларуска-рускі слоўнік. Мінск, 1988. Т. 1. Būga – Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1961. T. 3. Бяльк. – Бялькевіч І.К. Краёвы слоўнік усходняй Мар’ёўшчыны. Мінск, 1970. Даль – Даль В. Толковый словарь живого великого русского языка. Москва, 1955. Т. 1. ЭСБМ – Этымалагічны слоўнік беларускай мовы. Мінск, 1978. Т. 1. ЭСЭЯ – Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Т. 1. М., 1964; Т. 3. М., 1971. ЭСУМ – Этымалагічны слоўнік української мови. Київ, 1982. Т. 1. Юч. – Юрчанка Г.Ю. Народнае вытворнае слова. А–Л. Мінск, 1981. Kart. – Kantowicz J., Kryński A., Niedźwiedź-ki W. Słownik języka polskiego. Warszawa, 1902. T. 2; 1915. T. 6. LATS – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. V., 1976. D. 2. Лауч. – Лаучюте Ю.А. Словарь балтизмов в славянских языках. Ленинград, 1982. Laum. – Laumane B. Zivju nosaukumi latviešu valodā. Rīga, 1973. LEW – Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg-Göttingen, 1955-1962. LKA – Lietuvių kalbos atlasas. V., 1982. T. 2. LKB – Grinaveckienė E., Mackevič J. Kai kurios baltarusų lituanizmų fonetikos ypatybės // Lietuvių kalba ir bilingvizmas. V., 1988. P. 123-131. LKG – Lietuvių kalbos gramatika. V., 1976. T. 3. LKT – Lietuvių kalbos tarmės (Chrestomatija). V., 1970. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas. T. 12. V., 1968; T. 9. V., 1973. LLT – Grinaveckienė E. Buivydžių apylinkių (Vilniaus raj.) lenkų šnektos lituanizmai // 131 Lietuvių leksikos ir terminologijos problemos. V., 1991. P. 47-64. LP — Lietuvių pavardžių žodynas. T. 1. V., 1985; T. 2. V., 1989. LT — Гринавеckене Э., Мацкевич Ю.О., Романович Е.М., Чеберук Е.И. Бытовая лексика литовского происхождения в западной Белоруссии. //Lietuvių terminologija. V., 1975. P. 163-202. МБ — Мікратапанімія Беларусі. Мінск, 1974. МЕ — Mülenbachs K. Latviešu valodas vārdnīca. Papildinājis, rediģējis, turpinājis J.Endzelins. Rīga, 1923. T. 1. МК — Mūsų kalba. V., 1989. Sąs. 5. МЛ — Kviklys B. Mūsų Lietuva. Lietuvių enciklopedijos leidykla. Čikaga, 1964. Народ. лекс. — Народная лексика. Мінск, 1977. Народ. слова — Народнае слова. Мінск, 1976. Народ. словатв. — Народная словатворчасць. Мінск, 1979. ПГ — Польские говоры. Минск, 1973. Т. 1-2. РБС — Русско-белорусский словарь. Минск, 1982. Т. 1. РЯБ — Русский язык в Белоруссии. Минск, 1985. СБГ. — Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча. Мінск, 1979-1986. Т. 1-5. СРНГ — Словарь русских народных говоров. Ленинград, 1966. Вып. 2; 1968. Вып. 3. Сцяшк. — Сцяшковіч Т.О. Матэрыялы да слоўніка Гродзенскай вобласці. Мінск, 1972. Сцяшк. 1983 — Сцяшковіч Т.О. Слоўнік Гродзенскай вобласці. Мінск, 1983. SV — Endzelīns J. Senprūšu valoda. Rīga, 1943. Шанс. — Шанский Н.М. и др. Краткий этимологический словарь русского языка. М., 1971. ТСБМ — Тлумачальны слоўнік беларускай мовы. Мінск, 1977-1984. Т. 1-5. Turska — Turska H. O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie. Wilno, 1939. Zink. — Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos kilmė. V., 1984. T. 1. З народ. слоўн. — 3 народнага слоўніка. Мінск, 1975. Жыв. слова — Жывое слова, Мінск, 1978. 132 ЛИТУАНИЗМЫ В БЕЛОРУССКОМ ГОВОРЕ ОКРЕСТНОСТЕЙ КОМАИ ПОСТАВСКОГО Р-НА БЕЛОРУССИИ Резюме 1. В говоре употребляемая лексика литовского происхождения является неотъемлемой частью лексики соседних литовских говоров, находящихся как на территории Литвы, так и Белоруссии. Она тесно связана с жизнью, бытом, обычаями и культурой восточно-аукштайтского литовского села и, кроме прочего, говорит о том, что языковая система исследуемого белорусского говора здесь образовалась на основе литовского субстрата. 2. В статье изучаемые литовские лексические и семантические кальки говора отражают также неоспоримые следы литовского субстрата. 3. Немалая часть исследуемых собственных имен - названий деревней, гидронимов, урочищ, также фамилий носителей говора - являются литовского происхождения и подтверждают мнение о том, что на исследуемой территории сравнительно в недавнем прошлом жили литовцы. Данное положение подтверждает и некоторые местные информанты говора, признающие, что проживавшие здесь их отцы, деды и прадеды говорили по-литовски. 4. В языковой системе говора до сих пор сохранились также и некоторые элементы литовской фонетики, акцентуации, морфологии и синтаксиса. На основе исследуемого богатого материала в статье делается предположение, что субстратный литовский говор, на основе которого сформировался исследуемый белорусский говор, был литовский говор восточно-аукштайтов пунтининников жадининников дзуков. LITUANISMEN IN DER BELORUSSISCHEN MUNDART DER GEGEND VON KAMOI (BEZIRK PASTAVI, BELORUSSLAND) Zusammenfassung Es werden die in der Mundart von Kamoi vorliegenden lexikalischen bzw. semantischen Übersetzungslehnwörter sowie einige phonetische und grammatische Elemente litauischer Herkunft untersucht. Sie zeugen davon, daß dieser Mundart als Substrat der litauischer ostaukstaitische Dialekt (der der Puntininkai - Žadininkai - Dzūkai) zugrunde liegt. 133